Kalėdos yra metas, kai daug tamsos ir mažiau darbų, todėl yra puiki proga stabtelėti bei susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslus.

Kokios šio švento meto senosios prasmės, kokios dar tik būsimos? Artėjant didžiausioms metų šventėms galima paklausti ar tikrai Kalėdos yra tik dovanų laikas? Jei ne, tai kas už to slypi?

Pagoniškos Kalėdos: ateitis išburiama

Pagoniškos Kalėdos – tai viduržiemis, kai tamsa ir naktis yra pati stipriausia. Naktys vis ilgėjo ir jeigu tai nesiliautų, gyvenimas nugarmėtų į tamsą, nebūtį ir prapultį. Pasaulio antgamtinės jėgos, nežemiškos dvasios pagonims pasireikšdavo visa galia: panašiai kaip ir Rasos metu, tačiau ir visai skirtingai. Per Rasas mūsų gyvenimas susiliečia su dangumi, o per Kalėdas – su požemio, mirusiųjų pasauliu. Abiejų švenčių metu buvo manoma, kad žmonės ir gamta patenka į reikšmingus pasikeitimo taškus. Šiuo metu dievybių ir dvasių padedami galime sužinoti savo likimą: jį nuspėti arba nulemti.

Visi tie spėjimai ir poveikiai buvo šamaniški: burtais ir paslaptingais manipuliavimais dalyviai esą įgyja savotišką ateities nušvitimą. Nori tikėk, nori ne, bet ateitis yra išburiama. Ištraukus šiaudą, liejant į vandenį ištirpdytą vašką, stebint gamtos reiškinius, nuklausant ką šneka gyvuliai ir t.t.

Sakraliniu momentu žmonėms atsiveria lemtis. Sudėtingu, netiesioginiu būdu susižinomi tuo metu patys svarbiausi ateities klausimai: kiek ilgai gyvensime, kur nutekėsime, koks laukia derlius, ar apniks žmones ir gyvulius ligos, ar bus geras derlius ir pan.

Pagoniška ateitis gali būti išburta, nors ji nėra fatališkai nulemta. Ją galime pakreipti burtais, kerais, santarve su protėvių dvasiomis bei sandėriais su dvasiomis ir vėlėmis. Idėja, kad galima ateitį susiplanuoti ir ją susikurti patiems, pagonims atrodė nesuvokiama ir absurdiška.

Krikščioniškos šv. Kalėdos: ateitį kuriame laikydamiesi Dievo plano

Krikščionybė įnešė didelių pokyčių. Bažnyčia moko, kad žmonės turi laisvą valią, tačiau kartu Dievas pateikė aiškų teisingo gyvenimo planą bei primygtinai siūlo jo laikytis. Planas supaprastintai yra toks: gyvenk taip, kad patektum į Dangų. Gyvenimas yra kupinas sunkumų ir išbandymų, tačiau juos įveikti padeda Tikėjimas. Bažnyčia pateikia teisingo ir nuodėmingo gyvenimo apibrėžimus, klaidų atitaisymo prievolę bei būdus.

Šv. Kalėdos tampa vilties – Išganytojo gimimo metas. Per šv. Kalėdas tikintiesiems kasmet patvirtinama, kad Dievas mus taip stipriai myli, jog mūsų išganymui pasiunčia, o paskui ir paaukoja savo sūnų.

Skirtingai nuo pagoniškų Kalėdų, ateities nebereikia burti. Ji bus skirta kiekvienam pagal nuopelnus. Kiekvienas gaus Dievo dovanotą pomirtinį gyvenimą Rojuje, jei laikysis gyvenimo taisyklių.

Šv. Kalėdų metu yra savotiškai kasmet atnaujinama šeimyninė sutartis dėl jos narių pomirtinės ateities. Šeimoje švenčiamas Dievo sūnaus gimimas, kuris garantuoja tos ateities neišvengiamumą. Taigi krikščionybė pateikia nuostabią, stiprią, motyvuotą ir labai įpareigojančią tikinčių žmonių Gyvenimo tikslų formavimo sistemą.

Universitete su studentais nagrinėdavome gyvenimo tikslų, jų pasiekiamumo ir efektyvumo klausimus. Ne kartą teko klausti: „Prašau pakelkite rankas tie, kurie gyvenate laikydamiesi principo: „gyvenu taip, kad patekčiau į dangų“. Deja, pakildavo vos viena kita ranka, o kartais net ir nei vienos. Dominuoja „dabartistai“. Ne todėl, kad tokios gyvenimo filosofijos yra sąmoningai siekiama, bet todėl, kad planuoti savo gyvenimo siekių niekas nemokė…

Nesu kompetentingas giliau analizuoti šiuolaikinio žmogaus santykio su Bažnyčia, tačiau negaliu nematyti, kad jaunimas nebėra religingas, bent jau tokia prasme kaip XIX a. To negalima nepaisyti, nes į vakuumą braunasi antivertybės. Nelikus tvirtų ir neabejotinų gyvenimo orientyrų, juos nesunkiai pakiša rinkodara. Gyvenimo prasmė daliai visuomenės susiaurėja iki primityvių apsipirkimo ar pasilinksminimo tikslų.

Šiuolaikiškos Kalėdos: ateitis nesvarbi

Jeigu pripažinsime, kad didelė dalis gyventojų liko tik formaliais krikščionimis, tai kokias Kalėdas mes švenčiame? Kas jas įprasmina? Eglutė? Kūčiukai? Kalėdų senis ir dovanėlės?  Rodos, šiuo metu dominuoja „maksimų“ ir televizijų šou primestos kičinės Kalėdos.

