2007-ųjų prezidento rinkimai Prancūzijoje su kandidatus palaikančiomis įžymybėmis buvo panašūs į mugę. Šiemet viskas daug rimčiau: tauta nusivylusi, nepatikli ir reiklesnė.

Prancūzai šalies prezidentą rinks jau šį sekmadienį, balandžio 22-ąją. Problemos šalyje nenaujos: nedarbas, kainų kilimas, socialinių būstų stygius. Tačiau šiandien jos daug skaudžiau išgyvenamos dėl svarbios aplinkybės – krizės.
Kandidatai į prezidentus itin įsijautę į gelbėtojų vaidmenį: toliau kaišioja įgrisusius faktus, žadėdami išvaduoti iš visų mizerijų, arba atvirkščiai – tikina, kad pasaulinė krizė niekados neegzistavo, ir gundo utopinėmis programomis. O baisiausia, kad dėl visų bėdų jie kaltina pačius prancūzus: esą šie leidosi apgaunami dabartinio šalies vadovo.
„Tuščios politikų šnekos šiemet gali lemti masinį rinkėjų neaktyvumą“, – sako 41 metų Philippe’as Vergat, dirbantis siuntų vežėju vienoje transporto įmonėje.
„Prancūzams nereikia vadovo, kuris nuolat kelia stresą traukdamas antikrizinius planus. Taigi laimės tas, kuris bus mažiausiai panašus į 2007 m. išrinktą prezidentą“, – prognozuoja socialinės apklausos. Prieš penkerius metus sociologai tikino, kad prancūzai nori prezidento, artimo liaudžiai. Bėda ta, kad Nicolas Sarkozy tuo naiviai pasikliovė.
Pretendentų į prezidentus šiemet dešimt. Ir nors pasirinkimas gausus, net 75 proc. prancūzų mano, kad intriguojančių asmenybių tarp jų nėra, rinkimų kampanija neįdomi, per ilga ir pernelyg intensyvi. Žmonės pavargę nuo nesibaigiančių mitingų, įkyraus kvietimo mobilizuotis. Vis dėlto du kandidatai apylygiai dalijasi rinkėjų dėmesį. Nors vienas jų, dabartinis prezidentas N.Sarkozy, prancūzams jau pabodęs, o antrasis, socialistas Francois Hollande’as, – nepakankamai įtaigus.

N.Sarkozy – kritikos strėlių lietus

Iki šiol N.Sarkozy išsiskyrė talentu burti ir jį palaikančiuosius, ir priešininkus. Puiki iliustracija – dabartinis ministrų kabinetas, sudarytas iš skirtingų partijų narių. Štai F.Hollande’as, besipuikuojantis gebėjimu vienyti, žada, kad jei bus išrinktas, nušluos viską, kas padaryta „išeinančio“ vado.
Iš N.Sarkozy šiemet reikalaujama kur kas daugiau nei iš kitų pretendentų. Jo valdžia pastaruoju metu itin kritikuojama. Prezidento nepagailėta ir po kovo mėnesį Prancūziją sukrėtusios dramos – žudynių Montobane ir Tulūzoje. Nors N.Sarkozy mobilizavo saugumo pajėgas taip, tarsi šaliai grėstų didžiausias teroristinis išpuolis, oponentai F.Hollande’as ir Francois Bayrou be skrupulų įvardijo kaltuosius – esamą valdžią.
N.Sarkozy prikišama prezidentinės laikysenos stoka. Kliūva ir jo ambicingumas: profesinių sąjungų vadas Bernard’as Thibault smerkia prezidentą už tai, kad šis „asmeninę jėgą pavertė valdžios metodu“. N.Sarkozy, pagrasinęs imtis šalį reguliariai paralyžiuojančio streikų reikalo, užsitraukė sindikalistų nemalonę. Šie prezidentą laiko atsakingu už didėjančią bedarbių savigraužą, lyčių nelygybę, pensininkų skurdą, imigrantų stigmatizaciją. O centro kandidatas į prezidentus F.Bayrou kaltina N.Sarkozy aktualiausių problemų – skolų ir skurdo maskavimu.
„Lengva kalbėti tiems, kurie neišrinkti ir kurie neprisiima atsakomybės“, – teisinasi N.Sarkozy, apsisprendęs balotiruotis antrai kadencijai. Vis dėlto jis nekuklus: didžiausia savo klaida sako laikąs tai, kad prezidento darbą pavertė normaliu, o ne simboliniu, kaip neva buvę iki tol.
Dauguma kandidatų virkauja, esą jei būtų išrinkti, darbą tektų pradėti ant nuniokotų valstybės pagrindų. Pasirodo, ne vienas N.Sarkozy dėl to kaltas. Ekonomistai pastarąjį trisdešimtmetį Prancūzijoje vadina funkcionierių auginimo epocha. Prie viso to pridėję dabartinę krizę, matome, kad situacija išties komplikuota.
Šiandien Prancūzija yra praradusi AAA kreditavimo reitingą, ekonominis augimas šalyje stagnuoja, nedarbas siekia 9,7 proc. Nuo 2010-ųjų vien pramonė prarado 350 tūkst. darbuotojų. Legendinis N.Sarkozy pažadas „dirbti ir uždirbti daugiau“ patyrė fiasko. Profesinio persikvalifikavimo reforma, kainavusi 30 mlrd. eurų per metus, irgi pasirodė neefektyvi, nors prezidentas ja tebetiki iki šiol. Sprendimas pajamų mokestį sumažinti nuo 60 iki 50 proc. iš valstybės biudžeto atėmė 1,3 mln. eurų (jų teisėtai nesumokėjo daugiausiai uždirbantys prancūzai), ir N.Sarkozy visam laikui tituluotas „turtuolių prezidentu“. Prancūzai jam neatleidžia ir už paspartintą pensijų reformą, kuri iki 2018-ųjų esą stabilizuos biudžetinę sistemą.
Idėja mažinti valstybės tarnautojų (pavyzdžiui, išeinant pensininkui į jo vietą kito darbuotojo nebepriimama) taip pat nepasiteisino. Išeitinių išmokų suma pasirodė didesnė už tą, kuri sutaupyta naikinant etatus. Apsijuokta ir visų kritikuotą profesinės veiklos mokestį pakeitus kitu, be to, mažiau pelningu valstybės kišenei. Dar viena nesėkmė – pridėtinės vertės mokesčio (PVM) restoranuose parduodamam maistui sumažinimas nuo 19,6 iki 5,5 proc. Tikslo būta kilnaus: numušti kainas ir išsaugoti darbo vietas. Tačiau nei viena, nei kita neįvyko – praturtėjo tik restoranų savininkai.
„N.Sarkozy nėra visiškai netikęs. Jis turi patirties, yra puikus tarptautinės politikos scenoje. Tai gali jam išsaugoti vadovo postą. Dauguma prancūzų tikėjo N.Sarkozy žadamais pokyčiais, tačiau jis staiga pavirto „mažuoju Nicolas“, visiems pamokslaujančiu, visuomenę skaldančiu į dvi klases: naikinančiu viduriniąją ir ginančiu turtuolius. Tai gryno kapitalizmo politika, todėl mums nelieka nieko kita, kaip visa tai pažaboti, balsuojant už Nacionalinį frontą“, – savo nuomonę dėstė prancūzas Ph.Vergat.

