Prezidentas Valdas Adamkus

Aušra LĖKA

Prezidentas, kaip visuomet prieš interviu, pirmiausia pasidomi, kaip sekasi „Veidui“. Jis neslepia, kad žiniasklaida liūdina: ją pavarčius atrodo, kad didžioji mūsų gyvenimo dalis yra nusikaltimai, žudymai, korupcija, teismai, o to, ką randi pasaulinėje žiniasklaidoje – informacijos, kas ir kodėl darosi pa­saulyje, vietos gyvenimo, politikos analizės – pas mus nerasi. Tiek turime talentų – menininkų, kūrėjų, esame pasaulinio lygio medicinos, technologijų srityje – dar nebaigę studijų jaunuoliai jau leidžia į er­dvę palydovus, bet apie tai mūsų žiniasklaidoje ra­si nebent kelias eilutes.

„Žinoma, – sako V.Adamkus, – yra daug blogybių, nepadarytų darbų. Vis nesulaukiu švietimo re­formos, su kuria aš galynėjausi dar būdamas prezidentas“, – apgailestauja.

Dar labiau apniunka paklaustas apie mūsų politikos aktualijas, artėjančius Seimo rinkimus.

– Ar sunku buvo apsispręsti, už ką balsuosite šiuose Seimo rinkimuose?

–  Būsiu atviras: aš iki šios dienos, kai iki rinkimų likę tiek nedaug, nesu apsisprendęs, už ką balsuoti, nes lig šiol iš partijų negirdžiu kažko ryškaus, išskyrus bendrus pareiškimus ir pažadus, kiek pakels algas.

Iki šios dienos, kai iki rinkimų likę tiek nedaug, nesu apsisprendęs, už ką balsuoti, nes lig šiol iš partijų negirdžiu kažko ryškaus, išskyrus bendrus pareiškimus ir pažadus, kiek pakels algas.

Kas be galo liūdina prieš šiuos Seimo rinkimus – liko mažiau nei mėnuo, o praktiškai nėra, kaip kad visame pasaulyje, partijų propagandos, kai prisistato kan­­didatai, pristatoma rinkimų programa, visur ka­bo plakatai.

Atrodo, kad ir Lietuvos žmonėms darosi neįdomu, ar bus rinkimai, ar nebus, – vyrauja abejingumas, apatija. Tai rodo tam tikrą požiūrį į valstybę, jos būklę. Lietuvos žmonių nuotaikos politikos ir politikų atžvilgiu aiškiai pasikeitusios. Kur tas idealizmas, kur Baltijos kelias ar Vingio parkas su šimtais tūkstančių žmonių, kur ir aš pats asmeniškai turėjau laimės būti ir su virpančia širdimi stebėti, kas darosi? Šiandien to su žiburiu nerasi. Tai man be galo rūpi, bet neturiu atsakymo, kaip tą išspręsti.

– Tai iš kur, Jūsų manymu, toji apatija?

– Maniau, vyresnei kartai 50 sovietmečio metų padarė įtaką, bet ateis nauja, o dabartinės mūsų galimybės didžiulės – atviros durys į pasaulį, į Europą ir mes atviri pasauliui. Tai savaime turėtų keisti ir mū­sų požiūrį, ir mūsų darbus, kad būtų priimami ge­riau­si visuomenei sprendimai, o ne kas reikalinga sau ar partijai. Deja, to dar trūksta.

O tauta, matydama neteisybę, įstatymų nesilaikymą, nusikaltimų bangą, atšalo nuo savo idealų, praranda entuziazmą ir kuriamąjį elementą  Žmonės nusivilia matydami netvarką valstybėje, jos nepajėgumą susitvarkyti su nusikaltėliais, korupcija net aukštame valstybės lygmenyje, kur kyla didžiausi skan­dalai, skaičiuojami tūkstančiais ir milijonais eu­rų. Tai numuša bet kokį idealizmą ir pasiryžimą dirbti Lietuvos labui.

