Lietuvos mažmeninės prekybos centruose per metus – rugsėjo pradžioje, palyginti su atitinkamu metu pernai, – pabrango pieno produktai, makaronai, duona, grikių kruopos, bulvės, morkos, kopūstai, pomidorai, svogūnai ir geriamasis vanduo.

Tuo tarpu mėsa, išskyrus galvijienos nugarinę, žuvis, išskyrus sūdytą silkę, vištiena, cukrus, bananai, obuoliai, paprikos, agurkai, manų kruopos ir aliejus šiemet kainavo mažiau, skelbiama naujausiame Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro leidinyje “Agrorinka”.

Iš pieno produktų rugsėjo 2 dieną, palyginti su praėjusių metų rugsėjo 3-ąja, labiausiai išaugo indelio 30 proc. riebumo grietinės bei 2,5 proc. riebumo pieno kaina – atitinkamai 30,7 ir 25,1 procento.

200 gramų sviesto pakelis per metus pabrango 23,4 proc., litras kefyro – 11,3 proc., kilogramas liesos varškės – 11,4 proc., fermentinio sūrio – 12-15 procentų.

Prekybos centruose už kilogramą jautienos kumpio be kaulo rugsėjo pradžioje reikėjo mokėti 18,3 proc., už kumpį su kaulu – 21,8 mažiau nei prieš metus. Kiaulienos kumpio su kaulu, sprandinės, nugarinės, vištienos krūtinėlės kainos sumažėjo 11-12 procentų.

Iš žuvų labiausiai palyginamuoju laikotarpiu smuko sušaldytos menkės file (7,2 proc.) bei karpio (5,6 proc.) kainos.

Nefasuotos bulvės per metus pabrango 22,1 proc., pomidorai – 16,25 proc., nefasuotos morkos – 20 proc., kopūstai – 76,8 proc., svogūnai – 38,8 procento. Tuo tarpu trumpavaisių agurkų kaina sumažėjo 6,4 proc., bananai atpigo 22 proc, obuoliai – 9-17 procento.

Grikių kruopų kilogramas kainavo 60,2 proc. daugiau, o už litrą aliejaus buvo prašoma 1,9 proc., o už 1 kilogramą cukraus – 8,8 proc. mažiau. 1,5 litro butelis geriamojo vandens kainavo 2,1 proc. daugiau, kilogramas spagečių – 6,8 proc., o kilogramas juodos duonos – 12 proc. daugiau.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras skaičiuoja vidutinę svertinę maisto produktų mažmeninę kainą. Nustatant vidutines kainas, nenaudojamos trumpalaikių nuolaidų (akcijų) kainos.

Dėl menkesnio šiųmečio derliaus rudenį turėtų pabrangti duona, pienas, kava. Ekspertai stebisi Lietuvoje įsitvirtinusiu paradoksu: produktų žaliavoms brangstant kainos staigiai šauna į viršų, tačiau žaliavų kainoms nukritus gamintojai maisto produktus atpiginti dažniausiai “pamiršta”.

Didžiausią dalį maistui skirtų lėšų, Statistikos departamento duomenimis, lietuviai išleidžia mėsai, juodai duonai, virtoms dešroms, pienui bei maltai kavai įsigyti. Dauguma šių populiariausių produktų artimiausiu metu brangs.

Gamintojai tvirtina, kad kelti kainas juos verčia dėl nepalankių klimato sąlygų pasaulinėje rinkoje brangstanti žaliava.

Didžiausio prekybos tinklo “Maxima LT” atstovė Renata Saulytė informavo, kad netrukus dėl kavos pupelių brangimo pasaulinėje rinkoje Lietuvos parduotuvėse apie 15–20 proc. kils kavos kaina. Nuo metų pradžios šalyje brangsta grikiai, nuo spalio pradžios dėl kylančių grūdų ir miltų kainų daugiau mokėsime už duoną. Pasak R.Saulytės, didžiausia Lietuvos kepykla “Vilniaus duona” jau pabrangino dalį tiekiamos produkciją, o daugelis kitų duonos kepėjų pranešė netrukus kainas kelsiantys apie 10 proc. Šiuo metu taip pat didėja makaronų ir miltų didmeninės kainos, tad pirkėjai rudenį gali sulaukti ir šių produktų brangimo bangos.

“Jau senokai brangsta pieno produktai – tai viena, tai kita įmonė peržiūri savo kainas. Kol kas tik vienas pienininkas pranešė apie ketinimą branginti produkciją rugsėjį, bet gali būti, kad ir kiti pienininkai prisidės”, – apie dar vieną laukiantį kainų kilimą įspėja R.Saulytė.

Bendrovės “Pieno žvaigždės” vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas patvirtino, kad šiuo metu kylant pieno supirkimo kainoms pienas bei jo produktai parduotuvėse turėtų brangti. “Kiek ir kokių produktų kainos kils, negalime pasakyti, bet tai neišvengiama, jei žaliavinis pienas toliau brangs, o eksporto rinkose nebus pokyčių į gerąją pusę”, – aiškina pieno perdirbimo bendrovės vadovas.

