Tradicinės pramonės šalyje Lietuvoje gaminama ir tokie produktai, kurie daugeliui lietuvių tiesiog neįperkami: prabangūs kateriai, sklandytuvai ar paauksuoti baldai pasaulinio garso mados namams.

Net 76 proc. Lietuvos pramonės pyrago dalijasi penkios tradicinės sritys – naftos (34,9 proc.), maisto (15,6 proc. ), chemijos produktų gamyba (11,7 proc.), medienos gaminių ir baldų gamyba (9,3 proc.) bei tekstilė ir drabužių siuvimas (4,4 proc.). Tačiau net tokioje tradicinėje struktūroje savo nišas suranda įmonės, kurių gaminami produktai iškeliauja po visą pasaulį, o vietinėje rinkoje šie produktai sunkiai įperkami. Neretai tokias gamyklas Lietuvoje įkuria užsienietiško kapitalo bendrovės, tačiau kartais konkurentus kitose šalyse pranokstantys produktai gimsta entuziastingų lietuvių galvose.

Katerius gamina kelios įmonės

Iš Kauno rajone stovinčios norvegų kapitalo gamyklos „Marex Boats“ vilkikai su specialia priekaba kasmet po visą Europą išvežioja kelias dešimtis prabangių katerių. Jūriniai kateriai kyla šalia Ariogalos įrengtoje norvegų kapitalo „Skorgenes“ gamykloje, o nedideli pramoginiai kateriai – Klaipėdoje, įmonėje „Laivitė“. Katerių gamyba užsienio rinkoms mūsų šalyje jau giliai įleido šaknis.
Įmonės „Marex Boats“ direktoriaus pavaduotojas Raimundas Šiugždinis tvirtino, kad 2011 metai buvo vieni iš geresnių, tad pernai iš gamyklos iškeliavo 44 įvairaus dydžio kateriai. Šiems metams prognozės prastesnės, nes tebeklaidžiojanti krizės šmėkla Europoje ir kylančios kuro kainos daro įtaką. Lietuviai iš viso gamina keturių modelių katerius, iš kurių populiariausias yra „370 Aft Cabin Cruiser” – didžiausias, ne kartą apdovanotas už funkcionalumą ir dizainą bei 2009 metų Europos motorlaivio vardą savo grupėje pelnęs 37 pėdų (11,3 metro ilgio) laivas. R.Šiugždinis tvirtina, kad šiuo metu kuriamas dar didesnis kateris, kuris prekyboje turėtų pasirodyti po dvejų metų.
„Kiekvienas gamintojas turi savo tradicijas ir vos žvilgtelėjęs į automobilį gali pasakyti, kas jį pagamino. Gaminant katerius taip pat laikomasi tradicijų. Mes didelį dėmesį skiriame funkcionalumui, nes tai, kas gražu – ne visada patogu“, – įmonės skirtumus nuo kitų gamintojų apibūdina R.Šiugždinis.
Lietuvių pagaminti kateriai mūsų šalyje ilgai neužsibūna. Jie iškeliauja po visą Europą – nuo Švedijos, Norvegijos iki Olandijos, Graikijos. „Marex Boats“ Lietuvoje katerius gamina dvyliktus metus, tačiau R.Šiugždinis ant rankų pirštų suskaičiuoja, kiek iš šių gaminių liko Lietuvoje – du didžiausi kateriai ir penki mažesni. Lietuviams Kauno rajone gaminami kateriai sunkiai įperkami – „370 Aft Cabin Cruiser“ kaina prasideda nuo 850 tūkst. Lt plius PVM, tad vandens sporto mėgėjai linkę atsigabenti naudotų katerių iš užsienio. Pasak R.Šiugždinio, menkai paklausai Lietuvoje įtakos turi ir daugiau priežasčių – Lietuvoje mažai vietų, kur galima plaukioti su kateriu, tad ir laisvalaikis ant vandens nėra toks paplitęs kaip, pavyzdžiui, Suomijoje, kur kas septintas pilietis turi motorinį laivą.
Užsienio investuotojai, ypač skandinavai, į Lietuvą, kur sąnaudos mažesnės, yra perkėlę ir daugiau gamyklų, iš kurių produktai iškeliauja į užsienio rinkas aplenkdami Lietuvą – štai danų kapitalo įmonė „Danplastas“ Kaune ir jos dukterinė bendrovė „Tauraplastas“ Tauragėje iš stiklo plastiko konstruoja vėjo jėgainių korpusus. Įmonės „Danplastas“  generalinis direktorius Vydas Vektaris pasakojo, kad danai savo šalyje gamybos apimtis mažina, o Lietuvoje – didina. Vien pernai “Tauraplaste” darbuotojų padaugėjo maždaug 30 proc.
O Kaune įsikūrusios bendrovės „Accel elektronika“ sukurtos detalės atsiduria bene kiekviename naujame „Chrysler“ ar „Mercedes“ automobilyje. Kauniečiai gamina saulės jutiklius, saugos diržo sagties daviklius ir kitus sudėtingus gaminius, pelniusius garsiausių automobilių gamintojų pripažinimą.

Sklandytuvų gamintojai – vieni iš penkių visame pasaulyje

Lietuviški sklandytuvai – dar viena sunkiai vietiniams entuziastams įperkama prekė.  Prienų rajone jau daugiau nei keturiasdešimt metų bendrovė „Sportinė aviacija ir Ko“ kuria ir gamina sklandytuvus, tačiau lietuviai, pasak šios įmonės komercijos vadovo Stasio Skalskio, į padangę dažniausiai kyla su nuo tarybinių laikų užsilikusiais sklandytuvais.
Naujas lietuviškas sklandytuvas kainuoja apie 207 tūkst. Lt be mokesčių, tuo tarpu padėvėtą iš užsienio galima atsigabenti ir už 18 tūkst. Lt. Pernai iš viso pagaminę 7 sklandytuvus, šiemet įmonė „Sportinė aviacija ir Ko“ iš savo gamyklos jau išlydėjo tris. „Anksčiau parduodavome tris kartus daugiau sklandytuvų, o dabar gyvename sunkiau, bet didžiausi sunkumai praeityje, po truputį judame į kalną“, – teigiamų ženklų įžvelgia S.Skalskis.
Pasak jo, „Sportinė aviacija ir Ko“ yra vos viena iš penkių sklandytuvus gaminančių įmonių visame pasaulyje: be lietuvių trys įmonės veikia Vokietijoje, o viena kuriasi Pietų Afrikos Respublikoje (PAR). Konkurencija menka, nes ši niša siaura – sklandytuvus laisvalaikiui ar varžyboms perkančių asmenų nėra daug. Tad norint parduoti savo produktus, tenka gerokai paplušėti ir surasti būdų, kaip juos patobulinti.
Prieš porą metų „Sportinė aviacija ir Ko“ kartu su partneriais slovėnais pradėjo gaminti naujus produktus, į kuriuos deda dideles viltis – elektra varomus sklandytuvus. Užuot tūpę į laukus ir laukę komandos pagalbos, pilotai gali saugiai įjungti elektrinį variklį ir savarankiškai sugrįžti į aerodromą. „Šiuo metu jau gaminamas devintas toks sklandytuvas, o aštuntas netrukus skris“, – džiaugiasi S.Skalskis. Jis taip pat tikisi, kad atsigavus ekonomikai, atsiras drąsos atgaivinti brangesnių ir sudėtingesnių dviviečių sklandytuvų gamybą.
Beje, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis atkreipia dėmesį, kad net ir tradicinės pramonės įmonės, norėdamos išsilaikyti šiuolaikinėje globalioje rinkoje, stengiasi kurti unikalią produkciją. Tokie pavyzdžiai ypač ryškūs tekstilės pramonėje – pavyzdžiui, įmonė „Garlita“ pirmoji Europoje trikotažo aprangos gamybos procese pritaikė žaliavas su nanotechnologijomis, leidžiančias sukurti megztinius, apsaugančius nuo ultravioletinių spindulių, uodų įkandimų ar atsparius pjūviams, o bendrovė „Omniteksas“ gamina drabužius iš pieno ar bambuko pluošto.

Garsiems mados namams – lietuviški manekenai

Tokių įmonių, kaip „Sportinė aviacija ir Ko“ ar „Garlita“, visame pasaulyje turinčių tik kelis konkurentus, yra ir daugiau. Pasaulyje gerai žinomi lietuviški lazeriai, skinantys tarptautinius apdovanojimus – pernai Lietuvos bendrovės „Ekspla“ sukurtas lazeris „NT200“ prestižiniuose apdovanojimuose JAV pripažintas pažangiausiu pasaulyje moksliniams tyrimams skirtų lazerių kategorijoje. Pasauliniu lygmeniu žinomos ir biotechnologijos kompanijos, kaip „Fermentas“, „Sicor Biotech“ arba „Biocentras“. Beje, aplinkosaugines ir farmacines technologijas kuriančios įmonės „Biocentras” specialistų kartu su Lietuvos ir Latvijos mokslininkais sukurta technologija užterštam naftos produktais gruntui valyti pernai pelnė tarptautinės programos EUREKA inovacijų prizą.
Tarp tokių kompanijų galima būtų paminėti dar vieną Vilniuje įsikūrusią įmonę, kurios pagamintų produktų galime rasti garsiausiuose mados namuose nuo Prancūzijos iki Kanados, nuo Australijos iki PAR. Įmonės „IDW“ gaminamus manekenus renkasi tokie vardai, kaip „Louis Vuitton“ ar „Chanel“, o „IDW metalas ir mediena“ gaminami pasidabruoti ir paauksuoti parduotuvių baldai nugula „Dior”, „Ralph Lauren“, „Emporio Armani“ salonuose.
„Baldus mes gaminame 96 prekės ženklams pasaulyje, o manekenus – maždaug 50-čiai“, – vardija „IDW“ grupės generalinis direktorius Remigijus Milašius. Vadovas pasakoja, kad, pavyzdžiui, garsieji rankinių mados namai „Louis Vuitton“ lietuvius susirado patys, pamatę lietuvių darbus kitų Prancūzijos dizainerių salonuose.
Pasaulyje manekenų gamintojų nėra daug, o lietuviai išsiskiria kūrybiniu potencialu – įmonėje dirba 25 skulptoriai ir tai palengvina kūrybinį procesą. „Kitos kompanijos samdo atskiras įmones, tad ilgiau užtrunka gamybos procesas: dažniausiai dizainas kuriamas Europoje, o gaminama Kinijoje. Be to, mūsų medžiaga ekologiška, dirbame kruopščiai, o garsiems prekių ženklams kolekcijas kuriame kartu su jų dizaineriais“, – pasakojo R.Milašius, pridūręs, kad įmonė eksportuoja 99,5 proc. savo produkcijos. Kasmet iš Vilniaus į įvairiausius pasaulio kampelius iškeliauja apie 150 tūkst. manekenų ir jų dalių.
Kanados kapitalo įmonėje Vilniuje, kurioje dirba apie 500 darbuotojų, vyksta visas gamybos procesas – nuo kolekcijų kūrimo iki perukų gamybos, makiažo manekenams ir t.t. Garsūs klientai, naujų užsakymų paieška mugėse „IDW“ bendrovei leido išvengti ir sunkmečio. R.Milašius tvirtina, kad įmonės apyvarta kasmet didėjo. Šiemet pirmąjį ketvirtį palyginti su pernai apyvarta padidėjo 20 proc., o per visus metus tikimasi maždaug 10 proc. augimo.
Lietuviški manekenai, lazeriai, sklandytuvai ir kateriai – tik menka dalis išskirtinių produktų, kuriuos galėtume gaminti mūsų šalyje. LPK generalinio direktoriaus pavaduotojas G.Morkis mano, kad Lietuvoje potencialo dar turime daug – ne visos pajėgos ir žinios išnaudojamos elektronikos, puslaidininkių pritaikymo, vaistų, sudėtingų metalo gaminių gamyboje. „Mes turime žmonių, kurie studijavo elektroniką ir dirbo tokiose gamyklose, Lietuvoje buvo gaminama dirbtinė oda. Galbūt tie žmonės paseno, bet bazinės žinios išliko. Jei kažkas turėtų idėją, būtų galima jais panaudoti“, – įsitikinęs G.Morkis.

