O.Šaitanova

Patempti kojos raiščiai ukrainietei Olesiai Šaitanovai neleido pasirodyti premjeriniuose „Romeo ir Džuljetos“ spektakliuose – trupės vadovai jos pačios labui nutarė patausoti jauniausios teatro primabalerinos sveikatą. Tačiau jos Džuljetą dar neabejotinai išvysime, kaip ir Žizel, Kitri „Don Kichote“ bei Mari artėjančioje kalėdinių „Spragtukų“ lavinoje.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kad taptų nacionalinės trupės primabalerinomis, gabioms lietuvaitėms tenka bent ketverius penkerius metus po baleto mokyklos baigimo kilti iš teatro kordebaleto gretų. O štai dvidešimt vienų metų ukrainietei Olesiai Šaitanovai durys į Lietuvos trupės elitą atsivėrė iškart po to, kai pavasarį kviestinės solistės teisėmis ji atliko Kitri vaidmenį Ludwigo A.Minkaus „Don Kichoto“ premjeroje.

„Iš tikrųjų Olesią Šaitanovą, kaip perspektyvią baleto asmenybę, kartu su trupės meno vadovu Krzysztofu Pastoru nusižiūrėjome Briuselyje surengtoje tarptautinėje baleto artistų atrankoje „Grand Audition“, kurioje dalyvavo 120 jaunų atlikėjų iš viso pasaulio. Todėl kai netrukus prireikė stiprios šokėjos „Don Kichotui“, jau žinojome, ką pasikviesti. Olesia spektaklyje pasirodė puikiai, ir po premjeros pasiūlėme jai vienų metų kontraktą“, – pasakoja Lietuvos nacionalinės baleto trupės direktorė Rūta Butvilienė.

Ilgisi modernaus repertuaro

Pagrindiniu argumentu ilgesniam laikui krautis lagaminą į Vilnių O.Šaitanovai tapo ne kontrakte nurodyto atlyginimo dydis: šokdama Ukrainos nacionalinio operos ir baleto teatre, kuriame turėjo nemažai pagrindinių vaidmenų klasikiniuose baletuose, mergina teigia uždirbdavusi ne ką mažiau. Tačiau suviliojo galimybė dirbti su garsiu choreografu K.Pastoru ir daug modernių pastatymų turintis mūsų trupės repertuaras, mat po klasikos norėjosi išbandyti jėgas naujuose amplua.

„Ukrainos nacionalinis operos ir baleto teatras, kurio baleto trupė Sovietų Sąjungoje nuolat buvo reitinguojama kaip trečia po Sankt Peterburgo Marijos teatro ir Maskvos Didžiojo teatro baleto trupių, pastaraisiais metais dėl sumenkusio finansavimo išgyvena ne pačius geriausius laikus. Spektaklius jame stato vietiniai choreografai, užsienio kūrėjams kviesti stokojama lėšų. Be to, dauguma jaunų šokėjų stengiasi išvykti iš Kijevo. Mano bendraklasių, su kuriais 2013 m. kartu baigiau Kijevo valstybinę choreografijos mokyklą, šiandien galima sutikti Boriso Eifmano, Leonido Jakobsono trupėse Sankt Peterburge, taip pat Lenkijos, Serbijos ir kitų Europos šalių baletuose. Kai kurie jau spėjo ir po kelis teatrus pakeisti“, – neslepia ukrainietė.

Pagrindinis Lietuvos ir Ukrainos nacionalinio baleto skirtumas – kad Kijeve artistai pasirodo nuolydį turinčioje scenoje. Olesia pripažįsta, kad ant pasvirusių grindų šokti sudėtingiau, bet ilgainiui prie nuolydžio priprantama ir tuomet jau lygus pagrindas po kojomis atrodo tarsi nesavas. Bet tai – pokyčiai, prie kurių dažnai gastroliuojantys ukrainiečių šokėjai išmoksta prisitaikyti.

Šeimos palaikymas

Pati Olesia gimusi Kryme, Sevastopolyje. Merginos tėtis – buvęs karinių oro pajėgų lakūnas, vėliau persikvalifikavęs į finansų sritį ir šiuo metu dirbantis banke. O mama, turinti pianistės diplomą, visas pastangas sutelkė vienturtei dukteriai auklėti ir išmokslinti.

„Mano ateitis tėvams buvo svarbiausias prioritetas. Jie nemenkai aukojosi, kad turėčiau pačias palankiausias sąlygas mokytis šokti. Pradėjau penkerių metų nuo liaudies šokių būrelio Sevastopolyje, bet kai vadovė rekomendavo stiprią choreografijos mokyklą Charkove, visa šeima nedvejodama persikėlė gyventi ten. Kai po poros metų man pavyko įstoti į prestižinę Kijevo valstybinę choreografijos mokyklą, tėvai netrukus irgi persikėlė sostinėn. Mama mane lydėdavo ir kelionėse po tarptautinius konkursus. Tik į konkursą Pekine atsisakė skristi: kartojo, kad jai bus per sunku matyti, kaip aš ten dvi savaites naktimis repetuodama kankinsiuosi“, – pasakoja balerina.

Solidus apdovanojimų sąrašas

Konkursas Pekine, į kurį Olesią lydėjo jos pedagogė Ala Lagoda, išties buvo ilgas ir sekinantis. Jau vien todėl, kad ukrainietei jame teko varžytis su daugybe techniškai puikiai pasirengusių Azijos šalių šokėjų. Tačiau atkakli mergina nepabūgo konkurencijos ir iš Pekino parsivežė pirmąją premiją bei aukso medalį.

„Su buvusia balerina, Ukrainos nusipelniusia artiste A.Lagoda mes susitikome tarptautiniame konkurse Maskvoje, kuriame užėmiau antrą vietą. Ji pasisiūlė man padėti, ir nuo to laiko kartu rengėme pagrindinius klasikinio repertuaro vaidmenis bei ruošdavomės konkursams“, – pasakoja mergina.

O.Šaitanovai taip pat pavyko laimėti pirmąsias premijas Rudolfo Nurejevo tarptautiniame konkurse Budapešte ir tarptautiniame baleto konkurse Stambule. Antrąją premiją ji pelnė „Tanzolymp“ konkurse Berlyne. Visose artistų varžytuvėse Olesia iki šiol dalyvaudavo kaip solistė, todėl ateityje norėtų išmėginti savo jėgas porų varžybose.

„Jau buvau suplanavusi gegužę po „Don Kichoto“ premjeros vykti į konkursą Helsinkyje, bet teko atsisakyti, nes su Ukrainos nacionaline trupe turėjau vykti į gastroles Korėjoje. Bet konkursams aš turėsiu dar ketverius metus“, – guodžiasi šokėja.

Baleto konkursų nuostatai leidžia juose varžytis ne vyresniems nei 25 metų amžiaus artistams.

Trys mėgstamiausi vaidmenys

Per trejus metus kartu su savo pedagoge parengusi kone visas Kijeve rodomų baletų pagrindines partijas, O.Šaitanova jau puoselėjo mintis ieškotis kito teatro. Taigi vilniečių pasiūlymas pasirodė pačiu laiku. O svajonės repetuoti su K.Pastoru išsipildė labai greitai: ukrainietė tapo viena iš penkių balerinų, patvirtintų Džuljetos vaidmeniui. Nors Sergejaus Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“ jai teko šokti jau Kijeve, Olesia aiškina, kad ten rodomas tradicinės stilistikos, istoriniais drabužiais „aprengtas“ spektaklis, o K.Pastoro interpretacijoje modernesnė ir šokio plastika, ir jokios konkrečios epochos nesufleruojantys kostiumai.

„Džuljeta man – vienas iš trijų pačių mėgstamiausių vaidmenų. Kiti du – Žizel ir Nikija iš L.A.Minkaus „Bajaderės“. Man nereikia kurti Džuljetos personažo – jame galiu būti tokia, kokia esu iš tikrųjų. O kokia esu? Kukli, rami, dažniausiai vilkinti juodais ir pilkais drabužiais. Ir, žinoma, judesiu mokanti išreikšti save geriau nei žodžiais“, – apibūdina pašnekovė.

O štai Kitri vaidmuo iš baleto „Don Kichotas“, kuriuo O.Šaitanova debiutavo Vilniuje, priešingas jos pačios būdui: tai ryškus, veržlus, išraiškingomis emocijomis trykštantis baleto personažas. Ir pristatytas premjeroje su tokia žėrinčia energija, kad niekas pernelyg nenustebo po kelių mėnesių išvydęs pagrindinių teatro solistų sąraše Olesios pavardę.

Lietuvių kalbos mokosi internetu

Balerina džiaugiasi, kad jau suspėjo ir gauti oficialų leidimą gyventi Lietuvoje, ir butą netoli teatro išsinuomoti. Tiesa, kol kas jai pavyksta suprasti tik atskiras lietuviškas frazes. Olesia labai norėtų kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą, todėl kasdien klausosi pamokų internete. Tačiau daugiatautėje baleto trupėje visi, netgi ilgiau čia dirbantys šokėjai iš Vakarų, stengiasi parodyti naujokei draugiškumą kalbindami rusiškai, tad kalbos barjero patirti neteko. Sutiko ji trupėje ir savo tautietę, pora metų anksčiau Kijevo valstybinę choreografijos mokyklą baigusią Dariją Oleifirenko, kuri tiek mieste, tiek teatre galėjo parodyti naujokei visus reikalingus kelius.

Apskritai Vilnius į Kijevą panašus – ir vieną, ir kitą miestą į dvi puses dalija upė. Tik jūsų masteliai gerokai jaukesni: Vilniuje nereikia leistis į metro, kad pasiektum reikalingą tašką. Visą miesto centrą nesunku pėsčiomis apeiti.

„Žinoma, ilgiuosi Kijevo, kuriame esu praleidusi daugiausiai laiko ir kurį laikau savo namais. Kasdien su mama bendrauju per skaipą, ir šiek tiek suspaudžia širdį, kai namiškiai ar draugai atsiunčia Kijeve darytų nuotraukų. Tačiau apskritai Vilnius į Kijevą panašus – ir vieną, ir kitą miestą į dvi puses dalija upė. Tik jūsų masteliai gerokai jaukesni: Vilniuje nereikia leistis į metro, kad pasiektum reikalingą tašką. Visą miesto centrą nesunku pėsčiomis apeiti“, – sako ukrainietė.

Į sceną – po vienos repeticijos

Ukrainos nacionalinio baleto trupėje nėra nuolatinių šokėjų porų, todėl balerinos turi išmokti scenoje prisiderinti prie įvairių partnerių. Vis dėlto trupės vadovai dažniausiai Olesią norėdavo matyti šalia Nikitos Suchorukovo, taip pat laimėjusio visą puokštę tarptautinių konkursų.

Kijevo valstybinės choreografijos mokyklos parengimas gerokai pranoksta mūsų baleto mokyklos lygį, ir scenoje tai matyti.

