BFL

Buvo normalu, kad Lietuvos ekonomika augdavo po 6–8 proc. kasmet, teks priprasti prie 3–4 proc. augimo – taip SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda formulavo „naująją normą“, apie kurią buvo diskutuojama Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) surengtame Metų ekonomikos forume.

Gruodžio 1-ąją vykusio forumo tema „Globalaus konkurencingumo indeksas: kur mes esame ir kur galėtume būti?“ Indeksą kasmet skelbia Pasaulinis ekonomikos forumas (PEF), labiausiai žinomas dėl kasmet rengiamų verslo ir politikos elito susitikimų Davose (Šveicarija).

PEF konkurencingumo indekso pristatyme, kurį galima rasti internete (http://www.weforum.org), rašoma, kad „naujoji norma“ – tai mažesni visos ekonomikos ir darbo našumo augimo tempai, didesnis nedarbas. Prognozuojama, kad šie rodikliai nebus tokie geri kaip iki pasaulinės finansų krizės. Juolab kad rodiklius veikia sulėtėjęs besivystančių rinkų augimas, geopolitinė įtampa ir tarptautiniai konfliktai. Bet vilčių teikia IT plėtra, skatinanti naujų verslo modelių atsiradimą.

PEF ekspertė Caroline Galvan, Vilniuje pristačiusi 2015–2016 m. indeksą, keliskart priminė, kad Kinijos ekonomikos augimo tempai pastaraisiais dešimtmečiais buvo vidutiniškai net 15 kartų spartesni už ES. Tačiau prognozuojama, kad 2015 m. besivystančios rinkos augs tik dukart greičiau nei išsivysčiusios ekonomikos (atitinkamai 4,2 ir 2,1 proc.), nors 2013 m. greitis skyrėsi 4 kartus (5 ir 1,3 proc.).

PEF prognozuoja, kad JAV ekonomika atsigauna nepaisant stiprėjančio dolerio, o ES lėtesnius augimo tempus atsveria mažesnės energijos kainos ir susilpnėjęs euras. Kinijos ekonomikos augimas bus lėtesnis dėl tvaresnio, mažiau nuo investicijų priklausomo augimo modelio.

Pasak C.Galvan, ne darbo našumas, bet ekonomikos konkurencingumas yra svarbiausias dalykas bandant vaduotis iš „naujosios normos“.

PEF 2015 m. konkurencingumo indekse Lietuva užima 36 vietą, Estija – 30-ą, Lenkija – 41-ą, Latvija – 44-ą, Rusija – 45-ą. Šių metų Lietuvos rodiklis – aukščiausia vieta per visą laiką, kai šalies rodikliai įtraukti į indekso skaičiavimus. Pernai Lietuva buvo 5 pakopomis žemiau, 2010 m. užėmė 47 vietą. Pirma yra Šveicarija, antras – Singapūras, trečios – JAV.

Indeksas skaičiuojamas pasitelkus daugybę rodiklių, leidžiančių įvertinti svarbiausius konkurencingumo veiksnius: institucijas, in­fras­truktūrą, makroekonominę aplinką, sveikatos priežiūrą bei pradinį mokymą, profesinį bei aukš­­tąjį mokymą, prekių rinkos, darbo rinkos efektyvumą, finansų rinkos išvystymą, technologinę parengtį, rinkos dy­dį, verslo išvystymo lygį, inovacijas.

Pasak C.Galvan, stipriosios Lietuvos pusės, jos geriausi rodikliai yra sveikatos priežiūra, pradinis mokymas ir technologinė parengtis. Pastarasis rodiklis išreiškia gebėjimą naudotis įprastinėmis, jau žinomomis technologijomis.

Pagal ūkio tipą ir jo konkurencingumą Lietuva priskirtina prie pereinamosios stadijos ekonomikų, tokių kaip Lenkija, Brazilija. Šalis juda link ekonomikos, kurioje svarbiausias raidos veiksnys yra inovacijos. Tai būdinga JAV, Korėjai, Singapūrui. Pasak pranešėjos, Lietuvos verslo bendruomenės apklausos rodo, kad didžiausios konkurencingumo kliūtys yra biurokratizmas, mokesčių sistema ir darbo santykiai.

Lietuvos ūkio ministro Evaldo Gusto nuomone, biurokratinė našta verslui jaučiama visoje Europoje. Jo vertinimu, konkurencingumo indekso rodikliams daro įtaką septynių ministerijų veikla. Ministras teigė, kad parengtas 2016–2017 m. adminis­tracinės naštos mažinimo planas.

Kalbėdamas apie biurokratinę naštą G.Nausėda priminė akivaizdų dalyką: mažėjant šalies gyventojų, valstybės tarnautojų nemažėja. Tai atliepė LPK prezidento Roberto Dargio pastebėjimui apie valstybinio sektoriaus mastą Lietuvoje: net 44 proc. dirbančiųjų gauna atlyginimą iš valstybės.

