Shutterstock

Lietuvių atlyginimai sudaro 26 proc. Europos Sąjungos vidurkio, tačiau maisto kainos siekia 78 proc., drabužių – 99 proc., o avalynės – 103 proc. ES kainų vidurkio. „Veido“ atliktas kainų palyginimas atskleidžia: apsipirkti Prancūzijoje mažų kainų prekybos tinkle kainuoja beveik tiek pat, kiek ir Lietuvoje.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Specialiai „Veidui“, Paryžius – Sent Ženi Piui

Saulėtas ir gražus paskutinis rugpjūčio šeštadienis Prancūzijoje, šalia pasienio su Šveicarija. Už kelių kilometrų nuo Sent Ženi Piui miestelio esančio mažų kainų prekybos tinklo „Netto“ automobilių stovėjimo aikštelėje ką tik iš parduotuvės išėjusi jauna pora sunkiai stumia iki viršaus pirkinių prigrūstą vežimėlį. Priėjusi prie automobilio pora kimba į darbą – netrukus pilnutėliai krepšiai užpildo ne tik visą bagažinę, bet ir galines sėdynes.

„Apsiperkame kartą per mėnesį, todėl šiandien pirkome visko – pieno, vaisių, daržovių, mėsos, saldumynų, ledų. Išleidome 250 eurų“, – „Veidui“ pasakoja 32 metų prancūzas Thibaud Chuteaux. Jaunai šeimai iki šios parduotuvės atvykti automobiliu trunka 20 minučių, tačiau prancūzai įsitikinę, kad tiek važiuoti verta.

„Šitą parduotuvę renkamės dėl kainų. Manome, kad išleidžiame maždaug dvigubai mažiau, nei išleistume įprastame prekybos tinkle“, – skaičiuoja T.Chuteaux.

„Netto“ šiems prancūzams patinka labiau nei kitos netoliese veikiančios mažų kainų parduotuvės – „Lidl“, „Leader Price“ ar „Dia“. „Šitoje parduotuvėje pakankamai didelis produktų asortimentas, švaru, priešingai nei kitose mažų kainų parduotuvėse, ir personalas malonus“, – sako T.Chuteaux.

Į įprastines parduotuves, esančias arčiau namų, pora užsuka tik kartais, kai prireikia įsigyti greitai gendančių produktų.

„Prancūzai mėgsta mažų kainų prekybos tinklus, net ir gyvenantys mūsų rajone. Dauguma mūsų rajono gyventojų dirba Šveicarijoje, todėl turi daug pinigų, bet apsidairykite – ši automobilių stovėjimo aikštelė pilnutėlė“, – apsižvalgo prancūzas.

Bent pusės automobilių numeriai čia – šveicariški. Akivaizdu, kad ir Šveicarijos gyventojai nenumoja ranka į galimybę sutaupyti.

Krepšelio kainų skirtumas – mažiau nei euras

Šveicarams Prancūzijoje pigu, o kaip būtų lietuviams?

Užsukę į „Netto“ ir dar kelis Prancūzijos prekybos tinklus įsitikiname – vienoje brangiausių Europos šalių, Prancūzijoje, maisto kainos parduotuvėse šiandien lietuviui nebekeltų šoko. Su savo kelis kartus mažesne alga nuvykęs į prekybos centrą lietuvis gali pasijusti kone kaip namie. Ypač jei tas prekybos tinklas – mažų kainų. Dažnai čia kasdieniai maisto produktai kainuos panašiai ar tik šiek tiek brangiau nei Lietuvoje, o kai kurių pavyks įsigyti netgi pigiau.

Tai atskleidė „Veido“ sudarytas prekių krepšelis, kurio kainą palyginome mažų kainų prekybos tinkle „Netto“ Prancūzijoje ir populiariausiame prekybos tinkle Lietuvoje „Maxima“. Krepšelio, į kurį įėjo būtiniausios maisto prekės, kaina Lietuvoje buvo tik mažiau nei euru mažesnė negu Prancūzijoje. Nepaisant to, kad pastaraisiais mėnesiais smarkiai atpigus pienui ir perpus atpigus naftai pagrindinių maisto produktų kainos Lietuvoje pastebimai krinta.

Iš 22 lygintų prekių Prancūzijoje brangiau kainavo tik 9 maisto produktai, o kiti atsiėjo panašiai arba pigiau. Lietuvoje brangiau kainavo tokios šalyje auginamos daržovės, kaip bulvės, morkos, tačiau mažiau – bananai, vynuogės, brokoliai, prancūziškas batonas, sviestas, alyvuogių aliejus ir jūros gėrybės.

Mėsa Lietuvoje dukart pigesnė

Vienintelis skyrius Prancūzijos prekybos centre, kuriame kainos dvigubai lenkia lietuviškas, – mėsos.

Didysis kainų šuolis Lietuvoje įvyko iki 2009 m. krizės, tačiau ir po jos kainos po truputį kilo. Todėl Lietuvoje jos jau prisivijo europines. ES statistikos tarnybos (Eurostato) duomenys atskleidžia, kad Lietuva atsiduria trečioje vietoje visoje ES pagal maisto brangimą per pastarąjį dešimtmetį.

Pavyzdžiui, kainų didėjimą rodantis vartotojų kainų indeksas nuo 2005-ųjų iki 2015 m. liepos visoje ES augo beveik 21 proc., o Lietuvoje – beveik 40 proc. Maisto kainos kilo dar sparčiau: ES 2005–2014 m. – apie 26 proc., Lietuvoje – 59 proc.

Labiau nei Lietuvoje maistas brango tik Latvijoje ir Vengrijoje. Palyginimui, Airijoje maisto kainos praktiškai nekilo, Prancūzijoje kilo 15 proc.

Kai kurie produktai Lietuvoje pabrango ypač smarkiai. Pavyzdžiui, duona pas mus  brango labiausiai nei visose ES šalyse – 90 proc., vaisiai – 52 proc., aliejus – 69 proc., pienas, sūris ir kiaušiniai – 59 proc., mėsa – 53 proc.

Tai, kad šiandien vidutinis lietuvis maistui privalo išleisti panašią pinigų sumą kaip ir vidutinis vakarietis, reiškia, jog emigracijos srautai iš mūsų šalies dar ilgai neišseks. Geresnės gyvenimo kokybės ieškantys lietuviai, ypač uždirbantys vidutinį ar mažesnį atlyginimą, ir toliau dairysis į turtingesnes šalis.

Iškalbingiausiai tai atskleidžia Eurostato lentelės: lietuvio pajamos sudaro tik 26 proc. vidutinio europiečio pajamų, tačiau bendras kainų vidurkis Lietuvoje siekia 64 proc. ES vidurkio, maisto ir nealkoholinių gėrimų – 78 proc., drabužių – 99 proc., o avalynės – 103 proc.

Taigi uždirbdami gerokai mažiau už būtiniausias prekes mokame jau beveik panašiai kaip europiečiai. Lietuvoje maistas brangesnis nei Bulgarijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, o už drabužius ar avalynę lietuviai moka daugiau nei britai, ispanai, austrai, čekai ir daugelis kitų europiečių.

Lietuvoje, kur tarpusavyje konkuruoja iš esmės tik keturi prekybos tinklai, kainos praktiškai visur vienodos – daugiausia skiriasi tik keliais ar keliolika centų. Mažų kainų prekių tinklų, kurie susirinktų itin taupančius pirkėjus, šalyje dar nėra. Tiesa,  jau netrukus Lietuvoje savo parduotuves žada atverti vokiečių „Lidl“.

Pasak mokymų ir konsultacijų bendrovės „Talentų namai“ vadovaujančio partnerio Justo Gavėno, mažų kainų prekybos tinklai, tokie kaip „Lidl“, ar drabužių tinklai, kaip „H&M“, ilgai delsė žengti į Lietuvą dėl vakariečių nenoro prisiimti rizikos.

Mažų kainų prekybos tinklų gausa

Prancūzijoje aplink jau minėtą Sent Ženi Piui miestelį, turintį tik 10 tūkst. gyventojų, veikia bent 7 skirtingi prekybos tinklai – trys iš jų yra mažų kainų, vadinamieji, „hard discounter“. Pirkėjai, nesukantys galvos dėl kainų ir norintys apsipirkti patogiai bei gražiai, gali vykti į centre esančią vieną brangesnių parduotuvių „Carrefour“.

Vidutinių kainų segmente konkuruoja toliau nuo centro įsikūrę „Intermarche“ ir  „Leclerc“ prekybos tinklai, o kai kuriuos produktus, ypač vaisius ir daržoves, perpus pigiau pardavinėja užmiestyje veikiantys mažų kainų tinklai – vokiškas tinklas „Lidl“, ispanų „Dia“ ir vietinis „Netto“.

Pastarieji prekybos tinklai dažnai mažesni, ne tokie išvaizdūs, siūlo menkesnį asortimentą, dirba trumpiau, tačiau kainos čia gali būti mažesnės net dvigubai. Tarkime, „Carrefour“ kilogramas bananų kainuoja 1,89 euro, o mažų kainų prekybos centrai bananų siūlo po 0,99 euro. Lygiai taip pat skiriasi ir persikų, morkų, bulvių ar mėsos kainos. Taigi šeštadienį, kuris yra tapęs prancūzų apsipirkimo diena, į mažų kainų prekybos tinklus susirenka ne tik pinigus taupantys imigrantai, bet ir prancūzų šeimos, tokios kaip „Veido“ pašnekovai T.Chuteaux su žmona.

J.Gavėnas tvirtina, kad mažų kainų prekybos tinklai maisto produktų gali pasiūlyti pigiau nei tradiciniai, nes mažiau investuoja į įrangą, reklamą, sutaupo nuomos sąskaita, įsikurdami prastesnėse vietose.

Pasaulinės vadybos konsultavimo įmonės „AT Kearney“ vertinimais, viena svarbiausių mažų kainų tinklų strategijos dalių – ribotas pasirinkimas. Mažų kainų prekybos tinklo asortimentas sudaro 1–3 tūkst. prekių, o didžiuosiuose prekybos centruose – daugiau nei 50 tūkst. Be to, mažų kainų tinkluose didžioji dalis produktų yra ne žinomų prekės ženklų, bet nuosavų.

Dienraštis „Financial Times“ pabrėžia, kad mažų kainų prekybos tinklai, pavyzdžiui,„Aldi“ ar „Lidl“, turi didelių korporacijų perkamąją galią – jie sutaupo pirkdami labai dideliais kiekiais, ypač tokių produktų, kaip parmezano ir fetos sūriai, makaronai, ryžiai, maži pomidorai ir kai kurių rūšių vynas.

Kita vertus, šie tinklai taip pat prisitaiko prie vietinių žmonių skonio, įsigydami iš vietinių tiekėjų tokių produktų, kaip mėsa ir daržovės. Visos šios priemonės leidžia pasiekti didelį efektyvumą, leidžiantį palaikyti mažesnes kainas.

Kainos kilo dėl PVM ir mažos rinkos

J.Gavėnas įžvelgia ir daugiau priežasčių, kodėl maisto kainos Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį kilo bene sparčiausiai Europoje. „Viena priežasčių yra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimas Lietuvoje nuo 15 iki 21 proc. Senosiose ES valstybėse jis nebuvo judinamas. Prie kainų kilimo prisideda ir pernelyg didelis teisinis reguliavimas, didinantis savikainą: nuo perteklinių formų pildymo iki sunkumų steigiant naujus verslus. Iš kitos pusės, veikia mažos rinkos efektas – ribotas vartojimas. Dėl šios priežasties negalima gauti masto ekonomijos, užpirkti didžiulių kiekių produktų, o tai atsiliepia visur – nuo žaliavų pirkimo ir gamybos iki logistikos“, – pabrėžia J.Gavėnas.

Maisto produktų kainų pokyčius jau daug metų stebintis Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus tyrėjas Albertas Gapšys įžvelgia ir konkurencijos trūkumą, tačiau ne tiek tarp prekybos centrų, kiek tarp perdirbėjų.

