Poetas, eseistas, vertėjas Tomas Venclova Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo ir dialogo forume apdovanotas Jerzio Giedroyco premija.

VEIDAS: Prieš kelerius metus jūs išsakėte savo nuomonę ir nuotaikas dėl Lietuvos intelektinės atmosferos, diskusijų galimybių. Ar kas nors pasikeitė nuo to laiko?

T.V.: Man sunku spręsti, kadangi aš ne taip jau dažnai būnu Lietuvoje ir seku jos visuomenės nuomonę daugiausiai per interneto portalus. Tie dalykai, apie kuriuos klausiate – daugeliui metų, daugeliui dešimtmečių. Teigiamos tendencijos egzistuoja,  bet jos plėtojasi labai lėtai. Sunku ir tikėtis, kad plėtotųsi labai greitai, kadangi yra didžiulės masės žmonių, kurie turbūt suinteresuoti, kad tai ne itin greitai keistųsi.

Skyrusi Nobelio taikos premiją vaikų teisių gynėjams iš Indijos ir Pakistano, Norvegijos parlamento komisija naiviai tikisi dvigubo efekto: daugiau dėmesio vaikams ir mažesnės trinties tarp dviejų konfliktuojančių valstybių.

Rima Janužytė

Kas tokia yra Malala, žino kone kiekvienas. Tai septyniolikmetė, už pastangas užtikrinti išsilavinimą visoms Pakistano mergaitėms gavusi talibų kulką į galvą.
Po ją išgarsinusio pasikėsinimo ir dar garsiau nuskambėjusio kone stebuklingo išgijimo mergina tapo savotiška Pakistano ir visų pasaulio vaikų teisės į mokslą advokate. Malalos kalba Jungtinių Tautų Asamblėjoje pernai rudenį ją pakylėjo iki tarptautinės scenos – Malala tapo tikra sensacija, o jos balsas buvo išgirstas visame pasaulyje nuo Pakistano iki JAV, nuo Afrikos iki Artimųjų Rytų.
Sužinojęs, kad mergina gavo Nobelio premiją, Pakistano premjeras Nawazas Sharifas ją pavadino Pakistano pasididžiavimu. Tačiau Pakistane jos veikla ne tik liaupsinama, bet ir gana plačiai kritikuojama. Ne dėl to, kad Malala stengiasi dėl vaikų, o dėl to, kad esą tapo Vakarų ruporu, įrankiu, JAV žvalgybos Trojos arkliu Pakistane ir panašiai.
“Visais įmanomais žodžiais smerkiu sprendimą Malalai skirti Nobelio premiją, – televizijai BBC pareiškė “Pakistan Observer” redaktorius Tariqas Khattakas. – Tai neabejotinai politizuotas sprendimas, Vakarų konspiracija siekiant išprovokuoti žmones musulmoniškose šalyse. Nei Malala, nei jos tėvas nepadarė nieko reikšmingo. Jis paprasčiausiai geras pardavėjas ir sugebėjo “parduoti” savo dukters istoriją. Dabar jau ir Malala yra puiki prekybininkė. Abu su tėvu jie šoka pagal Vakarų dūdelę ir dėl to yra garsenybės.”
Užtat Kailashas Satyarthi Indijoje iki Nobelio premijos buvo vadinamasis nouneimas (angl. “no name” – jokio vardo). Tiesa, jo vadovaujamas judėjimas “Save Child” per kelis dešimtmečius iš vergijos yra išlaisvinęs 80 tūkst. Indijos vaikų, o K.Satyarthi už šią prasmingą veiklą yra gavęs bent tuziną įvertinimų: jis apdovanotas JAV, Italijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, bet nė karto – Indijoje. Jį yra kalbinusios, pavyzdžiui, televizijos BBC ir CNN, bet Indijos savaitraštis “Indian Times” interviu su K.Satyarthi susiprato parengti tik jam laimėjus Nobelio premiją.
Kaip ir pakistaniečiai dėl Malalos, indai dabar kelia klausimą, ar K.Satyarthi nėra su Vakarais susijęs artimesniais, nei skelbiama, ryšiais.
“Indijoje suskaičiuojama iki 60 mln. priverstinai dirbančių nepilnamečių – tai tamsioji Indijos ekonominio kilimo, pagrįsto pigia darbo jėga, pusė. Indijoje vyksta tragiška prekyba vaikais, kurie perkami provincijose ir atvežami dirbti į didesnius miestus”, – BBC yra sakęs pats K.Satyarthi, pripažindamas, kad kovodami su vaikų vergove Indijoje pluša šimtai atsidavusių žmonių, bet ne visos organizacijos gauna pakankamą paramą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors tradiciškai Nobelio premijų teikimo ceremonija vyks gruodžio 10 dieną, šių apdovanojimų laureatai paskelbti praėjusią savaitę.

