2016-ųjų lapkričio 20 d. dešiniųjų pažiūrų prancūzai, besitelkiantys apie Respublikonų partiją (Les Républicains, LR), balsavo už savo kandidatą į 2017-ųjų prezidento rinkimus. Šis momentas Prancūzijoje laikytinas vienu svarbiausių visoje rinkimų kampanijoje.

Aušra MATULEVIČIŪTĖ

Dešiniųjų intriga

Balsuota aktyviai ir gausiai. Antrajame ture dalyvavo 10 proc. visų balsavimo teisę turinčių šalies piliečių. Prancūzai troško parodyti nebenorintys būti dabartinio šalies vadovo Fran?ois Hollande‘o pragaištingos politikos įkaitais. Šis, tiesa, liaudies jam siųstą žinią suprato ir pareiškė 2017-aisiais savo kandidatūros nekelsiąs.

Nuostabu, kad dešiniųjų kandidato rinkimuose dalyvavo ir dalis kairiųjų pažiūrų piliečių. Jie, žinoma, nebalsavo už trečią vietą užėmusį buvusį prezidentą Nicolas Sarkozy. Nors dabartinis šalies prezidentas F.Hollande‘as gal būtų džiaugęsis jo laimėjimu. Kodėl? Rinkimų finale už šalyje vis dar nepopuliarų N.Sarkozy nebūtų balsuojama, vadinasi, liktų daugiau šansų F.Hollande‘o socialistų partijos (Parti socialiste, PS) kandidatui.

Buvo ir antras tąsyk gausiai balsavusiųjų tikslas: išrinkti solidų politiką prieš stiprią kraštutinių dešiniųjų partija laikomo „Nacionalinio fronto“ (Front national, FN) kandidatę Marine Le Pen. Balandžio 23-iosios rinkimų pirmojo turo kampanijos metu politikė šaipėsi iš konkurentų Fran?ois Fillono (LR) ir nepriklausomo kandidato Emmanuelio Macrono – vadino juos Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „vištaičiais“, mat šie palaiko Europos Sąjungą. M.Le Pen vylėsi, kad šie prezidento rinkimai parodys, ką per penkerius metus prancūzai suprato apie savo valstybę.

Paskutiniai F.Hollande‘o kadencijos metai buvo ypač chaotiški. Iš vadovo parankės vienas po kito pasitraukė finansų ministras E.Macronas bei pats premjeras Manuelis Wallsas. Abu teisinosi valdžioje nebeatpažįstą savo partijos vertybių.

Teisybė, socialistai šiandien akligatvyje, tačiau tikroji atsistatydinimų priežastis kita: abu dezertyrai planavo būti kandidatais į prezidentus. Buvęs ministras sėkmingai griebėsi naujos perspektyvos – tapo nepriklausomu centristu ir įkūrė judėjimą „Pirmyn!“ („En Marche!“). Prezidento rinkimuose jis dalyvavo kaip nepriklausomas kandidatas. Ekspremjerą M.Vallsą sėkmė aplenkė: kairieji panoro, kad PS šalies vadovo rinkimuose atstovautų ne jis, o Beno?t Hamonas.

Keturi favoritai

Šiemet Prancūzijoje į prezidento postą pretendavo vienuolika kandidatų. Ryškiausiai išsiskyrė keturi, nors rinkimų kampanijos pradžioje tai nebuvo aišku.

Gerą toną praėjusių metų gale davę dešinieji greitai suklupo: pelnytai, nors netikėtai, išrinkto dešiniųjų kandidato F.Fillono kampaniją sujaukė korupcijos skandalas. N.Sarkozy prezidentavimo laikotarpiu premjero pareigas ėjęs F.Fillonas kaltintas tuo, kad fiktyviai įdarbino savo žmoną.

Iš tiesų, net trims apklausose pirmaujantiems kandidatams buvo kilę „skaidrumo“ problemų, tačiau vienintelis F.Fillonas patyrė didžiausių nuostolių. Nors skandalas vadintas politiniu susidorojimu, kandidatui padaryta žala beveik nepataisoma: prarastas rinkėjų pasitikėjimas, per vėlai atėjusi LR parama, gynybai tuščiai iššvaistytas rinkimų laikas…

„Reikia palikti žemus dalykus merdėti jų pačių nuoduose“, – panašaus skandalo metu yra sakęs prezidentas Valéry Giscard‘as d’Estaing‘as, šaliai vadovavęs 1974–1981 m. Prieš 40 metų prezidentas galėjo sau leisti ignoruoti priešininkus. F.Fillonui tai buvo neįmanoma, mat šiandien daug kas pasikeitė: informacijos plitimo greitis, žiniasklaidos įtaka visuomenei, rinkėjų įpročiai, politinių įsitikinimų patvarumas… Respublikonų kandidatui teko daug aiškintis.

Pasinaudojęs sumaištimi, į priekį prasimušė jauniausias kandidatas į prezidentus E.Macronas. Sklido gandai, kad jis ir inspiravęs F.Fillono skandalą.

Kritikai buvusį ekonomikos ministrą E.Macroną vadina per didelio ego kandidatu arba kandidatu „iš principo“. Nors jam prikišama aiškių politinių vertybių stoka, o vėlyva rinkimų programa vertinama kaip tuščia, sekli ir neaiški, vos 39-erių E.Macronas pirmavo daugelyje apklausų. Politikos ekspertai neatlyžo: laimėti rinkimus nepakanka. Kas būtų tie, kurie valdytų sykiu su prezidentu? Juk E.Macronui akivaizdžiai stinga patirties, solidžių pažinčių. Be to, tik ką jo sukurta partija nebrandi.

Svarbiausia – saugumas

Likus keletui dienų iki pirmojo rinkimų turo svarbiausia tema, kuria buvo diskutuojama ir kuri turėjo įtakos rinkimų rezultatams, – saugumas šalyje. Vykstant rinkimų kampanijai niekas neketino liaudies raminti. Priešingai – buvo nuolat kalbama apie tai, kad visam tam siaubui dar ne galas… Lyg tyčia balandžio 18 d. Marselyje teisėsaugininkai užbėgo už akių teroro aktui, kurį ruošėsi įvykdyti du kalėjime islamistų radikalizuoti asmenys. Norėta atakuoti rinkimų proga. Turėtas ir taikinys – kandidatas F.Fillonas. Tiesa, jis po pribloškiančios žinios patikino nebijantis ir nė per milimetrą nesitrauksiantis nuo žmonių.

Balandžio 20-ąją Paryžiuje vis dėlto nuaidėjo šūviai. Eliziejaus Laukuose islamistas nušovė policininką.

Dramatiškos aplinkybė itin palankios FN kandidatei M.Le Pen. Ši, labiausiai eskaluodama saugumo šalyje problemą, tikino, kad jai valdant taip niekados nebūtų atsitikę!

Koks tas neįveikiamas saugumo skydas, kurį siūlo ponia M.Le Pen? Tapusi prezidente ji esą papildomai įdarbintų 15 tūkst. policininkų, įsteigtų 40 tūkst. darbo vietų kalėjimuose ir nieko nelaukdama iš Prancūzijos ištremtų visus šalies saugumui kenkiančius asmenis. Esą gyventi būtų saugiau vien dėl to, kad legalių emigrantų, kurių kasmet atvyksta apie 200 tūkst., srautas sumažėtų vos iki 10 tūkst., o pabėgėlių nebebūtų iš viso.

Panašiais skaičiais operuoja ir kiti kandidatai į prezidento postą, bet liaudis nepatikli: Prancūzijoje ir Europoje saugu nebus tol, kol nebus išspręsta Sirijos problema.

Bėda ta, kad, specialistų nuomone, tarptautinė politika – silpniausia vieta visų kandidatų programose. Nė vienas pretendentas į prezidentus aiškiai nepasakė, ką Prancūzijai privalu daryti Sirijos konflikto atžvilgiu. (Nuo 2011-ųjų ten žuvo 310 tūkst. žmonių.) Nuolatos pabrėžiama, kad norint gyventi saugiai reikia sutriuškinti teroristus. Tačiau prancūzai nori žinoti, kaip tai padaryti be karo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

Rima JANUŽYTĖ

Prancūzijos laukia labiausiai nenuspėjami rinkimai per kelis pastaruosius dešimtmečius. Apklausos liudija, kad milijonas rinkėjų vis dar nėra apsisprendę, už ką balsuos. Be to, apklausų duomenimis, per pirmąjį rinkimų turą balsuoti planuoja tik apie 65 proc. rinkėjų.

M.Le Pen į vatą nieko nevynioja: jei laimėtų, ji žada atsisakyti euro, grąžinti Prancūzijos franką ir surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES. Su E.Macronu viskas sudėtingiau. E.Macronas, buvęs „Rothschild“ bankininkas ir Prancūzijos ekonomikos ministras, palaiko ES idėjas, bet net ekspertams sunku suprasti, ką jis žada keisti arba kas jam nepatinka.

„Trampistė“ prieš „obamistą“

Galima tik numanyti, kad pirmajame ture balandžio 23-iąją laimės du kandidatai – „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen ir centristas Emmanuelis Macronas. Kas prancūzų rinkėjų galvose dėsis per antrąjį rinkimų turą gegužės 7-ąją, nuspėti kur kas sunkiau. Jei prognozės dėl dviejų kandidatų išsipildys, Prancūzijos piliečiams teks pasirinkti, kuris jiems mielesnis ar, tiksliau, mažiau nemielas – prieš imigrantus nusistačiusi 48 metų M.Le Pen ar bankininku globalistu vadinamas 39 metų E.Macronas.

Tiesa, pastarasis bent pagal nusistovėjusias šalies politines tradicijas yra bent 15 metų per jaunas kandidatuoti į prezidentus, tačiau kai kuriems prancūzams jo amžius ir kai kurios pikantiškos asmeninio gyvenimo detalės atrodo kaip mažesnė blogybė nei ultradešinioji M.Le Pen.

Medžiagos sensacijoms apie E.Macroną yra užtektinai. Pavyzdžiui, jis vedęs savo buvusią mokytoją, 24 metais už jį vyresnę Brigitte Trogneux, su kuria pirmą kartą susitiko būdamas penkiolikos, nors oficialiai pora juodu tapo E.Macronui sulaukus pilnametystės.

Kalbų ir apkalbų kelia ir naujausia E.Macrono gerbėja vadinamos dabartinės aplinkos ministrės Ségol?ne Royal simpatijos jam. Nors ji kandidatą remia esą dėl politinių priežasčių, tačiau geltonoji spauda nevengia priminti, kad ministrė – irgi 24 metais vyresnė už „politikos naujoką“.

Įdomu tai, kad S.Royal Prancūzijos rinkėjus ragina balsuoti būtent už antisocialistu kartais vadinamą E.Macroną, o ne už jos partijos kandidatą socialistą Beno?t Hamoną.

Vis dėlto tarp socialistų E.Macronas – visai nepopuliarus, nors kitų partijų rėmėjai gerokai blaškosi. 

 Beje, labiausiai sutrikę ir iki galo neapsisprendę – būtent E.Macrono rinkėjai. Apklausos liudija, kad šis kandidatas užtikrintų rinkėjų turi tik 47 proc., o tarp M.Le Pen šalininkų savo pasirinkimu neabejoja 60 proc.

Stabilūs ir Francois Fillono rinkėjai. Tiesa, jų gretos gerokai aptirpo, mat pastaruoju metu F.Fillono rinkimų kampaniją sudrebino finansiniai skandalai, tačiau ištikimieji pasiliko su juo: 57 proc. už F.Filloną balsuoti žadančių prancūzų nekeis savo nuomonės.

M.Le Pen į vatą nieko nevynioja: jei laimėtų, ji žada atsisakyti euro, grąžinti Prancūzijos franką ir surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES. Su E.Macronu viskas sudėtingiau. E.Macronas, buvęs „Rothschild“ bankininkas ir Prancūzijos ekonomikos ministras, palaiko ES idėjas, bet net ekspertams sunku suprasti, ką jis žada keisti arba kas jam nepatinka. E.Macronas stengiasi įtikti visiems rinkėjams. Jis pats per savo kampaniją tvirtina nepriklausąs nei kairiesiems, nei dešiniesiems. „Niekada nepalaikote nei vienos, nei kitos pusės“, – apie savo pagrindinį konkurentą sako M.Le Pen.

Aiškiau suprasti jo būsimą vaidmenį Prancūzijoje padeda jo viešųjų ryšių specialistai, aiškinantys, kad M.Le Pen – prancūziškoji Donaldo Trumpo versija, o štai E.Macronas – tai prancūzų Barackas Obama.

„Emmanuelis – prancūziškasis Barackas, – E.Macroną apibūdina Prancūzijos televizijos korespondentė Laurence Haim, devynerius metus lydėjusi JAV prezidentą B.Obamą, o dabar E.Macrono rinkimų kampanijoje kuruojanti ryšius su visuomene. – Jis įkūnija naujumą, proveržį, viltį – lygiai kaip ir Obama.“

Pasak jos, jis laužo tradicinių partijų taisykles, įveikia seną mąstymą kairės–dešinės kategorijomis. O jo įkurtame sąjūdyje „En Marche“ („Pirmyn“) esą vyrauja toks pat polėkis ir entuziazmas kaip ir B.Obamos komandoje.

