tarasbovt.com nuotr.
Renata BALTRUŠAITYTĖ
Rusiškai rašantis Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas, „Maidano dienoraščio“ autorius, tikina, kad neverta iš aktualių knygelių tikėtis kokybiškos literatūros, nes interneto straipsneliais ir feisbuko nuotraukomis pagrįsti siužetai jau niekam nebeįdomūs.
Vilniaus knygų mugėje viešėjo geriausiai pasauliui pažįstamas Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas. Lietuvoje taip pat išleistos trys jo knygos: romanai „Iškyla ant ledo (pašalinio mirtis)“, „Bikfordo pasaulis“ bei eseistinis „Maidano dienoraštis“, kurį iš tikrųjų sudaro autoriaus 2013–2014 m. rašyto dienoraščio ištraukos.
Šiuo metu A.Kurkovas intensyviai dirba prie lietuviško siužeto romano. Jo veiksmas prasideda 2007-ųjų gruodžio 21-ąją, kai Lietuvai atsiveria Šengeno valstybių erdvė. Džiaugsmingo įvykio proga lietuvių jaunimas organizuoja roko muzikos festivalį pilyje prie Baltarusijos sienos.
Tai naktis-žaidimas, kuriame „sutuokiamos“ trys ką tik susipažinusių jaunuolių poros. Viena pora išvyksta į Paryžių, antra – į Londoną, o trečia dėl tam tikrų aplinkybių neišvyksta Romon ir apsigyvena nuošalioje trobelėje Anykščius supančiuose miškuose. Išvykusieji svetur nusivilia savo svajonėmis apie prašmatnų gyvenimą Europos didmiesčiuose, o Lietuvoje likusi pora iš tikrųjų tampa šeima.
Dar šiame romane dažnai šlubčioja Kukutis – iš poeto Marcelijaus Martinaičio pasiskolintas personažas medine koja, keliaujantis per Europą be paso. Kadangi koja medinė, jis visur pavėluoja, užtat pamato ir supranta daugiau nei bet kas kitas.
Mugės lankytojams ukrainietiškai sudainavęs keletą Kukučio baladžių, A.Kurkovas prisipažįsta, kad ir pats, važinėdamas traukiniais, visuomet juose stengiasi sėsti priešinga judėjimui kryptimi, nes žiūrint atgal pavyksta įžiūrėti gerokai daugiau, nei žvelgiant į priekį.
– Ar jau sugalvojote būsimo romano pavadinimą?
– Kol kas tikro pavadinimo nėra, bet pats vadinu jį „Šengeno istorija“. Jau maždaug tris ketvirtadalius knygos esu parašęs. Kijeve prie jos dirbu nuo ryto iki vakaro, todėl drįstu sakyti, kad gegužės mėnesį nevėluodamas įteiksiu romaną leidyklai. Pradedu jį pristatinėti užsienio leidėjams, ir visų pirma – Lietuvos.
„Šengeno istoriją“, kaip ir kitus savo kūrinius, rašau rusiškai, bet vartoju nemažai lietuviškų, angliškų, prancūziškų žodžių. Romanas pirmiausia bus išleistas Ukrainoje, rusų ir ukrainiečių kalbomis tuo pat metu. Man svarbu šią knygą turėti iki rugsėjį Lvove rengiamo literatūros forumo.
– Dvejus metus dėl „Maidano dienoraščio“ buvote šį kūrinį atstūmęs į šalį. Ar, vėl prie jo sugrįžus, nesinorėjo nieko pertvarkyti?
– Siužeto rėmus sukūriau dar 2012-aisiais, jie smarkiai nebekito. Jau tada žinojau, kuriose šalyse laimės ieškos mano herojai, ar jiems pavyks surasti laimę – irgi žinojau. Neabejojau, kad laimingiausia taps ta jaunuolių pora, kuriai nepavyks ištrūkti į Romą ir ji liks gyventi Anykščių krašte.
