HERAKLIS

Spalio afišose Jonas Vaitkus toliau gilinsis į šventųjų, o Krzysztofas Zanussi – į nuodėmingųjų gyvenimą.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tuo metu, kai už telelangelio rinkimų morčiaus instinkto apimti vienas kitam į akis šokinėja kandidatai, žadėdami rojų Marijos žemėje, premjerų apžvalgą norisi pradėti nuo liūdnos istorijos apie Keną.

Ne tą Keną, kuris tapo lėlės Barbės vyru, o škotų advokato sūnų Keną, kurio vaikystė buvo pilna išbandymų: kai Kenui buvo penkeri, pagimdžiusi ketvirtą vaiką mirė jo mama, o tėvas per trejetą metų prasigėrė tiek, kad vaikų globa buvo patikėta senelei, turėjusiai namą Berkšyre prie Temzės. Kenas buvo puikus mokinys, bet jo studijoms Oksfordo universitete giminės nerado lėšų. Taigi kol bendramoksliai trynė kelnes prestižinėse auditorijose, Kenas nuo žemiausio laiptelio pradėjo karjerą banke. O kadangi buvo stropus ir nuovokus, tais laipteliais nuosekliai kopė į viršų, prasiblaškymui mėgindamas ir prozininko plunksną. Vis dėlto trys jo išleistos knygos nesulaukė didelės sėkmės.

Netrukus Kenas vedė ir susilaukė sūnaus Alisterio. Berniukas gimė neišnešiotas ir silpnas, beveik aklas. Kad praskaidrintų jo vienišas dienas ir išmokytų, kas yra draugystė, tėvas, metęs tarnybą banke, pradėjo kurti ir pasakoti silpnaregiam vaikui šiltas istorijas apie Temzės pakrantėje gyvenančius neišskiriamus bičiulius: kantrųjį Kurmį, poetą Žiurkiną, išmintingąjį Barsuką ir pagyrūną Rupūžių. Visi jie – tipiški provincijos anglai: rafinuotų manierų, su švarkeliais ir liemenėmis, mėgstantys pasivaikščiojimus ir jaukias popietes prie arbatos.

Iš šių pasakojimų sudėliota knyga „Vėjas gluosniuose“ pasirodė 1908 m., kai Alisteriui buvo aštuoneri. Netrukus knyga tapo itin populiari ir plačiai išgarsino rašytojo Kennetho Grahame‘o vardą. Kai 1910 m. JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas lankėsi Oksforde, vienas jo pageidavimų buvo asmeniškai susitikti su „Vėjo gluosniuose“ autoriumi.

Tačiau nei K.Grahame‘ui, nei jo mylimam sūnui knygos sėkmė laimės taip ir neatnešė. Nesulaukęs dvidešimtojo gimtadienio, Alisteris baigė savo gyvenimą po traukiniu, o palaidoję vienintelę atžalą tėvai jautėsi vienas kitam svetimi ir niekam nereikalingi. Nepaisant leidėjų raginimų, „Vėjas gluosniuose“ niekada nesulaukė tęsinio.

Užtat sulaukė daugybės leidimų, vertimų ir inscenizacijų. „The Guardian“ įtraukė šią knygą į visų laikų geriausių knygų šimtuką – garbingu trisdešimt aštuntuoju numeriu. „Vėjas gluosniuose“ paliko ne menkesnį pėdsaką vaikų kultūroje nei Lewiso Carrollo „Alisa Stebuklų šalyje“. Įdomu, kad net „Pink Floyd“  albumo „The Piper at the Gates of Dawn“ („Trimitininkas prie Aušros vartų“) pavadinimas iš tiesų yra K.Grahame‘o „Vėjo gluosniuose“ septintojo skyriaus pavadinimas, pasiūlytas paties Sydo Barretto.

Lietuva apie garsųjį K.Grahame‘o kūrinį sužinojo lygiai prieš pusę amžiaus, kai Vilniaus universiteto anglų kalbos studentų būrelis pirmąkart išvertė jį į lietuvių kalbą. Tačiau lietuviškame teatre keturių upės bičiulių nuotykiai atgimsta tik dabar. Įvyks tai Klaipėdos valstybiniame dramos teatre, kuriame premjerą „Vėjas gluosniuose“ parengė patyręs vaikiškų spektaklių statytojas Antanas Gluskinas.

Anūkai ir seneliai

Ir tai – anaiptol ne vienintelė jauniesiems žiūrovams skirta spalio premjera. Kaip K.Grahame‘as, kurdamas Rupūžiaus personažą, jam suteikė savo sūnaus Alisterio bruožų, taip aktorius Paulius Tamolė nori nenori savo statomoje „Raudonkepurėje“ įžvelgia savo penkerių metų dukrelę Elzę. Tiesa, Nacionalinio dramos teatro scenoje išvysime jau ne brolių Grimmų, o nūdienos prancūzų aktoriaus ir dramaturgo Joellio Pommerat „Raudonkepurės“ versiją, kurioje Vilką atstoja mergaitės baimės ir kompleksai.

Joel Pommerat

„Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu? Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Joje bendrauja dukra, mama ir močiutė“, – pasakoja režisierius.

Jei jau prakalbome apie tris kartas, tai seneliai gaus progą anūkus nuvesti į to paties pavadinimo „Lėlės“ teatro spektaklį, kurį patys yra regėję vaikystėje. Ką jau ką, o „Dainuojantį ir šokantį mergaitės vieversėlį“, 1978 m. pagal Sigito Gedos tekstą sukurtą Vitalijaus Mazūro, jei ne teatro salėje, tai bent „telelangelyje“ matė visi anų laikų vaikai. Mindaugo Urbaičio sukurta spektaklio muzika netgi buvo išleista atskira plokštele, kurioje pagrindines partijas įdainavo Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė ir Viktoras Malinauskas.

Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį.

Vis dėlto dukart į tą pačią upę neįbrisi, todėl šis spektaklis bus visiškai kitoks: tai režisieriaus Algirdo Mikučio, dailininkės Aušros Paukštienės ir kompozitoriaus Olego Ditkovskio „Vieversėlis“. „Eiliuota S.Gedos pjesė – savotiška opozicija šių dienų tikrovei, slegiamai karo aktualijų: pasaulis čia pateikiamas kaip sapnas, kuriame dėl žmogaus sielos grumiasi įvairūs stebukliniai veikėjai – laumės, kipšai, žvėrys. Visi siekia naudos, gaivališkai trokšta įtvirtinti savo galią, tačiau Mergaitę saugo ir į priekį veda Vieversėlis – intuicijos, naivaus tikėjimo grožiu, harmonija, žmogų saugančių gamtos stichijų simbolis“, – pasakoja A.Mikutis.

Debiutiniai spektakliai

„Lėlės“ teatre jau šį šeštadienį numatyta dar viena premjera, tačiau prasidės ji gana neįprastu laiku: žiūrovai teatre laukiami 23 val. Ir rengiasi jai ne lėlininkai, o jauni teatralai, Oskaro Koršunovo auklėtiniai. Vis dėlto spektaklis „Vaikystė“, nors skirtas suaugusiems, – taip pat apie baimes: jame rodomas kūdikėlis, kuris labai bijojo savo mirties, todėl ištisai verkė. O vieną naktį ėmė ir pabudo savo paties sapne…

Kūdikėliai, suprantama, šiame kontekste gerokai paūgėję ir sprendžiantys atsitraukimo nuo teatrinės mokyklos spenio problemas. „Vaikystė“ – pirmasis O.Koršunovo mokinio Karolio Vilko režisūrinis darbas. Ką gali žinoti, gal meistras rengia savęs vertą pamainą?

Keistuolių teatre savo diplominį spektaklį „Heraklis“ kaip repertuarinį pradeda rodyti Aido Giniočio auklėtinis Gildas Aleksa. Anot jo, geras karys nesidairo į šonus ir savo žodyne neturi klausimo „kodėl?“. Visų laikų žinomiausias herojus Heraklis, ko gero, šio klausimo irgi nekėlė, kapodamas galvas devyngalvei Hidrai. O kaip praėję tūkstantmečiai pakeitė šiandieninį herojų?

G.Aleksa teigia, kad bene vienintelis likęs būdas kalbėti apie karą yra juokas – natūrali biologinė reakcija, atpalaiduojanti ir apvalanti sąmonę, nes sensacijų ir skambių antraščių eroje likę mažai vietos tikrai empatijai. Irako, Afganistano, Sirijos, Ukrainos ir kitų mūsų amžiaus karų realios istorijos perteikiamos pasitelkus antikinį mitą apie Heraklį. Šis, kaip ir nuolat kuriame nors pasaulio krašte kariaujantys JAV ar Rusijos kariai, nuolatos atlieka žygdarbius, kurių motyvų iki galo nežino, nes niekas apie juos nepasako. Spektaklis kviečia susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Pjesė sukurta remiantis tikrais žmonių pasisakymais.

Režisūrinį kelią pradeda ir Nacionalinio dramos teatro aktorius Paulius Markevičius. Jis stato kamerinį spektaklį pagal Igno Šeiniaus „Kuprelį“, vadinamą pirmuoju moderniu lietuvių romanu. Inscenizaciją parašė vyresnis tos pačios trupės kolega Arūnas Vozbutas, pats vaidinsiantis ir pagrindinį personažą Olesį – kuprių vargonininką, įsimylėjusį gražią ir turtingą merginą Gundę. Deja, atėjus pasirinkimo metui Gundė, kurios vaidmenį spektaklyje kuria Jurga Kalvaitytė, pasirinks kitą, labiau prakutusį ir daugiau pasaulio mačiusį jaunikį. O jos išduotasis kuprelis nebenorės regėti žmonių ir pasitrauks į nuošalų malūną.

„Žinau, kad rašytojo gimtinėje Šeiniūnuose (Širvintų r.) tikrai gyveno ir dirbo toks kuprotas malūnininkas vardu Olesis, kurio išsipasakojimą išklausė jaunasis Ignasėlis. Kuriant šį spektaklį medžiagos dokumentiškumas šildo. Šildo ir medžiagos lietuviškumas, kai jautiesi apsivilkęs sau patogius, mėgstamus marškinius“, – sako A.Vozbutas.

Dvasių namai

Metai be Henriko Ibseno? Lietuvoje taip nebūna. Pernai Klaipėdoje krito pašauta „Laukinė antis“, šįmet Kaune leisis nuo kalnų numirėlių dvasios: režisierė Monika Klimaitė ėmėsi paskutinės autoriaus dramos „Kai mes mirę nubusim“. Šią pjesę ji nagrinėjo pernai vasarą stažuodamasi pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre Niujorke, o grįžusi Lietuvon pradėjo ieškoti trupės, kurioje savo matymą galėtų įgyvendinti. Ir surado.

Pasakojimo centre – menininkas Rubekas, svajojantis sukurti didįjį savo gyvenimo kūrinį, skulptūrą „Prisikėlimo diena“. Prisikėlimą turėjo įkūnyti atvaizdas jaunos moters, ką tik pabudusios iš snaudulio… Rubeko įkvėpėja tampa Irenė, kuri palikusi savo šeimą iškeliauja su juo. Bet paaiškėja, kad Rubekas temyli savo meninę viziją…

Jie vėl susitiks sanatorijoje Norvegijos kalnuose tuomet, kai skulptorius jau penkerius metus bus vedęs jauną gražuolę Mają. Jausmai kažkada atstumtai pozuotojai suliepsnos iš naujo, bet juk visi žino, koks negailestingas H.Ibsenas savo pagrindiniams veikėjams. Tikrųjų gyvenimo vertybių ir prasmių suvokimas jo dramose dažniausiai būna pavėluotas.

Šalia padėkime visiškai kitos nuotaikos premjerą, kuri tam tikra prasme galėtų būti H.Ibseno dramos tęsinys. Tiesa, Pam Valentine komedijos „Spirit level“, kurios pavadinimą „Domino“ teatras verčia „Prie dangaus vartų“, herojai nuskęsta, o ne žūva kalnuose. Ir Džekas – ne skulptorius, o garsus detektyvų rašytojas. Be to – ateistas, dėl ko pražuvėlių poros neįleidžia į dangų ir jie priversti vaidentis savo viloje, baidydami potencialius savo buvusių namų pirkėjus. Kol galiausiai viloje įsikuria jauna pora…

Detektyvo ar net trilerio elementų įžvelgsite ir kitoje spalio komedijoje – Ramūno Cicėno režisuotoje „Amnezija už 400 000 eurų“. Vienas po kito pas daktarą ima lankytis vis keistesni pacientai, kol galiausiai pats gydytojas puola į neviltį įtardamas, kad nuo savo pacientų galėjo apsikrėsti skleroze.

Pacientas Rapolas teigia turintis vieną žmoną, tačiau išaiškėja, kad jis turi dar vieną sutuoktinę ir abi jos pradeda atakuoti daktarą reikalaudamos, jog vyras būtų pripažintas neveiksniu. O pats Rapolas nuspręs, kad kalėjimas nėra blogesnis už jo pilką gyvenimėlį be rizikos, be kibirkšties, be prieskonių ir be pinigų.

Su šokiu ir muzika

Panaši nesusipratimų, intrigų ir meilės ryšių painiava tvyro prancūzo Roberto Planquette‘o operetės „Kornevilio varpai“ librete. Bet kam gi rūpi operečių siužetai? Visi ir taip žino, kad po kelių valandų gražios muzikos viskas baigsis laimingai. Įdomiau, kad jau triskart Kaune  statytų „Karnevilio varpų“ šįsyk imasi vieniečių komanda – režisierius Hermannas Keckeisas ir scenografas Maroine‘as Dibas, gimtinėje žinomas kaip karikatūrų piešėjas. Jie pasiūlė operetei pritaikyti Vakaruose populiarų komiksų vaizdinį sprendimą, kai veiksmą scenoje žiūrovas stebi tarsi naivių piešinukų seriją. Tam padeda ir pernelyg sudėtingų sprendimų nesirenkanti režisūra.