Tiesa, pats E.Macronas B.Obamos vardo nemini ir savęs su JAV „širdžių prezidentu“ netapatina. Tačiau jo retorika išties panaši į buvusio JAV lyderio. „Politikai reikalingi herojai“, – sako E.Macronas, kartais gerokai perlenkdamas lazdą. Antai praėjusių metų gegužę, dalyvaudamas šventosios Žanos d‘Ark šventėje, E.Macronas Orleano mergelę paskelbė savo globėja. „Kai Prancūzija buvo praradusi pasitikėjimą savimi ir ėmė irti, Žana d‘Ark pasijuto esanti pašaukta vesti ir suvienyti šalį“, – sakė E.Macronas, turėdamas omeny savo uždavinį ir vienus prancūzus tuo sužavėdamas, o kitus – gerokai prajuokindamas ir suteikdamas peno karikatūristams, kurie dabar jį vaizduoja ne vien kaip kumpanosį bankininką globalistą (ši karikatūra, beje, jau pašalinta ir pasmerkta kaip antisemitinė), bet ir kaip su dvasiomis besišnekučiuojantį „šventuolį“, tačiau vis tiek su stambiomis kupiūromis užantyje.

Kaip taikliai apibūdina „The Spectator“ analitikai, tokios prieštaringos žinutės ir jo įvaizdžio detalės liudija tik tai, kad politiniai oponentai paprasčiausiai nesusigaudo, ko iš E.Macrono galima tikėtis, o ko – ne.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m

Scanpix nuotr.

EK siūlymus ES vadovai aptars per viršūnių susitikimą kovo 9–10 d. ir kokią nors ES viziją pateiks kovo 25 d. Romoje, kur vėl visi susirinks paminėti ES pirmtakės, Europos Ekonominės Erdvės (EEE), įkūrimo 60-mečio.

Pirmasis scenarijus inercinis – „vieno greičio“ ES. Išsaugoma dabartinė sprendimų tvarka, kai susitaria 27 valstybės. Galima šiek tiek didesnė integracija karinės ir užsienio politikos srityse. Tačiau narėms grąžinama visiška sienų kontrolė. Tokioje Europoje sprendimų greitis priklausytų nuo lėčiausiai veikiančios grandies.

Antrasis scenarijus: ES institucijos susitelkia vien į bendrosios rinkos palaikymą – nieko išskyrus ją. Suverenitetas „repatrijuojamas“ šalims narėms – įskaitant gynybos ir migracijos klausimus. EK teigimu, tokiu atveju negalimas visiškai laisvas darbo jėgos ir paslaugų judėjimas. Kitas eurokomisarų pastebėjimas: sprendimų priėmimas ES gali supaprastėti, tačiau sumažės galimybių veikti kolektyviai.

Trečiuoju scenarijumi siūloma sukurti „skirtingų greičių Europą“ – ES narės galėtų grupuotis pagal skirtingus integracijos siekius. ES narės visos bendrai siektų palaikyti tik bendrąją rinką. Kitos narės grupuojasi pagal integraciją, pavyzdžiui, gynybos, saugumo, mokesčių, socialinės politikos srityse.

Tikėtina, kad sparčiau integruosis tos šalys, kurios kažkada sudarė branduolį: Vokietija, Prancūzija, Italija, Beniliukso šalys. Už „skirtingų greičių Europą“ pasisako Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Ketvirtasis scenarijus numato mažiau sričių, kuriose vyks glaudesnė integracija. Tai galėtų būti saugumas, gynyba, prekyba, mokslas ir inovacijos. ES narės turėtų susitarti, kokios tai būtų sritys.

Penktuoju scenarijumi siūloma visoms 27 narėms gilinti integraciją, plėsti euro zoną ir ES institucijoms perleisti vis daugiau suverenių valstybių galių. ES išties taptų valstybiniu dariniu. Faktiškai tai kelias į ES federacijos – Jungtinių Europos Valstijų kūrimą, nors šis terminas nevartojamas.

Pagal šį scenarijų ES taip pat bus įgaliota kalbėti visos Europos vardu prekybos ir vidaus politikos klausimais, be to, jai teks vadovauti kovai su klimato kaita ir spręsti humanitarinius klausimus.

EK pirmininko Jeano Claude‘o Jun-kerio teigimu, ES pertvarkyti skirtus sprendimus turėtų priimti nacionalinės vyriausybės ir parlamentai. Jis sakė besitikintis, kad ES šalių lyderiai apsvarstys EK pasiūlytus scenarijus ir pirmąsias išvadas padarys iki šių metų pabaigos, o galutinį sprendimą dėl tolesnės veiksmų eigos priims iki Europos Parlamento rinkimų 2019 m. birželį.

"Scanpix" nuotr.

Artėjant 2017-ųjų prezidento rinkimams Prancūzijos politinis bei kultūrinis elitas ūmai susirūpino migracijos problema. Jokių abejonių: liaudis suklus, nes tebėra žaizdota po žiaurių teroristinių išpuolių virtinės šiais ir praėjusiais metais. Piliečiams leidžiama suprasti, kad šalį siaubia ne savi… Taigi, metas imtis tų kitų „reikalo“.

Aušra MATULEVIČIŪTĖ, Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

A.Matulevičiūtė

„Nacionaliam frontui“ (ekstremaliems dešiniesiems) migracija yra problema iš principo, respublikonams (buvusiems UMP, dešiniesiems) – iš esmės. „Nacionalinis frontas“ pageidautų, kad piliečiai nuomonę šiuo klausimu išreikštų referendume, tai yra pasakytų, ar reikia šaliai migrantų, ar ne.

Pretendentas į dešiniųjų kandidatus prezidento rinkimuose Nicolas Sarkozy labiau susirūpinęs emigrantų identiteto problema. Pasak jo, šiandien trečioji emigrantų karta, gimusi ir išsilavinimą gavusi Prancūzijoje, yra mažiau integravusis už kadaise čia atsikėlusius jų senelius.

Kalė „Džiunglių“ nebeliko

Kairioji Prancūzijos socialistų partija bando savo kadenciją užbaigti elegantišku reveransu ir pagaliau išspręsti vieną matomiausių šalies migracijos problemų: spalio mėnesį išardė „Džiungles“ – neteisėtą emigrantų stovyklavietę Kalė uoste. Vienintelę tokio dydžio visoje Europoje. Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas, apibendrindamas šios procedūros eigą, pareiškė, kad valstybė parodė savo gražųjį veidą.

Iš tiesų, visa atrodė oriai kitų Europos šalių atžvilgiu, ypač tų, kuriose pabėgėliams sulaikyti statomos sienos ir rengiami referendumai. Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų. Tūkstantis šios galimybės atsisakė. Kol kas išsibarstę Prancūzijos sostinėje, jie vėl bandys patekti į Jungtinę Karalystę, kuri iki šiol nesutinka jų įsileisti.

Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų

Pasak prancūzų filosofo Alaino Badiou, praeityje Europa labai daug nusikalto stengdamasi kitą mokyti. Dabar metas per tą kitą išsigryninti.

Taigi, kitų Prancūzijoje nuolat daugėja. Vieni puikiai pritapę, savęs kitais ir nepavadintų, o antri – kur kas labiau matomi, jų situacija daugiau ar mažiau stigmatizuojama. Šiandien, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Prancūzijoje legaliai gyvenančių svetimšalių yra beveik 8 mln. (įskaičiuojant beveik 2 mln. tų asmenų, kurie kažkada į šalį atvyko turėdami jos pilietybę). Vien 2015-aisiais 200 tūkst. atvykėlių gavo leidimą gyventi šalyje, 86 tūkst. suteikta pilietybė, o prašančiųjų prieglobsčio – 22 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

Kaip prancūzai gyvena su atvykėliais iš kitų kraštų? Kitais, kurie laikui bėgant pritapo juos priglobusioje šalyje?

Klausimai sau, imigrantei

„Koks tu turtingas – augi trijose kultūrose!“, „Žinote, „maišyti“ vaikai būna ne tik gražūs, bet ir itin gabūs“, – Prancūzijoje sakoma mano sūnui.

Galvoju: ar tai – tik atidirbtos bendravimo su emigrantu frazės, ar kažkas daug žmogiškiau, pavyzdžiui, proga susimąstyti apie savo pačių tapatybę, kuri tarsi savaime suprantama, arba net šioks toks atvykėlio statuso pavydas.

Man kyla ir kitų klausimų. Neretas iš jų suko galvą daugiau nei prieš dešimtmetį emigravus. Štai keli iš jų: kaip šiandien reikia kalbėti apie savo kilmę? Kaip ją aiškinti vaikams? (Turiu galvoje ne apie kažkokį sterilų žodyną, kai „gero tono“ reikalaujami turime šnekėti apie savo identitetą.) Apskritai – kaip jaunajai kartai kalbėti apie žmogų? Apie tai, kad visi mes gimstame vienodi? Skirtingi?..

Ir dar: ar gimę, savose šalyse, automatiškai esame jų piliečiai? O gal visa tai reikia nusipelnyti?

Sugebėti ryžtis tai perimti?

Kad svetur pritaptum, reikia stipraus patriotiškumo jausmo ir paklusnumo. Patriotiškumo pirmiausia savo šaliai, kurį sugebėtum pritaikyti priglobusiajai. Skamba kaip išdavystė? Tačiau ar patriotiškumas nėra ta sąvoka, kuri apeliuoja į kur kas platesnę pasaulėžiūrą, nei identifikavimasis su viena šalimi ar tauta? Sąmoningai suvoktas jausmas, o ne vien aistra?

Egzilis priverčia savyje susivokti, save apmąstyti, kas nebūtina gyvenant gimtojoje šalyje, kur viskas, regis, vyksta natūraliai. Tai laiko reikalaujantis procesas. Tačiau pasirodo, kad šioje epochoje stabčioti nėra kada, be to, tai labai pavojinga…

Emigrantas turi būti apsisprendęs čia ir dabar. Vienintelis leistinas ir privalomas jo tapsmas – integracija. Greitas ir efektyvus įsišaknijimas. Virsmas pasaulio piliečiu! Jei bandai pritapti savais metodais, likdamas ikiemigravusiu savimi, tuo aiškiau pajunti, jog esi kitas. Pojūtis gali būti labai subtilus…

Taigi, kitų Europoje esti labai daug ir įvairių „kitoniškumo“ laipsnių. Šiandieninių įvykių fone turime neįkainojamą galimybė tą kitą stebėti. Suprasti ne per atstumą, skirtumus, o priartėjant. Tas kitas, nūdien labiausiai matomas, gali būti apsileidęs, neraštingas, garsiai kalbantis, nuolatos kažko prašantis… Kitaip tariant, tai žmogus, kurio iš tikrųjų niekados nesame regėję – nebent per TV ar egzotinėse kelionėse pro automobilio langą. Dabar tą kitą matome ne izoliuotą po jam priklausančio dangaus dalimi, o čia, tarp mūsų, labai realiai…

Jis ypač išryškėjo per pastarąjį dešimtmetį. Tapo paprasta jį atpažinti. Ilgainiui tas kitas virto visų baimių priežastimi. Mat jis kėsinasi į iliuzinę ramybę tų, kurie iki šiol gyveno su apgaulinga garantija tuo kitu niekados netapti, su teise, o gal privilegija nebūti tuo kitu kontempliuojamam…

Išeitų, kad pasaulio piliečiai dvejopi: tie, kurie nevaldomai plūsta, ir tie, kurie yra priversti tą bangą atlaikyti. Tiesa, pastarieji turi teisę spręsti, ar jiems viso to reikia, mat jie gyvena demokratiškai…

Šio laikmečio euromąstytojai grūmoja, esą klaidingai suvokiame Europą bei ES. Pastaroji sukurta ne tik laisvam judėjimui, bet, svarbiausia, – saitams. Pasirodo, kad šie ne tokie patvarūs, jei kritiniu atveju eurobendruomenėje gali išsigimti į neapykantą…

Pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Neišvengiamai kyla klausimas: kuo buvo grįsti britų bei atvykėlių santykiai visus tuos dešimtmečius? Paslėptu pykčiu? Ar tylima buvo tik iš bejėgiškumo, nes priklausyta ES? Arba kad tiesiog nerūpėjo kitas? Dar įdomiau: kaip „Brexit“ atveju pasielgtų kitos ES šalys?

Pasak prancūzų filosofo eseisto Alaino Finkielkrauto, baisiausia, kad šiandien pokyčiai yra „ne tai, ką mes darome, o kas mums nutinka“. Ne viena Europa akistatoje su bendrabūvio problema. Gyventi su savo artimu – ne skonio, o būtinumo reikalas. Neišvengiamybė. Tai rodo Libano atvejis: čia prieglobstį gavo arti 2 mln. sirų. Pastaba: abi šalys keletą dešimtmečių gyveno karo padėties sąlygomis. Paradoksas. Arba likimas, arabiškai skambantis „mektub“…

Nebus geresnio meto už dabartinį pabandyti įsikūnyti į tą kitą. Pasijusti nors per atstumą jo kailyje. Bent mintyse ištarti: aš esu kitas.

Kai politikai postringauja apie nesaugumą šalyje, teroro aukų artimieji ragina neužsidaryti baimėje. „Jūs nesulauksite iš manęs neapykantos!“ – sako to paties pavadinimo dokumentinio filmo bei knygos autorius žurnalistas Antoine‘as Leiris, prieš metus Paryžiuje „Bataclan“ koncertų salėje netekęs žmonos. Kai teroro dramai skirtos laidos metu vedėja paklausia, ką šiuo filmu kūrėjas norėjęs pasakyti publikai, šis atsako: „Užduokite šį klausimą pati sau ir atsakykite į jį taip, kaip jums lieps protas ir žmogiškumas.“

Tai – Prancūzija, į kurią tebetraukia, nepaisant aplink jos identitetą kuriamų abejonių ir baimių.

