Keletą pastarųjų metų kalbama, kad lietuviai jau senokai persisotino pigiomis kiniškomis prekėmis ir stengiasi jas ignoruoti, tačiau statistiniai duomenys liudija kitokias tendencijas: prekių iš Kinijos Lietuvoje nemažėja.

Pernai Kinijos importo apimtys beveik pasiekė iki krizės buvusį lygį, tai yra 2012 m. į mūsų šalį buvo įvežta kiniškų prekių, vertų 1,83 mlrd. Lt (šiek tiek daugiau jų buvo įvežta tik 2008 metais, tai yra už 1,87 mlrd. Lt). Beje, tai tik oficialūs duomenys, o pridėjus dar ir nelegaliais būdais atkeliaujančias prekes, klastotes, paaiškėtų, kad kiniškų prekių Lietuvoje dar daugiau.
“Veido” kalbinti specialistai teigia, kad dar daugiau, nei yra šiandien, kiniškų prekių namų apyvokos, drabužių ar avalynės lentynose jau net nebegali būti. “Pavyzdžiui, skelbiama, kad aprangos sektoriuje apie 20 proc. prekių dabar yra iš Kinijos, tačiau, mano nuomone, iš tikrųjų kinų produkcijos dalis sudaro daugiau kaip 60 proc. visų prekių“, – skaičiuoja Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinis direktorius Linas Lasiauskas.
Kodėl taip yra? Todėl, kad ir šiandien lietuviams, perkantiems prekes, pagrindinis kriterijus yra kaina, tiksliau, maža kaina, o šiandien mažiausią ją gali pasiūlyti Kinijos gamintojai. Tiesa, viena šiokia tokia permaina įvyko: dabar lietuviai perka nebe pačias pigiausias, labai trumpaamžes, praktiškai vienkartines, o šiek tiek brangesnes, taigi ir bent kiek kokybiškesnes prekes.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas kaip tik ir primena, kad šiandien kiniška etiketė ne visada reiškia pačią prasčiausią kokybę: “Reikia atskirti, kurios prekės sukurtos Kinijoje, o kurios – tik pagamintos. Pasauliniai prekių ženklai, užsakę pagaminti prekę Kinijos fabrike, kiek galėdami prižiūri gamybos procesą ir tikrina kokybę.”
Darbo jėga brangsta ir Kinijoje, todėl gamintojai savo produkcijos gamybą pamažu perkelia į kitas šalis – Indoneziją ar Braziliją, kur darbo jėga pigesnė. Tačiau bent kol kas iš Kinijos importuoti tam tikrą produkciją apsimoka.
Ateityje importo struktūra keisis, tačiau kasdienio vartojimo prekės Lietuvą vis tiek pasieks iš kitų trečiųjų šalių, kuriose darbo jėga pigi ir kurios mažai paiso atsakingos gamybos reikalavimų.
Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, atsiranda vis daugiau vartotojų, kuriems įdomu, kur augo jų drabužio medvilnė, ar ją rinko vaikai, ar buvo teršiama gamta, ar jį gaminantys darbuotojai buvo išnaudojami. Tačiau Lietuvoje taip mąstančių vartotojų – vis dar labai mažai, taigi kiniškų prekių paklausa mūsų šalyje ir toliau išliks didelė.

Kas nori brangių ir prabangių prekių kopijų, be vargo nusiperka turguje arba užsisako per tarpininkus. O ką daryti, kai padirbinį neva iš patikimų rankų nusiperki netyčia?

Vilnietė Marina Gušauskienė, patikėjusi prekybininkų tvirtinimais ir apsipirkusi specializuotoje esą patikimoje parduotuvėje, kitais prekybininkų pasiūlymais susivilios dar negreitai. Mat čiužinys, kuriam esą suteikiama 15 metų garantija, jos namuose nebenaudojamas nepraėjus nė metams.
„Atsiguli į „duobę“, o ryte skauda nugarą. Vis dėlto pigiau man kainuos įsigyti naują čiužinį, nei pardavėjui grąžinti nekokybišką prekę, ypač kai reikia atlikti sudėtingus namų darbus – jį nufotografuoti, įrodyti, kad buvo tinkamai naudojamas, ką jau kalbėti apie transportavimo išlaidas“, – apie maždaug tūkstančio litų vertės pirkinį pasakoja moteris.
Beje, M.Gušauskienė pas tuos pačius prekybininkus įsigijo dar ir žinomo prekės ženklo „Delimano“ keptuvę, kurioje maistą gamino 30 dienų – lygiai tiek, kiek galiojo pinigų grąžinimo garantija.
Pasirodo, taip nesiseka ne jai vienai: jos kaimynė įsigijo nekokybiškus batus, kurie telaikė porą savaičių. Taigi dabar abi kaimynės turi apie ką pasikalbėti. Tiesą sakant, pasikalbėti, o jei dar tiksliau – pasiskųsti įsigytais nekokybiškais gaminiais ar produktais pagrindo turi jau gana daug Lietuvos gyventojų.
Pastebima ir nauja tendencija: naują kasdienio vartojimo daiktų, neatitinkančių tikrosios vertės, bangą atnešė ir elektroninė prekyba.
„Elektroninės parduotuvės įrodinėja, kad pas juos visai realu pusvelčiui įsigyti originalių kvepalų. Ir, beje, gana didelio tūrio buteliukų. Bet visi, kurie dar nepasimokė, turėtų žinoti, kad tai neįmanoma. Iš tiesų 100 mililitrų Calvino Kleino „Euphoria“ kvepalų už šimtą litų neįsigysi. Geriausiu atveju – 30 mililitrų. O jei siūlo šimtą, vadinasi, tai apgaulė”, – pilasi į tikrovę grąžinantys komentarai internetiniuose skundų puslapiuose.
Tiesą sakant, įsigijus neoriginalių kvapalų žala dar pakenčiama, o ką daryti vartotojams, kurie „apsiperka“ dar solidesnėmis sumomis: apsistato namus deformuotais baldais, pasikloja sidabro pluošto čiužinius be sidabro, mūvi vienkartinius aukso žiedus, skausmus gydosi neva medicininiais prietaisais ir pan.
Blogiausia, kad tokių pavyzdžių vis daugėja ir ateityje tik daugės. Taigi natūralu, kad daugėja ir vartotojų skundų: 2013 m. I ketvirtį Valstybinė ne maisto produktų inspekcija išnagrinėjo 870 skundų (43 proc. daugiau nei pernai tuo pat metu). “Ir tų skundų daugės, nes pirkėjų raštingumas didėja, o ir noro kovoti dėl savo teisių atsiranda”, – komentuoja inspekcijos Gaminių kontrolės skyriaus vedėja Danutė Banytė.

Italijoje – didžiulės baudos

Mūsų muitinės pareigūnai siuntose iš besivystančių šalių nuolat randa padirbtos kosmetikos, drabužių, avalynės, galanterijos ir aksesuarų, kurių kokybė apgailėtina. Vien pernai Lietuvoje sulaikyta 390 tokių siuntų, o tai – net 137 555 prekės.
O štai aukštosios mados kalvė Italija į intelektinės nuosavybės teises žvelgia tikrai ne pro pirštus – taupieji, pusvelčiui įsigiję prabangių ženklų prekių, gali atsidurti cypėje. Esą kiekvienas privalo žinoti, kad „Gucci“, „Valentino“, „Dolce&Gabbana“ ir kitų garsiausių mados namų kūrinių negalima įsigyti mokant tik 30 proc. jų vertės.
Italijoje, Europos vartotojų centro duomenimis, klastočių pirkėjai gali būti baudžiami administracine bauda net iki 7 tūkst. eurų, o jų pardavėjams gresia 10 tūkst. eurų baudos arba areštas iki šešių mėnesių. Blogiausiu atveju pirkėjas rizikuoja būti įkalintas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Žinoma, tokios pat nuobaudos galioja ir kitų šalių piliečiams, sumaniusiems apsipirkti pigiau.
Lietuvos muitinės departamento Procedūrų skyriaus vyriausioji specialistė Aistė Žičkutė primena, kad Lietuvos administracinių teisės pažeidimų kodekse sankcijos numatytos tik tais atvejais, kai siekiama turtinės naudos, todėl Lietuvoje klastotes įsigijusieji asmeniniam naudojimui bausmių (tokių kaip, tarkime, Italijoje) tikrai nesulauks.
„Pašte sulaikomos smulkios siuntos, kurių gavėjai paprastai kartojasi. Vadinasi, internete klastotes platinantys pardavėjai ar užsakymo tarpininkai realizuoja jas mažais kiekiais“, – paaiškina A.Žičkutė.
Dažnokai vartotojus suklaidinti gali internete besisukančių prekybininkų naudojamos tam tikros formuluotės. Pavyzdžiui, dažnai galima rasti skelbimų, kad parduodamas „Hermes“ rankinės analogas (tai yra vengiama žodžio “kopija”). Tačiau Muitinės departamento atstovė nukerta, kad intelektinės nuosavybės teisėje sąvokų „padirbtas“ ir „truputį padirbtas“ nėra: viskas, kam gaminti prekių ženklų savininkai nedavė sutikimo, yra klastotė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kai kuriuos lietuviškus prekių ženklus savais jau laiko latviai ir estai, tačiau už Baltijos šalių ribos žinomas lietuviškas produktas – vis dar retas reiškinys.

