BFL

Trys klausimai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriui Tomui Janeliūnui.

– Ar Povilo Gylio siūlymas vidaus reikalų ministru buvo „trolinimas“, ar tai vis dėlto reali kandidatūra?

– Rolandas Paksas į vidaus reikalų ministrus P.Gylį siūlė kaip realų kandidatą. Tai patvirtina faktas, kad socialdemokratai šią kandidatūrą svarstė keletą dienų ir to nepalaikė balandžio 1-osios pokštu. Spėju, kad tik kilus triukšmui žiniasklaidoje premjeras Algirdas Butkevičius buvo priverstas pakeisti savo nuomonę.

R.Paksui, kaip partijos lyderiui, ši kandidatūra buvo tinkama.

– Kaip vertinti, kad į vidaus reikalų ministro kėdę siūlomas žmogus, kuris dar neseniai buvo priešingoje barikadų pusėje ir mėgino kovoti su sistema?

– Vidaus reikalų ministerija – tai jėgos struktūra, jai reikia nepriekaištingos reputacijos vadovo, kuris nepiktnaudžiautų gauta galia. Vis dėlto tai statutinė jėgos struktūra su aiškia hierarchija ir bet koks piktnaudžiavimas gali kelti grėsmę valstybei. P.Gylys, kaip matėme iš jo biografijos, neatitinka nešališko vadovo kriterijų. Jo konfliktas su teisėsaugos institucijomis buvo gana didelis, ilgalaikis ir tai būtų kėlę įtampą jam tapus ministru. Vien faktas, kad jis nėra ir negali būti nešališkas, galėjo būti pagrindas atmesti jo kandidatūrą.

Jei kalbėtume apie tai, kad ministrais skiriami nepartiniai asmenys, tai nėra geras politikų įprotis, tačiau Lietuvoje toks valdymo būdas neišvengiamas.

Jei kalbame apie R.Paksą, šis politikas pats turi bėdų su teisėsaugos institucijomis ir negali būti vadinamas nešališku. Jis pats atsidūręs teisėsaugos akiratyje ir galvoja, kaip kovoti su pareigūnais, o ne apie tai, kaip gerinti jų darbą ir tobulinti sistemą. Jo interesas – perimti vadovavimą šiai organizacijai.

Nepamirškime, kad partijos, kuriai atstovauja P.Gylys, lyderė slapstosi, ir tai galėjo būti papildomas pavojaus faktorius. Negalime atmesti ir teorinės tikimybės, kad  „Drąsos kelio“ partijos nariai galėjo gauti prieigą prie konfidencialios informacijos. Tą greičiausiai apsvarstė ir pareigūnai, vertindami, ar kandidatas tinka šioms pareigoms. Kai vilkas įleidžiamas į vištidę, nukenčia vištos.

– Kokių grėsmių galėjo kilti valstybei, jei P.Gylio kandidatūra vis dėlto būtų buvusi patvirtinta?

– Statutiniai pareigūnai nebūtų pasitikėję tokiu vadovu ir minis­trui tai keltų sunkumų vadovaujant įstaigai. Jo nutarimai nebūtų vykdomi arba vykdomi visiškai formaliai ir aplaidžiai. Tai paralyžiuotų institucijos veiklą, nes pagrindinė energija tokiais atvejais skiriama ne darbui, o kilusiems konfliktams spręsti ir gesinti.

Jei kalbėtume apie tai, kad ministrais skiriami nepartiniai asmenys, tai nėra geras politikų įprotis, tačiau Lietuvoje toks valdymo būdas neišvengiamas. Kai kurios partijos tiesiog neturi tinkamų kandidatų ir ieško žmonių iš šalies. Jos taip atskleidžia, kad negali veikti kaip normali politinė jėga. Per rinkimus partijos tarsi įsipareigoja iškovotus postus skirti politikams, nes tik jie gali geriausiai įgyvendinti programas, už kurias balsavo rinkėjai.

1,8 proc. sudarė metinė infliacija šalyje rugsėjo mėnesį – tai yra didžiausias vartotojų kainų indekso mėnesio pokytis per metus. Statistikos departamento duomenimis, metinį kainų pokytį lėmė 6,6 proc. pabrangusios būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupės prekės bei paslaugos, 10,3 proc. alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai, 5,5 proc. transporto prekės bei paslaugos ir 5,3 proc. atpigę drabužiai ir avalynė, 5,8 proc. – ryšių prekės ir paslaugos, 3,2 proc. – būsto apstatymo, namų apyvokos įrangos ir kasdienės būsto priežiūros prekės bei paslaugos. Prekės per metus pabrango 2,9 proc., o paslaugos atpigo 1,6 proc.

Ekonomisto Povilo Gylio komentaras

Šįkart fiksuojamas pasiūlos sukeltas kainų didėjimas, todėl konstatuoti augančios vartotojų perkamosios galios negalima. Keliamas klausimas, ar pagrindinių prekių kainų didėjimas siejamas su karteliniais susitarimais, yra pagrįstas ir aktualus. Galimos dvi išeitys: arba nieko nedaryti, arba imtis visuomeninio spaudimo monopolijoms, šitaip pažabojant pasiūlos sukeltą kainų didėjimą.