Visiškai kitos taktikos laikysis lenkų choreografas, Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, statydamas Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“. 1993 m. Vladimiro Vasiljevo pastatytas to paties pavadinimo spektaklis buvo tapęs mūsų baleto vizitine kortele ir, Mstislavui Rostropovičiui diriguojant, apkeliavo viso pasaulio scenas.

Naujasis pastatymas skiriamas Williamo Shakespeare’o 400 metų jubiliejui. „Romeo ir Džuljetą“ K.Pastoras jau yra pastatęs Škotijos balete, Varšuvoje ir Čikagoje su Geoffrey baleto trupe. „Šį kūrinį pasirinkau ne tam, kad ką nors užgaučiau ar šokiruočiau publiką. Tiesiog noriu parodyti, kad jo pasakojimas puikiai atitinka mūsų gyvenimą šiandien. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, savo „iPad’e“ naršančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus“, – liudija choreografas.

Muzikos ir šokio turėtų netrūkti ir Valstybinio jaunimo teatro premjeroje „Bėgikas“, nes Rusų dramos teatre nebeišsitenkanti režisierė Olga Lapina į pagalbą pasikvietė režisierių Antaną Jasenką ir choreografę Sigutę Mikalauskaitę. Šiuolaikinio švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono pjesė pasakoja apie jaunų žmonių mėginimus pritapti atšiauriame ir ciniškame pasaulyje. Kūrinyje iškeliama itin aktuali patyčių, smurto tarp paauglių tema, pasakojimas konstruojamas pasitelkus jaunimo žargoną.

Jono Vaitkaus apreiškimai

Viename teatre seniai nebeišsitenka ir pats Rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus, ką tik savo scenoje pristatęs sunkiasvorę biblinės tematikos premjerą „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Dabar režisieriaus laukia Nacionalinis dramos teatras ir vėlgi biblinė tematika, tiesa, perimta iš poeto rankų: J.Vaitkus stato Paulo Claudelio „Apreiškimą Marijai“. Pagrindinis vaidmuo ir vėl  skirtas Vytautui Anužiui, taip pat vaidins Neli Savičenko, Dalia Michelevičiūtė, Ainis Storpirštis.

Teatralai žino, kad P.Claudelis, rašydamas dramas, nematė reikalo mąstyti apie tai, kaip jos bus vaidinamos scenoje. Kai kurios iš jų niekada nebuvo parodytos visa apimtimi, nes vien tekstui perskaityti balsu prireiktų daugiau kaip dešimties valandų. Kiek trunka spektaklis, tokiu atveju sprendžia dramą kupiūruojantis režisierius. O J.Vaitkus tekstus gerbia ir, kaip dar kartą įrodė keturias su puse valandos trukę „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, nėra linkęs daryti nuolaidų nei žiūrovams, nei aktoriams.

„Kai žmogus persisotina šlamšto ir organizmas jau nebepriima juslių „maisto“, tuomet jis sustoja. Ar pats organizmas pristabdo, ar nelaimė, ar liga, bet tik tuomet, kai ateina krizė, žmogus gali tai patirti. Ir tik tuomet reikia bandyti skaityti, bandyti gilintis į tokius kūrinius kaip „Apreiškimas Marijai“, – sako režisierius, pridurdamas, kad kiekviena moteris, kuri supranta, kas yra vaiko gimimas, kuri sugeba jausti, kuo ji stipri šitame gyvenime, gali būti prilyginta Marijai.

Kai peržengta riba

Pabaigai pasilikau dar vieną „sunkiąją artileriją“ – lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio statomą spektaklį Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Pirmasis repeticijų etapas vyko rugpjūčio mėnesį režisieriaus sodyboje Lenkijoje. Dabar įžymybė dirba Panevėžyje ir styguoja jau šį savaitgalį numatytą pasaulinę savo pjesės „Hybris“ premjerą.

Hybris (gr. nuodėminga puikybė) – ribų, kurias nubrėžia dievai, peržengimas. Tokios puikybės pasekmė – dievų kerštas. Antikos žmonės tikėjo, kad dievų tvarkomas ir valdomas pasaulis yra darnus, tvarkingas vienis, kurio kiekvienas daiktas ir reiškinys turi ribas. Manyta, kad ir žmogaus elgesys turi savo ribas, o už jų peržengimą, visuotinės tvarkos pažeidinėjimą, saiko neturėjimą būna baudžiama.

Pjesėje, kurios veiksmas vyksta paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, susiduria istorijos studentas Konradas ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas. Konradas siekia atsakymų, liečiančių ne tik jo šeimos, bet ir visos šalies istoriją. Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota: Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, be to, jo pėdsakų esama ir 6-ojo dešimtmečio universitetų „valymuose“. Tačiau jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. O Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauti, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.

Abiem pagrindiniams vaidmenims pakviesti skirtingų kartų bardai iš sostinės: jaunasis Artūras Dubaka ir senjoras Vidas Petkevičius. Beje, vaidinimo muzika rūpinasi pats K.Zanussis. Šeštadienį po pirmojo premjerinio spektaklio jis pasiliks teatre pabendrauti su smalsiausiais žiūrovais. ■

Penkiolika spalio premjerų

Penkiolika spalio premjerų

■ 1 d. 23 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Vaikystė“. Rež. Karolis Vilkas

■ 1, 2, 22 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hybris (Puikybė)“. Rež.  Krzysztofas Zanussis

■ 5, 6, 7 d. 19 val., 8, 22 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Prie dangaus vartų“. Rež. Marcinas Slawinskis

■ 7 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „CC_dvasia“. Chor. Austėja Vilkaitytė

■ 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – „Kornevilio varpai“. Rež. Hermannas Keckeisas

■ 8, 9 d. 12 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. Rež. Algirdas Mikutis

■ 8, 9, 23 d. 12 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Vėjas gluosniuose“. Rež. Antanas Gluskinas

■ 8 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Heraklis“. Rež. Gildas Aleksa

■ 16 d. 19 val. Vilniaus „Legendos“ klube, 19 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Amnezija už 400 000 eurų“. Rež. Ramūnas Cicėnas

■ 16, 23 d. 12, 15 val., 18 d. 12 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Raudonkepurė“. Rež. Paulius Tamolė

■ 20, 21 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Bėgikas“. Rež. Olga Lapina

■ 22, 23 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kuprelis“, Rež. Paulius Markevičius

■ 28, 29 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Romeo ir Džuljeta“. Chor. Krzysztofas Pastoras

■ 29, 30 d. 18.30 d. Nacionaliniame dramos teatre – „Apreiškimas Marijai“. Rež. Jonas Vaitkus

■ 29, 30 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Kai mes mirę nubusim“. Rež. Monika Klimaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Senieji metai atnešė nemažai perversmų į Lietuvos teatrus. Todėl pradėdami Naujuosius norėtume jums pristatyti keturis drąsuolius, prisiėmusius teatrų vadovų atsakomybę, ir išklausti apie jų kolektyvų laukiančias permainas.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Jiems tekę teatrai – labai skirtingi, skęstantys sa­vuose rūpesčiuose. Štai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tebelaukia rekonstrukcijos, o Klaipėdos dramos teatras neseniai atšventė jos pabaigą. Vilniaus mažasis teatras direktore pradėjo vadinti ankstesnę laikinąją vadovę, o Kauno kamerinis teatras vadove paskirtą kolegę iš gretimo teatro pasitiko audringais manifestais ir kaltinimais senas tradicijas turinčio kolektyvo žlugdymu.

Siūlome „Veido“ skaitytojams naujųjų vadovų mintis apie tai, ką ketina keisti sau pavaldžiuose teatruose ir į kokias premjeras žiūrovus žada kviesti 2016-aisiais.

1. Norėtume sužinoti tris pagrindinius dalykus, kurie netenkino jūsų ligšiolinėje teatro veikloje. Kaip ketinate juos taisyti?

2. Ar jau galite išvardyti 2016-aisiais jūsų vadovaujamo teatro laukiančias premjeras? Kodėl renkatės būtent šiuos veikalus?

3. Kaip ketinate laviruoti tarp komerciškai sėkmingo ir meniškai brandaus repertuaro? Kokius teatro lankomumo rodiklius atėjęs radote ir kokių tikitės savo kadencijos pabaigoje?

4. Koks jūsų požiūris į kviestinius aktorius: leisite režisieriams jų kviestis ar prašysite verstis turimos trupės pajėgomis? Ar ketinate kviesti spektaklių statytojų iš užsienio?

5. Ar reikalingas teatrui etatinis vyriausiasis režisierius, nuolat prižiūrintis anksčiau pastatytus spektaklius? Ar ieškosite tokio žmogaus, jeigu jo šiuo metu teatre nėra?

6. Ar pritariate teiginiui, kad geros rinkodaros bei reklamos pastangomis kiekvieną spektaklį įmanoma paversti publikos geidžiamu? Ar regite šios srities neišnaudotų rezervų savajame teatre?

Tomas Juočys (38 m.), Klaipėdos dramos teatro vadovas

T.Juočys 2009–2011 m. buvo Klaipėdos dramos teatro vadovo pavaduotojas, 2011–2015 m. dir­bo Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadovu. Kon­kursas į Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas surengtas po to, kai 2015 m. kovo pabaigoje mirė Gediminas Pranckūnas, vadovavęs teatrui nuo 2001 m.

1. Trys dalykai – tai repertuaras bei jo formavimas, teatro valdymo struktūra ir aktorių trupės sudarymo procesas.

Repertuaras būdavo sudaromas chaotiškai, neatsižvelgiant į šiandienos aktualijas, poreikius, nesigilinant į pasirenkamą dramaturginę medžiagą. Tam darė įtakos ir scenos neturėjimas, ir neveikli teatro meno taryba. Nors ji turėjo tik patariamąjį balsą, jai priskirtos funkcijos formuojant repertuarą vis dėlto buvo per menkos. Šiandien renkamės kitą būdą: į meno tarybą įtraukėme du narius, kurie nėra teatro darbuotojai, – Leonidą Donskį ir Oskarą Kor­šu­novą. Tai padės išvengti savikritikos nebuvimo. Me­no tarybos posėdyje vasarį diskutuosime apie siūlomas pjeses bei jų režisierius ir atsirinksime pagrindinius „taikinius“, dėl kurių teatro vadovas tarsis penkeriems metams į priekį. Jei susitarti nepavyks – meno taryba svarstys, kuo užpildyti susidariusias spragas.

Teatro valdymo struktūrą anksčiau sudarė trys padaliniai: meno, finansų ir ūkio. Pirmieji du abejonių nekėlė, tačiau ūkio ir bendrųjų reikalų padalinys buvo gremėzdiškas ir nelankstus. Jį keisime sukurdami kelis papildomus padalinius. Meno vadovo žinioje bus aktorių trupė ir literatūrinė dalis. Šiai teks prisiimti ir rinkodaros funkcijas, tam bus priimti trys vadybininkai. Jau įsteigtas atskiras technikos padalinys, kuriam priklauso apšvietimo, garso, scenos ad­ministravimo, operatorių, pastatymų dalies tarnybos. Technikos vadovo pozicija valdymo struktūroje prilyginama direktoriaus pavaduotojui.

Teatro trupę šiandien sudaro 31 aktorius. Tai optimalus skaičius, tačiau bėda, kad trupę sudaro trijų specialiai Klaipėdos dramos teatrui parengtų kursų absolventai. Taigi turime trijų kartų aktorius, tarp kurių plyti amžiaus duobės, ir visišką konkurencijos trūkumą. Todėl atsisakome šios sistemos ir kasmet stengsimės prisivilioti po vieną du jaunus talentingiausius aktorius iš visos Lietuvos.

2. Metų pradžioje numatyta pradėti statyti italų dramaturgo Eduardo de Filippo pjesę „Kalėdos Kupjelų namuose“ (rež. Povilas Gaidys). Šio spektaklio pristatymas P.Gaidžiui taps savotišku „nusilenkimu“ Klaipėdos publikai prieš baigiant aktyvų darbą teatre.

Iki vasaros vidurio turėtume pakviesti į Slawomiro Mrožeko pjesės „Pono Ohėjaus kankinystė“ premjerą. Ji pasirinkta kaip atsvara klasikiniam repertuarui. S.Mrožekas – vienas garsiausių Europos absurdistų, o spektaklį statysiantis režisierius Darius Raba­šauskas mėgsta absurdo dramaturgiją ir pamažu „auga“ mūsų teatre.

Rugsėjo mėnesį publikos lauks amerikiečių dramaturgo Don Nigro „Paolas ir Frančeska“. Tai šiuolaikinė Dante’s interpretacija, juodoji komedija, kurią pasiūlė režisierius Jonas Vaitkus. O 2016-uosius turėtume užbaigti Gintaro Grajausko pjese  „Pašaliniams draudžiama“, kurią, skatindamas lietuvišką dramaturgiją, užsakė pats teatras. Spektaklį statys O.Koršunovas, kuris buvo „taikinys Nr. 1“ ieškant režisieriaus naujai G.Grajausko pjesei.

Turime tikslą rudenį sukurti ir spektaklį vaikams. Kol kas nesame tikri dėl pjesės ir autorių, tačiau atrodo, kad tai bus „Piteris Penas“. Svarstome, kad spektaklį režisuoti galėtų choreografė Agnija Šeiko.

Taip pat žadame statyti Ksenijos Dragunskajos pjesę „Miesto teatras“, kurią turėtų režisuoti svečias iš Maskvos Andrejus Liubimovas. Tačiau šiandien dar nesame visiškai patenkinti specialiai mūsų teatrui sukurta pjese ir nežinome režisieriaus sprendimo, rakto šiai medžiagai atverti.

