M. Vidzbelio nuotr.

Aušra LĖKA

Pradinukų mokytoja neslepia nuoskaudos: atėjusi po pamokų pasiimti vaiko dažna mama klausia, kaip jis valgė, o ne kaip skaito. Kolega iš pradinukų tėvų susirinkimo grįžo ne mažiau nusivylęs: „Daugiausia kalbėta apie pinigus remontams, o ne vaikų mokslus.“ 1:1. Galima būtų džiaugtis lygiosiomis, jei mūsų vaikai tarptautiniuose pasiekimų tyrimuose nebūtų vidutiniokai ar neatsidurtų dar žemiau.

Po metų, su šeima praleistų JAV, į Vilnių grįžęs dviejų pradinukų tėvas sunerimęs – sūnus nebenori eiti į mokyklą. Amerikoje tokių problemų nebuvo: atvirkščiai, vaikas laukdavo ryto, kai eis į mokyklą, prie kurios jį pasitikdavęs pats direktorius. O pasibaigus pamokoms šis su ryškia liemene stovėdavęs prie gatvės, kad vaikai nepakliūtų po automobilių ratais.

Skirtumų tarp lietuviškos (ir dar neeilinės, o laikomos gana prestižine) ir visiškai eilinės amerikietiškos pradinės mokyklos JAV vilnietis vardija daug. Amerikoje į mokyklą tėvai taip paprastai neužeis – reikia specialaus leidimo, tad atveža vaiką iki mokyklos tvoros ir pamojuoja. Vaizdas toks: pilnas kiemas futbolo kamuolį spardančių, šūkaujančių, lakstančių vaikų. Bet suskamba skambutis, visi išsirikiuoja ir drausmingai žengia į klases. Vaikai įsisąmoninę, kada laikas šėlti, o kada susikaupti mokslams.

Lietuviukas Amerikoje nuėjo į mokyklą praktiškai nemokėdamas anglų kalbos, bet nepatyrė jokių patyčių – visi stengėsi kuo galėdami jam padėti, o mokytoja net įteikė nežinia kur gautą anglų ir lietuvių kalbų žodyną. O štai grįžus į Vilnių vaikai klasėje mušasi, ir visiems atrodo – kas čia stebėtino, juk vaikai, ir dar berniukai. JAV mokykloje kilus kokiam konfliktui tėvai informuojami, bet patys pedagogai, mokyklos psichologai imasi aiškintis nesutarimų priežastis. Lietuvoje net po incidento tarp pradinukų prireikus važiuoti į ligoninę tėvams tenka patiems mokyklą raginti kažkaip reaguoti į tokius atvejus.

Skiriasi ir mokymo specifika. Pavyzdžiui, mokantis literatūros ne koncentruojamasi į turinio atpasakojimą, o klausiama, ką vaikas mano apie kokį herojų, kodėl, jo manymu, jis taip pasielgė. Beje, ir klasėje vaikai sėdi ne vienas paskui kitą, o ratu, mokymas paremtas projektiniais darbais.

Galiausiai, kaip pasakoja pradinuko tėvelis, kartą sūnus grįžo iš mokyklos Vilniuje visai nusiminęs: jo kuprinė parsivežta iš JAV – su ratukais, o mokykloje jam pasakyta, esą kas čia per kuprinė, tau reikia turėti tokią kaip visų. Amerikoje būti it klonuotiems niekas iš vaikų nereikalavo.

Neidealizuojant amerikietiškos ar kokios kitos švietimo sistemos ir jų ikimokyklinio bei pradinio ugdymo, vis dėlto Lietuvos švietimo strategams reikėtų rimčiau susimąstyti, kur veda mūsų atsainus požiūris į pirmuosius mokymosi pamatus.

Beje, Valstybės kontrolė, analizuodama 2016 m. išlaidas švietimui, atkreipė dėmesį į Lietuvoje santykinai mažą ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiriamą išlaidų dalį. Bet, regis, šio SOS niekas neišgirdo.