***

Mano trimetis sūnus, išgirdęs, kad Kalėdas švęsime Lietuvoje, klausia: „O kur tuo metu bus Prancūzija?“

Vienas svarbiausių klausimų, kurį gali užduoti emigranto atžala. Kultūrų mišinys… Naujos kartos kitas?… Vaikiškai mylintis tokias skirtingas žemes, kuriomis jį nuo gimimo vedžioja tėvai.

WIKIPEDIA NUOTR.

Debiutinis lietuvių startas olimpinėse žaidynėse įvyko oje 1924-aisiais, gegužės 25 dieną, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione susitiko Lietuvos ir Šveicarijos futbolininkai. Likus vos 12 valandų iki rungtynių, į Prancūziją atvykę sportininkai nepasipriešino savo varžovams ir pralaimėjo galutiniu rezultatu 0:9. Šioje olimpiadoje taip pat pasirodė du Lietuvos dviratininkai, kurie dalyvavo 188 km atskiro starto lenktynėse, tačiau nei vienas jų finišo nepasiekė.

Dovaidas PABIRŽIS

Amsterdamo olimpiadoje 1928-aisiais Lie­tu­vai atstovavo jau 12 sportininkų, o geriausiai sekėsi boksininkui Juozui Vinčai, kuris pasidalijo 5–8 vietas. Vėliau mūsų sportininkai dalyvavo olimpinėse žaidynėse, tik jau Lietuvai patekus į ją okupavusios Sovietų Sąjungos sudėtį. Tiesa, dar 1912-aisiais, Rusijos imperijos laikais, pasirodė sportininkai iš Vilniaus krašto – Stokholme Rusijai atstovavo plaukikas Nikolajus Voronkovas ir šaulys Leonardus Syttinas.

Kaip žinia, pirmoji olimpiada moderniais laikais buvo surengta 1896-aisiais Atėnuose, nors keletas kitų XIX a. sporto renginių Europoje taip pat pasivadino šiuo vardu. Tuo metu žaidynėse dalyvavo tik 14 tautų sportininkai mėgėjai, o 10 iš jų laimėjo medalius. Daugiausiai apdovanojimų pirmojoje olimpiadoje pelnė JAV atstovai, antri liko šeimininkai graikai, treti – Vokietijos sportininkai.

Rusijos imperija, kuriai tuo metu priklausė et­nografinė Lietuva, olimpiadoje debiutavo 1900-ai­siais Paryžiuje. Tąkart keturi sportininkai dalyvavo jojimo ir fechtavimo rungtyse, tačiau apdovanojimų jie neiškovojo. Tarp jų buvo ir karininkas Julianas Michaux’as iš Varšuvos, būsimas Lenkijos kariuomenės kapitonas – pirmasis lenkų olimpietis.

Antrosios, trečiosios ir ketvirtosios olimpinės žaidynės sutapdavo su pasaulinėmis parodomis (1900 m. vyko Paryžiuje, 1904 m. – Sent Luise, 1908 m. – Londone) ir tęsdavosi maždaug pusmetį, o įvairios sporto rungtys buvo traktuojamos kaip papildoma pramoga parodų žiūrovams. Į žaidynes JAV atvyko vos dvylikos tautų atstovai, o net 78 iš 96 aukso medalių tuomet laimėjo amerikiečiai. Nei Anglija, nei Prancūzija ar Rusijos imperija sa­vo sportininkų už Atlanto neatsiuntė.

Per atidarymo ceremoniją buvo tikimasi, kad suomiai žygiuos su Rusijos vėliava, tačiau jie verčiau pasirinko nesinešti jokios.

1908-aisiais Didžiojoje Britanijoje savo delegaciją pirmą kartą atsiuntė Rusijai tuo metu priklausiusi Suomija – ji delegavo net 67 atletus, šie 5 kartus lipo ant apdovanojimų pakylos. Per atidarymo ceremoniją buvo tikimasi, kad suomiai žygiuos su Rusijos vėliava, tačiau jie verčiau pasirinko nesinešti jokios. Rusijai atstovavo tik 6 atletai, kurie iškovojo tris apdovanojimus. Tarp jų buvo Kuršo gubernijoje (šiandieninė Latvija) gimęs ir tuo metu Londone gyvenęs maratonininkas Georgas Lindas.

Kai kurios tuometinės imperijos į jautrius tautinius klausimus taip pat pažvelgė liberaliai. Ang­lai, baimindamiesi airių boikoto, pakeitė komandos pavadinimą į „Didžioji Britanija / Airija“. Nuo pat pirmųjų olimpinių žaidynių 1896 m. ats­ki­rai dalyvavo Vengrija ir Austrija, nuo 1900-ųjų – Bo­h­emija, Indija.

Gausią sportininkų delegaciją Rusijos imperija atsiuntė į Stokholmą 1912-aisiais – iš viso jai Švedijoje atstovavo 159 sportininkai. Tarp jų buvo 31 latvis ir 12 estų. Tąkart Rusija iškovojo du sidabro ir tris bronzos medalius, o daugiau nei pusę jų pelnė Baltijos šalių atstovai.

Estas Martinas Kleinas vidutinio svorio kategorijoje imtynėse laimėjo sidabro medalį. Dvikova pus­finalyje truko net 11 valandų 40 minučių – tai yra ilgiausia dvikova imtynių istorijoje. Kitą dieną jis jau neturėjo jėgų kautis finale ir auksą atidavė be kovos. Kitas estas Martis Kuusikas 1912-aisais Rusijai laimėjo bronzą irklavimo rungtyje. Švedijoje pirmąjį olimpinį apdovanojimą pelnė ir latvis – šaulys Haraldas Blausas iškovojo bronzą.

Baltijos sesėms geriau sekėsi ir tarpukario olimpiadose: Estija iš viso iškovojo 6 aukso, 6 sidabro ir 9 bronzos medalius, Latvija – 2 sidabro ir 1 bronzos apdovanojimą. Pirmuosius medalius lietuviai iškovojo 1952-aisiais Helsinkyje – sidabru pasipuošė krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Pet­kevičius ir Justinas Lagunavičius.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

SCANPIX NUOTR.

Euro zonos ekonomikos augimas lėtėja, o tarp ES šalių atsiranda vis daugiau prastos ekonominės sveikatos požymių. Tačiau, užuot prognozavę naują krizę, ekonomistai ragina neprarasti optimizmo.

Rima JANUŽYTĖ

Kol kas bent Lietuvoje viskas labai primena 2008-ųjų krizės priešaušrį: bankai be atvangos skolina ir, jusdami grynųjų stygių, siūlo puikias sąlygas indėliams. Antai „Swedbank“ atgaivino tradiciją siūlyti trumpalaikį taupymą be jokių terminų, o tokiam „indėliui“ pasidėti pakanka vos 5 eurų. Panašiai geras sąlygas taupyti šis bankas siūlė ir maždaug prieš 8–9 metus.

Savo ruožtu gyventojai ima būsto paskolas, ne­kilnojamojo turto projektų plėtotojai praneša apie nuolat augančias butų kainas. Logistikos bendro­vės, dažnai vadinamos ekonomikos lakmuso po­pierėliu, veržiasi diržus. Žodžiu, jei vertintume tik per savo pačių patirtį, galėtume drąsiai teigti, kad Lietuvoje bręsta ekonomikos krizė.

Panašių požymių randasi ir visoje Europos Są­jungoje. Vėl skelbiami bankai, neišlaikantys vadina­mųjų „streso testų“. Vėl kalbama apie konkrečias valstybes, kurioms sekasi prasčiau negu ki­toms.

Vėl kalbama apie konkrečias valstybes, kurioms sekasi prasčiau negu ki­toms.

Prisiminkime PIGS (angliškų Portugalijos, Airijos, Graikijos, Ispanijos pavadinimų trumpinys). Šį kartą tai Italija ir Prancūzija. Tačiau ekonomistai ramina: viskas būsią gerai. Ar tą patį, ką patvirtina nuojauta, kalba ir skaičiai?

Euro zonos skaičiai „stringa“

Preliminariais ES statistikos departamento „Eurostat“ duomenimis, euro zonos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas lėtėja.

Per praėjusį ketvirtį, palyginti su pirmuoju šių metų ketvirčiu, euro zonos ketvirčio ekonomikos augimas su­lėtėjo perpus iki 0,3 proc. Smuktelėjo ir metinis euro zo­nos BVP augimas: palyginti su ankstesniu ketvirčiu, jis sumažėjo nuo 1,7 iki 1,6 proc. Tiesa, ekonomistai prognozavo, jog augimo nuosmukis bus netgi kiek didesnis, t. y. prieaugis sudarys vidutiniškai 1,5 proc.

Nieko itin džiugaus ir kalbant apie visą Europos Są­jun­gą: Bendrijos ketvirčio eko­nomikos prieaugis sudarė 0,4 proc. ir buvo mažesnis už jau ir taip labai kuklų ankstesnio ketvirčio rezultatą, kai ES BVP augo 0,5 proc.

Vienintelė gera žinia, kad liko nepakitęs bent jau metinis ES BVP augimas (priešingai, nei euro zonos atveju), kuris dabar siekia 1,8 proc.

Nedarbas mažėja

Nedarbo srityje Europoje šalis šaliai nelygu. Euro zonoje nedarbas šiuo metu siekia 10,1 proc. – tiek pat, kiek ir gegužę, o tai – žemiausias rodiklis nuo 2011 m. liepos. Visoje Bendrijoje nedarbo lygis dar mažesnis – 8,6 proc. Kai kurių šalių rodikliai iš tiesų labai geri. Štai mažiausias nedarbas yra Maltoje – vos 4 proc., tik kiek didesnis jis Čekijoje ir Vokietijoje. Užtat Ispanijoje, o ypač

Graikijoje, nedarbo rodikliai yra labai prasti – atitinkamai 19,9 ir 23,3 proc. Panašūs jie buvo ir šioms šalims artėjant prie giliausios ekonominės krizės, nors Grai­kijos ir Ispanijos valdžios kaip sutarusios aiškina, kad abi valstybės rodo pakilimo ženklus ir apie jokią naują krizę ar jos grėsmę čia nėra nė kalbos.

Butų pardavimas padvigubėjo

Nors šiame Europos kontekste Lietuvos ekonomikos rodikliai nėra prasti, mūsų šalies ekonomika šiuo metu yra itin „burbuliuojanti“. Ir štai kodėl. Pirmiausia – ypač suaktyvėjusi nekilnojamojo turto rinka, kurios intensyvumas stebina net visko iki krizės ir po jos regėjusius analitikus.

Antrąjį šių metų ketvirtį butų ir namų pirkimo–pardavimo sandorių kiekis buvo didesnis ne tik palyginus su pirmuoju šių metų ketvirčiu, bet ir aukštesnis, jei palygintume su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. VĮ Registrų centro duomenimis, per antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje sudaryta net penktadaliu ( 19 proc.) daugiau butų ir beveik 7 proc. daugiau namų pirkimo–pardavimo sandorių, palyginti su antruoju 2015 m. ketvirčiu. Antai ba­landžio–birželio mėnesiais Lietuvoje vidutiniškai per mėnesį buvo sudaroma po 890 namų ir 2,84 tūkst. butų sandorių. „Ober-Haus“ duomenimis, namų pardavimo rodikliai gegužės mėnesį buvo aukščiausi nuo pat 2007 m.

Namų pardavimo rodikliai gegužės mėnesį buvo aukščiausi nuo pat 2007 m.

Antrasis šių metų ketvirtis išsiskyrė ir sparčiau augusiomis butų kainomis. Skirtingai nuo ankstesnių laikotarpių, didesnis butų kainų augimas buvo fiksuojamas ne tik Vilniuje, bet ir visuose šalies didmiesčiuose. Pavyzdžiui, sparčiausias kainų augimas balandį–birželį buvo užfiksuotas Šiauliuose, kur butų kainos vidutiniškai ūgtelėjo 2,5 proc. (iki 585 Eur/kv.m.). Vilniuje butų kainos per tą patį laikotarpį augo 2,4 proc. (iki 1,376 tūkst. Eur/kv.m.), Kaune – 2,1 proc., Panevėžyje – 1,8 proc., Klai­pėdoje – 1,2 proc.

„Ober-Haus“ duomenimis, per antrąjį šių metų ketvirtį penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose tiesiogiai iš statytojų buvo nupirkta arba rezervuota 1,395 tūkst. naujos statybos butų jau pastatytuose ir statomuose daugiabučiuose na­muose. O tai – net 45 proc. daugiau nei per 2015 m. II ketvirtį.

Neparduotų naujų butų skaičius, nepaisant itin iš­augusios tokių butų pasiūlos, bent jau sostinėje su­mažėjo penktadaliu ir šiuo metu neparduotų bu­tų kiekis Vilniuje yra mažiausias nuo 2014 m. trečiojo ketvirčio bei mažėja antrąjį ketvirtį iš eilės. Ana­li­tikai tokią situaciją aiškina padidėjusia gyventojų perkamąja galia ir bendru ekonomikos augimu.

