BFL

Aušra LĖKA

Eilės prie Seimo – beveik kaip prie „Lidl“ parduotuvių atidarymo dieną. Bet jose rasti 14 žmonių, tinkančių į ministrus, partijoms sunki, neretai – net neįmanoma misija.

Šią savaitę Vyriausioji rinkimų komisija suregistravo spalį vyksiančių Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyvius: dėl valdžios norėtų varžytis 19 partijų, 305 partijų keliami kandidatai ir 32 politikos vienišiai. Tarp jų potencialių ministrų – ne minia, bet tai jokia naujiena. Ir šios kadencijos valdantieji tarp 23 tūkst. „darbiečių“ ar 13 tūkst. „tvarkiečių“ karštligiškai ieškojo ir negalėjo rasti vos poros kandidatų, atitinkančių nors minimalius reikalavimus ministrui.

Prognozes, kurioms partijoms rudenį prireiks siūlyti savo ministrus į naujos kadencijos Vy­riau­sybę, gerokai pakoregavo STT operacijos. Pagal naujausią „Vilmorus“ / „Lietuvos ry­to“ apklausą, tam rengtis verta penkioms še­šioms partijoms: tebelyderiaujantiems so­cial­de­mok­ra­tams, nors jų reitingų kreivė ir nulinko žemyn, Vals­tiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS), nors jų spurtas ir stabtelėjo, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, pas kuriuos perbėgo dalis Liberalų sąjūdžiu nusivylusių rinkėjų, nors ir liberalai pamažu ima atsitiesti. Darbo partija Seime taip pat turėtų būti, o „Tvarkai ir teisingumui“ apklausos ir politologai prognozuoja ba­lansavimą ties rizikinga riba.

Akivaizdu viena: koalicijai reikės bent trijų partijų, o tarp jų tikisi būti ir šią kadenciją opozicijoje esantys LVŽS, konservatoriai ir liberalai. Norėti nori. Tačiau ar būdami opozicijoje ne tik kritikavo esamus Vyriausybės narius, bet ir išpuoselėjo geresnių?

Kuris premjeras geriausias Lietuvai

Premjerų sąrašas aiškus: dabartinis Vy­riau­sybės vadovas socialdemokratų lyderis Al­girdas Butkevičius, debiutuojantis Seimo rinkimuose konservatorių pirmininkas Gab­rielius Lands­ber­gis ir du partinių sąrašų, bet ne partijų vedliai. Li­beralas Eugenijus Gentvilas sąraše pirmas, nes korupcija įtariamą Eligijų Ma­siu­lį partijos pirmininko poste pakeitęs Re­mi­gijus Šimašius yra tiesiogiai išrinktas Vilniaus meras.

LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis į premjerus siūlo ne save, o šią kadenciją „tvarkiečiams“ atstovavusį dabar jau buvusį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, mat laikosi filosofijos, kad partijų vadovai turi dirbti Seime ir grąžinti jo svarbą, nes dabar Seimas, užuot formavęs valstybės politiką, tik aptarnauja Vy­riausybę. O jei LVŽS gautų labai daug balsų ir galėtų pretenduoti į du aukščiausius – ir premjero, ir Seimo pirmininko postus, atšauktų iš Europos Parlamento savo atstovą Bronį Ropę ir jam skirtų premjero postą, o S.Skver­nelį keltų į parlamento pirmininkus. Vis dėlto didesnė tikimybė, kad B.Ropei Briuselio palikti nereikės.

„A.Butkevičiaus privalumas – kad žmonės žino, koks jis premjeras: sprendimai priimami neryžtingai, strateginės krypties nėra, dideli projektai nevykdomi, bet daugeliui jis patinka. Valstybė ir toliau gyventų ramiai, be didesnių strateginių proveržių“, – kuris pretendentas į premjerus geresnis, vertina ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos programos vadovas dr. Vincentas Vo­bo­le­vi­čius.

Politologo vertinimu, konservatorių vedlys G.Landsbergis – A.Butkevičiaus priešingybė: tai galimybė imtis permainų, naujų projektų. Tačiau kyla abejonių dėl jo gebėjimo būti stipriu lyderiu, kuris pajėgia daryti daugiau, nei tik moderuoti.

„S.Skvernelis – kol kas labai talentingas po­litikas, gerai save pozicionavęs vienoje ar kitoje situacijoje, skandalus pavertęs nauda sau. Bet nežinau, koks jis vadovas ir kokios jo ambicijos: ar jis nori dirbti sunkų premjero darbą (juolab klausimas, ar po rinkimų už jo liks nesubyrėjusi jį kelianti partija), ar sieks prezidento posto“, – svarsto V.Vobolevičius.

Liberalų sąrašo vedlio E.Gentvilo reputacija, politologo nuomone, – protingo, turinčio patirties politiko, jis jau buvęs ir ministru, ir laikinuoju premjeru. Tad ar jis būtų Lietuvai geriausias? „Žiūrint, kuriai jos daliai: socialinės politikos srityje daugeliui žmonių liberalas premjeras būtų blogai, tačiau kita dalis jaustųsi pagaliau tapę civilizuotais žmonėmis. Vertinant iš ūkinės perspektyvos šis premjeras būtų visai neblogai“, – mano V.Vobolevičius.

Tačiau kažin ar liberalams iki rinkimų užtektų laiko atsitiesti tiek, kad galėtų pretenduoti į premjero postą.

LVŽS tarp savų ministrų neieško

Ministrų portfelius, bent jau pagal dabartines prognozes, turi šansų išlaikyti ne vienas dabartinis ministras, visų pirma socialdemokratas. Beje, į rinkimus iš keturiolikos neina tik du: nepartiniai energetikos ministras Rokas Masiulis ir vidaus reikalų  – Tomas Žilinskas. Šie ministrai, nors oficialiai deleguoti „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, faktiškai buvo kažkas panašaus į samdytus direktorius vadovauti valstybės įstaigai.

„Jei politikams užtektų sveiko mąstymo, Vy­riausybė ir turėtų būti profesionalų“, – tokios filosofijos laikosi LVŽS pirmininkas R.Kar­baus­kis, siūlydamas nepartinių viršenybę ne tik tarp kan­didatų į Vyriausybę, bet ir į LVŽS rinkimų są­rašą.

Savotiška anomalija – nepartinė partija. Ta­čiau būdami partinė partija, LVŽS niekaip ne­peržengia rinkimų barjero, tad prarasti neturi ko, o nepartinės žvaigždės, tikėtina, parlamentaro mandatą gali padovanoti ir vienam kitam partijos nariui.

Be to, R.Karbauskis sako siūlysiąs, kad Vy­riau­sybės nariai negalėtų būti parlamentarais. Tada LŽVS nariams atliktų dar daugiau mandatų. Toks siūlymas neabejotinai nesulauks pritarimo, nes „partinių“ partijų sistemoje jis netikslingas, tačiau juk niekas nedraustų LVŽS ministrams, jei jie būtų laimėję ir Seimo mandatą, šio atsisakyti. Tik kažin kiek tokių atsirastų?

Visą savo siūlomų ministrų sąrašą LVŽS žada paskelbti rugsėjo 9 d., mėnuo iki rinkimų ir maždaug trys iki naujos Vyriausybės darbo pradžios. R.Karbauskis pasakoja, kad siūlomi ministrai bus tos srities profesionalai, kurie dabar rengia tos srities rinkimų programą. Jie, pasak R.Karbauskio, bus pajėgūs bendrauti su interesų grupėmis, žinos problemas ir galės siūlyti jų sprendimų būdus, o tai ir pačiai rinkimų kampanijai suteiks visai kitą pobūdį.

„Kitos partijos turi šešėlinius ministrų kabinetus, bet darbas su interesų grupėmis nevyksta. O dažnas šešėlinis ministras toje srityje nėra nė padirbėjęs, tad ką jie gali šnekėtis – specialistai tik išjuoks. Partijos gviešiasi ministrų postų, todėl ministerijoms vadovauja neturintieji apie tą sritį supratimo. Matome, kuo tai baigėsi: aparatas pučiasi, darbo efektyvumas mažėja, profesionalumo reikia ieškoti su žiburiu. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijoje 300 darbuotojų, iš jų tik septyni – žemės ūkio specialistai“, – piktinasi R.Karbauskis, pridurdamas, kad jei šiandien LVŽS formuotų Vy­riau­sybę, 13 iš 14 ministrų būtų nepartiniai profesionalai, pasirengę iš karto pradėti vadovauti vienai ar kitai ministerijai.

LŽVS prioritetas būtų Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos, o jei laimėtų pakankamai mandatų trims – dar ir Sveikatos apsaugos. „Jei kas mano, jog mūsų prioritetas yra Žemės ūkio ministerija, turiu nuvilti, nes ši ministerija – ne pirmo prioriteto tuo požiūriu, kad Lietuvos bėdos prasideda ne žemės ūkio, ne ūkio, ne energetikos srityse, o švietimo, nes nėra šios srities politikos“, – prioritetų pasirinkimą aiškina R.Karbauskis.

LVŽS siūlytų nedelsiant naikinti krepšelių (tiek mokinio, tiek studento) sistemą,  dabar skaičiuoja, kiek kainuotų nemokamos bakalauro studijos ir kada Lietuva galėtų prie to pereiti, rengia daug kitų sprendimų.

LVŽS kovoti dėl Švietimo ir mokslo ministeri­jos, atrodo, pasiryžę ryžtingai. Kas jau kas, bet li­beralų prisikėlimo atveju Gintaras Ste­po­na­vi­čius ministro portfelį gautų tik per LVŽS lavoną, t.y. šie geriau neitų su jais į valdančiąją koaliciją, nei leis­tų liberalams toliau strateguoti švietimo sistemą.

Bet ką patys siūlys į jiems svarbiausią ministeriją, R.Karbauskis neatskleidžia. Neoficialių šaltinių duomenimis, programos rengimui vadovauja Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Eugenijus Jovaiša. Neslepia ambicijų ministrauti ir su LVŽS į Seimą einantis parlamentaras Valerijus Simulikas, iki tapdamas parlamentaru dirbęs mokyklos direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi. Svarstoma ir dar pora kandidatūrų.

Antrai pagal svarbą – Kultūros ministerijai LVŽS jau pasirinkę buvusią Lietuvos kultūros ataše Švedijoje Lianą Ruokytę. „Manau, ji puikiai vadovautų ministerijai, vyktų daug intensyvesnis darbas nei dabar, nes ji – daug artimesnis kultūrai žmogus“, – LVŽS pirmininkas giria L.Ruokytę.

Į sveikatos apsaugos ministrus LVŽS siūlo psichiatrą Aurelijų Verygą, pasiryžusį imtis blaivinti tautą. LVŽS finansų ministru matytų finansų ekspertą, buvusį A.Butkevičiaus patarėją Stasį Ja­ke­liū­ną, trenkusį Vyriausybės durimis, kai išsiskyrė jo ir premjero pozicijos dėl „Swed­banko“. O ener­­getikos ministro postas žadamas Virgilijui Po­­­deriui, anksčiau vadovavusiam Valstybinei kai­nų ir energetikos kontrolės komisijai, „Litgrid“. Dip­lo­matijai vadovauti LVŽS kviestų diplomatą Pet­rą Vaitiekūną, užsienio reikalų ministro poste jau dirbusį socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vy­riausybėje, bet galutinio jo atsakymo dar neturi.

Socialinės apsaugos ir darbo ministre tiktų dabar vienintelė LVŽS atstovė Seime Rima Baškienė, bet partijos pirmininkas sakosi ją ir toliau matąs parlamente. Beje, R.Karbauskis tikina, kad į šį postą „kandidatė nėra ir tikrai nebus“ anksčiau kaip kandidatė žiniasklaidos minėta žmogaus teisių gynėja Dovilė Šakalienė, nors, pripažįsta, profesionalumo požiūriu ji atitiktų reikalavimus tokiam postui.

Tarp potencialių teisingumo ministrų galėtų būti dabartinis Seimo narys, buvęs STT Pa­ne­vė­žio skyriaus vadovas Povilas Urbšys.

„Vienintelė ministerija, kuriai vadovauti galėtų atsirasti mūsų partijos narys profesionalas, – Žemės ūkio. Bet tai septintas ar aštuntas prioritetas, vadinasi, tam reikėtų, kad laimėtume pusę Seimo mandatų“, – strateguoja R.Kar­baus­kis.

Neoficialiais duomenimis, realiausi svarstomi pretendentai į šį postą – Aleksandro Stul­ginskio universiteto profesorius Viktoras Pranckietis ir Že­mės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Mar­kauskas.

Konservatorių jaunimas – tik su partijos aparato patirtimi

„Lūkestis – turėti daugiau kaip po vieną kandidatą į ministrus. Dabar konsultuojuosi su galimais kandidatais, tam skirsiu likusią vasaros dalį. Kai kurie žinomi, bet bus ir staigmenų“, – intriguoja konservatorių lyderis G.Lands­bergis, žadėdamas visą puokštę potencialių kandidatų paskelbti rugsėjo antrą savaitę. Kol kas jis išdavė tik viešą paslaptį: „Pripažinsiu, kad norėčiau Vyriausybėje matyti Ingridą Šimonytę.“

Į klausimą, koks bus kandidatų į ministrus pasirinkimo mechanizmas, G.Landsbergis atsakė, kad tai bus jo rankose.

Tiesa, konservatoriai turi oficialią šešėlinę vyriausybę, su didele pompastika paskelbtą 2013-ųjų balandį, dar iki partijos lyderio pasikeitimo. Joje – daugiausia Andriaus Kubiliaus, še­šė­linio premjero, aplinkos žmonės, o ku­riems prit­rūkę postų, prikurta naujų „ministeri­jų“. Ta­čiau G.Landsbergis pirmininkauja kon­ser­vatoriams jau daugiau nei metus, nuo 2015 m. balandžio, bet šešėlinė vyriausybė nebuvo nei pa­keista, nei atnaujinta. Tiesą sakant, patys šešėliniai ministrai vargiai prisimena, kada rinkosi posėdžiauti ar kaip kitaip apie save priminė.

Į klausimą, rimtai ar nerimtai jis vertinąs pirmtako sudarytą šešėlinį ministrų kabinetą, G.Landsbergis atsako diplomatiškai: „Jie yra mūsų partiečiai, rimti profesionalai. Ne visiems tiko jų pasirinktos ar skirtos sritys, bet toje grupėje matau daug potencialo.“

Tačiau ir patys konservatoriai su šypsena vertino šešėlinio ūkio ministro Andriaus Kup­čins­ko, finansų – Mykolo Majausko, aplinkos – Pau­liaus Saudargo ar energetikos – Dai­niaus Krei­vio potencialą šiose srityse. Kažin ar G.Lands­bergiui norėtųsi siūlyti į ministrus šešėlinį Užsienio reikalų ministerijos vadovą Audronių Ažubalį (šiam postui naujieji konservatoriai turi rinkimų debiutantą diplomatą Žygimantą Pa­vi­lionį), Teisingumo – Stasį Šedbarą, Svei­ka­tos apsaugos – Antaną Matulą ar Vidaus – Ar­vy­dą Anu­šauską jau vien todėl, kad jie yra „se­noji gvardija“, nelimpanti prie neokonservatorių. Juo­lab netiktų į kultūros ministrus Vytautas Juo­zapaitis, parašęs viešą laišką apie cinišką naujosios konservatorių vadovybės kai kurių nusipelniusių partijai jos senbuvių ignoravimą. Tačiau nenorint juokinti politinių naujokų nekompetencija ir bijant partijos senbuvių, G.Landsbergiui gali tekti pasitelkti senojo šešėlinio ministrų kabineto kandidatūras.

Bet ir jauna konservatorė Agnė Bilotaitė ne­pritampa prie „naujo jaunimo“, o su ja skaitytis verčia tik jai labai palankus reitingavimas partijos viduje. Tiesa, ir ligšiolinėje šešėlinėje vy­riausybėje jai tėra tekęs tikrame ministrų kabinete nesamas regioninės plėtros ministro postas.

Nėra tarp G.Landsbergio favoritų ir šešėlinio švietimo ir mokslo ministro Valentino Stundžio, bet tarp naujo partijos vadovo favoritų nieko tinkamo į šį postą taip pat nėra (nors jei švietimo ir mokslo ministre gali būti Audronė Pitrėnienė, va­dinasi, gali būti bet kas). „Nebent Austėja Lands­bergienė“, – ironizuoja senieji konservatoriai.

O kai kurie šešėliniai, pavyzdžiui, susisiekimo „mi­nistras“ Seimo narys Jurgis Razma, niekada nė neketinęs siekti Vyriausybės nario pos­to.

Naujam partijos lyderiui iš šešėlinių tiktų jau buvusi krašto apsaugos ministre Rasa Juk­ne­vičienė, palaikiusi ir paties G.Lands­ber­gio stulbinamai greitą partinę karjerą. Nemažai šansų turi ir aktyviai rinkimams besirengiantis žemės ūkio ministru jau buvęs Kazys Starkevičius.

