BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Legendomis apipintas prekybos tinklas „Lidl“ pagaliau pasirodė Lietuvoje. Pirkėjams, iškankintiems kelionių po Lenkijos bazes ir žiedinių kopūstų kainų lyginimo, pasiūlyta mėsos faršo už eurą, bananų už 60 centų bei kitų produktų neregėtomis kainomis. Kitaip, nei nuolaidomis, Lietuvos pirkėjus vargiai sugundysi. Dėl pigesnių prekių jie pirkinių vežimėliais taranuoja duris, nakvoja prie parduotuvių. Žadama, kad jau netrukus išvysime kūrybiškesnių būdų, kuriais prekybininkai sieks pirkėjų širdžių ir piniginių.

Kai konservatorė Irena Degutienė nusistebėjo, kaip lietuviai Kovo 11-ąją traukia pigiau apsipirkti į Lenkijos parduotuves, netrukus turėjo tikslinti savo mintį, nes sulaukė priekaištų dėl to, kad bruka nuomonę, kaip demokratijos sąlygomis leisti laisvadienį. O kai dalis pirkėjų, daugiausia pensinio amžiaus ir smulkiųjų verslininkų, išsirikiavo į pusdienio trukmės eiles, kad pigiau apsipirktų jau Lietuvos „Lidl“ parduotuvėse, jie sulaukė pasidygėjimo ir patyčių: „stovi kaip sovietmečiu prie duonos“, „bananų nevalgę“ ir t.t.

Tai yra tiesiog didžiulis vartojimo sindromas, bet Lietuvoje jis kyla ir todėl, kad perkamoji galia mažesnė, žmonės linkę pirkti prekes su nuolaida.

Panašių vaizdų, kai pirkėjai gaivališkai medžiojo nuolaidas, eilėse trypdami kitus akcijų medžiotojus, būta ir daugiau. Pavyzdžiui, per vieną pirmųjų didžiųjų išpardavimų, 2009 m. „Juodojo apsipirkimo naktį“, sostinės „Akropolio“ įėjimus šturmavo vežimėliais ginkluoti ir dėl grūsties viduje už durų likę pirkėjai, nes tąnakt „Maximoje“ visoms pramoninėms prekėms buvo taikoma 40 proc. nuolaida. Tada, jau prasidėjus sunkmečiui, naktibaldos per naktį išleido apie 1,5 mln. litų.

„Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse taip pat yra didžiulis apsipirkimo bumas. Pirkėjų antplūdžio sulaukia vadinamieji juodieji penktadieniai ir kitos akcijos, į kurias atėjęs be džinsų gali įsigyti kelnes pigiau, ir panašiai. Tai yra tiesiog didžiulis vartojimo sindromas, bet Lietuvoje jis kyla ir todėl, kad perkamoji galia mažesnė, žmonės linkę pirkti prekes su nuolaida“, – nesistebėti pirkėjų budėjimu dėl nuolaidų ragina Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Verslo vadybos fakulteto dekanė prof. dr. Jelena Stankevičienė.

Per penkerius metus, nepaisant maisto kainų didėjimo, išlaidos maistui sumažėjo nuo 27 iki 23 proc., bet iki ES vidurkio (15 proc.) Lietuvai dar toli.

Kad lyginti prekių kainas Lietuvoje (bent jau iki tam tikros ribos) yra normalu, patvirtina ir „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė. Lietuviai labai jautrūs nuolaidoms – 40 proc. pirkėjų yra nuolaidų medžiotojai. Be to, nors sulig kiekvienais nepriklausomybės metais džiaugiamasi, kad pajamų dalis maistui ar būtinosioms išlaidoms mažėja, išlaidos maistui vis dar sudaro šiek tiek mažiau nei ketvirtadalį lietuvio pirkėjo pajamų. Per penkerius metus, nepaisant maisto kainų didėjimo, išlaidos maistui sumažėjo nuo 27 iki 23 proc., bet iki ES vidurkio (15 proc.) Lietuvai dar toli.

Nuolaidų ar pirkinių vergai?

Vis dėlto vargu ar pirmiesiems „Lidl“ pirkėjams, apimtiems euforijos pagaliau patekus į vokišką parduotuvę, prie kurios pasitinkama nemokamomis spurgomis, pavyko smarkiai sutaupyti.

Ar tikrai verta pirkti daugiau ir įšaldyti pinigus, ar viską suvartosi? Manau, kad ta euforija paskatino žmones išleisti daugiau, nei jie galėtų sau leisti.

„Ėjimas į parduotuvę iš smalsumo nėra nemokamas. Nuėjęs tik apsidairyti pirkėjas vis tiek ką nors išsineš maišelyje, ir nežinia, ar tai bus labai reikalinga. Racionalus pirkimas nėra didžiausia mūsų stiprybė, nes spontaniški pirkiniai sudaro apie 30 proc. pirkinių krepšelio, – sako O.Bložienė. – Be to, „Lidl“ orientuojasi į didelius pirkinius, parduotuvėse nėra krepšelių, produktų pakuotės didelės. Tačiau ar tikrai verta pirkti daugiau ir įšaldyti pinigus, ar viską suvartosi? Manau, kad ta euforija paskatino žmones išleisti daugiau, nei jie galėtų sau leisti.“

J.Stankevičienė tvirtina, kad svarbiausias Lietuvos vartotojų motyvas pirkti tebėra nuolaidos: dauguma renkasi prekes pagal geriausią kainos bei kokybės santykį ir stengiasi išsirinkti tą produktą, kuriam bus taikoma akcija, o atsiskaitydami dar pasiteirauja, ar nebus papildomos nuolaidos su lojalumo kortele. Pasak profesorės, nemaža dalis pirkėjų planuoja pirkinius tada, kai tai prekių grupei bus taikoma nuolaida. Pavyzdžiui, tikėtina, kad prireikus palapinės žmogus palauks vasaros sezono, kol bus taikoma nuolaida iškylos prekėms.

„Vakarų Europoje nuolaidų motyvas nėra toks svarbus, o Lietuvoje jis itin reikšmingas. Lietuvoje lojalumas tam tikram prekės ženklui ar prekybos tinklui nėra svarbus, nes pirkėjai turi visas įmanomas nuolaidų korteles“, – paaiškina J.Stankevičienė.

Pavyzdžiui, pagrindiniuose prekybos tinkluose maždaug nuo ketvirtadalio iki pusės parduodamų prekių yra su akcijomis: „Maximoje“ jos sudaro 50 proc., „Iki“ – 25 proc.

Ji pritaria, kad pirkėjų prielankumą nuolaidoms lemia ir mažesnė nei Europoje perkamoji galia bei suvokimas, kad nuo kainų kilimo jie niekur nedings, todėl bandoma išsisukti ieškant prekių su akcijomis.

Juolab kad patys prekybininkai pripratino pirkėjus prie vienokių ar kitokių nuolaidų. Štai, pavyzdžiui, pagrindiniuose prekybos tinkluose maždaug nuo ketvirtadalio iki pusės parduodamų prekių yra su akcijomis: „Maximoje“ jos sudaro 50 proc., „Iki“ – 25 proc.

Pirkimo psichozės nėra unikalios

„Lidl“ parduotuvių atidarymas Lietuvoje buvo prilygintas cirkui, nes sulaukė nesuvokiamo žmonių antplūdžio, tačiau tai nebuvo pirmas toks galvos pametimas dėl prekės ženklo ar pigesnių produktų. Nemaža psichozė kilo 2013 m., kai Vilniuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje „H&M“ drabužių parduotuvė. „Akropolis“ buvo užtvindytas pirkėjų gerokai iki ją atidarant, nes pirmieji, kurie atsistojo į eilę iki atidarymo likus 29 valandoms (taip, likus daugiau kaip parai), gavo 350 litų dovanų kuponą. Tokių entuziastų atsirado pusantro tūkstančio. O štai 2012 m. į „Oze“ esančią „House“ parduotuvę pirkėjai bėgo pusnuogiai – pirmieji 20 pirkėjų buvo aprengti nuo galvos iki kojų, kiti gavo 50 proc. nuolaidą.

Viena vertus, masinis pirkimas ir nuolaidų vaikymasis lietuvius apima ne iš gero gyvenimo, kita vertus, juos veda ir smalsumas, būdingas viso pasaulio pirkėjams, kai pasirodo naujas ar pigus produktas. Pavyzdžiui, kai 2005-aisiais Didžiojoje Britanijoje buvo atidaryta tuo metu didžiausia „Ikea“ parduotuvė, jos durys aistringiems pirkėjams užsivėrė jau po 40 minučių, o 20 iš jų dėl sužeidimų buvo išvežti į ligoninę.

Lietuvoje tikrai didelė dalis žmonių yra priversti skaičiuoti kiekvieną eurą, tad puiku, jei yra kas jiems padės užtikrinti savo poreikius įsigyti įvairesnių maisto produktų.

„Apsipirkimo psichozės Lietuvoje nėra kuo nors išskirtinės. Manau, kad toks elgesys būdingas mažesnes pajamas ir galimybes turintiems vartotojams, tiems, kurių dienotvarkė nėra visiškai užpildyta, – sako O.Bložienė. – Nematau, kodėl būtų galima smerkti eilėse stovėjusius žmones, juk kiekvienas pasirenka – kažkam galbūt smagu toje eilėje su kaimynu aptarti aktualijas. Be to, Lietuvoje tikrai didelė dalis žmonių yra priversti skaičiuoti kiekvieną eurą, tad puiku, jei yra kas jiems padės užtikrinti savo poreikius įsigyti įvairesnių maisto produktų. Aišku, antplūdis ėmė virsti cirku, kai pirkėjai stumdėsi dėl vežimėlių, bet tokių pavyzdžių yra visame pasaulyje.“

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė pastebi, jog daugelis akcijų, kurios dar prieš kelerius metus sulaukdavo pirkėjų antplūdžio, šiandien jau išsikvėpė vien todėl, kad nuolaidų dienos tapo įprasta prekybininkų rutina ir nebėra vienintelė proga apsipirkti gerokai pigiau.

Be to, net ir apimti nuolaidų svaigulio naudą skaičiuoja ir patys vartotojai. Pasak J.Stan­kevičienės, pirkėjai suvokia, kad net per didžiausią išpardavimą prekių dykai negauna, todėl įvertina, kiek įsigytų dalykų pajėgs suvartoti, ar iki tol, kol reikės papildyti savo atsargas, nepasitaikys kitų nuolaidų.