Esą Lietuvoje vis labiau juntamas darbo jėgos trūkumas didina konkurenciją dėl darbuotojų, o tai kelia į viršų atlyginimus, mažėja ir nedarbo lygis. Dėl to vartotojai jaučiasi pakankamai užtikrinti ir vis labiau išlaidauja. Didėja ir jų optimizmas dėl šalies ekonomikos. Tačiau tai, kas Lie­tuvos ekonomiką šiandien augina, tiek daug vilčių teikti neturėtų.

Lietuvos ekonomiką augina „Lidl“ efektas

2 proc. – tiek per antrąjį ketvirtį, palygti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, augo Lietuvos ekonomika. Nors tai yra didesnis augimo tempas nei praėjusiais metais, kai ekonomika vidutiniškai augo 1,6 proc.

Daugiausia įtakos BVP augimui turėjo didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių veiklos rezultatai. Kitaip sakant, stipriausiu ūkio plėtros varikliu išliko vidaus vartojimas ir neatsiejama jo palydovė – vidaus prekyba. Antai mažmeninės prekybos apimtys per antrąjį ketvirtį augo beveik 7 proc. – panašiai tiek, kiek ir per pirmąjį ketvirtį.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipia dėmesį, kad vidaus rinkos padėtis susijusi su pastaraisiais metais stiprėjusia mažesnes pajamas gaunančių namų ūkių perkamąja galia, kuriai augti padėjo keletas sprendimų kelti minimalią mėnesio algą ir neapmokestinamąjį pajamų dydį. Darbo jėgos deficitas darbo rinkoje lėmė spartų vidutinio darbo užmokesčio didėjimą.

Tuo, žinoma, galima džiaugtis. Tačiau analitikai perspėja, kad vartojimu pagrįsta ekonomika nėra stabili – tam būtini gero eksporto ir investicijų rodikliai. O jie – visai nekokie. 2016 m. sausio–gegužės mėnesiais, palyginti su tuo pačiu

2015 m. laikotarpiu, šalies eksportas sumažėjo

1,3 proc., importas – 4,9 proc. Tiesa, šį sumažėjimą lėmė naftos produktų eksporto susitraukimas, kurį savo ruožtu išprovokavo naftos kainų kritimas. Lietuviškos kilmės prekių eksportas sumenko 2,2 proc.

Jei tarpusavyje lygintume du šių metų ketvirčius, tendencijos atrodytų dar nemalonesnės. Per pirmąjį ketvirtį prekių eksportas buvo ūgtelėjęs daugiau kaip 8 proc., o antrojo ketvirčio laikotarpiu, kaip rodo pirminiai duomenys, augimas jau siekė vos kelis procentus. Traukėsi ne tik naftos produktų, bet ir trąšų, reeksportuojamų vaisių ir daržovių eksportas. Augimo trajektoriją išlaikė tik grūdų, baldų, farmacijos produktų eksportas.

Mažėjo ir investicijos. Per pirmąjį šių metų ketvirtį investicijos traukėsi beveik 7 proc., antrąjį ketvirtį, tikėtina, susitraukimo mastas išliko pa­našus. Neigiamas investicijų augimo tempas turėtų išsilaikyti visus 2016 m., o ryškesnis atsigavimas prognozuojamas tik 2017 m.

„Vien remiantis vartojimu būtų sunku tikėtis tvarios ir sparčios ūkio plėtros, kuri užtikrintų konkurencinį pranašumą ir stabdytų emigraciją.  Ilgai remtis vien vartojimo koja yra sudėtinga. Tikėtis tvaraus ir spartaus ūkio augimo galima tik tuo atveju, jeigu bus plėtojamas eksportas ir investicijos. Pastarosios, kaip ir buvo prognozuota, lėtėjo dėl ES finansavimo ciklo keitimosi“, – teigia DnB NORD grupės vyriausioji ekonomistė bei finansų analitikė Jekaterina Rojaka.

Dar blogiau už ekonomiką, paremtą vartojimu, yra ekonomika, paremta tik maisto ir gėrimų vartojimu. O Lietuva tokia ir yra. Mat antrojo ketvirčio laikotarpiu kilo tik maisto ir gėrimų vartojimas, o specializuotų prekių (vadinasi, brangesnių) – netgi krito. Kai kurie ekonomistai šį reiškinį jau praminė „Lidl’o“ efektu.

Dar blogiau už ekonomiką, paremtą vartojimu, yra ekonomika, paremta tik maisto ir gėrimų vartojimu. O Lietuva tokia ir yra. Mat antrojo ketvirčio laikotarpiu kilo tik maisto ir gėrimų vartojimas, o specializuotų prekių (vadinasi, brangesnių) – netgi krito. Kai kurie ekonomistai šį reiškinį jau praminė „Lidl’o“ efektu.

„Brexit“ baimės – dar nerealizuotos

Nors Lietuvos verslo lūkesčiai itin dideliu optimi­zmu netrykšta, tačiau desperacijos irgi nėra. Nau­jausias liepos mėnesio Lietuvos ekonominio vertinimo rodiklis buvo aukštesnis nei pernai ir, pa­lyginti su birželiu, net ūgtelėjo, nors buvo pranašaujama, kad „Brexit“ referendumas optimizmo verslui nepaliks nė lašo. Sakykime, po „Brexit“ re­ferendumo kai kurie bankai (pavyzdžiui, „Dans­ke Bank“) net su­mažino Lietuvos BVP augimo prognozę.

Visgi aiškėja, kad su „Brexit“ susijusios baimės bent jau Lietuvoje kol kas dar nerealizuotos. Užtat euro zonos verslininkai nusiteikę kur kas pesimistiškiau.

Verslo lūkesčiai Europoje liepą nėrė į apačią – daugelis verslo atstovų įsitikinę, kad euro zonai antroje metų pusėje greičiausiai nepavyks išvengti recesijos. Jei taip nutiks, tai neabejotinai turės neigiamų pasekmių Lietuvos eksporto plėtrai. Juolab, kad apie ketinimus stabdyti investicinius projektus jau yra pranešusios kai kurios nuo Jungtinės Ka­ralystės rinkos labiau priklausančios Lietuvos įmonės. Todėl išlieka rizika, kad neužtikrintumas Eu­ropoje gali persimesti ir į Lietuvą bei stabdyti in­vesticijų plėtrą šalyje. Be to, kritusi Jungtinės Ka­ralystės svaro sterlingų vertė gali paveikti ir emi­grantų perlaidas į tėvynę, o tai gali neigiamai pa­veikti vartojimą mūsų šalyje.

Na, o kaip sekasi pačiai Didžiajai Britanijai?  Paskelbti nauji duomenys liudija, kad visai neblogai. Pavyzdžiui, praėjusį ketvirtį Didžiosios Bri­tanijos BVP ūgtelėjo 0,6 proc. Kita vertus, svaro vertė stabiliai krenta.

„Tai, kad svaro vertė vėl smuko, rodo, kad rinka linkusi žvelgti giliau. Rinkoje jaučiama, kad BVP taip smarkiai nebekils. Apskritai, šiuo metu rinkose visi geri rodikliai vertinami atsargiai“, – aiškina Nacionalinio Australijos banko Londono padalinio ekonomistas Geivinas Frendas. Jis ir kiti analitikai prognozuoja, kad šis ketvirtis gali būti paskutinis Didžiosios Britanijos ekonomikos „pasispardymas“, ir kad artimiausioje ateityje didesnio augimo tikėtis neverta. Priešingai, žadama, kad šalies BVP susitrauks. Ekonomikos tyrimų bendrovė „Markit Economics“ prognozuoja, kad Didžiosios Britanijos gamybos ir paslaugų sektoriuose šiuo metu fiksuojami akivaizdūs nerimą keliantys lėtėjimo ženklai.

„Dabar rinkos laukia Anglijos banko sprendimo dėl ekonomikos skatinimo priemonių“, – primena analitikai.

Didžiausios ligonės – Prancūzija ir Italija

Priemonių, kaip gelbėtis iš nemalonios situacijos, turės ieškoti ne tik Didžioji Britanija. Dar prieš „Eu­rostatui“ paskelbiant preliminarius euro zonos ekonomikos rodiklius, nerimo ženklai pasiekė iš Pran­cūzijos. Šios šalies ekonomika antrąjį ketvirtį stagnavo (augimas buvo 0 proc.), nors pirmąjį ketvirtį stiebėsi 0,7 proc. Tokia situacija netikėta net patiems prancūzams: šios šalies statistikos departamentas buvo prognozavęs, kad antros pagal dydį euro zonos ekonomika ūgtelės bent 0,3 proc., o vyriausybė – kad 2016 m. ekonomika augs bent 1,5 proc.

Italija – dar viena potenciali euro zonos ligonė, o tarp dešimties Europos bankų, neišlaikiusių vadinamųjų „streso testų“, net du yra Italijos: „Monte dei Paschi“ yra labiausiai pažeidžiamas visoje euro zonoje, o „Unicredit“ – pirmajame „ligonių“ penketuke.

Kita vertus, šiame juodajame bankų sąraše, kurį paskelbė Europos bankininkystės asociacija (EBA), dar yra Airijos, Ispanijos ir net Austrijos bei Vokietijos bankų.

Juodajame bankų sąraše yra ne tik Italijos, bet ir Airijos, Ispanijos, net Austrijos bei Vokietijos bankų.

„Nors ir matome, kad bankai pritraukė daug kapitalo, bankai nėra iki galo pasveikę. Darbo yra“, – teigia EBA vadovas Andrea Enria.

„Streso testais“, kuriuos rengė Europos bankininkystės institucija (EBA), Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos Komisija (EK), buvo patikrintas 51 ES bankas. Vertinta, kaip jie reaguotų į iš­a­ugusią kredito, veiklos ir rinkos riziką. Šie rezultatai nenurodo – bankai testą „išlaikė“ ar „neišlaikė“, veikiau jie padės tikslingiau veikti Europos ban­kų sistemą tobulinančioms ES institucijoms.

Gera žinia Lietuvai, kur veikia daug Skan­di­na­vijos bankų: šie bankai bandymus atlaikė be di­desnių sunkumų, o Skandinavijos šalys ir Lenkija pa­sirodė esančios saugiausi Europos regionai.

Rusijai  –  geriau, JAV – blogiau

Žvelgiant į viso pasaulio ekonomikos sveikatą, šiuo metu ryškėja dvi tendencijos. Pirmoji: nors Ru­­sijos ekonomikai yra palyginti blogai, to blogumo nebedaugėja, o analitikai įžvelgia ir stabilumo ženklų. Jie neliečia eksporto ir importo – šios sritys Rusijai vis dar lemia tik neigiamus rodiklius. Pa­vyz­džiui, Rusijos ekonominės plėtros ministerijos išankstiniais duomenimis, šalies eksportas pirmąjį pusmetį buvo 29,7 proc. kuklesnis nei prieš metus, o importas sumenko 9,5 proc.

Prekybos perviršis aptirpo 50,6 proc. iki 44,1 mlrd. dolerių. Rusiškos „Urals“ naftos vidutinė kaina tarptautinėje šiuo palyginamuoju laikotarpiu krito 33,9 proc. iki 37,7 JAV dolerio už barelį, o rusiškų dujų kaina Vokietijos pasienyje – 48,1 proc. iki 156,1 dolerio už tūkstantį kubinių metrų.

JAV – priešingos tendencijos. Nors šios šalies ekonomika auga, bet žymiai lėčiau, nei norėtųsi.

Per antrąjį šių metų ketvirtį metinis JAV ekonomikos augimas siekė vos 1,2 proc., nors tikėtasi, jog jis sudarys vidutiniškai 2,6 proc. Be to, neigiama linkme pakoreguotas anksčiau skelbtas pirmojo ketvirčio augimas, kuris siekė 0,8 proc., o ne 1,1 proc., kaip buvo pranešama.

Teigiama, kad labiausiai JAV ekonomikos augimo lėtėjimą lėmė verslo nenoras nei investuoti, nei kaupti atsargų.

JAV investicijos į ilgalaikį kapitalą per praėjusį ketvirtį smuktelėjo 3,2 proc. – daugiausiai per paskutinius septynerius metus. Verslo investicijos į įrangą ir intelektualią nuosavybę smuktelėjo 2,2 proc., o pirmąjį ketvirtį buvo smukusios 3,4 proc.

JAV investicijos į ilgalaikį kapitalą per praėjusį ketvirtį smuktelėjo 3,2 proc. – daugiausiai per paskutinius septynerius metus. Verslo investicijos į įrangą ir intelektualią nuosavybę smuktelėjo 2,2 proc., o pirmąjį ketvirtį buvo smukusios 3,4 proc.

Verslo atsargos per antrąjį šių metų ketvirtį Amerikoje sumažėjo 8,1 mlrd. dolerių, arba labiausiai nuo pat 2011 m. trečiojo ketvirčio. Jos (tiksliau, jų menkumas) BVP prieaugį sumažino 1,16 procentinio punkto.

Be to, per antrąjį šių metų ketvirtį šalyje sumažėjo ir investicijos į gyvenamąjį būstą. Jos krito net 6,1 proc., arba daugiausiai nuo pat 2010 m. trečiojo ketvirčio. Šis rodiklis smuko pirmąkart per pa­skutinius dvejus metus.

Amerikiečiai vartoja dar daugiau

Užtat Amerikos vartotojų išlaidos, kurios sukuria net apie 70 proc. šalies bendrojo vidaus produkto vertės, per praėjusį ketvirtį paaugo net 4,2 proc., arba labiausiai nuo pat 2014 m. pabaigos. Prie ekonomikos augimo jos prisidėjo net 2,83 procentinio punkto. Be to, nuo 1,5 iki 1,6 proc. buvo padidintas per pirmąjį ketvirtį užfiksuotas šio rodiklio prieaugis. Vis dėl to laukta, jog per antrąjį ketvirtį vartotojų išlaidos augs dar sparčiau, t. y. prognozių vi­durkis siekė 4,4 procento.

