"Dreamstime" nuotr.

Darbuotojų kvalifikacija ir švietimas – pirmučiausias naujo Seimo ir Vyriausybės prio­­­ritetas. Taip mano beveik ketvirtadalis verslo atstovų. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) pramonės įmonių vadovų apklausoje ši sritis pirmą kartą nurodyta kaip turinti būti svarbiausia tarp Vyriausybės prioritetų. „Valstybei šiandien reikia ne pigių darbininkų, o išmanių žmonių“, – pabrėžia LPK prezidentas Robertas Dargis.

Dar tarp pirmų trijų prioritetų – užsienio santykių stiprinimas, naujų rinkų paieška ir inovacijų diegimo gerinimas. Į ketvirtą poziciją nukrito 2012 m. analogiškoje apklausoje pirmas buvęs darbo santykių reguliavimas. Tačiau apklausa vyko dar iki naujajai valdžiai paskelbiant planus atidėti Darbo kodekso įsigaliojimą ir jį peržiūrėti.

R.Dargis atkreipia dėmesį, kad neprognozuoti pokyčiai pasaulyje, dabartinė Lietuvos priklausomybė nuo europinių pinigų, kurių po 2020 m. smarkiai sumažės, verčia imtis neatidėliotinų pokyčių, tad LPK XVII Vyriausybės 2016–2020 m. programai pasiūlė 10 svarbiausių darbų Lietuvos ekonomikos konkurencingumui užtikrinti.

1. Parengti 2017–2030 m. švietimo ir mokslo politikos strategines gaires ir jų įgyvendinimo programą, pradiniame etape pagrindinį dėmesį skiriant ugdymo įstaigų reformai ir mokytojų rengimui.

2. Parengti ir įgyvendinti ilgalaikes priemones demografinėms problemoms spręsti.

3. Skatinti Lietuvos ekonomikos augimą per šalies konkurencingumo didinimą, patrauklumą investicijoms ir naujų darbo vietų kūrimą.

4. Nustatyti laipsnišką darbo jėgos apmokestinimo mažėjimą, siekiant gerinti mokestinę aplinką.

5. Įgyvendinti atsakingą finansų politiką, siekiant konsoliduoto valstybės biudžeto pajamų tvarumo ir išlaidų efektyvumo.

6. Parengti atskirties tarp regionų mažinimo programą, užtikrinančią esminius regioninės politikos pokyčius: verslo sąlygų gerinimą, investicijų pritraukimą, vietinės darbo jėgos išsaugojimą ir demografinių pokyčių suvaldymą.

7. Užtikrinti nacionalinės platformos „Pramonė 4.0“ steigimą ir vystymą, siekiant savalaikio ir pilnaverčio Lietuvos dalyvavimo ketvirtosios pramonės revoliucijos procesuose.

8. Užtikrinti subalansuotą, kaštų ir naudos analize pagrįstą infrastruktūros plėtrą, efektyvų valstybės turto valdymą, gaunant maksimalią naudą piliečiams.

9. Parengti, su suinteresuotomis šalimis aptarti ir patvirtinti energetikos strategiją, užtikrinančią regiono mastu konkurencingas energijos išteklių ir infrastruktūros paslaugų kainas pramonei.

10. Užtikrinti efektyvų viešųjų pirkimų sistemos veikimą, nustatant tik būtiniausius kriterijus paslaugoms ir prekėms, įgyvendinti efektyvų teisinį reglamentavimą, nustatant tik būtiniausius kriterijus, taip pat kad pirkimuose gali dalyvauti tik įmonės, kurių mėnesio atlyginimo vidurkis sudaro ne mažiau kaip

80 proc. to regiono ar ūkio sektoriaus atitinkamos verslo srities atlyginimo vidurkio.

Apklausa

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Dreamstime" nuotr.

Prieš Seimo rinkimus patvirtintas valstybės biudžetas – didesnis nei įprasta. 2016-ieji Lietuvai dar žada mažėjantį nedarbą, atlyginimų didėjimą ir augantį bendrąjį vidaus produktą. Tačiau ekonomistai įspėja, kad visos geros Lietuvai ekonominės žinios – su įspėjamaisiais ženklais.

Vaiva SAPETKAITĖ

Nei pramonininkai, nei bankų ekonomistai į 2016-uosius nežiūri pro rožinius akinius, bet ir juodų akinių iš švarko kišenės netraukia.

„Nors tam tikrą stagnaciją galima už­čiuopti, bet didelių grėsmių nėra, tiesiog teks priprasti prie 1–3 proc. BVP augimo“, – sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Užsienio ryšių departamento di­rek­torius Aleksandras Izgorodinas.