Į mokyklą nenori ne tik pradinukai, bet ir jų mokytojai

Skambinu į vieną geriausių šalies pradinių mokyklų Šiauliuose. Administratorė atsiliepia, bet, sako, streikuojame. Mano ieškomo pedagogo kabinete nėra, kodėl šis neatsiliepia mobiliuoju, administratorė atsakyti negali. Net gerbiant kiekvieno teisę streikuoti kyla minčių, kad jei jau mokytojai nenori į mokyklą, kur tau norės mokiniai. Ką tėvams reikės pasakyti vaikams, jei ir šie pareikš streikuojantys ir neisiantys į pamokas?

Beje, specialistai pabrėžia, kad jei pradinukas nenori į mokyklą, būtina ieškoti priežasties. „Paauglystėje vaiko nenorą eiti į mokyklą gali lemti ir kitos problemos, bet jei pradinukas nenori į mokyklą, problema – mokykla ir mokytojas“, – neabejoja „Baltų lankų“ leidyklos, leidžiančios daug vadovėlių, generalinis direktorius dr. Saulius Žukas. O kiek Lietuvos pradinukų veržiasi į mokyklą?

Į lietuvišką pradinę mokyklą nesiveržia ne tik vaikai, bet ir jų mokytojai, ir ne tik per streikus. Vakarų valstybės, suvokdamos mokymosi pamatų dėjimo laikotarpį, pradinių klasių mokytojams kelia magistro reikalavimus, o pas mus užtenka ir kolegijos diplomo, stebisi S.Žukas.

Procentiškai mažiau dėmesio pradiniam mokymui skiria ir valstybė. Švietimui Lietuvos valdžios sektorius išleidžia tik kiek mažiau nei lyginti tinkamos kaimynės (Lietuva – 5,6 proc., Latvija – 5,7 proc., Estija – 6 proc. BVP) ir netgi daugiau nei vidutiniškai euro zonos šalys (4,8 proc. BVP). Bet tai neturėtų stebinti, nes mums dar reikia jas vytis, be to, ir mūsų BVP dar tolokai nuo euro zonos vidurkio. Bet būtent švietimui skiriama BVP dalis geriausiai atskleidžia valstybės požiūrį į vieną ar kitą sritį. O Lietuvos skaičiai rodo neadekvačiai atsainų požiūrį į ikimokyklinį ir pradinį ugdymą.

Štai, Eurostato duomenimis, Estijoje tam skiriama 2,3 proc., Latvijoje – 2,1 proc., euro zonos valstybėse – vidutiniškai 1,4 proc., Lietuvoje – vos 0,8 proc. BVP.

O jei analizuosime valdžios sektoriaus švietimo išlaidų pagal funkcijas santykinę dalį, visose išlaidose švietimui Lietuva ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiria apie 2,6 karto mažiau nei Estija ar Latvija (Lietuva – 14,2 proc., Estija – 38,4 proc., Latvija – 36,5 proc. visų išlaidų švietimui).

„Didžiausia tikimybė, kad tokie skirtumai tiesiog rodo šalių politinius prioritetus. Visos ES vidurkis kreiptų manyti, kad apskritai ES šalyse ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiriama mažiau lėšų nei viduriniam. Šiuo atveju ne Lietuva, o Latvija ir Estija yra tos išimtys, kurios ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiria daugiau lėšų negu viduriniam. Lietuva šiuo požiūriu panašesnė į Suomiją ar Jungtinę Karalystę, o Estija ir Latvija – į Lenkiją ir Slovakiją“, – aiškina Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas.

Tiesa, reikia patikslinti, kad vis dėlto mūsų valstybė į ikimokyklinį ir pradinį ugdymą investuoja dukart mažiau nei vidutiniškai euro zonos valstybės (29,8 proc.). O ir tas panašumas į Suomiją – tik lyginant proporcijas, bet ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui suomių skirta dalis siekia 1,3 proc., o Lietuvoje – 0,8 proc. BVP.

R.Ališauskas atkreipia dėmesį, kad politinius prioritetus greičiausiai rodo ir dalyvavimo ikimokykliniame ugdyme duomenys: Lietuvoje ikimokyklines įstaigas 2013 m. lankė 86,5 proc. vaikų nuo ketverių metų, Estijoje – 90,4 proc., Latvijoje – 94,1 proc., o ES vidurkis – 93,9 proc.