Manau, didesnė Lietuvos dalis yra sąžiningai dirbantys žmonės, besirūpinantys savo tautos ateitimi, tikintys ja, jei ne savo kartoje, tai ateinančioje. Bet, kaip sako liaudies patarlė, šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Turime prisipažinti, kad to de­guto elemento yra nemažai ir tai iškreipia visą vaizdą. O dar plius negebėjimas racionaliai naudoti valstybės pinigų: skolinamės, bet gaunami pinigai, kurie turėtų būti panaudoti žmonių gerovei kelti, geroms iniciatyvoms paremti, tam tikrų valdininkų nukreipiami ne ten, kur reikia. Pažiūrėkime ir į mū­sų nusikalstamumo statistiką – gatvėse jauni vyrai bastosi, nedirba, pas­kui nusikalsta, net žudo. O mūsų Bau­džiamasis ko­deksas toks, kad už žmogžudystę žmogus nubaudžiamas vos septyneriems ar keliolikai metų. Kol taip yra, tauta savotiškai destabilizuota, trūks­ta idealizmo, pasiryžimo ir tikslų siekimo. Tai viena pagrindinių ir apatijos, ir emigracijos priežasčių.

Žiūriu į mūsų politinę sistemą su pasibaisėjimu. Šiemet daug žmonių nėra apsisprendę, už ką balsuoti, vien todėl, kad Lietuvos politinėje sistemoje visiška sumaištis. Tikiuosi ir mintyse meldžiuosi, kad ateitų diena, kai Lietuva prisiims daugiau vakarietiškų tradicijų, kad Lietuvoje nesitęstų chaosinė politinė situacija. Kol  nepersiimsime vakarietiškos kultūros pavyzdžiais, su ta problema ir gyvensime. Lie­tu­voje turime demokratinę sistemą, bet, mano manymu, ji iškreipta.

– Šių Seimo rinkimų prognozes sujaukė Liberalų sąjūdžio tuomečio lyderio Eligijaus Masiulio galimos korupcijos skandalas. Liberaliosios partijos Jus rėmė per prezidento rinkimus, Jūs liberalus rėmėte, mėgindamas prieš 2000 m. Seimo rinkimus burti Naujosios politikos bloką. Kokių minčių Jums sukėlė liberalų nuosmukis?

– Labai trumpai galėčiau atsakyti taip: tai man buvo sukrėtimas, neįtikėtinas dalykas, kad Lietuvoje tai gali įvykti. Visą laiką buvau liberalių pažiūrų, bet kai susipažinau su Lietuvos šios krypties partijų veikimu, esu pasakęs taip: aš save laikau liberalu, tikiu liberaliomis idėjomis, bet negaliu pasakyti, kad esu lietuviškas liberalas, nes tarp liberalizmo, kuris eg­zis­tuoja Vakarų pasaulyje, ir lietuviško jo supratimo bei šios pakraipos politikų veiklos yra du skirtingi pasauliai. O tai, kas įvyko pastaruoju metu, mane tik­­rai sukrėtė. Negaliu to suprasti dar ir todėl, kad taip nutiko jaunesnės kartos politikui.

Mačiau blogybių šios pakraipos partijų veikime, bet maniau, kad iki tokio laipsnio, kaip nutiko, negali įvykti. Po mano kojomis liberalizmas Lietuvoje su­griuvo.

Po mano kojomis liberalizmas Lietuvoje su­griuvo.

Manau, užtruks daug laiko, kol Lietuvos vi­suo­menė vėl patikės naujais žmonėmis liberalų par­ti­joje ir liberalizmą bus galima sugrąžinti į Lie­tuvos po­litinį gyvenimą. Grąžinti žmonių pasitikėjimo, ku­ris sugriautas iki pamatų, vienu rankos mostu negalima.

–  Į rinkimus su naujomis ar vis performuojamomis partijomis eina ir Jūsų buvę bendražygiai Artūras Zuokas, buvęs Jūsų patarėjas Darius Kuolys. Ar ti­ki­te vadinamųjų nesisteminių partijų galimybėmis padary­ti tą proveržį, imtis permainų, apie kurias kalbate?