„Nordea Bank“ Lietuvoje vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas pritaria, kad nors ir rizikuojame įstrigti ten, kur esame, didesnio ekonomikos kritimo rizika 2016 m. – menka: „Ekonomikos burbului pripūs­ti Lietuvai prireiktų bent trejų metų.“

„Swedbanko“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis irgi neįžvelgia ženklų, kad Lie­tuvos ekonomika būtų nesubalansuota.

Valstybės finansai, užsienio prekyba kur kas geriau subalansuoti nei prieš kri­zę, taip pat matoma mažesnė gyventojų ir įmonių priklausomybė nuo skolinto kapitalo.

Vidaus vartojimo – per mažai

„Pagrindinė prielaida šalies BVP didėjimui 2016 m. išlieka vidaus vartojimo au­gimas, kurį ir toliau skatins didėjančios namų ūkių pajamos bei mažėjantis nedarbas“, – apibendrina ūkio ministras Eval­das Gustas.

Finansų ministerija tikisi, kad šįmet Lie­tuvos namų ūkių vartojimo išlaidos (pa­lyginamosiomis kainomis) turėtų didėti 4,5 proc., vidutinis mėnesinis darbo už­mokestis – 5,3 proc., o darbą turinčių žmonių skaičius – 0,8 proc.

Tačiau N.Mačiulis kritikuoja valdančiąją daugumą ir finansų ministrą Rimantą Šadžių, pastaruoju metu nuolat aiškinantį, kad būtina skatinti vidaus vartojimą: „Vi­daus paklausa pakankamai sparčiai didėja ir be valdžios skatinimo, o tikroji šalies problema yra nepakankamas eksporto au­gimas. Tai yra vienas signalų, rodančių, kad tolimesnėje ateityje esame pažeidžiami, taigi būtina ieškoti instrumentų, kaip padidinti konkurencingumą.“

Statistika patvirtina N.Mačiulio teiginį. 2015 m. trečiąjį ketvirtį vidaus vartojimas didėjo net 6 proc. – panašus didėjimas bu­vo užfiksuotas tik 2006–2007 m. Tokia pat vidaus vartojimo tendencija išsilaikys ir 2016-aisiais.

Ž.Mauricas prognozuoja, kad 2016 m. Lietuvos BVP turėtų didėti sparčiausiai Baltijos šalyse – apie 4 proc. Verslas 2016-uo­sius taip pat sutiko nusiteikęs pozityviai. Pagal LPK sudaromus lūkesčių in­deksus pramonės ir turizmo lūkesčių in­deksai viršijo 50 punktų (buvo atitinkamai 69 ir 61), o tai rodo, kad tikimasi abiejų sričių augimo.

Didžiausią spaudimą vis dar patiria maisto pramonė, iš dalies kenčianti dėl Ru­sijos įvestų sankcijų bei sudėtingos pa­dėties NVS valstybėse, ir chemijos pramonė, kurią stabdo trąšų pramonės problemos tarptautinėse rinkose.

„Tačiau gerai sekasi baldų ir medienos pramonei, sparčiais tempais auga farmacijos pramonė, taip pat pakilimą išgyvena kompiuterinių, elektroninių ir optinių prietaisų gamintojai. Šalies ekonomiką teigiamai veiks ir rekordinis grūdų derlius. Galima ir transporto sektorius, generuojančio apie du trečdalius šalies paslaugų eksporto, plėtra“, – vardija ūkio ministras E.Gustas.

A.Izgorodinas primena, kad naujasis ES finansinis laikotarpis, per kurį bus įgyvendinama nemažai stambių europinių projektų, taip pat prisidės prie ekonomikos gyvybingumo.

Skausmingi demografiniai pokyčiai

Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame 2015–2016 m. konkurencingumo ty­rime Lietuvos konkurencingumas tarp 140 šalių pakilo iš 41-os į 36-ą vietą ir pasiekė aukščiausią kada nors turėtą poziciją. Tačiau baiminamasi, kad toks kilimas jau netrukus gali baigtis, nes Lietuva kasmet praranda apie 20 tūkst. produktyviausio amžiaus žmonių.