„Gali nusipirkti dešimt porų batų, bet sudėvėsi dvi, o kitos aštuonios morališkai pasens. Taip pat ir dešimties televizorių, kad ir kokie pigūs jie būtų, ant sienos nesukabinsi, – lygina profesorė. – Žmonės supranta, kad prekės jiems neatiduodamos nemokamai, nuolaidos irgi turi ribą, todėl jie skaičiuoja. Be to, gali grįžti į parduotuvę ir vėl pirkti su nuolaida. Nebūtina per didžiąją akciją nusipirkti 20 indelių grietinės, nes po savaitės tai gali būti savaitės prekė, kuriai taikoma 40 proc. nuolaida.“

„Lidl“ atėjimas anaiptol ne genialus

Pirkėjų eiles, kurios netrumpėjo tris dienas, išsirikiavusias prie „Lidl“ parduotuvių, specialistai aiškina paprastai – nugalėjo žmonių smalsumas, noras sutaupyti ir tai, kad „Lidl“ pasirodė laiku ir vietoje. Rinkodaros ekspertas Mindaugas Lapinskas sako, kad prieš pat pasirodant „Lidl“ Lietuvoje jau buvo kilę daug klausimų dėl maisto produktų kainų, pirkėjai masiškai vyko apsipirkti į Lenkiją, todėl situacija pasirodyti mažmeninės prekybos tinklui, kuris geriausiai žinomas dėl mažų kainų, buvo palanki. O kai ir produktas geras, ir dar jo kaina maža, sėkmė ateina dar lengviau.

„Žinoma, kažkam gali atrodyti, kad komunikuoti nekomunikuojant yra ypač didelės išminties požymis, nors akivaizdu, jog neplepėti apie tai, ką darys, buvo „Lidl“ strategijos dalis. Sakyčiau, ta strategija buvo gana šabloniška ir standartinė, reklamos kampanija gana paprasta ir nuspėjama, – komentuoja M.Lapinskas. – Teoriškai galima pasvarstyti, kad jei „Lidl“ savo rinkodaros dalimi būtų pasirinkęs kalafiorą, šį atvejį po 10 metų dar studijuotų universitetų studentai. Tačiau reklamos kampanijos „Taip gyventi verta“ su Arvydu Saboniu universitetuose tikrai neatsimins, ji vienkartinė – atsirado ir dingo.“

Iš tiesų, apie „Lidl“ pasirodymą bent dvejus metus kalbėjo kiti – būsimi konkurentai, žiniasklaida, kai kurie pirkėjai, tačiau pats Vokietijos mažmeninės prekybos tinklas apie save nesakė nieko, nors pirmuosius sklypus Lietuvoje įsigijo prieš dešimtmetį.

Pirkėjo rinkodaros srityje dirbančios įmonės „Sorbum“ vadovas Giedrius Oliškevičius sako, kad tokia pozicija – nieko nekomentuoti, o ramiai statyti parduotuves, nėra labai įspūdinga, bet vis dėlto kitokia. „Nors „Lidl“ nieko nesakė, manau, rezultatą pasiekė visu šimtu procentų, o gal net dviem šimtais. Šio tinklo pasirodymą Lietuvoje galima palyginti su „Prisma“ atėjimu į rinką: vienas atidarė didžiulius prekybos centrus, kitas – 15 mažų parduotuvėlių, bet pasiekė visai skirtingą efektą“, – aiškina G.Oliškevičius.

Tik kvailiai moka brangiau

Specialistai svarsto, kad pirkėjai į „Lidl“ parduotuves, vos tik jos atsidarė, plūdo iš smalsumo, dėl konkrečių gerokai pigesnių produktų, net internautų pirkinių kasos čekių iš Lenkijos nuotraukų, kuriose buvo būtent „Lidl“ logotipas.

Tačiau nuolaidų įaudrintiems lietuviams dar būdingas ir psichologinis bruožas – nusipirkti pigiau ir pasirodyti geriau nei kaimynas, kuris sumokėjo brangiau, todėl jam nepasisekė.

Rinkodaros konsultantas M.Lapinskas siekį bet kokia kaina gauti gerokai pigiau ir per išpardavimą nusiaubti parduotuvę prilygina emocijoms, dėl kurių jau ne vienas gyventojas solidžias santaupas patikėjo telefoniniams sukčiams: „Esama įsivaizdavimo, kad visi kvaili, o aš protingas: vieni moka pinigus telefonu, kad „išsuktų“ anūką, nes tik kvailiai moka baudas, o kiti mano, kad tik kvailiai perka brangiai. Savotiškai bandoma nukirsti kampą: visi elgiasi pagal taisykles, o aš pasielgsiu gudriau. Tačiau toks mąstymas kartais atima protą net racionaliems žmonėms, nes jie negali paaiškinti, kodėl per „Jamam“ nusipirko dulkių siurblį.“

Nepaisant akcijų išprovokuoto neracionalumo ir spontaniškų pirkinių, M.Lapinskas kategoriškas: smerkti iš tyčiotis iš pirmųjų „Lidl“ pirkėjų yra absurdas: „Tai rodo, kaip kai kurie veikėjai nesupranta konteksto. Beje, tie patys fotografavo save eilėse per Muziejų naktį, kai įėjimas vietoj bilieto už du eurus buvo nemokamas.“

Pirkėjų kvietimas keisis

Kažkada norėdami būti geresni už konkurentus prekybininkai ėmėsi įvairiausių nuolaidų, tada kiti, norėdami būti dar aktyvesni ir geresni, ėmė taikyti vis didesnes akcijas, kol įsisuko užburtas ratas ir patys pardavėjai užsinėrė sau kilpą, nes pripratino pirkėjus prie nesibaigiančių akcijų.

Nors akcijos – efektyvi priemonė paskatinti pirkti, „Sorbum“ vadovas G.Oliškevičius primena, kad lazda turi du galus. Atsitiko taip, kad 80 proc. ir daugiau kai kurių kategorijų prekių lietuviai perka tik su nuolaida. „Pavyzdžiui, skalbimo miltelių kategorija visiškai sužlugdyta. Jei atliktume apklausą, ko gero, aštuoni iš dešimties pirkėjų pasakytų, kad perka ne konkrečios rūšies ar prekės ženklo skalbimo miltelius, bet tuos, kuriems taikoma nuolaida“, – sako G.Oliškevičius.

Jis paaiškina, kad išpardavimai padidina prekybininkų apyvartą, tačiau mažina pelningumą. „Lengviausia perkelti nuolaidas ant tiekėjų pečių, dalytis akcijas su jais, tačiau taip automatiškai mažėja pelningumas. Patys mažmenininkai nepatenkinti nuolatinėmis nuolaidomis, tačiau bent kol kas mažmeninės prekybos rinkoje trūksta kūrybiškumo, nedrąsu imtis kitų, naujų idėjų, kurios padėtų pasiekti pirkėją, – aiškina „Sorbum“ vadovas. – Tačiau reikia naujai pasiekti pirkėją, atsirado net nauja rinkodaros šaka, vadinama pirkėjo rinkodara, kuri kalba apie tai, kad vartotojas perka ne tik kainą, bet ir emociją, pojūčius, kitus dalykus. Juos sujungus jis taip pat paveikiamas išleisti daugiau pinigų. Tad naujų kelių pasiekti vartotoją yra: tie, kurie juos pasirenka, išlošia, o tie, kurie ne – verkia, kad nieko neuždirba.“

G.Oliškevičius svarsto, kad netruks praeiti metai, dveji ir nuolaidas pakeis kūrybiškesni sprendimai, kaip labiau pažinti vartotoją, jiems mažmenininkai jau ruošiasi. Vienas tokių svetur jau taikomų būdų pavyzdžių – mobilioji programėlė, per kurią draugai atsiunčia, tarkim, gabalėlį šokolado, o kai surenki pakankamai virtualių plytelių, gali eiti į tam tikrą parduotuvę ir nusipirkti šokolado su didele nuolaida. Arba telefonu nuskenavus „McDonald’s“ lauko reklamos QR kodą telefono ekrane pradeda tirpti ledai – jei suspėsi nubėgti į artimiausią greitojo maisto restoraną, gausi ledų su didele nuolaida.

„Įdomiausia, kad eidamas gatve neužsinorėtum nusipirkti tų ledų ar šokolado“, – apibendrina G.Oliškevičius.

Kukli lietuviška daržovė žiedinis kopūstas, arba kalafioras, muzikanto Marijaus Mikutavičiaus lūpomis visuomenėje sukėlė audrą ir įliejo naujų garsų į jau šiek tiek pabodusią melodiją pavadinimu „kodėl kyla kainos“.

Arūnas MILAŠIUS

Nors iš pirmo žvilgsnio melodija ta pati: netoliaregiai vartotojai skundžiasi, kad kainos kyla, nors aukšti valdininkai, turtingi prekybininkai ir atsakingi politikai su Statistikos departamentu priešakyje tikina, kad ne. Viskas kainuoja tiek pat, kiek iki euro, o jei kas ir atpigo ar pabrango, tai ne realybė, o tik atskirai paimto vartotojo atminties trumpumo pasekmė. O jei ir brango, tai tik dėl to, kad Lietuvoje įvesti ir patvirtinti laisvosios rinkos dėsniai, kurių visi šventai laikosi.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje.

Įdomioji šios istorijos dalis ta, kad ši vieninga daina buvo gana trumpa, nes paaiškėjo, jog atmintis trumpa ne tik politikų, kas nestebina ir jau senokai nebepiktina, bet ir pačių prekybininkų. Mat šie besiteisindami ir beporindami apie laisvosios rinkos ekonomiką bei laisvę nustatyti kokias tik nori kainas ir tai, kad jokių antkainių jie nedidina ir niekuo nepiktnaudžiauja, patys jau buvo prisipažinę, jog savo dalį kainoje didina.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, VŽ pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje. To negalima tiesiogiai vadinti antkainiu, nes ši dalis paslepiama po įvairiais mokesčiais nuoskaitomis ir kitomis rinkos ekonomikoje naudojamomis kainodaros formomis.