„Tikra konkurencija neleistų taip kilti kainoms. Pavyzdžiui, jei mūsų pieno sektorius būtų nekonkurencingas, Lenkijos pieno perdirbėjai laisvai galėtų užkariauti pieno rinką. Kodėl tada neužkariauja? Prekybos centruose matome lenkiškų produktų, bet jų nedaug. Gal mūsų perdirbėjai labiau nuolaidžiauja. O nuolaidas prekybininkai turi daryti kažkieno sąskaita: perdirbėjas nori išlikti nenukentėjęs, todėl pamažina žemdirbio dalį. Pavyzdžiui, 2014 m. pradžioje pieno supirkimo kaina nuo Europos vidurkio atsiliko maždaug 8 proc., o dabar kainų skirtumas – per 30 proc.“, – lygina A.Gapšys.

Tai, kad perdirbėjai ir prekybininkai Lietuvoje atsiriekia nemenką pyrago dalį, atskleidžia ir paprastas kainų palyginimas. Lietuvoje perdirbėjai iš ūkininkų pieną perka po 20 ct, Prancūzijoje – po 30 ct, t.y. 10 ct brangiau. Tačiau ir pigiausias pienas Lietuvos ir Prancūzijos parduotuvėse skiriasi beveik tiek pat: Lietuvoje kainuoja 65 ct, Prancūzijoje – 79 ct.

O štai ultraaukšta temperatūra apdorotas pienas, kurį daugiausia ir vartoja prancūzai, abiejose šalyse kainuoja panašiai – apie eurą. Iš to išeitų, kad Lietuvoje perdirbėjų ir prekybos tinklų sąnaudos yra visiškai tokios pat kaip Prancūzijoje, kur kelis kartus didesni ir atlyginimai, ir nuomos kainos, ir logistikos išlaidos. Vargu ar kas nors tuo patikėtų.

Pažiūrėjus į LAEI sudarytą pieno kainos struktūros grandinę Lietuvoje matyti, kas labiausiai nukentėjo, o kas išlošė kritus žaliavinio pieno kainoms: 2014 m. pradžioje nuo parduoto litro pieno ūkininkas gaudavo 34 proc., o perdirbėjas – 24 proc. Dabar jie apsikeitė vietomis: ūkininkas gauna 25 proc., o perdirbėjas – net 36 proc.

A.Gapšys jau daug metų stebi ir kitą tendenciją: žaliavai pradėjus brangti produkcija Lietuvos parduotuvėse staigiai pabrangsta, tačiau žaliavai pradėjus pigti produktams parduotuvėse atpigti prireikia gerokai daugiau laiko.

„Pieno supirkimo kainos pasaulyje pradėjo kristi 2014 m. pradžioje, tačiau Lietuvoje apie metus pieno produktų kainos nesikeitė. Nesikeitė jos ir po Rusijos embargo lietuviškiems pieno produktams įvedimo, nors Lietuvoje ekonomistai prognozavo, kad vidaus rinkoje pieno kainos iškart kris. Teoriškai jos turėtų mažėti, bet nemažėjo. Visus metus pieno kainos nesikeitė, o pastebimiau pradėjo mažėti tik 2015 m. pradžioje Vyriausybei ėmus domėtis, kodėl vidaus rinkoje kainos nekrinta. Paprastai visuomet, kai krisdavo pieno supirkimo kainos, iš to laimėdavo perdirbėjų bendrovės, nes jos stengdavosi mažinti pieno supirkimo kainas daugiau, nei reikėtų, kad kompensuotų prarastas pajamas eksportuojant“, – komentuoja A.Gapšys.

Jis cituoja 2012 metų Eurostato tyrimą, kuriame palygintos įvairių šalių produktų kainos. Jau tuomet pieno produktų kainos Lietuvoje siekė 90 proc. ES vidurkio – beveik tiek pat, kiek pienininkystės tradicijas turinčios Vokietijos (92 proc.) ar Nyderlandų (93 proc.). O štai duonos ir grūdų kainos siekia tik 75 proc. ES vidurkio, žuvies – 73 proc. mėsos – 63 proc.

Mėsos sektorius – dar vienas įrodymas, kaip didelė perdirbėjų konkurencija atsiliepia kainoms.

Kodėl mėsos kainos Lietuvoje per dešimtmetį pakilo mažiau nei kitų pagrindinių maisto produktų ir dabar išlieka dvigubai mažesnės negu kitose ES šalyse? Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius atsako, kad pagrindinė priežastis – itin arši konkurencija šiame sektoriuje ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Pasak jo, jei mėsa ir brango, tai tik dėl to, kad nuo 2009 m. Seimas padidino PVM nuo 5 proc. iki net 21 proc. „Šalies įmonių pajėgumai išnaudojami 50 proc., kai kurių įmonių dar mažiau. Perdirbėjų pajėgumai smarkiai didesni nei vartojimas, taigi konkuruojame stipriai“, – pabrėžia E.Mackevičius.

Lietuviai mėsos gamintojai konkuruoja ir tarpusavyje, ir su gerokai pigesne mėsa iš Lenkijos, Danijos. Milijonus kiaulių užauginantys danai, įvaldę technologijas, kaip atpiginti sąnaudas, diktuoja sąlygas visoje ES.

„Sąlygas diktuoja rinka. Lietuviai nevengia važiuoti į Lenkiją, jei vidaus rinkoje mėsos kaina pakyla. Tai lemia, kad Lietuvoje negali branginti mėsos: net pasakęs, kad tai lietuviška kiauliena, juk neparduosi brangiau. Dėl to turime labai stipriai konkuruoti. Tai gerai vartotojui, bet kiaulių augintojui blogai – kasmet mažėja Lietuvoje užauginamų kiaulių ir dabar jau įsivežame net 60 proc. kiaulienos. O pieno sektoriaus padėtis visai kita. Kadangi pienas – labai greitai gendantis produktas, todėl jo gabenimas apribotas kelių šimtų kilometrų atstumu. Mėsą gali ir tūkstantį kilometrų gabenti ir nepatirti problemų. Be to, atsivežęs pieno iš kitos šalies turguje neparduosi – žmogus pats pieno perdirbimu neužsiima, nori pirkti paruoštą. O mes žalią mėsą pardavinėjame. Taigi pieno perdirbėjai gali labiau diktuoti kainas, nes turi didesnį svorį – jie gamina“, – guodėsi „Veidui“ E.Mackevičius.

Vadinasi, maistas Lietuvoje sparčiai brango labiausiai dėl ekonomikos dėsnio, skelbiančio, kad kaina kyla tol, kol vartotojas perka.

Ekonomistai mėgsta tvirtinti, kad kainų didėjimas neišvengiamas, nes Europos rinkoje vyksta kainų konvergencija, – tai reiškia, jog naujosios narės pagal kainas turi prisivyti senąsias.

Kita vertus, Lenkijos pavyzdys atskleidžia, kad ši tendencija neprivalo būti tokia sparti, kokią stebime mūsų šalyje. Kaip rodo Eurostato duomenys, Lenkijoje, kuri maistui taiko lengvatinį 5 proc. ar kiek didesnį PVM tarifą, per dešimtmetį bendras kainų lygis pakilo 25 proc., o maisto kainų – 30 proc. Tai yra dvigubai mažiau negu Lietuvoje, kurioje Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įvedė, o Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nepanaikino 21 proc. PVM tarifo visiems maisto produktams. Taigi Lietuvos, bent jau palyginti su Lenkija, maistas yra brangesnis tik dėl godžios valdžios mokesčių politikos.

Maisto kainos Lietuvos ir Prancūzijos prekybos tinkluose (Eur)

Produktas             Kaina Lietuvoje       Kaina Prancūzijoje

Prancūziškas batonas  0,37       0,35

Bananai (kg)          1,44       0,99

Pomidorai, (kg)       0,99       1,2

Sviestas (82 proc., 200 g)      1,1        0,8

Obuoliai „Golden“ (kg)          1,73       1,99

Morkos (kg)           0,78       1,15

Bulvės (kg)           0,43       1,12

Pienas UAT (3,5 proc., l)       1,04       0,99

Alyvuogių aliejus (l) 7,99       5,9

Nektarinai (kg)       1,73       2,49

Vynuogės (kg)         3,47       2,29

Brokoliai (kg)        3,96       1,98

„Evian“ vanduo (1,5 )l          1,16       0,52

Persikai (plokštieji, kg)       1,99       1,99

Abrikosai (kg)        2,69       2,99

Kiaušiniai (10 vnt.)  1,42       1,29

Vištų krūtinėlė (kg)  4,05       8,08

Viščiukas (kg)        2,99       2,99

Kiaulienos nugarinė (kg)        4,92       9,9

Jogurtas (kg)         2,4        2,23

Menkė (šaldyta, kg)   3,04       3,99

Jūros gėrybių rinkinys (šald.) 11,75       6,99

Krepšelis LT: 61,44   Krepšelis FR: 62,22

Pastaba: prekių kainos fiksuotos rugpjūčio 29 d. Prancūzijoje, „Netto“ mažų kainų prekybos centre, ir Lietuvoje, internetinėje parduotuvėje „Barbora“. Imtos mažiausios kainos, akcijos neįtrauktos. Abiejose šalyse lyginti pigiausi sveriami vaisiai ir daržovės.

Kitos prekės pasirinktos panašios kategorijos panašiose pakuotėse, pavyzdžiui, jei imtas „Netto“ prekės ženklas, tai atitinkamai pasirinkti ir „Optima linija“, „Maxima Favorit“ ar „Farm Milk“ prekės ženklai, o jeigu vienoje parduotuvėje žiūrėtos ne parduotuvės prekės ženklo produkcijos kainos, tai ir kitoje atitinkamai imta ne parduotuvės prekės ženklo produkcija. Kaušiniai ir alyvuogių aliejus pasirinkti ne parduotuvių prekės ženklų, bet kitų pigiausių prekės ženklų.

ES šalių kainų lygis, palyginti su vidurkiu

(ES kainų vidurkis = 100)

Lietuva    Prancūzija             Didžioji Britanija   Lenkija    Latvija    Estija

Bendras kainų lygis

Maistas ir nealkoholiniai gėrimai          78         107        106        61         84           88

Drabužiai  99         102        104        84         101        105

Avalynė    103        104        95         79         105        116

Šaltinis: Eurostatas, 2014

Maisto kainų didėjimas 2005–2014 m., proc.

Šalis      Maistas    Duona ir grūdai       Mėsa       Pienas, sūris, kiaušiniai           Vaisiai    Aliejus

ES         26         29                    24         27         24         29

LIETUVA    59         90                    53         59         52         69

Bulgarija  55,5       76                    38         79         37         65,5

Čekija     34         46                    20         42         112        40

Vokietija  24         25,5                  24         28         30         43

Estija     54         66                    42,5       57,5       58         91

Airija     3          4,5                   –2         21         –4,6       28

Graikija   17         25                    17         20,5       13         7

Prancūzija 15         13                    21,5       11         16         19

Latvija    62         84                    45         76         57         79

Vengrija   68         67                    56         62         47,5       76

Malta      47         43                    42         39,5       38         58

Lenkija    33         47,5                  30         33         24         37

Rumunija   39         30                    28         50,5       35,5       54

Slovakija  26         50         10         23         32         25

Didž. Britanija 44    42,5       41         37         42         64

Šaltinis: Eurostatas

Sausio 7-osios teroro aktai Paryžiuje sukrėtė pasaulį ne mažiau kaip 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai Niujorke. Kultūrinės, socialinės, istorinės islamistų smurto Europoje ir JAV priežastys panašios į neišnarpliojamą prieštaravimų mazgą.