Kol kas nuolatinio partnerio O.Šaitanova dar nesurado ir Vilniuje: „Don Kichoto“ premjeroje ji pasirodė kartu su Romu Ceizariu, o Džuljetos vaidmenį rengia kartu su Romeo šokančiu Jeronimu Krivicku.

Mūsų teatro „Žizel“ pastatyme ukrainietė prieš porą savaičių debiutavo kartu su kviestiniu artistu Arturu Šesterikovu, šokančiu Olandijos nacionalinio baleto trupėje. Tačiau su juo prieš spektaklį teturėjo vos vieną bendrą repeticiją, mat partneris dėl pasirodymų „Bajaderės“ premjerose niekaip negalėjo anksčiau ištrūkti iš Amsterdamo.

„Klasikiniuose spektakliuose, kuriuos Ukrainoje vadiname „kazionkomis“, ta skuba nėra tokia baisi, kaip žiūrovui gali pasirodyti iš šalies: juk „Žizel“ choreografija visuose teatruose vienoda, skiriasi tik kostiumai ir atskiros mizanscenos. Taigi porą valandų repetuojame  baletu scenas, ir rezultatas išeina visai neblogas“, – teigia balerina.

Ar Lietuvos trupė jau yra numačiusi O.Šaitanovai tinkamą partnerį? „Tiesą sakant, lietuviams vaikinams profesionalumo atžvilgiu dar reikėtų pasistiebti, kad tiktų Olesiai į porą. Kad ir ką sakytum, Kijevo valstybinės choreografijos mokyklos parengimas gerokai pranoksta mūsų baleto mokyklos lygį, ir scenoje tai matyti. Bet pamažu tikimės subrandinti jos vertų partnerių, trupėje auga gražus jaunimas“, – tvirtina baleto trupės direktorė R.Butvilienė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Atokioje kalnų papėdėje įsikūrusio Turkijos miestelio gyventojai devynis mėnesius per metus gyvena tyloje, kad neprisišauktų sniego nuošliaužos, kuri po savimi palaidotų namus kartu su visais gyventojais. Čia draudžiama garsiai kalbėti ir juoktis, nes bet koks, net daiktų sukeliamas garsas teoriškai gali sukelti laviną. Kad išvengtų aukštai virš galvų tvyrančios grėsmės, visi mažos bendruomenės gyvenimo malonumai sukoncentruoti į likusius tris metų mėnesius: tik tuomet leidžiama šaukti, švęsti, kelti vestuves ar gimdyti vaikus. Likęs laikas kupinas nerimo ir baimės, o kiekvieno bendruomenės nario gyvenimas dėl bendro saugumo preciziškai kontroliuojamas valdžios vietininkų. Nors jau niekas iš gyventojų nebeprisimena, kada paskutinį kartą lavina buvo nušlavusi miestelį.

Tokią situaciją pjesėje „Lavina“ modeliuoja tur­kų dramaturgas  Tunceras Cu­ce­nog­lu, savo ne­ra­mioje valstybėje reiškiantis maždaug tą patį, ką ru­sams – Antonas Čechovas.

Tai, kas vyksta jo vaizduojamos  vienos miestelio šeimos kasdienybėje, ne mažiau asociatyvu nei minėtas lavinos laukimas: tyla atstoja neprasiveržusį riksmą, o tarsi nebyliajame filme rodomas smurtas kraupesnis už klyksmo kupinas scenas. Konfliktuojančios, vienas kitą ignoruojančios „neva šeimos“ metafora. Ir atidi valdžios ausis, neva besiklausanti kiekvieno iš už sienų pasigirstančio krebždesio.

J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Bet ar lavinos pavojus, įpratinęs miestelį prie paklusnios tylos, tikras, ar išgalvotas? O gal tai tėra valdančiųjų savanaudiškais tikslais deklaruojama grėsmė? Ir kaip tai patikrinti, jei bijai nors kartelį imti ir surikti iš visų plaučių?

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro premjera „Lavina“, laukiama jau kitą savaitgalį, įsidėmėtina ir tuo, kad sugebėjo bendram tikslui suvienyti savojo ir kaimyninio Šiaulių dramos teatro pajėgas. Tai atspindi ir jungtinis aktorių sąstatas: Olita Dautartaitė, Ligita Kondrotaitė, Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys, Eleonora Koriznaitė, Dalius Jančiauskas… Koprodukcija – retas reiškinys nūdienos teatro pasaulyje, kuriame kiekvienas trokšta būti autonomiškas ir finansiškai nepriklausomas, nors neišgali sukrapštyti lėšų didesniam pastatymui. Kad tai tik nepaskatintų retkarčiais kabinetuose sklandančios idėjos, kad Lietuvoje ne tik universitetų, bet ir valstybinių teatrų yra pernelyg daug…

Teatras tolimoje aplinkoje

Namudinis smurtas, teisininkų ir programų kūrėjų kalboje dar vadinamas smurtu artimoje aplinkoje, anaiptol nėra tokia unikali ir staiga išvešėjusi piktžaizdė, kaip kartais bando pateikti savo būtinumą besistengiantys pagrįsti valdininkai. Švedo Augusto Strindbergo pjesė „Tėvas“ parašyta 1887-aisiais, o iš esmės kalba apie tą patį: apie rėksmingą ir ambicingą dviejų žmonių stumdymąsi vienuose namuose. Žmonių, kurie nėra vienas kitam svetimi, nes svetimiems atseikėjame daugiau tolerancijos, diskutuodami, tarkim, apie dukterų gyvenimo perspektyvas.

Tačiau švedų namudinio smurto vaizdavimo klasiko aprašytas pasistumdymas nūdienos kriminalinės kronikos kontekste atrodo vaikiškai nerimtas: tik pamanykite, vyras įtūžęs sviedė įkandin pro duris beišeinančiai žmonai žibalinę lempą! Ir tai, skandinavų požiūriu, jau psichinės ligos įrodymas bei nusikaltimas, už kurį atgailaujant galima gauti širdies smūgį. O gal ir neatgailaujant, tiesiog ir toliau žmonai beatodairiškai graužiant – čia jau režisūrinės traktuotės reikalas. Principinga sutuoktinių tarpusavio kova šiuo atveju reikšmingesnė ne tik už dukters laimę, bet ir už mirtį.

Režisierę Marą Kimelę „Tėvui“ Klaipėdos dramos teatras atsivežė iš Rygos. Aprūpino darbu ir latvių scenografą, ir kostiumų dizainerę, ir netgi vieną žymią Rygos siuvyklą, siuvančią spektakliui kostiumus. Nelabai gražu nacionalinės darbo rinkos atžvilgiu, bet klaipėdiečiams taip labiau apsimokėjo.

Užtat nauju pagrindiniu vaidmeniu bandoma atgal parsivilioti vis giliau Vilniuje stringantį aktorių Darių Meškauską, kartu antagonistės vaidmeniui užgriebiant dar ir Valstybinio jaunimo teatro aktorę Aldoną Bendoriūtę. Laisvas aktorių judėjimas ir be įteisinto Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo vis dažniau ima viršų: aktoriams pasivažinėti, kitose trupėse pabūti smagu, žiūrovams veidų įvairovė irgi patinka, tik pačiam teatrui suvaldyti nuolat gausėjančią kviestinių aktorių komandą gali būti sunkoka.

Numeriai virsta spektakliais

Iš Latvijos skolinamės ne tik spektaklių statytojus, bet ir jaunus dramaturgus: dar nepamiršome Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto Janio Balodžio „Miškinio“, o šįkart jau sostinės  Nacionalinio dramos teatro repertuarą papildys Agnesės Rutkevičos „Gyvūnas“. Antra vertus, pjesę statantis Rolandas Atkočiūnas pats yra nemažai pasidarbavęs Rygoje ir Liepojoje, todėl šis susitikimas su latvių dramaturgija jo biografijoje jau ketvirtas.

Pjesės temą režisierius apibūdina populiariu aforizmu apie dvi tolygias gyvenimo tragedijas: pirmoji – negauti, ko trokšti, antroji – tai gauti. Pagrindinių veikėjų prototipais dramaturgė pasirinko du brolius, iki šiol tebegyvenančius atokiame jos močiutės kaime. Tas kaimas, kaip ir visi pasaulio kaimai, nėra pakantus „neteisingai“ meilei, nors už lango – jau XXI amžius.

„Taip jau sutapo, kad pjesę rašiau ne pačiu geriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, ir rašydama pa­ti save linksminau. Ši pjesė iš esmės išgydė mane nuo keistos ligos, kuri ligos istorijoje net neturi tikslaus apibrėžimo. Tačiau vienas šios ligos požymių yra nepaaiškinamas liūdesys ir ilgesys. Gali būti, kad ji apskritai iki galo neišgydoma“, – teigia A.Rutkeviča.

Spektaklyje „Gyvūnas“, kuris įslaptintame premjerų sąraše figūravo kaip „Premjera Nr. 2“, vaidina dabartinis nacionalinės trupės žiedas: Arūnas Sakalauskas, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė. O štai „Premjera Nr. 1“, už kurios slėpėsi Giedrės Kriaučionytės režisuojama vokietės Ingridos Lausund pjesė „Bestuburiada“, priklausys margai įvairios patirties kompanijai, kurioje – ir Dainius Jankauskas iš „Grupės 36“, ir Dovilė Šilkaitytė iš Valstybinio jaunimo teatro, ir Gelminė Glemžaitė iš „Atviro rato“, ir Aldona Vilutytė iš „Keistuolių“. Pati režisierė, Aido Giniočio auklėtinė, priklauso menininkų sindikatui „Bad Rabbits“.

Dramaturgė susodina penkis nerimaujančius, skirtingą stažą turinčius tarnautojus prie viršininko kabineto durų. Vienam vos 25-eri, bet jau pavargęs, kitam 45-eri, bet negalėtų pasakyti, ką veikė per prabėgusius tarnybos dešimtmečius. Kažkas siekia aukštesnio posto, kažkas ketina viską mesti ir išeiti, kažkas graužiasi dėl to, kad jaučiasi žeminamas… Tačiau visi trokšta artumo ir supratimo, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasirengę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Bet jau seniai nebepamena, ko tikisi sulaukti nuolankiai sėdėdami prie durų. Naikina savo gyvenimą, nemėgindami pakeisti situacijos patys.

Šiek tiek panašu į nebylų gyvenimą po tariamai aukštikalnėse kybančia lavina, ar ne?

Kaip virstama šventaisiais

Lavina, kurios niekas neprisimena, – tarsi viršinin­kas, kurio niekas nėra matęs. Ir vienas, ir kitas hie­rarchinių apačių sąmonėje dėsningai sudievinamas.

O štai paslaptingasis svečias Lukas pagyvenusių senjorų porą lanko kiekvieną sekmadienį ir visuomet būna svetingai priimtas, atidžiai išklausytas. Nors, kaip pamažu aiškėja, nėra tokios garbės vertas. Šeimininkai sudievina svečio asmenybę ir galiausiai patys nukenčia, nebesuvaldydami vis agresyvėjančio Luko elgesio.