R.Dargis kalbėjo ir apie „naująją normą“, su kuria Lietuvai teks susitaikyti po dešimtmečio: dėl demografinių pokyčių bus trečdaliu mažiau 30–50 metų darbuotojų, kurie yra patys produktyviausi.

Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės ultimatyvus raginimas pakelti minimalią algą nuo 1000 iki 1509 Lt sukėlė pašaipų, nepasitenkinimo, pykčio ir kritikos audrą ir Vyriausybėje, ir tarp įvairių ekonomistų, finansininkų bei verslininkų. Ką apie tokį vienos iš valdančiosios daugumos partijų kategorišką siūlymą mano pramonininkai? Nuo to pokalbį pradėjome su Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentu Robertu Dargiu.

R.D.: Manau, kad šio siūlymo nereikėtų vertinti rimtai. Tai tiesiog PR dalykas, politinės batalijos, kuriomis mėginama nukreipti dėmesį nuo svarbiausių problemų, o ne pasvertas ir išdiskutuotas siūlymas. Apie tai kalbėjomės ir su ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi. Jo nuostatos labai aiškios: Vyriausybė šio nepasverto siūlymo nepalaiko.
Beje, dar gruodžio viduryje Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Lietuvos investuotojų forumas ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacija bendrai išskyrė tris didžiausius šio laikmečio Lietuvos problemų blokus ir išdėstė juos Ministrų kabinetui.
Taigi, mūsų nuomone, problema Nr. 1 yra demografija. Ji Lietuvos ekonomikai dabar turi ir ateityje turės ilgalaikių pasekmių. Jau šiandien dirbančiųjų stinga: laisvų darbo vietų yra gerokai daugiau nei potencialių darbuotojų. Iš tikrųjų darbuotojas šiandien turi daug daugiau galimybių pasirinkti norimą darbą, nei turėjo prieš dešimtmetį. Šiandien visų įmonių plėtra priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, nuo galimybės turėti specialistų, kurie dirbtų prie technologinių linijų, prie produktų kūrimo, rinkodaros srityje. Daugybė bendrovių rinkoje neranda tokių žmonių.
Antroji problema – finansai. Bankai vis dar labai atsargiai žvelgia į ateitį, finansuoja tik sėkmingai dirbančias kompanijas. Kita vertus, verslas taip pat labai atsargiai vertina ateitį ir nebeskuba imti kreditų. Dėl to per pastaruosius metus labai sulėtėjo investicinė plėtra. Ypač mažai būta technologinių investicijų, kurios kuria ilgalaikį ekonomikos augimą. Ir tik dabar investicijos į technologijas pamažu didėja, bet investuojama daugiausia pačių įmonių lėšomis, o ne kreditais, paimtais iš bankų.
Jei pažvelgtume į mūsų regionus, ten padėtis dar niūresnė. Smulkiosioms ir vidutinėms provincijos įmonėms bankų kreditai iš esmės neprieinami. Pagaliau mes Lietuvoje nesame išplėtoję rizikos kapitalo fondų ir privačių kredito institucijų, išskyrus greitųjų kreditų įmones ir kredito unijas, veiklos.
Trečias problemų blokas – konkurencinė aplinka. Ir visi šie trys blokai tiesiogiai priklauso nuo valdžios, tad apie tai valdžia pirmiausia ir turėtų kalbėti. Ir ne tik kalbėti, bet ir veikti.
O juk biurokratizmas įsišaknijęs, ir niekas nesikeičia. Štai, remiantis pastarųjų šešerių metų Pasaulio ekonomikos forumo tyrimais, Lietuva pagal valstybės finansų tvarkymą atsiduria kažkur antrajame šimtuke, tai yra 114, 115, 117-oje vietose. Kitaip tariant, esame greta atsilikusių Afrikos valstybėlių, tad gal pirmiausia reikėtų pradėti nuo tvarkos valstybės viešuosiuose finansuose?
Arba koks yra mūsų valstybės turto valdymo efektyvumas? Pasirodo, vienam valstybės tarnautojui tenka net 60 kv. m naudingo ploto. O tai reiškia, kad kasmet tuščiai išmetame milžiniškas sumas tam turtui išlaikyti: šildymui, apšvietimui, valymui, remontui.
Problemas galiu vardyti nesustodamas. Na, kad ir darbo santykiai. Pas mus jie, palyginti su Lenkija, Latvija, Estija, Danija, Švedija, Suomija, Norvegija, yra labiausiai stabdantys ekonomikos plėtrą. O juk su šiomis valstybėmis mes konkuruojame regione.
Kita problema – darbo mokesčiai: mūsų darbo mokesčiai vėlgi patys didžiausi regione, didesni už lenkų, latvių, estų, danų, švedų, suomių. Mes daugiausiai sumokame darbo mokesčių nuo darbo jėgos apmokėjimo. Tiesa, premjeras buvo sudaręs darbo grupę, kaip sumažinti darbo jėgos apmokestinimą nesumažinant pajamų į biudžetą, kitaip sakant, per kitus instrumentus surinkti lėšų, kad įmonėms, kuriose daug žmonių ir kuriose negali pakeisti darbo rankų robotais, būtų palengvintos išlikimo sąlygos.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek realiai verslo įmonių minimalią algą galėtų padidinti iki 1509 Lt?