Pats Anykščiuose lankiausi jau penkis kartus. Apskritai visais atvejais, kai rašau ne apie Kijevą, stengiuosi nuodugniai pažinti aprašinėjamas vietas. Tam tikslui pavasarį dar lankysiuosi ir Šiaurės Prancūzijoje, kurioje klostosi Paryžiun išvykusios romano lietuvių poros likimai. Kiekvienoje iš aprašinėjamų vietų stengiuosi praleisti bent po dvi tris dienas, kad kūriniuose neliktų jokių topografinių netikslumų.
– O ką manote apie autorius, kurie važinėti nesivargina – pastudijuoja interneto žemėlapius ir įsivaizduoja, kad to užtenka? Jau ne vienas toks, aprašinėdamas Lietuvą, pasiklydo…
– Žinote, egzistuoja pramoginės literatūros žanrai, kuriems veiksmo vieta nėra itin svarbi. Ji parenkama vadovaujantis populiarumo arba, priešingai, egzotiškumo kriterijais. Aš dirbu kitaip. Į Lietuvą pradėjau važinėti dar 2004-aisiais, jokios konkrečios kūrybinės idėjos neturėdamas.
Beje, „Šengeno istorija“ nebus romanas su tradiciniu „hepiendu“. Anglijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje įsikūrusių porų likimai išsispręs skirtingai. Emigrantai tėvynėn taip ir nesugrįš, o laimingiausiai gyvens pora Lietuvos provincijoje. Tačiau nenoriu sudaryti klaidingo įspūdžio, kad mano kūrinys bus nukreiptas prieš emigraciją. Jo herojai, kaip ir visi žmonės, ieško laimės, stabilumo, vietos, kurioje galėtų jaustis komfortiškai ir kur niekas netrukdytų išlikti savimi.
– Bet emigracijos problema tikriausiai aktuali ir Ukrainai?
– Šiuo metu apie 100 tūkst. ukrainiečių studentų mokosi Europos universitetuose. Jų nelaikau emigrantais, nes daug tų jaunuolių sugrįš. Kai pristatinėju knygas Europoje, ukrainiečiai studentai prieina prie manęs susipažinti ir tikina, kad yra pasiryžę grįžti ar bent dažnai lankytis savo gimtinėje.
Studentų banga iš tikrųjų šiek tiek pridengia mobilizacinio amžiaus vyrų emigraciją, kuri įsibėgėjo prasidėjus kariniams veiksmams Ukrainoje: tuomet iš šalies traukėsi vaikinai, nenorintys patekti į frontą. Taip, tokia tendencija buvo. Tačiau pati masiškiausia Ukrainos gyventojų emigracijos banga kilo 2010-aisiais, valdžią šalyje perėmus prezidentui Viktorui Janukovyčiui. Tai daugelis suprato kaip pažangos stabdymo ženklą, raginantį progresyviau mąstančius žmones išvykti. Tuomet savo šeimas iš Kijevo išvežė ir šalyje dirbantys užsieniečiai, pasitraukė sostinėje įsikūrusios pasiturinčios mišrios šeimos.
Tiesa, butus sostinėje daugelis vis dėlto pasiliko: viltis gyva, ryšiai su Ukraina galutinai nenutraukti.
– Bet pats, nors ir turėdamas žmoną anglę, Kijevo juk nepalikote? Kur dabar gyvena jūsų vaikai?
– Aš pats daug laiko praleidžiu užsienyje, pristatinėdamas knygas ir skaitydamas paskaitas. Tačiau kelionės nė kiek negundo keisti gyvenamosios vietos: po ilgų ir trumpesnių išvykų visada grįžtu į Kijevą. Čia turiu du butus: darbo kabinetą Volodimiro gatvėje šalia Sofijos aikštės ir kvartalu atokiau esantį šeimos būstą. Mano dukra pernai išvyko studijuoti viešųjų ryšių į Budapeštą, o abu jaunesnieji sūnūs – Kijevo moksleiviai.