Kaip balsuos prancūzai

Panašiai manančiųjų vis daugėja, todėl ekstremalios dešinės kandidatė Marine Le Pen pagrįstai viliasi, kad ją ištiks toks pat likimas, kaip ir jos tėvą Jeaną Marie Le Peną, kuris 2002-aisiais sutriuškino socialistą Lionelį Jospiną ir įsiveržė į antrąjį rinkimų turą priešais Jacques’ą Chiracą.
N.Sarkozy rinkėjus tikina, kad jam Europa – „ne veidrodis, į kurį pasižiūrima ir nebereikia judėti priekin, bet humanistinis ateities modelis“, o ekstremalios dešinės kandidatei M.Le Pen svarbesnės Prancūzijos vertybės, tad ji pasisako už grįžimą prie franko, eurą paliekant tarptautinių mainų valiuta. Ji neigiamai vertina imigrantų invaziją, o tapusi prezidente atvykstančiųjų skaičių sumažintų nuo 200 tūkst. iki 10 tūkst. kasmet. Tai neva išspręstų dalį problemų: atlaisvėtų darbo vietų, nebebūtų klaidinama šalies demografinės padėties statistika (M.Le Pen įsitikinimu, gimdo ne prancūzės, o imigrantės).
Na, o jei šie du dešinės kandidatai – N.Sarkozy ir M.Le Pen tautai atrodo per griežti, atsvaros galima paieškoti kairėje. Kaip įprasta socialistams, jų kandidatas F.Hollande’as pataikauja afroprancūzams ir žada nesąmonę – iš konstitucijos išbraukti žodį „rasė“. Jis taip pat apeliuoja į Prancūzijos užjūrio teritorijos gyventojus. Šiems jis žada pigius skrydžius ir telefono pokalbius su metropoliu, palankesnes studijų galimybes. Nenuostabu, kodėl F.Hollande’as vengia atsakyti į klausimą, ar atėjęs į valdžią sumažintų imigrantų skaičių. Beje, kai socialistų kandidatas po ypač šaltos šių metų žiemos pranešė, kad uždarys bene pusę šalies atominių jėgainių (patiriančių 5 mlrd. eurų nuostolio kasmet), buvo apkaltintas sveikos nuovokos stoka, mat dabar elektros energija Prancūzijoje yra apie 35 proc. pigesnė nei kitur.
„Esu labiau socialistas, tačiau šiandien ši partija manęs nebeįtikina nei savo programa, nei atstovais, nei kalbomis liaudžiai. Man nepriimtina F.Hollande’o politinė aplinka, be to, jis pats neturi jokios charizmos“, – tvirtina prancūzas Ph.Vergat.
Prancūzai vis dėlto turi ir savo oratorių favoritą – tai „Kairės fronto“ kandidatas Jeanas Lucas Melenchonas, save vadinantis „tuo, kuris kalba už liaudį“ ir kuriam už antikapitalizmo idėją pirmajame rinkimų ture prognozuojama 15 proc. balsų. Jis populistas, pasisakantis už pilietinį karą, ateizmą, tikinantis liaudį, kad jokios krizės nėra, ir žadantis dvigubai didesnį minimalų atlyginimą. „Dauguma prancūzų, tarp jų ir aš, J.L.Melenchono idėjose atrandame save. Jis geras kandidatas, pagarbiai kalbantis tautai. Bet problema ta, kad istorija jau parodė, jog ekstremali kairė, komunizmas, mūsų šalyje tiesiog neveikia“, – tęsia savo politinius samprotavimus Ph.Vergat.
Prancūzai, prisiklausę pažadų apie tai, kaip bus išvesti iš krizės, drąsiai teiraujasi, o kas laukia kitų laikmečio aktualijų – tarkime, homoseksualų santuokos ir eutanazijos. Pasirodo, kandidatai šiomis temomis ne itin domisi. Dabartinis prezidentas elegantiškai teisinasi, esą jis ne prieš meilę, kuri pati savaime yra nuostabi, bet prieš teisę homoseksualų poroms įsivaikinti. O štai F.Hollande’as neva pasisako už eutanaziją.
Vis mažiau laiko liekant iki rinkimų abiem kandidatams būtinas planas B: kaip patekus į antrąjį turą patraukti pralaimėjusių pretendentų šalininkus: F.Hollande’ui – J.L.Melenchono, o N.Sarkozy – M.Le Pen. Už sėkmingą rinkimų kampanijos sklaidą atsakingos ekipos pluša iš peties.
„Pavargę, pasiklydę, bet ar budrūs?“ – apibūdinimo šių dienų rinkėjams ieško politologai. Jie baiminasi, kad iš neapykantos pasidavę iracionalumui prancūzai balsuos bet kaip: ne už tą, kuris palaikomas, o prieš tą, kurio nekenčiama. Jeigu taip nutiktų, galimas daiktas, kad po pirmojo rinkimų turo tauta susivoks pati prisišaukusi bėdą, tačiau bus jau per vėlu. Taip jau buvo nutikę 2002-aisiais.

Pretendentų į prezidentus dešimt, bet net 75 proc. prancūzų nemato tarp jų intriguojančių asmenybių, o rinkimų kampaniją laiko neįdomia.

A.Merkel prancūzus prezidento rinkimuose ragins balsuoti už N.Sarkozy. Jis jai – vienintelis šansas išsaugoti naująją ES sutartį, ji jam – vienintelė galimybė būti perrinktam antrai kadencijai.

“Nicolas Sarkozy parėmė mane per mano rinkimų kampaniją. Dabar mano eilė jam atsilyginti tuo pačiu”, – tokiais precedento neturinčiais žodžiais Vokietijos kanclerė Angela Merkel padėkojo Prancūzijos prezidentui N.Sarkozy už jo paramą siekiant naujos Europos Sąjungos sutarties, mainais pasižadėdama remti N.Sarkozy kandidatūrą per Prancūzijos prezidento rinkimus.
Turint omenyje ištisus dešimtmečius trunkančius Vokietijos ir Prancūzijos ginčus dėl smulkmenų ir rimtus nesutarimus dėl įvairių užsienio politikos ar ekonomikos klausimų bei prisimenant šimtmečius trunkančią frankų ir germanų trinties istoriją, A.Merkel sprendimas atrodo išties stulbinantis. Tačiau analitikai tuoj pat priduria – lygiai tokia pat stulbinanti atrodo ir Europą ištikusi krizė.
Vieni politologai A.Merkel sprendimą pavasarį kartu su N.Sarkozy dalyvauti jo rinkimų kampanijos renginiuose vadina desperacija. Kiti – labai pragmatišku požiūriu, mat jei Prancūzijos prezidentu bus išrinktas kairiųjų atstovas, jis greičiausiai pakeis šalies kursą ir nepalaikys “Merkozy” sugalvoto ES sutarties teksto. O tada – vėl visa daina iš naujo.
“A.Merkel tiesiog purto siaubas pagalvojus apie tai, kad nauju Prancūzijos prezidentu gali tapti socialistas Francois Hollande’as. Visų pirma jis palaiko A.Merkel labai kritikuojamą idėją išleisti euroobligacijas ir tokiu būdu išspręsti euro zonos skolų krizę. Be to, jis nepritaria idėjai įtvirtinti skolinimosi ribų Prancūzijos konstitucijoje, kaip to iš ES šalių tikisi A.Merkel ir N.Sarkozy.
“N.Sarkozy ir F.Hollande’o nesutarimai – tai ideologinis konfliktas tarp dviejų fundamentalių koncepcijų: dešiniųjų požiūrio, kad reikia stiprinti konkurencinį pranašumą, ir kairiųjų noro perskirstyti bendrąsias gėrybes”, – apibendrina Vokietijos krikščionių demokratų generalinis sekretorius Hermannas Gröhe.
Tad A.Merkel ne veltui taip nemėgsta kairiųjų pažiūrų F.Hollande’o. Na, o N.Sarkozy irgi neišpasakytai džiaugiasi A.Merkel parama, nes vienas pats jis šį kartą, ko gero, lauke ne karys: prancūzų apklausos rodo, kad N.Sarkozy per rinkimus gresia triuškinantis pralaimėjimas, o A.Merkel prancūzams yra neabejotinas autoritetas ir gali pakoreguoti jų nuomonę apie kandidatus.
Pavyzdžiui, Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” skaičiuoja, kad N.Sarkozy per vieną savaitę savo pasisakymuose Vokietiją pamini vidutiniškai 15 kartų – jis žino, kad prancūzams tiesiog žandikaulis atvimpa girdint apie Vokietijos socialines reformas, gamybos apimtį, nedarbo lygį. Net N.Sarkozy partiečiai jau užsimena, kad dabartinio prezidento simpatijos Vokietijai tampa savotiška obsesija.