R.D.: Tie, kurie gali, tie ir pakėlė. Beje, kaip rodo LPK neseniai atliktas tyrimas, mažos algos yra ne Vilniaus ar kitų didmiesčių įmonių problema, o regionų, mažų miestelių įmonėlių bėda. Jos tiesiog neišgali mokėti algų, didesnių kaip tūkstantis litų.
Be to, minimalios algos pakėlimas pirmiausia paliestų tas šakas, kurios negali išsiversti be žmogaus rankų, tai yra maisto, baldų, medžio apdirbimo, tekstilės, šiek tiek metalo apdirbimo pramonę. Iš tikrųjų, remiantis mūsų apklausa, minimalios algos kėlimas iki 1509 Lt yra aktualus net 75 proc. visų pramonės įmonių. O pernykštis minimalios algos kėlimas iki 1000 Lt palietė vos 20 proc. visų pramonės įmonių, taigi reikšmingos įtakos neturėjo.
Sakyčiau, ypač pragaištingas toks didelis minimalios algos didinimas būtų paslaugų srityje. Štai paimkime restoranų sektorių. Kai ponia L.Graužinienė pateikė siūlymą pakelti minimalią algą iki 1509 Lt, nuėjau į vieną mūsų Verslo centre esančių restoranėlių ir pasiteiravau jo savininko, ką jis apie tai mano. Žmogus griebėsi už galvos, akys išsiplėtė. Tai reiškia, kad jei būtų padidinta minimali alga, jis iškristų iš rinkos, nes neturi galimybės padavėjams, barmenams ar kitiems darbuotojams mokėti daugiau nei minimalią algą.
VEIDAS: Kas atsitiktų su verslu, priėmus siūlymą didinti minimalią mėnesio algą (MMA) iki 1509 Lt?
R.D.: Pasekmių visa virtinė būtų tiek verslui, tiek visai valstybei. Juk daugelio tiek valstybės tarnautojų, tiek versle dirbančių žmonių atlyginimai susieti su minimalia alga: didėja minimali alga – didėja ir jų darbo užmokestis. Taigi atlyginimus reikės kelti visiems, ne tik tiems, kurie gauna mažiau nei 1509 Lt.
Be to, reikia nepamiršti, kad jei pas mus vidutinis darbo užmokestis (VDU) siekia 2305 Lt, tai minimalią algą pakėlus iki 1509 Lt MMA gerokai viršys pusę VDU. O Europoje minimali alga paprastai siekia pusę vidutinio darbo užmokesčio, kitaip sakant, Lietuvoje turėtų būti ne daugiau kaip 1152 Lt. Beje, tik Graikijoje minimali alga yra didesnė nei 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Iš tikrųjų mūsų, Lietuvos, minimalios algos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis šiuo metu yra labai sveikas, siekia apie 43 proc.
Taigi, mano galva, mes pirmiausia turėtume išspręsti tas problemas, kurias išvardijau, o tik tada jau kalbėti apie tokius brangius projektus.
VEIDAS: Bet štai ekonomistė Aušra Maldeikienė atliko skaičiavimus, iš kurių matome, kad pernai įmonių pelnai didėjo kur kas labiau nei darbuotojų atlyginimai. Taigi verslininkai su darbuotojais dar nesidalija pelnu, nėra socialiai atsakingi. Kaip tai pakomentuotumėte?
R.D.: Mano galva, nereikėtų daryti tokių apibendrinančių išvadų, derėtų detaliau panagrinėti įmonių pelnus. Pirmiausia reikėtų klasifikuoti, kokių įmonių (pagal segmentus) pelnai augo labiausiai. Ir galbūt tada pamatytume, kad ir atlyginimai tose įmonėse visą laiką buvo geri ir dargi didėjo. Negalime vertinti atsietai. Apibendrindami mes dažnai pametame objektyvią realybę. Čia kaip tame anekdote: guli slaugos ligoninės palatoje septyni ligoniai, kurių du ką tik mirė ir jau pradėjo stingti. Bet kadangi patalpos temperatūra siekia apie 20 laipsnių, tai ir jų kūnai atvėso iki tokios temperatūros. O štai likusieji ligoniai karščiuoja, temperatūra siekia 40 laipsnių. Išvedus visų jų kūnų temperatūrų vidurkį viskas atrodytų tobulai – sveiko žmogaus kūno temperatūra. Bet tai neatitinka realios situacijos. Tad aš nedrįsčiau taip kategoriškai apibendrinti, kad verslininkai nesidalija pelnu su darbuotojais.
Beje, 2013 m. pramonės įmonių veiklos pelningumas, palyginti su 2012 m., gerokai krito, nuo 5 iki 2,36 proc. O apyvarta per tą patį laiką išaugo, taigi, nors pardavė daugiau, bet už mažesnę kainą.
Antra vertus, reikėtų išsiaiškinti, ar nėra taip, kad dalis kai kurių sektorių įmonių dirba nekonkurencingoje aplinkoje, galbūt yra monopolininkai, bet valdžia to monopolininko nepažaboja. Tarkime, jei paanalizuotume energetikos sektorių, pamatytume, kad jame nėra konkurencingumo ir kad valdžia čia nepadarė nieko, jog šio sektoriaus įmonės veiktų pagal rinkos dėsnius.
