Prezidentas Algirdas Brazauskas – vienas iš dviejų iškiliausių atkurtosios valstybės politikų, įkūnijęs tą dalį Lietuvos, kuri tapatina save su sovietmečiu ir jo gerove.

Didžiąją dalį vėlyvojo sovietmečio, arba brežnevinės, Lietuvos visuomenės galima apibūdinti kaip kolaborantus su špyga kišenėje. Jie pagarbiai lenkėsi Maskvai, nes „prieš rusą nepašokinėsi“, stojo į partiją, nes reikėjo daryti karjerą, bet sykiu kiekviena, netgi mažiausia, proga bandydavo iš to išspausti asmeninės naudos ir be menkiausio sąžinės graužimo apgaudinėdavo valstybę, kurią pagrįstai laikė svetima.
Lygiai toks buvo ir A.Brazauskas, kurio didžioji, nomenklatūrinė karjera, ilgainiui išnešusi inžinierių hidrotechniką į pačią valdžios viršūnę, prasidėjo kaip tik tuo metu. 1965-aisiais paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru, jau po dešimtmečio jis tapo LKP CK sekretoriumi, vienu tų, kurie vairavo tuometinės Lietuvos gyvenimą. Pagal sovietmečio supratimą – vairavo gerai, kuo didžiavosi iki pat mirties.
2006-aisiais, dar būdamas Vyriausybės vadovu ir kupinu jėgų valdančiosios Socialdemokratų partijos pirmininku, vertindamas savo gyvenimo rezultatus, jis rėžė: „Aš penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai“. Šiais žodžiais A.Brazauskas išreiškė ne tik požiūrį į savo bei partinių bendražygių gyvenimą, bet ir požiūrį į Lietuvą bei Lietuvos valstybę. Suprask, darbas įvairiose LSSR institucijose, vadovavimas LKP CK A.Brazauskui buvo visiškai tolygus ir niekuo nesiskyrė nuo prezidentavimo nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje ar vadovavimo šios valstybės Vyriausybei. Savo valdymo manierų jis nepakeitė. Tai ir tapo daugelio šiandienos Lietuvos valstybės bėdų priežastimi.
Lemtingasis 1992-ųjų spalis
Kas ir kada nulėmė, kad Lietuva, prieš du dešimtmečius kartu su kitomis „Baltijos sesėmis“ – Latvija ir Estija išsivadavusi iš sovietinės priespaudos ir turėjusi iš esmės vienodas startines sąlygas, šiandien laikosi tik šiek tiek geriau už “braliukus” latvius, visuomet laikytus silpniausia Baltijos grandimi, ir yra beviltiškai atsilikusi nuo Estijos?
Sulyginus abiejų valstybių raidą po išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos tampa akivaizdu, kad Lietuvos ir Estijos raidos keliai išsiskyrė 1992-ųjų spalio mėnesį. Taline po rinkimų spalio 21-ąją ministru pirmininku buvo paskirtas jaunas, vos 32-ejų metų sulaukęs reformatorius Mar tas Laaras. Vilniuje keliomis dienomis vė liau, spalio 25-ąją, rinkimus į Seimą laimėjo A.Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratinė darbo partija – taip tuo metu buvo persivadinusi Lietuvos komunistų partija. Po mėnesio Seimo pirmininku išrinktas A.Brazauskas pradėjo eiti valstybės prezidento pareigas, o 1993-iųjų vasa-rį jis buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentu.
Nors Konstitucija tarsi ir ribojo prezidento teises kištis į ekonomikos valdymą, tačiau kiekvieną pirmadienį prezidento A.Bra zausko kabinete rinkdavosi Vyriausybės ir Lie tuvos banko vadovai, kiti vykdomosios valdžios pareigūnai, kartu su valstybės vadovu priiminėję svarbiausius šalies gyvenimui sprendimus. Jie buvo visiškai kitokie, nei tie, kuriuos Taline priimdavo reformatoriai, vadovaujami M.Laaro. Jo pagrindiniai patarėjai ir privatizacijos vadovai buvo Skandinavijos ir Vokietijos verslininkai bei ekonomistai.
A.Brazauskas, nors mėgo kartoti, kad žmones į vadovaujamus postus rinkosi ne pagal partinę priklausomybę, bet pagal kompetenciją, kažkodėl kompetentingi specialistai jo akyse buvo tik senieji sovietinės ūkinės nomenklatūros veikėjai.
Pasekmių netrukome sulaukti. Kai estai vykdė visiems laikams jų šalies veidą pakeitusias reformas, Lietuvoje klestėjo nomenklatūrinė prichvatizacija, „sekundės“ ir EBSW, o apsukrūs Kauno ir Vilniaus vyrukai jautėsi savi ne tik LDDP būstinėje Barboros gatvėje, bet ir Prezidentūros koridoriuose. Galiausiai viskas baigėsi 1995-ųjų bankų krize.
Išsaugojo kompartiją ir sovietukus
Vis dėlto svarbiausias skirtumas tarp Lietuvos iš vienos pusės ir Latvijos bei Estijos iš kitos – A.Brazausko pastangomis buvo išsaugota Lietuvos komunistų partija, po kelių kailio pakeitimų tapusi viena svarbiausių šių dienų politinių jėgų mūsų šalyje. Tuo metu, kai Latvijos ir Estijos kompartijos, kuriose buvo daug rusakalbių, atmetė nepriklausomybės siekius, Sąjūdžio bangos į LKP CK pirmojo sekretoriaus postą iškeltas A.Brazauskas ir jo aplinka sugebėjo prisitaikyti prie tautos siekių. 1989-ųjų gruodį įvykęs LKP atsiskyrimas nuo SSKP lėmė du dalykus – A.Brazauską bei su juo nuėjusius komunistus tautos akyse galutinai pavertė „savais“ ir padarė nebeįmanomą efektyvią liustraciją.
Požiūris į A.Brazauską, o kartu – ir į jo išsaugotą sovietinės Lietuvos dvasinį palikimą tarsi peiliu padalijo šalies visuomenę į dvi nelygias dalis. Pirmą kartą tai pasimatė per pirmuosius prezidento rinkimus. Už iš užjūrių sugrįžusį nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęsėją Stasį Lozoraitį balsavo 38 proc. rinkėjų, už sovietinės Lietuvos tęsėją A.Brazauską – 60 proc. Šis visuomenės pasidalijimas – trečdalis už Lietuvos Respubliką, du trečdaliai už LSSR – išliko iki šių dienų.
Tai matyti kad ir iš visuomenės požiūrio į piliečio prievoles valstybei. Du trečdaliai išsisukinėja nuo mokesčių, sukčiauja ir siekia savo problemas spręsti kyšių padedami. O kodėl gi ne, jei jie savo akimis matė, kaip jų dvasinis lyderis A.Brazauskas paslapčia skraido į Maskvą tvarkyti jam artimų verslininkų reikalų, kaip jo partijos nariai moka duoklę savo vedliui, užsakydami pobūvius šio žmonai priklausančiame viešbutyje.
Taigi turime gerbti A.Brazauską kaip politiką, kuris lemiamu momentu nuėjo su tauta ir neabejotinai palengvino Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės, kaip prezidentą, kuris suderėjo valstybės sienas ir nustatė gerus santykius su kaimynais, kaip dalies visuomenės lyderį, kuris istorijos perrašymą sovietinės nomenklatūros naudai, kad jo ūkiški sprendimai atvedė valstybę į krizę, kad faktiškai valdęs valstybę dvylika iš dvi dešimties jos gyvavimo metų A.Brazauskas paliko Lietuvą susiskaldžiusią ir sutrikusią. Ir būdamas tvirtai įsitikinęs, kad dėl to kalti yra visi kiti, tik ne jis pats.