Lemtingas tandemas

Dar prieš keletą metų tokios simpatijos būtų buvusios sunkiai įsivaizduojamos. Prisiminkime, kaip kadencijos pradžioje hiperaktyvus ir nervingas N.Sarkozy niekaip nerasdavo kalbos su santūria, racionalia ir į kompromisus nelinkusia Vokietijos kanclere. Ją be galo erzino Prancūzijos prezidento pomėgis būtinai patapšnoti per petį ar net įžnybti savo pašnekovei.
Dabar jie į visus ES forumus atvyksta drauge, sėdasi į gretimus krėslus, pozuoja žurnalistams ir yra lyginami su įsimylėjusiais jaunavedžiais. Tik klausimas, ar ši santuoka tikrai iš meilės, ar tik iš išskaičiavimo kovojant su bendru priešu – socialistų kandidatu.
Kad ir kokie būtų Paryžiaus ir Berlyno draugystės motyvai, “Merkozy” ryšys šiuo metu nepajudinamas. O istorija rodo, kad jei vokiečiai ir prancūzai kažkuriuo metu vis dėlto randa bendrą kalbą, gimsta koks nors unikalus projektas, vėliau darantis įtaką kelių kartų gyvenimui.
Štai Konradas Adenaueris ir Charles’is de Gaulle’is nukaldino Eliziejaus sutartį, dar žinomą Draugystės sutarties vardu. Verdene (Prancūzijoje), praėjus 68 metams po Pirmojo pasaulinio karo, pagerbdami aukas už rankų susikibo Helmutas Kohlis ir Francois Mitterand’as.
Dabar laikas atėjo “Merkozy” projektui – sutarčiai, kuri pirmą kartą ES istorijoje numato bendrą fiskalinę politiką ir iš esmės naikina sienas tarp atskirų ES narių, bet sulaukia ir gausios kritikos dėl to, kad iš esmės visus sprendimus perleidžia dviem supervalstybėms, kitoms, mažesnėms, palikdama antraeilį vaidmenį sprendžiant savo pačių reikalus.
Bet kuriuo atveju tai istorinė sutartis, kurią, jei pavyks, visiems kitiems europiečiams “prakiš” istorinis Vokietijos ir Prancūzijos lyderių tandemas.

Prancūzijos Polinezijos salas išgarsino ne tik XVIII a. nuotykių ištroškę keliautojai, Paulio Gauguino teptukas, didžiųjų kino meistrų filmų juostos ar keisti antropologų pasakojimai, bet ir idiliški paplūdimiai, koralų sodai bei tuntai didžiųjų jūros gyvūnų – ryklių, banginių, delfinų.

Tolimosios Prancūzijos Polinezijos salose yra viskas, ko reikia atostogoms ir įspūdingai kelionei: išskirtinio skaidrumo jūra ir balto smėlio paplūdimiai mėgstantiems tingias atostogas, pulkai didžiulių gyvūnų, tokių kaip dantingi rykliai ar išdykę delfinai, mėgstantiems aktyvų poilsį jūrų gelmėse. O kur dar keisčiausi istorikų ir antropologų pasakojimai, kartais panašūs į svaičiojimus, apie vietos gyventojų tabu ar seksualinius įpročius bei keisti megalitiniai pastatai, žadinantys turistų smalsumą.

