2012-aisiais dvidešimtmetį mini ne tik „Veidas“, bet ir LR Konstitucija, atkurta Prezidento institucija, laikinieji lietuviški pinigai – talonai, taip pat daugybė reikšmingiausių šiandienos verslo įmonių.

1992-ieji įėjo į istoriją kaip itin sudėtingi ir Lietuvos valstybės raidai reikšmingi, bet tikrai nenuobodūs metai, paženklinti ūkio nuosmukio, Rusijos ekonominės blokados, Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės griūties bei daugelio kitų svarbių įvykių. Tai lemtingų lūžių metai, kai buvo padėti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės pamatai.
Prisiminti 1992-uosius ypač sveika tiems, kurie nuolat skundžiasi, kaip sunku gyventi šių dienų Lietuvoje.
Daugelis jau pamiršo, kad 1992-ųjų rudenį ir dalį žiemos teko pragyventi be karšto vandens, prie vos šylančių radiatorių. Pradėjus dirbti naujajai Aleksandro Abišalos Vyriausybei, Rusija nutraukė naftos tiekimą Lietuvai, todėl spalį daugumoje sostinės degalinių atsirado lentelės su užrašu „Benzino nėra“, o šildymo sezonas buvo kiek įmanoma vėlinamas. Net ir galiausiai ėmus šildyti temperatūra daugelyje butų tesiekė 13–15 laipsnių – turimi mazuto rezervai buvo itin kuklūs, tad teko šildytis minimaliu režimu. „Prie Abišalos vienas šonas šyla, kitas šonas šąla“, – taip dar vis sugebėdami pajuokauti kalbėjo žmonės, o pats A.Abišala šiandien sako, kad tai buvo geras, bet ne visai tikslus posakis. „Nes žiemą šalo net ne vienas šonas, o abu…“ – patikslina buvęs Vyriausybės vadovas.
Jau pasimiršo ir tai, kad kūdikių lovelės buvo statomos virtuvėje, prie kone nuolat degančios dujinės viryklės ugnelės, o didžiausia naujiena dienraščiuose tapdavo pranešimas apie porai dienų įjungiamą karštą vandenį. „Miestas beveik tris dienas taškėsi, pliuškenosi, įvairiais skalbimo milteliais putojo. Kai kurie per dieną maudėsi net po tris kartus – kad švaros užtektų ilgam, nes kitas „didysis įjungimas“ pažadėtas tik per šv. Kalėdas“, – apie Kaune trumpam atnaujintą karšto vandens tiekimą 1992 m. lapkričio 25 d. rašė „Lietuvos rytas“.
Spauda taip pat skelbė, kad mažesniuose miestuose ir rajonuose sparčiai daugėja žmonių, kurie, pristigę pinigų brangiems suskystintų dujų balionams, maistą ruošia ant laužo savo kieme. Na, o Vilniaus gyventojų, turinčių skolų už įvairias butų komunalines paslaugas, skaičius 1992-aisiais šoktelėjo nuo 3–5 iki 30 proc. „Nebemokančių už butus gyventojų skaičius kas mėnesį didėja ir pasiekė grėsmingą ribą <…>. O tai dar dabar, kai šilta ir nereikia mokėti už šildymą“, – 1992 m. rudens pradžioje skelbė „Lietuvos rytas“.
A.Abišala šiandien prisipažįsta, kad ir jis, Vyriausybės vadovas, yra patyręs, ką reiškia neturėti pinigų net maistui. „Pati didžiausia mano, kaip premjero, alga buvo 37,5 dolerio per mėnesį, – teigia jis. – Tad jei kam nors atrodo, kad mes dabar gyvename neturtingai, tai tuomet gyvenome nepalyginti prasčiau.“
1992-ieji visada bus prisimenami ir kaip didžiausios infliacijos (viršijusios net 1000 proc.) metai, kai maisto produktai vos per dieną pabrangdavo po keletą kartų, ir vis didėjančio nuosmukio bei tautos nusivylimo, kurio nebepajėgė nuslopinti net pakili valstybės atgimimo dvasia, laikotarpis.
Bet viso to fone buvo žengiami lemtingi valstybei žingsniai: priimta LR Konstitucija, surengti pirmieji laisvi Seimo rinkimai, atkurta Prezidento institucija ir paskirtas laikinasis valstybės vadovas, galutinai atsisakyta sovietinių rublių ir įvesti laikini lietuviški pinigai – talonai, o Barselonos olimpinėse žaidynėse pirmąkart suskambo Lietuvos himnas. „Lietuvoje sustos gyvenimas, kai mūsų krepšininkai žais Barselonoje“, – išlydėdamas krepšinio rinktinę į žaidynes anuomet sakė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, ir buvo visiškai teisus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmoji Lietuva turėjo sulipdyti valstybę kaip ūkinį vienetą, ir tai padarė; Antroji iki šiol ieško savo vietos pasaulyje.