Rima Janužytė, Aušra Lėka, Vaiva Sapetkaitė
Lassana Bathily šiomis dienomis teisėtai tapo Prancūzijos didvyriu. Iš Malio kilęs 24-erių musulmonas, žydų košerinio maisto parduotuvės Paryžiaus priemiestyje pardavėjo padėjėjas, išgelbėjo pirkėjus žydus nuo kito musulmono, tiesa, galima sakyti, jau prancūzo, mat teroristas Amedy Coulibaly gimęs Paryžiaus priemiestyje.
Teroristai žydų parduotuvėje paėmė įkaitų, paskui keturis jų, tarp jų vieną musulmoną, nužudė. O L.Bathily parduotuvės šaldytuvo patalpoje paslėpė šešis apsipirkti užsukusius žydus ir, sugebėjęs ištrūkti iš parduotuvės, suteikė policijai vertingos informacijos, kuri padėjo išlaisvinti įkaitus. L.Bathily išgelbėjo mažiausiai penkiolikos žmonių gyvybę.
Beje, musulmonų teroristų auka tapo dar vienas musulmonas: beginklis ant žemės pargriautas policininkas Ahmedas Merabetas buvo nušautas prie „Charlie Hebdo“ redakcijos.
Prancūziškojoje rugsėjo 11-ojoje, kaip spėjo apžvalgininkai pakrikštyti teroro aktus Prancūzijoje, multikultūralizmo, regis, daugiau nei civilizacijų ar religijų karų, ko taip įnirtingai šiandien ieško Marine Le Pen ir kiti ultradešinieji radikalūs Europos politikai.
Paryžiuje nemažai civilizuoto pasaulio valstybių vadovų pirmą kartą taip vieningai susikibo rankomis milijoninės minios priešaky – tai žinia teroristams, kad nesiduos įbauginami ir neleis supriešinti musulmonų su kitų religijų žmonėmis ar imigrantų su valstybių senbuviais.
Vis dėlto kyla nemažai klausimų: kodėl Europą ir JAV, deja, jau reguliariai sukrečia siaubingi teroristų išpuoliai, kurių vienoje pusėje – vakarietiškų vertybių išpažinėjai, o kitoje – islamą išpažįstantys asmenys?

Kas bendro tarp terorizmo ir imigracijos

Teroro išpuolių Prancūzijoje aukų ir budelių biografijos – tarsi šios šalies multikultūralizmo paveikslas: Prancūzijoje gyvena didžiausia Europoje žydų ir didžiausia Europoje musulmonų bendruomenė. Imigrantas musulmonas čia gali dirbti žydų parduotuvėje, kurios savininkas neprieštarauja, kad laikydamasis savo religijos normų jis ir darbe kniūbsčias puola melstis, kai tam ateina laikas. O Paryžiuje gimęs kitas musulmonas gali pakelti ranką prieš savo gimtą valstybę, jos žmones, taip pat ir musulmonus.
Prancūzai prie vyno taurės pripažįsta, kad tautų katilas Eiffelio bokšto papėdėje – dalis kainos  už šalies ilgametę kolonijinę politiką (nors kolonijomis dabar nebevadinama, Prancūzija vis dar turi ir užjūrio teritorijų). Vis dėlto daugiausiai tautų, rasių ir religijų čia sutraukė šios valstybės tolerantiška imigracinė politika, greta to – gerovė, kuria prancūzai gana dosnia socialine parama dalijasi su imigrantais.
Nenuostabu, kad po teroro išpuolių Paryžiuje kyla diskusijos, jog multikultūralizmas ir tam tikros imigrantų bendruomenės mažina valstybės bei visuomenės saugumą. „Tačiau tiesiogiai susieti imigraciją ar islamą su terorizmu būtų nelabai teisinga nei imigrantų, nei musulmonų, nei saugumo politikos atžvilgiu. Labiau reikėtų kalbėti apie tam tikrų migrantų grupių socialinę atskirtį, kuri sudaro galimybes užverbuoti labiausiai pažeidžiamus žmones, kad jie darytų negerus darbus“, – tokios pozicijos laikosi migracijos procesų tyrėjas Socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas.
Vis dėlto negalima nematyti ir to, kad didžiausi pastarojo laikotarpio teroro išpuoliai vakarietiškose šalyse, pradedant 2001-ųjų rugsėjo 11-ąja Niujorke, turėjo civilizacijų ir religijų karų požymių: visi įvykdyti musulmonų, išskyrus norvego Anderso Behringo Breiviko 2011 m. išpuolį, kai jis, neva priešindamasis Norvegijoje įsitvirtinančiam multikultūralizmui, nužudė 77 žmones. Kiekvienas toks išpuolis buvo palydėtas diskusijų apie imigraciją ir jos taisyklių griežtinimą.
Vis dėlto K.Žibas siūlo pabandyti atsakyti į klausimą, ar sprogimai Londono metro ir autobusuose, teroro aktai Niujorke ir Paryžiuje įvyko dėl to, kad musulmonai nepatenkinti šių šalių imigracijos politika, ar kad „Islamo valstybė“ nepatenkinta Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos užsienio politika ir tam tikrais jų kariniais veiksmais Irake bei Sirijoje?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

france

Naftos kompanijos “Total” vadovo mirtis lyg riedanti sniego gniūžtė apauga žiniomis apie painius, neretai skandalingus Prancūzijos ir Rusijos verslo santykius.

Rima Janužytė

Paryžiaus reveransas Maskvai – taip galima pavadinti virte verdančius Prancūzijos ir Rusijos verslo reikalus, apie kuriuos prabilti privertė tragiškas įvykis: Maskvon pas premjerą Dmitrijų Medvedevą apie milijardines investicijas pasišnekučiuoti atskridusio naftos milžinės “Total” vadovo Christophe’o de Margerie žūtis Vnukovo oro uoste.

Visa tai pernelyg primena prieš gerą šimtmetį, XIX a. pabaigoje–XX a. pabaigoje gyvavusį slaptą Rusijos ir Prancūzijos aljansą, dar vadintą frankorusiškuoju. Tokia sąjunga buvo gyvybiškai svarbi Pranzūzijai, kuri tuomet jautė Vokietijos ir kai kurių kitų Europos šalių ekonominį spaudimą.

Dabar Prancūzija švelnina Rusijos velkamą kitų europiečių izoliacijos naštą. Nors tai nevieša partnerystė, Rusijos kanalai jau antrą savaitę rodo vaizdo įrašą, kuriame Ch.de Margerie nevyniodamas žodžių į vatą dėsto, esą Rusija ir Prancūzija per visą gyvavimo istoriją yra daugybę kartų padėjusios viena kitai išgyventi sunkius laikus, ir dabar, kai visa Europa nusisuko nuo Rusijos, Prancūzija ir toliau ją vertina ne kaip priešę, o kaip kaimynę.

Ne veltui “Total” vadovas buvo vadinamas vienu didžiausių Rusijos draugų visame verslo pasaulyje. Ir jis toks buvo ne vienintelis. Jis nebijodavo atvirai kritikuoti ir net ignoruoti Rusijai taikomų sankcijų – gali būti, kad panašiai mąsto daugelis prancūzų verslininkų.

Su Rusija suartėjo patyliukais

Kasmetiniame Sankt Peterburgo tarptautiniame verslo forume (SPIEF) šiemet prancūzų verslininkų buvo daugiau nei jų kolegų iš bet kurios kitos šalies – netgi Vokietijos. Į Rusiją gegužės mėnesį atvyko net septynių didžiausių Prancūzijos kompanijų vadovai – nuo “Total” iki “Schneider Electric”, o štai Vokietijos interesams atstovavo vos trys bendrovės. “Juk Rusija yra viena svarbiausių mūsų rinkų”, – dalyvavimą šiame Rusijai reikšmingame forume aiškina “Schneider Electric” vykdomasis direktorius Jeanas Pascalis Tricoire’as.

Kol Europoje po kaulelį narstomi Rusijos ir Vokietijos ekonominiai santykiai, Prancūzija nepastebimai, bet užtikrintai įsitvirtina Rusijoje ir šiemet tapo antra didžiausia Europos investuotoja šioje šalyje (po Vokietijos), nors dar 2008 m. tebuvo aštunta.

Maskvoje įsikūrusių Prancūzijos ir Rusijos komercijos rūmų prezidentas Emmanuelis Quidet skaičiuoja, kad bendros prancūzų investicijos Rusijoje šiuo metu siekia 12 mlrd. eurų. Pavyzdžiui, Prancūzijos “Societe Generale” yra didžiausias Rusijoje veikiantis užsienio bankas, Prancūzijos bendrovė “Danone” – stambiausia pieno produktų gamintoja Rusijai. Dėl šios priežasties Prancūzijos ekonomika pasidarė itin jautri Rusijos finansų svyravimams, ypač įvedus sankcijas.

“Jei tektų atsisakyti Rusijos rinkos, tai būtų didžiulis smūgis su baisiomis pasekmėmis”, – neabejoja E.Quidet, Prancūzijos žurnalui “Challenge” atskleisdamas, kad Rusijoje verslu užsiima ne mažiau kaip 1,2 tūkst. didesnių ir mažesnių Prancūzijos bendrovių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Beveik pusė Prancūzijos pilių, dvarų ir vienuolynų šiandien yra privačios rezidencijos, tačiau tik penktadalis šeimininkų – senųjų savininkų dinastijų atstovai.

Privačių interjerų tyrinėtojas Eugenijus Skerstonas, neseniai pristatęs jau trečią šiai temai skirtą albumą („Privatus Vilnius. Namų puošyba“), nutarė praplėsti tautiečių akiratį ir parodyti jiems, kaip savo autentiškas pilis tvarko prancūzai. Per savaitę trunkančią kelionę aplankomos devynios pilys, susitinkama su jas valdančių šeimų nariais. Pasak neseniai iš tokios kelionės grįžusio E.Skerstono, panašiai pakeliauti itin naudinga būtų Lietuvos dvarus prikelti užsimojusiems jų savininkams, nes iš prancūzų tikrai yra ko pasimokyti.
Vien Akvitanijos regione, kuriame lankėsi grupė lietuvių, yra apie 40 vertų pamatyti pilių. Tačiau Dordonės upės slėnį ir dalį Gaskonės apimanti Akvitanija – stambiausias Prancūzijos administracinis regionas, teritorijos plotu gerokai pranokstantis Lietuvą, todėl keliaujant nuo vienos pilies iki kitos paprastai tenka įveikti bent pusšimtį kilometrų. Nors esama ir vietovių, kuriose iš vienos ant kalnelio įsikūrusios pilies terasos galima grožėtis trimis ar penkiomis kaimyninėmis pilimis.
Teigiama, kad šiandien Prancūzijoje 49,8 proc. istorinių statinių (pilių, dvarų, vienuolynų) yra privačios rezidencijos. Tiesa, į privačių savininkų sampratą šiuo atveju patenka ne tik konkrečios šeimos valdos, bet ir bendrovės bei investiciniai fondai. Skaičiuojama, kad tos pačios šeimos dinastijoms savo rankose iki šių dienų pavyko išsaugoti vos 20 proc. tokių privačių objektų.
„Tačiau ir tokiu atveju privatumas nesuvokiamas siaurai: savininkai supranta, kad istorinis paveldas priklauso ne tik jiems, bet ir Prancūzijai, visiems jos piliečiams. Dažnai tokia nuosavybė netgi labiau siejama su emociniu atsidavimu, nei su noru išlaikyti materialinį objektą. Prancūzai šiuo atveju sentimentalūs ir neretai pasirenka savanorišką vergystę šeimos palikimui, vardan jo atsisakydami daugelio gyvenimo malonumų. Nusisukti nuo šeimos paveldo būtų tolygu nekilniam poelgiui, nusipelnančiam paniekos“, – pabrėžia E.Skerstonas.
Vis dėlto šiuolaikiniam jaunimui dažnai sunkoka perprasti tėvų prieraišumą prie kaime stūksančių pilių ar miškuose pasimetusių dvarų. Užaugę jie palieka gimtuosius namus, tačiau jei tik finansinės galimybės leidžia, istorines šeimos valdas pasilieka kaip antrąją rezidenciją.