Menininkų ir antropologų Meka
“Prancūzijos Polinezijos salos labai egzotiškos ir gražios. Spalvos tokios ryškios, kad norisi nusiimti akinius, mat pamanai, kad čia jie sukuria tokį efektą. Vanduo šviesiai žydros spalvos, pereinančios į tamsesnę, smaragdinę ir tamsiai mėlyną. Palmės ir kiti augalai sodriai žali, žydi ryškiaspalvės gėlės”, – pasakoja Tatjana Novikova, klubo “Akvanautas” nardytoja instruktorė ir fotografė, su bendrakeleiviais aplankiusi keturias Prancūzijos Polinezijos salas – Tahitį, Bora Borą, Moorėją ir Rangiroa.
Juk ne veltui P.Gauguinas, palikęs gausią šeimą, pelningą biržos maklerio darbą, pasimokęs piešti Prancūzijoje patraukė į šią atkampią pasaulio vietą ir Tahičio saloje apsigyvenęs su polineziete tapė egzotiškas ir erotiškas salų moteris. Šios salos neatsiejamos ir nuo kino meno – juk čia 1929 m. buvo sukurtas vienas žinomiausių ir didžiausią susidomėjimą sukėlusių filmų “Tabu”. Jame pasakojama istorija apie perlų rinkėją, nusižengusį tabu įstatymams. Filmas sužadino didžiulį keliautojų susidomėjimą vietinėmis kultūromis ir religijomis.
Na, o Markizo ir Draugijos salynai sulaukė išskirtinio antropologų ir senųjų kultūrų tyrinėtojų dėmesio. Ypač įdomūs tabu, pavyzdžiui, Markizo salose: vien ko vertas draudimas moterims lipti į kanoją. Markizo ir Draugijos salose nemažai išlikę ir keistų statinių – šventyklų bei laidojimo vietų.
Tad besidomintiems senosiomis kultūromis vertėtų pasidairyti Tahičio, Moorėjos ir kitose salose, kuriose yra išlikusių ir restauruotų ar net atstatytų šventyklų marae – stačiakampio formos, laiptuotu altoriumi. Tokias šventyklas turėjo tiek įvairios profesinės grupės – žvejai, dailidės, tiek šeimos. Šiose šventyklose aukojami augalai, vaisiai. Įdomu tai, kad genčių vadai statydavo didžiules šventyklas, skirtas bendruomenės poreikiams, ir čia jau nebuvo apsieinama be žmonių aukojimo. Na, o po pergalingos mūšio ant altorių išrikiuodavo nužudytų belaisvių galvas.
Verta paminėti ir tai, kad polineziečiai, priešingai nei kaimyninių salynų gyventojai, žmogienos nevalgė. Visi šie papročiai smulkiai aprašyti Jameso Cooko, atsibasčiusio į šias salas 1770 m., laivo žurnale. Teigiama, kad šiam keliautojui teko dalyvauti ir žmogaus aukojimo ceremonijoje.
Tiesa, šiandien aptikti senosios kultūros apraiškų sudėtinga. Pasak ponios Tatjanos, galbūt jos išlikusios atokiose salose, į kurias turistai neįleidžiami. Tačiau keliautojams rengiami šou, kurių metu galima pasigrožėti polineziečių dainomis ir šokiais, pasakojančiais apie karus tarp genčių arba atskleidžiančiais sužadėtuvių ar vestuvių papročius. Vien ko vertas vaizdas: amfiteatras ant jūros kranto, ryškiaspalvis saulėlydis, daugybė laužų ir įspūdingais drabužiais vilkintys šokėjai. Moterys pasidabinusios sijonais iš šiaudų, liemenėlėmis iš kokoso riešutų kevalų, pasipuošusios daugybe karolių. Vyrų sijonai irgi padaryti iš šiaudų, bet šiek tiek kitokios formos.
Verta paminėti, kad norintiems keliauti į Prancūzijos Polineziją reikėtų susitaupyti nemažai pinigų: lietuvių agentūros siūlo keliones, kainuojančias nuo 20–25 tūkst. Lt, o štai keliaujantieji svarankiškai išsivers ir su mažiau tūkstančių – bilietai iš Paryžiaus per Los Andželą į Prancūzijos Polinezijos sostinę Papeetę ir atgal kainuos nuo 6,5 tūkst. Lt. Kainos salose didelės, pavyzdžiui, puodelis kavos kainuoja apie 24 Lt, viešbučių kambariai – nuo kelių šimtų litų. Didžiules kainas lemia ne tik turistų srautai (beveik ketvirtadalį ekonomikos sudaro turizmas ir su juo susijusios paslaugos), bet ir muitai bei transporto išlaidos.
Vietinų gyventojų tokios kainos negąsdina, nes, pasak Tatjanos, jie gauna nemažus atlyginimus, tad giriasi apsipirkti skrendą į Los Andželą, o slidinėti – į Naująją Zelandiją. Verta paminėti, kad šalis pajamų gauna ne tik iš turizmo, bet ir iš Prancūzijos – 30 proc. ir daugiau BVP. Salų gyventojai verčiasi ir kokosų, vanilės auginimu, kobalto gavyba. Na, o juodieji Tahičio perlai garsūs visame pasaulyje.
Mūsų pašnekovei Tatjanai ne itin patiko daugumos turistų išliaupsintos ir tankiau apgyvendintos salos, tokios kaip Tahitis ir Bora Bora, ją labiausiai sužavėjo mažesnės ir rečiau turistų lankomos Moorėja ir Rangiroa.
Tahičiui keliautoja skyrė vieną dieną. Čia daugiau pastatų, daugiau gyventojų, dėl to sala jau praradusi savo pirmykštį žavesį. Bora Boros saloje knibždėte knibžda turistų, pristatyta daugybė viešbučių. Nardytoja prisipažįsta šiek tiek nusivylusi ir nardymo paslaugas teikiančiais instruktoriais, kurie dirba gana atsainiai, manydami, kad turistui tiks bet kaip, mat jis turi džiaugtis vien tuo, kad yra Bora Boros saloje. Prie šios salos vandens spalva tokia ryški, kad net šviečia, ir įspūdingi debesys, kurie formuojasi ne į šonus kaip Lietuvoje, o vertikaliai – į viršų.
Vulkaninės kilmės Moorėjos sala – gerokai mažesnė, čia gerokai jaukiau ir žmonės mandagesni bei paslaugesni. Ją visą galima apvažiuoti automobiliu ir pasigėrėti mažais paplūdimiais, miesteliais, išsidėsčiusiais aplink viduryje stūksantį žalią kalną. O štai į Rangiroa traukia nardytojai, nes ten nelabai ir yra ko veikti, jei nedomina žuvų, tunų ir ryklių pasaulis.

Smalsūs rykliai ir draugiškos rajos
Daugiausiai laiko Prancūzijos Polinezijoje Tatjana praleido po vandeniu. Vanduo čia – tikra nardytojo svajonė: matomumas siekia net iki 80 metrų, o tai suteikia ne tik galimybę apžiūrinėti įvairiausias žuvis, bet ir netikėtų pojūčių. „Čia nėra planktono ir vanduo labai skaidrus. Apima nerealus jausmas, nes visiškai nejauti esąs vandenyje – atrodo, skrendi kaip kosmose ar virš bedugnės, apima savotiška nesvarumo būsena. Nereikia nei žuvų, nei ryklių. Niekur tokio jausmo nepatyriau”, – pasakoja nardytoja.
Nė vienoje pasaulio vietoje jai neteko matyti tokios gausybės ryklių kaip Prancūzijos Polinezijoje. Štai prie Bora Boros salos ji nardė su citrininiais rykliais, kurių esama tik šioje vietoje. Šie didžiuliai, apie tris metrus ilgio rykliai įdomūs tuo, kad jų oda turi šiek tiek citrinos atspalvio.
Dar įdomiau prie Rangiroa salos – ten apstu visokių rūšių ryklių, pavyzdžiui, galima pasigrožėti didžiuliais, iki penkių metrų ilgio rykliais kūjagalviais. Šie baltos spalvos gyvūnai bene įspūdingiausiai atrodo besisukdami aplink sūkurį, kurį šalia atolo per atoslūgį suformuoja dvi susidūrusios srovės. Na, o kyštelėjus nosį iš vandens galima stebėti ir šokinėjančius delfinus.
Vietiniai nardymo instruktoriai keliautojams siūlo išskirtinę pramogą: pakabina viršuje dėžę su tunų galvomis. “Tu kabi vandenyje ir matai, kad gilumoje atsiranda kažkokie taškai ir artėja artėja. Pasirodo, tai rykliai ir jų vis daugėja iš visų pusių. Jie jaučia žuvies kvapą ir plaukioja aplinkui, baksnoja į tas dėžes”, – ypatingu įspūdžiu dalijasi ponia Tatjana. Nors plaukioti tarp dantingų ryklių nėra taip jauku kaip delfinų būryje, tačiau paprastai nardytojai ryklių nedomina, nebent jie turi žuvies, skirtos plėšrūnams šerti.
Nepaprastai smagu nardyti ir su laukiniais delfinais – jie gerokai didesni už žmogų, maždaug trijų metrų ilgio. Nepamirštamą įspūdį nardytojai padarė vienas, vardu Touch Me – Paliesk Mane. “Labai juokingas delfinas. Jis priplaukia ir baksnoja į šoną – paliesk mane”, – šypsosi pasakodama Tatjana. Apsuptas žmonių delfinas taip mėgaujasi glostymu, kad net, rodos, nekvėpuoja.
Prie Moorėjos salos keliautojų laukia dar viena neįtikėtina atrakcija – laukinių rajų šėrimas. Vieta, kurioje šeriamos rajos, negili, žmogui beveik iki pažastų. Žmogus stovi vandenyje, o didžiulės, nuo metro iki pusantro, rajos spiečiasi aplink, glaudžiasi, tiesiog lipa žmogaus kūnu. Tačiau žuvies nori ne tik rajos. Virš galvos praskrenda didžiulis kormoranas ir sau skirtą žuvį pasiima iš rankos. Pasak Tatjanos, nepaisant savo išvaizdos – didžiulių sparnų ir uodegos, užsibaiginčios grėsmingu spygliu, galinčiu nužudyti žmogų, rajos labai draugiškos, joms patinka prisiliesti prie žmogaus ir būti glostomoms.