Maisto produktų brangimas lietuviams skaudi tema. Vien dėl to, kad gyventojai maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams skiria 26 proc. visų vartojimo išlaidų. “Nors per keturiolika metų procentinė išlaidų dalis smarkiai sumažėjo (1996 m. gyventojai maisto produktams skyrė net 55,5 proc. visų vartojimo išlaidų), maistas ir nealkoholiniai gėrimai vis tiek sudaro didžiausią vartojimo išlaidų dalį”, – pabrėžia “Swedbank” asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė.

Pasak jos, maisto kainos visoje Europoje jau beveik vienodos, o Lietuvos gyventojų pajamos gerokai mažesnės nei daugelio europiečių, todėl maistui lietuviai išleidžia kur kas daugiau nei vidutinis Europos Sąjungos gyventojas. “Eurostato” duomenimis, dar 2005 m. europiečiai maistui vidutiniškai skyrė 15,6 proc.

Branginti duoną pagrindo nėra?

Įvairiems gamintojams paskelbus apie ketinimus branginti savo produkciją, maisto produktų kainas stebintys ir analizuojantys specialistai gūžčioja pečiais ir tikina pagrindo branginti būtiniausių maisto prekių, ypač duonos, nematantys.

“Perdirbėjai ar prekybininkai pasinaudoja tokiais reiškiniais, kaip prastas derlius ar vartojimo didėjimas, ir mano, kad tai priežastis kelti kainas”, – sako Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gabšys.

Panašią nuomonę išdėstė ir supirkimo bei mažmenines kainas Lietuvoje sekančio Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) atstovai, o žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius kreipėsi į Konkurencijos tarybą, prašydamas atlikti tyrimą dėl duonos kainų kėlimo.

Pastaraisiais metais ypač išryškėjo tendencija, kad maisto produktų gamintojai netrunka pakelti kainų, kai brangsta žaliava, tačiau jai pingant sumažinti produkcijos kainas pamiršta.

A.Gabšys pateikia akivaizdų pavyzdį: 2008–2010 m. birželį grūdų kainos sumažėjo 45 proc., tačiau duonos kaina nuėjo priešinga linkme – išaugo 3,3 proc. O šį rugpjūtį, palyginti su pernai metų tuo pačiu mėnesiu, ŽŪIKVC duomenimis, duona pabrango 12 proc.

“Kai 2007 m. naujo derliaus grūdų kainos pradėjo didėti, sutinku, kad turėjo kilti ir duonos kaina, nes tokių didelių kviečių ir rugių kainų dar nebuvo buvę. Tačiau kyla klausimas, kodėl 2009–2010 m. kritus grūdų kainoms duonos kaina nebekrito? Pažiūrėjus į duonos kainos struktūros grandinę matyti, kad per dvejus metus išaugo būtent duonos kepėjų ir prekybininkų dalis, o sumažėjo žemdirbių ir grūdų perdirbėjų”, – atskleidžia A.Gabšys.

Panagrinėjus Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto sudarytą duonos kainos struktūrą matyti, kad šiuo metu didžiausią dalį pinigų už parduotą duonos kilogramą pasiima kepėjai (42 proc.) ir prekybininkai (27 proc.). Per dvejus metus kainų didėjimą lėmė būtent kepėjų grandis, nes jų gaunama pajamų dalis augo labiausiai. 2010 m. birželį žemdirbiui už parduotą duonos kilogramą atiteko 8 proc. (2008 m. – 17 proc.) pajamų, grūdų perdirbėjai ar malūnininkai pasiėmė 6 proc. (2008 m. – 11 proc.), o duonos pramonės įmonės susižėrė 42 proc. (2008 m. – 35 proc.). Prekybininkų atsiriekiama dalis padidėjo 4 proc., iki 27 proc.

“Dabar duonos kepėjai naudojasi tuo, kad brangsta grūdai, ir stengiasi pagerinti savo ekonominę padėtį. Duonos kainos struktūroje matyti, kad grūdai ir miltai sudaro tik apie 14 proc. kainos, todėl kylančios grūdų kainos didelės įtakos duonos kainai neturėtų daryti”, – konstatuoja A.Gabšys. Pasak jo, kainų didėjimui įtakos gali turėti ir duonos pramonėje susidariusi monopolija, nes šioje rinkoje veikia vienintelis stambus žaidėjas – “Vilniaus duona”.

Tuo tarpu “Vilniaus duonos” generalinė direktorė Rita Ramanauskienė įsitikinusi, kad visuomenei pateikiama neteisinga informacija apie duonos kainas. “Mūsų šių metų septynių mėnesių finansiniai rezultatai rodo, kad pardavėme net šiek tiek daugiau tonų produktų, o pardavimo pajamos nukrito 22 proc. – 14 mln. Lt. Tai reiškia, kad vidutinė produktų kaina krito 22 proc.”, – aiškina R.Ramanauskienė.

