Ši savaitė yra paskutinė, kada Vilniaus miesto gyventojai ir sostinės svečiai turi galimybę apsilankyti šiuolaikinėje prancūzų tapybos parodoje „D’après la ruine“ („Iš griuvėsių“). Šios progos nepraleido vienas iš ekspozicijos dalyvių – žinomas prancūzų menininkas ir kuratorius Eric Corne, kuris atvyko trumpai viešnagei į Lietuvą. Sutikęs plačiau papasakoti apie parodoje eksponuojamus darbus, jis atskleidė ekspozicijos priešistorę ir jos kūrimo užkulisius.
Esate žinomas parodų kuratorius, tapytojas, vadovavote Plateau šiuolaikiniam meno centrui bei buvote Prancūzijos meno institucijų asociacijos prezidentas. Atsižvelgiant į Jūsų kūrybinės veiklos įvairiapusiškumą, kaip būtų tinkamiausia Jus pristatyti Lietuvos auditorijai?
Vadovaudamas Plateau šiuolaikinio meno centrui suvokiau, kad visų pirma esu menininkas ir nenoriu būti tik institucijos direktorius. Mane domino kūrybinis procesas, glūdintis kultūrinių renginių organizavime, todėl kaip nepriklausomas kuratorius ir konsultantas keletui metų išvykdavau gyventi ir dirbti skirtingų šalių vizualiųjų menų institucijose.
Jūsų kūriniai sulaukė ne tik Prancūzijos meno institucijų dėmesio, bet ir buvo eksponuoti Berlyno Freimuseum, Liuksemburgo Nosbaum & Reding galerijoje, Strasbūro modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje bei kitose kultūros įstaigose. Kaip nepriklausomas kuratorius, kur turėjote galimybę realizuoti savo projektus? Ar skiriasi įvairių pasaulio šalių parodų lankytojų publika?
Pastaraisiais metais teko dirbti Ženevoje, Varšuvoje, Belgrade, Brazilijoje. Visi šie miestai labai skirtingi, turintys savitą atmosferą, stipriai darančią įtaką gyventojų požiūriui į meną. Ypač įdomus buvo nuo 2007 m. vykęs projektas Lisabonoje, kur buvau pakviestas dirbti kuratoriumi, rengiant ekspoziciją Berado muziejaus atidarymui. Naudodamas šio muziejaus kolekciją pastaruoju metu surengiau septynias parodas. Nuo 2008-ųjų keletą metų įgyvendinau įvairius projektus Brazilijoje. San Paule 2009 m. surengiau ekspoziciją Un Siècle d‘Art en France bei miesto vadovybės buvau pakviestas dirbti konsultantu, kuriant Šiuolaikinio meno centrą. Taip pat Brazilijoje, Porto Alegro MARGS šiuolaikinio meno centre, organizavau parodą Les Réalismes.
San Paule pristačiau prancūzų tapybą nuo Le Corbusier iki šių dienų. Parodoje buvo eksponuojami 200 paveikslų 2000 m³ erdvėje. Kasdien joje apsilankydavo apie 5000 žiūrovų. Porto Alegre pirmą kartą buvo pristatyti tokie menininkai kaip: Salvadoras Dali, Vincentas van Gogas, Pablas Pikasas, Polis Sezanas, Klodas Monė, Joanas Miro ir kiti. Be prancūzų darbų taip pat buvo eksponuota ir Brazilijos menininkų kūryba, siekiant palyginti dviejų skirtingų šalių tapybą – ieškoti bendrų sąlyčio taškų ar esminių skirtumų.
Parodoje „D‘après la ruine“ („Iš griuvėsių“) Jūs dalyvaujate kaip dailininkas. Gal galėtumėte iš savo pozicijų papasakoti apie parodos priešistorę? Kokiais aspektais Jus sudomino šios ekspozicijos koncepcija?
Dalyvauti parodoje mane pakvietė kuratorius Renaud Serraz, pajautęs mano kūrybai būdingą įtampą ir susidomėjęs parodos tematika – visuomenės akistata su tūkstantmečių sandūroje įvykusiomis žmonijos ir gamtos stichinėmis nelaimėmis. Manau, ji labai aktuali, nes ekspozicija – tarsi kasdieninis reportažas apie pasaulyje vykstančius įvykius. Menas turi sąveikauti su žmogumi ir jame turi atsispindėti šių dienų gyvenimo realijos. Katastrofa Japonijoje dar kartą patvirtino, kad buvo pasirinktas reikšmingas ir reikalingas atspirties taškas kūryboje. Juk visi gyvename savotiškuose griuvėsiuose: vieni yra sukaustyti socialinių aplinkybių, kiti – istorinių priežasčių arba gyvena gamtos bei žmogaus nuniokotose vietovėse.
Ar Lietuvai kaip valstybei, kurios stichinių nelaimių mastas yra nesulyginamas su kitose šalyse vykstančių gamtos kataklizmų milžiniškais nuostoliais, o socialiniame ir politiniame gyvenime problemos sprendžiamos ne tokiomis radikaliomis priemonėmis, griuvėsių tema aktuali?