VEIDAS: Kurie pramonės sektoriai pakilimą išgyveno pernai, kilti turėtų ir šiemet?
R.D.: Kol kas dar neturime apibendrintų visų sektorių duomenų, tačiau akivaizdu, kad pakankamai sėkmingai veikė maisto pramonės sektorius ir tik metų pabaigoje, prasidėjus maisto produktų eksporto į Rusiją boikotui, prasidėjo smukimas. Neblogai sekėsi metalo apdirbimo įmonėms, gana sėkmingai veikė trąšų įmonės, ir tik metų gale tiek „Achema“, tiek „Lifosa“ patyrė bėdų.
Kadangi energijos sąnaudų įtaka daugeliui pramonės įmonių yra didžiulė, kalbėti apie tvarų augimą 2014 m. reikėtų atsargiai.
Jei vertintume augimą, tai pamatytume, jog po krizės, tarkime, 2011, 2012 m., augimas buvo ženklus, bet taip buvo todėl, kad kilome iš duobės. Tačiau kalbėti apie tokį augimą 2014 m., koks buvo 2011 ar 2012 m. ir netgi 2013 m. pirmoje pusėje, nebeįmanoma. Be to, kadangi dėl naftos kainų kritimo pasikeitė situacija įvairiose rinkose, tai pajusime ir mes. Mums, ypač maisto pramonei, o ir perpardavėjams, Rusijos rinka yra labai svarbi, bet dėl naftos kainų kritimo nebegalime tvirtai kalbėti apie šios rinkos augimą ar stabilumą. Tad prognozuoti, kad 2014 m. mūsų verslui bus tokie pat geri, kokie geri buvo pastarieji treji metai, sudėtinga.
VEIDAS: Gal tuomet aišku, kurie pramonės sektoriai 2014-aisiais smigs žemyn?
R.D.: Pramonės sektorius nesminga, jis pamažėle atsigauna, bet tikrai sminga statybų sektorius. Net šešios iš dešimties statybų sektoriaus įmonių dirba nuostolingai.
Tiesa, nekilnojamojo turto plėtojimo sektoriuje, kuris, deja, iš esmės susikoncentravęs Vilniuje, situacija kitokia. Vilniuje 2013 m., palyginti su 2012 m., nekilnojamojo turto sandorių skaičius stipriai šoko į viršų. Bet vėlgi pakilimas matomas tik Vilniuje ir iš dalies Klaipėdoje, o to nepasakysi apie provinciją ar netgi Kauną. Šiame mieste situacija kitokia, nes žmonės renkasi gyventi individualiuose namuose ir daugiabučių statyba nevyksta. Provincijoje statomos nebent parduotuvės ar kažkokie valstybės, savivaldybių finansuojami objektai. Ir 2014 m. pokyčių šiame sektoriuje nematyti.
VEIDAS: Akylesni ekspertai pastebi naujus burbulus nekilnojamojo turto sektoriuje: bankai nebemoka palūkanų už terminuotuosius indėlius, tad laikyti pinigus banke tampa beprasmiška, tai skatina investuoti į nekilnojamąjį turtą, o ir baltarusiai, rusai, ukrainiečiai pastaruoju metu Lietuvoje aktyviai perka dar nepastatytus būstus. Ar tai nesibaigs nauja krize?
R.D.: Aš to nevadinčiau nauju burbulu. Iš tikrųjų nekilnojamojo turto srityje yra savi dėsniai. Mes daugelį metų skaičiavome, per kiek laiko būstas pasensta ir kiek yra pasenusių būstų. Tarkime, Suomijoje laikomasi įstatymais įtvirtintos nuostatos, kad būstas moraliai ir fiziškai pasensta per 50 metų, todėl yra griaunamas ir statomas naujas. Ir jei pažvelgtume į Suomiją, kurioje gyvena 5,4 mln. gyventojų, pamatytume, kad ten kasmet pastatoma apie 30 tūkst. naujų būstų.
Remiantis šiais skaičiavimais, tam, kad Vilniuje gyventume šiuolaikiškuose būstuose, kasmet reikia pastatyti ir parduoti apie 7 tūkst. būstų. Bet 2009 m. naujų statybų iš viso nevyko, buvo tik išparduodami jau pastatyti būstai. 2011 ir 2012 m. parduota 1300 ir 1400 būstų. Pernai parduota apie 2700 būstų. Taigi čia yra refleksija: žmonės ilgai laukė ir nieko nepirko, ir štai pernai vėl pradėjo pirkti. Tai, žinoma, lėmė ir tai, kad bankai sumažino ar net nustojo mokėti palūkanas už indėlius, todėl turintieji laisvų pinigų ėmė investuoti į nekilnojamąjį turtą, nes supranta, kad pajamos iš nuomos nėra didelės, bet tai stabili investicija su 4–5 proc. grąža.
O sakyti, kad rusai ar baltarusiai šluote šluoja būstus Lietuvoje, nedrįsčiau. Šitoks apibūdinimas labiau tinka Latvijai. Ten iš tiesų tai vyksta, nes šių šalių piliečiai, Latvijoje įsigiję nekilnojamojo turto, gauna ilgalaikes gyvenimo vizas ir gali laisvai važinėti po Šengeno šalis. Antra vertus, nestabili situacija tose šalyse verčia žmones ieškoti sprendimų ir, kaip jie sako, saugiai pasidėti pinigus artimajame užsienyje. Investavę pas mus jie jaučiasi saugiau, nes pas mus veikia tos pačios taisyklės, teisinė bazė, kokia veikia visoje ES.