Jis – ne tik nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, publicistas, teisininkas, bet ir neteisėtu nedemokratiniu būdu į valdžią patekęs politikas, nedemokratinio režimo kūrėjas, pamynęs Konstituciją, galiausiai – bėglys, apleidęs valstybę lemiamą akimirką.

„O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“, – tokį taiklų apibūdinimą ir kartu provokaciją dar atgimimo metais užrašė vienas žymiausių šiuolaikinių semiotikų Algirdas Julius Greimas. Ne viena monografija apie A.Smetoną pradedama būtent šiais žodžiais.
Karikatūrintas, neigtas, sovietinio režimo juodintas, o atgimimo metais – balintas ir per nelyg teigiamai vaizduotas A.Smetona vis dar tebedomina Lietuvos istorikus. Su ta riama dėl vieno: A.Smetona – prieštaringa asmenybė.
„Tautos vadas“ visuomenės lauktas
Kaip naujausioje knygoje apie A.Sme toną rašo istorikas Alfonsas Eidintas, visi A.Smetoną kaltino pagrįstai: jis nebuvo klasikinis vakarietis, europietiškų moralinių nuostatų nuglaistytas, išprusintas ir nušlifuotas demokratas. „Neideali buvo Smetonos Lietuva, neturtinga, su nepopuliariais tarptautiniais santykiais, nesuformavusi ir neapjungusi savo etnografinės teritorijos ir istorinės sostinės bei Klaipėdos, tačiau ir tokia, ne be trūkumų, ji tapo daugumos slaptu idealu visus sovietinės valdžios metus“, – vertina is torikas.

Tas idealas, kad ir kaip būtų, buvo nedemokratinė A.Smetonos Lietuva.
A.Smetona jau po sovietų okupacijos, 1942-aisiais, rašydamas pastabas vieno diplomato atsiminimams, argumentus, kodėl Lietuva prarado demokratiją ir pasuko „au toritetine“ linkme, sudėliojo maždaug taip: 1926 m. perversmo priežastys buvo politinės, ekonominės, kultūrinės ir partinės. Pavyz džiui, per didelė Lenkijos kultūrinė įtaka, parlamentinės krizės, komplikavęsi žemės ūkio ir finansų reikalai ir esą nevykusi krikščionių demokratų žemės reforma, sunaikinusi stambius produktyvius dvarus.
Kai kurie naujųjų laikų istorikai perversmo priežastis aiškina labai panašiai. Tačiau, žinoma, esama ir skirtumų. Pavyzdžiui, istori kas Algimantas Kasparavičius laikosi nuomo nės, kad jokio perversmo 1926 m. nebūtų bu vę, jei to meto tarptautinė padėtis būtų bu vusi kitokia, ir priduria: „Iš esmės ne Sme to na įsipiršo Lietuvai, o patys Lietuvos žmonės savo bebalsiu referendumu išsirinko Sme toną, nes jis buvo labiausiai į juos panašus.“
Kiti aiškina, kad perversmas buvo gana logiška išeitis – valstybės raidą jis nukreipė tautos ugdymo keliu. Juk staigus, per vieną 1926-ųjų gruodžio dieną įvykęs perėjimas nuo „demokratijos“ prie „nedemokratijos“ visuomenėje kokio nors nepasitenkinimo nesukėlė – vadinasi, ji arba tokio rezultato tikėjosi, arba naujoji tvarka tiesiog patenkino lūkesčius. Regis, „tautos vado“ buvo laukta.

Smetoniška tvarka
Posakiai „prie Smetonos Lietuvoje“, „smetoniška tvarka“ ir panašūs lig šiol reiškia tvarką, susiklausymą, lietuvių liberaliosios minties išeivijoje ugdytojo Vytauto Kavolio žodžiais, smetonišką įsipareigojimą savo valstybei. Tiesa, čia reikėtų pridurti – valstybei, kuri ne tik nemažai pasiekė šalies ekonomikos, žemės ūkio srityje, bet ir valstybei su koncentracijos stovyklomis, cenzūra, spaudos varžymu, siautėjančia politine policija, opozicinių partijų draudimu. Šį sąrašą galima tęsti.
Šiuolaikiniai autoriai, vertindami A.Sme to nos režimą, pasitelkia įvairius terminus: kon soliduota demokratija, autoritarinis režimas, etatistinė korporatyvistinė santvarka, or ganinis statizmas, tačiau fašistine tos santvar kos jau nebevadina niekas.
A.Smetona su savo bendražygiais tarpukario Lietuvą kūrė ant tautiškumo pamato, paremto valstietiška sąmone, prisimenant kunigaikščių žygius ir, žinoma, idealizuojant Vytauto laikus, ir visą tarpukarį ieškojo „tautos šaknų“. Tai labai gerai iliustruoja atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas, po kurio kojomis nulenkę galvas klūpo rusas, kryžiuotis, totorius ir lenkas. Skirtumas tik tas, kad Vytautas nebežvelgia į Vilnių, kurį reikia „atvaduoti“. Būtent antilenkiškumas tarpukariu buvo lietuviškumo stiprybės šaltinis – ir tai A.Smetonos režimo „nuopelnas“.
Kokie keturiolikos metų A.Smetonos režimo laimėjimai? Kultūrininkas A.J.Grei mas pasakytų, kad per minėtą laikotarpį įvy ko trys svarbios revoliucijos: ekonominė, kultūrinė ir sulietuvinimo. Juk tarpukariu pereita nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ūkininkavimo. Iš keliolikos hektarų žemės sklypo šeimos jau galėdavo neblogai išsiversti ir net sūnus į mokslus leisti. „Smetoninė Lietuva darėsi grietininė. Lietuva šioje srityje per 20 metų padarė 100 metų šuolį“, – apibendrina A.J.Greimas. Tai ne vien A.Smetonos, bet ir Juozo Tūbelio nuopelnas.
Jei kalbėsime apie kultūrą, šimtai lietuvių po studijų grįžo iš Berlyno, Paryžiaus, Vienos ir diegė vakarietiškos kultūros tradicijas – tai atsispindi netgi tarpukario Kauno modernizme, neturinčiame analogų ir laukiančiame tyrinėtojų.
Galiausiai A.Smetonos režimui pavyko sulietuvinti Lietuvą: 1920 m. miestuose dar skambėjo lenkų, vokiečių, rusų kalbos, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvą pradėta tapatinti su lietuvių kalba. Taigi už lietuvių kalbą galime būti dėkingi A.Smetonai. Tačiau, deja, tautos konsolidacijos kaina, kurią jaučiame lig šiol, – antilenkiškumas.
„Padorus žmogus, bet – gabus, kytras po litikas; nuosaikus demokratas ir prastas „tautos vadas“: kas buvo iš tiesų Antanas Sme tona? Ar aukštu blizgančiu cilinderiu pasidabinęs prezidentas, ar nakčia savo kabinete užsidaręs, gyvenimo naštos sukūprintas žmogelis, skaitantis ir į lietuvių kalbą verčiantis Platoną, nostalgiškai svajojantis apie idealią respubliką“, – klausia A.J.Greimas. Matyt, ir vie na, ir kita.
A.Smetonos charakteris, kaip pabrėžia ne vienas istorikas, – ramus, santūrus, kartais ne ryžtingas. Štai Vytautas Alantas, tuomečio oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius, A.Sme toną apibūdino šitaip: „Jis priklausė prie labiausiai užsidariusių ir santūriausių žmo nių, kokių man teko gyvenime sutikti.“
A.J.Greimas priduria, kad A.Smetona tarpukario Lietuvoje buvo tiesiog idealios reputacijos. Taigi apibendrina, jog „visa tai reiškia, kad žmogus jis buvo, jei ir ne iškilus, tai bent padorus. Ir tai daug“. Tiesa, kaip liudija amžininkai, jo silpnybė buvo viena – valdžios troškimas.
Bet prezidentas nuolat lankėsi bažnyčioje, kaip liudija jo sūnus Julius, savo kambaryje, garbingiausioje vietoje, laikė maldaknygę. „Turinį visada pripažindavo, o formų gal ir nelaikė būtina išganymo sąlyga. Dėl sakramentų, man toks įspūdis, kad jis ilgoką laiką jų nebuvo priėmęs“, – savo atsiminimuose tvir tina sūnus.
Tačiau gerai žinomas ir faktas, kad A.Sme tona labiau už viską nemėgo politikuojančių kunigų, – tuo jam ir buvo krikščionys demokratai, esą tai Bažnyčios partija, ir tiek.

