Lietuvos gyventojai – lojalūs pamėgtiems maisto produktams ar gaminiams, atskleidė „Baltijos tyrimų“ atlikta gyventojų nuomonės apklausa. Net pusė pirkėjų (49 proc.), parduotuvėje negavę savo pamėgto prekės ženklo maisto produkto, pirmiausia jo ieškotų kitame prekybos tinkle, o ne skubėtų rinktis ir pirkti kitą panašų produktą.

Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausos duomenimis,31 proc. apklaustųjų, parduotuvėje neradę savo mėgstamo produkto, kitoje prekybos vietoje ieškotų tik trūkstamo mėgiamo gaminio, o net 18 proc. pakeistų parduotuvę ir visus reikalingus produktus pirktų ten.

Tokių veiksmų dažniau imtųsi aukštesnes pajamas gaunantys asmenys: 51 proc. lietuvių, kurių šeimos pajamos didesnės nei 2500 litų ir 45 proc. tų, kurių šeimos pajamos 1501-2500 litų per mėnesį. Lojalesni savo pamėgtam maisto produktui yra miestų ir didmiesčių gyventojai (58 procentai).

Moterys (51 proc.) ir jaunimas (54 proc.) iki 30 metų yra labiausiai apsisprendę visiškai pakeisti kasdieninio apsipirkimo parduotuves ir visus produktus įsigyti tame prekybos tinkle, kuriame yra jų pamėgtas produktas.
44 proc. respondentų, neradę mėgiamo produkto, apsipirkimo vietos nekeistų.

7 proc.. gyventojų į klausimą, kaip jie elgtųsi, jei ilgiau nerastų savo pamėgtos prekės kasdieninio apsipirkimo parduotuvėje, neatsakė arba neturėjo nuomonės.

Praėjusių metų pabaigoje atlikto tyrimo metu buvo apklausti 15-74 metų Lietuvos gyventojai.

Psichologai jau seniai tyrimais įrodė, kad švenčių laikotarpio pirkimo karštinė kelia didesnį stresą nei suteikia džiaugsmo. O ir kuo čia džiaugtis, kai vos įžengus į prekybos centrą rizikuojate būti sutryptas minios, paskui praleidžiate daugybę laiko studijuodami šventiniu laikotarpiu aktyviai brukamus „nuolaidų, akcijų ir dovanų“ pasiūlymus, o galiausiai jūsų laukia kantrybės testas stoviniuojant eilėje prie kasų.

Žinoma, tik nuo jūsų priklauso, ar norite būtent taip apsirūpinti šventinėmis dovanomis, mat ne ką mažesnis šventinis šurmulys verda ir interneto prekybos platybėse, tačiau pirkėjų laiko ir energijos sąnaudos kur kas mažesnės, nes daugiausiai darbo tenka pardavėjui.

Šventinė parduotuvių apgultis

Tai, kad iš prekybos centrų pirkėjų apgultis persikelia į virtualią erdvę, pripažįsta ir buitine tecnnika prekiaujančios parduotuvės pigiausnerasi.lt vadovas Romanas Kozikas: „Prieš šventes išauga užsakymų skaičius, tai ypač akivaizdu prieš Kalėdas, kuomet visi skuba apsirūpinti dovanomis“.

Anot jo, prieš Kalėdas pirkėjai itin domisi namų apyvokos prekėmis, buitine technika ir įvairiomis praktiškomis smulkmenomis: „Įmonės taip pat aktyviai ieško dovanų ir renkasi netradicinius sprendimus – populiarios klaviatūros su medžio apdaila ar įskirtinio dizaino USB HUB. Dažnai dovanojamos tokios pratiškos dovanos kaip ausinės. Žinoma, populiariausia dovana vaikams – žaidimų konsolės“, – kalbėjo R. Kozikas.

Kaip nepasiklysti interneto parduotuvių lentynose

R. Kozikas patarė, kaip rinktis prekes interneto parduotuvėse, kad nekiltų sunkumų jas įsigijant: „Svarbu, kad prie kiekvienos prekės būtų nurodytas gamintojo kodas, pagal jį norimą prekę galima surasti ir gamintojo puslapyje – taip galite rasti daugiau naudingos informacijos apie daiktą ar prietaisą. Taip pat visuomet verta pasitikrinti (jei tokia techninė galimybė yra) ar norima prekė yra sandėlyje.“

Pigiaunerasi.lt vadovo teigimu, verta atkreipti dėmesį ir į nuolaidas, mat prabėgus parai, kaina gali pasikeisti. „Reiktų nepatingėti ir būtinai perskaityti prekės aprašymą bei įsitikinti, kad ji tikrai nauja, mat vis dažniau pasitaiko atvejų, kuomet pardavėjai bruka grąžintas ar sandėliuose užsigulėjusias prekes su nuolaida“, – patarė R. Kozikas ir pridūrė, kad galima susirasti norimą prekę parduotuvėje, ją apžiūrėti, užsirašyti gamintojo kodą, o tada jos ieškoti internete, nes interneto parduotuvės neretai gali pasiūlyti mažesnę kainą ar didesnę nuolaidą, mat jų veiklos kaštai yra žymiai mažesni už įprastų.

Racionalūs pirkėjai – nebijantys pirkti internetu

Pasak pigiaunerasi.lt vadovo, pirkėjai internetu apsiperka racionaliai pagalvoję: „Keletas prekių užsakomos iš karto, kad būtų pristatytos vienu metu. Pastebėjome, kad dažniausiai internetu apsiperka 20-35 amžiaus klientai ir veikiausiai tai susiję su pasitikėjimu internetine prekyba, šie žmonės tai jau yra išbandę.“

Pašnekovo teigimu, faktas, kad nemažai žmonių bijo pirkti internetu, neturėtų stebinti: „Veikia gausybė įvairių parduotuvių, tad ir klientų patirčių yra įvairių. Prieš perkant verta pasidomėti parduotuvės veikla ir jos legalumu, o be to, juk daugiausiai atsikaitymų vyksta per elektroninės bankininkystės sistemą, tad tai kur kas saugiau nei atiduoti pinigus kažkam į rankas.“

Gruodis – labai tinkamas mėnuo visai šeimai išsiruošti į trumpą savaitgalio ar trijų keturių dienų kelionę po Kalėdoms besipuošiančius Europos miestus, kuriuose pramogų netrūksta nei mažiems, nei dideliems.

„Mūsų šeima kiekvienais metais gruodį išsiruošia į vieną iš Europos miestų – Prahą, Vieną, Frankfurtą, Brėmeną ar Amsterdamą. Tai pats geriausias laikas keliauti su įvairaus amžiaus vaikais, nes Kalėdų eglutėmis ir lempučių girliandomis išpuoštuose miestuose ar miesteliuose tvyro puiki šventinė nuotaika, be to, galima išbandyti gausybę žiemos pramogų – čiuožinėti čiuožyklose miestų aikštėse, suptis mugių karuselėse ar pasiklausyti kalėdinių koncertų tiesiog gatvėje. Įdomu ir mums, tėvams, o ir vaikams pramogų nereikia ieškoti“, – sako vilnietė Radvilė Jackevičė, auginanti paauglį sūnų ir pradinukę dukterį. Šių metų gruodį Radvilės šeima ketina pasižvalgyti po Belgijos ir Olandijos miestus.
Pasak Radvilės, tokiai išvykai nereikia ilgos kelionės, pakanka ilgesnio savaitgalio ar trijų keturių dienų. Tiek visai užtenka, kad užsikrėstum šventine nuotaika, išbandytum gausybę pramogų ir įsigytum Kalėdų dovanų. Be to, tokia kelionė nėra brangi, ypač jei bilietais pasirūpinama gerokai iš anksto.
Tarkime, jei skristi planuojama gruodžio viduryje, bet bilietai perkami likus 4–6 mėnesiams iki skrydžio, tada į Brėmeną ar Frankfurtą keturių asmenų šeima (du suaugusieji ir du vaikai) su pigių skrydžių bendrove gali nuskristi už 1,5 tūkst., į Londoną ar Milaną – už tūkstantį litų, į Barseloną ir Briuselį – už 1,3 tūkst., į Amsterdamą – už 2 tūkst. Lt. Jei iš anksto užsakyta, dar apie tūkstantį litų kainuoja nakvynė, na, ir keli šimtai – pramogos. Pavyzdžiui, karuselės bilietas – 3,5–7, meduolis – 7, puodelis karšto vyno – 12 Lt ir pan.
Na, o į kelionę susiruošus šventinę savaitę už bilietus tektų mokėti dvigubai brangiau, be to, gerokai šokteli ir viešbučių kainos.