Be to, kalbant apie apsidraudimą nuo burbulų reikia prisiminti, kad po krizės Lietuvos bankas įvedė atsakingo skolinimosi taisykles.
VEIDAS: Kaip pastarojo pusmečio Rusijos veiksmai pakeitė Lietuvos verslininkų požiūrį į šią šalį, kaip į partnerę?
R.D.: Šiandien verslininkai Rusijos rinką vertina lygiai taip pat, kaip ir visas kitas rinkas: vertina jos pelningumą, rizikingumą ir daro išvadas. Kad ir kaip ten būtų, ši rinka yra alkanesnė, mažiau reikli, mūsų įmonių vadovai, rinkodaros specialistai geriau pažįsta šios šalies žmonių mentalitetą, bet kartu ši rinka yra ir mažiau stabili tiek politiškai, tiek ekonomiškai. Taigi, jei verslininkai nori daugiau uždirbti, bet siekia, kad pardavimas būtų subalansuotas, orientuojasi ne tik į šią rinką.
Kita vertus, dėl nekokių mūsų valstybės pastarųjų metų sprendimų stipriai suprastėjo politinis klimatas bendraujant su šia valstybe, ir tai taip pat labai veikia mūsų ekonomiką. O štai Estijoje veikiama kitaip. Estai su Rusija turėjo panašių problemų kaip ir mes, bet šiandien jų santykiai kaip niekad puikūs, ir iš to daug naudos gauna visa Estijos ekonomika.
Lietuvos problema ta, kad pas mus verslas veikia sau, o valstybės politika – sau. Kartais netgi galvoji: o kas tuomet yra ta politika, jei ji veikia kaip savitikslė? Iš tikrųjų, vykdydami vidaus ir užsienio politiką mes privalome derinti visus politinius ir ekonominius interesus.
VEIDAS: Latvija tapo antrąją po Estijos Baltijos šalimi, tapusia euro zonos nare. Jūsų vertinimu, kaip tai paveiks investuotojų elgesį Baltijos regione?
R.D.: Euras yra tik vienas rodiklių, darančių įtaką apsisprendimui, kur investuoti, bet ne pagrindinis. Vis dėlto aš nemanau, kad latviai ir estai per šiuos metus, kol mes įsivesime eurą, pritrauks labai daug investicijų.
Iš tikrųjų ilgalaikiams investuotojams (kurių mes labiausiai laukiame, ypač plyno lauko, gamybinių investicijų) svarbiausia yra konkurencinė aplinka: biurokratija, darbo mokesčiai, politinis stabilumas. Todėl manau, kad šiandien mes labiau pralošiame dėl politinio neapibrėžtumo nei dėl euro neturėjimo.
Beje, kalbėjimas apie minimalios algos didinimą taip pat mažina mūsų patrauklumą investuotojams. Mūsų politikai, siųsdami pažadus vidaus rinkai, tai yra savo rinkėjams, turi suprasti, kad jie gyvena ne uždaroje erdvėje, o yra girdimi visose valstybėse, kurios turi tvirtus finansinius santykius su Lietuva, bei tose, kurios ketina pas mus investuoti. Ir šitie politiniai pareiškimai nepraeina pro potencialių investuotojų (pirmiausia skandinavų ir vokiečių) ausis, nes tų šalių verslininkai įpratę, kad jų politikai teikia tik pamatuotus, pasvertus siūlymus, virstančius realiais darbais, todėl mano, jog mūsų politikai irgi kalba atsakingai. Tad investuotojai tokias kalbas priima kaip aiškią politinę doktriną ir tai sulaiko juos nuo investavimo Lietuvoje.
Beje, panašiai investuotojus veikia ir kalbos apie referendumą dėl draudimo pirkti žemę užsieniečiams. O juk iš tikrųjų tie užsieniečiai, kurie norėjo, žemės Lietuvoje jau seniai prisipirko, dažniausiai įvairių “uabų” vardais. Juk šitai seniai galima daryti ir daroma. Todėl, mano nuomone, kai leisime užsieniečiams įsigyti Lietuvoje žemės, šioje rinkoje bus kur kas daugiau skaidrumo. Bet yra žmonių, kurie šito nenori.
VEIDAS: O kaip Lietuvos pramonininkai vertina valdžios elgesį dėl Visagino atominės elektrinės projekto vilkinimo? Ir ar dar yra šansų, kad projektas taps realybe?
R.D.: Naujų energetikos gairių mes kol kas neišgirdome. Iš tikrųjų pirmiausia reikėtų pavarijuoti, kokie yra galimi mūsų valstybės raidos scenarijai, ir pagal tai rengti strategiją. Energetikos projektai yra ilgalaikiai, kainuoja labai brangiai, tad reikėtų analizuoti, kaip jie atsipirks, nes tai priklausys nuo mūsų valstybės ateities 2025–2035 m.
VAE projektas vienai Lietuvai yra per brangus, nors mums labai reikia turėti savą elektrinę. Manau, kad dabar turėtume grįžti prie tvirto kaimyninių valstybių pasirinkimo: sudedame pinigus ir tariamės su statytoju. Pramonininkai vertina VAE projektą pagal ekonomines ir politines prielaidas, bet prielaidų, kad tai įvyks, nematyti. Dabartinėmis sąlygomis nemanau, kad projektas bus įgyvendintas.