Lietuviškos pramonės struktūra
Šaka    proc. nuo visos pramonės

Kokso ir rafinuotų naftos produktų gamyba    34,9
Maisto produktų gamyba    15,6
Chemikalų ir chemijos produktų gamyba    11,7
Baldų gamyba    5,1
Tekstilės gaminiai, drabužių siuvimas    4,4
Medienos gaminiai, išskyrus baldus    4,2
Guminių ir plastikinių gaminių gamyba    3,6
Metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrenginius, gamyba    2,5
Gėrimų gamyba    2,3
Kita    15,7
Šaltinis: Statistikos departamentas

Sausį vykusioje pasaulinėje Detroito automobilių parodoje vėl skambėjo viltingi pranešimai apie sektoriaus atsigavimą. Ką tai reiškia per pastarąjį dešimtmetį gan stipriai pasikeitusiai automobilių pramonei?

Sausio viduryje JAV Detroito mieste vyko viena didžiausių pasaulinių automobilių parodų, kurioje daugelis gamintojų džiaugėsi vis didėjančia prekyba ir gan drąsiai prognozavo besibaigiantį sunkmetį. Kai kurie bendrovių vadovai dabartinį prekybos atgimimą lygino su dešimtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, kai rinka išgyveno gerovės metus. Tarkim, JAV rinkoje, kurioje nuperkama daugiausiai automobilių ir kuri gali būti laikoma lakmuso popierėliu, 2011 m. parduota apie 13 mln. automobilių, o didžiausio pakilimo metais, 1998-aisiais, buvo nupirkta apie 16 milijonų.
„Per pastarąjį penkmetį ištvėrėme visus skaistyklos ir pragaro ratus. Manau, sumokėjome už savo klaidas ir dabar laikas gyventi toliau“, – vylėsi „Fiat“ koncerno direktorius Sergio Marchionne.
O mes žvilgtelėkime, kaip per pastarąjį dešimtmetį buvo perbraižytas automobilių pramonės žemėlapis: kas prarado lyderių vardą ir kokios naujos žvaigždės dar tik gimsta.

Brangios vakariečių klaidos

S.Marchionne minimos klaidos – tai trijų didžiausių JAV bendrovių, vadinamosios didžiosios trijulės, kuriai priklauso „Chrysler“, „Ford“ bei „General Motors“ (toliau GM), gaminami neekonomiški ir dideli SUV automobiliai ir pikapai. 2008-aisiais pasaulį sukrėtus sunkmečiui ir šoktelėjus degalų kainoms, tokie automobiliai tapo nebepaklausūs ir didieji gamintojai nesugebėjo konkuruoti su Japonijos bei Pietų Korėjos koncernais. Dėl šios priežasties 2009-aisiais GM ir „Chrysler“ atsidūrė ties bankroto riba, „Ford“ prireikė paskolų, o JAV vyriausybė turėjo gelbėti ne tik savo bankus, bet ir automobilių gamintojus – tam buvo skirta daugiau nei 17 mlrd. dolerių. Šiandien „Chrysler“ koncernas glaudžiasi po „Fiat“ sparnu, o JAV automobilių pramonės sostine vadintas Detroitas dažniau minimas, kai kalbama apie nedarbą ir nusikalstamumą.
Žinoma, sušelptos mokesčių mokėtojų pinigais, JAV bendrovės buvo priverstos taupyti, restruktūrizuoti savo veiklą, apkarpyti gaminamų modelių kiekį ir pradėti taupesnių automobilių gamybą – galbūt todėl šiandien didžioji trijulė dar turi šiokį tokį svorį tarptautinėje rinkoje. Kas prieš dešimt metų galėjo pagalvoti, kad GM šiandien bendradarbiaus su Pietų Korėjos elektronikos lydere LG ir kartu kurs naujas akumuliatorių technologijas savo gaminamiems elektromobiliams „Chevrolet Volt“ bei „Opel Ampera“. Ši JAV bendrovė „elektrifikuojasi“ iš peties – pernai jos vadovas Danielis Akersonas pranešė, kad planuojama pristatyti hibridinį limuzino „Cadillac“ modelį.
Ne tik JAV automobilių pramonė išgyvena pokyčių ir konsolidavimosi laikotarpį – bene didžiausius proveržius turėjome galimybę stebėti Azijoje. Tarkim, šių metų Detroito parodoje geriausiu Šiaurės Amerikos metų automobilių išrinktas Pietų Korėjoje gaminamas automobilis „Hyundai Elantra“. Indijos automobilių gigantas „Tata Motors“ per pastarąjį dešimtmetį nusipirko Didžiosios Britanijos pažiba laikytą „Jaguar Land Rover“ bendrovę ir Pietų Korėjos „Daewoo“.
Beje, šiandien Didžioji Britanija yra ketvirta automobilių gamintoja Europoje ir už išsaugotas darbo vietas britai turi dėkoti rytiečiams – naujaisiais senojo pasaulio kolonizatoriais galima vadinti „Nissan“ bei „Tata Motors“, kurių fabrikai maitina šalį.
Tuo tarpu didžiausias Vokietijos koncernas „Volkswagen Group“, kuriam priklauso „Audi“, „Bentley“, „Bugatti“, „Lamborghini“, „Seat“, „Škoda“ ir „Scania“, per artimiausius ketverius metus planuoja investuoti apie 18 mlrd. dolerių į naujas gamyklas Kinijoje. Euro krizės sukeltos bangos gali stipriai sukrėsti europiečių perkamąją galią – o tai reikštų, kad Europos gamintojai susidurs su perpildyta rinka. Štai „Ford Motors“ direktorius Europos regionui Stephenas Odellas prognozuoja, kad regione pagaminama iki 30 proc. daugiau automobilių, nei yra poreikis. Galbūt todėl prieš dvejus metus „Ford“ pardavė žymųjį švedų „Volvo“ kinų bendrovei „Zhejiang Geely Holding Group“.

Azijos lyderių dvikova

Vėjas į nugarą šiandien pučia automobilių gamintojams Tolimuosiuose Rytuose – Japonijos, Kinijos ir Pietų Korėjos bendrovės yra užėmusios solidžią automobilių rinkos dalį tiek Europoje, tiek už Atlanto. Tiesa, ne visų trijų šalių gamintojoms sekasi vienodai – Japonijos gamyklos susiduria su sunkumais, vydamosi ypač sėkmingai spurtavusias ir daug lankstesnes korėjiečių bendroves. Tuo tarpu Kinijai jau pabodo būti pigių kopijų „gamykla“, todėl šios šalies vyriausybė keičia politiką, kuri, tikėtina, leis įgyti daugiau pasitikėjimo vietiniams gamintojams. Tačiau apie visus iš eilės.
Japonijos gamintojams praėję metai buvo pilni radikalių išbandymų – pavasarį daugybę nuostolių pridarė žemės drebėjimas ir dėl jo kilęs cunamis, o rudenį gamybos tempus sustabdė potvyniai, kilę Tailande, kur Japonijos bendrovės taip pat turi fabrikus, gaminančius elektronines automobilių dalis. Labiausiai dėl 2011-ųjų stichinių nelaimių nukentėjo „Honda“, „Mazda“ ir „Mitsubishi“, o sėkmingiausiai pasirodė net ir nemažai nuostolių patyrusios „Nissan“ bei „Toyota“.
Lyg to būtų maža, euro ir dolerio atžvilgiu pabrangusi Japonijos jena tapo patrauklia valiuta investuotojams ir šiandien yra kaip niekad stipri – dėl to šalies fabrikuose gaminami automobiliai brangsta, ir didieji gamintojai svarsto, kaip perkelti gamybą į pigesnes šalis. Tarkim, „Nissan“ šiais metais Meksikoje statys 2 mlrd. dolerių vertės gamyklą, o „Toyota“ planuoja perkelti kai kuriuos fabrikus į JAV.
Pietų Korėjos koncernas „Hyundai-Kia“ pagal pajėgumus šiandien yra ketvirtoje vietoje pasaulyje – po vokiečių „Volkswagen“, amerikiečių GM ir japonų „Toyotos“. Korėjiečiams fortūna šiandien šypsosi – panašiai kaip ir elektronikos milžinai „Samsung“ bei LG, šis automobilių gamintojas po truputį lenkia japonų įmones. Pernai Pietų Korėjos bendrovės pagamino 6,3 mln. automobilių ir po truputį pradeda minti japonams ant kulnų – šios šalies gamintojai į rinką išleido apie 8,4 mln. vienetų.
Daug ką pasako faktas, kad per pastaruosius ketverius metus Pietų Korėjos automobiliai du kartus laimėjo aukščiausius Detroito parodos apdovanojimus. Tai reiškia, kad „Hyundai“ ir „Kia“ pagaliau pateikė tinkamą kainos ir dizaino derinį. Ir nors japonų automobiliai vis dar vertinami dėl geresnės pagaminimo kokybės, korėjiečių suteikiama dešimties metų garantija ir finansinių sukrėtimų laikais ypač aktuali kaina daro savo. „Lankydamasis Detroito parodoje pajutau, kad Pietų Korėjos „Hyundai“ po truputį lenkia japoniškus modelius. Ypač nustebino naujoviškas ir drąsus automobilių dizainas“, – parodos įspūdžius apibūdino apie automobilių pramonę rašantis japonų žurnalistas Toshifumi Watanabe.
Artimiausiu metu prie tolesnės Pietų Korėjos sėkmės turėtų prisidėti ir pernai su JAV bei ES pasirašytas laisvosios prekybos susitarimas. Jame numatoma per artimiausią penkmetį panaikinti daugybę apribojimų bei mokesčių tarp Pietų Korėjos ir kitų sutarties partnerių. Dokumentui labiausiai ir priešinosi būtent JAV automobilių pramonės atstovai – dar laisvesnė prekyba grasina padidinti korėjietiškų automobilių dalį šalyje.
Korėjiečiai taip pat atranda besivystančias rinkas (Indiją, Braziliją, Kiniją), kurios ilgainiui taps aukso kasyklomis automobilių gamintojams. Tarkim, žurnalo „Forbes“ duomenimis, tūkstančiui JAV gyventojų tenka per 800 automobilių, Europoje šis skaičius kuklesnis – apie 600 mašinų. O štai Indijoje tūkstančiui gyventojų tenka tik apie 20, Kinijoje – apie 50 automobilių.

Kinijos drakonas kelia galvą

Paskui Pietų Korėją automobilių rinkoje spurtuoti bando ir Kinija. „Žinoma, dabar kinai pirmiausia galvoja apie kainą, kaip ir mes, korėjiečiai, darėme prieš gerą dešimtmetį. Bet ilgainiui ateis ir geresnė kokybė“, – prognozuoja Hyoung-Keun Lee, „Kia Motors“ viceprezidentas.
Kinijos gamintojai po truputį ima suprasti, kad norint pritraukti pirkėjų vien tik mažos kainos nepakanka, supranta ir tai, kad negalima joti ant vakariečių ar japonų automobilių kopijų ar net plagiato arkliuko. Todėl kinų automobilių pramonės milžinai vis dažniau samdo patyrusius dizainerius iš Vakarų.
Tarkime, „Great Wall Motor“ pernai pasisamdė buvusį „Mecedes-Benz“ dizainerį Andreasą Deufelį, „Chongqing Changan Automobile“ įsidarbino buvęs GM automobilių architektas Dave’as Randas, o naujiems „Geely“ automobilių modeliams kurti iš „Volvo“ buvo pasiskolintas Peteris Horbury. „Kinijoje dizaineris gali atrasti save iš naujo ir atskleisti savo talentą. Čia aš turiu daug daugiau įtakos savo kuriamiems automobiliams“, – džiaugiasi Danas Darancou, buvęs GM dizaineris.
Tačiau Kinijoje bręsta ir šiek tiek kitokie pokyčiai, turėsiantys įtakos ir užsienio automobilių gamintojams. Pernai vyriausybė paskelbė, kad užsienio gamintojams nebebus taikomi sumažinti mokesčiai, neliks ir palengvintų biurokratinių procedūrų. Minėtos lengvatos, priimtos devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, turėjo pritraukti į Kiniją užsienio įmonių. Tokia strategija turėjo leisti kinų bendrovėms perimti užsieniečių žinias bei technologijas, tapti konkurencingoms tarptautinėje ir šalies rinkoje. Deja, dėl vietinių korporacijų vadovybės vangumo kinų gamintojai šiandien užima tik trečdalį vietinės rinkos, o štai, pavyzdžiui, „Volkswagen“ pernai Kinijoje pardavė daugiau nei 2 mln. automobilių.