Kaip atskirti aristokratus

Didelį įspūdį lietuviams paprastai palieka pilių savininkų titulai. Šiandieninei prancūzų visuomenei jie nieko nereiškia, išskyrus tam tikrą pagarbą titulą turinčiam ar galėjusiam turėti asmeniui. Apie tai, kad žmogus kilęs iš kilmingos giminės, aplinkiniams paprastai būna žinoma, tačiau atvykėliams tai dažnai imponuoja labiau negu prie titulų įpratusiems prancūzams.
Vis dėlto pastebėta, kad kilmingieji dažnai pasižymi savitu požiūriu į valstybę ir siekiu dalyvauti jei ne valstybės valdyme, tai bent savivaldoje. Tarkim, šiandien nieko nestebina, jei nedidelio miestelio meras kilęs iš kilmingos šeimos.
Ar įmanoma vizualiai atpažinti užaugusiuosius pilyse ar dvaruose? E.Skerstonas įsitikinęs, kad taip: „Esama daug požymių, leidžiančių tai įtarti. Visų pirma – manieros, nes auklėjimas tokioje ypatingoje aplinkoje būna visiškai kitoks nei materialinės gerovės siekiančiose eilinėse šeimose. Tai ypatingas sugebėjimas išlikti šešėlyje ir tuo pačiu metu jame spindėti. Jų aprangos stilius paprastai nebūna kuo nors ypatingas ir pasižymi kuklumu, nebent esama vieno kito ženklo, bylojančio apie aukštą kilmę. Beje, kilmingas moteris paprastai lengviau atpažinti negu vyrus, ir tikrai ne iš brangakmenių. Jas išskiria tai, kad segi ne auskarus, o vadinamuosius klipsus.“
Pašnekovas priduria, kad skyrybos kilmingųjų socialiniame sluoksnyje ir šiandien nėra paplitęs reiškinys, be to, gyvenimo draugus paprastai stengiamasi pasirinkti iš sau artimos aplinkos.

Pilis, kaip nerealus pasaulis

Žinoma, tarp istorinių objektų savininkų esama ir naujų, su ilgaamže pastatų praeitimi nesusijusių asmenų. Aplinkinių požiūris į senąsias valdytojų dinastijas ir naujuosius savininkus skiriasi, nes pirmieji pasižymi protėvių nuopelnais suponuotu autoritetu, o antrieji yra tiesiog turtingi ir jiems patiems teks užsitarnauti aplinkinių pagarbą gerais darbais. Jei tokie atvykėliai apsitvers aukšta tvora ir niekam neatidarys pilies vartų, tai bus ilgas ir sudėtingas procesas. Tačiau jei jų elgesys diskretiškas, jei jie nesipuikuoja savo rolsroisais ar ferariais, išvažiuojančiais pro pilies vartus, – ilgainiui pelnys savo kaimynų simpatijas.
„Apskritai poza ir savęs demonstravimas Prancūzijoje laikoma nepriimtinomis savybėmis. Ten sakoma, kad norint sėkmingai gyventi pilyje, būtina ją mylėti. Toks gyvenimas ypatingas tuo, kad būdamas nuosavoje pilyje jautiesi tarsi nerealiame pasaulyje, o už jos sienų verda visiškai kitokia realybė“, – pabrėžia E.Skerstonas.
Žinoma, modernus gyvenimas neaplenkia ir pilių. Pačios pilys stilistiniu atžvilgiu dažniausiai būna kelių epochų junginys, todėl jų interjerai nebūtinai griežtai istoriniai. Tradicijų išlaikymas nereiškia naujovių atmetimo ir nesidomėjimo tuo, kas vyksta aplinkui: žvilgsniai kliūva ir už kompiuterių, ir už mobiliųjų telefonų, besimėtančių ant stalų. Jei naujovės griežtai dera su senove, pasak Eugenijaus, reikėtų tik sveikinti tokį gebėjimą sieti praeitį su dabartimi.

Nuo 1950-ųjų Šumano deklaracijos iki 1992-ųjų Mastrichto sutarties „prancūzų-vokiečių“ tandemas buvo pagrindinis Europos integracijos variklis. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų itin išryškėjusios skirtingos Prancūzijos ir Vokietijos Europos raidos vizijos bei pastaroji finansų krizė verčia dvejoti dėl šio tandemo ateities.

Naujausias ženklas, kad tarp Prancūzijos ir Vokietijos atsiranda šaltukas, – šios dvi valstybės greičiausiai nepateiks vieningos pozicijos prieš birželį vykstantį ES viršūnių susitikimą. Tokia jau įprasta praktika ir šį kartą buvo inicijuota Vokietijos, tačiau Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as tam ištarė „ne“, teigdamas, kad šis veiksmas gali suerzinti kitas ES nares. Todėl atrodo, kad sausį atšventusios savo draugystės penkiasdešimtmetį valstybės vis sunkiau randa bendrų sąlyčio taškų. Euro zonos krizė apnuogino ne tik itin skirtingas dabartinių lyderių vizijas, bet ir didesnius šalių nesutarimus dėl ES raidos.

Problemas mato kitaip

Pastarųjų metų finansų krizė skirtingai paveikė šalis. Vokietija, kaip ir visos šalys, 2009-aisias kritusi į duobę, jau kitais metais sugebėjo pasiekti teigiamą BVP augimą bei daugiau mažiau stabilizuoti ekonomiką. O štai Prancūzijos prezidentas praėjusią savaitę vykusioje spaudos konferencijoje pranešė, kad jo šalis patiria recesiją ir 2013-aisiais prognozuojamas nulinis ekonomikos augimas. Žurnalo „The Economist“ pateikiamais Europos Komisijos skaičiavimais, 2013 m. Vokietijai prognozuojamas 1,8 proc. BVP augimas, o Prancūzijai – 0,1 proc. neigiamas pokytis.
Prancūzijos ir Vokietijos metodai, kuriuos didžiosios ES valstybės norėtų įdiegti kovodamos su finansų krize, skiriasi. Tai ypač išryškėjo praėjusiais metais Prancūzijos prezidento vietą užėmus socialistui F.Hollande’ui. Prieš jį šaliai vadovavęs Nicolas Sarkozy su Vokietijos kanclere Angela Merkel ekonomikos klausimais susikalbėjo kur kas geriau nei dabartinis Prancūzijos vadovas. Dviejų šalių lyderių tandemas ne veltui imtas vadinti skambiu pavardžių junginiu Merkozy.
Greičiausiai panašaus tandemo tikisi ir Prancūzijos vadovas, kuris laukia socialistų pergalės rudenį Vokietijoje vyksiančiuose rinkimuose. Tačiau Vokietijos dienraštis „Spiegel“ prognozuoja, kad net ir pergalės atveju esminių pokyčių tikėtis neverta: socialistų kandidatas užimti kanclerio vietą Peeras Steinbruckas yra fiskalinis konservatorius, 2005–2009 m. laikotarpiu ėjęs finansų ministro pareigas.
Vis dėlto politikai gali konstruktyviai dirbti ir netapdami draugais. Politikos apžvalgininkai teigia, kad Helmutas Kohlis ir Francois Mitterrand’as tik didelėmis pastangomis rado sąlyčio taškų, o Merkozy tandemas taip pat startavo lėtai. Tačiau pastebima, kad A.Merkel ir F.Hollande’as tarpusavyje randa itin nedaug bendro, o tai gali padaryti nemaža žalos visai ES. Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertė Ronja Kempin teigia, kad pagal skalę nuo vieno iki dešimties dabartiniai šalių tarpusavio santykiai galėtų būti įvertinti tik dvejetu.
Ši padėtis leidžia kalbėti apie gilesnes nei asmeninių bei partinių nesutarimų šaknis: valstybių nuomonės išsiskiria nuo bankų sąjungos ir skolose skendinčių valstybių vadavimo priemonių iki euroobligacijų ir „taupymo ar išlaidavimo“ politikos. Nors abi valstybės suvokia, kad tik sėkmingas jų susitarimas ves į priekį visą ES, kompromiso paieškos nėra lengvos.

Skirtingai supranta solidarumą

Nuolat iš F.Hollande’o bei ES vadovų lūpų skambantis solidarumo siekis erzina už taupymą pasisakančią Vokietijos kanclerę, nes ji tai pirmiausia supranta kaip dar didesnį Berlyno indėlį į skęstančių valstybių gelbėjimo kasą. Todėl euroobligacijų ar bendro euro zonos gelbėjimo fondo idėjos tampa nepatrauklios kontekste, kai didžioji ES dalis nebenori dar labiau veržtis diržų, o išlaidauti neturi už ką.
F.Hollande’as ne tik prieštarauja Vokietijos siūlomam taupymo modeliui, kuris, prezidento nuomone, gali dar labiau pagilinti krizę, bet ir buria aplink save bendraminčių ratą. EK prezidentas Jose Manuelis Barroso jau pareiškė, kad nors taupymo programa yra iš principo teisinga, ši politika „jau pasiekė savo galimybių ribas“.
Negana to, Prancūzija, kurios ekonomika stringa, su pavydu žiūri į iš krizės besipelnančią Vokietiją. Todėl Prancūzija, pasak „Spiegel“, kuria „blogosios Vokietijos“, kuri pelnosi kitų sąskaita, įvaizdį.

ES – nacionaliniams interesams apginti

Vis dėlto kalbant apie Prancūzijos ir Vokietijos ES vizijas reikėtų atkreipti dėmesį, kad abi valstybės sąjungą pirmiausia supranta kaip galimybę siekti nacionalinių interesų užtikrinimo. Todėl natūralu, kad skirtingos vizijos, kurias abi valstybės nori pritaikyti visos ES mastu, kelia tam tikrą įtampą.
Pagrindinis Vokietijos interesas šiandien – išspręsti ES ekonomikos problemas. Politikos mokslininkės Christiana Tings teigimu, Vokietijoje dominuoja „Europos politika yra vidaus politika“ doktrina. Tai, kad Vokietijos gerovė priklauso ir nuo ES padėties, ne kartą pakartota aukščiausiu lygmeniu, o pastarąjį kartą tai ištarė kanclerė A.Merkel, atsakydama į Prancūzijos socialistų mestus kaltinimus dėl jos egoistinės ES politikos. „Aš nesu egoistė. Suprantu, kad Vokietija gali klestėti tik klestint ir visai ES“, – teigė politikė.
Pasak „The Economist“, pats faktas, kad A.Merkel demonizavimas vyksta ne Graikijoje ar Kipre, o pagrindinės jos partnerės Prancūzijos gretose, rodo, jog santykiai nėra patys šilčiausi.
O štai Prancūzija, nors krizės sąlygomis ir susitelkusi į sąjungos gilinimą, nenori atsisakyti jos ekonomikai naudingų, tačiau ES atžvilgiu brangiai kainuojančių projektų, pavyzdžiui, jai itin daug naudos duodančios žemės ūkio subsidijavimo sistemos. Jeigu Prancūzija nesutiks liberalizuoti savo ekonomikos ir toliau prieštaraus tarptautinių mainų barjerų panaikinimui, rasti bendrą sutarimą bus sudėtinga.
Per F.Hollande’o rinkimų kampaniją skambėjo šūkis, kad laikas baigti taupymo režimą, bet Europoje tai kertasi su pagrindiniais Vokietijos principais. Didėjanti skirtis tarp sėkmingos Vokietijos ir stringančios Prancūzijos ekonomikos atima svertus F.Hollande’ui reikalauti daugiau: pirmiausia laukiama, kad būtų susitvarkyta su šalies ekonomikos problemomis, nes kol kas sėkmės nematyti.

Per pastaruosius porą metų jau penkios valstybės leido homoseksualų poroms tuoktis. Ar Prancūzija taps šeštąja tokia valstybe ir ar susituokusiems homoseksualams šioje šalyje bus leidžiama įvaikinti vaikus?