Susirūpinusiu veidu viena televizijos „žvaigždė“ klausia, kiek valgių reikia paruošti Kalėdų stalui? Kitas „žvaigždūnas“ siūlo susikurti laimę nusipirkus žaidimo bilietą. Ypač daug dėmesio, prekybos centrų džiaugsmui, viešojoje erdvėje skiriama aiškintis, kas kokias dovanas dovanoja, kiek jų reikia ir kaip be jų mes tampame nelaimingi. Kartais atrodo, kad Dievo vieton stojo Vartojimas. Laimė yra kuo daugiau suvartoti? Sakralinių prasmių mažėja arba, geriausiu atveju, jos lieka paraštėje, o šventė tapo apsirijimo, masinio keitimosi atvirukais ir dovanomis procedūra, kurią valdo rinkodaros dėsniai.

Dovanos nėra nei etnografinė, nei lietuviška tradicija ir tikrai ne Kalėdų esmė, tačiau dovanų ritualas yra įsigalėjęs ir jo nepanaikintume jokiais argumentais. Jokia kita šventė nėra taip komercializuota kaip Kalėdos. Prekybininkai uždirba didelį pelną, todėl šį pasipinigavimo metą jie pasistengė ištęsti kuo ilgiau. Kalėdinė prekyba prasideda jau lapkričio vidury. Šeimoms metų pabaiga tapo varginančiu dovanų pirkimo ir jų besaikio dovanojimo ritualu, kai  neretai pritrūksta dėmesio artimam, o nuoširdumą keičia gausumas, brangumas ir dydis.

Kalėdos jau nebe jauki šeimos šventė. Juk būtina paskambinti ir pasveikinti gausybę draugų bei giminaičių, išsiųsti visiems atvirukus. Laikui bėgant atvirukų siuntimas, šis smulkus dėmesio ir pagarbos pareiškimo ženklas, vis „sunkėjo“, transformavosi ir tapo didele įvairiausių institucinių dovanų industrija.

Aukštesnes pareigas užimantis valdininkas, įtakingesnis verslininkas Kalėdų metu gauna šimtus atviručių, lygiai taip pat šimtus ir išsiunčia. Savivaldybės, ministerijos, verslo įmonės šiam tikslui išleidžia nemažas sumas, neretai užsako ir nuperka menininkų kurtus atvirukus, kurie jau tampa brangiomis dovanomis.

Ateities Kalėdos: išdrįskime planuoti ateitį

Šventė visada turi pagrindinį tikslą, apie kurį sukasi visa prasmė. Pačia švenčiausia Kalėdų prasme buvo ir lieka MŪSŲ ATEITIS. Kadaise ji buvo išburiama, vėliau tapo suprasta. Šiandien galima teigti, kad ateitis gali būti planuojama ir savo jėgomis įgyvendinama net ir šiame pasaulyje. Beje, tai visai neprieštarauja ir krikščioniškam mokymui.

Iš senųjų sakralinių ritualų liko tik bendra Kūčių vakarienė. Tačiau ar pamirštų tradicijų vietos negalėtų užimti sąmoningas šeimyninis bendravimas, kuriame jaukiai, būtinai pagarbiai ir dėmesingai aptariami prabėgę metai, įvertinama, kaip sekėsi siekti prieš metus visų, net ir mažiausių šeimos narių, išsikeltus tikslus ir atvirai bendraujant pasidalijama kitų metų planais? Tinkamiausias metas apie tai kalbėtis yra Kalėdos.

Anksčiau tik retam tekdavo laimė tapti savo paties likimo kalviu. Daugelis nugyvendavo likimo skirta gyvenimą: valstiečiu gimęs, juo ir likdavo. Dabar yra kitaip. Kiekvienas gali gyventi tokį gyvenimą, kokį pats pasirenka. Ne valdžia, ne prigimtis, bet mes patys esame savo gyvenimo kelio architektai. Todėl to kelio planavimas yra neparastai svarbus.

Jei sutinkame, kad gilioji Kalėdų šventės prasmė yra šeimos sakralinis susibūrimas, kuriame atsiranda reta galimybė susitelkti bendriems tikslams, apsibrėžti vertybes ir aptarti šeimą sudarančių asmenų tikslus, norus, viltis ir siekius, tada turime sutikti, kad turime tokius tikslus planuoti.

Tikriausiai daugelis pritarsime, kad tokie gyvenimo tikslus ir mūsų santykius formuojantys pokalbiai  yra svarbūs. Tačiau lygiai taip pat daugelis pripažinsime, kad nežinome, kaip juos reikėtų pradėti. Pokalbius apie ateitį stabdo baimė atsiverti ir taip tapti pažeidžiamu bei likti nesuprastu.

Jeigu šiemet ištrauktume pernykščius ar dar senesnius Kalėdų raštelius, kuriuose mes kiekvienas atskirai arba kartu bendrai planavome būsimus metus, pavyktų nuveikti daug daugiau nei traukiant šiaudus iš po staltiesės. Kai tai darome šeimoje, per Kalėdas, tai vaikai mokosi iš tėvų gyventi tikslingai. Tėvai pažįsta augančius savo vaikus, matydami kaip kinta jų tikslai. Viešai paskelbti tikslai, ypač, kai po metų yra aptariami, stipriai įpareigoja. Visa tai padeda mums ir mūsų artimiesiems augti bei remti vienas kitą.

Kalėdos visada buvo stebuklas ir stebuklų metas. Dovanoti burtą, solidarumą dėl ateities – neprilygstama. Tokia dovana nesulyginama su jokia kita. Šią prasmę mes galime išsaugoti. Todėl linkiu visiems išdrįsti ir pabandyti įvykdyti šį kalėdinį ritualą bei suplanuoti savo darbus bei siekius ateinantiems metams. Geriau jauskimės pasimetę dideliuose prekybos centruose, nei aklai klaidžiojantys savo gyvenimo kelyje.