Tačiau lengviau išmesti partijos senbuvius iš vienmandačių apygardų ir partijos sąrašo pradžios, nei rasti tarp naujųjų konservatorių žvaigž­džių, bent kiek išmanančių kurią nors sritį, nes dauguma jų, kaip ironizuoja partijos veteranai, tėra jaunų bedarbių kuopelė.

Į klausimą, ar potencialių ministrų reikėtų dairytis konservatorių rinkimų sąrašo viršuje, ir konservatorių vedlys atsako: „Taip nesakyčiau. Vertinsiu profesionalumą, pasirengimą spręsti klausimus tose srityse“, lyg ir pripažindamas, kad rinkėjams siūlo sąrašą, kurio pradžioje – ne itin daug kompetencijos turintys asmenys.

Išskyrus rinkimų debiutantus – jau buvusią finansų ministre I.Šimonytę ir diplomatą Ž.Pavilionį bei veteranus R.Juknevičienę ir K.Starkevičių, tarp naujųjų sąrašo pirmūnų tikrai sunku rasti potencialių ministrų. Didelė dalis neokonservatorių iš garsiojo tryliktuko, prieš partijos sąrašo vidinį reitingavimą išsiuntinėjusio politine reklama pažymėtą lankstinuką, kuriame už juos agituoja konservatorių lyderis G.Lands­ber­gis, nėra nieko kito gyvenime veikę, tik buvę įdarbinti partijos ar jos narių biuruose, bet ir čia nieko įsimintino nenuveikę. O netekę kokios partinės pozicijos jie nesugebėdavo pakonkuruoti dėl pareigų normalioje darbo rinkoje. Andrius Vyšniauskas, Monika Navickienė, Aistė Gedvilienė ir kai kurie kiti dirbo partijos sekretoriate ar partiečių patarėjais ir padėjėjais. O Vytauto Landsbergio protežė į Europos Par­lamentą Radvilė Mor­kūnaitė-Mikulėnienė pasibaigus kadencijai taip pat puolė bandyti laimę rinkimuose, o dar­bo ieškoti konservatorių aparate. Tiesa, ji yra kovojusi su „Nordstream“ projektu, tad, tikėtina, gal bus siūloma į aplinkos ministro postą.

Beje, nors partijos vidinis reitingavimas G.Landsbergiui buvo šaltas dušas, praėjusį savaitgalį jis pasinaudojo partijos pirmininko tei­se ir kiek pajėgdamas dar kilstelėjo savo ratelio – D.Kreivio, Ž.Pavilionio, M.Navic­kie­nės, A.Ged­vilienės, Tado Langaičio vietas sąraše. Ne­tikėtai šiek tiek pakelta ir labiau prie krikdemų flango priskiriama Kauno m. savivaldybės ta­rybos narė, ekonomistė Gintarė Skaistė. Gal vis dėlto pripažįstant, kad savo ratelyje kandidatų į ministrus nedaug?

Tiesa, pasak G.Landsbergio, ne visi kandidatai į ministrus būtų konservatorių partijos nariai, „idant ir mūsų bendruomenė praturtėtų įdomiais specialistais iš šalies“. Kažin ar ką su tuo turi bendra, kad konservatorių su­važiavime svečiavosi garsusis Alfredas Bumb­lauskas, anksčiau ne kartą minėtas tarp kan­didatų į švietimo ir mokslo ministrus? Istorikas neneigia, kad kvietimų eiti į rinkimus su konservatoriais buvo, bet į ministrus nei turi kvietimo, nei eitų, nes nežinąs, ką ten reiktų daryti, kai ketvirtį amžiaus nedaryta nieko.

Bet, pavyzdžiui, V.Poderys, turėjęs partinių ambicijų ir laikytas konservatorių žmogumi, taip ir nesulaukė jo kompetencijos atitinkančios vietos šios partijos rinkimų sąraše, nes į jį reikėjo sukišti neokonservatorius „aparatčikus“. Tad ne­nuostabu, kad jis sutiko į rinkimus eiti su LVŽS.

Galų gale, kaip yra sakęs, G.Landsbergis ne­sikratytų premjero posto atsakomybės. „Prie to ir lieku. Bet viskas – rinkėjų rankose“, – sako konservatorių lyderis.

O šešėlinis konservatorių premjeras A.Ku­bi­lius, ko gero, tenorėtų sulaukti „auksinės tremties“ į Europos Parlamentą.

Liberalai turi tik ūkio ministro vakansiją

Liberalai vieninteliai įvardija visus, išskyrus vieną, potencialius ministrus. Pernai spalį sudarytoje ir dabar atnaujintoje šešėlinėje liberalų vyriausybėje vienintelė – ūkio ministro vakansija, atsivėrusi po Antano Guogos fiasko būnant laikinuoju partijos pirmininku.

E.Gentvilas iš galimos korupcijos skandale paskandinto partijos ekspirmininko E.Ma­siu­lio perėmė šešėlinio premjero postą, o anksčiau sau matuotą Žemės ūkio ministerijos va­dovo portfelį perdavė buvusiam Jonavos vicemerui Re­mi­gijui Osauskui. Krašto apsaugos „ministru“ vietoj tiesioginiuose rinkimuose Va­rėnos meru išrinkto Algio Kašėtos tapo Egidijus Papečkys, beje, nepriklausantis Liberalų sąjūdžiui. Jau anksčiau į skandalus įklimpusią kultūros „ministrę“ Dalią Tei­šers­kytę liberalai pakeitė ambasadoriumi prie UNESCO Arūnu Gelūnu.

Prioritetine liberalai vadina Užsienio reikalų ministeriją – į šį postą Petras Auštrevičius sutiktų iškeisti ir Europos Parlamento nario mandatą.

Šešėliniai liberalų ministrai parengė savo srities rinkimų programą, kuri jau patvirtinta. Pa­sak E.Gentvilo, šie asmenys bus „eksponuojami“ kaip potencialūs ministrai ir per rinkimų kam­paniją. Tik klausimas, kiek liberalams prireiks realių ministrų kandidatūrų po buvusio lyderio galimos korupcijos skandalo.

Partiniai ministrai labiau prognozuojami

Taigi valdžioje dabar nesančios partijos sėkmės atveju į Vyriausybę ministrus siūlys pagal skirtingus principus: LVŽS – visus nepartinius, išskyrus kokį vieną, kitos partijos – maždaug atvirkštine proporcija.

„Partiškumas neturėtų būti problema, tai ge­ras dalykas, nes suteikia atskaitomybę ir tam tik­ro aiškumo. Tad dabar tai tik vienos – konservatorių partijos bėda, kad jie per vienus rinkimus nutarė radikaliai pakeisti savo priekinę liniją ir siūlo jaunus žmones, kurie atrodo gražiai, bet turi patirties tik partijos aparato veikloje ir abejoju, ar visi pajėgtų vadovauti ministerijai, – aiškina politologas V.Vo­bo­le­vičius. – O nepartiniai ministrai yra mažiau kontroliuojami, juos delegavusi partija jiems turi įtaką, bet ribotą.“

Tad, V.Vobolevičiaus prognozėmis, LVŽS gali būti molinis begemotas, kuris perbėgs kaip taranas per Seimo rinkimus, susirinks labai daug vietų, pateks į Vyriausybę, o paskui pradės aižėti, nes partijos sąraše – daug ambicingų žmonių, kurie, kaip S.Skvernelis, dėl savo po­puliarumo visuomet bus laukiami ne vienoje partijoje, todėl galės jaustis nepriklausomi. Tad galimas Tautos prisikėlimo partijos scenarijus: skilimas, tačiau likusi atplaišėlė leidžia Vy­riausybei gyvuoti, ir jie lieka pakankamai įtakin­gi iki kadencijos pabaigos, o gal ir ilgiau.

Neokonservatoriai bando rinkėją „paimti“ jau­nyste ir ekspertiškumo demonstravimu. „Ta­čiau jaunystė gali reikšti ir patirties stoką, o eksper­tiškumas gali būti ir dūmų pūtimas. Partijai reikia turėti aiškią poziciją, o konservatoriai vieni už, kiti prieš Darbo kodeksą, išsiskyrė nuomonės ir dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo ar švietimo reformos. Demokratijos partijoje reikia. Bet čia labiau panašu į idėjinę šizofreniją, nes tuo pat metu bandoma būti ir liberalu, ir krikščionimi demokratu, ir kuo tiktai nori. Par­tija be pozicijos atrodo nepatikimai“, – vertina V.Vo­bolevičius.

Politologas prognozuoja, kad konservatoriai šiuose rinkimuose pasirodys pusėtinai, nes turi sta­bilų elektoratą, be to, pas juos perbėgo dalis nu­sivylusiųjų liberalais. Tačiau ateityje jie turės ap­sispręsti, ar konkuruoti su liberalais, ar tapti tik­rai krikdemiška partija. O liberalai, V.Vo­bo­le­vi­čiaus prognozėmis, nors jiems korupcijos skandalas sudavė rimtą smūgį, turėtų vėl stiprėti, nes tai partija, kurios pozicija labai aiški visais klausimais.

„Darbiečiai“ turi gana aktyvų pirmininką, vykdo aktyvią agitaciją, turi politikų savivaldybėse. „Bet esu pasirengęs gauti kiaušinį į veidą – pagal visas teorines prielaidas „Tvarka ir teisingumas“ patirs nesėkmę: partijoje nėra ryškių lyderių, o pagrindinis skęsta skandaluose arba rodomas kaip sistemos auka. Skriau­džiamų gaila, bet žmonės nori stiprių lyderių“, – prognozuoja V.Vobolevičius.

BFL

Stabiliai auganti ekonomika, žemas nedarbo lygis, kylantis vidutinis atlyginimas, sustiprėjęs jaunimo patriotiškumas, padidėjęs visuomenės rūpestis valstybės saugumu ir gynyba – šiuos pozityvius procesus galėjome stebėti 2015-aisiais. Tačiau tokios teigiamos tendencijos nenuslopino daugelio lietuvių noro palikti savo tėvynę. Palyginti su 2014-aisiais, pernai emigrantų pagausėjo 9,9 tūkstančio, o iš viso Lietuva pernai neteko maždaug Jonavos miesto ir metus baigė turėdama 32,7 tūkst. mažiau gyventojų nei metų pradžioje.

Dovaidas PABIRŽIS

Pernai išvykimą iš Lietuvos deklaravo 46,5 tūkst. žmonių, atvyko – 23,6 tūkst. 2015-aisiais taip pat fiksuota neigiama natūrali gyventojų kaita – mirė beveik 10 tūkst. daugiau žmonių, nei gimė. Tai lėmė, kad metų pradžioje šalyje gyveno 2,89 mln. nuolatinių gy­ventojų.

Premjero akibrokštas

Premjeras Algirdas Butkevičius suskubo pareikšti, kad emigruojančiųjų labai padaugėjo balandžio ir kitais mėnesiais, kai prasidėjo šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Premjeras ne­abe­jodamas pareiškė, kad būtent tai padarė didžiausią poveikį jaunimui ir šis nusprendė kuriam laikui išvykti dirbti į užsienį.

Vyriausybės vadovas buvo teisus dėl balandį išaugusios emigracijos: Statistikos departamento duomenimis, tą mėnesį išvyko 5,1 tūkst., o, pavyzdžiui, tų pačių metų vasarį emigraciją deklaravo tik 2,9 tūkst. žmonių. Vis dėlto di­džiausi išvykimo mastai fiksuoti vasarą – liepą ir rugpjūtį, kai išvažiavo užsie­nyje studijuojantys jaunuoliai, o lapkritį ir gruodį emigracijos banga vėl nuslūgo ir siekė 2,8–3,1 tūkst.

A.Butkevičiaus teorija apie bėgančius šauktinius visiškai sugriūva pažvelgus į emigrantų statistiką pagal amžių ir lytį. Pernai iš Lietuvos išvyko 25 tūkst. vyrų (iš kurių šaukiamojo am­žiaus tebuvo kiek daugiau nei 7 tūkst., maždaug tūkstančiu daugiau nei 2014 m.) ir 20 tūkst. moterų. Taigi, jei šauktinių sugrąžinimas ir turėjo kokios nors įtakos emigracijos statistikai, tai geriausiu atveju paaiškina kelių šimtų vyrų išvykimą, tačiau kodėl emigravo tūkstančiai?

Negalima pamiršti ir to, kad Krašto apsaugos ministerija ne kartą pabrėžė, jog išvykimas į užsienį šauktinių nuo tarnybos neatleidžia. Galų gale pernai šaukimo į kariuomenę net nebuvo, nes visas trūkstamas vietas užpildė savanoriai.

Taigi akivaizdu, kad tikrosios emigracijos priežastys yra gilesnės ir neapsiriboja vienadienėmis politinio ar socialinio visuomenės gyvenimo aktualijomis.

Atsakymų niekas aktyviai neieško

Problema ta, kad sistemingai emigracijos priežasčių niekas netiria. Kaip tvirtina „Veido“ kalbinti mokslininkai, šalies demografija ir jos pokyčiai tyrinėjami gana intensyviai, turime tikrai stiprių specialistų, bet tai tėra statistikos fiksavimas. Visai kitaip atrodo išsamesni su emigracija susijusių procesų tyrimai.

„Tokios informacijos turime nepakankamai. Mokslas dabar finansuojamas projektiniu principu, o tokiam tyrimui reikalingos ilgalaikės programos. Turime universitetų, valstybinių įstaigų, todėl nors ir šiandien būtų galima užsakyti ir numatyti ilgalaikį tyrimą, kurį atliekant visus su emigracija susijusius aspektus būtų galima susisteminti. Tokio pobūdžio informacijos trūksta, dažnai matome tik rezultatą, bet jo turinys, priežastys, struktūros mums nėra žinomos. Mes tai ištiriame atgaline data, kai jau būna per vėlu priimti sprendimus“, – „Veidui“ tvirtino Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius prof. Boguslavas Gruževskis.

Jo nuomone, būtina suvienyti jėgas taip, kaip tai buvo padaryta kuriant naująjį socialinį modelį.

B.Gruževskiui pritaria ir Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, kurios teigimu, norint suprasti ir paaiškinti tokio masto emigraciją būtina į šį tikslą žiūrėti aukščiausiu lygiu ir pradėti rimtą valstybės programą, įtraukiant į ją profesionalų.

Pavyzdžiui, šiandien šlubuojanti gyvenamosios vietos deklaravimo sistema apsunkina galimybes sužinoti tikslesnę statistiką apie išvykusiųjų iš skirtingų regionų skaičių. Nemaža dalis didžiųjų miestų gyventojų, ypač buvę studentai, yra registruoti gimtinėje, todėl deklaravę išvykimą jie formaliai išvyksta iš ten, nors jau daugelį metų gyveno, mokėsi arba dirbo sostinėje ar kituose miestuose.

Tai tėra vienas iš daugelio pavyzdžių apie menkas aiškinamąsias šio proceso galimybes. Jei atsakymai būtų žinomi ar bent vyktų tyrimai, premjeras viešai nepasakotų panašių spėlionių.

Į užsienį gena ekonominės paskatos

Požiūris į emigraciją paprastai svyruoja pagal ideologines, vertybines bei ekonomines nuostatas. Tačiau sunku išgirsti nuomonių, nuolatinį ir stabilų gyventojų mažėjimą vertinančių išimtinai teigiamai. Net liberalai, kurie ideologiniu pagrindu iš pažiūros šią tendenciją turėtų vertinti neutraliausiai, skambina pavojaus varpais, kad gyventojų mažėja, o šalies socialinė sistema bei infrastruktūra tam nepasirengusi.

Kultūrologas Vytautas Rubavičius įsitikinęs: tautos nykimas yra vienas iš egzistencinių iššūkių, kurio neišsprendus Lietuva liks tik administruojamą teritoriją primenantis darinys, neturintis istorinės ir kultūrinės atminties. Pašnekovas neabejoja: nors ekonomika palengva auga, žemas dirbančiųjų pragyvenimo lygis tebėra pagrindinė emigracijos priežastis.

„Čia prasideda tam tikras žongliravimas skaičiais. Siūlyčiau atkreipti dėmesį, kas yra tas bendrasis vidaus produktas (BVP), jei tiek darbingų žmonių išvyksta. Šis procesas rodo, kad BVP augimas su tautos ir visuomenės gyvybingumu galbūt nelabai turi ką bendro, tai tik tam tikras skaičius, reikalingas ataskaitoms ir politiniam diskursui. Be to, BVP gali paaugti ir dėl paprastos priežasties – didinant kainas“, – teigia V.Rubavičius.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Linas Čekanavičius pabrėžia, jog BVP augimas reiškia, kad gyvenimas kažkam iš tiesų gerėja, tačiau tokius rodiklius visuomet būtina vertinti ilgalaikėje perspektyvoje, nes 1–3 metų duomenys gali ne visai atitikti padėtį. Pavyzdžiui, jei tuo metu BVP dalis, nueinanti į verslo pelną, nėra išmokama dividendais, kitaip tariant, yra reinvestuojama, dirbančiųjų pajamos nedidėja taip sparčiai kaip BVP.

