BFL

Pirkėjų elgsenos tyrimą atlikusios rinkos tyrimų bendrovės “GfK CR Baltic” Lietuvos padalinio vadovas Andrius Norkevičius sako, kad tyrimas atskleidė įvairiopą Lietuvos pirkėjo paveikslą.

“Lietuvos pirkėjas – vidutinis europietis arba sumanus išlaidautojas, – teigia A. Norkevičius. – Tyrimas parodė, kad Lietuvos pirkėjų tipai atitinka Europos šalių segmentų vidurkius, o bendra segmentų struktūra artimiausia Prancūzijai.”

Trečdalį Lietuvos pirkėjų (29 proc.) sudaro segmentas “Aš” pirkėjas. Tai toks pirkėjas, kuris nėra labai jautrus kainai, bet impulsyvus ir mėgstantis naujoves. Tokie pirkėjai plaukia priešakyje visų “srovių”. Lietuvoje tai pats didžiausias segmentas, o 60 proc. šio tipo pirkėjų sudaro vyrai. Jame dominuoja pirkėjai iki 29 metų amžiaus (37 proc.).

“Segmentui “Aš” pirkėjas priklausantys lietuviai ieško naujovių, visuomet nori nusipirkti rinkoje naują produktą, – pasakoja A. Norkevičius. – Be to, jam patinka leisti laiką parduotuvėje, ieškoti prekių, kurių vieta nuolat keičiama, jis perka paruoštą maistą ir reaguoja į rinkodaros priemones prekybos vietose, bet jo nevilioja akcijos.

Kitas vyraujantis pirkėjų tipas Lietuvoje – “taupus” pirkėjas (26 proc. visų pirkėjų). Tai pirkėjas, kuris jautrus kainai, yra sąmoningas ir saikingas. Lietuvoje šį segmentą sudaro vyresnio amžiaus žmonės – 61 proc., vyresni nei 40-ies.

“Taupus” pirkėjas lygina kilogramo kainas, perka su pirkinių sąrašu, nes neretai jo ir suplanuotos lėšos pirkiniams ribotos. Be to, jis nesielgs spontaniškai, jo neveiks jokie specialūs rinkodaros veiksmai prekybos vietose.

“Lietuvoje, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje, būti “taupiam” yra labiau būtinybė nei laisvai pasirenkama pozicija ar pirkimo stilius. Lemiami veiksniai šiuo atveju yra nedarbas ar išėjimas į pensiją, labai apribojantys perkamąją galią ir verčiantys ypatingą dėmesį skirti pirkimo išlaidų biudžeto kontrolei, – teigia A. Norkevičius.

Jaunieji pirkėjai dažniau priklauso “nerūpestingųjų” segmentui. Šio tipo pirkėjų Lietuvoje yra 18 proc. Toks pirkėjas orientuotas į prekės ženklą ir kokybę, bet kaina jam nėra pats svarbiausias veiksnys perkant. Panašią dalį – 17 proc. – sudaro vadinamieji “rutininiai” pirkėjai, kurie pirkimą laiko būtinybe, o ne malonumu, ir jie yra ištikimi išbandytiems prekių ženklams ir vienai (“mėgstamiausiai”) parduotuvei.

Mažiausią dalį Lietuvos pirkėjų – 10 proc. – sudaro “bandos instinkto genami” pirkėjai, kurie yra smalsūs, sekantys reklamas, o pirkimu tenkina savo socialinius poreikius – buvimo tarp žmonių ir bendravimo. 60 proc. visų “bandos instinkto genamų” parduotuvių lankytojų sudaro moterys.

Dalis pirkėjų visiškai nenaudoja pirkinių sąrašo. Jie į prekybos centrą ateina ne tik apsipirkti, bet ir praleisti laiko. Dalis sprendimų priimami čia pat.

“Tyrimai rodo, kad 70 proc. sprendimų padaroma parduotuvėje, todėl pirkėjams nereikia pirkinių sąrašo, – pasakoja A. Norkevičius. – Todėl dalis vartotojų parduotuvėje tampa tiesiog pirkėjais, kuriuos veikia prekybos vietos aplinka, prekių išdėstymas ir reklama prekybos vietose, kiti ieško naujų, dar nematytų produktų, treti tiesiog maloniai leidžia laiką parduotuvėse ir kaip prekės patenka į jų pirkinių krepšį, paaiškinti negali”, – teigia tyrimą atlikusios bendrovės vadovas.

Pardavėjai pastarąjį mėnesį perrašė duonos ir pieno produktų kainas į pirkėjams nepalankią pusę. Tiesa, prekybininkai mėgins vilioti pingančiomis daržovėmis.

“Lietuvos rytas” rašo, kad brangsta kone visi pagrindiniai maisto produktai: nuo pieno ar duonos iki žuvies, aliejaus, cukraus. Per pastaruosius mėnesius atpigo nebent vaisiai ar uogos, tačiau tik simboliškai.

Pigiausias cukrus 20 centų iki 3,49 lito pabrango prekybos tinkle “Iki”, 10 centų – iki 3,39 lito pakilo jo kaina “Norfos” parduotuvėse.

Kovą mažmeninės prekybos tinkle “Maxima” 5 proc. pabrango dalis pieno produktų, 10 proc. – dalis duonos ir jos gaminių asortimento.

“Taip nutiko dėl brangstančių žaliavų ir kylančios produktų gamybos savikainos. Beje, dėl didesnės pašarų kainos jau 10 proc. daugiau tenka mokėti ir už šviežią mėsą”, – teigė “Maximos” atstovė Lina Muižienė.

“Iki” tinkle pastarąjį mėnesį tiekėjai 2-5 proc. padidino kai kurių pieno produktų kainas, pabrango ir kai kurie mėsos gaminiai. Iki” parduotuvėse kava pabrango net 15 procentų.

Pasak “Rimi Lietuva” atstovės Ramintos Stanaitytės-Česnulienės, galima tik prognozuoti, kad dalis daržovių ir vaisių vasarą ir rudenį bus pigesni nei dabar. Tai priklausys nuo naujojo derliaus. Daržovės pinga jau dabar, nors ir išaugintos šiltnamiuose bei užsienio šalyse.

Didžiųjų prekybos tinklų diktatą Lietuvos rinkoje bando palaužti populiarėjantys turgeliai ir nedrąsiai dygstančios specializuotos parduotuvėlės.

Jau daugelį metų Lietuvą vadiname prekybos tinklų šalimi. Didžiausi darbdaviai – prekybos tinklai. Populiariausi pardavimo kanalai – prekybos tinklai. Žinomiausi prekės ženklai – ir vėlgi, tikėtina, prekybos tinklai. Beje, didžiulę įtaką jie turi ne tik Lietuvos vartotojams, bet ir gamintojams. Perfrazavus populiarų posakį – jei tavo produkcijos nėra prekybos tinkle, tavęs nėra niekur.

Vis dėlto, nors didieji prekybos tinklai, kaip rodo rinkos tyrimų bendrovės “AC Nielsen Baltics” duomenys, išlieka pagrindinė žmonių apsipirkimo vieta, padėtis iš lėto ima keistis – sunkmečiu gerokai padaugėjo ūkininkų turgelių ir mažų specializuotų parduotuvėlių, kurių Lietuvos didmiesčių veidui labai trūko.

Naujausias “AC Nielsen Baltics” tyrimas rodo, kad per metus pirkusiųjų turguje per pastarąsias keturias savaites pagausėjo 10 proc. – iki 33 proc., o ateityje reguliariai pirkti turguje ketina net 45 proc. apklaustųjų. Turgaus įtaka stipriausiai didėjo 35–44 metų amžiaus grupėje: perkančiųjų turguje padaugėjo net 20 proc. – nuo 16 proc. pernai iki 36 proc. šiemet. Įdomu ir tai, kad turgus smarkiau populiarėja tarp vartotojų, gaunančių ne mažas, o vidutines pajamas.

“Šią tendenciją lėmė didžiuosiuose miestuose populiarėjantys ūkininkų ir ekologiniai turgeliai, kurie pritraukia tiek jaunesnių, tiek diesnes pajamas gaunančių pirkėjų”, – komentuoja “Nielsen Baltic” direktorius Baltijos šalims ir Baltarusijai Artūras Urbonavičius.

Rinkodaros specialistas Linas Šimonis mano, kad tiek nauji turgeliai, tiek specializuotos parduotuvėlės Lietuvoje prigyja dėl to, jog sugebėjo pasiūlyti išskirtinių prekių – gurmaniškų, ekologiškų ir tokių, kokių sunku rasti prekybos tinkluose.

“Jau prieš dvejus trejus metus prognozavau, kad į Lietuvą ateis visame pasaulyje matoma tendencija: dalis žmonių ieškos kitokių prekių, negu siūloma prekybos centruose. Atėjo laikas, kai daugumai pirkėjų pabodo vienodas skonis. Tai nereiškia, kad prekybos centrai išnyks, – tiesiog vartotojai sluoksniuojasi: tas pats žmogus prekybos centre gali pirkti vienas prekes, o specializuotose parduotuvėse ar turgeliuose – kitas”, – mano L.Šimonis.

Tačiau kodėl tokios parduotuvėlės ar ūkininkų turgeliai išplito būtent sunkmečiu? Juk jau daugelį metų lietuviai vis pasigesdavo tokių krautuvėlių, o smulkieji verslininkai piktinosi, kad juos į bankrotą stumia miesto centruose besiplečiantys didžiuliai prekybos centrai. A.Urbonavičiaus manymu, dabartiniai pokyčiai vyksta dėl to, kad prekybos centrų asortimentas supanašėjo, tad smulkieji verslininkai pamatė laisvų nišų – galimybių prekiauti ekologiškomis prekėmis, kitokiu vynu, kosmetika, žalumynais. Ekspertas pabrėžia, kad šiuo metu gerai sekasi būtent segmentinėms krautuvėlėms, o tradicinės senovinės maisto parduotuvės ir toliau merdi.