„Nuolat kartoju 2011 m. gyventojų su­rašymo statistiką. Žmones galima su­skirstyti į tris grupes: pirmieji uždirba sau ir ki­tiems, antrieji – išlaikomi šeimos, t.y. vaikai, ne­dirbantys sutuoktiniai, seneliai, tretieji – mokesčių mokėtojų. Gyventojų surašymo metu šių grupių proporcijos buvo 4:3:3, vadinasi, keturiems teko už­dirbti tiek, kad pragyventų dešimt. Tačiau tikroji situacija dar blogesnė, nes iš pirmųjų dar tenka atimti dirbančius viešajame sektoriuje, ku­riems atlyginimai mo­kami iš mo­kesčių mo­kėtojų pinigų, – aiškina Lietuvos laisvo­sios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas. – Aišku, ir taip įmanoma išgyventi, bet tada tie du dir­bantys turi sukurti labai daug vertės. Jei nepadidinsime dar­bo našumo, anksčiau ar vėliau neužteks dirbančių žmonių, kad jie galėtų visus išlaikyti.“

Ž.Šilėnui pritariantis Ž.Mauricas priduria, kad Lietuva jau seniai pateko į ydingą ratą: daugiau  emigrantų – dėl to mažiau surenkama mokesčių. Valstybės biudžetas patiria didesnį spaudimą surinkti reikalingų lėšų. Užuot ėmusis spręsti fundamentalią problemą, paprasčiausiai didinami mokesčiai. Kai mokesčiai nuolat didinami, verslininkai bijo investuoti, ne­kelia algų, nekuria daugiau gerai apmokamų darbo vietų. Kai negaunama didesnių algų ar apskritai neturima darbo, dar daugiau žmonių emigruoja. Taip sukasi ydingas ratas.

„Reikia persukti šį ratą į kitą pusę. Jei nesubalansuosime emigracijos ir imigracijos srautų, po kelerių metų turėsime neišsprendžiamų problemų. Partijų lyderiai turėtų suvokti, kad lenktyniaujame su lai­ku – dabar arba niekada. Kol kas dar tu­rime šansų, bet jei to nepadarysime da­bar, tapsime ES užkampiu“, – įspėja Ž.Mau­ricas.

Jo teigimu, vienintelė galimybė ką nors pakeisti – įsivežti darbo jėgos iš užsienio. Į Čekiją, Slovakiją, Lenkiją jau dabar daugiau žmonių imigruoja, nei iš jų emigruoja. Kad tai būtų įmanoma ir Lietuvoje, pasak Ž.Maurico, būtina sumažinti darbo apmokestinimą, mažinti socialinio draudimo mokesčius. Tik tokios priemonės skatintų verslininkus daugiau investuoti Lie­tu­voje, didinti algas darbuotojams.

„Ukrainoje ar Moldovoje yra tūkstančiai žmonių, kurie mielai dirbtų Lietuvoje už lietuvišką atlyginimą, ir jiems integruotis čia būtų daug lengviau nei pabėgėliams iš Sirijos. Tačiau Lietuvos valdžia tik kuria šiems žmonėms biurokratinius barjerus atvykti dirbti į Lietuvą, kuri iki šiol neturi jokios politikos, kaip prisivilioti protų ar bent jau juos išlaikyti“, – teigia Ž.Šilėnas.

Dėl ilgametės ES paramos Lietuva, ne­trukus pasieksianti 75 proc. ES BVP vie­nam gyventojui vidurkį, vis vangiau ima­si reformų. Ž.Šilėnas sako, kad iki 2004-ųjų, kol šalis dar nebuvo priimta į ES, reformos vyko kur kas greičiau, nes jas skatino tikslas patekti į ES.

Lietuvai tapus ES nare ir ėmus plaukti milijardams, reformų greitis sulėtėjo, nes val­džia nusprendė, kad jau laikas atsikvėp­ti: pinigų yra tiek, jog galima jais net­gi pasišvaistyti. Kaip valstybė gyvens po ket­verių metų, kai parama labai sumažės ar jos iš viso nebeliks?

Atsakymo į šį bene svarbiausią klausimą nėra iki šiol ir vargu ar jis bus sugalvotas 2016-aisiais.

Eksportas: blogiau nebebus?

„Dėl gilėjančios Rusijos krizės ir pa­skelbtų sankcijų 2015 m. lietuviškos kilmės produkcijos eksportas į šią šalį krito 56 proc., o į visas NVS šalis – 37 proc. Ti­kėtis, kad artimiausiais metais mūsų eksporto į Rytus rodikliai ims gerėti, neįmanoma. Kaip rodo įvairių tarptautinių organiz­acijų tyrimai, ekonomikos augimas Ru­sijoje galbūt turėtų prasidėti tik 2017-ai­siais“, – kalbėdamas apie eksporto augimo prognozes sako A.Iz­go­rodinas.