Lyginti Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos ekonominį gyvenimą – nedėkingas uždavinys. Ekonomikoje mėgstamas statistinis lyginimas čia praktiškai neįmanomas. Ne tik dėl to, kad Pirmojoje Lietuvos Respublikoje šiek tiek išsamesni ekonominiai duomenys randasi tik antrą jos egzistavimo dešimtmetį, bet ir tai pripažįstama, kad jie neapima didelės dalies šalies ūkio. Bendrąjį vidaus produktą (BVP), šiandien vieną svarbiausių rodiklių bet kokiam ekonominio aktyvumo lyginimui, JAV imta skaičiuoti tik ketvirto dešimtmečio antroje pusėje.
Būtų didelė pagunda lyginti atskiras ekonominės veiklos sritis, apie kurias esama duomenų, tarkim, žemės ūkio, atskirų pramonės šakų gamybą, – sovietiniais metais tokie skaičiai dažnai būdavo pasitelkiami propagandai apie milžiniškus okupuotos Lietuvos laimėjimus. Bėda ta, kad jie tik propagandai ir tetinka, norint jų galima sočiai prisirankioti ir iš Pirmosios Lietuvos Respublikos statistikos. Pavyzdžiui, kokiais tempais didėjo turinčių radiją žmonių skaičius; arba kad 1929 m. automobilių pirkimas Lietuvoje pašoko 45 proc., kai Latvijoje – 6,8 proc., Estijoje – 13 proc.
Bet lyginimui su Antrąja Lietuvos Respublika panašūs skaičiai, kaip ir absoliuti dauguma kitų, visiškai netinka. XX amžiuje, ypač antroje jo pusėje, materialinės gėrybės buvo kuriamos pašėlusiais tempais, kito jų struktūra, net pats požiūris į ekonominio augimo prielaidas ir perspektyvas. Tad tiesioginis dviejų ekonomikų lyginimas – beprasmis.
Tačiau visada galima lyginti galimybes, viltis, siekius – taip pat tai, kaip sekėsi juos įgyvendinti.

Pirmoji Lietuva – valstybės šukė

Ekonominį šalies gyvenimą daugiausia lemia dvi aplinkybės: geopolitinė situacija ir kultūrinės, šiuo atveju – verslo kultūros tradicijos, tad jas pirmiausia ir vertėtų aptarti.
Pirmoji Lietuvos Respublika atsikūrė po beveik 125 metų Rusijos okupacijos. Nebebuvo žmonių, „atmenančių“ ankstesnę Lietuvą, nebuvo ir bandymų lygintis su praeitimi. Galima sakyti, kad valstybė buvo kuriama nuo nulio. Svarbu ne tik tie ilgi metai; dar svarbiau, kad dvasinių ištakų buvo ieškoma ne artimiausioje įmanomoje praeityje, bet amžių glūdumose paskendusiuose Vytauto laikuose.
Politiškai tai suprantama: tautiniais pagrindais kuriama valstybė atmetė visą lenkiškai kalbantį dvarininkų luomą, o su juo – ir keletą šimtmečių savo istorijos. Bet ekonomika mėgsta paradoksus: tam, kad Lietuva atėjo į nepriklausomybę kaip atsilikęs agrarinis užkampis, pagrindus padėjo tas pats itin garbintas Vytautas. Ne vieną į tautinės mąstysenos spąstus pakliuvusį istorijos mėgėją kankina beveik egzistencinis klausimas: kodėl Vytautas po Žalgirio mūšio neatsiėmė bent Klaipėdos, dėl kurios mūsų savanoriai 1923 m. guldė galvas? Atsakymas paprastas: Klaipėda Vytautui nebuvo svarbi. Nors mums gal ir nesmagu pripažinti, etninė Lietuva ėmė virsti ekonominiu užkampiu pačiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikais.
Kai XVI a. LDK panūdo Baltijos, ji užėmė Livoniją su Ryga, kartu su Lenkija pajungė Prūsiją su Klaipėda ir Karaliaučiumi, bet etninių žemių ekonominės svarbos tai nepadidino.
Užėmusi LDK carinė Rusija tuo labiau nesistengė plėtoti etninės Lietuvos ekonomikos. Politinę reikšmę turėjęs Vilnius buvo paverstas eiliniu nusmurgusiu gubernijos miestu, potencialiai galėjęs augti Kaunas (1861 m. per jį nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka į Karaliaučių, 1864 m. iš Varnių čia perkelta Žemaičių vyskupystė ir kunigų seminarija) duso nuo pirmos klasės tvirtovės statuso.
Atrodo, geležinkelis turėjo duoti impulsų kraštui augti, bet buvo veikiau priešingai. 1874 m. nutiesus Liepojos–Romnų geležinkelį, Lietuvos dvarininkų grūdų eksportas ne tik nepalengvėjo, bet visai buvo sužlugdytas: pagal nustatytus geležinkelio tarifus vežti grūdus 250 km atstumu kainavo santykinai 40 proc. brangiau, negu vežti 1 tūkst. km, ir 54 proc. brangiau – negu 2 tūkst. km. Tad atvežti iš Rusijos juodžemio rajonų grūdai kainuodavo net pigiau negu vietoje užauginti.
Atkūrusi nepriklausomybę ir netekusi Vilniaus krašto Lietuva paveldėjo gabaliuką milžiniškoje carinės Rusijos imperijoje suformuotos infrastruktūros. Plentų tik atkarpos, geležinkeliai – niekur nevedantys. Ne be reikalo vienu pirmųjų Vyriausybės rūpesčių pasibaigus nepriklausomybės kovoms tapo nutiesti 60 km geležinkelio atkarpą Kazlų Rūda–Šeštokai – taip 1924 m. buvo pasiektas Alytus, kur stovėjo garvežiai, vagonai, po Vilniaus okupacijos neprieinami Lietuvai.
1923 m. atsiėmus Klaipėdos kraštą, tokių mirtinai būtinų valstybės, kaip vientiso ūkinio organizmo, funkcionavimui darbų tik padaugėjo.
Klaipėda nuo pat istorinių laikų pradžios priklausė Prūsijai, XIX a., kada buvo vykdomi didžiausi infrastruktūriniai projektai, Rusija ir Prūsija nuožmiai varžėsi dėl įtakos, tad nieko nuostabaus, kad į Klaipėdą iš Didžiosios Lietuvos nebuvo nutiesta jokių reikšmingesnių kelių. Visi didieji maršrutai (išskyrus tuos, kurie skirti bendravimui su priešiška valstybe) ėjo lanku apsukdami pasienį. Dėl to mūsų geležinkelis iki šiol toks lenktas. Prieš karą būta sumanymų ateityje nuvesti tiesią liniją iš Kauno į Klaipėdą, bet, atrodo, geležinkelių svarbai mažėjant jie taip ir liks neįgyvendinti.
Tik 1932 m., baigus tiesti geležinkelio liniją nuo Kužių iki Kretingos, Lietuva savo teritorija galėjo pasiekti uostamiestį.
1934 m. pradėtas tiesti Žemaičių plentas – pirmas reikšmingas kelias iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją. Baigtas 1938 m., visai prieš pat Lietuvai prarandant Klaipėdos kraštą. Jei prisiminsime, kad 1940 m. baigtas tiesti šiek tiek trumpesnis Aukštaičių plentas, matysime, jog prireikė viso dvidešimtmečio, kol nepriklausoma Lietuva iš krašto šukės, atskiro žemės lopo virto vientisu funkcionuojančiu organizmu. Ne atsitiktinai Susisiekimo ministerija buvo antroji biudžeto naudotoja – po Krašto apsaugos, kuriai tekdavo daugiau negu ketvirtadalis biudžeto pajamų. Tuomet nuveiktus infrastruktūros darbus galima palyginti nebent su dabartiniais energetikos projektais, kuriuos Antroji Lietuvos Respublika tik pradėjo įgyvendinti.
Deja, to darbo vaisiais nebebuvo leista pasinaudoti.