Prie nepasiteisinusių prognozių iš dalies prisidėjo tai, kad savo išlaidas 0,9 proc., arba labiausiai per paskutinius dvejus metus, sumažino JAV valdžia. Daugiausiai sumažintos buvo karinio pobūdžio išlaidos, be to, susispaudė ir atskiros valstijos. O tai, be jokios abejonės, prisidėjo prie ekonomikos au­gimo sulėtėjimo.

Ar JAV galėtų grėsti ekonomikos stagnacija ar net recesija? Analitikų vertinimu, ne. „Stratfor“ atkreipia dėmesį, kad po pastarojo sunkmečio JAV ekonomika yra tokia diversifikuota, kad vieno ar kito sektoriaus nesklandumai negalėtų turėti didesnės reikšmės visos šalies ekonomikos sveikatai. Kita vertus, nedidelės turbulencijos yra neišvengiamos.

„Vis dėlto net JAV skola, kuri per ateinančius kelis dešimtmečius gali tapti šalies galvos skausmu, neturėtų nugramzdinti JAV ekonomikos į recesiją. Su savo resursais ir stiprybėmis JAV ekonomika atsitiestų žaibiškai, tad baimintis nėra ko“, – žada „Stratfor“ analitikai, tuo pačiu nuramindami ir Eu­ropą. Jai, kaip ir JAV, atsitiesti esą nebūtų sun­ku, net jei to prireiktų. Tikėkimės, kad artimiausiu me­tu neprireiks.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Dovaidas Pabiržis

Prieš kiekvieną tokio rango turnyrą verda diskusijos apie tai, kurios rinktinės yra favoritai ir galimi lyderiai, kas gali nustebinti ir netikėtai iššauti, o kam net nėra galimybių peržengti grupės etapą. Šiemet, Europos čempionato komandų skaičiui išaugus iki 24, spėlioti kaip niekada sunku. Viena netikėta pergalė jau gali garantuoti kelialapį į aštuntfinalį, nes keturios iš šešių trečią vietą savo grupėje užėmusių komandų tęs dalyvavimą čempionate – tam įgyvendinti gali užtekti ir trijų taškų. Šiemet vienu etapu ilgesnėse atkrintamosiose varžybose netikėtumų netrūksta niekada, o rungtynių baigtį gali lemti ir baudinių loterija.

Nepaisant to, pagrindinių turnyro favoritų sąraše – pažįstamos tradicinės valstybės. Lažybų bendrovės prognozuoja, kad daugiausiai šansų nugalėti čempionate turi šeimininkė Prancūzija, pasaulio čempionė Vokietija bei Europos čempionės titulą ginsianti Ispanija.

Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi.

Tačiau nė viena iš šių komandų nėra idealios formos. Prancūzams negalės padėti suspenduotas Karimas Benzema, o traumos gerokai praretino rinktinės gynėjų grandį. Vokiečiai išgyvena kartų kaitą – šiemet rinktinėje nebežais ilgamečiai jos simboliai Miroslavas Klose ir Philippas Lahmas, o kai kurie jų lyderiai kol kas nėra pačios geriausios formos.

„Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi. Bet jie turi Thomą Mullerį, kuris akiai nėra labai patrauklus žaidėjas, bet moka mušti įvarčius. Atskiro paminėjimo vertas ir jų vartininkas Manuelis Neueris“, – sako buvęs Lietuvos vyrų rinktinės vyr. treneris Algimantas Liubinskas.

Ispanų klubams sezonas buvo neįtikėtinai sėkmingas: ispaniškas derbis sužaistas Čempionų lygos finale, trys iš keturių pusfinalio dalyvių Europos lygoje taip pat buvo iš Ispanijos. Tačiau šiųmetė rinktinė neturi aiškių puolimo lyderių. Pasak futbolo komentatoriaus Nerijaus Kesmino, 2014 m. pasaulio čempionate ispanai „pramiegojo“ kartų kaitą, mėgino žaisti sena sudėtimi, tačiau šiandien iš tų, kurie tempė tris čempionatus iš eilės laimėjusią kartą, neliko beveik nieko.

„Nesakau, kad ispanai negalėtų laimėti šio čempionato, jie yra tarp realių pretendentų, bet manau, jog šįkart laimės ne jie. Vokiečiai – pagrindiniai favoritai, nes jie dabartiniai pasaulio čempionai, jie žino, kaip laimėti, jų čempionų komanda buvo gana jauna, o dabar visi labiau subrendę, labiau patyrę. Kita vertus, čempionatai, kurie baigiasi atkrintamosiomis varžybomis, visada yra loterija: gali pralaimėti ketvirtfinalyje kad ir Islandijai bei keliauti namo, nepaisant to, kad prieš tai laimėjai visas rungtynes“, – teigia futbolo ekspertas.

Bet kokiu atveju iš visų šių trijų rinktinių tikimasi bent jau pusfinalio.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos.

Kiek prasčiau yra vertinamos anglų, belgų ir portugalų galimybės nugalėti, bet jie taip pat priskiriami bent jau prie savų grupių favoritų. Anglų sudėtis šiemet vadinama viena įdomiausių per keletą dešimtmečių, ypač dėl jaunų ir talentingų puolėjų bei vartininko Joe Harto, bet nerimą kelia komandos gynėjų grandis. Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, tai bent jau yra rinktinė, kurios nebūtinai pergalingas žaidimas bus malonus akiai.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos: ekipai nepadės kapitonas Vincentas Kompany, taip pat Nicolas Lombaertas, Dedryckas Boyata ir Bjornas Engelsas. Daugelis belgų žaidėjų dar yra gana jauni, todėl jei šįkart ir nepasiseks užkariauti Europos, ši komanda bus neabejotinai stipri jėga ateityje.

O štai Portugalijos pasirodymas labai priklausys nuo komandos lyderio Cristiano Ronaldo sportinės formos, kuri pastaruoju metu šlubavo. Vis dėlto šios Europos futbolo pirmenybės 31-erių puolėjui gali būti paskutinės jo jėgų žydėjimo metais, todėl tikrai galima tikėtis įspūdingo Ch.Ronaldo čempionato.

Daug galimų „juodųjų arkliukų“

N.Kesminas daug tikisi iš pirmenybių debiutantės Velso komandos, kuri iki tol yra žaidusi tik pasaulio čempionate. Pasak jo, nors Velsui ir teko gana stipri grupė, su šiandieniniais lyderiais jie privalo žengti į kitą etapą, o ir ketvirtfinalis šiai komandai atrodo pasiekiamas. „Iš visų kitų, manau, didelių staigmenų nebus“, – sako futbolo komentatorius.

A.Liubinskas prie nenuspėjamų rinktinių priskiria ir kroatus. „Jie išeina toliau iš grupės, bet patekę į ketvirtfinalius ima žaisti nenuspėjamai. Jeigu susitvarkytų ir iššautų, nežinia, kur toliau nueitų. Prie sunkiai prognozuojamų pridėčiau austrus ir slovakus – gali iškristi jau po grupės rungtynių, bet gali žengti daug toliau“, – prognozuoja buvęs Lietuvos rinktinės treneris.

Lažybų kontoros minėtų komandų galimybes vertina vidutiniškai: jos tikrai turėtų įveikti grupės barjerą ir galbūt pasiekti ketvirtfinalį. Prie tokių komandų taip pat priskiriama, legendinio vartininko Gianluigi Buffono žodžiais tariant, ne pačius geriausius laikus išgyvenanti Italijos rinktinė, jau minėta Kroatija, kuriai koją gali pakišti komandinės dvasios ir autoritetingo trenerio stoka, ir atrankos cikle, po kurio pasauliniame reitinge pakilo iki nematytų aukštumų – 10 vietos, žibėjusi Austrija.

Dėmesį kaustys Šveicarijosir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Sėkmingai pasirodyti gali ir tik ką nulinėmis lygiosiomis su Lietuva sužaidusi Lenkija, kurios kelias čempionate labai priklausys nuo akivaizdaus lyderio puolėjo Roberto Le­wandowskio įvarčių, bei į gana lengvą grupę patekusi Šveicarija. Dėmesį kaustys šios rinktinės ir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Rusija, Čekija, Ukraina, Švedija – rinktinės, iš kurių šiame turnyre labai daug nesitikima, tačiau jas taip pat turėtume matyti bent jau aštuntfinalio etape. Beje, šis Europos čempionatas greičiausiai taps gulbės giesme charizmatiškam švedų lyderiui Zlatanui Ibrahimovičiui. Nuo jo solo pasirodymo labai priklausys ir Švedijos rinktinės kelio čempionate eiga.

Patekti į pirmenybes – jau pergalė

Kai kurioms 2016-ųjų Europos čempionato rinktinėms vien kelionė į Prancūziją ir buvimas Europos elite jau yra pergalė. Tai visų pirma Albanija, Šiaurės Airija, Islandija, Velsas ir Slovakija – valstybės, kurioms tokia sėkmė nusišypsojo pirmą kartą.

Šiaurės airiai, velsiečiai ir slovakai bent jau yra žaidę pasaulio čempionate, o Islandijos ir Albanijos rinktinėms tai apskritai pirmas rimtas turnyras istorijoje. Pastarosios šalies galimybės turnyre vertinamos prasčiausiai iš visų 24 dalyvių. Tarp čempionato dalyvių ji užima ir žemiausią vietą pasaulio reitinge – 42-ają. Net po 30 metų pertraukos į pagrindinį turnyrą pateko ir Vengrija.

Kiekvienas iškovotas taškas šioms rinktinėms jau taps laimėjimu.

Vis dėlto verta prisiminti, kad prieš 12 metų Portugalijoje vykusiame čempionate niekas net nepagalvojo, kad graikai A grupėje eliminuos Ispaniją ir Rusiją, vėliau ketvirtfinalyje įveiks Prancūziją, pusfinalyje – Čekiją, o finale – šeimininkus portugalus ir taps Europos čempionais. Išaugęs čempionato komandų skaičius konkurenciją dar labiau didina, todėl galima neabejoti, kad intriga Prancūzijoje išliks iki pat liepos 10-osios vakaro – Europos čempionato finalo.

Scapinx nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Artėja rinkimai – daugėja kompromituojančių istorijų. Tokia yra Vakarų pasaulio rinkimų laikotarpio realybė, kurioje tirpsta reitingai, žvanga antrankiai ir kyla naujos žvaigždės.

Lapkritį 2014 m. prieš pat Lenkijos savivaldos rinkimus šalyje kilo tiek skandalų, kad būtų pakakę keleriems ateinantiems rinkimams į priekį. Į skandalų sūkurį pateko ir tie, kurie juokėsi pirmieji, ir tie, kurie – paskutiniai.

Likus keliems mėnesiams iki rinkimų laime tryško opozicinė Teisės ir teisingumo partija (TTP). Pergalę jai žadėjo ir rinkėjų apklausos, ir politologai, ir skandalų dėsnis, mat į nemalonią istoriją įsivėlė TTP konkurentai – valdančioji Piliečių platformos partija (PPP). Ši partija sukompromitavo, kai dviejuose restoranuose padavėjai slapta įrašė ir į paviešino ministrų bei aukštų valdininkų pokalbius, iš kurių paaiškėjo, kad valdantieji yra įsipainioję į korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo skandalus.

R.Sikorskio kaltinimai sukėlė didelį tarptautinį atgarsį ir, anot opozicijos, diskreditavo Lenkijos politikus, kaip nusikalbančius.

Šiek tiek vėliau premjerą Donaldą Tuską išrinkus Europos Vadovų Tarybos pirmininku, PPP reitingai vėl ėmė kilti, bet neilgam: juos vėl numušė niekų priplepėjęs buvęs užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Jis pareiškė, esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš keletą metų Maskvoje D.Tuskui siūlęs pasidalyti Ukrainą, bet vėliau prisipažino tokius teiginius išsigalvojęs.

Tokie R.Sikorskio kaltinimai sukėlė didelį tarptautinį atgarsį ir, anot opozicijos, diskreditavo Lenkijos politikus, kaip nusikalbančius.

Bet paskui paaiškėjo, kad nusikalbėjimas – dar ne pats blogiausias dalykas Lenkijos politikoje, o kaltinamieji virto kaltinančiaisiais. Dienraštis „Fakt“ atskleidė, kad trys TTP atstovai į vienos Europos Tarybos (ET) komisijos posėdį Ispanijos sostinėje Madride vyko ne automobiliais, bet lėktuvu, nors kelionei automobiliais iš Seimo buhalterijos jau buvo paėmę keliolika tūkstančių zlotų. Žiniasklaida atskleidė, kad minėta trijulė tokius triukus per užsienio komandiruotes rengė nuolat, o tą kartą Madride jie net nedalyvavo ET posėdžiuose. Užuot posėdžiavę, jie su žmonomis smagiai leido laiką baruose ir net buvo užfiksuoti rodantys iškeltus vidurinius pirštus Madrido gatvių praeiviams.

O juk minėtos trijulės lyderis tuomet 34 metų TTP atstovas spaudai Adamas Hof­manas garsėjo kaip tik tuo, kad valdančiuosius nuolat kaltino iždo grobstymu, ir aiškino, jog jų partija siekia moralinio politikos atnaujinimo.