“Vilniaus duonos” vadovė pridūrė, kad ŽŪIKVC duomenys neteisingi, nes ši organizacija skaičiuoja tik kelių aukščiausios kokybės produktų kainas, nors rinkoje – keli šimtai gaminių.

Pieno kainų paradoksai

Paradoksų, kai pingant žaliavai parduotuvėse produktai neatpinga, esama ir kituose sektoriuose. “Pieno supirkimo kaina nuo 2008 iki 2009 m. vasaros sumažėjo 50 proc., o parduotuvėse pieno kainos mažėjo tik 10–20 proc.”, – lygina A.Gabšys.

O per šiuos metus, ŽŪIKVC duomenimis, iš visų maisto produktų labiausiai brango būtent pienas ir jo produktai: šį rugpjūtį, palyginti su pernai tuo pačiu mėnesiu, grietinės kainos pakilo 29 proc., pieno – 26 proc., sviesto – 21 proc.
Bendrovės “Pieno žvaigždės” vykdomasis direktorius L.Sasnauskas pabrėžia, kad pagrindinis kainų didėjimo veiksnys – per metus gerokai pakilusios pieno supirkimo kainos. Krizės metu sumažėjus paklausai, JAV ir Europos ūkininkai, neturėdami kur dėti pieno, skerdė karves, todėl rinkai šiemet šiek tiek atsigaunant pieno ėmė trūkti.

Vis dėlto Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto apskaičiuota kainų struktūra atskleidžia, kad per pastaruosius dvejus metus daugiausiai iš pieno brangimo pasipelnė ne ūkininkai, o prekybininkai. Žemdirbiui tenkanti dalis už parduotą litrą pieno per dvejus metus iki šių metų birželio padidėjo vos vienu procentu (iki 28 proc.), perdirbėjo dalis sumažėjo nuo 43 iki 24 proc., o prekybininko – išaugo nuo 14 iki 31 proc.

“Reikia įvertinti, kad anksčiau perdirbėjai mokėdavo įvairiausius papildomus mokesčius prekybininkams – už lentynas ir pan. Dabar tokia praktika draudžiama, todėl tokie mokesčiai buvo įskaičiuoti į pagrindinę mažmeninę kainą”, – kodėl prekybininkų dalis didėjo, svarsto A.Gabšys.

Su tokiu teiginiu visiškai nesutinka bendrovės “Maxima LT” atstovė R.Saulytė, pabrėždama, kad maisto produktų grupėje pieno ir jo produktų antkainis yra pats mažiausias. “Prekybinio antkainio nedidiname nė vienoje iš šių kategorijų. Kadangi ir taip kyla kainos iš gamintojų pusės, o vartojimas nėra atsigavęs, esame suinteresuoti, kad kainos nedidėtų”, – tikina R.Saulytė.

O štai mėsos sektoriuje padėtis buvo visiškai kitokia nei pieno ir duonos gaminių – čia labiausiai kilo ne prekybininkų ar perdirbėjų apetitas, bet mokesčių dalis. Nepaisant fakto, kad PVM visai žaliai mėsai 2009 m. padidėjo nuo 5 iki 21 proc., per dvejus metus prekybininkai ir gamintojai kainų nepakėlė, nes rungėsi su turguose plačiai išsikerojusia šešėline ekonomika ir vartojimo sumažėjimu. Lietuvoje kiaulienos supirkimo kainos per dvejus metus sumažėjo 10 proc., o mažmeninės kumpio su kaulu kainos nukrito 15 proc.

Smarkiausiai susitraukė prekybininkams tenkanti dalis iš parduotos kiaulienos kilogramo: 2008 m. ji siekė 40 proc., o 2010 m. – 27 proc. Tuo tarpu labiausiai išaugo PVM dalis – nuo 4,8 iki 17,4 proc. “Kaip matome, šiuo atveju PVM dalis padidėjo prekybininkų sąskaita”, – konstatuoja A.Gabšys.

Visų “Maxima LT” tinkle nuperkamų maisto produktų lietuviška produkcija sudaro 53 proc. Kaip tvirtino “Maxima LT” atstovė Renata Saulytė, dar daugiau, 65 proc., lietuviškos prekės sudaro tarp visų nuperkamų greitai gendančių maisto produktų, tokių kaip duona, pienas, mėsa, daržovės, vaisiai, kiaušiniai. Palyginti su praėjusiais metais, ši dalis ūgtelėjo keliais procentais. Tuo tarpu tarp visų parduodamų pramoninių prekių lietuviškos sudaro tik 20 proc.

Artūro Urbonavičiaus, rinkos tyrimų bendrovės “AC Nielsen Baltics” vadovo komentaras:

Mūsų tyrimai rodo, kad lietuviai – patriotai ir, jei gali, renkasi tik lietuviškas maisto prekes, net jei jos brangesnės, palyginti su užsienietiškomis. Vietinė produkcija lietuviams asocijuojasi su natūralumu, ekologija ir šviežumu. Lietuvoje maisto pramonė tradiciškai labai gerai išplėtota, o pramoninių prekių gamybos paprasčiausiai nėra. Jei lietuviškų pramoninių prekių pasiūla būtų didesnė, lietuviai tikrai jų pirktų daugiau.