Faktai apie Prancūzijos Polineziją
Prancūzijos Polinezija – Prancūzijos užjūrio valda pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, sudaryta iš kelių salynų.
Pagrindiniai keturi salynai: Draugijos salos, Markizo salos, Tuamotu salos ir Tubuajo salos. Iš viso suskaičiuojama apie 130 salų. Salos koralinės ir vulkaninės kilmės, apžėlusios tropiniais miškais.
Sostinė – Papeetė, įkurta Tahičio saloje.
Prancūzijos Polinezijos plotą sudaro apie 4170 kv. km sausumos ir 2,5 mln. kv. km vandenyno ploto.
Gyventojų – apie 267 tūkst. Didžiają dalį – 83 proc. sudaro polineziečiai.
Oficiali kalba – prancūzų.
Nuo 2004 m. Prancūzijos Polinezija turi didesnę autonomiją, atsirado Prancūzijos Polinezijos prezidento pareigybė.

ES šalių vadovai praėjusio penktadienio naktį sutarė dėl fiskalinės drausmės griežtinimo euro zonoje ir dar keliose euro neturinčiose šalyse, įskaitant Lietuvą, bei numatė baudas už naujųjų taisyklių pažeidimus.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurių tandemas pastarosiomis savaitėmis vadinamas tiesiog “Merkozy”, privertė kitas euro zonos nares bei dar šešias euro neturinčias ES valstybes pritarti kur kas griežtesnėms fiskalinės politikos taisyklėms ir net automatiškai taikomoms baudoms už jų nesilaikymą.
Taigi, 17 euro zonos šalių, taip pat Baltijos ir beveik visas Šiaurės regionas bei galbūt Čekija ir Švedija (jos dar neapsisprendė ir atsakymą pateiks po parlamentinių svarstymų) pagal naująjį susitarimą, kurį ketinama pasirašyti iki kitų metų kovo mėnesio, privalės mokėti baudas už per didelį biudžeto deficitą, šiose šalyse bus skaičiuojamas vienodo dydžio pelno mokestis ir taikomi tokie pat finansinių transakcijų įkainiai, o už ateityje šioms šalims suteiktą finansinę paramą jokios atsakomybės negalės būti verčiami prisiimti privatūs investuotojai, kaip nutiko Graikijos atveju.

Koją pakišo britai

Tokios taisyklės pagal “Merkozy” planą turėjo įsigalioti visose 27 Europos Sąjungos šalyse ir iki pat praėjusio penktadienio išnaktų Europai taisykles diktuojanti porelė tuo neabejojo. Tačiau naujosioms prievolėms ir baudoms griežtai pasipriešino kelios euro neturinčios valstybės, ypač – Didžioji Britanija.
„Mes labiau norėtume sutarčių reformos tarp 27 narių. Tačiau tai buvo neįmanoma dėl mūsų draugų britų pozicijos. Dėl to bus pasirašytas tarpvalstybinis susitarimas tarp 17 šalių, kuris bus atviras kitiems“, – akmenį į Didžiosios Britanijos daržą praėjusią savaitę sviedė N.Sarkozy.
Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas iki paskutinės minutės atlaikė “Merkozy” spaudimą ir liko prie savo pozicijos. Beje, jis nebuvo nusiteikęs prieš absoliučiai visus “Merkozy” sumanymus, o nepritarė tik tam, kad visoje ES būtų suvienodintos finansinių paslaugų teikimo taisyklės. Tačiau ir šio vieno punkto pakako, kad bendra ir visoms ES šalims galiojanti sutartis nebūtų patvirtinta, o naujosios taisyklės būtų taikomos tik “išrinktųjų” kuopelei. Tiesa, Didžiosios Britanijos premjeras mano, kad derėtų vartoti ne žodį “išrinktieji”, o kaip tik terminą “pasmerktieji”. Tačiau daugelio analitikų vertinimu, pasmerktaisiais tapo kaip tik tie, kurie atmetė naująsias taisykles.

Gimsta dviejų greičių Europa

Nors D.Cameronas norėjo “kaip geriau”, analitikų vertinimu, šį kartą jam nepavyko net “kaip visada”. Baimindamasis, kad naujosios fiskalinės taisyklės galėtų pakenkti Didžiosios Britanijos ekonomikai, jis prašovė pro šalį, nes susipyko su įtakingąja A.Merkel ir N.Sarkozy porele. O tai – dar didesnė žala Didžiosios Britanijos ekonominiams interesams.
„Šiuo metu Vokietija neabejotinai yra Europos lyderė, Prancūzija tapo Vokietijos parankine, o Didžioji Britanija dar niekada nebuvo tokia neįtakinga“, – teigia Europos reformų centro vadovas Charlesas Grantas. Jo nuomone, kitų ES šalių suartėjimas, už borto paliekant Didžiąją Britaniją, pakenks jos ekonomikai kur kas labiau nei būtų pakenkusios griežtesnės fiskalinės taisyklės.
„D.Cameronui leista suprasti, kad Europai nė motais jo žodžiai. Prancūzija ir Vokietija aiškiai pabrėžė, kad jie gali daryti ką tik nori ir visiškai nesvarbu – patinka tai britams ar ne“, – situaciją vertina Didžiosios Britanijos Notingemo universiteto politikos mokslų profesorius Stevenas Fieldingas. Be to, pasak analitikų, kitose šalyse įsigaliosiančios griežtos fiskalinės taisyklės sumažins britiškų prekių konkurencingumą.
Tas pats pasakytina ir apie kitas sutarties nepatvirtinusias šalis, pavyzdžiui, Vengriją. Analitikų vertinimu, iš esmės tai ir yra taip vadinamos “dviejų greičių” Europos sukūrimas, ir šiuo atveju naują sutartį priimsiančios valstybės judės kur kas didesniu greičiu nei likusios. “Euro neturinčios ir sutarčiai nepritariančios valstybės baiminasi galimos izoliacijos, nes jos savotiškai iškrenta iš žaidimo”, – aiškina S.Fieldingas.
Na, o kaip naujosios taisyklės paveiks jas patvirtinusių šalių ekonomiką?
Bent jau A.Merkel neabejoja, jog tai – vienintelis įmanomas būdas išsigelbėti iš skolų krizės. Pirmiausia tai esą padidins investuotojų pasitikėjimą, kurio stygius lėmė investuotojų traukimąsi ir grynųjų pinigų srautų tirpsmą euro zonoje.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Tai – gresiantis Vokietijos ir Prancūzijos diktatas. Mat šios dvi supervalstybės taps tiesioginiais kitų sutartį pasirašiusių valstybių, įskaitant ir Lietuvą, prievaizdais.