Viena iš priežasčių gali būti ir ta, kad žmonės ėmė labiau ieškoti sveiko ir šviežio maisto, o tą norą dar labiau paskatino pastaraisiais mėnesiais kilusios diskusijos dėl prekybos centruose parduodamų maisto produktų kokybės, konservantų prifarširuotų gaminių ir bergždžių mėsos paieškų dešrose.

Tiesa, turgaus renesansas paskatino klaidingą visuomenės nuomonę, kad visi dygstantys nauji maisto turgeliai – ekologiniai, o ten parduodami produktai – švieži ir užauginti vietinių ūkininkų. Iš tiesų taip nėra. Pastaruoju metu daugėja informacijos, kad kai kuriuose turgeliuose pardavinėjama ir lenkiška produkcija, ir gaminiai, su ekologija neturintys nieko bendra. Priminsime, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba dėl pažeidimų turgavietėse šiemet gavo 206 vartotojų skundus, iš kurių 58 – pagrįsti.

Tiekėjai: įstatymas nieko nepakeitė

Gausėjančios alternatyvios prekyvietės – tik vienas iš menkesnių iššūkių, su kuriais šiemet susidūrė didieji prekybos tinklai. Didžiausias išbandymas prekybininkams teko dėl 2010 m. vis dar mažėjančio vartojimo, nors jau ir praėjusius metus jie vadino pragariškai sunkiais. UAB “Maxima LT” įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė skaičiuoja, kad šiemet įmonės apyvarta bus apie 7 proc. mažesnė nei 2009 m.

“Šių metų spalio mėnuo buvo pirmas, kai pasiekėme 2009-ųjų apyvartą. Atrodo, kad padėtis stabilizuojasi, tačiau kalbėti apie atsigavimą dar anksti. Tikėtina, kad ateinantys metai bus geresni”, – prognozuoja L.Muižienė.

Jai pritaria ir bendrovės “Palink”, valdančios “Iki” prekybos tinklus, atstovas spaudai Valdas Lopeta, teigdamas, kad stabili pastarųjų mėnesių padėtis leidžia tikėtis vartojimo kilimo kitais metais.

Svarbu tai, kad šiemet pirkėjų prisirišimas prie akcijų ir nuolaidų dar labiau stiprėjo. Pasak V.Lopetos, dabar jau kas antras pirkėjas į krepšelį įsideda bent vieną akcinę prekę, o L.Muižienė papildo, kad per akcijas parduodamų prekių dalis šiuo metu siekia net 25 proc. bendros apyvartos.

Čia derėtų priminti, kad šiemet prekybos tinklų įvaizdį gerokai sudrebino skandalas dėl kylančių maisto produktų kainų – kritikos strėles į keturis tinklus, pasidalijusius prekybos rinką, leido ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir Seimo nariai, nors prekybininkai gynėsi, kad tai gamintojų sumanymas, ir skundėsi, kad jų maržos vis mažėja. Pavyzdžiui, “Maxima” informavo, kad pastangos išlaikyti tas pačias kainas šiemet tinklui kainavo 2 mln. Lt.

Vis dėlto “Veido” kalbinti trys maisto produktų gamintojai, tiekiantys prekes į didžiuosius prekybos tinklus, tikino, kad kylant žaliavų kainoms labiausiai šiemet mažėja gamintojų pelnas. Verslininkai nenorėjo būti įvardyti, nes užrūstinti didžiuosius prekybos tinklus ir iškristi iš jų parduotuvių lentynų kone prilygtų bankrotui. O sunkmečiu dirbti su prekybos tinklais esą tapo gerokai sunkiau – dabar jie kategoriškesni ir nesutinka įsiklausyti į jokius gamintojų argumentus. Į pasipiktinimo sūkurį dėl kylančių kainų patekę tinklai atsisako didinti produktų kainas, kai tiekėjams brangsta žaliavos, ir leidžia suprasti, kad galima tiekti pigesnę, nors ir ne tokią kokybišką produkciją.

Beje, pasak verslininkų, nors šiemet įsigaliojo Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, turėjęs apsaugoti nuo papildomų mokesčių ir nesąžiningų prekybininkų veiksmų, iš esmės niekas nepasikeitė.

“Produkto įvedimo į rinką mokesčio nebėra, lentynos mokesčio nebėra, tačiau liko rinkodaros, apyvartos ir logistikos mokesčiai, kurie yra derybų objektas. Be to, nors anų mokesčių nebeliko, šitų procentas pakilo”, – pasakojo maisto produktų gamintojas. Jis pridūrė, kad, pavyzdžiui, Latvijos prekybos tinkluose galioja tik logistikos mokestis.

“Mūsų tinklai tikrai gana agresyvūs. Kiek kalbamės su gamintojais, jie labai skundžiasi, kad bendradarbiavimo sąlygos sunkios – egzistuoja diktatas, ir nėra kur dingti: arba turi išeiti iš tinklo, kuris užima 30 proc. rinkos, arba suteikti milžiniškas nuolaidas ir atsisakyti savo pelno”, – iš gamintojų girdėtus įspūdžius perpasakoja ir rinkos tyrimų bendrovės “Euromonitor International” tyrimų vadovė Rusnė Naujokaitytė.

Prekybos tinklus vertinantys ekspertai teigia, kad Lietuvoje veikiantys prekybos tinklai ganėtinai panašūs, nors R.Naujokaitytė atkreipia dėmesį, kad užsienietiško kapitalo tinklai, tokie kaip “Rimi, “Iki”, “Prisma”, neįsivelia į tokius skandalus, kaip lietuviams priklausanti “Maximos” grupė.

“Iki” plečiasi, “Rimi” spaudžiasi

“Euromonitor International” prognozuoja, kad “Rimi” apyvarta šiemet kris apie 1 proc, “Maximos” – apie 5 proc., o “Palink” ir “Norfos” pajamos didės – atitinkamai 5 ir 6 proc.

Tai lemia ir skirtinga didžiųjų prekybos tinklų strategija sunkmečiu. Štai švedų kapitalo “Rimi” šiemet iš visų didžiųjų prekybos tinklų uždarė daugiausiai – 24 parduotuves, o atidarė tik vieną. Pažiūrėjus į finansinius rodiklius tokie veiksmai nestebina: pernai “Rimi” vienintelė iš prekybos tinklų patyrė nuostolių, siekiančių net 47 mln. Lt. L.Šimonis mano, kad “Rimi” nuo pat pradžių pasirinko klaidingą strategiją, mat stengėsi sekti paskui rinkos lyderę “Maximą”, tačiau kopijuodamas nieko nelaimėsi.

Tuo tarpu Lietuvos verslo konfederacijos “ICC Lietuva” prezidentas Valdas Sutkus linksta manyti, kad “Rimi” nesėkmės susijusios su vėlesniu įžengimu į rinką, nepamatuota plėtra bei formato ribotumu, – priešingai nei kiti tinklai, “Rimi” neturi daugybės skirtingo dydžio parduotuvių.

“Palink”, valdanti “Iki” parduotuves, šiemet vykdė didžiausią plėtrą – jau atidarė šešias parduotuves, o iki metų pabaigos ketina atverti dar dvi. Plėtros planus vadovai dėlioja ir kitiems metams. Šiemet pagal parduotuvių skaičių “Palink” aplenkė netgi rinkos lyderę “Maximą” – Lietuvoje šiuo metu veikia 218 “Iki” parduotuvių ir 231 “Maxima”.
“Plėtra numatyta ilgalaikiuose mūsų veiklos planuose, nes rinkoje vis dar matome pakankamai potencialo. Be to, krizė yra palankus metas investuoti dėl sumažėjusių įrengimo sąnaudų”, – motyvuoja “Palink” atstovas V.Lopeta.

Tokia strategija “Palink” greičiausiai bando užsitikrinti didesnę rinkos dalį, nes ši bendrovė turi tvirtą užnugarį – bendrovę valdo penkių Europos prekybos tinklų aljansas “Coopernic”. Prieš dvejus metus pardavę didžiąją dalį akcijų, 20 proc. dar valdo ir “Palink” įkūrėjai, trys broliai belgai Ortizai, nepriklausomybės pradžioje atvykę į Lietuvą ir sukūrę verslą nuo nulio. Užsienio kapitalas leidžia į prekybos tinklą greičiau perkelti naujoves iš užsienio, pavyzdžiui, “Iki” pirmoji pradėjo diegti savitarnos kasas ir dabar jų turi jau šimtą (“Maxima” tik keturias, o kiti neturi nė vienos).

Vis dėlto L.Šimonis mano, kad “Iki” turėjo labai gerą progą prieš dešimtmetį, kai užsieniečiai savininkai atsiveždavo į Lietuvą nemažai prancūziškų prekių. “Deja, ilgainiui šį savo išskirtinumą “Iki” labai sėkmingai niveliavo. Šiuo metu jie pristato gurmanų produktus, kurie skirti lyg ir gaunantiesiems didesnes pajamas, bet tuo pačiu metu siūlo akcijas senjorams. Tai maždaug tas pats, kaip vienu užpakaliu ant dviejų kėdžių atsisėsti. Juk jei einu nusipirkti brangesnių prekių, tai nenoriu stumdytis eilėje su senjorais. O jei esu senjoras, brangios prekės man neįdomios. “Iki” praleido momentą tapti brangesnių produktų tinklu – šią nišą dabar ima pildyti mažos parduotuvės”, – sako L.Šimonis, įsitikinęs, kad jei bendrovė “Palink” nebūtų nukrypusi nuo pirminės strategijos, šiandien jos pozicijos rinkoje būtų geresnės.

Antroje vietoje pagal plėtrą šiemet – lietuviško kapitalo prekybos tinklas “Norfa”, kurio 95 proc. valdo vadovas Dainius Dundulis. Šiemet “Norfa” atidarė keturias parduotuves ir dar keletą renovavo. Kaip informavo “Norfos” atstovas spaudai Darius Ryliškis, kitais metais ketinama atidaryti arba renovuoti iki dešimties parduotuvių.