– Ar, įtemptai rašydamas romaną, toliau domitės įvykiais Ukrainoje? O gal priklausote prie tų rašytojų, kurie televizorių įsijungia tik užbaigę knygą?
– Gyvendamas Ukrainoje negaliu nuo jos atsiriboti, nes šalies įvykiai daro įtaką ir mano gyvenimui. Nelabai tikiu autoriais, tvirtinančiais, kad aktualijos nedaro jokios įtakos jų tekstams. Tiesa, reaguoti galima skirtingai. Įsibėgėjus kovoms Maidane vieni Ukrainos rašytojai užsidarę stengėsi kaip nors užbaigti anksčiau pradėtus kūrinius, o kiti, priešingai, atsisakė poezijos bei prozos ir tapo aktyviais „blogeriais“, pradėjo skelbti savo tekstus socialiniuose tinkluose.
Priklausiau prie pastarųjų: pusantrų metų terašiau esė, straipsnius ir komentarus viso pasaulio laikraščiams, pradedant „The New York Times“, baigiant japonų „Asahi Shimbun“. Šiuo metu stebiu įvykius, bet neberašau komentarų, nes po trijų mėnesių kovos su savimi pavyko rasti jėgų grįžti prie atidėto romano.
Tai mane ir išgelbėjo, nes kai normalus prozininkas nebegali rašyti, jis puola arba į depresiją, arba į agresiją. Mano reakcija buvo mišri: tapau depresuotas ir agresyvus pats sau. Įsivaizduokite: tris mėnesius kasdien sėsdavau prie kompiuterio, sąžiningai išbūdavau prie jo po tris, keturias ar penkias valandas, parašydavau maždaug tris žodžius ir tuos pačius prieš išjungdamas kompiuterį ištrindavau. Trijų mėnesių kankynės prireikė visaverčiam sugrįžimui į savo paties sukurtą pasaulį.
– Ar „Maidano dienoraštis“ turės tęsinį?
– Asmeninio dienoraščio nenutraukiau, rašau toliau, tačiau abejoju, ar jis kada nors bus išleistas knygos pavidalu. Iš tiesų ir „Maidano dienoraštis“ nepretendavo į knygą. Rašiau jį sau, pasižymėdamas esminius politinius įvykius, šeimos nutikimus ir pokalbių su draugais nuotrupas. Kai gavau Austrijos leidėjų užsakymą Maidano chronologiją atspindinčiai knygai, kurį laiką apgaudinėjau save manydamas, kad pasinaudosiu tik visuomeninius įvykius apmąstančiais užrašais, o asmeninius epizodus pasiliksiu sau. Tačiau kaistant Maidano kovų arenai asmeniniai ir politiniai išgyvenimai susipynė į tokį vientisą kamuolį, kad tapo nebeįmanoma jų atskirti.
Tiesa, nemažai asmeninio gyvenimo detalių iš rankraščio, apsidrausdama teisiniais sumetimais, pašalino pati Austrijos leidykla. Mat išsigando, kad dienoraštyje minimi „tretieji asmenys“ galbūt cituojami netiksliai ir dėl to gali pateikti savo pretenzijas leidyklai. Be to, išbraukė su mano nepilnamečiais vaikais susijusius epizodus, motyvuodami tuo, jog suaugę jie turės teisę patraukti leidyklą teisminėn atsakomybėn už tai, kad buvo atskleidžiamas jų asmeninis gyvenimas.
Tai manęs nenustebino, nes su analogiškais juridiniais leidybos aspektais jau buvau susidūręs JAV ir Anglijoje. Kai žmonės gyvena pagal demokratijos taisykles, jie neišvengiamai išmoksta šiomis taisyklėmis piktnaudžiauti. Ir tai anaiptol ne juokinga: mano pažinotas, bet prieš penketą metų miręs anglų rašytojas Francis H.Kingas po panašios bylos prarado namą Londono Braitono rajone, kai vienas Anglijos parlamento narys pateikė įtarimus, kad jis šio rašytojo knygoje pavaizduotas veikėja moterimi. Tam, kad apmokėtų bylos advokato paslaugas, F.H.Kingas buvo priverstas parduoti savo namą.