Be to, kaip primena ŠMM atstovas, ryškiausias Lietuvos švietimo prioritetas pastaraisiais metais buvo aukštojo mokslo reforma. ES šalyse kartu paėmus vidutinės išlaidų skirtingų pakopų ugdymui dydis beveik nesikeičia, bet atskiros šalys tam tikrais laikotarpiais perskirsto išlaidas atsižvelgdamos į vykdomų reformų prio­ritetus. Lietuva tikrai daug investavo į aukštąjį mokslą ir tai padarė tiek vidurinio, tiek ikimokyklinio ir pradinio ugdymo sąskaita. O Estija ir Latvija šiek tiek padidino kitas išlaidas tik vidurinio ugdymo sąskaita.

Bet klausimas, ar tikrai apsimokės koncen­travimasis į aukštąjį mokslą, jei nepadėsime reikiamų pagrindų pirminiuose ugdymo etapuose.

Pinigai dar ne viskas

„Kalbame ne tik apie finansavimą, bet ir apie valstybės dėmesį, visuomenės požiūrį. Apie ikimokyklinį ugdymą daugiau kalbame kaip apie priežiūrą, rūpinamės, kad vaikui būtų užtikrinta vieta, bet ne tuo, kokia ji, toji vieta. Kalbėdami apie pradinį ugdymą jo taip pat neakcentuojame kaip labai svarbios vaiko ugdymo ir ugdymosi grandies. O būtent ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje dedami ir vertybiniai, ir  pilietiškumo, ir mokymosi mokytis pagrindai. Norėtųsi daugiau dėmesio šiai gyvybiškai svarbiai grandžiai“, – pabrėžia privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja dr. Austėja Landsbergienė.

Edukologė apgailestauja, kad Lietuvoje didžiulė atskirtis ir vertinant skirtingų grandžių pedagogus: ikimokyklinio ugdymo pedagogai mažiau gerbiami nei pradinio, pradinio – mažiau nei vidurinio, vidurinio – mažiau nei gimnazijos, gimnazijos – mažiau nei universiteto, nors darbas, kurį atlieka kiekviena grandis, taip pat ir pradinė, nepaprastai svarbus. Atitinkamai skiriasi ir pedagogų algos.

„Taip patenkame į užburtą ratą: kadangi ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogai stokoja visuomenės pagarbos, gabūs jaunuoliai dažnai nesirenka šios specialybės, sunku pritraukti tokių žmonių, kurie galėtų kokybiškai ugdyti vaikus, įsukdami visai kitokį švietimo sistemos pradžios ratą“, – apgailestauja A.Landsbergienė.

Tačiau labai dažnai klystame manydami, kad jei bus didesnė finansinė injekcija, įvyks kažkoks stebuklas. Žinoma, edukologė neabejoja, kad švietimo, taip pat ir ankstyvojo, finansavimą didinti reikia, nes jis visada atsiperka: amerikiečiai yra suskaičiavę, kad vienas doleris, investuotas į ikimokyklinį ugdymą, paskui sutaupo septynis. „Bet vien dosnesnis finansavimas sustabarėjusios sistemos nepakeis. O investuodami į pedagogų atlyginimus, bet nekeisdami pedagogų rengimo, jų atrankos, kaitos neturėsime“, – pabrėžia A.Landsbergienė.

Ji pasakoja, kad jos įsteigtose ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigose labai daug mokymų – visas mechanizmas įsuktas taip, kad būtų galima apmokyti pedagogus ir užtikrinti jų darbo kokybę. „Tai didesnis ir sudėtingesnis uždavinys nei tiesiog mokymo priemonės, vaikų skaičius klasėje ar didesni atlyginimai. Jei mokytojas sako, kad jam kažko nepriklauso daryti, kad jam už tai nemoka, pakeisti visuomenės požiūrį į pedagogą ir švietimą – ne tai kad sunku, bet neįmanoma. Jei mokytojas abejingai praeina pro verkiantį vaiką, neturi supratimo, kad bendravimas ir bendradarbiavimas su vaiko šeima yra gyvybiškai būtinas, – apie ką mes kalbame? Kai mokytojas pats žiūrės į savo profesiją kaip į tarnystę, į misiją, kai save ir savo profesiją gerbs, kai matys savo darbo prasmę, pamažu keisis ir visuomenės požiūris“, – neabejoja A.Landsbergienė, primindama, kad didžiausią dėmesį ir akcentą turėtume skirti pedagogų atrankai ir rengimui.