Tuo tarpu “Maxima” šiemet laikėsi atsargiai ir atidarė tik dvi naujas parduotuves, o uždarė tris. “Prekybos tinklui “Maxima” šiemet prognozuojame apyvartos mažėjimą, nes jis išlieka dominuojantis žaidėjas, mūsų duomenimis, užimantis 42 proc. rinkos, ir nebegali daugiau plėstis. Tai neigiamai atsiliepia jų pardavimui, nes kiti plečiasi ir konkurencija stiprėja”, – komentuoja R.Naujokaitytė. Tiesa, kitais metais “Maxima” jau žada atidaryti penkias naujas parduotuves.

Antrą parduotuvę praėjusią savaitę atidarė ir rinkos naujokė “Prisma”, į Lietuvą atėjusi per krizę.

Na, o “Veido” sudarytas reitingas rodo, kad šiemet, įvertinus 13 kriterijų, geriausio prekybos tinklo vardo nusipelno “Maxima LT”, pernai buvusi antroje vietoje. Palyginti su praėjusiais metais, šiame tinkle surinktas prekių krepšelis šiemet atpigo 2,6 Lt, tuo tarpu visuose kituose tinkluose – pabrango.

Per sunkmetį išryškėjo takoskyra tarp sėkmingai veikiančių prekybos centrų ir didelių parduotuvių “be veido”. Tai parodė mūsų savaitraščio antrą kartą sudarytas didžiųjų prekybos centrų reitingas.

Gariūnų turgavietėje dviejuose paviljonuose daugiau nei penkiolika metų drabužiais prekiaujantis verslininkas Albertas Stankevičius apie šiltą ir erdvią parduotuvę prekybos centre galvoti pradėjo dar gerokai prieš krizę. Mat jo prekybos paviljono lankytojai – kokybę ir išskirtinį stilių mėgstantys žmonės. Ne kartą pačių pirkėjų ragintas atidaryti parduotuvę Vilniaus “Akropolyje” ar “Panoramoje”, A.Stankevičius nusprendė pamėginti nuo naujo prekybos centrų rinkos žaidėjo “Ozo”.

Priminsime, kad 2008–2009 metais, ėmus retėti visų prekybos centrų nuomininkams, į kai kurių išsikėlusiųjų vietas pradėjo keltis būtent turgaus prekeiviai. Tačiau pasidomėjęs sąlygomis A.Stankevičius savo parduotuvės “Oze” vis dėlto neatidarė ir šiuo metu džiaugiasi pasilikęs turguje, kuriame žmonių kas mėnesį vis daugiau. Verslininkas skaičiuoja, kad jeigu jis šiandien savo prekes pardavinėtų prekybos centre, jų antkainis būtų 20–30 proc. didesnis, ir nežinia ar kas nors jas pirktų.

Norint įeiti į prekybos centrą būtina sumokėti užstatą, kuris priklauso nuo nuomojamo ploto dydžio. Pvz., norint išsinuomoti 80 kv. m plotą reikia užstatyti arti 100 tūkst. Lt. Tada dar reikia mokėti nuomą ir papildomai 8 proc. nuo apyvartos bei mokesčius už kitas paslaugas. Kiekvienam nuomininkui sąlygos yra skirtingos, bet ši informacija konfidenciali.

Pasak pono Alberto, tokią finansinę naštą gali pakelti tik didieji prekybininkai, kurie ir klesti prekybos centruose. Beje, tik jie gali išsirinkti ir geriausias vietas. “Tuo tarpu smulkusis ir vidutinis verslas tokių apyvartinių lėšų šiais laikais neturi, o jas įšaldyti atiduodant prekybos centro valdytojui, kuris jį nustumia į patį tamsiausią prekybos centro kampą, būtų tas pats, kaip pasirišti akmenį po kaklu”, – dėsto verslininkas. Jis įsitikinęs, kad atėjus dirbti į prekybos centrą apie pusmetį tektų laviruoti ties bankroto riba, kol taptum žinomas ir įgytum pirkėjų pasitikėjimą.

Kitas pakalbintas į prekybos centrą iš turgaus dirbti persikėlęs verslininkas Tomas Buzius prisipažino, kad per mėnesį jis asmeniškai uždirba tik 2–3 tūkst. Lt, o dar apie 30 tūkst. Lt sumoka prekybos centro valdytojui už nuomą. “Supratęs, kad dirbu ne sau, o prekybos centro valdytojui, nusprendžiau grįžti į turgų”, – sako verslininkas.

Karas dėl pirkėjų tęsiasi

Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius Giedrius Romeika, pats turintis kelis savo balionų verslo “Baliomanija” prekybos taškus Kauno prekybos centruose, pabrėžia, kad visos nuomos sutartys su prekybos centrais yra su antspaudu “konfidencialu”. Tačiau atskleidžia, kad ne visų prekybos centrų pasiūlymai patrauklūs: netgi jei moki mažai nuomos, bet lankytojų nėra daug, būti prekybos centre neapsimoka.

Tačiau, pasak verslininko, prekiauti prekybos centre yra viena iš galimybių sėkmingai plėtoti verslą, ypač Kaune, kurio centre atsiradęs “Akropolis” susiurbė visą buvusios pagrindinės prekybos gatvės – Laisvės alėjos kraują, t.y. pirkėjus. Esą prekybos vietų nuomos kainos Laisvės alėjoje mažesnės nei Kauno “Urmo” bazėje. “Prekybos centre kuriama tam tikra sinergija. Todėl būti ten, kur daug lankytojų, visada naudinga. Verslininkui renkantis, kuriame prekybos centre atidaryti parduotuvę, esminis kriterijus yra žmonių srautai, kuriuos prekybos centro valdytojas užtikrina įvairiomis rinkodaros priemonėmis. O centrai, kurie neturėjo koncepcijos ir užsiėmė tik prekybos plotų nuoma, šiandien yra likę visai be veido”, – tvirtina G.Romeika.

Vertindamas dabartinę padėtį su buvusia prieš dvejus metus, pašnekovas pabrėžia, kad, priešingai nei ekonomikos pakilimo laikotarpiu, šiandien prekybos centrai lankstesni ir “eina į kontaktą” su nuomininkais. Esą netgi batų taisymo ar raktų gamybos dirbtuvėlės prekybos centrui kuria pridėtinę vertę, todėl šių paslaugų teikėjams jie linkę suteikti geresnes buvimo savo centre sąlygas. “Prieš porą metų prekybos centrų valdytojai elgėsi daug arogantiškiau, nes už durų stovėjo potencialių nuomininkų eilė. Dabar nebestovi. O prekybos centrų valdytojams kažkaip išgyventi reikia, taigi jie ir ieško naujų nišų, tad daugelyje prekybos centrų atsirado ne tik firminių kepyklėlių, mėsos gamintojų parduotuvėlių – į kai kuriuose prekybos centrus atsikėlė jau ir amatininkų mugės”, – pokyčius vardija pašnekovas.

Kaip įvertinamas prekybos centrų potencialas

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busilas, paklaustas, kodėl “Prisma” įsikūrė būtent “Oze”, o ne kokiame nors kitame centre, arba kodėl “Rimi” savo centrą atidarė “Panoramoje”, arba kodėl Klaipėdoje naujai statomame prekybos centre “Liepa” įsikurs “Norfa”, atsakė abstrakčiai – esą tai lemia konkurencija.

Bet iš tiesų viskas daug paprasčiau: juk nei “Rimi”, nei “Norfa” niekada neatsiras “Akropoliuose”, todėl šių tinklų atstovai turi ieškoti kitų prekybos centrų ir per juos kariauti konkurencinius karus. Tarkime, suomių “Prisma” į “Ozą” atsikėlė dėdama didžiules viltis nukonkuruoti “Akropolyje” esančią “Maximą” ir taip privilioti daugiau pirkėjų į “Ozą”. Tačiau ir dėl krizės, ir dėl rikodaros klaidų jai tas nepavyko. Kol kas nesiseka ir naujausiai “Ozo” intrigai – lenkų kino centrui “Multikino”, iš kurio kino mėgėjai tikėjosi pigesnių bilietų ir naujausių filmų, bet nieko panašaus negavo. Taigi “Multikino” bent iki šiol netapo dideliu traukos centru.

M.Busilo įsitikinimu, į prekybos centrus pirkėjus labiausiai traukia juose esantys prekybos tinklai, o tinklai prekybos centrus atsirenka įvertinę jų potencialą ir būsimą kitų prekybininkų kaimynystę. Tuo tarpu pirkėjams svarbu, kad prekybos centre esanti prekybos tinklo parduotuvė būtų lengvai surandama, ko kaip tik ir pasigendama minėtame “Oze”.

“Paprastai pirkėjai, rinkdamiesi, į kokį prekybos centrą važiuoti, atsižvelgia, kokie prekybos tinklai jame yra. Todėl tai yra prekybos centrus diferencijuojantis veiksnys, lygiai kaip atskiruose prekybos centruose esančios kitokios nei visur kitur parduotuvės”, – paaiškina rinkos tyrimų kompanijos “Nielsen Baltic” generalinis direktorius Artūras Urbonavičius.

Reikėjo ieškoti naujo veido

Šiuo metu daugumai prekybos centrų gana sunkūs laikai (didesnė jų dalis dirba nuostolingai), tad tenka keistis ir ieškoti naujų būdų, kaip išgyventi.

Prekybos centro “Europa” vadovas Darius Urbonas neslepia, kad 2009 metais ištuštėjus šalimais esančio verslo centro biurams ir kritus vartotojų perkamajai galiai “Europa” per mėnesį neteko vidutiniškai 100 tūkst. lankytojų.

