Prezidentas Valdas Adamkus

Aušra LĖKA

Prezidentas, kaip visuomet prieš interviu, pirmiausia pasidomi, kaip sekasi „Veidui“. Jis neslepia, kad žiniasklaida liūdina: ją pavarčius atrodo, kad didžioji mūsų gyvenimo dalis yra nusikaltimai, žudymai, korupcija, teismai, o to, ką randi pasaulinėje žiniasklaidoje – informacijos, kas ir kodėl darosi pa­saulyje, vietos gyvenimo, politikos analizės – pas mus nerasi. Tiek turime talentų – menininkų, kūrėjų, esame pasaulinio lygio medicinos, technologijų srityje – dar nebaigę studijų jaunuoliai jau leidžia į er­dvę palydovus, bet apie tai mūsų žiniasklaidoje ra­si nebent kelias eilutes.

„Žinoma, – sako V.Adamkus, – yra daug blogybių, nepadarytų darbų. Vis nesulaukiu švietimo re­formos, su kuria aš galynėjausi dar būdamas prezidentas“, – apgailestauja.

Dar labiau apniunka paklaustas apie mūsų politikos aktualijas, artėjančius Seimo rinkimus.

– Ar sunku buvo apsispręsti, už ką balsuosite šiuose Seimo rinkimuose?

–  Būsiu atviras: aš iki šios dienos, kai iki rinkimų likę tiek nedaug, nesu apsisprendęs, už ką balsuoti, nes lig šiol iš partijų negirdžiu kažko ryškaus, išskyrus bendrus pareiškimus ir pažadus, kiek pakels algas.

Iki šios dienos, kai iki rinkimų likę tiek nedaug, nesu apsisprendęs, už ką balsuoti, nes lig šiol iš partijų negirdžiu kažko ryškaus, išskyrus bendrus pareiškimus ir pažadus, kiek pakels algas.

Kas be galo liūdina prieš šiuos Seimo rinkimus – liko mažiau nei mėnuo, o praktiškai nėra, kaip kad visame pasaulyje, partijų propagandos, kai prisistato kan­­didatai, pristatoma rinkimų programa, visur ka­bo plakatai.

Atrodo, kad ir Lietuvos žmonėms darosi neįdomu, ar bus rinkimai, ar nebus, – vyrauja abejingumas, apatija. Tai rodo tam tikrą požiūrį į valstybę, jos būklę. Lietuvos žmonių nuotaikos politikos ir politikų atžvilgiu aiškiai pasikeitusios. Kur tas idealizmas, kur Baltijos kelias ar Vingio parkas su šimtais tūkstančių žmonių, kur ir aš pats asmeniškai turėjau laimės būti ir su virpančia širdimi stebėti, kas darosi? Šiandien to su žiburiu nerasi. Tai man be galo rūpi, bet neturiu atsakymo, kaip tą išspręsti.

– Tai iš kur, Jūsų manymu, toji apatija?

– Maniau, vyresnei kartai 50 sovietmečio metų padarė įtaką, bet ateis nauja, o dabartinės mūsų galimybės didžiulės – atviros durys į pasaulį, į Europą ir mes atviri pasauliui. Tai savaime turėtų keisti ir mū­sų požiūrį, ir mūsų darbus, kad būtų priimami ge­riau­si visuomenei sprendimai, o ne kas reikalinga sau ar partijai. Deja, to dar trūksta.

O tauta, matydama neteisybę, įstatymų nesilaikymą, nusikaltimų bangą, atšalo nuo savo idealų, praranda entuziazmą ir kuriamąjį elementą  Žmonės nusivilia matydami netvarką valstybėje, jos nepajėgumą susitvarkyti su nusikaltėliais, korupcija net aukštame valstybės lygmenyje, kur kyla didžiausi skan­dalai, skaičiuojami tūkstančiais ir milijonais eu­rų. Tai numuša bet kokį idealizmą ir pasiryžimą dirbti Lietuvos labui.

Manau, didesnė Lietuvos dalis yra sąžiningai dirbantys žmonės, besirūpinantys savo tautos ateitimi, tikintys ja, jei ne savo kartoje, tai ateinančioje. Bet, kaip sako liaudies patarlė, šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Turime prisipažinti, kad to de­guto elemento yra nemažai ir tai iškreipia visą vaizdą. O dar plius negebėjimas racionaliai naudoti valstybės pinigų: skolinamės, bet gaunami pinigai, kurie turėtų būti panaudoti žmonių gerovei kelti, geroms iniciatyvoms paremti, tam tikrų valdininkų nukreipiami ne ten, kur reikia. Pažiūrėkime ir į mū­sų nusikalstamumo statistiką – gatvėse jauni vyrai bastosi, nedirba, pas­kui nusikalsta, net žudo. O mūsų Bau­džiamasis ko­deksas toks, kad už žmogžudystę žmogus nubaudžiamas vos septyneriems ar keliolikai metų. Kol taip yra, tauta savotiškai destabilizuota, trūks­ta idealizmo, pasiryžimo ir tikslų siekimo. Tai viena pagrindinių ir apatijos, ir emigracijos priežasčių.

Žiūriu į mūsų politinę sistemą su pasibaisėjimu. Šiemet daug žmonių nėra apsisprendę, už ką balsuoti, vien todėl, kad Lietuvos politinėje sistemoje visiška sumaištis. Tikiuosi ir mintyse meldžiuosi, kad ateitų diena, kai Lietuva prisiims daugiau vakarietiškų tradicijų, kad Lietuvoje nesitęstų chaosinė politinė situacija. Kol  nepersiimsime vakarietiškos kultūros pavyzdžiais, su ta problema ir gyvensime. Lie­tu­voje turime demokratinę sistemą, bet, mano manymu, ji iškreipta.

– Šių Seimo rinkimų prognozes sujaukė Liberalų sąjūdžio tuomečio lyderio Eligijaus Masiulio galimos korupcijos skandalas. Liberaliosios partijos Jus rėmė per prezidento rinkimus, Jūs liberalus rėmėte, mėgindamas prieš 2000 m. Seimo rinkimus burti Naujosios politikos bloką. Kokių minčių Jums sukėlė liberalų nuosmukis?

– Labai trumpai galėčiau atsakyti taip: tai man buvo sukrėtimas, neįtikėtinas dalykas, kad Lietuvoje tai gali įvykti. Visą laiką buvau liberalių pažiūrų, bet kai susipažinau su Lietuvos šios krypties partijų veikimu, esu pasakęs taip: aš save laikau liberalu, tikiu liberaliomis idėjomis, bet negaliu pasakyti, kad esu lietuviškas liberalas, nes tarp liberalizmo, kuris eg­zis­tuoja Vakarų pasaulyje, ir lietuviško jo supratimo bei šios pakraipos politikų veiklos yra du skirtingi pasauliai. O tai, kas įvyko pastaruoju metu, mane tik­­rai sukrėtė. Negaliu to suprasti dar ir todėl, kad taip nutiko jaunesnės kartos politikui.

Mačiau blogybių šios pakraipos partijų veikime, bet maniau, kad iki tokio laipsnio, kaip nutiko, negali įvykti. Po mano kojomis liberalizmas Lietuvoje su­griuvo.

Po mano kojomis liberalizmas Lietuvoje su­griuvo.

Manau, užtruks daug laiko, kol Lietuvos vi­suo­menė vėl patikės naujais žmonėmis liberalų par­ti­joje ir liberalizmą bus galima sugrąžinti į Lie­tuvos po­litinį gyvenimą. Grąžinti žmonių pasitikėjimo, ku­ris sugriautas iki pamatų, vienu rankos mostu negalima.

–  Į rinkimus su naujomis ar vis performuojamomis partijomis eina ir Jūsų buvę bendražygiai Artūras Zuokas, buvęs Jūsų patarėjas Darius Kuolys. Ar ti­ki­te vadinamųjų nesisteminių partijų galimybėmis padary­ti tą proveržį, imtis permainų, apie kurias kalbate?

– Viena pripažįstu: jų bandymus sukurti kažką naujo prieš griuvėsius, kuriuos visi matome, turbūt reikia sveikinti. Bet atvirai pasakysiu: jų sėkme, bent jau ar­timiausiu metu, netikiu.

Kai matau į rinkimus einančias partijas vis naujais vardais, manau, kad tai vienadienis dalykas, net sa­­votiškas pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių, – tik prieš rinkimus jos kažką pasiūlo, o po rinkimų dienos dings, išgaruos ir jų niekas neprisimins.

Kai matau į rinkimus einančias partijas vis naujais vardais, manau, kad tai vienadienis dalykas, net sa­­votiškas pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių, – tik prieš rinkimus jos kažką pasiūlo, o po rinkimų dienos dings, išgaruos ir jų niekas neprisimins.

Apskritai, jei kas naujo ir įvyks, tai ne per metus dvejus. Manau, pagrindinės tradicinės, išbandytos partijos, kokios egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir vi­same demokratiniame pasaulyje, išsilaikys ir dar su­vaidins Lietuvos politiniame gyvenime didelį, atsakin­gą vaidmenį. Svarbiausia – atsakomybė prieš žmo­nes, tautą ir patį save. Aš tikiu politine struktūra, kuri egzistuojanti daugelį dešimtmečių, bet ji turi užsiauginti ir naujų pajėgų.

– Į kokias valstybės problemas patartumėte susikoncentruoti po rinkimų ateisiančiai naujai valdančiajai daugumai?

– Visų pirma – į vidaus, socialinius klausimus, į Lie­tu­vos žmonių gerovės kėlimą, aiškiai ir stipriai įgyvendin­ti teisingumo, žmonių saugumo principus. O tada vi­­sos kitos problemos bus lengviau sprendžiamos. Rei­­kia tik turėti gero noro, o svarbiausia – kad valdan­čiuo­siuose sluoksniuose būtų pasiaukojantys, są­žiningi ir atsakomybę prisiimantys žmonės. Jei tai įgyven­dinsime, Lietuvos gyvenimas stipriai žengs į priekį.

– Sakote, Lietuvoje – politinis chaosas. Bet ir kitur Europoje šiuo metu jo daug, o JAV prezidentu gali tapti kontroversiškais pareiškimais pagarsėjęs Do­naldas Trumpas. Beveik 50 metų gyvenote JAV, ėjo­te svarbias pareigas valstybės institucijoje, pažįstate šios megavalstybės politinę virtuvę. Kaip vertinate JAV prezidento rinkimų finalą? Kodėl amerikiečiai palaiko tokį žmogų kaip D.Trumpas?

– Pinigai šįsyk suvaidino tokį vaidmenį, kuris nustelbė idealistinį pradą. Mane stebina respublikonų patikėjimas naujai siūloma politika, pagrįsta milijardais dolerių. Atrodytų, kad JAV balsuotoją galima nu­pirkti. Bet politinė naujovė užkrėtė amerikiečius. Respub­li­ko­nai D.Trumpo asmenyje laikosi radikalios politikos, net savotiško atsiribojimo nuo tarptautinių įsipareigojimų. Jie nori siekti gerovės atsiribodami nuo vi­so pasaulio, o demokratai mano, kad reikia rūpintis vidaus politika, žmonių gerove, bet tarptautiniu po­žiū­riu palaikant ir plečiant JAV atvirumą, o ne saviizoliaciją. Demokratai tuo požiūriu laikosi lankstesnės politikos, tradicinių principų, nors kandidatų kokybę ir vertybes galima vertinti įvairiai.

–  Kaip paaiškintumėte pasaulyje besiburiantį Vla­di­miro Putino gerbėjų „klubą“, prie kurio prisidėjo ir kandidatas į JAV prezidentus D.Trumpas, ir kelių ES valstybių esami vadovai ar pretendentai jais tapti?

– JAV bando ieškoti kompromiso. Bet man asmeniškai kelia milžinišką nerimą tai, kas vyksta ES. Ji sukurta vienybei ir taikai išlaikyti, žmonių gerovei kelti. O dabar susidūrė su realia problema ir jos vieningumas pradėjo braškėti. Sunku paaiškinti, ar tai individualių asmenų – kai kurių šalių vadovų, ar platesnės paramos tokiai pozicijai padarinys, bet tai kelia pavojų ES idėjai ir vieningumui. Duokdie, kad tai nebūtų ES subyrėjimo pradžia. ES dar matau daug gerų, vienijančių dalykų, todėl tikiuosi, kad ES ras būdų vidaus problemoms išspręsti ir liks vieninga, siekdama tautų gerovės ir kitų tikslų, dėl kurių buvo įsteigta.

– Kaip prognozuojate: ar „Brexit“ nesukels ES šalyse grandininės reakcijos?

– Reikia pripažinti faktą, kad jau pradėjo aižėti ES vieningumas, kuris jungė Europos tautas, o kiekviena – Lie­tuva taip pat – veržėsi tapti ES nare. Atskiros valstybės jau užima skirtingą politinę poziciją, ypač Ru­si­jos atžvilgiu. Mane stebina ir didžiųjų valstybių pozicija, ypač Vokietijos, kuri jau užsiminė, esą gal reikia atpalaiduoti kai kuriuos suvaržymus bendraujant su Rusija, užuot Rusijos agresijos akivaizdoje dar vieningiau, dar ryžtingiau suveržus varžtus ir parodžius, kad arba Rusija bendradarbiauja su laisvuoju pasauliu, arba turi tikėtis dar didesnių suvaržymų iš Europos valstybių.

– Lietuva nepriklausoma jau 26-erius su puse metų, o dalis rusų tautinės mažumos, kaip rodo naujausios apklausos, tarsi nesiintegravo į europietišką valstybę, diametraliai priešingai nei lietuviai vertina Rusijos politiką, V.Putinas jiems – beveik didvyris. Ar tai lėmė kokios mūsų politikų klaidos, ar per stipri Rusijos įtaka? Ar tai gali būti problema Lietuvai?

– Nežinau, ar susidarytų bent vienas procentas užsilikusių rusų, kurie negrįžo į Rusiją, bet tebėra įsimylėję buvusią komunistinę sistemą. Jų įsitikinimų ne­pakeisi. Man atrodo, kad tai nedaro didelės įtakos.

– Jums vadovaujant valstybei įvyko istoriniu vadinamas posūkis Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Kaip susigrąžinti tą draugystę ir ar tai įmanoma esant dabartinei Lenkijos valdžiai? Ar lenkiškų pavardžių rašyba, dvikalbės gatvių lentelės, Jūsų nuomone, tikrai toks principinis dalykas, kad negalime leistis į kompromisus?

– Pradėsiu nuo atsakymo į paprastesnį klausimą: mano supratimu, reikia kompromiso, kuris nepažeidžia tautos laisvės principų. Dėl pavardžių yra kalbos principai ir nustatyta tvarka, jos reikia laikytis. Bet pasaulis eina į priekį, jis nėra užsidaręs, o pas mus dėl kelių raidžių rašymo pavardėje keliamas vos ne tarptautinis skandalas. Pavardė – asmens turtas, į kurį niekas neturi teisės kėsintis. Pamenu, man dirbant JAV ateidavo koks raštas, jau patvirtintas atskirų direktorių, kur mano pavardė parašyta „Adam­kas“, mat amerikiečiams ji taip skambėdavo. Bet grą­žindavau raštą ištaisyti, nes branginau savo pa­vardę. Tad visiškai suprantu lenkus. Ar nebūtų galima paso pagrindiniame puslapyje rašyti, kaip leidžia lietuvių kalbos įstatymai, o kitame parašyti lenkiškais rašmenimis? Negi tai pagrindas valstybių nesutarimams ir ginčams?