Mažiesiems leista turėti nuomonę, vyresniesiems – ne

A.Landsbergienė džiaugiasi, kad atsiranda gerų pokyčių, pavyzdžiui, pedagogus pradėjo rengti Vilniaus universitetas.

Prie tokių gerų pokyčių „Baltų lankų“ leidyklos vadovas S.Žukas priskiria nuo šio rugsėjo įsigaliosiantį sprendimą dėl privalomo vadinamųjų nulinukų mokymo. Vadinasi, į pirmą klasę ateis vaikai, jau gebantys skaityti paprastus tekstus ir kažkiek skaičiuoti. Taip bus sprendžiama dabar opi problema, kai vieni vaikai būna jau pasistūmėję moksluose, bet mokytoja neturi kada su jais dirbti, nes moko kitus visiško pradžiamokslio, todėl pamažu visi susiniveliuoja iki vidutinioko lygio.

S.Žukas teigiamai vertina ir prieš Kalėdas patvirtintą naują gimtosios kalbos bendrąją programą, aprėpiančią jos mokymą nuo pirmos iki dešimtos klasės. Pradinių klasių programa, leidėjo manymu, net modernesnė: „Kai kuriais atvejais net juokingai atrodo, kad pradinio ugdymo programoje minima, jog vertinant tą patį dalyką gali būti skirtingų nuomonių, galima ginčytis, išsakyti kitokią nuomonę, o vyresnėse klasėse net nėra nuostatos apie galimybę turėti skirtingas nuomones.“

S.Žuko manymu, gerai, kad keičiasi pradinio ugdymo pamokų reglamentas: nebūtinai turi būti tradicinės pamokos – tai gali būti integruotos veiklos, jungiant skirtingas disciplinas, projektinę veiklą, savanorystę. Vaikams tai patinka. Štai Šiaulių centro pradinės mokyklos pradinuko tėvas pasakojo, kad jo sūnus pareiškė, jog trečiadieniais negalima sirgti ir neiti į mokyklą, nes labai būna įdomu – draugai pristato savo projektus.

„Vaikas turi būti motyvuotas eiti į mokyklą. Svarbu neužgniaužti vaiko iniciatyvos, nesustatyti visų į vieną eilę, kad visi darytų vienodus judesius. Žinoma, pradinis ugdymas neturi būti vien žaidimai, bet turi būti ir tam tikro laisvumo, galimybės domėtis, kas pačiam vaikui įdomu“, – sako S.Žukas.

Iniciatyviems mokytojams atsirado galimybė dirbti laisviau, patraukliau vaikams. Žinoma, kitas klausimas, kiek mokytojai tuo naudojasi. Beje, dirbdamas su mokytojais S.Žukas pastebi, kad daugiausia naujovių entuziastų – ne tarp jauniausių mokytojų, o tarp sulaukusių 40–50 metų. Leidyklos vadovas daro prielaidą: prieš keliolika metų Atviros Lietuvos fondo finansuojamas fondas organizavo mokytojams labai gerus mokymus ir dabar toji mokytojų karta, jau sulaukusi 40–50 metų, tebeįkvėpta anuomet gauto impulso vaikus mokyti kitaip nei pagal kalimo standartą.

Paskui projekto finansavimas nutrūko, o kiti mokymai nebuvę tokie efektyvūs. „Net atvirkščiai: nuo tada, kai pradėjome gauti ES pinigų švietimui, pradėjo smukti mokinių lygis. Šie skaičiai koreliuoja, tuo įrodydami, kad einame pro šalį. Į mokytojų kvalifikacijos kėlimą sukišami didžiuliai pinigai. Gal mokytojai seminaruose gerai praleidžia laiką, bet tai neturi nieko bendra su mokymo proceso kokybės gerini­mu“, – kvalifikacijos kėlimo broką vertina S.Žukas.

