Per sunkmetį išryškėjo takoskyra tarp sėkmingai veikiančių prekybos centrų ir didelių parduotuvių “be veido”. Tai parodė mūsų savaitraščio antrą kartą sudarytas didžiųjų prekybos centrų reitingas.

Gariūnų turgavietėje dviejuose paviljonuose daugiau nei penkiolika metų drabužiais prekiaujantis verslininkas Albertas Stankevičius apie šiltą ir erdvią parduotuvę prekybos centre galvoti pradėjo dar gerokai prieš krizę. Mat jo prekybos paviljono lankytojai – kokybę ir išskirtinį stilių mėgstantys žmonės. Ne kartą pačių pirkėjų ragintas atidaryti parduotuvę Vilniaus “Akropolyje” ar “Panoramoje”, A.Stankevičius nusprendė pamėginti nuo naujo prekybos centrų rinkos žaidėjo “Ozo”.

Priminsime, kad 2008–2009 metais, ėmus retėti visų prekybos centrų nuomininkams, į kai kurių išsikėlusiųjų vietas pradėjo keltis būtent turgaus prekeiviai. Tačiau pasidomėjęs sąlygomis A.Stankevičius savo parduotuvės “Oze” vis dėlto neatidarė ir šiuo metu džiaugiasi pasilikęs turguje, kuriame žmonių kas mėnesį vis daugiau. Verslininkas skaičiuoja, kad jeigu jis šiandien savo prekes pardavinėtų prekybos centre, jų antkainis būtų 20–30 proc. didesnis, ir nežinia ar kas nors jas pirktų.

Norint įeiti į prekybos centrą būtina sumokėti užstatą, kuris priklauso nuo nuomojamo ploto dydžio. Pvz., norint išsinuomoti 80 kv. m plotą reikia užstatyti arti 100 tūkst. Lt. Tada dar reikia mokėti nuomą ir papildomai 8 proc. nuo apyvartos bei mokesčius už kitas paslaugas. Kiekvienam nuomininkui sąlygos yra skirtingos, bet ši informacija konfidenciali.

Pasak pono Alberto, tokią finansinę naštą gali pakelti tik didieji prekybininkai, kurie ir klesti prekybos centruose. Beje, tik jie gali išsirinkti ir geriausias vietas. “Tuo tarpu smulkusis ir vidutinis verslas tokių apyvartinių lėšų šiais laikais neturi, o jas įšaldyti atiduodant prekybos centro valdytojui, kuris jį nustumia į patį tamsiausią prekybos centro kampą, būtų tas pats, kaip pasirišti akmenį po kaklu”, – dėsto verslininkas. Jis įsitikinęs, kad atėjus dirbti į prekybos centrą apie pusmetį tektų laviruoti ties bankroto riba, kol taptum žinomas ir įgytum pirkėjų pasitikėjimą.

Kitas pakalbintas į prekybos centrą iš turgaus dirbti persikėlęs verslininkas Tomas Buzius prisipažino, kad per mėnesį jis asmeniškai uždirba tik 2–3 tūkst. Lt, o dar apie 30 tūkst. Lt sumoka prekybos centro valdytojui už nuomą. “Supratęs, kad dirbu ne sau, o prekybos centro valdytojui, nusprendžiau grįžti į turgų”, – sako verslininkas.

Karas dėl pirkėjų tęsiasi

Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius Giedrius Romeika, pats turintis kelis savo balionų verslo “Baliomanija” prekybos taškus Kauno prekybos centruose, pabrėžia, kad visos nuomos sutartys su prekybos centrais yra su antspaudu “konfidencialu”. Tačiau atskleidžia, kad ne visų prekybos centrų pasiūlymai patrauklūs: netgi jei moki mažai nuomos, bet lankytojų nėra daug, būti prekybos centre neapsimoka.

Tačiau, pasak verslininko, prekiauti prekybos centre yra viena iš galimybių sėkmingai plėtoti verslą, ypač Kaune, kurio centre atsiradęs “Akropolis” susiurbė visą buvusios pagrindinės prekybos gatvės – Laisvės alėjos kraują, t.y. pirkėjus. Esą prekybos vietų nuomos kainos Laisvės alėjoje mažesnės nei Kauno “Urmo” bazėje. “Prekybos centre kuriama tam tikra sinergija. Todėl būti ten, kur daug lankytojų, visada naudinga. Verslininkui renkantis, kuriame prekybos centre atidaryti parduotuvę, esminis kriterijus yra žmonių srautai, kuriuos prekybos centro valdytojas užtikrina įvairiomis rinkodaros priemonėmis. O centrai, kurie neturėjo koncepcijos ir užsiėmė tik prekybos plotų nuoma, šiandien yra likę visai be veido”, – tvirtina G.Romeika.

Vertindamas dabartinę padėtį su buvusia prieš dvejus metus, pašnekovas pabrėžia, kad, priešingai nei ekonomikos pakilimo laikotarpiu, šiandien prekybos centrai lankstesni ir “eina į kontaktą” su nuomininkais. Esą netgi batų taisymo ar raktų gamybos dirbtuvėlės prekybos centrui kuria pridėtinę vertę, todėl šių paslaugų teikėjams jie linkę suteikti geresnes buvimo savo centre sąlygas. “Prieš porą metų prekybos centrų valdytojai elgėsi daug arogantiškiau, nes už durų stovėjo potencialių nuomininkų eilė. Dabar nebestovi. O prekybos centrų valdytojams kažkaip išgyventi reikia, taigi jie ir ieško naujų nišų, tad daugelyje prekybos centrų atsirado ne tik firminių kepyklėlių, mėsos gamintojų parduotuvėlių – į kai kuriuose prekybos centrus atsikėlė jau ir amatininkų mugės”, – pokyčius vardija pašnekovas.

Kaip įvertinamas prekybos centrų potencialas

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busilas, paklaustas, kodėl “Prisma” įsikūrė būtent “Oze”, o ne kokiame nors kitame centre, arba kodėl “Rimi” savo centrą atidarė “Panoramoje”, arba kodėl Klaipėdoje naujai statomame prekybos centre “Liepa” įsikurs “Norfa”, atsakė abstrakčiai – esą tai lemia konkurencija.

Bet iš tiesų viskas daug paprasčiau: juk nei “Rimi”, nei “Norfa” niekada neatsiras “Akropoliuose”, todėl šių tinklų atstovai turi ieškoti kitų prekybos centrų ir per juos kariauti konkurencinius karus. Tarkime, suomių “Prisma” į “Ozą” atsikėlė dėdama didžiules viltis nukonkuruoti “Akropolyje” esančią “Maximą” ir taip privilioti daugiau pirkėjų į “Ozą”. Tačiau ir dėl krizės, ir dėl rikodaros klaidų jai tas nepavyko. Kol kas nesiseka ir naujausiai “Ozo” intrigai – lenkų kino centrui “Multikino”, iš kurio kino mėgėjai tikėjosi pigesnių bilietų ir naujausių filmų, bet nieko panašaus negavo. Taigi “Multikino” bent iki šiol netapo dideliu traukos centru.

M.Busilo įsitikinimu, į prekybos centrus pirkėjus labiausiai traukia juose esantys prekybos tinklai, o tinklai prekybos centrus atsirenka įvertinę jų potencialą ir būsimą kitų prekybininkų kaimynystę. Tuo tarpu pirkėjams svarbu, kad prekybos centre esanti prekybos tinklo parduotuvė būtų lengvai surandama, ko kaip tik ir pasigendama minėtame “Oze”.

“Paprastai pirkėjai, rinkdamiesi, į kokį prekybos centrą važiuoti, atsižvelgia, kokie prekybos tinklai jame yra. Todėl tai yra prekybos centrus diferencijuojantis veiksnys, lygiai kaip atskiruose prekybos centruose esančios kitokios nei visur kitur parduotuvės”, – paaiškina rinkos tyrimų kompanijos “Nielsen Baltic” generalinis direktorius Artūras Urbonavičius.

Reikėjo ieškoti naujo veido

Šiuo metu daugumai prekybos centrų gana sunkūs laikai (didesnė jų dalis dirba nuostolingai), tad tenka keistis ir ieškoti naujų būdų, kaip išgyventi.

Prekybos centro “Europa” vadovas Darius Urbonas neslepia, kad 2009 metais ištuštėjus šalimais esančio verslo centro biurams ir kritus vartotojų perkamajai galiai “Europa” per mėnesį neteko vidutiniškai 100 tūkst. lankytojų.

“Todėl ėmėmės pokyčių. Parduotuvių apyvartai kritus net iki 40 proc. dauguma nuomininkų atėjo pas mus klausdami, ką daryti. Taip, mums atsirado galimybė atsinaujinti. Taigi pirmiausia buvo uždarytos vietinių verslininkų parduotuvės, o į jų vietą atėjo tarptautiniu lygiu žinomi prekių ženklai. Taip pat pertvarkėme pirmąjį aukštą: prie paties intensyviausio įėjimo vietoj brangių juvelyrinių parduotuvių atsirado kavinukių, kepyklėlė”, – pokyčius dėsto “Europos” vadovas.

D.Urbono teigimu, šiemet prisipildžius kaimynystėje esantiems dangoraižiams, prekybos centras jau vėl dirba pelningai, nes esą 1 kv. m nuomininko apyvarta vidutiniškai siekia 150 eurų, kai pernai ši suma buvo 100 eurų.

Save džiugiai nuteikti bando ir prekybos centro “Ozas” vadovė Inga Navickaitė, nes šiemet, palyginti su pernai, šiame centre esančių parduotuvių apyvarta padidėjusi 30 proc. Linkstama manyti, kad “Ozą” pamėgo į Lietuvą atvykstantys apsipirkti kaimyninių Baltarusijos ir Rusijos piliečiai.

Bendrovės “Ogmios Real Estate” valdybos pirmininkas Arūnas Žemaitis, vertindamas pastarųjų dvejų metų prekybos centrų rinkos pokyčius, pabrėžia, kad ilgainiui atsirado specializuotų parduotuvių, taip pat išparduotuvių poreikis, pirkėjams vėl grįžo noras pasiderėti, o tai lėmė turgaviečių renesansą. “Pastebime, kad prekybos centrų lankytojų sunkmečiu nesumažėjo, bet pasikeitė jų pirkinių krepšelio dydis. Į tai privalėjo atsižvelgti ir prekybos centrų plėtotojai”, – sako jis.