Dėl gatvių lentelių manau, kad pavadinimas turėtų būti vienas. Bet pasižvalgęs po pasaulį kai kuriuose regionuose, kur gyvena tautinės mažumos, mačiau, kad ša­lia įrašomas pavadinimas kitu šriftu, žinoma, jo neverčiant. Tai taip pat kompromiso dalykas. Nežinau, kaip tai išspręsime, bet gal ateis susipratimo valanda ir to­kios smulkmenos lietuvių ir lenkų nebeskirs.

Taip, teisingai sakote, buvome sukūrę stiprią Lie­tuvos ir Lenkijos partnerystę, kuri egzistavo per de­šimt metų. Tačiau dėl man sunkiai suprantamų priežas­čių tie santykiai apgailėtinai atšalo, taip pat ir vy­riausybiniu lygiu, vieni kitų nebevadiname strateginiais partneriais, kokiais jau buvome. Nebėra nuosta­tos, kad štai Rytų Europos regione Lietuva ir Len­kija yra lygios partnerės, tarptautinėje politikoje da­lyvauja viena kitą remdamos, valstybių vadovai artimai ben­drauja spręsdami klausimus, kurie rūpi vi­sam Ry­tų Europos regionui. Ne per seniausiai kalbėdamiesi su Lietuvoje besilankiusiu buvusiu Len­kijos prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu gana pla­čiai svarstėme šį klausimą, bet neradome atsakymo, ką galėtume rekomenduoti daryti. Vis dėlto ne­pra­radome vilčių, kad vėl suartėsime su Lenkija, iš­laikydami savarankiškumą, bet rasdami sutarimą dėl bendrų reikalų.

– Minėjote iššūkius, drebinančius Europą, – pabėgėlių antplūdį. Jūs, kaip daugelis lietuvių pokariu, esa­te pats patyręs pabėgėlio dalią, o dabar prisidėjote prie socialinės akcijos, ragindamas padėti šiandienos pabėgėliams. Vis dėlto kaip padėti į bėdą patekusiems žmonėms, bet kartu apsaugoti savo europietišką identitetą ir užtikrinti žmonių saugumą?

– Iš žmogiškumo tikrai turime padėti tiems, kurių gyvybę reikia apsaugoti. Lietuvai čia nematau jokio pavojaus: pirma, yra labai atsakinga atranka, antra, jų Lietuvoje pasiliks dešimt, dvidešimt ar šimtas šei­mų – mūsų neužlies šimtatūkstantinės minios ir nepakeis mūsų gyvenimo, kultūros, kalbos, papročių. O ekonominių migrantų masei, kuri veržiasi į Eu­ropą dėl geresnio gyvenimo, Lietuva nėra viliojantis kraštas, nes pats vis dar kovoja dėl savo gyvenimo gerovės pakėlimo. Lietuva jiems tik pereinamasis laukas, nes jie veržiasi į turtingas valstybes.

O bendrai Europoje ši problema didelė, ir neįsivaizduoju, kaip ją išspręsime. Vokietija, jos kanclerė Angela Merkel žengė drąsų žingsnį prisiimdama pabėgėlius. Bet kai šalį užplūdo jų milijonas, tas politinis neapsižiūrėjimas gali kainuoti jai politinę karjerą.

– Imigrantų nenorime, bet lietuviai patys veržiasi į turtingesnį pasaulį. Ar realu juos susigrąžinti? Pajuokaujant galima sakyti, kad sugrįžtama, bet į prezidentus… Beje, ar nenusivylėte savo likimo draugais, kad jie, priešingai nei Jūs, retas grįžo į Lietuvą, kai ši susigrąžino nepriklausomybę?

– Niekada netikėjau, kad jų daug grįš. Po daugiau nei 50 metų emigracijoje vyresnė karta jau buvo išmirusi ar nepajėgi grįžti, be to, pateisinama, kad žmonės liko ten, nes palikti viską, kas sukurta per tuos dešimtmečius, ir pradėti gyvenimą iš naujo būtų buvę sunku. Jų pareiga – išlaikyti ir puoselėti lietuvybę, diegti ją jaunajai kartai, kuri, beje, gana prolietuviška.

Mano emigracijos karta buvo grynai rezistencinė. Dabartinę, ekonominės emigracijos, irgi gal galima pa­teisinti, nes žmogus visuomet siekia geresnio gy­venimo. Užmirškime apie kažkokį masinį senosios, o ir naujosios emigracijos bangos grįžimą į Lietuvą – tai savotiškas savęs apgaudinėjimas, to nebuvo ir nebus. Bus verslininkų, kurie matys, kad gali čia da­ryti verslą, ar kokių pavienių atvejų – taip, bet masinio grįžimo nebuvo ir nemanau, jog būtų. Tie, kurie išvyko dėl ekonominių sąlygų, gerai įsikūrė svetur, ten ir gyvens.

O Lietuvos Vyriausybės ir žmonių pareiga sudaryti tokį ryšį, kad ir svetur gyvenantieji jaustųsi Lietuvos dalis, jaustų pareigą padėti Lietuvai tvarkytis ir ekonominiu, ir tarptautiniu požiūriu, įtvirtinant Lietuvą kaip vertingą visos tarptautinės bendruomenės narę. O jie daug ką gali padaryti palaikydami ryšius su Lie­tuva, pristatydami ją svetur, reaguodami į Lietuvai ne­palankius sprendimus, kaip manosios kartos emigracija padėjo Lietuvos laisvės kovoje, kovojo už ne­priklausomybę, palengvino Lietuvai galimybę grįžti į tarptautinę bendruomenę.

Dabartinių ekonominių emigrantų gražiais ekonominiais šūkiais ir pažadais nesusigrąžinsi. O kad žmonės neemigruotų, reikia tautoje persitvarkymo, rasti būdų pakelti bendrą gyvenimo gerovę, o ne kokių tiriamųjų studijų ar atsišaukimų. Kam reikėtų bastytis po pasaulį tarp svetimų žmonių, jei būtų galima pakėlus tą lygį Lietuvoje išgyventi, džiaugtis gyvenimu tarp savųjų, artimoje prigimtinėje aplinkoje.

Štai toks mano požiūris. Ar aš to sulauksiu? Var­gu. Bet tikiu, kad po manęs ateis ne viena karta, kuri galės džiaugtis tuo gyvenimu, apie kurį svajojo, dėl kurio žmonės stovėjo Baltijos kelyje, dėl kurio sudėta šimtai tūkstančių gyvybių ir Sibire, ir lageriuose, ir įvairiose žudynėse.

– O Jūs – ar kada besišnekučiuodami su ponia Alma nepasigailite grįžę? Būtumėte gyvenę sau ramiai, be streso, savo nuostabiame name prie Čikagos, jausdami čikagiečių padėką už Didžiųjų ežerų išvalymą?

– Nesigailiu, kad grįžau, nes Lietuva buvo mano gy­ve­­nimo tikslas nuo pat gimnazijos laikų. Nenoriu, kad skambėtų patosiškai, bet tai buvo įskiepyta gerų mokytojų mokykloje, kur buvo vertybė visą laiką galvoti apie Lietuvą. Visu savo gyvenimu, taip pat ir už Lietuvos ribų, buvau ištikimas tikslui – kad Lietuva būtų laisva.

Teisybė, įsivaizdavau ją kitokią, nei matau dabar. Taip, būna akimirkų, kai pradedu galvoti, ar tikrai buvo tikslinga atsisakyti darbų ir įsipareigojimų JAV, kartu ten dirbant ir Lietuvos labui. Būtume ten turėję, kaip sakėte, išskirtinį, užtikrintą, ramų gyvenimą. Bet tai būna tik akimirkos, kai matau visišką neteisybę, net aukščiausiuose valstybės sluoksniuose, teisės aktų laužymą, valstybės reikalus aukojant savo asmeniniams interesams, kurie kai kuriais atžvilgiais prilygsta nusikaltimui.

O daug kitų pavyzdžių vėl pakelia dvasiškai, kad štai ką galime padaryti, štai kur Lietuva yra tarptautinėje politikoje, kad mes lygūs su lygiais pasaulyje, ypač moksle, kultūroje. Tai skatina dvasinį pakilimą, teikia jėgų ir vilčių, kad bus geriau ir kad mano sprendimas būti ten, kur aš priklausau, buvo teisingas.

Visą savaitraščio „Veido“ numerį skaitykite ČIA

Vidurinio sluoksnio gaivinimas neatsitiktinai tapo metinio JAV prezidento pranešimo Atstovų rūmuose ašimi.

Rima Janužytė

Paradoksas, bet didžioji dalis amerikiečių save iš inercijos vis dar priskiria prie vidurinės klasės, nors net JAV prezidentas Barackas Obama pripažįsta, kad šis gyventojų sluoksnis, garantuojantis kiekvienos valstybės stabilumą ir ekonomikos augimą, JAV stipriai sunyko.

„Vidurinė klasė vis dar plaukia vietoje, o tie, kurie svajoja į ją patekti, daro viską, kad tik nenuskęstų“, – dramatiškai pareiškė B.Obama, Atstovų rūmuose skaitydamas metinį pranešimą ir leisdamas suprasti, kad svarbiausia – jau nebe ekonomikos atsigavimas po krizės, o krizės nualinto vidurinio visuomenės sluoksnio gaivinimas ir pajamų nelygybės mažinimas.

Nors B.Obamos dėmesys viduriniam sluoksniui nėra naujas, anksčiau prezidentas apsiribodavo veikiau filosofiniais pasvarstymais apie tai, kad už viską, ką dabar turi amerikiečiai, pradedant 40 valandų darbo savaite, minimalia alga ar sveikatos apsauga, reikia dėkoti viduriniam sluoksniui – esą tai jo nuopelnai. Šį kartą savo kalboje prezidentas viduriniam sluoksniui, galima sakyti, patikėjo JAV ekonomikos ateitį.

B.Obama pasiūlė visą puokštę iniciatyvų vidurinio sluoksnio ekonomikai stiprinti: pakelti minimalią algą, įvesti ligos ir padidinti nedarbingumo išmokas, teikti paramą motinystės atostogų metu, užtikrinti prieinamą vaikų priežiūrą ir net iš dalies finansuoti studijas koledže.

Vis dėlto pats svarbiausias (ir daugiausiai prieštaringų vertinimų sulaukęs) jo siūlymas – vidurinį sluoksnį sustiprinti turtingųjų sąskaita. „Ar taikstysimės su ekonomika, kurioje tik keli iš mūsų gyvena fantastiškai gerai? Ar įsipareigosime ekonomikai, kuri didintų pajamas ir galimybes kiekvienam, kuris deda pastangas?“ – retoriškai klausia B.Obama, pasiryžęs nebepratęsti George’o W.Busho įvestų mokesčių lengvatų turtingiesiems, tai yra tiems amerikiečiams, kurie uždirba daugiau negu 200 tūkst. dolerių per metus, bei šeimoms, kurių bendros pajamos viršija 250 tūkst. dolerių per metus.

Pasak B.Obamos, G.W.Busho laikais sumažinti mokesčiai po Naujųjų metų turėtų likti galioti tik vidurinio sluoksnio atstovams. Jis pateikė tai pagrindžiančius ekonomistų skaičiavimus, esą toliau taikomos lengvatos daugiausiai uždirbantiems amerikiečiams per ateinančius 10 metų iš biudžeto atimtų net 700 mlrd. dolerių.

Kaip mažuma tapo dauguma

Žmonių, kuriems bus panaikintos minėtos lengvatos, JAV yra vos 3 proc. – mažesnius mokesčius Amerikoje ir toliau turėtų mokėti apie 97 proc. gyventojų. Daugumos nepalies ir kitos prieš turtinguosius nukreiptos naujovės: siūlymas tinkamai apmokestinti didelį palikimą, pakelti turtingiausiųjų kapitalo prieaugio mokestį nuo 23,8 iki 28 proc. ir nustatyti naujus mokesčius JAV finansų įmonėms, kurių turtas siekia 50 mlrd. dolerių.

Atrodytų, didžioji dalis žmonių, kurių šios permainos tiesiogiai nepalies, turėtų būti patenkinti. Tačiau reakcija yra visiškai priešinga – per Ameriką ritasi pasipiktinimo banga.

Taip yra todėl, kad dauguma dešiniųjų pažiūrų amerikiečių, nepaisant pajamų, įsitikinę, kad ekonomikos nuosmukio laikotarpiu negalima didinti mokesčių niekam – nei vargšams, nei turtuoliams. Amerikoje nuomonė, esą svarbiausia – skatinti vartojimą, taip įsigalėjusi, jog net mažiau (ar net visai mažai) uždirbantys amerikiečiai paniškai bijo, kad tik turtingieji nesugalvotų taupyti. Todėl B.Obamos žodžiai, kad ekonomikos variklis yra darbas ir pastangos, amerikiečiams pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, nes jiems į galvas įkalta, kad vidaus vartojimas – pagrindinis JAV ūkio variklis.

Kitaip sakant, amerikiečiai, kurie save laiko vidurinio sluoksnio atstovais, mąsto ne kaip vidurinis sluoksnis ar bent jau ne taip, kaip šio visuomenės sluoksnio atstovai mąsto, pavyzdžiui, Europoje. Tai rodo ir rudenį vykusių kadencijos vidurio rinkimų rezultatai – juos laimėjo už mokesčių ir reguliavimo mažinimą pasisakantys respublikonai, užsitikrinę tiek Senato, tiek Atstovų rūmų kontrolę.

„Šiandien prezidentas praleido realią galimybę imtis drąsios ekonominės vizijos, kuri atitiktų Amerikos žmonių poreikius ir kurios centre būtų darbo vietų kūrimas“, – po B.Obamos kalbos pareiškė respublikonas senatorius Orrinas Hatchas.

Tačiau tie „Amerikos žmonės“ kažkaip nepastebimai iškrinta iš vidurinio sluoksnio ir nejučia tampa darbininkija, arba vadinamuoju proletariatu.

Vidutinės šeimos pajamos iki mokesčių Amerikoje yra apie 50 tūkst. dolerių per metus. Atsižvelgiant į infliaciją tai yra mažesnės pajamos, palyginti ne tik, pavyzdžiui, su 2000-aisiais, bet ir su 1989-aisiais. O sumokėjus socialinės apsaugos, valstijos ir federalinius mokesčius vidutinei šeimai iš viso lieka apie 40 tūkst., taigi apie 3,3 tūkst. dolerių per mėnesį. Nemaža dalis negauna nė tiek.

