Laurynas MITUZAS

Šiandien jau niekas nebesiginčija, kad Lietuvoje neprigijo hipermarketų ir savaitinio apsipirkimo tradicijos. Nežinau ar dėl visuotino supratimo ar dėl to, kad nėra kam ginčytis. Nes kažkam užkūrus skandalą dėl kainų – kalta valdžia, verslininkų gobšumas ir kiti sunkiai su laisva rinka besiderinantys dalykai.

Laurynas Mituzas, laurmit

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. gegužės 2 d.

Laurynas Mituzas

“Verslo žiniose” neseniai buvo paskelbta apie Lietuvos pašto ketinimus išnuomoti centrinio pašto pastatą Gedimino prospekte. Manau tai ūkiškas sprendimas nusimesti balastą nuo valstybės valdomos organizacijos. Tačiau, ar jis ūkiškas sandėliui istoriniu fasadu geriausioje miesto vietoje ieškant “operatoriaus”, tikrai abejoju.

Laurynas Mituzas, laurmit

Spaudoje tuoj pat pasigirdo minčių apie ten galintį atsirasti viešbutį arba biurų pastatą, o prekybinė paskirtis sukėlė abejonių dėl greta stūksančio paminklo nesėkmei. Visus vertinimus jungia vienas bendrumas – nuomonė neįsigilinus į esmę. Siūlyti paštui biurus, kai gresia biurų pertekliumi ir nėra automobilių stovėjimo aikštelės? Siūlyti viešbučius, kai jie dabar atsiranda neturinčių ką statyti statybininkų iniciatyva? Nurašyti visą pagrindinę miesto gatvę dėl kito verslininko nepavykusio eksperimento?

Pasikeitė penki valdytojai ir trys savininkai, nurašyta dešimtys milijonų eurų nuostolių, tačiau laiku nepašventintas pastatas taip ir liko paminklu, kad Vilniaus miesto centras yra niekam tikęs.

Vilnius prekybos prasme mažai skiriasi nuo daugelio kitų greitai augančių centrinės Europos miestų. Tik jis auga negreitai ir pats savo sprendimu įgalino su Vilniaus interesais konkuruojančius projektus. Už 3 km nuo pagrindinės gatvės prieš dešimt metų pasistatė trys regioniniai prekybos centrai su daugiau nei 600 parduotuvių (1,2 km ilgio Gedimino prospekte beveik 200). Taip ten užprogramuotas ne tik prekybininkų kanibalizmas, bet ir sotus marketinginis biudžetas neribotam laikui masinti mažmeninės prekybos apyvartas toliau nuo miesto ir senamiesčio.

Ten, kur natūraliai nori atsidaryti parduotuvę beveik visi Europos prekių ženklai, išdygo prekybos centras, sugebėjęs juos atbaidyti. Pasikeitė penki valdytojai ir trys savininkai, nurašyta dešimtys milijonų eurų nuostolių, tačiau laiku nepašventintas pastatas taip ir liko paminklu, kad Vilniaus miesto centras yra niekam tikęs.

BFL / T.Urbelionio nuotr.

Tačiau nutiko tai, ko mažai kas galėjo tikėtis. Atsilaisvino pastatas naujam prekybos verslo židiniui. Vietoje, kurioje reguliariai apsilanko beveik visi vilniečiai ir kasdien praeina tūkstančiai turistų ikoniškam pašto pastatui nušvito galimybė atgimti. Tačiau savininkai siekia ne to. Jiems reikia greta merdėjančio Gedimino 9 išnuomoti pastatą komercijai. Bet koks aiškinimas kaip tokie projektai plėtojami susiduria su paštininkų (aš apie jų veiklą neišmanau nieko) kompetencija.

Girdime dažnai kalbant apie norą gyventi geriau ir miesto pastangas augti, tačiau kai atsiranda galimybė, užsidiskutuojame ties klausimu kaip. Mane stebino, kai referendumo keliu manes atsiklausė, ar Lietuvai reikalinga atominė elektrinė, o politikai svarsto apie metro naudą. Tačiau dar labiau stebina, kai miestas nebemato savo esminių interesų.

Prekybos centrus kūrėme daug kartų. Tereikia pastatą suplanuoti koks jis bus, išnuomoti ir įrengti. Geras nuomos sutartis mielai finansuoja bankai. Lietuvos paštas, kaip nekilnojamo turto savininkas, neribotą laiką gautų rinkos nuomos pajamas. Viskas ganėtinai paprasta, stebėsime kaip su užduotimi nepadaryti gėdos Lietuvos sostinei susidoros valstybinė bendrovė.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. balandžio 5 d.

Laurynas MITUZAS

Pagaliau konferencijoje didieji prekybininkai prabilo apie akligatvį, prie kurio susirūpinę tik savo problemom prekybininkai šuoliavo nuo ekonominės suirutės pradžios. Naujus ženklus galima pristatyti tik Rygoje, o geriausia prabangos prekėm vieta yra ne prekybos centras. Prekybos centrų savininkai nesiveja parduotuvių pastatų modernizavimu, o apie naujus modernius plotus šneka tik tie, kurie tik šneka.

Laurynas Mituzas, laurmit

Jau prieš porą metų buvo bandymų užtikrinti pasaulines tendencijas atitinkančią prekybinių patalpų evoliuciją, tačiau tik nedaugelis į ateitį žiūrėjo su optimizmu. Artimiausi atidarymai buvo planuojami 2016 metams. Lyg prekybos centras gali išdygti pašvietus saulei ir kartą palijus.

Banko analitikų vadinama vartojimo bomba dėl susikaupusių santaupų grąsina jau seniai. Tik žinant, kad santaupos yra nedidelės gyventojų dalies sąskaitose, ar nesprogs ta bomba ne ekonomikos viduje. Juk vietų kur leisti pinigus pas mus nedaugėja. Na nebent Lidlas.

“Po vandeniu” plaukiančios investicijos negali pagrįsti papilomų investicijų atsipirkimo.

Vienaip ar kitaip esami prekybcentriai paskatos investuoti neturi jokios. Na nebent tiek kiek reikia sustabdyti konkurentus nuo platesnio masto užmojų. Akivaizdžiai atnaujinti Akropolį reikia ne mažiau nei pastatyti naują prekybos centrą. Po geros pamokos, antrakart klaidos cetrus statyti 500 metrų atstumu jau niekas nebedarys. “Po vandeniu” plaukiančios investicijos negali pagrįsti papilomų investicijų atsipirkimo.

Kiti labiau archaiški objektai buhalterijoje reprezentojami suma, kurią esamos nuomos pajamos visiškai tenkina. Kam šiais laikais įdomu, kad sklypas yra vertingesnis už pastatą, nors pagal nykščio taisyklę turi būti vertas iki ketvirtadalio projekto.

Nėra Vilniuje pakankamai prekybos centrų, kad jie galėtų siekti unikalumo prekiniais ženklais.

Viešai dėl trūkumų kaltinami prekybos centrai yra tik palikimo perėmėjai. Europos parkingas yra tai kas liko po architektų eksperimento pagal užsakovo norus suplakti būstus, biurus ir prekybą. Didžiausia užsienio investicija mieste atsirado dėl kiek toliau planuoto statyti gyvenamų namų kvartalo, o kartais mados ir šeimos centras savo misiją jau atliko – statybų bendrovė gavo darbo. Lietuvos prekybos flagmanas ir toliau spinduliuoja užsieniečius atbaidančią žinutę, o patraukliausioje vietoje galerija masina jaunimą, kai storos odinės piniginės migruoja vos už kelių žingsnių nekviečiamos.

BFL / S.Žiūros nuotr.

