Arūnas BRAZAUSKAS
Emmanuelis Macronas išrinktas Prancūzijos prezidentu – kaip ir galima buvo tikėtis. Dėl jo pergalės būta mažiau abejonių, nei pernai laukiant, kaip apsispręs Didžioji Britanija per „Brexit“ referendumą, ar kiek vėliau lažinantis, kas laimės JAV prezidento rinkimus: Hillary Clinton ar Donaldas Trumpas.

Lyginant su šiomis kvapą gniaužiančiomis kovomis, Prancūzijos prezidento rinkimų išvakarėse paskelbta žinia, kad „atsistatydino“ Didžiosios Britanijos karalienės vyras princas Philipas, yra politiškai bereikšmė.

E.Macronas bus kviečiamas perkirpti juostelės atidarant kokį nors labai modernų objektą, pavyzdžiui, mokslinį centrą, tačiau greta to jis valdys valstybę pagal konstitucijos suteiktas galias. Princas Philipas nuo liepos 1-osios juostelių nekarpys ir kalbų nesakys, o realios valdžios jis niekada neturėjo.

Tačiau tiek jauno 39-erių metų vyro įgalinimas, tiek vis dar regimai tvirto, tačiau nuo pareigų pavargusio 96-erių metų džentelmeno „pasitraukimas į pensiją“ duoda progos pasvarstyti apie gyvus simbolius – žmones, kurie tapatinami su valstybe. Ar jiems dylant nesubraška valstybės?

Ore sklando planai dėl dar vieno Škotijos nepriklausomybės referendumo bei referendumo, kuriuo Šiaurės Airija atsiskirtų ir prisijungtų prie Airijos Respublikos. Pasakymas „kova už Anglijos nepriklausomybę“ nėra juokai, nes Anglija, kitaip nei Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija, neturi vietinio parlamento. Tad ir kovojanti už savo teises Anglija bent jau teoriškai gali aplenkti Škotiją judant prie užrašo „Exit“, reiškiančio išėjimą iš Jungtinės Karalystės (JK).

Ta proga verta prisiminti, kad pernai sukako šimtmetis nuo to laiko, kada JK pirmąkart įvesta privalomoji karinė tarnyba. Paėmus kalendorių nesunku įsitikinti, kad pirmus dvejus Pirmojo pasaulinio karo metus pakako savanorių iš Britanijos salų ir plačiosios imperijos. Australija ir Naujoji Zelandija buvo istoriškai nereikšmingi užkampiai. Tų kraštų savanorių narsa Galipolio mūšyje 1915 m. balandį tapo vienos ir kitos britų dominijos tapatybės ašimi. Jei žmogus savo noru eina į karą, matyt, tai daro ne vien dėl adrenalino pertekliaus, bet ir iš meilės tėvynei bei jos simboliui karaliui.

Dabartinei Europos Sąjungai nerimą keliančios byrėjimo galimybės įvardijamos kaip krizės. Jei būtų buvusi išrinkta E.Macrono oponentė Marine Le Pen, nežinia, kas lauktų euro ir visos Bendrijos. Škotijos, Katalonijos bandymai atsiskirti, Belgijos suirimo grėsmė – ir vėl politinės sumaištys, rinkų drebėjimai.

Tačiau tokios krizės kartu yra demokratijos triumfas. Prieš šimtą metų separatizmas būtų buvęs numalšintas jėga, o koks nors vandenį per daug drumsčiantis politikas nužudytas. Valstybių ir jų sąjungų pamatai dabar griaunami balsavimu. Rezultatus keblu užginčyti kariniais perversmais. Sunku įsivaizduoti, kad vis dar Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as gebėtų tokį dalyką įvykdyti M.Le Pen pergalės atveju.

Prieš 40 metų Prancūzija buvo mažiau „procedūriška“. 1968-ųjų gegužę, kada Prancūzijoje kilo grėsmė, kad link visuotinio streiko judantys studentų neramumai gali sugriauti Penktąją respubliką, prezidentas Charles’is de Gaulle’is ieškojo kariškių paramos, svarstė apie karo padėties įvedimą, gal net valstybės perversmą. Metais anksčiau įvykęs „juodųjų pulkininkų“ perversmas NATO narėje Graikijoje nebuvo pasveikintas demokratiškoje Europos dalyje, tačiau apsiribota žodine kritika. Verta pridurti, kad Graikijos karalius Konstantinas 1967-ųjų gruodį bandė surengti nesėkmingą kontrperversmą. Po tuzino metų, 1981-aisiais, Ispanijos karaliaus Juano Carloso aktyvus įsikišimas neleido kariškiams užgrobti valdžios. Lietuvoje neseniai besilankiusiam belgų karaliui (būtent belgų, o ne Belgijos) Philippe’ui vargu ar teks koks nors perversmininko ar kontrperversmininko vaidmuo, jeigu Valonija ir Flandrija nuspręs sugriauti Belgiją. Karalius veikiausiai pasirašys kokį nors popierių – tik tiek. Jei nepasirašys – išliks istorijoje kaip rezistentas.

ES dabar irzliai reaguoja į bet kokį demokratijos pamatų klibinimą. Nors demokratiškai išrinktos Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės politinių represijų nevykdo, joms primenama apie ES sankcijų galimybę vien dėl tam tikrų naujų įstatymų.

Senosios tapatybės prisisotinusios ir ja ėmusios bodėtis nacijos nori kažko naujo. Nudėvėti valstybiniai simboliai nelabai ką gali suklijuoti – net jeigu tai simpatingi žmonės, kaip dauguma išlikusių Europos monarchų. Permainos – geras dalykas, o rimtos bėdos prasidės tada, kada nacijos ims bodėtis savo konstitucijomis.