“Todėl ėmėmės pokyčių. Parduotuvių apyvartai kritus net iki 40 proc. dauguma nuomininkų atėjo pas mus klausdami, ką daryti. Taip, mums atsirado galimybė atsinaujinti. Taigi pirmiausia buvo uždarytos vietinių verslininkų parduotuvės, o į jų vietą atėjo tarptautiniu lygiu žinomi prekių ženklai. Taip pat pertvarkėme pirmąjį aukštą: prie paties intensyviausio įėjimo vietoj brangių juvelyrinių parduotuvių atsirado kavinukių, kepyklėlė”, – pokyčius dėsto “Europos” vadovas.

D.Urbono teigimu, šiemet prisipildžius kaimynystėje esantiems dangoraižiams, prekybos centras jau vėl dirba pelningai, nes esą 1 kv. m nuomininko apyvarta vidutiniškai siekia 150 eurų, kai pernai ši suma buvo 100 eurų.

Save džiugiai nuteikti bando ir prekybos centro “Ozas” vadovė Inga Navickaitė, nes šiemet, palyginti su pernai, šiame centre esančių parduotuvių apyvarta padidėjusi 30 proc. Linkstama manyti, kad “Ozą” pamėgo į Lietuvą atvykstantys apsipirkti kaimyninių Baltarusijos ir Rusijos piliečiai.

Bendrovės “Ogmios Real Estate” valdybos pirmininkas Arūnas Žemaitis, vertindamas pastarųjų dvejų metų prekybos centrų rinkos pokyčius, pabrėžia, kad ilgainiui atsirado specializuotų parduotuvių, taip pat išparduotuvių poreikis, pirkėjams vėl grįžo noras pasiderėti, o tai lėmė turgaviečių renesansą. “Pastebime, kad prekybos centrų lankytojų sunkmečiu nesumažėjo, bet pasikeitė jų pirkinių krepšelio dydis. Į tai privalėjo atsižvelgti ir prekybos centrų plėtotojai”, – sako jis.

Paklaustas, kodėl išskirtiniai, specifiniai, geroje vietoje esantys prekybos centrai, pvz., vis iš varžytynių neparduodamas “Gedimino 9″, ima ir žlunga, A.Žemaitis atsako, kad valdytojai turi būti lankstūs dėl nuomos kainos, bet kai juos spaudžia kreditorius (šiuo atveju “Swedbank”), nuomininkai priversti susikrauti dėžes ir išeiti į geresnes vietas ar net į šalia esančias patalpas. Tai rodo ir vieno pagrindinių “Gedimino 9″ nuomininkų “Marks&Spencer” išėjimas į veiklą atnaujinantį prekybos centrą “Grand Duke Palace”.

Šiandien belieka tik spėlioti, butais ar biurais gali virsti patrauklia prekybos vieta taip ir netapęs “Gedimino 9″. Šį centrą valdančios kompanijos “Re&Solution” prekybinio turto vadovė Rida Tamkovidaitė, paklausta, ar ilgai prekybos centras gali dirbti nuostolingai, pateikė tokį vertinimą: “Kai pajamų dalis gerokai smunka, o išlaidos nesikeičia, verslo planas ima reikalauti injekcijų. Jeigu savininkas turi resursų ir mato tokių investicijų prasmę – tuomet jau tik nuo savininko sprendimo priklausys, ar ilgai jis gali ir nori tokį verslą dotuoti. Taip pat ar mato perspektyvą atkurti pajamų srautą. Beje, su šituo klausimu per pastaruosius dvejus metus susidūrė beveik visi prekybos centrų savininkai Lietuvoje. Didžiausių sunkumų patyrė labai dideles kainas nuomos sutartyse fiksavę prekybos centrų savininkai. O sugrįžti prie pajamų lygio, kuris buvo planuojamas projektus pradedant plėtoti arba įsigyjant, bus sudėtinga bent jau artimiausius dvejus metus”.

Nuostoliai verčia atsisakyti prekybos centrų

Taigi dar dvejus metus prekybos centrai turės laižytis žaizdas dėl per sunkmetį sukauptų nuostolių. O jie nemaži. Tarkime, “Ozas”, prekybos ekspertų skaičiavimais, jų prikaupė per 20 mln. Lt. Prekybos centrą “Gedimino 9″ valdančios bendrovės “Ajolas” nuostoliai siekia beveik 90 mln. Lt, o “Akropolio” grupė pernai patyrė neregėtų nuostolių – net 424 mln. Lt. Tai net 7,8 karto daugiau negu 2008-aisiais, kai nuostoliai siekė 54 mln. Lt.
Nuostoliuose maudosi ir dauguma kitų prekybos centrų, o tai ilgai tęstis negali.

Regis, dėl šių priežasčių praėjusią savaitę iš bendrovės “Akropolis Group” direktoriaus, valdybos pirmininko ir valdybos nario pareigų pasitraukė Mindaugas Marcinkevičius. Regis, dėl to Vokietijos kompanija ECE prieš savaitę iš “Icor” (buvusios “Rubicon Group”) už neskelbiamą sumą įsigijo likusius 50 proc. prekybos ir pramogų centro “Ozas” akcijų. Ir jau tikrai dėl to bandoma parduoti bankrutuojantį “Gedimino 9″. Tiesa, pirmosios dvejos varžytynės nesulaukė nė vieno dalyvio.

Baltijos šalių prekybininkai dėl vagysčių iš parduotuvių per metus – nuo 2009-ųjų liepos iki šių metų liepos pabaigos – neteko 177 mln. eurų (610,65 mln. litų), arba 15,3 proc. mažiau nei 2008-2009 metų tuo pačiu laikotarpiu.

Tai rodo nuostolių mažmeninėje prekyboje tyrimo duomenys, kurio rezultatus ketvirtadienį pristatė bendrovė “New Vision Baltija”. Atskiri Lietuvos, Latvijos ir Estijos duomenys neskelbiami.

“Tradiciškai Baltijos šalyse nuostoliai yra vieni didžiausių”, – žurnalistams sakė “New Vision Baltija” direktorius Vaidas Bielinis.

Baltijos šalių prekybininkų nuostoliai dėl vagysčių šiemet sudaro 2,8 proc. visos metų apyvartos. Prieš metus šis rodiklis siekė 1,45 procento.

Pasak V.Bielinio, Baltijos šalyse vagišiai nesitaiko į konkrečias prekes, o vagia “viską, kas papuola po ranka”.

“Anksčiau iš maisto buvo vagiami įvairūs brangūs produktai, o šiuo metu labiau vagia tai, ką suvalgo patys vagišiai arba tai, kas realizuojama antroje rinkoje”, – teigė V.Bielinis.

Tyrimas atskleidė, kad daugiausiai – 43 proc. – Baltijos šalyse vogė pirkėjai, darbuotojai – 34 proc. ir tiekėjai – 9 proc., o 14 proc. nuostolių priskiriama administracinėmis klaidoms.

Europoje labiausiai vagiamos mažos ir nebrangios prekės: elektros prietaisai, kosmetika, įprastas ir specializuotas maistas, alkoholis, drabužiai, juvelyriniai dirbiniai.

Tyrimo duomenimis, Europoje dėl vagysčių prekybininkai patyrė 29,3 mlrd. eurų (101,1 mlrd. litų) nuostolių – 3 mlrd. eurų mažiau nei 2008-2009 metų tuo pačiu metu.

Pasauliniame tyrime dalyvavo 1103 prekybos tinklai, iš 42 šalių. Europoje apklausta 571, Baltijos šalyse – 13 prekybos tinklų atstovų, jo rezultatai Lietuvoje pristatomi septintą kartą.

Kilus diskusijoms dėl rugsėjį pabrangusių maisto produktų, Konkurencijos tarybos vadovas Jonas Rasimas neatmeta kartelinių susitarimų galimybės.

“Tikrai ne”, – pirmadienį po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaitė žurnalistams sakė J.Rasimas, paklaustas, ar neatmeta galimo kartelio rinkoje.

Pasak J.Rasimo, kyla klausimų, kodėl prekybos tinklai, 2008-aisiais pieną pardavinėję su 18 proc. pelno marža, dabar jį parduoda su 31 proc. pelno marža.

Prezidentės atstovas Linas Balsys teigė, jog Konkurencijos tarybos pirmininkas prezidentei pateikė “stulbinančios” informacijos apie tai, kaip veikia prekybos tinklai.

“Buvo pateikta informacija apie per pastaruosius metus nepaprastai išsipūtusias prekybos tinklų pelno maržas – kalbama apie tokius pagrindinius maisto produktus, kaip pienas, duona, cukrus, sviestas. Prekybos tinklų pelno maržos pūtėsi nežiūrint krizės, nežiūrint sunkmečio”, – kalbėjo L.Balsys.

Anot L.Balsio, prezidentė ketina siūlyti numatyti griežtesnes baudas už kartelinius susitarimus. Šiuo metu už kartelius Konkurencijos įstatymas numato baudas iki 10 procentų ūkio subjekto bendrų metinių pajamų.

Konkurencijos taryba žemės ūkio ministro prašymu šiuo metu atlieka tyrimą ir dėl duonos kepyklų galimo neteisėtų veiksmų.

“Kai kurie dalykai kelia susidomėjimą”, – apie atliekamą tyrimą sakė J.Rasimas, pridūręs, jog nenorėtų daugiau komentuoti.

Žemės ūkio ministerija, remdamasi Statistikos departamento duomenimis, rugsėjo pabaigoje išplatino informaciją, jog prekybininkų dalis pieno kainoje šiemet padidėjo labiausiai – 4,1 procentinio punkto nuo 50 iki 66 centų už 1 kilogramą 2,5 proc. riebumo pieno.

Lietuvos pienininkų asociacijos “Pieno centras” vadovas Linas Sasnauskas praėjusią savaitę tikino, kad pieno perdirbimo pelno maržos “nudrožtos iki minimumo” dėl konkurencijos šalies viduje ir su tarptautiniais konkurentais. Pieno perdirbimo įmonių dalis 1 kilogramo pieno kainoje šiemet padidėjo nuo 47 iki 51 cento.

