Scanpix

Vienos moderniausių ir didžiausių pagardų gamybos įmonių Baltijos šalyse „Daumantai LT“ pradžia – kaip gaminti padažus kibire besiaiškinantis įmonės technologas. Dabartinis „Daumantų“ vadovas Robertas Neimontas prisimena, kad tokiai avantiūrai ryžosi dėl nepatogumų gabenantis padažą iš Lenkijos.

Vaiva SAPETKAITĖ

Netrukus po nepriklausomybės atgavimo trijų savininkų Kėdainiuose įkurta „Dau­­­mantų“ įmonė kelią pradėjo nuo prekybos iš Lenkijos importuojama sūdyta silke. Iš pra­džių toks verslas tiko, tačiau netrukus nu­spręs­­ta, kad labiau silkę apsimoka ruošti vietoje. Kai tai pavyko, pereita prie silkės su įvairiais pa­dažais.

Padažų gamyba kibire

„Padažų daryti nemokėjome, todėl juos taip pat turėjome importuoti iš Lenkijos. Bet prie sienos buvo ilgiausios eilės, gaišome laiką“, – pasakoja R.Neimontas.

Kėdainiečių ambicijas sužadino į Lietuvą atvykusi Vokietijos bendrovės atstovė, kuri iš­pei­kė vyrus, kad padažus silkėms neprotinga importuoti, labiau apsimokėtų pasigaminti patiems. „Ji mums ėmė aiškinti, kad tam už­teks paprasto kibiro ir specialaus antgalio. Pir­mieji bandymai gaminti pagardus ir buvo tokie – mūsų technologas taip eksperimentavo įmonės restoranėlyje. Paskui po truputėlį augome ir, bendradarbiaudami su kitomis šalies įmonėmis, pasigaminome reikalingos įrangos“, – verslo pradžią prisimena „Daumantai LT“ vadovas.

Iš pradžių įmonės pagaminti padažai dėti tik prie silkių, tačiau apie 1997-uosius „Dau­man­­tų” savininkams atsivėrė akys ir jie pamatė, kad Lietuvoje trūksta pačių padažų, ir tai galėtų tapti naujuoju įmonės veiklos baru. Juolab kad netrukus pasitaikė puiki proga atsiriekti ne­mažą dalį šalies rinkos.

Vilniuje veikęs „Aliejus“ buvo stipriausia alie­jaus gamintoja ir dar gamino majonezą. Kas­­met vieną vasaros mėnesį „Aliejus“ dėl pro­fi­­laktikos ir remonto stabdydavo veiklą. Kar­tą, kai istorija pasikartojo, viena iš stambių šalies prekybos įmonių kėdainiškių paklausė, ar šie galėtų pagaminti majonezo. Kėdai­niečiai atsakė teigiamai, pabandė ir jau po mėnesio visos šalies parduotuvių lentynose buvo indelių su „Daumantų“ majonezu.

Kaip ir kiekvienam besiplečiančiam verslui, šiai įmonei nedidelėje vidaus rinkoje darėsi vis labiau ankšta. Nors Lietuva jau buvo įstojusi į ES, ši rinka buvo terra incognita, todėl nu­spręsta pasukti į ne tokią stabilią, bet bent jau pažįstamą Rusiją. Netrukus Karaliaučiaus srityje buvo įsteigtas ir filialas, kuriame pagaminta produkcija pardavinėta visoje Rusijoje.

Maisto pramonė – ekonomikos garvežys

Lietuvos maisto pramonė gyvena ne geriausią metą – netikėtai užsitęsusi pasaulinė pieno krizė, iš Rytų rinkų ne vieną gamintoją išstūmusios Rusijos sankcijos, šiemet panaikintos ES pieno kvotos, kurios leido ES senbuvėms padidinti pieno gamybą, ir žiauri konkurencija tapo galvos skausmu ne vienam Lietuvos gamintojui.

Kita vertus, maisto pramonė išlieka vienu svar­­biausių šalies ekonomikos sektorių. Kaip pa­brėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas, mais­to pramonė, atmetus naftą, užima didžiausią ša­lies pramonės dalį – 22 proc. Maisto pramo­nė smarkai lenkia chemijos pramonę – 14 proc.

„Maisto pramonė yra vienas mūsų ekonomikos lokomotyvų. Eksporto struktūroje (be naftos) maisto pramonei tenka didžiausia Lie-­tu­vos eksporto dalis. 2015 m. pirmo pusmečio duome­nimis, maisto pramonė sudarė 24,6 proc. eksporto“, – vardija ekspertas.

Pasak Ūkio ministerijos Pra­mo­nės politikos skyriaus vedėjo Vaido Griciaus, nepaisant dabartinių sunkumų, pastarąjį dešimtmetį Lie­tuvos maisto gamybos sektorius smarkiai augo. Pavyzdžiui, 2014 m. maisto pramonės produkcijos mastas 50,1 proc. viršijo 2004 m. rodiklį, kai apdirbamosios pramonės produkcijos pokytis siekė 39,5 proc., o visos šalies pramonės – 25,3 pro­c. Pernai maisto pramonės gamybos mas­tas 11,3 proc. viršijo ikikrizinį, 2007 m. pasiektą rekordinį lygį.

V.Gricius tikisi, kad šįmet maisto produktų pra­monės eksportas perkops milijardą eurų. Tie­sa, priešingai nei V.Gricius, A.Izgorodinas pro­gnozuoja nedidelį nuosmukį arba stagnaciją.

Stipriausi mūsų maisto pramonės sektoriai – pieno ir mėsos produktų gamyba. Tam Lie­tu­vo­je susiklostė palanki situacija: daug gamyklų iš­liko nuo senų laikų, kurias užteko tik modernizuoti, pavyko sukurti neblogą infrastruktūrą, be to, kūrėsi dar naujų gamyklų. Šių metų pradžio­je šalyje buvo 880 maisto produktų fabrikų.

Rokiruotės po smūgių

„Maisto produktų eksportas pirmąjį pusmetį, pa­lyginti su 2014 m. tokiu pat pusmečiu, susitraukė de­šim­­­tadaliu, eksporto praradimai siekia apie 140 mln. eurų. Didžiausią įtaką tam padarė padėtis NVS rinkose – eksportas į šias šalis smuko 67 proc., o tai 122 mln. negautų eurų. Vien Rusijos rin­­koje mūsų gamintojai šiemet patyrė 119 mln. eu­rų praradimų. Maisto produktų eksportas į Ru­­siją sumažėjo 74 proc.“, – apibendrino A.Iz­go­ro­dinas.

Lietuvos maisto pramonės asociacijos direktorės Irmos Pilipienės teigimu, nors po Rusijos sankcijų paskelbimo nebuvo lengva, stipraus šoko išvengta. Mūsų gamintojai jau seniai žinojo, kad iš šios šalies galima sulaukti visko – panašių apribojimų atskirų įmonių produkcijai pasitaikydavo ir anksčiau: „Kad reikia alternatyvų Rusijos rinkai, įmonės svarstė jau seniai. Žinota, kad tai sunkiai prognozuojama šalis.“

Nors skaičiai atrodo bauginantys, situacija tu­rėtų gerėti, nes po sankcijų įvedimo Lietuvos ga­mintojai sugebėjo praradimus kompensuoti ki­tur, daugiausia eksportuodami į ES valstybes.  2014 m. pirmo pusmečio maisto produktų eksporto dalis į ES sudarė 68 proc., tai 2015 m. ji iš­augo iki 80 proc., o eksportas į NVS rinką sumažėjo nuo 13,4 iki 5 proc.

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius irgi pripažįsta, kad Rusijos sankcijos padarė didžiulę žalą – mėsos sektoriaus pelningumas ir taip palyginti mažas, paprastai siekia tik iki procento, o dėl susiklosčiusios situacijos daug šio sektoriaus įmonių ap­skritai dirbo nuostolingai. Tad nors Lietuvos mė­sos produkcijos gamintojai eksportuoja panašų kiekį savo gaminių, tačiau ES rinkoje uždirbama kur kas mažiau nei Rusijos. „Jei uždirbame ma­žiau, mažiau galime mokėti ir gyvulių augintojams. Taigi kenčia visa grandinė“, – brėžia praradimų kreivę E.Mackevičius.

Eksportas sparčiausiai augo į Vidurio Euro­pos ir Skandinavijos šalis, taip pat žvalgomasi ir į naujas rinkas, bet kol kas jų įtaka nedidelė. „Pa­vyz­džiui, matome, kaip smarkiai augo maisto pro­duktų eksportas į Šiaurės Ameriką – net 82 proc., nors tai tesudarė 9 mln. eurų, – sako A.Iz­go­r­odinas. – Tai yra neblogas rezultatas, nes ši rin­ka mažai žinoma, be to, netrūksta klausimų dėl reikalingų produkcijos sertifikatų ir leidimų.“

Viltis – JAV ir Kinija

Artėjant ES laisvosios prekybos sutarties su JAV pasirašymui, į Ameriką dedama daug vilčių. Sutartį pasirašius, sumažėtų produkcijos įvežimo tarifai, o mūsų gamintojams būtų paprasčiau įeiti į šią rinką. Tačiau nereikia pa­miršti, kad JAV pati yra didelė pieno ir mėsos gamintoja. Atėjūnams čia konkurencijos tikrai nepasirodys maža.

„Tam, kad būtų kompensuoti praradimai Ry­tuo­se, eksportuoti į JAV neužteks, tačiau iš šios rin­kos tikimasi daug. Vis dėlto procesai nėra grei­­ti, transportavimas užtruks ilgiau (aktualesnis taps ilgesnis produktų galiojimo laikas), be to, nepasieksime turėtų eksporto kiekių. Juolab kad į JAV bus gabenami tik brangūs produktai. Su masine gamyba nepakonkuruosime, turėsime ieškoti nišų. Vertėtų orientuotis į aukštesnio ly­gio parduotuves ir restoranus“, – dėsto rinkos subtilybes E.Mackevičius.

Bandoma patekti ir į Tolimuosius Rytus. Ek­spor­to apimtys į Azijos šalis taip pat išaugo (15 proc. arba 4 mln. eurų). Pardavimo pajamos ne­di­delės, nes Azijoje daugiausia parduodama ma­žesnės pridedamosios vertės produkcijos, tokios kaip pieno miltai.

Nepaisant mažos apimties ir pelno, Azijos, ypač Kinijos, rinkos vilioja Lietuvos maistininkus. Dabar kaip tik siekiama gauti eksporto leidimus ir sertifikatus. Kai tai bus padaryta, tikimasi, kad Lietuvos maistininkai iškart padidins eksportą į Kiniją.

Kinai pradeda vartoti vis daugiau sofistikuotų produktų, ypač populiarėja ekologiški gaminiai. Kadangi Lietuvos maisto pramonės įmonės daugiausia orientuojasi į aukštesnės kokybės produkciją, tikimasi gero sutikimo. „Be abejo, reikės pa­da­­ryti daug namų darbų: rasti patikimų partnerių, atlikti rinkos tyrimus, išsiaiškinti, į kurią šalies dalį geriausia tiekti savo gaminius – visos Kinijos ne­ap­­rėpsime. Gavus sertifikatus, apčiuopiamų re­zul­tatų galėsime pamatyti po kokių me­tų ar pu­santrų“, – neskuba pradžiuginti A.Izgorodinas.

NVS rinkos mūsų gamintojai taip pat nelinkę visam laikui pamiršti. Nors sunku prognozuoti, kada galėtų būti panaikintos Rusijos sankcijos, geopolitinė situacija vis tiek kada nors sušvelnės, viliasi maistininkai. Kita vertus, nevertėtų tikėtis, kad sugrįšime į tokią rinką, kokią palikome. Tuš­čios lentynos ilgai nebūna.  ES maisto pramonės gamintojų rinkos dalį jau bus užėmę kitų šalių gamintojai ir teks nemažai investuoti atsikovojant prarastas pozicijas.

„Vargu ar kada nors dar pasieksime buvusio eksporto į NVS šalis rodiklius“, – kerta A.Iz­go­ro­dinas.

Laukia pokyčių vidaus rinkoje

Konkurencija didelė ne tik užsienio, bet ir vi­daus rinkoje. Kadangi intensyviausia prekyba vyksta tarp kaimyninių valstybių, čia didžiausi mū­sų konkurentai yra kaimynės. Jos siūlo panašių produktų kaip ir Lietuvos gamintojai.

Didžiausią jėgą rodo Lenkija, turinti puikią maisto pramonę, be to, dėl šalies dydžio įmonėms lengviau pasiekti masto ekonomiką ir su­mažinti produktų savikainą. Kadangi lietuviams vienas svarbiausių kriterijų išlieka mažiausia kaina, tai didelis pranašumas mūsų rinkoje.

E.Mackevičius pasakoja, kad Lietuvos mėsininkams normaliau uždirbti galimybių mažai. Taip nutiko dėl itin laisvos prekybos turguose, kur galima rasti itin daug produktų iš Lenkijoje už­augintos mėsos. Jai ilgą laiką taikytas tik 5 proc. pridėtinės vertės mokestis (PVM), o mūsų ga­mintojai už mėsą turi pakloti 21 proc. PVM: „Kai kyla kainos parduotuvėse, einama į turgų, kur pardavėjai dėl to turi laisvesnes rankas.“

Pasak E.Mackevičiaus, didmenininkai kasmet deklaruodavo apie 2,5 mlrd. litų pajamų, o turgaus prekiautojai – apie 300 mln. litų, tačiau vėliau Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atskleidė, kad rodyta tik maždaug trečdalis to­kios prekybos apimčių. Vadinasi, tokia pusiau oficiali prekyba kur kas stipriau veikė likusį mė­sos sektorių, nei manyta.

Negana to, Lietuvoje galioja mėsos standartas, nusakantis, kas turi būti mėsos gaminyje, kad pa­gal tai jis būtų priskiriamas tam tikrai rūšiai. Lie­tuvoje į tai žiūrima griežčiau nei kitose ES šalyse.

„Jei ant pakuotės parašei, kad tai yra „Pre­mium“ ar „Ekstra“ dešra, vadinasi, tai turi būti aukš­­­­čiausios rūšies gaminys. O Lenkijos gamintojai pradėjo gaminti tokius gaminius, kur parašyda­vo „Ekstra-super“ dešra, bet nenurodydavo rū­šies, kuri būdavo žemiausia. Iš Estijos importuotos dešros vidutinė kaina būdavo maždaug 3,9 lito už kilogramą, o mes į Rusiją eksportuodavome už maždaug 12 Lt/kg“, – guodžiasi E.Mackevičius.