Dar blogiau, tame pat tekste, išspausdintame VŽ, Dainius Dundulis, UAB „Norfos mažmena“ savininkas, atvirai teigia, kad per penkerius metus prekybininkų dalis padidėjo apie 2 proc.

O dar blogiau, kad visi kažkaip pamiršo apie lygiai prieš metus garsiai skelbtą kainapjūtę, turėjusią nutikti prekybininkų pelno sąskaita.

Trumpa šios istorijos dalis. Prekybos tinklas „Maxima“ paskelbė mažinantis daugiau kaip tūkstančio maisto produktų ir kitų prekių, kurios sudaro kasdienį lietuvių pirkinių krepšelį, kainas. Apie mažėjančias kainas paskelbė ir „Iki“.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo. Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

„Maximoje“ pigiau kainuoja net 1015 populiariausių prekių: pienas, duona, mėsa, vaisiai ir daržovės, konditerijos ir kulinarijos gaminiai, gėrimai, taip pat nemaža dalis pramoninių prekių. Vidutiniškai jų kaina „Maximos“ parduotuvėse, kaip skelbia bendrovė, visoje Lietuvoje sumažėjo 13 proc.

Prasidėjus „kalafioro skandalui“ Sta­tis­ti­kos departamento paskelbtuose skaičiuose kainapjūtė neatsispindėjo.

Visos šios istorijos buvo sėkmingai užmirštos, tačiau jas teko prisiminti, kai analitikai, kurie mato truputį daugiau nei žodžių junginį „laisvoji rinka“, pradėjo analizuoti statistinius duomenis. Tiesa, šiek tiek kitokius, nei skelbė Statistikos departamentas, pagrįsdamas, kad kainos nekito ir viskas yra gerai, tik keistieji vartotojai nesuvokia, ko nori.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, penkių didžiųjų prekybos tinklų apyvarta (apmokestinama PVM) augo 10,6 proc., o mokėtinas PVM, kuris priklauso nuo kainų pokyčio, – 31,4 proc.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo (už kiek prekybininkai nusipirko prekių iš tiekėjų ir už kiek pardavė). Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai, dauguma tiekėjų tampa įkaitais.

VMI duomenimis, pernai pirmąjį ketvirtį penki didieji prekybos centai sumokėjo 44,8 mln. eurų mokesčių (be įmokų „Sodrai“). Šiemet per tą patį laikotarpį – 52,7 mln. eurų. Šiuos duomenis surinko analitikas Gitanas Nausėda.

Įdomioji dalis, kad šiame fone taip ir nepasigirdo tiekėjų balso. Kodėl – atsakymo ilgai ieškoti nereikia: įmonės bijo, ir bijo ne be pagrindo.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai (Lietuvoje dainas užsako Nyderlanduose registruotas didžiausias prekybos tinklas), dauguma tiekėjų tampa įkaitais. Tik kelios tarptautinės korporacijos, pavyzdžiui, „Coca-Cola“, „Procter & Gamb­le“, kurios į reklamą vien Lietuvoje investuoja šimtus milijonų eurų, diktuoja kainas ir prekybininkai priversti nusileisti jų reikalavimams.

Jei parduotuvėje nebus sauskelnių, kurios tinka mylimam kūdikiui, ir skalbimo miltelių, kurie nekelia alergijos mažyliui, tėvai tiesiog eis į parduotuvę, kurioje sauskelnių yra. Su keliais tokiais tiekėjais mėgino kovoti „Norfa“. Po audringų diskusijų ir rinkodaros bangų prekybininkai tyliai atidavė geriausias vietas išskirtiniams tiekėjams, nes šie sugebėjo sukurti tokius prekių ženklus, paskui ku­riuos eina pirkėjai.

Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada.

Lietuvos gamintojai buvo keletą kartų užsimiršę ir pamėgino eiti šiuo keliu, tačiau kelias buvo trumpas. Jei prisiminsime bendrovių „Švyturys-Utenos alus“ ir „Maxima LT“ kovas, kai milžinai susikibdavo dėl kainos (pastarasis susidūrimas – šiemet, kai kilo klausimas, ant kieno pečių guls išlaidos dėl taros depozito), nusileisti turėdavo gamintojas. Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada. Tiesa, oficialiai tai skam­ba „rastas kompromisas“. Koks tas kompromisas, nekomentuoja nė viena pusė – komercinė paslaptis.

Tuo labiau kad į mūsų prekybos centrų lentynas vis sparčiau braunasi užsieniečiai – daugėja lenkiškų, vokiškų, baltarusiškų, ukrainietiškų maisto produktų. Tai tik dar viena priežastis spustelėti vietinį tiekėją. Net lietuviški pieno produktai, kurie dar neseniai buvo tarsi mūsų perdirbėjų vizitinė kortelė, po truputį lentynose slenkami tolyn.

Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Tiesa, tai dar vienas pavyzdys, kad ne viskas juoda ir balta. Šį kartą priežastis – ne tik prekybininkų galia: perdirbėjai mėgino praradimus dingus Rusijos rinkai perkelti ant Lietuvos vartotojų pečių. Tai buvo patogu, nes, kaip rodo tie patys Statistikos departamento duomenys, nors pieno supirkimo kaina krito keliolika procentų, produktų kaina lentynose liko stabili kaip prie tvoros prikaltas plakatas. Statistiškai sumenko tik keliais procentais, nors pienas pigo keliolika. Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Bėda tik ta, kad į mūsų daržą atėjo lenkai, kurie produkto kainą skaičiuoja ne pagal tai, „kiek norėtųsi“, o pagal tai, už kiek perkamas pienas. Jogurtas, kuris netoli Varšuvos gaminamas iš Lietuvoje pirkto pieno, kainuoja iki trečdalio pigiau nei toks pat jogurtas, pagamintas Lietuvoje iš lietuviško pieno. Kodėl – kol kas atsakinėti nesivargina nei perdirbėjai, nei prekybininkai.

„Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

Tačiau kuklus kalafioras galbūt privers praverti paslapties uždangą, gaubiančią prekybininkų ir tiekėjų santykius, už kuriuos vis brangiau moka pirkėjai. Vis dar lieka tikimybė, kad užsienio tiekėjų, visuomenės ir galbūt (yra ir tokia tikimybė) politikų bei atsakingų institucijų spaudimas pagaliau grąžins į prekybą skaidrius rinkos santykius. „Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

Laurynas MITUZAS

Šiandien jau niekas nebesiginčija, kad Lietuvoje neprigijo hipermarketų ir savaitinio apsipirkimo tradicijos. Nežinau ar dėl visuotino supratimo ar dėl to, kad nėra kam ginčytis. Nes kažkam užkūrus skandalą dėl kainų – kalta valdžia, verslininkų gobšumas ir kiti sunkiai su laisva rinka besiderinantys dalykai.

Laurynas Mituzas, laurmit

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. gegužės 2 d.

Laurynas MITUZAS

Pagaliau konferencijoje didieji prekybininkai prabilo apie akligatvį, prie kurio susirūpinę tik savo problemom prekybininkai šuoliavo nuo ekonominės suirutės pradžios. Naujus ženklus galima pristatyti tik Rygoje, o geriausia prabangos prekėm vieta yra ne prekybos centras. Prekybos centrų savininkai nesiveja parduotuvių pastatų modernizavimu, o apie naujus modernius plotus šneka tik tie, kurie tik šneka.

Laurynas Mituzas, laurmit

Jau prieš porą metų buvo bandymų užtikrinti pasaulines tendencijas atitinkančią prekybinių patalpų evoliuciją, tačiau tik nedaugelis į ateitį žiūrėjo su optimizmu. Artimiausi atidarymai buvo planuojami 2016 metams. Lyg prekybos centras gali išdygti pašvietus saulei ir kartą palijus.

Banko analitikų vadinama vartojimo bomba dėl susikaupusių santaupų grąsina jau seniai. Tik žinant, kad santaupos yra nedidelės gyventojų dalies sąskaitose, ar nesprogs ta bomba ne ekonomikos viduje. Juk vietų kur leisti pinigus pas mus nedaugėja. Na nebent Lidlas.

“Po vandeniu” plaukiančios investicijos negali pagrįsti papilomų investicijų atsipirkimo.

Vienaip ar kitaip esami prekybcentriai paskatos investuoti neturi jokios. Na nebent tiek kiek reikia sustabdyti konkurentus nuo platesnio masto užmojų. Akivaizdžiai atnaujinti Akropolį reikia ne mažiau nei pastatyti naują prekybos centrą. Po geros pamokos, antrakart klaidos cetrus statyti 500 metrų atstumu jau niekas nebedarys. “Po vandeniu” plaukiančios investicijos negali pagrįsti papilomų investicijų atsipirkimo.

Kiti labiau archaiški objektai buhalterijoje reprezentojami suma, kurią esamos nuomos pajamos visiškai tenkina. Kam šiais laikais įdomu, kad sklypas yra vertingesnis už pastatą, nors pagal nykščio taisyklę turi būti vertas iki ketvirtadalio projekto.

Nėra Vilniuje pakankamai prekybos centrų, kad jie galėtų siekti unikalumo prekiniais ženklais.

Viešai dėl trūkumų kaltinami prekybos centrai yra tik palikimo perėmėjai. Europos parkingas yra tai kas liko po architektų eksperimento pagal užsakovo norus suplakti būstus, biurus ir prekybą. Didžiausia užsienio investicija mieste atsirado dėl kiek toliau planuoto statyti gyvenamų namų kvartalo, o kartais mados ir šeimos centras savo misiją jau atliko – statybų bendrovė gavo darbo. Lietuvos prekybos flagmanas ir toliau spinduliuoja užsieniečius atbaidančią žinutę, o patraukliausioje vietoje galerija masina jaunimą, kai storos odinės piniginės migruoja vos už kelių žingsnių nekviečiamos.

BFL / S.Žiūros nuotr.

Supanašėjimas nuomininkais irgi paaiškinamas – nėra Vilniuje pakankamai prekybos centrų, kad jie galėtų siekti unikalumo prekiniais ženklais. Net jeigu atsiranda, tai greit kraunasi daiktus namo, nes dar nepasiekusius rinkos pripažinimo juos užspaudžia susimokėti nuomą. Skirtingai nei likusiame pasaulyje, kur prekybos centrų sėkmė matuojama vidutiniu kvadratinio metro efektyvumu, pas mus kaip turguje svarbiau yra nuomos pajamos.