Supanašėjimas nuomininkais irgi paaiškinamas – nėra Vilniuje pakankamai prekybos centrų, kad jie galėtų siekti unikalumo prekiniais ženklais. Net jeigu atsiranda, tai greit kraunasi daiktus namo, nes dar nepasiekusius rinkos pripažinimo juos užspaudžia susimokėti nuomą. Skirtingai nei likusiame pasaulyje, kur prekybos centrų sėkmė matuojama vidutiniu kvadratinio metro efektyvumu, pas mus kaip turguje svarbiau yra nuomos pajamos.

Pasaulyje žongliruojma showrooming’o terminu. Tai kai nuoma remiasi ne parduotuvės apyvarta, bet vietos matomumo įtaka verslui (elektroninei prekybai, mainams, visam parduotuvių tinklui). Bet čia Lietuvoje turbūt dar ne tas atvejis.

Skirtingai nei likusiame pasaulyje, kur prekybos centrų sėkmė matuojama vidutiniu kvadratinio metro efektyvumu, pas mus kaip turguje svarbiau yra nuomos pajamos.

Galiausiai, kai viskas pradeda smarkiai virti savo tirštėjančiose sultyse, nekilnojamo turto investuotojai viską atskiedžia greitąja mada (fast-fashion), net iš patraukliusių sostinės vietų padarydami turgaus principu valdomas prekyvietes. Dėl nevėdinto oro kaltinamos strategijos, o jų vykdytojai vietoj pastangų ištrūkti iš užburto rato staiga tampa didvyriais. Prekybos centrai yra akylai saugomi nuo modernėjimo.

Liaupsinamų apsipirkimo alėjų apyvartos dar trečdaliu nesiekia efektyvumo, reikiamo sukurti Europinio lygio parduotuvių galerijas. Pasak valdytojų “nesvarbu kaip atrodo, iš tiesų skaičiai viduje atrodo labai gerai”.

Laikinojoje sostinėje jau įrenginėjamas nedidelis prekybos centras, kuriame patalpų išdėstymo planas labiau primena motininę plokštę nei sceną, kurioje pirkėjus prekių ženklai kerėtų užburiančiomis istorijomis. Apie parkingą kalbos net nėra, o trys įėjimai suponuoja į investuotojų lūkesčius nesutalpinti norinčių išleisti santaupas. Tačiau vizija jau suplanuota, o prekybininkų dar nėra.

Turbūt patys plėtotojai susigėdo ambicijom atsidaryti didžiausią dešimtmečio maisto parduotuvę.

Merkurijaus vietoje vis dar pešasi ambicijos su logika. Juk baisiai norisi ten matyti septynių aukštų pastatą, kurio kažkur apie vidurį būtų viešbutis. Ne silpnų nervų žmonėms pamatyti kaip tokio pastato apatiniuose aukštuose pagal gaisrininkų reikalavimus atrodo evakuacinių laiptinių tinklas ir kolonų miškas. O juk ten, kur brangiausi plotai norisi matyti prekybos centrą.

Markučiuose projektas šiek tiek aptilo. Turbūt patys plėtotojai susigėdo ambicijom atsidaryti didžiausią dešimtmečio maisto parduotuvę ir multipleksą trečiam aukšte su viltim, kad kada nors ten koją įkels žmogus.

Intriga ima virti dėl Lietuvos pašto ketinimų reprezentatyviausią vietą išnuomoti verslui. Smalsu ar prieš dešimtį metų nepasinaudojus proga Gedimino prospektą paversti prekybine gatve klaida nebus pakartota.

Nauji ketinimai skatinami labiau fantazijos ir deficito nei verslo plano nekilnojamo turto pinigus investuoti į  vartojimą.

Iš tiesų poreikis statyti naujus prekybinius kompleksus smarkiai išaugo vien todėl, kad esami prekybos centrai nesuinteresuoti efektyvumu vytis centrinės Europos ir sudaryti sąlygų Vilniuje atsirasti ten populiariems prekių ženklams. Nauji ketinimai skatinami labiau fantazijos ir deficito nei verslo plano nekilnojamo turto pinigus investuoti į  vartojimą. Kol kas mūsų verslininkams tai per sudėtinga.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. kovo 28 d.

Laurynas Mituzas

Per keletą paskutinių dienų netikėtai aplinkiniai dažnokai klausinėjo, ar statys “Velgą” ir ką galvoju apie “Audėją”. Mažai kam įdomi mano nuomonė tarp maisto parduotuves prekybos centrais vadinančiųjų. Tačiau likę supras, kad geriau jų nestatytų, o jei ir statys, tai užpildys rinką merdinčiais kvadratiniais metrais, kurie nutolins atsigavimo perspektyvą dešimtmečiu.

Laurynas Mituzas, laurmit

Matematika paprasta. Prekybos centrui žmonės yra tik bitės, kurios suneša investuotojams reikiamą grąžą. Reta bitė nuskrenda toliau nuo avilio. Dėl išlaidų struktūros tiek nuomininkai, tiek pats prekybos centras turi savo skausmo ribą, iš kurios dar neišlipo nei vienas prekybos centras Lietuvoje. Tiesiog tiek vieni, tiek antri priprato prie nepatogumo. Yra keletas išimčių, tačiau sėkme galima pavadinti tik iš dalies.

Jeigu prekybos centras skrenda, jį pastatytą nuperka finansiniai investuotojai dosniai kūrėjams atsilygindami.

Yra toks terminas tarp prekybos centrų investuotojų – skrendantis centras. Jie niekuomet ne tik neskraidys, bet ir nepasitrauks iš savo vietos. Tačiau “skrendantis” reiškia, kad nuomos pajamų srauto vertė viršija centro investiciją. Jeigu prekybos centras skrenda, jį pastatytą nuperka finansiniai investuotojai dosniai kūrėjams atsilygindami. Jeigu ne, statytojai aiškina, kad neketina parduoti. Tiksliau, kaina yra žemesnė nei statybų ir žemės. Todėl retai investuotojai skuba kurtis ten, iš kur sunku pakilti. O kiekvienas naujas nepavykęs mėginimas pakilti iš sekančio reikalauja vis stipresnio atsispyrimo.

Todėl Lietuvoje mes net nežinome, kas yra geri prekybos centrai, o tokių būvimą kituose kraštuose aiškiname perkamąja galia arba žmonių skaičiumi. Niekas neužsimena apie nepalyginamai didesnę konkurenciją tarp prekybos centrų ir investuotojų. Lenkijoje jau pusė tūkstančio parduotuvių alėjų, Rumunijoje statomi gražiausi, net Ukrainoje paskutinis Lvove atidarytas tik prieš porą mėnesių. Net Estijos sostinėje statomi du stambūs objektai.

Tarptautinę pusės amžiaus patirtį turintys plėtojai svarstydami alternatyvas plačioje geografinėje teritorijoje nesodina pinigų abejotiną perpektyvą turinčiose vietose.

Įpiršiu savo nuomonę, manau didžiausias skirtumas yra tai, kad tarptautinę pusės amžiaus patirtį turintys plėtojai svarstydami alternatyvas plačioje geografinėje teritorijoje nesodina pinigų abejotiną perpektyvą turinčiose vietose. Pas mus, kai patalpų naujoms parduotuvėms jau ūmiai trūksta, vėl prasideda kaubojiški žaidimai labiausiai tinkamas vietas toliau paliekant dirvonuoti.

Svarbiausia sąlyga veikti šiuolaikiniam centrui yra žmonių skaičius teritorijoje pėsčiomis. Jeigu tik reikia automobilio, prekybos centras praranda svarbiausią savo privalumą – geografinį išskirtinumą. Tuomet visi yra lygūs, o lemia tik kaina. Nes nuomininkai greitai tolygiai pasklinda, o marketingo vadybininkai kopijuoja vienas kitą.

Airbusų neduoda valdyti nepatyrusiems mėgėjams, o gerokai brangesnius prekybcentrius duoda.