Nesiliaujant karščiams, Lietuvos gyventojai masiškai šluoja kondicionierius ir ventiliatorius, o per mėnesį išgraibstė visas prekybininkų sukauptas atsargas.

Pasak prekybos tinklo “Maxima LT” atstovės Renatos Saulytės, šių prekių paklausa padidėjo daugiau nei penkis kartus, tad nei parduotuvėse, nei sandėliuose ventiliatorių jau nebelikę. “Iš pradžių gyventojai ieškojo pigesnių ventiliatorių už 30–40 Lt, tačiau jiems pasibaigus išpirko ir visus kitus”, – paaiškino R.Saulytė.

Panašiai kalba ir kondicionieriais prekiaujančių įmonių atstovai. Bendrovės “Borsa” komercijos direktorius Vitalijus Borovikovas teigia, kad gyventojai pirmiausia dairosi į pigesnius prietaisus. “Populiariausi – ne montuojami, o nešiojami, į elektros lizdą jungiami kondicionieriai, vadinamieji pingvinai. Jų kaina svyruoja apie 1000–1500 Lt, be to, papildomai nekainuoja jų montavimas”, – pasakoja prekybininkas.

Jo žodžiais, lietuviai nėra nusiteikę laukti, kol įsigytas kondicionierius bus sumontuotas. “Žmonės visko nori čia ir dabar. Jei dėl pirkėjų antplūdžio montavimo prašome palaukti porą savaičių, dažnas numoja ranka ir minties apie kondicionierių visai atsisako”, – tvirtina “Baltic Master” komercijos vadovė Rūta Ramonė. Pasak jos, laikas per karščius yra svarbesnis nei kaina, nes kondicionieriai palyginti ne tokia jau didelė prabanga: paprasčiausias bet ne prasčiausias, tinkamas 50–60 kv. metrų butui vėsinti, kainuoja nuo 2500 Lt.

Tropiniai Lietuvą užklupę karščiai padovanojo pinigų lietų gaivumo galinčių suteikti produktų ir prekių pardavėjams. Ledų, vandens, kondicionierių ir ventiliatorių pardavėjai sako planavę vasarinį apyvartos šuolį, bet tikrovė pranoko net drąsiausius planus.

Prekybos centro “Ermitažas” direktorė Jurga Petrauskienė palygina: per visus 2009-uosius jų tinklo parduotuvėse buvo parduota iki 2 tūkst. ventiliatorių, o šiemet tiek jų buvo išpirkta per pačią pirmąją alinančio karščio savaitę birželio ir liepos sandūroje. “Ventiliatorių ir kondicionierių atsivežame po du kartus per savaitę, ir visi jie tuoj pat išperkami”, – džiaugėsi vadovė.

Dvigubai padidėjusią apyvartą skaičiuoja vandens pardavėjai. “Ypač šoktelėjo vandens buteliuose pardavimas, šiek tiek mažiau padidėjo į biurus tiekiamo vandens kiekis, nes prasidėjo atostogų sezonas”, – detalizuoja vandeniu “Žalia giria” prekiaujančios įmonės vandens padalinio vadovas Giedrius Valys.

Ledų gamintoja “Ingman ledai” pateikia šio šalto saldėsio pardavimo duomenis: per liepą jie šoktelėjo du kartus, palyginti su ankstesniais mėnesiais. “Ypač pagerėjo pajūrio rezultatai, o štai miestuose netgi jaučiamas nedidelis sumažėjimas – visi persikėlė arčiau vandens”, – sako bendrovės pardavimo direktorius Vladas Gavėnas.

Pienas ir jo produktai Lietuvoje ir toliau brangsta, nors pasaulinė žaliavinio pieno paklausa jau pradėjo rimti. O neįtikėtinais tempais brangstanti pagrindinė šokolado žaliava – kakavos pupelės – nenumaldomai kelia ir šio saldėsio kainą. Baiminamasi, kad užsitęsus sausroms gali smarkiai šoktelėti ir šių metų derliaus grūdų supirkimo kainos – tada metų pabaigoje brangtų duonos gaminai bei kepiniai.

Pieno kainos Lietuvos parduotuvėse per pastarąjį mėnesį šoktelėjo dar dešimtadaliu ir dabar jau siekia 2,36–2,6 Lt/l (tokia vidutinio 2,5 proc. riebumo pieno kaina).