Rugpjūčio viduryje Kazimieras Starkevičius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl galimo duonos gamintojų kartelinio susitarimo.

„Lietuvos rytas“ rašo:

„Jeigu kitaip susikalbėti neišeina, nėra geros valios ir supratimo, gali tekti griebtis įstatymo”, – prezidentė Dalia Grybauskaitė pagrasino kainas keliantiems prekybininkams.

Šalies vadovė vakar pareiškė, jog per sunkmetį keldami pelno maržas maisto produktams prekybos centrai įžūliai išnaudoja vartotojus.

Tuo tarpu Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busilas tvirtino, jog pagrindinių maisto produktų marža nesikeitė arba tik mažėjo.

Anot M.Busilo, maisto kainų klausimas paaštrėja kiekvieną rudenį: „Tai susiję ir su derliumi, ir su politikų grįžimu į darbą.”

„Prekybos tinklų pelno marža pūtėsi nepaisant krizės. Kalbama apie pagrindinius maisto produktus – pieną, duoną, cukrų, sviestą. Kitose Europos Sąjungos šalyse visiškai kitoks vaizdas”, – po D.Grybauskaitės susitikimo su Konkurencijos tarybos pirmininku Jonu Rasimu tokią prezidentės nuomonę perdavė jos atstovas spaudai Linas Balsys.

Kaip rodo Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto studija, nuo 2008 metų paskutinio ketvirčio iki šių metų birželio 2,5 proc. riebumo pieno marža išaugo nuo 17–18 iki 31 proc., sūrio – nuo 14 iki 21 proc., kvietinių miltų – nuo 23 iki 43 procento.

Prezidentūroje buvo prisiminta, kad pigesnės būtiniausios prekės didžiuosiuose pasaulio prekybos tinkluose dažnai naudojamos kaip jaukas klientams pritraukti, o pas mus jos parduodamos su didžiule marža.

Šalies vadovė su tokiu prekybininkų elgesiu pasiūlė kovoti viešumu – skelbti, kokios yra pagrindinių produktų kainos įvairiuose prekybos tinkluose.

Jei situacija nesikeistų ir pelno marža didėtų, prezidentė pagrasino antkainius reguliuoti įstatymu, be to, didinti baudas prekybininkams. Vienas tokių projektų jau įregistruotas Seime.

Į klausimą, kodėl išaugo maisto kainos, J.Rasimas teigė dar negalįs atsakyti, tačiau neatmetė ir kartelinių susitarimų galimybės.

„Baudos turi būti adekvačios padarytai žalai, atgrasančios nuo noro veltis į visokius susitarimus”, – pabrėžė D.Grybauskaitė.

Konkurencijos įstatymas numato baudas iki 10 proc. metų apyvartos, bet, pasak J.Rasimo, ne visai tiksliai yra nurodyta, kaip ta bauda turėtų būti skaičiuojama.

Prezidentė pasiūlė, kad įmonių vadovai asmeniškai atsakytų už tai, jei jų įmonės dalyvauja karteliniuose susitarimuose.

Praėjusią savaitę D.Grybauskaitė pareiškė, kad jos netenkina valstybės institucijų darbas tiriant maisto produktų brangimo priežastis. Anot prezidentės, daugelis žinybų neatlieka savo darbo, tarp jų – ir Konkurencijos taryba.

Iš pirmų lūpų

Marius Busilas

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

„Maisto kainų klausimas paaštrėja kiekvieną rudenį. Tai susiję ir su derliumi, ir su politikų grįžimu į darbą.

Pagrindinių maisto produktų marža nesikeitė arba tik mažėjo. Pieno produktų marža sudaro 11–14 proc., kitų maisto produktų – 18 proc. Didesnė marža taikoma nebent tiems produktams, kuriuos perka didesnes pajamas gaunantys pirkėjai.

Mes manome, kad tai normalūs rodikliai. Nepaisant to, kai kurios parduotuvės sunkiai išsilaiko. Per metus uždaroma 10–20 parduotuvių. Šiuos metus kai kurie prekybos tinklai baigs nuostolingai.

Didžiausią maržos dalį sudaro darbuotojų atlyginimai, nuomos ir kiti mokesčiai.

Teisiškai įmanoma reguliuoti antkainius esant nepaprastajai padėčiai. Nors abejoju, ar toks reguliavimas faktiškai veiktų. Tai tik sukeltų dar didesnį susipriešinimą tarp prekybininkų ir vartotojų.

Prekybos įmonės Konkurencijos tarybai teikia visą informaciją. Bus įdomu susipažinti, anot Konkurencijos tarybos, su „stulbinama” informacija apie prekybos tinklus.”

„Verslo žinios“ skelbia:

Prezidentės Dalios Grybauskaitės vakarykštis pagrūmojimas prekybos tinklams, ko gero, paliks tiek žymės, kiek jos lieka, kai musė įspiria drambliui. Šalies vadovės ryžtas reguliuoti prekybininkų antkainius, jei šie nesiliaus didinti maisto produktų kainų, pastarųjų pernelyg išgąsdinti neturėtų. Juolab kad precedento jau būta. Tiesa, tuomet jo baigtis buvo tiesiog komiška. Prieš pusantrų metų, šios kadencijos parlamentarams dar nė kojų gerai neapšilus, Seime buvo priimtos Kainų įstatymo pataisos, jos turėjo apriboti prekybininkų antkainius už šalyje parduodamus maisto produktus. Mažmeninės prekybos – iki 20%, didmeninės – iki 15%. Tarp prekybininkų kaipmat kilo šurmulys, imta piešti apokaliptinius paveikslus – prekybos įmonės bankrutuoja, tarpininkai steigiasi užsienyje ir pan. Marius Busilas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius, tuomet pažadėjo kreiptis į Europos Komisiją, nes „tokių precedentų dėl antkainių ribojimo ES
nežino“. Verslininkai pagrasino ieškosiantys prezidento užtarimo.
Tačiau viso to neprireikė – nepraėjus nė parai po minėtų pataisų priėmimo, valdančiosios koalicijos
partneriai liberalcentristai puolė į kojas tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, idant jis vetuotų
parlamento sprendimą. Tą patį, už kurį balsavo ir patys liberalcentristai. Motyvas būtų juokingas, jei nebūtų keistai dviprasmiškas – esą seimūnai nesuprato, už ką balsuoja (!). „Įvyko klaida ir ją prezidentas, tikiuosi, ištaisys“, – tuomet mušėsi į krūtinę Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas Artūras Zuokas.
Ir prezidentas „klaidą“ ištaisė. Pasidarė aišku, kad nė sudilusio skatiko neverti tokie parlamentarai, kurie net nesupranta, kokius įstatymus priima. O jei supranta, bet kitų paveikti skubiai persigalvoja, tai kokia yra tokio balsavimo kaina? Tuomet pikti liežuviai prakalbo apie prekybininkų spaudimą.
Prezidentė gali pasiūlyti atitinkamą įstatymo pataisą. Ir Seimas galbūt net gali jai pritarti. Tačiau toks kelias gali kirstis su laisvosios rinkos principais, be to, valstybės kišimasis į maisto produktų kainų pasiutpolkę vartotojams primena liūdnai pagarsėjusias dujų, vandens, šilumos ūkio ydas – valstybė čia kainas reguliuoja, tačiau jų kilimo sparta lenkia net maisto produktų brangimą.
Vis dėlto dvigubai nuo 2008 m. šoktelėję prekybos tinklų antkainiai svarbiausiems maisto produktams sukelia ne pačių geriausių minčių. Turim oligopolijas ir monopolijas, sulaukiam ir atitinkamo rezultato – konkurencijos nėra, todėl dabar rengiamasi kovoti ne su priežastimi, o su padariniais.
„Kur mūsų tos mažos lietuviškos smulkios maisto prekių parduotuvėles, kokių yra pilna Briuselyje, Londone, Paryžiuje ir visoj likusioj Vakarų Europoj? Gal žmonės nesugeba? Ne, pasirodo tokių mažų parduotuvėlių neapsimoka turėti – kad ją atidarytum, reikia krūvą labai griežtų reikalavimų išpildyti, kyšių visiems pridalinti ir t. t.“, – nuoskaudomis dalinasi vz.lt skaitytojai. Todėl valdžia turėtų pagaliau imtis to, ką gražiai išrašė savo pažaduose, – kurti verslui palankią verslo aplinką, išardyti biurokratinių kliūčių raizgalynę. Žodžiu, liberalizuoti verslo sąlygas. O tada, žiūrėk, ims rastis konkurencija, monopolijas ištiks natūrali mirtis ir nebereikės laisvojoje rinkoje nei pliaukšėti draudimų botagu, nei burti, ar Konkurencijos taryba įgali įrodyti kartelinius susitarimus.

„Lietuvos žinios“ praneša:

Jeigu didieji prekybos tinklai nesutiks pažaboti augančio apetito ir toliau kels maisto produktų kainas, prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlys antkainius reguliuoti įstatymu.

Vakar pas prezidentę apsilankęs Konkurencijos tarybos pirmininkas Jonas Rasimas pateikė informaciją, iš kurios matyti, kad per pastaruosius porą metų prekybininkai vis didino pelno maržas. Susiklosčiusią padėtį prezidentė pavadino įžūliu vartotojų išnaudojimu ir pagrasino, kad jeigu niekas nesikeis, prekybininkams gali būti užmautas apynasris.

Konkurencijos tarybos pirmininkas prezidentei pateikė stulbinamų duomenų apie tai, kaip veikia prekybos tinklai. J.Rasimas atkreipė dėmesį, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse nieko panašaus nevyksta – prekybos tinklai vartotojų sąskaita pelno nedidina. Su J.Rasimu prezidentė tarėsi, kaip reikėtų su tuo kovoti. Vienas iš siūlymų – viešinti prekybos centruose parduodamų produktų kainas pagal pagrindinius produktų krepšelius. “Jeigu kitaip susikalbėti neišeis, nebus geros valios ir supratimo, tuomet reikės griebtis įstatymo”, – kalbėjo prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys. J.Rasimas pritarė, kad kaip viena iš išeičių galėtų būti svarstoma galimybė įstatymu reguliuoti maisto produktų antkainius.