Vaikų džiaugsmui ir nerimui

Gruodžio mėnesio švenčių ir renginių maratone, kuris tęsiasi iki pat Trijų karalių, sausio 6 dienos, bene daugiausiai dėmesio skiriama vaikams. Jų laukia ne tik linksmos pramogos miestų aikštėse, kalėdiniai karnavalai, begalė atrakcijų, bet ir susitikimai su įvairiausiomis būtybėmis, kurios paprastai gabena krūvas dovanų: tai ir Kalėdų Senelis, ir Šv. Mikalojus (Nikolajus), ir ragana Befana, ir Trys Karaliai ir kiti. „Saviškiams aš vis juokais primenu, kad jei bus geri, važiuosim į Olandiją pasitikti Šv. Mikalojaus laivo, o jei išdykaus ir tėvų neklausys, gruodį keliausime į Austriją ar Vokietiją bjauriojo Krampuso lankyti“, – pasakoja Radvilė.
Juokas juokais, tačiau ir suaugusieji krūpteli kai kokiame atokesniame Austrijos Zalcburgo ar Klagenfurto senamiesčio skersgatvyje iš tamsos išnyra piktdžiugiškai išsiviepusi raguota, kailiais apsikarsčiusi būtybė (o dažniausiai ir ne viena), primenanti patį nelabąjį, staiga staugdama užsimoja masyvia lazdą ir trinkteli. Tiesa, nestipriai. O tada kvatodama vėl ištirpsta šešėliuose. Tad gruodžio 5-ą dieną, Šv. Mikalojaus dienos išvakarėse, daugelyje Alpių kalnų miestų, taip pat Slovakijoje, Čekijoje, Slovėnijoje ar Vengrijoje vaikštant sutemus reikėtų pasiklausyti, ar iš kur nors neataidi grandinių žvangėjimas ir varpelių skalambijimas, pranešantis, kad persirengėliai jau kažkur visai šalia ir tuoj niekuo dėtą praeivį išvanos lazda. Bjaurusis Krampusas, piktasis Šv. Mikalojaus antipodas, kuris neklusniems vaikams atneša anglių žiupsnelį ar rykščių ryšulėlį, o pačius neklusniausius gali ir į maišą susigrūsti, šiandien spokso iš atvirukų, kurie Zalcburge yra populiarus suvenyras.
O štai Olandijos ir Belgijos flamandiškoje dalyje persirengėliai į gatves pasipila jau nuo lapkričio vidurio ir siautėja iki pat Šv. Mikalojaus dienos, kai Sinterklasas (taip vadinamas šis šventasis Nyderlanduose) su palydovais Juodaisiais Pytais iš Ispanijos laivu atplaukia į Olandiją ir jodinėdamas žirgu vaikams dalija dovanas. Angliškasis Santa Klauso variantas kaip tik ir kilo iš olandiškojo Sinterklaso.
Priminsime, kad vyskupas Mikalojus (Nikolajus) iš Miros, kurio tikrasis vardas buvęs Ninos Laos, nuo mažens buvo labai pamaldus ir dosnus: tėvams anksti mirus, nemažai turto jis išdalijo vargstantiesiems, o vėliau padėjo ir labai skurstančiai šeimai – trims dukterims padovanojo dosnius kraičius, kad joms nereikėtų tapti laisvo elgesio moterimis. Šv. Mikalojus laikomas vaikų, jūrininkų, pirklių, Amsterdamo ir kt. globėju.
Pasak Olandijoje gyvenančios Irmos Sėjūnaitės, vaikų darželiuose ir mokyklose per kūno kultūros pamokas rengiamos Pytų estafetės, per kurias mokomasi vaikščioti stogais (iš tiesų tai rąstu), mėtyti dovanėles į kaminus (iš tikrųjų tai kamuoliukai ar minkšti daiktai mėtomi į pintines) – taip rengiami Sinterklaso padėjėjai. Gatvėse pamatysi ne vieną persirengėlį arba bent jau būrį vaikų, užsimaukšlinusių Pytų kepures.
„Trumpai tariant, porą savaičių gyvenama vien Sinterklaso laukimo nuotaikomis. Net per televiziją rodoma, kaip jo laivas iš Ispanijos atplaukia į Olandiją, bet kaskart kažkas nutinka, mat Pytai žiopliukai ir nuolat ką nors supainioja – tai degalų pritrūksta, tai pasiklysta, tai dar kas nors atsitinka. Tad iki paskutinės dienos neaišku, ar laivas spės laiku atplaukti ir ar spės pas visus vaikus su dovanomis. Vaikai pasiruošia dosnių svečių viešnagei – palieka batukus ant palangės, prie židinio ar durų. Į batus įdeda morką, duonos riekelę arba cukraus kubelių arkliui. Prieš eidami miegoti dar dainuoja prie atviro lango ar židinio Sinterklasui skirtas daineles, o ryte jų laukia staigmena – batuose palikti skanėstai“, – pasakoja Irma.
Pramogų netrūksta ir keliautojams, mat tuo metu jau visur šurmuliuoja mugės ir Pytų užduotis aikštėse gali pabandyti atlikti kiekvienas norinti vaikas. Valgomi neatsiejama šventės dalimi tapę ~speculoos~ sausainiai (į jų tešlą dedama gvazdikėlių ir cinamono), taip pat ~pepernootjes~ ir marcipanai.
„Jei gruodžio mėnesį sumanytum perkeliauti visą Europą, tai vaikai dovanų gautų ne tik nuo lietuviškojo Kalėdų Senelio ar Sinterklaso. Štai Katalonijoje mažieji parsitempia namo ~Caga Tio~, vadinamąjį kakojantį rąstigalį ar pliauską, kuriai nupieštas veidas ir pritvirtintos kojos. Norvegijoje vaikams dovanų atneša Kalėdų Senelio pasiuntinys elfas Julenisenas, Graikijoje – Šv. Bazilis, Italijoje – ragana Befana, o Ispanijoje – Trys Karaliai“, – pasakoja Radvilė ir priduria, kad tuo metu miestų aikštėse vyksta ir įdomūs renginiai, įvairios eitynes ar vaidinimai.
Na, o, tarkime, Švedijoje užburia gruodžio 13 d. švenčiama šviesos šventė, tai yra Šv. Liucijos diena. „Tada mergaitės ir merginos su žvakėmis ant galvų gieda Kalėdų giesmes. Tai kažkas nepaprasta“, – sako Švedijoje gyvenanti Aistė Laivaitė.
Kalėdiniam ir naujametiniam šurmuliui rimstant sausio pradžioje verta užsukti į Italijos Markės, Umbrijos ir Lacijaus regionus, o ypač į Urbanijos miestą, kuriame galima pamatyti ir sutikti daugybę raganų Befanų: dešimtys lėlių sūpuojasi vėjyje ant pagrindinio bokšto, šimtai moterų, persirengusių raganomis, šlavinėjasi po gatves, o kur dar daugybė gatvės akrobatų, žonglierių ir linksmai nusiteikusių pokštaujančių žmonių. Festivalis sutraukia iki 50 tūkst. žmonių.

Provincijoje išsiplėtę, o didmiesčius aplenkiantys regioniniai prekybos tinklai apgailestauja dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus, tačiau įžvelgia ir darbo regionuose pranašumų: mažesnės sąnaudos, silpnesnė konkurencija ir lojalesni klientai.