Pasaulyje žongliruojma showrooming’o terminu. Tai kai nuoma remiasi ne parduotuvės apyvarta, bet vietos matomumo įtaka verslui (elektroninei prekybai, mainams, visam parduotuvių tinklui). Bet čia Lietuvoje turbūt dar ne tas atvejis.

Skirtingai nei likusiame pasaulyje, kur prekybos centrų sėkmė matuojama vidutiniu kvadratinio metro efektyvumu, pas mus kaip turguje svarbiau yra nuomos pajamos.

Galiausiai, kai viskas pradeda smarkiai virti savo tirštėjančiose sultyse, nekilnojamo turto investuotojai viską atskiedžia greitąja mada (fast-fashion), net iš patraukliusių sostinės vietų padarydami turgaus principu valdomas prekyvietes. Dėl nevėdinto oro kaltinamos strategijos, o jų vykdytojai vietoj pastangų ištrūkti iš užburto rato staiga tampa didvyriais. Prekybos centrai yra akylai saugomi nuo modernėjimo.

Liaupsinamų apsipirkimo alėjų apyvartos dar trečdaliu nesiekia efektyvumo, reikiamo sukurti Europinio lygio parduotuvių galerijas. Pasak valdytojų “nesvarbu kaip atrodo, iš tiesų skaičiai viduje atrodo labai gerai”.

Laikinojoje sostinėje jau įrenginėjamas nedidelis prekybos centras, kuriame patalpų išdėstymo planas labiau primena motininę plokštę nei sceną, kurioje pirkėjus prekių ženklai kerėtų užburiančiomis istorijomis. Apie parkingą kalbos net nėra, o trys įėjimai suponuoja į investuotojų lūkesčius nesutalpinti norinčių išleisti santaupas. Tačiau vizija jau suplanuota, o prekybininkų dar nėra.

Turbūt patys plėtotojai susigėdo ambicijom atsidaryti didžiausią dešimtmečio maisto parduotuvę.

Merkurijaus vietoje vis dar pešasi ambicijos su logika. Juk baisiai norisi ten matyti septynių aukštų pastatą, kurio kažkur apie vidurį būtų viešbutis. Ne silpnų nervų žmonėms pamatyti kaip tokio pastato apatiniuose aukštuose pagal gaisrininkų reikalavimus atrodo evakuacinių laiptinių tinklas ir kolonų miškas. O juk ten, kur brangiausi plotai norisi matyti prekybos centrą.

Markučiuose projektas šiek tiek aptilo. Turbūt patys plėtotojai susigėdo ambicijom atsidaryti didžiausią dešimtmečio maisto parduotuvę ir multipleksą trečiam aukšte su viltim, kad kada nors ten koją įkels žmogus.

Intriga ima virti dėl Lietuvos pašto ketinimų reprezentatyviausią vietą išnuomoti verslui. Smalsu ar prieš dešimtį metų nepasinaudojus proga Gedimino prospektą paversti prekybine gatve klaida nebus pakartota.

Nauji ketinimai skatinami labiau fantazijos ir deficito nei verslo plano nekilnojamo turto pinigus investuoti į  vartojimą.

Iš tiesų poreikis statyti naujus prekybinius kompleksus smarkiai išaugo vien todėl, kad esami prekybos centrai nesuinteresuoti efektyvumu vytis centrinės Europos ir sudaryti sąlygų Vilniuje atsirasti ten populiariems prekių ženklams. Nauji ketinimai skatinami labiau fantazijos ir deficito nei verslo plano nekilnojamo turto pinigus investuoti į  vartojimą. Kol kas mūsų verslininkams tai per sudėtinga.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. kovo 28 d.

Laurynas Mituzas

Smagu, kad nors kartais spaudoje gvildenamas vienas didžiausių Lietuvos ekonomikos skaudulių (VŽ). Tik gaila, kad jį pakeitus niežuliu nelabai kas pasikeis. Nuolaidos prekyboje visada buvo tiesiausias kelias į akligatvį, tačiau patirties ir profesionalumo stoka neleido svarstyti alternatyvų. Galus jau atidavė daug destruktorių, mėginusių sudrebinti rinkas žemesnėmis kainomis neatsižvelgus į efektyvumą. Net kiečiausi pardavėjai nuleido rankas ir palaikė masinę prekybininkų kapituliaciją.

Laurynas Mituzas, laurmit

Nuolaida yra ne kas kita kaip apibendrinantis kainodaros terminas, suveliantis specialius pasiūlymus ir likučių realizavimą į vieną. Užsieniečiams su savo masyvia patirtimi ir finansiniais pajėgumais sunkiai skinantis kelią, Gariūnų turgaus praktikoms buvo uždegta žalia šviesa. Neprireikė dirigento, kad jauni prekybininkai sprogus burbului ir krentant apyvartoms sutartine pasirinko atsisakyti antkainių nei dėti pastangas juos apginti. Taip prasidėjo masinės derybos laike. Tūkstantis pardavėjų prieš milijoną pirkėjų. Tobula.

Užsieniečiams su savo masyvia patirtimi ir finansiniais pajėgumais sunkiai skinantis kelią, Gariūnų turgaus praktikoms buvo uždegta žalia šviesa.

Prekyba visada rėmėsi paprasta logika – parduok brangiau nei pirkai. Bandymai atsisakyti antkainių vardan sandėlio išjudinimo skamba draugiškai taupių žmonių ausims, tačiau viduje labai priešinasi ekonominei logikai. Ypač kai negalima remtis masto ekonomika rinkoje, kur tik keleto žaidėjų priimti žalingi sprendimai matomi kaip šiaurės pašvaistė. Tokie sprendimai ugdo jautrumą kainoms, ko labai nenorėtų matyti verslas.

Apsipirkimo Suvalkuose skandaliukas gerai įsipaišo tarp pavyzdžių. Kai politikai puola tiesinti mokesčių skirtumus su Lenkija, niekas nevertina primityvių maisto parduotuvių strategijų augti kvadratinių metrų skaičiumi, o ne efektyvumu. Kai Vakarų Europoje konkurencija tapo per nuožmi, prekybininkai ėmė ieškoti individualių privalumų. Jeigu arabams arčiau širdžiai valdyti šeimynines parduotuves arčiau žmonių, turkai ne prieš šviežias daržoves ir vaisius dėlioti dar prieš aušrą, tai prancūzai mieliau pasirinko augti kritine mase. Jie išaugo į hipermarketus. Susigrūdimas segmente pagimdė compact hyper, discount hyper ir ilgą sąrašą kitų koncepcijų su unikalia žinute apie asortimentą ir kainų lygį.

Vakaruose prekyba evoliucionavo amžius, Lietuvoje ji susiformavo per dešimtį metų. Vietoj to, kad parduotuvės strategiškai dalintųsi vartojimo pinigus, laikraščiai džiūgauja Ukmergės gatvėje susibūrusių maisto parduotuvių fenomenu. Tinklai tai aiškina, kad nebijo konkurentų. Ozas nebijo Akropolio, Senukai nebijo Depo, Lidlo nebijo niekas. Pirkėjai su nekantrumu laukia konkurencijos nuspaustų kainų. Bet niekam neįdomu, kieno sąskaita.

Grįžtant prie nuolaidų ir lojalumo kortelių, tai rimtas negalavimas, prie kurio priprantama. Tačiau žala yra gerokai gilesnė. Ieškoti geresnio sandorio nėra lojalumas, veikiau atvirkščiai. Tik pastangos prisitraukti pirkėjus, atsisakant uždarbio, sukelia komplikacijas. Kainos mažinamos antkainių, kuriuose yra išlaidos nuomai ir pardavėjams sąskaita. Jei neapginsi kainos, teks aukoti kokybę arba kitus privalumus, į kuriuos pasaulis investuoja milijardus. Galiausiai tokia prekyba tampa rankiniu stabdžiu vartojimui – vienam iš dviejų ekonomikos augimo polių.

Lojalumui reikia investicijų į įvaizdį, o ne trumpalaikius pardavimus.

Nors matome gražius prekinius ženklus, apie jų pasiūlos kokybę galime daug pasakyti iš pastangų laiku išreklamuoti. Senos arba nepilnos kolekcijos reklamuoti nereikia. “Mados infekcija” nieko bendra su populiariąja mada neturi, tai tik pramoginis renginys. Lojalumui reikia investicijų į įvaizdį, o ne trumpalaikius pardavimus. Emocija ir nepiniginiai veiksniai turi didžiausią energiją augimui. Deja, gerų pavyzdžių matome labai retai.

Lojalumas yra prisirišimas prie prekinio ženklo, vietos arba vyksmo. Jis lemia mažesnį jautrumą kainoms, skatina savivertę ir priklausomybę visuomenės sluoksniui. Jei vieniems trys juostelės ant sportinio kostiumo yra pasididžiavimas, tai kitiems nesvarbi etiketė su pavadinimu, o daug daugiau reiškia raudonu siūlu apsiūtos sagų kilputės arba gėlėtas klasikinio kostiumo pamušalas. Jeigu jau šnekame apie nuolaidas arba korteles, kursas klaidingas 180 laipsnių kampu. Na nebent ant kortelės yra VIP ženkliukas, suteikiantis išskirtinį aptarnavimą už neįprastai daug pirkinių.

Žaidimas kainomis visur yra tik akių dūmimas, nes visur dedamos pastangos parduoti kuo brangiau.

Media-Saturn daug metų reklamavo “kiauliškai žemas kainas” nors buvo vieni brangiausių, Lidlas net nebepasakoja apie žemas kainas, nes užtenka inercijos. Žaidimas kainomis visur yra tik akių dūmimas, nes visur dedamos pastangos parduoti kuo brangiau. Tik ne visi turi pakankamai raumenų to siekti efektyviai. Prekybos centrų – ir tų misija padėti nuomininkams apginti antkainius. Deja, tokia mastysena mūsų dar nepasiekė. O bandymai plaukti prieš srovę neproduktyvūs, jai smarkiai sustiprėjus.