Sausio 13 d. Paryžiuje Eiffelio bokšto papėdė bei Marso laukas buvo užtvindyti manifestantų, nepritariančių numatomiems civilinio kodekso pokyčiams, tai yra įstatymo projektui, leidžiančiam tos pačios lyties asmenims tuoktis ir įvaikinti vaikus.
Policijos duomenimis, dalyvavo apie 340 tūkst. mitinguotojų. Organizatoriai tikina jų buvus 800 tūkst. Tarp eitynių dalyvių – katalikai, musulmonai, dešinieji, senjorai, šeimos su mažamečiais vaikais.
Mitingo organizatoriai, siekdami išvengti konfliktų, viską griežtai sustygavo – nuo įspūdingo apsaugininkų skaičiaus iki dalijamų atitinkamos spalvos vėliavėlių bei cenzūruotų šūkių. Vis dėlto homofobinių nuotaikų būta.
Manifestantus, reikalaujančius stabdyti prancūzus skaldantį įstatymą, darbo ministras Michelis Sapinas tikino, kad šalis nėra padalyta. O pageidaujantiems referendumo santuokos visiems klausimu teisingumo ministrė Christiane Taubira atsakė, kad toks referendumas neįmanomas, nes jis būtų prieš konstituciją: tos pačios lyties asmenų santuoka nėra socialinės politikos objektas.
Sunerimusius dėl šeimos likimo teisingumo ministrė patikino, kad tebus keičiamas vienintelis straipsnis, susijęs su įvaikinimu. Tikėtina, kad teks adaptuoti homoseksualų atžaloms skirtą gimimo liudijimą arba išduoti kitokį nei heteroseksualų vaikams.
Nors dauguma prancūzų reikalauja neliesti civilinio kodekso, tačiau šis, 1804-aisiais sukurtas Napoleono, buvo keičiamas jau daug kartų. Pastaruosius reikšmingesnius pakeitimus net galima paminėti: 1972 m. buvo panaikinta juridinė nelygybė tarp vaikų, gimusių oficialioje santuokoje ir už jos ribų. Tais pačiais 1972-aisiais įteisinta kontracepcija, o 1975-aisiais – abortai. Na, o 1999 m. atsirado PACS – bendro gyvenimo sutartis, prieinama ir tos pačios lyties poroms.

Homoseksualų teisės pasaulyje

Visame pasaulyje homoseksualų santuokoms bei įvaikinimui prieštarauja Katalikų bažnyčia, tačiau įvairiose valstybėse jos nuostatos gana skirtingos: smarkiau homoseksualų santuokoms bei įvaikinimui ji priešinasi Ispanijoje, Meksikoje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Danijoje irgi būta smarkaus konflikto: krikdemų partija net grasino apskųsti valdžią už nekonstitucinį įstatymą, dėl kurio esą bene pusė milijono tikinčiųjų ketino palikti Katalikų bažnyčią. O, tarkime, Danijos liuteronai nuo 2012-ųjų jau leidžia tuoktis tos pačios lyties poroms. Tiesa, dvasininkas, asmeniškai nepritariantis tokiai sąjungai, gali atsisakyti pats atlikti jungtuvių ceremoniją. Švedijoje homoseksualų santuokos bei įvaikinimas įteisinta 2009-aisiais, tačiau Liuteronų bažnyčia jau nuo 2007-ųjų laimina homoseksualų poras.
Per pastaruosius porą metų jau penkios šalys leido homoseksualų poroms tuoktis. Tiesa, ne visur tos pačios lyties poroms suteiktos vienodos teisės. Kai kuriose šalyse galima tiek santuoka, tiek įvaikinimas, kai kuriose – tik santuoka. Vienur civilinė sąjunga ir įvaikinimas, kitur – tik civilinė sąjunga arba tik įvaikinimas.
Priminsime, kad pasaulyje įteisinti vienos lyties norą gyventi sykiu, tai vadinant ne santuoka, o civiline sąjunga, pirmiausia pradėta Danijoje (1989 m.). 1995 m. tai įteisinta Švedijoje, 1997 m. – Vengrijoje, 1999 m. – Prancūzijoje, 2001 m. – Vokietijoje, 2002 m. – Suomijoje, 2005 m. – Jungtinėje Karalystėje, 2006 m. – Čekijoje, 2007 m. – Šveicarijoje ir Kolumbijoje, 2010 m. – Austrijoje, 2011 m. – Airijoje ir Izraelyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prancūzai vis dar linkę galvoti apie savo šalį kaip apie civilizacijos triumfą, o toks mąstymas neleidžia jiems įžvelgti būtinybės keistis. Taigi per pastarąjį dešimtmetį ši šalis keitėsi ir reformavosi bene mažiausiai Europoje. O ir naujasis prezidentas Francois Hollande‘as niekaip nesiasocijuoja nei su reformomis, nei su valia. Patys prancūzai jį vadina “gyvu zefyru” ir praėjus vos pusmečiui po rinkimų juo pasitiki vos 36 proc. šalies gyventojų.

„Agente 007, jūsų misija – grąžinti Europai ekonomikos augimą“, – teigia MI6 žvalgybos agentę vaidinanti aktorė Judy Dench. „Ir kaip įrankį aš turiu šitą?“ – šiek tiek nusivylęs klausia Džeimsą Bondą vaidinantis Danielis Craigas, rodydamas į už pakarpos laikomą Prancūzijos prezidentą Francois Hollande‘ą. Ši įtakingame leidinyje „Le Mond“ pasirodžiusi karikatūra akivaizdžiai atskleidžia abejones dėl to, ar Prancūzijos lyderis sugebės susitvarkyti su ant jo nugaros užgriuvusiomis užduotimis – ne tik spręsti savo šalies vidaus problemas, bet ir prisiimti atsakomybę už visos euro zonos ar net Europos Sąjungos likimą.

Ponas nuosaikusis

59-uosius gyvenimo metus pradėjęs F.Hollande‘as, priešingai nei arogancija, aikštingu charakteriu pagarsėjęs jo pirmtakas ir varžovas Nicolas Sarkozy, yra laikomas nuosaikiu, o kalbant tiesiai – pilku politiku. Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad tai simbolizuoja silpną šio politiko valią, o viešųjų ryšių milžino „Publicis“ vadovas Maurice‘as Levy apskritai pareiškė, kad F.Hollande‘as neturi ne tik supratimo apie tai, kokio masto krizė yra užklupusi Europą ir pačią Prancūziją, bet neturi ir „kiaušų“, kad su visu tuo susitvarkytų.
Bekiaušiu F.Hollande‘ą vadino ir jo konkurentė Socialistų partijoje Martine Aubry, kurią pats prezidentas įvardija kaip pernelyg radikalią politikę. Be to, dėl savo pernelyg didelio nuosaikumo F.Hollande‘as turėjo ir „gyvo zefyro“ pravardę.
Tiesa, yra politikų, tarp jų ir buvęs šalies vadovas Jacques’as Chiracas, kurie F.Hollande‘ą vadina tikru valstybininku, kuris, esant reikalui, gali peržengti partines linijas ir sutelkti skirtingų pažiūrų politikus bendram kompromisui. Žurnalistė Marie Eve Malouines dabartinį prezidentą biografinėje knygoje „Francois Hollande‘as: Pono Puikiojo stiprybė“ apibūdina kaip didelių ambicijų aukštam postui turintį, tačiau konfliktų vengiantį politiką.
Dar vienas labai svarbus trūkumas, kurį F.Hollande‘ui nuolat prikiša jo oponentai, yra paprasčiausia patirties stoka. Patirtimi, susijusia su svarbiais postais, negali pasigirti ir F.Hollande‘o paskirtas premjeras Jeanas Marcas Ayrault, anksčiau ėjęs Nanto miesto mero pareigas. Na, o paties F.Hollande‘o karjeros viršūne iki tampant prezidentu veikiausiai galima laikyti vadovavimą tai pačiai Socialistų partijai 1997–2008 m. ir buvimą 15 tūkst. gyventojų teturinčio Tulio miestelio meru 2001–2008 m. Galų gale F.Hollande‘as ilgą laiką net nebuvo laikomas pagrindiniu Socialistų kandidatu rinkimuose ir kelią ten jam atvėrė tik pagrindinio favorito, buvusio Tarptautinio valiutos fondo vadovo, Dominique’o Strausso-Kahno įsivėlimas į išprievartavimo skandalą 2011 m. pirmoje pusėje.
Verslo leidiniai taip pat kritikuoja F.Hollande‘ą, kad jis niekada neturėjo jokio sąlyčio su verslu, todėl apie jį išmano tik iš vadovėlių, ir būtent tai jam labiausiai kliudo imtis sėkmingų reformų. F.Hollande‘as anksčiau yra teigęs, kad nemėgsta turtingų žmonių, o pagrindinis Prancūzijos priešas, jo nuomone, yra finansai. Tiesa, tuo jis ne ką skiriasi nuo ankstesnių šalies lyderių, tarkime, generolo Charles‘io de Gaulle‘io, kuris taip pat aiškino niekada nenustosiąs tikėti, kad Prancūzijos priešas yra pinigai. Savo ruožtu buvęs premjeras Edouardas Balladuras kadaise aiškino, esą civilizacija reiškia nuolatinę kovą su rinka. Tad šiuo atžvilgiu F.Hollande‘as – ne išimtis, o puikus Prancūzijos politinio elito atspindys, kai tiek kairieji, tiek dešinieji mieliau renkasi valstybinį protekcionizmą ir ribojimus, o liberalai yra labai retas reiškinys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Luaros slėnis dažniausiai apibūdinamas prabangą reiškiančiais epitetais, o kai ir šių pritrūksta, pavadinamas tiesiog pasakiška vieta. Tiesa, susiruošus keliauti po Luaros slėnį gali apimti neviltis: čia tiek romantiškų ir viena už kitą įspūdingesnių pilių, kad net pačioms garsiausioms aplankyti neužtenka net mėnesio atostogų. Tačiau išeitis vis dėlto yra: pilimis galima pasigrožėti patogiai įsitaisius karšto oro baliono krepšyje.

Yra pasaulyje vietų, kurių, kad ir kiek turėtum atostogų, vis tiek nespėtum ne tik atidžiai apžiūrėti, bet net bėgte apibėgti dėl kelių paprastų priežasčių: arba įspūdžių galvon nesutalpintum, arba čia tiek objektų, kad laiko vis vien pritrūktų. Viena tokių vietų – UNESCO saugomas Luaros slėnis Prancūzijoje, kuriame stūkso daugybė pilių, pilaičių ir jų griuvėsių. Čia, maždaug 800 kv. km plote, suskaičiuojama net apie tūkstantį viduramžiais ir vėlesniais amžiais statytų pilių, dvarų ar jų griuvėsių.
„Toks įspūdis, kad vos ne kiekvienas didikas statydinosi po nuosavą pilį, – didesnę ar mažesnę gali pamatyti vos ne kiekviename miestelyje ir netgi kaime. Beje, ne visas jas pamatysi važiuodamas keliu: vienos stūkso kažkur miškuose, kitos – žemumose, trečios – ant kalvelių, kai kurių likę tik griuvėsiai. Ne visas ir apžiūrėti galima, nes vienose įsteigti viešbučiai, o kitos yra gyvenamos“, – pasakoja Ramūnas Navalinskas, vasarą ne tik važiuote ar pėstute keliavęs po Luaros slėnio pilis, bet ir pats karšto oro balionu skraidinęs turistų grupes virš šios vietovės.