Ši Lenkijoje užvirusi skandalų kova tuo nesibaigė. TTP vadovas Jaroslawas Kaczynskis prasikaltusią trijulę skubiai išmetė iš partijos ir, naudodamasis proga, dar pasišaipė, kad PPP iš savo gretų nešalino į korupcijos aferas įsipainiojusių politikų. Be to, priminė, kad apie komandiruočių finansinės kontrolės sugriežtinimą teisuolio tonu prabilęs Seimo pirmininkas R.Sikorskis pats garsėja pomėgiu puotauti už valstybės pinigus.

Tuo tarpu opoziciją palaikantis žurnalas „W Sieci“ likus savaitei iki rinkimų apkaltino Varšuvos merę Haną Gronkiewicz-Waltz pasipelnius iš neteisėtai perimto žydų turto – esą namas, kurį merės vyras advokatas atsiėmė iš valstybės ir perpardavė už 15 mln. zlotų, prieškariu priklausė ne jo dėdei, o žydų Openheimų šeimai.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai Varšuvoje žydų beveik nebeliko, vietos aferistas Leonas Kalinowskis suklastojo Openheimų turto dovanojimo aktus ir pigiai perpardavė kelis namus. Nors aferą demaskavęs teismas dar prieš 60 metų nuteisė L.Kalinowskį penkeriems metams kalėjimo, H.Gronkiewicz-Waltz vyras kažkaip sugebėjo perimti namą kaip giminės nuosavybę.

„W Sieci“ taip pat atskleidė, kad kitų L.Kalinowskio suklastotais dokumentais perimtų namų privatizuoti nebuvo leista, o išimtis buvo padaryta tiktai dabartinės merės vyrui.

Dar prieš kelerius metus J.Kaczynskis maršo dalyvius yra pavadinęs tikraisiais patriotais, o šie skandavę antivyriausybinius ir TTP palaikymo šūkius.

Tačiau po šių nemalonumų vienas koziris dar buvo likęs ir PPP – tai Varšuvoje per Nepriklausomybės dienos minėjimą prasidėjusios futbolo chuliganų sukeltos riaušės. Nors opozicinė TTP eitynėse nedalyvavo ir nuo riaušių atsiribojo, žiniasklaida priminė, kad dar prieš kelerius metus J.Kaczynskis maršo dalyvius yra pavadinęs tikraisiais patriotais, o šie skandavę antivyriausybinius ir TTP palaikymo šūkius.

Rinkėjai galiausiai viską sudėliojo į vietas: nubaudė ir vieną, ir kitą partiją. Nors laimėjo valdančioji PPP, tačiau plonyčiu skirtumu, ir tik aštuoniose vaivadijose iš 16-os.

Įdomiai rutuliojosi ir rinkimų skandalas, prieš daugiau nei dešimtmetį krėtęs Prancūziją. Triukšmas prasidėjo 2004 m., pasigirdus kaltinimams, kad tuometis Prancūzijos vidaus reikalų ministras Nicolas Sarkozy ir kiti politikai turi sąskaitas Liuksemburgo banke kaip atlygį už tai, kad prisidėjo prie skandalingo sandorio su Taivanu, kai 1991 m. Prancūzija atšaukė jam embargą ir pardavė kelias savo fregatas.

Nors netrukus paaiškėjo, kad pateiktas sąskaitų sąrašas suklastotas, tyrimas nebuvo nutrauktas. N.Sarkozy ir kiti pradėjo piktintis, kad taip buvo siekiama diskredituoti iškiliausius politikus, o galiausiai visos strėlės pradėjo lėkti į Prancūzijos premjerą Dominique’ą de Villepiną, kuris buvo siejamas su politinio šmeižto prieš savo konkurentą kampanija.

Galiausiai vadinamasis „Clearstream“ skandalas sužlugdė D.Villepino pastangas tęsti reformas ir sulaukė kraštutinių dešiniųjų pasipiktinimo prieš 2007 m. prezidento rinkimus, mat „Le Monde“ išspausdino vieno slapto dokumento ištraukas, kurios, pasak leidinio, įrodo, kad D.Villepinas apie nešvarių triukų kampaniją, juodinančią N.Sarkozy, žino daugiau, nei prisipažįsta.

Vaizdajuostės išvijo G.Saakašvilį

Be skandalų, koreguojančių rinkimų rezultatus, ko gero, nėra apsiėjusi nė viena valstybė. Antai 2014 m. rugsėjį, tiesiog rinkimų išvakarėse, anoniminis vartotojas į  „YouTube“ įkėlė vaizdo įrašą, iš kurio latviai prieš kitą dieną vykusius rinkimus sužinojo, kad Latvijos premjerės Laimduotos Straujumos atstovė spaudai Džeina Tamuleviča dalyvavo aktorių atrankoje į pornografinį filmą.

Žinoma, šis skandaliukas nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl L.Straujumos valdančioji partija rinkimuose užėmė antrą vietą ir nusileido prorusiškiems veikėjams, tačiau neabejotinai dalį balsų šis kompromatas iš partijos atėmė.

Gerokai labiau rinkimų rezultatus paveikė prieš parlamento rinkimus Gruzijoje kilęs skandalas. Nors šiuose rinkimuose pergalė buvo prognozuojama Michailo Saakašvilio Jungtiniam nacionaliniam judėjimui, viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai buvo paviešintos vaizdajuostės, kuriose užfiksuota, kaip kalėjimuose kankinami kaliniai. Šie vaizdai visoje šalyje sukėlė masinius protestus, o galiausiai lėmė milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio bloko „Gruzijos svajonė“ pergalę parlamento rinkimuose.

Nepadėjo net tai, kad valdantieji po vaizdajuosčių paviešinimo ėmėsi skubiai slopinti visuomenės pyktį ir kalėjimų reikalų ministru paskyrė kalėjimų sistemą kritikavusį šalies žmogaus teisių ombudsmeną, be to, nusiuntė į kalėjimus policininkus, kurie pakeitė kalėjimų prižiūrėtojus, ir pažadėjo iš pagrindų pertvarkyti kalėjimus.

„Vyriausybės atsakas buvo stiprus, skubus ir adekvatus, bet ji tiesiog neturėjo pakankamai laiko iki rinkimų, kad sumažintų žalą, kurią patyrė dėl šios krizės. O štai „Gruzijos svajonei“ tai buvo dovana, apie kurią ji būtų galėjusi tik svajoti, ir ji ja labai gerai pasinaudojo“, – po rinkimų sakė Tbilisyje įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų instituto ekspertas Aleksandras Rondelis.

Visai kitokios taktikos ėmėsi prieš rinkimus nemalonumų užkluptas Turkijos premjeras Receppas Tayippas Erdoganas.

Prieš rinkimus buvo paskelbti telefoniniai pokalbiai, kuriuose premjeras bei artimiausia jo aplinka sprendžia aktualių su finansinėmis machinacijomis susijusių bylų klausimus, diskutuoja apie milijoninius sandorius ir kalba apie konflikto Sirijoje eskalaciją. R.T.Er­doganas iš karto pareiškė, kad šie skambučiai sufabrikuoti politinių oponentų, o tokią „klastotę“ pavadino grėsme nacionaliniam saugumui. Be to, ėmėsi ir savotiškų veiksmų: apribojo nepalankios informacijos srautą, uždrausdamas šalyje socialinį tinklą „Twitter“, o netrukus – ir vaizdo įrašų peržiūros portalą „YouTube“.

Nors visuomenėje tokie sprendimai sutikti priešingai, R.T.Erdogano politinei karjerai ir populiarumui tai niekaip neatsiliepė.

Priešingai nutiko Slovėnijoje, kur 2008 m. rugsėjį prieš parlamento rinkimus premjeras Janezas Janša įsivėlė į korupcijos skandalą. Tai labai pakenkė J.Janšos centro dešiniųjų Slovėnijos demokratų partijai, kuri likus savaitei iki rinkimų pirmavo apklausose, tačiau per rinkimus pralaimėjo Socialdemokratų partijai.

Tokius rinkimų rezultatus neabejotinai lėmė Suomijos televizijos YLE reportažas, kuriame paskelbta įtarimų, kad J.Janša ir kiti vyriausybės pareigūnai ėmė kyšius, kai 2006 m. Suomijos kompanijai „Patria“ patikėjo didžiausią Liublianos kada nors pasirašytą karinį kontraktą. J.Janša tokius kaltinimus pavadino absurdu ir pridūrė, kad prieš rinkimus yra svarbesnių reikalų. „Užuot diskutavę, kaip per rinkimus galėtume pagerinti savo gyvenimą, aptarinėjame, ar aš ėmiau kyšius“, – įžūliai aiškino J.Janša, tikėdamasis, kad slovėnai, dažnai save lyginantys su italais, korupcijai irgi bus tokie tolerantiški kaip kaimynai pietuose, daugybę metų nekreipę dėmesio į Silvio Berlusconi, iki šiol tituluojamą Europos skandalų karaliumi ir sugebėjusį ilgai išvengti ir teisėsaugos, ir rinkėjų pasmerkimo.

Tas pats S.Berlusconi kartą yra pasakęs, kad geriems rinkimams reikia gero skandalo: „Manote, būčiau Italijos lyderis, jei elgčiausi kaip nuobodi kaimo mergelė?“

Pirmą sausio antradienį M.Le Pen buvo iškviesta į teismą, kuriame pradėtas tyrimas dėl melagingų duomenų pateikimo metinėje nekilnojamojo turto deklaracijoje. Ar tai pakenks jos populiarumui, kuris Prancūzijoje auga kaip ant mielių? Kodėl kraštutinės dešiniosios jėgos lengvai skinasi kelią Europos šalyse?

Andžejus PUKŠTO

Savivaldos rinkimuose už M.Le Pen Nacionalinį frontą balsavo 6,8 mln. prancūzų. Pagal neseniai atliktas apklausas, ši politikė laimėtų 2017 m. prezidento rinkimus, jei juose dalyvautų dabartinis prezidentas F.Hollande‘as ir buvęs prezidentas N.Sarkozy. Tik buvęs premjeras A.Juppé, kaip respublikonų kandidatas, turi šansų nugalėti M.Le Pen. O juk visiškai neaišku, ar N.Sarkozy, kaip Respublikonų partijos vadas, norės užleisti vietą A.Juppé.

M.Le Pen gali būti priteista 45 tūkst. eurų bauda, treji metai laisvės atėmimo ir draudimas devynerius metus užimti bent kokias viešas pareigas valstybės tarnyboje. Žinoma, tai neleistų M.Le Pen dalyvauti 2017 m. prezidento rinkimuose. Ar tyrimas turi tik politinį prieskonį ir vykdomas pagal socialistų užsakymą, ar iš tikrųjų viena populiariausių kandidatų į Prancūzijos prezidentus turi finansinių nuodėmių?

Viešosios erdvės skaidrumo užtikrinimo tarnybos kaltinimai susiję su tuo, kad M.Le Pen deklaruoto turto vertė yra keliais šimtais tūkstančių eurų mažesnė už tikrąją. Jos deklaracijoje pasigesta apie 0,5 mln. eurų kainuojančios nuosavybės. Kaip žinoma, dukra pašalino tėvą iš partijos, su juo lyg ir nebendrauja, bet kartu valdo Sent Klaudo pilį šalia Paryžiaus.

Tačiau grįžkime į Lietuvą. Gausybėje reportažų iš ikikalėdinių renginių ir besibaigiančių metų oficialių apibendrinimų paskendo informacija apie Tautininkų sąjungos suvažiavimą. Naujuoju pirmininku išrinktas Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs socialdemokratas, žinomas ekonomistas, mokslų daktaras A.Rudys.

Rudenį tautininkai galėtų tikėtis didesnės sėkmės negu praėjusiuose rinkimuose. O ir laikas aktyvesnei veiklai – tinkamas. Šįmet visuomenę kankins klausimas dėl pabėgėlių priėmimo, nepristigs nesusipratimų su lenkų tautinės mažumos lyderiais. Briuselyje, mažėjant gilesnės ES integracijos entuziastų gretoms ir didėjant britų norams atsitraukti iš ES, bus svarstomi nauji Bendrijos ateities scenarijai.

Dar viena galimybė Tautininkų sąjungai – ir pasikeitusi konservatorių partija, kuri nusisuka nuo radikalų, palikdama dešinėje vietos nacionalistinėms organizacijoms. Konkurenciją čia gali sudaryti tik „Lietuvos sąrašas“.

Abi šios grupės, priešingai nei M.Le Pen tipo veikėjai, nepapildo proputiniško choro, bet gerai gali derėti antieuropiniame orkestre.

Prie viso to dar reikėtų pridėti tokias organizacijas kaip „Pro Patria“, „Dešinioji mintis“, kurių idealas – tarpukario tautinė valstybė. Tautiškumas, dažnai kraštutinis, tarp sostinės jaunimo – vis dažniau yra cool. Jėga.

Vilniaus universitete daug jaunų žmonių pritraukia viešos paskaitos, kuriose politinės filosofijos profesoriai kalba apie supuvusią Europą, žiaurias Briuselio institucijas, apie būtinumą patvirtinti ir įteisinti vieną privalomą Lietuvos istorijos vadovėlį. Alma Mater Vilnensis rūmuose kartais galima išgirsti, kad dabartinė Lietuva neturi nieko bendro su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o kiekvienas, kuris bando ieškoti lietuviškumo XVI–XIX amžių pavelde, yra lietuvių tautos išdavikas.