Konkurencijos tarybos pirmininko turimais duomenimis, per dvejus metus kai kurių maisto produktų antkainiai prekybos centruose išaugo beveik dvigubai. Pavyzdžiui, 2,5 proc. riebumo pieno pelno marža šoktelėjo nuo 17-18 proc. iki 31 proc. birželio mėnesį. “Didėjimas vyko tolygia tiese, be didelių nukrypimų”, – tikino jis.

Pasak J.Rasimo, iš Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) atliktos analizės matyti, kad kilo ir kitų maisto produktų antkainiai. “Tilsit” tipo sūrio pelno marža išaugo nuo 14 proc. iki 31 proc., kvietinių miltų – nuo 23 proc. iki 43 procentų.

“Kai kuriose šalyse pienas parduodamas net žemiau savikainos. Panašiai daroma ir su kitomis būtiniausiomis prekėmis”, – sakė Konkurencijos tarybos pirmininkas.

Jis tvirtino nerandantis paaiškinimo, kodėl vienas ar kitas produktas pardavinėjamas su 31 proc. antkainiu. “Paprastai apie vidutinius antkainius prekybos sektoriuje kalbama vienženkliais, o ne dviženkliais skaičiais. Tokios įmonės, kaip “Wal-Mart”, “Lidl”, “Tesco”, “Aldi” dirba su žemomis maržomis, bet milžiniškomis apyvartomis”, – sakė J.Rasimas.

J.Rasimas neatmeta, kad tarp prekybos tinklų galėjo būti draudžiamų susitarimų. Konkurencijos taryba dėl to yra pradėjusi tyrimą, tačiau J.Rasimas apie jo eigą plačiau kalbėti nenorėjo.

Su prezidente vakar taip pat buvo aptarta, kaip reikėtų tobulinti Konkurencijos įstatyme numatytas baudas už kartelinius susitarimus. D.Grybauskaitė siūlo jas didinti bei numatyti asmeninę prekybos tinklų vadovų atsakomybę. Šiuo metu atsakomybė už kartelinius susitarimus gresia tik įmonei.

“Viena veiksmingiausių poveikio priemonių, tai asmeninė žmogaus, priimančio sprendimus, atsakomybė. Arba to, kuris užmerkia akis, kai jo vadovaujami vadybininkai veliasi į draudžiamus susitarimus. Tokia praktika kai kuriose šalyse taikoma”, – sakė J.Rasimas.

Jis prezidentei vakar pateikė tik LAEI atliktą maisto produktų kainų analizę. Vyriausybės pavestas tyrimas, kodėl brangsta maisto produktai, anot J.Rasimo, bus baigtas šią savaitę.

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Mindaugas Busilas tvirtino galintis tik spėlioti, kaip buvo apskaičiuoti antkainiai, kuriuos vakar gavo krašto vadovė.

Pašnekovo tikinimu, pavyzdžiui, geriamasis pienas pardavinėjamas viso labo su 18 proc., o kai kur esą net mažesniu antkainiu. “Kitoms populiarioms prekėms taikomas antkainis dar mažesnis – 11-14 procentų. Kai kurie produktai parduodami už savikainą”, – bandė tikinti jis.

M.Busilas vylėsi, kad greitai bus baigtas Konkurencijos tarybos vykdomas tyrimas dėl maisto kainų ir siūlė palaukti jo rezultatų.

Anot jo, prekybininkai palankiai žiūri į prezidentės siūlymą viešai skelbti maisto produktų kainas pagal pagrindinius produktų krepšelius. “Tuomet visi matytų, kaip yra iš tikrųjų, nes dabar ne visi tai nori girdėti”, – pridūrė jis. Asociacijos vykdomasis direktorius tvirtino, esą įstatymu reguliuoti antkainius būtų netikslinga

„Vakarų ekspresas“ skelbia:

Sunkmečiu pradėjus kilti būtiniausių produktų kainoms prekybininkai ėmė pirštais rodyti į gamintojus. Pastarieji strėles nukreipė į žemdirbius – esą dėl prasto derliaus ir kitų faktorių kyla žaliavų kaina. Kaltinimų ratą vakar uždarė prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, jog būtent prekybininkai išnaudoja pirkėjus, nes esą nėra jokių objektyvių priežasčių didinti maisto produktų kainas.

Jei prekybos tinklai nesumažins pelno maržų būtiniausiems maisto produktams, anot prezidentės, šalyje gali būti pradėti reguliuoti antkainiai.

Rugsėjo pabaigoje prekybos tinklus “Iki”, “Ikiukas” ir “Cento” valdanti bendrovė “Palink” išplatino pranešimą, jog per praėjusį mėnesį kai kurioms maisto prekėms tiekėjai padidino kainas iki 50 proc., tačiau iš jų esą ir toliau sulaukiama ketinimų per artimiausias savaites iki 30 proc. branginti dalį miltų, kruopų, pieno ir duonos produktų. Pareikšta, kad reaguodama į šią situaciją UAB “Palink” kreipsis į tiekėjus, kad būtų nustatytos kainų didėjimo priežastys.

Prekybos tinklo “Iki” duomenimis, rugsėjį tiekėjai miltų kainas padidino iki 40 proc., grikių ir makaronų – iki 25 proc., aliejaus ir kavos – apie 15 proc., kai kuriuos pieno produktus pabrangino 2-6 proc., o kai kuriuos duonos gaminius – apie 10 proc.

“Kol kas vis dar sumuojame rezultatus, aiškinimosi procesas tebevyksta”, – vakar sakė “Iki” komunikacijos skyriaus vadovas Valdas Lopeta, apie tyrimo rezultatus pažadėjęs informuoti vėliau.

Netrukus po minėtojo pareiškimo savo versiją suskubo pareikšti ir pienininkai. Anot jų, šiemet pienas ir jo produktai parduotuvėse brangs, nes tokius pokyčius nulemia vis didėjančios pieno supirkimo kainos.

Praėjusį ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje Lietuvos pienininkų asociacijos “Pieno centras” atstovas Linas Sasnauskas tvirtino, kad šiandienos kainodaroje 17 proc. galutinės pieno kainos tenka valstybei, 18 proc. – prekybos ir pardavimo vietoms, 24 proc. – pieno perdirbėjams. Iš šios dalies 17 proc. skiriama logistikai, 41 proc. – pieno gamintojams (iš pastarosios dalies 5 proc. dar tenka pieno surinkimui).

L. Sasnausko teigimu, pieno produktų kainos kyla todėl, kad jau metus laiko smarkiai – beveik 50 proc. – pakilo pieno supirkimo kaina. Ji esą sudaro 60 proc. vartotojams pateikiamo pieno savikainos. Teigiama, kad per devynis 2010 m. mėnesius Lietuvos ūkininkams už supirktą pieną sumokėta 240 mln. litų daugiau nei prieš metus.

“Eksportuojame daugiau nei 50 procentų viso Lietuvoje supirkto ir į produktus perdirbto pieno. Todėl esame stipriai priklausomi nuo pasaulinių rinkos tendencijų. Augant kainoms eksporto rinkose, brangsta žaliava. Tai kelia gaminio savikainą. Jai išaugus, pardavimai vidaus rinkoje tampa nuostolingi. Todėl turi būti didinama produktų kaina. Jos negalime pakelti iš karto tiek, kiek padidėjo žaliavos kaina. Ją didiname laipsniškai iki to lygio, kol ji tampa nenuostolinga”, – teigia L. Sasnauskas.

Asociacija “Pieno centras” atkreipė dėmesį į tai, kad daugelis Europos Sąjungos valstybių taiko lengvatas pieno produktų pridėtinės vertės mokesčiui, o Lietuvoje jis yra vienas didžiausių Europos bendrijoje. Tvirtinama, kad perdirbimo įmonės visus metus finansavo nepelningą vidaus rinką ir jau išnaudojo turimus rezervus.

“Labai piktina tos kalbos, jog esą žemdirbiai kalti, kad išaugo pieno, sūrio, varškės kainos. Pieno supirkimo kainą pakėlė tik apie 6 centus už litrą, o produktai pabrango keleriopai daugiau. Kur čia logika? Prekybininkai su perdirbėjais pirmiausiai pasiskaičiuoja pelną, kad tik savęs nenuskriaustų, o tą, kas lieka, atiduoda žemdirbiams. Labai lengva patikrinti, kad supirkimo kainos kilimas niekuo nesusijęs su tokiu žymiu galutinio produkto pabrangimu. Pavyzdžiui, 2007-2008 metais už pieno litrą buvo mokama 1,1 lito, tačiau pieno produktai buvo gerokai pigesni negu dabar, kai ūkininkas už litrą pieno gauna 87 centus”, – tvirtino Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys, pieno ūkio savininkas Manfredas Skroblys.

Anot jo, pieno kainos kilo natūraliai, kadangi šiuo metu perdirbėjams labai trūksta žaliavos.

“Pieno mažėja, nes prieš keletą metų daugelį gamintojų ūkių į bankrotą nuvarė menkos supirkimo kainos, o pieno ūkio lengvai neatstatysi. Tokiu būdu perdirbėjai nupjovė šaką, ant kurios patys sėdi. Dabar šalies ir kaimyninių valstybių rinkose labai trūksta pieno, daug jo iš Lietuvos superka baltarusiai, kurie tiekia pieno produktus į Rusiją. Perdirbėjai anksčiau daug pieno įsiveždavo iš Latvijos, bet ir ten pieno “upės” išseko”, – sakė M. Skroblys.