Lankydamasis Latvijoje netrunki pasijusti kaip namie: užkąsti vilioja “Čili” picerijos iškabos, o apsipirkti – kiekvienam lietuviui puikiai pažįstamos prekybos tinklų “Maxima” ir “Iki” parduotuvės, kur užsukus galima prisikrauti pilną krepšį vien lietuviškų prekių. Dar labiau šį įspūdį sutvirtina Rygos centre pro šalį skubantys jauni latviai su “Coffee Inn” puodeliais rankose ar sušmėžuojantys stendai su vienos ar kitos lietuviškos įmonės reklama.
Pirmaujančios lietuviškos įmonės, jau senokai išaugusios iš vietinių “marškinėlių”, aktyviai plečiasi kaimyninėse valstybėse, eksportuoja, tačiau kai kurios sugebėjo pasiekti dar daugiau: lietuvių pamėgti vietiniai prekių ženklai savais tampa ir kitų šalių gyventojams. “Latviai ne mažiau pasigavo mūsų energingą jaunatvišką ženklą nei lietuviai, jie mielai tapatinasi su mumis”, – “Veidui” tvirtino kavos, parduodamos išsinešti, tinklo “Coffee Inn” vienas įkūrėjų, komunikacijos ir įvaizdžio vadovas Nidas Kiuberis.
Prieš trejus metus Rygoje buvo atidaryta pirmoji “Coffee Inn” kavinė, o šiuo metu Latvijos sostinėje jų jau aštuonios. N.Kiuberis vertina, kad tinklui sekasi puikiai, tad plėstis ketinama ir toliau. „Kai įžengėme į Latvijos rinką, čia jau veikė pora tinklų, bet mūsų formatas šiek tiek skiriasi. Mes orientuojamės ir į kokybišką kavą, ir į tai, kas vyksta aplink ją, – socialinius reiškinius, kultūrinius renginius. Manome, kad išsineštinės kavos pardavimo srityje užimame dominuojančią dalį. Yra toks pamatuojamas žmogiškasis rodiklis – kiek tu mataisi mieste. Aš dažnai vaikštau Rygos centre ir dažniausiai matau žmones, vaikščiojančius su mūsų puodeliu”, – pasakoja N.Kiuberis.
Dažnai latviai vaikštinėja ne tik su lietuviška kava, bet ir su lietuviško prekybos tinklo pirkinių maišeliu. Prekybos tinklus analizuojančios įmonės „IGD Retail Analysis” duomenimis, 2012 m. “Maxima” Latvijoje buvo pirmaujantis prekybos tinklas, užimantis 22,6 proc. rinkos. „Maxima Group” komunikacijos vadovė Olga Malaškevičienė informavo, kad Latvijoje “Maxima” pavadinimą šiuo metu galima pamatyti ant 145 parduotuvių, o plėtrą ketinama tęsti ir toliau.
Latvija yra būtent ta šalis, kurioje išpopuliarėję daugiausiai lietuviškų prekių ženklų, o kai kurie jų netgi prasimušę tarp lyderių. Prie populiariausių lietuviškų prekių ženklų Lietuvos ambasadorius Latvijoje Ričardas Degutis priskyrė ir drabužių parduotuves „Apranga” bei kelionių organizatorių „Novaturą”. Kaimyninėje rinkoje taip pat aktyviai dirba ir reikšmingą rinkos dalį užima daug kitų lietuviškų bendrovių – „Achema”, „Biovela”, „Dojus Agro”, „Euroapotheca”, „Kotryna”, „Linas Agro”, „Kauno grūdai”, „Panevėžio keliai”, „Pieno žvaigždės”, „Žemaitijos pienas”, „Rokiškio sūris”, Vilkyškių pieninė ir t.t.
„Lietuviškų įmonių Latvijoje daugėja. Ypač aktyviai Lietuvos įmonės dirba pastaruosius trejus ketverius metus. O latviai vertina lietuvišką produkciją, laiko ją kokybiška bei, palyginti su latviškomis prekėmis, pigesne”, – “Veidui” komentuoja R.Degutis.

Gera žinia: per pastaruosius trejus metus eksportuojančių įmonių Lietuvoje padaugėjo beveik pusantro tūkstančio.

„Anksčiau konkurencija rinkoje buvo mažesnė, bet, augant mums, augo ir ji. Lygia greta atsirado dar ir kiniškų prekių pasiūla, todėl nori nenori teko atsigręžti į Vakarų Europą, kurioje daugiau vartotojų ir didesni užsakymai. Šiandien Lietuvoje mums jau per ankšta, taigi eksportas leidžia sumažinti gamybos išlaidas ir užtikrinti stabilumą“, – tikina UAB „Gerovė“ direktoriaus pavaduotoja Živilė Ramoškienė.
Plastikinių pakuočių gamintoja, eksporto santykius pirmiausia užmezgusi su Lietuvos verslui jau pažįstamomis Rusijos ir Baltarusijos rinkomis, birželį šiukšlių rūšiavimo maišelių rinkinius pristatė Bulgarijoje ir Ispanijoje, taip nutiesdama savo produkcijai kelią į visą Vakarų Europą.
Svarbu tai, kad ši Kauno bendrovė – tik viena iš daugelio Lietuvos įmonių, plečiančių savo užsienio prekybą arba mąstančių apie rinkas, kuriose galėtų realizuoti produkciją.
Pernai Lietuvos eksportas viršijo viso nepriklausomybės laikotarpio rekordą: palyginti su 2011 m., prekių eksportas išaugo 14,5 proc. ir pasiekė 79,7 mlrd. Lt. Vertinant jau nebe visą laisvosios rinkos dvidešimtmetį, bet pastaruosius ekonomikos nuosmukio ir lėto atsigavimo metus, pernai prekių eksportas krizinių metų lygį peraugo dvigubai. Čia kyla klausimas, ar eksporto rodiklius didina tik senieji eksportuojai, ar eksportuotojų skaičius mūsų šalyje apskritai didėja.
Pasirodo, kukli vidaus rinka į plačiuosius užsienio vandenis gena vis daugiau Lietuvos verslo – randasi ir mažų eksportuotojų, prisidedančių prie įspūdingų eksporto augimo šuolių. „Veido“ kalbinti ekspertai kaip sutarę tvirtina, kad šiandien nerastume įmonės, negalvojančios apie partnerių paiešką užsienyje. Beje, įmonės ne tik ieško, bet ir randa: pernai, palyginti su 2011 m., eksportuojančių įmonių padaugėjo pustrečio šimto.
„Net ir mažesnės įmonės, kurios anksčiau nieko neeksportavo, dabar bando ieškoti užsienio rinkų. Pavyzdžiui, maisto pramonės įmonės savo gaminius pamažu pradeda tiekti Airijos, Kanados lietuvių bendruomenėms, nors šios produkcijos kiekis ir pelno marža nedideli. Vienas ūkininkas taip pat pasakojo besižvalgantis, kas galėtų pirkti jo medų ne Lietuvoje, nes iš vidaus rinkos išgyventi darosi labai sunku“, – priežastis, kodėl ne tik stambieji verslininkai visomis išgalėmis bando tapti eksportuotojais, apžvelgia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Simbolines produkcijos siuntas į svečias šalis galima laikyti pirmaisiais eksporto bandymais, kurie prieinami net ir mažoms įmonėms. Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas teigia, kad atsiranda ir kitokio įdirbio eksporto srityje: smulkieji, įsikūrę netoli Lietuvos pasienio, neretai tiesiog atsitiktinai randa kaimynų partnerių ir pradeda tiekti produkciją į Lenkiją ar Latviją.
„Eksporto galimybių šiandien ieško absoliučiai visos kompanijos. Verslo darbas prasideda nuo distributoriaus paieškos, vėliau laukia kainos skaičiavimas, derybos ir galbūt pirmieji užsakymai. Tačiau kol užsienio pardavėjas parduos gautą produkciją, jis iš įmonės akiračio gali išnykti net pusmečiui, o vėliau sugrįžti prašydamas įvykdyti naują užsakymą arba, priešingai, atsisakyti produkcijos, nematydamas perspektyvų“, – aiškina G.Bagušinskas.
Laimei, užsienio verslininkai linkę pasitikėti lietuviška produkcija, tai matyti ir iš jų užklausų. Tarptautiniame Vilniaus oro uoste įsikūrusio EXPO centro direktorius Martynas Čepelis skaičiuoja, kad per mėnesį nuolat veikiančią įmonių ekspoziciją išvykimo salėje aplanko 5 tūkst. keliaujančių svečių, iš kurių maždaug pusė palieka savo kontaktinius duomenis arba išsiveža informacijos apie jiems aktualias įmones.
„Mūsų verslininkų sėkmės istorijos džiugina, bet dar daugiau jų tikimės ateityje, nes šiuo metu derybos su užsienio kompanijomis tik įsibėgėja. Kai kurie klientai dėl konkurencinių sumetimų vengia dalytis realiais, išmatuojamais laimėjimais, tačiau vertindami bendrus rezultatus, klientų informaciją ir progresą praėjusį pusmetį galime drąsiai teigti, kad užsienio rinkoms esame įdomūs“, – verslininkus nenuvertinti savo jėgų skatina M.Čepelis.