Dažnai susidaro įspūdis, kad ta sujauktis kai kurių interesų grupių ir jų lobistų pastangomis yra pakurstoma ir palaikoma. Pavyzdžiui, kad ir pastaruoju metu atgijusiais pasiūlymais grįžti į XVIII amžių, kai senolių ar neįgaliųjų išgyvenimo problemomis rūpinosi tik jie patys ar jų šeimos.

Iš pažiūros tai lyg ir raginimas grįžti prie šeimyninio solidarumo, tačiau iš to, kas ir kaip kalba apie solidarumą, gali įtarti, kad tai yra strateginio “Sodros” diskreditavimo plano dalis. Čia derėtų priminti, kad grįžti prie šeimyninės socialinės saugos ragina tie, kurie mano, jog viešąją, kartų solidarumu besiremiančią “Sodrą” reikėtų privatizuoti ir socialinės saugos sferoje palikti tik privačius pensijų fondus. Be to, jų antrąją pakopą padaryti privalomą. Tiesa, šeimyninio solidarumo ir “Sodros” privatizavimo šaukliai nėra linkę kalbėti apie ekonomines ir politines rizikas, su kuriomis susidurs ne tik bėdžiai pensininkai ir kiti socialiai nesaugūs žmonės, bet ir valstybė. Jie taip pat vengia kalbėti apie tai, kad ne “Sodra”, o privatūs pensijų fondai turi finansinės piramidės bruožų.

Protingi žmonės, vienas jų – Vokietijos kancleris Otto Bismarckas, jau XIX amžiuje suvokė, kad industrinėje (tai tinka ir poindustrinei) visuomenėje dirbantys žmonės susiduria su grėsmėmis, kurios buvo mažiau juntamos tradicinėje, agrarinėje “didžiosios” šeimos visuomenėje su jos menkesniu cikliškumu, darbo jėgos judrumu ir t.t. Industrinėje, brandaus kapitalizmo ekonomikoje drastiški ekonomikos svyravimai reiškė ir cikliškai pasikartojantį masinį nedarbą, ir baisų skurdą. Bedarbiais tapę miestų žmonės paprastai neturėjo kito pragyvenimo šaltinio, išskyrus savo darbą. Netekę darbo, jie buvo pasmerkti vegetuoti, įsivelti į kriminalinę veiklą, tapti revoliucionieriais ar emigruoti. Senoliai, pirmiausia miesto, būdavo taip pat pasmerkti, nes pažeidžiama miestiečio šeima buvo mažiau pajėgi jiems padėti.
Dėl to stiprėjo suvokimas, kad tokia visuomeninė tvarka yra nehumaniška ir ekonomiškai bei politiškai neracionali.

Pradėta kalbėti apie tai, kad dirbantis žmogus turi būti apsaugotas nuo ekonominių perturbacijų, taip pat nuo grėsmės, jog senatvėje liks be jokio pragyvenimo šaltinio. Fabriko darbuotojas buvo prilygintas valstybei dirbusiam tarnautojui ar šaliai tarnavusiam kariui. Kitaip tariant, buvo pripažinta, kad tiek karys, tiek tarnautojas, tiek fabriko darbininkas prisideda prie visuomeninių, dabar sakytume viešųjų, poreikių tenkinimo. Tuo pagrindu ne tik du pirmieji, bet ir visi dirbantieji turi būti visuomenės paremti tuo atveju, jei jie neteko darbo ar darbingumo.

Niekas nei tada, nei dabar neneigė šeimyninio ar bendruomeninio (pvz., parapinio) solidarumo reikšmės rūpinantis pagyvenusiais, neįgaliaisiais ar bedarbiais. Ir tada, XIX amžiuje, ir dabar vaikai pagal galimybes padeda tėvams, giminės giminėms, kaimynai kaimynams. Tačiau socialinės apsaugos sistema be nacionalinio masto solidarumo, be valstybės dalyvavimo yra trapi, nepatikima. Pavyzdžiui, siaučiant ekonominei krizei menkiau socialiai remtiniems gali padėti tiek vaikai, tiek giminės, tiek vietos bendruomenė. Tuomet situaciją, nors ir iš dalies, gelbsti valstybinė socialinės apsaugos sistema. Vertėtų nepamiršti ir to, kad senoliai nori gyventi oriai ir išlikti ekonomiškai suverenūs savo vaikų atžvilgiu.

Taip, ši sistema kainuoja. Tačiau ją verta išlaikyti dėl teikiamos viešosios naudos. Pirmiausia ji neleidžia visuomenei degraduoti iki XIX amžiaus lygio ir užtikrina bent minimalias pragyvenimo sąlygas jos dalyviams. Antra, valstybinės socialinės išmokos padeda išlaikyti, kad ir menką, dalyvių perkamąją galią. O tai reiškia, jog verslas išlaiko kad ir sumažėjusias galimybes realizuoti savo prekes bei paslaugas. Trečia, tai mažina socialinę ir politinę įtampą šalyje. Vadinasi, tai reiškia didesnį visuomenės stabilumą. Ketvirta, vertėtų neužmiršti, kad privačios struktūros gali bankrutuoti, o valstybės išnyksta gerokai rečiau.

Manyčiau, kad šiandien nereikėtų veržtis pro atviras duris ir siūlyti šeimoms prisiimti socialinės apsaugos funkcijas, kurias visada pagal galimybes jos vykdo, o svarstyti tai, kaip krizės sąlygomis išlaikyti “Sodrą”, kaip nacionalinį solidarumą tarp kartų palaikančią struktūrą.