Kaip pastebi vienas žinomiausių JAV analitikų George’as Friedmanas, tokių pajamų atitikmuo ne tik devintajame dešimtmetyje, bet net ir 1950-aisiais nebūtų leidęs pasijusti vidurinio sluoksnio atstovais. Pavyzdžiui, 1950-aisiais prie šio gyventojų sluoksnio priskiriamoje šeimoje galėjo dirbti tik vienas asmuo, paprastai vyras, o žmona – rūpintis namais. Turėdami tris vaikus, jie galėjo sau leisti įsigyti nedidelį namą, porą automobilių, iš kurių vienas – naujesnio modelio. Vidutines pajamas gaunanti šeima kartą per metus galėjo išvykti atostogų, o jei mokėjo elgtis su pinigais – dar ir susitaupyti. „Žinau tai todėl, kad mano šeima priklausė žemesniajam vidurinės klasės sluoksniui ir gyveno būtent taip. Tai nebuvo maudymasis prabangoje – daug ko negalėjome sau leisti. Bet tai nebuvo sunkus gyvenimas“, – G.Friedmanas dalijasi asmenine patirtimi, kurios galėtų pavydėti daugelis dabar save vidurinio sluoksnio atstovais laikančių amerikiečių.

G.Friedmanas skaičiuoja, kad už paskolas pirktus namą ir du automobilius norinti turėti šeima turėtų per metus uždirbti bent 70 tūkst. dolerių, priešingu atveju pinigų neliktų net Kalėdų dovanėlėms.

Taigi šeimų, gyvenančių pagal praėjusio šimtmečio vidurinio sluoksnio standartus, JAV dabar yra nepalyginti mažiau.

Žinoma, galima sakyti, kad sluoksnis išliko, smuko tik jo gyvenimo kokybė. JAV sociologiniai tyrimai šiandienos vidurinį sluoksnį leidžia apibrėžti kaip žmones, kuriems atviri keliai į geriausią išsilavinimą bei profesinį tobulėjimą ir kurių metinės pajamos siekia nuo 40 tūkst. iki 500 tūkst. dolerių.

Neatmestina tikimybė, kad žemesnioji metinių pajamų riba laikui bėgant dar labiau sumažės. Juk 2010–2012 m. sumažėjo maždaug 60 proc. vidurinio sluoksnio šeimų pajamos. Beje, šio sluoksnio atstovų pajamos smuko net smarkiau nei nepasiturinčių namų ūkių.

Žurnalas „Forbes“ atkreipia dėmesį, kad viduriniam sluoksniui – smulkiesiems verslininkams, namų priemiestyje savininkams, ūkininkams arba statybų sektoriaus darbuotojams gresia pavojus. „Kažkada tai buvo dominuojanti JAV klasė. Susižavėjimas ja išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai vidurinės klasės pajamos JAV augo dvigubai. Dabar ši klasė akivaizdžiai smunka“, – pastebi analitikai.

Per keturis dešimtmečius 10 procentinių punktų – nuo 61 iki 51 proc. sumažėjo žmonių, kurie uždirba nuo dviejų trečdalių vidutinių nacionalinių pajamų iki dvigubo jų dydžio. Be to, 60 proc. vidurinio sluoksnio atstovų uždarbis 1970 m. sudarė 53 proc. nacionalinio pyrago, o dabar – jau tik 45 proc.

Europos vidutiniokams – dar mažesni reikalavimai

Su nedidelio ir niekaip neišaugančio vidurinio sluoksnio problema susiduria ne vien JAV, bet ir nemaža dalis Europos valstybių. Prasidėjus 2008-ųjų krizei dalis valstybių prabilo apie masinį žmonių, anksčiau priklausiusių viduriniam sluoksniui, nedarbą ir skurdo riziką. Ypač skaudžiai tai pajuto labiausiai krizės paveiktos šalys – Portugalija, Ispanija, Graikija.

Tačiau ir turtingose Europos šalyse kalbama apie būtinybę stiprinti ir auginti vidurinį visuomenės sluoksnį. Tiesa, čia, kitaip nei Amerikoje, jį apibrėžia ne įsigytas nekilnojamasis turtas ar metinės pajamos. Eu­ro­pos Są­jun­gos sta­tis­ti­kos agen­tū­ra nustatė, kad na­mų ūkis pa­ti­ria ne­pri­tek­lių, jei ne­ga­li sau leis­ti ke­tu­rių iš de­vy­nių pre­kių ir pa­slau­gų ka­te­go­ri­jų, tarp ku­rių įvar­di­ja­mos ga­li­my­bės lai­ku mo­kė­ti nuo­mą ir ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius, pa­lai­ky­ti adek­va­čią ši­lu­mą na­muo­se, kas ant­rą die­ną val­gy­ti mė­sos ar­ba žu­vies, bent vie­ną sa­vai­tę per me­tus ato­sto­gau­ti ne na­muo­se, tu­rė­ti spal­vo­tą­jį te­le­vi­zo­rių, skal­bi­mo ma­ši­ną, au­to­mo­bi­lį ir te­le­fo­ną.

Didžiosios Britanijos darbo ir pensijų departamento tyrimas atskleidė, kad apie 6 proc. namų ūkių, priklausančių vidutinių pajamų kategorijai, neturi lėšų vaikus kartą per mėnesį leisti į baseiną, 9 proc. turi per mažai kambarių, kad vyresnius nei dešimties metų skirtingų lyčių vaikus galėtų apgyvendinti atskiruose kambariuose, o beveik ketvirtis neturi lėšų su šeima savaitei išvykti atostogauti. Profesinių sąjungų kongreso apklausos rodo, kad beveik 40 proc. žmonių iš tos pačios vidutinių pajamų kategorijos nerimauja dėl savo darbo perspektyvų – toks pat procentas kaip ir tarp gaunančiųjų pačias mažiausias pajamas.

Žinoma, kiekvienoje valstybėje egzistuoja individualus supratimas, kas yra vdurinio sluoksnio atstovai. Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fesorė dr. Dai­va Ber­žins­kie­nė Lietuvos vidurinio sluoksnio atstovais laikytų tuos, kurie per mėnesį uždirba nuo 5 tūkst. Lt (1450 Eur) neatskaičius mokesčių.

Egzistuoja netgi pasaulinio vidurinio sluoksnio apibrėžimas. Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija nurodo, kad viduriniam visuomenės sluoksniui pasauliniu mastu priklauso žmonės, per dieną išleidžiantys nuo 10 iki 100 JAV dolerių. Šiuo atveju žemutinė išlaidų riba apskaičiuota pagal skurdo ribą Portugalijoje ir Italijoje, o viršutinė riba – tai dvigubai daugiau, nei per dieną uždirba vidutines pajamas gaunantis Liuksemburgo gyventojas.

Pagal šį apibrėžimą visame pasaulyje gyvena daugiau nei 1,8 mlrd. vidurinio sluoksnio atstovų. Daugiausiai jų, 36 proc., arba 664 mln., yra europiečiai, 28 proc. gyvena Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, o Šiaurės Amerikoje tokių yra vos 18 proc.

Blogiausia tai, kad vidurinis visuomenės sluoksnis tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje ir toliau mažės, ir 2030-aisiais atitinkamai sudarys 14 ir 7 proc. O Azijoje po poros dešimtmečių vidurinis sluoksnis sudarys net 66 proc.

Svarbiausi rinkėjai

Nors visuotinai sutariama, kad būtent stiprus vidurinis sluoksnis garantuoja valstybės stabilumą ir ekonominį augimą, analitikai atkreipia dėmesį, jog politikų rūpinimasis viduriniu sluoksniu ypač sustiprėja artėjant rinkimams, nes tai bene svarbiausia rinkėjų grupė, paprastai lemianti rinkimų baigtį.

Vidurinio sluoksnio atstovai pasižymi polinkiu balsuoti tai už vienus, tai už kitus kandidatus – jie yra nepastoviausi iš visų socialinių grupių ir labiausiai linkę ieškoti sau tinkamų politikų.

Savaitraštis „The Economist“ atkreipia dėmesį, kad gali skirtis oficialus vidurinio sluoksnio apibrėžimas ir tarp rinkėjų bei politikų vyraujantis suvokimas. Mat jau minėtoje Didžiojoje Britanijoje „vidurine klase“ pastaruoju metu vis dažniau pradėta vadinti žmones, kurie gyvena gana pasiturimai – tokioje šeimoje pajamos gali siekti iki 115 tūkst., skaičiuojant eurais, per metus, nors oficialiai vidurinio sluoksnio atstovais laikomi žmonės, uždirbantys apie 25 tūkst. eurų.

Tokiu neatitikimu neretai naudojasi politikai. Tie, kurie palaiko paveldėjimo mokesčio mažinimą, teigia, kad nuo jo esą kenčia vidurinis sluoksnis. Bet jis taikomas tik 325 tūkst. svarų ir daugiau kainuojančiam paveldėtam turtui, o tai net 100 tūkst. svarų daugiau už vidutinio namo kainą. Be to, teigiama, kad 40 proc. pajamų mokesčio tarifas irgi juos veikia, nors iš tiesų šis tarifas Didžiojoje Britanijoje taikomas tik 3,8 mln. pajamų mokesčio mokėtojų iš 31,7 milijono.

Ištrauka iš B.Obamos kalbos:

„Šiuo metu, augant ekonomikai, mažėjant deficitui, atsigaunant pramonei ir didėjant energijos produkcijai, mes pakilome iš recesijos ir dabar turime galimybę pasirinkti savo ateitį laisviau nei bet kuri kita šalis Žemėje. Dabar mes spręsime, kuo norime tapti per ateinančius 15 metų ir per būsimus dešimtmečius. Ar mes tenkinsimės ekonomika, kai tik keliems iš mūsų fantastiškai sekasi? Ar mes pasirinksime ekonomiką, kuri didina pajamas ir suteikia galimybių tiems, kurie stengiasi?

Vidurinės klasės ekonomika veikia. (…) Tai idėja, kad ši šalis geriausiai laikosi tada, kai kiekvienas turi galimybių, kiekvienas atlieka savo dalį ir kiekvienas žaidžia pagal tas pačias taisykles.“

BFL

Penki iš septynių norinčiųjų valdyti valstybę neturi net esminių privalomų valstybės vadovo savybių ir kompetencijos.

„Mes kaip moterys, norinčios vyro, kuris nerūkytų, negertų, nemėgtų žiūrėti futbolo, nesižvalgytų į svetimas moteris, keliame prezidentui pernelyg daug reikalavimų, ir realus žmogus vargu ar gali visus juos patenkinti“, – šypsosi įvairiose apklausose tarp visuomenės geidžiamų valstybės vadovų taip pat minimas autoritetingas ekonomistas dr. Gitanas Nausėda. Tad belieka rinktis iš tų, kurie arčiausiai prezidento idealo.

„Veidas“ pasitelkė skirtingų sričių ekspertus „sukomplektuoti“ prezidentui turėtinų pagrindinių kompetencijų ir žmogiškųjų savybių „krepšelį“ ir pabandė pasverti, kiek kiekvienas iš kandidatų septynetuko juos atitinka.

Būti prezidentu net savo oponentams

„Prezidentui reikia skirtingų savybių, atsižvelgiant į tai, kokiai valstybei ir kokiu metu jis vadovauja. Bet dvi iš jų – universalios visiems laikams ir visoms visuomenėms. Pirma, prezidentas turi gebėti vienyti, o ne skaldyti tautą, net bendraudamas su politiniais oponentais turi visada prisiminti, kad jis yra ir jų prezidentas. Antra, lyderiu valstybėje turi tapti žmogus, kuris sugeba pajausti ir numatyti šalies poreikius, pagal juos suformuluoti tikslus ir padėti visuomenei juos realizuoti“, – pabrėžia politine lyderyste besidomintis psichologas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Visvaldas Legkauskas. O kitos savybės, pasak jo, jau gali varijuoti pagal situaciją.

Bet gebėjimas vienyti visuomenę – tai ne gebėjimas įtikti kiekvienam jos nariui, o gebėjimas sutelkti pagrindines visuomenės grupes. Štai Dalia Grybauskaitė labai kategoriška Darbo partijos atžvilgiu, bet, kaip pastebi V.Legkauskas, ji kategoriška konkrečios organizacijos, konkrečių asmenų atžvilgiu, ji nesakė, kad tie, kurie remia Darbo partiją, yra kokie Lietuvos išdavikai. Tad čia vienybės griovėja jos nepavadinsi.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Nuo to, kad egzistuojant Prezidentūrą prisimintume tik valstybės švenčių proga, iki visiško chaoso – tokie scenarijai galimi, jei rinkimus laimėtų tie, kas mano esantys pajėgūs valdyti šalį.

„ Prezidento rinkimai virsta farsu – juos sušaržavome taip, kad nejauku prieš Zimbabvę ir Madagaskarą. Mes juos pavertėme kažkokia tragikomedija. Nematau kitų variantų, kas iš pretendentų galėtų būti prezidentu, išskyrus dabartinę prezidentę. Bet ne todėl, kad ji man labai patiktų, o tiesiog valstybei reikia solidumo – ji jau yra prezidentė, pasaulis, Europa prie jos jau priprato ir nenustebtų, jei ji liktų poste. O kai kurie į jį besiveržiantieji gyvenime nebuvę niekuo. Kaip jie atrodytų ES, pasaulyje, nejauku net galvoti“, – mano vienos geriausių Lietuvoje KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis. Jis norėtų, kad kiekvienuose prezidento rinkimuose iškiltų asmenybės. Tačiau ar dabar matome jų iš tikrojo – solidaus ir švaraus – verslo, iš tikrojo gilaus mokslo, iš meno, viešosios srities? „Deja, ne”, – apgailestauja gerbiamas pedagogas.

Nors pretendentų į prezidentus – net devyniolika, ne tik norinčiųjų, bet ir pajėgių tinkamai valdyti valstybę iš jų vos pora. Vis dėlto jei prognozės neišsipildytų ir prezidentu taptų ne ekspertų kaip tinkamiausi minimi Dalia Grybauskaitė ir Zigmantas Balčytis, „Veido“ šnekintų savo srities autoritetų manymu, padariniai valstybei gali būti labai neigiami.

Taigi kas keistųsi, jei valstybę valdyti rinkėjai patikėtų bet kuriam iš devyniolikos norinčių tai daryti?

Lyderių dvejetas didelių permainų nežada

Nors sakome Valdas Adamkus Pirmasis ir Valdas Adamkus Antrasis, nes jo dvi kadencijos prezidento poste buvo labai skirtingos, didelių pokyčių D.Grybauskaitės šeimininkavime S.Daukanto aikštėje, jei žmonės ir vėl išreikštų jai pasitikėjimą, mažai kas tikisi. O jų reikėtų.

„D.Grybauskaitė, kaip valstybės vadovė, lyg ir gerai atrodo. Bet mano, kaip rinkėjo, pageidavimas, kad ji šiek tiek keistų savo požiūrį ir ypač kritiškiau žiūrėtų į teisėsaugos sistemos trūkumus. Tariamo pastovumo čia yra per daug. Teismų vardo pagerėjimo nelabai jaučiama, o prokuratūroje, man atrodo, dėl nepasvertos reorganizacijos – visiška sumaištis“, – dalijasi nuomone advokatas Kęstutis Lipeika.

D.Grybauskaitei ekspertai siūlo iš esmės peržiūrėti savo skiriamų teisėsaugos srities kadrų politiką.

Sunku nepastebėti, kad D.Grybauskaitė pastaruoju metu ėmė daugiau bendrauti su įvairiomis visuomenės grupėmis, nors lig šiol vyravo principas, kad ji pati viską žino, ir platesnio rato ekspertų nuomonės girdėti neverta. Bet gal šie pokyčiai – tik rinkiminės agitacijos sezonui?