Kita vertus, Lietuvos BVP vienam gyventojui palyginti ilgai lenkia valstybes, kurios 1989-aisiais lietuviams galėjo atrodyti kaip išsvajotieji Vakarai, – Vengriją, Kroatiją, Lenkiją, ga­liausiai net Estiją, kur emigruojančių ir sugrįžtančių žmonių santykis yra nulinis. Tiesa, naujausi, Eurostato pataisyti 2014 m. duomenys rodo, kad Estija vėl šiek tiek mus aplenkė, jos BVP vienam gyventojui siekia 76 proc., o Lie­tuvos – 75 proc. ES vidurkio. Tačiau pagal daugelį kitų parametrų, susijusių su gyventojų pa­ja­momis, Lietuva gerokai atsilieka.

„Estijoje yra visai kitoks perskirstymas ir tai nėra valstybinis sektorius. Kartais verslo atstovai valstybei pataria – darykite tą ir aną, taupykite, tačiau vertėtų paklausti: o ką darote jūs? Jei tikrai esate tokie efektyvūs ir darote viską teisingai, kodėl tuomet privačiame sektoriuje atlyginimai tiek skiriasi nuo Estijos? Galbūt tuomet reikėtų tokio pat perskirstymo kaip Estijoje, su mokesčių sistemos pakeitimais ir pan. Kertu lažybų, kad tuomet verslas sakytų, jog nereikia nieko keisti“, – svarsto L.Če­kanavičius.

Pinigai tėra paviršius

Nemokamas psichologines konsultacijas emi­grantams iš Lietuvos internetu teikianti psi­chologė Vilma Kuzmienė atmeta ekonomines emigracijos priežastis teigdama, kad tai, kas dažnai yra nurodoma kaip ekonominė prie­žastis emigruoti, dažnai tebūna gilesnių psi­chologinių ir socialinių problemų pasekmė.

„Žinoma, yra tokių, kurie išvažiuoja, nes ne­labai turi ką valgyti, bet tarp tų, kurie kreipiasi į mus, vyrauja vidutines pajamas gaunantys žmonės. Daugelis jų patiria didelę frustraciją, kurią galime apibendrinti kaip „niekas manęs nemyli“, nesvarbu, ar tai yra asmeniniai santykiai, šeima, tėvai, giminės, ar per didelė kontrolė. Labai daug skundų dėl darbdavių ir jų elgesio, rodomos nepagarbos darbuotojui. Taip pat bendro neteisingumo jausmo Lietuvoje“, – vyraujančias emigracijos priežastis vardija psichologė.

Pasitaiko atvejų, kai išvažiuoja žmonės, ku­rie Lietuvoje lieka visiškai vieni, – miršta jų tė­vai, brolių ar seserų nėra arba santykiai su jais nesiklosto, ir tuomet žmogaus tarsi niekas čia nebelaiko.

V.Kuzmienė sako, kad dažnai pasitaiko ir išvažiuojančiųjų visiškai spontaniškai, be specialaus pasirengimo ar plano: mokyklas baigianti karta pasižymi tuo, kad patirtis ir nuotykiai jiems yra vienas svarbiausių prioritetų, daž­nai nustelbiančių finansinę gerovę.

Be to, emigruoti darosi vis paprasčiau dėl besiplečiančių emigrantų tinklų. Išvykti sumanęs jaunuolis šiandien Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje pirmuosius žingsnius gali žengti kur kas lengviau nei prieš 15 metų, kai viską rei­kėjo daryti kone pirmą kartą. Dabar yra ga­limybė susirasti darbo vietą, kur tau vadovaus tautietis, iš kito lietuvio išsinuomoti būstą, įsigyti automobilį, pasinaudoti pagalba tvarkant įvairius reikalus.

„Pirmieji emigrantai kūrė tą aplinką, teikė informaciją, kaip įsikurti, savo šeimai, giminėms, draugams, visaip jiems padėjo. Šiandien, kai yra tokia didžiulė bendruomenė, emigracijos įsisiūbavimas labai paprastas, o sustabdyti tą vis sunkiau“, – aiškina V.Stankūnienė.

Jei iš kaimo ar miestelio į užsienį išvyksta ke­letas žmonių ir jiems ten neblogai sekasi, iš pas­kos geresnio gyvenimo ieškoti dažnai pa­traukia kiti, palikdami savo namus, šeimas, vaikus. Ištisa vaikų karta auga kartu su seneliais ar su vienu iš tėvų, kai kita šeimos dalis uždarbiauja užsienyje.

„Paklausus, kaip sekasi užsienyje gyvenančiam giminaičiui, visada iš pradžių vyksta trumpa kalba apie tai, kaip viskas yra puiku: šaunios studijos, daug užsidirba, iš karto atsigavo. Bet kai ateina į terapiją, jau atsiskleidžia ir liūdesys, problemos dėl sumažėjusio bendravimo, ne­­r­imas dėl šeimos, tėvų. Tačiau iš pradžių vi­sa­da viskas tik „puiku“, – pasakoja V.Kuz­mie­nė.

Istorijos viešojoje erdvėje rodo, kad anaiptol ne visiems viskas susiklosto taip puikiai. Nuo darbdavių nepagarbos norėję pabėgti lietuviai dažnai patenka į dar sunkesnes sąlygas, tačiau kur kas noriau sutinka jomis gyventi ir dirbti, nors objektyviai akivaizdu, kad gyvenimo kokybė tėvynėje buvo nė kiek ne prastesnė.

Kaip pabrėžia L.Čekanavičius, lietuviai kitose šalyse dažnai tampa santykinai  neturtin­gesni, nes Lietuvoje minimalus atlyginimas su­daro apie 60 proc. vidutinės algos, o daugelyje Europos šalių šis rodiklis nesiekia nė 40 proc. Todėl net ir uždirbdami daugiau pinigų žmo­nės patenka į santykinai skurdesnę, ma­žiau orią padėtį nei Lietuvoje.

„Dirbdama su emigrantais supratau, kad jie dažnai turi velniškai daug iliuzijų, panašiai kaip kar­tais nutinka, kai žmogus miršta: staiga jis vi­siems tampa labai nuostabus ir šaunus. Pra­si­de­da idealizacija. Matyt, tai yra tam tikras gynybinis mechanizmas: jei jau priėmei sprendimą iš­vykti ir vėl susiduri su lygiai tokiomis pat proble­mo­mis kaip tėvynėje, nejau pripažinsi, kad visa tai dėl tavęs paties?“ – samprotauja psichologė.

Emigracijos tempai lėtės

Artimiausiais metais emigracija iš Lietuvos absoliučiais skaičiais neabejotinai sumažės. Tačiau tai nebūtinai bus susiję su sumažėjusiu žmonių troškimu ieškoti geresnio gyvenimo sve­tur. Kaip pabrėžia V.Stankūnienė, šiuo me­tu labiausiai emigruoja karta, gimusi tuomet, kai per metus šalyje gimstamumas dar siekė apie 55 tūkst. Tokie rodikliai fiksuoti 1989-aisiais, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo.

Dabar į aukštąsias mokyklas stojantys jaunuoliai yra gimę tuomet, kai per metus gimdavo jau tik po 40 tūkst. vaikų. Tačiau jau netrukus subręs karta, gimusi apie 2000-uosius, kai gimstamumas tesiekė 30 tūkst. Tuomet absoliutūs emigracijos skaičiai sumažės. Tik neaišku, ar susitrauks kur kas svarbesnis rodiklis – santykinė emigracija. Bet B.Gruževskis įsitikinęs – emigraciją mažins ir tai, kad jaunas am­žius vis labiau savaime taps vertybe ir patrauklaus užmokesčio garantija.

Pastaruoju metu intensyviau siekiama ir ska­tinti emigrantus sugrįžti. Tačiau, pasak V.Stan­kūnienės, kol kas rezultatai ir tendencijos nedžiugina: tyrimai rodo, kad sugrįžę ir Lie­tu­voje greitai neįsitvirtinę emigrantai dažnai vėl pasuka atgal.

Šiandien vykdomos nedidelės programos, sie­­­­kiant paskatinti daugiau emigrantų grįžti, anaiptol nėra pirmosios. Vos atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo prisiminti Rusijoje tebegyvenantys, iš tremties negrįžę lietuviai, kuriuos valstybė kvietė kurtis gimtinėje. Tuomet, kai jaunos šalies ištekliai buvo minimalūs, Rusijos lietuviams buvo statomi gyvenamieji namai, intensyviai ieškoma galimybių įsidarbinti. Vis dėlto dalis iš Rusijos parvykusių lietuvių tuomet tiesiog pardavė gautus butus ir sugrįžo atgal.

„Buvo ir finansinė parama, ir apgyvendinimas, nepaisant tų kuklių išteklių, kuriuos mes tada turėjome, ir menkų galimybių perskirstyti, – tuometės pastangos buvo milžiniškos. Bu­vo įtrauktos visos savivaldybės, jos ieškojo dar­bo vietų, bendradarbiavimas tarp institucijų buvo labai kryptingas“, – prisimena B.Gru­ževskis.

Kryptingų valstybės pastangų susigrąžinti emigrantus šiandien nėra. V.Rubavičiaus nuomone, iš esmės apie problemą tik kalbama, tačiau nedaroma nieko. Tam yra daug priežasčių, viena kurių – ir bendra ES politika, kai emigracija, bendros europinės erdvės kūrimasis iš esmės suvokiamas kaip teigiamas ir skatintinas dalykas. Be to, pasak filosofo, išvykti žmones skatina ir pati politinė sistema.

„Ji turi būti keičiama taip, kad žmogus pradėtų jaustis bent šioks toks šios vietos ir žemės šeimininkas. Tai įmanoma tik plečiant tiesioginę demokratiją, kitaip tariant, savivaldą, kuri praktiškai sunaikinta, ir reformuojant teisinę sistemą, kuri praktiškai yra teisminė, o ne teisinė, nes visuomenė niekaip nedalyvauja vykdant teisingumą. Čia yra du pagrindiniai dalykai, o jei jų nėra, didelė visuomenės dalis jaučiasi neįgali ir išsivaikšto ten, kur galima geriau pranykti“, – įsitikinęs V.Rubavičius.

Duoda daugiau nei ES parama

Vis dėlto ekonomistas L.Čekanavičius primena, kad kiekvieno reiškinio ekonominis vertinimas turi dvi puses: emigracija teikia ne tik praradimų, bet ir naudos. Vien pinigų pervedimų iš užsienio į Lietuvą suma per pastaruosius 12 metų visada viršija tą paramą, kurią Lietuva gauna iš ES fondų.

Be to, vadinamasis protų nutekėjimas gali būti vertinamas ir kaip protų persiliejimas: jei talentingas žmogus neranda sau vietos gimtinėje, tačiau gali pritaikyti savo įgūdžius ir kompetencijas užsienyje, emigracija neturėtų būti vertinama kaip praradimas.

„Lenkė Marie Skłodowska-Curie yra vienintelė pasaulyje, gavusi dvigubą Nobelio premiją iš skirtingų sričių – fizikos ir chemijos. Kaž­­kada ji išvyko iš Varšuvos, nusėdo Pran­cū­zijoje, jei kada ir grįžo į Lenkiją, tai tik kaip tu­ristė. Galime sakyti – protų nuotėkis. Bet ar len­kai dėl to dabar gailisi? Jei ji būtų likusi Var­­­šuvoje XX a. pradžioje, vos iš carinės Ru­sijos imperijos ištrūkusioje Lenkijoje, ar ji būtų galėjusi dirbti tinkamose laboratorijose, su panašiais į save protais, daryti atradimus? Čia yra vienas klasikinių pavyzdžių, kad kartais mes truputį persūdome“, – teigia ekonomistas.

Be to, pradėjus trūkti darbo jėgos, verslas turi dvi išeitis – didinti darbo užmokestį, kad priviliotų darbuotojų atgal, arba investuoti į technologijas, kurios darbo jėgą pakeistų.

Pasak L.Čekanavičiaus, kai JAV po pilietinio karo išlaisvino vergus, dauguma jų labai nenorėjo grįžti atgal į medvilnės laukus, nors jiems vietoj rimbo jau buvo siūlomas užmokestis. Todėl nuo maždaug 1870-ųjų iki XIX a. pabaigos JAV vyko tikra techninė revoliucija med­vilnės srityje: atsirado mechaniniai pjovėjai, medvilnės šukavimo mašinos.

Taigi emigracija gali ir paskatinti nebekonku­ruoti su Kinija pigia darbo jėga, o tapti di­des­nės technologinės pažangos ir darbo našumo šalimi, į kurią norės sugrįžti visi 46 tūkst. kasmet išvykstančiųjų. .

baciulis

Ministro pirmininko pareiga – priimti politinius sprendimus ir prisiimti atsakomybę už jų įgyvendinimą. Jeigu Vyriausybės vadovas vengia ar bijo tai daryti, vadinasi, jis vengia atlikti savo darbą. O jeigu Vyriausybė vadovas vengia atlikti savo darbą, jam reikia keisti profesiją.
Matant, kaip Vyriausybė ir jos vadovas Algirdas Butkevičius visaip kratosi priimti bet kokį sprendimą, reikalaujantį bent minimalaus ryžto ir valios, atrodo, kad atėjo laikas kelti klausimą: ar Lietuvai reikalingas toks nieko nedarantis, tik nerišliai šnekantis Vyriausybės vadovas, kaip A.Butkevičius? Žiūrėkime – jau eina šeštas mėnuo nuo naujosios Vyriausybės sudarymo, bet sprendimas dėl Visagino AE statybos Lietuvoje nepriimtas, o premjeras visą laiką skleidžia pačias prieštaringiausias žinias: lyg statom, lyg nestatom, lyg reikia geresnio projekto, lyg reikia latvių ir estų pritarimo. Bet aiški Lietuvos pozicija – ar A.Butkevičiaus Vyriausybė nori atominės elektrinės ir dės visas pastangas, kad ji atsirastų, ar A.Butkevičiaus Vyriausybė nenori atominės elektrinės ir projektas laidojamas – taip ir nebuvo pasakyta.
Dar prieš du mėnesius „Veide“ rašiau, kad toks A.Butkevičiaus trypčiojimas, terminų nukėlinėjimas labiausiai naudingas estams, kurie nuo pernai vasarį Trakuose vykusio premjerų susitikimo VAE klausimu tapo pagrindiniu projekto stabdžiu. Jau tuomet Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas viešai piktinosi, kad Lietuva prieš septynerius metus suvedžiojo Estiją atominės elektrinės projektu, o dabar, pasikeitus Vyriausybėms, viską metė, palikdama estus ant ledo. Per praėjusius du mėnesius Estija savo vadovų lūpomis dar kelis kartus pakartojo norinti dalyvauti VAE statyboje.
Ką į tai premjeras A.Butkevičius? Jis vis žadėdavo, esą sprendimą dėl VAE statybos Vyriausybė priims gavusi ekspertų darbo grupės išvadas. Tie ekspertai parengė kelias dešimtis galimų variantų, kuriuos galima suprasti, kaip nori: nori statyti Visagino atominę – rasi variantą, pagrindžiantį statybas, nenori statyti atominės – rasi ir tai pagrindžiantį variantą. Lietuvos energetikos instituto (LEI) ekspertai nėra kvaili, mato, kaip trypčioja premjeras, tad parengė savo išvadas remdamiesi principu: ko tik ponas nori. Kartu pastatydami A.Butkevičių į kampą, nes jis, akivaizdžiai tikėjęsis rasti vienareikšmišką atsakymą, kuriuo prisidengdamas visą atsakomybę už VAE projekto sužlugdymą galėtų suversti darbo grupei ir neva blogai skaičiavusiems konservatoriams, vėl susidūrė su būtinybe pasirinkti ir pačiam priimti sprendimą. Bet ryžtingų sprendimų A.Butkevičius priimti nesugeba, nes tam reikia užimti aiškią poziciją ir imtis už ją kovoti. Principingi sprendimai ir paskesnis jų gynimas, kaip kadaise pastebėjo Winstonas Churchillis, veda tiesiai link priešų įsigijimo.
Tiesa, legendinio Didžiosios Britanijos premjero požiūriu, priešų turėjimas yra gero politiko bruožas, bet A.Butkevičius, švelniai sakant, visiškai nepanašus į W.Churchillį, tad nori vienu metu būti geras visiems. Tiek Andriaus Kubiliaus konservatoriams, kadaise pradėjusiems plėtoti VAE projektą, tiek prezidentei Daliai Grybauskaitei, ryžtingai remiančiai Lietuvos žingsnius energetinės nepriklausomybės link, tiek savo partiečiams, dalis kurių atvirai dirba „Rosatomo“ ir Kaliningrade statomos atominės elektrinės naudai, tiek koalicijos partneriams, kurie taip pat arba už „Rosatomo“ projektą, arba prieš „Hitachi“ reaktorių.
Akivaizdi A.Butkevičiaus svajonė – kad tas Visagino AE projektas kaip nors išsispręstų savaime, be jo paties dalyvavimo, pavyzdžiui, iškeliant partneriams reikalavimus, kurių šie negalėtų išpildyti. Kaip žinome, iš „Hitachi“ buvo pareikalauta didesnių investicijų, be to, ne vien į Visagino AE projektą. Gal manyta, kad japonai, kaip svarbiausias viso atominio projekto partneris, pasitrauks pirmieji. Neišdegė. Praėjusią savaitę atvykęs Masaji Matsuyama, vyresnysis parlamentinis Japonijos užsienio reikalų viceministras, atvirai pasakė, kad „Hitachi“ pasirengęs investuoti ne tik į VAE, bet ir į kitas Lietuvos ekonomikos sritis.
Tada buvo prisiminti projekto regioniniai partneriai, tiksliau, latviai su estais, nes su lenkais, kurie dar pernai vasarą rodė aiškius signalus, kad nori grįžti į VAE projektą, niekas, kiek žinoma, rimtai nesikalba.
Kai LEI ekspertai pristatė Seimui išvadas dėl VAE projekto įgyvendinimo galimybių, A.Butkevičius, užuot priėmęs sprendimą, pareiškė, kad dabar su latviais ir estais bus kuriama projekto įgyvendinimo įmonė, kuri viską suskaičiuosianti ir nuspręsianti – statome atominę ar nestatome. Žinių radijo klausiamas, kam reikalinga kurti įmonę, jeigu galutinis sprendimas vis tiek priklauso Vyriausybėms, A.Butkevičius tik malė: „Mes manome, kad vis dėlto turi būti labai aiškiai pasakyta Latvijos ir Estijos pozicija dėl įmonės steigimo, kad ji galėtų toliau pratęsti šituos pokalbius. Buvo tam tikri pokalbiai, kurie vyko anksčiau įmonių lygyje, sukėlė tam tikrų abejonių dėl galutinių sprendimų priėmimo. O kada bus sukurta atskira įmonė, tada bus savotiškas užtvirtinimas iš mūsų regioninių partnerių, kad jie yra tam rimtai pasiruošę.“ Ir baksnojo pirštu į energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių, esą čia jis sugalvojęs.
Na, pirmiausia – kaip gali premjeras nežinoti, ką ir kodėl daro jam pavaldus ministras? Antra, čia ne J.Neverovičius sugalvojo steigti VAE projekto vykdymo bendrovę, bet dar A.Kubiliaus Vyriausybė. Trečia, projekto vykdymo bendrovė negali nuspręsti – statyti elektrinę ar ne, ji gali tik atlikti projekto lokalizaciją ir apskaičiuoti jo kainą, bet paskui sprendimo teisė perduodama akcininkams, ir čia jau nori nenori A.Butkevičiui teks spręsti pačiam. Ir ant estų suversti nepavyks, nes premjeras Andrusas Ansipas, matyt, sužinojęs, kad A.Butkevičius visą atsakomybę dėl VAE verčia ant steigiamos projekto vykdymo bendrovės, dūrė pirštu į Lietuvą: tegu lietuviai pirma referendumu priima sprendimą statyti, nes Estija nedalyvaus projekte, kuriam nepritaria visuomenė. O kas sugalvojo referendumą dėl atominės nestatymo? Socialdemokratai. Tad dabar A.Butkevičius gali suktis, kiek nori, – atsakomybės už VAE projekto sužlugdymą išvengti jam nepavyks.