Kasmet Lietuvos pramonininkų konfederacijos organizuojamo nacionalinio konkurso „Lietuvos metų gaminys – 2013“ ekspertai aukso medalius suteikė dviems UAB „ICECO“ gaminiams – „Aurum“ vaniliniam plombyrui ir šalto rūkymo silkių filė aliejuje „Zigmas“. Apdovanojimus konkurso nugalėtojams šiandien įteikė Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

„Konkurso ekspertų skirti aukso medaliai mūsų gaminiams – tai didelis ir svarbus įvertinimas. Šiuos produktus jau spėjo pamėgti mūsų pirkėjai, o komisija savo sprendimu oficialiai pripažino, jog jie išsiskiria kokybe, skoniu ir kitomis savybėmis. Šis laimėjimas – tai dar vienas patvirtinimas, jog mūsų sprendimas orientuotis į aukščiausią kokybę visuose gamybos proceso etapuose yra teisingas ir šios krypties ketiname nuosekliai laikytis“, – sakė UAB „ICECO“ generalinis direktorius Valdemaras Šalauskas.
Nacionaliniam konkursui „Lietuvos metų gaminys – 2013“ pateiktus maisto produktus komisija vertino remdamasi ne tik bendraisiais, bet ir specifiniais vertinimo kriterijais: vertino bendrą produkto kokybę, lygino su analogais, taip pat – pagal maistinę ir biologinę vertę, higienines savybes, naujų technologijų, žaliavų ar jų komponentų panaudojimą, technologines savybes, skonį, tautinio kulinarinio paveldo saugojimą ir kt.
„Aurum“ vanilinis plombyras pagamintas iš pieno (sudėtyje yra ne mažiau kaip 40 proc. pieno), juose nėra augalinės kilmės riebalų, o vaflinius puodelius įmonė šiems ledams kepa pati. „Aurum“ vanilinio plombyro receptūra – klasikinė, atnaujinta 2013 metų sezonui. Šių ledų eksportuojama į Latviją, Graikiją bei Airiją.
„Zigmo“ šaltai rūkyta silkių filė aliejuje „ICECO“ technologų pagaminta 2012 m. pagal prancūzišką receptą, kruopščiai tobulinant ir gryninant produkto skonį. Silkė rūkoma natūraliu būdu. Pirmą kartą šis gaminys pristatytas didžiausioje tarptautinėje žuvų produktų perdirbimo, prekybos ir logistikos parodoje „European Seafood Exhibition” Briuselyje 2012 m. gegužės mėn. Gaminys ypač populiarus Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje bei Estijoje.
Konkursu „Lietuvos metų gaminys“ siekiama skatinti Lietuvos gamintojus kurti aukštos kokybės produkciją, galinčią konkuruoti Lietuvos bei užsienio rinkose, informuoti vartotojus apie galimybę įsigyti patikimą, kokybišką, gamtai draugišką ir visais požiūriais saugų lietuvišką gaminį, skatinti Lietuvos žmones rinktis lietuvišką prekę. Konkurse gali dalyvauti visos Lietuvoje registruotos įmonės ir pateikti tik Lietuvoje pagamintus gaminius, esančius rinkoje ne mažiau kaip pusę metų.

