Arūnas BRAZAUSKAS

Vienuolika kandidatų Prancūzijos prezidento rinkimuose – nei daug, nei mažai. Pretendentų karuselė sustojo balandžio 23-iajai einant į vakarą. Mažai kam kilo abejonių, kad nė vienas nesurinks daugiau nei 50 proc. balsų, tad antrajame ture varžysis du lyderiai. Jų surinkti balsai beveik atitiko apklausų duomenis: centristu įvardytas Emmanuelis Macronas gavo 23,86 proc., kraštutine dešiniąja laikoma Marine Le Pen – 21,43 proc. balsų.

Tie, kurie po „Brexit“ referendumo Jungtinėje Karalystėje ir Donaldo Trumpo išrinkimo JAV prezidentu prarado pasitikėjimą apklausomis, gali tam kartui nusiraminti… iki antrojo Prancūzijos prezidento rinkimų turo. Nors už borto likę respublikonas Francois Fillonas ir kairysis Jeanas Lucas Mélenchonas paragino gegužės 7-ąją, kada spręsis, kam atiteks prezidento postas, balsus atiduoti E.Macronui, šio pergalė nėra garantuota.

Lyg meteoras švystelėjęs kairysis J.L.Mélenchonas atsiliko nuo „Nacionalinio fronto“ lyderės M.Le Pen pora procentinių punktų. Atrodo, kad maždaug 40 proc. prancūzų imponuoja arba kraštutinės kairės, arba kraštutinės dešinės kandidatai. Labai smalsu, kuo gi skiriasi jų pozicijos. 

J.L.Mélenchono programa nudažyta raudonais ir rausvais tonais. Jis pasisako už dirbančiųjų teises ginančius įstatymus, taip pat už turto perskirstymą, kad būtų įveikta socialinė atskirtis. Socialinėje srityje J.L.Mélenchonas siektų visiško sveikatos apsaugos išlaidų kompensavimo iš valstybės kišenės. Politinėje plotmėje jis linkęs mažinti prezidento galias ir galiausiai paversti Prancūziją parlamentine respublika. Dabar jau tradicinis tapęs kairiųjų programos punktas – lengvųjų narkotikų legalizavimas.

Apie M.Le Pen galima pasakyti, kad jos ekonominė programa tolokai nuo liberalams būdingo siekio mažinti valstybės vaidmenį ir privatizuoti valstybines įmones. „Nacionalinio fronto“ lyderė pasisako už stiprią valstybę, nesiekia mažinti valstybės turimos dalies įvairiuose versluose. 

Taigi du valstybininkai – J.L.Mélenchonas ir M.Le Pen gal ir sutartų dėl valstybės ekonominio vaidmens. 

Lyginant jų programų tarptautines dalis gali kilti klausimas, kas nuo ko nusirašė. M.Le Pen mato Prancūziją be euro, ji linkusi pradėti derybas su ES dėl stojimo sutarties pakeitimų ir galiausiai surengti nacionalinį referendumą dėl šalies narystės ES. M.Le Pen linkusi matyti tokį Prancūzijos vaidmenį NATO, kuris nevaržytų šalies suverenumo. Ji pasisako už tai, kad šalis faktiškai pasitrauktų iš karinės NATO organizacijos – pasiliktų vien politinės sąjungos nare. 

Verta priminti, kad 1966 m. prezidento Charles‘io de Gaulle‘io iniciatyva šalis jau buvo pasitraukusi iš NATO karinės sąjungos – tada netgi NATO būstinę teko perkelti iš Paryžiaus į Briuselį. Valdant prezidentui Nicolas Sarkozy Prancūzija 2009-aisiais vėl tapo visaverte Aljanso nare.   

J.L.Mélenchonas žadėjo iš naujo derėtis su ES dėl narystės sąlygų, jis taip pat pasisako už Prancūzijos pasitraukimą iš NATO. 

Imigracija – tas punktas, dėl kurio J.L.Mélenchono ir M.Le Pen pozicijos radikaliai skiriasi. Pastaroji uždarytų sienas, o pirmasis jas dar labiau atvertų. 

Reikia pasakyti, kad jų abiejų nemylima ES pasirinko vidurio kelią. Užuot atidariusi sienas ar jas užtvėrusi spygliuotomis vielomis, ES steigs atrankos punktus Afrikoje, nes, kaip pareiškė Europos Komisijos komisaras migracijos klausimais Dimitris Avramopoulas, Europai reikia 6 mln. imigrantų, o jų įleidimas tiesiogiai per sienas skatina populizmą. 

Migrantų bangos tai tvenkiasi, tai nuslūgsta, bet nesikeičia ES demografija. 2015 m. vienam ES pensininkui teko keturi dirbantieji, o 2060 m. šis santykis bus 1:2. Kol neįsibėgėjo robotizacija, darbo jėgos stygių tenka kompensuoti imigrantais. 

J.L.Mélenchono pozicijos „arčiau“ demografijos ir darbo jėgos statistikos, M.Le Pen – arčiau piliečių nepasitenkinimo ir baimių.

Ir dešinioji prezidento rinkimų finalininkė, ir kairysis ketvirtos vietos laimėtojas nevengia antivokiškos retorikos. M.Le Pen požiūriu, Vokietija primeta savo imigracinę politiką visai Europai. Pasak „Nacionalinio fronto“ lyderės, vokiečiai įdarbina tūkstančius „vergų“ iš užsienio, ir tai galiausiai kerta per vokiečių atlyginimus. J.L.Mélenchonas 2015-aisiais išleistoje knygoje „Bismarcko silkė (vokiški nuodai)“ gąsdino, kad Vokietija vėl kelia pavojų dėl imperialistinių kėslų. Nors ir atviras migrantams, jis reiškė nepasitenkinimą, kad Vokietija siekia „deportuoti“ savo senyvus žmones į Tailandą ir Rytų Europą.