Akivaizdi A.Butkevičiaus svajonė – kad tas Visagino AE projektas kaip nors išsispręstų savaime, be jo paties dalyvavimo, pavyzdžiui, iškeliant partneriams reikalavimus, kurių šie negalėtų išpildyti.

Ateities Lietuva – premjero Algirdo Butkevičiaus žvilgsniu.

VEIDAS: Kokius regite svarbiausius politikos iššūkius Lietuvoje, kuriuos teks spręsti valdančiajai daugumai artimiausius penkerius metus?
A.B.: Iššūkių yra ne vienas. Pirmiausia itin skaudžių problemų sprendimas – socialinės atskirties mažinimams, emigracijos stabdymas. Išvykusius skaičiuojame miestais ir miesteliais, komunalinės paslaugos tampa prabangos preke. Todėl mūsų prioritetai – kurti darbo vietas, sudaryti kuo palankesnes sąlygas investicijoms, mažinti energetikos kainas. Visi sprendimai turi būti priimami remiantis ne laukinės, bet socialiai orientuotos rinkos ekonomikos modeliais.
VEIDAS: Jau tapo įprasta, kad politiniai sprendimai svarbiausiais klausimais Lietuvoje kaitaliojasi sulig kiekvienais rinkimais, tai – nebrandžios valstybės požymis. Kai kalbama apie jūsų Vyriausybę, daug kam kyla klausimas, ar per šiuos ketverius metus spėsime sulaukti realių reformų sveikatos, socialinės apsaugos, energetikos srityse, viešajame sektoriuje, bet dar svarbesnis klausimas – ar nebus jos vėl atšauktos po 2016-ųjų Seimo rinkimų?
A.B.: Atėję į valdžią aiškiai deklaravome tai, ko iki šiol nebuvo Lietuvos politikoje – darbų tęstinumo kultūrą: tęsime pradėtus strateginius projektus. Neužkertame kelio energetikos projektams, tęsiame pensijų reformą, pažangos strategijos “Lietuva 2030″ įgyvendinimą. Mūsų Vyriausybė stengiasi dirbti moderniai, vakarietiškai.
Daugelio demokratinių šalių valdžia ir opozicija sugeba diskutuoti ir susitarti dėl strateginių projektų, o pasikeitus valdžiai negriauna to, kas buvo sutarta, nekvestionuoja ankstesnių sutarimų, kaip jūs ir sakote, tai – brandos požymis. Deja, Lietuvoje, keičiantis valdžioms, neretai keičiasi kryptys, kurios visuomenės kasdieniam gyvenimui yra itin reikšmingos. Mes nebijome kritikos, siekiame daugeliu klausimų tartis, vadovaujamės mokslininkų analizėmis. Galbūt iš tiesų jau šiandien turėtume atominės jėgainės pamatus, jei tik Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, stojusi prie valdžios vairo 2008-aisiais, nebūtų sugriovusi ir išardžiusi to, kas buvo paruošta. Tikiuosi, bėgant laikui politikai suvoks tęstinumo svarbą.
VEIDAS: Kokią jūs apskritai matote Lietuvą po penkerių–dešimties metų?
A.B.: Esu optimistas. Tikiu, kad Lietuva bus socialiai teisingesnė, konkurencinga, klestinti valstybė. Žinodami, kad tėvynėje reikalingi, į Lietuvą grįš vis daugiau dabartinių emigrantų ir jaunimas, dabar išvykęs pasisemti žinių geriausiuose pasaulio universitetuose. Juk Lietuvos žmonės yra ne tik darbštūs, kuo pelnytai didžiuojamės, bet ir atkaklūs, gabūs verslui. Tai jie pakėlė didžiausią taupymo naštą, kūrė naujas verslo idėjas.
VEIDAS: Tuometis premjeras A.Kubilius pernai vylėsi, kad per ateinančius 18 metų Lietuva bus tarp dešimties turtingiausių ir inovatyviausių Europos šalių. Ar jūsų ambicijos tokios pat drąsios?
A.B.: Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva padarė milžinišką pažangos šuolį. Mažai kas drįso tai prognozuoti. Todėl ir dabar nesiimu mūsų pažangos matuoti metais, juo labiau kad esame priklausomi ir nuo globalių procesų. Jeigu laikysimės užsibrėžto kurso, dirbsime neklupinėdami strateginiuose projektuose, tikrai pateksime į gerovės valstybių klubą.
VEIDAS: Ar realu, kad artimiausią penkmetį prasidės masinė daugiabučių renovacija ir ko tikėtis svarbiausiais energetikos klausimais?
A.B.: Renovacija jau pajudėjo iš mirties taško – padarėme tai, ko ankstesnei Vyriausybei nepavyko padaryti per ketverius metus. Tačiau negalime pernelyg džiaugtis, nes rezultatus matysime tik po to, kai gyventojai ims gauti mažesnes sąskaitas už šildymą. Kad tai įvyktų, dirbame kompleksiškai. Tam svarbi ne tik renovacija. Vykdysime šilumos ūkio sektoriaus pertvarką. Šio tikslo pirmiausia siekiama didinant pigesnio vietinio biokuro panaudojimą šilumos gamyboje. Dar šiemet tam skirsime apie 100 mln. Lt iš nepanaudotų ES struktūrinių fondų ir Klimato kaitos programos lėšų, jos suteiks galimybių modernizuoti tų savivaldybių šilumos ūkius, kuriuose šilumos kaina šiuo metu didžiausia.
Ilgesnėje perspektyvoje, dvejų–ketverių metų laikotarpiu, tolesnė šilumos ūkio pertvarka bus orientuota į platesnį biokuro panaudojimą, efektyvios kogeneracijos būdu bendrai gaminant šilumą ir elektrą. Planuojame ženklų 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos struktūrinių fondų lėšų panaudojimą.
VEIDAS: Kokios įtakos politikai ir valdančiosios daugumos darbui vienu ar kitu atveju turės verdiktas Darbo partijos byloje? Jūsų nuomone, ar Viktorui Uspaskichui bus skirta reali laisvės atėmimo bausmė?
A.B.: Nenoriu spėlioti bylos baigties, teisėsauga turi atlikti savo darbą iki galo.
VEIDAS: Kokį matote Lietuvos partijų žemėlapį po penkerių metų, ar kursis daugiau naujų partijų, ar jų mažės?
A.B.: Mano nuomone, partijų skaičius šalyje turėtų mažėti. Kuo partijos bus stambesnės, tuo visuomenei bus lengviau apsispręsti, kurią politinę jėgą palaikyti, už kurią partiją balsuoti rinkimuose, ir tos partijos vaidmuo politiniame gyvenime stiprės. Aš nekalbu apie dvipartinę sistemą, turiu omenyje trijų–penkių pagrindinių partijų aktyvų dalyvavimą politiniame gyvenime.
VEIDAS: Ar 2014 m. prezidento rinkimuose mesite iššūkį Daliai Grybauskaitei?
A.B.: Vyriausybė šiuo metu turi spręsti aktualius energetikos, socialinius klausimus, kuriems reikia itin daug dėmesio, tad apie kitus rinkimus kalbėti anksti. Lietuvos socialdemokratų partijos suvažiavime bus keliamas klausimas dėl partijos apsisprendimo dalyvauti rinkimuose. Tačiau konkrečių kandidatūrų klausimas gali būti sprendžiamas tik kitų metų partijos konferencijoje.

Per beveik šimtą savo gyvavimo dienų 16-oji Vyriausybė spėjo pasėti daug nežinomybės dėl opiausių visuomenei sričių – socialinės ir sveikatos apsaugos, švietimo, mokesčių reformos, energetikos ir kitų – ateities. Į klausimą, kokių permainų bus imtasi, ministrai atsako, kad dirba darbo grupės, todėl net savo nuomonės jie negalį reikšti.
Atsakymų į aktualiausius klausimus ieškome kartu su ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi.

VEIDAS: Daugiau nei milijonui žmonių, apsidraudusių antros pakopos pensijų fonduose, kilo daug nerimo, kai jūsų patarėjas finansų klausimais viešai suabejojo valstybės galimybėmis tesėti duotus finansinius įsipareigojimus, buvo pristabdyta skelbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengta pensijų skaičiuoklė. Ar galite garantuoti, kad valstybė bent jau jūsų kadencijos laikotarpiu tikrai perves į antros pakopos pensijų fondus tiek lėšų, kiek žada?
A.B.: Klausimai, kurie labai svarbūs žmonių dabarčiai ir ateičiai, pirma, turi būti labai gerai parengti ir suprantami politikams bei specialistams, antra, turi būti gerai išaiškinami žmonėms. Jiems turi būti aišku, kad pensijų reforma reikalinga dėl blogėjančios demografinės padėties, antra, kad pensinjų fondų antroje pakopoje valstybės lėšos, o jei žmonės norės prisidurti – tai ir jų, ne tik kaupiamos būsimai pensijai, bet ir investuojamos, kad uždirbtų papildomų pinigų. O trečia – žinoma, tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, bet kai kurie žmonės neturėtų dalyvauti šioje sistemoje. Jei žmogaus darbo užmokestis nedidės ir yra, tarkim, 1500 Lt, o iki pensijos jam liko dešimt metų, antros pakopos pensiniame fonde jis sukaups mažiau, nei „Sodroje“.
Reformas visų pirma reikia žmonėms išaiškinti. Vakarų šalyse toks aiškinamasis darbas trunka ne mažiau pusės metų. O pas mus kas nors pasako, kad kitąmet reikės 200 mln. Lt papildomų lėšų, nors pagal Fiskalinės drausmės įstatymą išlaidas galime didinti tik tokiu procentiniu dydžiu, koks leidžiamas įstatymo, t.y. ne daugiau, nei per pastaruosius penkerius metus augo biudžeto pajamos.
VEIDAS: Bet panašiai tiek ir reiktų, jei visi liktų antros pakopos fonduose. Tad ar galite garantuoti, kad valstybė mokės įmokas ir priemokas į pensijų fondus pagal priimtą formulę bent jau jūsų Vyriausybės kadencijos metu?
A.B.: Taip. Tik kur skaičiuoklėje kalbama apie 5,5 proc. grąžos, tai jau pasakėlė. Juk tai priklauso, kur tu investuosi ir kokia bus kapitalo grąža.
VEIDAS: Per šias šimtą Vyriausybės dienų valstybės finansams jau teko patirti nenumatytų išlaidų gelbėjant Ūkio banko klientus. Ar tikite, kad valstybės iždas atgaus Indėlių ir investicijų draudimo fondui paskolintus 800 mln. Lt?
A.B.: ES lėšos, kurios buvo Ūkio banko sąskaitose ir viršijo kompensuojamą sumą, – valstybės nuostolis, nes valstybė iš valstybės iždo turės jas kompensuoti. Sėkmingiausiu atveju neatgausime apie 80-100 mln. Lt. O skolintos lėšos bus atgaunamos per trejus ketverius metus.
VEIDAS: Ar tikite, kad žlugusių bankų sąrašas bent jau artimiausiems metams baigtinis?
A.B.: Ūkio banko problema buvo žinoma keletą metų, Lietuvos banko valdybos noras buvo jį išgelbėti, jie nuveikė nemažą darbą. Dėl kitų bankų niekas negali garantuoti, nes net ir pats garsiausias bankas gali per parą sugriūti. Bet spręsdamas pagal iš Lietuvos banko vadovo gautą informaciją, manau, kad  Lietuvos bankininkystės sistemoje grėsmių dabar neturėtų kilti.