Galima mėginti siekti lojalumo siūlant suasmenintus sprendimus. Prie to dirba tūkstančiai tech-inovatorių. Tačiau kol kas visi keliai veda tik prie mobilių telefonų. Plančetiniais kompiuteriais paremtas paslaugumas yra tik bandymas parodyti pastangas vytis laiką. Technologiniai stebuklai su mobiliom programėlėm – taip pat, tačiau komunikacine prasme dažniau skleidžia neigiamą žinutę arba daro meškos paslaugą. Galiausiai efektas yra atvirkštinis. Kol kas omnikanaliniai pardavimai ir mobilemind yra paskutinė stotelė.

Nuolaidų supainiota vertė yra tik konsultantų išmislas. Iš tiesų kaina yra tai, ką žmonės moka. Vertę susikuriame mes patys pagal prekybininkų pastangas įtikinti. Jeigu kaina yra didenė už suvokiamą vertę, nepirksime, kol nepakoreguos. Jei vertė viršija kainą, parduoti nebus sunku. Tik tada klausimas: ar teisingai nuspėta kaina?

Girdisi daug gudrių minčių kaip apsukti neigiamų įvykių sūkurį. Teorijų labai daug, tačiau praktiškai viską apjungia tik nusiteikimas investuoti į antkainius. Augantis efektyvumas natūraliai palaikys pirkėjams priimtinas kainas, o pastangos apginti apyvartos lašinuką didins apimtis. Nieko čia geriau nesugalvosi. Telieka masinės derybos laike uždarytos rezervate Gariūnuose.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje laurmit.wordpress.com 2016 m. kovo 20 d.

BFL

Beveik kiekvieno rajono centro pagrindinėje aikštėje ryte be penkiolikos aštuonios būriuojasi pulkelis senjorų. Jie laukia, kada atsidarys prekybos centras. Vos prasiveria durys, žmonės sparčiu žingsniu ir dar pasidarbuodami alkūnėmis skuodžia į žinomą parduotuvės kampą, kad už pusę kainos sumedžiotų to ryto laimikį – vakarykštės mišrainės ar ne pirmo šviežumo duonos.

Dovaidas PABIRŽIS

Prekių su nuolaida pasiūlymai pastebimai formuoja kasdienį lietuvių racioną. Ir tai ne tik daug laisvo laiko turinčių senjorų kasdienis ėjimo į parduotuvę paryčiais ritualas. Jei šeštadienį prekybos centre lašiša ar jautiena yra „su akcija“, per sekmadienio pietus ant kas antros šeimos stalo atsidurs būtent ji. O pietus pagardins su nuolaida pirktas vynas.

Tyrimai rodo, kad Baltijos šalyse lietuvius akcijos ir nuolaidos vilioja labiausiai. Tuo intensyviai naudojasi prekybininkai, siūlydami nesuskaičiuojamą jų kiekį ir įvairovę. Kaip nepaklysti?

Į parduotuvę kaip į darbą

Du mažamečius vaikus šiuo metu auginanti vilnietė Daina (38 m.) sako iki vaikų gimimo skyrusi labai daug laiko prekybos tinklų pasiūlymų nagrinėjimui ir apsipirkimui skirtingose vietose.

„Kaip būdavo anksčiau: vos nuleidžia kainą, ir visko prisiperki, ypač kai du perki, o vienas priedo nemokamai. Paskui žiūri, kad pilni namai prikrauti daiktų, o iš tiesų naudos jokios. Kai įsigilini, išreiškus procentais, nėra čia jau tokia didelė nauda, jei vieną prekę gauni nemokamai. Dabar jau truputėlį gudriau į viską žiūrėti pradėjau. Nebėra tokios psichozės, kai eini ir renki viską iš eilės, kas su akcija. Yra produktų galiojimo laikas, būdavo, kad nemažai ir išmesdavau“, – pasakoja Daina.

Pasak jos, šiandien tokio azarto smulkiai gilintis į kiekvieną etiketę nebeliko, bet kartu atsirado tam tikrų įgūdžių ir „atidirbta“ apsipirkimo sistema: „Norfoje“ ji perka mėsą ir pieną, „Maximoje“ – vaisius ir daržoves. Pagal tos savaitės pasiūlymus Daina numato, ką galima tuo metu pagaminti.

„Žinoma, jei iš tikrųjų yra pigiau. Būna parašyta akcija ir kaina sumažinta vienu centu, net juokinga. Arba užrašoma „Akcija“, o kitame prekybos tinkle ta pati kaina be jokios nuolaidos. Taigi aklai vadovautis vien užrašais nereikia, ypač dažnai taip nutinka su sezoniniais vaisiais, daržovėmis, kad esą akcija, o iš tikrųjų paprasta kaina“, – būti atidesniems pataria pašnekovė.

Jos teigimu, jei norima įvairesnio meniu, verčiau akcijų ieškoti „Maximoje“, nes čia jos dažnai atnaujinamos, keičiasi asortimentas, galima įsigyti įvairesnių produktų. Tačiau labiausiai Daina vertina „Norfą“ ir jos organizuojamas „Praktiškas valandas“, kurios, nors ir vyksta nepatogiu metu, leidžia sutaupyti daugiausia. Šiame prekybos tinkle atpiginami kasdien vartojami produktai – mėsa, pienas, duonos gaminiai.

Be to, nuolaidos taikomos prekių grupėms, o ne vienai tos grupės prekei, kuri paprastai būna brangiausia ir kainuoja daugiau nei kitos tos grupės prekės, kaip įprasta kituose prekybos tinkluose.

Labiausiai ji vertina ir „Norfos“ nuolaidų kortelę, suteikiančią 30 proc. nuolaidą per „Praktiškas valandas“ bei galimybę kaupti taškus ir gauti metinių nuolaidų, kurios priklauso nuo „Norfoje“ per metus išleidžiamų pinigų kiekio.

Nuo kasdienybės iki festivalio

Akcijomis prekybos tinkluose aktyviai besidomintis vilnietis Arvydas (52 m.) sako, kad susigaudyti prekybos tinklų akcijų įvairovėje nėra taip sudėtinga, ir visų pirma išskiria prekybos tinklą „Maxima“. Pasak jo, čia akcijų vyksta daugiausia ir praktiškai atėjęs į kiekvieną didesnės parduotuvės skyrių būtinai rasi kurio nors gamintojo specialų pasiūlymą.

Be to, labai patogūs ir akcijų prekystaliai, kur sudėtos vien tik prekės su nuolaida. „Maximoje“ prekių su nuolaida praeiti praktiškai negali: net jei praleidai specialų stendą, kur nors prie kasų bus dar kartą priminta apie ypatingus dienos pasiūlymus. Kartais tai priverčia apsigręžti ir grįžti atgal.

„Rimi“ prekybos centruose kainos šiek šiek didesnės, kaip rodo ir „Veido“ kasmet sudaromo pirkinių krepšelio kainų sąrašas, o akcijos, anot pašnekovo, labiau ambivalentiškos. Šiame prekybos centre nuolaidos apipavidalinamos kone kaip „festivaliai“, bet būtina nuolat galvoti apie tai, kas iš tiesų yra nukainota, ir būti atidžiam.

„Bus visur iškabinta kokie nors 40 proc., bet tam, kad galų gale suprastum, ką čia apsimoka pirkti, būtina galvoti, nes kur nors slypės klasta. Jei tik paskaitęs plakato didžiąsias raides susirinksi tų prekių, prie kasos paaiškės, kad daugumai jų jokios nuolaidos nėra, tik kuriai nors vienai, nors tai buvo plačiai išreklamuota ir išplatinta“, – aiškina Arvydas.

„Iki“ akcijos retesnės, tačiau dažnai siūlomi didesni nuolaidų procentai. Tačiau akivaizdžiai mažiausiai, palyginti su kitais tinklais, suteikia „Iki“ nuolaidų kortelė, iš kurios jokios naudos, jei neperki su specialaus pasiūlymo ženklu pažymėtų prekių, kurių iš viso yra apie 20 per savaitę. Didesnę nuolaidą gauna tik senjorai (antradieniais – 10 proc., kitomis dienomis – 3 proc.) ir gimtadienį švenčiantys pirkėjai.

Kaip vienas verčiausių dėmesio, pašnekovas išskiria ir prekybos centro „Prisma“ rengiamas trijų savaitgalio dienų nuolaidas, kai penktadienį 30 proc. nukainojami visi gėrimai, šeštadienį – maistas, sekmadienį ši akcija taikoma pramoninėms prekėms.

Kas antra prekė krepšelyje – su nuolaida

Didžiausi prekybos tinklai, kuriuos kiekvieną dieną aplanko nuo 250 tūkst. iki daugiau nei pusės milijono pirkėjų, su akcijomis ar nuolaidomis parduoda nuo penktadalio iki pusės savo prekių. Šiuos duomenis „Veidui“ sutiko atskleisti „Aibė“, kur tokios prekės sudaro 20 proc., „Iki“  (apie 25 proc.), ir „Maxima“, kur net iki 50 proc. visų pirkinių sudaro prekės, pažymėtos akcijos arba nuolaidos ženklu.

Kai kurių pramoninių prekių – skalbimo miltelių, tablečių, skirtų indaplovėms, tualetinio popieriaus arba ilgo galiojimo maisto produktų, pavyzdžiui, kavos, be akcijų ar specialių pasiūlymų apskritai beveik nebeperkama. Prie akcijų pirkėjai greitai pripranta: kai kurių šių prekių per 80 proc. parduodama akcijų metu ir tik vos viena penktoji apyvartos surenkama prekiaujant reguliariai.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai vieningai tvirtino: prekybos centruose žodžiai „akcija“ ar „nuolaida“, nepaisant itin dažno jų vartojimo, Lietuvoje iki šiol puikiai veikia. Kaip pasakojo viena beveik dešimtmetį „Maximoje“ dirbanti pardavėja, planuojant akcijas, pavyzdžiui, salotų, vienai dienai užsakoma maždaug tris kartus daugiau nei įprastai. Panašūs arba dar didesni skaičiai ir kitose prekių grupėse.

Pardavėja taip pat prasitarė, kad pasitaiko atvejų, kai pasibaigus akcijai iki tol buvusi kaina ne sugrąžinama, bet šiek tiek pakyla, o pirkėjai ne visada tai greitai pastebi.