Vis dėlto daugelis rinkėjų tiki ir matyt pagrįstai, kad D.Grybauskaitės išrinkimas reikštų tolesnę kovą su korupcija ir solidžią Lietuvos poziciją tarp Vakarų valstybių.

„Jei rinkimus laimėtų dabartinis europarlamentaras socialdemokratas Z.Balčytis, nebūtų bėda, bet sunkiai įsivaizduoju, kad būtų kažkas kitaip, kažkas naujo. Neįsivaizduoju, kad jis padarytų ryškesnį posūkį – tiesiog ramiai gyventume, kaip gyvename. Norėčiau ryškesnių asmenybių šiame poste: Z.Balčytis yra nematomas, net dabar, artėjant rinkimams, ryžtingai ir konkrečiai nepasisakė nė vienu aštriu klausimu“, – stebisi žymus pedagogas B.Burgis.

Pasigirsta ir ironijos, kad Z.Balčyčio prezidentavimo atveju prisimintume egzistuojant Prezidentūrą tik porąkart per metus per valstybines šventes.

Advokatas K.Lipeika sako, kad jam, kaip rinkėjui, visiškai nesuprantama ir tai, kaip Z.Balčytis (ir ne jis vienas) pretenduoja iš karto į du labai atsakingus postus: „Tai nepagarba žmonėms. O pokyčių, jei būtų išrinktas Z.Balčytis, nesitikiu, jų būtų mažiau nei dabar.“

Pavojai eurui ir valstybės finansams

„Jei prezidentu taptų ne D.Grybauskaitė ir ne Z.Balčytis, o kas iš kitų septyniolikos to siekiančiųjų, tikėtina, kad labai stipriai palaikytų referendumą prieš eurą ir jo įvedimui kiltų grėsmė. Vis dėlto didelė tikimybė, kad Lietuva eurą kitąmet turės. Tačiau tuomet mažėtų palūkanos skolinimuisi ir Vyriausybei kiltų pagundos didinti išlaidas, kad tokiu populizmu laimėtų artėjančius kitus rinkimus“, – prognozuoja ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, ekonomikos ir politikos programos direktorius dr. Vincentas Vobolevičius. Politologo manymu, ši Vyriausybė tam ypač pažeidžiama, nes joje vis dar labai įtakinga Darbo partija, o socialdemokratai, vadovaudamiesi savo šūkiais apie rūpestį paprastu žmogumi, taip pat būtų linkusi paišlaidauti. „Žinia, yra ES reikalavimai, bet D.Grybauskaitė šiuo atžvilgiu labai stiprus saugiklis jų laikytis, ji griežtai priešintųsi išlaidavimui. Socialdemokratas Z.Balčytis taip pat atsargiau žiūrėtų į biudžeto išlaidų perviršį, nes tarp šios partijos narių yra daug verslininkų ir jie supranta, kaip tai žalinga. Bet kurio kito iš dabar pretenduojančių valdyti valstybę pergalės atveju jie suvoktų, kad laimėjo rinkimus, nes jį palaikė nepatenkintoji tautos dalis, ir tikrai nekeltų balso prieš nesubalansuotą biudžetą. Vadinasi, įsivedus eurą beveik garantuotai didėtų biudžeto deficitas“, – mano V.Vobolevičius.

Tačiau, priduria politologas, ekonominė realybė visiems vienodai kanda, tad bet kas, patekęs į prezidento postą, turėtų bent kažkiek švelninti savo ekstremistinius pasisakymus ir jie nebeskambėtų taip drastiškai. Vis dėlto rinkimus laimėjus bet kam kitam, išskyrus D.Grybauskaitę ir Z.Balčytį, politika pasislinktų populizmo link, didėtų valstybės išlaidavimas, galbūt nebūtų įgyvendinti kai kurie strateginiai dabartinės valdžios numatyti tikslai. „Bet nemanau, kad būtų ir visiškas V.Šustausko fenomenas“, – prognozuoja V.Vobolevičius.

Beje, pagal rinkėjų simpatijas įvairiose apklausose R.Paksas laikosi antras po D.Grybauskaitės. „Bet jo kelias į prezidentus pasibaigs, kai iškils klausimas, ar jis gali kandidatuoti. Dabartinė veikianti teisė to padaryti neleidžia. Vis dėlto darant grynai teorinę prielaidą, jei R.Paksas kandidatuotų ir būtų išrinktas, tai atrodytų labai blogai: jei žmogus neturi savigarbos, jis negali ne tik valstybei, bet ir dideliam kiemui vadovauti“, – tokia K.Lipeikos nuomonė. B.Burgis manymu, R.Pakso buvimas prezidentu būtų oligarchinis variantas.

Europos laikraščių antraštes irgi būtų nesunku nuspėti: vienintelis Europoje apkaltos būdu iš prezidentų pašalintas asmuo grįžta į postą. Taip, Lietuvos piliečių mažai, bet sunku patikėti, kad valstybėje nerastume sau vadovo, kuris nebūtų taip pažeminęs valstybės, jos piliečių, Konstitucijos.

Nekeldamos savo kandidatų dešiniosios partijos bando dviejų turų rinkimų sistemą pakeisti į vieno. Tačiau taip pastatydami Dalią Grybauskaitę į visų kitų kandidatų kritikos taikinio poziciją.

Ryškėjančiame prezidento rinkimų kovos peizaže žioji dešiniųjų partijų atstovų vakuumas. Nors ryškiausia potenciali rinkimų lyderė – dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė dar nė nepareiškė, ar kandidatuos antrai kadencijai, Liberalų sąjūdis jau deklaravo remsiąs jos kandidatūrą.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai kitokių planų taip pat neturi, o kai kurie jų piktinasi kiekvienu nauju kandidatu, nes juk visi nugnybs nors trupinėlį rinkėjų palankumo, kas gali lemti antrojo rinkimų turo būtinybę. O antrojo turo spąstuose jau dukart fiasko patyrė pirmajame ryškiai pirmavę kandidatai – Artūras Paulauskas 1997 m. (nors pirmajame ture buvo pelnęs net 44,7 proc.) ir Valdas Adamkus 2002 m. (nors pirmajame ture surinko 35,1 proc.).

Tačiau prezidento rinkimai Lietuvoje juk ir yra dviejų turų.

Dešinieji painioja rinkimų sistemas

„Dviejų raundų rinkimuose turėtume turėti daugiau kandidatų pirmajame, o antrajame jau varžosi du lyderiaujantys. Kas dabar vyksta Lietuvoje, iš pirmo žvilgsnio nelabai įtikėtina: elgiamasi taip, kaip valstybėse, kuriose būna vienas rinkimų raundas“, – pastebi ISM vyr. lektorius politologas dr. Vincentas Vobolevičius.

Tiesa, pasak jo, nesunku suprasti, kodėl taip vyksta: D.Grybauskaitės populiarumas beprecedentis, tad daugiau diskutuojama ne apie tai, kas gali išeiti į antrąjį turą, bet ar jis apskritai bus.

Viena vertus, dešiniųjų logika gal ir pateisinama: centro dešiniųjų elektoratui paliekant vieną stiprų kandidatą didesnė tikimybė išvengti nenorimų netikėtumų balsams išsibarsčius per kelis. Lygiai tokią pat idėją – valdančiajai daugumai kelti vieną kandidatą – siūlė, bet nesėkmingai, ir kai kurie kairiosios pakraipos politikai.

Tačiau kur jie – tie partijų lyderiai, pajėgūs vesti valstybę į priekį ir sugebantys savo gebėjimais įtikinti visuomenę, kad ši už juos balsuotų? Konservatoriai niekad ir neturėjo visuomenei patrauklaus lyderio. Jų kandidatavimas prezidento rinkimuose beviltiškai prastas. Vytautas Landsbergis 1997 m. jis pelnė 15,7 proc. ir nepateko į antrąjį turą. Po to konservatoriai – štai jau sptyniolika metų – sėkmės prezidento rinkimuose nė nebando.

KTU viešosios politikos ir administravimo instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Vaidas Morkevičius primena, kad ir socialdemokratų pozicija prezidento rinkimuose visą laiką buvo keista: „Kartą kandidatavo Vytenis Povilas Andriukaitis, dabar – Zigmantas Balčytis. Jie lyg ir atstovaujantys socialdemokratų veidui, išsakantys jų idėjas, bet – ne stipriausi Socialdemokratų partijoje, ne partijos lyderiai. Vienintelė išimtis – Algirdas Brazauskas 1993 m., bet jis tuomet buvo LDDP kandidatas, dar iki šiai partijai susijungiant su socialdemokratais. Kodėl socialdemokratai nekelia geriausio kandidato – nežinau.“

Bet socialdemokratai kandidatą bent jau kelia, o stipriausios dešiniosios partijos – ne. Liberalų sąjūdžio atstovas Petras Auštrevičius net atvirai piktinosi, kad partija, nekeldama savo kandidato (o jis pats neslėpė ambicijų juo tapti antrą kartą), sukūrė kandidatą Artūrą Zuoką. Juk liberalių pažiūrų rinkėjams, jei jie nenori balsuoti už D.Grybauskaitę, lieka tokia alternatyva.

Liberalų ir konservatorių taktika – be pralaimėjimo: rinkimuose nedalyvauja, o savo prezidentą lyg ir turi, nes išreiškė paramą rinkimų lyderiui, net jei šis, kaip kad D.Grybauskaitė, yra viešai pasakęs, esą jam nereikia jokių partijų paramos. Kaip pastebi istorikas, politikos apžvalgininkas dr. Vygantas Vareikis: „Partijos, deklaruodamos D.Grybauskaitei paramą, ateityje tikisi pozityvios jos pozicijos jiems rūpimais klausimais, o ir prezidentė žinos, kam turi būti dėkinga už paramą, nes jei konservatoriai ir liberalai nekelia kandidatų, jų elektoratas, žinoma, bus raginamas paremti kitą.

Tampa dėsninga, kad abi pagrindinės Lietuvos partijos – konservatoriai ir socialdemokratai – prezidento rinkimuose arba iš viso nekelia savo kandidato, arba kelia antraeilę figūrą.

Tai, kad prezidento rinkimuose socialdemokratai vietoj partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus kels europarlamentarą Zigmantą Balčytį, netapo kaži kokia savaitės naujiena, nei juo labiau sensacija. Trys viena po kitos darytos apklausos dar prieš mėnesį parodė, kad prezidento rinkimuose A.Butkevičius neturi jokių šansų prieš Dalią Grybauskaitę, kuri beveik garantuotai sieks perrinkimo antrai kadencijai. Juolab kad visos trys apklausos, skirtingu laiku darytos tiek „Spinter tyrimų“, tiek „Baltijos tyrimų“, davė stebėtinai vienodą rezultatą – trigubą D.Grybauskaitės persvarą prieš A.Butkevičių, o „Vilmorus“ apklausa parodė, jog prezidentės populiarumo nesumenkino nei skandalas dėl VSD pažymos nutekinimo, nei nenutrūkstantis Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės puolimas. Vadinasi, tai ne atsitiktinumas, o aiški tendencija.
Tokiomis aplinkybėmis A.Butkevičiui kelti savo kandidatūrą prieš D.Grybauskaitę būtų tolygu politinei savižudybei. Ne paslaptis, kad D.Grybauskaitė turi didžiulį psichologinį pranašumą prieš A.Butkevičių, kuris prieš dešimtmetį nesugebėjo prilygti jai perėmęs finansų ministro portfelį, o prieš penketą metų jau kartą buvo dabartinės valstybės vadovės sutriuškintas per pirmąjį prezidento rinkimų turą. Lygiai visi matėme, kaip įsakmiai pernai prezidentė nurodinėjo Vyriausybę formuojančiam A.Butkevičiui, ką jis galįs įtraukti į Ministrų kabineto sudėtį, o ko – ne. Ir nuo tol kiekvieną pirmadienį rytais linkstančiomis kojomis eina į Prezidentūrą, kaip prasikaltęs mokinukas pas mokyklos direktorę.
Į tai atsižvelgus įsivaizduoti, kad rinkimų kampanijos metu tarp A.Butkevičiaus ir D.Grybauskaitės gali vykti lygiavertė dviejų kandidatų į prezidentus diskusija, tai tas pat, kaip bandyti įsivaizduoti lygiavertę diskusiją tarp triušio ir anakondos. Na, nebent šioji būtų labai soti keliais ministrais ir kuo nors neįtikusiu ambasadoriumi desertui. Tačiau triušiui dėl to drąsiau nebus.
Vis dėlto pakartotinis sutriuškinimas prezidento rinkimuose – toli gražu ne pats baisiausias dalykas, galintis ištikti A.Butkevičių. Daug didesnį nerimą jam kelia perspektyva po pralaimėtų prezidento rinkimų likti ir be premjero posto. Tikriausiai neišduosiu didelės paslapties pasakydamas, kad dar prieš kelerius metus A.Butkevičius, kaip galimas kandidatas į premjerus hipotetinės socialdemokratų pergalės rinkimuose atveju, nekėlė D.Grybauskaitei jokių šiltų minčių. Vargu ar po metus trukusio jau nebe hipotetinio premjero A.Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės darbo (tiksliau – nedarbo) prezidentės požiūris į jį pasikeitė į gerąją pusę.
Lygiai vieša paslaptis, kad A.Butkevičiaus, kaip premjero, veikla netenkina ne vien tik prezidentės, opozicijos ir netgi koalicinės Darbo partijos, kurios lyderis Viktoras Uspaskichas įvardijo dabartinę Vyriausybę silpniausia iš visų buvusiųjų. Jo (ne)veikla netenkina ir pačių socialdemokratų, kurie tik ir ieško preteksto sklandžiai pakeisti ministrą pirmininką lyg ir Juozu Oleku, lyg ir Juozu Bernatoniu ar kuriuo kitu „bičiuliu“. Pralaimėti prezidento rinkimai, po kurių pagal Konstituciją Vyriausybė grąžina naujai išrinktajam valstybės vadovui savo įgaliojimus, yra tiesiog idealus pretekstas ir galimybė imtis tokios rokiruotės. Juk Konstitucinio Teismo išaiškinimas, jog naujasis prezidentas turi skirti premjeru tą, kuris gali gauti Seimo daugumos paramą, nesako, kad reikia būtinai skirti tą patį asmenį. Galima skirti jo partijos kolegą…
Prieš tris savaites A.Butkevičius interviu LRT „Savaitei“ išsidavė mąstąs apie tokią galimybę. Paklaustas, ar turįs garantijų, kad laimėjusi prezidento rinkimus D.Grybauskaitė paliks jį premjeru, A.Butkevičius atsakė: „Aš taip negalvoju. Gal reikės atsisveikinti pasakant: na ką, Butkevičiau, tau reikalavimai buvo keliami aiškūs, suprantami, tau nepavyko, ir mes turim gražiai atsisveikinti vienas su kitu. Nesu toks žmogus, kad laikyčiausi tos kėdės bet kokia kaina.“ O pamąstęs ėmėsi prevencijos, vietoj savęs į nelygią kovą su D.Grybauskaite statydamas Z.Balčytį, kadaise Algirdo Brazausko numatytą įpėdiniu tiek premjero, tiek LSDP pirmininko poste, o pastaruoju metu vis atviriau reiškiantį pretenzijas į šį palikimą. Pralaimėjęs ir vėl išvažiavęs į Europos Parlamentą Z.Balčytis dvigubai sumažintų A.Butkevičiaus galvos skausmą.
Kartu būtų pratęsta pusantro dešimtmečio siekianti tradicija, kad socialdemokratai nekelia prezidento rinkimuose savo partijos lyderio. Pradžią tam padarė A.Brazauskas, kuris, baigdamas jam atvirai nuobodžią prezidentavimo kadenciją, užuot siekęs perrinkimo 1997 m., paragino saviškius remti tuo metu ~de facto~ nepartinį Artūrą Paulauską. Per kitus, 2002-ųjų prezidento rinkimus socdemai kėlė ne savo lyderį A.Brazauską, o savąjį ~enfant terrible~ Vytenį Andriukaitį, kuriam tai turėjo būti ambicijas mažinanti pamoka (kad ji tokia netapo, kitas reikalas). Vėlgi 2004-aisiais socdemų kandidatu buvo Česlovas Juršėnas, kuriam tai, A.Brazausko požiūriu, turėjo tapti išbandymu, ar jis tinkąs į įpėdinius ir partijos lyderius.
Tai, kad 2009-aisiais A.Butkevičius, vos prieš kelis mėnesius išrinktas partijos pirmininku, nutarė dalyvauti prezidento rinkimuose, reikėtų laikyti išimtimi iš taisyklės, padiktuotos veikiau noro įsitvirtinti partijos lyderio pozicijose, į kurias bet kada galėjo grįžti tuo metu dar sveikas ir pakankamai tvirtas A.Brazauskas, nepatenkintas, kad įpėdinis renkamas ne pagal jo planą. Užtai dabar A.Butkevičius tvirtai seka A.Brazausko nubrėžta linija, kad premjero postas partijos lyderiui yra svarbiau nei prezidento.
Lygiai tokios pat linijos laikosi ir konservatoriai. Jau per 1997-ųjų rinkimus V.Landsbergio kėlimas vyko ne vien dėl jo noro, bet ir dėl tuomečio premjero bei partijos valdybos pirmininko Gedimino Vagnoriaus noro arba atsikratyti profesoriaus akies, arba bent jau susilpninti šio įtaką partijoje. Kad planas nepavyko, tai vėlgi ne G.Vagnoriaus veiksmų pasekmė.
2002-aisiais konservatoriai rėmė Valdą Adamkų, 2004-aisiais suvis užsiėmė žaidimais, remdami tai Petrą Auštrevičių, tai V.Adamkų. Kad 2009-ųjų prezidento rinkimuose konservatoriai savo lyderio nekels, buvo aišku dar 2008-ųjų lapkritį, A.Kubiliui tapus Vyriausybės vadovu ir neketinant perduoti šio posto bet kam kitam. Lygiai ir šiuose rinkimuose konservatoriai net simboliškai savo lyderio nekels.
Matant tokias tendencijas galima prognozuoti, kad ir ateityje abi svarbiausios partijos prezidento rinkimuose arba nedalyvaus, arba kels antraeiles figūras. Mat Vyriausybės vadovo postas rimtai partijai gerokai svarbesnis nei depolitizuota ir didelės įtakos šalies ūkiui nedaranti Prezidentūra.