Eksportas aktualus visiems
VšĮ „Versli Lietuva“ duomenimis, pernai du trečdaliai visos pramonės produkcijos buvo realizuota eksporto rinkose, o paslaugų sektorius taip pat didina eksporto dalį savo pardavimo struktūroje. Eksporto plėtra arba persiorientavimu į užsienį rūpinasi visų sektorių įmonės, nepaisant jų teikiamų paslaugų ar gaminamos produkcijos. Tiesa, užsienio vartotojai ypač svarbūs maisto pramonei, nes Lietuvoje šiame sektoriuje konkurencija milžiniška. Be to, traukiantis ir taip mažai vidaus rinkai, brangesni produktai Lietuvoje neranda savo pirkėjo, o galutinio vartojimo prekes gaminantis verslas pasirinkti adekvačią kainodarą ir pasiekti didesnę pelno maržą neretai pajėgia tik užsienyje.
Be šių priežasčių, „Verslios Lietuvos“ vyriausiasis analitikas Vladimiras Ivanovas eksportuotojų masiškumą, kaip natūralią pasekmę, sieja ir su įsteigtų įmonių gausėjimu, ir su gamybos stabilumu. „Kai kurių sektorių įmonėms būtų sunku pasiekti masto ekonomijos efektą realizuojant savo produkciją vien Lietuvoje. Žinoma, eksportuoti skatina ir didesnės eksporto rinkose realizuojamos produkcijos kainos“, – pabrėžia analitikas.
S.Besagirskas antrina, kad verslas, gaminantis tarpinius metalo, chemijos produktus, visada juos daugiausia eksportuodavo, tačiau gaminantieji galutinio vartojimo prekes negali atsigriebti už pastaraisiais metais vykusį žaliavų brangimą, todėl renkasi gaminius realizuoti už Lietuvos ribų, kur galėtų padidinti jų kainą. „Iš keliolikos maisto pramonės įmonių vadovų girdėjau prisipažinimų, kad vidaus rinkoje produktai parduodami su nuline pelno marža ar net nuostolingai. Esą apskaičiavus įrangos našumą, darbuotojų skaičių, gamybos sąnaudų sumažinti nėra kaip, todėl naudojamasi nuolaidomis perkant didelį žaliavų kiekį, o pelnas generuojamas tik iš eksporto. Jie tikina, kad radę bent porą partnerių užsienyje vidaus rinkos atsisakytų visiškai, nes prekiauti nuostolingai ilguoju laikotarpiu negali“, – verslininkų eksporto pasirinkimo motyvus aiškina S.Besagirskas.

Mažiesiems ir vidutiniokams brangu
Nepaisant kai kuriais atvejais jau gyvybiškai svarbaus poreikio žengti į užsienio rinkas, privilegija pradėti bendradarbiauti su užsienio partneriais nuo nulio gali pasinaudoti tik vidutinės ir didelės įmonės. Partnerių paieška reikalauja laiko ir materialiniu požiūriu brangių investicijų. Parengiamųjų darbų sąraše rikiuojasi daug kintamųjų: ir tinkama įmonės kvalifikacija, ir kompetentingas specialistas, pasiruošęs atsakyti į bet kokias užklausas, ir įmonės patirtis, ir tinkamas pačios produkcijos parengimas bei pristatymas.
Žinoma, atsiranda ir brangiai įkainojamų specifinių reikalavimų, pavyzdžiui, išruošiant gaminius į išskirtines rinkas, jiems reikia gauti specialius sertifikatus. Deja, net ir patenkinus tokius reikalavimus užsakovams gali neįtikti kompanijos gamybiniai pajėgumai, nelanksti kainodara, todėl įmonės turi būti nusiteikusios deramai pristatyti produktą, perorganizuoti gamybos procesus ir protingai paskirstyti žmogiškuosius išteklius. Būtent dėl šių priežasčių smulkesnėms įmonėms be išorinės pagalbos sunku įgyvendinti tokius uždavinius.
Tačiau atrodo, kad Lietuvos verslas mokosi ir keičiasi: pernai 144 „Verslios Lietuvos“ organizuotuose renginiuose apsilankė 5300 dalyvių, o konsultacijų eksporto klausimais prašė 650 klientų.
„Verslios Lietuvos“ akademijos patarimais pasinaudojo ir Kauno „Gerovė“. Ž.Ramoškienė prisimena pirmuosius žingsnius užsienio rinkose ir daro išvadą, kad net vidutinei įmonei be ES struktūrinių fondų paramos ir patarimų pradėti būtų buvę labai sunku. „Gerovė“, pasinaudojusi ES parama, išvyko į tarptautinę „Scanpack“ parodą, iš kurios parsivežė jau pasirašytus kontraktus bei dar apie 50 verslo kontaktinių duomenų.
G.Bagušinskas perspėja, kad užsakovai atidžiai vertina įmonės pastangas, todėl jei ši stokos įdirbio, partneriai nusigręš. „Pirmiausia reikia pasitikrinti, kaip esi pasirengęs eksportui, kitaip tariant, dalyvauti parodoje“, – rekomenduoja pašnekovas.
Užsienio parodose pristatyti savo produkciją mažoms ir vidutinėms įmonėms 2007–2013 m. padėjo Ūkio ministerijos administruojama ES paramos priemonė „Naujos galimybės“, kuriai paskutiniuoju kvietimu per du mėnesius pateikta 300 paraiškų dėl 34,9 mln. Lt. Vis dėlto ir tolesnės išlaidos atsieina gana brangiai.
S.Besagirskas siūlo modelį, kaip smulkesniems rinkos žaidėjams, ribojamiems finansinių galimybių ar žmogiškųjų išteklių, susivienyti bendram tikslui. Pavyzdžiui, penkios bendru prekės ženklu veikiančios įmonės galėtų ieškoti stambių užsakovų ir naujų rinkų, o paieškų sąnaudas pasidalyti. Bendrą įdirbį esą galėtų paskatinti ir ES parama, padengianti 50 proc. išlaidų. Tada naujų rinkų ieškoti važiuotų ne penkių atskirų įmonių atstovai, bet vienas, atstovaujantis penkioms įmonėms, taip esą būtų ir pigiau, ir efektyviau.
„Įmonės sutaupytų rinkų tyrimams, kvalifikacijos kėlimui, naujų rinkų paieškai, nes galėtų pasiskirstyti darbus: vienas atsakingas už rinkodarą, kitas už ryšius, trečias už žaliavų užsakymą ir pirkimą. Viena įmonė, išeinanti į rinką, yra maža ir savo apyvarta, ir pajėgumais, o susivienijusios tampa stipresnės. Be to, sujungusios žinias bendram tikslui įmonės tampa konkurencingesnės tarptautinėje arenoje“, – tvirtina Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros klasterių plėtros koordinatorė Vaidė Sakalauskienė.

Vis dažniau Lietuvos gyventojai iš užsienio elektroninių parduotuvių siunčiasi brangesnes siuntas. Tarptautinės siuntų gabenimo kompanijos „Ecoparcel Group“ atstovai pastebi, kad į šalį dažniau keliauja žymių prekių ženklų gaminiai, o brangūs siuntiniai draudžiami papildomomis sumomis.

Išskirtinių prekių ieškantys Lietuvos gyventojai iš užsienio svetainių pamėgo siųstis drabužius bei įvairius aksesuarus: rankines, avalynę, papuošalus. Tarp dažniausiai siunčiamų prabangos prekių – Prancūzijos „Louis Vuitton“, Italijos „Armani“, Didžiosios Britanijos „Burberry“ mados namų kūriniai. Kad į Lietuvą vis dažniau atkeliauja brangesnės siuntos liudija ne tik žymių prekinių ženklų pavadinimai ant pakuočių, bet ir draudimo sumos.

„Visos siuntos, kurių vertė yra iki 500 eurų, yra apdraudžiamos nemokamai. Pastebime, kad mūsų klientams vis dažniau prireikia papildomo draudimo – vadinasi, gabenami vis brangesni siuntiniai. 2012 m. į Lietuvą iš užsienio e. parduotuvių iš viso buvo pristatyta maždaug 45 tūkst. papildomai draustų siuntinių, o tai beveik 3 kartus daugiau nei 2011 m.“, – teigia „Ecoparcel Group“ vadovas Andrius Balkūnas.