3. Klaipėdos dramos teatrui natūraliai nebus sunku gerinti lankomumo rodiklių: neturėdami savo scenų, pastaruosius trejus metus rodėme kritiškai mažai spektaklių – vos 100 per metus. Ir vidutinės mūsų metinės pajamos sudarydavo tik 100–120 tūkst. eurų. Šiais metais planuojame rodyti 165 spektaklius, kuriuos stebės vidutiniškai po 300 žiūrovų (vertinant ir mažesnes sales). Taigi iš bilietų pardavimo tikimės surinkti 240 tūkst. eurų.

Stengsimės repertuaro neorientuoti į komercinę sėkmę. Tam ir pasitelkiame vadybininkus, kad skatintume gerų produktų pardavimą. Mano manymu, valstybės kultūros politika remiasi biudžetiniais teatrais, gaunančiais tam tikrą garantuotą finansavimą, todėl šie privalo likti ištikimi profesionalaus scenos meno misijai.

4. Klaipėdos dramos teatras neišsivers be kviestinių aktorių, tačiau jų skaičių ribosime. Prieš įdarbinant aktorių trupėje galima jį išbandyti pagal autorinę sutartį – tuomet atsirandanti konkurencija verčia pasitempti ir kitus trupės narius.

Į Klaipėdą būtinai kviesime režisierių iš užsienio. Jau dabar deramės su Lenkijos, Latvijos režisieriais. Turime nusižiūrėję statytojų, jau kūrusių spektaklius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tikslas – pasiūlyti publikai pačius geriausius žinomus arba ne­žinomus, bet perspektyvius kūrėjus.

5. Klaipėdos dramos teatras šiuo metu turi etatinį režisierių. Ateityje jo pareigybės neliks, todėl daugiau funkcijų gaus teatro meno vadovas. Kadangi mano išsilavinimas – vadybinis, spręsdamas meno klausimus ketinu kliautis juo.

6. Rezervų yra, todėl stipriname rinkodaros skyrių, kurio anksčiau apskritai nebuvo. Turime kiekvieną mūsų premjerą pateikti lyg įvykį, kurį praleidęs žiūrovas jaustųsi likęs užribyje. Tačiau kartu reikia vertinti savo žiūrovą, tikėti jo išprusimu ir nebandyti jo apgaudinėti.

Jonas Sakalauskas (33 m.), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas

2010 m. baigė operinio dainavimo magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Virgilijaus Noreikos dainavimo klasėje. 2012 m. įsteigė viešąją įstaigą Baltijos kamerinį operos teatrą, prodiusavo jos spektaklius ir koncertus. Organizavo baroko operos kursus Kražiuose. 2015 m. inicijavo ir įgyvendino trumpametražių miuziklų festivalį M-FEST.

1. Nenorėčiau vartoti žodžio „netenkino“. Paminėčiau tris sritis, kurioms šiais metais bus su­teik­­tas didesnis dėmesys: vidinė bei išorinė komunikacija, orkestro sustiprinimas ir projektinė veikla.

Pradėsime nuo vidinių diskusijų apie informacijos srautų paskirstymą, po to teiksiu komunikacijos optimizavimo planą. Kadangi iki šiol negyvenau uostamiestyje, informacija apie Klaipėdos muzikinio teatro veiklą manęs praktiškai nepasiekdavo nei tiesioginės reklamos kanalais, nei viešųjų ryšių žinutėmis. Taigi daugiau dėmesio skirsime reklamai, kuri pasiektų visos Lietuvos kultūros vartotojus.

Klaipėdos teatras šiuo me­tu neturi iki galo sukomplektuoto simfoninio orkestro. Trūks­ta muzikantų, trūksta nuo­­­seklios veiklos. Viena svarbiausių užduočių – pritraukti nau­jų orkestrantų, kurie leistų kolektyvui tobulėti.

Projektinė veikla – sritis, tei­kianti rezervinių galimybių plė­toti teatro veiklą. Manau, to­kio masto valstybinis teatras privalėtų mažiausiai padvigubinti esamą paraiškų kiekį ir taip užsitikrinti galimybę gauti papildomų lėšų.

Tačiau visa tai – tik būtinos priemonės, o teatro šerdimi išliks jo kūrybinė platforma.

2. Tikrai statysime amerikiečių kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklą „Boni ir Klaidas“, Gio­vanni Batistos Pergolesi operą „Liveta ir Trakolas“. Kitos premjeros dar nepatvirtintos.

3. Nevadinčiau to laviravimu. Tiesiog turi būti pragmatiškai apskaičiuotas balansas, kiek reikia pritraukti žiūrovų, uždirbti pinigų ir kartu plėtoti veiklą, atspindinčią Kultūros ministerijos patvirtintus nuostatus. Iš principo – kuriozinė situacija: valstybinis teat­ras privalo atlikti kultūrinę misiją, lavinti žiūrovą ir kartu užsidirbti pinigų. Realybėje toks modelis Lietuvoje pasiteisina tik nacionaliniuose teatruose.  Visiems kitiems neišvengiamai tenka griebtis žiūrovų pamėgtos „Urvinio žmogaus“ tipo teatro kalbos, kar­tu nepamirštant vieno kito kritikų pagarbą pelnančio tikros kūrybos spektaklio. Tikiuosi, į renovuotą Klaipėdos muzikinį teatrą ateityje įžengsime jau atsikratę dvilypio repertuaro formavimo modelio.

Šiuo metu teatro lankomumas yra 65 proc. Ma­­nau, Klaipėdoje tai neblogas rezultatas. Po metų laukiame rekonstrukcijos pradžios, taigi svarbiausias tikslas bus išlaikyti dabartinį rodiklį, kai spektakliai bus rodomi skirtingose erdvėse.

4. Be kviestinių dainininkų neišsiversime. Tar­si­mės su spektaklių statytojais, kad būsimose premjerose vietos rastų ir trupės nariai, ir tie atlikėjai, be ku­rių režisieriai ar dirigentai neįsivaizduoja savo pa­statymo. Numatome kviestis spektaklių kūrėjų iš užsienio.

5. Mūsų teatras turės vyriausiąjį režisierių, nes reika­­lingas kompetentingas asmuo, galintis prižiūrėti spektaklius. Pastebiu, kad režisieriaus asistentams ne vi­suomet tai pavyksta, o tuomet spektakliai ilgainiui pra­randa „sukibimą“.

6. Žinoma, rinkodara ir reklama yra labai svarbu, tačiau pateiktą teiginį formuluočiau truputį kitaip: ne rinkodara ir reklama turėtų pritraukti žiūrovų į sales ir padaryti spektaklį geidžiamą. Spektaklis sa­vai­me tampa publikos geidžiamas arba ne, o reklama ir rinkodara jam arba padeda, arba pakenkia. Jų efek­tas bet kuriuo atveju tėra trumpalaikis. Siekiant ilgalaikių rezultatų schema turėtų būti tokia: meninė idėja – pastatymo kokybė – publikos edukacija – rinkodara ir reklama – nuolatinis publikos srautas.

Daiva Baltūsytė-Len (37 m.), Vilniaus mažojo teatro vadovė

Vilniaus mažajame teatre dir­ba nuo 2012 m. Nuo 2014 m. rugsėjo, pasitraukus ankstesnei vadovei Gretai Cholinai, buvo laikinoji teatro vadovė.

1. Man suteikta galimybė va­­dovauti teatrui, kurį prieš 25-erius  metus sukūrė ir iki šiol tebekuria teatro mohikanas Rimas Tuminas. Teatre dir­ba išskirtinės asmenybės, todėl būsiu laiminga, jeigu ateinančius penkerius metus galėsiu būti naudinga šiam kolektyvui.

2. Šiais metais Vilniaus ma­žojo teatro žiūrovai bus pa­kvies­ti į tris premjeras. Ba­lan­džio mėnesį naują kūrybinį dar­bą pristatys režisierius Ar­tūras Areima, pasirinkęs klasikinę Friedricho Schillerio pjesę „Marija Stiuart“. Rudenį planuojame pristatyti Gabrie­lės Tuminaitės režisuotą spektaklį pagal specialiai Vilniaus mažajam teatrui į lietuvių kalbą išverstą Alfredo de Mus­set kūrinį „Fantazijus“.

O spektaklį pagal ypač retai Lietuvos teatre statomą George’o Gordono Byrono misteriją ketina pristatyti teatro aktorius Tomas Rinkūnas kartu su jaunosios kartos kolegomis.

3. Visada norisi rasti aukso vidurį – pasiūlyti aukštos kokybės spektaklių ir matyti pilną žiūrovų salę. Kaip pavyzdį galiu paminėti „Madagaskarą“. Tai vienas lankomiausių teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo Vilniaus mažojo teatro fojė 2004 m.

Per vienuolika metų į „Madagaskarą“ teatras parda­­vė daugiau kaip 50 tūkst. bilietų ir uždirbo 640 tūkst. eurų. Spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuo­se Lie­tuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Aus­tri­­joje, Belgijoje, Suo­mijoje, Serbijoje, Rusijoje, Len­ki­joje. Jo žavesys ne­blėsta, lankomumas nemažėja, į „Ma­dagaskarą“ va­žiuoja moksleivių ir pedagogų gru­pės iš visos Lietuvos. Ką tik lankėsi prodiuseriai iš Izraelio ir Rusijos, kurie šiuo spektakliu buvo sužavėti, todėl turėtume sulaukti kvietimo į gastroles. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kad ge­ras produktas gali būti komerciškai sėkmingas.

4. Neseniai vykusią režisierės G.Tuminaitės premjerą „Bedalis ir labdarys“ teatras kūrė kartu su kviestiniais aktoriais. O štai į „Marijos Stiuart“ repeticijas A.Arei­ma pakvietė išskirtinai mūsų teatro aktorius. R.Tumino spektaklyje „Minetis“ pagrindinį personažą pas­ikeisdamas su Arvydu Dapšiu kuria ir Vladas Bag­do­nas, debiutuojantis mūsų scenoje. Taigi smagu, kai re­žisieriai duoda darbo mūsų trupės aktoriams, bet įdo­mu sulaukti ir kviestinių aktorių, kurie praturtina repertuarą.

5. Mūsų teatre vyriausiojo režisieriaus pareigas da­linasi meno vadovas R.Tuminas, jo pavaduotoja G.Tu­­minaitė ir meno taryba, kurioje – Vytautas Rum­šas jaunesnysis, Jokūbas Bareikis, Jūratė Mi­ka­liū­nienė, T.Rinkūnas, Daumantas Ciunis, Ingrida Ragelskienė ir kt. Daugelį teatro spektaklių nuolat prižiūri juos kū­rę režisieriai, taigi papildomo vyriausiojo režisieriaus etato neplanuojame.

6. Vienas pirmųjų darbų, kurių ėmiausi tapusi teatro vadove, – reklamos skyriaus pertvarka, naujų spe­cialistų paieška ir atranka. Tikiu, kad pokyčių šioje sferoje tikrai bus. Ir juos tikrai pajus žiūrovas. O gal jau ir jaučia.

Rudenį išbandėme naują ekskursijų modelį – at­vėrėme teatro duris privatiems gidams, kurie įtraukia mūsų teatrą į savo ekskursijų programą. Suteikiame galimybę daugiau sužinoti apie legendinį pastatą, jo istoriją, čia dirbusius garsius žmones.

Norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, jog bū­tent šiame pastate (Gedimino pr. 22) M.K.Čiurlionis 1909 m. nutapė didžiausią savo darbą – scenos uždangą.

Jurga Knyvienė (41 m.), Kauno kamerinio teatro direktorė

2006 m. VDU baigė teatrologijos magistro studijas. 2004–2012 m. dirbo Kauno valstybinio dramos teatro va­­­­dy­bininke-atstove spaudai. 2011 m. organizavo „Žal­­girio“ arenos atidarymo ren­­­­ginius. 2012–2015 m. bu­vo VDU teatro administratorė.

1. Nebuvau susipažinusi su ankstesne šio teatro veiklos praktika, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą.

2. Dar prieš mano pasirodymą sudarytą kūrybinę programą bandysiu papildyti jaunesnei publikai skirtais renginiais. Tur­būt visų Lietuvos teatrų gal­­­vos skausmas – paaugliai: kaip atkreipti jų dėmesį ir rasti kontaktą? Bandysime pasitelkti psichodramos, paauglių psichologijos, sociologijos, kultūrinės antropologijos specialistus. Žodžiu, ieškosime ne tiek madingos raiškos priemonių, kiek komunikavimo būdų.

3. Komerciškai sėkmingas yra tas repertuaras, kurį su­daro kokybišką komunikaciją su publika užmezgę spek­takliai. Jei socialinis teatro ryšys su publika yra brandus, tai ir repertuaras parenkamas tinkamai. O jei ge­rą eksperimentinį-laboratorinį ar aštrų socialinį-po­litinį teatrą rodysi komedijos ar psichologinio teatro gerbėjui, meninė branda nepadės. Ir tai reikš ne prastą publikos skonį, o tik tai, kad neteisingai nurodei „aprangos kodą“ arba supainiojai „meniu“. Nes kultūra ypač jautri rinkodaros netikslumams.

4. Trupės uždarumo klausimas yra gana sudėtingas. Istoriškai jį paveldėjome iš tokios sistemos, kuri nebegali veikti dabartinėmis sąlygomis. Mažai kas benori būti užsidaręs ir priklausyti vienai siaurai bendruomenei – tai beveik neįmanoma. Todėl natūralu, kad biudžetiniuose teatruose jau seniai vyksta apykaita tarp kviestinių ir etatinių aktorių, vaidinančių ir kituose teatruose. Jau vien todėl, kad režisieriai taip pat nesėdi viename teatre. Paskui juos neretai migruoja „jų aktoriai“, prisideda naujų, randasi nauji kūrybiniai ryšiai. Teatras niekada nebestovės vietoje, todėl biurokratinis požiūris į teatro trupę kaip į etatinių pareigybių eilutę – anachronistinis.

Tačiau šiurkštus socialines garantijas tokiai nestabiliai profesijai suteikiančio modelio griovimas būtų laukinio kapitalizmo požymis. Būtinas alternatyvių modelių kompleksas, reaguojantis į šiuolaikines kūrybinių ryšių formavimosi schemas, t.y. mobilumo programos, rezidencijos.