Paklaustas, kodėl išskirtiniai, specifiniai, geroje vietoje esantys prekybos centrai, pvz., vis iš varžytynių neparduodamas “Gedimino 9″, ima ir žlunga, A.Žemaitis atsako, kad valdytojai turi būti lankstūs dėl nuomos kainos, bet kai juos spaudžia kreditorius (šiuo atveju “Swedbank”), nuomininkai priversti susikrauti dėžes ir išeiti į geresnes vietas ar net į šalia esančias patalpas. Tai rodo ir vieno pagrindinių “Gedimino 9″ nuomininkų “Marks&Spencer” išėjimas į veiklą atnaujinantį prekybos centrą “Grand Duke Palace”.

Šiandien belieka tik spėlioti, butais ar biurais gali virsti patrauklia prekybos vieta taip ir netapęs “Gedimino 9″. Šį centrą valdančios kompanijos “Re&Solution” prekybinio turto vadovė Rida Tamkovidaitė, paklausta, ar ilgai prekybos centras gali dirbti nuostolingai, pateikė tokį vertinimą: “Kai pajamų dalis gerokai smunka, o išlaidos nesikeičia, verslo planas ima reikalauti injekcijų. Jeigu savininkas turi resursų ir mato tokių investicijų prasmę – tuomet jau tik nuo savininko sprendimo priklausys, ar ilgai jis gali ir nori tokį verslą dotuoti. Taip pat ar mato perspektyvą atkurti pajamų srautą. Beje, su šituo klausimu per pastaruosius dvejus metus susidūrė beveik visi prekybos centrų savininkai Lietuvoje. Didžiausių sunkumų patyrė labai dideles kainas nuomos sutartyse fiksavę prekybos centrų savininkai. O sugrįžti prie pajamų lygio, kuris buvo planuojamas projektus pradedant plėtoti arba įsigyjant, bus sudėtinga bent jau artimiausius dvejus metus”.

Nuostoliai verčia atsisakyti prekybos centrų

Taigi dar dvejus metus prekybos centrai turės laižytis žaizdas dėl per sunkmetį sukauptų nuostolių. O jie nemaži. Tarkime, “Ozas”, prekybos ekspertų skaičiavimais, jų prikaupė per 20 mln. Lt. Prekybos centrą “Gedimino 9″ valdančios bendrovės “Ajolas” nuostoliai siekia beveik 90 mln. Lt, o “Akropolio” grupė pernai patyrė neregėtų nuostolių – net 424 mln. Lt. Tai net 7,8 karto daugiau negu 2008-aisiais, kai nuostoliai siekė 54 mln. Lt.
Nuostoliuose maudosi ir dauguma kitų prekybos centrų, o tai ilgai tęstis negali.

Regis, dėl šių priežasčių praėjusią savaitę iš bendrovės “Akropolis Group” direktoriaus, valdybos pirmininko ir valdybos nario pareigų pasitraukė Mindaugas Marcinkevičius. Regis, dėl to Vokietijos kompanija ECE prieš savaitę iš “Icor” (buvusios “Rubicon Group”) už neskelbiamą sumą įsigijo likusius 50 proc. prekybos ir pramogų centro “Ozas” akcijų. Ir jau tikrai dėl to bandoma parduoti bankrutuojantį “Gedimino 9″. Tiesa, pirmosios dvejos varžytynės nesulaukė nė vieno dalyvio.

Ketvirtadienį parlamentarai pritarė Alkoholio kontrolės įstatymo projektui, kuris prailgina prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Jei šį Seimo priimtą įstatymą pasirašys šalies Prezidentė – po jo įsigaliojimo prekiauti alkoholiu mažmeninės prekybos įmonėse bus galima nuo 8 val. ryto iki 24 val. nakties. Tiesa, daugiabučiuose namuose įsikūrusioms parduotuvėms laiko ribojimas galios ir toliau – jos prekiauti alkoholiniais gėrimais galės tik iki 22 val.

“Seimo sprendimas – logiškas ir teisingas. Niekam ne paslaptis, kad nors oficialiai Lietuvoje alkoholiu buvo galima prekiauti tik iki 22 val. vakaro – tačiau svaigiųjų gėrimų vis tiek buvo galima įsigyti nelegaliose prekybos vietose, tik imituojančiose barų ar kavinių veiklą. Prekybos ribojimas problemos nesprendė, o tik sudarė sąlygas klestėti šešėlinei alkoholio prekybai, o svarbiausia – gamybai ir kontrabandai, kurios nepatenka į jokius tikslius statistinius duomenis”, – sakė projekto iniciatorius Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Erikas Tamašauskas.

Pasak parlamentaro, alkoholio prekybos laiko ribojimas skatino ir nepilnamečių alkoholinių gėrimų vartojimą. Šešėlinės prekybos vietose nėra jokių saugiklių, todėl prekeiviai dažniausiai net neprašo jaunuolių asmens dokumentų. “Tai – vieša paslaptis. Norėčiau pabrėžti, kad nors bendras apsinuodijimų alkoholiu skaičius Lietuvoje statistiškai ir smuko, bet vaikų, apsinuodijančių alkoholiniais gėrimais ar pirmą kartą jų paragaujančių, amžius jaunėja”, – sako E. Tamašauskas.

Liberalai taip pat yra užregistravę įstatymo projektus, didinančius baudas prekybininkams, parduodantiems alkoholį nepilnamečiams, ir tėvams ar globėjams, kurių vaikai pagaunami neblaivūs. Taip pat, Operatyvinės veiklos įstatymo pakeitimą, suteiksiantį daugiau teisių teisėsaugos pareigūnams sutramdyti alkoholio prekybos taisyklėms nusižengiančius asmenis.

Nors Vilniuje jau veikia 14 įvairaus dydžio turgaviečių, o savo produktus siūlo dar ir mobilieji ūkininkų turgeliai, nauji turgūs ir toliau dygsta kaip grybai po lietaus. Lapkričio viduryje duris atvėrė naujas Verkių turgus, o gruodį žadama atidaryti dar vieną turgavietę priešais didžiausią Vilniuje Kalvarijų turgų.

Tiesa, vargu ar žvelgdami į turgaviečių bumą galėtumėm teigti, kad Lietuvoje pagaliau gimsta daugelyje užsienio šalių įsišaknijusi turgaus, kaip tiesioginio kontakto tarp gamintojo ir pirkėjo, centras, kurio gyvybingumą ir patrauklumą sukuria galimybė ragauti ir derėtis. Veikiau naujųjų turgaviečių steigėjus labiau domina galimybė prekiauti, mokant mažesnius nei parduotuvėse mokesčius, o švieži Lietuvoje užauginti produktai čia tesudaro menką pasiūlos dalelę.
Vilniaus savivaldybės Verslo ir paslaugų skyriaus Licencijavimo poskyrio vedėja Vida Jankauskienė patvirtino, kad jau dvejus metus savivaldybės nekontroliuoja turgaviečių steigimo.

“Praktiškai niekas nebevertina, kas yra vertas turgaus statuso, o kas ne, ir kas net nemano diegti ten jokių tikrųjų turgaus taisyklių”, – apgailestauja ji. Todėl dabar bet kuris verslininkas gali sukurti ir atidaryti turgavietę, kurios prekybos taisyklės – kur kas laisvesnės nei prekybos tinklo parduotuvių.

Daug diskusijų kelia privačios bendrovės sprendimas naują turgavietę atidaryti prie Žalgirio gatvės, vos už kelių šimtų metrų nuo Kalvarijų turgaus. Tačiau kol kas neaišku, kokia bus naujosios prekybvietės koncepcija. Praėjusią vasarą naują turgų steigiančios bendrovės “Imortalis” akcininkas Linas Andrulis skelbė, kad tai būsiąs ūkininkų turgelis, prieš mėnesį sakė, kad gruodį bus atidarytas plačios paskirties – nuo maisto iki pramoninių prekių turgus. Dabar jis “Veidui” aiškino, kad turguje bus prekiaujama tik pramoninėmis prekėmis.

Beje, turgaus mados pamažu plinta ir į kitus Lietuvos didmiesčius. Kaune šiuo metu veikia 5, Klaipėdoje – 5, Šiauliuose – 3, Panevėžyje – 2 turgavietės. Tačiau ir čia jau pradeda steigtis uždaruose paviljonuose turgaus principu veikiančios privačios prekybos vietos.

Seimas nusiteikęs leisti ilgiau prekiauti alkoholiu – ketvirtadienį parlamentarai pritarė Seimo Ekonomikos komiteto išvadai, kuria siūloma ilginti prekybos stipriaisiais gėrimais laiką.

Nuo gruodžio 1-osios šalyje alkoholiu siūloma leisti prekiauti iki 24 valandos. Dabar alkoholiu prekiaujama nuo 8-os iki 22 valandos.

Seimas po svarstymo pritarė tokiam Ekonomikos komiteto siūlymui: už balsavo 60 Seimo narių, prieš – 39, o susilaikė 17 parlamentarų.

Premjeras Andrius Kubilius tokį Seimo sprendimą sukritikavo: “Imam daryti sprendimus, kurie, mano įsitikinimu, yra skuboti ir gali iš tikrųjų duoti visiškai ne tuos rezultatus, kurių mes norėtume. Žmonių sveikata, alkoholizmo likvidavimas, mano įsitikinimu, yra svarbiausi prioritetai ir patys svarbiausi tikslai”.

Parlamentarai atmetė Ekonomikos komiteto narės socialdemokratės Birutės Vėsaitės siūlymą nekeisti esamos prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos ir toliau leisti alkoholiu prekiauti nuo 8 iki 22 valandos.

Seimas taip pat nepritarė “tvarkiečio” Algimanto Dumbravos siūlymui baigti vakarinę alkoholio prekybą valanda anksčiau negu dabar – ne 22 val., o 21 valandą.

“Negalima iš alkoholio pelnytis žmonių nelaimėmis”, – savo poziciją aiškino parlamentaras.

Atmesta buvo ir socialdemokrato Jono Juozapaičio pataisa prekybą alkoholiu leisti nuo 10 val. iki 22 valandos.

Sveikatos reikalų komiteto narė Vida Marija Čigriejienė ketinimus ilginti prekybos alkoholiu laiką vadino žalinga iniciatyva, nukreipta prieš visuomenės sveikatą, ir prognozavo, kad alkoholio prekybos valandų prailginimas kelia pavojų, nes papildoma prekybos valanda kelis kartus padidina nelaimingų atsitikimų ir kriminalinių įvykių statistiką.

“Tai auksinės valandos alkoholio prekybai. Labiausiai šis laiko prailginimas reikalingas degalinėms, kurios dirba visą parą, nes prekybos centrai bei parduotuvės jau pakeitė savo darbo grafikus ir prisiderino prie galiojančio draudimo”, – tvirtino parlamentarė.