– Viena pripažįstu: jų bandymus sukurti kažką naujo prieš griuvėsius, kuriuos visi matome, turbūt reikia sveikinti. Bet atvirai pasakysiu: jų sėkme, bent jau ar­timiausiu metu, netikiu.

Kai matau į rinkimus einančias partijas vis naujais vardais, manau, kad tai vienadienis dalykas, net sa­­votiškas pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių, – tik prieš rinkimus jos kažką pasiūlo, o po rinkimų dienos dings, išgaruos ir jų niekas neprisimins.

Kai matau į rinkimus einančias partijas vis naujais vardais, manau, kad tai vienadienis dalykas, net sa­­votiškas pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių, – tik prieš rinkimus jos kažką pasiūlo, o po rinkimų dienos dings, išgaruos ir jų niekas neprisimins.

Apskritai, jei kas naujo ir įvyks, tai ne per metus dvejus. Manau, pagrindinės tradicinės, išbandytos partijos, kokios egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir vi­same demokratiniame pasaulyje, išsilaikys ir dar su­vaidins Lietuvos politiniame gyvenime didelį, atsakin­gą vaidmenį. Svarbiausia – atsakomybė prieš žmo­nes, tautą ir patį save. Aš tikiu politine struktūra, kuri egzistuojanti daugelį dešimtmečių, bet ji turi užsiauginti ir naujų pajėgų.

– Į kokias valstybės problemas patartumėte susikoncentruoti po rinkimų ateisiančiai naujai valdančiajai daugumai?

– Visų pirma – į vidaus, socialinius klausimus, į Lie­tu­vos žmonių gerovės kėlimą, aiškiai ir stipriai įgyvendin­ti teisingumo, žmonių saugumo principus. O tada vi­­sos kitos problemos bus lengviau sprendžiamos. Rei­­kia tik turėti gero noro, o svarbiausia – kad valdan­čiuo­siuose sluoksniuose būtų pasiaukojantys, są­žiningi ir atsakomybę prisiimantys žmonės. Jei tai įgyven­dinsime, Lietuvos gyvenimas stipriai žengs į priekį.

– Sakote, Lietuvoje – politinis chaosas. Bet ir kitur Europoje šiuo metu jo daug, o JAV prezidentu gali tapti kontroversiškais pareiškimais pagarsėjęs Do­naldas Trumpas. Beveik 50 metų gyvenote JAV, ėjo­te svarbias pareigas valstybės institucijoje, pažįstate šios megavalstybės politinę virtuvę. Kaip vertinate JAV prezidento rinkimų finalą? Kodėl amerikiečiai palaiko tokį žmogų kaip D.Trumpas?

– Pinigai šįsyk suvaidino tokį vaidmenį, kuris nustelbė idealistinį pradą. Mane stebina respublikonų patikėjimas naujai siūloma politika, pagrįsta milijardais dolerių. Atrodytų, kad JAV balsuotoją galima nu­pirkti. Bet politinė naujovė užkrėtė amerikiečius. Respub­li­ko­nai D.Trumpo asmenyje laikosi radikalios politikos, net savotiško atsiribojimo nuo tarptautinių įsipareigojimų. Jie nori siekti gerovės atsiribodami nuo vi­so pasaulio, o demokratai mano, kad reikia rūpintis vidaus politika, žmonių gerove, bet tarptautiniu po­žiū­riu palaikant ir plečiant JAV atvirumą, o ne saviizoliaciją. Demokratai tuo požiūriu laikosi lankstesnės politikos, tradicinių principų, nors kandidatų kokybę ir vertybes galima vertinti įvairiai.

–  Kaip paaiškintumėte pasaulyje besiburiantį Vla­di­miro Putino gerbėjų „klubą“, prie kurio prisidėjo ir kandidatas į JAV prezidentus D.Trumpas, ir kelių ES valstybių esami vadovai ar pretendentai jais tapti?