– Ar ukrainiečių rašytojai ir apskritai menininkai nepradėjo spekuliuoti pasaulio dėmesiu Maidanui?
– Reikia suprasti, kad visur egzistuoja aktualioji literatūra, kuri bėgant laikui neišvengiamai apmiršta, ir rimti literatūros kūriniai, rašomi prabėgus tam tikram laikotarpiui po vaizduojamų įvykių.
Pavyzdys: vieną geriausių romanų apie Pirmąjį pasaulinį karą („Iki pasimatymo ten aukštai“) prieš porą metų parašė prancūzas Pierre’as Lemaitre’as, už jį pelnęs Gonkūrų premiją. Taigi tikram literatūros kūriniui atsirasti šiuo atveju prireikė net šimto metų. Ar verta stebėtis, kad iki šiol nėra nė vieno normalaus romano apie Černobylio katastrofą ir jos pasekmes, nors per pirmuosius porą metų po katastrofos pasirodė bent septyni ar aštuoni jai skirti romanai?
Lygiai taip pat nieko vertinga neturime apie Oranžinę revoliuciją, nors pasirodė jau 72 jai skirtos knygos ir keletas ilgametražių vaidybinių filmų. Prognozuočiau, kad Maidanas bei vėlesni Krymo ir Donbaso įvykiai irgi sulauks bent šimto knygų, tačiau rimtesnis literatūros kūrinys pasirodys ne anksčiau kaip po dviejų dešimtmečių.
Tam nusiteikęs žmogus užtruks bent penketą metų pasirengimui: pats apklausinės gyvus liudininkus, apvažiuos mūšių vietas. Tik visa tai asmeniškai patyręs ir perleidęs per save, gali tikėtis rimto rezultato.
O literatūra, pagrįsta interneto straipsneliais ir feisbuko nuotraukomis, niekam nebeįdomi, nes tokią knygą galėtų parašyti kiekvienas. Taigi neverta iš aktualių knygelių tikėtis kokybiškų, skaitytoją sujaudinti pajėgiančių literatūros kūrinių.
– Kokių jausmų išgyvenate prisimindamas savo paties anksčiau išleistus kūrinius?
– Visokių. Esu labai patenkintas, kad pirmasis „Bikfordo pasaulio“ vertimas išėjo būtent Lietuvoje, o ne Anglijoje, kurioje irgi turėtų netrukus pasirodyti. Šį romaną rašiau sovietinės epochos pabaigoje, Michailo Gorbačiovo valdymo laikais. Jis ir pasakoja apie sovietinio žmogaus mentalitetą, bet tai – pats sudėtingiausias mano kūrinys, kurį rašydamas daug dėmesio skyriau siužetinėms ir stilistinėms konstrukcijoms. Todėl jį sunku versti ir sunku skaityti. Viliuosi, kad sovietinį mentalitetą pažįstantys lietuviai lengviau sugebės jį perprasti.
Yra tokių romanų, kurių likimu man nebereikia rūpintis. Vienas jų, lietuviškai žinomas kaip „Iškyla ant ledo“, išėjo jau 37 kalbomis, sulaukė milijoninių tiražų. Aš jam nebereikalingas – galiu tik padėkoti už tai, kad dvidešimt metų mane ištikimai maitina.
– Interviu dalijate įvairiomis užsienio kalbomis. Ar daug jų mokate?
– Šneku rusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai, vokiškai, angliškai, prancūziškai, suprantu itališkai ir netgi japoniškai, nes esu baigęs japonų vertėjų kursus. Prisipažįstu, kad mokydamasis užsienio kalbų galvojau apie diplomato karjerą. Vis dėlto nei ambasadoriumi, nei konsulu netapau, o kalbų mokėjimas dabar praverčia užsienio skaitytojams pristatant savo literatūros kūrinius.