VEIDAS: Kodėl jūs manote, kad reikia lietuviško banko? Esate tai minėjęs (Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“, „Lietuvos ryto“ televizijoje).
A.B.: Aš nemanau. Neminėjau. Neteisinga informacija.
VEIDAS: Verslas su nerimu laukia žadamos mokesčių sistemos reformos, ypač progresinių mokesčių. Kokie jūsų paties siūlymai mokesčių sistemos pokyčiams?
A.B.: Ne mokesčių dydžiai kartais lemia investicijų pritraukimą, ekonomikos stabilumą arba jos augimą, o mokesčių pastovumas. Šiandien viena pagrindinių problemų mokestinėje sistemoje, kad darbo pajamoms tenka didžiausias mokestinis krūvis, ką ne kartą pripažino ir Tarptautinio valiutos fondo misija. Tad šiuo metu svarstome ne kokį vieną progresinių mokesčių įstatymą, bet kaip sumažinti mokestinę naštą darbo pajamoms, savaime suprantama, nemažinant viešųjų finansų perskirstymo dalies nuo BVP.
O progresyvumo galima pasiekti ir taikant tokią mokestinę sistemą, kaip dabar taikoma Pelno mokesčiui. Juk, pavyzdžiui, atskaitymams į „Sodros“ biudžetą gali būti įvesti ne progresiniai, o proporciniai mokesčiai – gali būti nulinis, 15 proc. ar 20 proc. tarifas. Darbo grupė tai analizuos, bet kol kas sprendimų nėra priimta.
VEIDAS: Ar tai reiškia, kad visoje mokesčių sistemoje bus daugiau progresyvumo?
A.B.: Kai kalbuosi su specialistais iš kitų šalių, jie stebisi, kad Lietuvos mokesčių sistemoje nėra taikomi socialinio teisingumo ir solidarumo principai. Tai viena iš priežasčių, kad „Eurostato“ praėjusią savaitę pateiktais duomenimis, Lietuvoje ties skurdo riba gyvenančių žmonių procentas vienas didžiausių ES. Iš dalies tą lemia mokesčių sistemos išbalansavimas.
VEIDAS: Nesibaiminate, kad progresiniai mokesčiai atmuš norą investuoti Lietuvoje, išgins daugiau uždirbančius specialistus, kaip kad įspėja verslas?
A.B.: Godumas ir sukėlė pasaulio ekonominę krizę. Liberalioji ideologija, už kurią Miltonas Friedmanas gavo Nobelio premiją, būtų pasiteisinusi visame pasaulyje, jei būtų įvertintas žmogiškasis faktorius – žmogaus godumo.
Tačiau nesakau, kad dabar paimsime ir padarysim kokią mokestinę revoliuciją. Kažkokių didžiulių pokyčių, iššauksiančių neigiamą reakciją investuotojams, tikrai nebus.
Atvirkščiai – kad pritrauktume daugiau investicijų, planuojamos Teritorijų planavimo įstatymo pataisos.
VEIDAS: Ar planuojate artimiausiu laiku įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį?
A.B.: Kol kas neturime tokių minčių. Didžioji dalis žmonių gyvena iš labai mažų pajamų ir toks mokestis dar pablogintų jų pragyvenimo situaciją.
VEIDAS: Ar suderinamas siekis 2015 m. įsivesti eurą su dosniais Vyriausybės pažadais socialinėje srityje, noru išlaikyti švietimo ir sveikatos įstaigų tinklą regionuose?
A.B.: Jokio dosnumo niekur nematau. Tai yra ilgalaikė programa, kuri bus vykdoma laikantis Fiskalinės drausmės įstatymo – niekas nesirengia jo pažeidinėti. Mes kalbame apie racionalesnį išlaidų planavimą. Nebus to, kas buvo sveikatos apsaugos sistemoje, kai vos ne kiekviena ligoninė galėjo įsigyti milijonus kainuojančią aparatūrą ir laikyti ją nepanaudojamą. Iš viso sveikatos apsaugos sistemoje medicininė įranga panaudojama tik 30 proc.
Tragiška situacija ir dėl atlyginimų: į Policijos departamentą, Valstybės sienos apsaugos tarnybą žmonės nebeina dirbti. Balandžio pirmomis dienomis turėsime pasitarimą su šių tarnybų vadovais, nes jie nori aiškumo dėl kitų metų biudžeto. Pirmiausia numatysime prioritetus, ką ir kaip turime finansuoti, ir jokiu būdu neleisime, kad kurtųsi atskiros įstaigos, kurios bandytų iš valstybės pralobti. Tikimės, kad biudžeto pajamos, palyginti su pernai, padidės ir, įvertinus paskutinių penkerių metų pajamų augimo vidurkį, laikantis Fiskalinės drausmės įstatymo bus įmanomas išlaidų augimo didėjimas.
VEIDAS: Žmonės sunerimę ir dėl ministro Vytenio Andriukaičio sveikatos apsaugos vizijų. Esate sakęs, kad palaikote jo siūlomą strategiją. Ką konkrečiai? Ar ir jums imponuoja buvusi sovietinė sveikatos apsaugos sistema, kuria žavisi V.Andriukaitis?
A.B.: Mes apie sovietinę sistemą nekalbame. Bet turi būti suvokiama, kad kiekviena rajoninė ligoninė ar poliklinika turi turėti tiesioginį ryšį su kuria regionine ligonine, nes, kaip neneigia ir šių ligoninių vadovai, kartais už tų pačių ligonių gydymą sumokama keletą kartų. Drąsiai galiu teigti, kad tam bus užkirstas kelias. Jei kas galvoja, kad galima bus pasielgti, kaip prieš keletą metų JAV, kai socialinio draudimo fonduose buvo išplauti didžiuliai pinigai, sudarius sąlygas kiek nori steigtis privačioms medicinos įstaigoms ir iš socialinio draudimo fondų imti didžiules sumas, tai to nebus. Turime aiškiai patvirtinti metodiką, kiek darysime investicijų į valstybines ligonines ir medicinos įstaigas ir kiek finansuosime privačias, kad pacientams būtų galima suteikti paslaugas laiku, bet nebus taip, kad visiems sakysime – steikitės, o mes finansuosime. Ir taip esame vos ne žmonių su negalia šalis, kur kompensacijos už vaistus auga milijonais ir siekia apie 700 mln. Lt per metus, o to paties vaisto kaina skiriasi iki aštuoniolikos kartų. Mūsų pareiga – kad mokesčių mokėtojų pinigai duotų naudą žmonėms tiek per sveikatos ir socialinę apsaugą, tiek per švietimą, kitas sritis. Netvarkos niekas neleis daryti.
O kalbant apie sveikatos apsaugos ministro pasiūlymus, jis turėjo pirmiausia akcentuoti ne sprendimo būdus, o išryškinti, kokios yra problemos ir tik tada, kokie jų sprendimo būdai. Bet kol kas su visomis – ir privačiomis, ir valstybinėmis gydymo įstaigomis sudaromos sutartys, išskyrus su naujai įregistruotomis.
VEIDAS: Žadate gelbėti žmones nuo didelių šildymo kainų. Ar elektros ir šilumos ūkių sujungimas nebus koks naujas LeoLT, kur daugiau naudos bus interesų grupėms, o ne vartotojui?
A.B.: Manęs jokie interesai nedomina ir niekada nesudomins. Taip, „Lietuvos energija“ bus atsakinga tiek už šilumos, tiek už elektros ūkį. Man gėda, kad per kelerius metus nepertvarkėme šilumos ūkio gamybos aiškindami, kad tai savivaldybių reikalas ir kad jie turi tai daryti. Žmonės yra valstybės ir turi būti parengta aiški nacionalinė programa, o jai įgyvendinti panaudota kuo daugiau ES lėšų, pirmiausia ten, kur galima kuo greičiau pasiekti rezultatą sumažinti šilumos kainą. Skaičiuosime, kokia dalis gali būti panaudojama biokuro, kiek galime būti finansiškai pajėgūs senas technologijas keisti į naujas, kurias būtų galima panaudoti ir šilumos, ir elektros gamybai.
VEIDAS: Ar kai kurių valstybių pavyzdžiu nesiūlysite naikinti kompensacijų už šildymą, jei renovuotinų daugiabučių gyventojai nubalsuos prieš renovaciją?
A.B.: Tikiuosi, žmonės geranoriškai pažiūrės į šios programos įgyvendinimą. Jau dabar savivaldybėse turime per 2 tūkst. gyvenamųjų namų, kurie nori būti renovuojami. Tikimės, kad kovo pabaigoje įvyks pirmieji konkursai Ignalinoje ir Zarasuose. Taip, paskui bus nustatytas vienam kvadratiniam metrui leistinas sunaudoti kiekis šilumos energijos, o jei šeima naudoja daugiau, ji nebegaus kompensacijos.
VEIDAS: O kada bus pagaliau apsispręsta dėl Visagino AE projekto?
A.B.: Energetikos ministras žada pateikti ekspertų skaičiavimus iki gegužės 15 d. Estijos ir Latvijos ministrai pirmininkai pasakė, kad jie spręs, ar dalyvaus VAE projekte, kai gaus ekonominius skaičiavimus, kuriuose matysis elektros gamybos kaštai ir kapitalo grąža, o kol kas tėra išreikštas tik jų politinis palaikymas pasirašytame memorandume.
VEIDAS: Visuomenėje daug nepasitenkinimo sukėlė diskriminacinė lietuviškų mokyklų moksleivių atžvilgiu lietuvių kalbos egzamino tvarka. Ar jūs asmeniškai pritariate skirtingiems egzamino reikalavimams lietuviškų ir kitakalbių mokyklų abiturientams?
A.B.: Bet iki šių metų mokslo taip pat buvo du skirtingi egzaminai ir kažkodėl niekas nešaukė, kodėl nelietuviškų mokyklų moksleiviams taikomos išskirtinės sąlygos. Egzamino tvarka supaprastinta ir besimokantiems lietuviškose mokyklose: anksčiau buvo trys galimi pasirinkti autoriai temai, dabar septyni. Iš tiek pat autorių rinksis ir kitakalbių mokyklų abiturientai, tik lietuviškose mokyklose numatyta 500 žodžių rašinys, nelietuviškose – 400, klaidų skaičius lietuviškose mokyklose – trylika, kitakalbių – 27.
VEIDAS: Nemanote, kad tokie skirtingi standartai vis dėlto diskriminuoja lietuviškų mokyklų moksleivius?
A.B.: Reikia pripažinti, kad tokios reformos padaromos ne per dvejus metus. Švietimo įstatymas buvo pakeistas prieš dvejus metus, tačiau aiškinamojo darbo ir dialogo nebuvo.
VEIDAS: Ar grįšite prie jūsų kadencijos pradžioje kilusių diskusijų dėl pokyčių aukštajame moksle?
A.B.: Šiek tiek liūdna, kai pasižiūri į specialistų rengimo kokybę aukštosiose mokyklose. Planuojame didinti valstybės užsakymą aukštosiose mokyklose. Verslas turi pasakyti, kiek ir kokių specialistų reikia, o mes derinsime su aukštųjų mokyklų rektoriais. Su verslu nekomunikuoja, į rinkos poreikius nesiorientuoja ir profesinės mokyklos.

VEIDAS: Ar ketinate kreiptis į Lietuvių kalbos komisiją dėl nelietuviškų pavardžių rašybos, kaip yra minėjęs Konstitucinis Teismas?
A..B.: Šiuo metu yra dirbanti komisija, kuri, manau,  pateiks pasiūlymus ir po to teisininkai turės įvertinti ir pasakyti, kaip yra. Bet dėl to rašymo, kiek atsimenu, praeitoje kadencijoje konservatoriai buvo pateikę įstatymo projektą, bet jis buvo atmestas.
VEIDAS: Kaip jūs pats manote: ar reikia leisti tas nelietuviškas raides?
A.B.: Manau,  nereikia daryti jokių problemų – tas, kas yra, ir ta tvarka yra galiojanti. Dabartinė.
VEIDAS: Jūsų manymu, nereiktų (keisti)?
A.B.: Ne.
VEIDAS: Ar dėl koalicijos išsaugojimo toleruosite vis pasikartojančius Lenkų rinkimų akcijos ultimatumus?
A.B.: Galiu pasakyti, kad visi jų padaryti pareiškimai niekada nebuvo išsakyti koalicinės tarybos posėdžio metu. Tai daugiau politika.
VEIDAS: Kaip vertinate galimą koalicijos partnerių Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijų susijungimo poveikį valdančiajai daugumai ir dabartiniam postų pasiskirstymui?
A.B.: Ten, kur vyrauja išmintis ir yra suformuluoti tikslai, koalicija gali dirbti stabiliai ir jokie jungimaisi negali pakenkti.
VEIDAS: Ar, jūsų manymu, ministrai gali atsakyti už ministerijų darnų darbą, kai jiems viceministrai „nuleidžiami“ koalicijos partnerių?
A.B.: Primesto nėra nė vieno – taip, partijos deleguoja viceministrus, bet jei ministrams jie netinka, jų ir neima. Socialdemokratų siūlyti kultūros viceministrai netiko du ar trys ir dėl to nekėlėme jokių reikalavimų, o ieškojome kito žmogaus.
VEIDAS: Kas formuoja 16-osios Vyriausybės politiką – piliečių išrinktos partijos ir jų politikai ar darbo grupės? Vyriausybė kritikuojama, kad daugybė darbo grupių reiškia, kad valdžion atėjo nepasirengę valdyti partijos, neturinčios su kompetentingais ekspertais parengtų veiklos programų.
A.B.: Čia konservatorių demagogija. Visuomet dirbdavo darbo grupės, visi įstatymų projektai rengiami darbo grupėse. Esu ne kartą stažavęsis Vakarų šalyse ir ten sudarinėjamos darbo grupės. Pas mus jų nėra daug – energetikos klausimais, kurią įpareigojo įsteigti Seimas, ir dėl mokesčių sistemos.
Bet mes nesielgiame kaip konservatoriai, kurie imdavo iš šalies ekspertus už milijonus, o patys sėdėjo kabinetuose. Vien Ignalinos atominės elektrinės uždarymo vidinių ginčų sprendimui tarp užsakovo ir generalinio rangovo buvo panaudota 26 mln. Lt. Mes neišlaidaujame – darbo grupėse be jokio papildomo atlygio geranoriški dirba net profesūra. O auditas dar įvertins tuos praeitą kadenciją išleistus milijonus – kas gali paneigti, kad tos sumos su kažkuo buvo dalijamasi.
VEIDAS: Ar tokios problemos tik Energetikos ministerijoje?
A.B.: Vidiniai auditai daromi keliose ministerijose, kol kas nenorėčiau sakyti kuriose. Kur valstybės pinigai panaudoti ne pagal paskirtį, tikrai kelsime klausimą apie atsakomybę.

Šią savaitę įvyksiantis naujojo Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus vizitas į Latviją gali turėti lemiamos įtakos Lietuvos energetikos ateičiai.

Bandau įsivaizduoti, kokios mintys sukasi Latvijos Vyriausybės vadovo Valdžio Dombrovskio galvoje, belaukiant šią savaitę su vizitu atvykstančio naujojo Lietuvos premjero A.Butkevičiaus ir skaitant pranešimus iš Vilniaus. Pirmiausia jį pasiekia žinia, jog naujasis kolega važiuoja į Rygą tam, kad pasiklaustų: „Ar buvo kažkoks pasirašytas memorandumas ar kažkoks kitoks susitarimas dėl atominės elektrinės statybos“, nes, pasak A.Butkevičiaus, „kol kas man Vyriausybės darbuotojai dar nėra pateikę tų dokumentų, kurie tiesiog būtų nubrėžę tam tikras kryptis ir įsipareigojimus – tiek finansinius, tiek teisinius, tiek technologinėje srityje – tarp trijų Baltijos šalių”.
Šių dokumentų, kaip praėjusį ketvirtadienį aiškino premjeras, neranda nei Vyriausybė, nei energetikos ministras.
Įsivaizduoju, kaip, skaitant šį pranešimą, kilo aukštyn V.Dombrovskio antakiai – Lietuvos premjeras važiuoja pas jį pasiaiškinti, kokių dokumentų jis turėtų ieškoti pas save, Vyriausybės kanceliarijoje! Na, valstybių gyvenime visko pasitaiko, būna, kad svarbūs dokumentai tikrai dingsta. Tačiau garsiai paskelbti apie dingimą visam pasauliui? Juk tai, iš esmės, viešas kaltinimas pirmtakui, kad šis sunaikinęs valstybinės svarbos (nes liečiančius tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir šalies energetinį saugumą) dokumentus!
Sekantys du pranešimai turėjo visiškai priblokšti V.Dombrovskį – pirmiausia jis sužino, kad A.Butkevičiaus pirmtakas, jam gerai pažįstamas Andrius Kubilius, pasiūlė naujajam premjerui nerandamų dokumentų paieškoti Vyriausybės interneto svetainėje, o kitą dieną, penktadienį popiet, skaito, jog vizitui į Rygą skirtoje spaudos konferencijoje A.Butkevičius pranešęs džiugią žinią – trijų Baltijos šalių premjerų memorandumai dėl Visagino atominės elektrinės statybos atsirado! Tai, žinoma, gera žinia V. Dombrovskiui – jam nebereikės pačiam ieškoti kolegos nerandamų popierių.
Bet skaitant toliau, V.Dombrovskio nuotaika vėl turėjo sugesti – jis sužinojo, jog A.Butkevičiaus vizito metu nieko nesužinos, ar naujoji Lietuvos Vyriausybė ketina tęsti Visagino atominės elektrinės projektą: Lietuvos premjeras atvažiuoja tik pranešti, kad Vilniaus atsakymą Ryga sužinos po dviejų mėnesių, kovą. Tai yra, praneš tai, ką latviai jau žino po naujojo Seimo pirmininko Vydo Gedvilo susitikimo su Latvijos prezidentu Andriu Bėrziniu, vykusiu dar gruodžio pirmoje pusėje. Situacija, latvių akimis žiūrint, tokia – praėjo mėnuo, lietuviai baigė formuoti Vyriausybę, pasitvirtino Seime jos programą, biudžetą, bet dėl elektrinės statybų vis dar nieko nenusprendė, kalba kažką apie „ekspertų vertinimus“, apie „naujas energetines strategijas“, po kurių ir bus atsakyta, nors visi žino, jog rimtos strategijos ir rimti ekspertų tyrimai per pora mėnesių nedaromi.
Kokias išvadas, A.Butkevičiaus belaukdami, galėjo pasidaryti latviai? Pirmiausia – Lietuvoje nėra strateginių projektų tęstinumo. Kiek Vyriausybių, tiek požiūrių, nors visi žino, jog energetiniai projektai trunka dešimtmečius, juos pradeda vienos Vyriausybės, tęsia antros, baigia trečios, kartais netgi ketvirtos. Svarbiausia, niekas neperžiūri kartą jau priimtų politinių sprendimų, o daro, kaip suomiai – prastūmė kadaise kelių balsų persvara savo parlamente sprendimą statyti Olkiluoto atominę ir stato, nors jau visus terminus ir sąmatas viršijo. Nes žino – jeigu taip nedarysi, iš viso nieko niekada nepadarysi.
Antroji išvada – Lietuvoje nėra Vyriausybių darbo tęstinumo, nes negali būti taip, kad kadenciją baigiantis premjeras neperduotų įpėdiniui visų svarbiausių darbų ir dokumentų, kurių naujasis Ministrų kabineto vadovas turėtų ieškoti per radiją ar kaimyninės šalies sostinėje.
Dar labiau V.Dombrovskis nustebs sužinojęs, jog A.Butkevičius iš tiesų neperėmė kabineto iš A.Kubiliaus. Kas nežino, tai pagal nerašytą, bet geležinę, tradiciją premjerai perdavinėja kabinetą “iš rankų į rankas”, kad Vyriausybė ne tik juridiškai, bet ir fiziškai neliktų be vadovo. Susėda, išgeria kavos, akis į akį aptaria svarbiausius reikalus, paskui naujajam vadovui pristatomi “pereinamieji” Vyriausybės aparato darbuotojai. Nežiūrint to, kokie prasti būtų jų, kaip politikų, tarpusavio santykiai. Kuomet 2000-ųjų gruodį A.Kubilius perdavinėjo kabinetą Rolandui Paksui, tai laukė jo iki vėlaus vakaro, kol baigsis Seime balsavimas ir priesaika, paskui apie valandą kalbėjosi. Gediminas Kirkilas irgi – atlėkė po A.Kubiliaus priesaikos iš Seimo ir laukė kabinete, o šis važiavo į Vyriausybę jau išnaktose, nes tokia tvarka, tradicija ir Vyriausybės darbo politinė kultūra. Atitinkamai, kai tik prisiekė A.Butkevičius Seime, jau A.Kubilius važiavo į Vyriausybę jo laukti. Bet tas užsuko į vieną, kitą ministeriją, pristatė ten ministrus, o paskui paskambino ir pasakė, kad į Vyriausybę atvažiuos tik kitą dieną, 8 val. ryte. A.Kubilui teliko važiuoti namo neperdavus kabineto, nes kitą dieną jis jau niekas, kurio be leidimo apsauga net į Vyriausybės pastatą neįleis.
Žinoma, tokia premjero A. Butkevčiaus valia ir jis gali keisti tradicijas. Tačiau to kaina – sugluminti Lietuvos kaimynai, juoba, dabar vis viena teks aptarti su A.Kubiliumi atominės elektrinės statybos ir derybų su regioniniais partneriais reikalus.
Yra labai negerai, kad toks svarbus Lietuvos energetikos ateičiai A. Butkevičiaus vizitas į Rygą prasidėjo taip nevykusiai. Mat Lietuva dabar gan netikėtai atsidūrė gerose derybinėse pozicijose. Jeigu lig šiol Vilnius įkalbinėdavo partnerius dėtis į Visagino AE statybos konsorciumą, tai dabar, kilus pavojui, jog naujoji Lietuvos Vyriausybė gali nutraukti projektą, jau partneriai įkalbinėja Vilnių grįžti prie derybų stalo.
Pirmiausia lapkričio pabaigoje Estijos prezidentas Toomas Henrikas Ilvesas pasakė: „Egzistuoja šioks toks nerimas dėl Visagino elektrinės. Dabar mes nežinom, kaip viskas pakryps dėl naujosios Lietuvos valdžios pozicijos, atsižvelgiant į referendumo rezultatus. Tuos šešerius metus, kai buvo ruošiamasi šiam energetikos projektui, mes nekūrėme kitų projektų, todėl dabar yra tam tikra nežinia, kas bus“. Įkandin jo gruodžio viduryje prabilo ir Latvijos prezidentas A.Bėrzinis: „Lietuvai Visagino AE projektas yra naudingas ir reikalingas. Jūs turite viską: patirtį, reikalingus specialistus, pagaliau įdirbį, palankią geografinę padėtį ir teisinę bazę. Latvija teturi vienintelį pasirinkimą – prisidėti, jei sąlygos bus priimtinos. Viskas tebėra jūsų rankose. Mes vis dar laukiame“.
Galiausiai, per Kalėdas, prabilo svarbiausio Visagino AE projekto dalyvio – Japonijos koncerno Hitachi generalinis direktorius Hiroakis Nakanishis, pranešęs, jog „derybos nebuvo visiškai sustabdytos“, tad Hitachi tebesidera su Lietuva dėl planų statyti šalyje naują atominę elektrinę.