Ji tvirtino norinti, kad degalinėse iš viso nebūtų prekiaujama alkoholiu, nes “vairavimas ir alkoholis yra nesuderinami dalykai”.

Pasak Seimo narės, 1 litas, gautas iš alkoholio, atneša 5-6 litus nuostolio valstybei.

B.Vėsaitė siūlė susimąstyti apie didžiųjų prekybos centrų darbuotojus, kuriems leidimas alkoholiu prekiauti ilgiau – “vos ne mirties nuosprendis”.

“Jie vėl dirbs iki 24 valandos, nėra transporto grįžti, po darbo jie dar lieka apsitvarkyti ir faktiškai, manyčiau, kad tiems žmonėms jūs vėl pratęsiate darbo laiką, už kurį kai kada nesumokama”, – kalbėjo parlamentarė.

Liberalsąjūdiečių, kurie inicijuoja prekybos alkoholiu laiko ilginimą, frakcijos seniūnas Erikas Tamašauskas tvirtino, kad padaugėjo bylų naminės degtinės gamybos – 2009 metais nustatyti 542 tokie atvejai arba 90 proc. daugiau negu 2008 metais.

“Lietuvos muitinės duomenimis, 8,5 karto padažnėjo alkoholio kontrabandos gabenimo per valstybinę sieną atvejų”, – sakė jis.

E.Tamašauskas tvirtino, kad apribojus prekybą alkoholiu, tvirtinimai, kad sumažėjo jo prieinamumas, tėra deklaracijos.

“Kaune iki 2009 metų sausio veikė 25 specializuotos parduotuvės, turinčios licenciją prekiauti “kiaurą” parą, šiandien jau išduota 80 licencijų visuomeninio maitinimo įstaigoms, turinčioms teisę prekiauti visą parą alkoholiniais gėrimais vietoje”, – sakė politikas.

Nors statybinių medžiagų prekyba Lietuvoje jau liovėsi smukti, kalbėti apie šios rinkos atsigavimą vis dėlto dar anksti, nes statybų sektorius tebėra apmiręs.

Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacijos valdybos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius šioje rinkoje didelių permainų neprognozuoja nei šių metų pabaigoje, nei kitais metais. “Kol kas geriau sekasi tik namams renovuoti skirtų statybinių medžiagų sektoriui – stogų dangos, apšiltinimo medžiagų gamintojams ir prekybininkams. Na, dar stabilizavosi pernai smarkiai kritęs cemento pardavimas, šiek tiek atsigauna betono prekyba. Tačiau bendros prekybos apimtys nedidėja”, – sako jis.

Asociacijos vadovo teigimu, tam, kad tiek statybinių medžiagų, tiek pačių statybų rinka atsigautų, pirmiausia reikia didėjančio vidinio vartojimo bei naujų statybų. “Tačiau kol kas nei statybose, nei statybinių medžiagų rinkoje prošvaisčių nematau”, – teigė M.Sinkevičius.

Patys prekybininkai taip pat dar negali pasigirti klientų gausėjimu. Statybinių ir apdailos medžiagų bei namų apyvokos prekių tinklo “Ermitažas” rinkodaros ir pardavimo direktorė Jurga Petrauskienė pastebi, kad šiek tiek gyvesnė tik kai kurių statybinių medžiagų prekyba: “Dabar didžiausią paklausą turi apšiltinimo medžiagos, taip pat santechnikos, apšvietimo prekės. O labiausiai šiemet krito grindų dangos prekių grupės paklausa”.

Priminsime, kad, Statistikos departamento duomenimis, per 10 šių metų mėnesių iš viso šalyje bankrutavo 1163 įmonės, iš jų 261 – statybos įmonė (22,44 proc.). Pernai per tą patį laikotarpį bankrutavo 1396 įmonės, iš jų 374 – statybos įmonės.

Drabužių mažmeninė prekyba Lietuvoje jau rodo atsigavimo ženklų, o koncerno “MG Baltic” kontroliuojamos didžiausios Baltijos šalyse mažmeninės drabužių prekybos bendrovės “Apranga” vadovas kalba apie pelningą veiklą antrąjį šių metų pusmetį.

Tuo tarpu analitikai pabrėžia – nuo metų pradžios kartais šoktelėjusią drabužių prekybininkų akcijų kainą galėtų pateisinti nebent itin įspūdingi įmonių veiklos rezultatai, rašo “Verslo žinios”.

“Aprangos” vadovo Rimanto Pervenecko teigimu, drabužių mažmeninės prekybos rinkos jau kyla, ne išimtis ir Lietuva: Estijoje “Aprangos” apyvarta augo 6 mėnesį iš eilės, Latvijoje – 4 mėnesį, o Lietuvoje – 2 mėnesį iš eilės.

Jis svarsto, kad rinkos atsigavimas dar yra labai trapus, todėl vienų bendrovių pardavimai kris, o kitų augs, priklausomai nuo to, kaip ir kada jos susitvarkė tinklą ir produkcijos portfelį, kokia jų yra finansinė padėtis. Padėtis paaiškės per artimiausią pusmetį.

Baltijos šalių biržose kotiruojamų drabužių prekybos bendrovių “Apranga”, “Silvano Fashion Group” (SFG) ir “Baltika” akcijų kainos nuo metų pradžios pakilo atitinkamai apie 127 proc., 273 proc. ir 4 procentus Kol kas trečiojo ketvirčio veiklos rezultatus paskelbė “Baltika”, jie buvo prastoki.

“Europos drabužių mažmenininkų akcijos nuo metų pradžios yra pabrangusios vidutiniškai po 20 proc., o “Aprangos” – apie 130 procentų. Tam didelės įtakos turėjo pagerėję lūkesčiai dėl Lietuvos ekonomikos būklės ir pirmieji teigiami pokyčiai įmonės veikloje. Vis dėlto tokį akcijos brangimą būtų sunkoka pateisinti įmonės dabartiniais fundamentaliais rodikliais ir veiklos rezultatais”, – teigė “Swedbank” analitikas Donatas Užkurėlis.

“Finasta Asset Management” fondų valdytojas Marius Dubnikovas sutinka, kad po staigaus rinkų šuolio “Aprangos” akcijos atrodo tikrai solidžiai įvertintos ir šiuo metu jų kaina laikosi dėl institucinių investuotojų, siekiančių dar papildyti turimus portfelius, veiksmų.

“Šiandien “Apranga” turėtų būti įvertinta ganėtinai gerai ir tam, kad atsivertų kainos augimo galimybės. Rezultatai turi būti išties įspūdingi ir su stiprėjančia tendencija, o to dar gali tekti šiek tiek palaukti”, – teigė M.Dubnikovas.

“Aprangos” grupė per pirmąjį pusmetį uždirbo 0,273 mln. litų grynojo pelno, grupės pardavimai, palyginti su pernykščiu tuo pačiu laikotarpiu, sumažėjo 15,1 proc., iki 127,9 mln. litų.

Kai kurie analitikai skaičiuoja: tam, kad “Aprangos” akcijos biržoje išsilaikytų ties 6,35 lito kaina, bendrovė šiemet turėtų uždirbti apie 22 mln. litų grynojo pelno, o tiek uždirbti vargu ar pavyks ir šiemet, ir kitąmet.

“Apranga”, kurios parduotuvių (dabar jų yra 116) prekybos plotas yra toks pats, koks buvo prieš metus, iki metų pabaigos numato uždaryti dar vieną parduotuvę, o 2011 metų pradžioje Lietuvoje atidaryti 3 naujas parduotuves.

Lietuvos prekybos centruose per šiuos metus labiausiai sumažėjo cigarečių, konditerijos ir stipriųjų alkoholinių gėrimų pardavimas. Lietuvių pirkimo įpročių pokyčiai perša dvi išvadas: žmonės daugiau laiko leidžia namie, dažniau gamina valgyti patys ir nevengia pirkti juodojoje rinkoje.

“Maxima Lt” atstovė Renata Saulytė patvirtino, kad cigarečių šiemet per 9 mėn. nupirkta 52 proc. mažiau nei pernai – tai didžiausias kritimas iš visų prekių grupių. Taip pat smarkiai sumažėjo kulinarinių gaminių populiarumas. Prekybos tinkle “Norfa” jų nuperkama 35 proc. mažiau, “Maximoje” – apie 20 proc.

Rudenį gyventojai prisiminė ir konservavimo įgūdžius, tad konservuotų vaisių ir kompotų “Maxima Lt” prekybos tinkluose nupirkta apie 19 proc. mažiau, o konservuotų daržovių – apie 11 proc. mažiau. “Pasitvirtino tendencija, kad žmonės augina daržoves patys, nes pavasarį didėja sėklų pardavimai, o rudenį mažiau nuperkama konservuotų daržovių”, – pabrėžia R.Saulytė.

Visuose prekybos tinkluose sumažėjo ir stipriųjų alkoholinių gėrimų pardavimas –”Norfoje” šių prekių šiemet nuperkama 15 proc. mažiau nei pernai, “Maxima Lt” – 17 proc. Pirkėjai išlaidas mažino ir grožio prekėms – dekoratyvinės kosmetikos pardavimas krito 15 proc., plaukų priežiūros priemonių – beveik 10 proc., odos ir nagų priežiūros priemonių – 16 proc.

Aiškiai matyti, kad lietuviai daugiau perka produktų, reikalingų gaminti namie. “Norfoje” druskos, krakmolo, sodos pardavimas išaugo apie 10 proc., “Maximoje” kiaušinių nuperkama 20 proc. daugiau, o biskvitų – net per 70 proc. “Ankščiau saldumynai buvo paklausus gaminys artėjant savaitgaliams, dabar tortų pardavimas krito 13 proc., o pyragaičių – net 30 proc. Žmonės namie dabar net duonos išsikepa”, – atkreipia dėmesį R.Saulytė.

Įdomu, kad savo mylimiausių augintinių – šunų ir kačių – sąskaita Lietuvos gyventojai taupyti nelinkę, nes šunų ir kačių ėdalo parduodama netgi šiek tiek daugiau.

Nors Lietuvoje juntama milžiniška lietuviškos kiaulienos paklausa, prekybos centruose ir toliau karaliauja lenkiška, vokiška, belgiška bei kita užsienietiška kiauliena. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad viena pagrindinių kiaulininkystės problemų yra ta, jog Lietuvoje ši šaka yra labai smarkiai suvaržyta, lyginant su kitomis ES valstybėmis. Tai atsispindi faktuose, teigia Lietuvos kiaulių augintojų asociacija. Toliau “veidas.lt” pateikia asociacijos argumentus.