Taip, aktuali. Lankydamasis Vilniuje pastebėjau iki sovietmečio, sovietmečiu ir po sovietmečio statytų pastatų samplaiką. Tai nėra tik architektūriniame lygmenyje fiksuotas pastebėjimas, nes visų pirma joje atsiskleidžia lietuvių mąstymas, patirtis ir valstybės istorinis kontekstas. Tai tarytum sumaišytas laikas, kriziniai taškai. Nepaisant to, reikia judėti į priekį ir atgimti iš naujo. Juk tai – griuvėsių esmė. Nieko nėra amžino.
Parodoje dalyvaujate kartu su kitais vienuolika menininkų. Kiekviena personalija išskirtinė: tiek savitu kūrybiniu braižu, tiek individualiu požiūriu į šios ekspozicijos koncepciją. Ar anksčiau teko bendradarbiauti su kitais parodos „D‘après la ruine“ autoriais?
„D‘après la ruine“ mano darbai rodomi kartu su Damien Cadio, Damien Deroubaix, Katharina Ziemke ir Céline Berger kūryba, kuria labai žaviuosi. Kaip kuratorius šių autorių darbus esu eksponavęs įvairiose parodose. Labai malonu matyti savo kūrinius greta jų. Įdomu tai, kad susitikę su šiais menininkais visada diskutuojame apie paveikslus ir kūrybos procesą.
„D’après la ruine“ eksponuojamas 2007 m. Jūsų sukurtas diptikas „Paysage sous influence“ (Pakeistas peizažas). Jame akivaizdus Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių griūties motyvas. Ko siekėte, po 6-erių metų vaizduodamas visuomenę sukrėtusią katastrofą?
Savo darbuose norėjau atskleisti 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių naratyvą. Nepaisant prabėgusių 6 metų, manęs vis neapleido mintis, kad žmonės iš įvairių šalių susidarė vienodą įspūdį apie rugsėjo 11-osios atakas. Tad diptike siekiau atspindėti katastrofos kolektyvinį vaizdinį, susidedantį iš dviejų bokštų ir į juos skrendančio lėktuvo. Man visada svarbus mentalinis vaizdinys, todėl jį bandau užfiksuoti drobėje. Kurdamas siekiu perteikti tiek išorinius, tiek vidinius veiksmus, sukuriančius nematomą įtampą.
Kūryboje didelį dėmesį skiriate spalvai. Pasak Jūsų, „spalva – tai jėga, galinti nuspėti likimą. Jai nereikalingos mirusiųjų figūros, kad perteiktų katastrofos sukeltą įtampą“. Ar interpretuodamas rugsėjo 11-osios įvykius, be efektingo kolorito ieškojote unikalių išraiškos priemonių, ar papildomų informacijos šaltinių, kurie paskatintų naują požiūrį į atakas?
Kurdamas paveikslus aš nenaudoju nuotraukų ar kitų pagalbinių priemonių, kurias dažnai pasitelkia kiti menininkai. Kai pradedu dirbti, esu tik aš ir balta drobė. Tada aš ilgai ieškau reginio, jau esančio drobėje. Turiu ne ant jo dėti dažus, bet nuvalyti tą tuščią plotą, kad pasirodytų vaizdas. Mano manymu, blogas menininkas nori kažką ant drobės sukurti, geras nori surasti, kas joje jau slypi.
Atsižvelgiant į Jūsų kūrybinės veiklos patirtį – aktyvų dalyvavimą tarptautinio masto ir pasaulinio žinomumo parodose, ar anksčiau darbinėje praktikoje teko susidurti su ekspozicijos „D‘après la ruine“ tematika?
Ši ekspozicija man sukėlė asociacijų su 2007 m. kuruota paroda Ženevoje. Joje buvo nagrinėjama problematika apie destruktyvią įtaką kraštovaizdžiui ir peizažui. Kartu šias parodas sunku lyginti, nes „D‘après la ruine“ labiau jaučiama žmonijos intervencija.
Ar viešnagės metu turėjote galimybę artimiau susipažinti su Vilniaus kultūriniu gyvenimu bei čia pristatomomis ekspozicijomis? Jei taip, galbūt turite pastebėjimų, kurie paskatintų Lietuvos meno inovatyvumą?
Be abejo. Kaip menininkas ir kaip kuratorius, svečiuodamasis kitoje šalyje, visuomet stengiuosi pažinti vietos kultūrą. Ne išimtis ir Lietuva. Norėčiau pasveikinti Vilniaus kultūros centro iniciatyvą ir paskatinti kitas Lietuvos kultūros bei meno įstaigas bendradarbiauti su svečių šalių kuratoriais. Remdamasis asmenine patirtimi, galiu teigti, kad kuratoriai iš užsienio objektyviau įvertina pastovias ir laikinąsias ekspozicijas bei suformuluoja konkrečius siūlymus. Jie įneša šviežio oro gūsį į pristatomas parodas ir padeda naujai, iš kito kampo pažvelgti į profesionalių menininkų kūrybą.
Loading ...