Šantažas prezidento atžvilgiu
A.Smetona – labai prieštaringa asmenybė. Istorikai lig šiol nesutaria dėl kai kurių jo gyvenimo ar veiklos epizodų. Kad ir faktas, jog tautininkai A.Smetona ir Augustinas Voldemaras 1920–1924 m. akivaizdžiai „žai dė“ su Rusijos ambasada Kaune – ėmė iš jų pinigus už antilenkiškus straipsnius „Tautos vaire“ ir „Lietuvyje“. Tai gerai istorikų ištirtas ir dokumentuotas faktas, lig šiol keliantis emocijų. Nuklystama netgi į kraštutinumus: vieniems tai esąs įrodymas, kad A.Sme tona jau tada išdavė Lie tuvą, antri aiškina, kad „nieko čia tokio“.
Sutariama dėl vieno: tautininkų ir SSRS pozicijos kai kuriais klausimais tada tiesiog idealiai sutapo, mat SSRS buvo vienintelė valstybė, pripažįstanti Vil nių. Laikytasi nuomonės, kad tik taip galima apsiginti nuo Varšuvos. SSRS motyvas – jokiu būdu neleisti Baltijos šalims bei Len ki jai suartėti ir kad šios tarpusa vy konfliktuotų. Beje, tokios koncepcijos Rusija laikosi ir da bar.
Vis dėlto lig šiol neatsakytų klausimų – ne vienas. Antai tuoj po 1926
m. perversmo įgaliotasis atstovas Kaune Sergejus Aleksandrovskis laiške SSRS vyriausybei ūmai primena: „Maskvoje yra visa serija skolos raštelių už trejus metus, kuriais kai kas iš atėjusiųjų į valdžią turi būti labai susidomėjęs. Suprantu, kad tai ir mus kompromituotų, todėl nesiruošiu siūlyti publikuoti šių raštelių. Manau, kad galėčiau šantažuoti publikavimo grėsme.“
Ar šantažo buvo, jei taip – kokio, lig šiol istorikų neatsakyta. 50 JAV dolerių per savaitę antilenkiškiems, krikščionių demokratų politiką peikiantiems straipsniams – ne tiek ir daug. Kai kas siūlo apskritai to nesureikšminti ir nepainioti A.Smetonos – juk Lietuvos vyriausybė pati panašiai elgėsi, pirkdama straipsnius, kai užsimota prie Lietuvos prijungti Klaipėdos kraštą.
„Smetona ir Voldemaras – naivūs ir politikoje nepatyrę profesoriai“, – išsyk po perversmo slaptame rašte Stalinui ir Politbiuro nariams aiškina sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas. O pasiuntinys Lietuvoje S.Aleksandrovskis priduria: „Voldemaro ir Smetonos palankumas mums neabejotinas, asmeniškai aš jais abiem visiškai pasitikiu; per visą laiką, kiek aš juos pažįstu, nė sykio jie manęs nebandė apgauti.“
Kas įvyko 1940-ųjų birželį, visi žinome: A.Smetona iš Lietuvos pabėgo. Tačiau vargu ar koks nors Lietuvos sprendimas ar neapsisprendimas, prezidento ar ministrų poelgiai bei veiksmai lėmė, kad mūsų šalis prarado nepriklausomybę. Simbolinis ar tikras pasipriešinimas ir jo reikšmė – jau atskiras klausimas.
Apibendrinti galime vėlgi A.J.Greimo žodžiais: „Naivu kalbėti apie blogą prezidentą ir tuo pačiu gerą, gabią, nusipelniusią tautą. Smetona kaltas už visus blogumus, bet jis tiek pat kaltas už tai, kas buvo gera.“ ■

Pirmuoju demokratiškai išrinktu Egipto prezidentu tapo buvęs radikalas, uolus sunitas, žydų ir krikščionių priešas, dabar mėginantis įtikinti, kad sugebės Egiptą pasukti demokratijos ir tolerancijos keliu.

Kelias praėjusias savaites sprendėsi Egipto likimas. Šalyje, kurioje prieš metus įvyko revoliucija – buvo nuverstas diktatorius Hosni Mubarakas, vyko pirmieji šalies istorijoje demokratiniai prezidento rinkimai, o juose rungėsi dvi priešingybės – “Musulmonų brolijos” kandidatas Mohammadas Morsi ir Hosni Mubarako valdymo metu ministro pirmininko pareigas ėjęs Ahmedas Shafiqas. Pirmasis, nors ir islamistas, žadėjo Egipto žmonėms tai, ką Vakaruose vadiname demokratija, o arabų pasaulyje reiškia bent jau daugiau teisių, laisvių ir galimybių. Antrasis užnugaryje turėjo tvirtą kariškių palaikymą ir rengėsi senąjį Mubarako režimą pakeisti karine chunta arba fundamentalistine diktatūra.
Ir nors egiptiečiai į rinkimus ėjo nenoriai, visgi didžiuliam demokratijos rėmėjų džiaugsmui ir nuostabai pergalė rinkimuose buvo pripažinta ne A.Shafiqui, o būtent islamistui M.Morsi.
Tačiau ar islamistas ir demokratas – suderinamos sąvokos?