Vis dėlto tokio eksporto nuosmukio, koks Lietuvą ištiko praėjusiais metais, pa­sak eksperto, jau neturėtų būti. Pro­blemas NVS regione kompensuoja ES rinka. Pernai eksportas į ES šalis didėjo maždaug 5 proc. Eksportas į JAV padidėjo dar daugiau – 42 proc., arba 54 mln. eurų. Šios tendencijos turėtų išlikti ir 2016-aisiais.

Ūkio ministro teigimu, prognozuojamas prekių ir paslaugų eksporto apimties au­­gimas 2016 m. turėtų būti 2,4 proc. di­desnis nei šįmet ir siekti 3,2 proc. VšĮ „Vers­li Lietuva“ skaičiavimais, šįmet lietuviš­kos kilmės prekių eksportas, išskyrus naf­tos produktus, turėtų siekti 10,8 mlrd. eurų, o tai būtų 3,8 proc. daugiau nei 2015 m.

Toliau traukiantis Rusijos ekonomikai, prekių reeksportas (išskyrus naftos produktus) šįmet gali susitraukti dar 1,1 proc., iki 8,3 mlrd. eurų. Paslaugų eksportui prognozuojamas 1,3 proc. didėjimas – iki 6,1 mlrd. eurų. „Vis dėlto eksporto augimą prognozuoti sudėtinga, nes rinkose vyrauja dideli kainų pokyčiai, ypač smarkiai keičiasi naftos produktų kainos“, – įspėja E.Gustas.

A.Izgorodino vertinimu, 2016 m. turėtų didėti eksportas ne tik į JAV, bet ir į Kiniją, Izraelį. Tolimesnėje ateityje tas pat pasakytina apie Turkiją, Jungtinius Arabų Emyratus, kitas arabų šalis. Pernai eksportas į ES sudarė apie 60 proc. lietuviškos kilmės eksporto, 2016 m. ši dalis dar padidės, o eksportas į NVS rinkas gali kristi iki 20 proc. bendro kiekio. Nuo 10 proc. pernai iki 15–17 proc. šiais metais turėtų išaugti eksportas į kitas rinkas.

2015 m. lapkričio mėnesį Ekonominės diplomatijos taryba pritarė siūlymui išskirti 10 Lietuvos eksporto prioritetinių rinkų, į kurias planuojama koncentruoti valstybės skatinimo priemones, viešojo sektoriaus veiksmus, ir taip paspartinti Lietuvos eksporto plėtrą ir šalies ekonomikos augimą. Tarp jų yra Švedija, Vo­kietija, Nor­vegija, Jungtinė Karalystė, Ukraina, Pran­cūzija, JAV, Kinija, Izraelis ir Ja­ponija.

Investicijos atsigauna

Jei išliks dabartinės investicijų tendencijos, grėsmių Lietuvos ekonomikai ateityje mažės. Tiesioginės užsienio investicijos pernai didėjo, daugiau jų laukiama ir 2016, ir 2017 m.

„Tarptautinės korporacijos turi daug gry­­nųjų pinigų ir yra linkusios juos investuoti, ieško, kur galima būtų investuoti, kokias bendroves įsigyti. Tai svarbiausias investicijų augimo variklis. Žinoma, veikia ir mažos palūkanų normos, verslams da­bar lengviau pasiskolinti ir investuoti į plėtrą“, – sako Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.

Ūkio ministerijos duomenimis, vien 2015 m. antrąjį ketvirtį tiesioginių užsienio investicijų srautas Lietuvoje padidėjo keturis kartus, palyginti su tuo pačiu 2014 m. ketvirčiu. Be to, Lietuvoje savo veiklą plėsti ir investuoti pasirinko tokios bendrovės, kaip kompetencijų centrą Vilniuje įkūrusi „Nasdaq“, Klaipėdoje naftos ir dujų technologijų gamybos padalinį įsteigusi CSUB, Panevėžio laisvojoje ekonomikos zonoje gamyklą atidariusi Nor­ve­gijos kapitalo įmonė „Devold“ ir sparčiausiai auganti Kinijos informacinių technologijų kompanija „Fun Guide“.

Lietuvoje daugiausia investuoja JAV, Švedijos, Norvegijos, Didžiosios Bri­ta­ni­jos, Suomijos, Danijos ir Vokietijos ka­pi­talas. „Taip pat matome IT įmonių iš Ru­sijos, Ukrainos, Baltarusijos suaktyvėjimą – jos nori persikraustyti į saugesnę vietą, kur geresnė aplinka verslui ir skaidresnė tei­sinė sistema“, – komentuoja VšĮ „In­ves­tuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius Justinas Pa­girys.