Tuo metu grūdų augintojai neslepia, kad naujo derliaus supirkimo kainos smarkiai išaugo. Klaipėdos rajono ūkininkas Artūras Česnauskas sako, kad, pavyzdžiui, miežių tonos supirkimo kaina išaugo nuo maždaug 350 iki 500 litų, tačiau tai esą didelio pelno neatneš.

“Panašiai pakilo ir kitos grūdų supirkimo kainos. Tą kainų kilimą lemia suaktyvėjęs eksportas. Šiemet dėl nepalankių gamtinių sąlygų pražuvo apie trečdalis derliaus, todėl grūdų trūksta ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkose, tad eksportuoti apsimoka. Tačiau augintojai pelno dėl padidėjusių supirkimo kainų nesitiki – grūdai išaugo smulkesni, mažiau iš hektaro prikulta, tai pajamos, palyginus su pernai, metais tikrai nepadidės”, – kalbėjo A. Česnauskas.

Savo žodį tiriant kainų augimo detektyvą vakar tarė ir prezidentė. Po susitikimo su Konkurencijos tarybos pirmininku Jonu Rasimu ji pareiškė, jog nepaisant sunkmečio keldami pelno maržas maisto produktams prekybos centrai įžūliai išnaudoja vartotojus. Neradusi supratimo šioje srityje valstybės vadovė neatmeta galimybės siūlysianti antkainius reguliuoti įstatymu.

Konkurencijos tarybos vadovas pateikė prezidentei informaciją apie pastarųjų metų prekybininkų pelno maržas. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto studija rodo, kad nuo paskutinio 2008 m. ketvirčio iki šių metų birželio 2,5 proc. riebumo pieno marža išaugo nuo 17-18 proc. iki 31 proc., sūrio – nuo 14 iki 21 proc., kvietinių miltų – nuo 23 iki 43 proc.

“Jeigu 2008 metais produktas galėjo būti parduodamas su 18 procentų pelno marža, tai kodėl jis dabar turi būti parduodamas su 31 procento marža? Ar 18 procentų marža buvo normali, ne per didelė, nedrįsčiau kalbėti, bet paprastai, kiek man žinoma, apie vidutines maržas prekybos sektoriuje kalbama tikrai ne dviženkliais skaičiais. Tokios įmonės, kaip “Wal-Mart”, “Lidl”, “Kesko”, “Aldi”, dirba su žemomis maržomis, bet milžiniškomis apyvartomis”, – teigė J. Rasimas.

Bendrai į klausimą, kodėl išaugo maisto kainos, jis teigė dar negalįs atsakyti, tačiau neatmetė ir kartelinių susitarimų galimybės. Tyrimas, pradėtas premjero Andriaus Kubiliaus prašymu, turėtų būti baigtas šią savaitę.

“Mes jau esame padarę patikrinimus kai kuriose įmonėse. Tai, ką randame miltų, duonos grandinėje, kelia susidomėjimą”, – sakė J. Rasimas.

Valstybės vadovė su tokiu prekybininkų elgesiu siūlo kovoti viešumu – skelbti, kokios yra pagrindinių produktų kainos įvairiuose prekybos tinkluose. Prezidentė sakė, kad situacijai nesikeičiant, rimtai svarstys galimybę antkainius reguliuoti įstatymu. Vienas iš tokio siūlymo variantų jau yra įregistruotas Seime.

Pagal Seimo posėdžių sekretoriate įregistruotą projektą, įmonės, prekiaujančios maisto produktais, negalėtų imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negalėtų būti didesnis nei 20 proc. nuo iš gamintojo įsigyto produkto kainos, o mažmeninėje prekyboje – 25 proc. Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad Žemės ūkio ministerija maisto produktams gali nustatyti ir mažesnius prekybinius antkainius.

“Mes jau turime gerą kainų reguliavimo pavyzdį – pakeitus Farmacijos įstatymą ir Vyriausybei nustačius tiek kompensuojamųjų, tiek nekompensuojamųjų vaistų antkainius, vaistų kainos sumažėjo daugiau kaip 10 procentų. Įtvirtinus maisto kainų reguliavimą, tikimasi pasiekti tokių pačių ar net dar geresnių rezultatų”, – komentavo vienas iš įstatymo pataisų autorių, Seimo narys Petras Gražulis.

Kuo skiriasi valgomieji ledai, kainuojantys 48 ct ir 2,8 Lt? Gamintojai pripažįsta: nors įprastai ledai gaminami iš pieno, grietinėlės ar grietinės, tikėtina, kad pigesniuose leduose šių produktų galite nerasti. Tiesiog technologijos leidžia šiuos ingredientus pakeisti augaliniais riebalais. O kai kurie gamintojai į pigiausius ledus deda apskritai prasčiausius riebalus, kurie gerokai suprastina gardėsio skonį. Būtent šie riebalai ir padeda sumažinti produkto kainą.

Pieno baltymus ir riebalus pakeisti kitais baltymais ir aliejais leidžiama tik plombyre, o pieniškuose ir grietininiuose leduose draudžiama. Bet pasigirsta abejonių, ar tikrai visi gamintojai šių reikalavimų laikosi. “Gerų ledų Lietuvoje tikrai yra. Juos iš natūralių produktų gaminame ir mes, ir “Panevėžio pienas”, ir “Vikeda”, – tikina UAB “Ingman ledai” generalinis direktorius Virgilijus Radvila. Ir priduria, kad vienareikšmiškai negalima peikti ir pigiųjų ledų, – ne visi jie su cheminiais priedais.

Kartais vietoje pieno į ledus pilama vandens ir pieno bei išrūgų miltelių. “Bet tokie ledai nėra maistingi”, – paaiškina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. specialistė Antonina Greičiuvienė.

Šiuo metu beveik visi didieji prekybos centrai turi nuosavo prekės ženklo ledų. O tai reiškia, kad ledus gamino įmonė, pasiūliusi palankiausią kainą. “Iš esmės ledų kainą lemia prekybininkai. Savo prekės ženklo ledams jie nustato mažus antkainius, o mūsų ledams – labai didelius, – tikina V.Radvila. – Pavyzdžiui, ledams “Baltija” nustatomas ir 50 proc. antkainis”.

Dabar didžiausią rinkos dalį mūsų šalyje sudaro lietuvių gaminami ledai. Pernai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gavo 12 skundų dėl ledų, iš jų septyni pasitvirtino, o šiemet iš šešių skundų pasitvirtino penki. Vartotojai skundėsi dėl per minkštos konsistencijos, deformuotų ledų, pasibaigusių tinkamumo vartoti terminų.

Džiaugdamiesi, kad apyvartos kritimas sumažėjo, prekybos centrų atstovai priduria, jog šiemet ir užpildyti patalpas jiems sekasi lengviau. Tuščių plotų prekybos centre “Babilonas” – 10–15 proc., tačiau A.Žukas tikisi, kad juos užpildyti pavyks iki metų pabaigos. “Per šiuos mėnesius jau įsikūrė vienuolika naujų nuomininkų, tuo tarpu pernai per visus metus tiek nebuvo”, – lygina vadovas.

Iki rudens 100 proc. užimtumą tikisi pasiekti ir prekybos centras “Europa”, kuriame dabar yra apie 5 proc. laisvo ploto. Suaktyvėjusį potencialių nuomininkų susidomėjimą stebi ir “Mandarino” direktorius. “Mūsų prekybos centro privalumas – maži prekybos plotai, tad nėra sudėtinga juos išnuomoti. Šiuo metu rinka labai pagyvėjusi. Balandį per dieną sulaukdavome penkių–septynių paklausimų dėl patalpų nuomos. Pernai to tikrai nebuvo”, – teigiamų ženklų įžvelgia M.Urbanavičius.

Visų prekybos centrų vadovai tvirtina, kad šiemet į prekybos centrus pradėjo aktyviai belstis prekybininkai, pradėję veiklą sunkmečiu, – kepyklėlių, lietuviško alaus ar žuvies parduotuvėlių, ekologiško maisto, kosmetikos bei kitų prekių krautuvėlių šeimininkai. “Kreipiasi ir didmenininkai, bandantys įeiti į mažmeninę rinką, ar internetinės parduotuvės, norinčios atidaryti prekių atsiėmimo taškus. Dalis naujų verslų stengiasi užimti rinkos vietą, nes gali išsiderėti gerą nuomos kainą”, – aiškina M.Urbanavičius.

Tuo tarpu “BPT Asset Management” atstovas D.Urbonas pajuto, kad šiemet į Lietuvos prekybos centrus pradėjo žvalgytis Europoje gerai žinomų prekybos tinklų atstovai. Užsienio tinklai pajuto, kad krizinė situacija suvaldyta, o dėl kritusių nuomos kainų prekybos centruose Lietuvoje galėtų startuoti palankiomis sąlygomis. “Kiekvieną savaitę gauname vis daugiau paklausimų iš žinomų Vakarų Europoje tinklų plėtros vadovų, o 2009 m. nesulaukiau nė vieno tokio skambučio”, – pasakoja D.Urbonas.

R.Tamkovidaitė papildo, kad į plėtrą 2010 m. vis dar pozityviai žiūri ir nemaža dalis tarptautinių prekių ženklų, jau esančių mūsų rinkoje, – pavyzdžiui, “New Yorker” jau yra susitarę dėl mažiausiai dviejų naujų parduotuvių 2010 m. atidarymo, ir toliau aktyviai plečiasi “Takko Fashion”, “Stockmann” grupei priklausančių parduotuvių tinklas.

Vyriausybė trečiadienį nepritarė parlamentarų iniciatyvai drausti mažmeninės prekybos įmonėms dirbti Velykų sekmadienį ir pirmąją Kalėdų dieną. Vyriausybė nurodo, kad šiuo metu įstatymo projekte minimi darbo santykių subjektai gali susitarti dėl nedarbo švenčių dienomis, kadangi Darbo kodeksas to nedraudžia.