Tai – islando Gudmunduro Steinssono pjesė „Lukas“ Valstybiniame jaunimo teatre, kurią Algirdas Latėnas stato su savo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Spektaklyje ypatinga reikšmė bus skiriama kompozitoriaus Fausto Latėno muzikai. Scenoje perkusiniais gyvai gros ir Luko vaidmenį atliks po nedidelės pertraukos į Jaunimo teatrą sugrįžęs Tomas Kizelis.

Rusų dramos teatro trupė kartu su režisieriumi Jonu Vaitkumi elgiasi atvirkščiai – kartu su rusų dramaturgu Aleksandru Andrejevu mėgina biblinius šventuosius pavaizduoti kasdieniškais personažais. Pjesė „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, kurios pirmasis pastatymas ir patikėtas Lietuvai, perkelia į Jeruzalę paskutiniais Jėzaus gy­ve­nimo mėnesiais ir nenusižengdama Evan­ge­li­jai dės­to keistą užsispyrėlio Sauliaus, uoliai persekioju­sio Jėzaus mokinius, metamorfozės į apaštalą Pau­lių istoriją. Tiesa, praturtintą A.Andrejevo vaiz­duotėje gimusiais žmonių charakteriais ir įvykių aplinkybėmis.

Dramaturgas teigia, kad ne kiekvienam lemta patirti tokią dieviškosios dvasios galybę, kokia užgriuvo Saulių jo kelyje Damasko link, tačiau kiekvienas žmogus gali sulaukti Dievo malonės, jeigu to trokšta ir kryptingai siekia. Saulių vaidina Vladimiras Dorondovas, Lozorių – dar kartą pas J.Vaitkų sugrįžtantis Vytautas Anužis.

Scenoje atgis Juozas Miltinis

Po Evangelijos sakmių belieka smagiai nusišypsoti. O mažieji Kauno ir Klaipėdos teatrai tam suteiks progų. Vis daugiau vietos po saule išsikovojantis Klaipėdos Apeirono teatras savo premjerą „Nekrozė“ planuoja rugsėjo pabaigoje ir kol kas nedaugžodžiaudamas atskleidžia, kad žiūrovų laukia absurdo komedija su ryškiais socialinio tragizmo bruožais ir su veikėjais, kuriuose kiekvienas galės atpažinti dalį savęs. Tiesą sakant, toks pat apibūdinimas tiktų ir visiems kitiems, anksčiau matytiems Apeirono teatro spektakliams. Taigi ryžtingosios šio teatro dramaturgės, režisierės bei pagrindinės aktorės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė laikosi sau įprasto kurso.

Daugiau netikėtumų galima laukti iš Kauno kamerinio teatro, užsimojusio inscenizuoti Liūnės Janušytės satyrą „Korektūros klaida“. Mat joje kartu su rašytoja po tarpukario Paryžių vėl vaikščios jaunas Juozas Miltinis, jo draugai dailininkai Viktoras Petravičius ir Paulius Augius-Augustinavičius. O žymių kultūros asmenybių prikėlimas teatro scenoje visada intriguoja.

Susibičiuliavusi su Paryžiaus bohema, lietuvių menininkų kompanija džiaugsmingai leidžia laiką nesirūpindama rytojumi ir nekurdama ateities planų. Nes ir pats gyvenimas, anot jų, tėra korektūros klaida, o ne numatytų įvykių grandinė.

Tai kone pirmas lietuvių literatūros kūrinys, atskleidžiantis tuometės bohemos dvasią. Pačios Liūnės personaže nebėra lietuvaitėms būdingo lyrizmo ar sentimentalumo: ji emancipuota, proto aštrumu nenusileidžianti vyrukams, smalsiai tyrinėjanti Vakarų ir Rytų Europos mentalitetų skirtumus bei menininkų ir valdininkų gyvenimą paralelinėse, nesusikertančiose realybėse. Režisierė Agnė Dilytė pagrindinę spektaklio veikėją apibūdina kaip tarpukario „blogerę“, negailestingai kritikuojančią ano meto tradicijas bei gyvenimo būdą. Liūnės vaidmenį ji patikėjo aktorei Raimondai Kimbraitei.

Šlovė, kuri pavėlavo

Muzikos mėgėjų sezono pradžioje laukia dvi vokalinės premjeros. Pirmoji – jau senokai save visaip reklamuoti pradėjęs Jonathano Larsono roko miuziklas „Rent“ (liet. „Nuoma“). Šio amerikietiško veikalo biografijoje – Pulitzerio premija už unikalumą ir indėlį į miuziklo bei dramos kultūrą, keturi „Tony“, šeši „Drama Desk“ ir du „World Theatre“ apdovanojimai. Miuziklas jau apkeliavo kone pusšimtį pasaulio šalių ir patenka į populiariausių pasaulio miuziklų dešimtuką.

Tačiau šią biografiją lydi ir tragiškas motyvas: pats J.Larsonas, būdamas vos 35-erių, mirė trūkus aortai 1996 m. sausio 25-osios rytą. Tos pačios dienos vakarą buvo suplanuota miuziklo „Rent“ pirmojo pastatymo Brodvėjuje peržiūra. Sėkmės sulaukęs vaidinimas viename iš Brodvėjaus teatrų buvo rodomas ilgiau kaip 12 metų.

Dauguma šio miuziklo veikėjų, Niujorke besistengiančių išgyventi jaunų menininkų, vartoja narkotikus arba serga AIDS. Gyvendami skurde ir visuomenės užribyje, jie nepaliauja svajoti ir tikėti meile (kad ir kokia ji būtų) bei jų kūrybos laukiančia sėkme. „Rent“ – vienas pirmųjų miuziklų, įvedusių prieštaringas, nepatogias temas į konservatyvios prigimties muzikinį teatrą. Homoseksualų ir transseksualų poreikis būti pripažintiems, vyrų ir moterų lygios galimybės, žmogaus teisės, narkomanija, benamystė ir skurdas – visa tai atsispindi J.Larsono veikale.

Organizatorių nuotr.

Lietuvoje miuziklą „Rent“ stato švedų režisierius Georgas Malvius ir jo surinkta tarptautinė komanda, tačiau groja ir dainuoja lietuviai: vaidmenis kuria Vaidas Baumila, Jeronimas Milius, Girmantė Vaitkutė, Dominykas Vaitiekūnas, Justinas Lapatinskas ir daug kitų jaunimui gerai žinomų atlikėjų.

Elektroninė Karmen

Nors ir pavėlavusi į praėjusį teatro sezoną, scenon keliauja „Vilnius City Opera“ žadėta elektroni­nė opera „e-Carmen“ – populiariausio Geor­ges‘o Bizet veikalo „Karmen“ elektroninė interpretacija, parengta Marijaus Adomaičio (Ten Walls).  Re­ži­sierė Dalia Ibelhauptaitė sako nenorėjusi jo skubinti: „Perkurti dviejų valandų muzikinį kūrinį – gigantiškas uždavinys. Reikia įsigilinti į kiekvieną muzikinę detalę, adaptuoti siužetą, tad laiko sąnaudos la­bai didelės. Iš tiesų seniai norėjau pastatyti „Kar­men“, bet tai dažniausiai pasaulyje statoma opera. Ir pats Karmen vardas jau yra tapęs moters tipo apibūdinimu. Tad norėjosi rasti dar neišbandytą šios istorijos meninę formą.“

Pagrindiniam vaidmeniui režisierė pasikvietė kone žymiausią nūdienos Karmen vaidmens atlikėją lietuvę – kylančią operos žvaigždę Justiną Grin­gytę. Kaip Karmen debiutavusi Anglijos nacionalinėje operoje, šį vaidmenį solistė šįmet sėkmingai pristatė ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, į kurį sugrįš dainuoti Karmen ateinantį  sezoną.

„Daug kartų dainavau Karmen, tačiau šis projektas man visiškai naujas iššūkis. Čia nėra orkestro, lieka tik elektronika. O elektronika tavęs nepalauks, ji rieda lyg traukinys: neįstojai laiku – ir viso gero! Tai reikalauja ypatingos disciplinos. Supratau, kiek daug laisvės mes, solistai, prašomės iš dirigento“, – pasakoja premjerai besirengianti J.Gringytė.

M.Adomaitis teigia, kad nemažai muzikinių sprendimų atsirado jau įrašų su solistais metu: „Buvau beveik užbaigęs Karmen habanerą, kai susitikome su Justina. Ji įrašė visą vokalinę partiją, ir staiga supratau, kad turiu naujų minčių ir idėjų, kaip galėčiau ją išplėtoti ir papildyti. Klausytojams bus netikėta, bet, tikiuosi, ir įdomu išgirsti neįprastą seniai žinomų arijų skambesį.“

Kompozitorius savo „Karmen“ versijoje naudos ir gyvus instrumentus. Kol kas galvojama apie kvartetą, tačiau repetuojant iki „Compensa“ salėje numatytos premjeros ansamblis gali ir padidėti. Juk svarbiausia – nebijoti sniego lavinų ir kurti taip, kaip tau norisi. Argi ne? n

Dešimt rugsėjo premjerų

2, 7, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Lavina“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

2 d. 18.30, 3 d. 14 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Rent“. Rež. Georgas Malvius

2 d. 21 val., 3 d. 16.30 val., 27 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Bestuburiada“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

6, 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Korektūros klaida“. Rež. Agnė Dilytė

13, 14, 30 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Tėvas“. Rež. Mara Kimelė

16, 17 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Lukas“. Rež. Algirdas Latėnas

17 d. 20 val. „Compensa“ koncertų salėje – „e-Carmen“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

17, 18, 24 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Gyvūnas“. Rež. Rolandas Atkočiūnas

24, 25 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Rež. Jonas Vaitkus

29 d. 19 val. Klaipėdos Apeirono teatre – „Nekrozė“. Rež. Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

L. Vansevičienės nuotr.

Gruodis Lietuvoje kaip įprasta žėrės operomis ir vaikų eglutėmis, tačiau didžiausia metų pabaigos šventė teatralams – ilgai laukta premjera atnaujintame Klaipėdos dramos teatre.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Paskutinėje šįmet premjerų apžvalgoje maga atsisukus pažvelgti, kurie prabėgusio rudens teatriniai pažadai išsipildė, o kurie taip ir liko tuščiaviduriais kevalais.

Dramos pasaulyje daugiausia išlošė tie, kurie vaikščiojo ne plačiai žiūrovų numintais vieškeliais, o priešingai – rinkosi suaugusiųjų primirštą „Lėlės“ teatrą bei retokai žiūrovams duris atveriančią „Meno forto“ salytę. Rolando Kazlo „Atrask mane“ ir Eimunto Nekrošiaus „Bado meistrą“ pavadinčiau didžiausiais (nors mažose scenose puikiausiai išsitenkančiais) šio rudens atradimais. Žiūri ir mąstai, kiek nedaug tikram spektakliui tereikia: geros idėjos, kelių neabejingų aktorių ir žiupsnelio meistriškumo, leidžiančio visa tai sulipdyti į viena.