„Investuok Lietuvoje“ kasmet dabar pri­traukia 10–15 proc. daugiau investicinių projektų, palyginti su ankstesniais me­t­ais. „Kol kas skaičiuojame 2015 m. rezultatus, baigiamos paskutinės derybos, bet turėtume turėti netoli 30 naujų investicinių projektų, per 2 tūkst. naujų darbo vie­tų, daugiau nei 100 mln. eurų kapitalo in­vesticijų. Visi projektai, su kuriais dirbame, skirti eksportui. Itin plečiasi paslaugų centrai, IT ir technologijų bei inžinerinė gamyba“, – vardija J.Pagirys.

Pagrindinės Lietuvos konkurentės dėl investicijų yra Lenkija ir Čekija. „Pi­gumas – trumpalaikis pranašumas, todėl kovoje dėl investicijų vis svarbesnė tampa kompetencija ir talentai“, – sako R.Skyrienė.

Jai pritaria ir J.Pagirys: „Sąnaudos vienareikšmiškai yra vienas svarbiausių kriterijų visoms kompanijoms, bet visoje Vi­durio ir Rytų Europoje jos panašaus lygio. Jei nuolat konkuruotume su norvegais, švedais ar amerikiečiais, tai sąnaudų privalumas būtų svarbus, tačiau dabar mūsų konkurentai yra panašių sąnaudų valstybės, todėl pranašumą turime parodyti ki­tais būdais.“

Pasak J.Pagirio, ypač svarbi tampa švietimo sistema, kuri turėtų tapti lankstesne ir geriau pritaikyta verslo poreikiams.

Darbo santykiai – dar viena problema, trukdanti pritraukti investicijų. Lietuvos pramonės įmonių vadovų apklausa parodė, kad darbo santykių liberalizavimas bū­tų ypač naudingas Lietuvai: maždaug pusė respondentų tvirtino, kad jei būtų palengvintos terminuotųjų sutarčių sudarymo sąlygos ir palengvintas atleidimas iš darbo, tai paskatintų juos kurti naujas darbo vietas savose įmonėse.

„Šešėlis“ traukiasi

Šįmet toliau turėtų mažėti šešėlinė ekonomika. Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas pabrėžia, kad tai patvirtina visi šešėlinės ekonomikos ty­rimai. Prof. Friedricho Schneiderio skaičiavimais, 2015 m. šešėlinės ekonomi­kos dydis Lietuvoje siekė apie 26 proc. BVP, o 2003 m. šis rodiklis buvo apie 32 proc.

„Verslas skaidriau moka mokesčius, gyventojai tampa vis nepakantesni atlyginimams vokeliuose ir kitiems mokesčių slė­pimo reiškiniams: nuo 2006 m. VMI pa­sitikėjimo telefonu 1882 gauta per 25 tūkst. pranešimų, o panaudojus šią informa­ciją į biudžetą grąžinta per 30 mln. eu­rų. Iš viso VMI stebėsenos ir kontrolės veiks­mais biudžetą papildė per 200 mln. eu­rų nuslėptų ar nesumokėtų mokesčių“, – teigia A.Klerauskas.

Jau prasidėjo įtakingiausios verslo organizacijos – Lietuvos pramonininkų konfederacijos – prezidento rinkimų kampanija, kurios favoritais laikomi fabrikantas Visvaldas Matijošaitis ir statybininkas Robertas Dargis.

Birželio mėnesį Lietuvos pramonininkų laukia sunki, beveik neįgyvendinama užduotis – išsirinkti naują konfederacijos prezidentą vietoje pernai spalio pabaigoje netikėtai mirusio ilgamečio vadovo, „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio.
„Kad ir kas būtų išrinktas, jeigu lyginsime su B.Lubiu, tai palyginimas tikrai bus ne pretendento naudai, nes labai jau aukštai iškelta kartelė, – liūdnai kalba LPK garbės viceprezidentas Mykolas Aleliūnas, 1989-aisiais buvęs vienu Lietuvos pramonininkų asociacijos, vėliau tapusios konfederacija, steigėjų. – Šiomis dienomis dalyvavau knygos apie signatarus, kurios leidimą fundavo B.Lubys, pristatyme, tai vienas kalbėjusių signatarų labai taikliai pasakė, kad pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje buvo dvi iškiliausios asmenybės: poetas Justinas Marcinkevičius ir pramonininkas Bronislovas Lubys. Ir abu jau išėję.“