Kadangi Vyriausybės vadovo postas suteikia daug daugiau galių veikti Lietuvos ekonomiką, jau pusantro dešimtmečio nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl Prezidentūros rimtai nesivaržo.

Paklaustas, ar planuoja kandidatuoti per kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus, premjeras Algirdas Butkevičius, kaip jau įprasta, atsakė aptakiai: “Aš save matau premjero pareigose, o dėl kandidatų prezidento rinkimuose sprendimą priims partija.”

Sociologas dr. Vladas Gaidys artėjančiuose prezidento rinkimuose jokios didesnės intrigos neįžvelgia: be Dalios Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus, kokių nors ryškesnių ir daugiau rinkėjų simpatijų sulaukiančių rimtų kandidatų vargu ar atsiras. Tą patį, beje, mano ir dauguma Lietuvos gyventojų. Kone keturi penktadaliai apklaustųjų įsitikinę, kad, be D.Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus, prezidento rinkimuose daugiau nebus stiprių kandidatų. Ir tik 15 proc. mano, kad toks atsiras. Tai paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos.
Respondentų taip pat teirautasi, už katrą kandidatą, jeigu būsimuose prezidento rinkimuose kandidatuotų dabartinė prezidentė D.Grybauskaitė ir dabartinis premjeras A.Butkevičius, jie planuoja balsuoti. Rezultatai ir čia nenustebino: net du trečdaliai respondentų planuoja balsuoti už D.Grybauskaitę, 12,2 proc. – už A.Butkevičių, o maždaug penktadalis – nė už vieną iš šių kandidatų. Taigi artėja rinkimai, kuriuose praktiškai nebus jokios intrigos.

Jeigu būsimuose prezidento rinkimuose kandidatuos dabartinė prezidentė D.Grybauskaitė ir dabartinis premjeras A.Butkevičius, už katrą planuojate balsuoti? (proc.)

Už D.Grybauskaitę    66,8
Nė už vieną jų    19,8
Už A.Butkevičių    12,2
Nežinau    1,2

Kaip manote, ar iki būsimų prezidento rinkimų, be D.Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus, atsiras dar nors vienas stiprus kandidatas? (proc.)

Ne, neatsiras    78,6
Taip, atsiras    15
Nežinau / neturiu nuomonės    6,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. rugsėjo 3–4 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Suomijos, šalies, kuri pasaulyje laikoma pavyzdžiu, kaip spręsti kuo įvairiausias opias problemas, prezidentas 65-erių Sauli Niinisto, vien užsiminus, ką galėtų vienu ar kitu Lietuvai opiu, o suomių jau išspręstu klausimu patarti, tik krato galvą ir sako, kad patarėju būti negali.

Jo manymu, viena valstybė kitai negali būti mokytoja, aiškinančia, kuris atsakymas teisingas, kuris ne, bet turi siekti kitą valstybę, ypač kaimynę, suprasti ir pasidalyti savo patirtimi, jei tik ši joms tinka. Bent jau tokie kertiniai Suomijos tiek vidaus, tiek užsienio politikos principai. Ir jie veikia.
Suomijos visuomenė ir net politinės partijos sugeba pasiekti konsensusą svarbiausiais klausimais. Ši valstybė laikoma socialinės gerovės ir socialinio solidarumo etalonu, išskirtine šalimi, kurioje nėra skurdžiųjų sluoksnio, nėra ir didžiulių turtinių kontrastų.
Pernai po trijų dešimtmečių socialdemokratų prezidentų valdymo valstybės vadovo rinkimus laimėjęs konservatoriškos Nacionalinės koalicijos partijos narys S.Niinisto taip pat išpažįsta socialinio solidarumo pirmenybę: jis didžiuojasi, kad suomiai – labai pavyzdingi mokesčių mokėtojai, ir pabrėžia, kad visur, kur norima sukurti panašią gerovės valstybę, žmonės turi suprasti, kad taip jie padeda vienas kitam, o tos pagalbos gali prireikti ir tau pačiam.
Tokius principus prezidentas ne tik deklaruoja, bet ir pats jų laikosi: jis pareiškė, kad Suomijos valstybės vadovaujantys asmenys turėtų susimažinti algas, ir pirmas parodė pavyzdį – dėl krizės penktadaliu nusikirto savo atlyginimą. Suomija buvo ir vienintelė euro zonos valstybė, net krizės laikotarpiu neleidusi sau atleisti vadžių ir nesilaikyti Mastrichto kriterijų.
Beje, Suomija – ir mažiausios korupcijos pasaulyje valstybė. Prezidentas visuomet pabrėžia  valstybės ir kiekvieno piliečio asmeninę atsakomybę ir už valstybės gerovę, ir už savo šeimą bei artimuosius.
S.Niinisto politikoje jau 36-ti metai: pagal išsilavinimą teisininkas, jis politinę karjerą pradėjo vietos valdžioje, paskui buvo teisingumo, o Suomijai įsivedant eurą – finansų ministras, Suomijos parlamento narys ir jo pirmininkas, taip pat yra dirbęs Europos investicijų banko viceprezidentu bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko valdybos nariu.
„Veidas“ šią savaitę į Lietuvą valstybinio vizito atvykstančio Suomijos prezidento visų pirma klausinėjo apie problemas, kurias šiai šaliai sekasi spręsti sklandžiau nei Lietuvai.

VEIDAS: Esate vienas euro kūrėjų ES, euro Suomijoje tėvas. Žinome, kad nesate linkęs dalyti tiesioginių patarimų kitoms šalims, tad neklausiame, ar patartumėte Lietuvai siekti įsivesti eurą 2015-aisiais. Tačiau jei Suomija dar nebūtų euro zonos narė, ar į ją veržtųsi dabartinėmis euro zonos sąlygomis?
S.N.: Nespekuliuokime – Suomija jau yra euro zonos narė. Tačiau jei 1999 m., kai man būnant Suomijos finansų ministru su Vokietijos finansų ministru Theo Waigeliu ir kitais kolegomis kūrėme bendrą ES valiutą, būtume žinoję, kad taisyklėms, kurios buvo nusistatytos, nebus paklūstama, nesu tikras, ar apskritai būtume kūrę bendrą valiutą.
Šiuo metu, vertinant iš dabartinės situacijos pozicijų euro zonos valstybėse, tos ES valstybės, kurios neturi euro, turi pasirinkimą prisijungti ar neprisijungti prie bendros valiutos, bet Suomija – nebe, nes jau esame euro zonoje. Tačiau ne kartą kartojau: Latvija, Islandija ar JAV nėra euro zonos narės, o susidūrė su panašiais sunkumais. Vadinasi, tai, kas įvyko, yra ne euro zonos, o Vakarų mąstymo krizė. Euro įvedimo pradžioje buvo net labai gerų augimo metų, bet ir tada Vakarų šalys didino skolas. O juk kuriant euro zoną bazinis principas ir taisyklė buvo solidarumas. Tai reiškia, jog valstybės visų pirma turi taip rūpintis savo pačių reikalais, kad nekenktų kitoms euro zonos valstybėms. Šiuo principu Suomija visada vadovavosi.
VEIDAS: Suomija, kaip ir Lietuva, priklausoma nuo Rusijos dujų, kitų energetinių išteklių. Ar jūs tai laikote didele Suomijos problema?
S.N.: Suomija dujų rinkoje palaiko labai stabilius santykius su Rusija ir šioje srityje nėra patyrusi jokių nusivylimų. Žinoma, visuomet išmintinga energetiką diversifikuoti, nepriklausyti nuo vieno šaltinio. To ir siekiame.
VEIDAS: Ar toji priklausomybė nuo Rusijos energetinių šaltinių daro įtaką dvišaliams Suomijos ir Rusijos politiniams santykiams?
S.N.: Ne.
VEIDAS: Tačiau kai kurie ekspertai Suomijos užsienio politiką vertina kaip prorusišką. Ar sutinkate su tokiu vertinimu? Ar numatote kokių pokyčių Suomijos ir Rusijos santykiuose?
S.N.: Prorusiška? ES taip pat stiprina ryšius su Rusija ir, mano vertinimu, iš to gaunama abipusės naudos. Ne tik ES formatu – Suomija palaiko labai pragmatiškus ir dvišalius santykius su Rusija verslo, turizmo srityse. Manau, mūsų dvišaliai santykiai geri, ir jokie jų pokyčiai nereikalingi.
VEIDAS: Tai jūs manote, kad pragmatizmas užsienio politikos srityje yra pagrindinis dalykas?
S.N.: Aš sakiau, kad pragmatizmas svarbus versle, turizme – tai kasdienio gyvenimo būtinybė: labai svarbu, kad būtų lengviau kirsti sieną, kad būtų mažiau trukdžių verslui, kad problemos, su kuriomis susiduria verslas ir pavieniai žmonės, pavyzdžiui, gaudami vizas, būtų sprendžiamos pragmatiškai ir greitai. Reikia turėti galvoje, kad Suomija kasmet sulaukia per 1 mln. turistų iš Rusijos, per metus Rusijos-Suomijos sieną kerta apie 10 mln. asmenų, vadinasi, pragmatinis aspektas labai svarbus.
Arba, pavyzdžiui, labai įdomus ir svarbus Arkties regiono projektas, kuriame dalyvauja ne tik Šiaurės šalys ir Rusija, bet ir kitos Arkties tarybos narės – JAV, Kanada. Čia taip pat labai svarbus pragmatiškas bendradarbiavimas. ES, taip pat ir Suomija dvišaliais santykiais, su Rusija daug bendradarbiauja aplinkosaugos srityje. Sankt Peterburgo atliekų deginimo jėgainė – pavyzdys, kad Rusija pajėgi lygiaverčiai bendradarbiauti šioje srityje.
Bet užsienio politikoje ES Rusijos atžvilgiu turi kryptį, o Suomija, šalia bendradarbiavimo ES rėmuose, dar ir dvišalius santykius. Rusijos vidaus politikos, demokratijos klausimais, žinoma, mes turime pasakyti savo nuomonę. Bet kai kalbame apie šalių bendradarbiavimą, labai svarbu siekti suprasti savo kaimynus. Supratimas ir bendradarbiavimas – štai kas svarbiausia mūsų užsienio politikoje.
Daug kartų kartojau, ir tai tinka ne tik santykiams su Rusija: jei nori pasiekti rezultatų, neturi stengtis būti mokytoju ir aiškinti – štai tai teisinga, o tai – ne. Gal ir tai pragmatizmas, bet jei kurie nors Suomijos modeliai tinka kitoms šalims, mes galime padėti apie juos daugiau sužinoti, bet negalime nieko versti jų perimti. Pavyzdžiui, mūsų švietimo, ypač pagrindinio bendrojo lavinimo, sistema: mano nuomone, tai, kad kuo daugiau žmonių gauna gerą išsilavinimą, padeda vystyti visuomenę, yra geras būdas kurti demokratiją pasaulyje. Ir tai tinka ne tik Rusijos atveju.
VEIDAS: Kodėl Suomija plečia branduolinę energetiką, nors kitos ES ir ne tik šalys nutarė jos atsisakyti?
S.N.: Mums, kaip ir kiekvienai valstybei, reikia energijos šaltinių. Ir dauguma Suomijos parlamento narių nutarė, kad branduolinės energetikos turi daugėti. Jei visi dabartiniai planai šioje srityje bus įgyvendinti, po Prancūzijos būsime viena didžiausių branduolinės energetikos plėtotojų ES.
VEIDAS: Bet „Olkiluoto-3“ branduolinės jėgainės statybose daug problemų – projektas vėluoja, brangsta.
S.N.: Taip, projektas dalinai vėluoja. Bet jėgainės saugumui užtikrinti keliami labai aukšti standartai, ir galutinis rezultatas turi būti geras.
VEIDAS: Ar galima laukti kokių Suomijos, nepriklausančios NATO, politikos permainų šio Aljanso atžvilgiu?
S.N.: Ne, ne šiuo metu. Bet mes, žinoma, bendradarbiaujame su NATO ir šį bendradarbiavimą plėtojame ES formate. Apskritai ES norėtume matyti daugiau bendros gynybos politikos. O su NATO Suomija labai aktyvūs partneriai ir toliau vystysime santykius šia kryptimi.
VEIDAS: Kokią prognozuojate ES ateitį: ar ji turėtų judėti federalizmo kryptimi ar išlaikyti dabartinį modelį?
S.N.: Tikiu, kad ES iš esmės išlaikys dabartinį modelį. Žinoma, ES vystysis, bet neįžvelgiu, kad galėtų judėti federalizmo link.
VEIDAS: Daug kalbama apie glaudesnį Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą. Ar tikite kartais minimo NordBalt darinio galimybe: Jūsų nuomone, ar šių regionų šalių aštuonetukui – NB8 (Nord Balt Eight)) – tarptautinėje arenoje reiktų dažniau veikti kaip vienetui?
S.N.: Teisybės dėlei dažniausiai Šaurės šalys tarptautinėje arenoje neveikia kaip vienetas. Dabartinis jų tarpusavio bendradarbiavimas labiausiai susijęs su šio regiono problemomis, kaip ir bendradarbiavimas NB8 formatu labiausiai susijęs su šio regiono aktualijomis, pavyzdžiui, Baltijos jūros problemomis.
Bet mes – ES narės, o bendradarbiaujant ES rėmuose visuomet gerai turėti draugų ir galimybių su jais labai atvirai diskutuoti ES politikos, Baltijos jūros regiono strategijos ir kitais klausimais, labai svarbiais visoms šioms šalims. Matome, kaip Viduržemio jūros šalys rūpinasi savo regionu, Baltijos jūros regionas turi daryti tą patį. Tai mūsų pareiga vystyti bendradarbiavimą įgyvendinant Baltijos regiono strategiją.
Beje, kai tapsite euro zonos narėmis, mūsų šalių bendradarbiavimas taps dar glaudesnis ir monetarinėje politikoje.
VEIDAS: Lietuvos bankininkystėje vyrauja skandinaviški bankai. Dalis ekspertų vertina, kad ir jie atsakingi už paskolų burbulo pūtimą, kas itin apsunkino krizę Lietuvoje. Kaip vertinate skandinaviškų bankų socialinę atsakomybę Lietuvoje krizės akivaizdoje?
S.N.: Nesu įsigilinęs į šių bankų veiklą. Bet prisimenant Suomijos istoriją – praėjusio amžiaus aštuntame devintame dešimtmetyje labai daug užsienio valiutos atėjo į Suomiją. Verslo įmonės, pavieniai žmonės skolinosi, nes tai tuo metu buvo palyginti pigūs pinigai. Bet galų gale tai privedė iki katastrofos, kai turėjome devalvuoti Suomijos markę – tuometę mūsų šalies valiutą. Mes kaltinome didele dalimi mūsų bankininkus, kurie buvo tikrai labai aktyvūs siūlydami naudotis šiais užsienio pinigais.
Nežinau tikslios situacijos, kaip buvo Lietuvoje, bet vis dėlto, remiantis kad ir Graikijos pavyzdžiu, reikia pripažinti, kad juk tai dviejų pusių eismas.
VEIDAS: Jūs, konservatorius, pernai buvote išrinktas Suomijos prezidentu po socialdemokratų trisdešimties metų valdymo. Ar tai reiškia, kad suomiai pavargo nuo socialdemokratiškos gerovės politikos, kas laikoma išskirtiniu Skandinavijos šalių bruožu?
S.N.: Labai sunku pasakyti, ką žmonės galvoja balsuodami rinkimuose. Šiuo momentu Socialdemokratų partija Suomijoje išgyvena sunkumus. Panašūs procesai ir Švedijoje, bet ten socialdemokratai dabar vėl stiprėja. Toks jau politinis partijų gyvenimas – tai pakilimai, tai nuosmukiai.
VEIDAS: Kaip Jūs pakomentuotumėte, kad Suomija suteikė prieglobstį Chadižat ir Maliko Gatajevų šeimai po to, kai Lietuvos teismai juos pripažino kaltais dėl smurtavimo prieš jų globojamus vaikus, grasinimo nužudyti, savavaldžiavimo, turto prievartavimo? Lietuvoje Suomijos sprendimas įvertintas, kaip vienos ES šalies nepasitikėjimas kitos ES šalies teismais.
S.N.: Pagal Suomijos prieglobsčio suteikimo įstatymą siekiama apginti asmenį. Bet negaliu nieko pasakyti apie konkretų atvejį, o tik pabrėžti esminį principą – prieglobsčio bylas Suomijoje sprendžia teismai, o jie yra nepriklausomi, nuo mano nuomonės taip pat.
VEIDAS: Pabaigai – į kurias Lietuvos ir Suomijos bendradarbiavimo sritis, Jūsų manymu, reikia labiausiai koncentruotis? Ką mes galime padaryti drauge Šiaurės ir Baltijos regiono labui?
S.N.: Mes turime daug bendra, visų pirma, Baltijos jūrą, kuri visiems mums labai svarbi. Žinoma, ekonominiai ryšiai, kurie galėtų būti dar intensyvesni. Kitas svarbus klausimas yra energetika, investicijos į šią sritį. Šiai temai daug vietos ir valstybės vizito Lietuvoje metu skirsiu ir aš, ir mane lydėsianti Suomijos verslo delegacija.