Antra sąlyga, norint užvesti šimto milijonų vertės laivą, yra žinojimas, ką darai. Airbusų neduoda valdyti nepatyrusiems mėgėjams, o gerokai brangesnius prekybcentrius duoda. Tik atrodo, kad jie nekrenta. Blogiau, kai neskrenda. Kai pranešime apie naują projektą mirguliuoja prekybos centre buvusio išmanymas, gero nelauk. Pirmą kartą teko išgirsti apie darbinį prekybos centro pavadinimą, statybų pradžią, neturint maistininko, arba prekybos centrą, metantį iššūkį senamiesčiui tarptautiniais prekybos ženklais jų dar neturint. Visada būna pirmas kartas.

Nemažiau svarbu suprasti skaičius. Reikia tik pasigūglinus rasti pranešimą su investicjos suma, kuri retai būna paslaptis ar didelis melas ir padalinti iš dažniausiai akivaizdaus nuomojamo ploto skaičiuko. Jis nusako ko laukti – dar vieno akropolio ar perliuko, ko dar nėra buvę. Patrauklus lankytojams ir nuomininkams miesto mados prekybos centras prasideda nuo €3000. Visa kita tik dar vienas bandymas greičiau atmušti investiciją, patalpas sėkmingai išnuomavus dėl jų deficito.

Dar nemačiau patenkinto prekybininko. Buvo net klausimų kaip nusiderėti nuomą, kad neišmestų.

Pastarojo atsiradimas yra taip pat ganėtinai natūralus reiškinys. Kai apyvartos nekyla, prekybininkams norint plėstis reikia atsidaryti naujas parduotuves. Gerų vietų, pusę Lietuvos užimančiame Vilniuje, yra tik kelios, o į prastas nesinori. Reiškia pirmiausia reikia neprarasti turimų. Beje, tų pačių, kurias dar prieš keletą metų grąsino apleisti dėl blogų rezultatų, dabar parduotuvininkai laiko nežiūrint nesveiko nuomos ir apyvartos santykio. Dar nemačiau patenkinto prekybininko. Buvo net klausimų kaip nusiderėti nuomą, kad neišmestų.

Europoje atvirkščiai, nuomininkai labai išrankūs. Dauguma centrų yra pakankamai įspūdingi. Todėl didžiausias jų išskirtinumas yra neakivaizdus. Niekas nemato sienose užprogramuotų sprendimų, kurie įtakoja ploto efektyvumą. Jei nėra patyrusių žmonių namie, plėtotojai kreipiasi į didžiąsias nekilnojamo turto patarėjų kompanijas. Pas mus tiesiog geriau palaukia, kada vėl tariamai trūks butų arba biuro patalpų. Nesulaukę atiduoda dar vienai maisto prekių parduotuvės dėžutei. Vilniuje yra dešimtys galimų projektų, tačiau paskatos kažką keisti nėra, nes nematome ir užsidariusių nelaimėlių. Bet koks bandymas pigiau pasiekti vartotoją yra toleruojamas.

Dar mėgstama negandas nurašyti internetui. Iš inercijos, nes modernūs prekybininkai jau suprato, kad internetas negyvuos be fizinių parduotuvių, o fizinės  - be elektroninės komercijos gyvena visai neblogai. Tik trūksta išskirtinių vietų.

Pasikartosiu, gyvename rezervate, Europos centre, kur kai kas yra atvirkščiai nei likusiame pasaulyje. Tik kaip sakoma tautosakoje, šuo ir kariamas pripranta.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.worldpress.com 2016 m. vasario 18 d.

Kodėl prekybos centrų pajamos, lankytojų srautai ir netgi investicijos, apie kurias atverdami duris išdidžiai skelbė patys centrai, yra po devyniais užraktais slepiama paslaptis? „Veido“ sudaromam reitingui šiuos duomenis pateikė vos keli iš dviejų dešimčių Lietuvoje veikiančių prekybos centrų.

Aušra Pocienė

Šiemet, vertindami prekybos centrus, nusprendėme nesidairyti į blizgančius jų fasadus, o pasiremti objektyviais duomenimis, kurie geriausiai apibūdina bet kurio prekybos centro sveikatą. Ketinome prekybos centrus reitinguoti pagal vienam kvadratiniam metrui tenkančią apyvartą, lankytojų srautų dydį ir kitus aiškius bei objektyvius kriterijus. Tačiau ši informacija, pasak daugumos prekybos centrų atstovų, yra konfidenciali. Pasidalyti ja sutiko tik „Europa“, VCUP ir „Panorama“ su išlygomis, todėl prekybos centrų šį kartą nereitingavome.

„Nesame pribrendę tokiam viešumui“, – teisinasi prekybos centrų atstovai. Tačiau atrodo, kad konfidencialumu daugeliu atveju dangstoma ne itin sėkminga veikla, o galbūt ir nemaži prekybos centrų nuostoliai.

Apie tai gana atvirai ir nevyniodamas žodžių į vatą kalba prekybos centrų ekspertas Laurynas Mituzas. Pasak jo, akivaizdu, kad Lietuvoje prekybos centrai veikia žemiau reikiamo efektyvumo lygio, o jų pajamos, skaičiuojant nuomojamam kvadratiniam metrui, yra palyginti labai mažos.

„Visame pasaulyje prekybos centrų valdytojų misija yra padėti apginti prekybininkų antkainius. Todėl ne tik siekiama, kad prekybos centras būtų pats gražiausias, turėtų geriausius nuomininkus, geriausią valdymą, prekes bei paslaugas ir pritrauktų pirkėjų, bet apie tai ir komunikuojama. Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Prekybos centrai savo nuomininkams padeda prekiauti, skelbdami, kad čia yra pigiau, viliodami akcijomis ir nuolaidomis. Sakykite, ar Kalėdos nėra priežastis leisti pinigus? O mes vėl girdime apie pirkėjų laukiančias stulbinančias nuolaidas, akcijas, prekes už pusę kainos. Ir taip prekiaujama ne du kartus per metus, kaip visame civilizuotame pasaulyje, o ištisus metus“, – sako L.Mituzas, į Lietuvą atvedęs ne vieną užsienio prekybos kompaniją, tarp jų ir suomių drabužių tinklą „Seppala“, šiuo metu besitraukiantį iš Baltijos šalių ir Rusijos.

Pasitraukimo priežastis, pasak L.Mituzo, – mažas pelningumas. Dėl to Lietuvą lankstu apeina ir kiti tarptautiniai investuotojai bei prekybininkai.

„Europoje yra pakankamai daug prekybininkų, kurie norėtų ateiti į Lietuvą, tačiau nenori būti esamuose prekybos centruose, nes jų netenkina kvadratinio metro apyvarta. O naujų geresnių centrų Lietuvoje niekas nestato. Jau penkerius metus po to, kai 2009 m. duris atvėrė „Ozas“, Vilniuje neatsirado nė vieno naujo prekybos centro ir artimiausiu metu neatsiras. Ką tai reiškia? Kad verdame savo sultyse ir sukamės uždarame rate: neaugame, netobulėjame, nejudame į priekį“, – vertina prekybos centrų specialistas.

Tačiau atrodo, kad Lietuvoje naujų prekybos centrų niekas nė nepasigenda, vartotojams jų irgi tarsi netrūksta.