„Ferrari“ prieš „Maybach“

Užimti B.Lubio vietą – tikrai nemenkas iššūkis, nes šis pramonininkas, politikas, visuomenės veikėjas per pastaruosius du dešimtmečius ne tik pavertė LPK įtakingiausia verslo organizacija Lietuvoje. Jis taip pat suformavo tam tikrą verslo, ypač stambiojo, santykių su visuomene ir valstybės politikais etiką, kurios pats griežtai laikėsi ir nevengdavo pašiepti tų, kurie kelia save aukščiau už tautos išrinktuosius ar pabrėžtinai puikuojasi turimais turtais.
Prieš kokius penkerius metus, kai įžvalgesni verslininkai jau matė krizę ir taupė, bet kai kurie jautėsi pinigų viešpačiais, per Lietuvą nuvilnijo prabangių, netgi išskirtinių automobilių pirkimo banga. Tai matydamas B.Lubys kone demonstratyviai nusipirko stilingą mažylį „Smart“, kurį pats vairuodavo Vilniaus gatvėmis, stulbindamas visus, atpažinusius, kad prie to automobiliuko vairo sėdi turtingiausias Lietuvos žmogus. „Jeigu jie tokie turtingi, tegu sau važinėja bentliais, meibachais ar ferariais, – pašaipiai atsakydavo B.Lubys, klausiamas, kodėl neleidžia sau ko nors prabangesnio nei serijinis „Mercedes“, prie kurio vairo jis sėsdavo tik vykdamas tolimesnėn kelionėn – į Kauną ar Klaipėdą. – Aš tiek daug pinigų neturiu, man mieste ir smarto užtenka.“
Paradoksas, bet du iš tų, kurių adresu, labai tikėtina, buvo paleista ši viešą puikybę smerkianti pastaba, dabar vadinami realiausiais kandidatais į LPK prezidento postą: tai kelių „Ferrari“ ir kitų retų sportinių automobilių savininkas, „Vičiūnai Group“ valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis ir nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ direktorius Robertas Dargis, jau pradedant bliūkšti nekilnojamojo turto burbului nudžiuginęs save 800 tūkst. Lt kainavusiu limuzinu „Maybach“, o savo kolekcijoje turintis šarvuotą „Mercedes“, kuriuo važinėjo pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, ir „Range Rover“, kuriuo po Vilnių vežiota Britanijos karalienė Elžbieta II.
Žinoma, kalbant apie LPK prezidento rinkimus galima sakyti, jog pretendentų vairuojami automobiliai – tai smulkmena, juoba nėra abejonių, kad abu verslininkai pinigus jiems įsigyti sąžiningai užsidirbo. Kita vertus, tai šį bei tą sako apie jų savosios vietos visuomenėje supratimą, kuris, deja, ne į gerąją pusę skiriasi nuo B.Lubio nubrėžtų standartų. Ką jau kalbėti apie tokius dalykus, kaip elgesys viešoje vietoje.
Pernai vasarą Kaunas aptarinėjo dvi žinias, susijusias su daugumai miestiečių gerai pažįstamu V.Matijošaičio „Ferrari“: pirmą – su pasimėgavimu, antrą – su pasipiktinimu. Mat pirma gegužės pabaigoje milijonieriui ir naujosios miesto valdžios atstovui teko susimokėti baudą už ilgiau, nei išpirktas laikas, mokamoje stovėjimo aikštelėje paliktą automobilį. O rugpjūtį V.Matijošaitį nubausti išdrįsusią įstaigą užgriuvo jo suorganizuota savivaldybė kontrolė, tiesa, jokių didelių pažeidimų neradusi.
Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kad šitaip būtų galėjęs pasielgti B.Lubys. Visi jį pažinojusieji vienu balsu tvirtina: jei jau šį žmogų būtų ištikusi tokia bėda, tai jis nesiginčydamas būtų ne tik baudą čia pat sumokėjęs, bet ir atsiprašęs, kad savo poelgiu kažkam sukėlė nepatogumų. Būdamas turtingiausias ir įtakingiausias Lietuvos verslo lyderis, B.Lubys puikiai suvokė, kad vienas svarbiausių jo uždavinių – gerinti verslo ir apskritai turtingų žmonių įvaizdį visuomenėje, o vieša arogancija bei galios demonstravimas tam tikrai nepadeda.
Žinoma, gali būti, kad ir V.Matijošaitis pasimokė iš šio skandalo. Kartu su juo posėdžiaujantys Kauno tarybos nariai „Veidui“ pasakojo, kad pastaruoju metu jis itin stengiasi perlaužti valdingą, kitų nuomonių nepripažįstantį savo būdą, ir čia jam labai padedanti žmona, bet „nuolatos kas nors išlenda“.