Išvykus už Vilniaus ar Kauno ribų ne tik sumažėja gatvėse vaikštinėjančių žmonių, susitraukia pastatai, supaprastėja jų architektūra, bet ir pasikeičia parduotuvių iškabos. Didieji šalies parduotuvių, degalinių, buitinių prekių ar knygynų tinklai apsiriboja didesniais miestais, o provincijoje pirmu smuiku griežia regioniniai, savi, vietinių verslininkų išplėtoti tinklai.
Šiandien galime suskaičiuoti kelias dešimtis tokių tinklų, vienijančių nuo kelių iki keliasdešimties prekybos vietų. Ir nepaisant to, kad daugelis ekonomistų bei stambių verslininkų į mažesnius regionus linkę numoti ranka, kaip į visiškai neperspektyvius, šie plečiasi į aplinkinius miestelius, rajonų centrus, o didmiesčius, kur lauktų didžiausia vartotojų santalka, aplenkia. Kodėl?
Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius Giedrius Romeika mano, kad viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių regioninių tinklų kūrimąsi, – lietuviškas sėslumas. „Dažniausiai verslininkas kilęs ir gyvena tame regione, kuriame plėtoja veiklą, – jis geriausiai pažįsta savo regioną, turi ryšių su kitais verslininkais, valdžios atstovais. Jis nesiplečia į didmiesčius, nes savo aplinkoje jaučiasi tvirtesnis. Be to, mažesnėms įmonėms, neturinčioms specialistų su didele patirtimi, neinvestavusioms į valdymo, apskaitos sistemas, paprasčiau veikti viename regione – Aukštaitijoje ar Žemaitijoje. Juk nevaldoma plėtra pražudė ne vieną prekybos tinklą“, – komentuoja G.Romeika.
Iš tiesų dauguma regioninius tinklus sukūrusių verslininkų gyvena tame regione, kuriame ir plėtoja savo verslą. Varėnos rajone 13 maisto prekių parduotuvių tinklą valdančios įmonės „Staginis“ direktorius Kęstutis Jurgelionis prisipažįsta prieš 20 metų pasiskolinęs kelis tūkstančius litų parduotuvei atidaryti, nes norėjęs susikurti sau darbo vietą. Vėliau smulkusis verslininkas parduotuvių atidarė vis daugiau, nes kuo didesnis tavo valdomas tinklas, tuo įgauni didesnį svorį ir lengviau derėtis su tiekėjais. Be to, gali pasiekti didesnę apyvartą ir uždirbti didesnį pelną. Jei pasitaikytų proga už palankią kainą įsigyti ar išsinuomoti patalpas, K.Jurgelionis ir toliau plėstų parduotuvių tnklą, tačiau toli skverbtis nežada – patrauklios vietos ieško aplink Varėnos regioną.
„Mūsų įmonė registruota Šakiuose, tad mes ir dirbame savo rinkoje, turime čia didžiausią įdirbį. Buvo ketinimų eiti į Vilnių, Kauną, bet šiose rinkose daug daugiau aukštesnės klasės žaidėjų, ir mums ten būtų gana sudėtinga. Didmiesčiuose konkurencija didžiulė, o regionuose – šiek tiek mažesnė, be to, mūsų paslaugų produktas pritaikytas šitai rinkai ir čia esame daug stipresni. Jei būtume orientuoti į kitą rinką, turėtume sukurti kitus produktus“, – kodėl nesiplečia į didmiesčius, aiškina ir 42 parduotuves daugiausia Suvalkijos regione valdančio tinklo „Gulbelė“ direktorius Arūnas Tarnauskas. Naujausią parduotuvę, kurią statė plyname lauke, „Gulbelė“ rugsėjo mėnesį atidarė Sintautų miestelyje.
Mažesnę konkurenciją provincijoje mini dauguma „Veido“ pašnekovų, vadovaujančių regioniniams tinklams. „Didmiesčiams mes per smulkūs, juos pasidalijusios stipriosios kompanijos. Ten įeiti į rinką kainuoja gerokai daugiau – tokių pinigų lietuviškos įmonės neturi“, – priduria daugiausia regionuose veikiančio degalinių tinklo „Kvistija“ generalinis direktorius Virgilijus Eidimtas.
Beje, degalinės yra viena tų sričių, kuriose susikūrę nemažai regioninių tinklų, veikiančių paprastai mažesniuose miestuose: tarp tokių atsiduria „Gelvybė“, „Rotada“, „Jozita“, „Kvistija“, „Regusa“, Propano ir butano dujų centras, „Abromika“, „Trevena“ ir kiti.

Pirkėjai – pensininkai ir biudžetininkai

Iš tiesų provincijoje rasti nišų savo verslui galimybių kur kas mažiau nei didmiesčiuose, nes, kaip visų pašnekovų nuomonę apibendrina K.Jurgelionis, regionai traukiasi, nusigyvena, tad pagrindiniai pirkėjai – pensininkai, pašalpas gaunantys bedarbiai ir biudžetininkai, dirbantys savivaldybės administracijoje ar jai priklausančiose įmonėse. Tad ir regioniniai tinklai dažniausiai susiformuoja tik pirmo būtinumo prekių segmentuose – maisto produktų, buitinių prekių, vaistinių, degalinių ar dėvėtų drabužių.
Štai daugybę atskirų tinklų vienija Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Šiaurės Lietuvoje išsiplėtę maisto ir kitų prekių prekybos tinklai „Grūstė“ ir „Tau“, Šiaulių regione koncentruojasi pramoninių prekių tinklas „Kubas“, statybinių medžiagų – „Jupoja“, Rytų Lietuvoje statybinių medžiagų segmente įsitvirtinusi „Bikuva“.
Dėvėtų drabužių srityje stiprias pozicijas užėmęs 44 parduotuvių tinklas „Prekių gausa“, kurį valdantis kuršėniškis Saulius Valantinavičius Vilniuje atidaręs tik keletą parduotuvių, o Kaune neturi nė vienos. Prieš 14 metų pradėtas kurti jo tinklas ir toliau plečiasi provincijoje – šiemet buvo atidarytos kelios naujos parduotuvės Plungėje, Tauragėje, Kupiškyje. Šiais metais S.Valantinavičius įžengė ir į Latvijos rinką, nusitaikydamas taip pat į mažesnius miestelius.
„Regionuose prekiauti mums sekasi lengviau nei didmiesčiuose, nes mažesniuose miesteliuose žmonės labiau mėgsta dėvėtus drabužius. Be to, regionuose lengviau nustatyti, kur didelė žmonių koncentracija: pasižvalgai, kur daugiausiai žmonių vaikšto, ir atidarai parduotuvę. O dideliuose miestuose žmonių daug, bet viskas išplėsta, ištampyta. Tokių vietų, kur žmonės vaikščiotų pėsti, mažiau ir jose visi nori dirbti, todėl patalpų nuoma brangi”, – dar vieną darbo provincijoje pranašumą – mažesnes išlaidas pabrėžia S.Valantinavičius.
Regioniniai tinklai vis plečiasi, kad dėl masto ekonomijos elementų įgytų pranašumą pavienių prekybininkų atžvilgiu. O jiems patiems grasina stambiųjų Lietuvos tinklų konkurencija: ten, kur šie tinklai nusprendžia įkelti koją, regioniniai vargiai atsilaiko. Tiesa, per krizę didžiųjų šalies prekybininkų dėmesys provincijai sumažėjo.