Ekonominė pusė

Lietuvoje per metus išauginama tik apie milijonas kiaulių, tačiau suvartojame apie 2 mln., o tai reiškia, kad apie milijoną kiaulių importuojame – skerdiena ir gaminiais. Vidutinis realizuojamos kiaulės svoris yra apie 110 kg, o vieno kilogramo kaina 3,5-4,3 Lt. Vienos kiaulės vidutinė kaina yra apie 400 Lt. Tai reiškia, kad Lietuva kasmet tik už kiaulieną užsieniui sumoka nuo 400 iki 800 mln. Lt.

Norėdami papildomai išauginti milijoną kiaulių, sušertume apie 300 tūkst. t pašarinių miežių ir kviečių ir taip padidintume vietos ūkininkų, auginančių grūdus, pajamas. Vieno milijono kiaulių mėšlu galima patręšti apie 60 tūkst. ha žemės ir taip dar sutaupyti apie 24 mln. Lt mineralinių trąšų sąskaita. Tam kad išaugintum milijoną kiaulių, reikia sukurti apie 6000 darbo vietų, kas leistų valstybei papildomai gauti apie 54 mln. Lt pajamų mokesčio ir apie 108 mln. Lt PVM bei 36 mln. Lt pelno mokesčio per metus.

Bendra papildomai gaunama suma siektų apie 200 mln. Lt per metus. Lietuvoje beveik kiekviename kaime stovi senų, tuščių, griūnančių kiaulidžių ir kitų ūkinių pastatų, nes norintys juose vykdyti veiklą negauna leidimų. Gavus leidimus, fermos būtų renovuojamos, vyktų statybos darbai, kurie taip pat atneštų papildomų mokesčių biudžetui.

Visos Vakarų valstybės plėtoja gyvulininkystę ir paukštininkystę, nes mato, jog tai naudinga valstybei, o Lietuvoje, vienoje skurdžiausių ES valstybių, elgiamasi priešingai. Net šie akivaizdūs faktai nebado niekam akių ir vis dar manoma, kad žemės ūkio krašte bus išrasta ,,kažkas tokio“, kas visus išgelbės nuo ekonominio kracho. Nors visos neišnaudotos ir realios galimybės – tiesiog panosėje.

Štai tokiame kontekste visai neseniai pradėtas naujas svarstymas – siekis apriboti kiaulių auginimo įmonių pajėgumus iki 1200 sutartinių gyvulių. Atrodo paradoksalu – lietuviškos kiaulienos paklausa milžiniška, tačiau pastaraisiais sprendimai dar labiau siekiama sumažinti gamybos apimtis. Mat šis aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimas apribotų visų ūkių plėtrą, nepriklausomai nuo atstumo iki gyvenvietės ar pavienių gyventojų bei turimų galimybių spręsti kvapų problemas.

Be to, kiaulių skaičiaus apribojimą reglamentuoti įstatymu yra neracionalu, kadangi kitų ūkio šakų, žymiai labiau teršiančių aplinką nei kiaulininkystės ūkiai, apimtys nėra ribojamos įstatymu. Tad kodėl kiaulininkystei daroma tokia išimtis? Juk aplinkosaugos supratimas neturėtų apsiriboti vien kiaulininkystės ūkių apimčių ribojimu. Tad ar nebūtų racionalesnis sprendimas apriboti tik naujai statomų kiaulių fermų dydį. Tuomet investuotojas, jei kartais toks atsirastų, prieš ruošdamas projektą tiksliai žinotų savo galimybių ribas ir laiku atsisakytų projekto ir lėšas panaudotų kitai verslo rūšiai plėtoti.

Stambieji ūkiai, iki šiol dar auginantys kiaules, iš esmės taip pat neketina plėstis – tam nėra nei pakankamai lėšų, nei didelio entuziazmo, kadangi Lietuvoje aplinkosaugos reikalavimai yra pernelyg griežti pradėti kiaulininkystės ūkio statybą. Tai rodo ir faktai.

Aplinkosauginė pusė

Šiandien svarstoma sanitarinių apsaugos zonų įteisinimo klausimas. Ši problema iš esmės sukurta ne kiaulių augintojų, o valstybės institucijų ir ne kiaulių augintojai, o valstybės institucijos neatliko savo pareigų. Problema jau buvo kelta ir Vyriausybėje ir Žemės ūkio ministerijoje, bet veltui.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagal galiojančio Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas) 2.1 ir 2.2 punktus, atitinkamos sanitarinės apsaugos zonos esamiems objektams privalėjo būti tinkamai įformintos kompetentingų valstybės ir savivaldybės institucijų įgyvendinant žemės reformą (t.y. atkuriant nuosavybės teises, privatizuojant valstybinę žemę, rengiant atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus ir pan.).

Tačiau tas daugumos iki nepriklausomybės atkūrimo pastatytų ūkinės veiklos objektų atžvilgiu, priėmus Nutarimą, nebuvo padaryta.

Dėl šių valstybės ir savivaldos institucijų padarytų klaidų pastaruoju metu kyla itin daug nesutarimų tarp veiklos objektų, kurie buvo pastatyti iki Nutarimo įsigaliojimo, valdytojų ir žemės sklypų, kurie patenka į tokių veiklos objektų SAZ ribas, savininkų.

Kitas klausimas – gyvulių augintojams pavesta vykdyti aplinkos monitoringo funkcijas, kurias kitose valstybėse atlieka valstybinės institucijos ir taip netiesiogiai paremia gyvulių augintojus. Lietuvoje yra priešingai ir dalinai todėl mūsų konkurencingumas nukenčia. Kitų ES valstybių gyvulių augintojai, nepriklausomai nuo jų ūkių dydžio, neprivalo vykdyti aplinkos monitoringo. ES galioja direktyva, pagal kurią gamintojai, prieš pradėdami veiklą turi gauti TIPK leidimus.

2008 m. sausio 15 d. EP ir Tarybos direktyva 2008/1/EB ,,Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės“ skirta būtent tam, kad ,,pasiekti integruotą taršos, kurią sukelia I priede išvardintos veiklos rūšys, prevenciją ir kontrolę. Ji nustato priemones, įskaitant ir atliekų tvarkymo priemones, skirtas užkirsti kelią teršalų išmetimui į orą, vandenį ir žemę, kuris atsiranda dėl aukščiau nurodytos veiklos, arba, jei tai neįgyvendinama, jam mažinti siekiant aukšto aplinkos apsaugos lygio ir nepažeidžiant Direktyvos 85/337/EEB ir kitų atitinkamų Bendrijos nuostatų.

Kadangi Lietuvoje taip pat yra siekiama tų pačių tikslų ir TIPK leidimų sistema veikia, kyla klausimas, kodėl valstybė ūkio subjektui leidžia vykdyti tam tikrą veiklą (auginti gyvulius) ir kiekvienu konkrečiu atveju, išduodama TIPK leidimą įpareigoja ūkio subjektą vykdyti išmetamų į aplinką teršalų apskaitą, tuo pačiu verčia tą patį ūkio subjektą stebėti kokį poveikį tie leistini išmesti teršalai daro aplinkai.

Galima manyti, kad šio perteklinio reikalavimo problemos esmė slypi tame, kad Lietuvos valstybės institucijos vengia vykdyti funkciją, kurią vykdo kitos ES valstybės – t.y. stebi aplinką už valstybės (savivaldybės), o ne ūkio subjekto lėšas.

Socialinė pusė

Jau keletą metų žiniasklaidoje vyrauja neigiamai aprašomi kiaulininkystės kompleksai. Teigiama, kad šie ūkiai neva daro didelę ir nepataisomą žalą gamtai, žmonėms ir Lietuvai. Žmonės, kurie atstovauja šią nuomonę, dažniausiai paiso savų interesų, kaltina valstybines įstaigas ir yra kategoriškai nusistatę prieš jau daugelį metų veikiančias įmones.

Jie nesikuklina viešai skelbti neteisingos informacijos apie kiaulių auginimą, įtaką aplinkai ir gyventojams. Lygiai taip pat apmaudu, kad Aplinkos apsaugos specialistai nedrįsta viešai prisipažinti, kad šio Gordijaus mazgo ir patys nesugeba atpainioti.

Tikriausiai nepadoru klausti, kodėl šie teiginiai nepaneigiami. Kodėl įmonės, kurios turėjo gavę neterminuotus TIPK leidimus, staiga turėjo juos atnaujinti? Suprantama. jog Vyriausybės darbo grupės pavedimu atsirado desperatiškas pavedimas dar kartą ,,papurtyti“ kiaulininkystės įmones ir pabandyti rasti, kokius gi pažeidimus daro kiaulių augintojai ir žūtbūt rasti būdų, kaip kai kurioms įmonėms sudaryti teisinių trukdžių atnaujinti leidimus.

Tačiau aplinkos apsaugos specialistai turėtų savęs paklausti – kur jie buvo anksčiau ir kuo jie aplamai užsiima, jei nuolatos, metai iš metų, vykdydami ūkių priežiūrą, reikalaudami pažymų, tyrimų, monitoringo ir pan. nieko neranda ir nemato?

Kyla klausimas – arba jie aplaidžiai vykdo funkcijas ir tik ,,po šalto dušo“ iš Vyriausybės staiga nubudo, arba darbą vykdo gerai, tačiau nedrįsta prieštarauti Vyriausybei ir apginti savo darbo ir todėl strimgalviais vykdo pavedimą, nerealiais terminais šokdina įmonių vadovus tik tam, kad nepasakyti garsiai, kad šioje vietoje žalieji ieško to, ko nėra.

Sveikatos sergėtojai taip pat iki šiol buvo ramūs. Tačiau kai kuriems isteriškiems piliečiams ėmus nerimauti dėl savo sveikatos imta reikalauti, kad kiaulininkystės ūkiai negalėtų auginti daugiau kiaulių. Bet kodėl? Gal buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad kiaulininkystės ūkių įtaka gyventojams yra neabejotinai neigiama? O gal buvo išstudijuotos ligos, kuriomis išskirtinai serga tik šalia ūkių gyvenantieji? Anaiptol, Sveikatos apsaugos ministerija tokių duomenų neturi ir nepradeda ieškoti. Kiaulininkystės ūkių kaimynystėje jokių anomalijų nebuvo ir nėra pastebima.