Du požiūriai į LPK vietą

Vis dėlto šalia pretendentų noro tapti LPK prezidentu yra dar ir patys pramonininkai, kurie rinksis: V.Matijošaitis ar R.Dargis. Abu jie, viena vertus, gerai pažįstami konfederacijas nariams, kita vertus, atstovaujantys visiškai skirtingam požiūriui į verslą ir jo asocijuotų struktūrų vaidmenį visuomenėje.
V.Matijošaitis – stambus pramonininkas, vienas didžiausių eksportuotojų (85 proc. „Vici“ produkcijos išvežama), tačiau tai tikras seno tipo fabrikantas, kurio įmonės pridėtinę vertę kuria daugiausia mažų sąnaudų, taigi ir mažų atlyginimų bei sunkių darbo sąlygų, sąskaita. Apdirbamosios pramonės pelno marža yra labai nedidelė, tad išgyventi galima tik ekstensyviai plečiantis, ką „Vičiūnai Group“ sėkmingai ir daro. Bet klausimas – kiek tai gali tęstis? Kinų ir kitų azijiečių darbo jėgos kainomis vis tiek neaplenksi, apie kokias proveržio technologijas žuvies pirštelių gamybos srityje irgi neteko girdėti.
Kita vertus, V.Matijošaitis neabejotinai kietai atstovautų pramonės interesams Vyriausybėje bei Seime, nors tokio gebėjimo bendrauti su politikais kaip B.Lubys jis tikrai neturi. „Jeigu Vyriausybei reikia priimti sprendimą, tai, liaudiškai tariant, reikia pašvilpti, susodinti visus prie stalo – pristatyti, kokių reikia sprendimų, rytoj surinkti visą informaciją, o poryt pakelti rankas. Viskas, – prieš trejetą metų aiškino V.Matijošaitis „Verslo žinioms“. – Per vieną dieną problemą galima išspręsti.“ Šis pareiškimas gali sukelti tik juoką žmogui, praktiškai susidūrusiam su Vyriausybės veikla ir interesų derinimu politikoje, bet gerai atspindi tam tikros lietuviško verslo dalies požiūrį į visų problemų sprendimo būdą.
Šiuo požiūriu R.Dargis, daugiau nei dešimtmetį dirbantis kartu su politikais ir vykdomosios valdžios struktūromis, yra visiškas V.Matijošaičio antipodas. Visas savo vadovaujamas asocijuotas verslo struktūras – Statybininkų asociaciją, Nekilnojamojo turto plėtros asociaciją R.Dargis pirmiausia naudoja kaip instrumentą visam Lietuvos verslui ir visuomenei stumti pirmyn, o tik paskui – kaip lobistines organizacijas. Šiuo metu visur cituojamas tyrimas apie tai, kokia Lietuvos žmonių dalis moka mokesčius ir tempia ant savo pečių valstybę, atsirado R.Dargio užsakymu. Jis labai rimtai stumia švietimo ir mokslo pertvarką, nes dabartinė visiškai neatitinka verslo ir valstybės poreikių, remia įvairių Lietuvos ateities vizijų kūrimą. Ir pabrėžtinai primena, kad nors verslas jo gyvenime užima svarbią vietą, bet „kuo didesnio pinigų kiekio turėjimas nėra mano viso gyvenimo tikslas“.
Bus labai įdomu stebėti, kurį supratimą apie LPK vietą visuomenėje birželį pasirinks šalies pramonininkai: arogantišką, senamadišką, bet kietą fabrikantą patvaldį V.Matijošaitį, ar verslą, kaip pilietinės visuomenės pažangos variklį, propaguojantį R.Dargį. Tai daug pasakys apie tai, kaip Lietuvos verslas supranta savo vietą visuomenėje.

a. a. Bronislovas Lubys
Pareigos: „Achemos“ grupės prezidentas, KLASCO prezidentas
Išsilavinimas: Kauno politechnikos institutas, inžinierius chemikas
Verslą pradėjo: 1994 m., būdamas valstybinės įmonės „Azotas“ generalinis direktorius
Verslo dydis: 2010 m. grupės turtas įvertintas 2,9 mlrd. Lt, darbuotojų – 5,5 tūkst.
Turtas: vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, pats turtingiausias pramonininkas, 2011 m. turtas vertintas 744 mln. Lt
Politinė ir visuomeninė veikla: Kovo 11-osios Akto signataras, Vyriausybės vadovas 1992–1993 m., Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas 1993–2011 m.
Įtaka: 1992–2011 m. – vienas iš trijų įtakingiausių Lietuvos žmonių
Pomėgiai: buriavimas