Laukia kariškių pasipriešinimas

Kol kas visi ženklai rodo, kad M.Morsi iš tiesų ketina imtis žmogaus teisių ir tolerancijos įvirtinimo bei nacijos suvienijimo reikalų.
Tačiau M.Morsi laukia sunkus ir ilgas kelias, kol jis galės įvykdyti bent vieną savo rinkiminį pažadą – suvienyti Egiptą, suteikti moterims tas pačias teises, kokias turi vyrai, ir įskiepyti toleranciją kitatikiams, kitaminčiams ar kitataučiams.
Visų pirma, jis pats kaip asmenybė nėra nei charizmatiškas, nei įkvepiantis oratorius, nors tvyrant politiniam ir socialiniam chaosui, šios savybės labai praverstų. Juk net ir kandidatu į prezidentus jis tapo per atsitiktinumą – 2011 m. įsteigtos “Laisvės ir teisingumo” partijos išrinktuoju turėjo tapti šios partijos mecenatas milijardierius Khairat El-Shateras. Tačiau dėl kaltinimų korupcija iš kovos dėl prezidento posto jis buvo pašalintas, o jo vietą užėmė niekam neimponuojantis inžinerijos mokslų daktaras, buvęs parlamentaras M.Morsi.
Dar svarbiau tai, kad prezidentui teks atlaikyti ir didžiulį Kariškių tarybos, po H.Mubarako nuvertimo veikusios kaip prezidento institucija, pasipriešinimą. Pavyzdžiui, nors buvo įsipareigojusi valdžią naujai išrinktam prezidentui perleisti birželio 30-ąją, ši taryba prieš pat rinkimus pasistengė apriboti būsimo šalies vadovo įgaliojimus, o savuosius – kiek įmanoma išplėsti. Keliais dekretais generolai prisiėmė sau privilegiją formuoti ir tvirtinti šalies biudžetą, taip pat teisę vetuoti būsimą konstituciją. Kariams buvo suteikta netgi teisė, esant reikalui, suimti civilius gyventojus. Tačiau svarbiausia, kad taryba prieš pat prezidento rinkimus paleido demokratiškai išrinktą parlamentą, kurį sudarė islamistų dauguma.
Tad M.Morsi laukia ne tik nauji parlamento rinkimai, bet ir nuolatinė konfrontacija su daugiau nei bet kada galių įgijusiais kariškiais.
Vis dėlto gera žinia ta, kad M.Morsi bent jau liko teisė formuoti vyriausybę, ir jau pirmosios dienos parodė, kad bent jau tai darydamas, naujasis Egipto prezidentas laikysis anksčiau savo deklaruotų principų.
Pavyzdžiui, M.Morsi pirmojoje kalboje egiptiečiams pažadėjo, kad atkurs piliečių pasitikėjimą vieni kitais ir taps “prezidentu visiems ir kiekvienam”: musulmonams, krikščionims, jauniems ir seniems, moterims ir vyrams, darbininkams, tarnautojams ar verslininkams.
Jo žodžius netrukus palydėjo ir pirmieji veiksmai. Praėjusios savaitės viduryje buvo paskelbta, kad pirmą kartą Egipto istorijoje viena iš viceprezidentų M.Morsi paskyrė moterį, o vienas iš vyriausybės ministrų bus krikščionis – tai Egipte iki šiol buvo visiškai neįsivaizduojama, juolab turint omenyje, kad tokį sprendimą priėmė būtent islamistas prezidentas.

Islamistai – už toleranciją?

Kaip pažymi “International Business Times” žurnalistė Amrutha Gayathri, gali atrodyti, kad priežasčių nemėgti islamistų yra daugiau nei pakankamai. Vakarų politikai iki šiol vieningai aiškino, kad islamistų pergalės arabų pavasarį išgyvenusiose valstybėse prilygsta katastrofai. Esą tai reikštų visišką kitų religijų diskriminavimą, agresyvius santykius su Vakarų valstybėmis, paramą teroristiniams judėjimams.
Tačiau radikalieji islamistai “paprastus” islamistus – tokius kaip M.Morsi, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje patys niekina ir jokiu būdu savęs su jais netapatina.
M.Morsi, regis, irgi neturi nieko bendro nei su radikalaus islamo protegavimu, nei su teroristiniais judėjimais. Netgi priešingai – dabartinis al Qaeda vadas Aymanas al Zawahiri yra pareiškęs, kad didžiulė gėda, jog islamistu save vadinantis M.Morsi jaunus egiptiečius pakvietė rikiuotis prie balsadėžių, o ne imtis ginklų ir pradėti džihadą – karą su kitatikiais.
Čia svarbu žinoti, kad organizacija “Musulmonų brolija” dėl įtariamų sąsajų su teroristiniais judėjimais, H.Mubarako valdymo laikotarpiu Egipte kurį laiką buvo netgi uždrausta, o kai kurie jai priklausantys nariai vėliau iš tiesų perėjo į al Qaeda. Kita vertus, “Musulmonų brolijoje” nestinga ir žmonių, pasisakančių už demokratines vertybes bei teisinę visuomenę. Tad, kaip teigia analitikai, “Musulmonų brolija” dabar yra kryžkelėje tarp islamiško šariato ir demokratijos, ir M.Morsi turi galimybę pasukti būtent šia kryptimi.
Ženklų, kad islamistai Egipte linkę rinktis būtent demokratijos kelią, yra pakankamai. Pavyzdžiui, prieš rinkimus karinei tarybai paleidus parlamentą ir apribojus būsimojo prezidento įgaliojimus, islamistai ne tik protestavo kartu su pasaulietinių pažiūrų šalininkais ir jaunimo grupėmis, bet ir patys buvo aktyviausi šių protestų dalyviai.

M.Morsi – dvilypė asmenybė
Vis dėlto nereikėtų skubėti ir idealizuoti M.Morsi ar kitų jo partiečių, tiesiog, kaip pažymi analitinis žurnalas “Foreign Policy”, vertėtų luktelėti ir leisti už save prabilti jo darbams. Mat M.Morsi apie demokratiją ir toleranciją postringauja ne taip jau seniai – tik po to, kai buvo nuverta H.Mubarako diktatūra. O prieš tai jo biografijoje būta nemažai radikalių potėpių. Pavyzdžiui, dabar religijos laisvę deklaruojantis prezidentas (kuris pats, beje, yra giliai religingas žmogus) devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje yra priklausęs antisionistiniam komitetui, pasisakiusiam prieš bet kokių santykių su Izraeliu palaikymą. Be to, jis ilgai buvo nusiteikęs ir prieš Koptus (Egipto krikščionių bendruomenę), reiškė palaikymą organizacijai “Hamas”.
Dabar jis kalba visiškai priešingai, ir nors jo žodžiai skamba nuoširdžiai, praeitis liudija, kad M.Morsi moka nesunkiai persiorientuoti ir keitalioti nuomonę.
Įdomu tai, kad Egipto krikščionys, moterys, nuosaikūs musulmonai ir aukštesnės klasės egiptiečiai balsavo už jo priešininką A.Shafiqą. Ir visai ne dėl to, kad būtų išsiilgę nuverstojo diktatoriaus H.Mubarako laikų, o iš baimės, kad M.Morsi – dar didesnė blogybė ir atėjęs į valdžią jis paverstų Egiptą tikra šariato valstybe.
Visgi kol kas nėra nė vieno požymio, kad ši išankstinė baimė būtų buvusi pagrįsta. “Jis sako daugybę labai teisingų dalykų, tiek privačiuose susitikimuose, tiek viešai, ir kol kas nėra priežasčių nerimui”, – konstatuoja JAV Valstybės departamento atstovė Victoria Nuland.