O toliau – jau pagal skonį ir poreikius. Švarios vaizdo ir garso estetikos išsiilgusieji galėtų rinktis tvarkingas, bet nuobodokas Jono Vaitkaus „Septynias gražuoles“, pirmenybę teikiantys konceptualiai tradicinius kriterijus sujaukiančiai antiestetikai – Arpado Schillingo „Didį blogį“. Gabrielės Tuminaitės „Bedalis ir labdarys“ – aukso viduriukas, bandantis vienoje scenoje suderinti abi priešybes.

Valterio Silio „Miškinio“ dualizmas: pertekliniuose aiškinimuose beviltiškai skęstantis pirmasis spektaklio veiksmas ir šiek tiek daugiau erdvės žiūrovo vaizduotei suteikiantis antrasis. Tik per anksti neapsidžiaukite, nes Liubomiro Laucevičiaus vaidybos beužauginamus sparnus negailestingai nukapos finalinis pasakotojo monologas.

Evaldo Jaro „Karalius nuogas“ dualizmas: populiarių ir visai negirdėtų aktorių bei jų vaidybos stilistikų kratinys. Nugali solidžiausia patirtis – beveik nepastebimas, beveik nevaidinamas, tarsi iš šono komišką sumaištį rūmuose stebintis Ramučio Rimeikio menininkas Juokdarys, už nereikalingus pastebėjimus dėsningai nušaunamas.

Eglutės vaikams ir suaugusiems

O štai Kalėdų Senelio nušauti niekaip nepavyks: užplūsta jie gruodį teatrus tarsi šventinis maras. „Vaikams be dovanėlės – 3 eurai, vaikams su saldžia dovanėle – 5 eurai“, – skelbia bilietų kasos. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre laukiantys dovanėlių vaikai turės atspėti, kas anksčiau buvo trys šeimininko išardyti ir bet kaip surinkti žaislai („Kalėdų žaislai“). Keistuolių teatre – leistis į kelionę su Donaldo Haroldo G.Bisseto pasakų herojais – žąsinėliu Viliu, skruzde Marta ir buldozeriu Baču („Pyp pyp!“). O Valstybiniame jaunimo teatre pratęs smagią pažintį su Linos Žutautės knygelių veikėja Kake Make („Kakė Makė ir pavogtas laikas“). Pirmasis aktorės Virginijos Kuklytės režisuotas spektaklis „Kakė Makė“ jau spėjo tapti žiūrovų geidžiamiausiu reginiu šio teatro repertuare.

Klounu vaikų išvadintas Kalėdų Senelis veikiausiai ilgam užrištų savo maišą. Tačiau klounados žanras Lietuvoje sparčiai populiarėja tarptautinės „Raudonų nosių“ organizacijos pastangomis. Profesionalios gydytojų klounų komandos narė aktorė Indrė Lencevičiūtė Menų spaustuvėje pristatys savo debiutinį monospektaklį suaugusiems „Klai da“, kuriame klounados priemonėmis pasakos vienos emigrantės istoriją.

„Eglute didelėms mergaitėms“ galima pavadinti „Domino“ teatro premjerą pagal amerikietės Lauros Cunningham pjesę „Žavios ir pavojingos“, iš pradžių užkariavusią Brodvėjų, o vėliau – komercinius Rytų Europos teatrus. Tai ilgai lauktas „Domino“ trupės moterų atsakas tokiems spektakliams, kaip „Vyrų laiškai“, „Testosteronas“ ir „Apie ką kalba vyrai“.

Šventinį žiemos vakarą jaukiuose namuose susitinka šešios jaunystės draugės, tačiau ne visos juose – laukiamos viešnios. Todėl santykių aiškinimasis bei praeities nuoskaudų išliejimas prie vyno taurių tiesiog neišvengiamas. Nuoskaudos, aišku, kyla dėl tarpusavyje nepasidalytų vyrų. Nustebsite, koks negailestingas ir beatodairiškas gali būti iš pirmo žvilgsnio padorių ir išauklėtų damų kerštas dėl sužlugdytos santuokos.

„Užsėdimu“ savo spektaklį apie patirtas ir nepatirtas santuokas pavadino trupė „Stage Strangers“. Po šiuo pseudonimu slepiasi sėkmingą parodijų spektaklį „Contemporary?“ anksčiau sukūrę šokėjai Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė bei prie šios trijulės prisidėjęs aktorius ir muzikantas Dominykas Vaitiekūnas.

Pasak jų, vestuvės „užsėda“ tiek tuos, kurie kartą (ar ne kartą) tą košmarą išgyveno, tiek tuos, kuriems jo neteko patirti. Dar labiau „užsėsti“ jaučiasi tie, kuriems vestuvės su šabloniškais balandžių ir limuzinų ritualais, grafomaniškais linkėjimais, girtomis vaišėmis ir aplietomis nuotakų suknelėmis tampa įprasta darbo kasdienybe. Spektaklis kuriamas iš individualių patirčių, prisiminimų, įsivaizdavimų, asmeniškumų ir visuomeniškumų. Kaip ir „Contemporary?“ atveju – tai aktorių pasakojimai pirmuoju asmeniu.

Nedarykime iš savęs produktų

Šventinės repertuaro linksmybės tuo ir baigiasi. Visa kita – tiems, kurie prieš Kalėdas atras dvasinių jėgų daugiau susikaupimo ir mąstymo reikalaujantiems reginiams.

Be to sunku suvokti šiuolaikinio britų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesių pastatymus, o panevėžiečių gruodį laukia „Baseino (be vandens)“ premjera. Ją rengia po studijų Londono karališkojoje oratorystės ir dramos mokykloje bei stažuotės Linkolno centriniame teatre Niujorke į Lietuvą grįžtanti režisierė Monika Klimaitė.

Kodėl savo debiutui pasirinko „Baseiną (be vandens)“? „Šitą pjesę aptikau dar studijuodama Anglijoje. Patraukė netradicinė dramaturgijos forma, kurioje nėra išskirtų veikėjų, tekstas parašytas kolektyvinės sąmonės forma. Nors kūrinys skirtas judesio teatro trupei, mano spektaklyje didesnis dėmesys skiriamas draminei formai – tekstui ir žodiniam bendravimui su publika. Vis dėlto svarbiausias pjesės pasirinkimo motyvas – meno ir žmogiškosios etikos konfliktas, atskleidžiantis žmogaus instinktą bet kokia kaina patenkinti savo ego. Kūrinyje keliamas klausimas, kaip toli gali eiti konkurencijos ir pavydo vedamas žmogus. Mano nuomone, šiandien tai aktuali tema. Kiek sukurta meno kūrinių, kuriais menininkas stengiasi žūtbūt atkreipti dėmesį į save ir tapti žinomas“, – svarsto jaunoji režisierė, kuriai talkina jauni aktoriai Eglė Ancevičiūtė, Justina Nemanytė, Anupras Jucius ir Povilas Adomaitis.

Dar giliau žada nerti jau išsikovojęs vietą po gimtinės teatro saule Vidas Bareikis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre ėmęsis kiekvienam režisieriui etapinio veikalo – Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ir pagrindinį vaidmenį skyręs savo bendraamžiui ir bendramoksliui Vainiui Sodeikai. Tačiau Hamletas jų interpretacijoje – anaiptol ne romantiškas herojus ir net ne naivus idealistas, o jaunas žmogus, pasiryžęs pasaulyje atrasti bent trupinėlį nesumeluotos tikrovės.

„Hamletas“ žada tapti dar viena V.Bareikio pamėgto „teatro teatre“ metodo aikštele. Teatras čia vaizduojamas kaip paskutinė tiesos instancija, kaip veidrodis, atskleidžiantis tai, kas dažniausiai amžiams pasilieka šešėlyje. Teatras – vienintelė vieta, kurioje užsidėjęs bepročio kaukę gali su humoru bei elegantiška ironija parodyti nuogą ir begėdišką pasaulio realybę. Hamletas klaus, kodėl pasiduodame aplinkai, ar mūsų gyvenimas gali tapti mažiau primityvus ir kodėl tik retas drįstame peržengti savo paties ribotumą. Kiti vaidmenys W.Shakespeare’o tragedijoje atiteko Dainiui Svobonui, L.Lauce­vičiui, Sauliui Čiučeliui, Eglei Grigaliūnaitei, Tomui Erbrėderiui.

Ne ką lengvesnės užduoties Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ėmėsi kitas jaunosios kartos režisierius Paulius Ignatavičius, pasirinkęs Eugene’o O’Neillo pjesę „Meilė po guobomis“. Pirmąkart pastatyta 1924-aisiais, ji tuometės Amerikos visuomenės buvo pasmerkta dėl vaikžudystės, keršto ir kraujomaišos motyvų, o pats spektaklis apšauktas amoraliu. Klasikinį meilės trikampį dramaturgas pasiskolino iš graikų mito apie Dzeuso žmoną Fedrą, bandžiusią suvilioti dorąjį posūnį Ipolitą. Atstumta Fedra iš keršto nusižudė, palikusi laišką, esą Ipolitas bandė ją suvilioti. Pasipiktinęs Dzeusas paprašė Poseidono nublokšti Ipolitą nuo pakrantės uolos.

Pasak P.Ignatavičiaus, pjesė – apie tragediją jaunuolio, nesugebėjusio įsiklausyti į giluminį sielos riksmą ir pasielgti visiškai priešingai, nei iš jo tikėjosi tėvai. Jaunuolio, bandžiusio gyventi ne savo, o kitų primestą gyvenimą.

„Iš jauno žmogaus daug ko nori motina, daug ko nori tėvas, daug ko nori visuomenė. Dažnai net nesusimąstome, kad darome tam tikrus darbus vien dėl to, kad norėtume kažką įrodyti kitiems arba pačiam sau. Bet mes niekam nieko neturime įrodyti, niekam nesame skolingi – nei tėvams, nei visuomenei, nei religijai. Neleiskim aplinkai daryti iš mūsų sau patogių produktų. Išdrįskim gyventi iš esmės pagal tai, kaip šaukia mūsų vidinis balsas“, – ragina P.Ignatavičius.

Beje, „Meilė po guobomis“ Lietuvoje vienintelį kartą anksčiau buvo pastatyta 1979-aisiais būtent Šiaulių dramos teatre. E. O’Neillo drama sugrįžta į Šiaulius po 36 metų pertraukos. Spektaklyje vaidina įvairių kartų komanda: Juozas Bindokas, Rolandas Dovydaitis, Dalius Jančiauskas, Jūratė Bud­riūnaitė, Anicetas Gendvilas, Aidas Matutis.