Kodėl šių modelių nepritaikius ministerijos ar sa­vivaldybių pavaldumo lygiu? Juos bent iš dalies in­tegravus į tarptautinius tinklus natūraliai atsirastų ir statytojų iš užsienio – ne dirbtinai prikviestų, o už­mez­gusių dialogą, radusių bendrų tikslų su mūsų ak­toriais.

5. Savo kūrinį prižiūrėti turėtų pats kūrėjas, o jo nesant – gerai jo kūrybos specifiką išmanantis jo patikėtinis ar mokinys. Tai autorinių ir gretutinių teisių, o ne etatinių pareigybių objektas. Nėra nieko blogiau, kai be autoriaus priežiūros reanimuojamas jo spektaklis. Kita vertus, galbūt istorinių spektaklių re­kons­trukcija yra dar viena, kol kas neišnaudota kū­ry­binių industrijų sritis? Jausdami nostalgiją savo teatro istorijai, turbūt galėtume galvoti ir apie rekonstrukcinių metodų plėtojimą. Vis dėlto manau, kad vienas ža­viau­sių teatro bruožų yra jo „čia ir dabar“ – mo­mento kibirkštis, kurią įskelia kūrėjų ir publikos susitikimas. Tai nerekonstruojama.

6. Pagrindinė ir turbūt es­minė kultūros vadybos funkcija yra kiekvienam kūriniui, pro­­­jek­­tui, programai rasti bū­tent jos publiką. Nesvarbu, ar tai fes­­tivalinis projektas, ar lo­ka­laus po­būdžio teatro kūrinys, skir­­tas konkretaus mentali­­teto žmo­­nėms. Kauno kamerinis teat­ras istoriškai turėjo su­­for­mavęs sa­vą publikos ratą, ati­tinkantį jo repertuarinę kryp­tį. Ta­čiau keičiantis kultūriniam kon­tekstui ir nelikus teat­rą su­for­­mavusio ly­­derio ten­ka ieškoti ne tik nau­jo sambūvio su pu­bli­ka, bet ir naujos teatro tapatybės.

P.S. Tikriausiai pasigedote Panevėžio J.Miltinio dramos teat­ro naujojo vadovo Lino Zaikausko atsakymų. Iš Pa­nevėžio tesulaukėme paaiškinimų, kad jų teatras – di­džiausias šalyje, jo direktorius – labiausiai užsiėmęs iš visų direktorių ir pirmuosius komentarus spau­dai, tarsi koks ministras ar valstybės prezidentas, su­gebės pateikti tik po 100 darbo dienų. Ką gi, ir „didžiausiems“ linkime sėkmės Nau­jaisiais.

Gegužę Vilniuje – “Hamletas” iš Shakespeare’o “Globe” teatro, tarptautinis universitetų teatrų forumas ir tarptautinis teatro debiutų festivalis “Tylos!”

Netrukus vilniečiai turės puikią progą susipažinti, kur link juda jaunasis pasaulio teatras. Jau šį sekmadienį Lietuvos sostinėje prasidės savaitę truksiantis tarptautinis universitetų teatrų forumas, kuriame su savo spektakliais svečiuosis Valifildo koledžo (Kanada), Santjago de Kompostelos universiteto (Ispanija), Karališkojo Lježo universiteto (Belgija), Valstybinio S.A.Gerasimovo kinematografijos universiteto (Rusija), Romos teatro akademijos “Sofia Amendolea” (Italija) ir Baltarusijos valstybinės menų akademijos trupės.
O gegužės 20-ąją Vilniaus mažajame teatre prasidės kitas, iš esmės irgi studentiškų teatrų festivalis “Tylos!”, kuriame šalia Lietuvos jaunimo išvysime vaidinant nepriklausomą “Dirty Deal” trupę iš Rygos, praėjusį rudenį viešėjusią Baltijos šalių dramaturgijos festivalyje Kaune, ir universalios britų scenos menininkės Tamar Broadbent monospektaklį.
Tačiau didžiausio dėmesio turėtų sulaukti Londono Shakespeare‘o “Globe” teatro viešnagė su “Hamletu”. Juk įdomu ne tik pamatyti, kaip šiandien nemirtingąjį veikalą interpretuoja paties Williamo Shakespeare’o 1599 m. įkurto teatro trupė, bet ir palyginti jį su dviem Lietuvoje puikiai žinomais Eimunto Nekrošiaus bei Oskaro Koršunovo pastatymais.
Tik derėtų nepamiršti, kad tradicijas gerbiantys britai iki šių dienų laikosi taisyklės vaidinti paprastoje, W.Shakespeare’o laikus primenančioje medinėje scenoje, pasitelkdami minimalų rekvizitą, t.y. be šiuolaikinio scenos apšvietimo ir kitų efektų. Todėl Vilniuje svečiai savo pasirodymą surengs viduramžių dvasia alsuojančioje LDK valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje. Vis dėlto žadama, kad pats spektaklis anaiptol nekvepės naftalinu, nestokos juodojo humoro ir jaunatviškos energijos.
Kartu tai bus puiki proga pagerbti praėjusį šeštadienį pasaulyje minėtas 450-ąsias didžiojo dramaturgo gimimo metines, kurių proga ir rengiamas ambicingų “Hamleto” pasaulinių gastrolių turas. Į Vilnių jis užsuks gegužės 20-ąją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kovui savo premjeromis bus sunku prilygti pirmiesiems metų mėnesiams, kada pasirodė pačios karščiausios juostos. Vis dėlto mėnesio gale kinomanus pradžiugins jau devynioliktą kartą vyksiantis „Kino pavasaris“.

Iš kovą kino salėse pasirodysiančių naujų juostų ryškiausi yra Andreso Muschietti režisuotas siaubo filmas „Mama“, Noamo Murro „300: Imperijos gimimas“, Peterio Bergo „Išlikęs gyvas“, Weso Andersono „Viešbutis „Grand Budapest“ ir Stepheno Frearso „Filomena“. Na, o vaikai būriais trauks į kompiuterinės animacijos šedevrą „Ponas Žirnis ir Šermanas“ bei „Tarzaną“.

Iš ko rinktis turės įvairaus skonio žiūrovai

Nors siaubo filmai priimtini ne kiekvienam žiūrovui, ispanų režisieriaus A.Muschietti „Mama“ sulaukė teigiamų atsiliepimų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Juosta giriama ir už gerą scenarijų, ir už sukurtą tokią atmosferą, kuri ne tik gąsdina, bet ir daro šį filmą vizualiai gražų.
Paminėsime tik tiek, kad istorija sukasi apie dvi mažametes mergaites, rastas miške, kurios, visų nuostabai, penkerius metus sugebėjo išgyventi visiškai vienos laukinėje gamtoje. Jas priglausti pasišauna jų dėdė ir jo žmona, siekiantys suteikti joms normalų gyvenimą. Vis dėlto tai ne laiminga istorijos pabaiga, o tik košmaro pradžia. Mergaitės slepia didelę ir baisią paslaptį: miške jos buvo anaiptol ne vienos, jas globojo kažkas, ką jos ir vadino „mama“. Ir toji “mama” nepakęs jokios konkurencijos, net jei reikėtų žudyti.
Buvęs krepšinio rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra ir mūsų krepšinio žvaigždynas Lietuvoje plačiai išreklamavo filmą “300″, pasakojantį apie spartiečių (graikų) ir persų mūšį Termopilų tarpeklyje. Šį mėnesį kino teatruose bus pradėtas rodyti šio filmo tęsinys – N.Murro režisuotas „300: Imperijos gimimas“. Jame vaizduojamas jūrų mūšis, nuo kurio priklauso Graikijos likimas. Graikų generolo Temistoklio (Sullivanas Stapletonas) vedami graikų kariai lemtingame mūšyje susidurs su persų pajėgomis, vadovaujamomis sudievinto persų vado Kserkso (Rodrigo Santoro) ir laivyno vadės Artemezijos (Eva Green). Tai įspūdingas daugiau nei dvi valandas truksiantis 3D reginys, sukurtas tokia pat stilistika kaip ir jo pirmtakas. Taigi galima laukti niūrios estetikos įstabios filmo aplinkos, daug efektų, įtaigaus filmo garso takelio.
Prie įtraukiančių juostų priskiriamas ir kino filmas „Išlikęs gyvas“. Jis pastatytas pagal tikrą istoriją, aprašytą profesionalaus kario Marcuso Luttrellio bestseleriu tapusioje knygoje, kurioje pasakojama apie nesėkmingą 2005 m. Afganistane vykdytą karinę operaciją „Raudoni sparnai“. M.Luttrellis išliko vienintelis gyvas iš pasiųstų keturių profesionalių karių, siekusių sugauti arba nužudyti vieną iš Talibano lyderių. Taigi istorija pati savaime vertinga, o kai ją dar režisuoja patyręs karinių dramų režisierius P.Bergas, galima tikėtis tikrai įspūdingo reginio.

Norintiems atsipalaiduoti

O štai filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ kvies pasijuokti. Šmaikšti ir intelektuali komedija stilingai atskleidžia viešbučio paslaptis bei intrigas. Veiksmas šiame filme sukasi apie viešbučio administratorių Gustavą (Ralphas Fiennesas), miegantį su beveik visomis savo klientėmis ir tampantį jų paslapčių patikėtiniu, o kartais net ir turtų paveldėtoju, bei apie jaunąjį viešbučio durininką, iš “meistro” besimokantį viešbučio gyvenimo „tiesų“. Vis dėlto tai viešbučio kasdienybė, o istorija prasideda tada, kai netikėtai dingsta brangus Renesanso epochos paveikslas, kurį susigrąžinti – viešbučio garbės reikalas.
Paminėtina ir tragikomedija „Filomena“, pasakojanti apie airės pensininkės (Judi Dench) ir ne pačius geriausius laikus išgyvenančio žurnalisto Martino Siksmito (Steve’as Cooganas) pažintį. Filomena, dar būdama paauglė, pastojo ir dėl to buvo išsiųsta į vienuolyną, o jos kūdikis atiduotas įvaikinti. Ji jo ieškojo bene pusę amžiaus, tačiau vis atsimušdavo į sieną ir likdavo nieko nepešusi. Taigi žurnalistas ryžtasi imtis šios istorijos ir padėti Filomenai. Paminėtina, kad šis filmas buvo teigiamai įvertintas tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, pelnė net keturis BAFTA, tris „Auksinių gaublių“ bei tiek pat „Oskarų“ nominacijų.
O veiksmo filmų gerbėjai dėmesį turėtų atkreipti į Luco Bessono prodiusuotą dinamišką trilerį „Trys dienos nužudyti“. Jame talentingas aktorius Kevinas Costneris atlieka buvusio CŽV žvalgybininko (valdžios samdomo žudiko), kurį kankina mirtina liga, vaidmenį. Liko paskutinė užduotis, kurią įvykdęs jis gali gauti vaistų, reikalingų pasveikti, tačiau jie gali sukelti haliucinacijas. Vis dėlto tai vienintelė išeitis, jei jis nori atnaujinti ryšius su dukra.

“Kino pavasaris”

Kovo 20 dieną ispanų režisieriaus Sebastiáno Lelio filmu „Glorija“ bus atidarytas jau devynioliktas “Kino pavasaris”. Filme “Glorija” „Sidabriniu lokiu“ 2013 m. Berlyno kino festivalyje apdovanota geriausia aktorė Paulina Garcia vaidina 58-erių Gloriją, savo brandžias dienas pavertusią vienu dideliu vakarėliu ir meilės paieškomis. Galiausiai sutikusi pagyvenusį vyriškį Rudolfą ji pradeda matyti santykių ateitį, tačiau viską sumaišo sužinotos jo paslaptys.
Atidarius festivalį rinktis, ką žiūrėti, tikrai bus iš ko. Festivalio metu vyks įvairios konkursinės programos. Tarkime, programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ bus galima pamatyti Rytų ir Centrinės Europos, taip pat Balkanų šalių režisierių filmų. Beje, joje bus galima išvysti ir lietuvišką juostą – Igno Jonyno „Lošėją“. Programa „Baltijos žvilgsnis“ pasiūlys naujų ir niekur anksčiau nerodytų (po 2013 m. sausio 1 d. išleistų) Baltijos jūros regiono režisierių tiek vaidybinių, tiek dokumentinių filmų. O trumpametražiai filmai varžysis net šešiuose konkursuose.
Būtent čia lietuviškų filmų gerbėjai galės tiesiog trypti iš džiaugsmo –  festivalyje bus surengta ne vieno lietuviško filmo premjera: tai Ernesto Jankausko „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, Vytauto Juozėno „Chronos ABC“, Tito Sūdžiaus „Drąsiausias žmogus pasaulyje“ ir „Sedžio“, Kęstučio Kuskio „Džanina“, Tado Vidmanto „Kadagio gatvė“ bei daugelis kitų. Be premjerų, bus galima pamatyti ir jau kurį laiką rodomus lietuviškus filmus, tokius kaip Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“, vasario gale pristatytas Mykolo Vildžiūno „Nesamasis laikas“, Agnės Marcinkevičiūtės „Vardas tamsoje“, Emilio Vėlyvio „Redirected/Už Lietuvą!“ ar Audriaus Juzėno „Ekskursantė“.
Norintys išvysti išskirtinius filmus galės rinktis iš “Festivalių favoritų”, “Kritikų pasirinkimo”, “Meistrų” ar “Metų atradimų” programų. O norintieji šiek tiek nestandartinio kino galės pasimėgauti filmais iš Amerikos nepriklausomo kino ar Naujojo Rusijos kino programų repertuaro, o gal net išbandyti ką nors iš kulinarinių filmų programos asortimento.

Miuziklas, barokinė opera, šokio spektaklis… Pavasaris teatruose prasidės su muzika.