Šiuo metu viena aktyvi parlamentarė užsimojo išsiaiškinti situaciją vaikų darželiuose ir mokyklose, esančiose sanitarinės apsauginės zonos teritorijoje. Tačiau situaciją aiškintis reikia ne vien tik darant suinteresuotų grupių apklausas, o atlikus išsamią moksliškai pagrįstą ligų analizę. Nerealu tikėtis, kad kas nors Lietuvoje džiaugtųsi turėdamas netoliese kiaulininkystės kompleksą, tačiau lygiai taip pat nesidžiaugia nei keliais, nei sąvartynais, nei elektros perdavimo linijomis, nei pabėgėlių centru, narkomanų reabilitacijos centru ir t.t. Tačiau labai patogu tokius gyventojus guosti ir žadėti jiems tai, ko jie tikisi. Ypač artėjant savivaldos rinkimams.

Viską apsvarsčius

Kiaulininkystė tapo patogiausiu nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo ar neapgalvotai įsigyto nekilnojamojo turto atpirkimo ožiu.

Galima išgirsti šimtus istorijų apie savo gyvenamąja vieta nepatenkintus piliečius, tačiau kažkodėl ypač susidomėta kiaulių fermomis, nes neva gyvenimas šalia fermos daro ,,psichologinę įtaką“. Bet lygiai taip pat psichologinė įtaka kyla mieste – dėl automobilių kamščių, o kiek triukšmaujama, išmetama automobilio dujų, tų pačių kietųjų dalelių? Retoriškai galima paklausti – kodėl čia nėra žaliųjų aktyvistų, triukšmo, kvapų ir taršos matuotojų bei visuomenės gerovę susirūpinusių Seimo narių?

Statistikos departamento duomenimis, mažmeninė knygų prekyba šių metų antrąjį ketvirtį, palyginti su atitinkamu 2009-ųjų laikotarpiu, krito 13,9 proc. Pirmąjį ketvirtį stebėtas kuklesnis metinis apyvartos nuosmukis – tik 0,9 proc.
Leidyklos “Tyto alba” direktorė Lolita Varanavičienė tvirtina, kad tikrasis sunkmetis leidėjams tik prasideda, nes tie, kurie buvo įpratę skaityti, šiandien vaikšto su plonomis piniginėmis. Jų pomėgis pirkti knygas išliko, bet tik tokias, kurioms taikomos akivaizdžios nuolaidos. Tuo tarpu bibliotekos ir toliau skursta, lėšų jų fondams atnaujinti kitąmet daugiau skirti nežadama.

“Baltų lankų” direktorius Saulius Žukas pabrėžia, kad knygoms taikomi antkainiai šiandien siekia beveik 70 proc. leidėjo nustatomos kainos, dėl to nauji leidiniai knygynuose pirkėjams tampa neįkandami.

Dėl potvynių Pakistane ir Kinijoje medvilnės paklausai viršijant pasiūlą, jos kaina per pastarąsias savaites prekybos biržose pašoko 60 proc., iki didžiausių aukštumų per pastaruosius 15 metų. Nors žiemos drabužių kolekcijos jau pasiūtos iš pigiau pirktos žaliavos ir žieminiai drabužiai neturėtų brangti, Lietuvos prekybininkai suskubo pirkėjus gąsdinti, esą jau pavasarį drabužiai kainuos net iki 30 proc. brangiau.

Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos direktoriaus Lino Lasiausko teigimu, lietuviški gaminiai šiemet labiau brangs ne dėl didėjančios žaliavų kainos, o dėl padidėjusių energijos išlaidų. Tuo tarpu didmeninės ir mažmeninės prekybos sportiniais drabužiais bei avalyne bendrovės “Bogvila” atstovas Raimundas Bertašius sako, kad jų tiekėjai dar nekalba apie brangsiančią produkciją, todėl ir žiemos bei pavasario kolekcijos vis dar užsakomos tomis pačiomis, o kartais ir mažesnėmis kainomis. Pasak R.Bertašiaus, labai tikėtina, kad pasinaudojus pasauline tendencija mažmeninės prekybos kainas bus bandoma kilstelėti.

Tačiau drabužius gaminančios bendrovės “Vikada” direktorė Gina Ramanauskienė netiki, kad lietuviai pirks brangius drabužius ir avalynę neakcinėmis kainomis, nes lietuvių perkamoji galia dar neatsigavusi. Dėl šios priežasties Lietuvos drabužių gamintojai vis didesnę dalį savo produkcijos eksportuoja, o į šalį plūsta prastesnės kokybės itin pigaus segmento importiniai gaminiai.

Naujausioje SEB banko Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje skelbiama, kad per pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2009-aisiais, drabužių ir avalynės prekyba mūsų šalyje smuko 15,8 proc. Pasak ekonomisto Gitano Nausėdos, drabužių ir avalynės paklausa yra savotiškas lakmuso popierėlis mėginant nustatyti, ar kažkas lieka vidutinio vartotojo kišenėje patenkinus gyvybinius poreikius ir kaip keičiasi tas likutis laikui bėgant. Taigi aiškėja, kad žmonės vis dar vengia įsigyti tai, kas jiems šiandien nėra būtina. Ir abejotina, kad padėtis greitai pasikeis. Todėl pardavėjai ilgai didelių drabužių ir avalynės kainų tikrai neišlaikys.

Parduotuvėse brangsta pagrindiniai maisto produktai: miltai, duona, pienas, kruopos, aliejus, kava. Prekybos centrai iš gamintojų kasdien gauna pasiūlymus peržiūrėti kainas.

Ūkio ministras Dainius Kreivys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) posėdyje pareiškė, kad kainas Lietuvoje kelia prekybininkai, o ne gamintojai.

“Labai aiškiai matomas prekybininkų antkainių kilimas tokiuose pagrindiniuose produktuose kaip miltai, yra gan žymiai pakilę batono, pieno kainos. Šiai dienai labai aiški tendencija, kad būtent prekybininkai kelia kainas, ne gamintojai”, – teigė ūkio ministras”, – šeštadienį Kaune susirinkusiems konservatoriams-krikščionims demokratams sakė D.Kreivys.

Premjeras Andrius Kubilius posėdyje kartojo anksčiau išsakyta nuomonę, jog objektyvių priežasčių kainoms kilti nėra.

“Iš patirties mes žinome, kad labai dažnai yra naudojamas toks išankstinis presingas – formuoti viešą nuomonę, kad kainos tikrai augs. Po to jau labai paprasta tas kainas užsiauginti”, – šeštadienį sakė A. Kubilius.

Pastaruoju metu daug diskusijų visuomenėje kelia maisto produktų brangimas. Deklaruojama brangimo priežastis – sukilusios žaliavos kainos. Neseniai Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje tvirtinama, kad pernelyg didelės maisto produktų kainos ne visuomet yra komerciškai pagrįstos ir siūloma kovoti su piktnaudžiavimu maisto rinkoje.

Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje tvirtinama, kad pernelyg didelės maisto produktų kainos ne visuomet yra komerciškai pagrįstos.

Prieš dirbtinį ir nusikalstamą maisto kainų didinimą valdžia bejėgė. Praėjusią savaitę dar bandė tautai suvaidinti spektaklį, kaip labai pergyvena dėl didėjančių kainų, pakilnojo savo kumštelius, nereikšmingai pabaksnojo piršteliais į dangų. Ir viskas.

Ašarojantys premjeras Andrius Kubilius, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius vos ne viešai prisipažino, kad nieko nebegali. Įgaliojo tuo reikalu užsiimti Konkurencijos tarybą. O tai reiškia visišką kapituliaciją arba net nenorą padėti Lietuvos žmonėms. Juolab kad ir Konkurencijos taryba entuziazmu nedega – kol ištirs, kol nustatys, kol praeis teismai, pabrangę maisto produktai seniai bus suvalgyti, o nesąžiningai pralobusieji – nenubausti.

Lietuva jau nebetiki A. Kubiliaus ašaromis. Kaip jomis tikėsi, kai patys valdžios vyrai teigia, kad kainų didinimas – nepagrįstas, kad maisto produktų kainos brangsta dėl perdirbėjų ir prekybininkų kaltės. Jei yra kaltė, yra ir kaltininkai. Turi būti ir atsakomybė. Apie atsakomybę valdžios vyrai nekalba. Tik verkia. Atsakingų nėra, niekas jų ir neieško.

“Vienareikšmiškai negalėčiau pasakyti, kad kainos neturi pagrindo kilti, tačiau nerimta, kai visa kaltė verčiama žaliavų brangimui…”, – gamintojų argumentais abejoja ir Jeronimas Kraujelis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas.

Anot J. Kraujelio, grūdai šiemet iš tiesų brango beveik dvigubai – nuo vidutiniškai 362 litų už toną pernai iki besiformuojančios 600 litų už toną kainos šiemet. Tačiau 2008 metais vidutinė grūdų supirkimo kaina buvusi 616 litų už toną. “Pernai grūdų kaina buvo beprotiškai žema, bet duona ar buvo atpigusi? Aš negirdėjau tokių dalykų”, – sako J.Kraujelis.

Kita vertus, pavyzdžiui, šių metų birželio duomenimis, žemdirbio augintojo dalis duonos kainoje tesudaro 8 procentus, duonos pramonės – 42 procentus, prekybos antkainis – 28 procentus, mokesčiai – 17 procentų. Todėl, J.Kraujelio manymu, ta nedidelė dalelytė neturėtų turėti lemiamos įtakos branginti duonos 10 ar 15 procentų.

Kitaip yra su pieno produktais. Pieno supirkimo kainos, lyginant su pernai, kai buvo “nukritusios žvėriškai”, padidėjo apie 40 procentų – iki 815 litų už toną. Tačiau, pasižiūrėjus į Europos Sąjungos 27 šalių pieno supirkimo kainų lentelę, Lietuva yra priešpaskutinėje vietoje nuo galo (23,5 eurocentai už litrą), mažiau už pieną savo ūkininkams moka tik rumunai (21,5 ec), kai tuo tarpu ES vidurkis yra 29,5 eurocentai. Tad, J.Kraujelio manymu, Lietuvos valgytojai turi galimybę vartoti dar pakankamai pigius pieno produktus.

Kiaulienos bei paukštienos kaina, tvirtino asociacijos prezidentas, yra susijusi su pašarinių grūdų kainomis, kurios šiemet dar nenusistovėjo, bet irgi prognozuojama, bus didesnės, nei pernai. Viltis, kad grūdinių pašarų brangimą kompensuos žoliniai pašarai, anot J.Kraujelio, žlugo pasidarius labai sunkioms derliaus nuėmimo sąlygoms. Iki šiol mėsos rinką reguliavęs lenkiškas faktorius, anot J. Kraujelio, šiemet gali nesuveikti, nes pašarai brangsta ir Lenkijoje.