Pieno perdirbėjų asociacijos Pieno centro atstovas Linas Sasnauskas aiškina, kad šį produktą brangina pastaruoju metu labai padidėjusi pasaulinė žaliavinio pieno paklausa. “Per krizės piką kritus vartojimui JAV ir Azijoje buvo išskersta daug karvių. Dabar vartojimas didėja, pieno reikia vis daugiau, bet karvė per porą dienų neužauga – tam reikia trejų metų”, – paaiškina specialistas. Jis pabrėžia, kad visiškai neseniai pieno žaliavos paklausa pasaulyje vėl ėmė mažėti, tačiau dar sunku prognozuoti, ar tai jau tendencija ir kada ji pradės mažinti lietuviškų pieno gaminių kainas.

Tiesiog akyse brangsta ir šokoladas – jo plytelės kaina jau artėja prie 3 Lt, nors dar metų pradžioje vos viršijo 2 Lt.

“Kitaip ir būti negali – kakavos pupelių kaina per metus pašoko 40 proc. Dėl didėjančių pieno supirkimo kainų brangsta ir pieno milteliai, ir riešutai”, – jokių paguodžiančių naujienų neturi “Kraft Foods Lietuva” korporatyvinių reikalų skyriaus projektų vadovas Marius Giržadas.

Nepaisant biržos pranešimų apie nuolat kylančias grūdų supirko kainas, kepėjai savo produktų kol kas nebrangina. “Kainų nekeliame ir to daryti dabar neplanuojame”, – informavo UAB “Klaipėdos duona” pardavimo direktorius Remigijus Ivanauskas.

UAB “Javinė” generalinė direktorė Vitalija Freitakaitė sako, kad kol kas šios įmonės kepiniai gaminami iš praėjusių metų derliaus, todėl jų kaina stabili. Jos pokyčiai priklausys nuo naujojo derliaus pasaulinei grūdų rinkai padiktuotų kainų.

Didieji šalies prekybos tinklai vasarą ilgina pajūryje ir kurortiniuose miestuose esančių parduotuvių darbo laiką ir į darbą priima šimtus sezoninių darbuotojų. Pavyzdžiui, “Maxima” tinklas vasarai priėmė net 300 žmonių, panašiai tiek papildomai pasamdė ir “Iki” tinklas. Šie darbuotojai (kurių didelė dalis yra jaunuoliai) dirba poilsiautojų traukos centruose, kuriuose stipriai padidėjo maisto ir plataus vartojimo prekių paklausa.

Palangos, Nidos, Kretingos, Molėtų, Ignalinos, Druskininkų ir Trakų “Maximos” tinklui priklausančių parduotuvių apyvarta birželį, palyginti su geguže, padidėjo 28,5 proc. O štai Šventojoje esančios “Cento” parduotuvės, kaip ir Melnragėje esančio “Ikiuko”, apyvarta per birželį padvigubėjo, o palyginti su pirmaisiais metų mėnesiais, padidėjo netgi keturis kartus. Prognozuojama, jog dar labiau kurortų parduotuvių apyvarta išaugs liepos ir rugpjūčio mėnesiais.

Beje, vasarą po keliasdešimt procentų ar net kartais padidėja ne tik kurortuose esančių didžiųjų prekybos tinklų parduotuvių, bet ir mažų kaimų krautuvėlių apyvarta, ypač turistų pamėgtuose rajonuose (Ignalinos, Utenos, Molėtų, Anykščių ir kt.).

"Veido" archyvas

Lietuvos pirkėjai dažniausiai dairosi mobiliojo telefono, kainuojančio iki 125 Lt, o skaitmeninio fotoaparato – už 450–900 Lt.

Mažmeninės prekybos mobiliaisiais telefonais įmonės “Mobili linija” duomenimis, birželį perkamiausi Lietuvoje išliko pigesni “Nokia” modeliai. Pats perkamiausias telefonas Lietuvoje – “Nokia 1616″ (125 Lt), o brangiausias iš pirmajame dešimtuke esančių telefonų – antroje vietoje atsidūręs “Nokia 5230″ (525 Lt). Pastarasis telefonas atsiduria ir “Topo centro” tinklo perkamiausių telefonų trečioje vietoje, o pirmoje įsitaiso “Nokia 2700″ (259 Lt), antroje – “Samsung S5230″ (449 Lt).

“Topo centre” iš skaitmeninių fotoaparatų šiuo metu perkamiausias “Canon PowerShot SX200 Black” (899 Lt). Tuo tarpu prekybos centre “Ermitažas” perkamiausi perpus pigesni skaitmeniniai fotoaparatai – “Kodak M341″ (349 Lt), GE E1255W (448 Lt) ir “Praktica DCZ10.4″ (319 Lt).

“Šie modeliai perkamiausi, nes kaina nedidelė, o buitiniam naudojimui jų kokybės per akis. Dabar, palyginti su 2008–2009 m., fotoaparatų kainos stipriai kritusios – 2008 m. tokių modelių kainos būtų buvusios 120–150 Lt didesnės”, – aiškino “Ermitažo” garso ir vaizdo technikos skyriaus konsultantas Justinas Gaidys.

Prekybos tinkle “Topo centras” perkamiausių vaizdo kamerų trejetuke dvi pirmąsias vietas užima “Sony” modeliai – “Sony DCR-SR58E” (1222 Lt) ir “Sony DCR-SX34E” (899 Lt).