Daugiausiai prabangos prekių užsakoma iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos e. parduotuvių. „Ecoparcel Group“ atstovai pastebi, kad vis daugiau brangių siuntų atkeliauja ir iš Kinijos. Nors siuntos užsakomos iš įvairiausių pasaulio šalių e. parduotuvių, tačiau jos dažnai atgabenamos iš sandėlių Lenkijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

„Didelė dalis brangesnių gaminių pirkėją atranda būtent šių šalių rinkoje, todėl pardavėjams prekes patogiausia sandėliuoti Lenkijoje ir D. Britanijoje. Gausūs siuntų srautai taip pat plaukia ir į Rusiją, tarp kurių – ir paauksuota vonios įranga“, – pastebi A. Balkūnas.

„Ecoparcel Group“ generalinis direktorius tvirtina, kad pastaruoju metu užsienio e. parduotuvės pačios ėmė ieškoti siuntų kompanijų, kurios turėtų galimybę siuntas pristatyti į augančias tris Baltijos šalių rinkas.

„Logistikos paslaugos reikalingos 90 % visų įmonių. Vis sparčiau besivystant elektroninei prekybai interneto svetainės panoro klientus aptarnauti ir Baltijos regione. Svetainės ieško logistikos partnerių, kurie gali garantuoti stabilų aptarnavimą, patrauklius įkainius ir trumpą pristatymo laiką, todėl kiekvienam atvejui tenka taikyti individualų sprendimą“, – kalba A. Balkūnas.

2011 m. kompanija iš Lietuvos ir į Lietuvą gabeno 1,2 mln. siuntų. Planuojama, kad 2012 m. šis skaičius bus 22 % didesnis.

Daugiausiai eko prekių perka bei sutinka už jas mokėti didesnę kainą – atradėjais vadinamas vartotojų segmentas – tai aukštesnių pajamų, vyresnės nei 30 metų amžiaus didmiesčių gyventojos. Tačiau labiausiai prijaučia atsakingam ir ekologiškam gyvenimo būdui kitas vartotojų segmentas – siekėjai, arba materialiai apsirūpinę ir iš anksto žinantys ko nori karjeristai.

Tuo metu abejingiausi eko vartojimui vadinamieji konservatyvieji vartotojai – pensijinio amžiaus kaimo gyventojai. Tai parodė rinkos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas tyrimas TNS Atlas™. Šių duomenų pagrindu buvo sukurtas unikalus Lietuvos vartotojo aprašymas – „Consumer CV“.

„Consumer CV“ – vartotojų rinkos segmentacija, grindžiama šešių skirtingų segmentų vertybinėmis orientacijomis bei jų ypatumais. Atsižvelgiant į tai, daugiausia, ketvirtadalį, visų šalies vartotojų, sudaro vadinamieji stabilieji vartotojai. Penktadalį vartotojų sudaro vadinamieji pragmatikai, 18 proc. – konservatyvieji vartotojai. Po 13 proc. visų vartotojų apima rizikuojantieji ir siekėjai, mažiausias, tačiau vienas svarbiausių, vartotojų segmentas yra atradėjai – 11 proc.
Ekologiškus produktus perka beveik kas antras Lietuvos vartotojas. Įsigyti ekologiškus produktus daugiausia suinteresuoti atradėjai (55 proc.), rizikuojantieji (52 proc.) ir siekėjai (51 proc.). Ekologiškų produktų neperka maždaug 7 iš 10 konservatyviųjų vartotojų (73 proc.) ir 6 iš 10 – iš pragmatikų (61 proc.).
Beveik pusė, arba 45 proc. visų vartotojų sutinka, kad už natūralius maisto produktus verta mokėti didelę kainą. Tam daugiausia pritaria atradėjai – 61 proc., rizikuojantieji – 53 proc. ir stabilieji –  52 proc.
Vertinant gyvenimo būdo ekologiškumą, net 46 proc. visų vartotojų nerimą kelia tarša ir kamščiai, kuriuos sukelia transporto priemonės. Tai ypač aktualu daugiau nei dviem trečdaliams, arba 72 proc. siekėjų. Taip pat tuo rūpinasi daugiau nei pusė stabiliųjų – 59 proc. ir atradėjų –  51 proc. Šie trys segmentai taip pat gan aktyviai rūšiuoja šiukšles – atitinkamai 57 proc., 52 proc. ir 46 proc. iš kiekvieno jų segmento. Daugiau nei pusė siekėjų (59 proc.) pasirengę kompromisams ir gali keisti savo gyvenimo būdą į palankesnį aplinkai. Taip pat  prie to prisidėtų rizikuojantieji (56 proc.) ir atradėjai (55 proc.).
Mažiausią susidomėjimą ekologija – nuo maisto produktų pirkimo iki nerimo dėl aplinkos bei gyvenimo būdo – demonstruoja konservatyvieji vartotojai, kurių pagrindą sudaro pensijinio amžiaus asmenys. Nuo jų mažai atsilieka pragmatikai, suinteresuoti kuo mažesne kaina ir nesidomintys eko idėjomis.
Rizikuojantieji – tai jaunimas iki 30 metų, kuris į visas naujoves reaguoja su entuziazmu ir noru pabandyti ką nors naujo, tačiau pasižymi nepastovumu. Šio segmento atstovai mėgsta apsipirkinėti ir tarpusavyje aptarinėti prekių ženklus, dalytis patarimais ir klausinėti. Jie entuziastingai prisideda prie atsakingų vartojimo kampanijų, renkasi aplinkai nekenksmingas prekes ir socialiai atsakingų įmonių gaminius. Daugiau nei kiti naudojasi žiniasklaidos priemonėmis, ypač įsitraukę į internetą.
Siekėjai – vyresni už rizikuojančius, materialiai apsirūpinę ir karjerą padarę asmenys, kurie jaučiasi padėties šeimininkais ir iš anksto apgalvoja savo sprendimus. Kad būtų tikri dėl savo pasirinkimo, siekėjai pirmenybę teikia pripažintiems ir garsiems prekių ženklams. Jie pasiruošę už kokybiškus, natūralius, ekologiškus produktus mokėti daugiau. Jie labai aktyvūs visų medijų vartotojai – žiūri didžiuosius TV kanalus, skaito didžiuosius dienraščius, verslo ir pažintinius žurnalus, renkasi roko ir alternatyvią muziką transliuojančias radijo stotis.
Pragmatikai – tai 20–39 metų vartotojai, dažniau vyrai, siekiantys tvirtai stovėti ant žemės ir pasitikėti savimi. Kaip vartotojai, pragmatikai pirmenybę teikia žinomoms prekėms, tačiau nėra geri prekių ženklų žinovai. Jie nepasiruošę daugiau mokėti nei už kokybiškas, nei už atsakingo vartojimo prekes ir renkasi tai, kas pigiau. Šio segmento vartotojai yra aktyvūs interneto vartotojai, tačiau čia apsiriboja labai siaura veikla.
Konservatyvieji – iš aktyvaus darbo pasitraukę pensijinio amžiaus kaimo gyventojai. Kaip vartotojai, jie gana inertiški, nes laikosi nusistovėjusių įpročių. Pasyviai domisi prekių ženklais, tačiau pagrindinis pasirinkimo kriterijus lieka žemesnė kaina. Iš media kanalų dažniausiai renkasi televiziją, lietuvišką muziką transliuojančias radijo stotis.
Stabilieji – vidutinio ir vyresnio amžiaus, dažniau moterys su vidutinėmis šeimos pajamomis, kurios siekia stabilumo. Pirmenybę teikia jau išbandytiems, tradiciniams, savo šalyje pagamintiems produktams. Taip pat stengiasi pirkti prekes, geriausiai atitinkančias kainos ir kokybės santykį. Tradicinės medijos vartotojai – skaito knygas ir spaudą, seka žinias. Internetu naudojasi vidutiniškai aktyviai..
Atradėjai – nuo 30 metų amžiaus, dažniau moterys, su aukštuoju išsilavinimu, didmiesčių gyventojai. Tai raktinis vartotojų segmentas. Atradėjai – aktyvūs vartotojai, taip pat ir kultūros, todėl kiti juos vertina kaip nuomonės lyderius. Palaiko socialiai atsakingas iniciatyvas. Yra pasiryžę mokėti daugiau už kokybę, sveikesnį produktą, skaidrią ir sąžiningą prekybą, modernumą. Iš žiniasklaidos kanalų daugiausiai naudojasi internetu, vertina spaudą.
„Consumer CV“ buvo sukurtas „TNS  Atlas™“ tyrimų duomenų pagrindu. Šis tyrimas buvo atliktas 2012 m. vasario – balandžio mėnesiais, o jame dalyvavo 1847 Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 m. amžiaus. Šio tyrimo tikslas – nustatyti tikslines produktų vartotojų grupes, surinkti informaciją apie žmonių pirkimo ir vartojimo įpročius.

Skaitytojai pastebi, kad prekybos centrams taikant nuolaidas visai konkrečių prekių grupei, iš lentynų tuo laikotarpiu dažnai dingsta brangesnės ir  populiaresnės prekės. Tarkime, neseniai prekybos tinkle “Maxima” su didele nuolaida buvo parduodamos lėlės, tačiau tarp jų kaip tik tą savaitę neliko itin populiarios, ne akcijos metu apie 90 Lt kainuojančios lėlės.