“Merkozy” planas:

Valstybėms, kurių biudžeto deficitas viršija 3 proc., bus automatiškai taikomos baudos
Euro zonos valstybių gelbėjimo fondo “lubos” negalės viršyti 500 mlrd. eurų
Privatūs investuotojai negalės būti verčiami prisiimti rizikos dėl valstybių skolų
Valstybėse bus nustatytas vienodo dydžio pelno mokestis
Bus taikomi vienodi finansinių transakcijų įkainiai

Scanpix

Prancūzija ir Vokietija ketina toliau stiprinti euro zonos šalių bendradarbiavimą, ypač kovoje su skolų krize. Apie tai pareiškė Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi  ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel po to, kai “Standard&Poors” agentūra įspėjo, kad, jeigu penktadienį vyksiančio Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimo metu nebus priimtas įtikinamas kovos su krize planas, ji sumažins euro zonos narių skolinimosi reitingus.

Naujienų agentūrų pranešimu, dviejų stambiausių Europos ekonomikų lyderiai pažadėjo “imtis visų būtinų priemonių”, siekiant užtikrinti stabilią regiono plėtrą. Kartu politikai pastebėjo, kad negalima veikti pavieniui, būtina koordinuoti visų euro zonos šalių veiksmus.

Euro grupės, jungiančios euro zonos finansų ministrus, pirmininkas, Liuksemburgo premjeras Jeanas Claude Junckeris agentūros “Standard & Poor’s” veiksmus pavadino “nederamu išpūtimu”. Savo poziciją politikas išsakė per interviu Vokietijos radijui “Deutschlandfunk”. Jis pareiškė, kad “dėl to per daug nesusisielojo, bet nustebo”, nes pastaruoju metu politikai deda išties dideles pastangas kovoje su skolų krize.

Anot AFP, Prancūzijos centrinio banko vadovas Christian Noyeris pareiškė, kad “Standard & Poor’s” veiksmai daugiau susiję su politiniais veiksniais nei su ekonominiais, tačiau jis nepatikslino, kam politiniu požiūriu gali būti naudingi reitingų agentūros veiksmai.

Iki šiol, ko gero, svarbiausiame ES viršūnių susitikime į kampą įvaryti Europos lyderiai privalės sugalvoti, kaip išspręsti jau beveik dvejus metus besitęsiančią euro zonos skolų krizę ir išvengti euro zonos subyrėjimo.

Nuo savaitgalio Briuselyje vykstančiame Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų, premjerų ir nuolatinių ES pareigūnų susitikime šią savaitę bus sprendžiamas euro zonos, o gal ir visos ES likimas: politikų ir pareigūnų rankomis bus pasirašytas verdiktas, ar Bendrijai leisti nuskęsti, ar rasti būdą, kaip išplaukti.
Tokią nemalonią estafetę ES lyderiams perdavė ką tik nemažai globalių sprendimų priėmę G-20 šalių vadovai, kurie padarė viską, kad euro zona turėtų galimybių išgyventi.
Priminsime, jog G-20 šalių lyderiai sutarė garantuoti, kad centriniai bankai užtikrins šalių bankų mokumą, o Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nepritrūks lėšų. TVF vadovė Christine Lagarde aiškina, jog taip nuspręsta suvokus, kad problemos ekonomiškai stipriose valstybėse (pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose) jau pradėjo neigiamai veikti sparčiai augančių šalių ekonomiką, o juk būtent jų augimas prieš kelerius metus padėjo pasaulio ekonomikai atlaikyti krizę.
Trumpai tariant, bendri visoms pasaulio valstybėms sprendimai jau priimti, tad belieka sulaukti „vietinio“ sprendimo, kaip iš krizės kapstysis viena svarbiausių ekonominio sąmyšio dalyvių, skolų krizės krečiama Europa, nuo kurios dabar priklauso, kaip seksis kitoms pasaulio valstybėms.
Taigi šį kartą skęstančių europiečių gelbėjimas tikrai nebėra vien pačių europiečių reikalas, tad Briuselyje susirinkę ES lyderiai junta didžiulį tarptautinį spaudimą pagaliau liautis juokauti ir priimti lemiamus sprendimus. Štai JAV prezidentas Barackas Obama paragino ES lyderius skubėti užkirsti kelią „bauginančiai pasaulinei recesijai“, kuri gali prasidėti, jeigu europiečiams nepavyktų susitarti. Apie tai, kad ekonominė situacija priklausys nuo šios savaitės europiečių pastangų, prabilo net Kinijos, Indijos, Rusijos žiniasklaida.
Atsakomybę prieš visą pasaulį suvokia bei pripažįsta ir patys ES lyderiai. Štai Prancūzijos premjeras Francois Fillonas perspėjo, kad „jeigu mums nepasiseks susitarti, Europai gresia labai dideli pavojai“.
Dar labiau įtampą didina tai, kad šią savaitę bus skelbiami euro zonos makroekonominiai rodikliai, o jie greičiausiai nebus itin džiuginantys, tad euro vertė gali smuktelėti.
Pagaliau į kampą ES lyderius spaudžia ir tai, kad lapkričio 3–4 d. vėl rinksis G-20 vadovai. Jų susitikimo motyvas yra kaip tik tie ES lyderių sprendimai, kurie bus priimti šią savaitę.
Beje, Briuselyje susirinkusiems lyderiams į nugarą kvėpuoja ne tik „didžioji politika“, bet ir paprasti žmonės. Europos galingiesiems postūmis greičiau spręsti reikalus yra ir Graikijoje praėjusį trečiadienį prasidėjęs visuotinis streikas, kurį paskatino Graikijos parlamento balsavimas dėl ES bei TVF numatytų tolesnių diržų veržimo priemonių, ir protestai Amerikoje dėl Volstrito politikos.
Nepaisant štai tokios įkaitusios padėties, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis pareiškė esąs įsitikinęs, kad Europa turi visas galimybes ne tik per dvejus trejus metus išlipti iš krizės, bet ir padaryti tam tikras išvadas, liečiančias visos euro zonos fiskalinę politiką.
Taigi ką turi nuspręsti į aklavietę patekę Europos vadovai?

Sprendimai bus sudėtingi

Praėjusį antradienį Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ paskelbė, kad Vokietija ir Prancūzija dar iki ES viršūnių susitikimo priėmė sprendimą padidinti pagalbos euro zonai fondą iki dviejų trilijonų eurų. Bet tai toli gražu ne viskas.
Briuselyje susirinkę ES lyderiai ne tik turės apsispręsti dėl trumpalaikių priemonių, bet ir priimti sprendimus dėl ilgalaikės strategijos. Pavyzdžiui, jie turės nutarti, ar antikrizinis euro zonos fondas supirks į bėdą patekusių euro zonos valstybių vertybinius popierius, kad palengvintų jų biudžeto deficito naštą.
Jei bus nuspręsta, kad dalį skolų galima nurašyti, kitas žingsnis bus susitarti, kiek. Pavyzdžiui, teks nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti, kad tai turėtų realią naudą Graikijai ir nepadarytų pražūtingos žalos kitoms euro zonos valstybėms.
Toji žala, žinoma, vis tiek bus, tad ES lyderiams teks nuspręsti, kuo ir kaip užkamšyti dėl šio žingsnio atsirasiančias bankų balanso spragas. Beje, TVF nuomone, tai gali kainuoti 200 mlrd. eurų. Jei pinigai bus skirti, reitingų agentūros jau perspėja, kad gali būti sumažintas Prancūzijos kreditingumo reitingas. Tai ir vėl naujas iššūkis, kurį turi numatyti ES lyderiai ir iš anksto sugalvoti, kaip elgtis tokio scenarijaus atveju. Ypač – kaip sustiprinti abejojančių investuotojų pasitikėjimą. Na, o tam reikalingi sprendimai, kurie užtikrintų ne tik trumpalaikį euro zonos fiasko atitolinimą, bet ir sukurtų investuotojams įtikinamai skambantį mechanizmą, kad krizė nepasikartotų ateityje.
Akivaizdu, jog tai labai nelengvos užduotys, kurias spręsti dar sunkiau dėl to, kad ES lyderiai niekaip nesusitaria tarpusavyje. Na, o labiausiai ginčijasi, kaip įprasta, didžiosios euro zonos liūtės – Vokietija ir Prancūzija.