„Šiaulių kraštas“ rašo:

Nuo rugpjūčio vidurio duonos kainą vidutiniškai 10 procentų pradėjo kelti gamintojai. “Pradėjo “Vilniaus duona”, netrukus sulaukėme ir kitų kepėjų siūlymų peržiūrėti duonos kainas. Prie derybų stalo pavyko pasiekti, kad brangs ne visa produkcija – iš keliasdešimties pozicijų gal keliolika. Ką mes galime padaryti? Tik optimaliai pasistengti išsaugoti savo prekiniu ženklu pavadintus duonos gaminius”, – “Šiaulių kraštui” sakė Renata Saulytė, “Maxima LT” atstovė ryšiams su visuomene.

Pastarąją savaitę prekybos centruose apie 10 procentų brango kava, apie 20 procentų – visų rūšių aliejus. Anot “Maxima LT” atstovės, šių produktų kainos priklauso nuo pasaulinės biržos tendencijų. Miltai prekybos centruose šią savaitę irgi brango apie 10 procentų.

“Po miltų turėtų apie keliolika procentų brangti makaronai ir kruopos, išskyrus grikius, kurie nuo metų pradžios jau pabrango du-tris kartus. Tačiau tikimės, kad sulaukus naujo derliaus rugsėjo pabaigoje, grikiai turėtų atpigti,” – prognozuoja R. Saulytė.

Anot pašnekovės, pirmieji savo sprendimą vidutiniškai 10 procentų branginti pieno produktus (vienus – keliais, kitus – keliasdešimčia procentų) atsiuntė “Pieno žvaigždės”. Kiti pieno gamintojai irgi įspėjo apie rudeninį kainų peržiūrėjimą.

“Deja, pastaruoju metu nepasakyčiau, kad kas atpigtų” – sakė R. Saulytė. Šiemet, lyginant su pernai, šiek tiek pigesnės buvo lietuviškos daržovės, bet lietuviškam derliui pasibaigus, ir daržovės neišvengiamai brangs. Kol kas prekybos kompanijos atstovė teigė negirdėjusi apie gresiantį mėsos ir žuvies brangimą.

“Niekas kainomis nemanipuliuoja, tik žmonės kažkodėl labai skaudžiai sureaguoja į duonos brangimą. Atseit, viskas gali brangti, išskyrus duoną”, – “Šiaulių kraštui” sakė Edita Čalnarienė, UAB “Joniškio duona” direktorė. Tačiau duonos gamintojai, anot pašnekovės – yra ne labdaros organizacija, o žmonės, kurie stengiasi turėti bent menką uždarbį.

“Joniškio duona” maždaug dešimtadaliu savo produkciją pirmąjį kartą brangino rugpjūčio pabaigoje, kai miltai (kurie sudaro pusę duonos kiekio) brango 60 procentų. Anot bendrovės vadovės, laukia antrasis brangimas, tačiau jį prognozuoti esą labai sunku. E.Čalnarienės teigimu, šiemet duonos brangimas buvęs dėsningas, tik apmaudu, kad viskas susidėjo kartu ir žmogus atakuojama iš visų pusių.

Pasiteiravus, kodėl pernai, kai miltai buvo perpus pigesni, duona nepigo, E.Čalnarienė atsakė, kad kepėjai – tikrai ne ta verslo rūšis, kuri kraunasi milijonus. 2008 metais miltai iš tiesų buvę pigesni ir, anot pašnekovės, šiemet prekybos centruose buvo galima įsigyti ir pigios duonos po 70 centų, ir batoną po 45 centus.

O gerais metais kepėjai džiaugiasi galėdami užsidirbti bent įrangos atnaujinimui. “Kodėl ūkininkams gali būti geri metai, o kepėjams negali?”, – teiravosi “Joniškio duonos” vadovė.

“Kad brangs – vienareikšmiška, kiek brangs – atsakyti sudėtinga”, – “Šiaulių kraštui” sakė Gintaras Bartašius, “Vilkyškių pieninės” grupės, kuriai priklauso ir “Kelmės pieninė”, generalinis direktorius.

Anot G. Bartašiaus, padidėjusias pieno supirkimo kainas pirmąjį metų pusmetį vidaus rinkoje gamintojai dengė eksporto sąskaita. Tačiau ir toliau brangstant žaliaviniam pienui, gamintojai neišvengiamai turi didinti pieno produktų kainas ir vidaus rinkoje. Ir iki šiol, anot G.Bartašiaus, pieno produktai brango, tačiau labai lėtai. Toliau pieno produktai (atskiromis grupėmis) brangs palaipsniui iki Naujųjų metų. Kainų didėjimas, anot G. Bartašiaus, priklausys ir nuo pieno supirkimo kainų, ir nuo situacijos pieno produktų rinkoje.

“Pirmi metai, kad tokiu laiku nebūtume prisipylę miežių. Ūkininkai neskuba vežti nei kviečių, nei miežių, nei kvietrugių, matyt laukia stebuklo – dar didesnio kainų padidėjimo, nors kainos jau ir taip yra sukilusios”, – “Šiaulių kraštui” sakė Sigitas Krivickas, Radviliškyje įsikūrusios kruopų gamintojos “Fasma” vadovas.

Anot S.Krivicko, miežinės, perlinės kruopos, avižiniai dribsniai nuo gegužės mėnesio iki dabar jau brango apie 30 procentų, panašiai tiek turėtų brangti žirniai. Ryžiai dėl potvynių Pakistane gali brangti apie 5-7 procentus. Apie grikių kainą, anot S.Krivicko, kalbėti neverta, nes grikių tiesiog nėra nei Lietuvoje, nei kaimyninėse rinkose, todėl grikių likučiai parduotuvėse subrangę iki neregėtų aukštumų. Vis dėlto grikių atpigimo su nauju derliumi S. Krivickas nesietų.

Jo nuomone, grikių kaina apskritai buvo išsikraipiusi tiek, kad nei Lietuvos, nei kitų šalių ūkininkams jų auginti nebeapsimokėjo, tad grikių laukai buvo keičiami kitomis kultūromis ir pamažu ėmė nykti. Todėl net ir naujo derliaus grikių kainos, prognozuoja S.Krivickas, gali išlikti apie penkis litus už kilogramą. Kainų didėjimą, anot bendrovės vadovo, lemia ir bene trečdaliu mažesnis nei pernai derlius.

“Tokio rudens, kad taip staigiai sušoktų kainos, dar neturėjome”, – prisipažįsta S. Krivickas. Tačiau kruopų gamintojo manymu, be objektyvių priežasčių, žaliavos brangimui įtakos gali turėti ir panika rinkoje.

Nors pašnekovai tikino, kad maisto produktai šalyje brangsta dėl objektyvių priežaščių, visi teigė suvokiantys, kad pagrindinių maisto produktų, ypač duonos, brangimas, vartotojų priimamas skaudžiausiai. Ypač šiuo sunkmečio metu, kai “žmogus atakuojamas iš visų pusių”.

„Verslo žinios“ praneša:

Nors kainoms kylant rinkos dalyviai mušasi į krūtinę, kad tai nenaudinga niekam, ekspertai sako, kad dar nepasiekėme ribos, kai dėl padidėjusių maisto produktų kainų mažėtų jų vartojimas, tačiau įmonės įsitraukė į pavojingą žaidimą, kuris gali baigtis bankrotais.

Bendrovės SIKC Projektų įgyvendinimo grupės vadovas Gintaras Bleizgys įspėja, kad žmonių pajamos ir įmonių uždarbiai turi mažėti, nors bendrovių vadovai to negali pripažinti. Ekspertas prognozuoja, kad žlugs smulkios įmonės, o jų rinkos dalį perims didieji.

“Jau metus kainos kyla, nors tokios perkamosios galios, kaip prieš keletą metų, nėra. Po šio kainų kilimo prasidės įmonių bankrotai”, – sako G.Bleizgys ir tokią nuomonę jis grindžia tuo, kad pabranginus maisto produktus daugiau pajamų gauti nepavyks, nes žmonių perkamoji galia nedidėja.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys sako, kad kainų kilimas kol kas naudingas gamintojams, perdirbėjams, prekybininkams ir valstybei. “Šioje grandinėje nukenčia tik vartotojas. Kol kas mes nepasiekėme kainų kilimo ribos, po kurios vartojimas pradeda mažėti, nes vidutiniškai maisto prekės dabar pigesnės nei 2007 metais. Manau, dabar kainos ir yra riba, po kurios vartojimas kris,” – aiškina A.Gapšys.

Jis pažymi, kad kai ūkininkams mokama brangiau dėl kylančių pasaulinių kainų, perdirbėjams savo ruožtu tai proga padidinti mažmenines kainas daugiau, nei brango žaliavos.

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas skaičiuoja, kad prekybininkų pelnas kol kas auga, nes jie paprastai taiko fiksuotą procentinę maržą, ir valstybė surenka daugiau mokesčių.

Tačiau, anot A.Gapšio, kainų augimas ilgalaikėje perspektyvoje nenaudingas niekam.

Finansų ministerijos Planavimo ir analizės skyriaus vedėja Audronė Miknevičienė taip pat nemato priežasties džiaugtis kainų šuoliais: “Pridėtinės vertės mokesčių pajamos nepriklauso nuo išlaidų lygio kiekvienoje konkrečioje prekių ar paslaugų grupėje. Jei išlaidos maisto produktams padidės, tuomet galimai sumažės kitoms prekėms. Prognozuojama, kad šiemet galutinio vartojimo išlaidos sumažės 5,9 proc., o kitąmet jau laukiamas 0,8 proc. augimas.”

“Valstybei ir makroekonomikai kainų didėjimas nenaudingas, nes jei žmonių pajamos nekinta, vadinasi, jie tiesiog mažiau išleidžia. Daugiau pajamų gauna tik brangstančius produktus gaminančios ir parduodančios įmonės”, – sako ekonomistas Raimondas Kuodis.

Verslininkai, dirbantys ne maisto prekių srityje, sako, kad nebijo, jog dėl augančių maisto prekių kris jų apyvarta.

“Bet koks brangimas atsiliepia žmonių pajamoms, tačiau po sunkmečio mes neišvengsime ne tik maisto, bet ir plataus vartojimo prekių brangimo”, – sako bendrovės “Apranga” generalinis direktorius Rimantas Perveneckas. Jis sakosi kol kas nepastebėjęs priklausomybės tarp brangstančios duonos ar pieno ir noro pirkti kelnes.

„Lietuvos žinios“ rašo:

Kol analitikai skaičiuoja, kiek žalos žmonių kišenėms padarys sparčiai didėjančios produktų kainos, tautos išrinktieji aiškina tai tikrinantys savo piniginėmis.