Tas pats pasakytina ir apie drabužiais prekiaujančias parduotuves, kuriose neretai paskelbus akciją visiems paltams, striukėms ar kelnėms iš apyvartos laikinai išimami patys populiariausi ir brangiausi gaminiai.
Kieno tai iniciatyva – prekybininkų, kuriems tiesiog neapsimoka su nuolaida parduoti tam tikrų prekių, o gal gamintojų bei tiekėjų, atsisakančių dalyvauti prekybos centro sumanytoje akcijoje?
Kaip aiškino prekybos tinklo “Rimi” atstovė spaudai Raminta Stanaitytė-Česnulienė, prieš taikant nuolaidą visai prekių grupei su gamintojais vyksta derybos. Tiek ji, tiek gamintojai pabrėžia, kad prievarta dalyvauti akcijoje niekas neverčiamas, ir jei gamintojai ar tiekėjai nesutinka, tuomet nuolaidą jų prekėms prekybos centras taiko savo sąskaita, bet, pasak prekybos tinklo atstovės, prekės iš apyvartos niekuomet nėra išimamos.
Kad prekės iš lentynų akcijų metu neišimamos, tikino ir prekybos centro “Iki” atstovas spaudai Valdas Lopeta.
Vis dėlto pasaulinė praktika rodo, kad asortimentas akcijų metu labai dažnai koreguojamas: populiarios prekės tada neparduodamos, o akcinių prekių kiekis paprastai būna labai ribotas. Štai kodėl prekybos centruose dažnai prie akcijomis pažymėtų lentynų tenka pamatyti užrašą “Labai atsiprašome, šiuo metu prekės neturime”.

Jau daugiau nei 80 proc. pasaulyje parduodamų plataus vartojimo prekių pagaminama Kinijoje, šių prekių daugėja ir Lietuvos parduotuvių lentynose. Kai kuriose prekių kategorijose didžiausia pasaulyje eksportuotoja Kinija jau kelinti metai yra nenurungiama lyderė.
Pavyzdžiui, kaip teigia UAB „Kinijos vartai“ direktorius Gražvydas Virvičius, lietuviai šiandien nuperka daugiausiai kiniškų elektronikos prekių: ypač populiarūs MP3 grotuvai, televizoriai, įvairūs buities prietaisai, automobilių navigacijos įrenginiai. Taip pat lietuviai itin noriai perka kiniškus baldus, indus, vaikiškus žaislus, tekstilės gaminius.
Prekybos tinklo „Maxima“ atstovė Olga Malaškevičienė teigia, kad lietuviai ypač yra pamėgę kiniškus indus – jų nuperkama gerokai daugiau nei pagamintų kitose šalyse. „Tačiau Kinija, kaip gamybos šalis, mūsų tinklo parduotuvėse dar nedominuoja“, – pripažįsta O.Malaškevičienė.
VšĮ „Versli Lietuva“ gen. direktoriaus Pauliaus Lukausko teigimu, jei didžiausi pasaulio gamintojai gamybos šalimi ir toliau rinksis Kiniją, tai šių prekių dalis išliks didelė ir Lietuvos parduotuvių asortimente. Tuo labiau jei kalbame apie tokią kategoriją prekių, kurių pati Lietuva negamina arba gamina labai mažai. „Jei kompanija „Apple“ toliau gamins „iPad’us“ Kinijoje, tai mes ir pirksime juos kiniškus. Mums aktualesni tie produktai, kuriuos mes patys gaminame, bet ir čia visada bus tokių pirkėjų, kuriems svarbiausia maža kaina, bet ne kokybė ir kur ta prekė pagaminta. O nukonkuruoti kinus kaina lietuviai niekada nebus pajėgūs“, – neabejoja P.Lukauskas.
Tiesa, Kinija pastaruoju metu itin stengiasi gerinti prekių kokybę, mėgina kratytis ir pigios darbo jėgos šalies etiketės. Pavyzdžiui, šalis siekia prekes žyminčius užrašus „Pagaminta Kinijoje“ pakeisti naujais – „Sukurta Kinijoje“.

Šiais metais diržus visi turėsime susiveržti dar labiau, mat jau nuo sausio pirmosios pabrango beveik viskas. O tų produktų ar paslaugų, kurių kainos dar nepasikeitė, brangimo sulauksime po kelių mėnesių. Kiek masinį kainų šuolį aukštyn lemia objektyvios priežastys, o kiek – trumparegiški politikų sprendimai?

Nuo pirmosios šių metų dienos visoje Lietuvoje jau įsigaliojo didesni tarifai už suvartotą elektros energiją, o Vilniaus, Kauno, Ignalinos, Jurbarko, Šilutės gyventojams dar teks daugiau mokėti ir už šildymą bei karštą vandenį. Iškart po Naujųjų daugiau nei 20 centų už litrą šoktelėjo degalų kainos, Vilniuje 20–30 centų už kilometrą daugiau tenka mokėti važiuojant taksi. Daugelis kabelinių televizijų operatorių pabrangino abonementinį mokestį, o vairavimo mokyklos 100–200 Lt – vairuotojų rengimo kursus. Rūkaliai maždaug 30 centų daugiau plos už pakelį cigarečių.
Dar nuo šių metų didėja mokesčio tarifas už požeminį vandenį, durpes, žvyrą ir kitus valstybinius gamtos išteklius, tad iš šių medžiagų gaminamas kuras, taip pat statybinės medžiagos, asfaltas daugiau ar mažiau brangsta. Nuo kovo didės televizorių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių, atminties kortelių, USB atmintinių kaina.
Panevėžiečiams teks daugiau mokėti už viešojo transporto bilietus, kurie vidutiniškai pabrango 20 proc., o šiauliečių šeimas, auginančias ikimokyklinio amžiaus vaikus, užgriuvo nauji mokesčiai už darželį – jie padidėjo trečdaliu.
Tačiau bene didžiausias smūgis visų Lietuvos gyventojų laukia užsukus į maisto prekių parduotuves – mėsos kainos artimiausiu metu kils 5–10 proc., kiti produktai taip pat neišvengiamai brangs.
Kaunietė Asta Liaugminė sako su siaubu laukianti sąskaitų už šildymą, karštą vandenį ir elektrą. „Už šildymą teks mokėti maždaug septyniais litais daugiau, panašiai kyla ir karšto vandens kaina, dar keturiais litais išauga sąskaita už elektros suvartojimą. Atrodo, sukma pasikeičia ne tiek ir daug, bet kai pridedi didesnes išlaidas už degalus, maisto produktus, kabelinę televiziją, tai norisi verkti. Juk atlyginimas nė vienu litu nepadidėjo“, – skundžiasi 35-erių metų moteris.
Jos nuomone, kalti Lietuvos politikai, galvojantys tik apie tai, kaip išgyventi šią dieną, ir, užuot ieškoję sprendimų, dėl kylančių kainų kaltinantys pasaulines naftos kainas.

Valdininkai tikisi, kad kainos pačios nukris

Ekonomistų ir finansų ekspertų vertinimu, elektros bei šilumos kainų kilimui svyravimai pasaulinėse rinkose turi nemažai įtakos, tačiau Vyriausybei nusistačius protingus energetikos politikos prioritetus, jas galima suvaldyti. „Pakilus naftos kainoms, po šešių mėnesių kyla ir dujų kaina. Jeigu šilumos gamybai naudojamos dujos, tai atsiliepia vartotojams. Ši priežastis objektyvi, nepriklausanti nuo mūsų politikų sprendimų, tačiau laiku padarytos kai kurių savivaldybių investicijos į biokuro įrangą apsaugo jų gyventojus nuo šilumos brangimo“, – tvirtina „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Jo nuomone, visiškai atsisakyti dujų naudojimo šilumai gaminti nereikėtų, tačiau būtina turėti alternatyvą ir reaguojant į pasaulines kainas nuspręsti, kuriuos išteklius naudoti. „Biokuras yra perpus pigesnis, tačiau Vyriausybė, UAB „Vilniaus energija“, sostinės, Kauno ir kitų miestų savivaldybės niekaip nepereina prie darbų. Strategijos gerai surašytos, bet nevykdomos. Be to, šildymo kainomis susirūpinama tik prasidėjus sezonui, o pavasarį ir vasarą tikimasi, kad dujos atpigs arba bus šilta žiema“, – valdininkus kritikuoja Ž.Mauricas.
Dėl padidėjusių elektros kainų, finansų analitikų teigimu, valstybės vyrai taip pat turėtų prisiimti atsakomybę. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkės pavaduotojas Danas Janulionis nurodo, kad pagrindinė elektros brangimo priežastis – kylančios jai gaminti naudojamų importuotų gamtinių dujų kainos, kurios praėjusių metų pabaigoje buvo net 37 proc. didesnės nei 2010 m.
Tačiau ne vien objektyvios priežastys kilstelėjo elektros tarifus. „Yra nemažai politinių sprendimų, kurie lemia kainos didėjimą, pavyzdžiui, leidimas stambioms įmonėms naudoti savo pasigamintą elektrą. Taip viešojo tarifo našta gula ant paprastų vartotojų pečių“, – aiškina „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.
Be to, pasak Ž.Maurico, per mažai dedama pastangų, kad sumažėtų energetinė priklausomybė nuo Rusijos ir būtų galima daugiau elektros pasigaminti iš alternatyvių šaltinių. „Po kelerių metų planuojama nutiesti kabelį, sujungsiantį Lietuvos ir Švedijos tinklus, tada elektra turėtų šiek tiek atpigti. Tiesa, tai nebus panacėja, nes Skandinavijos šalyse elektra pigesnė tik vasarą, o žiemą jos kaina didesnė nei Lietuvoje“, – teigia ekonomistas ir priduria, kad jeigu valdininkai ir toliau manys, kad problemos išsispręs pačios, priiminės trumparegiškus sprendimus, tai elektros kainos dar kils.
Estijoje, V.Klyvienės žiniomis, šiemet elektros kainos taip pat kyla – net 6 proc. Nors estams energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos užtikrina elektros tinklų jungtis su Suomija ir dujų gavyba iš skalūninių uolienų, elektra brangsta dėl rinkos liberalizavimo ir atvėrimo. O Latvijoje pokyčius lems tik pasaulinės dujų kainos, mat šioje šalyje nemažai elektros energijos pagaminama hidroelektrinėse – tokia elektra viena pigiausių.
Lietuvos radijo korespondentas Latvijoje Arūnas Vaikutis sako, kad pas mūsų kaimynus elektra brango pernai, o šiemet kainų kelti neplanuojama. „Už suvartotas 1000 kWh per mėnesį mokama 8 latai (apie 40 Lt), dar 500 kWh, jeigu reikia, suteikiama už tą pačią kainą, o paskui kuo daugiau suvartoji, tuo daugiau moki. Kad brangs visi maisto produktai, Latvijoje taip pat neskelbiama. Nuo sausio pirmosios 1,6 santimo pabrango tik degalai, nes įvestas mokestis už degalų rezervų saugojimą ir 10–30 proc. didėja viešbučių paslaugų kainos. Nors pernai Rygoje apsilankė daugiau kaip milijonas turistų, viešbučių savininkai aiškina kainas keliantys dėl didėjančių sąnaudų“, – atskleidžia A.Vaikutis.

