ELTA

Vienas „Veido“ atliktos apklausos dalyvis, svarstydamas, už ką balsuoti geriausių ekonomikos mokslininkų rinkimuose ir perkratęs atmintyje visus kolegas, nustebo suvokęs, kad balsą teks skirti už savo ideologinį priešininką – profesorių Povilą Gylį.
Nors nemažai daliai ekonomistų P.Gylys atrodo pernelyg didelis socialistas, fakto, kad tarp šiandieninių ekonomistų jis bene aktyviausias mokslinėje srityje, nenuneigsi. Tad kolegos šį Vilniaus universiteto profesorių ir išskyrė už mokslinius darbus ekonomikos teorijos srityje bei viešojo ekonominio intereso gynimą. „P.Gylys kartais pateikia radikalių vertinimų, bet jie turi mokslinio pagrindo“, – pabrėžė vienas ekonomistas.
Pats buvęs socialdemokratų Vyriausybės užsienio reikalų ministras P.Gylys prisipažįsta, kad tik pastaraisiais metais iš Lietuvos žengia į tarptautinę mokslo areną, nes po daugiau nei dešimtmečio, praleisto politikoje, teko keletą metų reabilituotis kaip mokslininkui.
„Šis periodas iš manęs, kaip mokslininko, daug atėmė. Praradau pagreitį, nutrūko moksliniai ryšiai. Dabar, manau, esu atgavęs mokslinę formą, nes moksle – ilgos distancijos, šimto metrų bėgimo nėra. Kad atgaučiau formą, reikėjo septynerių aštuonerių metų“, – neslepia profesorius.
Per savo politinės karjeros laikotarpį daug praradęs kaip mokslininkas, jis tikina daug gavęs kaip žmogus. „Pamačiau pasaulio, susipažinau su daugybe pasaulio lyderių – tai žmogiškasis kapitalas, kuris nesimėto“, – neabejoja P.Gylys.
Pastaruosius keletą metų mokslininkas jau pradeda spausdinti savo straipsnius užsienio spaudoje, vykti į tarptautines konferencijas skaityti pranešimų. Iš viso iki šiol P.Gylys parašė apie 80 mokslinių straipsnių, kurių dauguma išspausdinti lietuviškuose žurnaluose, apie 150 mokslo populiarinimo straipsnių, davė apie porą tūkstančių interviu.

Euro zonos žlugimas prilygtų ne „Titanikui“, o Černobyliui

Lietuvos ekonomistų straipsnių, referuojamų tarptautinėse duomenų bazėse, beveik nėra – žymesnių ekonomistų parašytų veikalų čia rasi vos vieną kitą, nors kitų sričių mokslininkai tokius straipsnius skaičiuoja dešimtimis. P.Gylys nusivylęs, kad akademinėje visuomenėje vertinant mokslininkų laimėjimus neatsižvelgiama į ekonomistų mokslininkų pasisakymus viešojoje erdvėje, kurie svarbūs visuomenės švietimo požiūriu.
„Mūsų formaliuose vertinimuose publicistika visiškai neįskaitoma. Manau, tai didelis nesusipratimas. Fizikas sukuria įrenginį, o mes išeiname į viešumą ir supažindiname su savo pasiekimais bei sukeliame diskusiją – visuomenė šviečiasi, nedaro klaidų. Juk dabar žmonės nesiorientuoja tarp elementarių ekonominių dalykų“, – piktinasi P.Gylys, dažnai aštriais pasisakymais bandantis sukelti visuomenės diskusijas. Jis ne kartą viešojoje erdvėje kritikavo ir kvietė reaguoti didžiausią savo priešininką – Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI), Vyriausybę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją Raimundą Kuodį ir kitus.
Vis dėlto viešų diskusijų Lietuvoje P.Gylys pasigenda – ypač apie tai, kaip mums derėtų elgtis euro zonos krizės akivaizdoje. „Lietuva nediskutuoja šiuo klausimu. Bandžiau organizuoti renginius šia tema, bet didesnio dėmesio jie nesulaukė. O dauguma ekonomistų mano, kad šitie metai bus sunkūs. Matyt, iš visų jėgų bus bandoma gelbėti eurą, nes tai pasaulinė problema – jei euro zonai blogai, tai ne tik Lietuvai, bet ir JAV, ir Kinijai blogai, nes pasaulinė rinka susitraukia. Leidinyje „The Economist“ radau palyginimą – euro zonos žlugimas būtų ne kaip „Titanikas“, o kaip Černobylis. „Titanikas“ nuskendo, ir viskas, o Černobylio pasekmes jaučiame daug metų“, – lygina P.Gylys.