Beveik pusė Lietuvos gyventojų nuogąstauja – jei prekybininkams pavyks susimažinti mokesčius už mokėjimo kortelių priėmimą, vartotojai jokių nuolaidų nepajus, o padidėjusios bankų sąnaudos bus užkrautos jiems ant pečių didesnių mokesčių už mokėjimo korteles pavidalu.
Tokias išvadas vakar Vilniuje vykusioje konferencijoje „Link pasaulio be grynųjų” pristatė Lietuvos Vartotojų Organizacijų Aljansas, kuris apžvelgė kartu su rinkos tyrimų bendrove „Vilmorus” atliktą vartotojų nuomonės tyrimą.
Apklausti gyventojai teigia manantys, kad jei prekybininkams tenkanti mokėjimo sistemos išlaikymo sąnaudų dalis sumažėtų, kortelių turėtojams tektų padengti trūkstamą dalį.
Daugumai gyventojų toks variantas nėra priimtinas – 90 proc. šiuo klausimu nuomonę turinčių gyventojų nenorėtų už mokėjimo kortelių aptarnavimą mokėti daugiau, nei moka dabar.
Tik nedidelė gyventojų dalis (6 proc.) mano, kad sumažinus kortelių aptarnavimo įkainius, prekybininkai sumažintų kainas už prekes ir paslaugas. Dauguma (77 proc.) nuogąstauja, kad tai yra mažai tikėtina.
Gyventojai taip pat teigė, kad pakilus metiniam mokesčiui už naudojimąsi kortelėmis, jie dažniau naudotųsi grynaisiais pinigais (56 proc.). Daugelis žmonių atsisakytų kortelių, jei jiems tektų sumokėti visus su kortelių  naudojimu susijusius mokesčius, įskaitant tuos, kuriuos dabar sumoka prekybininkai.
„Vasarą Europos Komisija pasiūlė reglamentą, paremtą bendrijos poreikiu skatinti atsiskaitymus mokėjimo kortelėmis. Tačiau Lietuvos gyventojų išsakyta nuomonė leidžia teigti, kad sumažinus tarpbankinius apsikeitimo mokesčius už kortelėmis vykdomas operacijas, kaip siūloma dabartiniame reglamento variante, tikslas pasiektas nebus, nes gyventojai kaip tik mažiau naudosis kortelėmis. Kitaip tariant, apklaustieji įsitikinę, kad dirbtinis ribojimas tiesiog pakeis mokėjimų sistemos išlaikymo sąnaudų paskirstymo struktūrą ir labiausiai nukentės, kaip visuomet, paprasti vartotojai”, – sakė Kęstutis Kupšys, asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius.
Kęstučio Kupšio teigimu, tyrimas atskleidė ir tai, jog Lietuvos vartotojai žino kitų – jiems priimtinų  – būdų skatinti atsiskaitymus kortelėmis Lietuvoje.
Gyventojų manymu, kortelių naudojimo intensyvumą pirmiausiai padidintų didesnis mokėjimo terminalų skaičius (37 proc.). Elektroninius atsiskaitymus įsuktų ir užtikrinama galimybė atsiskaityti už mažos vertės – iki 10 litų – pirkinius (22 proc.).
Mokėjimai kortelėmis lietuviams svarbūs. Tyrimo respondentai pastebėjo, kad mokėjimo kortelės, palyginti su grynaisiais, visuomenei teikia daug privalumų: palengvina turistų gyvenimą (34 proc.), sutaupo laiko (30 proc.), padeda kovoti prieš sukčiavimus ir pinigų plovimą (27 proc.).
Tačiau vartotojai pripažįsta, kad Lietuvoje už prekes ir paslaugas lengvai atsiskaityti mokėjimo kortelėmis (debetinėmis ar kreditinėmis) gali ne visada, tad paskatos būtų reikalingos.
Interviu respondento namuose buvo surinkti šių metų liepą tyrimų bendrovės „Vilmorus”. Apklausta 1000 respondentų. Tyrimo objektas – 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai.

Pagrindinė priežastis, kuri paskatintų lietuvius elektroniniu būdu įsigyti daugiau prekių ES šalių parduotuvėse – mažesnės prekių pristatymo išlaidos. Dabartinėmis pirkimo sąlygomis, siunčiant pirkinius iš užsienio internetinių parduotuvių, yra patenkinti 15 proc. Lietuvos gyventojų, besinaudojančių tokiomis paslaugomis. Tai parodė didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės TNS LT atliktas „Eurobarometro“ tyrimas apie visuomenės nuomonę Europos Sąjungos šalyse.

„Mažesnės nei dabar prekių ar paslaugų pristatymo išlaidos iš užsienio šalių el. parduotuvių paskatintų apsipirkti jose 16 proc. mūsų šalies gyventojų. El. prekybą iš kitų užsienio šalių taip pat pagyvintų lengvesnis grąžinimo procesas (7 proc.), galimybė žinoti produktų pristatymo laiką ir dieną (6 proc.) ir stebėti daikto vietą bei būklę jam keliaujant (5 proc.). Vis dėlto, kas trečiam Lietuvos gyventojui pirkimo užsienio el. parduotuvėse galimybė atrodo nepriimtina ir nė vienas pirkimo patobulinimas nepaskatintų jų pirkti iš kitų ES šalių“, – sakė TNS LT rinkos tyrimų specialistė Rūta Matulaitienė.

Daugiau nei pusė (56 proc.) Lietuvos gyventojų neperka užsienio el. parduotuvėse, nes nejaučia tam poreikio. Palyginti su ES vidurkiu, tokią priežastį minėjo gerokai mažiau respondentų – 37 proc. Kitos dažniau išvardintos Lietuvos piliečių priežastys buvo polinkis pirkti įprastose parduotuvėse (14 proc.), per daug sudėtingas procesas (11 proc.) bei noras pamatyti ir paliesti prekę prieš perkant (8 proc.).

Per pastaruosius 12 mėn. trečdalis lietuvių naudojosi elektronine prekyba. 26 proc. gyventojų gaminius pirko iš pardavėjo, įsikūrusio Lietuvoje. Prekes ar paslaugas iš Europos Sąjungos (ES) šalių internetu pirko 9 proc. respondentų, o pardavėjų, įsikūrusių už ES ribų, paslaugomis pasinaudojo vos 3 proc. lietuvių.

„Eurobarometro“ tyrimas atliktas 2013 m. balandžio – gegužės mėn., apklausiant 26 563 respondentus 27 ES šalyse. Iš jų – 1 027 gyventojai tiesioginio interviu namuose būdu apklausti Lietuvoje.

Didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovė TNS LT priklauso tarptautinei kompanijai TNS. TNS turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. Jos atstovybės įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių – Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

„Kantar“ pavaldi komunikacijos paslaugų grupei WPP. Vienydama 13 specializuotų kompanijų sugebėjimus ir patirtį, grupė siekia teikti išskirtines ir pokyčiams įkvepiančias įžvalgas tarptautinei verslo bendruomenei ir būti šios srities lyderiu. Grupė veikia 100 šalių ir jungia beveik 29 tūkst. tyrimų ir konsultacijų specialistų. Grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė kompanijų, patenkančių į „Fortune“ 500 didžiausių.

Pagrindinė priežastis, kuri paskatintų lietuvius elektroniniu būdu įsigyti daugiau prekių ES šalių parduotuvėse – mažesnės prekių pristatymo išlaidos. Dabartinėmis pirkimo sąlygomis, siunčiant pirkinius iš užsienio internetinių parduotuvių, yra patenkinti 15 proc. Lietuvos gyventojų, besinaudojančių tokiomis paslaugomis. Tai parodė didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės TNS LT atliktas „Eurobarometro“ tyrimas apie visuomenės nuomonę Europos Sąjungos šalyse.

„Mažesnės nei dabar prekių ar paslaugų pristatymo išlaidos iš užsienio šalių el. parduotuvių paskatintų apsipirkti jose 16 proc. mūsų šalies gyventojų. El. prekybą iš kitų užsienio šalių taip pat pagyvintų lengvesnis grąžinimo procesas (7 proc.), galimybė žinoti produktų pristatymo laiką ir dieną (6 proc.) ir stebėti daikto vietą bei būklę jam keliaujant (5 proc.). Vis dėlto, kas trečiam Lietuvos gyventojui pirkimo užsienio el. parduotuvėse galimybė atrodo nepriimtina ir nė vienas pirkimo patobulinimas nepaskatintų jų pirkti iš kitų ES šalių“, – sakė TNS LT rinkos tyrimų specialistė Rūta Matulaitienė.

Daugiau nei pusė (56 proc.) Lietuvos gyventojų neperka užsienio el. parduotuvėse, nes nejaučia tam poreikio. Palyginti su ES vidurkiu, tokią priežastį minėjo gerokai mažiau respondentų – 37 proc. Kitos dažniau išvardintos Lietuvos piliečių priežastys buvo polinkis pirkti įprastose parduotuvėse (14 proc.), per daug sudėtingas procesas (11 proc.) bei noras pamatyti ir paliesti prekę prieš perkant (8 proc.).