Ar iš tiesų PVM lengvatos neduoda naudos?

Užtat mes vidutiniškai 1,4 cento už kilovatvalandę daugiau nei pernai mokėsime už elektrą, vilniečiams sausį bus maždaug 1,3 proc. brangesnė nei gruodį šiluma, o Kaune šilumos kaina šoktelės apie 3,07 proc. Negana to, dar daugiau plosime už degalus, kurie Lietuvoje ir taip brangesni nei pas kaimynus. „Turime savo naftos perdirbimo gamyklą, tačiau Lietuvoje benzino kainos maždaug 20 centų už litrą didesnės nei Latvijoje, nes AB „Orlen Lietuva“ latviams degalus parduoda pigiau. Bendrovės atstovų nuomone, tai normali kainodara stengiantis išlaikyti Latviją kaip klientę, tačiau dėl to kenčia Lietuvos vartotojai“, – dėsto Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentas Lukas Vosylius.
Jo vertinimu, ne vien tik pasaulinės naftos kainos lemia degalų brangimą Lietuvoje ir dėl to, kad mūsų šalyje degalams taikomas vienas didžiausių akcizų visoje Europoje. „ES direktyvose nurodyta, kad jis turėtų būti 1240 Lt už 1000 litrų, o mūsų Vyriausybė nustatė 1500 Lt“, – primena L.Vosylius.
Itin didelius mokesčius dėl to, kad kyla kainos, kaltina ir maisto pramonės atstovai. „Vokietijoje PVM žaliai mėsai yra 7 proc., Lenkijoje – 5 proc., o pas mus – 21 proc. Skelbiama, kad Lietuvoje per dvejus metus net 13 kg sumažėjo vieno gyventojo kiaulienos suvartojimas, tačiau žmonės nenustojo mažiau valgyti. Mėsos parsiveža iš Lenkijos. O Lietuvoje ne tik kad nesurenkamas PVM, bet smunka ir gamyba“, – neabejoja Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius.
Jo tvirtinimu, mėsos produktų kainos artimiausiu metu 5–10 proc. kils ir dėl pabrangusios žaliavos. Mat 2010 m. pakilus grūdų kainoms mėsos gamintojai skirtumą kurį laiką bandė kompensuoti iš savo rezervų, tačiau dabar tai jiems jau per sunki našta. Be to, rinką išbalansavo sienas atvėrusi Kinija, į kurią pernai buvo išvežta daug kiaulienos, jautienos, todėl Europoje jos pradėjo stigti.
V.Klyvienės nuomone, tokie mėsos gamintojų argumentai – manipuliacijos. „Mažėjant vartojimui, tiesiog norima kompensuoti prarandamas pajamas. Juk latviai, estai perka žaliavas tokiomis pačiomis kainomis, tačiau ten kainos nesikeičia. PVM tikrai netrukdo konkuruoti rinkoje. Be to, mažesnis tarifas negarantuoja mažesnių kainų vartotojams, tik gamintojams duoda didesnį pelną. Prieš keletą metų mėsai buvo taikomos PVM lengvatos, tačiau vartotojai atpigusiais produktais džiaugėsi vos keletą mėnesių, tad nei valstybė, nei pirkėjai naudos negavo“, – paaiškina „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims.
Beje, panaši situacija pernai pasikartojo ir viešbučių srityje – apgyvendinimo paslaugų sektoriui pritaikius lengvatinio 9 proc. PVM tarifą kainos nesumažėjo. Nors šiemet jis nepratęstas ir todėl, pasak Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentės Evaldos Šiškauskienės, viešbučiai turėjo sustabdyti investicinius projektus, tačiau kainų kol kas neplanuojama kelti. „Jeigu Latvijoje kambarys parai kainuos, pavyzdžiui, 100 eurų, mes negalime kelti kainos iki 150 eurų. Nes negalėsime konkuruoti. Taupysime atleisdami dalį darbuotojų, mažiau lėšų skirsime paslaugų kokybei. Nėra nė vienos šalies, kuri norėdama plėtoti turizmą netaikytų PVM lengvatų viešbučiams. Lietuvoje buvo priimtas kvailas politinis sprendimas, kuris neduos naudos“, – mano E.Šiškauskienė.

Nauji mokesčiai ir reikalavimai įmonėms palies visus

Didesnė mokesčių ar reikalavimų našta, užkrauta įmonėms, palies ir kitas sritis, o tai kirs per kišenę vartotojams. Pavyzdžiui, naujus mokesčius nuo kovo mėnesio mokės įmonės, parduodančios Lietuvoje pagamintą ar iš kitų valstybių į šalį atvežtą įvairaus tipo atgaminimui skirtą įrangą bei tuščias laikmenas. Už atminties korteles, USB atmintines, atsižvelgiant į talpą, bus renkamas 0,5–10 Lt mokestis, už neintegruotus asmeninių kompiuterių diskus – 5–15 Lt, skaitmeninius vaizdo ir garso leistuvus su atminties įrenginiais – 1,5–40 Lt. Asmeniniai kompiuteriai bus apmokestinami 20 Lt mokesčiu. Dėl to brangs televizoriai, mobilieji telefonai, kompiuteriai, atminties kortelės, USB atmintinės.
Vairuotojų rengimo kursai brangsta todėl, kad nuo šiol turės būti filmuojama ir įrašinėjama vairavimo mokykloje laikoma praktinio vairavimo įgūdžių galutinė įskaita, o įrašas saugomas vienus metus. „Reikės investuoti į įrangą, jos įdiegimą ir saugoti milžinišką kiekį duomenų, tad kursų kaina pakils 100–200 Lt. Dėl to atsakomybė krinta Susisiekimo ministerijai, kuri įvedusi tokią tvarką tikisi, kad būsimiems vairuotojams bus galima geriau paaiškinti daromas klaidas vairuojant transporto priemonę ir jie geriau pasirengs vairavimui kelyje. Tačiau jokių tyrimų, įrodančių, kad tai efektyvu, nebuvo atlikta“, – teigia Lietuvos vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacijos prezidentas Darius Lesickas.
Taksi paslaugų brangimą, pasak bendrovės „Martono taksi“ vadovo Ričardo Kriukovo, lėmė ne tik degalų brangimas, bet ir 30 proc. padidėjusios automobilių detalių bei padangų, apie 70 proc. pakilusios variklio tepalų kainos.
Kabelinių televizijų vartotojams šiemet taip pat teks plačiau atverti pinigines. Mat komercinės televizijos nusprendė imti mokestį iš kabelinių ar kitokių abonentinių televizijų operatorių. Dėl to abonimentiniai mokesčiai už televiziją nuo sausio mėnesio padidėjo keliais litais.
Beje, daugiau nei dešimt kartų – nuo 120 iki 1400 Lt daugelyje miestų pakilo minimalus verslo liudijimo mokestis. Be to, sutrumpėjo veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, sąrašas. Pavyzdžiui, išbrauktos kai kurios žemės ūkio veiklos, panaikintas periodinės spaudos platinimas su verslo liudijimu, žurnalistinio ir tiriamojo pobūdžio veikla. Nuo sausio 1 d. gyventojai, įsigiję verslo liudijimą gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veiklai, negalės išnuomoti gamybinės ar komercinės paskirties patalpų. O nuo gegužės 1 d. verslo liudijimų turėtojai nebegalės verstis didmenine prekyba.
Finansų ministrės Ingridos Šimonytės nuomone, šie pokyčiai išgrynins kategoriją žmonių, kurie verčiasi verslu ir įsigyja verslo liudijimą. Tarp įmonių, įdarbinančių darbuotojus pagal darbo sutartį ir mokančių solidžius mokesčius nuo darbo užmokesčio, ir kitų rinkos dalyvių bus aiškesnės konkurencinės sąlygos, nes apmokestinimas labiau priklausys nuo veiklos masto.
O verslo liudijimų kaina pakilo dėl to, kad metinis minimalus fiksuotas mokestis kaip ir prieš keletą metų vėl turės siekti sumą, atitinkančią 15 proc. pajamų mokestį nuo 12 minimalių mėnesinių algų (MMA). Pernai, vienų metų laikotarpiui, buvo įvesti palengvinimai ir minimalus mokestis buvo nustatomas atsižvelgiant tik į vieną MMA.