Vokietijai ir Prancūzijai teks susitarti

Nesutarimų tarp Vokietijos ir Prancūzijos priežastis – skirtingos jųdviejų bėdos. Taigi, kad ir kokie bus priimti bendri ES vadovų nutarimai, kažkuri iš jų nukentės skaudžiau.
Prancūzija, turinti kur kas rimtesnių rūpesčių dėl šalies bankų nei Vokietija ir bijanti jau minėto galimo reitingo sumažinimo, spaudžia Vokietiją imtis drąsių ir ryžtingų euro zonos gelbėjimo žingsnių. Tačiau Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble atsikerta, kad Berlynas pasiūlys tik „apsaugą nuo netikrumo finansų rinkose“. Mat šalis, turinti didžiausią ir geriausiai tvarkomą ekonomiką Bendrijoje, nenori prarasti sunkiai išsikovotos nepriekaištingos finansinės reputacijos, o tai beveik neišvengiama, jeigu ji per daug aukosis gelbėdama savo partneres ir atsisakys dalies suverenumo. Mat imantis centralizuotos euro zonos finansų kontrolės, kurios tikisi Prancūzija, nacionalinių vyriausybių, įskaitant Vokietijos, galios susilpnėtų.
Vokietija nepritaria kai kurioms Bendrijos politikos derinimo idėjoms, mat po šia skambia fraze slypi „Briuselio diktatas“ įvairioms vyriausybėms, pradedant valstybių biudžetais, baigiant mokesčių politika ir biurokratinėmis procedūromis.
„Ribos, kiek savo ekonomikos kontrolės Vokietija gali leisti perduoti centrinėms ES struktūroms, bus nustatytos žmonių“, – kompromisų nežada Briuselyje veikiančio Europos politikos centro vadovas Hansas Martensas ir net užsimena apie svarbiausią dalyką – Vokietijos skepticizmą dėl siekio toliau ginti integraciją, kuriai dabar kilo nemenkas pavojus.
Be to, Vokietija nebepalaiko idėjos solidarizuotis su kai kuriomis labai dideles skolų kupras užsiauginusiomis valstybėmis – Airija, Portugalija ar Italija.
Beje, panašios nuotaikos vyrauja ne tik Vokietijoje, bet ir kitose euro zonos šalyse. Tarkime, Suomijos, Nyderlandų, Austrijos politinė santvarka smarkiai pakrypo į dešinę, o naujai išrinkti politikai šiose šalyse irgi nemato didelio reikalo aukoti savo šalių gerovės dėl vargetų.
Todėl ypač daug nesutarimų tarp euro zonos valstybių kyla ir dėl Europos finansinio stabilumo fondo dydžio. Juk 2 trln. JAV dolerių dydžio fondas po ilgų ginčų buvo patvirtintas tik prieš porą savaičių, po antrojo parlamento balsavimo Slovakijoje, bet ekspertai ragina šį fondą didinti iki 3 trln. dolerių, o tai ir vėl reiškia garantuotus nesutarimus.
Didesnio fondo šalininkai aiškina, kad toks rezervas gali būti reikalingas Italijai ir Ispanijai apsaugoti, jo taip pat prireiks norint finansuoti antrąją paskolą Graikijai, dėl kurios preliminariai sutarta liepą. Tačiau Vokietija atkerta, kad fondo didinimas yra kilpa ant ekonomiškai sveikesnių valstybių kaklo, ir nesirengia lengvai sutikti su idėja iš savo kišenės finansuoti krizės kaltininkių.
Vis dėlto nesutarimus šalys turės nugludinti iki konkrečių ir, svarbiausia, labai greitų sprendimų. Tad šeštadienį susitikę tik dviese, o sekmadienį dalyvavę viešuose debatuose dėl krizės sprendimo strategijos, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsipareigojo dar kartą susitikti šį trečiadienį ir euro krizės byloje padėti galutinį tašką. Nuo jo ir priklausys, kam pasmerkiamas euras ir visos šio monetarinio junginio dalyvės.

Keturios svarbiausios ES lyderių užduotys
Nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti;
Susitarti dėl bankų rekapitalizavimo, tai yra balansų „užkamšymo“;
Sukurti saugiklius, kurie neleistų pasikartoti dabartinei krizei;
Susitarti dėl centralizuotos fiskalinės politikos euro zonoje.

„Markul“ atominėje elektrinėje šiandien įvyko sprogimas, – praneša „La Figaro“.

Kaip praneša „Europe 1“, remdamasi Prancūzijos atominės energetikos komisariato pareigūnais (Commissariat a l’energie atomique), incidento metu vienas žmogus žuvo, mažiausiai 4 nukentėjo, o vienas dingo be žinios. Remiantis  „La Figaro“ ir kitais šaliniais, didelė tikimybe, kas nutekėjo radiacija. Tuo tarpu prancūzų „Midi Libre“ ir rusų “RIA Novosti“ skelbia, kad radiacijos nutekėjimo galimybės nėra. Pastarieji žiniaskaidos šaltiniai rėmėsi Atominės radiacijos komiteto pranešimais.

Kaip, praneša AFP, incidentas įvyko 11.45 vietos laiku vienoje krosnyje užsidegus radioaktyvioms atliekoms, skirtoms sunaikinimui. Įvykio vieta apsupta, atomonės elektrinės teritorijoje dirba ugniagesiai, policininkai. medikai ir „Gard“ departamento atstovai, specialiai apmokyti dirbti atominių elektrinių avarijose. Sužeistiesiems evakuoti paruošti sraigtasparniai.

„Markul“ atomimė elektrinė ekpoatuoti pradėta 1956 metais. Elektrinė turi tris reaktorius, kuri dirba urano kuru.

AFP

Spaudos konferencijos metu Vokietijos kanclerė Angela Merkel  ir Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi ragino euro zoną kur kas glaudžiau bendradarbiauti sprendžiant ekonomikos ir biudžeto klausimus.

A. Merkel teigė, kad tolimesnė integracija vyks laipsniškai. Šalių lyderiai taip pat gynė mokestį už finansines operacijas. Anot jų, taip būtų galima padidinti įplaukas.

N. Sarkozi ir A. Merkel taip pat sakė, kad nori, jog 17 euro zonos šalių vyriausybių vadovai susitiktų du kartus per metus, o susitikimams pirmininkautų Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompėjus.

Atsakydama į žurnalistų klausimus A. Merkel dar kartą atmetė bendrų euroobligacijų išleidimą kaip krizės sprendimo būdą. Anot jos, šis žingsnis galimas tik tolimoje ateityje.