„Klausimas galbūt turėtų būti formuluojamas ne apie vartotojo nenorą ar negalėjimą pirkti, leisti pinigų, bet apie prekybos centrų nesugebėjimą tų pinigų pritraukti, – atremia L.Mituzas. – Akivaizdu, kad dirbdami neefektyviai prekybos centrai pritraukia tik nedidelę vartojimui skirtų pinigų dalį. Tuo tarpu vien Vilniaus gyventojų perkamoji galia, arba vartojimo išlaidos, siekia apie 9 mlrd. Lt per metus. Žmonės turi pinigų, bet jie guli banko sąskaitose arba išleidžiami kitur.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau tampa įprasta, kad nemokamos pramogos prekybos centruose privilioja kur kas daugiau žiūrovų nei svarbios mieste vykstančios parodos ir koncertai kartu sudėjus, netgi valstybinėms šventėms skirti miesto renginiai.
Didžiules lankytojų minias pritraukė ir šioms Velykoms skirti renginiai didžiuosiuose sostinės prekybos centruose. Pavyzdžiui, vien „Oze“ kovo 23-iąją, šeštadienį, kai vyko priešvelykiniai renginiai ir visi atėjusieji buvo dosniai vaišinami saldumynais, apsilankė daugiau nei 22 tūkst. žmonių. Vilniečiai atėjo pasižiūrėti ne tik renginių, bet ir įspūdingų velykinių dekoracijų, tarkime, milžiniško aptvaro su daugybe tikrų viščiukų. „Miesto vaikams, kurie neturi senelių kaime, tai tikra pramoga“, – sakė viena į renginį atėjusi vilnietė.
„Tai priklauso ir nuo oro, ir nuo didelių mieste vykstančių renginių ar algų dienų, bet skaičiuojame, kad per renginius lankytojų srautas mūsų prekybos centre vidutiniškai padidėja iki 30 proc.“, – sako „Ozo“ vadovė Inga Navickaitė.
Tuo tarpu prekybos ir pramogų centro „Panorama“ generalinė direktorė Amelija Rudenko-Navickienė pastebi, kad vykstant renginiams lankytojų padaugėja nuo 20 iki 100 proc.
Suprasdami, kad vien parduotuvėmis pirkėjų nebepriviliosi, didieji prekybos ir pramogų centrai kas mėnesį surengia po keletą didelių nemokamų renginių – į šeimas orientuotų koncertų, spektaklių, cirko pasirodymų ar madų šou, čia organizuojama ir vis daugiau tarptautinių parodų (pavyzdžiui, žmogaus kūno anatomijos paroda „Panoramoje“, Leonardo da Vinci išradimų, „Formulės 1“ bolidų, dinozaurų parodos „Oze“ ir kt.). Būtent tarptautinės parodos ir pritraukia į prekybos centrus didžiausius lankytojų srautus.
Tiesa, atėję smalsuoliai piniginių atverti neskuba: kaip pastebi „Ozo“ vadovė I.Navickaitė, parduotuvių apyvartos didėja mažiau, nes dalis žmonių ateina ne pirkti, o tik papramogauti. Bet, regis, šios išlaidos prekybos centrams atsiperka: dėl renginių parduotuvių apyvartos paprastai šokteli maždaug 10–30 proc., o per į pardavimą orientuotus renginius – net ir po kelis kartus.

„Veidas“ sudarė 2012 m. prekybos tinklų reitingą ir domėjosi, su kokiais iššūkiais susidurs prekybininkai, į Lietuvą įžengus vokiečių mažmeninės prekybos milžinui „Lidl“.

2012 m. prekybos tinklų reitinge lyderiai išlieka tie patys: 1–2 vietas ir toliau dalijasi „Maxima“ bei „Iki“. Šie prekybos tinklai Lietuvoje valdo daugiausiai parduotuvių, o „Veido“ sudaryto pirkinių krepšelio kaina juose pati mažiausia. Šie prekybos tinklai kartu yra ir viešiausi, noriai teikiantys apie save informaciją, o nuo to taip pat priklauso jų galutinė vieta reitinge.
Tai vienos svarbiausių priežasčių, kodėl patrauklia aplinka ir dėmesingumu pirkėjams išsiskiriantis „Rimi“ prekybos tinklas šių metų reitinge tėra penktoje vietoje ir nusileidžia netgi „Aibei“, nors šio prekybos įmonių aljanso parduotuvės, įsikūrusios daugiausia mažuose provincijos miestuose bei degalinėse, nė iš tolo neprilygsta akiai malonioms „Rimi“ parduotuvėms.
„Rimi“ parduotuvių tinklas skaičiumi kol kas tebėra vienas kukliausių – įmonei Lietuvoje priklauso 44 parduotuvės, o pirkinių krepšelio kaina, kuri reitinge vertinama didžiausia taškų suma, jame šiemet buvo pati didžiausia. Be to, dalies duomenų, tokių kaip šių metų apyvarta, klientų skaičius ar labdarai skiriamos lėšos, „Rimi“, priešingai nei dauguma kitų tinklų, apskritai neskelbia, o tokį sprendimą motyvuoja savo akcininkų – Švedijos ICA grupės politika bei apribojimais, taikomais biržoje kotiruojamoms įmonėms.
Taigi šiemet gana netikėtai į trečią reitingo vietą iškopė po „Aibės“ prekės ženklu net 544 atskirų savininkų valdomas parduotuves subūręs prekybos įmonių aljansas. Galima pastebėti, kad „Aibė“, pasirinkusi kitą kryptį nei didžiąją dalį rinkos išsidaliję prekybos tinklai – aptarnaujanti ne tokį reiklų provincijos pirkėją ir turinti mažų parduotuvių daugiausia gyvenamuosiuose rajonuose, pastaraisiais metais gerokai sustiprino savo pozicijas ir pretenduoja užimti penktojo konsoliduoto prekybos tinklo Lietuvoje nišą, nors tarpusavyje „Aibės“ bei „Maximos“ ar „Iki“ parduotuvės iš tiesų sunkiai palyginamos.
Tačiau viena didžiausių šių metų prekybos tinklų reitingo staigmenų – beveik visuose prekybos tinkluose sumažėjusi „Veido“ sudaromo krepšelio kaina. Ankstesniais metais krepšelis brango, o šiemet gana pastebimai atpigo. Pavyzdžiui, „Aibės“ krepšelis šiemet, palyginti su 2011 m., pigesnis net vienuolika, o „Maximos“ – dešimčia litų. Krepšelis nuo keturių iki devynių litų atpigo ir kituose tinkluose, tik „Rimi“ beveik nepakito. Na, o palyginus atskirų prekių kainas aiškiai matyti, kad prekybos tinklai šiemet kainas vengė didinti – priešingai, jos arba šiek tiek mažėjo, arba išliko tokios pat.
Be abejo, tokias tendencijas lėmė vis dar sudėtinga gyventojų ekonominė padėtis. Kita vertus, kas galėtų paneigti, kad prekybos tinklai jau mažina savo apetitą rengdamiesi triukšmingam vokiečių mažmeninės prekybos milžino „Lidl“ atėjimui?