Nors daugelis politikų prisipažino prekybos centrus aplankantys tik kartą per savaitę, o informacija apie vėl šoktelėjusias maisto produktų kainas dažniausiai juos pasiekia prie Seimo restorano durų, parlamentarai LŽ išsamiai komentavo jų dinamiką.

Vienus apie kainas informuoja žmonos, kiti jas sužino iš kolegių pokalbių nuotrupų, tačiau visi prisipažįsta tai jau realiai patiriantys savo kišene, kai dėl mėgstamo gardėsio tenka plačiau praverti piniginę. Maistui neišrankūs politikai renkasi paprastesnį patiekalų asortimentą, o sunkmečiu esą galima pasistengti ir daugiau pataupyti.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sparčiai kylančias maisto produktų kainas stebi nuolat. Tačiau ar pati valstybės vadovė lankosi prekybos centruose, jos spaudos tarnyba nesiryžo atskleisti. “Prezidentė puikiai žino kainas, apie jų didėjimą yra gerai informuota, ir tai nebūtinai susiję su jos asmeniniu valgiaraščiu”, – patikino prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė LŽ sakė jau spėjusi atkreipti dėmesį į pakilusias maisto prekių kainas. Tačiau patikino, kad pabrangę produktai didesnių pokyčių jos asmeniniam valgiaraščiui nepadarė. “Kažin kokių įmantrybių niekada neperku. Visuomet renkuosi, žiūriu į kainos ir kokybės santykį”, – tvirtino parlamento vadovė.

I.Degutienė produktus perka ir parduotuvėje, ir turgavietėje ar ūkininkų turgelyje. “Esant galimybei elgiuosi taip, kaip ir kiekvienos kitos Lietuvos šeimos mama”, – teigė ji. Politikė pasakojo, kad šiemet jos bičiulių, apsilankiusių Molėtų turguje, prekiautojai teiravosi, ar I.Degutienė, tapusi Seimo pirmininke, atostogaudama dar lankysis turgelyje. “Pirkdama turguje visuomet bendrauju su žmonėmis, domiuosi jų rūpesčiais ir džiaugsmais”, – tikino pašnekovė.

Jarda Paukštienė pabrėžė, kad A.Kubilius ne tik atkreipia dėmesį į produktų kainas, bet ir įdėmiai seka jų dinamiką. “Premjeras pavedė Konkurencijos tarybai, teisėsaugos ir kitoms atsakingoms institucijoms operatyviai dalytis svarbia informacija, jei ši gali būti siejama su nesąžininga prekyba, spekuliacijomis ar karteliniais susitarimais”, – LŽ informavo Vyriausybės vadovo atstovė. Premjeras, pasak J.Paukštienės, niekada nebuvo gurmanas, esą jo valgiaraštis labai elementarus: rytą – košė arba blyneliai, per pietus – kuo paprastesnis mėsos kepsnys, vakare – daržovių salotos, kokių nors kruopų košė. “Sykį premjeras prisipažino, kad jam gardžiausia juoda kaimiška duona su rūkyta šonine ir raugintais agurkėliais arba krienais”, – pridūrė A.Kubiliaus atstovė.

Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Česlovas Juršėnas LŽ sakė, kad parduotuvėse lankosi, todėl pastebėjo ir tai, jog maisto produktai brangsta. “Tačiau vis tiek reikia pirkti, kur žmogus dėsies…” – kalbėjo parlamentaras. Politikas maisto produktus renkasi daugiau pagal pagaminimo datą ir jų kokybę, ne pagal kainą. “Perku sveikesnį maistą, o jis paprastai būna pigesnis”, – šmaikštavo Seimo senbuvis.

“Pieno, kurį dažniausiai perku, kaina nepadidėjo, o mano mėgstami makaronai pabrango penkiolika centų”, – savo pastabėjimais su LŽ dalijosi prie Seimo Jungtinės frakcijos narys Antanas Nedzinskas. Parlamentaras teigė, jog parduotuvėje renkasi būtent šiuos produktus, nes labai mėgsta pienišką sriubą, kurios paprastai išsiverda vakarienei, tad padidėjusios kainos jo valgiaraščio nepakeitė. Pietauja politikas ne Seimo viešbutyje, kurį dabar vadina savo namais, o parlamento kavinėje.

“Darbietė” Dangutė Mikutienė neslėpė, kad pakilus maisto produktų kainoms stengiasi taupyti. “Kaip ir kiekvienas pirkėjas atidžiai seku nuolaidas, ieškau akcijinių prekių”, – prisipažino parlamentarė. Dviejų vaikų mama pasakojo, kad namie gamina pati, o produktais apsirūpina savaitgaliais. Į parduotuvę ji nešasi pirkinių sąrašą visai savaitei, o pirkdama atsižvelgia ir į kainą, ir į gaminio kokybę. “Dažnai tenka vykti į Strasbūrą, tad galiu palyginti dviejų šalių parduotuves. Mūsiškėse vaisiai ir daržovės prastesni, todėl jų paprastai perku turguje”, – dėstė D.Mikutienė. Seimo narė tikino atkreipusi dėmesį, kad labiausiai per pastaruosius mėnesius pabrango mėsos gaminiai. Politikė LŽ pasakojo šeimai ruošianti įdarytas paprikas, kepanti įvairius apkepus, gaminanti makaronų, žuvų patiekalus. “Esu prisišaldžiusi daug grybų, kitų rudens gėrybių”, – pasigyrė parlamentarė.

Seimo frakcijos “Tvarka ir teisingumas” narys Julius Veselka į prekybos centrą dažniausiai taip pat vyksta šeštadieniais. Politikas LŽ tvirtino jau savo kišene pajutęs labai padidėjusias duonos ir kruopų kainas, tačiau pridūrė, jog pernelyg daug rūpesčių jam tai nekelia. Seimo Ekonomikos komiteto narys prisipažino, kad daržovių vasarą užsiaugina kaime, į sostinę atsiveža ir pieno, mėsos produktų, o šįmet jo sandėliuke gausu konservuotų grybų ir uogų. Parduotuvėje J.Veselka dažnai nusiperka tik duonos ir vaisių. Pasak Seimo nario, jo maisto asortimentas – gana paprastas. “Gaminti nemėgstu, bet retkarčiais išsiverdu sriubos, išsikepu kiaušinienės”, – teigė parlamentaras

„Lietuvos rytas“ skelbia:

Šių metų rugsėjo viduryje grikiai Lietuvoje buvo superkami vidutiniškai po 1 417,6 lito už toną – 2,9 karto didesne kaina negu 2009 m. analogišku laikotarpiu.

Rinkos informacinės sistemos duomenimis, rugiai per metus pabrango 2,5 karto (iki 500,2 lito už toną). Pašarinių miežių (antros klasės) vidutinė supirkimo kaina šių metų rugsėjo viduryje sudarė 485,7 lito už toną ir buvo 86,3 proc. didesnė negu prieš metus, o salyklinių miežių kaina per metus išaugo 88 proc., iki 678 litų už toną.

Kviečių vidutinė supirkimo kaina 2010 m. rugsėjo viduryje sudarė 581,6 lito už toną ir buvo 35,3 proc. didesnė negu 2009 m. rugsėjo viduryje.

Rapsų vidutinė supirkimo kaina per metus taip pat padidėjo – jie šių metų rugsėjo viduryje buvo superkami po 1 135,1 lito už toną – 43,8 proc. didesne kaina negu 2009 m. analogišku laikotarpiu.

Šių metų rugpjūčio mėnesį, palyginti su tuo pačiu 2009 m. laikotarpiu, žemės ūkio produktų kainos padidėjo 21,9 procento.

Statistikos departamento duomenimis, per metus augalininkystės produktų kainos padidėjo 39 procentais, o gyvulių ir gyvulininkystės – 13,9 procento.

Iš augalininkystės produktų daugiausia pabrango avižos (92 proc.), rugiai (90,2 proc.), kvietrugiai (83 proc.), grikiai (66,7 proc.), kviečiai (45,7 proc.), obuoliai (36,3 proc.), bulvės (28,7 proc.).

Iš gyvulių ir gyvulininkystės produktų padidėjo natūralaus pieno (46,8 proc.), avių ir ožkų (14,9 proc.) bei galvijų (8,7 proc.) supirkimo kainos. Kiaušiniai atpigo 28,2, kiaulės – 8,2 procento.

Per mėnesį (2010 m. rugpjūčio mėnesį, palyginti su 2010 m. liepos mėnesiu) žemės ūkio produktų kainos padidėjo 0,7 procento, nes augalininkystės produktų supirkimo kainos padidėjo 1,7 procento, o gyvulių ir gyvulininkystės – 0,4 procento.

Iš augalininkystės produktų daugiausia pabrango javų mišiniai (46,6 proc.), avižos (36,4 proc.), rugiai (26,8 proc.), ankštinių augalų grūdai (26 proc.), kvietrugiai (24,2 proc.), miežiai (23,3 proc.), kviečiai (17,5 proc.). Atpigo vaisiai (54,5 proc.), bulvės (26,3 proc.), daržovės (18,2 proc.).

Iš gyvulių ir gyvulininkystės produktų pabrango paukščiai (9 proc.), natūralus pienas (1,4 proc.), avys ir ožkos (0,5 proc.). Atpigo kiaulės (2,8 proc.), kiaušiniai (1,7 proc.), galvijai (0,9 proc.).

2010 m. sausio-rugpjūčio mėnesiais, palyginti su 2009 m. tuo pačiu laikotarpiu, padidėjo ankštinių augalų grūdų (88 proc.), bulvių (26 proc.), paukščių (16 proc.), kiaulių (12 proc.) ir daržovių (1 proc.) supirkimas.

„Vakarų ekspresas“ informuoja:

Valdžios vyrai teigia, kad kainų didinimas – nepagrįstas, kad maisto produktų kainos brangsta dėl perdirbėjų ir prekybininkų kaltės. Vadinasi kaltininkai yra, tad kodėl jų niekas nenubaudžia? Apie atsakomybę valdžios vyrai nekalba. Atsakingų nėra, niekas jų ir neieško.

Štai prie ko privedė besąlygiškas laisvos rinkos propagavimas ir taikymas visur ir visada, ignoruojant socialinius aspektus. Prie monopolijų diktato, spekuliantų siautėjimo. Kitaip tariant, jokios laisvos rinkos nėra: verslininkai susitars kiek branginti produktus, tiek ir brangins. Pasirinkimo juk nėra. Nebėgsi į kitą valstybę duonos ar pieno nusipirkti.

