Scanpix

„Deimantai yra geriausi merginos draugai“, – kažkada dainavo garsioji amerikiečių blondinė Marilyn Monroe, rankose maigydama daug blizgių akmenukų. Brangieji akmenys talentingų juvelyrų sukurtuose papuošaluose, prašmatnūs garsių mados namų kostiumai ir technologiniai  stebuklai, populiariai vadinami laikrodžiais, kainuojantys daugiau nei naujas automobilis. Kiek prabangos prekių ateina ir lieka Lietuvoje?

Vaiva SAPETKAITĖ

Laikrodis – statuso rodiklis

Geras laikrodis – vienas svarbiausių aukšto statuso vyro aksesuarų. Net dabar, kai tikslų laiką galima pamatyti ant kiekvieno kampo, rankiniai laikrodžiai neužleidžia pozicijų. „Chronos“ salono ekspertas Vidas Jankauskas sako, kad žmogaus ranką turėtų puošti jo vieno mėnesio pajamas atitinkantis laikrodis: „Bet Lietuvoje šios taisyklės nesilaikoma.“

Dažnas lietuvis apskritai apie tai mažai ką išmano, todėl painiojasi, kas prabangu ir solidu, o kas priskirtina tik vidutinės klasės laikrodžių gamintojams. Taigi, nebūtinai tai, kas pagal lietuvio suvokimą atrodo brangu, iš tiesų yra prabangu.

Lietuvoje prie prabangių, prestižo kategorijai priklausančių laikrodžių prekės ženklų priskiriami „Frederique Constant“, „Maurice Lacroix“, „Longines“ ar „Raymond Weil“ laikrodžiai. JAV ir Vakarų Europoje jie nebūtų laikomi prabangiais. Pasaulyje labiausiai vertinamų laikrodžių, tokių kaip „Rolex“, „Patek Philippe“ ar „Vacheron Constantin“, Lietuvoje įsigyti sudėtinga. Per mažai vartotojų, kuriems tai įkandama.

„Rolex“ laikrodis gali kainuoti tiek, kad ir mūsų milijonieriai vargiai įpirktų“, – kerta tiesiai porą dešimtmečių šioje rinkoje besisukantis V.Jankauskas.

„Baltic Diamonds“, kuri specializuojasi deimantais puoštos prabangios juvelyrikos ir  prabangių laikrodžių prekyboje, generalinis direktorius Tomas Grumadas papildo, kad „Rolex“ kainos, jei tai išskirtinis ar vienetinis modelis, gali siekti ir 100 000, ir 200 000 eurų. T.Grumado teigimu, lietuviai nelinkę taip išlaidauti, todėl laikrodžiui net turtuolis išleidžia maždaug apie 5000 eurų.

Dažnai laikrodžių gamintojai gamina skirtingus gaminius, iš kurių dalis gali būti brangūs ir praštmatnūs. Jei įmanoma rinktis, geriau pigesnis „Rolex“ nei ištaigingesnis „Frederique Constant“.

Tradiciškai labiausiai vertinami šveicarų gamintojai, tačiau, be gamintojo reputacijos, kainas  lemia ir gamybai bei puošybai naudojamos medžiagos bei tai, ar naudojamas originalus gamintojo sukurtas mechanizmas.

Pagrindinė kokybiškų laikrodžių gamybai naudojama medžiaga yra plienas, tačiau skiriasi jo kategorijos. Pigesnių laikrodžių gamintojai taupo, todėl pagrindine  medžiaga pasirenka vario mišinį, kurį chromuoja. Po kelerių metų išlįs pagrindas, be to, rizikuojama, kad nekokybiškas gaminys sukels alergiją. Kainą veiks ir auksavimas. Vyrauja vakuuminis, atsparus korozijai ir nesukeliantis alergijos arba gamyba iš aukso. Šveicarijos gamintojai renkasi 750 prabos auksą.

Estetika + praktiškumas

Juvelyrės Dalios Varnaitės kuriamuose auksiniuose ir sidarbriniuose papuošaluose yra rubinų, deimantų, briliantų, smaragdų ir kitų ne brangiųjų akmenų. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad kūrinio vertę labiausiai kelia ne tai, o juvelyro darbas: „Žinau, kad kuriu prekę, priskiriamą prie pačių nereikalingiausių. Jei užeina krizė, tai jaučiasi. Tada niekas nepuola pirkti brangių papuošalų.“

Prabangūs papuošalai lietuviams yra kur kas pigesni nei Vakarų europiečiams ar amerikiečiams. T.Grumadas atkreipia dėmesį, kad Amerikoje itin populiaru pirkti sužadėtuvių žiedus, papuoštus vieno karato deimantu, sveriančiu penktadalį gramo, o Lietuvoje populiariausias – 0,305 karato.