Penkios pilys per vieną skrydį

Po Luaros slėnį mėgsta keliauti ne tik užsienio turistai, bet ir patys prancūzai. Į ramius apsnūdusius miestelius per patį turizmo sezono įkarštį, rugpjūčio ir liepos mėnesiais, suvažiuoja triskart daugiau žmonių, nei juose yra gyventojų. Tuo metu labiausiai ir domimasi oro balionų skrydžiais. Beje, tai nėra pigus malonumas: skrydis oro balionu virš Luaros slėnio darbo dienomis kainuoja apie 600 Lt, savaitgaliais daugiau – apie 700 Lt (Lietuvoje skrydis balionu kur kas pigesnis – apie 400 Lt). Aišku, taikomos ir įvairios nuolaidos. Pasak Ramūno, Prancūzijoje skrenda daugiausia vietiniai keliautojai, tačiau pasitaiko turistų ir iš kitų šalių – Pietų Amerikos, JAV. Teko skraidinti ir lietuvių keliautojų grupę. Tada Ramūno laukė netikėtumas – skrido ir jo buvusi fizikos mokytoja, su kuria matėsi pirmą kartą po dvidešimties metų.
Beje, po įspūdžių kupinos ekskursijos padange nusileidusių turistų visada laukia dar viena staigmena – vaišės. Skridusieji ryte vaišinami kava, šviežutėliais sviestiniais rageliais, o skridusieji vakare – vietinių vyndarių raudonuoju ar rožiniu vynu, dešra. Ir rytiniai, ir vakariniai keleiviai vaišinami šampanu, jiems taip pat surengiama ožkų sūrių degustacija. „Netoliese nuo mūsų skraidymo vietos yra Sen Moras – ožkų sūrių sostinė. Visose parduotuvėse galima nusipirkti vietinio pelėsinio sūrio. Panorus šviežio sūrio reikia kreiptis tiesiai į ūkininkus. Tiesa, šviežias sūris visur panašaus skonio, o štai pelėsiniai skiriasi – vieni švelnesni, kiti aštresni – paties įvairiausio skonio“, – pasakoja R.Navalinskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žymusis Prancūzijos Luvro muziejus šių metų pradžioje pirmą kartą pristatė visuomenei galeriją, kurioje jau netrukus, baigus apdailos darbus, bus įkurdinta įspūdinga islamiškojo meno kolekcija. Muziejaus vadovybė naująjį statinį vadina svarbiausiu per 20 metų įgyvendintu architektūros ir dizaino projektu po garsiosios stiklinės Luvro piramidės.

Luvro muziejaus idėją atidaryti islamo meno galeriją dar 2002 metais palaimino tuometis Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas. Galerijos dizaino projektus 2005 metais pristatė trys architektų komandos: Mario Bellini (Italija) ir Rudy Ricciotti (Prancūzija), garsioji Zaha Hadid (Didžioji Britanija) bei ne vieną muziejų suprojektavusi Austrijoje įsteigta, o dabar jau tarptautinė architektų kontora „Coop Himmelb(l)au“. Komisija nusprendė pietiniame Luvro muziejaus sparne esantį didingą neoklasikinio stiliaus Visconti kiemą (Cour Visconti) užleisti švelnių formų skaidriam

M. Bellini ir R. Ricciotti „skraidančiam kilimui“. Vertintojus sužavėjo jųdviejų pastangos įtvirtinti pusiausvyrą tarp šiuolaikinės intervencijos ir istorinės vietos, kurioje iškils statinys, taip pat įspūdinga šviesos architektūra.

2008 metų viduryje Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy drauge su itin dosniu projekto donoru – Saudo Arabijos princu Al-Waleedu bin Talalu – padėjo kertinį statybų akmenį.

sa.lt

Po opozicijos pergalėmis pasibaigusių rinkimų Prancūzijoje ir Graikijoje visi ankstesni Europos dešiniųjų padiktuoti krizės sprendimo būdai vėl bus kedenami iš naujo.

Rinkimus Prancūzijoje ir Graikijoje laimėję kandidatai bei partijos yra pažadėję: jei laimėsime mes, jokio didesnio taupymo nebebus, mokesčiai nedidės, pensinis amžius jaunės. Neklausykite, ką ten Vokietijos kanclerė Angela Merkel tauškia, – mes pasistengsime, kad piktieji jos planai priversti mus visus daugiau dirbti ir mažiau išlaidauti neišsipildytų.
Taigi nieko keista, kad prižadėję tiek stebuklų ankstesnių politinių lyderių oponentai tiek Prancūzijoje, tiek Graikijoje ėmė ir laimėjo. Tik kaip savo pažadus jiems seksis įgyvendinti – jau visai kitas klausimas. Naujasis Prancūzijos prezidentas socialistas Francois Hollande’as, žinoma, jau pačioje kadencijos pradžioje iš Vokietijos pareikalaus leisti šaliai didinti skolinimosi lubas, o iš savo vyriausybės – paankstinti pensinį amžių nuo 62 iki 60 metų.
Be to, jau netrukus F.Hollande’as ketina oficialiai susitikti su A.Merkel ir kalbėtis apie kitą dalyką – naują galimą Europos skatinimo ar „augimo paktą“, kuris papildytų jau esamą fiskalinės drausmės susitarimą. Mat, anot F.Hollande’o, dabar reikia nebe taupyti, o skatinti Europos ekonomiką. Anksčiau jis yra žadėjęs apskritai atmesti ES fiskalinės drausmės sutartį ir iš naujo dėl jos derėtis, taip sukeldamas nemažą ES lyderių susierzinimą.
Tačiau su juo daugiau ar mažiau skaitytis vis tiek reikės, net jei savo šalyje jis laikomas minkštu ir išskydusiu politiku. Užsienio politikos srityje ir slypi visa jo galia, nes jo užnugaryje – antra didžiausia Europos ekonomika, su kurios vadovu, kad ir kas jis būtų, visai nesiskaityti neišeina. O skaitytis bus kur kas sudėtingiau, nes prasideda panašus laikotarpis, koks buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Prancūziją ir Vokietiją ideologiniu požiūriu skyrė šviesmečiai.

Daugiau kalbų, mažiau darbų
Vis dėlto net ir pačioje Prancūzijoje dar per anksti kalbėti apie F.Hollande’o eros pradžią, nes ji prasidės net ne po prezidento inauguracijos, o po to, kai prancūzai birželio mėnesį išrinks Nacionalinę Asamblėją ir kai bus paskirtas premjeras. Turint galvoje, kad F.Hollande’as rinkimus laimėjo gerokai menkesne persvara, nei tikėtasi, dar nėra garantijų, kad kairieji laimės ir parlamento rinkimus. Tad gali būti, kad prezidentui socialistui premjeru teks skirti dešiniosios partijos atstovą. Toks scenarijus F.Hollande’o vizijas labai suvaržytų, o Vokietijai leistų ramiau atsikvėpti, nes tokiu atveju apie kokią nors Prancūzijos lyderystę sprendžiant ES ekonominius klausimus galima pamiršti.
Tačiau pakalbėkime ir apie scenarijų, kai Prancūzijoje socialistai išsikeroja iki pat Nacionalinės Asamblėjos lygmens. Tokiu atveju jų gyvenimas vis tiek nebūtų rožėmis klotas, nes kairiųjų vyriausybė turėtų ieškoti kompromisų su kitomis ES valstybėmis, ir visų pirma, žinoma, su Vokietija. Tada ir pasimatytų, ko verti rinkimų pažadai. Juk apie tai, kad reikia riboti biudžeto deficitą ir laikytis finansinės drausmės, jau dabar gerokai atsargiau kalba ir naujasis prezidentas. O susidūrus su kasdienybe užsidegimas išlaidauti ir skatinti ekonomiką gali labai greitai užgesti. Juk ekonomikos skatinimas taip pat turi remtis piniginėmis injekcijomis, ir jų esminis šaltinis – skolinimasis. O kiek leisti skolintis, Prancūzijai vis tiek pasakys Vokietija. Ir nors F.Hollande’as yra sakęs, kad rinkimus laimės pasišvilpaudamas, tik pašvilpauti jam ir beliks, nes prieš vėją nepapūsi.
Trumpai tariant, pasipriešinimo ir konfrontacijos Europoje atsiras kur kas daugiau, tačiau galutinis rezultatas dėl to, tikėtina, mažai keisis.

Graikija turės kapituliuoti?

Per daug baimintis drastiškų pokyčių nereikia ir Graikijoje. Tiesa, čia socialistai kaip tik patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o laimėjo tie, kurie žadėjo panaikinti visus ankstesnės vyriausybės įsipareigojimus ES ir garsiai rėkė, kad po kelerių metų nuolatinio taupymo graikai turi teisę atsikvėpti. Žinoma, kalbėti galima ką tik nori, tačiau iš tikrųjų graikai teturi vieną atlernatyvą – ir toliau tylėti sulaikius kvėpavimą, antraip šalį ištiks visiška finansinė katastrofa.
Akivaizdu, kad rinkėjai to nesuprato, nes Graikijoje tos partijos, kurios pastaraisiais metais bandė bent kažkaip gelbėti padėtį ir laviruoti tarp ES lyderių, bankininkų ir savo rinkėjų spaudimo, patyrė visišką fiasko. Proeuropietiškomis laikomos dešinės pakraipos „Naujoji demokratija“ bei labiau kairuoliška „Pasok“ net kartu sudėjus tegavo apie trečdalį balsų ir nė viena jų greičiausiai neturės tvirtų galimybių formuoti naująją vyriausybę. „Iš tiesų sekmadienį graikai balsavo, ar Graikija lieka Europoje ir išlaiko eurą. Mes jau nuėjome didžiąją dalį šio kelio. Tai kelias, kuris mus išvestų iš krizės. Tačiau gyventojai renkasi žengti kelis dešimtmečius atgal ir balsuoja už šalies bankrotą bei skurdų savo pačių gyvenimą“, – rinkimų rezultatus komentuoja pralaimėjimą patyrusios Socialistų partijos lyderis Evangelas Venizelas.
Ir iš tiesų visos rinkimus laimėjusios partijos, net ir mažesnės, nė girdėti nenori apie įsipareigojimų ir susitarimų su ES institucijomis bei Graikijos skolos valdytojais laikymąsi. Tokio jų požiūrio pasekmės akivaizdžios, kaip ir E.Venizelo pranašystė.
Jau kitą dieną po rinkimų, kurie parodė aiškų graikų nepritarimą valdantiesiems ir norą pasiduoti žadėtajam laisvam kvėpavimui, staigiai krito Graikijos akcijų biržos indeksas. Pirmadienį po rinkimų birža buvo apimta kone panikos – jos atidarymo metu biržos indeksas krito daugiau nei aštuoniais procentais. Beje, Prancūzijos birža tą patį rytą irgi šiek tiek krito žemyn, bet vėliau atsigavo ir beveik grįžo prie buvusios žymos. Matyt, Prancūzijos investuotojai jau gerokai anksčiau susitaikė su F.Hollande’o pergale, kurią prognozavo visuomenės nuomonės apklausos, o Graikija – ir taip beviltiška.
Beje, apie kairiųjų erą, kad ir kokia pražūtinga ji būtų pačiai Graikijai, dar anksti kalbėti, kaip ir Prancūzijoje. Mat Graikijoje vyriausybė apskritai gali būti nesuformuota, nes sudaryti daugumos koaliciją kairiesiems gali būti neįmanoma. Tai reikštų dar vienus rinkimus, o tai, ko gero, pats blogiausias įmanomas scenarijus. Mat šalis, kuri neturi net veikiančios vyriausybės, negalės būti tempiama už ausų: ES lyderiai tiesiog nežinos, su kuo tartis.
Juolab kad jau praėjusią savaitę Vokietijos kanclerė A.Merkel ir Europos Komisija po rinkimų Graikijoje dar kartą griežtai pareiškė, jog bet kokiu atveju derybos dėl Graikijos gelbėjimo atnaujintos nebus.
Be to, jei bus surengti nauji rinkimai, „Financial Times“ analitikai perspėja apie galimą staigią finansų katastrofą dar ir dėl to, kad Graikijai, įsivyravus politiniam chaosui, nebūtų pervesta eilinė lėšų dozė iš antrojo 174 mlrd. eurų Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo gelbėjimo paketo, ir jau gegužės mėnesį šalis nebūtų pajėgi mokėti pensijų, atlyginimų viešojo sektoriaus darbuotojams bei vykdyti kitų įsipareigojimų.
Katastrofa gali būti neišvengiama net ir tuo atveju, jei vyriausybė Graikijoje vis dėlto būtų sudaryta. Analitikų spėjimu, joje greičiausiai atsiras bent viena radikalesnė partija, kuri bet kada galės pareikšti, kad ES spaudimas per didelis, ir periodiškai kas savaitę šantažuoti vyriausybę iš vidaus. Politologų nuomone, tai galiausiai privestų prie to, kad Graikija neįvykdytų kokio nors tarptautinio įsipareigojimo ir prasidėtų vadinamasis domino griūties procesas, kurio galutinis  taškas – Graikijos finansinė katastrofa ir išstojimas iš euro zonos. Štai analitikos kompanijos „Roubini Global Economics Monitor“ direktorius ekonomistas Nourieli Roubini mano, kad Graikija euro zoną paliks kitąmet.
Toks variantas visiškai tikėtinas. Pavyzdžiui, šią savaitę Graikiją „pasivys“ 436 mln. eurų siekiantys finansiniai įsipareigojimai, o rinkimus laimėjusio radikalių kairiųjų aljanso „Syriza“ lyderiai toliau aiškina, kad šalyje būtina nutraukti barbarišką taupymą. Tiesa, Graikijai finansinė katastrofa galbūt išeitų net į naudą. Juk kai kurie ekonomistai jau senokai kalba, kad tik po tokios griūties graikai pagaliau galės tikėtis iš naujo stotis ant kojų ir kurti savo ekonomiką.
Matyt, šioje šalyje laimėjus kairiesiems, dešiniajai Europai toks scenarijus būtų net parankiausias: kairioji Prancūzija būtų „sudorota“ diplomatinėmis priemonėmis, o Graikija būtų priversta nusilenkti Vokietijai, norėdama lyg feniksas vėl pakilti iš pelenų.