Kadangi skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose pagrindinis kriterijus būdavo žemiausia kaina, dažnai tokie menkaverčiai gaminiai patekdavo į viešąjį sektorių, pavyzdžiui, vaikams maitinti.

„Tam sutvarkyti reikėjo europinio reglamento. Prieš pusantrų metų jį pasiūlėme ir maždaug šį lapkričio mėnesį jis jau turėtų įsigalioti. Nuo šiol turės būti nurodyta ir įvežamų mėsos produktų rūšis. Tai bus privaloma daryti ir prekiaujant turguose“, – apie gerus pokyčius informuoja  Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius.

„Fazer Bakery Baltic“ vadovas Mindaugas Snarskis jam pritaria, sakydamas, kad žaidimas  namų rinkoje – taip pat nemažas iššūkis: „Lie­tu­vos duonos sektoriuje konkurencija didžiulė. Tar­­kim, „Fazer Lietuva“ pagal vertę yra antri švie­­­žios duonos rinkoje Lietuvoje, nors užima tik apie 14 proc. rinkos dalies. Įsivaizduokite, kiek rin­koje daug žaidėjų, jei su 14 proc. esi antras.“

Milžinišką įtaką maistininkų gamybai ir pardavimo rodikliams daro ir demografija. Per pastaruosius dvidešimt metų Baltijos šalių gy­ventojų sumažėjo daugiau nei milijonu žmonių. Tai yra iššūkis, nes augti ir plėstis mažėjančioje rinkoje reikia didelių pastangų ir inovacijų.

M.Snarskio teigimu, investicijos į technologijas ir efektyvumo didinimas turi prasmę, nes vidutiniokams duonos sektoriuje išlikti taps vis sunkiau. Sėkmė labiausiai turėtų šypsotis savo prekės ženklą stiprinantiems didiesiems, kurie iš tiesų taps efektyviais gamintojais, tačiau taip pat išliks ar net daugės mažų kepyklėlių, į kurias duonos ar šiltų bandelių atbėga nusipirkti kelių aplinkinių namų gyventojai.

Nesibaigianti pieno krizė

Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis sako, kad pie­no perdirbimo sektoriuje veikia apie 20 stiprių įmonių, kurių eksportas siekia 60 proc. Pie­ni­ninkai pelnu nesiskundė, kol eksportavo į Rusiją, tačiau dabar dėl sankcijų ir niekaip nepasibaigiančios pasaulinės pieno krizės tokių įmonių apyvartos sumažėjo 20–40 proc. Tuo metu produkcijos likučių skaičius sandėliuose, palyginti su 2014 m., išaugo 400–500 proc., o pieno produktų kainų lygis priklausomai nuo produktų krito 10–35 proc.

„Kadangi niekas, išskyrus pieno žaliavą, nepigo, tai reiškia, kad įmonių finansinė padėtis įtempta“, – sako įmonės „Rokiškio sūris“ direkto­riaus pavaduotojas Dalius Trumpa. Pieno sektorių vienu metu užgriuvo daug bėdų, tačiau matyti ir šiokių tokių prošvaisčių.

„Vertinant kelių pastarųjų didžiausių pasaulinių pieno produktų aukcionų rezultatus, ma­tysime didelį augimą. Taip nutiko pir­mą kar­tą po daugiau nei pusės metų. Klau­si­mas, ar tai yra tik lengvas trumpalaikis atsigavimas, vadinamoji ko­rekcija, ar jau ilgalaikio atsigavimo ženklai, – svarsto D.Trumpa. – Pa­saulinė pieno krizė netikė­tai ilgai užsitęsė. Ji prasidėjo 2014 m. ir po dau­giau nei pusantrų metų būtų laikas baigtis.“ ­

Pieno sektorius yra specifinis: įmonės kasdien privalo supirkti pieno žaliavą, jei nori veikti il­giau. „Karvę galima arba melžti, arba pap­jauti“, – taip žiaurų pasirinkimą apibūdina E.Si­monis. Ka­dangi primelžto pieno negalima laikyti ilgiau nei parą, pieno perdirbimo įmonės turi supirkti vi­są pieną, kad ūkiai nepradėtų nyk­ti.

Lietuvos pieno ūkiai yra specifinė struktūra, kokios nėra Europoje, čia vyrauja smulkūs ūkiai, laikantys 1–10 karvių. Tokių yra apie 60 proc. Be to, tokių ūkių savininkų amžius daugiausia yra per 60 metų. „Matome, kad tokių ūkių mažėja, nors karvių skaičius ir pieno kiekis išlieka panašus. Kitaip tariant, karvės iš smulkesnių ūkių patenka į stambesnius, ūkiai pamažu stambėja“, – džiugiasi pokyčiais E.Simonis.

Iš didelės dalies pieno, kurio neįmanoma parduoti dabar, gaminami ilgesnio saugojimo laiko produktai – kieti sūriai, pieno miltai. Tarkim, pieno miltus galima laikyti apie porą metų. Juos visada galima parduoti, tačiau klausimas, už ko­kią kainą.

Nors vidutinis pieno perdirbėjų pelningumas nuo 3–4 proc. krito procento, D.Trumpa šiam sek­toriui prognozuoja gerą ateitį. Lietuvos gamtinės sąlygos palankios gyvulininkystei ir pieninių galvijų laikymui, o perdirbimo pramonė, palyginti su kaimynėmis, yra stipri.

Dabar pieno gamintojai žvalgosi ne tik į Ki­niją ar JAV, bet ir į Šiaurės ir Centrinės Afrikos valstybes, Persijos įlanką bei Braziliją.

„Įėjimui į naujas rinkas įtakos turi tarpvalstybiniai santykiai. Svarbu prioritetinėse eksporto šalyse turėti ambasadą arba bent konsulatą. Kai kurios šalys nesupranta, kaip mes norime įvežti savo produkciją, jei neturime nei savo ambasados ar konsulato. Dėl tokių dalykų Lietuva vertinama nerimtai, todėl prašome Užsienio reikalų ministerijos, kad atsižvelgtų į tai. Tai padeda grei­­­­­čiau gauti leidimus“, – niuansus atskleidžia E.Si­­monis ir prideda, kad kaip tik laukiama ga­lutinio atsakymo dėl leidimo eksportuoti į Kiniją, preliminarios išvados buvo teigiamos.

Pasirodo, dėl šios rinkos intensyviai dirbta dar nuo 2010 m., bet dėl politinių priežasčių Lietuvos produkcijos sertifikavimas buvo sustabdytas.

„Lietuvos maisto pramone tikrai galime di­džiuotis. Per šį laiką ji stipriai pasikeitė“, – pa­brėžia R.Neimontas.

Saldainių, šokolado ir kitų konditerijos gaminių gamintojos „Vil­niaus pergalė“ vadovas Lion­ginas Šepetys dar at­simena tuos laikus, kai į tam tikras dėžučių vietas asorti saldainius po vieną dėliodavo 40–50 žmonių. Dabar tai daro robotas.

Pažanga – įprasta

Tiesa, nors modernios technologijos – mūsų stiprybė, pasak I.Pilipienės, tai vargiai galėtume pa­­vadinti Lietuvos konkurenciniu pranašumu. Juk taip yra daug šalių ir pažangumas jau tapo šio verslo norma. Vis dėlto lietuvių gamintojai gali iš­lošti iš savo lankstumo ir gebėjimo greitai prisitai­kyti prie besikeičiančių ir augančių vartotojų po­reikių. Pabrėžtina, kad patrauklus ir mū­sų gaminamos produkcijos kainos ir kokybės santykis.

Nepaisant įvairių sunkumų, ilgesnio laikotarpio perspektyvos geros: didės pardavimai pa­grindinėje ES rinkoje, duodančioje stabiliausią pelną. Dalis šių pinigų bus investuojama į plėtrą naujose rinkose, pirmiausia JAV ir Azijos šalyse, taip pat galbūt Lietuvos saldainių gamintojai įsitvirtins ir Artimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Af­rikoje.

Freda

Tuoj po nepriklausomybės atkūrimo šakiečiai Loreta ir Saulius Valaičiai, neturėdami patirties ir žinių, ėmėsi baldų gamybos ir įkūrė įmonę, kuri nuo 1995 m. vadinasi „Lauksva“. „Tai buvo keistas ir pavojingas laikas. Turėjome tik didelį norą ir užsispyrimo. Nuolat nerimavome, ar kas nors neateis „išmušinėti“ pinigų. Nežinau, ar rastume dvasios tvirtybės viską pradėti iš naujo, – pradžia buvo tikrai sunki“, – prisimena ponia Loreta.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pirmuosius žingsnius kapitalistiniame pasaulyje žengiantiems šakiečiams verslininkams nebuvo paprasta. Tada jauna šeima mažai ką išmanė apie rinkodarą, prekybą ir tai, kaip tvarkomi finansiniai reikalai. „Darėme daug klaidų: netrūko nei daugybės kritimų, nei pakilimų. Net dabar nežinome, ar viską darome teisingai, tik sukaupta patirtis padeda geriau viską suvokti“, – baldų gamybos įmonės pradžią prisimena Valaičiai.

Norėdami gauti pinigų verslo pradžiai jie turėjo parduoti turėtą nedidelę nuosavybę. Viskas prasidėjo labai mažose patalpose, ir bent vyriausias jų sūnus – o Valaičiai iš viso užaugino keturis vaikus – dar atsimena, kaip už jo kambario sienos buvo gaminami baldai. Šeimoje netrūko ir įtampos, prireikė nemažai kompromisų – vaikų nestebino, kad dėl susitikimų, ruošimosi parodoms ar tiesiog kasdienių užduočių tėvai iš darbo grįš vėlai.

Gerą įmonės vardą reikėjo pelnyti sunkiu darbu. Potencialiems klientams ne itin patikdavo, kai sužinodavo, kad įmonė yra iš nedidelio Suvalkijos miestelio. Užtat dabar jau niekam nerūpi, kur tie baldai gaminami, ypač užsienio klientams.

Kadangi pagamintą produkciją Valaičiams tenka gabenti į didžiuosius miestus, tai  reikalauja didesnių logistikos sąnaudų ir tikslesnio planavimo. Kita vertus, yra ir darbo provincijoje pliusų, pavyzdžiui, pigesnė darbo jėga.

Žinoma, norint išlaikyti gerus darbuotojus reikia pasistengti. Kaip juokauja L.Valaitienė, didelę laiko dalį ji dirba ne kaip pardavimo direktorė, o kaip psichologė, kalbinanti ateiti, atrenkanti ir padedanti įsilieti naujiems darbininkams į palyginti jauną „Lauksvos“ kolektyvą.

Pasak L.Valaitienės, labiausiai „Lauksvai“ stinga rinkodaros ir pardavimo specialistų: „Kolegijos yra puiku, kai iš jų darbuotojai ateina į gamybą, tačiau jei norime žmogaus su naujausiomis mokslo žiniomis, jau sudėtinga – negalime tikėtis, kad į mūsų įmonę ateitų dirbti rinkodarininkas su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto diplomu.“

„Plungės baldų“ direktorius Kęstutis Buividas taip pat skundžiasi, kad baldų pramonėje jaučiamas kompetentingų darbuotojų stygius. Ši įmonė gamina minkštus baldus, todėl jai reikia daug kvalifikuotų darbo rankų. „Profesinio rengimo centrai parengia per mažai specialistų, o ir tie ne itin atitinka verslo poreikius. Trūksta mokyklų bendradarbiavimo su verslu. Į praktikas moksleiviai žiūri neatsakingai – dažnai atėjusieji prašo tik parašo, kad atliko praktiką“, – kritikos negaili „Plungės baldų“ vadovas.

Svarbi šalies ekonomikos dalis

„Vilniaus baldų“ generalinis direktorius Rimantas Vaitkus pabrėžia, kad baldų gamyba Lietuva garsėjo jau sovietų okupacijos metais, o dabar šis šalies pramonės sektorius taip pat yra labai stiprus. Lietuva išsaugojo patirtį ir jau kuris laikas sugeba įtikti tokiam reikliam pirkėjui, kaip koncernas „Ikea“. Lietuva yra tarp lyderių pasaulyje pagal baldų tiekimą šiam koncernui.

Statistika skelbia, kad 2014 m. baldų gamyba sudarė 7,1 proc. pramonės. Per 90 proc. šalyje pagamintų baldų eksportuojama. Svarbiausios eksporto kryptys – Vakarų Europos ir Skandinavijos šalys. Nors yra ir egzotiškesnių eksporto taškų Tolimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Amerikoje.

„Lietuvos baldų gamyba pastarąjį dešimtmetį augo itin sparčiai ir buvo vienas pagrindinių šalies apdirbamosios pramonės plėtros variklių. Baldų pramonės gamyba pernai 3,1 karto viršijo 2004 m. rodiklius, o štai visos apdirbamosios pramonės produkcijos pokytis siekė 39 proc., – teigia Ūkio ministerijos Pramonės politikos skyriaus vedėjas Vaidas Gricius. – Baldų pramonė, kaip ir kitos apdirbamosios gamybos veiklos, ekonominės krizės laikotarpiu patyrė sunkumų, tačiau sustiprėjo padidinusi produktyvumą ir pradėjo vėl sparčiai augti eksporto dėka.“

Vertinant pinigais, pernai lietuviškų baldų eksportas siekė daugiau kaip 1,3 mlrd. eurų. Tai maždaug dukart daugiau, palyginti su 2009 m. Pernai baldų pramonės įmonių pajamų iš eksporto dalis sudarė 68,9 proc. (2009 m. šis rodiklis siekė 56,9 proc.). Daugėjo ir baldus gaminančių įmonių, dabar jų yra 850.

Nors baldų gamybos srityje Lietuva – ne naujokė, didesnių pranašumų prieš kitas Europos įmones mūsų baldų gamintojai neturi. „Darbo jėgos ir gamybos efektyvumo aspektai – pagrindiniai mūsų konkurenciniai pranašumai“, – aiškina R.Vaitkus.

Koncerno SBA strateginės plėtros viceprezidentas Egidijus Valentinavičius teigia, kad apskritai Lietuvos baldų gamintojai yra užsitarnavę gerą reputaciją, be to, Lietuva turi išplėtotą medžiagų ir žaliavų tiekimo infrastruktūrą.

VšĮ „Versli Lietuva“ užsakymu atliktoje baldų pramonės konkurencingumo studijoje taip pat pabrėžiama, kad vieni pagrindinių Lietuvos pranašumų yra tai, kad remiamasi nacionaline vertės kūrimo grandine. Kitaip tariant, netoli viena kitos yra visos kokybiškų baldų gamybai reikalingos gamybos ir kūrimo įmonės, pradedant žaliavų bei komponentų tiekėjais ir baigiant galutinio produkto gamintojais, taip pat vietine žaliava. Be to, Lietuvos bendrovės pasižymi lankstumu – jos gali nesunkiai prisitaikyti prie specifinių užsakovų reikalavimų.