Pradėkime nuo to, kad kovo viduryje savo pirmąją premjerą sostinėje ketina rodyti Baroko operos teatras, įsteigtas unikalaus balso solisto – kontratenoro sopranino Viktoro Gerasimovo iniciatyva. Specialiai išlavinti aukšti vyriški balsai buvo ypač populiarūs barokinėje muzikoje, kuri Lietuvoje nepelnytai primiršta, nors pasaulyje išgyvena atgimimą. Todėl solistams, gebantiems dainuoti barokinėse operose, darbo dažnai tenka dairytis užsienyje.
V.Gerasimovo Lietuvoje parengtų vaidmenų sąrašas – solidus, tačiau tik menka dalis spektaklių gali pasigirti nuolatiniu repertuaru. Viena retų išimčių – Gintaro Varno Nacionaliniame dramos teatre režisuotos Euripido „Bakchantės“, kuriose solistas pasirodo kaip Dainuojantis Dionisas. O kone didžiausias vaidmuo jam yra tekęs Baltijos kamerinio operos teatro statytoje Charles’io Gounod operoje „Faustas“, kurioje dainavo vien vyrai. V.Gerasimovas šiame spektaklyje pasirodė kaip Fausto nuviltoji Margarita.
V.Gerasimovo noras atlikti senovines operas sutapo su LDK valdovų rūmų kolektyvo siekiu gaivinti barokinės muzikos tradicijas, todėl pirmoji Baroko operos teatro premjera bus pristatyta šių rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje. Kartu debiutuos ir Baroko operos teatro orkestras, kuriam vadovauja jaunas dirigentas Mantas Jauniškis.
Premjerai pasirinkta Georgo Friedricho Handelio oratorija „Prisikėlimas“, kuri simbolizuos tiek barokinės operos prisikėlimą Lietuvoje, tiek Valdovų rūmuose švenčiamas Užgavėnes ir Velykas. Juolab oratorija, pasakojanti apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą, pirmą kartą ir buvo atlikta 1708-ųjų Velykų sekmadienį. Vos dvidešimt trejų metų kompozitoriui šį kūrinį užsakė markizas Francesco Maria Ruspoli. Oratorijos, prilygusios operai, atlikimui specialiai buvo įrengta Bonelio rūmų Romoje salė ir scena, išspausdinta pusantro tūkstančio libreto egzempliorių. Tačiau monumentalus kūrinys užsitraukė tuometinio popiežiaus Klemenso XI nemalonę, todėl jau Velykų pirmadienį oratorija buvo atlikta atsižvelgiant į jo pareikštas pastabas.
Vilniuje skambėsiančioje oratorijoje, be paties V.Gerasimovo, dainuos sopranas Viktorija Miškūnaitė, mecosopranas Nora Petročenko, tenoras Mindaugas Zimkus ir neseniai “Operos švyturiu” apdovanotas bosas Tadas Girininkas. O daugiau apie paties kūrinio istoriją bus galima išgirsti prieš premjerą Valdovų rūmuose rengiamoje nemokamoje paskaitoje, kurią skaitys muzikologė Aleksandra Pister.

Atgyja klasikinės literatūros personažai

Tuo metu Kauno muzikiniame teatre skambės visai kito stiliaus melodijos. Čia triukšmingai debiutuos Franko Wildhorno miuziklas „Grafas Montekristas“ – vienas naujausių šio amerikiečių kompozitoriaus sceninių veikalų, parašytas pagal to paties pavadinimo Alexandre’o Dumas (tėvo) romaną. Pirmąkart jis buvo atliktas 2009 m. Šveicarijoje, Sankt Galeno teatre. Būtent iš jo kauniečiai įsigijo išskirtines miuziklo pastatymo lietuvių kalba ir viešo atlikimo autorių teises. Miuziklo realizacija Kauno scenoje būtų antroji „Grafo Montekristo“ pasaulinė premjera.
Miuziklo librete, kurį sukūrė Jackas Murphy, išlieka pagrindinės populiariojo A.Dumas romano siužetinės linijos. Kai kurių veikėjų atsisakoma, kai kurie pakeičiami ar įgyja naujų bruožų, tačiau išlieka esminės kūrinio linijos – meilė, išdavystė, teisingumo siekis ir kerštas kaip bausmės įrankis.
Pagrindinį grafo Montekristo vaidmenį kuria Jeronimas Milius, Raimondas Baranauskas ir Ramūnas Urbietis, jo mylimosios Mersedesos vaidmeniui ruošiasi Karina Krysko ir Kristina Siurbytė.
Klaipėdos muzikinis teatras irgi nudžiugins neeiline premjera – šokio spektakliu, kuriamu pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Libretą šokio spektakliui pagal klasiko kūrinį parašė Birutė Mar, scenoje išvysime visus pagrindinius romano veikėjus: Liucę, Auksę, Baronienę ir, žinoma, kunigu ketinusį tapti Liudą Vasarį. Šiuos vaidmenis kuria gerai žinomi uostamiesčio trupės šokėjai: Aušra Krasauskaitė, Inga Briazkalovaitė, Beata Molytė ir Aurelijus Liškauskas, kuris yra ir spektaklio choreografas.
Kiekviena atskira vaidinimo scena – lyg Liudo Vasario laikomos gyvenimo mišios, atmintyje prikeliančios lemtingiausių jo pasirinkimų epizodus. Pagrindinio veikėjo vidinius prieštaravimus siekiama perteikti ne žodžiais, bet kūno kalba.

Dailininkė - M. Šiaulytytė

Šiaip ar taip žiūrėsi, lietuviškais muzikiniais teatro veikalais nesame lepinami. Kas iškyla atmintyje iš pastarojo penkmečio? Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Veronika“ ir baletas „Čiurlionis“, keletas kitų kompozitorių parašytų operų bei operėlių vaikams.
O apie tai, kad Onutė Narbutaitė rašo operą Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, kalbėta jau irgi gerą penkmetį. Ir štai pagaliau – artėjantis vasaris žada neapvilti.
Ilgai lauktoji vadinasi „Kornetas“ ir tai – pirmoji pripažintos simfoninių ir oratorinių kūrinių autorės opera. Dviejų veiksmų, skirta devyniems solistams, chorui ir orkestrui. Įkvėpta Rainerio Maria Rilke’s poemos „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“, kurią, išleistą dar 1906-aisiais, kareiviai mielai skaitė abiejose Pirmojo pasaulinio karo fronto pusėse. O patį poetą savo ruožtu įkvėpė kuklus įrašas šeimyninėje kronikoje apie tolimo giminaičio mirtį karo lauke, patyrus pirmą meilės naktį.
Pasak O.Narbutaitės, „Kornetas“ nėra tiesioginis R.Maria Rilke’s teksto perdainavimas, greičiau – sakmės interpretacija. Į siužetą įsiterpia ir Korneto sapnai, kuriems pasitarnavo kitų rašytojų – Oskaro Kokoschkos, Georgo Traklio, Charles’o Baudelaire’o, Oskaro Milašiaus, Johanno Wolfgango Goethe’s, Paulio Celano bei Jacques’o Prévert’kūrinių eilutės.
Režisierius Gintaras Varnas, padedamas Juozo Statkevičiaus kostiumų meno, scenoje kurs dviejų skirtingų laikmečių pasaulius – praeito amžiaus pradžios secesijos ir septynioliktojo amžiaus baroko.
Operoje dainuos visas būrys jaunų solistų, sustiprintų keleto patyrusių meistrų. Korneto vaidmuo patikėtas Tomui Pavilioniui ir Mindaugui Zimkui, generolo – Tadui Girininkui ir Liudui Norvaišui, poeto Rilkės – Eugenijui Chrebtovui ir Jonui Sakalauskui.

Apie Sausio barikadas – kitaip

„Kornetas“ vasario repertuaruose nesijaus vienišas, nes nacionalinių veikalų jame apstu. Kone „tamsiausias arkliukas“, iš kurio nežinia ko laukti – jaunos dramaturgės Godos Dapšytės pjesė „Barikados“ Nacionaliniame dramos teatre. Ji žada naujai pažvelgti į 1991 m. sausio įvykius – akimis kartos, kuri pati vaikystėje regėtų barikadų vaizdą menkai tepamena. Kovų už Nepriklausomybę metu spektaklio kūrėjai buvo pradinių klasių moksleiviai, o kai kurie net nelankė mokyklos. Todėl jiems teko nemenkai pakiloti archyvus, ieškant iškalbių tuometinių įvykių detalių. Anot dramaturgės, stengtasi suformuoti tam tikrą faktų biblioteką, kuriai per repeticijas ieškota ne tiek dokumentinio, kiek emocinio tikslumo. Nagrinėdami Sausio įvykius, spektaklio kūrėjai siekia suvokti, kokį vaidmenį jie vaidina šiandieniniame gyvenime.
„Teko girdėti, kad Lietuvoje yra žmonių, sakančių, kad ne dėl tokios Lietuvos jie kovojo. Kuriu šį spektaklį tam, kad išsiaiškinčiau, dėl kokios gi Lietuvos kovojo lietuviai“, – atskleidžia „Barikadų“ režisierius, tos pačios kartos latvių teatralas Valteris Silis. Jis sėkmingai dirba dviejuose nepriklausomuose teatruose („Dirty Deal“ ir Gertrūdos gatvės teatre), kartais kviečiamas režisuoti spektaklių ir Latvijos nacionaliniame teatre. O „Barikadų“ vaidmenis kuria režisieriaus ir dramaturgės bendraamžiai, jau spėję tapti naująja Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro „varomąja jėga“: Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė ir Toma Vaškevičiūtė.
Prieš aštuoniolika metų pirmą kartą „palytėjusi žemę“ tame pačiame Nacionaliniame dramos teatre, vasarį žada atgimti Sauliaus Šaltenio pjesė „Lituanica“, skirta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą. Tiesa, šįkart pjesės veikėjai lietuviškais vardais į žiūrovus prabils rusiškai, nes naująja „Lituanica“ skrydžio aikštele taps Rusų dramos teatras, o pirmąjį S.Šaltenio pjesės režisierių Rimą Tuminą pakeis Jurijus Popovas.

Pro rakto skylutę – į ateinančių metų premjeras Vilniuje ir Kaune.

Nacionalinis dramos teatras pirmąjį 2014-ųjų pusmetį žiūrovus žada pakviesti į tris premjeras. Vasarį bene labiausiai intriguojanti sezono afiša kvies sugrįžti į 1991-ųjų sausio „Barikadas“, kurias tuomet dar vaikais lakstę trisdešimtmečiai spektaklio kūrėjai – dramaturgai Goda Dapšytė, Janis Balodis ir režisierius Valteris Silis patys pamena miglotai. Užtat jiems įdomu patyrinėti, kaip per porą dešimtmečių keitėsi jų požiūris į išgyventus įvykius, pasvarstyti, kokia istorija naudingesnė tautų raidai: idealizuota legenda ar nenušlifuoti faktai.
Visoms trims Baltijos šalims būdinga idealizuoti savo praeitį, nesvarbu, ar tai būtų tarpukaris, ar atgimimo laikotarpis, kuris laikomas Baltijos šalių vienybės aukso amžiumi. Deja, šiandien savanaudiškos interesų kovos tarp Baltijos tautų jau gerokai daugiau nei vienybės, o nesutarimų – daugiau nei tarpusavio pasitikėjimo. Lietuviška-latviška spektaklio komanda, pasiremdama dokumentine medžiaga, ieškos atsakymų, kaip tai galėjo įvykti. Spektakliui kūrėjai pasitelkė tos pačios trisdešimtmečių kartos aktorius – Elzę Gudavičiūtę, Moniką Vaičiulytę, Tomą Vaškevičiūtę, Tadą Gryną, Martyną Nedzinską, Marių Repšį ir Ainį Storpirštį.
Kovą Gedimino prospekto pradžioje esantis teatras vaikus ir paauglius pakvies į novatoriškų meninių sprendimų kupiną premjerą „Kosmosas+“. Kopenhagoje įsikūrusios grupės „Hotel Pro Forma“ įkūrėja dailininkė bei režisierė Kirsten Dehlholm, pati save vadinanti vaizdų kompozitore, Lietuvoje pirmąkart statys spektaklį jaunajai auditorijai. Ir jis tikrai bus apie kosmosą. Išmoningai derindami mokslinius faktus, planetų ir galaktikų nuotraukas, vaikų piešinius, šviesos efektus ir gyvai atliekamą elektroninę muziką, spektaklio sumanytojai žada įspūdingą reginį.
Kūrybinę spektaklio komandą sudaro teorinės fizikos specialistas, visata besidomintis vaizdų dizaineris, radijo bangomis valdomų mažųjų skraidyklių su įmontuotomis kameromis operatorius, gyvai grosiantys elektroninės muzikos didžėjai ir kt. Mokslinis spektaklis pasakos apie visatos amžių, kilmę, apie galaktikų ir mūsų saulės sistemos atsiradimą. Vaikai sužinos, kas yra žvaigždė, kometa, baltoji nykštukė, raudonoji milžinė, pulsaras, supernova, kas yra juodosios skylės ir tamsioji materija, o kas – kosminių mikrobangų fonas. „Sieksiu, kad bent vienas vaikas, išėjęs iš šio spektaklio, pasakytų: aš noriu tapti mokslininku“, – tvirtina režisierė K.Dehlholm.
Trečioji Nacionalinio dramos teatro premjera „Broken Heart Story“ neseniai jau buvo pristatyta Naujosios dramos dienose. Su lietuvių aktoriais šį pastatymą toliau tobulins pati pjesės autorė, suomių dramaturgė Saara Turunen. „Broken Heart Story“ – tai moters ir jos sielos, kurias vaidina skirtingos aktorės, istorija. Pagrindinė veikėja (akt. Rasa Samuolytė) – kritiškai vartotojiškos visuomenės atžvilgiu nusiteikusi ūsuota rašytoja, o jos siela (akt. Toma Vaškevičiūtė) – miela, švelni ir ištroškusi meilės Marilyn Monroe tipo būtybė. Ir menininkę, ir jos sielą varžo aplinkinio pasaulio nuostatos ir lūkesčiai. Abi jos siekia susijungti, tačiau tai įmanoma tik vaizduotėje, kai rašytoją aplanko įkvėpimas.
Žiūrint idėjiškai – jau šiek tiek apsamanojęs feminizmas, nepateikiantis žiūrovėms didelių staigmenų. „Savo pjesėmis nesistengiu provokuoti. Man kur kas svarbiau perteikti jausmus, patirtį ir pojūčius“, – teigia pati S.Turunen.
Lietuvos rusų dramos teatras vasarį turėtų parodyti „Demetrijų-Borisą Godunovą“ Friedricho Schillerio ir Aleksandro Puškino kūrinių motyvais. Spektaklį, kuris taps tarptautinės teatro laboratorijos dalimi, kurs keturi režisieriai, po švenčių suvažiuosiantys iš Italijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos ir Kanados.
Ne mažiau įdomi premjera laukia kovą, kai teatro vadovas Jonas Vaitkus pristatys Williamo Shakespeare’o “Karalių Lyrą”.