„Nobelio premija – tai bilietas į savo paties laidotuves. Nė vienas laureatas po to nėra nuveikęs nieko reikšmingo“, – teigė amerikiečių rašytojas Thomas Stearnsas Eliotas, 1948 m. gavęs Nobelio literatūros premiją.
Nepaisant tokio skeptiškumo, nuo pat 1901 m. geriausi pasaulio medicinos ir fiziologijos, chemijos, fizikos mokslininkai, taip pat taikos skleidėjai, vėliau nominantų gretas papildžius ir rašytojams bei ekonomistams, priima Alfredo Nobelio vardo premiją, reiškiančią pasaulinę šlovę, rankų darbo 18 karatų auksu paauksuotą medalį ir 1,2 mln. JAV dolerių premiją. Tokios garbės savo noru per visą istoriją yra atsisakę vos keli laureatai.
Aistros kasmet užverda iš naujo: spalio mėnesį skelbiant laimėtojus oficialus Nobelio premijos tinklalapis sulaukia kelių milijonų lankytojų bei viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Ypatingas dėmesys skiriamas literatūros ir taikos premijoms, nes jos laikomos subjektyviausiomis bei prieštaringiausiomis.
Vis dėlto sunku paneigti, kad per daugiau nei šimtmetį, Nobelio premijos laureatais tapus 838 asmenims ir 24 organizacijoms, prestižinis apdovanojimas tapo pažangos simboliu, kurio prestižas pranoksta kitus analogus.

Istorija ir šiandiena

„Premija turi atitekti tiems, kurie žmonijai sukūrė didžiausią naudą“, – 1895 m. rašė A.Nobelis. Švedų chemikas, inžinierius, daugiau nei 350 patentuotų išradimų autorius, po mirties tam skyrė savo turtą, kurį pavedė saugiai investuoti ir užtikrinti prizo teikimo tęstinumą daugeliui metų į priekį.
Šiandien Nobelio fondo kapitalo vertė siekia per 330 mln. eurų: atsižvelgiant į infliaciją, tai beveik dvigubai didesnė suma, nei buvo pradžioje. Tiesa, Nobelio fondo statute pabrėžiama, jog premija gali būti ir nesuteikiama, jei konstatuojama, kad niekas jos nenusipelnė. Per ilgą laiką tokių atvejų pasitaikė daugiau nei penkiasdešimt, tačiau – ne šiemet.
Trys mokslininkai – daugiau laimėtojų būti negali pagal įstatus – pasidalys 2013 m. Nobelio premiją chemijos srityje. Kelias pilietybes turintys amerikiečiai Martinas Karplusas, Michaelas Levittas ir Arieh Warshelis išplėtojo kompiuterinius modelius, gebančius analizuoti ir prognozuoti kompleksines chemines reakcijas. Jų dar septintajame dešimtmetyje atvertos galimybės sudarė sąlygas atrasti naujų ir efektyvesnių vaistų, taip pat pagelbėjo automobilių bei saulės baterijų pramonėje.
Įdomu tai, kad M.Levitto karjera galėjo pakrypti visai kitaip, jei dar 1967-aisiais, būdamas devyniolikos metų bei sulaukęs neigiamo atsakymo iš Kembridžo universiteto, jis nebūtų nusprendęs įsirengti šalia jo palapinės ir taip gyventi tol, kol galiausiai buvo išklausytas profesorių bei priimtas mokytis. „Mano patarimas studentams – tikėkite savimi. Jei jūs netikėsite, kaip gali patikėti kiti? Be to, reikia užsispyrimo“, – šiandien sako mokslininkas.
Fizikos srityje šiųmetis apdovanojimas, kaip ir prognozuota, atiteko britui Peteriui Higgsui bei belgui Francois Englertui už Higso bozono, arba vadinamosios dieviškosios dalelės, teoriją. Abu mokslininkai septintajame dešimtmetyje kartu su kitais fizikais aprašė mechanizmą, paaiškinantį, kodėl kai kurios dalelės turi masę, o kitos – ne. Tik po keliolikos dešimtmečių, 2012-aisiais, apvaliame, 27 km ilgio didžiajame hadronų greitintuve paaiškėjo, kad Higgso bozonas, apie kurį buvo numanoma, tikrai egzistuoja ir patvirtina fizikos teorijas. Tyrimais pasiektas naujas suvokimo lygmuo atliks pamatinį vaidmenį ateityje tobulinant įvairius prietaisus bei mechanizmus, tačiau pats P.Higgsas pripažįsta gausybės mokslininkų indėlį ir kuklindamasis dalelę siūlo vadinti ne savo, o skaliarinio bozono vardu.
Amerikiečiai Jamesas Rothmanas ir Randy Schekmanas, taip pat vokietis Thomas Sudhofas buvo pagerbti fiziologijos ir medicinos Nobelio premija už paaiškinimą, kaip ląstelėse vyksta baltymų ir kitų medžiagų judėjimas. Tikimasi, kad tai prisidės tiriant hormonų ir imuninės sistemos veiklą.
O šių metų literatūros Nobelio premija, kitaip, nei prognozuota, atiteko ne japonų rašytojui Haruki Murakami, o kanadietei Alice Munro. Ši rašytoja vadinama šių laikų Čechovu ir įvertinimo sulaukė už apsakymus, atskleidžiančius žmogaus būklės trapumą. Jos apsakymuose svarbesnis ne siužetas, o vidiniai personažų išgyvenimai. Beje, A.Munro dažniausiai rašo apie moterų likimus. 2009 m. jai buvo skirta Bookerio premija.