M.Morsi biografija
Pilnas vardas – Muhammad Morsi Isa al-Ayyat.
Gimė 1951 m. rugpjūčio 20 d. (60 m.), Šiaurės Egipte Nilo deltos rytuose esančioje provincijoje šalia Viduržemio jūros.
Išsilavinimas:
Kairo universitete įgijo inžinerijos magistro laipsnį, o vėliau Pietų Kalifornijos universitete apsigynė mokslų daktaro laipsnį.
1982 – 1985 m. dirbo profesoriaus asistentu Kalifornijos valstijos universitete.
1985 m. grįžo į Egiptą dėstyti Zagazigo universitete.
Asmeninis gyvenimas:
1979 m. vedė Najlą Mahmoud. Du iš penkių jo vaikų yra gimę JAV ir turi šios šalies pilietybę.
Politinė veikla:
2000 m. kaip nepriklausomas kandidatas penkeriems metams buvo išrinktas į Egipto parlamentą, nes tuo metu jo partija “Musulmonų brolija” buvo uždrausta diktatoriaus H.Mubarako.
2011 m. buvo išrinktas naujai įsteigtos ir įtakingo milijardieriaus Khairat El-Shatero finansuojamos “Laisvės ir teisingumo” partijos pirmininku.
Po to, kai partijos rėmėjas buvo diskvalifikuotas iš prezidento rinkimų dėl kaltinimų korupcija, M.Morsi tapo šios partijos kandidatu į šalies prezidento postą.
Religija:
Išpažįsta sunitų tikėjimą.

Prancūzijos prezidento postą iškovojo niekuo neišsiskiriantis ir jokiomis charizmatiškomis savybėmis nespinduliuojantis politikas, užsimojęs negrabiai plaukti prieš srovę.

Prancūzijoje po 17 metų pertraukos prezidento postą laimėjo socialistas. Tačiau naujasis prezidentas Francois Hollande’as šios didelės ir įtakingos šalies vairo nusipelnė visai ne savo intelektu ar charizma. Dėkoti jis turėtų tik jį kandidatu iškėlusiems partijos kolegoms ir ankstesniu prezidentu Nicolas Sarkozy nusivylusiems rinkėjams, kurie savo balsą atidavė už mažesnę blogybę.
“Sarkozy tapo devintu iš posto per krizę išmestu lyderiu, ir ne dėl to, kad atėjo geresnis ir kompetentingesnis, o dėl to, kad nebesinorėjo senojo”, – rinkimų rezultatus apibendrina Prancūzijos dienraštis “Le Monde”, o “The Economist” antrina, kad dėl F.Hollande’o pergalės kalta tik “sarkofobija”, o ne “olandomanija”.
Kad F.Hollande’as nėra pats patraukliausias šalies politikas, liudija net pernykštės apklausos: F.Hollande’as nepateko net į populiariausių socialistų trejetuką, o socialistų karaliumi vadinamam Arnaud Montebourgui prancūzų simpatijomis nusileido kone dvigubai. Tačiau vidiniai socialistų partijos rinkimai lėmė, kad jos kandidatu buvo išrinktas būtent F.Hollande’as. Tik, užuot paveldėjęs socialistų karaliaus etiketę, jis bemat aplipo kur kas mažiau patraukliomis pravardėmis.
“Kodėl tuo metu, kai ekonomikos laivas plaukia tiesiai į audrą, kairieji pasirinko nebent vandens dviratį vairuoti sugebantį kapitoną?” – tuomet viešai nusistebėjo Jeanas Lucas Melenchonas, vadovaujantis vienai ultrakairiajai partijai.
Tačiau labiausiai F.Hollande’ui prilipo kito socialisto jam sugalvota pravardė. Socialistų partijos sekretorius Martine’as Aubry savo kolegą F.Hollande’ą palygino su “Flamby” – Prancūzijoje populiariu želė konsistencijos jogurtu, pilamu ant pudingo. M.Aubry paaiškino, kad F.Hollande’as kaip tik toks – beformis, neišraiškingas, tiesiog “joks”. Nuo to laiko F.Hollande’as net ir spaudoje neretai pavadinamas “Flamby”, ir toks žodis tikrai skamba kur kas nepagarbiau nei N.Sarkozy pravardė “Sarko”. Beje, britų spaudoje F.Hollande’as imtas vadinti olandišku padažu, ar net olandišku sūriu, ir jokia pagarba naujajam Prancūzijos vadovui čia nekvepia.

Nė vienos geros savybės?

Francois Gerard’as Georges’as Hollande’as iš tiesų nepasižymi niekuo, už ką galėtų būti labai gerbiamas. Jo išraiška dažnai primena naivų nustebusį vaiką, o šalia savo buvusios partnerės, irgi socialistės Segolene Royal (ji kandidatavo į prezidento postą 2007-aisiais) jis visuomet atrodė sutrikęs ir šiek tiek išsigandęs. O kaipgi kitaip, jei S.Royal lyginama su Vokietijos kanclere Angela Merkel arba su Jungtinės Karalystės geležine ledi Margaret Thatcher. Beje, S.Royal atstovas kartą buvo netyčia prasitaręs, kad Segolene, kaip kandidatė, turi vieną vienintelį trūkumą – savo partnerį.
Beje, F.Hollande’o asmeninis gyvenimas irgi per daug neimponuoja, bent jau turint omenyje, kad jis – ne eilinis pilietis, o šalies prezidentas. Visų pirma, nors Segolene ir Francois susilaukė keturių vaikų, jie niekuomet nebuvo susituokę, tad apie šeimos politiką F.Hollande’ui jau vien dėl to būtų geriau patylėti. Tačiau svarbiausia tai, kad 2007-aisiais pora išsiskyrė, o šių skyrybų priežastimi tapo išrinktojo prezidento neištikimybė. Tuo metu kaip tik paaiškėjo, kad keturių vaikų tėvas slapta susitikinėja su žurnaliste Valerie Trierweiler.
Jo biografijoje yra ir dar viena dėmė, tiesa, vėliau lyg ir išvalyta. Tais pačiais 2007-aisiais kilo skandalas dėl to, kad Segone ir Francois galbūt slepia mokesčius, ir kaip tik tuo metu, kai F.Hollande’as viešai sukritikavo tą patį darantį dainininką Johny Holiday. Vėliau F.Hollande’as pasistengė įrodyti, kad visus mokesčius moka sąžiningai, bet šaukštas deguto statinėje vis tiek liko.
Kad ir koks būtų jo asmeninis gyvenimas bei praeities nuodėmės, dabar vis dėlto svarbiausia tai, kaip F.Hollande’as sugebės vadovauti didžiulės skolos ir nedarbo kankinamai Prancūzijai. “F.Hollande’o pergalė – tikra katastrofa, nes jis nė nenutuokia, ką daryti su biudžeto deficitu, užsienio skola, nedarbu. Jis moka tik žarstyti nerealius ir neįgyvendinamus pažadus”, – neabejoja dešinieji, kurių visus susitarimus su ES, kaip bus sprendžiama Prancūzijos krizė, F.Hollande’as ketina peržiūrėti ir pakoreguoti. Kaip – žinoma tik jam vienam.