Šiuolaikinės technologijos leidžia metus išlaikyti vaisius ir daržoves tarsi šviežius. Ką gauname ir ką prarandame drauge su šia maisto pramonei tokia naudinga apsauga?

Iš mokyklos grįžusi dukra papasakojo apie paprastą biologijos kabinete atliekamą eksperimentą: ant palangės dvi savaites laikomi trys iš skirtingų vietų surinkti obuoliai: vienas paimtas iš mokytojos mamos sodo, antras pirktas iš ūkininko turguje ir trečias įsigytas prekybos centre, Lietuvą pasiekęs iš Izraelio. Pirmasis jau pirmąją savaitę šilumos bei saulės šviesos neatlaikė ir supuvo močiutės sodo obuolys, antrąją savaitę susibaigė ir pirktas iš ūkininko. Trečiasis – didelis, sultingas – atrodo taip pat patraukliai ir eksperimentui skaičiuojant antrosios savaitės pabaigą.
Atžalos užduotas klausimas „kodėl?“ privertė pasidomėti, kaip ir kuo yra apdorojami vaisiai bei daržovės, kad jie taip ilgai atrodo lyg švieži.

Nokinami be saulės

Pradėti reikėtų nuo to, jog žemės ūkio pramonės rinkai pateikiami vaisiai ir daržovės jau auginami taip, kad po derliaus nuėmimo kuo ilgiau išlaikytų patrauklią savo formą, ir išvaizda čia yra labai svarbus elementas – ne mažiau negu paties produkto skonis, kurį šiuolaikinė maisto pramonė dažniausiai sukuria dirbtiniu būdu. Pavyzdžiui, daržovės auginamos nebe natūraliame dirvožemyje, bet specialiuose tirpaluose, kuriuose tiksliai dozuojami mineralai ir kitos augalui reikalingos medžiagos, o natūralią saulės šviesą atstoja elektros lempos. Tačiau tai jau atskira diskusija, kurią pradėti reikėtų palyginus savo darže nusiskintų ir žiemą vasarą taip pat patraukliai prekybos centrų lentynose raudonuojančių importinių pomidorų skonį.
Bet kaip tuos pomidorus ispanai sunkvežimiais sugeba atvežti mums lygiai vienodai gražius, tvirtus, nesuniokotus per ilgą kelionę? Viskas gana paprasta: tie jau specialiu būdu užauginti pomidorai skinami visiškai žali ir nokinami pakeliui, jau išrūšiuoti ir sudėlioti į dėžės – nesunokintas šias minkštas daržoves transportuoti kur kas paprasčiau. Taigi nieko bendro su karšta Ispanijos saule, nurausvinančia sultingų pomidorų šonus.
Panašiai elgiamasi ir su bananais, kurie taip pat nokinami ne saulėje, o specialiose kamerose – jų yra įrengta ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, viena didžiausių Lietuvoje vaisių ir daržovių importuotoja bendrovė „Citma“ informuoja bananus vežanti iš tropinių bei subtropinių kraštų – Ekvadoro, Panamos, Kolumbijos, Kosta Rikos, Ganos. Bananai ten pjaunami žali, kruopščiai atrenkami, išskaidomi į mažesnes kekes, pakuojami ir paruošiami transportuoti. Supakuoti kartoninėse dėžėse, bananai laivais 11–30 dienų gabenami į užsienio šalis. Laivų triumuose palaikoma pastovi 13–14 laipsnių temperatūra, drėgmės ir ventiliuojamo oro santykis – taip prailginamas bananų galiojimo laikas ir užkertamas kelias neplanuotam nokimo procesui. Vėliau bananai jau sunkvežimiais vežami iki specialių kamerų, kuriose sunokinami pasitelkiant etileno dujas.
Pasak „Citmos“ atstovų, etileno dujos nekelia jokio pavojaus sveikatai – jos yra gamtinės kilmės, normaliomis sąlygomis susidaro puvimo proceso metu ir vaisiuose nesikaupia. Beje, taip pat nokinami ir mangai bei papajos.

Obuoliams – ypatingos sąlygos

Be natūralumu nebekvepiančių egzotiškų vaisių dar galime išgyventi, bet mūsų kraštų soduose karaliaujančius obuolius valgyti privalome. Kodėl namų sąlygomis juos pavyksta išlaikyti geriausiu atveju iki Kalėdų, o štai didžiulius sodus turintys ūkininkai dar ir pavasarį siūlo mums gražių, kietų ir sultingų obuolių?
Obuolius pardavinėjantis ūkininkas Andrius Čepaitis paaiškina juos ilgai išlaikantis tik todėl, kad yra daug investavęs į specialius sandėlius. Juose palaikoma pastovi maždaug dviejų laipsnių temperatūra, užtikrinamas nuolatinis drėgmės balansas – pernelyg sausoje patalpoje obuoliai pradeda vysti. Šiais metais 130 tonų obuolių derlių nuėmęs ūkininkas jais iki pavasario ketina prekiauti turgavietėse, maisto bazėse.
Kitas ūkininkas Ričardas Rinkevičius teigia, kad drėgmės lygį obuolių sandėliuose palaikyti ypač svarbu, jis užtikrinamas paprasčiausiai pilant ant sandėlio grindų vandenį. „Kitaip prarastume ir obuolių svorį, ir patrauklią išvaizdą“, – aiškina didžiulių sodų savininkas. Šiemet jis priskynė 350 tonų obuolių, kuriuos realizuos turgavietėse ir viename didžiųjų prekybos centrų.
Šie ūkininkai, nors Lietuvos mastu ir gana stambūs, gali tik su pavydu žiūrėti į kelias didžiausias Lietuvos sodininkystės bendroves, pasistačiusias kelis milijonus litų kainuojančias modernias obuolių saugyklas. Viena tokių – Pasvalio rajone dirbanti UAB „Naradava“, įsirengusi aštuonias šiuolaikines obuolių saugojimo kameras, kuriose automatiškai reguliuojama ne tik oro temperatūra, bet ir atmosferos sudėtis. Tokiuose sandėliuose azoto generatoriumi išretinamas deguonis, taip vaisiai tarytum užmigdomi ir lyg ką tik nuskinti sėkmingai sulaukia net vėlyvo pavasario.
Lietuvoje nenaudojama dar viena Vakaruose labai paplitusi technologija – obuolių konservavimas vašku, kai nuskinti ir išrūšiuoti obuoliai padengiami labai plonu jo sluoksniu, ilgam „užrakinančiu“ vaisiaus gaivumą ir sultingumą. Nusipirkus tokį importinį obuolį jį reikia itin kruopščiai nuplauti šiltu vandeniu – tokios procedūros pakanka vaškui pašalinti.

Pavojų kelia puvinys

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, mitybos ekspertas Rimantas Stukas sako, kad namuose tinkamai – palaikant žemą temperatūrą ir drėgmės balansą – laikomos daržovės bei vaisiai labai ilgai išlaiko savo naudingąsias maistines savybes: „Prarandama tik dalis vitaminų, o štai mineralinių medžiagų kiekis išlieka visiškai nepakitęs.“
Ilgas laikymas kai kada netgi duoda papildomos naudos. Pavyzdžiui, nitratai, jei jų kiekis ką tik nuimtame daržovių derliuje viršija leistinas normas, ilgainiui išgaruoja – taigi žiemą valgoma daržovė gali būti netgi sveikesnė už stalą pasiekusią tiesiai iš daržo.
Aleksandro Stulginskio universiteto Chemijos katedros profesorė Dalia Brazauskienė pataria, jog labai svarbu rudenį nuimtas daržoves laikyti tinkamomis sąlygomis, kad jose neįsiveistų maistą nuodijančių pelėsinių grybelių mikotoksinų. Ji taip pat prisimena vieną Lietuvos mokslininkų neseniai atliktą tyrimą, kai tik šiek tiek įpuvusiose bulvėse – o tokias, išpjaustę puvėsius, daugelis naudoja maistui – buvo rasta nitrozaminų, kurie yra toksiški ir kancerogeniški. „Taigi, jeigu daržovė bent kiek įgedusi – nedvejodami meskite ją lauk“, – ragina mokslininkė.
R.Stukas moko, kad vaisius ir uogas, ypač atvežtus iš toli, reikia labai kruopščiai nuplauti šiltu tekančiu vandeniu. Tačiau kartais plovimas nepadeda: pavyzdžiui, citrusiniai vaisiai, kurių žievė nevalgoma, yra labai smarkiai apdorojami cheminėmis medžiagomis, kurių norma – kur kas didesnė nei, tarkime, vynuogėms ar obuoliams. „Todėl citrinos, apelsino žievelė yra nevalgoma – jos tikrai negalima vartoti konditerijoje, gaminti cukatų ar panašių pagardų“, – perspėja profesorius.

Kaip ilgiau išsaugoti derlių šviežią
- Laikyti per žiemą atrinkite tik pačias šviežiausias, ką tik iškastas bulves, morkas ar kitas šaknines daržoves, nuskintus obuolius;
- Rūpestingai perrinkite ir išmeskite bent kiek įgedusias ar pažeistas daržoves, vaisius – puvimo užkratas labai greitai persiduoda ir visiškai sveikiems;
- Palikite daržoves ir vaisius nevalytus ir neplautus – žemės sluoksnis gerokai pailgina bulvių, morkų „gyvybę“;
- Būtina pašalinti daržovių lapus – jie siurbia drėgmę iš šakniavaisių;
- Šaldytuve negalima laikyti bulvių, svogūnų ir česnakų – jiems tinka tik vėsi ir sausa patalpa;
- Obuoliams, priešingai, reikalinga pakankama drėgmė, antraip jie pradeda džiūti;
- Ilgiausiai šviežumą daržovės ir vaisiai išlaiko vėsioje patalpoje.
- Laikomų daržovių, vaisių priešas – dienos šviesa; ji skatina dygti naujas šaknis ir ataugas.
Šaltinis: thestonesoup.com; personal-fitness.org

Šaldymas – tik pagal taisykles
Produktų šaldymas – mitybos specialistų labai tinkamu pripažintas būdas ilgam išsaugoti vaisių, daržovių, uogų šviežumą. Tačiau daržo, sodo ar miško derlius savo naudingąsias savybes ilgai išlaiko tik tada, kai sušaldomas ir atšildomas laikantis taisyklių.
- Šaldyti reikia tik labai geros kokybes, natūraliai sunokusius ir labai šviežius produktus;
- Visus produktus rekomenduojama užšaldyti greitai ir esant kuo žemesnei temperatūrai, o tada juos saugoti toje pačioje patalpoje, kurioje būtų užtikrinta kuo tolygesnė temperatūra;
- Daržoves rekomenduojama atitirpinti labai greitai, geriausia jas tiesiai iš šaldymo kameros mesti į verdantį vandenį;
- Mėsa, priešingai, savo naudingąsias savybes išsaugo tik tada, kai yra atitirpinama iš lėto, geriausia tai daryti šaldytuve;
- Nepaisant nepatrauklios atšildytų uogų išvaizdos (praranda formą, nebe tokia patraukli spalva), jos ir viduržiemį išlieka kaip puikus vasaros vitaminų šaltinis.
Šaltinis: Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos institutas

Mitybos specialistas R.Stukas: „Tinkamai laikomi vaisiai ir daržovės praranda tik dalį vitaminų, o mineralinių medžiagų kiekis išlieka nepakitęs.“

Vietinės, lietuviškos sodo ar daržo gėrybės šviežesnės ir naudingesnės mūsų organizmui, o ilgoms kelionėms ruošiamoms importinėms daržovėms keliama tik viena sąlyga – patraukli išvaizda

Nors Lietuvos pramonė per du dešimtmečius smarkiai pasistūmėjo į priekį, vis dėlto dar nesugebėjome prisivyti Europos įmonių pagal našumą, parduoti užsienyje produkcijos su savo prekių ženklais ir atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos.