Premjerui A.Butkevičiui reikia suprasti, jog rinkimai baigėsi, atėjo laikas rimtai dirbti, atidėjus į šoną priešrinkiminės kovos retoriką.

Premjeras Algirdas Butkevičius interviu „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ kalba apie viešumoje pasirodžiusius teiginius, kad referendumo dėl VAE metu žmonės buvo apgauti, Prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimą, kad kai kurie ministrų kabineto nariai atitinka tik minimalius reikalavimus, Energetikos ministro susitikimą su „Gazprom“ atstovais, generalinio prokuroro prašymą naikinti Seimo narės N. Venckienės teisinę neliečiamybę.

Kalbėdamas apie referendumą dėl VAE Premjeras nekomentuoja Prezidentės pasisakymo, tačiau pabrėžia, kad informacijos apie atominės elektrinės reikalingumą Lietuvai viešinimas buvo stipriai pavėluotas. Anot Vyriausybės vadovo, dar prieš trejus metus turėjo būti pasiektas politinis susitarimas tarp valdančiosios koalicijos ir opozicijos dėl šio projekto reikalingumo, taip pat turėjo būti atsakyta į klausimą, kokia bus elektros energijos savikaina. „Visuomenė tokios informacijos neturėjo, asmeniškai jos nekaltinu. Šiandien reikia žiūrėti, kokios buvo padarytos klaidos ir kaip ateityje sutvarkyti Lietuvos energetikos sektorių“, – teigia A. Butkevičius.

Komentuodamas energetikos ministro J. Neverovičiaus susitikimą su „Gazprom“ atstovais Ministras Pirmininkas teigia, kad šis buvo reikalingas tam, kad nebūtų vienašališkai pritaikyta Lietuvai tiekiamų dujų kainos apskaičiavimo formulė. „Mūsų tikslas yra kalbėtis ir derėtis, kad dujų kaina Lietuvai būtų sumažinta“, – sako Vyriausybės vadovas.

Paklaustas, ar valdantieji palaikys generalinio prokuroro prašymą naikinti N. Venckienės teisinę neliečiamybę, Premjeras atkreipia dėmesį, kad „politikams nėra suteikta teisė trukdyti teismams, o teisinėje demokratinėje valstybėje tokius klausimus turi spręsti teismai, o ne politikai“.

Neretai susimąstau, kodėl mes į šalies vadovus vis dar žiūrime lyg į savo tėvus, be kurių neišgyventume.

Pasižiūrėjau žodyne, ką reiškia žodis „premjeras“. Pasirodo, jis turi dvi reikšmes: Vyriausybės vadovas ir aktorius, atliekantis pagrindinį vaidmenį. Pirmoji reikšmė mums gerai žinoma, tačiau antrosios kažkaip nesame linkę vartoti. Suprasti, kad žodis „premjera“ nurodo naujieną, dar pajėgiame, tačiau aktoriaus, atliekančio pagrindinį vaidmenį spektaklyje, matyt, niekada nesame pavadinę premjeru. Taip pasvarstęs norėjau tolesnį gilinimąsi į šią naujieną mesti šalin, tačiau nejučia pagalvojau, kad vis dėlto šiose reikšmėse slypi be galo daug tiesos.
Visi mes žmonės ir visi gyvename atlikdami tam tikrus vaidmenis. Ir tai visai nereiškia, kad esame aktoriai tik viešajame socialiniame gyvenime, – kaukes užsidedame ir keičiame būdami su draugais, kolegomis, galų gale ir šeimoje. Bet nereikia čia įžvelgti kažkokio blogio. Vaidmuo – nebūtinai melas, juk ir aktoriai kartais taip įsijaučia į savo vaidmenį, kad net verkia, džiaugiasi, gulasi ir keliasi su savo personažu. O mes kartais taip įsigiliname į spektaklį ar kino filmą, kad nejučia išgyvename veikėjų dramas lyg savo pačių netektis ir atradimus…
Taigi gyvenimas yra vienas didelis spektaklis, mat jame mes keičiame savo vaidmenis. Štai ryte kylame iš lovos lyg mūsų eros pirmieji kankiniai, prakeikiantys graudų savo likimą ir meldžiantys užuojautos, bet netrukus virstame griežtais tėvais, verčiančiais iš lovų į mokyklą vėluojančius savo vaikus, o dar po akimirkos tiesiog sprogstame agresija, sėdėdami prie vairo automobilių spūstyse.
Ir tai ne pabaiga – ateiname į darbą, ir mūsų agresija pasislepia po nuolankaus ėriuko kauke, nes viršininkas, deja, šiandien vėl virtęs vilku. Ir taip toliau, ir toliau, kol vakare atsigulame į lovą ir suvokiame, kad tik šią akimirką nusiimame visas kaukes ir virstame tuo, kuo, matyt, norėtume vėl būti – vaikais, kurie tuoj tuoj panirs į saldų miegą, bet mama dar atneš stiklinę šilto pieno, apkamšys ir palydės į sapnų karalystę. Karalystę, kuri niekada nemeluoja, nes ji slypi mūsų pasąmonėje, o jos neapgausi, nes ten surašyta visa patirties tiesa.
Taigi mes keičiame kaukes, atlikdami vienokį ar kitokį vaidmenį šiame gyvenime. Bet, kaip ir spektaklyje, mūsų gyvenime yra epizodiniai veikėjai, tik retsykiais įžengiantys į sceną, yra ir pagrindiniai personažai, kurie lemia ne tik mūsų, bet ir daugelio žmonių gyvenimą. Kartais kiekvienas iš mūsų tampa pagrindiniu nedidelės dramos veikėju, bet yra žmonių, kurių drama apima visų mūsų dramas.
Tokiu žmogumi, kuris veikia visų mūsų gyvenimo spektakliuose, galima pavadinti šalies premjerą. Jis nėra vien Vyriausybės pagrindinis veikėjas, jis – mūsų gyvenimo vienas pagrindinių personažų. Nuo jo priklauso, kur link plauks valstybės ekonominis laivas, kaip mes gyvensime, kaip dirbsime ir panašiai. Būtų didelė laimė, kad premjeras netrukdytų mums atlikti savo vaidmenų, bet patirtis rodo, jog mūsų šalyje taip nėra. Dėl pačių įvairiausių priežasčių į pagrindinį pjesės herojų mes žiūrime kaip į gelbėtoją, galintį lemti ne tik mūsų gerovę, bet ir gyvybę apskritai. Mes nejučia įsijaučiame į savo vaikiškąjį vaidmenį, o gal ir tą amžiną vaiką mumyse, kuris vis dar laukia, kad ateis mama, paseks pasaką prieš miegą ir tą pasaką mums sukurs gyvenime. Taip šalies vadovas – nesvarbu, prezidentas, premjeras ar Seimo pirmininkas – tampa mums tėvu, motina ar kažkokiu gyvybę garantuojančiu dėde.
Neretai susimąstau, kodėl mes į šalies vadovus vis dar žiūrime lyg į savo tėvus, be kurių neišgyventume, taip sureikšminame vyriausybių sprendimus ar prezidentų pasisakymus, įžvelgdami juose vos ne apreiškimą „iš aukščiau“…
Apie sovietmečio palikuonis kalbėti paprasčiau: iš ten mes atėjome priversti būti vaikais, kurie turėjo ne tik veikti, bet ir mąstyti pagal nurodymus. Bet koks nukrypimas nuo „generalinės linijos“ buvo traktuojamas kaip nusikaltimas, galėjęs pasibaigti KGB rūsiuose ar su vilko bilietu dantyse. Gyvenimas tuo būtų ir pasibaigęs. O žinant dar ir ankstesnę sovietinę patirtį, kuri liudijo realią mirtį Sibiro gulaguose vien dėl paranojinių valdžios vyrų užgaidų, matyt, joks klausimas apie mūsų nesaugumą apskritai nebekiltų. Sovietmečio žmogui todėl valdžia iki šiol išlieka tėvu, motina ir budeliu viename asmenyje. Ne vienas iki šiol nešamės baimę, neryžtingumą ir pasyvumą, laukdami „gero dėdės“ atėjimo sulig dar vienais rinkimais, ir nuoširdžiai džiaugiamės, kad „dabar tai jau duos“.
Na, gerai, o kaip su naująja karta? Jaunimu, kuris tik iš pasakojimų žino apie sovietmečio palikimą. Paradoksas tas, kad šį palikimą jaunimas patiria vos ne kasdien. Visa mano istorija apie tai: apie tėvą ar motiną, galinčius lemti mūsų gyvenimą ir išgyvenimą. Nesaugūs tėvai – nesaugūs ir vaikai… Apsišarvavę šūkiu „kad tik kas nenutiktų“ mes juo apkrauname ir savo vaikus, kurie irgi tampa nesaugūs ir ima vengti pavojų, rinkdamiesi pasyvų laukimą, o ne ryžtą ar proveržį. Ne visi tokie, nes galimybė pamatyti kitokį pasaulį atidarė duris ir į vidinę laisvę, bet aplink vis dar galime jausti daug nerimo ir nesaugumo, matyti verčiau pasyviai parduodamus savo balsą ir sąžinę, o ne tikėjimą galimybe ką nors aktyviai keisti.
O premjerui tuo blogiau. Jo vaidmuo mūsų gyvenimo spektaklyje iš tikrųjų ima virsti lemiamu, o jam pačiam kyla nemaža grėsmė įtikėti savo visagalybe. Tada ir nutinka, kad nustojama į kitus žiūrėti kaip į lygiaverčius partnerius, sprendimai priimami ne tik kad nepasitarus, bet ir nesivarginant juos kaip nors žmonėms paaiškinti. Arogancija ir abejingumas kitiems – kitas tokio veikėjo žingsnis. Juk esame matę ne vieną aktorių, įtikėjusį savo genijumi ir galiausiai nusiritusį į vienatvės pakalnę – kam malonu su tokiu bendrauti? Vyriausybės premjerui tai tolygu politinei vienatvei ir pralaimėtiems eiliniams rinkimams.
O ko vis dėlto reikia premjerui – politikui ir gyvenimo pjesės pagrindiniam aktoriui? Tereikia vieno paprasto dalyko: supratimo, kad joks spektaklis neįvyks, jei į jį neatvyks net ir antro plano aktorius, joks vaidmuo nebebus reikšmingas, jei tavo kurtas spektaklis žlugs dėl žiūrovų ar kitų aktorių abejingumo. Todėl kiekvieną pjesės dalyvį reikia gerbti ir vienokį ar kitokį sprendimą būtina paaiškinti, o ne manyti, kad „pilkoji masė“ nebus pajėgi suprasti jūsų „genialių“ nutarimų.
Teatre dirba partneriai. Gyvenimo teatre taip pat veikia partneriai. Ir jei tik pagrindiniai veikėjai ims žiūrėti į juos iš aukšto, šie pavirs vaikais – kartais bejėgiais ir negalinčiais suteikti pagalbos, kai jos tikrai prireikia, o kartais – maištingais langų daužytojais ir spjaudytojais į veidus. Premjerui taip pat kartais verta nusiimti savo blizgančią kaukę, kad pamatytų, ar dar niekas neėmė į ją spjaudyti…

Teatre dirba partneriai. Gyvenimo teatre taip pat veikia partneriai. Ir jei tik pagrindiniai veikėjai į juos ims žiūrėti iš aukšto, šie pavirs vaikais.

A.Kubiliaus Vyriausybė, pirkdama reklaminius plotus “Balso” grupėje, skatina ir net remia šešėlinį verslą bei verslininkus, algas mokančius vokeliuose.