Operų premjeros – su kviestinėmis žvaigždėmis

Claude’o Debussy operai „Pelėjas ir Melisanda“ taip ilgai laukti sugrįžimo neteko: po 2009-ųjų Gyčio Padegimo pastatymo Klaipėdos muzikiniame teatre veikalas atgimsta Vilniuje, kur jo ėmėsi režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

C.Debussy ilgai dairėsi tinkamos istorijos savo svajonių operai, o po ilgų paieškų pasirinko simbolisto Maurice’o Maeterlincko pjesę „Pelėjas ir Melisanda“. Tiesa, dramaturgas tuo nebuvo sužavėtas: po konflikto dėl pagrindinio vaidmens atlikėjos (Melisandos partija premjeroje tuomet galiausiai atiteko Mary Garder) jis ilgai ignoravo savo amžininko sukurtą operą ir atlyžo tik praėjus porai metų po kompozitoriaus mirties. Tuomet pagaliau išklausęs C.Debussy veikalą M.Maeterlickas pripažino: „Aš klydau, o jis buvo tūkstantį kartų teisus.“

Veikalo centre – jauna moteris, iš pradžių pritrenkianti savo grožiu, nekaltumu, elegancija ir šviesa. Tačiau netrukus išryškėja jos polinkis kurti chaosą ir destrukciją visur, kur tik pasirodo. Veikalo finale nelieka nė vieno veikėjo vyro, kuris nebūtų vienaip ar kitaip išpažinęs meilės Melisandai.

D.Ibelhauptaitė šį vaidmenį skyrė Italijoje įsikūrusiam mecosopranui Jurgitai Adamonytei, kuri po sėkmingo pasirodymo Velso nacionalinėje operoje buvo tituluojama dešimtmečio Melisanda. Jos vyro Pelėjo vaidmenyje išvysime italų tenorą Giuseppe Fillianoti, jaunesnįjį Pelėjo brolį Golą dainuos rusų baritonas Jevgenijus Ulanovas. Scenoje taip pat matysime lietuvių solistus Jovitą Vaškevičiūtę, Tadą Girininką, Liudą Norvaišą ir Liną Dam­brauskaitę.

Naujuosius metus Nacionaliniame operos ir baleto teatre sutiksime su populiaria Giacomo Puccini opera „Bohema“, kuri bus bendras šio teatro ir Ravenos festivalio pastatymas. Jį režisuos Ravenos festivalio meno vadovė Cristina Mazza­villani Muti, garsiojo dirigento Riccardo Muti žmona.

Italijoje naujosios „Bohemos“ pristatymas įvyks šiek tiek anksčiau nei Lietuvoje. Pirmuosius du premjerinius spektaklius Vilniuje irgi dainuos svečiai – sopranai Benedetta Torre ir Maria Mudryak, tenoras Alessandro Scotto Di Luzio, baritonai Matias Tosi ir Danielis Giulianini, bosas Luca Dall’ Amico. Vėlesniuose „Bohe­mos“ spektakliuose juos keis lietuvių solistai: Mimi dainuos Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek, Miuzetę – Viktorija Miškūnaitė ir Julija Karaliūnaitė, Rudolfą – Tomas Pavilionis ir Kasparas Damulis, Marselį – Dainius Stumbras ir Eugenijus Chrebtovas, Šonarą – Šarūnas Šapalas ir Tomas Tuskenis, Koleną – Egidijus Dauskurdis ir Tadas Girininkas.

Planuokite kelionę prie jūros

Pabaigai pasilikau šventę, su kalendoriniais blizgučiais nesusijusią. Tačiau ar verta stebėtis, kad aštuonerius metus rekonstruoto dramos teatro atidarymo laukę klaipėdiečiai šluote iššlavė bilietus į visus premjerinius „Karalienės Luizės“ spektaklius?

Pastatyti Arvydo Juozaičio „Karalienę Luizę“ atnaujintoje scenoje buvo pavasarį mirusio ilgamečio teatro vadovo Gedimino Pranckūno svajonė, ir kolegos, pasitelkę režisierių Gytį Padegimą, įvykdė jo valią. Pjesės veiksmas rutuliojasi 1807–1808 m., kai uostamiestis buvo tapęs laikinąja Prūsijos sostine. Tuomet bėgdama nuo Napoleono Bonaparto karališkoji šeima – Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize ir vaikais – apsigyveno anuometiniame Mėmelyje. Būtent Luizė, o ne jos vyras Vilhelmas Fryd­richas, subūrė valstybių koaliciją prieš Napoleoną. Napoleonas Luize žavėjosi ir sykiu jos neapkentė. Amžininkai vadino ją šviesiausiuoju angelu, žvaigžde audrų debesyse, Prūsijos madona.

Kviestinių žvaigždžių premjeroje nebus, nebent tokiomis laikysime už klaipėdiečio ištekėjusią Ingą Jankauskaitę, kuriai po ilgų aktorės paieškų atiteko pagrindinis Luizės vaidmuo, ir į savo gimtąjį miestą sugrįžtantį Dovydą Stončių, kuris vaidins Prūsijos karalienei simpatizavusį Rusijos imperatorių Aleksandrą.

Tačiau žiūrovams ne mažiau smalsu bus išvysti ir garsiuosius Klaipėdos teatro senbuvius Darių Meškauską bei Vytautą Paukštę, dėl premjeros repeticijų netgi atidėjusį savo reabilitaciją sanatorijoje. Spektaklyje svarbų vaidmenį atlieka ir naujutėlė moderni teatro įranga: kone kiekvienai spektaklio scenai parinkta vis kitokia grindų konfigūracija. Todėl kitų šalies miestų žiūrovai gali nesitikėti sulaukti „Karalienės Luizės“ gastrolių: dėl techninės specifikos rodyti spektaklį kituose teatruose paprasčiausiai nebus įmanoma. Teks patiems važiuoti į Klaipėdą.

Spalį šalies scenose dominuosiantys jaunieji teatralai klaus, ar informacijos šiukšlynas – niekaip nesutramdomas.

Renata Baltrušaitytė

„Virtualioje erdvėje nebėra jokio skirtumo tarp karo vaizdų, juokingo kačiuko ir nuogu užpakaliu lakstančio transvestito. Viskas tampa vienoda ir be jokios reikšmės. Žmogus jaučiasi bejėgis. Ne tiesiogine prasme norisi tapti savižudžiu, o metafizine“, – konstatuoja Gabrielė Tuminaitė, vis tvirčiau imanti į savo rankas tėvo sukurtą Vilniaus mažąjį teatrą ir jame dabar režisuojanti Nikolajaus Erdmano „Savižudį“.

Pasak režisierės, 1928 m. sukurtos pjesės „sovietinis humoras“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti senstelėjęs, todėl buitiniu stiliumi jos statyti neverta. „Savižudis“ – tai jungtinė naujienų, menų ir performansų, socialinių susiskaldymų, visuotinio rėkimo ir politikų pažadų apokalipsė, paskatinusi jauną spektaklio aktorių komandą (Daumantas Ciunis, Agnė Kiškytė, Indrė Patkauskaitė ir Tomas Rinkūnas) atvirai klausti: ar teatras jau nebeturi jokių galių daryti įtaką žmonių pasaulėžiūrai, o informacijos šiukšlyno srautas – niekaip nenumaldomas?

Tą pačią – informacijos šiukšlyno – temą pratęs prie teatro-laboratorijos principų sugrįžtantis „Atviras ratas“, vadovaujamas Aido Giniočio. Jo režisuojamas teatrinis vyksmas „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ – tai kreipimasis į žmogaus protą, patirtį ir sąžinę.

Spektaklio pavadinimas – nukopijuota prieš du dešimtmečius „Respublikoje“ spausdintos žinutės antraštė. Pati žinutė skelbė štai ką: „Spalio 2 d., sekmadienį, apie 17 val. Kauno zoologijos sode buvęs plėšriųjų žvėrių šėrikas R.K. nužudė gulbę giesmininkę (lot. Cygnus cygnus). Pasak R.K., jis labai norėjęs valgyti. Nusikaltėlis vedęs, tačiau faktiškai išsiskyręs. Pastaruoju metu niekur nedirba, gauna 90 Lt invalidumo pensiją, gyvena bendrabutyje. Jam 42 metai.“

Žiūrovui, kuris norėtų tinkamai pasirengti premjerai, „Atviras ratas“ siūlo dar kelių dešimčių panašaus plauko „šaltinių“ sąrašą. Tačiau nežada jokių tiesioginių receptų, nes šiuolaikinis žiūrovas viską pripratęs vartoti, teatrą – taip pat. Jaunuoliai tenorėjo priminti, kad mes esame tai, apie ką svajojame. Nužudę svajonę, sunaikiname save, kitaip sakant – tampame savižudžiais.

Spektaklyje, suprantama, skamba Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ muzika, o apie gulbes scenoje diskutuoja „giniočiukai“ Giedrius Kiela, Danas Kamarauskas, Judita Urnikytė, Justas Tertelis, Tomas Žaibus, Gelminė Glemžaitė ir Jelena Orlova.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Renata Baltrušaitytė

„Lėlės“ teatre – Klaipėdos lėlininkės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio, skirto suaugusiems žiūrovams, „Smėlio žmogus“ premjera.

„Natanaelis žiūri Klarai į akis, bet mato, kad jos akimis į jį maloniai žvelgia mirtis“, – šis Ernsto A.Hoffmanno „Smėlio žmogaus“ personažo sapno vaizdas kone pažodžiui sutampa su lėlininkės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio paskutiniąja scena. Nėra ir negali būti jokios laimingos pabaigos, kai du išsiskyrę žmonės vienas kitam virsta įkyriai persekiojančiomis  šmėklomis. Ir tik Didžioji šmėkla – arba, jei norite, pats tikriausias Smėlio žmogus – pajėgus tą kančią nutraukti, paguldydamas miegučio visam nelikusiam laikui ir ant viršaus užpildamas kelis kubinius metrus smėlio.

Geras ar blogas

E.A.Hoffmanno pasakoje mažam išsigandusiam Natanaeliui auklė pasakoja, kad  paslaptingasis Smėlio žmogus „lanko vaikus, kai jie nenori eiti miegoti, ir rieškučiomis beria smėlį į akis, kurios paskui kruvinos iššoka ant kaktos; tada jis susirenka akis į maišą ir naktį, kai danguje šviečia mėnulio delčia, neša savo vaikučiams, kurie tupi lizde, visi kaip pelėdų riestais snapais, ir sulesa neklaužadų vaikučių akutes“. Šiurpoka, ar ne?

O štai pagal to paties E.A.Hoffmanno pasaką kompozitoriaus Engelberto Humperdincko parašytoje operoje „Jonukas ir Grytutė“ (pagal dabartinę VCO interpretaciją – „Jonas ir Greta“) irgi yra Smėlio žmogus, tačiau nė trupučio nebaisus: jis pasirodo girioje sutemus, kai pasiklydę iš namų išvaryti vaikai baidosi kiekvieno šešėlio, ir švelniai ramindamas suguldo juos miegoti, žinoma, nepamiršęs užberti kelių simbolinių saujų smėlio ant akių.