Kazlų Rūdos savivaldybėje įsikūrusi įmonė “Jūrės medis” – viena didžiausių klijuotos medienos konstrukcijų gamintojų Baltijos šalyse. Per 20 metų ši bendrovė, kaip ir visa Lietuvos pramonė, pasikeitė neatpažįstamai – pakeista visa gamybos įranga ir technologijos, automatizuoti gamybos procesai, o klientų geografija iš Lietuvos išsiplėtė po visą Europos Sąjungą ir net nusidriekė iki Tolimųjų Rytų šalių – Japonijos, Pietų Korėjos ir Kataro. Užsakymų tiek daug, kad 2,5 pamainos visu pajėgumu dirbdama gamykla nespėja patenkinti paklausos.
“Prieš 20 metų gaminome tris tūkstančius kubinių metrų medinių konstrukcijų per metus, o dabar – 30 tūkst. kubinių metrų. Pradėjome gamindami pėsčiųjų tiltus per autostradas Kaune ir Vievyje, o dabar į Norvegiją siunčiame konstrukcijas automobiliniams tiltams autostradose”, – žymius pokyčius vardija “Jūrės medis” valdybos pirmininkas Ovidijus Jankauskas.
Beje, išaugęs gamybos mastas, įdiegtos naujos technologijos atsiliepė ir įmonės finansiniams rezultatams – metinė įmonės “Jūrės medis” apyvarta nuo 8 mln. Lt prieš porą dešimtmečių šoktelėjo iki 40 mln. Lt.
Šis konkretus pavyzdys geriausiai atskleidžia, kaip pasikeitė Lietuvos pramonė per 21 nepriklausomos Lietuvos metus. Naujų technologijų diegimas, mažėjanti aplinkos tarša, sudėtingesni produktai ir naujų rinkų užkariavimas būdingas daugeliui iki šių dienų išlikusių pramonės įmonių. Tie pokyčiai labai svarbūs, nes Lietuva – pramonės šalis. Statistikos departamento duomenimis, 18 proc. pridėtinės vertės sukuriama būtent apdirbamojoje pramonėje. “Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis priduria, kad visoje pramonėje – ne tik apdirbamojoje gamyboje, bet ir statybos sektoriuje, ir elektros, dujų, vandens tiekime – yra sukuriama maždaug trečdalis viso Lietuvos BVP. O priskaičiuojant ūkio šakas, kurios aptarnauja pramonę, – tokias kaip transportas, sandėliavimas, ryšiai – prisideda dar mažiausiai 15 proc. BVP.
“Kuo šalyje stipresnis industrinis karkasas, tuo didesnės galimybės plėtotis ir paslaugų, informacinių technologijų, logistikos, finansiniam sektoriui”, – įsitikinęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys.
Dėl šios priežasties didžiosios pramonės įmonės yra ne tik didžiausios bendrovės Lietuvoje, bet ir atsiduria tarp didžiausių mokesčių mokėtojų ir eksportuotojų. Pernai didžiausių eksportuotojų trejete rikiavosi naftos perdirbimo gamykla “Orlen Lietuva”, trąšų gamintojai “Lifosa” ir “Achema”. Didžiausių mokesčių mokėtojų titulas kiekvienais metais taip pat tenka “Orlen Lietuva” įmonei, pernai šalies biudžetą papildžiusiai daugiau nei milijardu litų. Kita vertus, didžiausių pramonės įmonių nešama nauda turi ir kitą pusę – jos taip pat yra ir didžiausios teršėjos šalyje.

Pagal produktyvumą vis dar atsilikėliai Europoje

Apžvelgdamas pramonės raidą per 20 metų G.Rainys atkreipia dėmesį į kelis aspektus. Pirmiausia – išnyko ištisos pramonės šakos – mašinų gamybos, elektrotechnikos, radijo elektronikos. Tačiau atsirado ir naujų, modernių pramonės šakų – pakuotojų, spaustuvininkų, plastiko gamintojų. Štai Klaipėdoje įsikūrę PET granulių gamintojai “NEO Group” ir “Orion Global PET” per mažiau nei dešimt metų sugebėjo tapti vienos didžiausių šalies įmonių – ir pagal apyvartą, ir pagal eksportą.
O išlikusioms pramonės šakoms atsivėrė tarptautinės rinkos ir jos privalėjo daug investuoti, kad taptų konkurencingos. Palyginus Lietuvos pramonės produktyvumo augimą, pažanga aiškiai matyti. Statistikos departamento duomenimis, vieno darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė per pastarąjį dešimtmetį išaugo daugiau nei dvigubai – vieno užimtojo sukurta bendroji pridėtinė vertė 2000 m. siekė 31 tūkst. Lt, o 2010 m. – 72 tūkst. Lt.
Vis dėlto atsinaujinusios, su ES įmonėmis sugebančios konkuruoti Lietuvos apdirbamosios gamybos produktyvumas siekia dar tik trečdalį ES vidurkio. Kodėl?
“Lietuvoje apdirbamosios gamybos sukuriama pridėtinė vertė sudaro didesnę BVP dalį nei ES vidurkis ir nedaug atsilieka nuo tokių šalių kaip Švedija ar Vokietija. Tačiau pačios pramonės struktūra skiriasi nuo išsivysčiusių pasaulio šalių. Lietuvoje dominuoja žemos arba vidutinės pridėtinės vertės prekių gamyba. Praėjusį dešimtmetį daugiausia investicijų buvo pritraukiama į žemos pridėtinės vertės ir darbui intensyvias pramonės šakas – pagrindinis kriterijus buvo nebrangi darbo jėga”, – aiškina N.Mačiulis.
Deja, kur kas produktyvesnė aukštųjų technologijų pramonė Lietuvoje dar labai menka. Lietuvių pasididžiavimas – biotechnologijų sektorius susideda tik iš trijų didesnių įmonių – “Fermento”, “Sicor Biotech Teva” ir “Biocentro”, o lazerių ir šviesos pramonės sektorius generuoja vos 0,1 proc. BVP. Palyginkime – skaičiuojama, kad vien “Orlen Lietuva” sukuria 1,8 proc. Lietuvos BVP.
G.Rainys pabrėžia, kad palyginti su ES vidurkiu Lietuvos gamintojų produktyvumas mažas ne dėl to, kad įmonės blogai dirba ar naudoja senas technologijas, o dėl to, kad tik labai mažą produkcijos dalį Lietuvos įmonės pardavinėja su savo prekių ženklu. “Lietuva didele dalimi yra pasiekusi tik pradinį pridėtos vertės kūrimo grandinės etapą – siuvame ar gaminame daiktus, kuriuos parduodame kitai Europos įmonei, užsidedančiai garsų prekių ženklą, antkainį ir sėkmingai iš to gyvenančiai. Pavyzdžiui, mados namai Paryžiuje turi gamyklas Kinijoje, o konsolidavus apyvartą paaiškėja, kad keliasdešimt žmonių turinti galinė institucija Paryžiuje kuria milžinišką pridėtinę vertę”, – lygina G.Rainys.
Kita vertus, N.Mačiulis pastaraisiais metais jau pastebi ir teigiamų tendencijų – investicijų pritraukimą į aukštos pridėtinės vertės gamybą, pavyzdžiui, saulės elementų, medicinos įrangos. Be to, ir Lietuvoje darbuotojų kvalifikacija tampa daug svarbesnė nei jų kaina. “Ateityje Lietuva galės konkuruoti tose pramonės šakose, kur Kinijos ir kitų panašių valstybių konkurenciniai pranašumai – pigi darbo jėga ir labai mažos sąnaudos dėl masto ekonomijos – neveiks. Jau dabar, tokios šalys kaip Vokietija nekonkuruoja su Kinija, o gamina nišinius, specializuotus produktus, kur svarbu ne masinė gamyba, o kokybė ir su tais produktais teikiama kita pridėtinė vertė”, – galimas gaires Lietuvos pramonei piešia N.Mačiulis.

Neišnaudojame potencialo

Be to, kad per 20 metų nesugebėjome įsitvirtinti su savo prekių ženklais eksporto rinkose, nedaug proveržio pasiekėme ir dar vienoje srityje – bandydami sumažinti priklausomybę nuo neprognozuojamos Rusijos, iš kurios ir šiandien importuojama didelė dalis pramonei reikalingų žaliavų ir kuri yra viena svarbesnių eksporto rinkų Lietuvai. Pavyzdžiui, Rusija Lietuvai gamtines dujas parduoda didesnėmis kainomis negu daugumai kitų ES šalių ir tai smarkiai kerta per kišenę pramonės įmonėms – ypač trąšų gamintojoms.
“Lietuva didžiausius ekonominius ryšius turi su šalimis kaimynėmis ir didžiosiomis ekonomikomis. O Rusija atitinka abu kriterijus – yra ir kaimynė, ir didelė ekonomika”, – kodėl Rusija išlieka svarbi eksporto rinka dėstė G.Rainys.
Dar viena mūsų pramonės bėda – neišnaudojome viso turimo potencialo. N.Mačiulis atkreipia dėmesį, kad yra viena pramonės šaka – kasyba ir karjerų eksploatavimas, kuri Lietuvoje yra beveik neišplėtota ir sukuria labai mažai pridėtinės vertės – mažiau nei pusę procento Lietuvos BVP. “Viena to priežasčių yra ir riboti Lietuvos gamtiniai ištekliai, tačiau ir šioje srityje ateityje galėtų būti reikšmingų proveržių, pavyzdžiui, pradėjus eksploatuoti milžiniškus bevandenio gipso klodus arba išgaunant skalūnines dujas”, – pabrėžia N.Mačiulis.
G.Rainys mini kitą didelę problemą – praktiškai neegzistuojantį antrinių žaliavų perdirbimą. “Perdirbame tik kelis procentus plastiko, gerokai mažiau makulatūros nei kitos šalys. Mes visai nesuvokiame, kad mūsų ekonomika užkasama į sąvartynus”, – dėl neišnaudotų progų apgailestauja G.Rainys.
Kaip matyti, per 20 metų sparčiai pasitempusi Lietuvos pramonė dar turi nuveikti daug darbų. O vienas svarbiausių – išlįsti iš kitų Europos įmonių šešėlio ir būti ne juos aptarnaujantis personalas, o lygiavertis partneris.

Didžioji riekė BVP pyrago tenka pramonei ir ją aptarnaujantiems sektoriams
Ekonominė veikla    proc. nuo BVP
Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė    3
Kasyba ir karjerų eksploatavimas    0,39
Apdirbamoji gamyba    18,2
Elektros, dujų ir vandens tiekimas    3,66
Statyba    5,65
Didmeninė ir mažmeninė prekyba    17,05
Transportas, sandėliavimas ir ryšiai    15,19
Finansinis tarpininkavimas    2,4
Nekilnojamasis turtas, nuoma    13,72
Viešasis valdymas ir gynyba    6,9
Švietimas    5,44
Kitos šakos    8,3

Šaltinis: Statistikos departamentas

Kokios didžiausių pramonės įmonių perspektyvos?
“Orion securities” Įmonių finansų skyriaus vadovo Karolio Rūko komentaras:
1. “Orlen Lietuva” – esant aukštoms naftos kainoms, turėtų išsilaikyti ir aukštos perdirbimo gamyklų maržos, nors “Orlen Lietuva” gana brangiai perka žaliavą.
2. “Achema” ir “Lifosa” – “Lifosos” 2011 m. I pusmečio pelnas išliko panašus kaip ir praėjusiais metais, nors antrą ketvirtį sumažėjo. Dėl brangstančių žaliavų per metus ar dvejus pelningumas gali būti mažesnis, tačiau žiūrint į ilgalaikę perspektyvę šios įmonės atrodys gerai.
3. Mėsos perdirbėjai – Lietuvoje nėra stipriai išplėtota mėsinė gyvulininkystė, todėl perdirbėjai perka brangią žaliavą ir turi importuoti. Lietuvoje mėsos perdirbimo įmonių per daug – jeigu jos per artimiausius penkerius metus nesikonsoliduos, didelių pelnų nebus.
4. Plastiko gamintojai – jų žaliavos priklauso nuo naftos kainų, tačiau išlaidas gali perkelti padidindami kainas vartotojams. Jų situacija ateityje neturėtų itin keistis.