Tokį eilinių Lietuvos žmonių išnaudojimą, socialinės atskirties didėjimą, pelno siekimą, skurdinant savo šalies žmones, prilyginu pavojui nacionaliniam saugumui. Todėl valstybė turi imtis radikalių žingsnių ir sprendimų: stabdyti kontrabandą, įvesti progresinių mokesčių sistemą, riboti viršpelnius. Nusižengusiesiems taikyti realią baudžiamąją atsakomybę.

Valstybė, bent jau laikinai, privalo įsikišti į maisto produktų kainų reguliavimą.

Ne skėsčioti rankomis ir viską, visas problemas numesti Konkurencijos tarybai (žinant, kad ji iš esmės situacijos nepakeis), o priimti konkrečius įstatymus, Vyriausybės nutarimus. Tegul nepopuliarius milijonus ir milijardus uždirbantiems, bet gyvybiškai svarbius tautai.

Laisvoji rinka su savo milijonieriais ir milijardieriais nenukentės arba pakentės. Vytautas Landsbergis juk gerai dainavo: “Kas man iš tos laimės, ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos…“

Lietuva juk ne Pakistanas, kur dėl siaubingos gamtos stichijos siaučia badas, o maistas pabrango kelis kartus. Bet juk Lietuva ir ne Airija, kur maisto produktai, emigrantų teigimu, pigesni nei Lietuvoje.

Reikia labai aiškios politinės valios ir veiksmų. Todėl klausimas šiandien iš tiesų yra tik vienas: ar Vyriausybė, Seimas, prezidentė pajėgūs priimti radikalius sprendimus ir apginti skurstančius žmones nuo nusikalstamo lobstančiųjų siautėjimo?

Ar leisime godumui ir beatodairiškam pelno siekimui pasmerkti didelę tautos dalį savanoriškai tremčiai ar skurdžiam egzistavimui?

Maisto produktų kainos brangsta dėl perdirbėjų ir prekybininkų kaltės, nors objektų priežasčių tam nėra sako žemės ūkio ministras.

Panaši ir premjero Andriaus Kubiliaus nuomonė – anot jo, pastaruoju metu maisto produktų kainų didėjimas – nepagrįstas.

“Mes nematome iš esmės objektyvių priežasčių, kodėl bendriausia prasme maisto produktų kainos turėtų didėti. Galbūt yra atskiri tokie produktai, kaip grikiai ar lašišos, kur gal ir dėl objektyvių priežasčių yra pakilimas, bet kitų objektyvių priežasčių nematome. Net ir tie argumentai, kuriuos girdime viešoje erdvėje, kad dėl derliaus problemų Lietuvoje ar tarptautinėse rinkose gali pakilti grūdų kainos ir dėl to turėtų ženkliai padidėti produktų kainos, neturėtų būti rimta priežastis”, – penktadienį po pasitarimo dėl maisto produktų kainų augimo sakė premjeras.

A. Kubilius atkreipė dėmesį į tai, kad, padidėjus žaliavos kainai, iš karto padidėja perdirbėjų ar prekybininkų marža.

“Kitaip sakant, pasinaudojant tam tikra prasme viešoje erdvėje susiformavusiu supratimu, kad grūdų kaina būtinai augs, automatiškai yra pasididinama marža kitose duonos produkcijos dalyse”, – kalbėjo A. Kubilius.

Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus teigimu, žemės ūkio produktų kainas nepagrįstai kelia perdirbėjai ir prekybininkai. Ministras primena, kad 2008-aisiais grūdų kainoms pakilus per 700 litų už toną, duonos kaina pakilo 30 proc. Tuo tarpu 2009-aisiais grūdų kainoms nukritus iki 400 litų už toną, duonos kaina pakilo 5 proc.

“Ar čia nematome mes spekuliacijos? Aišku, matome. Kyla klausimas, kodėl kaina nenusileidžia, nes energetika tiek nepabrango.(…) Iš tikrųjų aš ūkiškomis akimis matyčiau perdirbimo ir prekybos problemą”, – teigė K. Starkevičius.

Tiesa, Žemės ūkio ministerija nežada imtis kažkokių rinkos reguliavimo priemonių.

Vyriausybė įpareigojo Konkurencijos tarybą atlikti specialų tyrimą. Vyriausybė Konkurencijos tarnybai pateiks visą reikalingą informaciją, taip pat ir iš teisėsaugos institucijų. Konkurencijos taryba artimiausias kelias savaites tirs kainų pokyčius.

Konkurencijos tarnybos pirmininkas Jonas Rasimas sakė, kad jo vadovaujama įstaiga gali tirti draudžiamus susitarimus arba piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Tiesa, tai esą sunkiai įrodoma ir neretai pasibaigia teismais.

“Jeigu mes aptiktume, kad tikrai kažkur buvo draudžiamas susitarimas, tokiu atveju grėstų didelės sankcijos”, – sakė J. Rasimas.

“delfi.lt” rašo:

Žmonėms nepasakysi, kad maistas brangsta ne dėl valdžios kaltės, todėl aiškinti, kodėl taip vyksta, bei imtis priemonių spręsti šiai problemai, reikia dar prieš pakylant kainoms. Tokius patarimus konservatorių dominuojamai Vyriausybei šeštadienį partijos tarybos posėdyje dėstė europarlamentaras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) patriarchas Vytautas Landsbergis.

„Mes turime turėti kokią nors politiką ir būtina labai greitai reaguoti iš karto. Tada mes Aukščiausioje Taryboje per valandą išsprendėme klausimą dėl kainų pakėlimo keturis kartus. Čia dar ne keturi kartai, bet poveikis tikrai bus ir nebūtina laukti minių, o paskui aiškintis, eiti pas gamintojus ar pardavėjus bei sakyti – mes nieko dėti. Kokia jūs valdžia, jeigu jūs nieko dėti? Nepaaiškinsi žmonėms, kad valdžia nieko dėta, jeigu tokie šuoliai vyksta“, – partijos tarybos posėdyje šeštadienį kalbėjo V. Landsbergis.

Kalbėdamas TS-LKD tarybos posėdyje V. Landsbergis ragino kolegas priimti kokį nors nutarimą dėl ketinimų didinti maisto kainas. Jis teigė, kad partijos ekonominė politika apskritai turėtų būti siejama su socialine politika, mat visuomenei dažnai rūpi ne stambūs energetikos projektai, o tokie paprasti dalykai, kaip maisto kainų augimas.

„Būtų labai gerai, kad išeitų koks nors pranešimas, kas mums rūpi, nes tai šiandien rūpi ir žmonėms, rytoj rūpės dar labiau negu šiandien. Pavyzdžiui, toks paprastas dalykas kaip maisto kainų kilimas – 20 proc. ar kažkiek. Bet jeigu taip viskas bus ramiai kartojama, kad tai priklauso nuo rinkos ekonomikos ar dar ko nors, tai čia kas, Prunskienės efektas? Staiga, šast, kainos ir žiūrim, kaip žmonės reaguoja? Galbūt tai dėl rinkimų, galbūt čia pagalba konkurentams, gal tai neišvengiama“, – svarstė politikas.

V. Landsbergis teigią skaitęs apie tai, jog premjeras ir žemės ūkio ministras analizavo situaciją, tačiau, anot jo, aiškinti visuomenei situacijos priežastis reikia dar prieš tai, kai į gatves išeis minios žmonių. Pasak politiko, visuomenė nesupras, jei valdžia kartos nematanti objektyvių priežasčių, kodėl kyla kainos – esą valdžia privalo paaiškinti, koks prunskienės efektas lemia maisto brangimą.

„Nepaaiškinsi žmonėms, kad valdžia nieko dėta, jeigu tokie šuoliai vyksta“, – teigė Europos Parlamento narys.

Primenama, kad premjeras kreipėsi į Konkurencijos tarybą prašydamas ištirti, dėl kurių priežasčių pastaruoju metu brango kai kurie maisto produktai. Ekonomistas Jonas Čičinskas DELFI yra teigęs, kad dėl maisto kainų augino galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai susitarti maisto gamintojai ir prekybininkai, Ūkio ministras Dainius Kreivys teigia, jog kainas kelia prekybininkai.

Lietuvos pirkėjai, šiuo metu dalyje prekybos centrų galintys naudotis savitarnos kasomis, kitų naujų ir itin modernių prekybos sistemų sulauks dar negreitai. Kai kuriuose JAV ir Vakarų Europos prekybos centruose jau diegiamos naujoviškos sistemos: pirkėjas salėje susirenka jam reikalingas prekes, susikrauna į vežimą, pervažiuoja pro tam tikrą įrenginį ir šis žaibiškai nuskenuoja visas vežimėlyje esančias prekes bei išmuša čekį. Ir tam nereikia jokių nei pardavėjos nei pirkėjo pastangų. Pirkėjui telieka susimokėti.

Šiuo didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose populiarėjančiu mažmeninės prekybos sprendimu Lietuvoje veikiantys didieji tinklai domėjosi, bet artimiausiu metu jų diegti neplanuoja, nes tam reikalingos neva milžiniškos investicijos.

Pasak prekybos sistemų technologijų pardavėjų, Lietuvoje parduotuvės nuėjo savitarnos kasų keliu, kuris nėra patogus daugiau prekių perkantiems pirkėjams. Manoma, kad dar negreitai, bet kitas žingsnis bus žengtas diegiant savarankiško skenavimo sistemas. Jau buvo bandyta pirkėjams įduoti į rankas skenavimo įrenginius, su kuriais jie patys vaikščiodami po parduotuvę skenuodavo į krepšelį dedamas prekes. Tačiau tai nepasiteisino dėl neva pirkėjams kylančios pagundos apsivogti.

Pasak “Rimi Lietuva” atstovės ryšiams su visuomene Jovitos Bandonaitės, Lietuvos pirkėjams priimtinesnis gyvas kontaktas su kasininku, todėl apie naujovių diegimą kol kas negalvojama. Šiame prekybos tinkle neįdiegta nė viena savitarnos kasa, kitos naujovės kol kas irgi neplanuojamos.

“Maxima LT” atstovė Renata Saulytė patikino, kad artimiausiu metu atsiras nebent daugiau savitarnos kasų, o pasaulinio lygio naujovės Lietuvai yra per brangios.

Prekybos tinklo “Iki” planuose – irgi tik savitarnos kasų tobulinimas ir plėtimas. Pagrindinės priežastys – daug investicijų reikalaujantys sprendimai: reikėtų specialiai kiekvieną prekę pažymėti mikroschemomis, kuo turėtų rūpintis gamintojas arba prekybininkas, ir joms skenuoti paruošti kasas.