„Lietuvos baldų pramonė veikia sėkmingai tikrai ne tik dėl mažesnių sąnaudų. Tarkim, yra ir pigesnius baldus gaminti galinčių šalių, pavyzdžiui, Rumunija, Turkija, Baltarusija, Ukraina ar Pietryčių Azijos šalys“, – primena E.Valentinavičius. – Kūrybiškumo taip pat nestinga. Didžiausia  bėda – nesugebame savęs pateikti, pelningai parduoti sukurto gero dizaino, įdomaus sprendimo. Tai ne dizainerių, o pardavėjų problema. Dizaino vertę dažnai lemia ne pats daikto grožis ir kokybė, o tai, kokia legenda tai apipinama.“

Žmones keičia robotai

„Sparčią plėtrą lėmė pastangos didinti produktyvumą, o tai neįmanoma be investicijų.  2014 m. buvo investuojama gerokai daugiau nei 2009-aisiais ar 2010-aisiais. Pabrėžtina, kad baldų pramonės gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis sausį pasiekė rekordą – 81 proc., o vasario mėnesį šis rezultatas pagerintas dar vienu procentiniu punktu“, – dėsto V.Gricius.

Nepaisant sparčios baldų gamybos plėtros ir išaugusių gamybos apimčių, samdomų darbuotojų skaičius baldų pramonėje 2015 m. pradžioje buvo 2,5 tūkst. mažesnis nei 2009 m. Iš viso baldų pramonėje Lietuvoje triūsia apie 25 tūkst. žmonių.

„Baldų sektorius labai imlus inovacijoms. Pats produktas greitai radikaliai nepasikeičia, bet gamybos būdai, gamybos įrenginiai progresuoja itin greitai ir, norint išlikti konkurencingam, būtina nemažai investuoti į gamybos procesų optimizavimą, – aiškina E.Valentinavičius. – Dauguma Lietuvos baldų fabrikų yra siauros specializacijos ir gamina tam tikrą gaminį. Dėl to tai sugebama daryti efektyviai ir pigiai.“

Pasak E.Valentinavičiaus, vis didesnis dėmesys kreipiamas ir į atliekų perdirbimą, ekologiškumą, kuo greitesnį gaminių surinkimą, baldų daugiafunkciškumą: „Nors inovacijos baldų sektoriuje dažnai siejamos su dizaino sprendimais, vietos, kur gali pasireikšti inovatyvumas, tikrai daug.“

K.Buividas antrina, kad lietuviams įtikti nelengva: už gana mažą kainą norime gauti labai  aukštos kokybės baldą.

Lietuvos pramonės konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Juozapas Preikša išskiria seniausią šalies baldų pramonės įmonę – Kauno „Fredą“.

Ji gamina koncernui „Ikea“ 12 skirtingų spintelių – daugiau nieko. Tačiau tai, kaip „Freda“ tai daro, tikrai įspūdinga. Kituose fabrikuose daugiausia žmonių užsiima baldų apdirbimu, o „Fredoje“ vienos pamainos metu baldų gamybos įrangą aptarnauja ne daugiau kaip 15 darbuotojų, o štai pakuoja baldus – apie 100 žmonių.

„Freda“ turi keliolika programuotojų, prižiūrinčių robotus, nes visa gamyba robotizuota. Atskiriems apdirbimo etapams šis fabrikas turi devynias skirtingas gamybos linijas. Rankų darbo išliko tik produkcijos pakavimo skyriuje, nes pakavimo robotai labai brangūs, be to, žmonės pakuodami gali dar kartą patikrinti kokybę.

„Tokios inovacijos leidžia įmonei pasiekti vidutinį metinį 99,6 proc. produkcijos be broko rodiklį. Baldų sektoriuje yra daug vietos klaidoms, o „Freda“ tai sumažina iki minimumo“, – pasakoja J.Preikša.

Amerikoje populiarius posakis apie nieko neveikimą: žiūriu, kaip džiūsta dažai. Atrodo, kad „Freda“ jau pasiekė tokį technologinį lygį, kai iš tiesų joje dirbantys žmonės stebi, kaip džiūsta dažai. Tiesą sakant, tiksliai žinoma, kiek tai trunka ir kada gaminį galima siųsti į kitą gamybos etapą. Čia viskas iki smulkmenų apskaičiuojama. Nestebina, kad „Freda“ savo 12 tūkst. kvadratinių metrų plotą sugeba išnaudoti trigubai efektyviau nei įprasta vokiška baldų gamykla, o šios laikomos moderniomis ir efektyviomis.

„Fredą“ galime laikyti vienu stipriausių šalies baldų pramonės pionierių. Įspūdinga, kai gamybos ceche dirbančių žmonių yra mažiau nei programuotojų“, – pabrėžia LPK analitikas.

„Ikea“ – baldininkų saulė

Prieš dvejus metus atidaryta „Ikea“ parduotuvė sukėlė nemažai šurmulio, tačiau mūsų baldų įmonėms įtakos tai beveik neturėjo – nebent šiek tiek pagyvino prekybą.

Kaip primena R.Vaitkus, pasauliniam „Ikea“ tinklui pirmosios Lietuvos įmonės baldus pradėjo gaminti dar prieš du dešimtmečius. Šio koncerno augimas stiprina ir su „Ikea“ dirbančius baldų gamintojus. Baldų įmonės, dirbančios „Ikea“, eksportuoja visą arba bent didžiąją dalį savo produkcijos. „Vilniaus baldai“ ir „Freda“ eksportuoja 100 proc. savo pagaminamų baldų, o  SBA savo portfelį yra šiek tiek padalijęs.

Dirbti su „Ikea“ patogu dėl didesnio stabilumo: nereikia galvoti, kaip įžengti į rinkas ar jas išlaikyti, rūpintis rinkodara ir pardavimu, galvoti, koks asortimentas priviliotų daugiau klientų.

„Pavyzdžiui, maža baldų gamybos įmonė, gaminanti individualius baldus, pasieks labai menką klientų skaičių ir dėl to jos apyvarta bus maža. „Ikea“ galėtų supirkti visą Lietuvos baldų gamintojų pagaminamą produkciją. Taip pat šis gigantas suteikia garantijų: jei įtinkate „Ikea“, pasirašysite su ja tikrai apsimokančias pirkimo sutartis, – pasakoja J.Preikša. – Nors dirbant išminties nereikalaujantį darbą pelno maržos galbūt bus mažesnės, vis tiek kažkuriam laikui tai bus užtikrintas stabilus pajamų šaltinis. Lietuvos įmonės stengiasi kuo labiau modernizuotis, kad pasiektų kuo didesnį efektyvumą ir gautų daugiau pelno.“

Tai nereiškia, kad Lietuva negamina individualių originalesnio dizaino ir aukštesnės kokybės baldų. Be „štampuojamos“ paprastos produkcijos, dideli fabrikai gamina ir kūrybingumo reikalaujančius individualius baldus.

Vilniuje veikianti bendrovė „IDW metalas ir mediena“, užsieniui geriau žinoma tarptautiniu „IDW Metawood“ pavadinimu, gamina pasidabruotus ir paauksuotus parduotuvių baldus, kurie parduodami „Christian Dior“, „Ralph Lauren“, „Emporio Armani“ salonams. Iš viso „IDW metalas ir mediena“ baldus gamina maždaug šimtui prekių ženklų visame pasaulyje.

Žinomas medžio drožėjas, 15 metų ir išskirtinio dizaino baldus gaminantis Rytis Zaveckas pabrėžia, kad išskirtiniams baldams, kaip ir kitų sričių išskirtiniams dalykams, reikia šios srities gurmanų: „Palyginti neseniai lietuviai pradėjo skirti daugiau dėmesio tam, kaip rengiasi, o dėmesys baldams ateina tik dabar. Baldai atsimenami kaip paskutinis dalykas po drabužių, gražios mašinos, namo išorės. Šiaip lietuviai labiau nori praktiškesnių daiktų: būna, pateiki gerą kūrybinę idėją, bet jiems svarbiau praktinė pusė. Baldas – ne žaismingas interjero akcentas, o praktiškas dalykas. Gali būti gražu, jei tik netrukdys.“

Konkurentų netrūksta

Paklaustas dėl didžiausių Lietuvos baldų gamintojų konkurentų, J.Preikša atsako paprastai: tai visos aplinkinės šalys, kuriose darbo užmokestis mažesnis ir kurios turi pakankamai medienos.

Nuo senų laikų konkuruodavome su Lenkijos įmonėmis. Ten taip pat stipriai išplėtota baldų pramonė, be to, Lenkija arti, todėl ir dabar nemaža dalis Lietuvoje parduodamų baldų yra lenkiški. „Jų įmonės stiprios, bet inertiškesnės. Lietuviai konkurencingesni, nes sugeba greitai prisitaikyti. Žinoma, didelėms baldų įmonėms būtų sunkiau pakeisti kryptį ir nuo žmogaus darbo pereiti prie robotų, bet vidutinio stambumo įmonėms tai didelis pranašumas“, – mano LPK analitikas.

„Lietuva taip pat nemažai baldų, ypač korpusinių, importuoja iš Ukrainos ir Baltarusijos. Pagrindinė priežastis – maža jų kaina“, – atkreipia dėmesį K.Buividas.

Anksčiau buvusi palyginti pigios žaliavos tiekėja Rusija, įvedusi apribojimus, kad neapdirbtos medienos negalima išvežti iš šalies, irgi tapo konkurente.

J.Preikšos įsitikinimu, Lietuvai toks apribojimas taip pat nepakenktų. Kadangi neapdirbtą medieną, kaip žaliavą, dažnai eksportuojame, tai mažina viso šalies medienos sektoriaus konkurencingumą.

Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad Kinija, atplukdžiusi daugybę konteinerių su savo gaminiais, turi kažkaip tuos konteinerius parsigabenti atgal. „Kadangi tuščių jų vežti neapsimoka, kinai, anksčiau veždavęsi makulatūrą, suprato, kad gali įsivežti ir medieną, kuri jiems kurtų pridėtinę vertę. O juk mes patys galėtume kurti didesnę pridėtinę vertę“, – seną problemą primena specialistas.

Vadinasi, jei didelė medienos žaliavos dalis nebūtų išvežama iš Lietuvos arba tiesiog sudeginama krosnyse, valstybės ekonomikai tai duotų didesnę naudą per baldų fabrikų darbo vietas ir surenkamus didesnius mokesčius.

Ateityje Lietuvos baldų pramonė turėtų judėti dviem kryptimis: viena – bus stengiamasi intensyvinti bendradarbiavimą su stambiais tarptautiniais baldų prekybos tinklais ir didesnio pelno siekti per efektyvesnę gamybą, o kitas kelias – gerinti kokybinius produkcijos parametrus ir didesnę pridėtinę vertę kurti per geriau įvaldytus „minkštuosius“ gebėjimus, tokius kaip įdomesnis ir funkcionalesnis gaminių dizainas, rinkodara ir pardavimas.

Lietuvos baldų pramonė (2014 m.).

Eksportas  1,3 mlrd. Lt

68,9 proc. pajamų dalis iš eksporto

3,1 proc.  baldų eksporto dalis šalies BVP

7,1 proc.­  baldų gamybos dalis nuo viso pramonės pardavimo

850                   baldų įmonių skaičius

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas, Ūkio ministerija

Nors praėjusių metų pabaigoje lietuviškų prekių eksportas nebeaugo, o šių metų pradžioje sumažėjo beveik dešimtadaliu, šalies gamintojų eksporto ir augimo prognozės išlieka atsargiai optimistinės. Tokius rezultatus atskleidė keturis kartus per metus Pramonininkų konfederacijoje apskaičiuojamas pramonininkų lūkesčių indeksas.

Remiantis 150 įmonių vadovų prognozėmis atliktas tyrimas parodė, kad kas antras gamintojas šiemet planavo augimą ir eksporto plėtrą. Toliau keičiasi eksporto rinkų geografija: lyginant su 2014 m. pirmuoju ketvirčiu augo eksportas į Aziją (76 proc.) ir Pietų Ameriką (107 proc.), tuo metu plėtra į NVS rinką susitraukė 41 proc.

Pozityviausiai į ateitį žvelgia maisto ir gėrimų pramonės atstovai – jų lūkesčiai, lyginant su pirmuoju metu ketvirčiu, padidėjo net 30 punktų. Šios pramonės šakos gamintojai geriausiai vertina ne tik eksporto, bet ir vidaus paklausos bei skolinimosi perspektyvas.

Prasčiausiai ateitį įvertino chemijos pramonės įmonės, patiriančios spaudimą dėl nepalankios situacijos trąšų ir PET granulių prekybos rinkose. Mažesni ir medienos bei baldų pramonės gamintojų lūkesčiai, atsargiau į ateitį žvelgia metalo, mašinų ir įrenginių pramonės atstovai.

Pramonininkai prognozuoja, kad produkcijos kainos toliau kris. Pastebimiausiai mažės chemijos ir elektronikos produkcijos kainos. Atsargiau vertinamos ir vidaus vartojimo perspektyvos – šios prognozės yra „minuso“ zonoje.

Darbo užmokestis pramonės įmonėse per penkerius metus paaugo beveik 50 proc. Tyrimas rodo, kad gamintojai nusiteikę didinti atlyginimus esamai darbo jėgai ir ateityje. Dešimtadalis įmonių teigia, kad jų veiklą riboja darbuotojų trūkumas, palankiausiai galimybes priimti naujus darbuotojus vertina maisto ir gėrimų bei elektronikos pramonės atstovai.

Shutterstock

Karo verslas. Į asociaciją susibūrusioms Lietuvos įmonėms veriasi tarptautinių korporacijų durys, o įmonių eksportas pernai siekė per 80 mln. eurų.

Vos prieš metus įkurta Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacija jau vienija beveik 40 narių, kuriems priklauso daugiau kaip šimtas šalies įmonių. Asociacijos direktorius Vaidotas Malinionis neturi tikslių duomenų, kiek iš viso šalies įmonių darbuojasi šioje srityje, tačiau tikisi, kad dar po metų prie asociacijos prisijungusių įmonių skaičius bus dar didesnis.

„Asociacijos tikslas – suburti, plėtoti ir maksimaliai išnaudoti Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės potencialą, bendradarbiaujant su Lietuvos ir užsienio vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis institucijomis. Taip pat siekiame glaudaus bendradarbiavimo su mokslinių tyrimų ir mokslo institucijomis, dalis kurių jau tapo ir mūsų asociacijos narėmis ir galėtų prisidėti prie Lietuvos, NATO bei Europos Sąjungos organizuojamų projektų“, – sako V.Malinionis.

