Užsienio investuotojų Lietuvos žemės rinkoje neišvengiamai daugės, ir to nereikėtų vertinti kaip blogybės.

Žemės ūkio paskirties žemė brangs. Šiuo teiginiu vadovavosi, vadovaujasi ir vadovausis tiek ūkininkaujantys, tiek ir investuojantys į žemę. Sunkmetis buvo kiek pristabdęs šio šaukinio vartojimo populiarumą, bet dabar jis vėl girdimas vis dažniau. Ir iš tiesų, abejoti žemės brangimu Lietuvoje ilgalaikėje perspektyvoje nevertėtų. Atrodytų, kad teigiama žemės kainos kryptis turėtų į rinką privilioti užsienio investicinius fondus, tačiau tokių, turinčių daugiatūkstantinių hektarų plotus žemės, dar beveik nėra.
Žinoma, iš karto šioje vietoje būtų galima sustoti pasakant, kad Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės pardavimas užsieniečiams draudžiamas iki 2014 m. gegužės 1 d. Tačiau realiai nerastume negirdėjusių, kad šis draudimas nesunkiai apeinamas užsieniečiams įsigyjant žemės ūkio veikla užsiimančią bendrovę ir perkant žemę jos vardu. Taip pat nesunkiai apeinami draudimai ir vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui per atskiras antrines bendroves valdyti daugiau nei 500 ha žemės.
Pavyzdžiui, Frankfurto vertybinių popierių biržos sąraše esanti Vokietijos bendrovė „KTG Agrar“ giriasi turinti daugiau nei 4000 ha nuosavybės teise valdomos žemės Lietuvoje, įsigytos per jai priklausančias žemės ūkio bendroves mūsų šalyje. Kiek mažesniais žemės plotais gali džiaugtis norvegų „Noragra“, austrų „Agra corporation“, švedų „Alfa agro“ ir kiti, dažniausiai Skandinavijos bei Vokietijos investuotojai.
Didžiosios dalies šių bendrovių negalima vadinti finansiniais investuotojais – jos labiau atitinka strateginių investuotojų į žemės ūkį sąvoką, nes jos žemę dirba, o ne nuomoja. Suprantama, motyvai didinti žemės portfelį išlieka ir dėl to, kad ji vėliau bus brangesnė. Tikrųjų didelių finansinių investuotojų žemės ūkio paskirties žemės rinkoje nėra daug, o jų gretose vyrauja Lietuvos investicinės bendrovės.
Sparčiausiai per praėjusius metus savo žemės portfelį pasipildė investicijų bendrovė „Invalda“. Turimi žemės plotai pasiekė 4,7 tūkst. ha. Realu, kad bendrovė vėl sugrįš prie ankstesnių sumanymų steigti investicinį žemės fondą bei pasiūlyti jame dalyvauti užsienio investuotojams. „Invaldą“ jau aplenkė turto valdymo bendrovė „Orion Asset Management“, pirmoji Lietuvoje 2011-ųjų pabaigoje įsteigusi žemės ūkio paskirties fondą.
Dažnai didžiausia Lietuvos žemvalde vadinama „Agrowill Group“ jau nuo 2008 m. kalba apie potencialius jos vis dar turimų 12 tūkst. ha žemių pirkėjus. Bendrovės turimas santykinai didelis bendras žemės plotas turėtų būti patrauklus užsienio investuotojams, tačiau nesutampa pirkėjų ir pardavėjų norima matyti sandorio vertė, nes „Agrowill Group“ savo išsibarsčiusių žemių portfelį vertina daugiau nei 10 tūkst. Lt už ha. Nors bendrovė yra viena didžiausių žemės ūkio bendrovių valdytojų Baltijos šalyse, ją žemės rinkoje reikėtų laikyti finansine, ne strategine investuotoja. Iš jos nuosavybės teise valdomų žemių tik apie trečdalį dirba grupės bendrovės.
Finansinės investicijos į žemės ūkio paskirties žemę Vidurio ir Rytų Europoje suklestėjo dar 2005–2007 m., o investavimo logika buvo paprasta – pirkti žemę pigiai ir ją kažkada parduoti brangiau. Sunkmetis šį požiūrį kiek pakeitė: investuotojai suprato, kad kainų konvergencija regione taip greitai nevyksta ir didesnę grąžą galima pasiekti patiems pradedant plėtoti žemės ūkio veiklą įsigytose žemėse. Tad ir „Agrowill Group“ atveju surasti investuotoją būtų lengviau visai grupei, o ne tik jos žemės fondui, jeigu tam netrukdytų grupės įmonių skolos problemos.
Puikus žemės ūkio paskirties žemės fondų plėtros pavyzdys galėtų būti Bulgarija. Net penki tokie fondai yra įtraukti į Sofijos vertybinių popierių biržos sąrašą, o jų valdoma žemė viršija to paties „Agrowill“ turimų žemių portfelį. Investuotojų gretose vyrauja užsienio instituciniai klientai. Tad galbūt ir Lietuvos didiesiems žemvaldžiams vertėtų pagalvoti apie tokius biržoje esančius žemės fondus, o ne laukti pirkėjo iš Skandinavijos visam žemės portfeliui.
Užsienio investuotojų žemės rinkoje neišvengiamai daugės (ypač po 2014 m.), ir to nereikėtų vertinti kaip blogybės nei finansinių, nei strateginių įsigijimų atžvilgiu. Dabartinė padėtis apskritai neturėtų kelti baimės, nes tik apie 5,3 proc. (152,7 tūkst. ha) visų žemės ūkio naudmenų Lietuvoje 2012 m. pradžioje priklausė juridiniams asmenims, o iš jų užsieniečiams, matyt, ne daugiau kaip trečdalis.

Abejoti žemės brangimu Lietuvoje ilgalaikėje perspektyvoje nevertėtų.