ES ir Rusijos, kurioms kartu tenka daugiau nei trys ketvirtadaliai Lietuvos pramonės eksporto, ūkių augimas antrąjį 2011 m. ketvirtį gerokai sulėtėjo.

Pirmąją šių metų pusę Lietuvos pramonės atstovai džiaugėsi ryškiu pagyvėjimu: smarkiai išaugo užsakymų skaičius bei produkcijos apimtys, pagerėjo ir pačių pramonininkų nuotaikos – jų pasitikėjimo indeksas liepos mėnesį pakilo į aukštumas, nematytas nuo 2007 m. pabaigos.
Gamybos mastai pirmąjį pusmetį, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, padidėjo 16 proc. Remiantis “Eurostato” duomenimis, tai antras geriausias rodiklis ES po Estijos. Galbūt apdirbamoji pramonė būtų augusi ir dar greičiau, tačiau susidurta su keletu sunkumų.
Daugiau nei pusė apklaustų pramonės įmonių vadovų pagrindiniu plėtrą ribojančiu veiksniu kaip paprastai nurodė nepakankamą paklausą, tačiau taip teigiančiųjų šiemet gerokai sumažėjo. Užtat vis daugiau pramonininkų pastaruoju metu skundėsi gamybinių pajėgumų trūkumu, o įrenginių naudojimo intensyvumas, palyginti su pernai, pakilo šeštadaliu ir viršija 70 proc. Nereikėtų stebėtis – 2009 ir 2010 m. į mašinas ir įrenginius investuota itin kukliai: pernai materialinių investicijų apimtys buvo trigubai mažesnės nei prieš trejus metus.
Įdomu, kad, nepaisant milžiniškų emigracijos mastų, darbuotojų stygių, kaip pagrindinį plėtrą ribojantį veiksnį, šiemet nurodo mažiau nei 7 proc. pramonės įmonių vadovų, – 2007 m. šis rodiklis siekė 31 proc. Tačiau situacija gali pasikeisti, mat įmonių, ketinančių netrukus samdyti darbuotojų, pastaruoju metu ėmė daugėti: pradėjus jų ieškoti gali paaiškėti, kad tinkamos kvalifikacijos bei patirties turinčių profesionalų tiesiog nėra.
Keletą metų apdirbamosios pramonės raidai vis didesnį poveikį darė eksporto plėtra. Nuo 2007 m. vidurio pardavimo užsienyje tendencijos buvo palankesnės nei šalies viduje, o eksporto lyginamasis svoris bendroje apyvartoje padidėjo nuo 55 iki maždaug 70 proc. Ar galima sėkmingai skverbiantis į užsienio rinkas užtikrinti tolesnę mūsų šalies pramonės plėtrą?
Nemaža dalis verslininkų mano, kad taip. Nors laukiančių eksporto paklausos didėjimo pramonės įmonių vadovų trečiąjį ketvirtį, palyginti su antruoju, gerokai sumažėjo (atitinkamai 69 ir 40 proc.), jų vis dar buvo gerokai daugiau nei laukiančių eksporto paklausos mažėjimo (vos 5 proc.)
Pastaruoju metu taip pat neretai pasigirsta teiginių, kad verslininkai šiuo metu yra geriau pasirengę krizei, mat jų eksportas labiau išskirstytas į skirtingas rinkas, taigi ir rizika išskaidyta. Tačiau žvelgiant į statistinius duomenis to nematyti: šalies pramonės produkcija eksportuojama į tas pačias valstybes ir beveik tokiomis pat dalimis kaip ankstesniais metais. Be to, šių valstybių ekonomikos yra ganėtinai glaudžiai susijusios – nuosmukis vienoje iš jų neigiamai veikia kitas.
Europos Sąjungos ir Rusijos, kurioms kartu tenka daugiau nei trys ketvirtadaliai Lietuvos pramonės eksporto, ūkių augimas antrąjį 2011 m. ketvirtį gerokai sulėtėjo. Stagnuojant didžiosioms kaimynėms, sparčius plėtros tempus vargu ar sugebės išlaikyti ir Latvija bei Estija. Pramonininkų rizika būtų išskaidyta (ir sumažinta), jei gerokai daugiau prekių būtų parduodama sparčiai augančiose ir nuo ES mažiau priklausančiose valstybėse, pavyzdžiui, Kinijoje, Indijoje, Turkijoje, Brazilijoje ir pan. Kol kas prekyba su šiomis šalimis itin kukli.
Galbūt ekonomikos plėtros lėtėjimą galėtų atsverti didėjantis Lietuvos pramonininkų gebėjimas konkuruoti užsienio rinkose? Vis dėlto tai mažai tikėtina – keletą pastarųjų mėnesių daugiau įmonių vadovų teigia, kad jų konkurencingumas svečiose šalyse ne didėja, bet mažėja. Nieko nuostabaus – dėl kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus jos kaina kyla; energija šalyje irgi nėra pigi: remiantis “Eurostato” duomenimis, elektra ir dujos pramoniniams vartotojams Lietuvoje yra vienos brangiausių ES. Profesinio mokymo sistema taip pat nėra stipri. Taigi stinga fundamentalių veiksnių, leidžiančių įgyti ryškų konkurencinį pranašumą.
Antrąjį 2011 m. pusmetį Lietuvos pramonė nebeaugs taip sparčiai kaip per pastaruosius 12 mėnesių, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms galbūt net ims trauktis. Tačiau tokio nuosmukio kaip 2008 m. nebus, mat verslininkai pasimokė iš klaidų, veiklą organizuoja racionaliau ir yra mažiau prasiskolinę nei prieš trejus metus.

BFL

Šiemet birželį visa pramonės produkcija sudarė 5649,7 mln. litų ir, palyginti su geguže, padidėjo 3,1 procento palyginamosiomis kainomis, pašalinus sezono įtaką – 3,6 procento.

Kasybos ir karjerų eksploatavimo, apdirbamosios gamybos produkcija per mėnesį padidėjo 2,2 procento, pašalinus sezono įtaką – 1,7 procento. Apdirbamosios gamybos produkcija padidėjo 2,2 procento, pašalinus sezono įtaką – 1,8 procento.

Statistikos departamento duomenimis, minėtu laikotarpiu produkcija padidėjo šių ekonominės veiklos rūšių įmonėse: gėrimų gamybos – 22,2, variklinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamybos – 18,8, elektros, dujų, garo tiekimo ir oro kondicionavimo – 16,6, niekur kitur nepriskirtų mašinų ir įrangos gamybos – 15,2, elektros įrangos gamybos – 13,5, kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamybos – 12, rafinuotų naftos produktų gamybos – 3,9 procento.

Birželį, palyginti su 2010 m. tuo pačiu mėnesiu, pramonės produkcija padidėjo 10,4 procento palyginamosiomis kainomis, pašalinus darbo dienų įtaką – 10,3 procento.

Kasybos ir karjerų eksploatavimo bei apdirbamosios gamybos produkcija per metus padidėjo 10,8 procento, iš jos apdirbamosios gamybos produkcija – 10,7 procento, darbo dienų skaičius įtakos tam neturėjo.

Šiemet sausį-birželį visa pramonės produkcija sudarė 32142,7 mln. litų, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, pramonės produkcija padidėjo 12,5 procento palyginamosiomis kainomis, pašalinus darbo dienų įtaką – 12,4 procento.

Kasybos ir karjerų eksploatavimo bei apdirbamosios gamybos produkcija per tą patį laikotarpį padidėjo 16,4 procento, pašalinus darbo dienų įtaką – 16,1 procento, iš jos apdirbamosios gamybos produkcija – 16,4 procento, pašalinus darbo dienų įtaką – 16,2 procento.

2011 m. sausį-birželį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, kasybos ir karjerų eksploatavimo, apdirbamosios gamybos pardavimo ir paslaugų dalis ne Lietuvos rinkoje padidėjo 1,3 procentinio punkto ir sudarė 68 procentus.

Kasybos ir karjerų eksploatavimo, apdirbamosios gamybos pardavimo ir paslaugų dalis Lietuvos rinkoje sumažėjo 1,3 procentinio punkto ir sudarė 32 procentus.

Didžiausią pardavimo ir paslaugų ne Lietuvos rinkoje dalį sudarė rafinuotų naftos produktų gamybos įmonių (39,1 proc.), chemikalų ir chemijos produktų gamybos įmonių (14,6 proc., maisto produktų gamybos įmonių (10,6 proc.), baldų gamybos įmonių (5 proc.) pardavimas.

Šiemet sausį-birželį, palyginti su 2010 m. sausiu-birželiu, pramonės įmonių pardavimo ir paslaugų vertė ne Lietuvos rinkoje padidėjo 36,1 procento to meto kainomis.

Padidėjimui įtakos turėjo išaugęs chemikalų ir chemijos produktų (52,8 proc.), rafinuotų naftos produktų (47 proc.), medienos ir medienos gaminių, išskyrus baldus, produkcijos (28,9 proc.), maisto produktų (22,7 proc.) pardavimas.

BFL

Lietuvos verslas iš krizės duobės jau gerokai palypėjo į viršų, tačiau gyventojų piniginėse šis ekonomikos pagerėjimas dar nejuntamas. Pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, vidutinis atlyginimas didėjo daugumoje sektorių, tačiau toli gražu ne tiek, kiek bendrovių pelnas. Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį įmonių pelnas padidėjo 2,8 karto, o darbo užmokestis – tik 2 proc.
Ekonomistai ir darbo rinkos ekspertai pabrėžia, kad, didėjant pelnui, pats laikas juo dalytis su darbuotojais, nes darbuotojų trūkumas ateityje gali labai smarkiai kirsti įmonių konkurencingumui. Šią problemą supranta ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys, metinėje pramonininkų konferencijoje pabrėžęs, kad jei įmonės, gaudamos didesnį pelną, sutiktų mokėti darbuotojams daugiau, darbo jėgos trūkumas Lietuvoje nebūtų jaučiamas.

Auginasi lašinius ir kaupia investicijoms

Didžiausios žirklės tarp pelno ir atlyginimų didėjimo šių metų pradžioje buvo matyti nuo krizės itin nukentėjusiuose sektoriuose ir ten, kur darbo užmokestis ir taip vienas mažiausių. Nekilnojamojo turto operacijų sektoriuje pelnas šoktelėjo du kartus, tačiau vidutinis atlyginimas – 14 Lt, transporto ir saugojimo veikla užsiimančių bendrovių pelnas ūgtelėjo aštuoniais kartais, atlyginimai – 4,6 proc., o maisto produktų ir gėrimų gamybos srityje pelnas didėjo du kartus, atlyginimai – 1,1 proc.
Tarp tokių pavyzdžių ir tekstilės sektorius. Tekstilės įmonių pelnas pirmąjį ketvirtį išaugo 2,6 karto, tačiau vidutinis darbo užmokestis palypėjo tik 3 Lt. Tuo tarpu pernai pirmąjį pusmetį itin kukliai gyvenusių drabužių siuvimo įmonių pelnas šiemet pakilo net du šimtus kartų, o atlyginimai – vidutiniškai tik po 70 Lt.
“Manau, kad įmonės auginasi lašinius”, – kuklų atlyginimų kilimą didėjant pelnui komentuoja Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas. Jis aiškina, kad atlyginimai šiame sektoriuje nekilo dėl dviejų priežasčių: nemaža įmonių pelno dalis nukreipiama į investicijas, nes daugėjant užsakymų būtina didinti gamybos apimtis, be to, įmonės kaupia lėšas brangstančioms žaliavoms įsigyti.
“Pirmąjį ketvirtį įmonės dar turėjo žaliavų, įsigytų senomis kainomis. O dabar žaliavos, tokios kaip medvilnė, vilna, pabrangusios, tačiau galutinio užsakymo kaina išlieka panaši, todėl įmonės priverstos laviruoti tarp vidinių išteklių. Atlyginimai nekyla todėl, kad įmonės dabartinio pelno sąskaita galėtų amortizuoti ateityje matomus nuostolius”, – priežastis vardija L.Lasiauskas.
Kaip išeitį iš šios padėties asociacijos prezidentas mato būtinybę investuoti į produktyvumą didinančias technologijas ir gaminti didesnės pridėtinės vertės savo prekės ženklo produktus. Dabar dauguma tekstilės ir siuvimo įmonių vis dar gamina užsienio prekėms ženklams.