Tokia asocijuota nevyriausybinė organizacija Lietuvoje sukurta Vakarų šalių pavyzdžiu, siekiant suvienyti rinkos dalyvius ir į specifinį klasterį suburti visą Lietuvos gynybos pramonę. Posovietinėse šalyse ši rinka kontroliuojama vyriausybių.

Asociacijos vadovas sako, jog dažnai stereotipiškai įsivaizduojama, kad šalies gynybos pramonę sudaro įmonės, gaminančios tankus, lėktuvus ar laivus. Taip iš tiesų buvo ikikarinėje Lietuvoje, kai Prezidento Antano Smetonos vadovavimo laikais šalies gynybai buvo skiriama apie 30 proc. valstybės biudžeto. Tuomet Lietuva pati turėjo apsirūpinti viskuo, ko reikia gynybai, gamino savus šarvuočius ir net lėktuvus.

Dabar Lietuva yra NATO narė, todėl, anot V.Maliniono, dviračio išradinėti nebereikia. Tačiau kariuomenei ir visai gynybos sistemai reikia daugybės kur kas paprastesnių dalykų, pradedant maistu ir baigiant paslaugomis. Iš esmės visko, ko reikia civiliniame gyvenime, reikia ir kariuomenei. Todėl čia dirva verslui yra labai plati ir perspektyvi tiek vidaus, tiek užsienio rinkose.

„Šiais laikais nei lėktuvų, nei šarvuočių negaminame, nes nėra prasmės ir poreikio. Dabar esame NATO ir Europos Sąjungos nariai – didelių galingų struktūrų dalis, ir tai mums naudinga, nes atsieina daug pigiau. NATO vien tik modernizavimui ir inovacijoms skiria apie 90 mlrd. JAV dolerių, todėl Lietuvos verslui čia matome didelių perspektyvų ir galimybių“, – sako asociacijos direktorius.

Prognozuojama, kad dėl sudėtingos geopolitinės situacijos Europos gynybos ir saugumo rinka šiemet augs. Kai kurios Europos Sąjungos ir NATO šalys jau pradėjo didinti gynybos biudžetus. Tai turės įtakos ir gynybos pramonės augimui visoje Europoje, kuriai tenka didelė dalis ginkluotųjų pajėgumų užsakymų.

„Kai kurios mūsų asociacijos įmonės jau kelerius metus dirba su užsienio partneriais – pagal aiškiai padidėjusį poreikį ir sutarčių ketinimus matome, kad šiemet lietuviškas verslas gynybos ir saugumo eksporto apimtis padidins ne mažiau kaip 30 proc., – teigia V.Malinionis. – Šioje srityje kol kas tik kelios įmonės rimtai plėtoja gynybos pramonę eksporto rinkose. Tačiau, mūsų vertinimu, lietuviškų įmonių galimybės pasiūlyti savo produkciją užsienio šalims yra milžiniškos, todėl vienas svarbiausių mūsų uždavinių – plėsti lietuviškų įmonių dalyvavimą pasaulinėje gynybos ir saugumo pramonės rinkoje.“

Geriausiai žinomi ir populiariausi Lietuvos gynybos pramonės įmonių pavyzdžiai – tai šaudmenis gaminanti akcinė bendrovė Giraitės ginkluotės gamykla bei specialius drabužius ir aprangą gaminanti bendrovė „Garlita“.

Giraitės ginkluotės gamykla save pristato kaip vieną moderniausių pasaulyje šiuo metu veikiančių mažo kalibro šovinių gamyklų. Šioje įmonėje įdiegtos naujausios technologijos ir įrenginiai leidžia gaminti aukščiausius NATO kokybės reikalavimus atitinkančius šovinius. V.Maliniono teigimu, nors konkurencija rinkoje didžiulė, aukštos kokybės produkciją gaminanti lietuviškų šovinių gamykla atranda naujų rinkų savo gaminiams ir net planuoja didinti gamybos pajėgumus.

Bendrovė „Garlita“, be produkcijos, skirtos civiliams, siuva uniformas ir inovatyvius drabužius, apsaugančius nuo vabzdžių įkandimų, atsparius pjūviams ar ugniai, taip pat megztinius armijai pagal NATO standartus. Šie megztiniai yra įtraukti į jungtinį NATO katalogą, o pačiai įmonei suteiktas NATO komercinės įmonės kodas. Kadangi Lietuvos poreikiai ir pajėgumai nedideli, abi įmonės eksportuoja apie 90–95 proc savo gamybos produkcijos, o pagrindiniai jų užsakovai – NATO ir kitų šalių krašto apsaugos struktūros.

Tarp asociacijos narių yra ne tik produktus, bet ir paslaugas teikiančių įmonių. Nišą čia rado ir apsaugos bendrovė „Argus“, savo paslaugas siūlanti į Lietuvą atvykstančioms NATO pajėgoms, bei didelių gabaritų krovinius sausuma gabenanti bendrovė „Klaipėdos transekspedicija“, kurios technika pajėgi gabenti ir sunkiasvorę karinę įrangą. Daugiau ne dešimtmetį su Lietuvos krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene bendradarbiauja informacinių ir ryšių technologijų įmonių grupė „Elsis“, dalyvaujanti šalies gynybai ir saugumui stiprinti skirtuose projektuose bei programose.

Jau ne vienus metus įvairiuose NATO finansuojamuose mokslo programos projektuose dalyvauja Fizinių ir technologijos mokslų centras bei jam priklausantys mokslo institutai. Kaip sakė šio centro direktoriaus pavaduotojas plėtrai Arūnas Šetkus, pagal NATO mokslo programą centro mokslininkai tiria mikrobangas ir jų daromą poveikį, kuria lazerines technologijas, o centrui priklausantis Tekstilės institutas Lietuvos kariuomenei gamina apsaugines liemenes.

Dar vienas asociacijos narys, Baltijos pažangių technologijų institutas, atliekantis mokslinius tyrimus, susijusius su informacinių technologijų, elektronikos, mechatronikos bei robotikos sritimis, puoselėja planus kartu su kitomis asociacijos narėmis kurti inovatyvius produktus Lietuvos kariuomenei. Instituto direktorius dr. Tomas Žalandauskas prasitarė, kad svarstomos galimybės kurti produktus, susijusius su informacijos rinkimu ir apdorojimu, taip pat imtis bepiločių orlaivių gamybos.

Asociacija vienija ir tarptautines gynybos pramonės korporacijas, tokias kaip lėktuvus ir prieštankinius ginklus gaminanti Švedijos SAAB korporacija, kuri jau kelia koja į Lietuvą.

Pasak V.Malinionio, į Lietuvą SAAB atvedė ne tik verslo, bet ir politiniai interesai. Lietuvą aktyviai remia Švedijos vyriausybė, todėl prie mūsų šalies ekonomikos augimo bei gynybos pramonės pajėgumų stiprinimo ketina prisidėti ir šios šalies kompanijos.

„90 proc. visos gynybos ir saugumo pramonės net tokioje šalyje kaip Vokietija sudaro smulkusis ir vidutinis verslas. Tas verslas sukasi aplink didžiules tarptautines korporacijas, gamindamas joms įvairias reikalingas dalis. Pavyzdžiui, lazerių įmonė tokiai korporacijai gamina nedidelį lęšiuką, reikalingą vienokioms ar kitokioms sistemoms, ir iš to puikiai gyvena, Pritraukdami tokias kompanijas į Lietuvą mes sudarysime sąlygas vietiniams verslininkams bendradarbiauti ir užsidirbti. Būdami bendroje informacinėje erdvėje jie galės dalytis informacija, dalyvauti bendruose projektuose, siūlyti savo sprendimus ir inovacijas“, – aiškina asociacijos direktorius.

Jo teigimu, Lietuva domisi ir kiti didžiausi tarptautiniai gynybos bei saugumo pramonės rykliai – „Nexter“, „Patria“, „Elbit Systems“, „General Dynamics“, gaminantys lėktuvus, tankus, ginklų sistemas ir kitą karo techniką.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vienas pridėtinės vertės litas, sukurtas miškų ūkyje gaminant medieną, virsta 20–30 kartų didesne pridėtine verte medienos, baldų ir popieriaus pramonėje. Tačiau nemaža dalis Lietuvos miškuose užaugintos medienos iškeliauja į užsienį, o vietiniai medienos perdirbėjai lieka prie tuščios geldos. Kartu ir mes visi

“Tai savos šalies skurdinimas, verslo žlugdymas ir politinis trumparegiškumas”, – vertindamas situaciją žodžių į vatą nevynioja ilgametis Lietuvos medienos pramonės ekspertas prof. dr. Antanas Morkevičius.
Jo teigimu, medienos perpardavinėtojams leisdami išvežti žaliavinę medieną ten, kur už ją daugiau mokama, remiame turtingesnių šalių ekonomiką, o patys netenkame papildomų pajamų į valstybės biudžetą ir ne tik nesukuriame naujų darbo vietų, bet ir prarandame esamas. Mat žaliavos pritrūkusios nedidelės medienos perdirbimo įmonės, lentpjūvės priverstos užsidaryti.
Per metus Lietuvoje iškertama maždaug 6–7 mln. kubinių metrų apvaliosios padarinės medienos. Tačiau tikslių skaičių nėra, nes tamsi dėmė, anot A.Morkevičiaus, yra privatūs miškai, sudarantys maždaug pusę viso Lietuvos miškų fondo. Priešingai nei valstybiniuose miškuose, čia vykdoma tik dalinė kertamų miškų apskaita ir kontrolė per išduodamus kirtimų leidimus, bet kiek iš tikrųjų iškertama privataus miško ir pagaminama žaliavinės medienos, niekas tiksliai nežino. Šitame drumstame vandenyje ir neršia apsukrūs medienos eksportuotojai.
“Šitie žmonės naudojasi tuo, kad nėra jokios rimtos kontrolės. Pasižiūrėkime, kiek skelbimų apie perkamą iškirtimui mišką mirga spaudoje, internete. Ir sukasi jie greitai – per dieną ar dvi galingomis mašinomis iškerta mišką, susikrauna ir išsiveža. Lietuva praranda žaliavą, kuri yra šalies nacionalinis turtas, o naudą iš jo spaudžia keli vyrukai, besisukantys šiame pelningame versle. Ir niekas nesiima čia įvesti tvarkos”, – apmaudo neslepia A.Morkevičius.
Apvaliosios medienos eksportas iš mūsų šalies nuolat didėja: Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos “Lietuvos mediena” duomenimis, praėjusiais metais į užsienį iškeliavo daugiau nei trečdalis visos Lietuvoje iškirstos padarinės apvaliosios medienos. Daugiausia eksportuota į Latviją, Kiniją, Lenkiją ir Švediją.
Vietiniai smulkūs medienos perdirbėjai, lentpjūvės nepajėgia konkuruoti su perpardavinėtojais dėl medienos kainų, kurias pastaruoju metu ypač augina paklausa Kinijos rinkoje. Ir nors vietinės bendrovės skundžiasi šią kovą pralaiminčios ir urėdijų rengiamuose medienos pardavimo aukcionuose, patys urėdai tikina priešingai.
Pasak Šalčininkų rajono urėdo Ramūno Lukoševičiaus, eksportuojama apvalioji mediena vidutiniškai sudaro apie 3 proc. urėdijos rengiamuose aukcionuose parduodamos apvaliosios medienos. Visa kita žaliava atitenka Lietuvos medienos perdirbėjams. Tuomet gal visa eksporto grietinėlė nugriebiama privačiuose miškuose?

Išduoda tūkstančius leidimų kirsti
Artūras Balčius, Miškų tarnybos kontrolės skyriaus vedėjas, pripažįsta, kad nėra žinoma, kiek iš tiesų iškertama privačiuose miškuose, kai kasmet išduodama tūkstančiai leidimų juose kirsti.
Pernai privačių miškų savininkams išduota 8750 leidimų, pagal kuriuos leista iškirsti apie 3,3 mln. kubinių metrų medienos. Valstybiniuose miškuose tokių leidimų išduota 2137 ir iškirsti leista beveik 4 mln. kubinių metrų medienos. Kadangi valstybiniuose miškuose yra nustatytos kirtimų normos, kasmet juose miško iškertama panašiai. O privačių savininkų poreikius, pasak A.Balčiaus, reguliuoja rinka – žmogus kerta tuomet, kai kainos kyla. Kaip ir šiuo metu. “Duokit tarnybai dar 500 žmonių, pastatysim prie kiekvieno medžio ir tikrai sukontroliuosim”, – ironizuoja A.Balčius.
Miškų tarnyba kontroliuoja ir valstybinius, ir privačius miškus, kurių plotai kartu sudėjus siekia apie 2 mln. hektarų, iš jų privatūs miškai sudaro apie 800 tūkst. hektarų. Pasak kontrolieriaus, miškus privalo saugoti jų savininkai, o tarnyba rūpinasi, kad miško savininkas laikytųsi kirtimo normų, nekirstų nebrandžių medžių, laiku atkurtų mišką.
Lietuvoje yra apie 280 tūkstančių privačių miškų savininkų. Vyrauja smulkios 1–3 hektarų miškų valdos, neretai padalytos ir gausiam būriui bendrasavininkių. “Tikra nelaimė tie bendrasavininkiai: vienas nori kirsti, kiti nesutinka. O paskui, kai pinigus reikia dalytis, broliai seserys beveik už kardų griebiasi”, – liūdnai šmaikštauja Miškų tarnybos valdininkas.
Jo nuomone, toks privačių miškų smulkumas iš dalies lemia ir nemažos dalies šiuolaikinių miškų savininkų atsainų, komercija grįstą požiūrį į mišką. Žmogus per savo gyvenimą vieną kartą tą trijų hektarų mišką iškerta ir daugiau juo nesirūpina. Gerai, jei dar atsodina ar pats miškas atauga.
Optimalus privataus miško dydis turėtų siekti bent 30 hektarų. Švedijoje, pavyzdžiui, vidutinis privataus miško dydis – apie 70 hektarų. Tuomet vienais metais šeimininkas iškerta vieną dalį, kitais – kitą, pamažu atkuria kirtimus, augina mišką. Taip formuojasi tikras miško šeimininkas, o ne vartotojas-naudotojas.