Kodėl „Lidl“ nori būti Lietuvoje

Pirmosios „Lidl“ parduotuvės 1973 m. atidarytos Vokietijoje, o šiandien šį mažų kainų tinklą sudaro jau apie 10 tūkst. parduotuvių, kurių yra visose ES šalyse, išskyrus Baltijos valstybes. Tad didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų akcininkai ir vadovai jau kuris laikas bent moraliai rengiasi tam, kad anksčiau ar vėliau „Lidl“ įžengs ir į Lietuvą.
Pirmasis „Lidl“ bandymas įeiti į mūsų rinką 2002–2005 m. baigėsi nesėkme: nors ir įsigijo čia nemažai sklypų bei pastatų, Europos prekybos galiūnas Lietuvoje taip ir neatidarė nė vienos parduotuvės, o galiausiai visą įsigytą nekilnojamąjį turtą pardavė ir iš Lietuvos pasitraukė. Tuomet kalbėta, kad „Lidl“ akcininkai nuleido rankas susidūrę su milžiniška Lietuvos biurokratija ir korupcija.
Dabar istorija kartojasi: pastaraisiais metais „Lidl“ vėl aktyviai supirkinėja sklypus visoje Lietuvoje. „Ober-Haus“ duomenimis, šiuo metu šis Europos mažmenininkas yra aktyviausias žaidėjas apmirusioje Lietuvos komercinių žemės sklypų rinkoje. Nors kada bus atidarytos pirmosios „Lidl“ parduotuvės, tebėra neaišku – „Lidl“ atstovai šio prekybos tinklo planus Lietuvoje slepia po paslapties šydu. Tai nestebina: „Lidl“ seniai garsėja kaip viešumo vengianti įmonė.
Vis dėlto kokie galimi tolesni scenarijai? Nereikėtų atmesti galimybės, kad „Lidl“ atstovai ir šįkart tik „uostinėja“ Lietuvos rinką, o pamatę, kad verslo čia pradėti neverta, vėl pasipustys padus. „Veido“ šaltiniai didžiuosius Lietuvos prekybos tinklus valdančiose bendrovėse teigia, kad „Lidl“ būdinga ilgai analizuoti naujas rinkas, įsigyti jose nekilnojamojo turto ir net pasamdyti darbuotojų, bet tai dar nereiškia, kad aukščiausi šio tinklo vadovai tikrai yra apsisprendę atidaryti toje šalyje parduotuvių. „Lidl“ akcininkams labai svarbios ilgalaikės perspektyvos, o parduotuvės kuriamos tik sulaukus tinkamiausio momento.
Pasak vieną didįjį Lietuvos prekybos tinklą valdančios bendrovės akcininko, kuris nenorėjo būti įvardytas, tokiam mažmeninės prekybos milžinui nusipirkti keletą sklypų Lietuvoje nėra reikšmingas įvykis, tuo labiau kad jo akcininkai puikiai prisimena, jog pirmuoju bandymu eidami į Lietuvos rinką iš perparduotų sklypų sugebėjo netgi neblogai uždirbti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet nuožmūs prekybos tinklų karai liovėsi: jie vis dar varžosi siūlydami nuolaidas, bet tai jau nebe kova, o savotiškas žaidimas, naudingas prekybininkui, o ne pirkėjui.

Prekybos tinklai užkasė karo kirvį: kainos juose susilygino ir didesni skirtumai išryškėja tik per akcijas, kurios paeiliui (o kartais net tuo pat metu) taikomos toms pačioms prekėms visuose didžiuosiuose prekybos tinkluose.
Prekybos tinklai išsidalijo rinkos pyragą ir ramiai sau gyvena: kaip teigia UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas, prekybininkai grumtis dėl vietos po saule nebemato prasmės, nes jau įsitikino, kad dėl jų karų laimi ne jie, o tik vartotojai. Tuo labiau kad Lietuvos mažmeninėje rinkoje tyčia ar netyčia susiklostė prekybininkams, o ne vartotojams palankios konkurencijos sąlygos.
Netgi prekybos tinkluose mirguliuojančios akcijos ir nuolaidos ekspertams panėšėja veikiau į iliuzinę, o ne į realią kainų kovą, nes nuolaidų daug visuose prekybos tinkluose, vieną savaitę jos didesnės viename, kitą – kitame, be to, nuolaidų bumas stebimas ne tik Lietuvos, bet visos Europos mažmeninėje prekyboje, tik ten gal kiek mažesnis.

Nuolaidos ir akcijos – akims dumti

Šių laikų pirkėjas nebenori pirkti be nuolaidos ir prekybininkas į tai reaguoja, bet tai nereiškia, kad save nusiskriaudžia: vienur praranda, kitur atsigriebia. „Tai ekonomiškai subalansuotas žaidimas, padedantis prekybininkams neblogai „pašienauti“ per pirkėjų pinigines. Pirkėjai įprato prie nuolaidų, ieškoti nukainotos prekės tapo savotišku sportu. O tokios akcijos, kaip „Jamam“ „Akropolyje“, per kurias kone pusėje miesto susidaro automobilių spūstys, tik patvirtina, kad gyventojai labai noriai žaidžia pagal tas žaidimo taisykles“, – aiškina G.Umbrasas.
Prekybininkai žino, kad, be prekės su įspūdinga nuolaida, statistinis pirkėjas kartu įsigyja ir krūvą neplanuotų bei ne tokių pigių prekių, o tai ir kompensuoja suteiktas nuolaidas.
Taip net ir siūlydami 30–70 proc. nuolaidas didieji prekybos tinklai sugeba visai neblogai verstis. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. sausio–rugsėjo mėnesį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, mažmeninės prekybos apyvarta Lietuvoje palyginamosiomis kainomis padidėjo 6,4 proc. Antra tiek, 12,3 proc., padidėjo mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis.
„Patarčiau nepasiduoti masinei pirkimo su nuolaida manijai – daugiausiai nereikalingų daiktų prisiperkama kaip tik per išpardavimus, – teigia rinkodaros konsultantas Audrius Savickas. – Aš siūlyčiau planuoti pirkinius, įvertinti savo laiką ir kelionės sąnaudas, o tada gali paaiškėti, kad šilta bandelė iš šalia įsikūrusios kepyklėlės suteikia daugiau džiaugsmo nei dvi bandelės su nuolaida iš didelio prekybos centro kitame miesto gale.“
34-erių metų vilnietis istorikas Remigijus Bunevičius prisipažįsta, kad jau buvo įpratęs rinktis parduotuves, kuriose apsipirkti, pagal siūlomas nuolaidas, kol vėliau skaičiuodamas šeimos biudžetą įsitikino, kad pirkdamas ten, kur neva nuolaidų daugiau, išleidžia tokią pat sumą arba netgi didesnę.
„Nepasiteisino ir idėja iš karto įsigyti didesnį kiekį prekių, siūlomų su gera nuolaida. Pavyzdžiui, sykį nusipirkome penkiolika pakų tualetinio popieriaus po dvylika ritinėlių, bet jie tik užėmė vietą namuose, nes kol visą šį kiekį sunaudojome, tokios pat ir dar geresnės kainos buvo pasiūlytos dar kokius penkis kartus“, – teigia R.Bunevičius. Jo įsitikinimu, nuolaidos gerai tada, kai sugebi pirkti tik tai, ko tau iš tikrųjų reikia.

Maža konkurencija

Taigi reali konkurencija tarp prekybos centrų nėra didelė, o tai jiems leidžia laikyti santykinai didesnes kainas. Anksčiau manyta, kad prekybos tinklus mažinti kainas privers populiarėjantys ūkininkų turgeliai ir nedidelės specializuotos parduotuvėlės, kurių šalyje pamažu daugėja, tačiau didesnių permainų rinkoje tai nesukėlė: prekybos tinklai patys ėmė kurti kaimo ar ekologiškų prekių skyrius ir jau spėjo numarinti kai kurias naujas mažas parduotuvėles, o šalia prekybos centrų įsikuriantys ūkininkų turgeliai jiems netgi naudingi, nes, kaip sako žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius, tomis dienomis, kai veikia turgeliai, prekybos tinklų apyvarta netgi padidėja. „Mes ne konkuruojame, o vieni kitus papildome“, – atskleidžia jis.
Šiuo metu skirtingose Vilniaus ir Kauno vietose tam tikromis dienomis veikia 37 ūkininkų turgeliai.
Na, o kad kainos prekybos tinkluose susilygino, patvirtina ir savaitraščio „Veidas“ sudarytas 2011 metų prekybos tinklų reitingas, kurį rengdami lyginome tinklus pagal trylika skirtingų kriterijų. Kasmet to paties „Veido“ skaičiuojamo pirkinių krepšelio suma tarp didžiausių prekybos tinklų šiemet skiriasi vos iki poros litų.
Didesne prekių krepšelio kaina išsiskiria tik prekybos tinklas „Aibė“, tačiau jis, turintis vos keletą kuklių parduotuvėlių Vilniaus miegamuosiuose rajonuose („Aibė“ labiau įsitvirtinusi provincijoje), joks konkurentas rinkos banginiams. „Aibės“ parduotuvėse dažniausiai perkamos smulkios pavienės prekės, jei ko nors greitai prireikia, taigi šio prekybos tinklo apyvarta mažesnė, todėl ir kainos didesnės. Tiesa, dabar šio prekybos tinklo savininkai elgiasi itin keistai, yra labai paslaptingi ir neteikia jokios informacijos.
Svarbus dar vienas aspektas: „Veido“ sudarytas prekybos tinklų reitingas patvirtina, kad Lietuvoje sparčiai kyla kainos, – per metus pabrango net keturiolika iš dvidešimt penkių mūsų krepšelio prekių. Pavyzdžiui, tų pačių prekių krepšelis (atkreipiame dėmesį, kad buvo pakeistos tik dvi prekės, nes jų parduotuvėse šiemet neberadome) pirmą vietą reitinge užimančiame prekybos tinkle „Maxima“ šiemet kainuoja 21 Lt brangiau nei pernai. Prekybos tinkle „Iki“ krepšelis pabrango mažiau – nuo 143,79 iki 152,16 Lt, taigi kiek daugiau nei 11 Lt. Beje, „Iki“ pagal krepšelio kainą šiemet pralenkė pernai metų lyderę „Maximą“.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet baltarusių, atvykstančių į mūsų šalies prekybos centrus, palyginti su praėjusiais metais, pagausėjo dvigubai, beveik pusantro karto daugiau jie palieka ir pinigų. Nemažai daliai mūsų prekybininkų tokie kaimynų apsilankymai padeda išgyventi.