Sezoniškumo įtaka

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriais atvejais didėjant pelnui atlyginimai netgi mažėjo. Su statybomis glaudžiai susijusiame kasybos ir karjerų eksploatavimo sektoriuje pelnas pirmąjį ketvirtį ūgtelėjo 78 proc., o vidutinis atlyginimas susitraukė 3,4 proc. Šiame sektoriuje dirbančios įmonės “Gasta” direktorius Gintas Zybartas pabrėžė, kad koreliacijos tarp pelno ir atlyginimų nematyti dėl sezoniškumo įtakos. Žiemą nevyksta statybos, tad ir ši veikla praktiškai sustoja, tačiau dabar valstybinių užsakymų daugėja ir sektorius po truputį atsigauna. “Praėjusį mėnesį mes jau 10 proc. padidinome atlyginimus karjerų specialistams, nes buvo pinigų”, – dėsto įmonės vadovas.
Kita vertus, jis tvirtina, kad ženkliau didinti atlyginimų šiemet dar nėra galimybių, nes bendrovės vadovai nesijaučia užtikrinti dėl ateities. “2008–2010 m. karjerai buvo nereikalingi, todėl patyrėme nuostolį, o jį reikia padengti iš šiųmečio pelno. Tik tada jau galima būtų didinti atlyginimus. Mūsų įmonėje atlyginimai buvo sumažėję kokius penkis kartus, o iš 37 žmonių buvo likę tik septyni. Valstybė nukrito į 2006 metus, o karjerai – į 2000-uosius”, – lygina “Gastos” vadovas.
“Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, kad stiprus įmonių pelno susitraukimas 2009 m. yra svarbiausia priežastis, kodėl nevienodu greičiu atsigauna pelnas ir darbuotojų atlyginimai. “Kadangi pelnas krito labiau negu atlyginimai, dėl to ir jo augimas dabar gerokai spartesnis”, – įsitikinęs N.Mačiulis.
Kita priežastis, pasak jo, kad po ekonomikos nuosmukio iš pradžių ima gerėti įmonių finansiniai rodikliai, o tik tada, kai įmonės pasijunta drąsiau ir užtikrinčiau, pradeda didėti darbuotojų atlyginimai.
Kita vertus, jei prisiminsime praeitį, akivaizdu, kad Lietuvos darbdaviai nėra pratę savo iniciatyva kelti atlyginimų. Ekonominio pakilimo laikais, kai darbo užmokestis rinkoje sparčiai didėjo, įmonės atlyginimus dažniausiai keldavo ne lojaliausiems, ilgamečiams darbuotojams, bet naujiems, kurių kitaip nepavykdavo prisivilioti. Tad tendencija, kai darbuotojai atlyginimą pasikeldavo tik susiradę naują darbą, buvo labai ryški. Taigi galbūt ir dabar viena priežasčių, kodėl didėjant pelnui nekyla atlyginimai, yra ta, kad grėsmės dėl darbo jėgos dar nejaučiantys darbdaviai nelinkę dalytis pelnu.
Darbo rinkos ekspertai sutaria – paskirstyti didžiosios dalies pelno atlyginimams didinti įmonės tikrai negali, nes kiekvienos padėtis ir tikslai skirtingi: viena ruošiasi intensyviai plėtrai, kita turi įsipareigojimų bankams ar partneriams, trečios akcininkai laukia dividendų. Kita vertus, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis neabejoja, kad koreliacija tarp įmonės pelno ir kolektyvo darbo užmokesčio turi būti. “Kuo ši koreliacija labiau jaučiama, tuo didesnė motyvacija. Kai įmonė uždirba pelno, laikas galvoti apie problemas, kurių gali kilti ateityje dėl kvalifikuotos jėgos trūkumo, ir didinti darbuotojų lojalumą. Pelnas – pagrindinis ekonominės veiklos rodiklis, ir visi, kurie prisideda prie jo, taip pat ir darbuotojai, turi maksimaliai jausti pokyčius”, – įsitikinęs profesorius.

Didesnė nacionalinių pajamų dalis – įmonėms

Ekonomistė Margarita Starkevičiūtė pabrėžia, kad atsilikimas tarp pelno ir darbo užmokesčio didėjimo Lietuvoje yra ilgalaikė tendencija, o žirklės tarp didžiausią ir mažiausią atlyginimą gaunančių darbuotojų – didžiausios Europoje. “Tai lemia kelios priežastys. Pirma, Lietuvos įmonėms tenka daug investuoti, nes paveldėjome neefektyvų ūkį. Antra, silpnos profsąjungos. Trečia, šalyse, kuriose labai daug reguliavimo darbo jėgos srityje, atlyginimai mažesni”, – priežastis vardija M.Starkevičiūtė.
Beje, ši tendencija atsiskleidžia ir analizuojant bendrojo vidaus produkto (BVP) duomenis pajamų metodu – didesnė nacionalinių pajamų dalis tenka įmonėms, o ne darbuotojams. N.Mačiulis konstatuoja, kad 2008 m. kompensacija darbuotojams (atlyginimai neatskaičius mokesčių ir socialinio draudimo įmokos) sudarė 44,5 proc., o įmonių pelnas – 32,5 proc. BVP. 2010 m. šis santykis jau pastebimai pasikeitė: darbuotojams atiteko tik 41,5 proc., o įmonėms – 34,2 proc. BVP.
N.Mačiulis tvirtina, kad įvairiose pasaulio šalyse kompensacijos darbuotojams ir pelno santykis yra labai skirtingas, o skirtumai priklauso ne tik nuo to, kaip įmonės linkusios dalytis savo pelnu, bet ir nuo ekonomikos struktūros. Šalyse, kuriose labai išplėtotas darbui imlus paslaugų sektorius, kompensacija darbuotojams būna santykinai didesnė. Paprastai taip yra labiausiai išsivysčiusiose šalyse, kaip Danija (55 proc.), Jungtinė Karalystė (57 proc.), Šveicarija (64 proc.). Šalys, kuriose vyrauja didelių investicijų ir mažesnės darbuotojų kompetencijos reikalaujanti pramonė, atlyginimų dalis BVP paprastai yra mažesnė: Vokietijoje – 48 proc., Norvegijoje – 45 proc.
“Swedbank” prognozuoja, kad šiemet per metus atlyginimai didės apie 5 proc., o SEB bankas mini 5,5 proc. ribą. Kita vertus, kai kuriuose sektoriuose jau dabar įmonės dalijasi su darbuotojais uždirbtu pelnu ir gan sparčiai didina atlyginimus: chemikalų ir chemijos produktų gamybos srityje vidutinis atlyginimas pirmąjį ketvirtį kilo 16,4 proc., informacijos ir ryšių sektoriuje – 8,5 proc., o pernai nuostolį patyrusiame, bet šiemet pelno uždirbusiame pagrindinių metalų ir metalo gaminių gamybos sektoriuje – 7,7 proc.

Ne visi sektoriai dalijosi uždirbtu pelnu

Sektorius    Pelnas/nuostolis prieš apmokestinimą (mln. Lt) 2011 I ketv.    Pokytis, palyginti su 2010 I ketv. (proc.)    Vidutinis darbo užmokestis 2011 I ketv. bruto (Lt)    Pokytis, palyginti su 2010 I ketv. (proc.)
Visi    1,98 mlrd.    281    2071    2
Miškininkystė ir medienos ruoša    58,6     83    1870    2,5
Kasyba ir karjerų eksploatavimas    19,8    78    2324    –3,4
Maisto produktų, gėrimų gamyba        77,6    210    1991    1,1
Tekstilės gaminių gamyba    23,1    260    1829    0,2
Odos ir odos dirbinių gamyba    0,99    247         1468    –1,9
Chemikalų ir chemijos produktų gamyba    230    298    3860    16
Vaistų pramonės gamyba    30    225    4401    12
Kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamyba    18,4    22    2870    8
Transporto įrangos gamyba    19,1    7    2078    22
Transportas ir saugojimas    275    808    1970    4,6
Informacija ir ryšiai    108    21    3416    8,5
Nekilnojamojo turto operacijos    75,6    218    1919    0,7
Administracinė ir aptarnavimo veikla    10,8    33    1688    –2
Šaltinis: Statistikos departamentas

"Veido" archyvas

Balandžio mėnesį visa pramonės produkcija sudarė 4967,4 mln. litų ir, palyginti su kovo mėn., sumažėjo 7 procentais palyginamosiomis kainomis, pašalinus sezono įtaką – sumažėjo 1,1 proc.

Statistikos departamento duomenimis, kasybos ir karjerų eksploatavimo, apdirbamosios gamybos produkcija per mėnesį sumažėjo 3,1 proc., pašalinus sezono įtaką – 0,6 proc. Apdirbamosios gamybos produkcija sumažėjo 3,2 proc., pašalinus sezono įtaką – 0,6 proc.

Minėtu laikotarpiu produkcija sumažėjo šių ekonominės veiklos rūšių įmonėse: pagrindinių vaistų pramonės gaminių ir farmacinių preparatų gamybos – 56,8, mašinų ir įrangos remonto ir įrengimo – 28,1, baldų gamybos – 10,7, kitų transporto priemonių ir įrangos gamybos – 9,7, rafinuotų naftos produktų gamybos – 8,1, tekstilės gaminių gamybos – 7,6, odos ir odos dirbinių gamybos – 6,7 proc.

Šių metų balandį palyginti su 2010 m. balandžiu, pramonės produkcija padidėjo 6,8 proc. palyginamosiomis kainomis, pašalinus darbo dienų įtaką – 8,5 proc. Kasybos ir karjerų eksploatavimo bei apdirbamosios gamybos produkcija per metus padidėjo 8,3 proc., pašalinus darbo dienų įtaką – 10,1 proc., iš jos apdirbamosios gamybos produkcija – 8,6 proc., pašalinus darbo dienų įtaką – 10,3 proc.

2011 m. sausio-balandžio mėn. visa pramonės produkcija sudarė 20992,9 mln. litų, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, pramonės produkcija padidėjo 12,7 proc. palyginamosiomis kainomis, pašalinus darbo dienų įtaką – 12,8 proc. Kasybos ir karjerų eksploatavimo bei apdirbamosios gamybos produkcija per tą patį laikotarpį padidėjo 18 proc., darbo dienų skaičius įtakos tam neturėjo, iš jos apdirbamosios gamybos produkcija – 18,2 proc., darbo dienų skaičius įtakos tam neturėjo.

2011 m. sausio-balandžio mėn., palyginti su 2010 m. sausio-balandžio mėn., kasybos ir karjerų eksploatavimo, apdirbamosios gamybos pardavimo ir paslaugų dalis ne Lietuvos rinkoje padidėjo 1,9 procentinio punkto ir sudarė 68,6 proc. Kasybos ir karjerų eksploatavimo, apdirbamosios gamybos pardavimo ir paslaugų dalis Lietuvos rinkoje sumažėjo 1,9 procentinio punkto ir sudarė 31,4 proc.

Didžiausią pardavimo ir paslaugų ne Lietuvos rinkoje dalį sudarė rafinuotų naftos produktų gamybos įmonių (37,4 proc.), chemikalų ir chemijos produktų gamybos įmonių (16 proc.), maisto produktų gamybos įmonių (10,6 proc.), baldų gamybos įmonių (5,2 proc.) pardavimas.

2011 m. sausio-balandžio mėn., palyginti su 2010 m. sausio-balandžio mėn., pramonės įmonių pardavimo ir paslaugų vertė ne Lietuvos rinkoje padidėjo 39,8 proc. to meto kainomis. Padidėjimui įtakos turėjo išaugęs rafinuotų naftos produktų (56,1 proc.), chemikalų ir chemijos produktų (55,2 proc.), maisto produktų (26,5 proc.), baldų gamybos įmonių produkcijos (46,9 proc.), medienos ir medienos gaminių, išskyrus baldus, produkcijos (35,6 proc.) pardavimas.