Akcijos medžiojamos ir Vokietijoje

13 metų Berlyne, prekybos centre „Lidl“, kuris netrukus turėtų pradėti veiklą ir Lietuvoje, kasininke dirbanti lietuvė Laura pasakoja, kad Vokietijoje akcijų žmonės laukia ne mažiau nei mūsų šalyje. „Lidl“ įprasta, kad prekės su nuolaida parduodamos didesnėmis pakuotėmis: jei parduodama 10 šokoladų, su nuolaida pridedami dar du už tą pačią kainą, vietoj 1,5 kg skalbimo miltelių už tą pačią suma parduodami 2 kg ir pan.

Pasak Lauros, „Lidl“ Vokietijoje yra gana stabilus prekybos tinklas, retai keičiantis prekių asortimentą, todėl dažnai taikoma taktika keisti pakuočių dizainą arba perstatyti prekių vietas parduotuvėje, kad žmonės, ieškodami sau įprastų produktų, netikėtai atrastų ir iki tol neišbandytus.

Vokietijoje „Lidl“ neturi nuolaidų kortelės ir neteikia jokių išskirtinių pasiūlymų savo darbuotojams ar jų šeimos nariams. Priešingai nei, pavyzdžiui, lietuviška „Maxima“, kurios darbuotojams suteikiama 5 proc., o prieš pagrindines šventes – net 10 proc. nuolaida. Kituose Vokietijos prekybos tinkluose su nuolaidų kortelėmis taip pat labiau įprasta kaupti pinigus kitiems apsipirkimams, o ne mažinti kainas.

Maistas Vokietijos „Lidl“ nukainojamas likus 4 arba 7 darbo dienoms iki galiojimo termino pabaigos, tačiau atskirų skyrių, kuriuose būtų vien trumpesnio galiojimo pigesnės prekės, nėra. Nepardavus prekės iki galiojimo termino pabaigos, gendantys maisto produktai nėra aukojami skurstantiesiems ir utilizuojami. Labdarai atiduodami tik prakiurę makaronai ar panašūs prekinę išvaizdą praradę, tačiau tinkami vartoti produktai.

Pasak Lauros, Vokietijoje taip pat netrūksta akcijas medžiojančių žmonių. „Kai kurie žmonės specialiai ateina anksti ryte įsigyti nukainotos mėsos arba vakarykštės duonos, o vakare skuba prie nukainotos grietinės, sūrių, dešros. Šeštadienio vakare būna nukainotų daržovių, nes sekmadieniais mes nedirbame, todėl parduodame puse kainos. Žmonės labai dažnai ateina vien to ir perka nemoku pasakyti kokiais kiekiais“, – įspūdžiais dalijasi berlynietė.

Labiau rūpi nuolaidos, o ne kaupimas

Vakarų šalyse didžiausias dėmesys dažnai kreipiamas ne į kainų mažinimą, bet į kaupimą ateičiai, siekiant, kad pirkėjai dar kartą sugrįžtų į tą pačią parduotuvę. Jungtinėse Amerikos Valstijose įprasta, kad apsipirkęs už 50 dolerių gauni 10 dolerių kitam apsipirkimui, kuriuos išleidžiant nebūtina vėl pirkti už didelę sumą.

Tačiau Lietuvoje įvairaus kaupimo pasiūlymai, nors ir taikomi kai kurių didžiųjų prekybos tinklų, dažniausiai apsiriboja minimaliu 1 proc. nuo išleistos sumos, o pagrindiniu akcentu tampa kaip įmanoma mažesnė kaina. Kaupti po 1 proc. siūlo „Maxima“, „Rimi“, šiek tiek daugiau galima sukaupti su „Norfa“ ir „Prisma“ kortele, tačiau tokiu atveju prekybos tinkluose reikia išleisti dideles sumas pinigų.

„Mūsų duomenimis, klientams aktualu kaupti 1 proc. į lojalumo kortelę nuo pirkinių sumos. Jie tai aktyviai daro, o sukauptus pinigus dažnai išleidžia šventiniams pirkiniams. Taip šventėms išleidžiama mažiau. Tačiau jei lyginsime pinigų kaupimo ir momentinės nuolaidos populiarumą, vienareikšmiškai patrauklesnė bus momentinė nuolaida ar akcija, nes jomis klientai gali naudotis čia ir dabar“, – aiškina „Maximos“ atstovė Renata Saulytė.

Jai antrina ir „Aibės“ Pirkimų departamento direktorius Baltijos šalims Artūras Zabielskas. Pasak jo, Lietuvos pirkėjams patraukliausias dalykas yra papildomą vertę gauti iš karto, o ne kaupti neapibrėžtai ateičiai, todėl taškų ar pinigų kaupimas prekybos centruose gana menkai taikomas. Be to, sukaupti pinigai turi galiojimo laiką ir gali pradingti, jei bus laiku nepanaudoti ar pirkėjas nėra susipažinęs su visais taisyklių niuansais. Todėl šioje vietoje nuo vakariečių, ko gero, ir toliau skirsimės.

Pirkimas kaip pramoga

Kaip pastebi prekybos tinklų akcijų organizavimo srityje dirbančios rinkodaros įmonės „Sorbum“ generalinis direktorius Giedrius Oliškevičius, nuo vakariečių iki šiol skiriamės ir tuo, kad mums apsipirkimas vis dar yra malonumas: lietuviai mėgsta pirkti daug, pigiai ir turėti didžiulį asortimentą, o ekonominis mąstymas vis dar dažnai nuslenka į antrą planą.

„Šį sindromą dar reikia išgyventi, iki šiol dar neatsivalgėme nuo tų laikų, kai nebuvo ko pirkti. Tačiau viskas susitvarkys dar po 5–10 metų, su naująja karta. Parduotuvė mums iki šiol yra ir laisvalaikio centras, ir pagrindinė pramoga“, – įsitikinęs specialistas.

Pasak G.Oliškevičiaus, yra daug kitų metodų, kaip paveikti pirkėją, kad jis sąmoningai ar nesąmoningai pirktų prekes ir be akcijos, arba paversti akcijas originaliomis. Pavyzdžiui, bendrovės „Coca-Cola“ vykdyta rinkodaros kampanija, kai pirkėjai galėjo ant skardinių atrasti savąjį vardą, arba milžiniškos „Milka“ karvės, „besiganančios“ prekybos centruose.

Tačiau tokioms sėkmingos akcijoms reikia didelio kūrybingumo, drąsos ir novatoriškumo, o Lietuvoje šiandien kur kas paprasčiau tiesiog parašyti „–40 %“ ir laukti norimo rezultato.

„Trūksta rinkodaros specialistų. Pasižiūrėkime, kokia dalis jų yra baigę šios srities mokslus. Ką šioje srityje gali žmogus, baigęs istoriją, ir ką – studijavęs rinkodarą JAV universitetuose. Tokių žmonių nėra daug“, – tvirtina G.Oliškevičius.

R.Saulytės teigimu, šiek tiek pasikeitusią pirkėjų elgseną ir naujus vartojimo įpročius suformavo sunkmetis. Šiandien akcijos jau nebeskatina pirkti neracionaliai, kaip buvo iki ekonominės krizės, kai buvo perkama neįvertinus, kad dalį nesuvartotų produktų vėliau teks išmesti. „Sunkmetis išugdė racionalų vartotoją, kuris užsuka į prekybos centrus tiksliai žinodamas, ko ir kiek jam reikia, planuoja pirkinius ir seka išlaidas. Dabar vartotojo elgsenoje planavimo ir racionalumo kur kas daugiau – perkama tiek, kiek reikia kasdieniams poreikiams patenkinti“, – teigia R.Saulytė.

Tačiau statistika liudija ką kita. Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje kasmet išmetama 581 tūkst. tonų maisto atliekų, o vienam šalies gyventojui per metus tenka 171 kg išmetamo maisto.

Vartojimas. Lietuviams neatsispiriant traukai ir kasdienio vartojimo prekių, ir  brangesnių pirkinių įsigyti Lenkijoje, pirkėjams randasi naujų paslaugų, o ekspertai sako, kad kraunantis vežimus prekių jau galima ir apsiskaičiuoti.

Pirmą kelionę į pigiąją Lenkiją po 220 kilometrų pirmyn ir atgal tik dabar sukorė ir vilnietės Linos šeima. Kai lietuviai sunkmečiu masiškai plūdo į Lenkiją ir centneriais pirko mėsą, cukrų, galonais – aliejų, Linos šeima produktais apsirūpindavo vietinėse parduotuvėse. „Bičiulių pasakojimai apie geras kainas Suvalkuose įtikino tik dabar, ir smalsumas nugalėjo“, – pasakoja ji ir skaičiuoja, kad patyrė pusdienį laiko sąnaudų – kur kas mažiau, nei sugaištų mėnesį varstydama parduotuvių duris netoli namų.

Pirmąją pigių pirkinių kelionę Lina planavo atsakingai: iš anksto sudarė reikalingų produktų sąrašą ir pasidomėjo, į kokias parduotuves verta vykti. Taigi kelionė iš Vilniaus vingiavo į Suvalkų „Tesco“ ir „Kauffman“ parduotuves, o, pavyzdžiui, prie „Biedronkoje“ Linos šeima nė nestabtelėjo, nes iš nuolatinių pirkėjų pasakojimų girdėjo apie žemą šio tinklo produktų kokybę.

„Žinojome, kad pirksime būtent tokius produktus, kokius vartojame įprastai, o ne pigiausius. Juk ir Lietuvoje gali pirkti „Hellmann’s“ majonezą, o gali išsirinkti ir pigiausią bet kokio gamintojo padažą“, – lygina Lina.

Visas šeimos pirkinių krepšelis, tiksliau, keli prekių vežimėliai su kaupu, kokius, Linos pamatavimais „iš akies“, aplankytose parduotuvėse šeštadienio rytą stumdė mažiausiai trečdalis pirkėjų iš Lietuvos, kainavo 197 eurus. Už mažiau nei 700 Lt Lenkijos prekybos centruose išėjo apie 20 kg šviežios mėsos, rūkytų mėsos gaminių, marinuotų, šaldytų daržovių, pusgaminių, pieno produktų ir t.t.