Pasiturintiems – mokesčiai, vargstantiems – didesnės pašalpos

Šiemet permainos laukia ir prekiaujančiųjų turgavietėse bei kioskuose. Nuo gegužės 1 d. visi prekybininkai, nepaisant parduodamų prekių kategorijos, išskyrus prekiaujančius lauko sąlygomis, privalės įsigyti kasos aparatus. Finansų ministerijos skaičiavimais, kasos aparatų naudojimas prekiaujant maisto produktais turgavietėse pasiteisino, tad dabar jie bus privalomi ir ne maisto produktų pardavėjams. Tikimasi, kad naujoji tvarka ne tik suvienodins grynųjų pinigų apskaitos tvarkymo reikalavimus bei užtikrins pajamų apskaitos kontrolę, bet ir apsaugos vartotojų teises.
Seimas nusprendė kovoti ir su girdyklomis virtusių kioskų savininkais. Daugelis jų bus priversti užsidaryti, nes nuo sausio pirmosios įsigaliojo draudimas kioskuose prekiauti alkoholiu, kuris buvo pagrindinis jų pajamų šaltinis.
Taip pat nuo šiol restoranuose, kavinėse ir baruose bus draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus išsinešti nuo 22 iki 8 valandos, vartoti svaigalus sporto renginių metu salėse, kuriose jie vyksta. Sugriežtintos nuostatos dėl nepilnamečių asmens dokumentų tikrinimo prekybos vietose.
Dar viena gera žinia, kad, Finansų ministerijos skaičiavimais, šiemet pelno mokesčio lengvatomis galės pasinaudoti daugiau kaip 60 tūkst. įmonių. Mat neviršijus per metus vieno milijono litų pajamų galios 5 proc. pelno mokesčio tarifas. Iki šiol šios lengvatos buvo taikomos įmonėms, gavusioms iki 500 tūkst. Lt pajamų. Tikimasi, kad toks sprendimas paskatins gyventojus aktyviau steigti savo įmones.
Prie smulkiojo verslo skatinimo turėtų prisidėti ir registravimosi PVM mokėtojais ribos padidinimas. Nuo šių metų PVM nereikės mokėti, jeigu bendra atlygio už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas suma per metus neviršys 155 tūkst. Lt. Anksčiau PVM mokėtoju nereikėjo registruotis gaunant iki 100 tūkst. Lt.
Siekiant, kad turtingesnieji šalies gyventojai daugiau prisidėtų prie viešųjų išlaidų finansavimo, buvo apmokestintas ne tik komerciniams tikslams naudojamas fizinių asmenų turimas nekilnojamasis turtas, bet ir šeimai priklausantis gyvenamasis būstas, poilsio paskirties, ūkio statiniai. Pabrėžtina, kad bus vertinama ne kiekvieno fizinio asmens valdomo statinio vertė atskirai, o bendra pastatų vertė. Vieno procento mokestį nuo viršijančios milijoną sumos turės mokėti turto savininkas.
Tuo tarpu padidinus draudžiamųjų pajamų dydį iki 1488 Lt, šiek tiek papilnės pensininkų, taip pat planuojančių motinystės ar tėvystės atostogas ir socialiai remtinų žmonių piniginės. Mat nuo sausio pirmosios senatvės ir netekto darbingumo pensijos bus mokamos tokio dydžio kaip ir 2009 m. O minimali motinystės ar tėvystės išmoka padidėja daugiau nei 100 Lt ir sieks 496 Lt, maksimali – beveik 82 Lt, iki 4761 Lt. Socialinė pašalpa vienam gyvenančiam žmogui, neturinčiam jokių kitų pajamų, padidėjo 35 Lt. Be to, į kompensacijas už šilumą galės pretenduoti ir gyvenamojo būsto nuomininkai.
Vis dėlto, atsižvelgiant į kainų šuolį, gyvenimas 2012-aisiais nepagerės nei gaunantiesiems pensijas ar socialines išmokas, nei dirbantiesiems.

Ekonomistas Ž.Mauricas: „Laiku padarytos kai kurių savivaldybių investicijos į biokuro įrangą apsaugo jų gyventojus nuo šilumos brangimo.“

Elektros energijos tarifai buitiniams vartotojams (ct/kWh)
2011 m.    2012 m.
Viena laiko zona
Standartinis    45    46
Elektrinės viryklės    43    44,2
12 000 kWh    41    42,3

Dvi laiko zonos
Standartinis, dien. / nakt.    49 / 34    49,7 / 37,2
Elektrinės viryklės, dien. / nakt.    45 / 32    47,6 / 36
12 000 kWh, dien. / nakt.    44 / 31    45,6 / 34,9

Šaltinis: Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija

Karšto vandens kaina gyventojams 2012 m. (Lt/m3)
Vilniuje    20,66
Kaune    21,98
Klaipėdoje    22,1
Šiauliuose    23,55
Panevėžyje    21,08

Šilumos kaina gyventojams 2012 m. (ct/kWh)

Vilniuje    28,72
Kaune    31,45
Klaipėdoje    26,84
Šiauliuose    29,82
Panevėžyje    24,05

Degalų kainos (Lt/litras)
2011 12 30    2012 01 05
„95 Euro“ benzinas 4,38–4,36 4,61–4,63
Dyzelinas 4,33–4,31 4,53–4,57

Šaltinis: degalinių duomenys

Infliacija Lietuvoje (proc.)
2011 m. lapkritis 0,2 (palyginti su 2011 10) 4,4 (palyginti su 2010 11)
2011 m. gruodis 0,1 (palyginti su 2011 11) 3,5 (palyginti su 2010 12)

Šaltinis: Statistikos departamentas

Dauguma, t. y. 72 proc., Europos Sąjungos gyventojų už prekes, kurios nekenkia aplinkai, yra pasirengę mokėti brangiau. Lietuvoje taip teigia 66 proc. gyventojų.

Tai rodo „Flash Eurobarometer“ – didžiausio visuomenės nuomonės tyrimo Europoje, kuriuo remiantis priimami politiniai sprendimai – duomenys.

Tyrimo, kurį vykdė tarptautinė kompanija TNS, metu buvo siekiama išsiaiškinti visų Europos Sąjungos ir kiekvienos valstybės-narės gyventojų požiūrį į aplinkos apsaugos klausimus. Jo metu nustatyta, kad Lietuva kartu su Rumunija ir Bulgarija patenka į trejetuką ES valstybių, kuriuose gyventojams iš esamų produktų etikečių sunkiausia nustatyti, ar jie yra nekenksmingi aplinkai. Tik 28 proc. mūsų šalies gyventojų teigė, kad tai jiems nesukelia jokio vargo. Šioje srityje pirmauja Suomija, kur 64 proc. apklaustųjų sakė iš esamų etikečių lengvai atskiriantys, ar produktas yra „draugiškas aplinkai“.

69 proc. ES piliečių teigia, kad jie imasi nepakankamai priemonių, kad efektyviai naudotų natūralius išteklius, kuomet tarp Lietuvos gyventojų šis skaičius siekia 80 proc. Daugiau nei pusė, t. y. 59 proc., mūsų šalies gyventojų teigia, kad jiems asmeniškai svarbi gamtos apsauga, o 83 proc. lietuvių mano, kad aplinkosaugos problemos turi tiesioginę įtaką jų kasdieniam gyvenimui.

Kita vertus, lietuviai mažiausiai iš visų Europos Sąjungos piliečių tiki, kad progresą šalyje labiausiai atspindi socialiniai ir aplinkos apsaugos kriterijai – taip mano tik 10 proc. apklaustųjų. Kuomet pagal šį rodiklį pirmaujančioje Švedijoje taip manančiųjų yra 25 proc.