Laukia finansinis chaosas
Didžiausią nerimą tiek Prancūzijos ekonomistams, tiek galingiausiems ES valstybių politikams kelia F.Hollande’o sumanymas pasipriešinti taupymo idėjai. Ir ne tik savo šalyje, bet ir visoje Bendrijoje. Pavyzdžiui, jis yra ne sykį pareiškęs, kad sieks įgyvendinti pažadą pasukti ES pastangas nuo griežto taupymo į augimą ir ekonomikos skatinimą.
„Esu tikras: kai rezultatas bus paskelbtas, daugelis Europos šalių pajus palengvėjimą, viltį ir supratimą, kad griežtas taupymas ilgiau nebegali būti vienintelis pasirinkimas. Ir tai yra misija, kuri dabar yra mano, – suteikti Europos projektui augimo, užimtumo, klestėjimo dimensiją, žodžiu, ateitį. Mes nesame tik kokia nors šalis planetoje, kokia nors tauta pasaulyje, nes esame Prancūzija”, – su patosu po rinkimų kalbėjo F.Hollande’as.
Tiesa, kai kurie F.Hollande’o žadami dalykai yra savaime suprantami turint omenyje, kad jis atstovauja kairiesiems. Pavyzdžiui, jis žada didinti mokesčius turtingiesiems, didinti socialines išlaidas ir sukurti tūkstančius valstybinių darbo vietų, ir su tokiomis jo užmačiomis nepakovosi jokiais argumentais, nes tokia jau yra kairioji retorika.
Tačiau susirūpinimą kelia kitkas. Ekonomistai stebisi F.Hollande’o deklaracijomis, kad „finansų pasaulis” yra jo priešas, ir pažadais iš naujo derėtis dėl sunkiai pasiekto euro zonos fiskalinės drausmės pakto, o ir viena, ir kita žada nemenką finansinę suirutę.
“The Economist” analitikai apskritai įsitikinę, kad Prancūzija, išsirinkdama tokį lyderį, pasirinko savidestrukcijos kelią, o blogiausia, kad F.Hollande’as gali tapti visos euro zonos ekonomikos griūties simboliu.
Beje, po pasisakymų ir priešinimosi dabar jau pasirašytam fiskalinės drausmės paktui F.Hollande’ui gali būti gana sunku bendrauti su kitais ES lyderiais. Pavyzdžiui, A.Merkel jau dabar atvirai ignoruoja naująjį Prancūzijos vadovą. Jam kritikos nepagailėjo ir Ispanijos premjeras Mariano Rajoy, kuris kiekvienai progai pasitaikius gina fiskalinės drausmės paktą ir taupymo politiką.
„Ispanija, kuri pasirašė ES fiskalinį susitarimą, mano, kad šis paktas turi išlikti ir ateityje, o deficitą mažinančios priemonės reiškia gerą politiką”, – po Prancūzijos rinkimų pareiškė M.Rajoy, leisdamas suprasti, jog mano, kad, priešingai, deficito nemažinančios priemonės reiškia, kad politika – ydinga.
Ar N.Sarkozy šiuo atveju būtų buvęs geresnis prezidentas Prancūzijai ir visai Europai? Tarp jų skirtumas tas, kad F.Hollande’as žada sutrumpinti darbo savaitę iki 35 valandų, N.Sarkozy būtų norėjęs ją pailginti. F.Hollande’as bando įtikinti, kad nereikia pataikauti Vokietijai, N.Sarkozy siekė kuo geresnių santykių su A.Merkel. F.Hollande’as nuolat kartoja, kad turi būti mažiau turtuolių, o N.Sarkozy – kad būtų kuo mažiau vargšų. Pagaliau F.Hollande’as pareiškė, kad ateinančiais metais suteiks teisę balsuoti vietos valdžios rinkimuose Prancūzijoje gyvenantiems užsieniečiams, kurie nėra ES valstybių piliečiai. O štai N.Sarkozy nuolat kartojo, kad dar labiau sugriežtintų imigracijos politiką ir apribotų imigrantų teises.

N.Hollande’o rinkimų pažadai

Didinti mokesčius daugiausiai uždirbantiems
Trumpinti darbo savaitę iki 35 valandų
Ankstinti pensinį amžių iki 60 metų
Didinti socialines išmokas
Vietos rinkimuose leisti balsuoti imigrantams iš ne ES šalių
Perrašyti ES fiskalinės drausmės paktą
Didinti skolinimosi lubas

N.Hollande’o biografijos faktai

Francois Hollande’as gimė 1954 m. rugpjūčio 12 d. Normandijoje. Jo mama buvo socialinė darbuotoja, tėvas – ausų, nosies ir gerklės gydytojas.
F.Hollande’as dirbo parlamente šaliai vadovaujant Francois Mitterrand’ui, buvo partijos aktyvistas ir 11 metų jai vadovavo, bet niekada dar nebuvo užėmęs jokio aukšto posto vyriausybėje.
Laimėjęs amerikietiško tipo rinkimus partijos viduje, 2011-ųjų spalį tapo partijos kandidatu į prezidento postą.
2012 m. gegužės 6 d., gavęs 51,56 proc., balsų F.Hollande’as tapo Prancūzijos prezidentu.

Penktadienį Vokietijos prezidentu buvo prisaikdintas Joachimas Gauckas. Iš mėgstamiausio Vokietijos ideologo ir aktyvisto per savaitę jis sugebėjo tapti ir mėgstamiausiu šalies politiku.

Joachimas Gauckas – bene pirmas Vokietijos istorijoje prezidentas, paskui kurį pasiryžusios sekti minios. Jo knygos puikuojasi perkamiausiųjų dešimtukuose, o jo mintys užrašomos tarp legendinių citatų. Apklausos liudija, kad šiuo metu jis yra pati populiariausia Vokietijos politinė figūra, negana to, apie J.Gaucką su nemenku patosu rašo net prancūzų, britų ar skandinavų spauda.
Tai išties unikalu, nes apie Vokietijos prezidentus pasaulis paprastai išgirsta tik tuomet, kai šie įklimpsta korupcijos skandaluose ar pasitraukia į vienuolyną. Realių galių neturintis ir tik reprezentacinį vaidmenį atliekantis politikas, kad ir kas jis būtų, paprastai yra mažai kam žinoma, neryški ir nepastebima figūra, palyginti su visur ir visada matoma kanclere Angela Merkel.
Užtat šį sykį Vokietijos prezidentu kone vienbalsiai išrinktas žmogus, jau vadinamas visos Vokietijos viltimi. Regis, bent kol kas jo žvaigždė šviečia net ryškiau nei A.Merkel, nors naujasis Vokietijos prezidentas tikina neketinąs savo šešėliu užstoti jos spindesio, o tik “norįs daryti tai, kas geriausia šaliai”. Ne veltui Vakarų spauda jam jau prilipdė vokiečių ganytojo etiketę ir tikisi, kad savo populiarumą jis panaudos sugrąžindamas šios šalies piliečiams tikėjimą svarbiausiomis vertybėmis, pirmiausia – demokratija.
Žilaplaukis 72-ejų metų protestantų pastorius tokio vaidmens ir nesikrato. Jis žada suvienyti ir politikus, ir visuomenę, ir pagaliau šiuolaikinę Vokietiją. Ir ne tik tuo, kad dabar Vokietijoje du svarbiausi asmenys – jis ir A.Merkel – yra kilę iš vadinamojo Rytų bloko ir padeda savotišką galutinį tašką dviejų Vokietijų politiniam suvienijimui, bet ir tuo, kad ketina tapti vokiečių širdžių vienytoju.