Prieš dvi savaites baltarusių antplūdžio sulaukė Vilniaus prekybos ir pramogų centras „Ozas“. Per savaitgalį čia apsipirko apie 10 tūkst. svečių iš kaimyninės šalies. Centro vadovai suskaičiavo penkiolika autobusų iš Baltarusijos, be to, kas trečias automobilis buvo su šios šalies numeriais. Tiek daug svečių mūsų prekybininkai sulaukė, paskelbę iki 70 proc. nuolaidas. Tačiau ir praėjusį ar bet kurį kitą įprastą savaitgalį baltarusiai būriais traukia į Vilniaus prekybos centrus. Atvyksta sausakimšas greitasis traukinys Vilnius–Minskas, kelionių agentūros veža autobusais, nemažai baltarusių važiuoja ir savo automobiliais ar reisiniais autobusais.

Jau beveik metus baltarusiai sudaro 10–30 proc., o atskirose parduotuvėse – net 50 proc. visų klientų. Vidutinė vieno svečio iš Baltarusijos pirkinių krepšelio suma siekia 200–300 eurų. Tad kaimynai su kaupu kompensuoja mūsų prekybininkų patiriamus nuostolius dėl smukusios lietuvių perkamosios galios. Nepanikuoja jie ir dėl to, kad nemaža dalis lietuvių kas savaitgalį plūsta į Lenkijos turgavietes bei prekybos centrus.

Kaimyninėje šalyje mūsų tautiečiai perka viską: maisto produktus, drabužius, avalynę, baldus, buitinę techniką, statybines medžiagas. Kaip, beje, ir baltarusiai pas mus. Tik mūsų kaimynai dažnai šluoja lentynas nesirinkdami net dydžių, nesivargina užsukti ir į matavimosi kabinas.

Prekybos ir pramogų centre „Akropolis“ sutiktas baltarusis Vitalijus, atvykęs apsipirkti su žmona Galina ir dviem giminaičiais, sakė, kad į Vilnių važiuoja pirkti to, ko nėra Baltarusijoje. Maisto Lietuvoje jis neperka, nes baltarusiški produktai gerokai pigesni, o lietuviškų gana didelis pasirinkimas ir Baltarusijoje.

Trečią kartą specialiai į „Akropolį“ iš Minsko atvažiavęs vyras įsigijo dvejus džinsus, keliasdešimt porų kojinių, apatinių drabužių, penkis megztinius, dvidešimt marškinių. Jo žmona pirko paltą, trejas kelnes, palaidinių, suknelę. Būtiniausių drabužių pora nupirko sūnui, taip pat įsigijo televizorių, elektrinį virdulį, keturias vazas, nuotraukų rėmelių, kitų interjero aksesuarų. „Pas mus nėra jokių įdomesnių, gražesnių daiktų. Perku ne tik sau, bet ir anytai, mamai, sesei, lauktuvių parvežu draugėms. Ieškom tik visame pasaulyje žinomų gamintojų vardų. Nors tokios prekės ir daugiau kainuoja, Baltarusijoje jų arba visai nėra, arba jos tris keturis kartus brangesnės“, – atskleidžia ponia Galina.

Ji tvirtina, kad net ir susimokėjus už vizą 60 eurų tos pačios prekės Lietuvoje atsieina kelis kartus pigiau nei Baltarusijoje, nes už pirkinius galima susigrąžinti dar ir sumokėtą PVM. Tokia lengvata gali pasinaudoti ne Europos Sąjungos piliečiai, Lietuvos parduotuvėse, pažymėtose „Tax Free Shopping“ ženklu, perkantys prekių už daugiau kaip 200 Lt.

Ponios Galinos giminaitė Katia priduria, kad nei ji, nei dauguma tautiečių netaupo pinigų atvykę į Lietuvą, nes nerimauja, kad Baltarusijos rubliai bet kada gali dar labiau nuvertėti. „Nors ekonominė padėtis pas mus dabar stabilesnė nei pavasarį, kai kainos kilo ne dienomis, bet valandomis, o buitinių prekių lentynos buvo tuščios, vis dėlto geriau pinigus išleisti, negu atsibudus vieną rytą sužinoti, kad liko tik trečdalis turėtos sumos“, – mano ponia Katia.

Lengvai leidžia pinigus

Kalbinti svečiai iš Baltarusijos tikino nė karto nenusivylę prekių kokybe, jiems patinka ir lietuviškas maistas, ir pramogos, tačiau juos stebina, kad ne visose parduotuvėse ir kavinėse gali susikalbėti. Pasak ponios Galinos, nemažai pardavėjų net drabužių dydžio rusiškai negali nurodyti. Be to, daugelį baltarusių erzina pasienyje nusidriekusios kilometrinės eilės. Dažnai, kad įvažiuotų į mūsų šalį, jiems tenka laukti tris keturias valandas.

Baltarusiams keliones į Lietuvą organizuojančios kelionių agentūros „Sunny Travel Baltic“ direktorė Kristina Smyk-Boguško mano, kad supaprastinus tvarką pasienyje į mūsų šalį atvyktų dar daugiau svečių iš Baltarusijos. Mat dabar kai kurie nevažiuoja tik todėl, kad nereikėtų pusdienį stovėti prie sienos.

Ponios Kristinos nuomone, prekybininkai taip pat galėtų labiau pasistengti, kad kaimynų atvyktų daugiau. „Jeigu pardavėja galėtų rusiškai išsamiau papasakoti apie prekes, pasiūlyti kokybiškesnių, nors ir brangesnių, baltarusiai dar daugiau pinigų paliktų mūsų parduotuvėse. Jie lengvai leidžia pinigus – per daug nesirenka, ką pirkti, neabejoja dėl kokybės. Teko lydėti vieną ponią, kuri apatinį trikotažą, kainuojantį daugiau kaip 200 Lt, pirko net nesimatavusi“, – baltarusių įpročius atskleidžia K.Smyk-Boguško.

Beje, svečiai iš kaimyninės šalies pas mus atvyksta ne tik apsipirkti – nemažai jų lankosi ir užsienio atlikėjų koncertuose, mėgaujasi SPA procedūromis. Vis dėlto pagrindinis jų tikslas – pirkti. Net tie, kurie į Lietuvą važiuoja kaip į turistinę kelionę, pasak K.Smyk-Boguško, ekskursijose praleidžia mažiau laiko nei parduotuvėse.