Prieš dvidešimt trejus metus kartu su džiaugsmu tikėjome, kad laisvė savaime atneša sotų, ramų, daugybės garantijų apsuptą gyvenimą. Tačiau peržengę kalėjimo slenkstį pamatėm, kad tikėjimas greitais pokyčiais buvo per naivus ir patekome į didelį konkurencijos pasaulį. Tai, kad esame pirmoji tauta, paskelbusi Nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, greitai nunyko iš užsienio spaudos puslapių ir iš žmonių atminties. Mes tapome tik dar viena šalimi, kuri, kaip ir kitos, kovoja už savo vietą po saule.

O sovietmetis paliko mums dar vieną didelį randą, apie kurį mažiau kalbame – gyvenimas už geležinės uždangos atpratino mus nuo atsakomybės ir užaugino pavojingą tikėjimą, kad viskas – valdžios, ne mūsų, rankose, arba, kad viskas išsispręs savaime. Toks tikėjimas iš esmės yra klaidingas, nes ne tik Vakarų pasaulis, į kurį veržėmės prieš dvidešimt trejus metus, bet ir visa istorija paremta konkurencijos principu bei nuolatine kova už geresnį būvį. Laimi tos tautos, kur didesnė dauguma žmonių jaučia atsakomybę už savo šeimą, bendruomenę, valstybę.

Pastaraisiais metais sunkmetis ūkyje, didžiulė emigracija, aiškios krypties, drąsos ir paskatinimo veikti stygius pradėjo blukinti mūsų valstybingumo viziją ir suvokimą, kad patys esame atsakingi už savo geresnį rytojų. Nors kūrybiškumas ir veikimo laisvė šiandien yra ūkio ir gerbūvio augimo ašis. O iniciatyvus, veiklus, už save ir kitus atsakingas žmogus – ne tik ekonomikos, bet ir stiprios demokratijos pamatas.

Todėl šiandien turime įvertinti visus iššūkius ir pergalvoti, ką turime nuveikti, kad suteiktume visas paskatas ekonomikai augti, o veikliems žmonėms – kurti ir auginti valstybę.

Ekonominei politikai būtinas stabilumas

2050 m., anot mokslininkų, pasaulyje gyvens per 10 mlrd. žmonių, o Europa bus vienintelė vieta, kur gyventojų skaičius mažėja. Senajam žemynui stigs darbo jėgos, o naujajam pasauliui reikės rasti dar daugiau reikalingų išteklių.

Susidurdami su šiais iššūkiais turime rasti būdą kaip dalyvauti konkurencinėje kovoje. Mes ne vieninteliai, kurie stokoja darbingo amžiaus žmonių, tuos pačius rebusus sprendžia Vokietija ar Rusija, kurios darbo jėgos stygių skaičiuoja milijonais.

Jeigu niekas nesikeis ir Lietuvoje, per dešimtmetį dirbančiųjų skaičius sumenks 400 –ais tūkstančių iki 1,6 mln., rodo tyrimai. Mažesniuose miesteliuose beveik kas antras gyventojas bus senjoras.

Visų šių klausimų sprendimas priklauso nuo mūsų ūkio sveikatos būklės ir drąsos veikti.

Turime pradėti nuo stabilios aplinkos verslui, kas turėtų būti pagrindine dedamoji tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Biurokratinių kliūčių mažinimas, verslo aplinkos patrauklumas ir mokesčių stabilumas – nieko nekainuojanti, bet tokia svarbi aplinkybė norintiems dirbti.

Lietuvos likimas sprendžiamas provincijoje

Gintaras Beresnevičius kadaise yra pasakęs, kad Lietuvos likimas sprendžiamas provincijoje. Nesakau -savivaldoje, nes jos mums šiandien labiausiai trūksta. Nuo emigracijos, nykstančios gamybos nukentėjusiuose rajonuose labiausiai stinga lyderių, kurie nuodugniai žino savo miestelio ar rajono stiprybes ir gali jas parduoti. Joks premjeras nespės atvežti Lietuvai tiek investuotojų, kiek reikalinga visoms mūsų savivaldybėms. Kiekvienas meras turi imtis ieškoti verslininkų, kurie galėtų perkelti gamybą, imtis turizmo ar kitokio verslo, kuris būtų regionų atsigavimo laidas.