Per pastaruosius 12 mėn. trečdalis lietuvių naudojosi elektronine prekyba. 26 proc. gyventojų gaminius pirko iš pardavėjo, įsikūrusio Lietuvoje. Prekes ar paslaugas iš Europos Sąjungos (ES) šalių internetu pirko 9 proc. respondentų, o pardavėjų, įsikūrusių už ES ribų, paslaugomis pasinaudojo vos 3 proc. lietuvių.

„Eurobarometro“ tyrimas atliktas 2013 m. balandžio – gegužės mėn., apklausiant 26 563 respondentus 27 ES šalyse. Iš jų – 1 027 gyventojai tiesioginio interviu namuose būdu apklausti Lietuvoje.

Didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovė TNS LT priklauso tarptautinei kompanijai TNS. TNS turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. Jos atstovybės įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių – Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

„Kantar“ pavaldi komunikacijos paslaugų grupei WPP. Vienydama 13 specializuotų kompanijų sugebėjimus ir patirtį, grupė siekia teikti išskirtines ir pokyčiams įkvepiančias įžvalgas tarptautinei verslo bendruomenei ir būti šios srities lyderiu. Grupė veikia 100 šalių ir jungia beveik 29 tūkst. tyrimų ir konsultacijų specialistų. Grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė kompanijų, patenkančių į „Fortune“ 500 didžiausių.

Akcinių prekių pasiūla Lietuvoje pasiekė neregėtą mastą – apie 40 proc. viso greito vartojimo prekių pardavimo šalyje jau sudaro būtent akcinės prekės. Besaikis nuolaidų taikymas skatina lietuvius kaupti namuose negendančių akcinių prekių atsargas, tad naudos prekybininkai iš to gauna vis mažiau.

Vilniečių Tomo ir Indrės Bartkų pirkimo ir vartojimo įpročiai gerai atitinka standartinio pirkėjo Lietuvoje paveikslą. Vieną du kartus per savaitę jie apsilanko didesnėje parduotuvėje ir įsigyja didesnį kiekį būtiniausių maisto ir ne maisto prekių, o dar bent porą kartų per savaitę užsuka į šalia namų arba pakeliui iš darbo esančias mažesnes parduotuves duonos, pieno ar kitų smulkesnių pirkinių. Be to, kaip ir dažna lietuvių šeima, jie perka daug akcinių prekių.
„Be abejo, visada atkreipiame dėmesį į prekes su nuolaida. Akcijų parduotuvėse dabar daug, todėl neretai atsitinka taip, kad beveik viskas, ką perkame, būna su nuolaida“, – sako I.Bartkienė.
Yra tokių produktų ir prekių, kurių ši vilniečių šeima apskritai nebeperka be akcijos. Indrė jas nesunkiai išvardija: tai skalbimo priemonės, tualetinis popierius ir WC valikliai, šampūnas ir dantų pasta, maistinis aliejus, įvairios kruopos, konservuotos daržovės, sultys, vynas ir saldumynai.
„Mūsų bute yra sandėliukas, kuriame ir laikome didesniu kiekiu įsigytą tualetinį ir rankšluostinį popierių, skalbimo miltelius, įvairius valiklius. Taip elgiasi ir mūsų draugai. Atsargų turime visada, bet stengiamės nepirkti per daug. Iš pradžių pamatę geresnę akciją kokio tualetinio popierius pirkdavome po penkis, skalbimo miltelių – po tris didžiulius pakus, bet greitai pamatėme, kad tiek daug pirkti nebėra prasmės, nes dar nespėjus tų produktų sunaudoti prekybos tinklas paskelbia naują akciją“, – atvirai apie savo pirkimo įpročius pasakoja vilnietė.
Kad Bartkų šeima tokia tikrai ne vienintelė, patvirtina “Nielsen” mažmeninės prekybos indekso duomenys: per tris 2013 m. ketvirčius akcinių prekių pardavimas Lietuvoje pasiekė 40 proc. Tai reiškia, kad net du penktadalius viso pardavimo šalyje, skaičiuojant pinigine išraiška, sudaro būtent su nuolaida parduotos prekės. „Nielsen“ duomenimis, jau daugiau nei pusę tokių prekių, aliejus, kava, šokolado plytelės, WC valikliai, vermutas, dantų pasta, skalbimo priemonės ir kt., viso pardavimo generuoja būtent akcinė prekyba.

Nesibaigiančios akcijos atrakcijos

Pirkėjai Lietuvoje dabar gerokai gudresni ir racionalesni nei iki pastarosios ekonominės krizės: “Nielsen” duomenimis, net 86 proc. dabar planuoja savo pirkinius. Kita vertus, pagundai nusipirkti bent šį tą neplanuota, nors ir mažesniais kiekiais nei ekonomikos klestėjimo laikais, atsispiria irgi retas: paveikti akcinių pasiūlymų arba kitokios rinkodaros veiklos ką nors papildomai nusiperka 69 proc. pirkėjų (pvz., kai susigundome kokiu nors gražiai pateiktu nauju produktu, kurį impulsyviai stveriame ir įsimetame į krepšelį).
Rinkodaros ekspertai sako, kad iš tiesų prekybos tinklams ne tiek svarbu, kad mes nupirktume daug prekių su nuolaida (nes iš jų tikrai ne visada pavyksta uždirbti), kiek svarbu tie spontaniški ir ne patys būtiniausi neakciniai pirkiniai, kurių išvengia tik vienas kitas pirkėjas. Konkurencija tarp prekybos tinklų didelė, o akcijos yra pati paprasčiausia rinkodaros priemonė pirkėjams pritraukti. Visa tai ir įvėlė prekybininkus ir gamintojus į nesibaigiančias akcijas atrakcijas, kurios niekur nesitraukia net sunkmečiui pasibaigus. Tačiau naudos iš to prekybos tinklai turi vis mažiau.
„Komunikuoti žemą kainą pirkėjui yra būtina, visi prekybos tinklai visame pasaulyje nuolat taiko akcijas ir jas reklamuoja. Bet mūsų šalyje pastaraisiais metais visuotinis akcijų taikymas peržengė sveiko proto ribas. Tai, ką mes matome Lietuvoje, aš pavadinčiau tiesiog neoriginalia rinkodara, nes šiuo metu akcijos yra vienintelė sunkioji rinkodaros artilerija, naudojama prekybos vietose. Ir tai jau nebeveikia, kaip turėtų veikti“, – konstatuoja „Nielsen“ prekybos analitikos vadovas Rytų Europai Artūras Urbonavičius.
Mažmeninės prekybos rinką ir pirkėjų elgesį analizuojantis pašnekovas neregėtas apimtis pasiekusį akcijų ir nuolaidų prekybos tinkluose mastą vadina katės ir pelės žaidimu. „Prisiminkite klasikinį amerikiečių animacinį filmą, kuriame peliukas erzina katę. Peliukas visada bėga, kai katė jį gaudo, bet ta katė peliuko niekados nepagauna. Situacija su akcijomis pastaruoju metu man atrodo labai panaši ir net tragikomiška. Pirkėjas, lyg tas peliukas, apsimeta, kad neprovokuoja jo gaudyti, o prekybos tinklas, lyg tas katinas, jį gaudo, bet vis nepagauna, nes tas peliukas, tai yra pirkėjas, rinkdamasis tik jam patinkančias akcines prekes vis tiek pabėga nuo katės, prekybos tinklo, ir ieško kur geriau, traukia į kitą prekybos tinklą nusipirkti kitokių akcinių prekių“, – lygina A.Urbonavičius.

„Veidas“ skelbia kasmetinį prekybos tinklų reitingą, kuriame ir šiemet pirmą vietą užėmė Lietuvos prekybos rinkos lyderė „Maxima“. 54 žmonių gyvybes nusinešusi tragedija Rygoje iš „Maximos“ pareikalaus investicijų įvaizdžiui reabilituoti, bet pirkėjų srautų parduotuvėse nesumažins.