Kruopščiai sudarytame pirkinių sąraše po kelionės Lina surašė lietuviškas ir lenkiškas kainas, kad suskaičiuotų, kurie produktai kainavo pigiau, o kurių už tą pačią sumą, kokią sumokėtų Lietuvoje, Lenkijoje pavyko įsigyti daugiau. Paaiškėjo, kad sutaupyti pavyko maždaug 54 eurus, ir tai jau atmetus kelionės išlaidas benzinui.

„Tokią sumą suskaičiavau įvertinusi maždaug pusės sąrašo produktų kainas. Kai pamačiau, kad sutaupėme kone du šimtus litų, nusiraminau, kad važiavome ne veltui, ir kitų kainų nebelyginau“, – apibendrina Lina.

Didžiausią įspūdį jai padarė šviežios mėsos kainos. Pavyzdžiui, kilogramas vištienos filė Suvalkuose atsiėjo 1,31 euro, o Lietuvos didžiuosiuose prekybos centruose jo kaina siekia 5,21 euro, kilogramo kiaulienos sprandinės kaina skiriasi bene dvigubai.

Pašnekovė juokiasi, kad, kaip ir kiti lietuviai, automobilių stovėjimo aikštelėse krovė ir cukrų, ir aliejų. Juk kilogramas Panevėžyje gaminamo cukraus Vilniaus parduotuvėse kainuoja 0,92 euro, arba 3,18 Lt. Žinoma, pasitaiko akcijų, kai jo kaina krinta iki 0,58 euro (2 Lt) ir vienas pirkėjas gali įsigyti ribotą kiekį cukraus pakuočių. Na, o Lenkijoje įprasta cukraus kaina ne per išpardavimą – 0,49 euro (1,70 Lt).

„Kelionę pirmoje parduotuvėje pradėjome pusę dešimtos ryto, bet šviežios vištienos jau beveik nebuvo, iš lentynų buvo iššluota ir lygiai pusė kiaušinių“, – prisimena Lina.

Maždaug nuo 2009 m. virtinės lietuvių, traukiančių į Lenkiją, šiek tiek apmažėjo. Pavyzdžiui, internete jau apmirė „konsultacinės“ svetainės, kuriose buvo pateikiama informacija apie Lenkijos prekybos centrus, konkrečias jų taikomas akcijas ir t.t. Tačiau vis dar kybo daugybė skelbimų, kuriuose už 20 eurų siūloma patogiais autobusais važiuoti po parinktas ar pageidaujamas apsipirkimo vietas, o vienas keleivis nemokamai gali vežtis pusės kvadratinio metro ploto bagažą.

Visai gali būti, kad išradingi lietuviai atrado ir kitų būdų, kaip parsigabenti pirkinių iš Lenkijos, arba skaičiuodami kainas nepasiduoda Lenkijos parduotuvių rinkodarai.

Pasirodo, prekių iš Lenkijos lietuviai įsigyja ir patys nevykdami į varginančias savaitgalio keliones po prekybos sales.

Interneto svetainę „PirkLenkijoje.lt“ valdančios „Idėjų imperijos“ direktorius Tomas Kanapeckas pastebi, kad vis daugiau pirkėjų, kurie iš Lietuvos traukdavo į Lenkiją pirkti ne tik maisto, bet ir pramoninių prekių, supranta, kad nėra prasmės, pavyzdžiui, važiuoti į Balstogę įsigyti drabužių. Esą pirkėjai pasirenka lengvesnį kelią: išsirenka pirkinius iš lenkiškų katalogų, o tarpininkams pristačius juos į Lietuvos sandėlius gali gauti kad ir tiesiai į namus.

„Pirkimo procedūrą palengvina šiuolaikinės technologijos, leidžiančios palyginti produktų, kad ir automobilio detalių, kainas skirtingose prekybos vietose“, – sako T.Kanapeckas ir pasakoja, kad mikroautobusai su pirkiniais jo klientams į Lietuvą kursuoja mažiausiai kartą per savaitę. Pirkiniai, pasak jo, būna įvairūs – nuo drabužių ir avalynės, iki namų apdailos medžiagų, keraminių plytelių.

„Važiuodami į Suvalkus puikiai matome lauko reklamas lietuvių kalba. Lenkijos verslininkai siekia kuo labiau palengvinti apsipirkimą lietuviams. Pavyzdžiui, pavadinimai rašomi lietuviškai, solidesnės įmonės net įdarbina pasienyje gyvenančius ir lietuviškai kalbančius žmones, dideli prekybos centrai taip pat pateikia skirtingus klientų aptarnavimo telefonų numerius: vieni skirti lietuviams, kiti – lenkams. Taigi daroma viskas, kad atvažiuotų kuo daugiau pirkėjų ir pavyktų realizuoti kuo daugiau lenkiškos produkcijos“, – apie sumanią pasienio prekybos centrų rinkodarą pasakoja „Idėjų imperijos“ direktorius.

Jis priduria, kad interneto svetainės komanda planuoja pirkėjams sudaryti detalų žemėlapį, kur geriausia įsigyti skirtingas prekes. Savotiškoje duomenų bazėje, planuojama, atsiras mėsos, pieno produktų turgaviečių vietos, bus įtraukti prekybos taškai, kuriuose vietinės produkcijos galima įsigyti tiesiai iš ūkininkų, gamintojo kainomis, nepermokant artimiausiose pasienio parduotuvėse.

Vis dėlto geriausias metas pirkti Lenkijoje jau praėjo, o lietuvių pirkinių mastai per kelerius metus smarkiai susitraukė. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos užsakymu RAIT atlikta apklausa parodė, kad vieno apsipirkimo metu vidutiniškai išleidžiama apie 440 Lt. Skaičiuota, kad per metus suma, lietuvių paliekama Lenkijos prekybininkams, sudarytų 391–588 mln. Lt.

Šiandien sumažėjus kainų skirtumams ir zloto kursui nebevarijuojant kaip pokriziniais metais, tokių praradimų Lietuvos prekybininkams skaičiuoti jau nebegalima.

„Šiuo metu važiuojančių apsipirkti į Lenkiją gyventojų dalis yra gana pastovi, bet nebe tokia didelė kaip krizės metais. Žinoma, vis tiek gaila, kad kenčia ne tik Lietuvos verslas, bet ir valstybės biudžetas. Juolab kad prekių kainų skirtumas neretai susidaro ne dėl mokesčių lengvatų, taikomų Lenkijoje, bet dėl skirtingos produktų kokybės. Net ir reklamose dažnai tekdavo matyti gana žemos kokybės produktus, kurie esą kuo geriau išryškintų kainų skirtumus Lietuvoje ir Lenkijoje“, – paaiškina Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas.

Be to, jis svarsto, kad Lietuvos vartotojų įpročiai nesikeičia: kaina yra svarbus, bet ne galutinis kriterijus. „Manau, kad bus lūžis, kai ieškodami geriausio kainos ir kokybės santykio vartotojai įsiskaitys į produkto sudėtį, jo saugumo kriterijus, gamybos metodus. Todėl ne visada konkuruoti galima vien kaina“, – teigia L.Vilimas.

DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė primena, kad, be kitų veiksnių, įtakos mažesnėms kainoms Lenkijoje turi valiutos kurso svyravimas. Pavyzdžiui, 2009 m. Lenkijos centrinis bankas leido zlotui stipriai atpigti euro atžvilgiu ir tai itin padidino lenkiškų prekių konkurencingumą ir patrauklumą ne vietos pirkėjams. „Tačiau pastaraisiais metais ryškių svyravimų euro ir zloto poroje nėra, todėl dėl šios priežasties važiuoti į Lenkiją apsipirkti nėra ko“, – apibendrina G.Genytė-Pikčienė.

Ji paaiškina, kad reikšmingi kainų skirtumai atsiranda tam tikrose prekių grupėse, o juos lemia mokesčių skirtumai, gamybos grandinės efektyvumas, didelėje rinkoje veikianti masto ekonomija, skirtingos žaliavų kainos ir t.t.

„Pagal Eurostato skaičiuojamus kainų lygius ES valstybėse, Lietuvos kainų lygis sudaro 59 proc., o Lenkijos – 53 proc. ES vidurkio. Tad vidutiniškai tas atotrūkis nėra toks didelis ir reikšmingas“, – komentuoja DNB atstovė.

Bene patraukliausia prekių grupė, genanti lietuvius į Lenkiją, – mėsa. Būtent jai prieš kelerius metus lietuviai per metus Lenkijoje išleisdavo apie 15 mln. Lt. Šviežiai mėsai Lenkijoje taikomas 5 proc. PVM tarifas, jos gaminiams – 8 proc. (Lietuvoje – bendras 21 proc. PVM tarifas).

Gabija Sabaliauskaitė

Paklausa originaliai bei inovatyviai produkcijai, ypač internetinėje prekyboje, auga lėtai. Pastebima tendencija – tinkamai neįvertindami originalaus produkto privalumų, lietuviai renkasi pigesnius pakaitalus ar nelegalias kopijas.

„Lietuvoje pirkėjams trūksta žinių ir patirties, jog originalią prekę pirkti yra naudingiau ne vien dėl funkcionalumo ir kokybės garantijų. Deja, bet dažniausiai pasirinkimą nusveria tik kaina, todėl paklausa kokybiškoms originalioms prekėms auga lėtai, ypač prekyboje internetu”, – įžvalgomis dalijasi mokėjimo internetu būdo „Sving“ pardavimų vadovas Vytautas Dilba.

Elektroninės parduotuvės Novatus.eu vadovas Paulius Jurelė pažymi, kad brangesnė prekė dažniausiai reiškia, kad jos pagaminimo medžiagos yra aiškios kilmės, patikrintas jos poveikis maistui, suteikiama garantija. „Vien tik gegužės mėnesį Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie LR Ūkio ministerijos uždraudė importuotojams teikti į rinką 7 pavojingus produktus iš Kinijos. Pateikiamais duomenimis, tai yra vienos pigesnių prekių – žaislai vaikams, kurie gali sukelti užspringimo, uždusimo bei cheminį pavojų sveikatai“, – pastebėjimais dalinosi P. Jurelė.