„Mūsų aktorės dukrytė, išgirdusi kalbant apie Smėlio žmogų, taip pat iškart pareiškė, kad Smėlio žmogus yra geras. Matyt, pasakose esama skirtingų šio personažo interpretacijų“, – nesistebi G.Radvilavičiūtė.

Interpretuojant E.A.Hoffmanno pasaką jai labiau rūpėjo tai, kas šiame daugiasluoksniame, daug veikėjų ir temų užkabinančiame kūrinyje slypi tarp eilučių. Todėl bežodis pasakojimas buvo išgrynintas iki dviejų veikėjų – Natanaelio ir Klaros istorijos.

Mėnesienoje su lėlėmis

Spektaklis „Smėlio žmogus“ primena pamėkliškai plevenantį žmonių ir lėlių šokio pasirodymą: juodas fonas, mėnesienos blyškumo šviesa ir aktorių galvas dengiančios baltos kaukės užmerktomis akimis, kurias keičia identiškai boluojantys lėlių veidai. Tenka gerai įsižiūrėti, kad susigaudytum, kur tame šokio sūkuryje šmėkščioja tikros, o kur dirbtinės rankos ir kojos. Beje, pastarosios ne pasiskolintos iš kurios nors manekenų artelės, o dailininkės Renatos Valčik kruopščiai iš papier mache nulipdytos pagal anatomines su lėlėmis scenoje šokančių aktorių – Sigitos Mikalauskaitės, Šarūno Datenio ir Martyno Lukošiaus galūnių atliejas. Ir jų veidai tapo spektaklio kaukių modeliais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

OKT/Vilniaus miesto teatras sezoną užbaigs premjera. Gegužės 17, 18, 19, 20 d. OKT Studijoje savo naują spektaklį pagal W.Shakespeare‘o pjesę „Julijus Cezaris“ pristatys režisierius Artūras Areima.

Pjesė “Julijus Cezaris” yra pagrįsta tikrais senovės Romos istorijos įvykiais ir pasakoja apie sąmokslą prieš Romos diktatorių Julijų Cezarį. Tai buvo viena iš pirmųjų Shakespeare’o pjesių, pastatytų “Globe” teatre Londone, o vėliau sulaukė ypač daug sceninių ir kinematografinių interpretacijų. Lietuvos teatro scenoje ši pjesė iki šiol niekada nebuvo statyta.

Režisierius A.Areima, pasitelkdamas parodiją ir satyrą, į spektaklio centrą iškelia absurdo valdomą politikų kartą ir analizuoja amžiną politinės galios temą.

„Spektaklio veikėjų vyraujantis bruožas – nieko neveikimas tik imituojant veiksmus. Valdžia stebi arklių lenktynes ir tuščiai postringauja, tačiau jiems neįdomus realus šalies gyvenimas. Jie gyvena menamoje realybėje“, – pasakoja A.Areima, pabrėždamas, kad W.Shakespeare‘o aprašytos realijos lengvai atpažįstamos ir šiais laikais.

Spektaklyje „Julijus Cezaris“ vaidina Tomas Stirna, Tadas Gryn, Tomas Rinkūnas, Daumantas Ciunis, Tomas Kliukas ir Paulius Ignatavičius.

Premjera įvyks gegužės 17, 18, 19, 20 dienomis OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Bilietus platina „Tiketa“.

Intymios vyrų trupės „Erelis“ penketukas – Robertas Aleksaitis, Darius Auželis, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava ir Darius Miniotas – šią savaitę sugrįžta į sceną.

„Anekdotai, gimę savoje kompanijoje, retai atrodo juokingi kitiems, o mums kažkokiu paslaptingu būdu pačių sugalvotais pokštais pavykdavo prajuokinti publiką. Vadinasi, kompanijos būta puikios“, – vienas per kitą, pridurdami po sakinį, konstatuoja „Ereliai“.
Kas ir kaip prieš ketvirtį amžiaus jų trupei priskyrė išdidžiai skambantį „Erelio“ vardą – šiandien patys nebepamena. Veikiausiai pavadinimo pageidavo kurio nors renginio režisierius, ir „Erelis“ tapo „išperėtas“ tiesiog ekspromtu.
Bet visi pamena, kad pirmieji aktorių pasirodymai švelniai utriruodavo jų griežtosios dėstytojos Stefos Nosevičiūtės diegiamas scenos kalbos normas ir buvo kuriami anuomet išradingai minėtai Tarptautinei teatro dienai. Ir tos studentiškos programėlės sulaukdavo tokių griausmingų ovacijų, kad kolegoms po jaunųjų aktorių pasirodymo būdavo sunku lipti į sceną.
Vis dėlto būta koncertų, kuriuos „Ereliai“ mielai pamirštų. Šiandien šypsodamiesi pasakoja, kaip Atgimimo laikais militarizmą parodijuojantis vaidinimas „Kliudžiau“ buvo nušvilptas Kauno sporto halėje, bet tuomet anaiptol nesinorėjo kvatotis. „Išėjom į sceną vilkėdami sovietinės armijos uniformas, ir publika mums netgi neleido pradėti. Šiaip taip atlikom kelias dainas ir nešėm kudašių“, – prisimena aktoriai.
„Sigutės“ šansonos
Pirmasis pergalingas „Erelių“ skrydis truko apytiksliai dešimtį metų. „Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo įspūdis, kad publika, ypač atokesniuose Lietuvos rajonuose, mūsų nebesupranta. Juk tam, kad teisingai suvoktum tokius pokštus, reikia būti perskaičiusiam bent lietuvių literatūros klasikus. Dabar šios fundamentinės erudicijos, vienijusios mūsų kartą, nebeliko“, – tvirtina Robertas Aleksaitis.
Todėl naujam vaidinimui aktoriai pasirinko pasakos apie Našlaitę Sigutę siužetą. Jei lietuviai nebeskaito knygų, gal bent pasakas iš vaikystės prisimena?
Šiaip ar taip, „Erelio“ spektakliams pasirinkti siužetai neišvengiamai baigiasi liūdnai: „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“, „Sakmė pagal Juzą“, dabar – ir „Sigutė“… „O ar žinote linksmų lietuviškų pasakų? Mes ne bulgarai ir ne lapiai, kurių pasakos visiems pakelia nuotaiką“, – atremia Andrius Kaniava.
Kita vertus – autentiškos literatūrinės fabulos „Erelio“ vaidinimuose lieka nedaug, muzikiniam apipavidalinimui irgi dažniausiai naudojamos lietuviškai perguldytos užsienietiškos melodijos. Tarkim, „Sigutėje“ skambės populiarios prancūzų dainos – nuo „Šerburo lietsargių“ iki Joe Dassino.
Sąmojai nepaseno
Aktoriai tikisi, kad bent jau sostinėje bilietus į pirmąjį atgimusio „Erelio“ pasirodymą išpirko jų seni gerbėjai. Išpirko per savaitę, todėl vasarį spektaklis Keistuolių teatre bus kartojamas. Programoje – opera kantata „Brisiaus galas“, tautiškas disputas „Sakmė pagal Juzą“ ir „Sigutės“ premjera.
Ankstesniųjų pastatymų aktoriai tvirtina smarkiai reformuoti neketinantys: tik „dulkes“, tai yra ilgesnį laiką vaidinant „prilipusius“ pokštus, tenka „nuvalyti“. „Visi esame profesionalai ir jaučiame, kas spektakliuose atgyveno, o kas ne. Mums dėl savo studentiškų sąmojų šiandien negėda“, – tvirtina R.Aleksaitis.
Greičiau atvirkščiai – kiekvienas „Erelio“ narys atkakliai kovoja dėl jam mieliausių epizodų išlikimo. Bet ir be improvizacijų čia neapsieinama: tokiais atvejais, kai vienas kuris scenoje pamiršta tekstą, trupę paprastai gelbsti neišsenkanti Aido Giniočio fantazija.
„Erelis“ – visų pirma proga buvusiems studijų draugams kartu susirinkti ir smagiai praleisti laiką, nes scenoje buvę „Keistuolių“ teatro įkūrėjai drauge seniai nebevaidina. O jei tai suteiks smagumo ir kitiems žmonėms – jie bus dvigubai laimingi.

Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymai:
Sausio 18 d. 19 val. – Keistuolių teatre
Sausio 19 d. 18 val. – Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose
Sausio 23 d. 19 val. – Klaipėdos koncertų salėje

M. Seibak

Dešiniajame Neries krante anksčiau kone dešimtmetį į savo spektaklius kviesdavo Elfų teatras. Jo repertuaras buvo orientuotas į jaunuosius žiūrovus, kuriems spektaklių mieste niekuomet nebuvo per daug.
Šįmet savo pirmąjį sezoną toje pačioje salėje Konstitucijos prospekte pradėjo Vilniaus kamerinis teatras, daugiau dėmesio skiriantis vyresniam žiūrovui. Teatro įkūrėjais tapo keturi anksčiau Elfų teatre vaidinę aktoriai: Žana Jablonskytė-Gudaitienė, Tadas Gudaitis, Vaiva Markelytė ir Marius Mačiulis. Mariaus žmona, amerikietė solistė ir režisierė Alicia Gian, persikėlusi gyventi į Vilnių, tapo Vilniaus kamerinio teatro meno vadove. Ji šiame teatre režisavo jau du spektaklius: muzikinę komediją „Meilė be akcento“ ir tragikomediją „Kai žmonės vaidino Dievą!..“, sukurtą pagal pjesę „Anos Frank dienoraštis“.
Iš viso dabartiniame teatro repertuare – aštuoni iš Elfų teatro paveldėti spektakliai vaikams ir keturi, siūlomi suaugusiems žiūrovams, iš kurių trys – muzikiniai. Kaip „Veidui“ pasakojo Vilniaus kamerinio teatro direktorė Inga Ladygienė, išskirtinis naujajame teatre rodomų muzikinių spektaklių bruožas – gyva muzika: „Kartais muzikantų ansamblis įsikuria šalia scenos, kartais režisieriai jam randa vietos scenoje. Vieniems spektakliams užtenka kelių instrumentalistų, kitiems reikia kvarteto ar net seksteto. Tačiau stengiamės, kad muzika skambėtų gyvai.“
Trijų šimtų penkiasdešimties (su pristatomis kėdėmis) vietų teatro salėje, pasak I.Ladygienės, pakanka. Daugelis pastebi, kad šio teatro spektakliai turi savo išskirtinį veidą. Nesistengiama publikos priblokšti (to, beje, ir neleistų kuklūs spektaklių biudžetai), tačiau sujaudinti dažniausiai pavyksta. Bilietų kainos į spektaklius suaugusiems žiūrovams svyruoja nuo 25 iki 65 litų.