Prisikelia „Barbora Radvilaitė“

Nacionalinis Kauno dramos teatras pirmąjį pusmetį žiūrovus nudžiugins trimis premjeromis. Mūsų teatro ~enfant terrible~ Artūras Areima sutinka ukrainiečių literatūros ~enfant terrible~ Serhijų Žadaną, romano „Depeche Mode“ autorių, ir iš šių anarchistiškai nusiteikusių vyrukų susidūrimo turėtų rastis spektaklis „Kartu“. Pagrindines knygos idėjas taikliai apibūdina autentiška lozunginė citata: „Valstybė − pochuj, transnacionalinės korporacijos − pochuj, kapitalo susiliejimas − pochuj…“ Iš tiesų vardijimas gerokai ilgesnis, mat romano veikėjas sukūręs ištisą „permanentinio pochujizmo“ teoriją. O A.Areima – ne iš tų režisierių, kurie būtų linkę ieškoti padoresnių atitikmenų dramaturgo siūlomai frazeologijai.
Knygos veiksmas iš Charkovo persikels į neapibrėžtą posovietinę spektaklio erdvę, kartu atsisakydamas kai kurių iš daugybės joje pateiktų personažų. Tonacija – liūdna ir kartu juokinga, atspindinti paradoksų kupino laikmečio patirtį. „Gyvenimas – tarsi kosminė raketa: jei jau ten įlipai, sėdėk ir nieko nejudink, tiesiog būk pasirengęs staigiems savo gyvenimo pokyčiams“, – rašė S.Žadanas. Veikiausiai panašia instrukcija teks vadovautis ir būsimiems spektaklio žiūrovams. Pagrindinius vaidmenis režisierius patikėjo Vainiui Sodeikai, Tomui Rinkūnui ir Sauliui Čiučeliui.
Marius Macevičius po sėkmingos Pavelo Sanajevo apysakos „Palaidokite mane už grindjuostės“ interpretacijos Rusų dramos teatre („Prakeikta meilė“ buvo pastatyta 2010-aisiais) grįžta prie šio slidaus, puikios dramaturginės klausos reikalaujančio „cover“ žanro. Tik šįkart ėmėsi ne šiuolaikinės literatūros, o lietuviškos klasikos – Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“, kuris po dramaturgo intervencijos virsta „Rosa von Hochenberg“. Abu spektaklius sieja tas pats režisierius – Agnius Jankevičius, šiam pastatymui pasitelksiantis ne tik kauniečių trupės, bet ir VDU vaidybos kurso studentų pajėgas.
O vasarop Jonas Jurašas mėgins pasukti laiką atgalios ir dar kartą inscenizuoti Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“, kuri bus rodoma ne tik Kauno scenoje, bet ir Valdovų rūmuose. Spektaklis, 1972-aisiais virtęs sovietinės cenzūros persekiojimo auka, bet nepaisant to tvirtai įsirašęs Lietuvos teatro istorijon, po 42-ejų metų gaus antrojo kvėpavimo (gal verčiau sakyti – reinkarnacijos?) šansą. Įdomu, kas pakeis legendinę anų laikų Barborą – Rūtą Staliliūnaitę?

Vertiname sostinės teatrų spalio mėnesio premjeras.

Rudenį tampame azartiškais lošėjais, spardančiais nusigręžusio laiko kortas. Spardančiais be gailesčio, nes visos kortos ant žemės stalo – žymėtos. Žaidimas nesąžiningas, niekas nieko jame nėra laimėjęs. Ambicingas lošėjas trinktelėtų durimis taip, kad stalas sudrebėtų.
Bet šįkart – apie kitokias, teatro sezono kortas. Rugsėjis su Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ pakylėjo teatrinį žaidimą į tokias aukštybes, kuriose nepratusiam sunku išbūti: oras ten per skaidrus, per retas. Nori nenori turi leistis papėdėn, kad kada nors, jei ne šį, tai kitą sezoną, tenai sugrįžtum.
Spalis, bent jau Vilniuje, ir tapo tokiu nusileidimu – be ypatingesnių, kvapą atimančių viršukalnių, bet su plokščiomis, komfortiškomis, stalą primenančiomis aukštumomis. Jas pasiekus, būta daugiau tylos negu žodžių.

Kamerinis metaforų teatras

„Kur – Donelaitis? Kur – pjesė?“ – klausia įprasto „literatūrinio“ teatro adeptai po Rolando Kazlo spektaklio „Ne pagal šio pasaulio madą“. Juk ankstesni R.Kazlo savarankiški darbai dorai atiduodavo duoklę literatūrai: tiek Hermanui Melville’iui „Raštininke Bartlbyje“, tiek Antonui Čechovui „Palatoje“, ką jau kalbėti apie Vlado Šimkaus „Geležį ir sidabrą“, ištisai sudėliotą poetinio montažo principu. Žodis Rolandui scenoje visuomet buvo svarbus, kone svarbiausias, o čia vos kelios citatos iš sodrių hegzametrų styro.
Užtat apstu neslapstomų, sąmoningai afišuojamų „nekrošizmų“, tik jie – kito, kuklesnių ambicijų lygmens. Visko čia kelis kartus mažiau: virvių, žvakių, vandens, žolynų, popieriaus lapų, marškų, o ypač – veiksmo intensyvumo. Mažiau ir aktorių, taigi turime tarsi jaukų, „kamerinį“ E.Nekrošiaus teatro variantą, kuriame daugiau atlaidžios šypsenos, nei dramatiškos egzistencinės įtampos, o chorus ir kordebaletus atstoja kuklūs duetai. Bet žavus tas R.Kazlo nepretenzingumas, šiltas, naminis. Kaip ir jo nuolat triūsiantis, scenos kraštinėmis tarsi savo žemės riboženkliais rūpestingai žirgliojantis Donelaitis.
Spektaklio tonas sugriežtėja tik po basai poetą nuavusių Temidės svarstyklių scenos. Nusivylimas, nuovargis išvirsta svetimų nuodėmių vardijimu, judėjimą keičia sąstingis, atlaidumą – moralizavimas. Pavasariška šviesa belieka laiškuose ir poemose. Ir žemiškas poeto kovas – su dulkėmis, žiurkėmis, kandimis ir matininkais – stebėjusių žiūrovų atminty.

Nešokančio šokėjo godos

Gytis Ivanauskas po holivudinio-bolivudinio blizgesio, demonstruojamo Teatro arenoje, vėl pajuto norą išsikalbėti. Tik „Kavolių kabarete“ mintys apie meno prasmingumą liejosi polifoniškai, o štai spektaklyje „Programa. Apie prabangą ir bejėgiškumą“ – gyvos muzikos, kaip tolimos harmonijos galimybės, tepertraukiamu monologu. Na, ir dar Jeanu Lucu Lagarce’u, kurio mintys „inkorporuojamos“ paprastai, bet garbingai – skaitant atverstą knygą.
Betgi normalu, kad Menų spaustuvės premjeron užklysta žmonių iš Teatro arenos. Balsingosios Jazzu pasirodymas prieš koncertą jiems savaime suprantamas, o štai nešokantis G.Ivanauskas – akivaizdus nesusipratimas. Žvirblio dydžio akmenukas, kurį artistas tarsi atsiprašydamas spektaklio pradžioje iškrato iš bato, jiems ne argumentas. Ši publikos dalis iš savo cirpiančių mobiliųjų snaudulio atgyja tik tuomet, kai pamiršęs kojos skausmą spektaklio herojus vis dėlto ryžtasi trumpam, bet įspūdingam pasiutšokiui.
Tas herojus – vienišas artistas, vakarais virtuvėje besišnekučiuojantis su savo senu sakvojažu. Draugė kviečia juos abu į tolimąją Ameriką, bet… ant stalo tarp neapmokėtų sąskaitų guli vokas su medicininio tyrimo atsakymais, kurio artistas net nedrįsta atplėšti. Nujausdamas, kad voke – jo nuosprendis.
Šiose realybės dekoracijose belieka pasakoti istorijas, pavyzdžiui, apie bičių duonelę, kurios silpnam vaikui rekomendacijų klausanti mama sušėrė „kelis kepalus“, kol išsivystė stipri alergija. Todėl vietoj lemtingojo „būti ar nebūti“ dabar užtenka valiūkiškai savęs klustelėti: „O gal bičių duonelės?“
Vis dėlto jungiant atskiras istorijas scenoje neišvengta virtuoziško nuobodžiavimo: skirtingomis intonacijomis kartojant tam tikras frazes, nuolat ieškant joms tinkamiausios veido mimikos, atleidžiamos publikos dėmesio vadelės. Tik spektaklio kulminacija, vėlgi paremta J.L.Lagarce’u, galiausiai sumezga daug palaidų galų.

Tegyvuoja papai

Į „Domino“ teatrą užsukti susivilioju retkarčiais, kai premjeros žada šį tą daugiau nei įprastus seksualius šou. Tarkim, prieš porą metų Marcino Slawinskio režisuotos „Žirklės“ papirko nuosekliai apgalvotu prisiekusiųjų teismo žaidimu, demaskavusiu visuomenės nuosprendžių teisingumo iliuziją.
Spalio premjeroje „Paskolinkite tenorą“ matėme tą patį simpatišką, brodvėjinių hitų perkėlimo amatą profesionaliai įvaldžiusį lenkų režisierių, tačiau pjesė – tik eilinė situacijų komedija su lovomis, spintomis, persirengėliais ir atgijusiais numirėliais. Gyvų arijų, dėl kurių vienas iš vaidmenų patikimas profesionaliam tenorui, vos kelios, ir jos nepaverčia pusnuogių gražuolių kupino reginio kultūringesniu. Bent jau Deivido Norvilo, kurį teko matyti scenoje, vaidyba atitiko visus neįnoringus nuolatinės „Domino“ trupės standartus, o ši trupė puikiai suvokia, kam ir ką vaidina.
Todėl įdomiausi šiame teatre paprastai būna ne savo nuolatinius amplua eksploatuojančių senbuvių, o „priklydėlių“ parengti vaidmenys. Spektaklyje „Paskolinkite tenorą“ tokiu atklydėliu, aktoriniu meistriškumu pranokstančiu kolegas, tapo Algirdas Dainavičius, jautriai suvaidinęs senstantį geraširdį, bevalį, energingos žmonos lovoje beviltiškai spurdantį italų dainininką. Jei dar prisimintume mįslingą šio aktoriaus vaidmenį neseniai pasirodžiusioje kino juostoje „Vardas tamsoje“ – galėtume tvirtinti, kad profesiniu atžvilgiu jam šis ruduo ganėtinai sėkmingas.
Vis dėlto labiausiai „Domino“ teatre stulbina ne aktoriai, kurie sąžiningai atlieka savo darbą žanro nustatytuose rėmuose, o iš pažiūros kultūringa verslininkų bei valdininkų publika, dievinanti būtent tokius rėmus. Ji tyliai snūduriuoja pirmame veiksme, kol scenoje su atsargiomis erotinėmis užuominomis spėliojamas žodis iš raidės „p“, ir akivaizdžiai pabunda antrajame, kai tas žodis – „papai“ – demonstruojamas scenoje visa savo iškilia didybe. O po spektaklio sukelia ne mažiau didingas ovacijas, kurių nuoširdus entuziazmas pranoksta premjerinius aplodismentus Nacionaliniame dramos teatre. Ar verta stebėtis, kad priklydėlių „Domino“ scenoje regime vis dažniau?

Pirmosiose rudens premjerose – komplikuotos ir tragiškos meilės lygtys.