– JAV bando ieškoti kompromiso. Bet man asmeniškai kelia milžinišką nerimą tai, kas vyksta ES. Ji sukurta vienybei ir taikai išlaikyti, žmonių gerovei kelti. O dabar susidūrė su realia problema ir jos vieningumas pradėjo braškėti. Sunku paaiškinti, ar tai individualių asmenų – kai kurių šalių vadovų, ar platesnės paramos tokiai pozicijai padarinys, bet tai kelia pavojų ES idėjai ir vieningumui. Duokdie, kad tai nebūtų ES subyrėjimo pradžia. ES dar matau daug gerų, vienijančių dalykų, todėl tikiuosi, kad ES ras būdų vidaus problemoms išspręsti ir liks vieninga, siekdama tautų gerovės ir kitų tikslų, dėl kurių buvo įsteigta.

– Kaip prognozuojate: ar „Brexit“ nesukels ES šalyse grandininės reakcijos?

– Reikia pripažinti faktą, kad jau pradėjo aižėti ES vieningumas, kuris jungė Europos tautas, o kiekviena – Lie­tuva taip pat – veržėsi tapti ES nare. Atskiros valstybės jau užima skirtingą politinę poziciją, ypač Ru­si­jos atžvilgiu. Mane stebina ir didžiųjų valstybių pozicija, ypač Vokietijos, kuri jau užsiminė, esą gal reikia atpalaiduoti kai kuriuos suvaržymus bendraujant su Rusija, užuot Rusijos agresijos akivaizdoje dar vieningiau, dar ryžtingiau suveržus varžtus ir parodžius, kad arba Rusija bendradarbiauja su laisvuoju pasauliu, arba turi tikėtis dar didesnių suvaržymų iš Europos valstybių.

– Lietuva nepriklausoma jau 26-erius su puse metų, o dalis rusų tautinės mažumos, kaip rodo naujausios apklausos, tarsi nesiintegravo į europietišką valstybę, diametraliai priešingai nei lietuviai vertina Rusijos politiką, V.Putinas jiems – beveik didvyris. Ar tai lėmė kokios mūsų politikų klaidos, ar per stipri Rusijos įtaka? Ar tai gali būti problema Lietuvai?

– Nežinau, ar susidarytų bent vienas procentas užsilikusių rusų, kurie negrįžo į Rusiją, bet tebėra įsimylėję buvusią komunistinę sistemą. Jų įsitikinimų ne­pakeisi. Man atrodo, kad tai nedaro didelės įtakos.

– Jums vadovaujant valstybei įvyko istoriniu vadinamas posūkis Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Kaip susigrąžinti tą draugystę ir ar tai įmanoma esant dabartinei Lenkijos valdžiai? Ar lenkiškų pavardžių rašyba, dvikalbės gatvių lentelės, Jūsų nuomone, tikrai toks principinis dalykas, kad negalime leistis į kompromisus?

– Pradėsiu nuo atsakymo į paprastesnį klausimą: mano supratimu, reikia kompromiso, kuris nepažeidžia tautos laisvės principų. Dėl pavardžių yra kalbos principai ir nustatyta tvarka, jos reikia laikytis. Bet pasaulis eina į priekį, jis nėra užsidaręs, o pas mus dėl kelių raidžių rašymo pavardėje keliamas vos ne tarptautinis skandalas. Pavardė – asmens turtas, į kurį niekas neturi teisės kėsintis. Pamenu, man dirbant JAV ateidavo koks raštas, jau patvirtintas atskirų direktorių, kur mano pavardė parašyta „Adam­kas“, mat amerikiečiams ji taip skambėdavo. Bet grą­žindavau raštą ištaisyti, nes branginau savo pa­vardę. Tad visiškai suprantu lenkus. Ar nebūtų galima paso pagrindiniame puslapyje rašyti, kaip leidžia lietuvių kalbos įstatymai, o kitame parašyti lenkiškais rašmenimis? Negi tai pagrindas valstybių nesutarimams ir ginčams?

Dėl gatvių lentelių manau, kad pavadinimas turėtų būti vienas. Bet pasižvalgęs po pasaulį kai kuriuose regionuose, kur gyvena tautinės mažumos, mačiau, kad ša­lia įrašomas pavadinimas kitu šriftu, žinoma, jo neverčiant. Tai taip pat kompromiso dalykas. Nežinau, kaip tai išspręsime, bet gal ateis susipratimo valanda ir to­kios smulkmenos lietuvių ir lenkų nebeskirs.