Prancūzijos prezidento postą iškovojo niekuo neišsiskiriantis ir jokiomis charizmatiškomis savybėmis nespinduliuojantis politikas, užsimojęs negrabiai plaukti prieš srovę.

Prancūzijoje po 17 metų pertraukos prezidento postą laimėjo socialistas. Tačiau naujasis prezidentas Francois Hollande’as šios didelės ir įtakingos šalies vairo nusipelnė visai ne savo intelektu ar charizma. Dėkoti jis turėtų tik jį kandidatu iškėlusiems partijos kolegoms ir ankstesniu prezidentu Nicolas Sarkozy nusivylusiems rinkėjams, kurie savo balsą atidavė už mažesnę blogybę.
“Sarkozy tapo devintu iš posto per krizę išmestu lyderiu, ir ne dėl to, kad atėjo geresnis ir kompetentingesnis, o dėl to, kad nebesinorėjo senojo”, – rinkimų rezultatus apibendrina Prancūzijos dienraštis “Le Monde”, o “The Economist” antrina, kad dėl F.Hollande’o pergalės kalta tik “sarkofobija”, o ne “olandomanija”.
Kad F.Hollande’as nėra pats patraukliausias šalies politikas, liudija net pernykštės apklausos: F.Hollande’as nepateko net į populiariausių socialistų trejetuką, o socialistų karaliumi vadinamam Arnaud Montebourgui prancūzų simpatijomis nusileido kone dvigubai. Tačiau vidiniai socialistų partijos rinkimai lėmė, kad jos kandidatu buvo išrinktas būtent F.Hollande’as. Tik, užuot paveldėjęs socialistų karaliaus etiketę, jis bemat aplipo kur kas mažiau patraukliomis pravardėmis.
“Kodėl tuo metu, kai ekonomikos laivas plaukia tiesiai į audrą, kairieji pasirinko nebent vandens dviratį vairuoti sugebantį kapitoną?” – tuomet viešai nusistebėjo Jeanas Lucas Melenchonas, vadovaujantis vienai ultrakairiajai partijai.
Tačiau labiausiai F.Hollande’ui prilipo kito socialisto jam sugalvota pravardė. Socialistų partijos sekretorius Martine’as Aubry savo kolegą F.Hollande’ą palygino su “Flamby” – Prancūzijoje populiariu želė konsistencijos jogurtu, pilamu ant pudingo. M.Aubry paaiškino, kad F.Hollande’as kaip tik toks – beformis, neišraiškingas, tiesiog “joks”. Nuo to laiko F.Hollande’as net ir spaudoje neretai pavadinamas “Flamby”, ir toks žodis tikrai skamba kur kas nepagarbiau nei N.Sarkozy pravardė “Sarko”. Beje, britų spaudoje F.Hollande’as imtas vadinti olandišku padažu, ar net olandišku sūriu, ir jokia pagarba naujajam Prancūzijos vadovui čia nekvepia.

Nė vienos geros savybės?

Francois Gerard’as Georges’as Hollande’as iš tiesų nepasižymi niekuo, už ką galėtų būti labai gerbiamas. Jo išraiška dažnai primena naivų nustebusį vaiką, o šalia savo buvusios partnerės, irgi socialistės Segolene Royal (ji kandidatavo į prezidento postą 2007-aisiais) jis visuomet atrodė sutrikęs ir šiek tiek išsigandęs. O kaipgi kitaip, jei S.Royal lyginama su Vokietijos kanclere Angela Merkel arba su Jungtinės Karalystės geležine ledi Margaret Thatcher. Beje, S.Royal atstovas kartą buvo netyčia prasitaręs, kad Segolene, kaip kandidatė, turi vieną vienintelį trūkumą – savo partnerį.
Beje, F.Hollande’o asmeninis gyvenimas irgi per daug neimponuoja, bent jau turint omenyje, kad jis – ne eilinis pilietis, o šalies prezidentas. Visų pirma, nors Segolene ir Francois susilaukė keturių vaikų, jie niekuomet nebuvo susituokę, tad apie šeimos politiką F.Hollande’ui jau vien dėl to būtų geriau patylėti. Tačiau svarbiausia tai, kad 2007-aisiais pora išsiskyrė, o šių skyrybų priežastimi tapo išrinktojo prezidento neištikimybė. Tuo metu kaip tik paaiškėjo, kad keturių vaikų tėvas slapta susitikinėja su žurnaliste Valerie Trierweiler.
Jo biografijoje yra ir dar viena dėmė, tiesa, vėliau lyg ir išvalyta. Tais pačiais 2007-aisiais kilo skandalas dėl to, kad Segone ir Francois galbūt slepia mokesčius, ir kaip tik tuo metu, kai F.Hollande’as viešai sukritikavo tą patį darantį dainininką Johny Holiday. Vėliau F.Hollande’as pasistengė įrodyti, kad visus mokesčius moka sąžiningai, bet šaukštas deguto statinėje vis tiek liko.
Kad ir koks būtų jo asmeninis gyvenimas bei praeities nuodėmės, dabar vis dėlto svarbiausia tai, kaip F.Hollande’as sugebės vadovauti didžiulės skolos ir nedarbo kankinamai Prancūzijai. “F.Hollande’o pergalė – tikra katastrofa, nes jis nė nenutuokia, ką daryti su biudžeto deficitu, užsienio skola, nedarbu. Jis moka tik žarstyti nerealius ir neįgyvendinamus pažadus”, – neabejoja dešinieji, kurių visus susitarimus su ES, kaip bus sprendžiama Prancūzijos krizė, F.Hollande’as ketina peržiūrėti ir pakoreguoti. Kaip – žinoma tik jam vienam.

Laukia finansinis chaosas
Didžiausią nerimą tiek Prancūzijos ekonomistams, tiek galingiausiems ES valstybių politikams kelia F.Hollande’o sumanymas pasipriešinti taupymo idėjai. Ir ne tik savo šalyje, bet ir visoje Bendrijoje. Pavyzdžiui, jis yra ne sykį pareiškęs, kad sieks įgyvendinti pažadą pasukti ES pastangas nuo griežto taupymo į augimą ir ekonomikos skatinimą.
„Esu tikras: kai rezultatas bus paskelbtas, daugelis Europos šalių pajus palengvėjimą, viltį ir supratimą, kad griežtas taupymas ilgiau nebegali būti vienintelis pasirinkimas. Ir tai yra misija, kuri dabar yra mano, – suteikti Europos projektui augimo, užimtumo, klestėjimo dimensiją, žodžiu, ateitį. Mes nesame tik kokia nors šalis planetoje, kokia nors tauta pasaulyje, nes esame Prancūzija”, – su patosu po rinkimų kalbėjo F.Hollande’as.
Tiesa, kai kurie F.Hollande’o žadami dalykai yra savaime suprantami turint omenyje, kad jis atstovauja kairiesiems. Pavyzdžiui, jis žada didinti mokesčius turtingiesiems, didinti socialines išlaidas ir sukurti tūkstančius valstybinių darbo vietų, ir su tokiomis jo užmačiomis nepakovosi jokiais argumentais, nes tokia jau yra kairioji retorika.
Tačiau susirūpinimą kelia kitkas. Ekonomistai stebisi F.Hollande’o deklaracijomis, kad „finansų pasaulis” yra jo priešas, ir pažadais iš naujo derėtis dėl sunkiai pasiekto euro zonos fiskalinės drausmės pakto, o ir viena, ir kita žada nemenką finansinę suirutę.
“The Economist” analitikai apskritai įsitikinę, kad Prancūzija, išsirinkdama tokį lyderį, pasirinko savidestrukcijos kelią, o blogiausia, kad F.Hollande’as gali tapti visos euro zonos ekonomikos griūties simboliu.
Beje, po pasisakymų ir priešinimosi dabar jau pasirašytam fiskalinės drausmės paktui F.Hollande’ui gali būti gana sunku bendrauti su kitais ES lyderiais. Pavyzdžiui, A.Merkel jau dabar atvirai ignoruoja naująjį Prancūzijos vadovą. Jam kritikos nepagailėjo ir Ispanijos premjeras Mariano Rajoy, kuris kiekvienai progai pasitaikius gina fiskalinės drausmės paktą ir taupymo politiką.
„Ispanija, kuri pasirašė ES fiskalinį susitarimą, mano, kad šis paktas turi išlikti ir ateityje, o deficitą mažinančios priemonės reiškia gerą politiką”, – po Prancūzijos rinkimų pareiškė M.Rajoy, leisdamas suprasti, jog mano, kad, priešingai, deficito nemažinančios priemonės reiškia, kad politika – ydinga.
Ar N.Sarkozy šiuo atveju būtų buvęs geresnis prezidentas Prancūzijai ir visai Europai? Tarp jų skirtumas tas, kad F.Hollande’as žada sutrumpinti darbo savaitę iki 35 valandų, N.Sarkozy būtų norėjęs ją pailginti. F.Hollande’as bando įtikinti, kad nereikia pataikauti Vokietijai, N.Sarkozy siekė kuo geresnių santykių su A.Merkel. F.Hollande’as nuolat kartoja, kad turi būti mažiau turtuolių, o N.Sarkozy – kad būtų kuo mažiau vargšų. Pagaliau F.Hollande’as pareiškė, kad ateinančiais metais suteiks teisę balsuoti vietos valdžios rinkimuose Prancūzijoje gyvenantiems užsieniečiams, kurie nėra ES valstybių piliečiai. O štai N.Sarkozy nuolat kartojo, kad dar labiau sugriežtintų imigracijos politiką ir apribotų imigrantų teises.

N.Hollande’o rinkimų pažadai

Didinti mokesčius daugiausiai uždirbantiems
Trumpinti darbo savaitę iki 35 valandų
Ankstinti pensinį amžių iki 60 metų
Didinti socialines išmokas
Vietos rinkimuose leisti balsuoti imigrantams iš ne ES šalių
Perrašyti ES fiskalinės drausmės paktą
Didinti skolinimosi lubas

N.Hollande’o biografijos faktai

Francois Hollande’as gimė 1954 m. rugpjūčio 12 d. Normandijoje. Jo mama buvo socialinė darbuotoja, tėvas – ausų, nosies ir gerklės gydytojas.
F.Hollande’as dirbo parlamente šaliai vadovaujant Francois Mitterrand’ui, buvo partijos aktyvistas ir 11 metų jai vadovavo, bet niekada dar nebuvo užėmęs jokio aukšto posto vyriausybėje.
Laimėjęs amerikietiško tipo rinkimus partijos viduje, 2011-ųjų spalį tapo partijos kandidatu į prezidento postą.
2012 m. gegužės 6 d., gavęs 51,56 proc., balsų F.Hollande’as tapo Prancūzijos prezidentu.