„Prieš keletą metų apsipirkti į Lietuvą važiuodavo dažniausiai Baltarusijos verslininkai, turintys reikalų mūsų šalyje. Tačiau vėliau apie mūsų šalį, kaip gerą vietą pirkti, sužinojo vis daugiau baltarusių ir šiandien nemažai jų daliai atvažiuoti į Vilnių tris keturis kartus per metus tapo įpročiu. Savaitgaliais automobilių stovėjimo aikštelėje suskaičiuojame po kelis šimtus automobilių su baltarusiškais numeriais“, – teigia Vilniaus „Akropolio“ valdytojas Česlovas Urbonavičius.

Pirkėjų iš Baltarusijos nemažės

Norint atvykti į Lietuvą baltarusiams reikalinga viza, prisideda transporto išlaidos, be to, ir laiko nemažai sugaištama, todėl jie dažniausiai iškart perka po kelis televizorius, drabužių visai šeimai ir visam sezonui.

UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ konsultantas Justas Gavėnas pastebi, kad baltarusiai lentynas šluoja ne tik prekybos bei pramogų centruose, bet ir mažesnėse parduotuvėse. Štai prie Vilniaus Liepkalnio gatvėje įsikūrusio prekybos centro „Maxima“ savaitgaliais kas antras stovintis automobilis – su baltarusiškais numeriais.

„Neseniai mačiau, kaip keli baltarusiai krovėsi į vežimėlį visas iš eilės kojines, net nežiūrėdami dydžio. Alkoholio skyriuje išgirdau kito baltarusio pokalbį telefonu. Paklausęs, ką šiandien gersim, jis išgirdo klausimą, ko galima nusipirkti. Kai klausėjas sužinojo, kad yra visko, patarė ir pirkti viską. Tad parduotuvėje vyras ėmė po tris įvairių rūšių gėrimų butelius, kainuojančius po 300–400 Lt“, – pasakoja J.Gavėnas. Ir priduria, kad vidutinis baltarusio namų ūkio apsipirkimo čekis Lietuvoje maždaug trisdešimt kartų didesnis nei lietuvio. Tad mūsų prekybininkai svečių iš Baltarusijos laukia išskėstomis rankomis.

„Ši pirkėjų grupė labai svarbi, nes jų pirkinių krepšelis didžiausias. Baltarusiai ir rusai dažniausiai apsiperka per išpardavimus. Tuomet bendra visų čekių suma skaičiuojama tūkstančiais“, – aiškina L.Panovienė.

„Ozo“ vadovė Inga Navickaitė teigia, kad daugeliui šiame prekybos centre įsikūrusių parduotuvių išgyventi padeda tik baltarusių finansinės injekcijos. Tad organizuojamos įvairios reklamos kampanijos Baltarusijoje apie galimybę pigiau apsipirkti mūsų šalyje, bendradarbiaujama su kelionių agentūromis. Daugelyje prekybos centrų turistams naudinga informacija pateikiama anglų ir rusų kalbomis lankstukuose, per garsiakalbį net pranešama apie mokesčių grąžinimą.

Svečių patogumui iš autobusų stoties į „Akropolį“ ir atgal kiekvieną dieną kas valandą kursuoja mikroautobusas. Įmonės „Toks“ generalinis direktorius Arūnas Indrašius pastebi, kad savaitgaliais baltarusiai dažniausiai atvažiuoja iš Gardino, Lydos, Minsko ir visi grįžta su dideliais nešuliais. Jo nuomone, sumažėję baltarusių srautai Lietuvos prekybininkams būtų didelė netektis.

Tačiau kol ekonominė ir politinė padėtis Baltarusijoje nėra stabili, kaimynų mūsų šalies prekybos centruose nemažės. Ypač daug jų leis pinigus Lietuvos parduotuvėse prieš Kalėdas ir sausio pradžioje. Mat švęsti didžiąsias metų šventes apsipirkdami ir pramogaudami Lietuvoje įprato nemažai baltarusių.

Daugės parduotuvių, orientuotų į baltarusius

UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ konsultanto Justo Gavėno komentaras

Pirkėjai iš Baltarusijos didina tik Vilniaus regiono prekybininkų pajamas, tačiau taip kompensuoja smunkantį vartojimą mažesniuose miestuose. Tad sumažėję baltarusių srautai suduotų nemažą smūgį mūsų verslininkams. Ypač nukentėtų prekiaujantieji brangesniais užsienio prekių ženklais. Mat pirkėjai iš Baltarusijos dažniausiai perka tik žinomų gamintojų produkciją, kurios jų šalyje nėra. Prognozuočiau, kad ateityje baltarusių Vilniaus prekybos centruose nemažės: pas mus jiems patogu atvažiuoti, be to, pirkdami įvarius daiktus, jie investuoja savo pinigus, kad šiems nuvertėjus neprarastų santaupų.

Neabejoju, kad ilgainiui verslininkai, jausdami kaimynų poreikį apsipirkti mūsų šalyje, atidarys naujų parduotuvių Minsko plente, taip pat stengsis patenkinti baltarusių poreikius, todėl priims daugiau pardavėjų, kalbančių rusiškai.

Tačiau vien tik iš baltarusių mūsų prekybininkai neišgyventų. Didžioji dalis pirkėjų – vis dėlto lietuviai.

Po porą metų užsitęsusio nuosmukio, gyventojai pamažu pradeda vėl daugiau pirkti: pamažu gerėja beveik visi mažmeninės prekybos apyvartos rodikliai, – pastebi SEB banko šeimos finansų ekspertė.

„Sunkmečiu išaugęs žmonių susidomėjimas alternatyviomis reikalingų daiktų pirkimo galimybėmis nemažėja ir pradėjus gerėti ekonominei situacijai. Gyventojai vis daugiau perka internetu, paštu, pigesnių prekių įsigyja lankydamiesi užsienyje,“ – teigia SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.
Šalies vidaus prekybos statistika rodo, kad pamažu pirkėjai sugrįžta į parduotuves. Pavyzdžiui, nespecializuotų parduotuvių, kuriose daugiausia prekiaujama maistu (tarp šių parduotuvių rikiuojasi ir didieji prekybos centrai), apyvarta per pirmus aštuonis šių metų mėnesius yra maždaug 7 proc. didesnė negu per atitinkamą praėjusių metų laikotarpį. „Paprastai vartoti daugiau pradedama tik po kurio laiko, kai pastebimas bendras ekonomikos augimas, mat gyventojų pajamos pradeda didėti šiek tiek vėliau negu įmonių“, – sako J. Varanauskienė.
„Palyginę pirmus aštuonis šių metų mėnesius su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, matome, kad  naudotų daiktų parduotuvių, užsakomojo pirkimo paštu ir internetu apyvartos augimo tempai kur kas įspūdingesni negu įprastų parduotuvių“, – sako J. Varanauskienė. Kaip rodo Statistikos departamento pateikiami duomenys, paštu ir internetu bei naudotų daiktų per pirmus aštuonis šių metų mėnesius šiemet nupirkta vidutiniškai po 30 proc. daugiau negu pernai per tą patį laikotarpį. Apie dažnesnes ir didesnes Lietuvos gyventojų išlaidas užsienyje galima spręsti ir iš atsiskaitymo kortelėmis statistikos: Lietuvos banko duomenimis, Lietuvoje išduotų mokėjimo kortelių operacijų, atliktų užsienyje, suma šiais metais yra didesnė vidutiniškai 25 proc. didesnė negu pernai.
„Sunkmečiu įgyti įgūdžiai ieškoti pigesnių prekių nepamirštami ir ekonomikai atsigaunant. Pasimokę iš krizės, gyventojai ir toliau ieško galimybių mokėti už prekes mažiau: domisi akcijomis ir nuolaidomis, ieško informacijos apie prekes ir jų kainas ne tik aplinkinėse parduotuvėse, drąsiai derasi”, – teigia ekspertė.
Tačiau kartais iš pirmo žvilgsnio racionalus pirkimas gali lemti visai nepageidautinas pasekmes. „Nereikėtų pamiršti, kad aklas mažesnių kainų vaikymasis kartais gali duoti priešingų rezultatų: susiviliojus nuolaidomis, prisiperkama nereikalingų daiktų. Išlaidos perkant internetu, kai nereikia kelti kojos iš namų, taip pat ne visada būna apgalvotas. Kad atrastos galimybės pirkti pigiau nepakenktų pačiam pirkėjui, svarbu nepamiršti tokius pirkinius ir toliau kruopščiai planuoti ir tokio plano laikytis“, – perspėja šeimos finansų ekspertė.