Ketina tapti vienytoju

J.Gaucko nuomone, Vokietijos žmonės jau pavargo nuo vartojimo, pirkimo ir net nuo futbolo – jie jaučia poreikį atsigręžti į kitus žmones, tad tereikia juos suburti ir leisti vėl patikėti pamatinėmis vertybėmis. Patirties vienijant ir kovojant dėl vertybių J.Gauckas turi nemažai. “Tai figūra, neatsiejama nuo 1989 m. taikios VDR revoliucijos. Jis už savo įsitikinimus ir idealus kovojo drąsiai ir be jokios baimės. Jis kalba iš širdies gelmių, ir tai, ką yra padaręs Vokietijos labui, – nepamirštama”, – primena demokratas iš Saksonijos Holgeris Zastrowas.
Keturių vaikų tėvas J.Gauckas, pats gimęs Rostoko mieste, vadinamas vienu įdomiausių šiandien gyvenančių vokiečių, galinčių gyvai ir įkvepiamai papasakoti, kokie vokiečiai buvo vieningi prieš 20 metų ir kaip šito stinga dabar.
Jis aiškina, kad žmonių sąmoningumas pabunda tuomet, kai jie išgyvena sukrėtimą, o kaip tik dabar vokiečiai ir patiria šoką – jis susijęs ir su ekonominėmis, ir su žmogiškomis priežastimis. “Mano paties sąmonė pabudo tuomet, kai būdamas 11 metų buvau kareivių išvesdintas iš namų ir išsiųstas į Sibirą, nes mano tėvas jūreivis buvo apkaltintas tariamu šnipinėjimu. Mūsų šeimą penkeriems metams išskyrė fiziškai, tačiau suvienijo dvasiškai – visi tapome nepaprastai atsidavę ir vieni kitiems, ir Vokietijai”, – prisimena J.Gauckas.
Nuo pat paauglystės jis tapo opozicijos aktyvistu, ir net suprasdamas, kad tai gali sužlugdyti jo siekį įgyti išsilavinimą, pasiryžo tapti vienu idėjinių pasipriešinimo judėjimo vadovų, kuriuo išliko visą gyvenimą, o 1989-aisiais pats vadovavo masinėms opozicijos eitynėms.
Vėliau, prasidėjus Vokietijos susivienijimui, J.Gauckas vadovavo “Stasi” bylų ir nusikaltimų pagarsinimui, tuo pelnydamas ne tik draugų, bet ir priešų pagarbą. Paradoksas, tačiau priešų J.Gauckas turi iki šiol, bet jie ir vėl jam atiduoda savo balsus. Štai prezidentą rinkusioje parlamentinėje asamblėjoje už jį noriai balsavo ir A.Merkel, ir opozicinio flango politikai, nusprendę nepaisyti net to, kad jis kritikuoja kai kuriuos partijoms gyvybiškai svarbius projektus ar sumanymus. Pavyzdžiui, J.Gauckas nepritaria prieštaringai vertinamam žaliųjų projektui dėl naujos Štutgarto geležinkelio linijos tiesimo, nelinkęs jis liaupsinti ir vadinamojo “Okupuok” judėjimo, o socialdemokratai baiminasi, kad J.Gauckas už “drąsą” vėl nepradėtų girti jų partiečio, musulmonus imigrantus niekinančio Thilo Sarrazino.

Pastaraisiais mėnesiais Rusijos lyderiai ėmėsi senos taktikos – skaldyk ir valdyk. Tai pasakytina tiek apie vidaus, tiek ir apie užsienio politiką.

Rusija tiesiog įsiutino tarptautinę bendruomenę paskelbusi veto Jungtinių Tautų ketinimams įsikišti į pilietinį karą Sirijoje, kur tūkstančiais skerdžiami civiliai gyventojai. Dar didesnis pasipiktinimas kilo, kai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ėmėsi savarankiškai derėtis su Sirijos diktatoriumi Basharu Assadu, nederindamas savo veiksmų nei su Jungtinėmis Tautomis, nei su JAV, nei su Europos šalimis.
Pastaruoju metu Rusija tokios sunkiai paaiškinamos taktikos – mesti iššūkį tarptautinei bendruomenei ir pačiai pradėti savotiškai spręsti tarptautines problemas – griebiasi vis dažniau. Lygiai taip pat neseniai Rusija visus suglumino, iš pradžių nepritardama sankcijoms Iranui, o paskui prabildama dar ir apie glaudesnius santykius su šia valstybe.
Na, o jei Rusijos derybininkams pavyks sušvelninti B.Assado poziciją ir kruvinas konfliktas Sirijoje liausis, Rusija iš esmės galės džiaugtis užėmusi JAV vietą ir tapusi globalių klausimų arbitre, nors ir kaip tuo būtų nepatenkintos kitos galingosios pasaulio valstybės.
Tačiau užsienio politika – tik vienas aspektas. Pažvelkime, kaip Rusijos lyderiams sekasi šeimininkauti namie. Pasirodo, ir čia taktika “skaldyk ir valdyk” pasiteisina visai neblogai. Ypač ją mėgsta premjeras Vladimiras Putinas, kurio nė kiek negąsdina nei menkstantis populiarumas, nei stiprėjantis demokratijos išsiilgusių gyventojų pasipiktinimas, nes užtenka supykdyti gyventojus vienus su kitais, ir kelias į prezidento postą bus visiškai atviras.
Štai praėjusį savaitgalį, nepaisydami didžiulio speigo, rusai gausiai rinkosi į masinius protestus. Tik viena smulkmena – visi protestavo kas sau. Vieni pamėlusiomis nuo šalčio rankomis mosavo premjerą V.Putiną velniop siunčiančiais plakatais ir iš anksto liejo nepasitenkinimą būsimais prezidento rinkimais ir jų rezultatais. Jie skandavo, žygiavo, sakė kalbas, verkė ir grūmojo kumščiais.
Kiti, organizuotai iš namų atvežti autobusiukais, trypčiojo ant Nusilenkimo kalno (Poklonnaja gora) rytinėje Maskvos dalyje ir, gurkšnodami nemokamai dalijamą arbatą bei krimsdami pyragaičius su lašinukais, ramiai šnekučiavosi apie šalčius. Politinių batalijų čia beveik nebuvo – seniūnai ar bendrijų pirmininkai tų protestuotojų paprašė kelias valandas pastovėti už V.Putiną ir paprotestuoti prieš kitus maskviečius, vadinamuosius oranžininkus.
Politologų vertinimu, valdžios taktika supriešinti gyventojus, padalijant juos į dvi stovyklas, – puikus būdas suaktyvėjusioms priešiškoms jėgoms neutralizuoti. Sociologas Vladimiras Rimskis neabejoja, kad dirbtinai organizuoti protestai prieš oranžinės revoliucijos siekiančius rusus jau duoda pirmuosius vaisius: tai pabudino V.Putiną palaikančių gyventojų budrumą, ir jau visą savaitę Rusijoje netyla kalbos apie tai, kad vasario 26-ąją, kai vėl protestuoti ketina opozicijos atstovai, lygiai taip pat į gatves išsiruoš ir minios V.Putino gerbėjų, tik šį kartą gal jau ir savo iniciatyva.