Latviai pirmiausia pasirūpina savais
Premjeras Algirdas Butkevičius yra pareiškęs, kad bet koks bandymas reguliuoti rinką prieštarautų Europos Sąjungos teisei, garantuojančiai laisvą prekių judėjimą ir konkurenciją. Tačiau, A.Morkevičiaus įsitikinimu, Vyriausybė turi imtis atsakomybės ir rasti būdų, kaip apginti nuosavą rinką. Turėtume kelti šį klausimą Briuselyje, inicijuoti diskusijas, o ne tik baimintis, kad galime būti nubausti.
“Natūralu, kad kitos šalys ieško pigių žaliavų, bet savo rinką būtina ginti. Kinijos vyriausybė dotuoja žaliavų importuotojus, todėl net ir įvertinus transporto išlaidas iš Lietuvos jiems apsimoka vežtis medieną”, – stebisi ekspertas.
Latvija, pavyzdžiui, savo rinką saugo pirmenybę valstybiniuose aukcionuose įsigyti žaliavos suteikdama vietiniams medienos perdirbėjams ir gamintojams.
“Latvijoje aukcionuose taip lengvai kaip Lietuvoje apvaliosios medienos nenusipirksi – turi būti perdirbėjas ar gamintojas. Todėl latviai ir importuoja medieną iš Lietuvos. O pas mus nesvarbu, ar lentpjūvė perka, ar spekuliantas, svarbu, kad pasiūlo daugiau. Laimėjęs toks spekuliantas tą medieną, žiūrėk, jau siūlo tai pačiai aukcione pralaimėjusiai lentpjūvei, tik už didesnę kainą. Tokių istorijų nuolat girdžiu iš mums lentas tiekiančių lentpjūvių. Tiekėjai skundžiasi, kad dėl perpardavinėtojų sukeltų kainų gamindami lentas iš vietinės žaliavos jie tampa nekonkurencingi arba iš viso negauna pirkti rąstų”, – sako vienos didžiausių Baltijos šalyse klijuotos medienos konstrukcijų gamintojos bendrovės “Jurės medis” generalinis direktorius Donatas Veinšreideris.
Pasak jo, “Jurės medis” nemažai lentų savo produkcijai gaminti perka Latvijoje, kuri žaliavą toms lentoms gaminti importuoja iš Lietuvos. “Juokiamės, kad latviai iš mūsų perka rąstus, o paskui mums parduoda lentas. Tačiau medienos eksportas į Kiniją tampa bendra mūsų nedidelių rinkų problema. Kinija nusiurbia iš mūsų nemažą dalį medienos, tuomet vieni iš kitų bandome tą paklodę traukti”, – pasakoja D.Veinšreideris.
Unikalias klijuoto medžio konstrukcijas gaminančios įmonės vadovas taip pat apgailestauja, kad Lietuva eksportuoja mažos pridėtinės vertės produktus – medienos žaliavą, kai kitos šalys pirmiausia stengiasi sukurti kuo didesnės pridėtinės vertės produktus ir juos eksportuoti. Net ir Rusija įvedė muitus apvaliajai medienai.
Tuo metu jokių sprendimų dėl medienos eksporto į Kiniją nesiryžtančiai priimti Lietuvai lieka tik jūriniais konteineriais pakrautų mašinų subjauroti miško keliai ir už išvežamą mišką nubyrantys grašiai.

Lentelė
Apvaliosios padarinės medienos eksportas, tūkst. m3
Šalis    2009 m.     2010 m.    2011 m.     2012 m.     2013 m.
Latvija     52     209     231     400     641
Lenkija     152     345     631     294     288
Kinija     1     3     192     97     279
Švedija     308     524     550     342     244
Suomija     74     74     51     88     165
Vokietija     61     20     130     85     114
Kitos šalys     82     206     118     270     243
Iš viso     730     1381     1903     1576     1974
Šaltinis: Asociacija “Lietuvos mediena”, o vietiniai medienos perdirbėjai lieka prie tuščios geldos. Kartu ir mes visi

Aušra Pocienė

“Tai savos šalies skurdinimas, verslo žlugdymas ir politinis trumparegiškumas”, – vertindamas situaciją žodžių į vatą nevynioja ilgametis Lietuvos medienos pramonės ekspertas prof. dr. Antanas Morkevičius.
Jo teigimu, medienos perpardavinėtojams leisdami išvežti žaliavinę medieną ten, kur už ją daugiau mokama, remiame turtingesnių šalių ekonomiką, o patys netenkame papildomų pajamų į valstybės biudžetą ir ne tik nesukuriame naujų darbo vietų, bet ir prarandame esamas. Mat žaliavos pritrūkusios nedidelės medienos perdirbimo įmonės, lentpjūvės priverstos užsidaryti.
Per metus Lietuvoje iškertama maždaug 6–7 mln. kubinių metrų apvaliosios padarinės medienos. Tačiau tikslių skaičių nėra, nes tamsi dėmė, anot A.Morkevičiaus, yra privatūs miškai, sudarantys maždaug pusę viso Lietuvos miškų fondo. Priešingai nei valstybiniuose miškuose, čia vykdoma tik dalinė kertamų miškų apskaita ir kontrolė per išduodamus kirtimų leidimus, bet kiek iš tikrųjų iškertama privataus miško ir pagaminama žaliavinės medienos, niekas tiksliai nežino. Šitame drumstame vandenyje ir neršia apsukrūs medienos eksportuotojai.
“Šitie žmonės naudojasi tuo, kad nėra jokios rimtos kontrolės. Pasižiūrėkime, kiek skelbimų apie perkamą iškirtimui mišką mirga spaudoje, internete. Ir sukasi jie greitai – per dieną ar dvi galingomis mašinomis iškerta mišką, susikrauna ir išsiveža. Lietuva praranda žaliavą, kuri yra šalies nacionalinis turtas, o naudą iš jo spaudžia keli vyrukai, besisukantys šiame pelningame versle. Ir niekas nesiima čia įvesti tvarkos”, – apmaudo neslepia A.Morkevičius.
Apvaliosios medienos eksportas iš mūsų šalies nuolat didėja: Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos “Lietuvos mediena” duomenimis, praėjusiais metais į užsienį iškeliavo daugiau nei trečdalis visos Lietuvoje iškirstos padarinės apvaliosios medienos. Daugiausia eksportuota į Latviją, Kiniją, Lenkiją ir Švediją.
Vietiniai smulkūs medienos perdirbėjai, lentpjūvės nepajėgia konkuruoti su perpardavinėtojais dėl medienos kainų, kurias pastaruoju metu ypač augina paklausa Kinijos rinkoje. Ir nors vietinės bendrovės skundžiasi šią kovą pralaiminčios ir urėdijų rengiamuose medienos pardavimo aukcionuose, patys urėdai tikina priešingai.
Pasak Šalčininkų rajono urėdo Ramūno Lukoševičiaus, eksportuojama apvalioji mediena vidutiniškai sudaro apie 3 proc. urėdijos rengiamuose aukcionuose parduodamos apvaliosios medienos. Visa kita žaliava atitenka Lietuvos medienos perdirbėjams. Tuomet gal visa eksporto grietinėlė nugriebiama privačiuose miškuose?

Išduoda tūkstančius leidimų kirsti
Artūras Balčius, Miškų tarnybos kontrolės skyriaus vedėjas, pripažįsta, kad nėra žinoma, kiek iš tiesų iškertama privačiuose miškuose, kai kasmet išduodama tūkstančiai leidimų juose kirsti.
Pernai privačių miškų savininkams išduota 8750 leidimų, pagal kuriuos leista iškirsti apie 3,3 mln. kubinių metrų medienos. Valstybiniuose miškuose tokių leidimų išduota 2137 ir iškirsti leista beveik 4 mln. kubinių metrų medienos. Kadangi valstybiniuose miškuose yra nustatytos kirtimų normos, kasmet juose miško iškertama panašiai. O privačių savininkų poreikius, pasak A.Balčiaus, reguliuoja rinka – žmogus kerta tuomet, kai kainos kyla. Kaip ir šiuo metu. “Duokit tarnybai dar 500 žmonių, pastatysim prie kiekvieno medžio ir tikrai sukontroliuosim”, – ironizuoja A.Balčius.
Miškų tarnyba kontroliuoja ir valstybinius, ir privačius miškus, kurių plotai kartu sudėjus siekia apie 2 mln. hektarų, iš jų privatūs miškai sudaro apie 800 tūkst. hektarų. Pasak kontrolieriaus, miškus privalo saugoti jų savininkai, o tarnyba rūpinasi, kad miško savininkas laikytųsi kirtimo normų, nekirstų nebrandžių medžių, laiku atkurtų mišką.
Lietuvoje yra apie 280 tūkstančių privačių miškų savininkų. Vyrauja smulkios 1–3 hektarų miškų valdos, neretai padalytos ir gausiam būriui bendrasavininkių. “Tikra nelaimė tie bendrasavininkiai: vienas nori kirsti, kiti nesutinka. O paskui, kai pinigus reikia dalytis, broliai seserys beveik už kardų griebiasi”, – liūdnai šmaikštauja Miškų tarnybos valdininkas.
Jo nuomone, toks privačių miškų smulkumas iš dalies lemia ir nemažos dalies šiuolaikinių miškų savininkų atsainų, komercija grįstą požiūrį į mišką. Žmogus per savo gyvenimą vieną kartą tą trijų hektarų mišką iškerta ir daugiau juo nesirūpina. Gerai, jei dar atsodina ar pats miškas atauga.
Optimalus privataus miško dydis turėtų siekti bent 30 hektarų. Švedijoje, pavyzdžiui, vidutinis privataus miško dydis – apie 70 hektarų. Tuomet vienais metais šeimininkas iškerta vieną dalį, kitais – kitą, pamažu atkuria kirtimus, augina mišką. Taip formuojasi tikras miško šeimininkas, o ne vartotojas-naudotojas.

Latviai pirmiausia pasirūpina savais
Premjeras Algirdas Butkevičius yra pareiškęs, kad bet koks bandymas reguliuoti rinką prieštarautų Europos Sąjungos teisei, garantuojančiai laisvą prekių judėjimą ir konkurenciją. Tačiau, A.Morkevičiaus įsitikinimu, Vyriausybė turi imtis atsakomybės ir rasti būdų, kaip apginti nuosavą rinką. Turėtume kelti šį klausimą Briuselyje, inicijuoti diskusijas, o ne tik baimintis, kad galime būti nubausti.
“Natūralu, kad kitos šalys ieško pigių žaliavų, bet savo rinką būtina ginti. Kinijos vyriausybė dotuoja žaliavų importuotojus, todėl net ir įvertinus transporto išlaidas iš Lietuvos jiems apsimoka vežtis medieną”, – stebisi ekspertas.
Latvija, pavyzdžiui, savo rinką saugo pirmenybę valstybiniuose aukcionuose įsigyti žaliavos suteikdama vietiniams medienos perdirbėjams ir gamintojams.
“Latvijoje aukcionuose taip lengvai kaip Lietuvoje apvaliosios medienos nenusipirksi – turi būti perdirbėjas ar gamintojas. Todėl latviai ir importuoja medieną iš Lietuvos. O pas mus nesvarbu, ar lentpjūvė perka, ar spekuliantas, svarbu, kad pasiūlo daugiau. Laimėjęs toks spekuliantas tą medieną, žiūrėk, jau siūlo tai pačiai aukcione pralaimėjusiai lentpjūvei, tik už didesnę kainą. Tokių istorijų nuolat girdžiu iš mums lentas tiekiančių lentpjūvių. Tiekėjai skundžiasi, kad dėl perpardavinėtojų sukeltų kainų gamindami lentas iš vietinės žaliavos jie tampa nekonkurencingi arba iš viso negauna pirkti rąstų”, – sako vienos didžiausių Baltijos šalyse klijuotos medienos konstrukcijų gamintojos bendrovės “Jurės medis” generalinis direktorius Donatas Veinšreideris.
Pasak jo, “Jurės medis” nemažai lentų savo produkcijai gaminti perka Latvijoje, kuri žaliavą toms lentoms gaminti importuoja iš Lietuvos. “Juokiamės, kad latviai iš mūsų perka rąstus, o paskui mums parduoda lentas. Tačiau medienos eksportas į Kiniją tampa bendra mūsų nedidelių rinkų problema. Kinija nusiurbia iš mūsų nemažą dalį medienos, tuomet vieni iš kitų bandome tą paklodę traukti”, – pasakoja D.Veinšreideris.
Unikalias klijuoto medžio konstrukcijas gaminančios įmonės vadovas taip pat apgailestauja, kad Lietuva eksportuoja mažos pridėtinės vertės produktus – medienos žaliavą, kai kitos šalys pirmiausia stengiasi sukurti kuo didesnės pridėtinės vertės produktus ir juos eksportuoti. Net ir Rusija įvedė muitus apvaliajai medienai.
Tuo metu jokių sprendimų dėl medienos eksporto į Kiniją nesiryžtančiai priimti Lietuvai lieka tik jūriniais konteineriais pakrautų mašinų subjauroti miško keliai ir už išvežamą mišką nubyrantys grašiai.

Lentelė
Apvaliosios padarinės medienos eksportas, tūkst. m3
Šalis    2009 m.     2010 m.    2011 m.     2012 m.     2013 m.
Latvija     52     209     231     400     641
Lenkija     152     345     631     294     288
Kinija     1     3     192     97     279
Švedija     308     524     550     342     244
Suomija     74     74     51     88     165
Vokietija     61     20     130     85     114
Kitos šalys     82     206     118     270     243
Iš viso     730     1381     1903     1576     1974
Šaltinis: Asociacija “Lietuvos mediena”

Sparčiai didėjant lietuviškos kilmės prekių paklausai bei eksportui, gamybos įmonės noriai investuoja į plėtrą – naujų gamyklų, cechų statybą, turimų gamybinių patalpų bei įrangos atnaujinimą.