Man ši knyga – viena nuostabiausių istorijų apie Meilės galią ir Gamtos stebuklą. Papasakota taip poetiškai ir jausmingai, kad jaučiausi tarsi skaityčiau ne romaną, o meilės lyrikos chrestomatiją.

Turinys gana paprastas: susvetimėjusių londoniečių šeima atsikelia į kaimą. Prieš daug metų šioje vietoje Žanas Polis išgyveno nuostabią meilę ir dabar grįžo į sodybą prikelti mirusio sodo. Paslaptingasis sodininkas atskleidžia gamtos grožį, meilės galią ir išgydo surambėjusias naujųjų sodybos gyventojų širdis, pažadina jų sielas. Tik nereikia apsigauti: ši paprasta istorija slepia tiek daug rimtų, skaudžių ir prasmingų temų, jog man norisi ne pasakoti ne turinį, o pasidalyti savo įžvalgomis.
Santa Montefiore gimė 1970 m. Anglijoje, Hampšyre. Nuo pat vaikystės svajojo rašyti knygas ir tvirtai žinojo, kad jos bus apie meilę. S. Montefiore nuo jaunystės įsitikinusi, kad meilė yra gyvenimo esmė, meilė daro mus jautrius, suteikia mums didingumo. Žmogus mirties akivaizdoje negalvoja apie nieką kitą, tik apie mylimus žmones. Iš pradžių S. Montefiore rašė klasės draugams ir priėjo prie išvados, kad dar yra nesubrendusi rašyti meilės istorijų, todėl geriau rašys knygas vaikams. 19 metų būsima rašytoja išvyko į Argentiną, kur užaugo jos motina. Anot rašytojos, tai buvo nepakartojama patirtis: Argentina svaiginanti, nostalgiška ir jausminga. Galbūt ši šalis ir subrandino S. Montefiore kaip meilės romanų autorę. Šiuo metu rašytoja su vyru ir dviem vaikais gyvena Londone. Idėja parašyti „Sodininką iš Prancūzijos“ S. Montefiore kilo, kai ji stebėjo savo vaikus tėvo sode Hampšyre. Autorė teigia, kad ji visada dievino kaimo kraštovaizdį, bet gyvendama Londone su gamta yra daugiau susijusi dvasiškai nei fiziškai. Taigi stebėdama savo vaikus gamtoje, matydama, kaip jie, augę kompiuterių ir technologijų pasaulyje, atranda gamtos stebuklą, tampa savarankiškesni ir kūrybingesni, S. Montefiore nusprendė parašyti knygą apie gamtos galią. Sodas autorei atrodė tinkamiausia erdvė gamtos vitališkumui ir augimo stebuklui atskleisti. Sodas – ne naujas simbolis: jau Biblijoje jis reiškė Rojų: tai yra meilę, stebuklą, gėrį…
S. Montefiore sodas – rojus žemėje, kur viskas įmanoma, jei tik myli. Stebuklas įvyksta žmonių širdyse, jų sielose netikėtai susiduriant vieniems su kitais ir gamta. Veikėjai gyvena tokioje realybėje, kurioje nebėra vietos gamtiškumui. Miesto žmonių nebepasiekia gamtos gyvenimą rikiuojantys dėsniai, jie  nebesugeba atsiverti gamtiškai kaitai ir vyksmui (tėvai nebesugeba mylėti savo vaikų, vaikai nesidomi juos supančiais žmonėmis ir aplinka), todėl yra pasmerkti vidiniam ir išoriniam sunykimui.  Nuo to visaapimančio sunykimo išgelbėja gamtos stebuklas – Sodas (Rojus?). S. Montefiore  išplėtojo sodo-stebuklo motyvą, papasakojo apie vienišus vaikus, aprašė suaugusiųjų problemas, sukūrė lyrišką meilės istoriją, pridėjo gero humoro ir… taip atsirado nuostabus romanas „Sodininkas iš Prancūzijos“.
Romanas pradedamas berniuko Gaso problemomis. Nors materialiai aprūpinti, bet nemylimi (arba bent jau nepakankamai mylimi) vaikai – nelaimingi vaikai. „Sodininko iš Prancūzijos“ istorijoje tėvų ir vaikų susvetimėjimas atskleidžiamas per vaikų charakterius ir elgesį. Gasas – žiaurus, o Storma – vieniša ir nelaiminga.  Tik būdamas žiaurus Gasas sulaukia motinos dėmesio. Svarbu, kalbama ne apie meilę, o apie dėmesį. Vaikams ką nors iškrėtus, į juos atkreipiamas dėmesys, o iki meilės reikia nueiti ilgą erškėčiuotą kelią. Gasas nemoka būti gamtoje pats su savimi, jis jaučiasi atstumtas ir nuoskaudas išlieja kankindamas gyvūnus.  Vieniša mergaitė Storma kaime ima domėtis kitais. Gamtos vitališkumas pakeri mergaitę, ji randa prieglobstį, supratimą ir draugus. Rasti, kuo užsiimti, ne taip lengva – tam reikia idėjos, mąstymo, kūrybiškumo, o norint sulaukti rezultatų – kantrybės. Vaikams sunku laukti, kada viskas sudygs ir sužaliuos, bet kuo ilgiau laukiama, tuo didesnis džiaugsmas. Pasiekti tikslui reikia laiko ir pastangų – tai suprasti turi ne tik vaikai, bet ir Miranda su Deividu. Gamtoje tiek daug atradimo ir pažinimo džiaugsmo, tik reikia, kas kas nors padėtų susivokti. Sodininkas Žanas Polis yra tas gamtos išminčius, kuris ne tik vaikams, bet ir suaugusiems atveria gamtos ir meilės paslaptis. Būti gamtoje ir išmokti mylėti, atrasti nepažintą pasaulį aktualu bet kokio amžiaus žmogui.
Eiva ir Žanas Polis yra romantiškiausi šios knygos įsimylėjėliai. Jų meilės istorija pasakojama netiesiogiai: Miranda randa albumą – savotišką Eivos dienoraštį – ir jį skaitydama pamažu ima suvokti, kas tas žavus, į jos namus užklydęs sodininkas. Eivos ir prancūzo meilė persmelkta nostalgijos ir lyrizmo. Net romantiškieji skyrių pavadinimai (Ūkanoti rytai, žadantys puikią dieną (p. 36); Visos vaivorykštės man mena tave (p. 79); Pienių priaugęs vaismedžių sodas. Šviesiai mėlynos kamasijų smailės, kaip žvakės kylančios iš žolės (p. 313) – lyg Eivos ir Žano Polio žodžiai vienas kitam, buvusių dienų lyrizmas ir nostalgija. Tai meilės poezija prozos pavidalu.
Kur kas tikroviškesnė (deja, ir banalesnė) yra Mirandos ir Deivido pora. Sutuoktiniai, auginantys dukrą ir sūnų, taip užsiėmę kiekvienas savais reikalais, kad neskiria pakankamai laiko nei vienas kitam, nei vaikams. Šeima iš Londono persikrausto į kaimą. Deividas namo grįžta tik savaitgaliais, o Miranda ilgisi miesto gyvenimo. Miranda, radusi Eivos albumą, jį saugo lyg paslaptį. Tai savotiška susvetimėjimo su sutuoktiniu kompensacija.
Dar nespėjusi leistis į savigailą, prisiminė albumą, paslėptą darbo kambaryje. Užteko vien apie jį pagalvoti, ir nugara aukštyn nubėgo virpulys. Deividui ji nepasakos. Tai bus jos paslaptis. Mintis, kad šį tą pasilaikys sau, suteikė jai pranašumo prieš vyrą jausmą. Kai kas – jos valioje. Ji sudės indus į plovyklę, suplaus, pažiūrės televizorių ir su juo permiegos, bet sekmadienio vakarą, jam išvažiavus, turės su kuo susirangyti – su albumu, ir turės kuo pasimėgauti – kitų meile. (p. 126)
Miranda – graži ir protinga moteris, tačiau ilgai gyvendama Londone ji tapo tuštoka. Žanas Polis grąžina Mirandai jausmingumą, gebėjimą kitaip pamatyti ir pajusti aplinką, išmoko ją suartėti su gamta, pajusti jos grožį ir primena, kokia iš tikrųjų yra meilė. Miranda myli savo vyrą, tačiau jie abu pamiršo, kaip tą meilę puoselėti, kaip ja džiaugtis. Deividas – tipiškas savim patenkintas vyras. Jis turi puikius namus, gražią žmoną, gerą darbą ir meilužę. Kol apie neištikimybę nesužino Miranda, Deivido negraužia sąžinė.
Deividas, susijaudinęs nuo minties apie dvi savo gyvenimo moteris, abidvi gražias, abi – jo, pergalingai įsibrovė vidun antrąkart. Jis – savos karalystės karalius. (p. 68)
Dvi meilės ir dvi neištikimybės istorijos, tik labai skirtingos… Eivos meilę prancūzui sodininkui per daug grubu vadinti neištikimybe, juolab kad Eiva pasiaukoja vyrui ir vaikams. Mirandai ir Deividui prireikia išmintingesnių už juos žmonių pagalbos, patys jie būtų sunkiai radę būdų atleisti ir toliau puoselėti meilę. Tie išmintingieji yra ponia Andervud (Tokia ta meilė, ką? Jei mano senukas apsirgtų, aš jį irgi slaugyčiau. Jie varo mus iš kantrybės, bet mylėti mes juos mylim. Be jų nenorėtume gyventi. (p. 120) ir Žanas Polis.
Romanas savitas struktūra, skyrių pavadinimais, pasakojimo maniera ir liūdnai viltinga vienos meilės istorijos pabaiga. Struktūra – knyga suskirstyta metų laikais. Autorė taip nusprendė norėdama sustiprinti gamtos virsmą ir „stebėti“ Žaną Polį visais metų laikais. Be to, nuolatinį gamtos atgimimą galima traktuoti kaip Eivos nemirtingą meilę. Nors atvykęs į sodybą Žanas Polis neranda Eivos, ją nuolat primena gamta: vaivoryštė, lietus, žydėjimas, kvapai. Eivą vyras meiliai vadino Krūmiuku, o Žanas Polis – Persiku – taip tik dar labiau pabrėždami jos gamtišką prigimtį.  Žanui Poliui sodo atgaivinimas yra tarsi meilės Eivai įrodymas, juk jis iš tikrųjų ir grįžta į šią vietą tam, kad prikeltų sunykusį sodą. Klestintis, žydintis gyvas sodas – Žano Polio ir Eivos meilė, įsimylėjėlių rojus. Eiva „turėjo gerą ranką žalumai“, ji gebėjo mylėti, to išmokė ir Žaną Polį. Mylėti. Įsimylėjėliams išsiskyrus per ilgą laiką sunyksta ir sodas – jame nelieka meilės. S. Montefiore sakosi nežinanti, ar po tiek daugel metų Eiva ir Žanas Polis būtų gebėję agaivinti savo meilę, be to, Eiva norėjo, kad mylimasis ją prisimintų jauną ir gyvybingą, mylinčią ir dailią, taigi nebylus Eivos buvimas gamtoje – puikus autorės sprendimas pavaizduoti amžiną meilę.
Knyga ne tik lyriška, bet ir linksma. S. Montefiore įterpia šmaikščių dialogų, sukuria tokius patrauklius veikėjus kaip droviąją, be galo mielą storuliukę Henrietą (Žinai, Keite, galėtum pasistiprinti dar keliais pyragaičiais. Tau kyla pavojus visai išnykti. (p. 302) ir šmaikštųjį draugišką gėjų Trojų (Tam ir yra draugai. Atmink, ne tu viena ieškai vyro. Ieškom mudu abu, bet, ačiū Dievui, nesirungiam. Tokiam lobiui kaip tu aš pralaimėčiau! (p. 76)). Ir kaime mezgasi meilės istorijos, sklando įvairiausi gandai, yra patrauklių ir nelabai piliečių, vyksta gyvenimas, tik reikia mokėti juo džiaugtis. Kartais labai sveika pakeisti aplinką ir iš tipiško miestiečio tapti gamtos dalimi.  Einu ieškoti paslaptingo sodo…
Emilija Merkytė