Antiekonomikos teorijos pradininkas

Mokslinėje veikloje P.Gylys pastaraisiais metais labiausiai gilinasi į dvi kryptis. Pirmiausia jis save vadina antiekonomikos teorijos pradininku. „Antiekonomikos sąvoką aš konceptualizavau, apibrėžiau ir atskyriau nuo šešėlinės. Šešėlinė ekonomika atspindi nelegalią pusę, o antiekonomika – negatyviąją ekonomikos pusę, susijusią su ekonominėmis blogybėmis. Ekonominėje teorijoje tai nebuvo konceptualizuota“, – aiškina ekonomistas. Pavyzdžiui, jei valstybė priima blogą makroekonominį sprendimą, jis priklauso antiekonomikai, nes viešoji blogybė didina negatyvių reiškinių mastą, pavyzdžiui, išteklių švaistymo.
Apie tai 2008 m. išleidęs monografiją „Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija“, šią savo teoriją lietuvių ekonomistas pristatė ir užsienyje – Pekine, Londone, Vroclave, Sankt Peterburge, o neseniai gavo pasiūlymą iš dviejų užsienio žurnalų parašyti apie tai straipsnius. Šiuo metu savo knygą P.Gylys verčia į anglų kalbą.
Kita sritis, į kurią gilinasi profesorius ir kurią išdėstė savo monografijoje, – holistinis ekonomikos supratimas. Nors šitas terminas buvo žinomas ir anksčiau, mokslininkas bando susisteminti ir nuosekliai išdėstyti holistinę ekonomikos teoriją, kurios pagrindinė mintis – ekonomika nėra lygi rinkai.
„Mes esame visiški Laisvosios rinkos instituto, neoliberalų priešininkai ir sakome, kad ekonomika yra tiek privatus, tiek viešasis sektorius. Pagal tradicinę sampratą, švietimas laikomas našta, o pagal holistinę – turtą kuriančia ekonomikos dalimi. Jei manai, kad ekonomika ir rinka – tas pats, tenka tikrovę pritempti prie siauro ekonomikos supratimo, o dėl to laukia ne tik moksliniai, bet ir praktiniai praradimai, nes su įtarimu žiūrima į kultūrą, švietimą“, – aiškina P.Gylys.
Holistinio požiūrio laikosi ir Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas. Beje, P.Gylys šio garsaus ekonomisto pranešimo galėjo pasiklausyti pernai Pekine vykusiame Pasaulio ekonomistų kongrese. Jis – vienintelis lietuvis ekonomistas, dalyvavęs šiame renginyje ir vykęs ten kaip Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas. Šį kongresą P.Gylys vadina vienu įdomiausių įvykių per savo mokslininko karjerą, nes į renginį suvažiavo visas ekonomistų profesijos žiedas.
Kitas itin atmintin įsirėžęs epizodas iš jo, kaip mokslininko, gyvenimo – studijos Norvegijoje 1982–1983 m., kurios akademiniu požiūriu buvo tarsi kito pasaulio atradimas. „Mokslai Norvegijoje – didelis įvykis mano biografijoje: buvo laiko paklajoti, paieškoti. Po mokslų Norvegijoje parsivežiau porą lagaminų Vakarų autorių knygų ir straipsnių kopijų. Kaip šiandien prisimenu – kai parašiau disertaciją, užsitęsė jos gynimas, nes pagrindinė pastaba man buvo, kad suvažiavimo medžiagos per mažai, o buržuazinių ekonomistų – per daug“, – šypteli P.Gylys, beje, 1990 m. buvęs ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi.

Pomėgis sutapo su darbu

Kalbėdamiesi su geriausiu Lietuvos ekonomistu paliečiame ir apklausos metu kilusią problemą: kodėl net patys ekonomistai pripažįsta, kad nusipelniusių mokslininkų tarp jų labai nedaug, o ši mokslo sritis Lietuvoje stagnuoja? P.Gylys į šį klausimą turi ne vieną atsakymą. Pirma, esame nedidelė šalis, todėl ir talentų turime mažiau. Antra, 20 metų tie, kurie nemąstė pagal laisvos rinkos principus, buvo ignoruojami. Trečia, lietuvių mokslininkai nepragyvena iš pagrindinio darbo, tad dažnai sukasi keliose darbovietėse ir laiko mokslinei veiklai lieka mažai. „Tai reiškia, kad neturime laiko paklaidžioti, paieškoti – bėgame trumpomis distancijomis. Patys drąsiausi, aukojantys šeštadienius sekmadienius, sugeba išlikti aktyvūs“, – tvirtina P.Gylys.
Tarp tokių – ir jis pats, nors paaukoti savaitgaliai jo visai neliūdina – priešingai, savo profesiją jis vadina pomėgiu. Todėl vakare uždaręs auditorijos duris ir grįžęs namo profesorius pažiūri televiziją, o tada jungia kompiuterį ir tikrina, ką įdomaus parašė „Financial Times“.
„Tai, ką darau, man įdomu ir tam skiriu savo laiką. Jaunystėje esu sportavęs, o kadangi esu vargonininko vaikas, pagrodavau – namie turiu ir vargonėlius, bet dabar retai groju“, – apie visą ekonomikai paaukotą laisvalaikį pasakoja P.Gylys, dviejų anūkų – keturiolikmečio Luko ir trejų metukų dar neturinčio Rapolo senelis. Jo žmona Nijolė per keliasdešimt metų jau priprato prie tokių vyro įpročių, nors sutuoktinis pripažįsta, kad šeimai nelengva.
P.Gylys su žmona užaugino du sūnus – vienas dirba saugos tarnyboje, o kitas yra smulkųjį verslą turintis aukštalipys, renčiantis konstrukcijas sunkiai pasiekiamose vietose. Nors po krizės sūnaus verslui ne itin lengvai klojasi, tėvas stengiasi sūnui nevadovauti ir savo patarimų nepiršti. Ekonomistas mano, kad kiekvienas turi rasti savo kelią.