Jau šio rudens pradžioje optinius parametrinius stiprintuvus (daugiaspalvius lazerius) bei diodais kaupinamus kietojo kūno femtosekundinius lazerius kurianti ir gaminanti UAB mokslinė gamybinė firma “Šviesos konversija“ atvers naujos savo gamyklos duris. Į gamyklos pastatą bei naujus įrenginius apie 20 mln. Lt investavusi įmonė – daugiaspalvių femtosekundinių lazerių gamybos pradininkė ir lyderė pasaulyje. Jos gaminami femtosekundiniai parametriniai šviesos stiprintuvai užima apie 80 proc. pasaulinės rinkos.
„Įmonė veikia jau beveik 20 metų, per tą laiką išaugome tiek, kad neišvengiamai teko galvoti apie naujas patalpas, skirtas gamybai bei naujų produktų kūrimui. Didėja mūsų gaminamų lazerių paklausa, o norint gaminti daugiau reikia ir didesnių gamybinių plotų, ir daugiau bei įvairesnių specialistų“, – aiškina įmonės vadovas Algirdas Juozapavičius.
Per pastaruosius septynetą metų įmonės apyvarta padidėjo nuo 11 iki 50 mln. Lt, o maždaug 98 proc. savo gaminių įmonė eksportuoja. Akivaizdūs augimo rodikliai vadovus kaip tik ir paskatino ieškoti naujų patalpų. Modernus keturių aukštų, 4 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatas iškilo buvusių „Dvarčionių keramikos“ sandėlių vietoje Vilniaus pakraštyje.
Paklaustas, kiek naujoji gamykla sukurs naujų darbo vietų, A.Juozapavičius teigia, kad jų įmonėje atsiranda nuolatos. „Neteisinga būtų sakyti, kad tik išdygus naujai gamyklai reikia tikėtis darbo vietų pagausėjimo. Nuolat priimame naujų darbuotojų, per pastaruosius keletą metų jų padaugėjo maždaug iki šimto“, – tvirtina ponas Algirdas.
Pasak vadovo, įmonės specifika lemia tai, kad rasti naujų darbuotojų nėra itin lengva: „Darbo rinkoje nėra parengtų specialistų, galinčių iš karto dirbti mūsų įmonėje. Mes turime juos apmokyti.“

Eksporto didėjimas skatina plėtrą

2013 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2012 m. laikotarpiu, Lietuvos prekių eksportas padidėjo 16,8 proc., arba 3 mlrd. Lt (iki 20,7 mlrd. Lt). Pagal eksporto apimčių didėjimą Lietuva tapo lydere tarp Baltijos šalių: Latvijoje eksportas pirmąjį šių metų ketvirtį didėjo 7,7 proc., o Estijoje – 2,9 proc.
Lietuviškos kilmės prekių eksporto didėjimas – viena pagrindinių priežasčių naujoms gamykloms kilti ar esamoms plėstis. Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) duomenimis, beveik visos ES struktūrinių fondų paramos besikreipiančios įmonės planuoja padvigubinti ar dar labiau padidinti savo eksporto rodiklius. Šiai gamybos įmonių plėtrai (2013–2014 m.) per LVPA Lietuvos bendrovėms buvo skirta 22 mln. Lt ES struktūrinių fondų lėšų.
Dešimt lietuviško kapitalo įmonių į naujų gamyklų, cechų statybą, įrangos atnaujinimą 2013–2014 m. investavo arba ketina investuoti apie 352,7 mln. Lt. Naujai dygstančiose ar išsinuomotose patalpose įvairių produktų gamybą įmonės pradės Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose. Beveik 38 mln. Lt investavusi UAB „Juodeliai“ visiškai naują gamybos cechą stato Radviliškyje, o UAB „Impex Huse“ įsirenginėja iki tol nenaudotas patalpas Jonavos rajone.
Naujai iškilusios UAB „Lukšių tekstilė“ gamyklos direktorė Rima Bendorienė sako, kad nors statybos užsitęsė ilgiau, nei planuota, liepos pabaigoje darbai turėtų būti baigti. „Patalpos turėtų būti įrengtos jau liepą, tuomet bus galima pradėti darbą. Planuojame įkurti apie 30 naujų darbo vietų“, – sako R.Bendorienė.
Pabrėžtina, kad mažesniuose regionuose linkusios investuoti būtent lietuviško kapitalo įmonės, o užsienio investicijos bazuojasi aplink didesnius miestus.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis mano, kad dėmesys regionams turėtų didėti: „Reikėtų galvoti apie visą paketą paskatų investicijoms į regionus nukreipti. Čia tiesiog būtina gerinti demografinę padėtį. Ji imtų pamažu gerėti, jei į regionus atkeliautų naujų tiesioginių investicijų.“

Užsienio investicijos didėja

Statistikos departamento duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvos gamybos įmones didėja. 2011 m. jos siekė 10, o 2012 m. – 11 mlrd. Lt. Kaip teigia VšĮ „Investuok Lietuvoje“ direktorė Milda Dargužaitė, šiuo metu visame pasaulyje tiesioginių užsienio investicijų (TUI) projektų gamybos sektoriuje mažėja. Nepaisant to, „Investuok Lietuvoje“ tokių projektų 2012 m. pritraukė 57 proc. daugiau nei 2011-aisiais.
„Mūsų šalyje užsienio investuotojai dažniausiai domisi sritimis, kuriose esame stiprūs nuo seno ir turime konkurencinį pranašumą, – tai mechaninės inžinerijos, elektronikos ir baldų pramonės sektoriai. Be to, dažnai sėkmingiau už konkurentus pasirodome ir tose srityse, kuriose produktai gaminami ne masiniu būdu ir kartu darbo procesai negali būti visiškai automatizuoti“, – komentuoja M.Dargužaitė.
Pavyzdžiui, Vokietijos biotechnologijų įmonė „Bio-chem Cleantec“ daugiau nei 20 mln. Lt investuos į savo naują gamybinį padalinį Elektrėnuose, kuriame bus gaminamos paviršių priežiūros priemonės, skirtos pramonės reikmėms, tarkim, geležinkelių, lėktuvų infrastruktūros priežiūrai, o Norvegijos kapitalo trikotažo gamintoja „Devold“ į naujos gamyklos statybą pasirengusi investuoti 33,7 mln. Lt.
„Investuok Lietuvoje“ pastarųjų penkerių metų (2008–2013 m.) duomenimis, į Lietuvos gamybos sektorių dažniausiai investavo Švedijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos, Jungtinė Karalystės ir Vokietijos bendrovės.

Sukurs naujų darbo vietų

Minimose naujai statomose, taip pat šiais ar kitais metais planuojamose statyti gamyklose turėtų atsirasti apie 1100 naujų darbo vietų. Pasak Ūkio viceministro Kęstučio Trečioko, nors apie 1100 naujų darbo vietų statistiškai gali pasirodyti ir nedidelis skaičius, tačiau atsižvelgiant į sektorių ir regioną tai gali turėti gana reikšmingą poveikį. „Per tiekimą ir paslaugas galėtų būti įdarbinta dar kelis kartus daugiau darbuotojų, sukurta pridėtinė vertė. Be to, statomos gamyklos sukuria ilgalaikes darbo vietas. Kaip rodo praktika, pasiteisinus investicijoms darbo vietų sukuriama dar daugiau, nei planuota. Be to, šis skaičius reiškia, kad tiek žmonių regionuose yra įdarbinama ir vietoj paramos gavėjų tampa mokesčių mokėtojais“, – aiškina viceministras.
Alytaus, kuriame statoma kakavos gamykla, mero patarėjas Romas Jankauskas pabrėžia, kad jų miestui kiekviena nauja darbo vieta – ypač svarbi: „Tendencijos Alytuje tokios, kad nedarbas, laimei, nedidėja, tačiau ir nemažėja. Kiekviena nauja darbo vieta reiškia padidėjusias ne tik asmens, bet ir visos jo šeimos pajamas, todėl tai labai svarbu.“
Buvusi dar 2007 m. bankrutavusios „Alytaus tekstilės“ darbuotoja Elvyra Urbanavičienė tikisi, kad būsimos darbo vietos UAB „Premium Cocoa“ statomoje gamykloje pagelbės ir kai kuriems jos buvusiems kolegoms. „Pati pastovų darbą susiradau visai neseniai, nors nuo įmonės bankroto jau praėjo daugiau nei penkeri metai. Ilgai ir nesėkmingai bandžiau rasti darbą, dalyvavau įvairiuose darbo biržos siūlomuose mokymuose, įvairiose programose. Kai kurie mano pažįstami buvę darbuotojai iki šiol niekur neįsitvirtino. Manau, jiems tai galėtų būti puiki proga“, – svarsto ponia Elvyra.
“Tačiau šiuolaikinės gamyklos jau nebėra tos devyniolikto, dvidešimto amžiaus gamyklos, kuriose reikia daug darbo jėgos, o darbo įrankiai gana primityvūs, – primena R.Dargis. – Dabar gamyklos technologiškai tikrai modernios, tad kalbėti apie tai, kad jose atsiras labai daug darbo vietų, nesiryžčiau. Aš pabrėžčiau, kad jose kuriamos gerai apmokamos darbo vietos, reikalaujančios aukštų kvalifikacinių gebėjimų. Tačiau be tų darbuotojų, kurie bus tiesiogiai susiję su gamyba, atsiranda kitų profesijų atstovų poreikis: pardavėjų, rinkodaros specialistų ir kt. Tai gerai apmokami, kvalifikuoti darbai, keliantys viso miesto, miestelio ekonomiką, skatinantys regiono vystymąsi.“

Šiandien pasaulyje geriausiai laikosi šalys, orientuotos ne į paslaugas, o gamybą, tad Europoje budinama naujoji pramonės revoliucija. Ar į IT paslaugas ir skambučių centrus susitelkusiai Lietuvai neteks pergalvoti savo krypties?

Nedarbo rykštės kamuojama Europa tapo vieninteliu regionu pasaulyje, kurio ekonomika traukiasi – šių metų pirmą ketvirtį Europos Sąjungos BVP nukrito 0,7 proc. Tokios tendencijos užsitęsusią krizę, kuri pakeitė jau ne vieną pavadinimą – nuo viešųjų finansų iki nedarbo, privertė pakrikštyti dar ir Europos konkurencingumo krize.
Sprendžiant galvosūkį, kaip išsiveržti iš šio Europą traukiančio liūno, visų akys nukrypo į recesijos ir nedarbo maro išvengusias šalis. Jų pavyzdžiai privertė konstatuoti – Europą iš dabartinės krizės išvesti gali tik pramonė, tad ES šalyse turi prasidėti pramonės renesansas. O juk per pastarąjį dešimtmetį būtent gamybos sektorius buvo nustumta į pakraštį ir dauguma valstybių susitelkė į paslaugas, tad pramonės indėlis į BVP nuo 20 proc. sumažėjo iki 15,3 proc. Be to, pastarosios krizės pasekmė – nuo 2008 m. pramonėje prarasta 3,8 mln. darbo vietų ir 10 proc. sumažėjo produkcijos apimtys.
„Pirmoji pamoka, kurią reikia išmokti iš šios krizės yra ta, kad pramonė yra kertinis ekonomikos akmuo. Šalys, kuriose pramonė stipri, mažiau nukentėjo nei kitos. Mes per daug koncentravomės į finansus, paslaugas ir pramonei uždėjome per didelę naštą”, – birželio pradžioje Briuselyje vykusioje konferencijoje apie pramonės renesansą kalbėjo už pramonę ir verslumą atsakingas Europos Komisijos viceprezidentas Antonio Tajani. Jis pridūrė, jog iki 2020 m. keliamas tikslas, kad pramonė vėl sudarytų 20 proc. Europos Sąjungos BVP.
Iš tiesų, stipria pramone savo ekonomiką grindžianti Vokietija šiuo metu yra galingiausia ES šalis, kurioje nedarbas siekia tik 5,4 proc., kai ES vidurkis – 11 proc. Tuo tarpu „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas, atlikęs analizę pastebėjo, kad 2000-2011 m. sparčiausiai pramonė traukėsi iš pietinių valstybių – pramonės gamyba per dešimtmetį daugiausiai mažėjo Graikijoje (vidutiniškai 3,1 proc.), Ispanijoje (1,8 proc.), Italijoje (1,8 proc.), Portugalijoje (1,7 proc.). Būtent šios šalys šiuo metu ir kovoja su didžiausiomis problemomis.

Europoje moksliniai tyrimai nevirsta inovacijomis

Gręžtis į pramonę ES vadovus privertė suvokimas, kad konkurencinga gamyba yra vienintelė galimybė sugrįžti prie ekonomikos augimo ir paskatinti darbo vietų kūrimą. Europos verslo konfederacijų sąjungos “BusinessEurope” prezidentas Jurgen R.Thumannas atkreipia dėmesį, kad kiekviena darbo vieta pramonėje gali sukurti dvi gerai apmokamas darbo vietas paslaugų sektoriuje.
Ž.Mauricas pateikia vaizdingą pavyzdį – pramonė ES sukuria 2,2 trilijonus eurų pridėtinės vertės, o kitiems sektoriams – dar papildomai 5,1 trilijoną. Tuo tarpu, pavyzdžiui, IT sektorius į kurį šiuo metu susitelkusi Lietuva, kitiems sektoriams duoda mažai darbo – atvirkščiai, jis atima darbą iš kitų, kertinių sektorių.
Tad, kaip Europoje sustiprinti gamybą ir atgaivinti jos konkurencingumą? Europos Komisijai atstovaujantis Įmonių ir pramonės generalinio direktorato vadovas Danielis Calleja mano, kad pirmiausia reikia investuoti į inovacijas, nes šioje srityje atsiliekame. „Europoje atliekama daugybė mokslinių tyrimų, tačiau jie nevirsta inovacijomis. Palyginti su Japonija, JAV, Pietų Korėja, mes esame mažiau inovatyvūs“, – atkreipia dėmesį D.Calleja.
Problema, kad tik 20 proc. moksliniams tyrimams skirtų ES lėšų nukreipta į inovacijas gamyboje, o net 80 proc. nueina į universitetus ir lieka akademinėje plotmėje. Taigi reikia mokslinius tyrimus kreipti arčiau rinkos poreikių ir pagerinti išradimų komercializacijos rodiklius. Naujoje ES struktūrinių fondų finansinėje perspektyvoje to ir bus siekiama – ketinama reikalauti, kad lėšos būtų orientuojamos į mokslinius tyrimus, kurie galėtų virsti inovacijomis gamyboje.
D.Calleja tvirtina, kad Europa turėtų investuoti į tyrimus aukštos pridėtinės vertės srityse – mikro ir nano elektroniką, fotoniką, robotiką, biotechnologijų produktus, aplinkai draugiškus automobilius, taip pat į pažangius sprendimus statybose, nes pastatai sunaudoja 40 proc. visoje ES suvartojamos energijos. „Šiose srityse matome didžiausią augimą ateityje – pavyzdžiui, elektrinių ir hibridinių automobilių rinkos dalis 2020 m. pasieks 7 proc.“, – pabrėžia D.Calleja.
Pasak jo, nors aukštosios technologijos šiuo metu auga sparčiausiai, tradicinė pramonė taip pat turi ateitį – bet tik tol, kol diegia inovacijas. Penki didžiausi pramonės sektoriai Europoje – farmacijos, maisto gamybos, automobilių, statybos ir metalo apdirbimo.
Tad sekančiame 2014-2020 metų finansiniame etape ES šalims patariama mažiau lėšų iš ES struktūrinių fondų skirti infrastruktūrai, o daugiau susitelkti į pramonės stiprinimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos pramonės sektorius kritikuojamas dėl technologinio savo atsilikimo, nesugebėjimo išnaudoti turimo potencialo, dėl ko dauguma šalies pramonės įmonių kuria žemos ar vidutinės pridedamosios vertės produkciją. Ar realu tikėtis, kad per penkerius metus įvyks proveržis ir mūsų pramonė pakils į aukštesnę lygą?