Jis atkreipia dėmesį ir į kylančias vis naujas netikėtas problemas, kurias ilgai bandoma tiesiog ignoruoti. Štai į pradines mokyklas ateina vis daugiau gerai lietuviškai nemokančių vaikų. Vieni ką tik grįžę iš emigracijos, kai kurių vienas iš tėvų nė nemoka lietuviškai. Problemų kyla ne tik dėl gimtosios kalbos mokymosi – būna, jie negali išspręsti matematikos uždavinio, nes nesupranta kokio žodžio. Reikia specialių metodinių priemonių, kad tokius vaikus būtų galima įtraukti į visavertį ugdymo procesą.

O mažėjant vaikų provincijos mokyklose formuojamos jungtinės pradinukų klasės. Dirbant integruotai, S.Žuko manymu, galima suderinti mokymąsi, tačiau tam reikėtų specialių programų, specialių metodinių patarimų, tačiau jų stinga.

„Reikia palaikyti ir skatinti iniciatyvius mokytojus, o valdininkai turi turėti aiškią strategiją, ko švietimo srityje norima pasiekti. Pavyzdžiui, mūsų pozicijos tarptautiniuose moksleivių gebėjimų vertinimuose prastokos, tad rengdami naujas programas, vertinimo kriterijus kelkime uždavinį, kad mūsų ugdymo vertybės atitiktų tai, ko reikalauja tarptautiniai tyrimai. Susitarkime dėl vertybių, tada bus parengti atitinkami vadovėliai, tokia linkme bus ugdomi ir specialistai. O dabar – chaosas“, – pabrėžia S.Žukas.

Ir Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį į nepakankamą ikimokyklinio ir pradinio ugdymo finansavimą, apskritai švietimo finansavimo ydas, bet paprašius Švietimo ir mokslo ministerijos komentaro apie šias Valstybės kontrolės išvadas susidarė įspūdis, kad ministerijos klerkai jų net nebuvo skaitę, – kaip sakoma, karavanas eina toliau.

Žinoma, lyginant švietimo grandžių finansavimo proporcijas svarbus ir mokinių jose skaičius. Štai ŠMM skaičiavimu, lyginant, kiek tenka vienam ikimokyklinio ugdymo mokiniui, Lietuva santykinai (pagal savo BVP) lenkia Estiją, Latviją, daug kitų ES šalių, o pagal investicijas į vieną pradinuką nusileidžia Estijai, bet Latviją lenkia. Paprasčiau tariant, pas mus drastiškai mažėja vaikų, tad skaičiuojant kiekvienam pinigų tenka daugiau.

Kai užklysti į kokį mielą nedidelį miestelį, smagu girdėti, kad mokykla turi interaktyvias lentas, bet pirmokų – vos šeši ar devyni. Kaip apskaičiavo Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Lietuvoje yra tokių mokyklų, kuriose vienam mokiniui tenka per 80 kv. m ploto. Tad kad ir kiek daugėtų švietimui skirtų viešųjų pinigų, jei jais šildysime tuščias mokyklas ir finansuosime beveik individualų vaikų jose mokymą, mokytojai galės toliau sėdinėti streikuodami, o mes visi – stebėti, kaip mūsų valstybė tolsta nuo pirmaujančiųjų.

O juk gamtos lobių nepertekusiai nedidelei valstybei vienintelis šansas nepralošti konkurencinėje kovoje – išsilavinusi kūrybinga visuomenė. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare ir Lietuva veržiasi tapti, pernai įvertino pasaulio šalių švietimo rezultatus ir suskaičiavo, kokią būtų galima gauti ilgojo laikotarpio ekonominę naudą pagerinus mokymosi rezultatus. Jei kiekvienas mokinys iki 2030 m. pasiektų bent bazinį pirmą lygį PISA tarptautinio penkiolikmečių gebėjimų tyrimo skalėje, ekonominis augimas ir tvari plėtra būtų milžiniška. Bet Lietuvos mokiniai nepasiekia EBPO vidurkio. Vadinasi, ligšioliniai švietimo prioritetai veda klaidingu keliu. Matyt, tokie pat vidutiniokai ir švietimo strategai, jei nesuvokia, kokią grėsmę valstybei kelia.