Liūdnas atsitiktinumas, kad kasmet „Veido“ sudaromas Lietuvos prekybos tinklų reitingas šiemet sutapo su skaudžia nelaime „Maximos“ parduotuvėje Rygoje, kai įgriuvus stogui žuvo 54 žmonės, o dar kelios dešimtys buvo sužeista.
Kai buvo sudaromas šiemetinis prekybos tinklų reitingas vis didėjo aukų ir sužeistųjų Rygos „Maximoje“ skaičius, buvo keliamos įvairios nelaimės versijos ir ieškoma kaltųjų, taip pat kuriami scenarijai, kokios įtakos šis įvykis vienu ar kitu atveju turės prekybos tinklo „Maxima“ veiklai tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje. Tačiau ši skaudi tragedija „Veido“ sudaromo prekybos tinklų reitingo rezultatams neturėjo jokios įtakos ir niekaip nelėmė galutinės „Maximos“ pozicijos šių metų prekybos tinklų sąraše.

Kodėl „Maxima“ Lietuvoje pirma

Prekybos centrai vėl džiaugiasi prisipildžiusiomis patalpomis ir už durų besirikiuojančiais potencialiais nuomininkais, o šios tendencijos padrąsinti statybininkai traukia iš stalčių primirštus naujų prekybos centrų projektus.

Užsitęsusio sunkmečio atvertas žaizdas prekybos centrai, bent jau Vilniuje, baigia išsigydyti. Įmonės „Inreal“ duomenimis, šiandien Vilniuje laisvų patalpų prekybos centruose tėra 1 proc., Klaipėdoje – 0,3 proc., Kaune ir Šiauliuose – 2 proc., Panevėžyje – 2,5 proc.
„Nuomininkų turime kur kas daugiau, nei galime pasiūlyti laisvo ploto, nes didieji prekybos centrai užimti 100 proc. – susidariusi eilutė norinčiųjų pas juos ateiti. O tai leidžia prekybos centrams rinktis, kuris nuomininkas patrauklesnis – ar pagal prekės ženklą, ar pagal prekių segmentą, kad viena ar kita dalis nebūtų perpildyta ir nesusidarytų nesveikos konkurencijos tarp esamų nuomininkų“, – komentuoja įmonės “Ober-Haus” komercinio NT departamento vadovas Darius Tumas.
Pasak jo, tarp norinčiųjų patekti į prekybos centrus daugiausiai yra specializuotų prekiautojų skaitmenine technika – mobiliaisiais telefonais, planšetiniais ir nešiojamaisiais kompiuteriais, taip pat drabužių, avalynės, prabangos aksesuarų pardavėjų. „Didžioji jų dalis gana maži, taigi nedrįstų pradėti veiklą dideliame plote. Jie neturi stipraus užnugario ar motininės įmonės, todėl prekybos centrai į juos žiūri atsargiai“, – pastebi D.Tumas.
Tokie nuomininkai, kurie per krizę buvo visai priimtini, šiandien prekybos centrų jau nedomina, nes situacija pasikeitusi. „Inreal“ konsultacijų ir analizės departamento vadovas Arnoldas Antanavičius priduria, kad prekybos tinklų užimtumo tendencija Vilniuje prasidėjo nuo didelių užsienio tinklų atėjimo į Lietuvą. 2011 m. tarp žymiausių į geriausius prekybos centrus atėjusių prekių ženklų paminėtini „Marina Rinaldi“, NEXT, „Massimo Dutti“, 2012 m. – „Aldo“, „Mohito“, 2013 m. – „Desigual“, „Springfield“, „Burberry“ ir, žinoma, H&M.
„Didieji prekybos centrai Vilniuje, norėdami pritraukti daugiau lankytojų, noriai įsileido naujus užsienio tinklus. H&M padarė ryškiausią įtaką, nes išsinuomojo didelius plotus. Tai leido didiesiems prekybos centrams atsisveikinti su silpnesniais nuomininkais ir vietoj jų pasirinkti stipresnius. O tie nuskriaustieji, su kuriais atsisveikinta, dažniausiai kėlėsi į kitus prekybos centrus ir sėkmingai užėmė jų plotus. Dėl to laisvų patalpų sparčiai mažėja ir šiuo metu likę labai nedaug“, – tvirtina A.Antanavičius.
Žūtbūt išlaikyti kuo didesnį patalpų užimtumą prekybos centrai stengėsi ir per krizę, nes tuščios patalpos atbaido lankytojus ir skatina kalbas apie prekybos centro agoniją. Tad, kaip pamena A.Antanavičius, per pačią didžiausią krizę tik vienas kitas centras turėjo 10–20 proc. laisvų patalpų, o dauguma leidosi į derybas su verslininkais, taikė nuolaidas, mažino nuomos kainas. Kad šiuo metu situacija pasikeitusi, rodo ir kylančios nuomos kainos. Pasak D.Tumo, Vilniuje vien per praėjusius metus jos pakilo 10 proc., o šiais metais – dar 5 proc. „Su tais nuomininkais, kurie mokėjo per mažai, jau arba persiderėta, arba atsisveikinta“, – pabrėžia A.Antanavičius.

Iš H&M atėjimo neišlošė nė vienas

Atsirinkdami nuomininkus prekybos centrai šiandien stengiasi surasti naujų prekių ženklų, kurių nėra kituose prekybos centruose, tačiau šios paieškos jiems kol kas sekasi prastai – bus vos vienas kitas atvejis, kai prekybos centras galėtų pasigirti išskirtinėmis ir kitur nerandamomis parduotuvėmis ar paslaugomis. Netgi iš ilgai laukto drabužių prekybos tinklo H&M nė vienam prekybos centrui išlošti nepavyko – šio prekės ženklo parduotuvės atsidarys visuose didžiuosiuose prekybos centruose.
„Lietuvoje nėra tiek stiprių įmonių, prekių ženklų, kad prekybos centrai galėtų turėti skirtingus prekių ženklus ir pasiekti, jog parduotuvės nesidubliuotų“, – neabejoja D.Tumas. O atėjusiems didiesiems užsienio tinklams taip pat neapsimoka šalyje apsiriboti viena parduotuve, tad jie plečiasi ir į kitus prekybos centrus.
Tad prekybos centrų ekspertas Laurynas Mituzas mano, kad vien per nuomininkus pasiekti ilgalaikio unikalumo beveik neįmanoma: ženklai, kuriems gerai sekasi, greitai pasklinda, o nevykėliai nėra didelis unikalumas. „Todėl vienintelis kelias užtikrinti ilgalaikį unikalumą yra centro koncepcija ir valdymas. Centro valdymo sąvoka Vakarų Europoje, kur didžiosios kompanijos savo supratimą apie prekybos centrus formavo beveik pusšimtį metų, reiškia centro vairavimą rinkoje, o Lietuvoje – sutarčių ir pastato administravimą. Dažnai Lietuvoje prekybos centrus valdo NT agentūros, kurių tikslas – gauti komisinius“, – skirtumus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos šalių pabrėžia L.Mituzas.
Beje, iki krizės tikslo išsiskirti didieji prekybos centrai net neturėjo, nes jie atsirado tada, kai naujo prekybinio ploto pasiūla vos vijosi paklausą, todėl kompromisai koncepcijos atžvilgiu buvo toleruojami. „Po sunkmečio vangiai atsigaunant apyvartoms ir paaštrėjus konkurencijai, centrai deda dideles pastangas, kad pritrauktų prekių ženklų ir tobulintų reklamą, tačiau gerai matyti, kur koją kiša gerais laikais padaryti skuboti sprendimai. Pavyzdžiui, joks didelis užsieninis žaidėjas nestatys prekybos centrų 3 km atstumu vienas nuo kito“, – atkreipia dėmesį L.Mituzas.
Tad „Panoramai“, „Ozui“ ir „Akropoliui“, išsirikiavusiems vienas šalia kito, šitas minusas atsilieps dar ilgai. Dar viena padaryta klaida, į kurią statytojai neatkreipė dėmesio, – kiekvienas prekybos centras turi turėti tiesioginę traukos teritoriją: iki trečdalio lankytojų, kurie pėsčiomis galėtų pasiekti prekybos centrą. Turėdami tokių pirkėjų, išlošia Vilniaus ir Kauno BIG, Vilniaus „Akropolis“, bet jų neturi „Ozas“, „Panorama“ ar VCUP.
O kaip tokios klaidos atsiliepia patiems prekybos centrams? „Lenkijoje ar Vokietijoje statant prekybos centrus įvertinta ilgametė patirtis. Todėl, pavyzdžiui, Vilniaus „Akropolio“ apyvarta iš kvadratinio metro, palyginti su geriausiu prekybos centru Varšuvoje, yra keturis kartus mažesnė. O Varšuvoje veikia daugiau nei 40 prekybos centrų“, – lygina L.Mituzas.