Didžiosios parduotuvės ir prekybos centrai, regis, rado neblogą išeitį, kaip išgyventi smukus vartojimui ir pirkėjų srautams – jie virsta paslaugų centrais ir teikiamomis paslaugomis kompensuoja apyvartos praradimus.
Sunkmetis privertė prekybos centrus keistis – juose itin padaugėjo įvairių smulkių paslaugų, kurių teikėjai pastaruoju metu masiškai kūrėsi ne tik prekybinėse erdvėse tarp prekybinių patalpų, bet ir neretai užpildydavo dėl nuomininkų išėjimo atsiradusias tuščias patalpas. Pavyzdžiui, Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje (VCUP) veikia batų taisykla, siuvykla, drabužių valykla, mobiliųjų telefonų, nešiojamųjų kompiuterių ir laikrodžių taisyklos, automobilių plovykla, šokių studija, – ir tai dar ne visos čia teikiamos paslaugos. Jų įvairovė panaši ir kituose didžiuosiuose prekybos centruose.
“Jau teikiame praktiškai visas smulkias paslaugas, – sakė VCUP gen. direktorės pavaduotoja Valentina Ramanauskienė. – Tai tikrai pasiteisino, nes gyventojams tai labai patogu: mes įsikūrę biurų apsuptyje ir jų darbuotojai, taupydami savo laiką, pietų metu ar iš karto po darbo gali pas mus sutvarkyti visus reikalus bei džiaugtis laisvu vakaru namuose.” Tokia veiklos kryptis VCUP padeda kasdien pritraukti apie 10–11 tūkst. lankytojų, iš kurių daugiau nei kas antras parduotuvėje ką nors nusiperka, pavalgo ar pasinaudoja kokia nors paslauga, šiuo metu išnuomotos ir visos prekybinės patalpos.
Per sunkmetį įkurtos kompiuterių taisymo įmonės “Getpele” vienas savininkų Žilvinas Kančiauskis sako, kad kiekvienas jų skyrius “Akropolyje”, “Oze” ar VCUP per mėnesį aptarnauja vidutiniškai po 100 klientų. Pasak verslininko, tai gana geras rezultatas, todėl įmonė planuoja plėtrą – dar viename prekybos centre atidaryti ketvirtą kompiuterių taisyklą “Pelės” pavadinimu. “Žmonės naudojasi mūsų paslaugomis, nes siūlome ilgą darbo laiką, be to, dirbame ir sekmadieniais. Patogu ir dėl to, kad smulkesni defektai gali būti pašalinti net ir kliento apsipirkimo metu”, – sakė Ž.Kančiauskis. Be to, prekybos centrai smulkiesiems verslininkams – įvairių paslaugų teikėjams, siūlo patrauklias nuomos sąlygas. Pasak Ž.Kančiausko, verslo pradžia bent jau jų atveju reikalavo tik minimalių investicijų – reikėjo pasirūpinti tik savo kompiuterine įranga.

BFL

Ekonominis sunkmetis lėmė pakitusius Lietuvos gyventojų apsipirkimo įpročius – mažėja prekybos centrams lojalių pirkėjų ir daugėja tokių, kuriems nesvarbu, kur apsipirkti. Abejingų prekybos centrams pirkėjų skaičius Lietuvoje šiemet išaugo iki 38 proc., kai prieškriziniu laikotarpiu, t. y. 2008 metais, jų buvo ketvirtadaliu mažiau – 27 proc. Tai paaiškėjo iš tyrimų bendrovės „TNS LT“ atlikto specialaus vartotojų nuostatų tyrimo, remiantis „States of MindTM“ metodika.

Šiuo metu tik penktadalis, t. y. 19 proc., gyventojų yra prisirišę prie vieno konkretaus prekybos centrų tinklo, nors lankosi ir kituose, kai 2008 m. jie sudarė daugiau nei ketvirtadalį arba 27 proc. visų pirkėjų. Šalyje taip pat sumažėjo vis dar ieškančių savo mėgstamo prekybos centro žmonių – 2008 m. jie sudarė 8 proc. pirkėjų, dabar – tik 4 proc.

„Mūsų tyrimas rodo, kad krizės laikotarpiu tarp šalies pirkėjų įsigaliojo bendra nuostata – jiems nebe taip svarbu, kur pirkti. Tai reiškia, kad prekybos centrai šalyje turi vis mažiau lojalių pirkėjų. Šiai tendencijai įtakos turėjo ir prekybininkų komunikacijoje pradėję dominuoti išpardavimai, kurie vieną dieną žmones traukia į vieną prekybos centrą, kitą – į kitą. Be to, per sunkmetį įvyko ir vertybinis lūžis – priversti labiau kontroliuoti savo išlaidas, daugiau pirkėjų prekybos centrus pradėjo suvokti ne kaip alternatyvą praleisti laisvalaikį, o kaip vietas, kur galima racionaliai apsipirkti“, – teigia tyrimų bendrovės „TNS LT“ rinkos tyrimų ekspertizės vadovė Daiva Plauškaitė.

Sunkmetis žymiai nepakeitė pasyviųjų pirkėjų, besirenkančių iš įpročio, skaičiaus – tų, kurie yra prisirišę prie vieno prekybos centro, tačiau jiems mažai rūpi jo pasirinkimas. Prieškriziniu laikotarpiu jis siekė 26 proc., o šiemet sudaro 30 proc. Neapsisprendusių pirkėjų, kuriems patinka daugiau negu vienas prekybos centras, šiuo metu Lietuvoje yra 10 proc., o 2008 m. šis rodiklis siekė 12 proc.

„Didžiuosiuose šalies miestuose ir prekybos centrų pasirinkimas yra platus, todėl jų atstovams reikia įdėti daugiau pastangų, kad išsiskirtų rinkoje, pritrauktų bei išlaikytų lojalų pirkėją“, – teigia D. Plauškaitė. Mažesnių miestų gyventojai dažniau turi vieną mėgstamą prekybos centrą, lyginant su didžiuosiuose miestuose gyvenančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje gyventojų, kurie prisirišę prie vieno kurio nors prekybos centro, nors lankosi ir kituose, skaičius šiuo metu sudaro 18 proc., Kaune – 13 proc. Tačiau kituose dešimtyje miestų, kurie lieka už didžiųjų miestų penketuko ribų, šis rodiklis siekia net 28 proc.

Minėtas vartotojų nuostatų tyrimas atliktas, remiantis „States of MindTM“, rinkos tyrimų bendrovės TNS sprendimu, leidžiančiu tirti, kaip žmonės pasirenka prekės ženklus. Remiantis šiuo metodu, visi vartotojai rinkoje pagal jų nuostatas konkrečių prekės ženklų atžvilgiu suskirstomi į penkis segmentus: entuziastingus vartotojus, vartotojus iš įpročio, neapsisprendusius, ieškančius ir abejingus vartotojus.

Tyrime dalyvavo 15 metų ir vyresni 15-os didžiausių Lietuvos miestų prekybos centrų lankytojai. Tiesioginio interviu būdu 2008 m. buvo apklausti 455, 2011 m. – 488 šalies gyventojai.