Žiedas su vieno karato deimantu, priklausomai nuo jo švarumo, spalvos, apdirbimo ir kitų charakteristikų, gali kainuoti nuo 5000 iki 10 000 eurų. 0,305 karato žiedų kainos prasideda nuo 1000 eurų.

Nors deimantai nėra geriausi lietuvių merginų draugai, tačiau jie mums tikrai artimesni negu lietuviams vyrams. Tarp populiariausių prekių su deimantais yra sužadėtuvių žiedai, kuriuos šie perka savo išrinktosioms, arba kiti moterims dovanojami dirbiniai. Vyrai patys puoštis nemėgsta, nors kitose šalyse jie labai mėgsta žiedus, deimantines apyrankes ir kitus aksesuarus.

Ta pati logika, kaip ir papuošalams, taikoma ir meno kūriniams. Nusipirkus jauno kūrėjo darbą, vėliau jam išpopuliarėjus, paveikslo ar skulptūros kaina gali padidėti net kelis ar keliasdešimt kartų. Investicijos į prabangą gali atsipirkti su kaupu.

Prabangūs daiktai gali būti ne tik investicija, bet ir puikus būdas pralaužti ledus ar sustiprinti verslo partnerių ryšius. Nors tokia praktika dažna užsienyje, Lietuvoje tai nepopuliaru. Vladislovas Bobinas, vadovaujantis dar 1993 m. įkurtai su verslo dovanomis ir reklama dirbančiai įmonei „Echo Stamp“ STAMPLINE, sako, kad prabangios verslo dovanos mažai perkamos. Apie 99 proc. bendrovės pajamų sudaro gaminių su įmonių logotipais gamyba. Įmonės taupo – norima daikto už tris eurus, bet tokio, kad atrodytų kaip už 30 eurų.

Gera išvaizda – geram įspūdžiui

Svarbūs ne tik drabužiai ar batai, bet ir aksesuarai. Geriausia, kai tai gaminama iš natūralių medžiagų. Pavyzdžiui, kostiumai yra tuo geresni, kuo medžiagoje mažiau poliesterio. Marškiniai irgi turėtų būti iš natūralios medžiagos. Puikiai tinka medvilninis poplinas, į kurio siūlus pridedama šiek tiek šilko ir jis suteikia gražų atspindį. Prabangos įspūdį visada sustiprins sąsagos. Jas reikėtų naudoti tik su marškiniais, turinčiais vadinamąjį prancūzišką rankogalį (per pusę sulenktą krakmolytą rankogalį, į kurį jos ir segamos).

Sąsagų kainos svyruoja nuo dešimčių iki šimtų eurų. Tai priklauso nuo metalo, inkrustuotų akmenų, taip pat prireikus juvelyro darbo ar pasirinkus garsių mados namų, turinčių juvelyrinę liniją, produkciją. Populiarus plienas, dengtas rodžiu, tačiau būna dengti ir oniksu ar perlamutru. Norint daugiau puošnumo, nešiojamos ir sidabrinės ar auksinės sąsagos. Tokiam pirkiniui gali prireikti ne vieno šimto eurų.

Elektroninį verslą „Sąsagos Jai ir Jam“ turinti Jolita Rutėnaitė pastebi, kad paauksuotos, auksinės ar sąsagos su inkrustuotais akmenimis lietuvių perkamos retai: „Daug kas sąsagas įsisega tik kartą gyvenime per savo vestuves.“ Ji priduria, kad, nors tradiciškai sąsagas dažniau nešioja vyrai, jos vis labiau populiarėja ir tarp moterų.

Kitas neatskiriamas solidaus žmogaus atributas – kaklaraištis. Čia madas diktuoja italai, prancūzai ir britai. Kaklaraiščio prabangą lemia jo medžiagos sudėtis, kirpimas ir tai, ar jis turi vadinamąjį slenkantį siūlą. Geriausia, jei jis šilkinis, bet yra ir kitų tinkamų medžiagų. Pavyzdžiui, žiemą, ypač Anglijoje, mėgstami per pusę maišyti šilko ir vilnos arba tik vilnos kaklaraiščiai.

Jei vilna gerai išdirbta, toks kaklaraištis taip pat gali būti laikomas prabangiu. Žiemą taip pat mėgstamas kašmyras.

Kaklaraištis turėtų būti iš trijų dalių, kad gražiai apgultų kaklą, be to, abi jo pusės turėtų būti pasiūtos iš tos pačios medžiagos. Taip pat svarbus slankiojantis siūlas: paprastai gerų kaklaraiščių galinės pusės pamušalas būna susiūtas ranka ir plonajame gale palikta nedidelė kilputė.