Stengiasi išsiskirti, bet sunkiai pavyksta

Kadangi išsiskirti parduotuvėmis ir vienetiniais prekių ženklais nepavyksta, šiuo metu prekybos centrai aktyviai naudoja rinkodaros priemones savo įvaizdžiui kurti – rengia masinius išpardavimus, organizuoja parodas, išskirtinius renginius. Tiesa, labiau išsiskirti pavyksta nebent Vilniaus prekybos centrams. „Bet kai kurie yra pasiklydę – eina viena kryptimi, tada kita kryptimi, ir nuomininkams tai blogai atsiliepia. Pavyzdžiui, iš pradžių orientuojasi į didesnių pajamų klientą, vėliau į mažesnių, ir klientai sutrinka, nebesupranta, kas darosi“, – prekybos centrų daromas klaidas vardija daugelyje jų batų parduotuves valdančios bendrovės „Armitana“ prezidentas Arminas Mačys.
Pasak L.Mituzo, paprastai didesnius atstumus vykdami į prekybos centrus žmonės įveikia dėl unikalumo, plataus pasirinkimo ir mažų kainų. „Lietuvoje klientų srautus labiausiai lemia maisto parduotuvės dydis. Antroje vietoje yra didėjantis teigiamas kai kurių centrų apsipirkimo alėjos, kaip laiko praleidimo vietos, įvaizdis. Be to, bendras lankytojų srautas priklauso nuo prekybos centro suvokiamos kritinės masės – kuo didesnis pastatas, tuo iš toliau į jį važiuoja žmonės“, – kuo prekybos centrai vilioja lankytojus, paaiškina L.Mituzas.
Tad nenuostabu, jog „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ praėjusią savaitę atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa parodė, kad Vilniuje patogiausiais prekybos centrais apsipirkti ir pramogauti respondentai laiko „Akropolį“, „Ozą“ ir „Panoramą“. Būtent šie prekybos centrai kaip geriausi Vilniuje iškyla į viršutines pozicijas ir „Veido“ sudarytame reitinge, kuriame lyginome nuomininkų, lankytojų skaičių, pramogų įvairovę, automobilių stovėjimo aikšteles ir pan.
„Akropolis“ – labiausiai lietuvių sąmonėję įsigyvenęs prekybos centras, turintis savo istoriją ir jau tapęs populiaria jaunimo susitikimo vieta. Be to, lietuviai labai jautrūs kainoms, o su „Akropoliu“ dėl nuolaidų ir akcijų mažai kas gali varžytis. „Ozas“ – turbūt labiausiai į vaikus orientuotas prekybos centras, nes išsiskiria ne tik didžiausiu pramogų kompleksu, skirtu vaikams, bet ir savo išskirtinėmis parodomis šeimai: žinių, technologijų, egzotinių gyvūnų ir t.t. Dideliam vokiečių tinklui ECE priklausančiam „Ozui“ organizuoti tokias parodas paprasčiau, nes jos keliauja iš vieno giminingo prekybos centro į kitą. “Taip „Ozas“ būsimo pirkėjo sąmonėje įsitvirtina kaip jo prekybos centras“, – stipriąją šio centro pusę pabrėžia beveik visuose prekybos centruose esančių „Sportland“ parduotuvių generalinis direktorius Vladas Korsakovas.
O „Panorama“ šiuo metu šiek tiek sutrikusi, nes savo koncepciją keičia: iš pradžių prisistačiusi kaip mados prekybos centras ir susitelkusi į aukštesnio segmento prekių ženklus, dabar pasivadino šeimos prekybos centru – neseniai atidarė vaikų žaidimų erdvę, organizuoja renginius, skirtus šeimoms, o nuomininkus apstulbino prie brangesnio segmento parduotuvių antrame aukšte netikėtai įkurdintomis vaikų parduotuvėmis.

Lietuviai vis dažniau apsiperka interneto parduotuvėse.

Naujausio “Eurostat” tyrimo duomenimis, pernai internetu pirko 30 proc. Lietuvos interneto vartotojų (o kai kurių Lietuvos sociologinių bendrovių duomenimis, internetu bent kartą pirko jau net 42 proc. internautų). Nors visos Europos kontekste pagal šį rodiklį mes esame arčiau apačios, pagal perkančiųjų internetu nuošimtį aplenkėme ne tik Bulgariją ar Rumuniją, bet ir Italiją, Estiją. Tiesa, nuo šioje srityje pirmaujančių Jungtinės Karalystės ar Skandinavijos valstybių atsiliekame daugiau nei pustrečio karto.
Iš aptariamo tyrimo paaiškėjo, kad lietuvių įpročiai perkant internetu mažai skiriasi nuo europiečių, tai yra pas mus daugiausia perkami drabužiai ir sporto prekės (12 proc.), kelionės ir bilietai (6 proc.), knygos, žurnalai ir mokymosi medžiaga (5 proc.), o maistą internetu perka tik 3 proc. vartotojų. Kitose šalyse maistas internetu taip pat perkamas rečiausiai, tačiau tai darančiųjų kelis kartus daugiau nei Lietuvoje (tarkime, Jungtinėje Karalystėje maistą internetu perka jau 21 proc., o Vokietijoje – 11 proc. internautų). Drabužius iš visų europiečių internetu mieliausiai perka britai, vokiečiai ir švedai, keliones ir bilietus – švedai, suomiai ir danai, o knygas – liuksemburgiečiai, vokiečiai ir skandinavai.
Kiekvienais metais internetu perkančių žmonių skaičius tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje ūgteli 8–10 proc.

Pernai internetu pirkusių interneto vartotojų skaičius Europoje (šalis, proc.)

Jungtinė Karalystė    82
Norvegija    80
Švedija    79
Danija    79
Vokietija    77
Nyderlandai    69
Prancūzija    69
Belgija    55
Lenkija    47
Čekija    43
Latvija    37
Lietuva    30
Estija    29
Italija    29
Bulgarija    17
Rumunija    11

Šaltinis: “Eurostat”

Nors pirkimo internetu privalumus pripažįsta vis daugiau Lietuvos interneto naudotojų, tačiau didesnė dalis (55 proc.) dar nė karto nebandė užsisakyti prekių virtualioje erdvėje.

Pagrindinės nepirkimo internete priežastys – poreikio nematymas, įgūdžių trūkumas ir baimė prarasti pinigus. Tai parodė Interneto vartotojų tyrimas, kurį atliko rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovė TNS LT.

„Dažniausiai lietuvių įvardinama priežastis, dėl kurios pasirenkamas apsipirkimas tik tradicinėse parduotuvėse – apsipirkimo virtualioje erdvėje poreikio nebuvimas. Tokį argumentą nurodė šeši iš dešimties interneto naudotojų neperkančių internetu“, – sakė TNS LT Media departamento projektų vadovas Darius Rinkūnas.

14 proc. neperkančių internete mano, kad jiems dar trūksta apsipirkimo virtualioje erdvėje įgūdžių. 13 proc. pirkimo metu bijo būti apgauti ar prarasti savo pinigus. Elektroninių operacijų saugumu neužtikrinti vis dar jaučiasi 11 proc. neperkančiųjų internete, 10 proc. tvirtina nepasitikintys internetine prekyba užsiimančiomis įmonėmis.

Tyrimas atskleidė, kad lietuviai vis dar nesijaučia patogiai išleisdami savo pinigus fiziškai nematydami prekės. Net trečdalis neapsipirkinėjančių internete žmonių teigė, jog jiems norisi „gyvai“ apžiūrėti prekę, jei tai yra drabužiai ar avalynė – pasimatuoti.

Poreikis fiziškai apžiūrėti prekę būdingas ir tarp perkančiųjų internetu. Beveik 15 proc. pirkėjų virtualioje erdvėje teigia, jog per paskutinius 6 mėnesius prieš įsigydami prekę, jie apžiūrėjo ją tradicinėje parduotuvėje.