Taip, teisingai sakote, buvome sukūrę stiprią Lie­tuvos ir Lenkijos partnerystę, kuri egzistavo per de­šimt metų. Tačiau dėl man sunkiai suprantamų priežas­čių tie santykiai apgailėtinai atšalo, taip pat ir vy­riausybiniu lygiu, vieni kitų nebevadiname strateginiais partneriais, kokiais jau buvome. Nebėra nuosta­tos, kad štai Rytų Europos regione Lietuva ir Len­kija yra lygios partnerės, tarptautinėje politikoje da­lyvauja viena kitą remdamos, valstybių vadovai artimai ben­drauja spręsdami klausimus, kurie rūpi vi­sam Ry­tų Europos regionui. Ne per seniausiai kalbėdamiesi su Lietuvoje besilankiusiu buvusiu Len­kijos prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu gana pla­čiai svarstėme šį klausimą, bet neradome atsakymo, ką galėtume rekomenduoti daryti. Vis dėlto ne­pra­radome vilčių, kad vėl suartėsime su Lenkija, iš­laikydami savarankiškumą, bet rasdami sutarimą dėl bendrų reikalų.

– Minėjote iššūkius, drebinančius Europą, – pabėgėlių antplūdį. Jūs, kaip daugelis lietuvių pokariu, esa­te pats patyręs pabėgėlio dalią, o dabar prisidėjote prie socialinės akcijos, ragindamas padėti šiandienos pabėgėliams. Vis dėlto kaip padėti į bėdą patekusiems žmonėms, bet kartu apsaugoti savo europietišką identitetą ir užtikrinti žmonių saugumą?

– Iš žmogiškumo tikrai turime padėti tiems, kurių gyvybę reikia apsaugoti. Lietuvai čia nematau jokio pavojaus: pirma, yra labai atsakinga atranka, antra, jų Lietuvoje pasiliks dešimt, dvidešimt ar šimtas šei­mų – mūsų neužlies šimtatūkstantinės minios ir nepakeis mūsų gyvenimo, kultūros, kalbos, papročių. O ekonominių migrantų masei, kuri veržiasi į Eu­ropą dėl geresnio gyvenimo, Lietuva nėra viliojantis kraštas, nes pats vis dar kovoja dėl savo gyvenimo gerovės pakėlimo. Lietuva jiems tik pereinamasis laukas, nes jie veržiasi į turtingas valstybes.

O bendrai Europoje ši problema didelė, ir neįsivaizduoju, kaip ją išspręsime. Vokietija, jos kanclerė Angela Merkel žengė drąsų žingsnį prisiimdama pabėgėlius. Bet kai šalį užplūdo jų milijonas, tas politinis neapsižiūrėjimas gali kainuoti jai politinę karjerą.

– Imigrantų nenorime, bet lietuviai patys veržiasi į turtingesnį pasaulį. Ar realu juos susigrąžinti? Pajuokaujant galima sakyti, kad sugrįžtama, bet į prezidentus… Beje, ar nenusivylėte savo likimo draugais, kad jie, priešingai nei Jūs, retas grįžo į Lietuvą, kai ši susigrąžino nepriklausomybę?

– Niekada netikėjau, kad jų daug grįš. Po daugiau nei 50 metų emigracijoje vyresnė karta jau buvo išmirusi ar nepajėgi grįžti, be to, pateisinama, kad žmonės liko ten, nes palikti viską, kas sukurta per tuos dešimtmečius, ir pradėti gyvenimą iš naujo būtų buvę sunku. Jų pareiga – išlaikyti ir puoselėti lietuvybę, diegti ją jaunajai kartai, kuri, beje, gana prolietuviška.