„Žmonės įpratę gražia muzika vadinti tą, kurią atpažįsta. Giuseppe Verdi operos „Ernani“ arijos nėra žinomos plačiajai publikai, tačiau muzika išties yra labai graži, melodinga, išraiškinga. Operos chorus mielai dainuoja net saviveikliniai kolektyvai – tokie jie populiarūs. Tačiau solistų arijos sudėtingos – plataus diapazono, yra labai žemų ir aukštų natų. Ne kiekvienas solistas valdo visą diapazoną“, – pristatydamas artėjančią Nacionalinio operos ir baleto teatro premjerą pasakoja vienas jai besirengiančių dirigentų Dainius Pavilionis.
G.Verdi „Ernani“ Lietuvoje stato prancūzų režisierius Jeanas Claude’as Berutti, jo tautietis scenografas Rudy Sabounghi ir dirigentas Giampaolo Bisanti iš Italijos. Premjera didžiausiame šalies teatre pradės šventinę G.Verdi savaitę, skirtą 200-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms.
Operos siužetas, pagrįstas Victoro Hugo drama, painokas. Veiksmas vyksta šešiolikto amžiaus Ispanijoje ir Vokietijoje. Pagrindinis veikėjas – plėšikas Ernani. Jis myli Elvyrą, didiko Silvos dukterėčią, kurią šis nori vesti. Elvyrą myli ir Don Karlas – būsimasis imperatorius Karolis V, tačiau mergina savo širdį atiduoda jaunajam plėšikui. Finale jie susituokia, bet garbės priesaika varžovui Silvai priverčia Ernanį mirti.
„Kadangi operoje veikia viena moteris ir trys jos trokštantys vyrai, nutariau perkelti spektaklio veiksmą į muziejų, o moterį pavaizduoti kaip Diego Velazquezo paveikslą rėmuose – pusiau realią, pusiau fantastinę būtybę“, – atskleidžia režisierius J.C.Berutti.
Vaidmenis repetuoja solistai Vaidas Vyšniauskas, Audrius Rubežius, Sandra Janušaitė, Sigutė Stonytė, Regina Šilinskaitė, Dainius Stumbras, Arūnas Malikėnas, Eugenijus Chrebtovas, Liudas Norvaišas, Tadas Girininkas, Egidijus Dauskurdis ir kiti.
Kauno muzikinis teatras rengia „dvigubą“, iš poros itališkų vienaveiksmių komiškų operų sudėliotą premjerą. Publikai geriau pažįstamas Giacomo Puccini „Džanis Skikis“, kuris prieš porą metų interpretuotas Klaipėdos muzikiniame teatre. Antroji premjeros dalis – Gioacchino Rossini „Vedybų vekselis“.
Pasak spektaklio režisieriaus Nerijaus Petroko, abu veikalus vienija farso žanras: „Jaunos poros dėl savo romantiškos meilės grumiasi nelygioje kovoje su materialia miesčioniška aplinka, kuriai rūpi turtas, o ne jausmai. Tačiau abi istorijos baigiasi laimingai – miesčionystė išjuokta ir pasmerkta. Ir tebūnie tai viltinga, nors ir naivu.“
Premjeriniam spektakliui diriguos Julius Geniušas, dainuos Tomas Ladiga, Liudas Mikalauskas, Kęstutis Alčauskis, Mindaugas Zimkus, Raimondas Baranauskas, Laimonas Pautienius, Tadas Girininkas, Aušra Cicėnaitė, Gediminas Maciulevičius, Kristina Siurbytė, Sabina Martinaitytė.

Giliai sukrečiančios staigmenos

Meilė su nauda keistai susipynusios ir prancūzų dramaturgo Marcelio Pagnolio pjesėje „Duonkepio žmona“. Nedidelio miestelio ramybę sudrumsčia netikėtas įvykis – su jaunu piemeniu pabėga gražuolė duonkepio žmona. Nusiminęs vyras pasineria į melancholiją ir nustoja kepti duoną. Skanių jo kepinių pasiilgę miestelėnai nusprendžia žūtbūt duonkepiui sugrąžinti žmoną… Spektaklį Šiaulių dramos teatre režisuoja kaunietis Arvydas Lebeliūnas, muziką kuria vilnietis Jonas Sakalauskas, o nelaimingąjį duonkepį vaidina šiauliečių teatro lyderis Sigitas Jakubauskas.
Apie netikėtus porų santykių viražus spektaklį siūlo ir Cezario Graužinio vadovaujama „Cezario grupė“. Aštuoniolikto amžiaus pradžios prancūzų dramaturgo Pierre’o Carlet de Chamblaino de Marivaux pjesėje „Dar viena meilės staigmena“ markizė gedi savo mirusio vyro, o Ševaljė liūdi amžiams netekęs savo mylimosios. Ir abu jie, suprantama, prisiekė niekados niekados daugiau nebepamilti… Dramaturgas su švelniu humoru kalba apie tai, kad meilė – tai visados giliai žmogų sukrečianti staigmena. Marivaux teigė, kad pamilęs žmogus savotiškai pabunda ir pradeda gyventi tarsi iš naujo – visi jo pojūčiai sustiprėja, siela subręsta, atsiveria metafizinis žmogiškosios egzistencijos lygmuo.
Režisierius C.Graužinis, nesprausdamas veiksmo į istorinio laikmečio rėmus, leidžia sau bei žiūrovams pasimėgauti prašmatniai lėtu prancūzų aristokratų gyvenimo tempu, ilgais rafinuotais jų pokalbiais. Įsimylėję herojai byloja poetiška rafinuota kalba, perteikiančia staigią jų emocijų kaitą. Žmonių bendravimas darosi panašus į intelektualų žaidimą, džiaugsmingą ceremoniją. Gimsta iliuzija, kad laikas sustojo, o žavinga meilės akimirka tęsis amžinai… Scenoje matysime įprastą „Cezario grupės“ penketuką: Brigitą Arsobaitę, Vilmą Raubaitę, Paulių Čižinauską, Vytautą Kontrimą ir Julių Žalakevičių.
Klaipėdos dramos teatras taip pat atiduos duoklę meilės ryšiams. Vilnietė režisierė Ramunė Kudzmanaitė uostamiestyje stato spektaklį „Poros“ pagal populiaraus kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesę. Klaipėda jau tapo M.Gavrano veikalų pastatymų bastionu: čia dienos šviesą išvydo „Viskas apie moteris“ ir „Viskas apie vyrus“, o svarbiausia – abu spektakliai sulaukė šiaip jau į teatrus gausiai neplūstančių klaipėdiečių žiūrovų pripažinimo. Todėl „Porų“ premjeroje laukiama atvykstant ir paties dramaturgo – jo viešnagės garbei tris vakarus Žvejų kultūros rūmuose bus rodoma visa trilogija.
Naujausioje savo pjesėje M.Gavranas mėgina parodyti, kaip poros bando suvaldyti savąjį gyvenimą, panašų į paradoksalią mozaiką, prie kurios nagus prikiša ir draugai, ir priešai. Vyrai ir moterys barasi, taikosi, rėžia į akis tiesą ir saldžialiežuvauja, giriasi ir skundžiasi, tačiau tai tarsi vienas didelis namas, kurio kambariuose vis kiti žmonės ir jų istorijos. Vaidins Valentina Leonavičiūtė, Rimantas Pelakauskas, Regina Šaltenytė, Vaidas Jočys ir Renata Idzelytė.

Nors pavasaris šykštus šilumos, bet dosnus muzikos: gegužę žiūrovų laukia dvi operos ir baletas.

Neįgyvendintos idėjos nėra dvasios, kurios per amžius neramiai bastosi nerasdamos vietos. Anksčiau ar vėliau jos randa kur nutūpti. Prieš penkiolika metų Vilniaus festivalyje su kviestiniais operos solistais skambėjusi Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Visos jos tokios“ vėliau taip ir nesulaukė žadėto prieglobsčio Nacionaliniame operos ir baleto teatre, o dabar ėmė ir prisiglaudė netoliese, šalia Kongresų rūmų, išdygusiame palapinių miestelyje.

Malonumų turizmas
Gal Vilniaus miesto opera žada pasiūlyti turistinio stiliaus pastatymą? Greičiau priešingai: kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius kaip tik žada sublizgėti aukštosios mados apdarų ansambliais. O palapinės, pasak režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus, tėra benamės kultūros ir iš teatro į teatrą priverstų keliauti gabiausių solistų gyvenimo simbolis. „O kaip būtų gerai ilgiau pagyventi namie ir nesiblaškyti po pasaulį vien tam, kad pinigų šeimai uždirbtum“, – pirmiesiems palapinių miestelio svečiams prisipažino jaunasis Kostas Smoriginas.
Vis dėlto prabangaus turizmo dvasia operai „Visos jos tokios“ nesvetima. Pagal šiek tiek adaptuotą šiems laikams operos siužetą du susižadėję verslininkai neva išvyksta darbo reikalais, o savo mylimosioms siūlo maloniai praleisti laiką Kaprio salos pakrantėje. Tuo tarpu patys išskuba joms iš paskos ir, persirengę turtingais arabais, tikrina išrinktųjų ištikimybę. Nebūdamos įsitikinusios, ar grįš sužadėtiniai, merginos atsiduoda saldžioms pagundoms. Finale tariami arabai nusimes kaukes ir skėstelės rankomis: „Visos jos tokios“…
W.A.Mozarto operoje poros susitaiko, bet ar šiuolaikiniai vyrai norėtų grįžti į ištikimybę pamynusių merginų glėbį, operos statytojai abejoja. Todėl koks bus operos finalas, galutinai nėra apsispręsta. Be K.Smorigino, „Visos jos tokios“ girdėsime Leipcige dirbančią Viktoriją Kaminskaitę, iš Italijos atvykusią Jurgitą Adomonytę, Lietuvoje karjerą pradedančią Viktoriją Miškūnaitę ir Tadą Girininką. Nebus apsieita ir be kviestinio tenoro, kuris žada atvykti iš Kroatijos.
Antroji operinė premjera – kitos nepriklausomos kompanijos, pasivadinusios Vilniaus kamerine opera, darbo rezultatas. Ši kompanija ketina pristatyti vietos teatrų taip pat ilgai ignoruojamą Giacomo Puccini „Toską“. Vėlgi – idealistinės meilės išbandymai, tik šį kartą nesurežisuoti, be mocartiškų išdaigų ir pasibaigiantys dramatiška mirčių serija. Pastatymą režisuos Toską dainuosianti Nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Inesa Linaburgytė, dailininko Kavaradosio vaidmeniui pakviestas Maskvos „Helikono“ operos tenoras Vadimas Zaplechnas, o klastingojo Skarpijos vaidmuo patikėtas Latvijos nacionalinės operos vyresnės kartos baritonui Samsonui Izjumovui. Taip pat matysime lietuvius Vytautą Bakulą, Vladą Bagdoną, Joną Sakalauską, Algirdą Bagdonavičių.

„Čiurlionis“ lenkų rankose
Ką veikia Nacionalinis operos ir baleto teatras, kol jo solistai dainuoja kituose pastatymuose? Ogi rengiasi Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ premjerai.
„Niekas nežino, kokia drama siautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sieloje, kokie vaizdiniai ir skambesiai jaudino jo vaizduotę. Akcentavau keturias didžiąsias Čiurlionio meiles: Mariją, Bronislavą, Sofiją ir Kūrybą“, – prisipažįsta kompozitorius. „Čiurlionis“ – devynioliktasis jo kūrinys scenai ir pirmasis, kuris bus pastatytas didžiausiame šalies teatre.
Vis dėlto „Čiurlionį“ Vilniuje scenai rengia ne savų, o iš Varšuvos didžiojo teatro pakviestų kūrėjų komanda, vadovaujama choreografo Roberto Bondaros. Jis – Lenkijos nacionalinio baleto trupės narys, lygiagrečiai dėstantis Varšuvos muzikos akademijoje.
„Labai norėjau, kad tai būtų kas nors ne iš vietinių choreografų – norėjau netikėto žvilgsnio, kitokio santykio su Čiurlioniu“, – neslepia G.Kuprevičius. Kas iš jo gerų norų išeis – pamatysime.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Teatrai kovą sutartinai nutarė vaidinti mažiesiems: šių laukia net keturių spektaklių premjeros.

Jei knygų mugėje pripirkote knygų savo atžaloms, o šios anaiptol nepuola jų vartyti ir skaityti, turite aplinkinį kelią sudominti vaikus literatūra. Tas šansas – teatro spektakliai, kuriems režisieriai šįkart rinkosi stiprią, laiko išbandytą literatūrą.
Šiuo požiūriu nepranokstamas žada būti Vilniaus mažasis teatras, kuriame Paulius Ignatavičius žada „Dostojevskį vaikams”. Spektaklis kuriamas pagal garsiojo rusų klasiko romanus „Vargo žmonės”, „Netočka Nezvanova”, „Jaunuolis”, „Broliai Karamazovai” bei rašytojo dienoraštį. Skirtingų kūrinių ištraukas vienija jose veikiantys vaikai bei bendražmogiškos temos, aktualios ir šiandienos jaunimui: atsakomybė mylimam žmogui, riba tarp meilės ir neapykantos, ambicijų ir norų atsižadėjimas vardan kito, garbė, orumas, stipri meilė artimajam.
Mokyklinio amžiaus moksleiviams skirtame vaidinime režisierius žada atsisakyti scenos ir žaisti atvirą teatrą: viskas vyks šalia žiūrovų, prie didžiulio apvalaus stalo, prie kurio galima virsti įvairiais personažais, tai nukeliaujant į tolimus Rusijos miestelius, tai vėl sugrįžtant į Lietuvą. „Man žavus šis gana įprastas, bet klasikinis teatro iliuzijos principas, kada stalas tampa miesteliu, vaiko lova ar bendravimo su žiūrovais vieta. Fiodoras Dostojevskis pasitikėjo vaikais, jis tikėjo, kad jie pajėgūs suprasti sudėtingus jo kūrinius. Todėl noriu atvirai, be palinksminimų, triukų ar žaidimų kalbėtis su vaikais svarbiomis temomis”, – naujo spektaklio sumanymą atskleidžia P.Ignatavičius.
Šiaulių dramos teatro režisierius Algimantas Pociūnas spektaklyje „Mikė“ žada teatro kalba prikelti išradingąjį Mikę Pūkuotuką iš Aleno Aleksandro Milne’o knygos „Pūkuotuko pasaulis“. O Kauno valstybinis lėlių teatras prisiminė Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“ – prisiminė, nes prieš dvidešimtį metų to paties kūrinio motyvais pastatytą spektaklį šiame teatre žiūrėjo dabartinių vaikų tėvai. Tuomet Elenos Žekienės režisuotoje „Kalėdų nakties istorijoje“ buvo naudojamos didelių gabaritų lazdelinės lėlės (Ateities, Praeities ir Dabarties dvasios), o pagrindinio veikėjo Skrudžo sapnas rodytas šešėlių teatro priemonėmis. Dabar spektaklį ,,Skrudžas, arba diena, kai galima atverti savo širdį“ režisuoja Arvydas Lebeliūnas.
Verta atkreipti dėmesį į išskirtinę, lėlių teatrui anaiptol nebūdingą visą kūrėjų komandą: tekstą rengė poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė, scenografiją kūrė žymus šios srities meistras Sergejus Bocullo, o muzika rūpinosi neįtikėtinai visur mokantis spėti baritonas ir kompozitorius Jonas Sakalauskas.
O štai Aidas Giniotis inscenizacijai rinkosi latvių rašytojos Anos Saksės „Pasakas apie gėles“. „Dar vaikystėje skaičiau šias pasakas, kurios savo gilumu, jautrumu palietė mano širdį ir liko atmintyje. Pagalvojome, kad jas žaidimo forma vertėtų perkelti į teatro sceną. Pasirinkome keturias, kuriose rašoma apie meilę, karą ir kiškio kopūstus. Nepavadinome spektaklio „Pasakomis apie gėles“, nes iš tiesų tai yra pasakos apie žmones, apie jų jausmus, tarpusavio mūšius, meilę ir net… priklausomybę nuo maisto. Nėra vieno pagrindinio veikėjo, visi – lygiaverčiai. Aktoriai kurs po kelis skirtingus personažus, pasakos įvairias istorijas. Spektaklis – tai tarsi žaisminga kelionė į įvairias šalis: Prancūziją, Persiją, Japoniją“, – pasakoja režisierius.
Spektaklyje „Apie meilę, karą ir kiškio kopūstus“ daug dėmesio skiriama muzikai, kurią siūlė ir netgi kūrė patys „Atviro rato“ teatro aktoriai. Dainų tekstai išversti į tą kalbą, kurios šalyje vyksta veiksmas, tad žiūrovai girdės japonų, persų, prancūzų kalbas. O vaizduotė – puikus būdas keliauti ir kartu įsitikinti, kad dažnai priešinguose pasaulio kraštuose vyksta tapatūs dalykai: visur yra godžių ir gerų žmonių, visur vaikai myli savo tėvus. Net zuikių, bandančių važiuoti be bilieto, yra visame margame pasaulyje.