Be to, kasmet į Lietuvą atvežama ne tik nekokybiškų, tačiau ir nelegalių originalių daiktų kopijų. LR Muitinės departamento duomenimis, pastaraisiais metais didėja siuntų srautai iš trečiųjų šalių, o kartu daugėja ir sulaikomų suklastotų prekių. „Lietuviai sumanūs, ne kartą yra tekę gauti komentarų su nuoroda į ženkliai pigesnę, jų manymu, tokią pačią prekę. Būna labai nemalonu pamatyti savo parduodamo daikto 100 proc. kopiją. Deja, bet tokią žmonių nuomonę pakeisti sunku, o ir valstybinėms institucijoms kontroliuoti prekybą nelegaliomis kopijoms itin sudėtinga dėl atvirų ES sienų – įvežus tokias prekes per vienos valstybės sieną, jos išplinta daugybėje šalių. Pirmiausia patys prekybininkai turėtų stengtis, kad keistųsi pirkėjų požiūris“, – akcentuoja P. Jurelė.

Kita problema, kurią įvardijo Novatus.eu vadovas – valstybinio reguliavimo trūkumas internetinėje prekyboje: „Elektroninėje erdvėje yra sunkiau objektyviai įvertinti prekę, todėl pardavėjams nustačius prievolę pateikti sertifikatus bei kitus produkcijos kokybę, saugumą ir originalumą užtikrinančius dokumentus, pirkėjai įgautų saugumo jausmą. Būtent dėl nepakankamo pasitikėjimo elektronine prekyba ir informacijos apie originalios prekės ilgalaikę naudą trūkumo, pirkėjai kol kas ne visuomet drįsta investuoti į tokias prekes.“
„Perkant internetu sunku objektyviai įvertinti medžiagas iš kurių produktas pagamintas, funkcionalumą ir dar daugelį kitų savybių, belieka pasitikėti prekės aprašymu ir parduotuvių savininkų sąžiningumu. Vis dėlto pirkėjai jau turi galimybę įsigyti prekę, sulaukti jos pristatymo ir tik tada sumokėti – taigi gali įvertinti, ar prekė atitinka jų lūkesčius ir yra originali“, – teigia V. Dilba.

Pasibaigus šventiniam laikotarpiui, sausį paaiškėjo, kad lietuviai šias Kalėdas ir Naujuosius metus pasitiko prie gausesnio šventinio stalo. „Iki“ prekybos tinklo duomenimis, 2013 m. gruodžio mėn. pardavimai išaugo 4 proc. palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2012 m.

Prieššventiniu laikotarpiu ypač populiarios buvo „Iki“ meistrų pagamintos šviežios salotos bei silkių gaminiai. Per šventes pirkėjai išliko ištikimi karpiams, lepinosi tortais bei gurmaniškais skanėstais.

„Pastebėjome, kad lietuvių apsipirkimo įpročiai šventiniu laikotarpiu nepasikeitė. Pirkėjai išliko ištikimi tradiciniams šventiniams patiekalams – tokiems kaip silkė, karpis ar vištiena. Šventiniu laikotarpiu ūgtelėję pardavimai rodo, kad per šias šventes pirkėjų šventinis stalas buvo gausesnis“ – teigia „Iki“ Viešųjų ryšių departamento vadovas Andrius Petraitis.

Lyginant šviežios žuvies pardavimus, per šias šventes populiariausi tradiciškai išliko gyvi paprastieji karpiai. Jų pardavimai ūgtelėjo beveik 50 proc. Kaip ir kasmet, šventiniu laikotarpiu išaugo šviežios mėsos pardavimai – jie padidėjo daugiau kaip 6 proc. Iš mėsos populiariausia buvo vištiena, jos parduota net 30 proc. daugiau. Taip pat 11 proc. išaugo kiaulienos pardavimai. Jautieną rinkosi kiek mažiau pirkėjų, jos pardavimai sumažėjo apie 3 proc.

Kalėdiniu laikotarpiu ypač išaugo įvairių skanėstų bei kitų konditerijos gaminių populiarumas – „Iki“ konditerijos skyriaus pardavimai padidėjo apie 5 proc. Populiariausi išliko tortai, jų 2013 m. gruodžio mėn. parduota net 15 proc. daugiau nei 2012 m. palyginamuoju laikotarpiu.

Per šventes padidėjo ir „Iki“ kepyklose paruoštos specialios tešlos kepiniams pardavimai – tai rodo, kad nemažai pirkėjų skanėstus gaminosi  patys. Taip pat populiarūs buvo švieži rankų darbo kūčiukai,  krosnyje kepta duona, jau pirkėjų pamėgti prancūziški bei sviestiniai gurmaniški batonai.

Šventiniu periodu ypač išaugo „Gourmet“ prekės ženklu pažymėtos produkcijos pardavimai. 2013 m. gruodžio mėn. jie padidėjo 12 proc. lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2012 m.

Remiantis naujausiais strateginių rinkos tyrimų bendrovės „Euromonitor International“ duomenimis,  praėjusiais metais mažmeninės prekybos rinkos vertė išaugo 3,5 proc. lyginant su 2012 m. ir pasiekė 21 mlrd. Lt. Vidaus vartojimo atsigavimas po krizės laikotarpio, optimistinės ateities prognozės bei didėjantis vartotojų pasitikėjimas – pagrindiniai veiksniai, lemiantys stabilų rinkos augimą.

Dar viena priežastis, daranti įtaką mažmeninės prekybos rinkos vystymuisi, – vartotojų noras palengvinti prekių įsigijimo procesą ir sutrumpinti apsipirkimo laiką. Pasak „Euromonitor International“ vyresniosios analitikės Robertos Kniuipytės, 2012-2013 m. didieji prekybos tinklai, atsižvelgdami į kintančius vartotojų įpročius, investavo į nedidelių patogių parduotuvių atidarymą prie ofisų bei kitose vietose, kur pirkėjų srautai yra didesni, o taip pat ir į prekių asortimento tobulinimą, pavyzdžiui, padidindami šalto ir karšto paruošto maisto pasirinkimą. Į vartotojų poreikius atsižvelgia ir kiti maisto prekių rinkos žaidėjai: kioskuose ir greitojo apsipirkimo parduotuvėse buvo praplėstas gėrimų ir maisto išsinešti asortimentas, o degalinių parduotuvės siūlo platų dešrainių ir kavos gėrimų spektrą, taip siekdamos pritraukti skubančius pirkėjus.

Mažmeninės prekybos žaidėjai, adaptuodamiesi prie spartėjančio vartotojų gyvenimo tempo, pradėjo vystyti naujas parduotuvių koncepcijas, pavyzdžiui, įvažiuojamąsias (angl. „drive-in“) parduotuves, kuriose pirkėjai gali prekes iškart krauti į savo transporto priemonę, taip taupydami laiką.

Spartus tempas itin prisideda prie prekybos internetu vystymosi, kurios vertė praėjusiais metais lyginant su 2012 m. padidėjo 24 proc. ir pasiekė 698 mln. Lt. 2013 m. Lietuvoje į internetinę prekybą investavo įmonės, prekiaujančios elektronikos, drabužių ir avalynės, sveikatos ir grožio priemonėmis, o labiausiai 2013 m. išaugo internetinė prekyba maistu ir gėrimais bei drabužiais ir avalyne – po 26 proc. lyginant su 2012 m. Taip pat ženkliai padidėjo internete parduodamų baldų ir namų tekstilės rinkos vertė – 25 proc. lyginant su praėjusiais metais. Vis dėlto nepaisant šių  kategorijų dinamikos, drabužių ir avalynės prekybos internetu rinkos vertė 2013 m. išliko didžiausia ir pasiekė apie 200 mln. Lt, antroje vietoje palinkdama prekybą elektronika ir video žaidimais, kurios rinkos vertė sudarė 186 mln. Lt.

„Euromonitor International“ prognozuoja, jog mažmeninės prekybos rinkos vertė per 2013-2018 m. kasmet vidutiniškai augs apie 3 proc.,  2018 m. pasiekdama beveik 24 mlrd. Lt. Ekonominis stabilumas turės teigiamos įtakos mažmeninės prekybos vystymuisi, o svarbiausias veiksnys ir toliau išliks patogumas, todėl sėkmingi turėtų būti tie mažmeninės rinkos žaidėjai, kurie užtikrins patogų prekių įsigijimo procesą parduotuvėse bei  internetu.

Praėjusiais metais prekybos ir pramogų centro „Ozas“ nuomininkų apyvarta didėjo 12 proc., lyginant su 2012-aisiais, o lankytojų srautas – dešimtadaliu. Rekordinis jų skaičius fiksuotas gruodžio mėnesį. Taip pat 2013-aisiais net 55 proc. augo prekybos ir pramogų centrą aplankiusių svečių iš užsienio skaičius. Šiais metais „Ozas“ didžiausią dėmesį skirs mados segmentui, kurį papildys „H&M“ parduotuvė.
„Teigiamas pirkėjų nuotaikas ypač pajutome besibaigiant praėjusiems metams. To įrodymas – ne tik didžiausias nuo centro veiklos pradžios gruodį jame apsilankiusiųjų skaičius, bet ir rekordinį srautą lankytojų pritraukęs lapkričio mėnesį vykęs pirkinių maratonas. Be abejo, šiems rodikliams įtakos turėjo ir šventės bei specialūs prekybininkų pasiūlymai, tačiau pozityviai pradėti šiuos metus leidžia ir nuomininkų planai bei mūsų pačių kryptingas darbas“, – sako ppc „Ozas“ direktorė Inga Navickaitė.
Vien per praėjusių metų paskutinį ketvirtį „Oze“ duris atvėrė 10 naujų nuomininkų, tarp kurių – tokie prekės ženklai kaip „Karen Millen“, „Kristiana“, „Crocs“, „Audimas“. Būtent sporto prekių parduotuvės paskutinį 2013 m. ketvirtį pasiekė didžiausią augimą – jų apyvarta šoktelėjo 55 proc. Antroje vietoje pagal šį rodiklį buvo pramogų vietos – atitinkamai 32 proc., o trečią vietą dalinosi drabužių parduotuvės ir restoranai, apyvartą padidinę po 18 proc.
Artimiausiu metu „Oze“ duris atvers mados namų „Tommy Hilfiger“ salonas, pasaulinio drabužių tinklo „H&M“ bei dar keletas naujų parduotuvių. Planuojama, jog „Ozo“ nuomininkų  bendra apyvarta šiais metais augs apie 15 proc., lankytojų srautas – apie 10 proc.