"Veido" archyvas

“Apranga” įsitvirtino “Parko” išparduotuvių centre, į kurį paskui ją iš uždaromų prabangių parduotuvių perbėga garsūs prekių ženklai

Prekių ženklų kariauna nesiliauja atakavusi pirkėjų: ji ieško naujos taktikos. O pirkėjui atrodo, kad tai jis, padedant krizei, įveikė jų arogancijos tvirtovę.

Norint apeiti visą sostinės “Parkas Outlet” prekybos centrą, reikia turėti nemažai sveikatos arba paūmėjusį pirkimo manijos virusą. Pirmą kartą čia įkėlus koją galvoje ima suktis minčių spiečius apie krizės padiktuotus komercijos viražus. Pirkėjas seniai nebeturi pakankamai pinigų, bet pirkti apetito neprarado, ir garsūs prekių ženklai lenkiasi jo norams. “Ogmios” centrui pavyko po sostinę pabirusias išparduotuves sutraukti po vienu stogu. Daugiau nei pusšimtis jų taikosi į pirkėjus “Nike”, “Puma, “Reebok”, “Adidas”, “Franco Feruzzi”, “Triumph” prekių ženklais – vardiju juos kaip pakliuvo. Tikriausiai būsiu pataikiusi įeiti pro tas duris, už kurių prasideda sporto prekės, o toliau – jau kaip į mišką.

Prekybos centrų konkurentas

Bankrutuojantys “Vilniaus vartai” su savo išpuoselėtomis parduotuvėmis, kurios atrodė pasmerktos ir geraisiais laikais, gali tik pavydėti “Parkui” išgyvenimo azarto. Taip pat ir Gedimino prospekto parduotuvės, dar ne taip seniai siūliusios drabužius ir batus už keturženkles kainas, o dabar žvelgiančios tuščiais vitrinų langais. Ir anksčiau jos keldavo įtarimų apie pinigų plovyklas, bet galop nebeliko nieko – tik naujo nuomininko laukiančios salės. Bet nuomininkas vairuoja toliau nuo centro, o jam iš paskos – ir pirkėjas.

Ar tikrai lietuviui svarbu žinomos firmos ženklas? Lenkiškų ir žinomų užsienio prekių likučiais prekiavusi “Vabbi factory outlet” parduotuvė sostinės Viršuliškių mikrorajone po “Mados” prekybos centro stogu turėjo užsidaryti, kai greta jos tame pačiame cokoliniame aukšte – tarsi futbolo aikštėje – išsidriekė kinų prekių parduotuvė anglišku pavadinimu, bet primenanti Gariūnus.

Žinovai sako, kad kainos ir asortimentas panašūs. Iki kinų ten pat tyliai gyvavusi inteligentiška parduotuvė, skirta nėščiosioms, irgi išnyko. O “Vabbi” džiaugsmingai pasiskelbė iškeliaujanti į tą patį “Parką”. Iš jo prieš metus pasitraukę “Viva batai” jau parpėdino atgal. Turizmo prekių pirkėjams čia glėbį išskleidė “Robinzonada”. Jau aišku, kad visi, neabejingi alpinizmui, iškyloms baidarėmis, slidinėjimui ir kitokiems sportiškų kelionių džiaugsmams, prieš tuštindami banko korteles nepigioms šios rūšies prekėms įsigyti, pirmiausia patikrins, ką siūlo ši išparduotuvė.

“Parkui” vadovaujanti Vida Minkštimienė “Veidui” sakė, kad jau baigiama išnuomoti laisvas patalpas, o šiuo metu dar vyksta derybos su keliais žinomų užsienio prekių ženklų atstovais. Ji patenkinta pirmųjų prekybos mėnesių rezultatais: “Matome, kad netgi tie rinkos žaidėjai, kuriuos labai norėjome matyti per atidarymą, bet tada neįstengėme prisikviesti, jau ėmė rodyti pasitikėjimą mūsų “Parku”. Jo prekybos plotas po rekonstrukcijos padidėjo 20 proc., o apyvarta šoktelėjo iki 67 proc. – tai rodo, kad čia lankosi tikslingesni, turtingesni klientai. Jie pastebėjo, kad “Parke” sulaukėme “Nike” tiesiai iš Lenkijos, čia atkeliavo “Apranga”. O senesni nuomininkai taip pat ėmė rūpintis brangesnių prekių ženklų produkcija. Anksčiau klientai pirmiausia ieškodavo pigesnių prekių, o dabar matome, kad žmonės ieško gerai žinomų kokybiškų prekių ženklų”.

Pirkėjų srautas į “Parką” po rekonstrukcijos padidėjo 20–30 proc., jis nesenka net ir įsibėgėjant vasaros sezonui. Didiesiems prekybos centrams, po kurių erdvius plotus vaikšto vos vienas kitas pirkėjas, belieka pavydėti.