Savaitraštis “Veidas” šiemet antrą kartą rengia projektą “Mini Nobelis” ir pristato iškiliausius šio laikmečio mokslininkus.

Lietuvoje įprasta didžiuotis mūsų šalies vardą garsinančiais sportininkais, menininkais ar verslininkais, tačiau didžiuotis mūsų mokslo elitu, kuris taip pat garsina Lietuvos vardą, vis dar gana neįprasta. Liūdna konstatuoti, bet didžiuma visuomenės nežino mūsų chemijos, biologijos, medicinos ar technologinių mokslų korifėjų, nors jie pasiekę labai daug ir yra vertinami tarptautiniu mastu.
Pernai “Veidas” pirmą kartą surengė projektą “Mini Nobelis” ir pristatė dešimt mokslininkų. Pasirodęs specialusis “Veido” numeris apie mokslą sulaukė daug pagyrų ir paskatinimų, nors būta ir kritikos bei skeptiškumo, ypač iš mokslininkų, kurie mano esantys patys pačiausi, tačiau mūsų žurnalo straipsniuose tarp iškiliausių paminėti nebuvo.
Kai kam užkliuvo išskirtos mokslo kryptys, esą mes be reikalo pasirinkome teisę ar ekonomiką (mat šių sričių Lietuvos mokslininkai tarptautiniu mastu yra neįžiūrimi) ir be reikalo ignoravome filosofiją ar politikos mokslus.
Todėl šiemet šį projektą nusprendėme patobulinti ir kokybės kartelę kilstelėti aukščiau. Šiemet “Mini Nobelio” partneriu tapo Lietuvos mokslo taryba. Būtent su partnerio vadovybe buvo atrinktos devynios mokslo sritys (matematika, fizika, chemija ir biochemija, biologija, technologiniai mokslai ir inžinerija, medicina, istorija, filosofija ir politikos mokslai), o dešimtąjį “Mini Nobelį” apsispręsta skirti už mokslo ir verslo sąveiką.
Taigi iš praėjusių metų nebeliko teisės, ekonomikos ir filologijos. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad pagrindinis kriterijus šiemet buvo išanalizuoti mokslo kryptis, kurių atstovai yra pastebimi, vertinami ir cituojami tarptautiniu mastu. O mūsų ekonomikos, teisės ir filologijos mokslininkai užsienio kolegoms yra nežinomi ir jų darbai negirdėti.