Taip pat patenkame ir tarp valstybių, kurių gyventojai mažiausiai tiki, kad gamtos apsauga gali prisidėti prie ES ekonomikos augimo. Taip mano 66 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Skeptiškesni šiuo klausimu tik mūsų kaimynai estai, tarp kurių šis procentas siekia 64. Tuo metu aktyviausiai gamtos apsaugą su ekonomikos augimu sieja Kipro gyventojai.

60 proc. ES piliečių teigia, kad jie yra gerai informuoti apie aplinkosaugos problemas. Šis skaičius išaugo, palyginti su 2007 m., kuomet siekė 55 proc. Aplinkos apsaugos problemos, kurios labiausiai kelia nerimą europiečiams, yra žmogaus sukeltos katastrofos (pvz., naftos išsiliejimas, pramonės keliamos problemos ir kt.), vandens užterštumas ir oro tarša. Nustatyta, kad daugiausia informacijos šioje srityje turi Švedijos gyventojai.

Įdomu tai, kad labai svarbų vaidmenį šioje informacijos grandinėje vaidina televizija. Paprašyti įvardinti šaltinius, kuriais labiausiai pasitiki aplinkos klausimais, europiečiai dažniausiai minėjo ne tik mokslininkus, aplinkos apsaugos asociacijas ir organizacijas, bet ir televiziją.

64 proc. europiečių mano, kad aplinkos apsaugos klausimai turi būti sprendžiami Europos Sąjungos mastu. Didžioji dalis, t. y. 61 proc., Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad šiuos klausimus reikia spręsti suvienijus tiek ES, tiek nacionalines pajėgas. Iš visų ES narių daugiausiai gyventojų, manančių, kad aplinkos apsaugos sprendimus reikia patikėti savo vyriausybei, yra Didžiojoje Britanijoje.

„Flash Eurobarometer“ tyrimas buvo atliktas 2011 m. balandžio-gegužės mėnesiais, o jo metu apklausta beveik 27 tūkst. ES gyventojų nuo 15-os metų. Tyrimą inicijavo Europos Komisija. Jis atliktas TNS LT telefoninių apklausų centre. Šis centras atlieka viešosios nuomonės, taip pat vartotojų, pirkėjų ar kitų tikslinių segmentų tyrimų apklausas.


Prognozuojama, kad šiemet turtuoliai visame pasaulyje prabangos prekėms išleis 265 mlrd. JAV dolerių. Tai 10 proc. daugiau nei pernai. Ir visai nesvarbu, kad viso pasaulio ekonomika dabar išgyvena gana juodą periodą.

Turtingų žmonių įpročių mėgautis prabangiais pirkiniais nepajėgia pakeisti niekas – nei krizės, nei turtų susitraukimas, nei kylančios tokių prekių kainos. Pasaulinė verslo konsultacijų kompanija „Bain & Company“ skelbia pribloškiančius naujausios apklausos rezultatus, kurie rodo, jog prabangos prekių pardavimas visame pasaulyje šiemet augs 10 proc. ir pasieks rekordinius 265 mlrd. JAV dolerių.
Taip nutiks esą todėl, kad nepriklausomai nuo valstybių ekonominės padėties, prabangos prekių paklausa pasaulyje ne tik nemažėja, bet netgi nuolat auga.
„Noras išlaidavimas turtuoliams niekaip nesusijęs su bendra ekonomine situacija“, – konstatuoja verslo analitikė iš Milano Claudia D’Arpizio, pridurdama, kad neregėtai daug pinigų šiuo metu pasaulyje išleidžiama ne būtiniausioms prekėms įsigyti, o kaip tik prabangiems prekių ženklams. „Taip, gaminiai vis dar svarbūs, tačiau jų gamintojai tapo daug svarbesni“, – tendencijas apžvelgia ekspertai.
Beje, didžiausias prabangių prekių paklausos augimas laukiamas Azijoje, – čia jis, kaip prognozuojama, sieks 16,5 proc. Sunkiausiai prekyba prabangiais daikčiukais rutuliojasi Japonijoje ir Europoje, bet ir čia ji augs atitinkamai 1,75 proc. ir 3,75 proc. Čia svarbu pažymėti ir tai, kad nepaisant mažiausio paklausos augimo, Japonija vis dar yra antra didžiausia prabangos prekių rinka pasaulyje ir tik nedaug atsilieka nuo lyderės – Jungtinių Amerikos Valstijų.
Naujausia pasiturinčių amerikiečių, kurių pajamos viršijo 100 tūkst. JAV dolerių per metus ir kurie sudaro apie 10 proc. JAV gyventojų, apklausa liudija, kad jų išlaidos prabangos prekėms šiais metais turėtų padidėti 26,2 mlrd. JAV dolerių, t.y. beveik dvigubai viršyti pastarųjų trejų metų augimą.
„American Express Publishing and Harrison Group“ atlikta apklausa atskleidė, kad per metus prabangos prekėms kiekvienas turtingas amerikietis skiria apie 10 proc. savo išlaidų. 15 proc. jų šias išlaidas šiemet ketina didinti, nors net 70 proc. apklausoje dalyvavusių turtingų amerikiečių tiki, kad jų šalis vis dar nepakilusi iš nuosmukio.

Išlaidauja ir batams, ir automobiliams

Ką gi pastaruoju metu perka turtingiausieji ir kurios prabangos prekės šiemet populiariausios? Pasak rinkos analitikų, kai kurių prabangos prekių paklausa, ypač prabangių drabužių, aksesuarų, gaminių iš odos, juvelyrikos, laikrodžių, kvepalų, prabangios kosmetikos, šiemet augo itin ženkliai, tad ir jų kaina šiemet išaugo 10–20 proc.
Gal tik prabangių automobilių, kurių kaina prasideda nuo 200 tūkst. JAV dol., įsigyjama panašiai kaip ir visada – jų paklausa yra stabiliausia tarp visų prabangos prekių. Tiesa, tokių automobilių kaina šiek tiek auga dėl to, kad tobulėja, modernėja technologijos ir didėja turtuolių jiems keliami reikalavimai.
Paklausiausi tarp prabangos prekių šiuo metu yra išskirtiniai technologijų laimėjimai, pradedant prabangiais pažangiais išmaniaisiais telefonais, kurių kaina gali siekti iki 20 tūkst. JAV dol., baigiant išskirtiniais nešiojamaisiais kompiuteriais, kurie kartais pagaminami pagal specialų turtingo ir įnoringo kliento užsakymą.
O kalbant apie populiariausius prabangių prekių ženklus, šiuo metu kiekvienoje prekių grupėje yra savas lyderis. Prabangių drabužių rinkoje pasaulinis lyderis šiuo metu yra „Louis Vuitton“ mados namai, aksesuarų rinkoje pirmauja „Hermes“. Papuošalus turtuoliai mieliausiai perka iš „Tiffany & Co“ rankų, o populiariausias prabangių laikrodžių gamintojas visame pasaulyje jau ne pirmus metus yra „Rolex“.

Šiuo metu Lietuvoje praktiškai nebeliko parduotuvių, kurios pirkėjų neviliotų kasdienėmis akcijomis ir nuolaidomis.

Maždaug prieš trejus metus kilęs akcijų bumas įpratino žmones pirkti tik tada, kai paskelbiamos nuolaidos. Prekybininkai pradėjo akcentuoti mažą kainą ir tai naudoti kaip jauką pritraukti pirkėjus.
IKI parduotuvių tinklo atstovas Valdas Lopeta sako, kad kiekvieną dieną IKI parduotuvėse galima rasti daugiau kaip 300 prekių akcijų kainomis. Tai sudaro iki 10 proc. nuo visų prekių. “Šis skaičius buvo panašus ir anksčiau, bet akcinių prekių paklausa per pastaruosius dvejus metus išaugo maždaug trigubai”, – atskleidžia V.Lopeta.
Prekybos tinklo “Topo centras” komunikacijos projektų vadovas Erikas Kundreckas taip pat patvirtina, kad nuolaidos skelbiamos ne tik sezoninių išpardavimų metu. “Visada yra dvi trys prekės iš konkrečios grupės asortimento, pavyzdžiui, tam tikro dydžio įstrižainių televizorių, kuriems taikomos nuolaidos. Iš viso prekių, pažymėtų akcijų ženkliukais, kasdien būna apie procentą”, – tvirtina E.Kundreckas.
Jo nuomone, daugelis žmonių įpratę vaikytis nuolaidų, nes prekybininkai įkalė į galvas, kad verta pirkti tik tada, kai skelbiamos akcijos. Jų metu pirkėjų srautas išauga kelis kartus.
Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos prezidentė Zita Sorokienė stebisi, kaip prekybos centrai išgyvena, jeigu kiaurus metus taiko 40, 60 proc. ar net didesnes nuolaidas. “Tik baigėsi vasaros išpardavimas, iškart prasidėjo mokyklinis, paskui bus rudeninis, tada kalėdinis, pavasarinis – ir taip visus metus. Jeigu būtų skelbiamos realios nuolaidos, parduotuvės niekaip neišgyventų”, – mano Z.Sorokienė.