„Lohengrinas“ primins Lietuvos istoriją

Pasaulis šiais laikais toks mažas, kad apskritai nelabai reikšminga, kuriame pasaulio krašte vyksta veiksmas. Bent jau taip mano Latvijos nacionalinės operos vadovas režisierius Andrejus Žagaras, didžiausioje Vilniaus scenoje statantis Richardo Wagnerio „Lohengriną“. Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuano“ veiksmą šis režisierius yra perkėlęs į šiuolaikinį kruizinį laivą, o Georges’o Bizet „Karmen“ – į Kubą.
R.Wagnerio „Lohengrinui“ geografiniu požiūriu taip toli keliauti neteks, bet keturias valandas trunkančios operos veiksmo epocha iš „žilos senovės“ bus perkelta maždaug į 1940-uosius, į politinius sukrėtimus išgyvenančią Lietuvą.
Operos repertuaras Vilniuje pastaruoju metu negalėjo pasigirti išsamiu R.Wagnerio kūrinių repertuaru – galėjome stebėti tik „Skrajojantį olandą“ bei prieš šešerius metus Eimunto Nekrošiaus režisuotą „Valkiriją“. Jubiliejiniais Wagnerio metais (gegužės 22-ąją minėsime šimtmetį nuo kompozitoriaus gimimo) nutarta šį sąrašą papildyti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

D.Matvejevo nuotr.

Tik ne sostinė rąžosi pirmoji. Veržliausiai iš vasaros snaudulio žada pakirsti maištingasis Panevėžio J.Miltinio dramos teatras. Rugsėjo pirmąją jis rodys anaiptol ne vaikams skirtą latvės Ingos Abelės pjesės „Jazminas“ premjerą. Į jazminais baltuojantį namą pas dukterį, kuri irgi vardu Jazmina, po septynerių prapulties metų parvažiuoja motina su svetimtaučiu vyru. Kartu jie daug kalba apie meilę, suteikdami vienas kitam vilčių, kurios neišsipildo. Kiekvienas bando kovoti dėl savo laimės, tačiau nesusitvarko nė su pačiu savimi…
„Nusistovėjęs vidinis jaunos moters Jazminos pasaulis susiduria su iki tol nepažintu išoriniu. Atradimas ar praradimas – ta naujoji patirtis? Kad ir kaip ten buvę, gyvenimas dėl to nė nestabteli, toliau teka savo nevaržomu srautu. Staiga pražydęs, apsvaiginęs įstabiu aromatu jazmino krūmas beveik iškart ir numeta žiedlapius, padengdamas žemę baltumu. Tačiau pats krūmas lieka gyvas ir žaliuoja toliau“, – dėsto iš Latvijos atvykusi spektaklio režisierė Mara Kimelė.
Jazminos personažą spektaklyje kuria jauna aktorė Inga Jarkova, jos motiną vaidina Auksinio scenos kryžiaus laureatė Asta Preidytė.
Antrasis prabudimas numatomas Klaipėdoje. Uostamiesčio dramos teatre nebe pirmą kartą savo meistrišką ranką lavina Jonas Vaitkus, spektakliui pasirinkęs lenkų šiuolaikinės rašytojos Dorotos Maslowskos pjesę „Mums viskas gerai“. Būdama vos dvidešimt trejų, ši autorė tapo prestižiškiausios Lenkijos literatūros premijos „Nike“ laureate. Parašyti pjesę D.Maslowską įkalbėjo garsus režisierius Grzegorzas Jarzyna, pats šį veikalą pastatęs Berlyne.
Pjesėje vaizduojama šiuolaikinė Lenkija, bet tos pačios realijos tinka bet kuriai posovietinei šaliai. Trijų kartų atstovės – nesusikalbančios, viena kitos užguitos ir užgautos – gyvena viename bute. Jos viena kitos nebegirdi ir netgi nebando kalbėtis. Iš tiesų jos gyvena laukdamos beketiško stebuklo, kuris neateis: gyvenimo be baimės, be pažeminimo, su savigarba ir orumu. Be amžinojo „o Vakaruose tai jau, o pas mus vis ne“ ir be tylaus siaubo suvokus, kad tavo gyvenime niekas nepasikeis.
Kas belieka? Nuolatinė koma, pertraukiama panikos priepuolių. Vaidina Regina Šaltenytė, Nelė Savičenko, Valentina Leonavičiūtė, Igoris Reklaitis, Darius Meškauskas ir kiti.
Dar vienos šiuolaikinės dramaturgės papasakotą istoriją išvysime Rusų dramos teatro scenoje: čia režisierė Agnė Dilytė ėmėsi suomės Annos Krogerus pjesės „Iš meilės man“. Ir vėl šeimyninė drama su stebuklo laukimo prieskoniu: dešimtmetė Silvija auga su taurelės nevengiančia motina interjero dizainere ir tėvu – psichologu, garsios televizijos laidos vedėju. Užsiėmęs kitų žmonių santykių analize, jis nepastebi nuosavuose namuose bręstančios krizės ir didėjančio chaoso. Mergaitės motina dienas leidžia galvodama apie nelaimingą santuoką ir gyvenimo pilnatvės trūkumą, o vieniša Silvija svajoja priglausti bent jau šunį… Pagrindinį Silvijos vaidmenį kuria vaidybą tebestudijuojanti Edita Gončiarova.
Dramaturgai vyrai irgi neabejingi moterų likimams, juolab vieša paslaptis, kad teatrus dažniausiai lanko moterys, o trupėse apstu pagrindinių vaidmenų besiilginčių artisčių. Režisierius Arvydas Lebeliūnas, su Aldonos Bendoriūtės ir Alekso Kazanavičiaus duetu prieš porą metų pastatęs žiūrovų pamėgtą spektaklį „Kitais metais, tuo pačiu laiku“, dar kartą atsigręžė į šią talentingą šeimyninę aktorių porą.
Šiuolaikinio rusų dramaturgo Vasilijaus Sigarevo pjesėje „Gupelė“ matome vyro užguitą moterį, kuri pati save laiko prasta ir niekam tikusia. Vyras dėl nereiklumo aplinkos sąlygoms lygina ją su lengviausiai bet kokiame akvariume išgyvenančia žuvyte gupele. Intriga prasideda tuomet, kai moteris išdrįsta pasikviesti į svečius kitą vyriškį – dėmesingą ir pagarbų. Šeimos galva į beužsimezgantį žmonos flirtą žvelgia stebėtinai geranoriškai… Jaunimo teatro pristatomoje „Gupelėje“ A.Bendoriūtės ir A.Kazanavičiaus duetą papildys aktorius Giedrius Arbačiauskas.

Klasikos baruose

Iki šiol tik studentiškus spektaklius režisuodavęs aktorius Ramūnas Cicėnas pasirinko norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę „Helgelando karžygiai“. Helgelandas – istorinė vikingų karžygių tėvonija Norvegijos šiaurėje. O vikingų šeimų kronikos liudija žmogiškąsias vertybes, kilniadvasiškumą ir „garbės žodį“, šiais laikais ne tik praradusį prasmę, bet ir tapusį apgaulės bei melo įrankiu. Vaidina Leonardas Pobedonoscevas, Mindaugas Capas, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas, Balys Latėnas, Edmundas Mikulskis, Gintarė Latvėnaitė, Gabrielė Tuminaitė ir Rimantė Valiukaitė.
O į Oskaro Koršunovo teatrą šįkart persikėlęs produktyvusis Artūras Areima nepabijojo atsigręžti į Williamą Shakespeare’ą. Lietuvoje lig šiol neinscenizuotas „Julijus Cezaris“ (1599 m.) pagrįstas tikru istorijos įvykiu – sąmokslu prieš garsųjį senovės Romos diktatorių. Spektaklio dėmesio centre – absurdo valdomas politikų klanas, kuriam būdinga nieko neveikti, kartu imituojant realius veiksmus liaudžiai nuraminti. Valdininkai mėgsta papostringauti stebėdami arklių lenktynes, tačiau tikrasis šalies gyvenimas jiems visai neįdomus.
W.Shakespeare’o aprašytos realijos atpažįstamos ir šiandien. Kasdien viešo dėmesio reikalaujančios smulkmenos valdo mus apsimesdamos reikšmingomis, nors iš tiesų nedaro jokios įtakos konkrečiam gyvenimui. Pateiktos scenoje jos virsta pokštais, nesąmonėmis, logikos žaismu. Spektaklis grindžiamas nestandartiniu pasaulio jutimu ir keistumo estetika. Julijaus Cezario vaidmenį spektaklyje kuria jaunas aktorius Tomas Stirna.
Dar vieną savo vaidinimą Rusų dramos teatro scenoje turės galimybę pristatyti J.Vaitkaus vadovaujamo Muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentai. Su savo dėstytoja režisiere Laima Adomaitiene jie ėmėsi lietuviškos klasikos – Žemaitės „Trijų mylimų“, logiškai pataisytų į „Tris mylinčias“. Plastinės raiškos prisodrintas studentų spektaklis nestokoja ironijos ir žada netikėtą pabaigą. Sodrus devyniolikto amžiaus pabaigos komedijos žodynas papildomas lig šiol aktualiomis rusiškomis ir lenkiškomis frazėmis.

Šokiai ir arijos

Muzikos pasaulyje 2013-ieji bus pažymėti Richardo Wagnerio ženklu, mat minėsime šio vokiečių kompozitoriaus 200-ąsias gimimo metines. Tikroji jubiliejaus data – gegužės 22-oji, bet Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras R.Wagnerio kūrinių savaitę savo repertuare planuoja jau balandį. O baletas „Tristanas ir Izolda“ pagal R.Wagnerio muziką scenon išleidžiamas jau sezono pradžioje. Lietuvos nacionalinės baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras analogišką baletą jau yra statęs Stokholmo karališkajame, Varšuvos didžiajame teatre, bet Vilniui žadama nauja „Tristano ir Izoldos“ versija. Joje panaudoti to paties pavadinimo R.Wagnerio operos fragmentai, taip pat kitas kompozitoriaus kūrinys – „Penkios Mathilde Wesendonck dainos”. Premjeros muzikos vadovas ir dirigentas – Modestas Pitrėnas.
Išvysime ir šiuolaikinio šokio premjerą, kurią žada Gyčio Ivanausko teatras. Brigitos Urbietytės kuriamo spektaklio „Tango Salon“ centre – dar kartą šiuolaikinės moterys, ant savo trapių pečių prisiimančios vyrų „nuvairuoto“ pasaulio gelbėtojų misiją.
O argi ne meilė gražuolei čigonei Sofi, kuri pasirodo besanti princesė, išgelbėja ir Šandorą iš Johanno Strausso operetės „Čigonų baronas“? Ši operetė rugsėjį – vėl Kauno muzikinio teatro scenoje. Gedimino Šeduikio režisuotame spektaklyje, kuriam kostiumus kuria Juozas Statkevičius, dainuos Edmundas Seilius, Vaidas Vyšniauskas, Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė ir kiti teatro solistai.

Rugsėjo premjerų dešimtukas
1, 2, 16 d. 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Jazminas“. Rež. Mara Kimelė
6 d. 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose – „Mums viskas gerai“. Rež. Jonas Vaitkus
14, 15 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Iš meilės man“. Rež. Agnė Dilytė
14, 15 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Helgelando karžygiai“. Rež. Ramūnas Cicėnas
14, 15 d. 19 val. Oskaro Koršunovo teatro studijoje – „Julijus Cezaris“. Rež. Artūras Areima
15, 16, 19 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Tristanas ir Izolda“. Choreografas Krzysztofas Pastoras
21, 22 d. 18 val. Vilniaus jaunimo teatre – „Gupelė“. Rež. Arvydas Lebeliūnas
22 d. 19 val. Teatro arenoje – „Tango Salon“. Choreografė Brigita Urbietytė
27, 28 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Trys mylinčios“. Rež. Laima Adomaitienė
28, 29, 30 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Čigonų baronas“. Rež. Gediminas Šeduikis