Pirkėjų racionalumas didėja

Pasivaikščiojus po “Parką” ir pasiklausius džiugaus jo vadovės balso, vėl kyla senas klausimas, ar iki sunkmečio lietuviai nebuvo tiesiog kvailinami išpūstomis kainomis? “Veidas” ne kartą rašė, kad užsienyje įvairių prekių galima įsigyti pigiau. Rinkodaros ir komunikacijos konsultantas Vytautas Zuzevičius pritaria, kad kai kurioms prekių grupėms, pavyzdžiui, drabužiams ir batams, buvo taikomos nepagrįstai didelės kainos, neatsižvelgiant į lietuviškas pajamas. Jos buvo didelės net ir tada, kai nedarbas Lietuvoje buvo mažas, o atlyginimai, palyginti su šiandieniniais, puikūs. Nieko nuostabaus, kad kai kurios bendrovės bankrutavo, o išlikusios išmoko paprastą pamoką – nevalia nepaisyti pirkėjo perkamosios galios.

Palyginti su 2008-aisiais vartojimui sumažėjus 20–30 proc., žmonių noras turėti tai, ką turi kiti, nepasikeitė. V.Zuzevičius patikina, kad jie, kaip ir anksčiau, renkasi tai, ką vertina jų bendraamžiai ar bendradarbiai. Vieniems į kitus pasižvalgant, perkama daug vartojimo prekių, lankomi tie patys restoranai ir klubai. Tik dabar atsiranda daugiau racionalumo. Šiais laikais didesnė sėkmė lydi tuos prekių ženklus, kurie padeda taupyti. Tuo paaiškinama, pavyzdžiui, mobiliojo ryšio bendrovės “Tele2″ sėkmė arba skrydžių bendrovės “Ryanair” kilimas iš nuosmukio į pelną.

“Nors racionalumo daugiau, bet poreikis pirkti žinomus prekių ženklus nedingo ir nedings”, – įsitikinęs ekspertas. Visoje Europoje plinta išparduotuvės, kuriose pirkėjai išleidžia daugiau pinigų nei kituose prekybos centruose. V.Zuzevičiui irgi teko lankytis išparduotuvių “Parke”, tiesa, jis ten vyko ne dėl žinomo prekės ženklo, o ieškodamas knygos sūnui ten įsikūrusiame knygyne. Paprašytas specialisto žvilgsniu įvertinti bendrą “Parko” kokybę, jis buvo linkęs rašyti aštuonetą. Įspūdis liko neblogas, bet ekspertas atkreipė dėmesį, kad patalpų kokybė galėtų būti malonesnė.

“Ne tik dėl kainos žmonės ten važiuoja. Jiems ramiau, kad nusiperka gerą daiktą, tegul ir ne naujausio modelio, iš praėjusio sezono kolekcijų. Jeigu suplyš “Puma” ar “Reebok” sportiniai batai, pirkėjas turi teisę ir supykti, ir pirštu parodyti, bet jeigu kinų gamybos batai suplyš, niekam nepasiskųsi – pats kvailys, kad tokius pirkai”, – pateisino didelį pirkėjų srautą ekspertas.

Jam pačiam kai kurie garsūs prekių ženklai atgrasūs, nes atmintyje siejasi su Kauno nusikaltėlių grupuotėmis ir besmegenėmis “torpedomis”. Deja, tie prekių ženklai buvo jų įvaizdžio dalis. Tas pats įvaizdis lydi ir kai kuriuos automobilius. Jeigu į taviškį įvažiavo toks automobilis, gali beveik neabejoti, kad iš jo išlips įkaušęs “bandiūga”.

Rinkos tyrimų bendrovės “AC Nielsen Baltics” vadovas Artūras Urbonavičius prisipažino pinigų negailintis batams ir elektros technikai. Jo požiūriu, tai daiktai, kurių gamintojas negali būti atsitiktinis. Tačiau nei batų, nei namų technikos kasdien neperkame, o rinkdamiesi įprastas kasdienio vartojimo prekės vis dažniau pastebime, kad tarp jų daugėja pačių parduotuvių privačių prekių ženklų. Štai dar viena prekybininkų taktika, su kuria pirkėjui vis sunkiau prasilenkti.

“Nielsen Baltics”, šių metų pradžioje atlikusi pirkėjų įpročių tyrimą, apklausė 720 didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio – gyventojų. Bendrovės atstovė Daiva Buckonytė tvirtino, kad parduotuvių prekių ženklais, pavyzdžiui, “Optima linija” ar “Maxima”, pažymėtų prekių pardavimo dalis didėja. Bet D.Buckonytė nesutinka, kad tai paaiškinama vien tuo, jog šios prekės pigesnės. Štai ant “Iki” parduotuvių “Gurmanų” lentynos išrikiuoti skanėstai yra vieni brangesnių. Apklausos dalyviai tikino, kad dėl mažesnės kainos parduotuvių prekių ženklais pažymėtą duoną, jos gaminius, konditeriją ar apdorotą mėsą pirkę ir dėl to, jog jų kokybė buvo tokia pat gera, kaip ir kitų gamintojų.