Rinkos neigiamai reagavo į spaudos konferenciją. Kai kurie investuotojai teigė, kad tikėjosi svarbesnių pranešimų.

Antradienį Prancūzijos ir Vokietijos vadovai išdėstė planus sukurti pirmąją “tikrąją Europos ekonominę vyriausybę”, kuriai vadovautų vienas paskirtas vadovas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel  ir Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi apie tokius planus pranešė po dviejų valandų skubaus susitikimo. Jie, be to, paragino sugriežtinti apribojimus valstybių narių biudžetų deficitams. N. Sarkozi taip pat užsitikrino A. Merkel paramą naujam mokesčiui už visas tarptautines finansines operacijas.

N. Sarkozi pabrėžė, kad svarbiausia yra planas “sukurti tikrą Europos ekonominę vyriausybę”, o A. Merkel tikino, kad norint apsaugoti eurą “reikia labiau suderinti finansinę ir ekonominę politikas”.

“Mes atgausime prarastą pasitikėjimą. Būtent todėl mes sieksime pagerinti bendradarbiavimo kokybę euro zonoje”, – pažymėjo A. Merkel. Europos ekonominės vyriausybės vadovu turėtų tapti dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompėjus.

"Technologijų" archyvas

Prancūzijos valdžia uždraudė televizijos ir radijo eteryje minėti žodžius „Facebook“ ir „Twitter“, jei pateikiama informacija nėra tiesiogiai susijusi su šiomis kompanijomis.

Jei skelbiama informacija nėra tiesiogiai susijusi su šiais socialiniais tinklais, o jų pavadinimai minimi kontekste, tai laikoma šių produktų reklama, praneša „Sky News“.
Vietoje konkrečių socialinių tinklų pavadinimų žiniasklaidos priemonėms siūloma tiesiog nurodyti, kad informacija buvo paviešinta „viename socialiniame tinkle“.

Nuo 1992 metų Prancūzijoje galiojantis įstatymas draudžia paslėptą reklamą. O šį įstatymą papildantis naujasis nutarimas skirtas apsaugoti mažesniuosius rinkos žaidėjus nuo kelių tinklalapių monopolijos.

Kai kurie specialistai pastebi, jog tokie ribojimai neleis žiniasklaidos kanalams nukreipti žiūrovų, kad jie prisijungtų prie jų „Facebook“ ar „Twitter“ gerbėjų. Socialinius tinklus žiniasklaida dažnai naudoja atgaliniam ryšiui gauti – sužinoti žiūrovų ar klausytojų nuomonę, išklausyti patarimų, siūlymų, gauti informaciją ir pan.

technologijos.lt

"Veido" archyvas

Lietuvos ambasada Prancūzijoje balandžio 27 dieną Paryžiaus „Fremis“ kino teatre surengė Guillaumo Coudray filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke karys“ peržiūrą.

Renginyje dalyvavęs filmo autorius Guillaumas Coudray atvyko į Vilnių prieš dešimtmetį, norėdamas kartu su Š. Bartu dirbti kuriant filmą „Laisvė“.

Dokumentinė juosta yra pirmasis tokio žanro lietuvių režisieriaus pristatymas, žiūrovui suteikiantis unikalią galimybę susipažinti su Šarūno Barto kūryba nuo pat jos ištakų, jo darbo aplinka ir pamatyti per 10 metų sukauptą medžiagą iš filmavimo aikštelių.

Prieš filmą kompozitorius Alexanderis Zekke atliko muzikinius intarpus iš Š. Barto filmo „Eurazijos aborigenas“.

esveliava

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) ir Italijos premjeras Silvio Berlusconi (Silvijus Berluskonis) antradienį Romoje sutarė kartu tobulinti Šengeno susitarimus, paskelbė Prancūzijos žiniasklaida.

“Mes norime, kad Šengenas gyvuotų, o tam, kad jis gyvuotų, Šengenas turi būti reformuotas”, – dienraščio “Le Figaro” tinklalapyje cituojami N.Sarkozy žodžiai, pasakyti po susitikimo.

Didžiulis pabėgėlių srautas, pirmiausia iš Tuniso ir Libijos per Italiją į Prancūziją sukėlė įtampa tarp dviejų kaimyninių Europos valstybių. Nelegali migracija ir Prancūzijos galimybės priimti didžiulius srautus migrantų tapo aštrių politinių diskusijų šalyje tema.

Tą pačią dieną kasdien rengiamoje Europos Komisijos spaudos konferencijoje Briuselyje migrantų iš pietų Viduržemio regiono šalių sukėlė plačią diskusiją.

Oficialus Europos Komisijos atstovas Olivier Bailly (Olivjė Baili) atsisakė komentuoti Romoje vykusį Italijos ir Prancūzijos vadovų susitikimą, pažymėdamas, kad išvadas bus galima daryti, kai Briuselis gaus konkrečius šalių pasiūlymus.

“Vertinant Europos Komisijos požiūriu, aišku, kad atėjo metas grįžti prie kai kurių Šengeno kodekso nuostatų, pavyzdžiui, apie galimą mechanizmą, kuris patikslintų, kaip ES narės gali įvesti savo vidaus sienų kontrolę, tarkim, tam tikrą sienos atkarpą”, – sakė O. Bailly.

Pasak jo, prieštaravimų tarp Prancūzijos ir Italijos kilo šioje srityje. “Suprantama, turime ką patikslinti šioje srityje, kad ir Šengeno kodekso 23-iojo straipsnio taikymą (laikinas vidaus sienų kontrolės įvedimas), ir dirbame šia kryptimi”, – sakė Europos Komisijos atstovas.

BFL

Prancūzija pageidauja, kad būtų palengvinta galimybė įvesti sienų su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis kontrolę, siekiant pažaboti migrantų antplūdį, pranešė vienas prezidentūrai artimas šaltinis.

Ši problema tapo ypač aktuali, migrantams masiškai plūstant iš sukilimo apimto Tuniso ir Libijos.

“Mums atrodo, kad turėtume pagalvoti apie mechanizmą, kuris, esant sistemingiems pažeidimams prie vienos iš ES išorinių sienų, leistų įsikišti ir laikinai atšaukti (laisvo judėjimo režimą), kol šie pažeidimai tęsis”, – penktadienį vienas Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) kanceliarijai artimas šaltinis sakė naujienų agentūrai “Reuters”.

Italija nurodė, kad šiemet į jos teritorijas atvyko jau 26 tūkst. migrantų, bėgančių nuo smurto Libijoje ir neramumų Tunise bei Egipte.

Patekę į Šengeno erdvę, tarp kurios narių galioja laisvo judėjimo režimas, migrantai gali laisvai vykti į bet kurią iš 25 jos šalių.

Prancūzija neseniai buvo uždraudusi įvažiuoti traukiniams iš Italijos, vežantiems migrantus iš Afrikos, o Roma apkaltino savo kaimynę pažeidus Šengeno sutarties punktą dėl laisvo judėjimo.

Tačiau Europos Komisija pripažino, kad Paryžiaus sprendimas buvo teisėtas.

Šengeno sutartis leidžia laikinai atkurti sienų kontrolę, jeigu tai yra būtina saugumui užtikrinti – pavyzdžiui, olimpines žaidynes, taip pat kilus laikinoms grėsmėms.