Visvaldas Matijošaitis
Pareigos: įmonių grupės „Vičiūnai Group“ valdybos pirmininkas
Išsilavinimas: Vilniaus inžinierinis statybos institutas, inžinierius mechanikas
Verslą pradėjo: 1990 m., būdamas VRM sistemos Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymo (OBCHSS) vieno iš Kauno padalinių viršininku
Verslo dydis: grupę sudaro 47 įmonės 17 pasaulio šalių. 2011 m. apyvarta – 2 mlrd. Lt, darbuotojų – 6,5 tūkst.
Turtas: jau dešimtmetį priklauso turtingiausių Lietuvos žmonių dvidešimtukui, vienas turtingiausių pramonininkų, 2011 m. turtas vertintas 195 mln. Lt (17 vieta Lietuvoje)
Politinė ir visuomeninė veikla: 2010 m. įkūrė visuomeninę organizaciją „Vieningas Kaunas“, su kuria savivaldybių tarybų rinkimuose nesėkmingai siekė miesto mero posto. Remia Kauno „Žalgirio“ vyrų ir „VIČI-Aisčių“ moterų krepšinio komandas.
Įtaka: turi didelį autoritetą tarp Kauno ir Plungės verslininkų
Pomėgiai: medžioklė, prabangūs sportiniai automobiliai

Robertas Dargis
Pareigos: nekilnojamojo turto ir statybų įmonių grupės „Eika“ direktorius
Išsilavinimas: Vilniaus inžinierinis statybos institutas, inžinierius statybininkas
Verslą pradėjo: 1993 m., būdamas eksperimentinio projektavimo ir statybos susivienijimo „Monolitas“ generalinio direktoriaus pavaduotoju
Verslo dydis: įmonių grupė vertinama 44 mln. Lt
Turtas: 2011 m. vertintas apie 20 mln. Lt
Politinė ir visuomeninė veikla: 2000–2001 m. Vyriausybės kancleris liberalo Rolando Pakso Vyriausybėje, šiam atsistatydinus, svarstytas kaip galimas kandidatas į premjero postą. Kviestas dirbti prezidento Valdo Adamkaus patarėju ekonomikos klausimais. Darbar pilietinės visuomenės instituto valdybos narys, Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas.
Įtaka: 2009-aisiais savaitraščio „Veidas“ apklausoje pripažintas septintu pagal įtaką žmogumi Lietuvoje
Pomėgiai: buriavimas, garsių asmenybių automobilių rinkimas

BFL

Lietuvos pramonininkai tvirtina, kad šalies ūkį iš nuosmukio išvedantis eksportas galėtų augti gerokai sparčiau, jei bankai laikytųsi ne tokios konservatyvios kreditavimo politikos, rašo “Verslo žinios”.

“Įmonės nespėja pagaminti tiek produkcijos, kiek iš jų norėtų pirkti užsienio pirkėjai. Kad pramonės įmonės neprarastų konkurencingumo užsienio rinkose, būtinas kuo skubesnis investicijų ir plėtros proveržis, tačiau tam kelią užkerta kreditavimo trūkumas”, – tvirtino Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas.

Pramonininkai sako, kad nepaisant gerėjančių šalies komercinių bankų finansinių rodiklių kreditavimas verslui netapo prieinamesnis ir pasiremia Lietuvos banko duomenimis, jog kreditavimo verslui mažėjimas pastebimas jau 22 mėnesį iš eilės.

“Tai didžiulė problema, kreditus šiuo metu gali gauti tik pačios geriausios įmonės. Greičiausiai pagrindinė priežastis yra pagrindinių bankų politika, itin atsargiai vertinanti Lietuvą ir regioną, todėl ir girdime bankų retoriką, neva kreditų paklausos nėra”, – teigė LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

SEB banko prezidento pavaduotojas, Verslo bankininkystės tarnybos direktorius Aivaras Čičelis savo ruožtu skaičiavo, kad visų bankų verslo klientams išduotas portfelis labai mažėjo nuo 2009 metų pirmo ketvirčio, o 2011 metų pirmą ketvirtį SEB banke, anot jo, šis portfelis jau stabilizuojasi, antrą ketvirtį laukiama ir augimo.

“Prieš sunkmetį didžiąją dalį paskolų portfelio sudarė nekilnojamojo turto ir transporto sektoriaus kreditavimas”, – pastebėjo A.Čičelis.