Be to, siūlyme nepagrindžiama, kodėl draudimas būtų taikomas tik vienai ūkio subjektų grupei. Todėl jis gali būti laikomas ne tik neatitikimu ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos principams, bet ir komercinės laisvės ribojimu. Šį klausimą siūloma spręsti darbdaviams ir profsąjungoms konkrečiais atvejais dėl nedarbo dienų tariantis per kolektyvines sutartis.

Du mėnesius “Vilniaus vartuose” akis badžiusios ištuštėjusios prabangios parduotuvės duris atverti žadėjo balandžio 30 d., penktadienį, bet taip neatsitiko.

Bendrovė “Fashion Gates”, valdanti “Vilniaus vartų” komplekse įsikūrusius prabangių prekės ženklų salonus, prekybą sustabdė kovo pradžioje, kai bankas “Parex” už įsiskolinimą areštavo prekes. Net ir po dviejų mėnesių tolesnis parduotuvių likimas lieka neaiškus – “Parex” bankas savo ketinimų neskelbia.

Tuo tarpu bankrutuojančios bendrovės “Ajola”, valdančios prekybos centrą “Gedimino 9″, atstovė spaudai Jolanta Gužaitė-Quintus tvirtino, kad “Gedimino 9″ veiklą tęs ir toliau. Esą gegužės 14 d. bus paskirtas bankroto administratorius, kuris perims prekybos tinklo valdymą, o vėliau bus ieškoma jo pirkėjo.

“Bankroto procedūra pradėta abiejų šalių – kreditoriaus “Swedbank” ir įmonės susitarimu. Abi šalys suinteresuotos, kad vyktų nepertraukiama veikla, o sutartys tiek su nuomininkais, tiek su tiekėjais galioja ir toliau”, – tvirtino ji.

"Veido" archyvas

Pamenate senuosius šūkius “klientas visada teisus” arba “klientas yra karalius”? Dabar, sunkmečio laikais, visi dar labiau rūpinasi klientu. Ir daugiausiai pastangų deda, kad padėtų klientui atsikratyti svorio. Piniginės…

Garsus prekybos centras sostinės Naujamiesčio rajone. Lentynoje – balto nepermatomo plastiko buteliai su skystu skalbikliu. Paėmiau vieną ir pasukau prie kasos…

Prabėgo trys dienos. Sumečiau džinsus į skalbyklę ir atsukau kamštelį. “Ar čia vėl naujoviškas skalbiklis – visiškai skaidrus?” – pagalvojau. Ir pliaukštelėjau sau delnu per kaktą. Apgavo! Už banknotą su Maironiu gavau porą litrų vandens! Net jei nebūčiau išmetęs kasos čekio, kaipgi įrodyčiau, kad ne pats vandens pripyliau? Prekybos salėje sutikčiau darbuotojų su užrašais ant nugaros “Klauskite… Aš galiu padėti”, bet ar jie atsakytų, jei paklausčiau: “Ar ne jūs man skolingas 20 Lt, nes pasivogėte skalbiklio, o į lentyną padėjote butelį su vandeniu?”

Šis įvykis pakišo mintį atidžiau pasižvalgyti po prekybos centrus. O atradimai nustebino.

Trojos arkliai su kainomis

Šaldytos žuvies skyriuje dažnokai tenka pastebėti įvairių gudravimų ir keistokų kainų etikečių. Tarkim, nurodyta 10,99 Lt, bet skaičiai kryžmai nubraukti šratinuku. Turbūt atpigo? Patikrinau brūkšninį kodą savitarnos skaitytuvu – 18,99 Lt! Atsitiktinis nesklandumas? Bet po savaitės “atsitiktinumas” vėl pasikartojo, tik tąkart buvo nubrauktos marinuotos mėsos kainos ir pirkinys vis dėlto pabrango 3 Lt.

Daugiau “atsitiktinumų”? Prašom. Lentynoje – alyvuogių aliejus. Akis užkliūva už didoko 1000 ml talpos butelio, po kuriuo šviečia geltona sumažintos kainos etiketė – 11,99 Lt. Jei kasos čekį peržvelgsi tik namie – nustebsi, kad vis dėlto sumokėjai 17,99 Lt. Sugrįši į parduotuvę prie lentynos – suprasi, kur šuo pakastas: šalia kainos yra prierašas mažutėlėmis raidelėmis: “500 ml”. Tačiau toji etiketė nejudamai pritvirtinta kaip tik ten, kur sustatytas visas būrys litrinių butelių. Neištyrei etiketės su didinamuoju stiklu – pats kaltas. Toks pat triukas su brendžio buteliais kitame prekybos centre. Turbūt sutapimas…

Katė maiše

"Veido" archyvas

Dar prieš 135 metus šveicaras Danielis Peteras pradėjo pardavinėti pirmą pasaulyje pieninį šokoladą. Gurmano išradimas? Ne. Gudrus ėjimas gamybai atpiginti – fabrikantas beveik perpus sumažino brangių kakavos pupelių kiekį šokolade. Kitas šveicarų verslininkas XIX a. sugalvojo į šokoladą įdėti riešutų (taip pat pigesnių už kakavą).

XXI a. pramonė dar išradingesnė: kai yra reikalas pasigirti – stambus šriftas ant pakuočių, o štai nepatraukliems duomenims nurodyti – mažos raidės. Paieškokite cukraus kiekio kad ir tepamojo šokoladinio kremo “Nutella” etiketėse – rasti nebus lengva. Ar ne todėl, kad pusę stiklainio turinio sudaro cukrus, o kakavos ir riešutų – po vieną du šaukštus?

Arba patyrinėkite puslitrinę sidro “Kiss” skardinę “su kriaušių sultimis”. Sulčių joje – maždaug keturi šaukštai (6 proc.).
Kuris jogurtas natūralesnis: “su vyšnių uogiene” ar “su vyšniomis”? Pirmenybė antrajam? Gerai, imame ekologišką “Dobilo” jogurtą, ant kurio indelio nupieštos trys vyšnios ir parašyta “su vyšniomis”. Nusivylimas: viduje visai ne vyšnios, o vyšnių uogienė (18 proc.), kurioje vyšnių – tik 33 proc.!

Na, bet jogurtas “su obuolių ir kriaušių gabaliukais” jau bus be pokštų – juk ant indelio pavaizduota visa kriaušė ir pusantro obuolio. Norite sužinoti, kiek vaisių ten yra iš tikrųjų? Supilkite visą indelio turinį (pvz., 210 g) į dubenį. Užpilkite gerą stiklinę vandens ir išmaišykite. Šaukštu vis nusemkite skystį, kol liks vien vaisių gabaliukai. Na, kiek jų? “Veido” atliktas eksperimentas parodė, kad 18 vienetų. Sudėjus visus krūvon tilpo ant nykščio nago.

Arba štai estų gamybos šaldyti žuvų piršteliai, išdidžiai pavadinti “Lašišiniais kepsneliais”. Pakuotės dydis – artimas kišeninio formato knygai. Ten esanti lašišos dalis (5 proc.) tilptų ant vieno piršto, bet kepsneliai – “lašišiniai”. Pagal tokią logiką išeitų, kad ir stalas yra ąžuolinis, jeigu jam pagaminti naudota bent 5 proc. ąžuolo.

Gardžioji klasta

Bėda net ne ta, kad gamintojai į produktus prikemša kvapiklių ir dirbtinių medžiagų, pigesnių už natūralias. Bala nematė, kad vanilės aromatas išgaunamas iš popieriaus gamybos atliekų, “žemuoginis” jogurtas dažomas burokėlių sultimis, o “rūgštingumą reguliuojanti medžiaga” (citrinų rūgštis) kenkia dantims. Blogiausia, kad pirkėjai nežino, ką valgo iš tikrųjų. Nes nesidomi. Arba pramonė pasistengia, kad sužinoti nebūtų lengva.

Tad lieka senieji patarimai. Kuo daugiau priedų ir aromatinių medžiagų, tuo labiau įtartina maisto produkto kokybė. Jei riebalų ar cukraus kiekis nenurodytas paradinėje pakuotės pusėje – tikėtina, kad yra ką slėpti.

Dėl sunkmečio 30-40 proc. kritus prekybos centrų apyvartai, jie ieško būdų, kaip mažinti veiklos sąnaudas. Kai kurie prekybos centrai ėmėsi ir pakuotės rūšiavimo verslo. Valstybinės kontrolės institucijos į šią prekybos centrų veiklą žiūri įtariai.

“Į prekybos tinklų centrinius sandėlius atgabentos atliekos rūšiuojamos ir presuojamos šalia vartotojams skirtų prekių”, – rašoma Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos (LKATA) pranešime.

“Tikrai nemanau, kad taupumo sumetimais galima aukoti higieną. Šiuo metu ir kiti įvairūs verslai ieško būdų, kaip išgyventi, imasi šalutinių veiklų, kurias, jų manymu, jie patys gali atlikti. Vis dėlto darbas atliekamas kokybiškai tik tada, kai tam pakanka kvalifikacijos, įgūdžių, o kai kuriai veiklai ir specialių sąlygų bei žinių”,- teigia LKATA prezidentas Algimantas Bakas.

Noras sutaupyti higienos sąskaita, pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų, gali sukelti produktų taršos pavojų. “Ne maisto atliekų tvarkymas prekybos centruose turi atitikti teisės aktų reikalavimus ir nekelti kryžminės taršos pavojaus maisto produktų laikymui prekybos sandėliuose “,- sakė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotas Z. Stanevičius.

Aplinkos ministerija taip pat ėmėsi veiksmų prieš tokią prekybos centrų savivalę. Šiuo metu rengiamas nutarimo projektas, kuriuo bus draudžiama tomis pačiomis transporto priemonėmis vežti ir maisto produktus, ir panaudotą nešvarią pakuotę.

Anksčiau prekybos centrai panaudotų pakuotės atliekų tvarkymą patikėdavo atliekų tvarkymo įmonėms, kurios išveždavo šias atliekas specializuotais automobiliais ir tvarkydavo jas tik pagal įstatymus leistinose vietose.