Tyrimas taip pat parodė, kad tik minimali neperkančių internete dalis – 1 proc. per artimiausius 12 mėnesių teigė ketinantys išbandyti šią paslaugą. 32 proc. internautų abejoja, kad artimiausiu metu pasinaudos virtualaus pirkimo paslaugomis. 67 proc. vartotojų prekių ir paslaugų pirkti internetu nebandys ir ateityje.

„Pastaruoju metu vis daugiau prekių ir paslaugų tiekėjų persikelia į elektroninę prekybą ir toks mažas procentas ketinančių įsitraukti į elektroninės prekybos rinką gali neigiamai paveikti šio segmento augimą. Todėl formuojant žmonių poreikį pirkti virtualioje erdvėje būtinas platus visuomenės švietimas akcentuojant pirkimo internetu privalumus. Tai padės lietuviams pamažu atsikratytų baimės būti apgautiems, nepasitikėjimo elektroniniu atsiskaitymo saugumu ir internete prekiaujančiomis įmonėmis“, – teigė D. Rinkūnas.

TNS LT Interneto vartotojų tyrimas atliktas 2013 m. vasarą Lietuvoje apklausus 1856 interneto vartotojus nuo 15 iki 74 metų amžiaus. Tyrimo tikslas – nustatyti nepirkimo internetinėse parduotuvėse priežastis.

Rugpjūtį Lietuvos mažmeninės prekybos rinką sukrės pasaulinių milžinių desantas: pirmoji eilėje – Švedijos baldininkė „Ikea“, toliau – drabužių mažmenininkas „Hennes & Mauritz“ (H&M). Ir tai dar ne viskas: veiklą Lietuvoje neseniai pradėjęs plėsis ir vaisių bei daržovių tinklas „Fresh Market“, o tolumoje dar boluoja ir Vokietijos mažų kainų lyderio „Lidl“ emblema.

Apie naujokų sėkmę ir rinkos dalybas su senbuviais kalbėti dar anksti, tačiau šie įtakingi žaidėjai kitose rinkose jau parodė, ką sugeba, tad ir Lietuvoje neabejotinai sukels naujų vėjų ir padiktuos naujų madų. Juk pasirodžius naujiems žaidėjams atsiranda ir nauji standartai, kurie verčia prisitaikyti konkurentus, o vartotojams tai – tik į naudą. Negana to, gerai pažįstami vardai tampa kitų investuotojų šaukliais – patrauklios Lietuvos rinkos signalą gavo ir keli restoranų tinklai iš Rusijos.
„Į Lietuvą ateina H&M, ir matome, kaip „Aprangos“ grupė, stengdamasi išlikti konkurencinga, pertvarko savo parduotuves. H&M yra rimtas prekių ženklas, siūlantis konkurencingą kainą, todėl jo pasirodymas sudrebins mažesnius tinklus, mažmeninės rinkos žaidėjai turės galvoti, kaip keistis. Kai į Lietuvą atėjo „McDonald’s“, jis kartu atsinešė ir savo kokybės standartus, aukštesnę klientų aptarnavimo kultūrą, todėl pavienės užkandinės ir net kai kurie restoranai pradėjo galvoti apie savo standartų gerinimą“, – prisimena konsultacijų bendrovės „Advanced Advice“ direktorius Ilja Malkinas.
Visoje šalyje atidarius vos vieną parduotuvę, vis tiek sukuriamas didelio tinklo įspūdis: perduodama apgalvota koncepcija, pritaikant ją skirtingoms rinkoms, bet nepaminant tradicinių milžines garsinančių rinkodaros ar kainodaros vertybių. Pavyzdžiui, H&M prisistato siūlantis aprangos kokybę ir madą už geriausią kainą, baldininkė „Ikea“ kertiniu savo verslo filosofijos akmeniu taip pat skelbia mažas kainas, o ir Vokietijos maisto prekių tinklas „Lidl“ neslepia esąs paprastumo vertintojas, siūlantis geriausios kokybės kasdienio vartojimo prekes už prieinamą kainą. O žadama lanksti kainodara aktuali Lietuvos vartotojams, kurių pirkinių krepšelyje kas ketvirta prekė – vis dar akcinė.
„Dėl tokių žaidėjų atėjimo vartotojai neabejotinai laimi, nes stiprėjant konkurencijai atsiranda didesnis kokybės ir kainos pasirinkimas. Manau, prekių ženklai, kurie taikosi į vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančius gyventojus, stipresnės konkurencijos nepajus, bet vidutinio ar žemesnio segmento prekių ženklai susidurs su intensyvesne konkurencija. Vis dėlto jie neturėtų sukelti revoliucijos, nes žinome ir pavyzdžių, kai galingi kitų šalių žaidėjai nesulaukia didelio populiarumo naujose rinkose“, – dėsto Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorius Laurynas Vilimas.
Pabrėžiamas itin geras kainos ir kokybės santykis yra tik vienas pasaulyje pažįstamų mažmenininkų prekių ženklo požymis, be kurio, dar kruopščiai kuriamas jo įvaizdis ir patrauklumas vartotojui. Pavyzdžiui, „Ikea“ visus interjero sprendimus pristato spalvotame kataloge, koncernui kainuojančiame didžiąją dalį reklamos biudžeto, o H&M rengia bendras kolekcijas su aukštosios mados flagmanais Karlu Lagerfeldu, Anna Dello Russo.
„Atsiras visai kitas asortimentas, pamatysime prekių, kurių iki šiol nematėme. Nekeičiant nei reklamos, nei kitų dalykų, vien jau naujas pasirinkimas bus stiprus marketinginis žingsnis. Pusę metų tikrai veiks naujumo efektas, vartotojai norės ateiti pažiūrėti visai naujų madų“, – prognozuoja konsultacijų įmonės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ (EKT) verslo plėtros vadovas Justas Gavėnas.
Įtakingiausia iš trijulės desanto „Ikea“ rugpjūčio 14 d. prie Vilniaus oro uosto atidarys 25 tūkst. kvadratinių metrų ploto parduotuvę, į kurią bendrovė „Felit“, nusipirkusi „Ikea“ franšizę, investavo apie 163 mln. Lt. Visame pasaulyje „Ikea“ valdo 302 parduotuves, 41 šio ženklo parduotuvė priklauso franšizės partneriams. 38 šalyse “Ikea” koncepcija pasiteisino, todėl maža tikimybė, kad Lietuvoje vietinė produkcija pastos kelią švedų koncernui.
Daugumos Lietuvos baldininkų ilgametė partnerė iš užsakovės taps konkurente vidaus rinkoje. Vis dėlto SBA baldų grupės, didžiąją dalį produkcijos gaminančios „Ikea“ parduotuvėms, valdybos pirmininkas Egidijus Valentinavičius mano, kad fenomeną, kai rinka šokteli tiek, kiek sugeba parduoti „Ikea“, o senbuviai pardavimo dalį susigrąžina praėjus maždaug pusantrų metų, stebėsime ir Lietuvoje. ,,Ikea“ yra galingas tinklas, pasižymintis stipria rinkodara, todėl natūralu, kad tiems, kurie gamino prastai, gali tekti pasitraukti, o vidutiniokams, neturintiems išskirtinumų, – peržiūrėti veiklos planus“, – teigia E.Valentinavičius.
L.Vilimas, vardydamas „Ikea“ pranašumus, taip pat pabrėžia, kad koncernas siūlo geriausią kainos ir kokybės santykį masinei auditorijai, tačiau masinės produkcijos ištroškę toli gražu ne visi klientai, todėl ir ne visi gamintojai pajus neigiamą „Ikea“ įtaką. „Nemanau, kad „Ikea“ turės tiesioginės įtakos baldų pardavėjų, kurie taikosi į išskirtinę auditoriją – dideles pajamas gaunančius klientus, besirenkančius brangius prekių ženklus, verslui“, – dėsto L.Vilimas.
Neaišku, ar švediškas minimalizmas sužavės Lietuvos vartotojus, tačiau baldų milžinė pasižymi ir kita savybe: kartu su „Ikea“ koncepcija pasikeičia ir pirkėjų įpročiai. Kaip tikina E.Valentinavičius, vartotojas baldą ima vertinti kaip dažniau keičiamą daiktą, o ne ilgametę investiciją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.