Ketverius metus atidirbusi Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė bent jau žodžiais buvo prieš šešėlinę ekonomiką, prieš algų mokėjimą vokeliuose ir už maksimalų skaidrumą visose srityse. Tačiau Lietuvoje taip jau dažnai atsitinka, kad veiksmai nuo žodžių ir deklaracijų gali stipriai skirtis. Ir skiriasi. Tai patvirtina net keletas faktų.
Štai žurnalistas Marijus Širvinskas viešai paskelbė, kad “Balso” grupėje (jai priklauso leidiniai “Balsas.lt savaitė”, “Ekonomika.lt”, interneto portalai balsas.lt, ekonomika.lt ir kiti) atlyginimai darbuotojams mokami vokeliuose, kitaip tariant, žurnalistas prikišamai parodė šešėlinės ekonomikos atvejus. Dėl to patikrinimą pradėjo Valstybinė mokesčių inspekcija, o šį patikrinimą stebi Finansų ministerija ir pati ministrė Ingrida Šimonytė. Anksčiau savo tyrimus, tik dėl kitų dalykų, atliko specialiosios tarnybos, ir A.Kubilius iš pažymų puikiai žino, kaip su “Balso” grupe susiję Viktoras Uspaskichas, Vytautas Gapšys bei Vitalija Vonžutaitė, kas į šią įmonę atveža grynuosius pinigus ir kas juos skiria.
Netrukus išaiškėjo ir dar vienas atvejis: žurnalistė Lina Pečeliūnienė atskleidė, kad “Valstiečių laikraštyje”, kurį nupirko tas pats „Balsas“, buvo atliekamos dar kitokios machinacijos – žurnalistams ir kitiems darbuotojams buvo liepiama  išsiimti verslo liudijimus, nors Darbo inspekcija paskelbė, kad tai neteisėta. O šiemet, L.Pečeliūnienės duomenimis, jau ir šiame laikraštyje kai kam algos imtos mokėti vokeliuose.
Taigi A.Kubilius tai žino, I.Šimonytė tai žino, Mokesčių inspekcijos vadovybė tai žino, bet… Praėjusią savaitę į rankas pateko du leidiniai – “Ekonomika.lt” ir “Balsas.lt savaitė”. Atsiverčiau ir nustėrau: laikraštyje “Ekonomika.lt” – net trys puslapiniai straipsniai, kuriuos užsakė ir apmokėjo ministerijos: vieną, kaip supratau, – Žemės ūkio ministerija, antrą – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, trečią – Susisiekimo ministerija. Atsiverčiu “Balsas.lt savaitę” – ten vėlgi trys reklaminiai puslapiai, užsakyti bei apmokėti tų pačių ministerijų. Panagrinėjau kitus šių leidinių numerius – ir ten nemažai užsakomųjų straipsnių, kuriuos apmokėjo ministerijos ir kitos valstybės institucijos. Tokia pati situacija ir “Valstiečių laikraštyje”. Priminsiu, kad puslapis reklaminio teksto kainuoja 3–5 tūkst. Lt. Tad galima nesunkiai suskaičiuoti, kad “Balso” grupė iš Vyriausybės ir ministerijų šiemet gavo per 100 tūkst. Lt, o gal ir gerokai daugiau.
Čia vėl reikėtų sugrįžti į pradžią: ši grupė, bent jau kaip aiškina buvę jos darbuotojai, algas moka vokeliuose. Vadinasi, A.Kubiliaus Vyriausybė, pirkdama reklaminius plotus šioje bendrovėje (ar bent leisdama tai daryti), skatina ir net remia šešėlinį verslą bei verslininkus, algas mokančius vokeliuose.
Jei jau taip elgėsi gana sąžininga A.Kubiliaus Vyriausybė, tada jau nebeaišku, ko tikėtis iš būsimos Vyriausybės, kurioje antruoju smuiku grieš V.Uspaskichas ir jo parankiniai iš Darbo partijos. Na, bet kaip ten V.Uspaskichas sakė: “Mes žinome kaip.” Jis tai tikrai žino, kaip algas mokėti net ir toje pačioje Krekenavos agrofirmoje, net ir po Dalios Budrevičienės istorijos.
Beje, ir Mokesčių inspekcija žino, ir Darbo inspekcija žino, tik veiksmų kažkodėl nesiima. Ir tikriausiai nesiims dar ketverius metus.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Seimo kadencija baigėsi, Vyriausybės kadencija irgi eina į pabaigą. Premjere, kokia savijauta? Gal jau matuojatės opozicijos lyderio marškinius?

Vakar vykęs paskutinis praeitos kadencijos Seimo posėdis leido pažvelgti į visus ketverius metus. Aš įvardinau, kad išties tai buvo krizės įveikimo Seimas. Galima taip įvardinti. Iš tiesų Seimui, kurio kadencija jau baigiasi, teko turbūt vieni iš sunkiausių uždavinių, lyginant visą Lietuvos laikotarpį nuo pat 1990 metų, jeigu išimtume valstybės kūrimo, atkūrimo pradžios laikotarpį (1990-92-ųjų), tai šiam Seimui ko gero teko patys sudėtingiausi, sunkiausi uždaviniai. Galima pasidžiaugti, kad Seimas atlaikė. Be abejo, Seimas yra toks apibendrinantis terminas, kuris savyje per daug paslepia tą dalyką, kad Seime skirtingos atsakomybės tenka skirtingoms Seimo frakcijoms ir valdančiai koalicijai, ir opozicijai. Bet bendru rezultatu iš tikrųjų galima pasidžiaugti.

O kaip vyksta pats valdžios perdavimas, premjere,? Kažkada Jūs kaltinote „socdemus“, kad Jums atėjus į valdžią jie Jums paliko dovanėlių su „Sodra“. Dabar vakar girdėjau, kad Algirdas Butkevičius sako, kad Jūs irgi pakasėte „bombelių“ su PVM suplanuotu surinkimu, kuris gruodį didesnis nei galite surinkti. Kaip vertinat tokius dalykus?

Aš vakar irgi nustebau pono Butkevičiaus, taip jau numanoma, pretendento į premjerus, pareiškimu, kuris nuskambėjo laidoje, kur buvo kalbama visiškai ne apie finansus, o apie Konstitucinio Teismo sprendimo įgyvendinimą. Mano įsitikinimu – visiškai neatsakingas pareiškimas. Aš jau paprašiau Finansų ministerijos, kad tiksliai atsakytų į tuos tariamus kaltinimus, kad slepiama informacija, kad suplanuotos kažkokios tariamos „bombelės“ – PVM surinkimas. Kiek mane informavo, tai yra visiškai neteisingi teiginiai. Manęs tikrai nestebina gal tokie šiek tiek padriki A. Butkevičiaus pareiškimai pastaruoju metu. Gal iš tikrųjų žmogui sudėtinga, jaudinasi ir tos patirties nėra, bet būtų gerai, kad neteisinga informacija nebūtų skelbiama, kad po to nereikėtų pretendentui į premjerus kas pusdienį vis skelbti, kad buvo suklysta, kažkokie patarėjai suklaidino, ir keisti savo nuomonę.

Mūsų klausytoja Lina „Facebook“ siunčia Jums klausimą: premjere, kaip Jūs vertinate vieno, sakykim, realiausių pretendentų į premjerus A. Butkevičiaus poziciją dėl energetikos. Gal pirmiausiai susiaurinsiu klausimą. Ką Jūs manote apie Energetikos ministerijos kaip karštos bulvės mėtymą iš vienų partnerių kitiems?

Tai Jūs turbūt ir atsakėte į savo užduotą klausimą. Man lygiai ta pati metafora, tas pats palyginimas su ta karšta bulve tik ir ateina į galvą. Iš tiesų tai rodo, kad šis darbų baras, iš tikrųjų reikalaujantis ir patirties, ir politinės valios, ir atsakomybės, nei vienai partijai neatrodo patrauklus. Energetikos reikaluose nėra didelių europinių  pinigų, nėra ką dalinti, todėl ministerija pagal jau išgarsėjusią lyginimų skalę sulaukė turbūt labai mažo balo. Tai, kad patys socialdemokratai jos nenorėjo, ji buvo atiduota partijai „Tvarka ir teisingumas“, paskui buvo permesta Darbo partijai, dabar  DP (DP) permeta Lietuvos lenkų rinkimų akcijai. Iš šono žiūrint šiek tiek juokingai atrodo, bet iš tikrųjų kelia susirūpinimą, kad pretenduojantys būti valdančioje koalicijoje į energetikos reikalus žiūri kaip į tokius, kurie jiems visai nerūpi arba kuriuose jie tiesiog bijo prisiimti atsakomybę.

Premjere, užuominos apie tai, kad su „Gazprom“ bus kalbamasi ne ieškinių, bet konstruktyvesne kalba. Kaip jos vertintinos?

Man vėlgi sunku pasakyti, kaip tas užuominas vertinti. Užuominų buvo per šitą laikotarpį pasakyta pačių įvairiausių, kartais atrodo, kad kalbama nelabai atsakingai: ir apie naujos atominės statybą Elektrėnuose, ir panašius dalykus. Tai aš tikrai nesiimu labai kritiškai vertinti tokių pasisakymų, gal sulaukime naujos Vyriausybės, jos programos, ir tada turėsime galimybių iš tiesų detaliau išsiaiškinti visus politikos pasikeitimo planavimus. Bet aš pasakyčiau labai aiškiai ir nedviprasmiškai: nuolaidžiauti „Gazprom“ reikštų Lietuvos žmonių, Lietuvos vartotojų ilgalaikių interesų išdavystę. Ir aš tikrai raginčiau susilaikyti būsimąją valdžią nuo tokio nuolaidžiavimų noro ir atsisakant ilgalaikių interesų pasiekti kažkokių trumpalaikių tariamų laimėjimų, galbūt bandant parodyti, kad štai keliais centais būtų išsikovota kokia nors nuolaida. Nuolaida, kuri iš tikrųjų būtų pasiekiama, atsisakant ilgalaikio siekio, kurio mes nuosekliai siekiame, kad „Gazprom“ dujas Lietuvai pardavinėtų pagal sąžiningas, konkurencingas taisykles, kurių nuosekliai siekia visa Europos Sąjunga (ES) ir atskiros ES valstybės. Noriu priminti, kad kaip tik išnaudodamos arbitražinius mechanizmus, tokių aiškių, skaidrių, ilgalaikių nuolaidų yra pasiekusios ir Vokietijos, ir Lenkijos kompanijos. Ir Lietuva turi visas galimybes eiti šiuo aiškiu, nedviprasmišku ir ne kažkokių neskaidrių nuolaidų paieškos keliu.

Mūsų klausytojas Martynas Jūsų taip pat klausia, jeigu galite, premjere, trumpai atsakykite: „Ar A. Kubilius mato kokią nors energetinę strategiją be atominės elektrinės Lietuvoje?“.

Visa strategija yra patvirtinta ir be atominės elektrinės Lietuva iš tikrųjų turės didelių iššūkių, kaip pasirūpinti sava pigiausia elektros generacija. Iki šiol negirdim iš tų, kurie pasisakydavo prieš atominę elektrinę ir iš pretenduojančių į naują valdančią koaliciją, jokių alternatyvių pasiūlymų, kaip būtų užpildyta ta spraga, tas elektros generavimo trūkumas, kurį mes turime. Ir aš manau, kad tai lieka dideliu iššūkiu ir būsimai valdžiai, ir visai Lietuvai.

„Lietuvos žinios“ šiandien rašo, jog Žydrūno Plytniko vadovaujama Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), išnagrinėjusi bendrovės „Visagino atominė elektrinė“ šiemet vykdytus viešuosius pirkimus, nustatė, kad ji neteisėtai įsigijo paslaugų už beveik 30 mln. litų. Kaip Jūs vertintumėte šią informaciją?

Į tai turi atsakyti pati įmonė. Ginčai arba diskusijos, ar priekaištai, VPT išsakomi įmonėms būna labai ilgai diskutuojami, dėl jų yra ilgai ginčijamasi. Mes visada pasisakėme už viešųjų pirkimų skaidrumą, aiškumą ir visuomet reikalavome iš visų įmonių to laikytis.

Bet jei būtų nustatyta pažeidimų organizuojant viešuosius pirkimus?

Į juos turėtų būti reaguojama taip, kaip reaguojama bet kuriuos kitu atveju.

Premjere, ateinančios partijos dalijasi ministrų postus. „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partija aplinkos ministru siūlo Valentiną Mazuronį, vidaus reikalų – Remigijų Žemaitaitį. Kaip vertintumėte tokius TT pasirinkimus ?

Tikrai nenoriu vertinti. Nesame detaliau kalbėjęsi nei tarpusavyje, nei su galimais pretendentais.

Koks pirmas įspūdis išgirdus šias pavardes?

Atrodo, kad reikalavimai ministrams ženkliai žemėja, taip aš pavadinčiau. O tai man kelia nerimą, nes Lietuvos laukia tikrai sudėtingi darbai, ir pirmininkavimas ES nuo kitų metų liepos 1 d. Ir gebėjimo būnant opozicijoje garsiai kalbėti ir kritikuoti valdžią tikrai nepakaks. Manau, kad ir būsimajam premjerui, ir Prezidentei toks pasirengimo kvalifikuotam ir atsakingam darbui reikalavimas turėtų būti labai svarbus. Taip pat labai svarbu turėtų būti nepriekaištinga reputacija ir visiškai skaidri bet kurio kandidato, pretenduojančio į tokius postus, praeitis. Galiu priminti, kad ponas Žemaitaitis yra atėjęs į politiką iš Vilniaus savivaldybės, kur dirbo patarėju kartu su meru Juozu Imbrasu, vicemeru Evaldu Lementausku – tai turėtų būti labai kruopščiai prisiminta ir išnagrinėta.

Kas turėtų tuos skaidrumo ir kompetencijos reikalavimus kelti, jei partijos parenka tuos žmones? Ar to pakanka visuomenei, kad partijų pakelta kartelė tokia ir turi būti?

Na, pirma dalykas, tai – būsimo premjero atsakomybė. Premjero pasakymas, kad partijos delegavo ir aš bet ką imu į savo komandą, demonstruotų tai, kad premjeras gal tikrai nelabai dar supranta savo atsakomybės. Toliau, be abejo, yra labai didelė atsakomybė Prezidentės ir todėl jos diskusija su būsima koalicija yra labai svarbi. Prezidentės išsakyta nuomonė, kad koalicijoje negali būti teisiamos DP, yra kaip tik bandymas išlaikyti tą moralinį, vertybinį standartą tam tikrame lygyje. Galų gale, ir Seimas, ir visuomenė taip pat turi reikalauti visiško skaidrumo, atsakymo į visus klausimus – tiek susietus su praeitimi, tiek su ateities planais, sugebėjimu dirbti. Šioje vietoje ir partijos, ir opozicija, ir valdančios partijos turi tą atsakomybę realizuoti.

Ponas Juršėnas neseniai vienoje iš mūsų laidų yra užtikrinęs Lietuvos žmones, visuomenę, kad bent minimalus kriterijus – puiki anglų kalba, anglų kalba be žodyno, sakykim taip, kandidatams į ministrus yra privalomas. Manau, kad tos partijos bent jau į šį kriterijų, pirmininkaujant Lietuvai ES, atsižvelgs. Tačiau Kęstą Komskį TT siūlo į Seimo vicepirmininkus. Kaip vertintumėte šį parinkimą?

Dėl anglų kalbos turėčiau pasakyti, kad tai labai svarbus kriterijus, toks tarsi atrodytų techninis, gyvenimiškas. Bet dar sykį peržvelgiau visą mūsų kabinetą, kurio kadencija baigiasi, ir išties galiu pasidžiaugti, kad visi ministrai, bent jau absoliuti didžioji dauguma, puikiai kalbėjo angliškai. Šiuo atžvilgiu aš tikiuosi, kad ir žiniasklaida išnaudos savo galimybes, nepažeisdama kalbos įstatymo, bet viešoje erdvėje su būsimais ministrais pasikalbės ir angliškai. Dėl pono Komskio aš neturiu daug ko pasakyti. Aš manau, kad jo siūlymas į Seimo vicepirmininkus yra ir tam tikras, aš taip pavadinčiau, akibrokštas. Nenoriu daug čia kalbėti, bet manyčiau, jog specialiųjų tarnybų informacija turėtų būti pilnai pateikiama, svarstant pretendentus į tokias pareigas, ir Seimo nariams, ir visuomenei.

Vydą Gedvilą, „darbietį“, palaikysite dėl Seimo Pirmininko pozicijos? Jis pretenduos į ją nuo DP, rytoj Seimas turės balsuoti dėl to. Kaip elgsis konservatoriai? Ar kelsit kažką iš kitų žmonių?

Aš tikrai neturiu kažko prieš V. Gedvilą. Gal nepakankamai pažįstu, nežinau, ar jam pakaktų patirties ir kvalifikacijos tokiai tikrai didelei atsakomybei. Galiu pažymėti, kad Irena Degutienė labai aukštai, mano įsitikinimu, pakėlė Seimo Pirmininko veiklos standartą. Bet pagrindinė problema yra ne individualios V. Gedvilo savybės, o tai, kad bus siūloma rinkti Seimo Pirmininką iš partijos, kuri yra teisiamųjų suole. Dar kartą galiu pakartoti, kad visiškai pritariu Respublikos prezidentei, kuri sako, kad negali būti koalicijoje šios partijos, jos atstovai negali užimti kokių nors aukštų pareigų. Ir jeigu valdančioji koalicija nepersigalvos, tai aš manau, kad mes ateityje galime susidurti su labai didelėm reputacijos problemom ir įvairiosiomis peripetijomis, į kurias gali pakliūti ir Seimas, ir visa Lietuva, kai Seimo pirmininku bus išrinktas tos partijos atstovas, kuri yra teisiamųjų suole.

Premjere, Jūs manote, kad Prezidentei dar gali pavykti išlaikyti tą poziciją – koalicija be DP? Ar tai įmanoma, ar realu?

Tai pirmiausia priklauso nuo socialdemokratų partijos, nuo jos vadovybės pozicijos.

Bet ponas Butkevičius vakar BTV laidoje sakė, kad DP neįtraukimas būtų rinkėjų išdavystė. Taip jis traktuoja.

Aš jau tai esu ne vieną kartą kalbėjęs, kad vertybių, savo partijos vertybių ir valstybės vertybių painiojimas su rinkėjų, sakykime, sprendimu per rinkimus, yra visiškai neteisingas ir neatsakingas. Dar kartą galiu priminti, kad, pavyzdžiui, toje pačioje Graikijoje tiek kairiosios, tiek dešiniosios partijos labai aiškiai pasakė, kad nesudarinės koalicijos su antrąja pagal dydį vadinamąja „Syrizos“ partija, kaip tik sakydami, kad jų vertybės nesutampa su „Syrizos“ partijos vertybėmis. Ir niekas dėl to nekėlė abejonės, kad štai „Syrizos“ partija gavo pakankamai nemažą rinkėjų pasitikėjimą ir vien dėlto turėtų dabar ar socialdemokratai, ar Graikijos dešinieji privalomai jungtis su tokia partija į koaliciją.