Ji reikalinga tam, kad, kai užrišamas ar atrišamas kaklaraištis, neplyštų siūlės. Prabangus kaklaraištis yra tas, kuris siūtas kelių sluoksnių. Imamas vienas šilko gabalas, kuris sulankstomas kaip origamis: pažiūrėjus į galinę kaklaraiščio pusę, matomos ne dvi susiūtos pusės, o  išsiskleidžiantys sluoksniai.

Kuo daugiau sluoksnių, tuo geriau. Yra 6, 9 ir 11 sluoksnių kaklaraiščių. Pagal tai skiriasi ir jų kaina: 6 sluoksnių kaklaraištis kainuoja iki 100 eurų, o 11 sluoksnių – 140–150 eurų. Atkreiptinas dėmesys ir į kaklaraiščio plotį. Dabar vyrauja klasikinis variantas – 8,5 cm pločio kaklaraiščiai (anksčiau mėgti platūs – maždaug 11 centimetrų).

Aukštesnio statuso žmonės rinksis klasikinį variantą. Kai kuriose šalyse kuo plonesnis kaklaraištis, tuo einamos žemesnės pareigos. Kaklaraiščiai dažnai puošiami segtukais. Dažniausiai jie gaminami iš plieno, kuris dengiamas rodžiu, bet mėgstami ir prabangesni sidabriniai ar auksiniai. Įprastas segtukas kainuoja 40–50 eurų, sidabrinis – 140–150 eurų, auksinių kaina prasidės nuo 350 eurų.

Norintiems labiau akį traukiančio aksesuaro galima rekomenduoti peteliškes arba kaklaskares. Peteliškės gali būti jau paruoštos arba rišamos. Kur kas prabangesne laikoma rišama. Šilkinę peteliškę galima įsigyti už 40–50 eurų. Tarp jaunimo populiarėja kaklaskarės. Jos surišamos po kaklu, o galai sukišami po marškiniais. Formaliems susitikimams kaklaskarės geriau nesirinkti.

Žaviai atrodo kišeninės nosinaitės – fantazijos. Jų kainos prasideda nuo 20–30 eurų. Verta pirkti fantaziją iš kelių dalių: pasukus vienu šonu, matyti viena spalva, kitu – kita.

Vynas už 100 000 eurų?

Prabanga ir gurmaniškumas – tos pačios monetos pusės. Lietuvos someljė asociacijos prezidentas Arūnas Starkus pasakoja, kad, daugelio nuomone, prabangus vynas nuo 15–20 eurų (lietuvis tam vidutiniškai išleidžia 5 eurus), tačiau skonio nuotykio ribos kur kas platesnės. Brangiausių vynų kaina gali siekti ir 100 000 eurų už butelį. Žinoma, tokio lygio vyno į Lietuvą patenka vos vienas kitas butelis. Kad vynas apskritai atsidurtų tokioje kainų kategorijoje, jam neužtenka būti tobulo skonio ar aromato, jis taip pat turi būti senas ir labai retas.

Jei vynas rinkoje pasirodė neseniai, už brangiausio jauno vyno butelį teks sumokėti apie 4000 eurų. Tiesa, tokio vyno irgi labai nedaug. Lietuvoje prabangaus vyno sinonimas yra „Château Petrus“, apie kurį visi žino, bet beveik niekas neragavo. „Kone galiu vardais išvardyti, kas Lietuvoje jį geria. „Château Petrus“ butelis kainuoja nuo 1000 iki 10 000 ar daugiau eurų“, – tik nedaugeliui prieinamą vyną pamini A.Starkus.

Vyno kainos į debesis gali šauti per aukcionus. „Vienu metu aukcionuose kainos kilo neprotingai, nes juose pradėjo aktyviai dalyvauti kinai, tailandiečiai, o dar anksčiau rusai, nekreipę dėmesio į kainą, – aiškina jis. – Už vyną permoka ne žinovai, o emocijų pagauti naujokai. Pirmieji žino, kiek rinkoje yra geriausio vyno ar šampano. Jei iš 6 butelių pasirodo vienas, vis tiek dar likę kiti 5.“

Norintieji pasimėgauti brangiausiomis vakarienėmis Lietuvoje, turėtų sekti, kada „Vyno klubas“ paskelbs apie vieną kartą per metus vykstančias „Grand Cru“. Šiemet bilietas kainavo apie 350 eurų. Tokios vakarienės esmė – proga paragauti brangių vynų, kokių pats tikriausiai nesiryžtum pirkti. Vynui brangumu ir mėgėjų skaičiumi nenusileidžia ir kiti gėrimai – šampanas, konjakas ar brendis.