Mano emigracijos karta buvo grynai rezistencinė. Dabartinę, ekonominės emigracijos, irgi gal galima pa­teisinti, nes žmogus visuomet siekia geresnio gy­venimo. Užmirškime apie kažkokį masinį senosios, o ir naujosios emigracijos bangos grįžimą į Lietuvą – tai savotiškas savęs apgaudinėjimas, to nebuvo ir nebus. Bus verslininkų, kurie matys, kad gali čia da­ryti verslą, ar kokių pavienių atvejų – taip, bet masinio grįžimo nebuvo ir nemanau, jog būtų. Tie, kurie išvyko dėl ekonominių sąlygų, gerai įsikūrė svetur, ten ir gyvens.

O Lietuvos Vyriausybės ir žmonių pareiga sudaryti tokį ryšį, kad ir svetur gyvenantieji jaustųsi Lietuvos dalis, jaustų pareigą padėti Lietuvai tvarkytis ir ekonominiu, ir tarptautiniu požiūriu, įtvirtinant Lietuvą kaip vertingą visos tarptautinės bendruomenės narę. O jie daug ką gali padaryti palaikydami ryšius su Lie­tuva, pristatydami ją svetur, reaguodami į Lietuvai ne­palankius sprendimus, kaip manosios kartos emigracija padėjo Lietuvos laisvės kovoje, kovojo už ne­priklausomybę, palengvino Lietuvai galimybę grįžti į tarptautinę bendruomenę.

Dabartinių ekonominių emigrantų gražiais ekonominiais šūkiais ir pažadais nesusigrąžinsi. O kad žmonės neemigruotų, reikia tautoje persitvarkymo, rasti būdų pakelti bendrą gyvenimo gerovę, o ne kokių tiriamųjų studijų ar atsišaukimų. Kam reikėtų bastytis po pasaulį tarp svetimų žmonių, jei būtų galima pakėlus tą lygį Lietuvoje išgyventi, džiaugtis gyvenimu tarp savųjų, artimoje prigimtinėje aplinkoje.

Štai toks mano požiūris. Ar aš to sulauksiu? Var­gu. Bet tikiu, kad po manęs ateis ne viena karta, kuri galės džiaugtis tuo gyvenimu, apie kurį svajojo, dėl kurio žmonės stovėjo Baltijos kelyje, dėl kurio sudėta šimtai tūkstančių gyvybių ir Sibire, ir lageriuose, ir įvairiose žudynėse.

– O Jūs – ar kada besišnekučiuodami su ponia Alma nepasigailite grįžę? Būtumėte gyvenę sau ramiai, be streso, savo nuostabiame name prie Čikagos, jausdami čikagiečių padėką už Didžiųjų ežerų išvalymą?

– Nesigailiu, kad grįžau, nes Lietuva buvo mano gy­ve­­nimo tikslas nuo pat gimnazijos laikų. Nenoriu, kad skambėtų patosiškai, bet tai buvo įskiepyta gerų mokytojų mokykloje, kur buvo vertybė visą laiką galvoti apie Lietuvą. Visu savo gyvenimu, taip pat ir už Lietuvos ribų, buvau ištikimas tikslui – kad Lietuva būtų laisva.

Teisybė, įsivaizdavau ją kitokią, nei matau dabar. Taip, būna akimirkų, kai pradedu galvoti, ar tikrai buvo tikslinga atsisakyti darbų ir įsipareigojimų JAV, kartu ten dirbant ir Lietuvos labui. Būtume ten turėję, kaip sakėte, išskirtinį, užtikrintą, ramų gyvenimą. Bet tai būna tik akimirkos, kai matau visišką neteisybę, net aukščiausiuose valstybės sluoksniuose, teisės aktų laužymą, valstybės reikalus aukojant savo asmeniniams interesams, kurie kai kuriais atžvilgiais prilygsta nusikaltimui.

O daug kitų pavyzdžių vėl pakelia dvasiškai, kad štai ką galime padaryti, štai kur Lietuva yra tarptautinėje politikoje, kad mes lygūs su lygiais pasaulyje, ypač moksle, kultūroje. Tai skatina dvasinį pakilimą, teikia jėgų ir vilčių, kad bus geriau ir kad mano sprendimas būti ten, kur aš priklausau, buvo teisingas.

Visą savaitraščio „Veido“ numerį skaitykite ČIA