Dar reikėtų paminėti nacionalistiškai nusiteikusius periodinius leidinius, gaunančius paramą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Jo direktorius – ilgametis Tautininkų sąjungos vadas. Jis – dar iš tų laikų, kai tautininkai glaudėsi Tėvynės sąjungos glėbyje. Kad ir kokios nuotaikos dominuotų Paryžiuje, sunku įsivaizduoti, kad Prancūzijos socialistai paskirtų administruoti svarbų valstybinį kultūros fondą M.Le Pen partietį.

Slovakijoje nacionalistiniais pasisakymais garsėja Socialdemokratų partijos lyderis, premjeras Robertas Fico. Prieš kelerius metus jis net sudarė koaliciją su Slovakijos tautininkų partija, už ką Europos socialistinių partijų susivienijimas grasino išmesti slovakus iš šios organizacijos. Ne kartą viešai skelbta, kad valstybei trukdo Slovakijos vengrai, panašiai kaip Rumunijos patriotams didžiausias pažangos stabdys – vengrų tautinė mažuma Transilvanijoje.

Bulgarijoje veikia nacionalistinė partija „Ataka“, kurios pagrindinis rūpestis – apriboti turkų galimybes šalies gyvenime. Bet nemaloniausiai nustebino pasikeitimai Vengrijos partinėje sistemoje. Ypač JOBBIK judėjimas („Judėjimas už geresnę Vengriją“), kurio ideologija, persunkta antisemitizmo ir nukreipta prieš romus, yra artima tarpukario nacizmui.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos negali laukti šilto priėmimo buvusiose socialistinėse šalyse, nors nacionalizmas pastaruoju metu išplito ne tik Vidurio ir Rytų Europoje. Be Nacionalinio fronto Prancūzijoje, Di­džiojoje Britanijoje iškilo Nepriklausomybės partija ir Laisvės partija Austrijoje. Už Liau­dies partiją balsuoja danai, už dešiniuosius populistus iš Demokratų partijos – švedai, o Suomijoje kyla Suomių partija.

Tik Europos pietų rinkėjai linksta prie kairiųjų. Tik tie kairieji turi mažai ką bendro su XX a. pabaigos socialdemokratais. Graikų „Syriza“ ar ispanų „Podemos“ (šiuo metu deramasi dėl jų pakvietimo į kairiųjų formuojamą Ispanijos vyriausybę) yra kraštutiniai neomarksistai, su antikapitalistinėmis, antiamerikinėmis ir pacifistinėmis programomis. Šie kairieji svajoja apie daugiapolį pasaulį, bet su stipriu Putino Rusijos vaidmeniu.

Britų leiboristai ir prancūzų Socialistų partija vis dar bando pagilinti savo kairiąją tapatybę, bet nesėkmingai. Liūdna ateitis, atrodo, laukia ir Vidurio bei Rytų Europos kairiųjų. Geriausiai tai matyti Vengrijoje ir Lenkijoje, kur pokomunistinės socialdemokratų partijos visiškai marginalizuotos. Sunyko stambioji pramonė, profsąjungos silpnos, o socialinių garantijų siūlymus rinkėjams perėmė dešiniosios partijos. Todėl iš ankstesnės socialistų tapatybės nieko neliko.

Lenkijoje prieš kelerius metus degtinės gamyklų savininkas J.Palikotas sukūrė kairiųjų judėjimą „Ruch Palikota“. Jos ideologija rėmėsi dviem punktais: kova prieš Katalikų Bažnyčios įtaką ir seksualinių mažumų teisės.

2011 m. rinkimuose į Seimą už šį judėjimą balsavo net 10 proc. rinkėjų, ir partijai tai suteikė 40 vietų Seime. Sensacija tapo parlamentarė A.Grodzka, pirmoji transseksualė Seime. Manyta, kad šis judėjimas sėkmingai pakeis Demokratinės kairės sąjungą, kuriai vadovauja Leszekas Milleris. Bet partija subyrėjo net nesulaukusi Seimo kadencijos pabaigos.

Todėl ir 2016 m. rudenį Lietuvos socialdemokratams prognozuojama pergalė gali būti paskutinė LSDP istorijoje. Skirtumų tarp lenkų ir lietuvių mentaliteto tikrai nėra labai daug.

Scanpix

Praėjusį sekmadienį Prancūzijoje vykusiame antrajame regioninės valdžios rinkimų ture kraštutinės dešinės Nacionaliniam frontui (FN) su Marine Le Pen priešakyje nepavyko perimti valdžios nė viename šalies regione, nors pirmasis turas šiai partijai pranašavo pergalę bent šešiuose. Vis dėlto ši partija nėra ir rinkimų pralaimėtoja – kritikų nerimui, koją jai pakišo tik Prancūzijos rinkimų sistema ir oponentų rokiruotės, o ne sumažėjęs rinkėjų palaikymas.

Gudri oponentų rinkimų taktika ir išaugęs rinkėjų dalyvavimas antrajame ture – dvi pagrindinės kliūtys, sutrukdžiusios M. Le Pen partijai laimėti didžiausio nedarbo ir etninių nesutarimų kamuojamuose regionuose, kurie žaviajai prancūzei jau panėšėjo į kelis žvirblius rankoje ir net leido pasvajoti apie karvelį danguje – pergalę 2017-aisiais vyksiančiuose prezidento rinkimuose.

Dviejų turų rinkimų sistema pasitarnavo jos nenaudai: Nacionalistiniam frontui nesimpatizuojantys prancūzai, patingėję ateiti prie balsadėžių pirmajame ture, pabudo iš letargo miego ir nuskubėjo atiduoti balsų už kitas partijas antrajame. Štai kodėl pirmajame ture rinkėjų aktyvumas siekė maždaug 50 proc., o antrajame – jau 58 proc.

Subruzdo ir M. Le Pen oponentai. Tiek dabartinio šalies prezidento Francois Hollande’o centro kairės Socialistų partija, tiek buvusio šalies vadovo Nicolas Sarkozy centro dešinės Respublikonų partija pakeitė rinkimų strategiją. Pirmieji pasitraukė iš rinkimų keliuose regionuose, užleisdami ten vietą bei perleisdami savo rinkėjų balsus respublikonams ir taip užkirsdami kelią FN pergalei. Respublikonai šiek tiek pakeitė rinkimų kampanijos toną ir pasuko dar labiau į dešinę, kad, be socialistų rinkėjų, priviliotų dar ir dalį FN gerbėjų.

Prancūzijos sociologas Jerome’as Fourquet atkreipia dėmesį, kad didelė dalis kairiųjų balsų atiteko dešinei – N.Sarkozy partijai. Antai šalies pietuose prie Nicos 65 proc. rinkėjų, pirmajame ture balsavusių už socialistus, antrajame balsus atidavė respublikonams. Šiaurėje, prie Lilio, kur pirmajame ture tvirtai pirmavo M. Le Pen partija, atitinkamai pasielgė 70 proc. socialistus anksčiau palaikiusių rinkėjų.

Šių socialistų ir respublikonų manevrų pakako, kad bendromis jėgomis M. Le Pen iš panosės būtų nugvelbti net tie regionai, kuriuose ji beveik neabejojo savo pergale. Vis dėlto tai nekeičia fakto, kad FN Prancūzijoje gavo 6,8 mln. balsų ir pasiekė visų laikų populiarumo rekordą – už šią partiją balsavo vienas iš dešimties prancūzų. Na, o socialistų ir respublikonų sandoris siekiant užkirsti kelią FN pergalei tik papildys M. Le Pen rinkiminių argumentų bagažą – esą tai tik įrodymas, kad tarp socialistų ir respublikonų, pagrindinių Prancūzijos partijų, nėra jokio esminio skirtumo. O štai FN – visai kas kita. FN įveiks terorizmą. Suvaldys pabėgėlių krizę. O atėjus laikui – triumfuos prezidento rinkimuose.

Tiesa, skaičiuojama, kad 6 mln. balsų, kuriuos dabar rinkimuose gavo Nacionalinis frontas, tam nepakaktų. Pavyzdžiui, dabartinis prezidentas F.Hollande’as pirmajame rinkimų ture 2012 m. surinko apie 10 mln., o antrajame – per 18 mln. balsų.

Vis dėlto nuomonių apklausos liudija, kad FN lyderė M. Le Pen jau dabar turėtų realių galimybių patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą. Tikėtina, kad iki to laiko jos populiarumas dar labiau padidės, o N.Sarkozy, svajojančio dar kartą tapti Prancūzijos lyderiu, – sumenks. Juk net po minėtų socialistų rokiruočių, užleidusių M.Sarkozy vadovaujamiems respublikonams dalį rinkėjų balsų, jo partija laimėjo vos penkiuose regionuose ir gavo mažiau balsų nei socialistinis F.Hollande’o judėjimas.

Analitikai prognozuoja, kad FN oponentai vis dėlto ras priemonių šios partijos populiarumui pristabdyti, nes priešingu atveju Prancūzija pateks į labai keblią padėtį kaip ES narė, be to, radikaliai nusiteikusių nacionalistų pergalė šaliai grėstų pilietiniais neramumais.

Marine Le Pen / "Scanpix" nuotr.

Viso pasaulio žiniasklaida skelbia, kad po sėkmingo pirmojo Prancūzijos regioninių rinkimų turo antrajame ture ultradešinysis “Nacionalinis frontas” pralaimėjo. Taip, “Nacionalinis frontas” nelaimėjo nei vieno regiono, bet:

1. “Nacionalinis frontas” turės tris kartus daugiau deputatų regionuose nei iki šiol.

2. “Nacionalinis frontas” surinko daugiausia balsų istorijoje ir daugiau nei per pirmąjį turą. Pirmajame ture gruodžio 6-ąją už jį balsavo 6,02 mln., o savaitgalį – 6,8 mln. prancūzų. T.y. per abu turus už ultradešiniuosius balsavo daugiau, kaip 27 proc. rinkėjų.

3. Antrojo turo nugalėtojais skelbiamos dvi tradicinės partijos – Socialistų ir Respublikonų. T. y. tradicinės dvi partijos ir toliau dalinasi valdžios pyragą, o bedarbystė auga, teroro grėsmė išlieka (pirmadienį užpultas mokytojas, kurį užpuolikas subadė peilių, rėkdamas “Tai už ISIS!”). Visa tai ir yra “Nacionalinio fronto” populiarumo augimo priežastys.

Šis skilimas ir bus didysis žaidimas, didysis politinis pasirinkimas per prezidento rinkimus.

4. Tuo labiau, kad rinkimų laimėtojai toli gražu neturi, kuo džiaugtis. Socialistai su prezidentu Francoisa Hollande’u priešakyje, palyginus su praėjusiais regioniniais rinkimais prieš 5-erius metus, surinko 16 proc. mažiau balsų. Respublikonų, vadovaujamų buvusio prezidento Nicolas Sarcozy, viltys taip pat neišsipildė. Jie tikėjosi, kad švęs absoliučią pergalę, kaip prieš penkerius metus socialistai.

Francois'a Hollande'as / "Scanpix" nuotr.

5. Todėl tikėtina, kad per 2017 m. prezidento rinkimus “Nacionalinis frontas” bus rimta politinė jėga.

„Dabar skilimas yra ne tarp kairės ir dešinės, bet tarp globalistų ir patriotų. Globalistų, pasisakančių už Prancūzijos ištirpimą pasaulinėje magmoje, ir patriotų, tikinčių nacionaline arena kaip geriausiai saugančia prancūzus – taigi jus visus. Šis skilimas ir bus didysis žaidimas, didysis politinis pasirinkimas per prezidento rinkimus. Kiekvienas iš jūsų būsite paprašyti nustatyti savo politinę vietą, ir tai bus gyvybinis pasirinkimas mūsų šaliai“, – po rinkimų pareiškė  Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen.

Scanpix

1902 m. Rusijos caras išleido auksinę 37,5 rublio monetą, dabar numizmatų laikomą viena vertingiausių pasaulyje: jos tiražas siekė vos 200 vienetų, tad aukcionuose ši moneta dabar gali kainuoti iki 100 tūkst. dolerių. Tuometė monetos vertė – 37 rubliai ir 50 kapeikų – gali pasirodyti keistoka, tačiau ji visai ne atsitiktinė, nes šis pinigas buvo skirtas ne apyvartai, o caro lošimams Prancūzijos kazino.

Rima JANUŽYTĖ

100 Prancūzijos frankų anuomet kainavo kaip tik tiek – 37,5 rublio, tad Nikolajus II pasilengvino sau išloštų arba praloštų pinigų konvertavimą.

Tuo metu turtingi rusai, jau bebaigią pamiršti kelis iš eilės Rusijos karus su Prancūzija, plūdo į Žydrąją pakrantę leisti savo turtų ir lėbauti. Nicoje ir gretimuose Prancūzijos Rivjeros miesteliuose jie leisdavo savaitgalius, statėsi vilas vasaros atostogoms ir net cerkves, kuriose uoliai lankė pamaldas ne tik per didžiąsias religines šventes – prabangą mėgstantys rusai Prancūzijoje švęsdavo ir krikštynas ar vestuves.

Prancūzams rusų turčiai buvo tikras lobis ir vėlesniais metais. Štai bėgdami nuo bolševikų valdžios daugelis jų spruko būtent į Prancūziją ir, teigiama, gerokai papildė šios šalies biudžetą.