Kaip rinkti daugiausiai pasiekę mokslininkai

Renkant daugiausiai pasiekusius ir nusipelniusius šalies mokslininkus buvo vertinami penki kriterijai. Daugiausiai svorio (du trečdaliai) teko pirmiesiems dviem kriterijams – publikacijų skaičiui užsienio ir tarptautiniuose mokslo leidiniuose 2010–2012 m. bei mokslininko straipsnių ir veikalų citavimo skaičiui 1993–2012 m. (taip pat h indeksui). Šiuos duomenis iš “Thomson Reuters” (ISI) duomenų bazės mums pateikė Mokslo tarybos atstovai.
O trečdalis svorio vertinant mokslininkus teko likusiems trims kriterijams: tai išradimų ir patentų skaičius; dalyvavimas tarptautinėse programose ir organizacijose bei kviestiniai pranešimai tarptautiniuose mokslo kongresuose. Pagal šiuos kriterijus išrinktus mokslininkus “Veido” žurnalistai plačiai aprašo tolesniuose puslapiuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vyriausybė archeologui, istorikui ir rašytojui Vykintui Vaitkevičiui premiją skyrė už kūrybinę, mokslinę ir švietėjišką veiklą etninės kultūros srityje, etninės kultūros tradicijų plėtojimą.

Kasmetinė J. Basanavičiaus premija laureatui iškilmingai įteikta Lietuvos nacionaliniame muziejuje. V. Vaitkevičiui premiją teikė ir sveikino Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, Kultūros ministras Arūnas Gelūnas bei kiti garbūs svečiai.

V. Vaitkevičius sako premijos nesitikėjęs, tačiau džiaugiasi savo darbo įvertinimu. „Laukti ir tikėtis – nesitikėjau, juk tai ne kasdienis dalykas. Dabar esu pagerbtas pačiu aukščiausiu lygiu. Tai didelis įvertinimas ir garbė tiek man, tiek ir mano komandai. Tikrai malonus apdovanojimas, nors premijos nesitikėjau ir nelaukiau, dirbau kasdienį darbą. Džiugu, kai gaunamas toks apdovanojimas už darbą iš širdies, nelaukiant jo įvertinimo“, – sako V. Vaitkevičius.

Kai kurie J. Basanavičiaus premijos laureato darbai jau yra suguldyti ir įamžinti leidiniuose, pradedant pirmąja, daugiau kaip prieš dešimtmetį, 1998 metais, išleista knyga „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ ir baigiant ką tik pasirodžiusia „Lietuva. 101 legendinė vieta“, kurioje pirmą kartą išsamiai atskleidžiamos legendinės šalies vietos kaip kertinė Lietuvos kultūros dalis.

Vykintui Vaitkevičiui premija paskirta už kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus, archeologinius tyrinėjimus, istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą ir kovą dėl jų išsaugojimo, taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą bei mokslinių tyrimų viešąją sklaidą.

V. Vaitkevičius jau porą dešimtmečių intensyviai darbuojasi etninės kultūros tyrimo ir puoselėjimo baruose. Istorikas, archeologas, kultūrinio kraštovaizdžio tyrėjas nuo pat akademinės ir kūrybinės veiklos pradžios kryptingai plėtė tyrimų lauką, palaipsniui aprėpdamas bemaž visas pagrindines etninės kultūros raiškos sferas – organiškai susiejo senųjų šventviečių, laidosenos ir kitų religijos sričių, etnologijos, kalbotyros, folkloro, mitologijos, sakytinės istorijos, kultūrinės atminties ir geografijos tyrimus.

Valstybinė Jono Basanavičiaus premija kasmet skiriama už reikšmingiausius paskutiniųjų 5 metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.

Premijos dydis – 500 bazinių socialinių išmokų (65 tūkst. litų).

Kompanija „Facebook“ pranešė, kad mokės po 500 JAV dolerių kaip atlygį kiekvienam, kuris jos socialiniame tinkle suras programinės įrangos klaidą ar pažeidžiamumą. Tai yra kiek mažiau, nei siūlo kitos interneto kompanijos, tokios kaip „Microsoft“ ir „Google“.