Menka rinkimų intriga nežada nei rimtų diskusijų apie būtinas permainas valstybėje, nei didesnio jaunesnių rinkėjų aktyvumo.

Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius atėmė bene paskutinę prezidento rinkimų intrigos viltį. Politikos ekspertams atrodo beveik neįmanoma, kad kažkas per iki rinkimų likusius nepilnus penkis mėnesius staiga populiarumu prilygtų dabartinei prezidentei Daliai Grybauskaitei. Nors, kaip sako „Vilmorus“ direktorius sociologas dr. Vladas Gaidys, politika, kaip ir sportas, intriguoja, nes čia kartais silpnesnis neprognozuotai spurtuoja, o stipriausias ima ir pralaimi.
Vis dėlto ar Lietuvoje tiek mažai asmenybių, galinčių ir norinčių vairuoti valstybę, o gal mūsų valstybės elektoratas toks, kad jį patraukti galima tik populizmu?

Kiek norinčiųjų ir kiek galinčiųjų
2009 m. kandidatų į prezidentus buvo septyni, 2004 m. – penki. Norinčiųjų ir šįsyk iki vasario, žinoma, dar atsiras daugiau, nei yra dabar jau pareiškusių norą varžytis dėl šio posto. Tačiau realiai pretenduoti jais tapti gali vienas, na, gal du. Tiesa, ir D.Grybauskaitė oficialiai nėra deklaravusi savo apsisprendimo, tačiau visa jos darbotvarkė ir retorika demonstruoja būtent tai.
Tad kas jai mes iššūkį? Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius, paklaustas apie rinkimus, sako: „Vienos partijos rūpinasi kandidatais, o mes rūpinamės būsimais prezidentais.“ Tačiau retorikos vingrybės nepridengia, kad partija ir vėl jau kelinta kadencija neturi bent kiek konkurencingo kandidato varžytis dėl prezidento posto.
Darbo partijos kandidatas Artūras Paulauskas, kuris 1997 m. prezidento rinkimuose pralaimėjo Valdui Adamkui vos 14,3 tūkst. balsų, šiandien – ne ta pati politinė figūra: praradęs savo partiją, populiarumą, įtaką ir nebeturintis 1997 m. turėto naujo pranašo efekto. Bet neatmestina, kad svetimkūniu tarp “darbiečių” elito laikomas A.Paulauskas neturės nei finansinės, nei moralinės partijos paramos, o “darbiečiai” ims ir išmes į rinkimų kovą Loretą Graužinienę. Tiesa, kol kas jos reitingai pergalės jai neprognozuoja.
Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis rinkimuose dalyvauti negali, nes neturi keturiasdešimties, o Petrui Auštrevičiui sociologinės apklausos didelių šansų laimėti nežada. Teisiniai sprendimai Seime dėl „Tvarkos ir teisingumo“ lyderio Rolando Pakso galimybės vėl bandyti grįžti šeimininkauti į S.Daukanto aikštę, ko gero, bus priimti per vėlai, bet neatrodo, kad ir jis pats labai skubintųsi varžytis su D.Grybauskaite. Neabejojama, kad dar atsiras ir koks protesto balsų rinkėjas arba į šią poziciją pretenduos tas, kuriam labiausiai trūks pinigų rinkimų kampanijai. Kai kurios verslo jėgos taip pat svajoja turėti savą prezidentą.
A.Butkevičius vienintelis galėjo žadėti rinkimų intrigą, nors kai sociologų klausimas būdavo formuluojamas konkrečiai apie prezidento rinkimų preferencijas, A.Butkevičiaus atotrūkis nuo D.Grybauskaitės jau būdavęs toks: „Delfi“ užsakymu „Spinter tyrimams“ atliekant apklausą spalį už D.Grybauskaitę sakėsi balsuosią 36,5 proc., o už A.Butkevičių – 11,5 proc., už Z.Balčytį – 3 proc. apklaustųjų.
„Konservatorių lyderiai – nei A.Kubilius, nei prof. Vytautas Landsbergis, netgi nei iš jų populiariausia Irena Degutienė neturi šanso laimėti ne tik prieš D.Grybauskaitę, bet ir prieš A.Butkevičių, jei jis būtų dalyvavęs rinkimuose. Kadangi negali laimėti, konservatoriai pastatė žaidimą ant įdomios kortos – jie turi savo įtaką Prezidentūroje, nes turi savo nepartinę prezidentę. Kodėl kitų partijų kandidatai nekyla, belieka tik stebėtis. Nacionalinėje politikoje lyderystė labai ribota“, – apgailestauja europarlamentaras prof. dr. Leonidas Donskis.
Jis sako, kad žmonėms tenka nelengvas pasirinkimas tarp teatrališkų skandalistų, neturinčių jokios kompetencijos, ir tarp turinčių valstybės valdymo patirties, bet nepopuliarių, nemokančių su tauta bendrauti ar pridariusių tam tikrų klaidų, kurių neskuba pripažinti, politikų.

Kiek Z.Balčytis gali prisivyti D.Grybauskaitę
Patyręs politikas, europarlamentaras, buvęs finansų ministras, kompetentingas, kultūringas, tarptautinės patirties nestokojantis Z.Balčytis turi daug prezidentui reikalingų komponentų. Išskyrus svarbiausią – jis niekada nebuvo tarp pirmųjų ne tik visuomenės apklausose: A.Brazauskas, matęs jį savo posto paveldėtoju, jo neįsiūlė net socialdemokratams, jis buvo bene vienintelis, kurio kandidatūrą, prezidento siūlomą į premjerus, Seimas atmetė. O jo ministravimas Finansų ministerijoje baigėsi fiasko, kai nesugebėjome suvaldyti finansų ir sužlugdėme savo norą 2007 m. įsivesti eurą.
Pats politikas, nors nelabai įtikinama intonacija, kartoja, kad rinkimus laimės. Kodėl? Argumentas išdėstytas LRT laidoje „Dėmesio centre“: „Sekantis laikmetis yra mano laikmetis. Aš matau sprendimus, kuriuos reikia ir būtina padaryti. Reikia daugiau susiklausymo, įtikinti visus politikus ir daryti tuos sprendimus.“ Antra vertus, jei Z.Balčytis tikrai būtų toks tikras savo sėkme, tuo pačiu metu nedalyvautų dar ir Europos Parlamento rinkimuose.
„Z.Balčytis pradėjo demonstruotis žiniasklaidoje ir po poros mėnesių jis bus jau kitoks Balčytis – su kitokiais akcentais ir reitingais, nei kad buvo prieš mėnesį, tebūdamas tylus Briuselio europarlamentaras. Jis turi pakankamai šansų antrajam turui“, – mano V.Gaidys.
„Vilmorus“ prieš savaitę atliktoje apklausoje (…….įrašysiu).
Kiek gali užaugti reitingai per nepilnus penketą mėnesių? Sociologas primena, kad ir D.Grybauskaitės reitingai apie 2001–2003 m. taip pat buvo arti nulio, nors ji buvo finansų ir užsienio reikalų viceministrė, paskui finansų ministrė. Tapusi eurokomisare savo reitingus šiek tiek paaugino. O kai 2008 m. pavasarį atsirado simptomų, kad ji gali kandidatuoti prezidento rinkimuose, reitingų augimas pradėjo dvigubėti kas mėnesį.
Vis dėlto neatrodo, kad iš kažko dar būtų spėta nulipdyti širdžių prezidentą.

B.Obama – tikras fenomenas: jis tapo pirmuoju juodaodžiu prezidentu, pirmuoju juodaodžiu, perrinktu antrajai kadencijai, ir pirmuoju prezidentu, per septynis dešimtmečius likusių antrai kadencijai tuomet, kai nedarbas Amerikoje viršija 7,4 proc.

Baracko Obamos perrinkimas, nors ir “per plauką”, daug kam yra nemenkas siurprizas. Nors jis buvo kritikuojamas dėl daugelio savo sumanymų, nors ėmėsi gana keistų ir su liberaliomis Amerikos idėjomis nesuderinamų reformų, pagaliau, nors nesugebėjo iki galo įveikti finansų krizės, jis pelnė rinkėjų simpatijas ir vadovaus galingiausiai pasaulio valstybei dar ketverius metus.
Ekspertai atmeta galimybę, kad amerikiečiai tiesiog rinkosi mažesnę blogybę iš dviejų: M.Romney pasirinkimas neatrodė toks jau grėsmingas netgi daugeliui demokratų. Nepasakysi ir to, kad B.Obama siejamas su kokia nors nauja viltimi – juk amerikiečiai jau puikiai žino, ko iš jo galima laukti, o ko tikėtis neverta.
Užtat daug kam atrodo, kad amerikiečiai už B.Obamą balsavo avansu – patikėjo, kad jis padarys daugiau, nei nuveikė pirmosios kadencijos metu, ir pasielgė panašiai kaip Nobelio komisija, 2009-aisiais avansu apdovanojusi B.Obamą premija už taiką.
Tačiau ne mažiau svarbi B.Obamos pergalės priežastis – ne vien jo nuveikti ar gražūs pažadai, bet ir jo asmenybės žavesys. Žavesys, kuriam, neatsispyrė 60,5 mln. JAV rinkėjų, atidavusių balsą ne už Mitą Romney, o būtent už Baracką Obamą.