Užsienio investicijos šiandien mums labai svarbios, – jos ne tik atneša darbo vietas, bet ir žinias, iš paskos atsiveda rinkas, šaliai suteikia tarptautinio saugumo. Ir rajonuose jos priklauso nuo sumanių ir iniciatyvių merų, tikrų šeimininkų, kurie gali uždegti žmones tikėti ateitimi, pritraukti investicijas. Turime ieškoti ne tik užsienio verslininkų, bet ir iniciatyvių vietos žmonių, kurie galėtų imtis įgyvendinti savo idėjas.

Tai turi būti ir Užsienio reikalų ministerijos, savyje talpinančios daug darbščių žmonių ir galimybių, užduotis – padėti Lietuvos verslui plėstis užsienyje, ieškoti užsienio partnerių. Mūsų diplomatų darbų dominantė turėtų būti ekonominių valstybės interesų atstovavimas.

Turime peržiūrėti ir kaip mums sekėsi naudoti Europos Sąjungos lėšas, kurios sudaro apie trečdalį mūsų valstybės biudžeto. Prasidėjus naujam ilgamečiam ES biudžetui nauji projektai nebus spėję įsibėgėti, todėl šios lėšos po truputį pradės sekti ir turi būti naudojami ypač tikslingai, – kad visos investicijos padėtų ne tik sukurti geresnį gerbūvį, bet ir kurtų galimybes verslui ir atneštų pajamas, ypač reikalingas provincijoje.

Kurdami gyvybingą ūkį neturime pamiršti ir energetinės nepriklausomybės, kuri pirmiausia turi auginti mūsų ekonominį konkurencingumą ir galutinai įtvirtinti mūsų atsiskyrimą. Nes šiandien negalime galvoti apie konkurencingą pramonę, turėdami vienas aukščiausių energijos kainų Europje.

Vienas svarbiausių, sunkiai sprendžiamų klausimų, – švietimo ir mokslo sistema, orientuota ne į diplomuotų absolventų skaičiaus auginimą, o ruošianti reikalingus specialistus, kurie be rūpesčio rastų orias pajamas teikiantį darbą. Ir, kaip Vakaruose, turime išmokti pirmiausia gerbti ne diplomą, o dirbančiojo darbštumą, ryžtą ir idėjas. Nes idėjų turintis mokytojas, stalius ar verslininkas – visi verti vienodos pagarbos – už darbštumą, norą veikti ir bendrą indėlį į mūsų visų gyvenimą. Turime praeityje palikti kaltumo prezumpciją verslui ir visiems krutantiems, nes tik nuo iniciatyvos priklauso mūsų visų ateitis. Turime padėti sukurti terpę tiems, kurie nori dirbti, kurti ir įgyvendinti savo idėjas.

Universitetai savo ruožtu turi daugiau dėmesio skirti taikomiesiems tyrimams, kurie augintų labiau motyvuotą darbo jėgą ir atneštų papildomų pajamų pačioms aukštojo mokslo įstaigoms.

Kovo vienuoliktoji dovanojo mums laisvę ir galimybę būti patiems už save atsakingais. O valstybės konkurencingumas, gebėjimas įsitvirtinti pasaulinėje arenoje yra tos burės, kurios turi mums nunešti ten, apie ką svajojom prieš 23 metus. Kuriantis, dirbantis žmogus yra vienintelis šio laivo kapitonas.

dargis2

“Ko gero, šiuo metu tarp LPK narių nėra tik prekybos tinklų ir bankų sektoriaus atstovų, nors ir su pastaraisiais pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, ko anksčiau niekada nėra buvę. Vien pernai į savo gretas priėmėme mažiausiai penkias naujas asociacijas, su trimis tariamasi šiemet”, – apie didėjančias LPK gretas pasakoja LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Pasak jo, pokyčiai LPK vyksta ne tik platyn, bet ir gilyn. “Daug didesnį dėmesį pradėjome skirti toms sritims, kurios anksčiau buvo ignoruojamos. Vien mano paties kompetencijai dabar jau priklauso ne vien ūkiniai ir finansiniai klausimai, bet ir švietimas, kultūra, turizmas”, – vardija S.Besagirskas. Jis pabrėžia, kad LPK daugiau dėmesio pradėjo skirti ir energetikai, transporto sektoriui.
Nors LPK struktūra ir hierarchija neturėtų keistis, nemažai pokyčių esama ir LPK komandoje. Pasikeitus LPK prezidentui ji papildyta keletu naujų profesionalų, iš prezidiumo pasitraukė keletas senųjų mohikanų. Be to, LPK padaugėjo projektų valdymo specialistų, taip pat ir praktikantų. “Apibendrindamas galiu sakyti, kad buvo gerokai sustiprintos silpnesnės grandys, komandą praturtino keletas aukščiausio lygio profesionalų, o visą LPK – būrys naujų narių”, – pokyčius apibendrina S.Besagirskas.