Norint pretenduoti į šią premiją, žmogus turi pranešti apie rastą saugumo spragą kompanijos socialinio tinklo sistemoje, tačiau premijų sistema negalioja įvairioms trečiųjų šalių sukurtoms „Facebook“ programoms. Apie surastą klaidą reikėtų pranešti „Facebook“ ir duoti pakankamai daug laiko, kad ji būtų pašalinta prieš tai, kai su tuo susijusi informacija bus paviešinta.

500 dolerių – tai tik pradinis atskaitos taškas, ir jis kiek mažesnis, nei siūlo kitos kompanijos. Štai „Mozilla“ ir „Google“ už pažeidžiamumą atradimą siūlo po 3000, Microsoft – net iki 250 000 JAV dolerių (beje, žmogus, pranešęs „Business Software Alliance“ apie nelegalių programinės įrangos kopijų naudojimą, gali už tai gauti net iki 1 mln. JAV dolerių, atsižvelgiant į šio teisinio pažeidimo mastą).

Galima pažymėti, kad ataskaitos apie „Facebook“ surastas klaidas ateityje saugumo analitikams gali padėti įgauti svarią reputaciją programinės įrangos kūrimo srityje. Premijos gal ir nedidelės, tačiau kartais vardas ir gera reputacija vėliau atneša daugiau naudos, ir ne tik finansinės.

technologijos.lt

BFL

Šiandien Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo Viktorijai Čmilytei skiriama premiją už Gruzijoje vykusiame Europos moterų šachmatų čempionate iškovotą aukso medalį.

Atsižvelgiant į tai, kad sportininkė savo pergale itin svariai prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo ir ši V. Čmilytės pergalė – pirmasis tokio masto laimėjimas Lietuvos šachmatų istorijoje, nuspręsta skirti 20 tūkst. litų premiją iš Kūno kultūros ir sporto departamentui valstybės biudžete patvirtintų bendrųjų asignavimų.

Iki šiol nė vienas, Europos Šachmatų čempionatuose Lietuvai atstovavęs sportininkas, nėra iškovojęs pirmosios vietos.

Lietuvos dailininkai sako esantys nustebę dėl konkurso Žalgirio ir Durbės mūšio temomis, nes jame iš 34 menininkų premijos negavo nė vienas laureatas, komisijai prastai įvertinus jų darbus.

“Manau, tai pasityčiojimas iš Lietuvos dailininkų”, – dienraščiui “Vilniaus diena” sakė dailininkė Laima Kriukelienė.

Lietuvai minint 600-ąsias Žalgirio mūšio metines, Kultūros ministerija gegužę paskelbė konkursą menininkams kurti vaizduojamojo meno darbus Žalgirio ir Durbės mūšio temomis.

Pagrindinės premijos laimėtojui žadėta 20 tūkst. litų, dviem pirmosioms – po 12,5 tūkst. litų, trims antrosioms – po 7 tūkst. litų, keturioms trečiosioms vietoms – po 4 tūkst. litų.

Tačiau 34 menininkų kūrinius apžiūrėjusi komisija nusprendė, kad vienintelis vertas paskatinamosios 7 tūkst. litų premijos yra Ugnius Gelguda, pasiūlęs šiuolaikišką vaizdo instaliaciją “Žalgiris”, penktadienio numeryje rašo “Vilniaus diena”.

Likusius pinigus nuspręsta atiduoti kitiems Kultūros ministerijos projektams.

Kultūros ministerijos atstovė Janina Krušinskaitė sakė, kad premijos neskirtos, nes kūriniai buvo nešiuolaikiški: “Visa tai, ką galima pasakyti bataline tematika, pasako Jano Mateikos paveikslas. Dabar, po daugybės šimtmečių, nepriklausomos Lietuvos laikais, galėtume pažvelgti ir kitomis akimis į Žalgirio pergalę”.

Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Eugenijus Nalevaika sakė, kad “konkursas buvo keistokas, nes duotas gana trumpas laikas kūriniams sukurti”.

“Tai istorinė tema, kurią reikia išsamiau panagrinėti. Tokius konkursus reikėtų skelbti iš anksto, nes daugelis dailininkų tokių tematinių darbų neturi ir ruošia specialiai konkursui”, – sakė E.Nalevaika.