Jį papildė net ir bolševikai, prisidėję prie vienos didžiausių prancūziškų-rusiškų aferų istorijoje ir iš pradžių papirkinėję prancūziškus leidinius, politikus bei kitus žinomus veikėjus, kad tie visuomenei formuotų teigiamą SSRS įvaizdį ir spaustų vyriausybę pripažinti Sovietų Sąjungą, o paskui juos dėl to šantažavę ir galiausiai pasiekę savo.

Rusų ir prancūzų draugystę visais laikais būtum galėjęs pavadinti meile tik iš išskaičiavimo. Štai pernai baigėsi didelį rezonansą tiek Rusijoje, tiek Prancūzijoje sukėlusi byla dėl teisių į Nicoje stovinčią Šv. Nikolajaus ortodoksų katedrą. Kasacinis teismas po ilgo, dar 2007-aisiais prasidėjusio teismų maratono galiausiai pripažino, kad šios katedros raktai – Rusijos federacijos nuosavybė, mat ją 1912-aisiais caras Nikolajus II pastatė toje vietoje, kur 1865 m. mirė jo dėdė.

Nieko asmeniško, tik pinigai, Prancūziją su Rusija vienija ir kitais, daug svarbesniais šių dienų klausimais. Kaip 1967 m. prancūzų diplomatas Jeanas de Grandville’is yra sakęs Henry Kissingeriui, „viskas Prancūzijos politikoje sukasi apie gerų santykių su Maskva palaikymą“.

Šis dėsnis nėra labai pasikeitęs, o prancūziškas-rusiškas aljansas, tiesą sakant, niekada ir nebuvo išardytas. Tai liudija ir pavieniai į viešumą išlendantys neformalių Rusijos ir Prancūzijos bendradarbiavimo atvejų įrodymai. Pavyzdžiui, toks yra tarsi atsitiktinis valandą trukęs Vladimiro Putino susibėgimas su Francois Hollande’u Maskvos oro uoste, apie kurį paskelbė „pro šalį ėję žurnalistai“, arba nelaimingai pasibaigęs ir tik dėl to į viešumą iškilęs „Total“ vadovo vizitas, tapęs akivaizdžiausiu įrodymu, kad Vakarų sankcijos Rusijai veikia tik popieriuose.

Bendri Rusijos ir Prancūzijos reikalai taip įsibėgėja, kad Rusijoje jau prabilta apie vizų režimo liberalizavimą į Prancūziją vykstantiems Rusijos piliečiams. Tokias kalbas kursto net Prancūzijos ambasadorius Rusijoje Jeanas Maurice’as Ripert’as, pareiškęs, kad trumpalaikių vizų panaikinimas rusams yra sena jo svajonė.

Prancūzai tik dėl akių rusams nepardavė ir „Mistral“ klasės laivų, kurie iškeliavo į Egiptą ir, kol kas neoficialiais duomenimis, iš ten, padarę šiokį tokį lankstą, anksčiau ar vėliau gali vis tiek atitekti rusams. O iki to laiko Rusija dar pasipelnys, mat prancūzų spaudžiamas Egiptas iš Rusijos perka 50 kaip tik „Mistral“ klasės laivams pritaikytų atakos sraigtasparnių Ka-52: Rusija Prancūziją buvo perspėjusi, kad „Mistral“ įsigijusi valstybė iš Rusijos turės įsigyti minėtų sraigtasparnių.

Tiesa, „Mistral“ projektas Rusijai jau davė nemažai naudos. Oficialiai Rusija „privertė“ Prancūziją sumokėti jai kompensaciją už neįvykdytą „Mistral“ sandorį – iš viso Maskva iš Paryžiaus gavo net 949 754 859 eurus, t.y. beveik tiek, kiek kainuoja abu „Mistral“ laivai (1,2 mlrd. Eur). Už gautus pinigus ji tikrai įpirktų šiuos laivus iš Egipto, kitaip sakant, gautų juos nemokamai, tik šiek tiek vėliau, negu tikėjosi.

Prancūzija irgi nė kiek nepralošė, nes kompensacijai skirtą sumą atsiėmė iš ES, o už laivus gavo pavedimą iš Egipto, tad galiausiai neprarado nei pinigų, nei draugystės su Rusija, o kalbant paprastai – drauge su rusais gražiai „išdūrė“ Europą. Ir ruošiasi tai padaryti dar kartą.

„Atsivėrimas“ Rusijai

Dabar Prancūzija ir Rusija žengia į dar tvirtesnę ir jau oficialiai net kitų Vakarų šalių laiminamą sąjungą. Kaip sakoma, nelaimė suartina. Šiuo atveju Rusiją ir Prancūziją santuokos sakramentui pastūmėjo 129 žmonių gyvybę nusinešusios atakos Paryžiuje ir Rusijos keleivinio lainerio susprogdinimas virš Egipto, dėl kurių atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“ (ISIS). Tad abi valstybės pareiškė norą drauge įveikti šią džihadistų grupuotę. Tokios detalės, kaip Rusijos vidaus reikalų ministerijos dovana Pran­cūzijos policijai – mažytis vokiečių aviganių veislės šunytis, turėsiantis pakeisti per antiteroristinę operaciją Paryžiaus priemiestyje nukautą ir jau garsenybe tapusį šunį Dieselį, – tik žiedeliai.

Po F.Hollande’o ir V.Putino pokalbio praėjusią savaitę ir susitikimo gyvai lapkričio 26-ąją Kremlius patvirtino, kad, nepaisant incidento, kai Turkijos pajėgos numušė Rusijos orlaivį, Rusija pasiryžusi bendradarbiauti su kita NATO nare – Prancūzija. Ir kad abiejų šalių kariuomenės bei saugumo tarnybos bendradarbiaus kovodamos su teroristų grupuotėmis Sirijoje. Kaip tiksliai tai bus daroma, apibrėš nauja Saugumo Tarybos rezoliucija, kurios prašo ir atskirus, bet savo turiniu labai artimus dokumentus rengia ir Rusija, ir Prancūzija.

Rusija Jungtinėms Tautoms pateiktame rezoliucijos projekte raginama kovoti su džihadistų judėjimu ISIS, o Prancūzija nurodo, kad dalis to teksto gali būti įtraukta į jos pačios siūlymą, pateiktą Saugumo Tarybai po atakų Paryžiuje. Jeigu 15 narių turinti Taryba pritars sujungtam rezoliucijos tekstui, išdėstančiam tarptautinį požiūrį į kovą su ISIS ekstremistais, tai ir bus šventiko palaiminimas: Rusija taps oficialia Vakarų martele.

Na, o piršlybos jau įsibėgėjusios. „Būtina užmegzti tiesioginį ryšį su Prancūzija ir dirbti su jais kaip su sąjungininkais“, – aiškina Rusijos ambasadorius prie JT Vitalijus Čiurkinas. „Vyksta, taip sakant, atsivėrimas rusams. Manome, kad jie yra nuoširdūs ir kad mums reikia suvienyti visas savo pajėgas“, – antrina Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas.

Rusijos prezidento V.Putino raginimas karinėms jūrų pajėgoms bendradarbiauti su Prancūzijos kariniu laivynu „kaip sąjungininkams“ – pirmasis atvejis nuo Antrojo pasaulinio karo, kai Paryžius ir Maskva susivienijo prieš bendrą priešą. Na, o Rusija tuo nepaprastai džiaugiasi: kas gali pralinksminti labiau nei faktas, kad Maskvai peršasi Paryžius – viena NATO sostinių, kai kita sostinė Ankara suka galvą, kuo baigsis Rusijos lėktuvo numušimas.

Vis dėlto tai neturėtų stebinti – Prancūzijai visuomet buvo nusispjaut į tai, ką apie ją mano kitos Vakarų šalys ir partnerės. Nuo 1871 m. Vokietijos susivienijimo Prancūzija ir Rusija nuolat prisimindavo aljanso formatą, siekdamos silpninti kaimyninės Vokietijos įtaką. Charles’is de Gaulle’is, vos paskelbęs apie Prancūzijos pasitraukimą iš NATO 1966 m., netrukus jau viešėjo Maskvoje ir buvo pirmasis Sovietų Sąjungos sostinę aplankęs Vakarų lyderis. 2003 m. Gerhardas Schröderis ir Jacques’as Chiracas sudarė neformalų aljansą su V.Putinu, kad pasipriešintų Šiaurės Amerikos intervencijai į Iraką. Šį kartą Maskvos ir Paryžiaus aljansas, kurio paradinė pusė yra kova su ISIS, pamėgins susilpninti net dviejų valstybių įtaką: per krizę daug kreditų užsidirbusios Vokietijos ir su globaliomis problemomis nesusitvarkančių JAV.

Beje, įdomi detalė. F.Hollande’o V.Putinui pateiktas siūlymas bendradarbiauti yra absoliučiai identiškas tam, kurį rugsėjo 28 d. pateikė V.Putinas prieš pat JT Asamblėją. Tuo, kad dabar F.Hollande’as bendradarbiavimą su Rusija pateikia kaip savo idėją, nušaunami iš karto du zuikiai – po vieną Paryžiui ir Maskvai. Pastarajai tai leidžia pasijusti „pakviestai“, o ne įsiprašiusiai. Kitaip sakant, Prancūzija, žaisdama diplomatinėmis kortomis, Maskvai leidžia oriai ateiti į geopolitikos sceną. Paryžius savo ruožtu gauna mandatą tapti Vakarų valstybe, suabejojusia JAV strategija Sirijoje ir ketinančia parodyti, kaip reikalai tvarkomi iš tikrųjų.

Dar vienas svarbus aspektas – NATO pamatų klibinimas. Penktasis straipsnis „Vie­nas už visus ir visi už vieną“ F.Hollande’o nustumiamas į antrą planą, nes pasakęs, kad Prancūzija dalyvauja kare, jis kovai su terorizmu prašo ne NATO pagalbos, o dairosi į Rusiją.

Be to, Prancūzija yra linkusi sudarinėti dvišales sutartis ir su kitomis valstybėmis, tad iš esmės skaldo NATO. Kaip ir bet kokią organizaciją, kuriai priklauso Prancūzija.

Antai bandymas sukurti karines Europos pajėgas ir pradėti karinę integraciją žlugo dėl Prancūzijos kaltės: būtent Paryžius 1954 m. pasipriešino šiai idėjai ir privertė kitus Europos lyderius ją pamiršti. O dabar Prancūzija mėgina priversti suabejoti ir penktuoju straipsniu, o mums, gyvenantiems „fronto linijoje“, tai labai prasta naujiena.

Aljansas – labai trapus

Kita vertus, naujai formuojamas prancūziškas-rusiškas aljansas vis dėlto yra labai nepatvarus.

Abi šalys labai skirtingai įsivaizduoja tiek Sirijos perspektyvas, tiek savo galutinius tikslus šiame regione, tiek dabartinės situacijos ištakas. Paryžiaus supratimu, Sirijos krizė yra pilietinio karo, Arabų pavasario padarinys. Iš esmės – tai režimo pasikeitimas, po kurio laukia perėjimas prie demokratijos. O teroristų tinklai gimė iš Sirijoje vyravusios tironijos. Paprasta.

Maskva viską mato gerokai kitaip. Sirijos krizę, jos supratimu, sukėlė Vakarų remiamos sunitų pajėgos, veikiančios per nevaldomais tapusius džihadistų judėjimus. Ant kortos pastatytas Rusijos karinių bazių saugumas, Irano įtakos stiprėjimas bei prorusiškos šiitų ir alavitų pozicijos išsaugojimas.

Dar labiau bendradarbiavimą apsunkins tai, kad Rusija ir Prancūzija turės mažai galimybių derinti veiksmus, mat Prancūzija yra pavaldi NATO ir negalės atskleisti Rusijai visos informacijos.

Žvelgiant dar plačiau, ilgalaikiai Rusijos ir Prancūzijos tikslai šiame regione yra ne tik ne tokie patys, bet netgi priešingi. Rusija tikisi Irano iškilimo ir šiitiškos ašies susiformavimo – ją turėtų sudaryti Sirija, Libanas, Jemenas bei Šiaurės rytų provincijos Saudo Arabijoje ir atsverti sunitų pajėgumus Saudo Arabijoje, Persų įlankos monarchijose, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, pagaliau – toje pačioje Turkijoje, su kuria praėjusią savaitę jau prasidėjo neoficialus Rusijos „karas“.

O Prancūzija viliasi savitarpio supratimo (ypač paremto dujų ir naftos tiekimu) su sunitais, ypač – Irano klausimu.

Kitoje plotmėje Prancūzijos ir Rusijos aljansas susvyruos, vos tik vėl paaštrės situacija Ukrainoje. Juk Maskvai reikia, kad Donbase tęstųsi įšaldytas konfliktas, silpninantis Ukrainos vyriausybę ir kliudantis tiek NATO, tiek ES plėtrai. O Paryžius visokeriopai remia Kijevo valdžią ir Rytų partnerystę.

Visiškai tikėtina, kad kol kas šis Paryžiaus-Maskvos aljansas duos gerų trumpalaikių rezultatų, jei rezultatais vadinsime ISIS sunaikinimą ar apnaikinimą bei situacijos Sirijoje apraminimą. Tačiau kiekvieną minutę ši dvišalė sąjunga gali iširti, o auksinės monetos, tik šį sykį skirtos ne kazino, o kariniams lošimams, vėl taps tik numizmatų pramoga ir nebegalės nupirkti jokių naujų bendrų pergalių Artimųjų Rytų fronte.