Tačiau pažvelkime, kaip praėjusiais metais konkuravo kasdienio vartojimo prekyženkliai su parduotuvių prekių ženklais. Parduotuvių išleistos į apyvartos prekės nusileido pirkėjų pripažintai maltai kavai, degtinei, majonezui, skalbimo milteliams, indų plovikliams, higieniniams paketams.

Vis dėlto jau atsirado ir stiprių parduotuvių prekyženklių. Tarp jų – šunų maistas, kefyras, saldūs sausainiai, fermentinis sūris ir netgi ledai. Tiesa, D.Buckonytė sakė, kad jeigu kurioje nors prekių grupėje rungiasi keli stiprūs gamintojai, tada konkurencija su privačiais parduotuvių ženklais tampa sudėtingesnė. Gamintojams yra apie ką susimąstyti, nors tikriausiai nė vienas nenorėtų lengvai atsisakyti savo prekės ženklų, į kuriuos buvo investuota ir daug darbo, ir daug pinigų.

Tarp parduotuvių puoselėjamų prekių ženklų šių metų pradžioje didžiausia pardavimo dalis teko dešrelėms, pienui ir gyvūnų maistui. Bet “Nielsen Baltics” tyrimas parodė, kad, palyginti su kitomis Europos šalimis, pagal mažmeninės prekybos koncentraciją parduotuvių prekių ženklai Baltijos šalyse kol kas žengia pirmuosius žingsnius. “Maximos”, “Rimi” ir “Norfos” parduotuvių prekyženkliai pagal pardavimo vertę užima tik 5 proc. dalį.

10 proc. – tik tokią vaisių ir daržovių asortimento dalį prekybos tinklo “Maxima” parduotuvėse šiuo metu sudaro lietuviškos gėrybės. Tinklo atstovė Renata Saulytė tvirtino, kad taip yra dėl sezoniškumo.

Esą rudenį prekybos centruose lietuviški vaisiai ir daržovės sudarys net 80 proc. viso jų asortimento. Tiesa, ūkininkų turgeliuose ir dabar lietuviški vaisiai ir daržovės sudaro didžiąją dalį parduodamos produkcijos.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorės Zofijos Cironkienės komentaras:
“Iš 72-jų asociacijos narių tik apie 30 proc. dirba su prekybos tinklais. Tie, kurie negali bet kokiu oru nustatytu grafiku pristatyti produkcijos, negali daržovių nuplauti, surūšiuoti, sufasuoti, prekybos tinklams visiškai neįdomūs – kaip ir tie, kurie nesutinka su vienpusiškai prekybos tinklų interesus ginančiomis sutartimis. Kita vertus, kai kurių daržovių Lietuvos augintojai tiesiog pakankamai neužaugina – svogūnų, kininių kopūstų, salierų, porų. Tačiau burokėlių, kopūstų, morkų, bulvių išauginame pakankamai – jų nepritrūksta, jei neišvežame į Rusiją. Asociacijos nariai eksportuoja apie 10 proc. produkcijos.

Per pusantrų metų Vilniuje ir per metus Kaune taip prigijo mobilieji ūkininkų turgeliai, kad vieni be kitų jau nebegali gyventi nei kaimiškų gėrybių išsiilgę miestiečiai, nei iš jų maitinimo jau galintys pragyventi kaimo žmonės.

“Tokia simbiozė labai naudinga abiem pusėms. Pirkdami jiems skanų maistą, miestiečiai kuria darbo vietas kaime”, – džiaugėsi vienas ūkininkų turgelių koordinatorių, pats juose prekiaujantis Mindaugas Maciulevičius.

Koordinuoti ūkininkų turgeliai nustatytomis dienomis ir valandomis kol kas vyksta tik Vilniuje (21-oje skirtingoje vietoje) ir Kaune (devyniuose taškuose).

Per turgelių gyvavimo laiką patobulėjo jie patys. Visų pirma ūkininkai padidino pasiūlą: anksčiau tik bulves ir obuolius atveždavę žmonės dabar jau siūlo ir sezoninių daržovių, namie konservuotų ar raugtų gėrybių. Išsikristalizavo ir perkamiausių produktų poreikis – tokių dabar ir atvežama daugiausiai. Iš žaidimo natūraliai pasitraukė tie, kurie plėšė per dideles kainas, siūlė neskanių produktų.

Per tą laiką atsirado ir turgelių karalius – visų pirkėjų abiejuose miestuose labai geidžiamas Šalčininkų rajono ūkininko Eugenijaus Paliulio gaminamas saldaus pieno sūris su cinamonu “Prie kavos”. Jis šiemet netgi pelnė tarptautinės žemės ūkio parodos “AgroBalt” geriausio produkto medalį.

Paprastai per dieną vienas ūkininkas mieste parduoda savo prekių už 200–1000 Lt.