Vertinant Lietuvos pramonę apima prieštaringi jausmai: viena vertus, džiugu, kad dar 2012 m. pramonės augimas pasiekė prieškrizinį lygį, kita vertus, liūdna, kad šis sektorius išlieka nemodernus ir neitin efektyvus.
„Nors Lietuvos pramonės dalis ekonomikoje sudaro 21,1 proc. ir gerokai lenkia ES vidurkį, viršijantį 15 proc., tačiau darbo našumo rodikliai rodo, kad esame žemos pridėtinės vertės produktų kūrėjai ir pagal darbo našumą lenkiame tik keletą ES šalių“, – teigia Ūkio viceministras Marius Skarupskas.
Naujausiais Ūkio ministerijos duomenimis, apie 11,5 proc. visų mūsų šalyje veikiančių įmonių dirbo pramonėje, čia taip pat telkėsi apie 25 proc. visų dirbančiųjų. Pramonei taip pat tenka didžioji dalis tiesioginių užsienio investicijų – maždaug 26 proc. Pavyzdžiui, VŠĮ „Investuok Lietuvoje“ šiuo metu dirba su daugiau nei 30 investicinių projektų, o daugiau nei trečdalis jų – gamybiniai. Keletą reiškingiausių galima ir paminėti: štai Vokietijos biotechnologijų įmonė „Bio-chem Cleantec“ Elektrėnuose investuos daugiau nei 20 mln. Lt į naują savo gamybinį padalinį, o Kaune naują gamybos liniją statys švedų „KB Components“.
Pernai apdirbamosios pramonės produkcijos pagaminta už 61,8 mlrd. Lt, 2011 m. – 57,3 mlrd. Lt., o 2010 m. – 45,8 mlrd.Lt. Joje sukuriama pridedamoji vertė auga: 2011 m. sudarė 24,5 proc., o 2012 m. – 25,1 proc. Praėjusiais metais daugiau nei du trečdaliai mūsų pramonės produkcijos buvo eksportuota (62 proc. – į ES šalis, o 30 proc. – į NVS šalis).
Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje išties stipri baldų, elektroninių ir optinių gaminių, tekstilės, gėrimų ir maisto produktų pramonė, taip pat išvystyta metalo, guminių ir plastikinių gaminių, chemikalų ir chemijos produktų gamyba. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvoje veikė apie 1,2 tūkst. medienos ir medienos apdirbimo įmonių, apie 890 maisto ir gėrimų, 743 – baldų gamybos, 645 – metalo gaminių įmonių.

Revoliucijų nebus

Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas iš tradicinių pramonės šakų išskiria medienos apdirbimo, baldų, maisto (ypač pieno, grūdų ir jų gaminių) gamybą. „Nors šios šakos nesukuria daug pridėtinės vertės, tačiau teikia kasdieninę duoną ir sukuria daug darbo vietų. Jos ir ateityje išliks pagrindiniais ramsčiais. Nors dar greta būdavo minima ir tekstilė, tačiau dabar jos ateitis miglota“, – sako ekonomistas.
Beje, pasak “Veido” pašnekovų, rėmimosi tradicinėmis pramonės šakomis nereikėtų laikyti minusu: tobulinant šiuos sektorius, galima ženkliai padidinti jų gaminamos produkcijos pridedamąją vertę. „Štai jei eksportuoji medieną – vertės mažoka, jei popierių ar plokštes – vertė vis dar gana nedidelė, tačiau, jei sugebi pagaminti išskirtinio dizaino kokybiškus baldus, tai jau visai kitas lygis“, – duoda pavyzdį Ž.Mauricas.
Visgi situaciją apsunkina tai, kad regiono valstybių pramonės struktūra ir privalumai panašūs, tad kaimynai – didžiausi mūsų konkurentai. Su latviais ypač konkuruojame medienos, baldų gamybos srityse, lenkai labai stiprūs ir lenkia Lietuvą maisto pramonėje.
Ironiška, tačiau kartais Lietuvoje lietuviškai pramonės produkcijai su įvežtine konkuruoti trukdo nevienodos taisyklės. „Jeigu lietuviai gamina dešrą, jie laikosi įmonės kokybės standartų ir gana griežtų šalies teisės aktų reikalavimų, tačiau, štai, lenkai Lietuvoje gali pardavinėti kur kas prastesnės kokybės produkciją – ją reguliuoja tik įmonės standartai. Jei jie tokie, kad dešroje mėsos beveik nėra, ne problema, tik reikia nurodyti sudėtį ant etiketės”, – komentuoja Pramonininkų konfederacijos (PK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Tiesa, mūsų konkurencingumui trukdo toli gražu ne tik tai. Juk daugumoje mūsų pramonės įmonių dirbama su nemodernia, jau nusidėvėjusia technika. Atėjus sunkmečiui, įmonių investicijos į įrangą visiškai sumenko ir dar neatsigavo taip, kaip turėtų. Įmones stabdo tai, kad jos vis dar nesijaučia saugios, nes nėra aiškios ateities perspektyvos – tiek kalbant apie pasaulinius, tiek apie vidaus mokestinės, įstatyminės aplinkos pokyčius. Nors kol kas neinvestavimas į įrangą dar nepadarė daug žalos, neigiamų padarinių konkurencingumui galime sulaukti jau netrukus. „Artėja tas laikas, kai daugelyje įmonių dalį įrangos žūtbūt reikės atnaujinti, bet, realu, kad tam nebus laisvų lėšų“, – sako S.Besagirskas.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas mato dar vieną, susijusią problemą – pelno, skiriamo investicijoms, apmokestinimą. Jo žodžiais, to atsisakius, būtų galima skirti daugiau lėšų įrangai modernizuoti.
Kalbinti pašnekovai sutaria, kad per keletą metų didesnių pasikeitimų Lietuvos pramonės struktūroje būti neturėtų, o daugiausia bus koncentruojamasi į tų pačių sektorių stiprinimą. Reikia pažymėti, kad Lietuvos pramonė nenutolsta nuo Europos tendencijų – kas išryškėja ES, tas po kelerių metų ateina ir į Lietuvą.
Didelių permainų nežada ir politiniai vėjai. Ūkio viceministras M.Skarupskas taip pat pažymi, kad dėmesys į žemą pridėtinę vertę, tačiau daug darbo vietų sukuriančioms pramonės sritims (pirmiausia – baldų, tekstilės, maisto) nemažės. „Šios pramonės dalies plėtra gali būti užtikrinta įsijungiant į tarptautines vertės grandines, kuriant savus prekinius ženklus, diegiant naujas technologijas ir plačiau atveriant galimybes eksportui“, – dėsto viceministras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pernai Lietuvoje daugiau baldų pardavė septynios iš devynių asociacijai „Lietuvos mediena“ priklausančių gamintojų. Darbuotojų padaugėjo net aštuoniose iš devynių įmonių, daugiausiai – „Klaipėdos balduose“ (nuo 489 iki 721), o vidutinis darbo užmokestis šoktelėjo penkiose įmonėse. Kaip teigia asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas, baldų gamintojus labiausiai džiugina pagrindinių eksporto rinkų atsigavimas, nes pardavimas vidaus rinkoje, nors pamažu ir didėja, bet tebėra menkas. „Eksportas – mūsų verslo pagrindas, nes didžiulio baldų pirkimo šuolio pačioje Lietuvoje tikrai nėra“, – pripažįsta R.Beinortas.
Tiesa, kai kurios įmonės, pavyzdžiui, „Siguldos baldai“, šiuo metu vos spėja gaminti lietuvių užsakomus virtuvės baldus. „Prie mūsų virtuvių – eilės, beveik prieškrizinis laikotarpis. Reikia gerokai palaukti, kol pagaminame“, – tvirtina direktorė Dalia Markevičienė. Tačiau ir ši įmonė apie 70 proc. savo produkcijos eksportuoja.
Na, o prekybininkai džiaugtis kol kas neturi kuo. „Lietuviai baldų kiekvieną mėnesį nuperka vis mažiau, – sako „Baldų rojuje“ baldais prekiaujančios įmonės „Baldeksita“ vadybininkė Asta Bendikaitė. – Maistas, pirmo būtinumo prekės vis labiau brangsta, tad baldams pinigų jau nebelieka.“
Beje, kyla ir baldų kainos. Pasak A.Bendikaitės, prekybininkų antkainiai minimalūs, tačiau brangstant žaliavoms kainų didėjimo nepavyksta išvengti.

Kol kas didžioji dalis Lietuvos įmonių kuriamos produkcijos sukuria mažą arba vidutinę pridėtinę vertę, tad ir tokio eksporto augimas didelės naudos ekonomikai neatneš.

Lietuvos pramonė – viena sparčiausiai augančių visoje Europoje, tačiau šis augimas tik sąlyginis, mat didžiąją jos dalį sudaro mažos ir vidutinės pridėtinės vertės produkcija, be to, Lietuvos pramonė pernelyg priklausoma nuo labai pažeidžiamų rinkų – NVS šalių ir kol kas dar nestabilios euro zonos.
Pavyzdžiui, pastaruoju metu stebimas itin spartus apdirbamosios pramonės augimas, tačiau Euro zonai tenka apie 50 proc. šios šakos gamybos eksporto, tad regiono ekonomikos nuosmukis gali atsiliepti ir mūsų šalies gamintojams.

Paslaugų eksportas ekonomikos “neišveš”

“Sieksime, kad 2015 m. 40 proc. mūsų eksporto sudarytų būtent paslaugų eksportas”, – ne kartą yra kalbėjęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, ir už tai sulaukęs tiek gausios politinių oponentų, tiek ir verslo atstovų kritikos.
“Į paslaugas didelių vilčių nedėčiau. Jos gali sudaryti mažają eksporto dalį, bet tikrai negali būti varomoji ekonomikos jėga”, – aiškina “Infobalt” vykdantysis direktorius Edmundas Žvirblis. Jo nuomone, paslaugos gali būti išvystytos tuomet, kai išvystyta pramonė, nes pastaroji natūraliai “apauga” įvairiomis paslaugomis. “Tai turi būti natūralus procesas, o ne dirbtinės pastangos kurti paslaugas. Juk taip galima sugalvoti kad ir turizmą vystyti – sėdėti miške su palapine ir laukti turistų”, – ironizuoja pašnekovas.
Tiesa, investuotojams tai visai patraukli strategija. VŠĮ “Investuok Lietuvoje” duomenimis, bendras 2011 m. užsienio investicijų srautas Lietuvoje sudarė 3 mlrd. Lt (2,8 proc. BVP) – palyginti su 2010 m. padidėjo 54 proc., o daugiausiai buvo investuojama būtent į paslaugų sektorių.
“Investuok Lietuvoje” generalinė direktorė Milda Dargužaitė tai aiškina konkurencinga paslaugų sektoriaus kaina, be to, investuotojus esą vilioja ir verslo aplinka, kuri, anot M.Dargužaitės, šalyje pastaruoju metu aktyviai gerinama keičiant teisės aktus, diegiant naujas lankstesnes normas, įvedant daugiau paskatų ir lengvatų.
Vis dėlto akivaizdu, kad tokios pastangos nors ir sukuria judėjimo į priekį įspūdį, tačiau ekonomikos varikliui užvesti tikrai nėra pakankamos.
“Ekonomikos variklis, arba stuburas turi būti pramonė, tad reikia siekti, kad būtent ji taptų ašimi, apie kurią sukasi šalies ūkis”, – neabejoja buvęs Ūkio ministras, dabar verslininkas Dainius Kreivys. Jo nuomone, to pasiekti įmanoma, tačiau viskas priklausys nuo pastangų per artimiausius penketą metų. Tad kalbant apie ekonomikos ateitį, egzistuoja du scenarijai – optimistinis ir pesimistinis.

Optimistinis ir pesimistinis scenarijai
Įsivaizduokime situaciją, kad Lietuva per ateinantį dešimtmetį ypatingai didelį dėmesį skiria biotechnologinių, biomedicinos, biochemijos bei kitų inžinerinių specialybių populiarinimui bei ketina nuolat auginti šių specialybių krepšelių skaičių universitetuose. Šalis sėkmingai pertvarko mokslinių tyrimų finansavimo sistemą ir bent pusė lėšų yra skiriama verslo vykdomiems taikomiesiems tyrimams finansuoti. Lietuvoje sėkmingai išsivysto ankstyvosios stadijos rizikos kapitalo sistema.
Pasak D.Kreivio, esant tokioms sąlygoms, realu tikėtis, kad po dešimties metų 10-12 proc. šalies BVP būtų sukuriama aukštųjų technologijų sektoriuje. Aukšta pridėtinė vertė būtų kuriama moderniose inžinerinėse ir elektronikos pramonės įmonėse, medicinos preparatų, medicinos prietaisų, biotechnologijų (įskaitant pramoninę biotechnologiją) bei informacinių technologijų įmonėse. Šių įmonių produkcija pagal optimistinį scenarijų galėtų sudaryti iki 35 proc. nuo viso Lietuvos eksporto.
Realybėje gerų ženklų šioje srityje yra nemažai. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais vis daugiau investuojama į aukštesnes technologijas: biotechnologijas, lazerius, naujų elektros rūšių prietaisų gamybą. Be to, ir aktyvesnės Lietuvos IT bendrovių pastangos ieškoti rinkų užsienyje jau duoda vaisių – IT paslaugų eksportas kasmet stiebiasi daugiau kaip penktadaliu. Ypač auga eksportas į Daniją, taip pat rasta naujų rinkų Rytuose – Uzbekistane, Kazachstane.
Tačiau dar svarbesnis yra pramonės sektoriaus augimas, ir šiuo atveju verta paminėti, kas nutiks, jei jis bus pamirštas. Tai – kuklusis ekonomikos augimo scenarijus, kurio pasekmės – ir toliau gerokai nuo ES vidurkio atsiliekanti šalies ekonomika. “Lietuva nesudaro sąlygų ekonomikos transformacijai į aukštąją pridėtinę vertę, dėl kaštų augimo bei darbo jėgos emigracijos, kai žema pridėtinė vertė neužtikrina padoraus atlygio, išlieka tik vidutinės pridėtinės vertės produkciją gaminančios pramonės įmonės”, – pesimistinį scenarijų brėžia D.Kreivys ir reziumuoja, kad jo pasekmė būtų iki 18 proc. BVP struktūroje sumažėjusi pramonės dalis. Be to, tokiu atveju eksporto stuburą sudarytų inžinerinė, chemijos (pavyzdžiui, trąšos, mineraliniai produktai ir plastikai) bei maisto pramonė. Taigi, akivaizdu, kad norint ekonomikos augimo, pramonės dalis turi būti kuo didesnė ir jei ji sudarys mažiau nei penktadalį šalies BVP, Lietuva nuo kitų ES šalių atsiliks dar labiau.
“Kad scenarijus būtų optimistinis, svarbiausią eksporto dalį turėtų sudaryti aukštos pridėtinės vertės pramonės produkcija. Na o bendrai eksportas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 70-75 proc. BVP, be to, eksportui turėtų dirbti trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų”, – antrina E.Žvirblis.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu daugiau kaip dvidešimt Lietuvos ir užsienio bendrovių mūsų šalyje statosi naujas gamyklas arba netrukus ketina pradėti statybų darbus. Pradžia, regis, nebloga, juolab, kad šiemet Lietuvoje įsteigtos penkios naujos laisvosios ekonominės zonos (iki šiol veikė dvi – Kaune ir Klaipėdoje). “Jos siūlo palankias sąlygas investuotojams, ieškantiems galimybių statyti gamyklas, atidaryti padalinius”, – aiškina M.Dargužaitė. Tačiau verslininkai įžvelgia dar daugybę problemų ir nemano, kad viena ar kita LEZ yra pakankama priežastis optimistiškai laukti investuotojų, atskubančių su pinigų maišais.