Miuziklas pagal I.Šeiniaus „Kuprelį“

Neseniai Vilniaus kamerinis teatras pakvietė į premjerą – Jono Sakalausko miuziklą „Kuprelis“, kurio pagrindu tapo garsusis lietuvių literatūros klasiko Igno Šeiniaus romanas.
Pasak kompozitoriaus, „Kuprelis“ libretui tiko idealiai: „Jame – ir nestandartinė meilės istorija, ir tautinio atgimimo atgarsiai, ir žmogaus su negalia prisitaikymo visuomenėje tema. Visas tekstas, kuris skamba miuzikle, yra iš romano, autentiškas – man pačiam nieko pridėti nereikėjo.“
Šį miuziklą J.Sakalauskas parašė dar 2007 m. Pirmasis jo pastatymas įvyko studentiškame „Palėpės“ teatre. Ten jį režisavo kompozitoriaus dėmesį į „Kuprelį“ atkreipęs Olegas Kesminas. Pastatymui Vilniaus kameriniame teatre buvo pasirinktas režisierius Raimundas Banionis.
„Man patiko jo spektaklio kinematografiškumas, paprastas ir aiškus istorijos pasakojimo būdas. R.Banionis nepiktnaudžiavo istorinėmis detalėmis, pasitelkė minimalistiškai stilizuotą scenografiją. Ypač buvau sužavėtas Kuprelio vaidmens atlikėjo Vaido Baumilos darbo. Po magistro studijų Gilfordo (Didžioji Britanija) vaidybos mokykloje Vaidas profesionaliai stipriai ūgtelėjo ir sukūrė ne tik vokaliniu, bet ir vaidybiniu požiūriu įsimintiną vaidmenį“, – savo įspūdžius pasakojo J.Sakalauskas.
Tiek V.Baumila, tiek „Kuprelio“ Gundos vaidmens atlikėja Ingrida Žiliūtė yra pirmosios Vilniaus kolegijos Menų fakulteto miuziklo specialybės laidos absolventai.

Ateinančių metų svajonės

Artimiausia kita Vilniaus kamerinio teatro premjera planuojama vasarį. „Tai bus lietuvių dramaturgo parašyta komedija“, – intriguoja I.Ladygienė, bet autorių kol kas neatskleidžia.
Kukli Vilniaus kamerinio teatro vadovės svajonė – finansiškai sustiprėti tiek, kad teatro spektaklius būtų įmanoma rodyti ir kituose Lietuvos miestuose. Kol kas organizuoti gastrolių jaunas kolektyvas, visą organizacinę naštą velkantis ant savo pečių, tiesiog nėra pajėgus.
O J.Sakalauskas šiuo metu užsiėmęs operos, pasakojančios apie lietuvių tremtinių likimus, kūrybiniu procesu. Kur bus statoma ir rodoma būsimoji opera – dar nėra nuspręsta. Kompozitoriaus manymu, tokiam spektakliui idealiai tiktų Lietuvos rusų dramos teatro erdvė.

BFL

Šį savaitgalį Nacionaliniame dramos teatre – Jono Vaitkaus inscenizuotas Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“.

„Aš atradau, kad visi mūsų gyvybiniai dvasiniai šaltiniai užnuodyti, visas mūsų bendruomenės piliečių gyvenimas vystosi melu užnuodytoje dirvoje“, – skelbė „Visuomenės priešo“ pagrindinis veikėjas daktaras Tomas Stokmanas. H.Ibseno pjesė, beje, parašyta 1882 metais, o pirmąkart suvaidinta Osle 1883-iaisiais – beveik prieš šimtą trisdešimt metų.
Siužetas neįmantrus: perspektyvaus besivystančio kurorto (tarkim, šiandieninio Birštono arba Druskininkų) vietos gydytojas nustato, kad ligoniams rekomenduojamas gydomasis vanduo užkrėstas pavojingomis bakterijomis, į vandentiekį patenkančiomis iš pramonės užteršto slėnio. Skelbdamas tai jis naiviai įsivaizduoja darąs miesteliui gera, tačiau apšaukiamas jo priešu. Mat lėšų vandentiekiui pertvarkyti nėra, o sanatorijų uždarymas grėstų finansiniu žlugimu jų akcininkams ir pajamų netekimu miestelėnams. Į gydytojo langus pasipila akmenys, jis pats ir jo šeimos nariai tampa niekur nepageidaujami.
Ar daktaras Stokmanas J.Vaitkaus spektaklyje taps pasiaukojamo heroizmo pavyzdžiu? „Pirmiausia tai žmogus, bandantis suprasti save, aplinką, šeimą ir miesteliui vadovaujantį vyresnį brolį. Tai mąstanti asmenybė. Jis reiškia savo pažiūras negalvodamas, ar jos kam nors patinka, ar jis pats visais požiūriais teisus esant konkrečiai situacijai. Atvirumas yra jo privalumas. Bet nemanau, kad Stokmanas vien „baltas“ ir besąlygiškai pozityvus“, – dėsto režisierius.

Partijos – tai mėsmalės

„Visuomenės prieše“ apstu frazių, kurios gali skatinti žiūrovą prieštarauti. Tarkim, naminius pudelius daktaras ryžtingai iškelia virš kiemsargių argumentuodamas, kad pirmuosius daug lengviau mokyti įvairiausių cirko triukų. „Tarp žmonių-pudelių ir žmonių-kiemsargių yra didžiulis skirtumas“, – pabrėžia Stokmanas. Nors išlepinti pudeliai anaiptol nėra protingiausi savo rūšies atstovai, o benamiai šuneliai, kovodami dėl šanso išgyventi, pademonstruoja dar ne tokių gebėjimų…
Vis dėlto J.Vaitkus palaiko dramaturgą: „H.Ibsenas šunėką su pudeliu gretina pabrėždamas aplinkos ir auklėjimo svarbą. Juk tai, kad visi žmonės lygūs, – absurdas. Ir daktaras Stokmanas nebijo savo neišsiskiriančios kilmės. Jis mato, kiek daug tenka su savimi dirbti, kad taptum panašus į žmogų. Tam prireikia ištiso sąmoningo, valingo gyvenimo.“
„Pavojingiausias tiesos ir laisvės priešas – suvienytoji dauguma. Taip, prakeiktoji suvienytoji liberalioji dauguma!“ – šaukia daktaras. Ir priduria, kad dauguma niekuomet nebūna teisi, nes visame Žemės rutulyje kvailiai sudaro įspūdingą daugumą. Jų pusėje – jėga, o ne teisybė, kuri lieka mažumos stovykloje. Iš čia – garsusis klausimas, nuo stulpo privertęs pakraupti konservatorių Mantą Adomėną: „Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems?“
„O kaipgi tuomet su ES puoselėjamom demokratijos vertybėm?“ – savo ruožtu teiraujuosi J.Vaitkaus. „Jūs įsivaizduojate, kad tai, kas yra dabar, – demokratija? – nustemba režisierius. – Juk matomoji valdžia tėra įrankis. Tikroji galia – visai kitur. Niekas jos nesuras ir neįvardys. Šitai galiai moralė, demokratija, laisvė, lygybė, brolybė neegzistuoja. O mes mielai žaidžiame partijų, vyriausybių ir rinkimų žaidimus, kurie tėra dailus makiažas. Jeigu už butelį alaus galima nupirkti žmogaus balsą…“
„Partija kaip mėsmalė sumala galvas į bendrą košę, ir išeina farširuotos galvos, įdarytos ir mėsa, ir koše, ir visokiom šlykštybėm“, – primenu H.Ibseno Stokmaną. „Argi ne taip? Partijos yra beveidžių, paklūstančių vienai nuostatai, perykla – tai akivaizdu. Daugiausiai prastų valdininkų ateina būtent iš partijų, nes tokie žmonės nėra moraliai stiprūs ir kaip specialistai nebūna patys geriausi. Tokie lenda per partijas, nes žino, kad taip gali gauti naudos. Užtat pas mus tiek daug partijų“, – pritaria H.Ibsenui J.Vaitkus.
„Reikia naikinti partijų vadeivas. Toks vadeiva – kaip ėdrus pilkas vilkas, kuriam per metus būtina praryti tam tikrą kiekį smulkių gyvuliukų, kad išliktų“, – dar labiau įsiaudrina daktaras Stokmanas. „Matot? Jau prieš šimtą trisdešimt metų tai buvo aktualu. O šiandien mums tebeaiškina, kad nėra kito kelio, ir vien partijos gali suteikti demokratinį valdymą, – šypteli režisierius. – Juk tūkstantmečių patirtis tvirtina: vogti yra blogai. Tai ne tik Dievo įsakymas, o pirmiausia bendruomeninio gyvenimo vertybė. Šios vertybės dabar dergiamos ir niekinamos, tyčiojamasi iš jų. Reikės jas iš mėšlo pakelti, apvalyti ir atsiprašyti. Kito kelio nėra. Neateis jokia nauja partija, ideologija ar plebėjų tautelė, kuri atneštų mums išsigelbėjimą, apsivalymą nuo kloakos. Patiems teks valytis.“
Ypač sočiai „Visuomenės prieše“ kliūva liberalams, kurie, anot H.Ibseno, šlaistosi būriais ir kala sau bei kitiems į galvas, kad jie – laisvai mąstantys žmonės. „Pigiausias būdas masėms, ypač jaunimui įsiteikti – tai užsidėti liberalizmo ir tariamos tolerancijos kaukę. Viskas galima, viskas leistina, jokių nekvestionuojamų vertybių, išskyrus asmeninės naudos vertybę, nebėra. Bet socialinė atskirtis ir kitokios nelygybės toliau didėja, ir jokia politinė jėga – nei pozicijoj, nei opozicijoj – niekas negali uždėti tam apynasrio“, – įspėja J.Vaitkus.