“B.Obama – gryniausias ekstravertas, linkęs konsultuotis su patarėjais. Jis tikrai nėra iš tų, kurie laikosi įsikibę savo nuomonės vien tam, kad neapsikvailintų”, – antrai kadencijai perrinktą prezidentą apibūdina psichologas Michaelis Melcheris, pastebintis, kad būdamas JAV prezidentu, B.Obama leidžia sau nemažai lankstumo – jei tik pastebi, kad vienas ar kitas jo sprendimas nebuvo visiškai teisingas, jis nesunkiai jį koreguoja, o tai – viena pačių svarbiausių šalies lyderio, už kurį balsuojama antrą kartą, savybių.
Tokį B.Obamos bruožą pastebi ir jo biografas Davidas Marannis – knygoje apie prezidentą jis rašo, kad šis žmogus pasižymi tiesiog unikaliu talentu prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir tokio lankstumo jam galėtų pavydėti daugelis pasaulio vadovų.
Kita vertus, jis nėra “minkštas”. Priešingai nei ankstesnis prezidentas, B.Obama yra ir labai organizuotas, griežtai laikosi darbotvarkės. Pavyzdžiui, B.Obama niekada nevėluoja į jokius susitikimus, o jo diena yra itin preciziškai sustyguota – to nepasakysi apie daugelį pasaulio lyderių, kurie neretai teisinasi vėluojančiais skrydžiais, užsitęsusiais susitikimais ar neplanuotai iškilusiomis problemomis. Pasak M.Melcherio, būtent šia savybe pasižymėjo kone visi kada nors antrajai kadencijai perrinkti Amerikos vadovai. “Amerikiečiai mėgsta punktualumą. Bent jau kituose”, – tikina specialistas.
Galiausiai, B.Obamos psichologinį portretą, padėjusį jam dar kartą laimėti rinkimus, galima užbaigti jo iškalbos dovana. Jos dėka B.Obama sugeba sužavėti, įkvėpti, sugraudinti, pakylėti minias. Amerikoje, priešingai nei Europoje, prastas oratorius ko gero niekada nebūtų išrinktas, nes amerikiečiams dar nuo Martino Lutherio Kingo laikų patinka žodžio kišenėje neieškantys iškalbos meistrai.
Pridėjus tai, kad B.Obama yra tikras inteligencijos pavyzdys, idealus vyras ir tėvas, o savo intelektu žavi net už respublikonus balsavusius amerikiečius, jame sutelpa visos svarbiausios savybės, be kurių antrajai kadencijai išrinktam sunkiu Amerikai laikotarpiu gali nė nesitikėti.
Tačiau ko, atsižvelgiant ne vien į praėjusios kadencijos praktiką, bet ir į šias asmenines savybes , iš B.Obamos galima tikėtis jam tarsi avansu patikėtos antrosios kadencijos metu – juk amerikiečiai vis dėlto nebalsavo vien dėl to, kad B.Obamai pajuto daugiau asmeninių simpatijų nei jo konkurentui.

Užsienio politikoje priešų neieškos

Užsienio politika – ta sritis, kurioje labiausiai atsispindi B.Obamos lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti. Beveik neklystant galima spėti, kad B.Obama ir antrosios kadencijos metu Amerikai veikiausiai “neuždirbs” naujų priešų. Netgi priešingai – tarptautinėje erdvėje jis mėgins derinti skirtingas pozicijas ir gludins santykius. Netgi su Rusija ar Iranu.
Juk vos laimėjusį B.Obamą praėjusią savaitę vienas pirmųjų pasveikino Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir pakartojo, kad prezidentui tebegalioja kvietimas pasisvečiuoti Rusijoje. O JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas trečiadienį pareiškė, kad antrajai kadencijai išrinktas JAV prezidentas to netgi labai norėtų. “B.Obama ypač norėtų apsilankyti Sankt Peterburge, nes šiame mieste dar nėra buvęs”, – pareiškė ambasadorius.
Kad Rusija B.Obamai neatrodo priešas numeris vienas (taip yra sakęs jo konkurentas rinkiminėje kovoje Mitas Romney), byloja ir daugiau užuominų. Pavyzdžiui, dar prieš keletą metų žurnalistai nugirdo privatų B.Obamos pokalbį su Rusijos prezidento pareigas tuo metu ėjusiu D.Medvedevu, kuriame B.Obama prasitarė, kad po rinkimų jis galėsiąs laikytis lankstesnės pozicijos priešraketinės gynybos Europoje klausimu. Tiesa, tai greičiausiai buvo tik žodžiai, bet ir jie yra gana iškalbingi: galbūt santykiai su Rusija nėra taip jau akivaizdžiai “perkraunami” ir Maskvai tikrai nenuolaidžiaujama, tačiau B.Obama laikosi kur kas diplomatiškesnės pozicijos, nei galėtume tikėtis iš respublikonų kandidato.
Diplomatija, o ne jėga greičiausiai dominuos ir Artimuosiuose Rytuose.
B.Obama yra ne kartą pažymėjęs, jog yra laiko ne jėga, o diplomatinėmis priemonėmis ir sankcijomis paveikti Iraną. O štai su atakuoti šią valstybę nusiteikusiu Izraeliu B.Obamos santykiai jau seniai yra gana įtempti. Per paskutinį susitikimą kovą Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu netgi perspėjo, kad Izraelis privaląs likti “savo likimo šeimininku”, tvirtai gindamas savo tiesę vienašališkai smogti Iranui ir nepaisyti B.Obamos trypčiojimo vietoje.
Diplomatija, o ne agresyvi pozicija greičiausiai bus ir kertinis JAV bei Kinijos santykių akmuo. Paskutinių televizijoje vykusių debatų metu B.Obama pareiškė, kad nors Kinija tarptautinėje bendrijoje yra varžovas, tačiau kartu tai ir partneris, jei tik laikosi taisyklių.
B.Obama ne kartą yra pabrėžęs ir tai, kad Vašingtonas nebando stabdyti Kinijos augimo, o tik siekia, kad prekyba tarp šių dviejų milžinių turi būti “labiau subalansuota”.
“Nesiekiame primesti jokios valdžios sistemos jokiai kitai šaliai, taip pat netikime, kad pagrindai, kurių laikomės, yra unikalūs, būdingi tik mūsų šaliai”, – vizito Kinijoje metu yra sakęs B.Obama, ir šiuos jo žodžius galima taikyti kalbant apie santykius su, ko gero, bet kuria pasaulio valstybe.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

JAV prezidento rinkimų išvakarėse neapsisprendusių rinkėjų – kas dešimtas, o kandidatai neriasi iš kailio, kad kaip nors palenktų juos į savo pusę. Tad ploninami liežuviai, gryninamos pozicijos ir akylai stebimi apklausų rezultatai.

Nuo 1789-ųjų balandžio, kai pirmuoju JAV prezidentu tapo George’as Washingtonas, Amerikoje vyko 56-eri prezidento rinkimai. Po jų prezidento krėsle spėjo pasėdėti iš viso 43 amerikiečiai: 11 prezidentų buvo bent sykį perrinkti antrai kadencijai, keli – netgi trečiai, o štai Franklinas D.Rooseveltas prezidentavo rekordiškai ilgai, net keturias kadencijas iš eilės.
Ypač dažnai prezidentai perrenkami pastaruosius kelis dešimtmečius. Nuo Ronaldo Reagano, buvusio prezidentu dvi kadencijas, prezidentavimo pradžios 1981-aisiais iki rinkimų 2008-aisiais, kuriuos laimėjo Barackas Obama, vieninteliam George’ui H.W.Bushui prezidento postas buvo patikėtas vieną sykį. Vėliau perrinkimo triumfą išgyveno ir Bilas Clintonas, ir George’as W.Bushas. Dabar savo jėgas išmėgins ir dabartinis prezidentas demokratas B.Obama. Jo šansai būti perrinktam JAV lažybų bendrovių vertinami 55 proc. Naujausios rinkėjų apklausos jam irgi palankios: šiandien už B.Obamą balsuotų 49 proc. amerikiečių – keliais procentais daugiau nei už respublikoną Mittą Romney.
Tačiau apie 8–10 proc. JAV rinkėjų tebėra neapsisprendę ir, matyt, laukia paskutinės minutės. Jų balsai rinkimų rezultatus gali pakreipti tiek B.Obamos, tiek jo konkurento respublikono M.Romney naudai.
Na, o paskutinėmis savaitėmis iki rinkimų abu kandidatai neriasi iš kailio, kad nuomonės nepakeistų jau apsisprendusieji ir kad pagaliau apsispręstų besiblaškantieji.
B.Obama ir M.Romney sulaukė nemažai kritikos, kad kai kuriais klausimais sunku įžvelgti jų nuomonių skirtumus. Tad dabar jie kaip įmanydami ryškina skirtumus, kuriuos rinkėjai tiesiog gaudo kandidatams viešai kalbant, rašant ir ginčijantis.