Liudvikas Gadeikis

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

lukasenka07

Prezidento Aleksandro Lukašenkos ketvirtadienį paskelbto kreipimosi į tautą ir parlamentą retorika nepasikeitė per keletą pastarųjų metų, sako Jungtinės piliečių partijos (JPP) lyderis Anatolijus Lebedka.

“Mano įspūdis yra toks, tartum būčiau klausęsis pernykščio ar užpernykščio pranešimo. Retorika nukreipta į praeitį, o realijos juk pasikeitė”, – pareiškė ketvirtadienį agentūrai “Interfax” A.Lebedka.

Jo nuomone, po “gruodžio 19-osios padėtis pasikeitė, o su tokia kalba, nukreipta į praeitį, sunku žengti į ateitį”.

Anot A.Lebedos, po rinkimų “šalis yra suskilusi per pusę, maždaug po lygiai, ir šis kreipimasis jos nevienija”.

“Šiandien ne opozicija yra didžiausias valdžios priešas, o ekonomika, – pridūrė jis. – O ekonominių problemų sprendimo aš neišgirdau”.

Opozicijos politikas pažymėjo, kad A.Lukašenka vėl laukia, kad išoriniai partneriai ateis pareikšti nuolankumo, ir nepasiūlė jokio “kelių žemėlapio” santykiams su Vakarais gerinti.

Baltarusijos liaudies fronto (BLF) vienas vadovų, Grigorijus Kostusevas apgailestavo, kad A.Lukašenka neketina gerinti santykių su Vakarais.

“Lukašenka vėl linkęs prie glaudesnių santykių su Rusija, o santykių su Europa neketina gerinti. Gaila”, – sakė G.Kostusevas.

“Nieko nauja” jis neišgirdęs ir valdžios santykių su opozicija plotmėje.

Be kita ko, G.Kostusevas pastebėjo, kad A.Lukašenka nebesieja opozicijos su teroro aktu. “Tai rodo, kad jis realiai įvertino padėtį”, – pažymėjo jis.