Teatras kaip skiepai

„Tai senas tradicinis melas, kad kultūra demoralizuoja. Ne – kvailinimas, vargas ir skurdas yra viso pagedimo priežastys“, – tvirtina daktaras Stokmanas. Bet mitas, kad iš kultūros atsklinda daug purvo, ir šiandien labai populiarus. „Teatras, kuris užsiima problemų analize, nemėgstamas. Jis kelia nepatogius klausimus, žadina protestus ir pats dažnai remiasi negatyvia medžiaga. Joks chirurgas glostinėdamas nepagydys: jis krapštosi ir žmogaus žarnyne, ir pūliniuose. Nuskausmina, pjausto ir pridegina. O iš mūsų, teatralų, tikisi ar net reikalauja, kad „olialia“ kvapius kompresėlius dėliotume. Bet pūlinius įmanoma šalinti tik drastiškomis priemonėmis. Mes irgi darome savotiškas skiepų injekcijas, tik ne kūnui. Norim, kad žmogus persirgtų ta liga, pakarščiuotų, pasijaudintų, nors gyvenime galbūt tokios situacijos dar nebuvo patyręs. Tačiau jo nervinės ląstelės įgaus imunitetą ir prireikus įveiks streso poveikį. O jeigu teatras nėra skiepai, tuomet jis yra beprasmiško triukšmo dauginimas“, – aiškina J.Vaitkus.
Tomą Stokmaną pjesės pabaigoje dramaturgas palieka gyvą, o tai nėra būdinga H.Ibsenui. Iš kur tokia malonė? „Neliktų žmogaus – neliktų ir problemos. Nepalikti Stokmano būtų tolygu užbraukti paskutinę pokyčių viltį. Galėtų, žinoma, būti ir toks finalas, nors nemanau, kad jis reikalingas. Žiūrovas optimistinę H.Ibseno siūlomą pabaigą, kai daktaras, surinkęs būrelį gatvės padaužų, pradeda juos mokyti kartu su iš mokyklos pašalintais savo sūnumis, galės laikyti herojaus sapnu ar haliucinacija. Taip tik pabrėžiama, kaip svarbu lavinti individualybes. Juk dabar daroma viskas, kad vaikas kuo mažiau būtų šeimoje: lankytų tą ar aną, bėgtų, lėktų. Šeimos vaikams nebeturi nei laiko, nei galimybių, pagaliau – noro. Taip prarandamos vertybės, o žmogus su vertybėmis nedalyvautų bendruomeninio cirko žaidime. Jo nenupirktum alaus buteliu, nesuviliotum cukraus gabaliuku“, – primena režisierius.
Ir galutinė daktaro Stokmano išvada: „Stipriausias žmogus pasaulyje – tas, kuris yra labiausiai vienišas.“ Iškart prisimeni tokias asmenybes, kaip Arvydas Šliogeris, Vytautas Radžvilas, Krescencijus Stoškus… „Bet asmenybių, kurios bando atsikovoti erdvę tikriems dalykams, yra labai nedaug. Gal tai organiška? Mūsų žmonių išsivystymo skirtumai apima mažiausiai dviejų šimtų metų amplitudę. Vieni tebegyvena baudžiavoje, kiti turi galimybę matyti gerokai daugiau, kitaip supranta žmogaus misiją. Amplitudė tokia didžiulė, kad rasti bendrą vardiklį tampa nebeįmanoma. O kaltos dėl to socialinė atskirtis bei švietimo ir religijos dalykų spragos“, – svarsto J.Vaitkus.
Tai mūsų visuomenei reikėtų palinkėti daugiau priešų? „Manau, taip. Reikia daugiau blaiviai mąstančių, atsakingų, suvokiančių savo pareigas, o ne gebančių jausti vien „kaifą“. Regis, Immanuelis Kantas yra išreiškęs mintį, kad ne geradarybė iš paslaugaus temperamento, bet geradarybė iš grynos pareigos yra morali. Kitaip sakant, žmogus, kuris jaučia malonumą sušelpdamas, užjausdamas, visiems padėdamas, nebūtinai yra doras. Dorai elgiasi tas, kuris iš prigimties godus, bet vis dėlto aukoja nuo savęs atplėšdamas, prisiversdamas, nes tai yra žmogaus tobulėjimas, jo posūkis į bendruomeninį gyvenimą“, – tvirtina J.Vaitkus.

Miranda 86 photo-D.Matvejevas©

Aktorė Airida Gintautaitė laiko poilsiui neturi. Iš karto po Oskaro Koršunovo spektaklio “Miranda” premjeros ji išlėkė į “Oskaro” laureato Gabriele Salvatoreso juostos “Sibirietiškas auklėjimas” filmavimą (angl. Siberian Education“). Jame A.Gintautaitė vaidina kartu su garsiu amerikiečių kino aktoriumi Johnu Malkovichiumi.

Filmavimas aktorei prasidėjo jau ketvirtadienį, ankstyvą rytą po spektaklio premjeros. Per naktį aktorė iš neįgalios 7 dešimtmečio bute įkalintos Mirandos persikūnijo į Padniestrėje 1985-1995 metais gyvenančią Aną. A.Gintautaitė vaidina pagrindinio filmo herojaus, be tėvo likusio Kolymos motiną, o J.Malkovichius – jo senelį Kuzią. Abu jie jaunuolį moko gyvenimo tiesų, o svarbiausia – kaip nepasiduoti sovietų valdžiai.

Aktorius J.Malkovichius yra filmavęsis tokiuose garsiuose filmuose kaip „Perskaityk ir sudegink“, „Transformeriai: tamsioji mėnulio pusė“, „Laumės vaikas“ su Angelina Jolie, 1999-aisiais buvo sukurtas filmas „Būti Džonu Malkovičiumi“ (angl. „Being John Malkovich“), kur jis vaidina savo netikrą versiją.

Italų režisieriaus G.Salvatoreso filmas Vilniuje pradėtas filmuoti rugsėjo mėnesį, o ekranuose turėtų pasirodyti kitų metų pabaigoje. Filmavimas gali trukti iki žiemos pabaigos, tad A.Gintautaitei teks derinti darbą teatre su kinu.

Jau kitą savaitę ji vėl sės į sovietmetį menantį fotelį Ūkio banko teatro arenoje Vilniuje, kur rugsėjo 29, 30 d. bus parodytas naujausias režisieriaus O.Koršunovo spektaklis “Miranda”. Belaukiant filmo tai vienintelė galimybė išvysti puikią aktorės A.Gintautaitės vaidybą.

Naujausias O.Koršunovo spektaklis rodomas rugsėjo 29, 30 d.d., lapkričio 22, 24 d.d., gruodžio 1, 2 d.d. Bilietus platina “Tiketa”. Daugiau informacijos www.okt.lt

Po ilgos pertraukos OKT/Vilniaus miesto teatras rugsėjo 20 dieną atveria salių duris teatro išsiilgusiai publikai.

Praėjusį sezoną žiūrovus sukrėtęs geriausiu metų spektakliu pripažintu M.Gorkio “Dugne”, šįkart režisierius Oskaras Koršunovas intriguoja premjera – spektakliu “Miranda”, kurio pavadinimas lotyniškai reiškia stebuklą.

„Mirandos“ – O.Koršunovo inscenizacijos pagal W.Shakespeare‘o „Audrą“ ir kitus kūrinius premjera įvyko jau vasarą festivaliuose Vengrijoje ir Lenkijoje. Rugsėjo 20, 21 d. „Miranda“ bus parodyta Vilniaus scenoje – Ūkio banko teatro arenoje.

Spektaklyje vaidmenis atlieka tik du aktoriai: Airida Gintautaitė ir Povilas Budrys. Po premjeros užsienyje aktoriai sulaukė daugybės žiūrovų ir kritikų pagyrų.

„P.Budrys ir A.Gintautaitė jau pirmuosiuose „Mirandos“ epizoduose kuria vientisus, įtikinančius ir psichologiškai pagrįstus savo veikėjų portretus. Be abejo, didžiausias šiuo atveju ko gero yra režisieriaus nuopelnas, bet lietuvių aktorių vaidmenys šiame festivalyje yra vieni iš geriausių, o gal ir patys geriausi“, – rašė Mirosławas Baranas Lenkijos dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ po W.Shakespeare‘o festivalio Gdanske, kuriame buvo parodyta ir „Miranda“.

Pastebėta neliko ir dailininko Dainiaus Liškevičiaus iki smulkmenų apgalvota scenografija bei kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika.

Aktoriui P.Budriui šis teatro sezonas ypač darbingas: vienu metu jis dirba ne tik su O.Koršunovu, bet ir su režisieriais Jonu Vaitkumi bei Gintaru Varnu.

„Repeticijos su O.Koršunovu buvo labai įdomios ir netikėtos, – pasakoja P.Budrys. – Pats Oskaro pakvietimas man buvo nelauktas, nes niekada nebuvau su juo dirbęs ir nemaniau, kad teks. Spektaklio sprendimas labai drąsus, jį Oskaras man papasakojo iškart, per pirmą susitikimą. Ir repetuodami nesiginčijome, dirbome laisvai ir aktyviai. Keistas dalykas, bet būna ir taip. Susikalbi iškart“, – aktorius pasakojo teatro kritikei Rūtai Oginskaitei interviu, publikuotame „Lietuvos ryte“.

Kokį drąsų spektaklio sprendimą sugalvojo režisierius ir kokios paslaptys, intriguojančios „Mirandos“ plakatuose visame mieste, bus atskleistos, galima pamatyti jau šį antradienį ir trečiadienį, rugsėjo 20, 21 d., 19 val. Ūkio banko teatro arenoje (Olimpiečių g. 3). Bilietus platina „Tiketa“.

MIUZIKLAS KAROLIS (1)

Garsaus Italijos kompozitoriaus Sandro Di Stefano miuziklas „Karolis“, pasakojantis apie Jono Pauliaus II gyvenimą bei įtaką pasaulio istorijai, atkeliauja į Lietuvą. Kūrinio premjera gegužės 1 d. įvyks Vilniaus Katedros aikštėje, o birželio 4 d. miuziklą išvys ir į Santakos parką susirinkę kauniečiai.

Popiežiaus Benedikto XVI dekretu gegužės 1-ąją Jonas Paulius II bus paskelbtas palaimintuoju. Visame pasaulyje vyksiančios šio neeilinio įvykio iškilmės neaplenks ir Lietuvos, kur pagrindiniu iškilmių akcentu taps miuziklo „Karolis“ premjera. Ją gegužės 1 d. visi susirinkę į Katedros aikštę galės išvysti nemokamai.

Po mėnesio, birželio 4 d., kūrinys bus atliekamas Kauno Santakos parke, kur 1993 m. Lietuvoje lankęsis Jonas Paulius II šimtatūkstantinei žmonių miniai aukojo šv. Mišias. Sekančią dieną parke esančiame skverelyje, pavadintame Jono Pauliaus II vardu, bus atidengtas šio, ryškiausia XX a. Pasaulio asmenybe laikomo pontifiko bronzinis paminklas.

„Šis miuziklas tikrai prisidės prie visų piliečių, o ypač prie jaunosios kartos, dorinio ir pilietinio ugdymo, dar kartą primins, kaip Šventojo Tėvo paraginti nebijoti, išdrįsome patikėti savo laisvės galimybe ir perspektyva“, – sakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Jono Pauliaus II vaidmenį atliks garsus atlikėjas Liudas Mikalauskas. Miuzikle taip pat pasirodys dainininkai Egidijus Bavikinas, Tomas Ladyga, aktoriai Rimantas Bagdzevičius, Liucija Rukšnaitytė, Henrikas Savickis, Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras, Vytauto Didžiojo universiteto liaudies šokių ansamblis „Žilvitis“ ir kiti atlikėjai. Miuziklo „Karolis“ režisierius – Nerijus Petrokas.

Projektą globoja – kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir Kazys Starkevičius. Projektą remia Vilniaus ir Kauno miesto savivaldybės.