Socialistas prieš konservatorių

Šiaip jau B.Obamos ir M.Romney pozicijos skiriasi daugeliu gyvenimo klausimų, ypač kai atsiranda proga pademonstruoti savo pažiūras: B.Obama yra neabejotinas socialistas, o M.Romney atstovauja dešiniosioms idėjoms. O jei pozicijos vienu ar kitu klausimu supanašėja, tai tiek B.Obama, tiek M.Romney ryžtasi netgi dirbtinai “pakeisti” nuomonę, kad tik kalbėtų priešingai nei konkurentas. Pavyzdžiui, M.Romney pakeitė nuomonę dėl teisės į abortą – anksčiau jis neprieštaravo, kad abortai Amerikoje būtų teisėti. Bet dabar griežtai kritikuoja tokią moterų teisę ginantį B.Obamą.
B.Obama savo ruožtu pareiškė anksčiau negirdėtą pasiūlymą netgi kontraceptikus moterims, dalyvaujančioms sveikatos apsaugos sistemoje, dalyti nemokamai. M.Romney stoja piestu: jį siutina ne tik B.Obamos liberalumas, bet ir sveikatos apsaugos sistema, kuri pastaruoju metu sveikatos priežiūrą garantuoja visiems apdraustiesiems. O kadangi draudimas privalomas, tai medikų paslaugos už valstybės lėšas teikiamos iš esmės visiems amerikiečiams.
“Tai socializmas, o ne liberali Amerika”, – rėžia M.Romney, kuris taip piktinasi viskuo, kas kvepia socializmu, kad ne tik žada nutraukti dabar galiojančią valstybės paramą dirbtinio apvaisinimo programoms, bet ir apskritai rengiasi užbaigti neilgai galiojusią visuotinio sveikatos draudimo erą. O kad neišsigąstų socialiai jautrios visuomenės grupės, M.Romney, jei taptų prezidentu, pasižada teikti nemokamas medicinos paslaugas iki tol draudimo įmokas mokėjusiems, bet darbo netekusiems ar darbingumą dėl ligos praradusiems asmenims. Be to, jis žada inicijuoti naujas lėšų sveikatos priežiūrai kaupimo programas, kuriomis gyventojai galėtų naudotis savanoriškai.
Kalbėdamas apie socialinę apsaugą, M.Romney neprieštarautų, kad į pensiją išėję amerikiečiai jam atėjus į valdžią pasiliktų namie. Tačiau dirbantiesiems pensinį amžių jis žada vėlinti metais ar dvejais, taip prisidėdamas prie šalies ekonomikos augimo.
Beje, kalbėdami apie mokesčius B.Obama ir M.Romney nesutaria dar labiau, nei gvildendami socialinės apsaugos klausimus. Štai dabartinis JAV prezidentas negailestingas turtingiesiems: jiems jis žada, kad mokesčiai sudarys ne mažiau kaip 30 proc. visų jų pajamų. Be to, turtingiesiems B.Obama žada didinti turto mokesčius. O štai uždirbantiems mažiau nei 200 tūkst. dolerių per metus amerikiečiams jis paliktų galioti dabar taikomas mokesčių lengvatas.
M.Romney, priešingai nei B.Obama, turtuolių skriausti nežada. Jis kaip tik palaiko nuo G.W.Busho laikų galiojančią vienodų mokesčių politiką, o kai kuriuos mokesčius turtingiesiems netgi žada gerokai sumažinti. Kad negąsdintų rinkėjų, jis žada atsižvelgti į mažiau uždirbančių amerikiečių interesus ir panaikinti jiems turto mokestį.
Itin maloniai M.Romney pažadai skamba verslininkams – jiems respublikonas žada nuo 35 iki 28 proc. mažinti pelno mokestį. Tiesa, jis taip ir neatskleidžia, kaip kompensuos dėl to prarandamus mokesčius ir kurių sričių finansavimas bus mažinamas. Jis tik yra paskelbęs, kad mažintų visų sričių, nesusijusių su gynyba, finansavimą. Užtat karinių išlaidų ir apskritai militariniais klausimais M.Romney laikosi absoliučiai priešingos nuomonės nei B.Obama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visų trijų Baltijos šalių pastarieji 22-eji metai vadinami sėkmės istorija. Vis dėlto estiškoji gerokai sėkmingesnė už mūsų ir latvių pagal daugelį parametrų. Pradedant tuo, kad Estija – elitinių valstybių klubo – Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narė, ji taip pat peržengusi euro zonos reikalavimų kartelę ir jau beveik dveji metai turi eurą. Ir pagal daugybę visuomenės brandos ir visaverčio gyvenimo rodiklių – piliečių gyvenimo trukmę, pasitikėjimą parlamentu, korupcijos indeksą ir t.t. – estai pasiekė ES vidurkį ar prie jo artėja, o latviai ir lietuviai vis dar velkasi tarp ES autsaiderių.
Ką padarė Estija, ko nepadarėme mes, „Veidas“ klausia Estijos prezidento Toomas Hendrik Ilves.
T.H.I.: Lietuva ir Latvija nėra autsaiderės. Jei nors vienas lietuvis ar latvis teigtų, kad jie – autsaideriai, tik parodytų savo pačių netikėjimą savimi. Pasitikėjimas savimi, savo šeima, savo šalimi, Europa yra būtent tai, ko mums dabar labai reikia, kas mus daro stipresniais, ryžtingesniais, reiklesniais. Pasitikėjimas savimi yra didžiausias mūsų turtas ir kapitalas.
Krizės metu nepaprastai lengva pradėti kaltinti save, savęs gailėtis ir tuo pat metu idealizuoti kitus. Bet tai nepadeda. Mes galime mokytis iš kitų pavyzdžių, bet negalime kaip mokyklinukai vieni kitų kopijuoti, nes vis tiek kiekvienam iš mūsų teks patiems priimti sprendimus. Ir ne tik sprendimus, bet ir atsakomybę už juos.
VEIDAS: Bet ir Estijos ekonominio augimo tempai prislopo. Kokios to priežastys?
T.H.I.: Trumpas atsakymas būtų toks: situacija Europoje ir mūsų pagrindinėse rinkose. Kai valstybė orientuota į eksportą, šalių, į kurias eksportuoji, nuosmukis reiškia, kad ir tavojoje augimas sulėtėja.
VEIDAS: Bet Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija rekomendavo ir pačiai Estijai būtinai imtis reformų savo šalyje. Kokios reformos turėtos omeny?
T.H.I.: Pagrindinis dalykas, kurį Estijai rekomenduoja Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, yra viešojo sektoriaus administravimo reforma, kuri supaprastintų valdymą, padarytų jį lengviau suprantamą, tikslingesnį, taip pat ir lengviau visuomenei įperkamą. Tai yra pagrįsta ir teisinga rekomendacija.
Finansų ir ekonomikos srityje svarbus išlieka fiskalinis taupumas. Taip pat turime žiūrėti, kaip sumažinti ekonomikos nepastovumą ir kaip efektyviau pasipriešinti galimiems tiek išoriniams, tiek vidiniams šokams.
VEIDAS: Vis dėlto, jei šiandien reikėtų apspręsti dėl euro įvedimo, ar taip pat ryžtingai darytumėte viską, kad būtumėte priimti į euro klubą?
T.H.I.: Aš neabejoju, kad Estijos prisijungimas prie euro zonos buvo teisingas ir vienintelis galimas pasirinkimas. Tai padėjo atstatyti užsienio investuotojų pasitikėjimą, pašalinti išorinį spaudimą devalvuoti mūsų valiutą, kas būtų daug žmonių, paėmusių paskolas, palikę benamiais.
VEIDAS: Bet kaip jaučiatės, kai „turtinga“ Estija turi remti „neturtingą“ Graikiją? Kaip Estijos žmonės tai vertina?
T.H.I.: Paprastas, emocionalus ir klaidinantis klausimas yra: kodėl Estija, reliatyviai skurdi euro zonos narė, turi mokėti už prastą biudžeto discipliną tų šalių, kurios už mus turtingesnės ir kurios gyvena plačiau nei gali? Bet tikrasis klausimas yra kitoks: ar Estijai naudinga priklausyti euro zonai, ar stipri ir vieninga Europos Sąjunga yra Estijos nacionalinis interesas? Nė akimirkos neabejojau, kad stipri ir efektyvi Europos Sąjunga teikė ir teikia naudą Estijai ir kad priklausymas euro zonai yra mūsų pačių interesas, kaip ir, logiška, Estija suinteresuota, kad pati euro zona išgyventų.
Turime turėti pakankamai sąžiningumo ir išminties pripažinti, kad jokia šalis, net JAV, Kinija, Rusija ir Vokietija, negali pati viena garantuoti savo piliečių gerovės ir saugumo. Lemiami ekonominiai ir saugumo klausimai yra kartu sprendžiami šalių sandraugose. Mes negalime to pakeisti kaip ir savo geografinės padėties, bet mes turime žodžio teisę, balso teisę toje šalių bendrijoje, kuriai priklausome. Bet mes turime šitą teisę ir galią tik tuo atveju, jei netampame intravertais ir neišeliminuojame savęs iš Europos. Būtent todėl Estijos ir visų mažų šalių interesas – stipri Europa, kuri atsižvelgia ir į mažų šalių nacionalinį identitetą. Aš tikiu, kad įstodami į ES ir NATO, mes pasirinkome pačius geriausius galimus sąjungininkus.
Ar retsykiais mes turime eiti į kompromisus tam, kad būtų sustiprintos organizacijos, kurioms priklausome, į kurias – kad grįžtume į Europą, į protėvių namus – siekėme įstoti nuo tada, kai atgavome nepriklausomybę? Taip, mums reikia tai padaryti ir mes tai darome. Egoizmas ir izoliacija kenktų mūsų pačių nacionaliniams interesams.
Tie darbai, kuriuos turėjome atlikti, kad galėtume prisijungti prie ES, NATO ir euro zonos, mus padarė sėkmingesniais nei daugelį kitų šalių ir tautų, kurios tuo pat metu kaip ir mes iškėlė savo vėliavas priešais Jungtinių Tautų būstinę. Neketinu kaip buhalteris skaičiuoti, kiek milijardų eurų Estija gavo iš ES ir kiek mes įmokėjome į jos iždą. Žymiai svarbiau yra europietiškas gyvenimo būdas, vertybės, kurios inspiruoja mūsų visuomenės gyvenimą, ir kurias ženkliai sustiprino mūsų siekis tapti ES nariais.
Jeigu trumpai: tokie, kokie esame šiandien, tapome buvimo ES, NATO ir euro zonos dėka. Ačiū visiems mūsų geriems draugams, sąjungininkams ir partneriams.
VEIDAS: Ar tikite, kad euro zona, o ir pati ES išliks?
T.H.I.: Taip, žinoma, kad tikiu. Neturiu abejonių, kad ES ir konkrečiai euro zona gali įveikti šią pasitikėjimo krizę, kurios liudininkais šiuo metu esame. Turime susitelkti į tas sritis, kurios reikalauja glaudesnio bendradarbiavimo kad būtų sustiprinta euro zona ir užtikrintas jos tvarumas. Stipri ir patikima euro zona didina bendrą visos ES konkurencingumą.
Euras išlieka gera ir reikalinga valiuta. Pats euras nėra problema. Kaltė gula ant kelių euro zonos šalių, kurios nesugebėjo laikytis bendrai sutartų taisyklių ir kurios tikėjosi, kad už šiandienos sočią vakarienę galės sumokėti kitą savaitę ir dar kreditine kortele. Euro zona gali išspręsti šias problemas ir nėra jokių priežasčių tuo abejoti. Krizė euro zonoje suartino ne tik jo vienijamas, bet ir kitas ekonomiškai ir fiskališkai drausmingesnes, labiau atsakingas prieš savo šalių žmones ir visą Europą ES nares, pavyzdžiui, Švedija ir Lenkija yra toje pačioje pusėje kaip Estija ir Vokietija.
Niekam nereikalingas teorinis ginčas, kas geriau – asketizmas ar augimas. Mums reikia sustiprinti vieningą rinką tam, kad didėtų prekybos apimtys, ko mums visiems labai reikia. Jei mes norime tikro augimo, mums reikia atsikratyti apribojimų, kurie lig šiol trukdė vieningai rinkai funkcionuoti. O jų yra daug, ypač paslaugų srityje.
VEIDAS: Kodėl Baltijos šalys, Jūsų nuomone, nepajėgios sėkmingai imtis bendrų projektų: stringa Via Baltica ir Rail Baltica projektai, suskystintų dujų terminalus kiekviena baltijietė statosi savo, nes nepajėgė susitarti dėl vieno bendro?
T.H.I.: Aš nesuprantu klausimo. Kodėl stringa? Via Baltika tiesiama, Rail Baltic greitųjų traukinių projektas, remiamas Europos Komisijos, toliau žengia į priekį. Toliau vystomas ir suskystintų dujų terminalo projektas. Ar mes vėluojame? Tikrai taip, mes iššvaistėme daug laiko dvejonėms ir baimėms. Bet dabar, tikiuosi, visi pagaliau suprato, kad Baltijos valstybės, būdamos politiškai ir ekonomiškai susietos su Europos Sąjunga, turi būti su ja sujungtos ir transporto koridoriais bei energetikos jungtimis.
VEIDAS: Jūs asmeniškai už ar prieš, kad Baltijos šalys drauge statytų branduolinę jėgainę Lietuvoje?
T.H.I.: Aš remiu visas argumentuotas pastangas, kurios didina mūsų šalių energetinį saugumą. Kalbant apie Visagino atominę elektrinę… čia pirmiausia Lietuvos Respublikos parlamentas ir Vyriausybė turi priimti sprendimą po spalio 14-osios referendumo. Estija šių sprendimų nekantriai laukia.
VEIDAS: Ar Estijos žmonės supras, jei investuosite ne į žaliąją energetiką ir net ne savo valstybėje?
T.H.I.: Estija nepakeitė savo prieš šešerius metus padaryto sprendimo dalyvauti Lietuvos atominės elektrinės projekte. Šis projektas yra svarbus politiškai ir ypač energetinio saugumo aspektu visoms šio regiono Europos Sąjungos šalims. Bet kartu jis turi būti ir ekonomiškai naudingas ne tik Lietuvai, bet Estijai ir Latvijai.
VEIDAS: Vieni Baltijos šalis traktuoja kaip vieną regioną, Jūs esate minėjęs, kad Estija – Šiaurės šalis. Ar matote prasmę trims baltijietėms telktis kaip giminingam vienetui – koordinuoti pozicijas tarptautiniuose forumuose, jungtis strateginiams projektams, gal net kartu ieškoti investuotojų?
T.H.I.: Vasaros pradžioje mano oficialaus vizito Latvijoje metu iškilo labai panašus klausimas. Taip, šiandien Estijos, Latvijos ir Lietuvos pareigūnai bei ministrai dažniau susitinka Briuselyje nei Vilniuje, Rygoje ar Taline. Bet tai visai suprantama, nes esame Europos Sąjungos narės, o Briuselis yra politinis ES centras.
Antra vertus, mes turime ir savo regioninių interesų. Trijų šalių prezidentai, premjerai ir parlamento pirmininkai susitinka nuolat. Tą patį skatinu daryti ir mūsų ministerijų tarnautojus ir raginu juos dažniau susitikti Rygoje, Vilniuje ir Taline, nors kodėl to nepadarius ir Liepojoje, Tartu ar Kaune? Argi šis bendradarbiavimas nėra bendras Estijos, Latvijos ir Lietuvos interesas? Jei dar pridėtume ir Šiaurės–Baltijos šalių dimensiją, gautume ištisą Europos regioną, kuris turi būti įtakingas, sėkmingas, skaidrus, naujoviškas, remiantis pilietinę visuomenę ir saugus. Saugumas taip pat reiškia, kad mes privalome būti sumanūs ir atsakingi kurdami nacionalines gynybas.
VEIDAS: Kaip vertinate: ar ES vis dėlto nėra dviejų greičių, kur senosioms ir naujosioms narėms taikomi dvigubi standartai, nors vis dar naujosioms šalimis vadinamos baltijietės krizės akivaizdoje buvo daug drausmingesnės už ES senbuves?
T.H.I.: Šiuo metu galima sakyti, kad egzistuoja viena ES, kuri, nepaisant gandų, yra gana vieninga ir remia savo nares. Artimiausiais metais bus svarbu, kad visos 27 ES narės dalyvautų debatuose apie Europos ateitį. Nė viena neliks neišgirsta, nebent pati norėtų pasitraukti į šalį, kas reikštų žingsnį atgal. Bet mes turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad yra keletas ES šalių, norinčių sukurti dviejų greičių Europą, besiremiančią euro zona. Taigi mūsų troškimas yra pamatyti Latviją ir Lietuvą prisijungiant prie euro zonos kaip įmanoma greičiau. Jei visos trys Baltijos valstybės priklausys euro zonai, mūsų bendra įtaka taip vadinamoje Europos šerdyje išaugs.
VEIDAS: Ką trys baltijietės galėtų padaryti, kad nebūtų diskriminuojamos skirstant ES tiesiogines išmokas žemės ūkiui?
T.H.I.: Problema yra susijusi su vieninga rinka. Ji neveikia. Jeigu tiksliau, vieninga rinka veikia kaip senųjų narių protekcionistinis kartelis. Viena vertus, traktoriai, kombainai, trąšos, dyzelis ir pesticidai, sėklos ir gyvuliai čia dažniausiai kainuoja tiek pat, ir šituo aspektu vieninga rinka veikia puikiai, nes visi ūkininkai turi mokėti tiek pat. Bet dėl kažkokių priežasčių ūkininkai senosiose narėse gauna keturis, kartais net šešis kartus daugiau subsidijų nei mūsų ūkininkai, kurių noras suvienodinti tiesiogines išmokas reiškia siekį lygiomis galimybėmis konkuruoti toje pačioje rinkoje. Dideli skirtumai tarp išmokų ją iškreipia.
VEIDAS: Jei Jūs būtume atsakingas už ES biudžetą nauju 2014-2020 m. finansavimo laikotarpiui, kurioms pagrindinėms sritims ir kokiomis proporcijomis jį padalintumėte?
T.H.I.: Aš tikrai stengčiausi, kad ES biudžetas būtų labiau orientuotas į investicijas. Turiu omeny, kad dabar skiriamos senamadiškos žemės ūkio tiesioginės išmokos neskatina investuoti. Aš sugrąžinčiau prievolę viešai skelbti informaciją apie ES fondų lėšas, kas šiuo metu palikta savanoriškumo principui. Šiuo atžvilgiu Lietuva yra pavyzdys visiems. Visi turėtumėm laikytis principo: ES fondai yra viešieji pinigai ir piliečiai privalo žinoti, kur ir kam jie atitenka.
Daugiau dėmesio skirčiau ir Rytų Europos infrastruktūrai. Jei pažvelgtume į ES geležinkelių tinklų žemėlapį, pamatytume, kad Rytuose jis tebėra toks pat retas kaip ir Geležinės uždangos laikais, išskyrus Vokietiją.
Ir, žinoma, norėčiau matyti dideles ES investicijas į IT infrastruktūrą, kad ES iš tikrųjų galėtų būti konkurencinga ir skaidri.
VEIDAS: Ar po 22 m. nepriklausomybės ir aštuonerių su puse metų ES ir NATO neturėti energetinių, geležinkelio, greitkelių, elektros jungčių su žemynine Europa – Baltijos šalių kaltė, Rusijos pastangos pririšti prie savo energetinių resursų ar ir ES nenoras traktuoti trijų baltijiečių kaip lygiaverčių europiečių?
T.H.I.: Vėl jaučiu pesimizmo gaidelę Jūsų klausime. Tik pažiūrėkite – Estija, Latvija ir Lietuva per pastaruosius du dešimtmečius pasiekė labai daug. Esu tikras, kad jūs ir aš dar būsime liudininkai laikų, kai Baltijos šalys nebebus energetikos salos, kai turėsime modernias geležinkelių ir kelių jungtis į Vakarų Europą. Žinoma, tai neįvyks savaime ir to negausime kaip dovanos, bet tik jei visi tęsime bendradarbiavimą, tik jei būsime pakankamai nuoseklūs ir išmintingi.
Kalbėkime tiesiai: šių dienų Baltijos šalių bendradarbiavimas – tai kalba apie pinigus, geležį, betoną, geležinkelį, branduolinę jėgainę. XXI amžiuje mums nebe taip reikalinga emocinga retorika apie mūsų bendrą istorinį likimą. Pirmiausia ir svarbiausia mums reikalingi projektai, kurie realiai sujungtų Baltijos šalių rinkas ir žmones, mus stipriau prijungtų prie Europos tiek ekonomiškai, tiek ir saugumo požiūriu.
VEIDAS: Su kuo Jums, kaip valstybės prezidentui, asocijuojasi Rusija – galima grėsme ar neišvengiamu ekonominiu partneriu?
T.H.I.: Demokratiška Rusija – žiūrint per Europos liberalios demokratijos prizmę – yra mūsų tikslas ir mūsų galimybė. Tai mūsų galimybė turėti saugią ateitį.
VEIDAS: Ar, Jūsų vertinimu, reikia spausti šiandieninę Rusiją, kad ji kompensuotų Sovietų sąjungos padarytą žalą Baltijos šalims?
T.H.I.: Aš negaliu kalbėti už kitas šalis, bet jau prieš šešerius metus, kai tik tapau prezidentu, aš pasakiau: Estija neprašys, kad jos atsiprašytų. Estija neprašo grąžinti, kas buvo pavogta ir atimta iš mūsų jėga. Mes galime oriai laukti, ar kita pusė susipras, kad ji turėtų kai ką padaryti.
VEIDAS: Estai didžiavosi pasauliniu išradimu „Skype“, balsavimu rinkimuose internetu. Kuo estai dar nustebins artimiausiu metu?
T.H.I.: Mes būtinai tobulinsime e-sveikatos sistemą, ją priartindami prie vartotojų ir atverdami naujas galimybes. NATO kibernetinės apsaugos centras Estijoje ir Energetinio saugumo centras Lietuvoje yra vienodai geri pavyzdžiai, ką mes galime ir ką mes privalome daryti tarptautiniu mastu.
Bet, vėlgi, mes būsime sėkmingi, jei tikėsime savimi, savo pasirinkimu ir savo ateitimi.
Aušra Lėka