Kaip prisivilioti investicjas?

Asociacijos „Infobalt“ vadovas E.Žvirblis neabejoja, kad progreso pramonės srityje nebus tol, kol nepasikeis valstybinis požiūris į pramonės vystymą. “Kitaip tariant, turi būti sukurtos specialios vystymo programos, nukreiptos į konkrečius regionus. Beje, kalbant apie regionus, tenka pastebėti, kad iki šiol nėra aiškios vizijos, kaip pritraukti investicijas. Investicijos šiuo metu keliauja į savivaldybes, o šios, bent jau mano asmenine nuomone, yra toli nuo realybės, nesugeba šių lėšų tinkamai panaudoti”, – aiškina pašnekovas.
Kitas svarbus dalykas, kurį pabrėžia pramonininkai – kvalifikuotos darbo jėgos stygius. “Yra regionų, kuriems labai reikalingos investicijos, tačiau gamyklos, pavyzdžiui, Šalčininkuose nestatomos, nes verslininkams akivaizdu, kad čia paprasčiausiai nebus kam dirbti”, – dėsto E.Žvirblis. Jo nuomone, dar viena problema ta, kad Lietuvoje ir į pačius investuotojus buvo ir tebėra žvelgiama su nepasitikėjimu. Juk dar ir dabar gajus požiūris, kad tas, kuris užsiima verslu, yra nesąžiningas, “spekuliantas”.
“Bet kokiu atveju, investicijų pritraukimas Lietuvai – vienintelis kelias, nes tikrai neužkariausime pasaulio kokiu nors lietuvišku garsiu vardu. Na o investuotojams turėtų būti ne tik uždegta žalia šviesa, bet ir rodomas valdžios lojalumas, palankumas. Deja, kol kas net viešoje erdvėje užsienio verslininkų atžvilgiu retsykiais pasigirsta neigiamų atsiliepimų”, – stebisi E.Žvirblis. Jau nekalbant apie tai, kad verslininkai priešiškai sutinkami visuomenėje. Juk užtenka prabilti kad ir apie mažą gamyklėlę – tuoj surengiamas vietos gyventojų protestas.
Žinoma, Lietuva turi ir keletą privalumų. Pavyzdžiui, pašnekovų teigimu, mūsų šaliai pasitarnauti gali ir pokyčiai pasaulinėje rinkoje. “Prieš tokias šalis gamintojas kaip Kinija mes net įgijome pranašumų. Viena vertus, nesame prastesni kokybės požiūriu, kita vertus, Europos vartotojams esame arčiau, lengviau pasiekiami. Kaina irgi jau galime konkuruoti, nes optimizavus gamybos procesus, Lietuvos gamintojai yra konkurencingi”, – apibendrina E.Žvirblis.

Lietuvos pramonė ir eksportas iki 2020 m.

1. Pramonės šakos. Stipriausios išliks maisto, apdirbimo, mineralinių medžiagų ir tekstilės pramonės šakos.
2. Paslaugos. Sustiprės IT ir bankinių paslaugų sektoriai, jie sudarys bent dešimtadalį viso šalies BVP.
3. Eksportas. Eksportas sudarys apie 70-75 proc. BVP. Mažesnė dalis Lietuvoje pagamintų prekių bus eksportuojama per tarpininkus, didesnė – tiesiogiai.
4. Naujos rinkos. Svarbios išliks ES ir NVS šalių rinkos, bet išaugs eksportas ir į arabų šalis, Aziją, Afriką.
5. Energetika. Išsiplės žaliosios energetikos įrangos – saulės baterijų, vėjo jėgainių, biokuro katilų, energetiškai efektyvių statybinių medžiagų – gamybos niša.
6. Kaimynystė. Stipriausi pramonininkai dalį savo gamybinių pajėgumų bus iškėlę į kaimynines Baltarusiją ir Karaliaučiaus sritį.
7. Prekės ženklai. Nepavyks sukurti daug stiprių nacionalinių prekės ženklų, todėl ir toliau užsienio šalims dažniausiai pardavinėsime savo „pusfabrikačius“.
8. Investicijos. Užsienio rinkose uždirbti pinigai kartu su ES parama virs naujais gamybos įrenginiais – be jų konkurencijos užsienyje neatlaikysi.
9. Žmonės. Darbo jėgos pramonėje reikės vis mažiau – rankų darbą keis technologijos. Didelės gamybos pramonės plėtros nežadama, tad darbuotojų skaičius mažės arba išliks toks pat.
10. Produkcija. Savo produktyvumą neišvangiamai didinsime – ir dėl to, kad vis dar turime pasivyti Europą, ir dėl to, kad antraip įveiks konkurentai.

Lietuvos užmojai koncentruotis į paslaugų eksportą ir tuo nustebinti Europą, verslo atstovams kelia šypsnį, nes paslaugas prisiminėme tada, kai kitos šalys jau įsitikino šios srities neefektyvumu ir vėl grįžta į gamybos sritį.
Apie tai, kaip Lietuva visgi galėtų nors šiek tiek priartėti prie Vakarų šalių pramonės ir eksporto rodiklių, kalbame su Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriumi Sigitu Besagirsku.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar per ateinančius 10-20 metų galima laukti proveržio Lietuvos eksporto srityje?
S.B.: Pastarieji 20 metų parodė, kad šioje srityje labai mažai kas keičiasi, o jei ir keičiasi, tai labai nežymiai. Pavyzdžiui, krizės laikotarpiu “numirė” dalis tekstilės pramonės, bet didelio poveikio ekonomikai tai neturėjo. Taip yra todėl, kad šalyje labai silpna ir deklaratyvi yra inovacijų politika. Jei ji nesikeis, tai ir eksporto rodikliai liks stabilūs – stabilūs neigiama prasme.

VEIDAS: Jei nesikeis apimtys, gal galima prognozuoti bent jau eksporto rinkos ir pramonės struktūros pasikeitimus?
S.B.: Čia irgi viskas bus labai panašu, o per 10 ar 15 metų niekas labai nepasikeis. Jei palygintume rinkos struktūrą 2001-aisiais ir dabar, pamatytume, kad viskas lieka labai panašu. Žinoma, daug ką koreguoti gali tolesnis technologijų tobulėjimas, bet nebus tokio ženklaus šuolio, kuris stebuklingai pakeistų vartojimo įpročius.

VEIDAS: Galbūt į viršų Lietuvos pramonė galėtų “šauti” vystydama automobilių ar mobiliųjų technologijų pramonę?
S.B.: Jau ir dabar “Apple” telefonai gaminami naudojant lietuviškus lazerius. Galimybių matyčiau elektromobilių komponentų gamybos srityje, tik svarbu nesiorientuoti į surinkimą, o telktis ties gamyba. Elektromobilius paminėjau dėl to, kad ateityje visoje Europoje bus kur kas daugiau ekologiškumo, mažės priklausomybė nuo naftos, pramonė ims labiau taupyti energijos resursus. Visa tai sumažins Rusijos įtaką Europoje, svarbesnės taps kitos rinkos.
Panašios tendencijos bus ir Lietuvoje. Be to, manau, kad atrasime Lotynų Amerikos, arabų šalių, Azijos, gal net Afrikos rinkas. Svarbu tai, kad daug ką, kas dabar eksportuojama per tarpininkus, imsime eksportuoti patys tiesiogiai. Pavyzdžiui, dabar nemažai maisto produktų, pagamintų Lietuvoje, pažymimi visai kitais prekiniais ženklais ir eksportuojami į arabų šalis. Panašiai per tarpininkus eksportuojami ir baldai, ir durpės, ir kitos prekės.

VEIDAS: O kaip vertinate dabartinių valdančiųjų užmojus didinti paslaugų eksportą?
S.B.: Europoje tai jau pasenusi tendencija, mat paslaugų eksportas buvo išaugęs tada, kai ES į kitas šalis iškėlė pramonės gamybą, o kartu su ja iškeliavo ir “lydinčios” paslaugos. Tačiau tai nepasiteisino, ir dabar ES šūkiai vėl yra “atgal į pramonę”, “atgal į gamybą”.
Juo labiau kad dabartinis Lietuvos paslaugų eksportas – primityvus, dirbame kaip pigūs aptarnavimo centrai, šios paslaugos nesukuria didelės pridėtinės vertės. Be to, toks paslaugų eksportas labai nepastovus. Jei, tarkime, indai pasiūlys tokias paslaugas pigiau, didieji investuotojai bemat pasitrauks iš Lietuvos.
Taigi, panašu, kad pramonės ir eksporto srityje ir toliau vysimės kitas ES šalis, o pasivijimo terminas, sakyčiau, yra koks 100 metų, ne mažiau.

VEIDAS: Gal mums čia padėtų klasteriai, didesnis verslininkų bendradarbiavimas vieniems su kitais?
S.B.: Šioje srityje pastebiu didelį progresą. Vien iš kelionių į užsienio parodas sprendžiant, galima teigti, kad vidinės tarpusavio konkurencijos mažėja. Pavyzdžiui, dar ne taip seniai lietuviškos įmonės nesutikdavo stovėti net po vienu stendu tarptautinėje parodoje, o dabar tai vyksta nuolat.

VEIDAS: Kalbant apie skaičius, gal įmanoma apibendrinti, kokią dalį BVP idealiu atveju ateityje turėtų sudaryti eksportas?
S.B.: Tai pasakyti labai sudėtinga, nes neaišku, kokia bus ekonomikos struktūra. Pavyzdžiui, jei bus labai didelis vidaus vartojimas, tai didelė eksporto dalis nebus privalumas. Svarbiausia – kad eksportas būtų diversifikuotas, kad jis nebūtų priklausomas tik nuo dviejų rinkų kaip yra dabar, t.y., nuo ES ir nuo NVS šalių.

VEIDAS: O kuriose pramonės srityse, jūsų vertinimu, įvyks didžiausias šuolis?
S.B.: Jokia sritis Lietuvoje dar nėra priartėjusi prie maksimalaus savo potencialo. Transporto srityje visai neblogų rezultatų yra pasiekusi geležinkelių, kelių, vilkikų sritis. Tačiau dar daug ką galima nuveikti upių bei jūros transporto srityse. Be to, nors maisto pramonės eksportas yra sąlyginai didelis, čia irgi dar slypi didžiulis potencialas. Pavyzdžiui, jei palygintume maisto pramonės apimtį Lietuvoje dabar ir 1985-aisiais, tai pamatytume, kad dabar ji siekia vos trečdalį to, kas buvo sovietiniais metais.

VEIDAS: Na o kaip keisis pramonės srityje dirbančių žmonių charakteristika? Kas bus būsimosios eksporto produkcijos kūrėjai?
S.B.: Tendencijos bus tokios pat kaip ir kitose Vakarų šalyse: visuomenė sens, visose srityse dirbs daugiau vyresnio amžiaus žmonių, netgi ten, kur dabar tradiciškai dirba jaunesni. Dėl to keisis ne tik paslaugų sferos pobūdis, bet ir socialinė politika.

Kad ir ne tokiais tempais kaip pernai, Lietuvos ekonomika auga. Nors 2011 m. pabaigoje skaičiai rodė šiokį tokį pramonės gamybos nuosmukį, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitiko Aleksandro Izgorodino nuomone, to dramatizuoti nereikėtų, nes juos lėmė ne paklausos pokyčiai, o drastiškai sumažėjęs įmonių optimizmas.

Dabar lūkesčiai vėl padidėjo, o įmonių apsukos ėmė greitėti. Pramonės gamybos apimtys lėtesnės nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, bet tendencijos geros: šiais metais sausį jos didėjo 8,3, o vasarį – 9,3 proc.
Tarp pramonės šakų šiemet itin spurtuoja maisto pramonė: čia gamybos apimtys didėja keturis mėnesius iš eilės: pernai lapkritį augimas siekė 3 proc., o šį vasarį – jau 10 proc. Dideli medienos pramonės plėtros tempai: pernai gruodį ji siekė 17 proc., šiemet vasarį – 14 proc. Spurtuoja chemijos pramonė: gruodį gamybos apimtys didėjo vos 0,5 proc., o vasarį – jau 9,5 proc. Šiek tiek santūresnis tekstilės augimas, vasarį siekęs 4,5 proc.
A.Izgorodino vertinimu, šiuo metu mūsų ekonomikos plėtros variklis – vidaus paklausa, tad artimiausiu metu geresnių rezultatų galima laukti iš tų pramonės šakų, kurios orientuojasi į vidaus rinką. Tiesa, pastaruoju metu šiek tiek pablogėjo mažmeninės prekybos apyvartos rodikliai: pernai gruodį ji didėjo 13 proc., o šį vasarį – 8 proc. Tam, pasak LPK analitiko, įtakos turėjo ir kylančios naftos, šildymo kainos, smukę vartotojų lūkesčiai.

Pramonės produkcijos pokytis (2012 m. vasarį, palyginti su 2011 m. vasariu, proc.)
Medienos ir baldų    13,6
Maisto ir gėrimų    10,2
Chemijos    9,5
Šaltinis: Statistikos departamentas