Ačiū už pokalbį.

Kodėl lietuviai nepasitiki premjeru, antrąkart ištempusiu Lietuvą iš krizės.

Aktualusis interviu
Į “Veido” klausimus atsako Andrius Kubilius
VEIDAS: Kuriuos šią kadenciją padarytus Vyriausybės tris darbus laikote sėkmingiausius valstybei?
A.K.: Finansinės ekonominės krizės suvaldymas, ekonomikos atsigavimas ir energetiniai projektai.
VEIDAS: Kaip manote, ką iš Jūsų nuveiktų darbų ar sprendimų, pavyzdžiui, dėl  VAE projekto, naujoji valdančioji dauguma, susiformuosianti po Seimo rinkimų, gali atšaukti?
A.K.: Tikiu, kad Lietuvos žmonės balsuos taip, kad turėsime galimybę toliau dirbti valdančiojoje daugumoje ir tęsti darbus.
VEIDAS: Kokias klaidas padarėte premjero poste?
A.K.: Strigo projektai dėl darbo santykių liberalizavimo, valstybinių įmonių netvarkos išgyvendinimo, nes koalicijoje nesugebėjome pasiekti sutarimo šiais klausimais.

VEIDAS: Ar prie klaidų nepriskiriate tai, kad nepadarėte esminių viešojo sektoriaus struktūrinių reformų?

A.K.: Turiu pripažinti, kad kai kuriose srityse jos pasistūmėję toliau, kitur mažiau, bet tai, kad pavyko biudžeto deficitą sumažinti iki 3 proc., rodo, jog mūsų nuosekli politika davė rezultatą.

VEIDAS: Kodėl Jums svarbi tik tarptautinių organizacijų nuomonė, o visai nesvarbu, kaip Jūsų darbą vertina valstybės piliečiai? Juk dažniausiai ir esate kritikuojamas už aroganciją, nenorą žmonėms paaiškinti savo sprendimų.
A.K.: Neteisingas pats klausimas: man rūpi visos nuomonės – ir valstybės žmonių, ir tarptautinių organizacijų. Jei jos kartais skiriasi, negaliu sau prisiimti ypatingos atsakomybės. Tačiau nepaisant nuomonių skirtumų, privalėjau imtis principinių programinių nuostatų įgyvendinimo net žinodamas, kad kartais tai šiandien Lietuvoje bus nepopuliaru. Tačiau neabejoju, kad tai Lietuvai bus reikalinga ir ilgainiui duos gerų rezultatų. Visada sakau tai, kuo tikiu. Jei tai laikoma arogancija, nenorėčiau sutikti su pačiu arogantiškumo apibrėžimu.
VEIDAS: Kodėl užsispyrusiai ginate susikompromitavusius ar abejotinos reputacijos bendrapartiečius?
A.K.: Nė vieno neginu, tik neskubu smerkti.
VEIDAS: Ar Jums nėra apmaudu, kad esate vertinamas tarptautinių organizacijų, bet kartu esate ir pats nemylimiausias per dvidešimt dvejus atkurtos nepriklausomybės metus Lietuvos premjeras?
A.K.: Man svarbiausia, kad mane myli žmona.

Rinkimų projektas 2012

Psl. 10-12

Koks premjeras būtų Algirdas Butkevičius

Socialdemokratų lyderis vienintelis Seimo narys, sugebėjęs keturiskart iš eilės laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje jau pirmame ture. Tačiau ar įsivaizduojate jį Davose tarp pasaulio strategų?

Sakoma, geras žmogus – ne profesija, bet socialdemokratų lyderis šią aksiomą paneigė. Jokiais ryškiais lyderio bruožais neišsiskiriantis A.Butkevičius padarė svaiginamą politinę karjerą – vadovauja vienai didžiausių ir populiariausių valstybėje partijų, buvo ministru trijose Vyriausybėse, o po Seimo rinkimų neabejotinai bus tarp rimčiausių pretendentų į Vyriausybės vadovus, nes socialdemokratams sociologų apklausos prognozuoja pergalę.

Mokantis išklausyti, padorus žmogus – tiek keliasdešimt metų, tiek neseniai jį pažįstantys žmonės A.Butkevičių apibūdina tais pačiais žodžiais. Tačiau ir dideliems jo gerbėjams sunkiai sekėsi išvardyti nors keletą jo, kaip partijos lyderio, Seimo nario ar ministro idėjų ir valstybei svarbių konkrečių darbų.

Tad ko galima tikėtis, jei Vyriausybės vairą į savo rankas perims 54 metų socialdemokratų lyderis?

Premjerui būtinų savybių stinga

„Premjero postas valstybėje labai svarbus, nes tai žmogus, kurį pirmiausia mato investuotojai, ypač didelės tarptautinės korporacijos, jis atstovauja valstybei tarptautiniuose forumuose. Šiai pareigybei reikia labai daug savybių – diplomatiškumo, gebėjimo komunikuoti su įvairių valstybių politikais ir verslininkais, derybinių įgūdžių, gebėjimo dirbti įvairiose komandose, nes juk valdančiosios koalicijos būna iš kelių partijų”, – vardija „Swedbank“ Lietuvoje vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis nesiima vertinti A.Butkevičiaus atitikimo šiam premjero standartui, nes kiekvienas, kuris matė TV debatus, išvadas gali pasidaryti pats.

A.Butkevičius (kaip ir keli kiti partijų pirmininkai) į premjero savybių etaloną įsirašė sunkiai: diskusijose naudojo ne tik argumentus, bet kikeno ir šūkavo, dažnai jį pavesdavo ir menki oratoriniai gebėjimai. Nesinori nė įsivaizduoti, kaip jis su tokia pagarba oponentams pasirodytų tarptautiniuose politikos, verslo susitikimuose. Jau nekalbant apie turinį, kurį galima apibendrinti taip: praktiškai viską, ką darė dabartiniai valdantieji, reikia kuo greičiau išardyti. Žinoma, dabartiniai valdantieji pridarė daugybę klaidų, bet ką A.Butkevičius siūlo geriau?

Populizmas kelia reitingus

Viena didžiausių valstybės bėdų – skola. Finansų specialistas A.Butkevičius tikina: „Lietuvą nuo finansinės griūties išgelbėjo tik nedidelės ankstesnio laikotarpio, kai šalis buvo valdoma socialdemokratų, skolos“, nors ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniai finansų ekspertai ne kartą įrodė, kad tai socialdemokratų vyriausybių išlaidavimas ekonomikos pakilimo metais ir nepamatuoti rinkimų pažadai (teisybės dėlei, paremti ir dabartinių valdančiųjų) Lietuvą būtų įvarę į finansinę krizę ir be pasaulinės griūties. Į klausimą, kada Lietuvoje galėtų būti nebedeficitinis biudžetas, A.Butkevičius populistiškai atsako: „Galvosime apie žmones, o ne apie skaičius“.

Šis politikas nuolat pabrėžia savo meilę skaičiams, tačiau kažin ar valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų kreivės greitai susitiks, jei, kaip jis žada, būtų atlaisvinti viešojo sektoriaus taupymo diržai, o gyventojų skaičiui neadekvačiai didelis viešasis sektorius, pavyzdžiui, mokytojai, būtų palikti mažėti tik natūraliai. A.Butkevičius piktinasi: „Tai Švietimo ir mokslo ministerijoje darbuotojų skaičius augo“, nors puikiai supranta, kad net visai panaikinus ministeriją, tai neišspręstų nei lėšų stokos, nei nelogiško mokinių ir mokytojų santykio problemos. Kalbėdamas apie policininkų, muitininkų, kitų pareigūnų algas, socialdemokratų lyderis žada ginkdie jų nemažinti, o trūkstant lėšų ne optimizuoti viešojo sektoriaus dydį iki europinių standartų, bet atimti iš tų, kurie viešajame sektoriuje uždirba daugiau, pirmiausia dirbančių pagal sutartį “paslaugininkams”.

Ekonomistui N.Mačiuliui toli gražu nepanašu, kad socialdemokratų rinkimų programa padėtų padidinti ir Lietuvos konkurencingumą, patrauklumą investuotojams: „Pavyzdžiui, progresiniai mokesčiai Lietuvoje nepasiteisintų, nes dar labiau skatintų mokesčių vengimą ir didintų šešėlinę ekonomiką”.

Bet A.Butkevičius akivaizdžiai kalba tai, ką rinkėjai nori girdėti. Ir žmonėms tai patinka – „Vilmorus“/“Lietuvos ryto“ apklausose A.Butkevičius trečias po prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho.

Ryžtą parodė kartą

Rinkimus laimėjus socialdemokratams neaiškus būtų ir stambiausio konservatorių energetinio projekto – naujos atominės elektrinės likimas. Antra vertus, kažin ar A.Butkevičiui užtektų ryžto inicijuoti projekto nutraukimą. Kad moka būti kategoriškas ir ryžtingas, jis yra pademonstravęs, tačiau tik kartą. 2005 m. jis atsistatydino iš finansų ministro posto, kai Koalicijos politinė taryba nepritarė jo siūlomai mokesčių reformai. Tiesa, yra ir kita versija – kad ministrą iš posto išvertė nesantaika su tuomečiu ūkio ministru Viktoru Uspaskichu ir socialdemokratų vidiniai nesutarimai.

A.Butkevičius neneigia susikirtęs su darbiečių lyderiu, bet tokių ginčų tarp ministrų, jo teigimu, būna daug: „Sprendimą atsistatydinti priėmiau, kai koalicijos politinei tarybai kelintą kartą pristačiau naują mokesčių reformą – siūliau įvesti nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims, pagal ES direktyvas reikėjo atsisakyti apyvartos mokesčio. Bet man pasakyta, kad reformai nepritariama. Tad koks būčiau finansų ministras, jei vadovauja kiti? Buvo ir dar viena priežastis: siūliau 2005 m. biudžeto deficitą 0,5 proc., o 2006 m. – nulinį, nes buvo ekonomikos augimas. Bet man pasakė – ES juk leidžia iki 3 proc.“

Tuometis premjeras ir socialdemokratų pirmininkas Algirdas Brazauskas stojo ne A.Butkevičiaus pusėn. „Kalbėjomės su A.Brazausku ir dviese. Jis sakė mane suprantantis, bet negalįs sugriauti koalicijos”, – prisimena A.Butkevičius.

Tiesa, nepaisant pralaimėjimo, A.Butkevičius į Vyriausybę grįžo, tiesa, jau nebe į Finansų, o Susisiekimo ministeriją. Tuomet ministerijoje dirbę specialistai prisimena, kaip iš pradžių ministras pasirodė ryžtingas, žinantis, ko siekia. Sukviesdavęs posėdį, ryžtingai pareikšdavęs, kad kokio nors klausimo taip nepaliksiąs, pats asmeniškai kontroliuosiąs jo sprendimą. Bet jau po savaitės kitame posėdyje žadėtus priimti esminius sprendimus atidėdavęs, dar po savaitės nebeateidavęs į paskirtą pasitarimą tuo klausimu, o sekantis numatytas susitikimas ir visai nebevykdavęs. (…)

Vilkaviškis jį įsimylėjęs

Kaip daugelis politikų, A.Butkevičius mėgsta pasigirti. Praėjusią savaitę susitikime su A.Butkevičiumi dalyvavęs vilkaviškietis šaipėsi, kad dažniausias politiko vartojamas žodis buvo “aš”, lyg jis vienas būtų valstybėje kalnus nuvertęs. Bet tokia politiko savigyra rinkėjams daro įspūdį. Jis – vienintelis Seimo narys, keturias kadencijas iš eilės sugebėjęs laimėti Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje pirmame ture.

„Tai žodžio žmogus, mylintis žmones, turintis kantrybės juos išklausyti. Nežinau kito politiko, kuris atiduotų paprastiems žmonėms tiek laiko ir energijos – beveik kiekvieną savaitę atvažiuodavo į gyventojų priėmimus, o norinčių su juo susitikti tiek kad net tamsu koridoriuje. Paprasti žmonės jį tiesiog įsimylėję“, – giria A.Butkevičių vilkaviškietė. Bet ėmus klausinėti apie konkrečius savo apygardoje nuveiktus darbus, moteris pripažįsta, kad tai politikui gali būti ne komplimentas, nes būdamas susisiekimo ministru, vis rasdavęs galimybę skirti papildomų lėšų kokį kelią į kaimą nutiesti ar šaligatvį paremontuoti.(…)

Lyderio bruožų niekas neįžvelgė

Jokių lyderio savybių – nei išskirtinių idėjų, nei stratego talento, jame neįžvelgia daugelis ir dabartinių politikų, net jo bendražygių, ir jo jaunystės draugai. A.Butkevičius – Paežerių kaimo Radviliškio rajone vaikas, gimęs paprastų kaimo žmonių šeimoje. Mokykloje išskirtiniais gebėjimais nespindėjo, kaip pats prisimena, Šeduvos mokyklos baigimo atestato vidurkis buvęs 4,4 penkiabalėje sistemoje. A.Butkevičius sako buvęs gabus matematikai, gerai sekėsi pasirodyti įvairiose matematikų olimpiadose. Bet kiti mokslai nukentėdavę, nes dar lankė muzikos mokyklą, pučiamųjų orkestre pūtė baritoną, daug sportavo – buvo kandidatas į sporto meistrus, šalies moksleivių, jaunių, jaunimo imtynių čempionas, suaugusiųjų imtynių pirmenybių prizininkas. Nors oficialiose anketose A.Butkevičius nurodo, kad baigęs mokyklą įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) studijuoti ekonomikos, tai nėra visai tikslu: įstoti jam nepavyko, tad nuėjo mokytis į parengiamuosius kursus. Bet politikas pasakoja, kaip nutarė, kad antrą kursą reikia baigti vienais penketais (penkiabalėje sistemoje) ir baigė.

Šnekinti kursiokai iš universiteto laikų sako niekaip neįžvelgę, kad A.Butkevičius ateityje gali tapti vienu iš svarbiausių asmenų valstybėje – buvo eilinis, niekuo neišsiskiriantis studentas, bent jau tikrai ne kurso lyderis. 1990–1991 m. A.Butkevičius tęsė mokslus Lietuvos vadybos akademijoje, po to įstojo į Kauno technologijos universiteto vadybos magistrantūrą, stažavosi Vokietijoje, JAV, Danijoje. 2008 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete jis apsigynė socialinių mokslų srities ekonomikos krypties mokslų daktaro disertaciją tema „Nacionalinio biudžeto išlaidų planavimo pagrįstumo didinimas“.

Dar studijų metais būsimasis politikas vedė tuomet Vilniaus universiteto prekybos fakulteto studentę Janiną, su kuria lig šiol darniai gyvena. Uošvija – Vilkaviškis jam tapo darbinės ir politinės karjeros kalve. Dar studijuodamas atliko praktiką „Žemūktechnikoje“, vėliau čia įsidarbino. 1985 m. jį pakvietė dirbti į Vilkaviškio vykdomąjį komitetą – architektu, statybos ir architektūros skyriaus inspektoriumi, paskui valdytojo pavaduotoju ekonomikai ir finansams. Politinėje veikloje A.Butkevičius sakosi nedalyvavęs. Buvo spaudimas stoti į kompartiją, įstojo kandidatu į TSKP, bet paskui atsisakė tapti tikruoju nariu.

Socialdemokratų lyderiu rinko už padorumą

Politinės karjeros laiptais A.Butkevičius pradėjo kopti atkūrus nepriklausomybę: nuo 1990 m. kelias kadencijas buvo renkamas į Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybą, buvo jos valdybos nariu, o paakintas į Vilkaviškį vis užsukdavusio tuomečio Socialdemokratų partijos lyderio Aloyzo Sakalo, 1992 m. įstojo į šią partiją. Po trejų metų jau vadovavo jos Vilkaviškio skyriui, dar po poros metų tapo LSDP pirmininko pavaduotoju, o 2009 m. partijos lyderio poste pakeitė socialdemokratų mohikaną Algirdą Brazauską.

Tai buvo savotiška sensacija, nes partiečiai nepakluso A.Brazausko valiai ir balsavo ne už jo pasirinktą posto paveldėtoją Zigmantą Balčytį, be to, pirmą kartą po LDDP ir Socialdemokratų susijungimo partijos pirmininku tapo ne buvusios LDDP atstovas. A.Butkevičių, o ne buvusį socialdemokratų lyderį V.Andriukaitį palaikė ir LSDP garbės pirmininkas A.Sakalas.

Net dalis buvusių LDDP narių balsavo už A.Butkevičių, nes šis niekur nebuvo prasikaltęs, turėjo padoraus žmogaus reputaciją, nei pinigų vergas, nei „babnikas“, rimtai dirbo savo apygardoje, be to taikus, neabejotinai švelnesnis už Z.Balčytį. Tačiau nepaisant LDDP sparno paramos šiandien artimoje A.Butkevičiaus aplinkoje – tik senieji socialdemokratai. „Jis mėgsta apsistatyti tais, kurie jam pataikauja“, – kritikuoja partijos bičiulis. (…)



Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.