BFL

Net ir pastačius moderniausias stakles, Lietuvos pramonė į užsienį eksportuos pigiai – nes nesugebame sukurti Vakaruose žinomų savo prekės ženklų

Jei ne užsienio rinkos, Lietuvoje nebebūtų nė vienos didesnės veikiančios gamyklos. Ir ateities Lietuvos pramonės augimą lems tik paklausa eksporto valstybėse.

Europoje jau keleri metai siaučia naujos mados: gerą dešimtmetį planavę, kaip kuo daugiau gamybos perkelti į Aziją, o Senajame žemyne sukoncentruoti aukštesnio intelekto reikalaujančias finansų, teisės, verslo, rinkodaros paslaugų centrus, ilgainiui strategai grįžo prie pokarinės ideologijos: Europai reikalinga stipri pramonė. Finansų ir ekonomikos krizė nepaliko jokių abejonių: būtent fizinė, apčiuopiama gamyba, o ne virtualių pinigų dauginimu grįsti “bizniai” yra tvirčiausias šalies ekonomikos stuburas.

Puikiausi to pavyzdžiai – tarp ES senbuvių stipriausias gamybos pramonės tradicijas turinti ir jas sugebėjusi išsaugoti Vokietija bei ES plėtros aušroje stiprią gamybos bazę už investuotojų pinigus sugebėjusi sukurti Lenkija. Tiek viena, tiek kita sunkmetį įveikė daug lengviau nei to paties regiono kaimynės. Todėl ir ES ateitį 2014–2020 m. lemsiančiose strategijose, kurios dabar kuriamos Briuselyje ir adaptuojamos ES narių sostinėse, gamybos pramonė laikoma vienu svarbiausių ekonomikos prioritetų.
Tuo metu Lietuva europines madas kopijuoja pavėluotai ir tik dabar matuojasi regiono intelektinių paslaugų centro drabužius. Be menkiausios abejonės, šaliai naudinga bet kokia investicija, tačiau Lietuvos valdžios pastangos pritraukti investicijų nukrypo tik į vieną – paslaugų teikėjų pusę, o šalyje jau veikianti, gaminanti, žmones įdarbinanti ir kas mėnesį gerėjančiais šalies eksporto rodikliais ekonomiką iš duobės traukianti pramonė palikta kapanotis viena.

Nėra paskatų investuoti

Bet kuris ūkį prižiūrintis Lietuvos valdininkas ar politikas galėtų išrėžti netrumpą prakalbą apie tai, kaip Lietuvoje skatinamas verslas, puoselėjama pramonė ir vertinamas naujų darbo vietų kūrimas bei kokią puikią plėtros strategiją šia tema yra parengusi Lietuva. Tačiau rašydamas apie Lietuvos gamybos pramonės ateitį “Veidas” šį kartą kalbino tik tuos, kurie ją kuria, – įdomu buvo sužinoti, kaip procesas vyksta iš tikrųjų ir kokių perspektyvų mato čia investavę ir dirbantys žmonės.

“Bloga situacija. Gamybos pramonės Lietuvos ekonomikoje per mažai. Geležies ir staklių mūsų šalyje per mažai, palyginti su burnomis, kurias reikia pamaitinti iš surenkamų mokesčių”, – bendrą padėtį įvertina vienas sėkmingiausiai verslą plėtojančių Lietuvos maisto pramonės atstovų, “Vičiūnų” įmonių grupės savininkas Visvaldas Matijošaitis.

Jis pats, nuolat plėsdamas eksporto rinkas (į jas vežama ne žaliava, Vakaruose virstanti firminiais produktais, kaip įprasta Lietuvos maisto pramonėje, o nuosavo prekės ženklo “Vici” gaminiai), yra numatęs jau netrukus investuoti ir į naujus gamybinius pajėgumus, tačiau prioritetas – ne Lietuva. Grupė jau yra įsigijusi sklypą Minsko laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ), ketina nusipirkti ir dar vieną – logistikos centrui bei gamybos cechui statyti. Plėstis į Baltarusiją įdomu dėl to, kad ji – milžiniškos bemuitės zonos su Rusija dalis, o turimos gamyklos Kaliningrade nebeužtenka tos rinkos poreikiams patenkinti.

Ar yra planų į gamybą investuoti ir Lietuvoje? “Turime ir tokių planų, juk iš čia palanku eksportuoti į Europą. Bet dar skaičiuojame”, – sako grupės vadovas. Pasak jo, mokesčių bazė palankesnė tiek Kaliningrado, tiek Minsko LEZ – vien jau dėl to, kad į jas galima be muito įsivežti žaliavų.

Biurokratinės nesąmonės

Skaičiuoja ir kitos gamybos varomosios jėgos – chemijos pramonės atstovės trąšų gamintojos “Lifosa” savininkai: jau po pusantrų metų jie turės stabdyti gamybą Lietuvoje, nes nebeturi kur pilti šalutinio gamybos produkto – gipso. Jo kalnai gamyklos Kėdainiuose pašonėje vis auga ir netrukus reikės naujos aikštelės, tačiau ji – Lietuvos uoliai saugomų valstybinių miškų teritorijoje, kurios įmonei štai jau ketveri metai niekas nenori parduoti. “Pamatytumėte jūs tą vadinamąjį mišką – šabakštynas. Ar jo vertė didesnė nei tūkstančio pas mus dirbančių žmonių?” – piktinasi “Lifosos” generalinis direktorius Jonas Dastikas.

Kelis mėnesius Kauno miesto taryboje padirbėjęs V.Matijošaitis teigia pagaliau supratęs, kodėl valdžios koridoriuose nuolat stringa verslui svarbių problemų sprendimas. “Bet kuris valdininkas jums gali labai įtikinamai paaiškinti, kodėl problemos nebuvo galima išspręsti tuoj pat ir ji marinuota kelerius metus. Man nervai nelaiko – sakau, išeik, pagalvok ir tuoj pat grįžk su sprendimu”, – du pasaulius lygina dabar ir politikos duonos ragaujantis verslininkas.

Neviltis apėmusi ir vieną Lietuvos medienos apdirbimo pramonės lyderių, “Vakarų medienos grupės” valdybos pirmininką Sigitą Paulauską. “Aš dar kartą įsitikinau, koks teisingas buvo sprendimas investuoti į fabriką Baltarusijoje, – ten mes pasirašėme dešimties metų sutartį dėl vietinės žaliavos užtikrinimo”, – sako verslininkas.

O Lietuvoje medienos perdirbėjai praėjusią savaitę pralaimėjo dar vieną mūšį – Vyriausybė taip ir neuždegė žalios šviesos tam, kad gamyklas turinčios įmonės medieną iš valstybinių miškų pirktų prioriteto tvarka, o ne konkuruotų dėl jos su medienos žaliavą eksportuojančiomis įmonėmis. “Argi ne absurdas – mes statome fabrikus, kuriame darbo vietas, mokame mokesčius, o taip trūkstamą žaliavą išveža perpardavinėtojai?” – piktinasi pašnekovas.

Ateitį šlifuos eksportas

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas taip pat pabrėžia, kad iki Lietuvos dar neatkeliavo ES senbuves jau apėmusi “atgal į pramonę” nuotaika. “Vyriausybė dar nesuvokia, kad mūsų, kaip ir bet kurios šalies, ekonomikos stiprybė yra gamybos pramonė, o ne paslaugų sektorius. Šis ir be didelių paskatinimų auga tada, kai stiprėja ekonomikos pagrindas”, – dėsto pašnekovas.

Todėl, pasak jo, Lietuvos pramonės ateitį labiausiai formuos ne kokie nors nacionaliniai sprendimai, o paklausa eksporto rinkose: jei ji ir toliau augs, plėsis ir gamybos pajėgumai, didės investicijos į modernią įrangą.

Su užsienio rinkomis susijusios ir kitos galimos mūsų gamybininkų permainos. Prognozuojama, kad per artimiausią dešimtmetį išsiplės Lietuvoje pagaminamų prekių eksporto geografija – į artimiausius planus yra įtraukti Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regionai. “NVS jau dirbame, Europa taip pat pažįstama, o Azijos ar JAV rinkoms mes per maži gamintojai, todėl dabar akys labiausiai krypsta į minėtus regionus”, – paaiškina S.Besagirskas.

Jis išskiria ir vieną didžiausių, kone visiems Lietuvos pramonininkams būdingų problemų: į užsienį eksportuojami bevardžiai pas mus pagaminti produktai (baldų plokštės, drabužiai be etikečių, sūriai be pavadinimų), todėl net ir už kokybiškas prekes gauname palyginti mažai. Visą grietinėlę nusigriebia vakariečiai tarpininkai, ant mūsų produkcijos užklijavę savo tarptautinėje rinkoje žinomus prekės ženklus.

“Iš dalies todėl ir mūsų produktyvumas yra toks mažas, palyginti su Europa: lietuvės siuvėjos už pasiūtą kostiumą uždirba kelis litus, o jį pardavusi “Pierre Cardin” kompanija uždirba tūkstantį eurų – ir produktyvumo laurai atitenka jai, o ne Lietuvai”, – vidinės grandinės subtilybes atskleidžia pramonininkų atstovas.

Tačiau Lietuvos įmonės per mažos, kad pavieniui galėtų ne tik pagaminti užsienio rinkoms pakankamus kokio nors prekės ženklo produkto kiekius, bet ir jį dar “įsukti” užsienyje. Čia gelbėtų įmonių kooperacija, tačiau ji, matyt, visiškai priešinga lietuvio prigimčiai – apie jos naudą tik daug šnekama, bet pavyzdžių Lietuvos pramonėje iki šiol nėra.

BFL

1. Šakos. Stipriausios išliks ir dabar vyraujančios tradicinės – chemijos, elektronikos, maisto, medienos apdirbimo, mineralinių medžiagų ir tekstilės pramonės šakos.

2. Energetika. Išsiplės žaliosios energetikos įrangos – saulės baterijų, vėjo jėgainių, biokuro katilų, energetiškai efektyvių statybinių medžiagų gamybos niša.

3. Ekologija. Žaliosios produkcijos paklausa visame pasaulyje didės, tad jos vis daugiau išvažiuos ir iš Lietuvos maisto, tekstilės, baldų fabrikų.

4. Kaimynystė. Stipriausi pramonininkai dalį savo gamybinių pajėgumų bus iškėlę į kaimynines Baltarusiją ir Kaliningrado sritį – į milžinišką vidinę Rytų rinką.

5. Eksportas. Pramonė gamins kone vien eksportui – vietinei rinkai kasmet traukiantis po kelis procentus, išgyvens tik tie, kurie didžiąją dalį produkcijos realizuos užsienyje.

6. Rinkos. Plėsis eksporto geografija. Pirmąjį dešimtmetį prekiavome NVS, antrąjį įsitvirtinome ES, dabar domina Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai.

7. Prekės ženklai. Nepavyks sukurti stiprių nacionalinių prekės ženklų, todėl ir toliau į užsienį pigiai pardavinėsime savo “pusfabrikačius”, ant kurių etiketes klijuos vakariečiai.

8. Investicijos. Užsienio rinkose uždirbti pinigai kartu su ES parama virs naujais gamybos įrenginiais – be jų konkurencijos užsienyje neatlaikysi.

9. Žmonės. Darbo jėgos pramonėje reikės vis mažiau – rankų darbą keis mašinos. Didelės gamybos pramonės plėtros nežadama, tad darbuotojų skaičius mažės arba išliks toks pat.

10. Produkcija. Savo produktyvumą didinsime neišvengiamai – irdėl to, kad vis dar turime pasivyti Europą, ir dėl to, kad antraip įveiks konkurentai.

Lietuvoje 29 proc. įmonių apskritai neinvestuoja į aplinkosaugines technologijas (eco-innovations – angl.), kurios leistų sumažinti žaliavų, energijos, vandens sąnaudas ir darytų mažesnį poveikį aplinkai, rodo naujausias “Eurobarometro” tyrimas.

Tuo tarpu 67 proc. Lietuvos įmonių per pastaruosius penkerius metus investavo į aplinkosaugines inovacijas. Trečdalyje Lietuvos įmonių tarp visų įsigytų naujųjų technologijų, aplinkosauginės sudarė 10 proc. Tuo tarpu 23 proc. bendrovių aplinkosauginėms technologijoms skyrė 30–49 proc. visų investicijų į inovacijas, o 8 proc. – daugiau nei 50 proc.

Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto docentė dr. Irina Kliopova tvirtino, kad šiuo metu vienas populiariausių tokių projektų įmonėse – iš technologinių procesų atliekamos energijos panaudojimas arba kituose technologiniuose procesuose, arba patalpoms šildyti. Pavyzdžiui, naudojant šiluminius siurblius ar šilumokaičius šiluma išskiriama iš nuotekų. O energijos gamybos įrenginius turinčios bendrovės stengiasi pereiti prie vietinių atsinaujinančių energijos šaltinių – biokuro ar saulės baterijų.
“Aplinkosauginės inovacijos, ypač švaresnė gamyba, atneša ne tik aplinkosauginę, bet ir ekonominę naudą”, – pabrėžia dr. I.Kliopova.
Tiesa, sunkmečiu Lietuvos įmonių investicijos gerokai prislopo. “Eurobarometro” tyrimo duomenimis, nors po vieną aplinkosauginę technologiją per dvejus metus įdiegė 34 proc. lietuviškų kompanijų, o ES vidurkis – 45 proc. Didžiausias barjeras diegti energiją, vandens išteklius ir žaliavas tausojančias technologijas – lėšų trūkumas (taip atsakė 74 proc. Lietuvos įmonių). Tačiau net 70 proc. įmonių atstovai teigė, kad siekis sumažinti energijos išteklių naudojimą nėra prioritetas.

Didžiausią pridėtinę vertę pramonės srityje kuria moderniausią techniką įvaldę žmonės. Todėl Lietuvai derėtų investuoti tiek į pramonės įrangą, tiek į švietimą.

“Aukšta pridėtinė vertė” mūsų šalyje nėra oficialiai apibrėžtas terminas ir jo “Veidui” nesugebėjo paaiškinti net Ūkio ministerijos specialistai, nors jų vadovas Dainius Kreivys nuo pat savo kadencijos pradžios kartoja, kad Lietuvos pramonę iš pigios darbo jėgos reikia paversti būtent aukštą pridėtinę vertę kuriančiu varikliu.

Pasitelkus ekonomistus šiaip ne taip pavyko apibrėžti, kad aukštą pridėtinę vertę kuriančioji yra ta pramonė, kurios našumas didelis, tai yra vienas darbuotojas sukuria didesnę, nei pramonės vidurkis, vertę. Svarbus momentas – šį gėrį kuria tik gamybos įmonės, o prekybininkai, kad ir kokie sėkmingi būtų jų sandoriai, nelaikomi didelės ekonominės vertės kūrėjais. “Didmeninė ir mažmeninė prekyba laikoma mažai žinių reikalaujančiomis rinkos paslaugomis, o tokios paprastai nekuria aukštos pridėtinės vertės”, – paaiškina Ūkio ministerijos Analizės ir strategijų skyriaus vedėjas Mindaugas Žilionis.

Investuotojų asociacijos ekspertas Vaidotas Rūkas teigia, kad negalima aukštąja ar žemąja pramonės šaka laikyti vieno kurio nors sektoriaus, – viskas priklauso tik nuo pačios įmonės pasirinkimo investuoti arba ne į naujausią įrangą, žmonių kvalifikaciją. “Toji pati tekstilės pramonė gali būti visų lygių: įmonėje gali būti gaminama tiek prastos kokybės siūlai, tiek brangiausia medžiaga, galbūt naudojama astronautų kostiumams siūti”, – pavyzdį pateikia ekspertas.

Jo manymu, pretenduojant tapti didelę pridėtinę vertę kuriančia bendrove, svarbūs turi būti abu šie dalykai – tiek moderni įranga, tiek darbuotojų intelektas. “Antrasis veiksnys netgi svarbesnis – juk panašūs įrenginiai gamina ir “iPhone”, ir visus kitus mobiliuosius telefonus, bet tik pirmieji yra patys vertingiausi”, – lygina V.Rūkas.

“Veidas” iš arčiau pažvelgė į specialistus, savo galva ir rankomis Lietuvoje kuriančius politikų dabar taip liaupsinamą didelę pridėtinę vertę.

Visa ko pagrindas – fizika

Justinas Kamičaitis – bene vyriausias šiuolaikinės moderniosios Lietuvos pramonės kūrėjas.

Vos su juo pabendravęs supranti, kodėl be jo auksinių rankų nenori apsieiti medicininę įrangą Vilniuje gaminanti bendrovė “Viltechmeda”. “Visi žino mano silpnybę naujovėms. Aš jau susiruošiau pasitraukti, norėčiau apibendrinti savo sukauptą profesinę literatūrą, parengti rekomendacinį jos sąrašą – bet va, prasidėjo kalbos apie naujo prietaiso kūrimą, ir visi kažkodėl vėl žiūri į mane”, – sako 81 metų konstruktorius mechanikas, kurio akyse žiba entuziazmo ugnelė.

Ponas Justinas sako, kad žurnalistų dėmesys jo nešildo: “Nesu niekuo unikalus, o mūsų sukuriami prietaisai – tai viso konstruktorių kolektyvo, tikrai ne mano vieno, nuopelnas.” Iš viso 2010-aisiais 14 mln. Lt apyvartą pasiekusioje “Viltechmedoje” dirba 63 žmonės.

Bet pasakodamas apie savo profesinę patirtį bei kvalifikaciją, J.Kamičaitis nejučia atskleidžia, dėl ko ir pats šitiek metų yra palinkęs prie braižymo lentos, ir dėl ko unikalius prietaisus kuriantiems darbdaviams jis vis dar yra nepamainomas.

J.Kamičaitis yra baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą, kuriame įgijo radijo techniko specialybę, vėliau pagal ją ir dirbo, papildomai baigė dvejų metų inžinierių perkvalifikavimo kursus Maskvoje, po kurių buvo paskirtas dirbti į tuometinio skaičiavimo technikos susivienijimo “Sigma” konstruktorių biurą.

Jaunas elektronikos specialistas netruko pastebėti, kad čia stinga gerų mechanikos specialistų, tad pats ėmė gilintis į šios srities subtilybes. “Iš pradžių buvau tik diletantas, turintis lakią vaizduotę. Bet pamažu savarankiškai perskaičiau visą, kokią tik sugebėjau gauti, mechanikos literatūrą ir persikvalifikavau – tapau konstruktoriumi mechaniku”, – pasakoja pašnekovas.

Toks profesinis pokytis buvo įmanomas ir dėl to, kad abiejų specialybių pagrindas yra fizika. “Mūsų srityje – tai mokslų mokslas. Nesuvokdamas, galvoje neturėdamas fizikos dėsnių, tu negali būti nei geras elektronikas, nei geras mechanikas”, – įsitikinęs jis. Galbūt dėl to ne taip ir svarbu, kad ponas Justinas iki šiol įrangos brėžinius braižo popieriuje, o jo greta dirbantys kolegos – kompiuteriu: esmės tai nekeičia.

Inžinierius pateikia teorinio fizikos pamato reikšmę pramonėje iliustruojantį pavyzdį. Kartą į lietuvių firmą kreipėsi švedai, vienoje tarptautinių parodų įsigiję Šveicarijos koledžo sukurtą prietaisą, pelniusį ne vieną aukštą įvertinimą.

Tačiau J.Kamičaitis su savo kolegomis nepasirašė kontrakto dėl jo gamybos, nes pastebėjo, kad kuriant įrenginį buvo pažeistas pamatinis inercijos dėsnis ir dėl to prietaisas greitai išklerdavo. “Istoriškai konstruktorių mechanikų specialybė kilo iš amatų, tad gamtos mokslas joje lyg ir nepakankamai vertinamas. Tai klaida – be fizikinio mąstymo čia progreso nebus, tavo mąstymas visų pirma turi remtis fizikos dėsniais”, – įsitikinęs pašnekovas. Kartu tai ir jo atsakymas, kokia turėtų būti gerus inžinierius rengianti Lietuvos švietimo sistema.

J.Kamičaitis prisipažįsta neįsivaizduojantis savo gyvenimo be konstruktoriaus darbo, tačiau turi ir laisvalaikio pomėgį – grožinę literatūrą, poeziją. “Nemėgstu nieko neveikti – smegenys visada turi būti užimtos, o gera literatūra skatina ir mechanikoje labai reikalingą kūrybingumą”, – sako techninės specialybės virtuozas.

Jis šypsosi, kad kadaise baigė labai gerą Prienų gimnaziją, o jo klasės draugai buvo neseniai miręs garsusis poetas Justinas Marcinkevičius, žymus XX a. baltistas, taip pat jau miręs profesorius Jonas Kazlauskas, ne vienas rašytojas, dailininkas. “Gali būti, kad teisingus pamatus mums paklojo mokykla. Esu įsitikinęs, kad tavo sėkmė yra žinios, – jei kažką sugebi daryti geriau nei kiti, pasaulis būtinai suras kelią į tavo namus”, – kažkurioje knygoje perskaityta išminimi pasidalija J.Kamičaitis.

Naujos žinios – kasdien

Kitas “Veido” pašnekovas, 25-erių metų Paulius Petronis, IT produktus žemės ūkiui kuriančios bendrovės “Art21″ gamybos vadovas, nepaisant amžiaus skirtumo, išskiria panašias asmenines savybes, padedančias siekti profesinių aukštumų. “Tai užsispyrimas, kantrybė, žinojimas, ko reikia tavo specialybei, nuolatinis žinių atnaujinimas”, – vardija jis.

Pasak vaikino, programuotojo darbe viskas – technologijos, metodika keičiasi taip greitai, kad vakarykštės žinios jau mažai tepraverčia. Jis pats sako besimokantis kasdien – žinių semiasi tiek iš profesinių vadovėlių, tiek iš savo korifėjų tinklaraščių. Skaitomą literatūrą jis skirsto į dvi dalis – tą, kuri padeda valdyti kasdienines darbines situacijas, ir tą, kuri naudinga savišvietai.

Beje, programavimas P.Petronį užvaldė jau septintoje vidurinės mokyklos klasėje, tačiau jis baigė ją labai gerais pažymiais. “Man viskas buvo įdomu ir svarbu, kompiuteris netapo visu gyvenimu, vis dėlto labai anksti supratau, kad dirbsiu tik programuotoju”, – tvirtina vaikinas.

Nors dabar, kaip prisipažįsta, nebelieka laiko sportui, buriavimui, kuriuo užsiimdavo anksčiau, pašnekovas viliasi, kad tai laikinas etapas, nes karjeros pradžioje būtina visiškai pasinerti į savo profesiją.

Dabar P.Petronio profesinis gyvenimas suskirstytas dviejų savaičių ciklais. Pirmiausia jo vadovaujamas kolektyvas, kuriantis programinę įrangą, aptaria ir pasidalija viso ciklo darbus ir panyra į programavimo pasaulį. Tiesa, darbų eiga kolektyviai aptariama kiekvienos darbo dienos pradžioje. Po dviejų savaičių įvertinami atlikti darbai. “Tai speciali metodologija, padedanti efektyviai siekti konkrečių rezultatų. Kartu suplanuojame, kiekvienas komandos narys įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą, po dviejų savaičių įvertinamas rezultatas, ir judame toliau”, – pasakoja programinės įrangos kūrėjų seminaruose užsienyje šios patirties įgijęs lietuvis.

Technologijos ir pagalba sveikatai

Lietuvoje didžiausią pridėtinę vertę kuria biotechnologijų, lazerių technologijų sektoriai, elektros ir optinės įrangos pramonė. Perspektyvus ir informacinių bei ryšių technologijų sektorius. Aukštą pridėtinę vertę sukuria ir tarptautinėje rinkoje konkurencingos transporto bei logistikos paslaugos.

Ypač daug dėmesio Lietuva turėtų skirti naujoms perspektyvioms ūkio sritims, kurios ateityje galėtų lemti šalies gerovę: švariosioms technologijoms, ateities energetikai, kūrybinei industrijai, gerovės ir sveikatingumo sritims (farmacija, medicinos ir sveikatingumo paslaugos, medicinos ir sveikatingumo įrangos, technikos bei reikmenų, ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamyba).
Šaltinis: “Lietuvos inovacijų 2010–2020 m. strategija”