Spjūvis į protestuotojų reikalavimus

V.Putiną palaikančias minias įkvepia ne tik gražus susibūrimo ant Nusilenkimo  kalno pavyzdys, bet ir V.Putino viešai rodoma panieka opozicijos keliamiems reikalavimams.
Prieš savaitę opozicijos atstovai buvo sudarę specialių pageidavimų sąrašą, o praėjusią savaitę V.Putinas abėcėlės tvarka juos visus tiesiog sutrypė. Pavyzdžiui, protestuotojų šeštadienį sudarytame reikalavimų sąraše buvo punktas, kuriame reikalaujama leisti prezidento rinkimuose dalyvauti “Jabloko” partijos įkūrėjui Grigorijui Javlinskiui. O jau trečiadienį Rusijos aukščiausiasis teismas atmetė jo skundą dėl Centrinės rinkimų komisijos sprendimo neregistruoti jo kandidatu į prezidentus.
Tą patį šeštadienį protestų dalyviai iškėlė reikalavimą V.Putinui paleisti į laisvę visus politinius kalinius, nuteistus pažeidžiant jų teises, kalinamus nesuteikiant reikiamos medikų pagalbos.
Valdžios atsakymas į tai vertas F.Kafkos romano. Ketvirtadienį paskelbta, kad pirmą kartą Rusijos istorijoje bus teisiamas jau miręs kalinys Sergejus Magnitskis, kuris buvo suimtas pareiškus įtarimus dėl mokesčių vengimo, nors, žinia, mokesčiai čia niekuo dėti, nes S.Magnitskis buvo rimtas valdžios kritikas. Jam dar esant gyvam, opozicija ketino kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, įtardama, kad su S.Magnitskiu buvo ne tik susidorota, bet jis dar ir kalinamas buvo nežmoniškomis sąlygomis, nebuvo jam suteikta ir būtinoji medikų pagalba.
“Rusijos teismai pranoko patys save”, – apie sprendimą teisti jau mirusį suimtąjį rašo žurnalo “Foreign Policy” analitikai, primindami, kad po savo mirties nebuvo teisiamas net A.Hitleris.
Dar viena praėjusios savaitės aktualija – netiesioginis, bet aiškus V.Putino atsakymas į protestuotojų reikalavimą bent jau išdrįsti viešai atsakinėti į gyventojų klausimus, o ne organizuoti, kaip įprasta, iš anksto surežisuotas spaudos konferencijas, kur klausimus, būtinai patogius, užduoti gali tik statistai.
Norėdamas “įsiteikti” situaciją keisti užsimaniusioms opozicinėms jėgoms, V.Putinas praėjusios savaitės pradžioje pareiškė, kad net nedalyvaus politiniuose debatuose su oponentais ir jau tikrai nesusitikinės su gyventojais. Pastarąją užduotį jis patikėjo 499 asmenims, vadinamiesiems patikėtiniams – jų Rusijos rinkimų įstatymas leidžia turėti iki 700, o šių asmenų darbas – atstovauti kandidatą susitikimuose su gyventojais ir agituoti už jo išrinkimą.
Kurioziška, tačiau šiems jį palaikantiems išrinktiesiems V.Putinas uždraudė leistis į politines diskusijas su rinkėjais, atsakinėti į su užsienio politika, korupcija, valdžios funkcijomis, demokratija susijusius klausimus. Kitaip tariant, tie atstovai jų klausiantiems aiškina ir toliau aiškins primityvias, banalias detales (pavyzdžiui, kad V.Putinas, tapęs prezidentu, sumažins mašinų su švyturėliais skaičių arba priešinsis vizų įvedimui vykstant į NVS šalis). Politologas Andrejus Piontkovskis įsitikinęs, kad tokiu būdu V.Putinas bando išvengti priekaištų, kad rinkėjams net nieko nebežada, tačiau, kita vertus, iš tiesų nieko ir nežada, o kalbos apie laukiančias permainas yra niekinės.

Persvara protestuotojų pusėje

Lygiai taip pat nieko neverta ir praėjusią savaitę Kremliaus paskelbta naujiena, kad nuo šiol gyventojai galės dalyvauti įstatymų priėmimo procese. Esą surinkus 100 tūkst. parašų, nuo šiol bus galima siūlyti įstatymų pataisas, tačiau opozicijos atstovai tokius Kremliaus pažadus vadina kliedesiais. “Kaip galima tikėtis, kad valdžiai nenaudingas visuomenės pasiūlymas prasimuš iki Dūmos, jei dabar net G.Javlinskiui esą nepavyko surinkti reikiamo parašų skaičiaus, o juk jį palaiko ir už jį pasirašė tikrai daugiau nei 300 tūkst. gyventojų, kurių parašai galiausiai nieko nereiškė”, – kritikavo vienas pastarųjų protestų Rusijoje organizatorių rašytojas Grigorijus Čhartišvilis, plačiai žinomas Boriso Akunino pseudonimu.
Tiesa, pripažinti, kad lygiai tokie pat niekiniai yra ir opozicijos protestai, nei jis, nei politologai nėra linkę. Nors jokiomis gyventojų apklausomis iki galo pasitikėti negalima, tačiau Sankt Peterburge esančio Europos universiteto politikos mokslų ir sociologijos fakulteto dekanas Vladimiras Gelmanas įsitikinęs, kad šiuo metu visuomenėje protestuojančiuosius palaikančių žmonių yra daugiau nei tų, kurie nesuka galvos dėl rinkimų skaidrumo. “Persvara yra protestuotojų pusėje. Apie tai galima spręsti vien iš to, kad 4 iš 5 apklaustų gyventojų norėtų save išbandyti kaip rinkimų stebėtojai, o 40 proc. gyventojų, Visuomenės nuomonės tyrimų fondo duomenimis, netiki, kad rinkimai bus skaidrūs”, – atkreipia dėmesį politologas.
Beje, B.Akunino nuomone, nors V.Putinas greičiausiai tikrai laimės prezidento rinkimus, bet pasiekimas būtų jau vien tai, jei jam prireiktų antrojo turo. Be to, dabar vykstantys masiniai protestai, nors ir nenulems “putinizmo” eros pabaigos, bet gal bent jau taps naujo etapo, kai nebebijoma kovoti už savo įsitikinimus, pradžia. “Mūsų kova už normaliai funkcionuojančią demokratiją tik prasideda. Putino pergalė, net jei įvyks, bus apkartinta. Ją menkina tai, kaip šlykščiai vyksta priešrinkiminė kampanija, kaip iškraipomos naujienos žiniasklaidoje, kaip savo pozicijos išsakyti neleidžiama kitiems kandidatams. Neabejoju, kad šiuos tikrosios gyventojų nuomonės neatspindinčius rinkimus vainikuos rezultatų klastojimas. Bet gyventojai nėra akli – visi šie nešvarūs žaidimai tik dar plačiau jiems atvers akis. Šioms niekšybėms turės ateiti galas”, – opozicijos tikslus, kol kas dar labiau utopinius, apibendrina B.Akuninas.

Pirmą kartą per 30 metų tiek premjero, tiek prezidento postą Suomijoje užima dešiniųjų pažiūrų politikai, kurių pergalė reiškia visišką socialdemokratų eros pabaigą.

Suomijos konservatorių partijos kandidato Sauli Niinisto prieš savaitę prezidento rinkimuose pasiekta pergalė pačiai šaliai reiškia tik keletą nežymių niuansų. Visų pirma tai reveransas Europos Sąjungai – savotiška kompensacija už pastaraisiais metais vykdytą antieuropietišką, nacionalistinę, dažnai ultradešiniąja vadinamą politiką. Gal tai skandinaviškai mandagus tonas – atiduoti balsus už proeuropietiškai nusiteikusį politiką po to, kai Suomija pagarsėjo ultradešiniųjų pergale parlamento rinkimuose, kai ėmė purkštauti dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje (praėjusių metų pabaigoje narystę teigiamai įvertino vos 37 proc. šalies gyventojų) ir stojo piestu dėl kelių ES svarbių klausimų, pavyzdžiui, finansinės paramos Graikijai ar žalios šviesos įžiebimo Rumunijai bei Bulgarijai jungiantis prie bevizės Šengeno zonos.
Taigi po pastarųjų rinkimų Suomija prarado Europos išsišokėlės statusą. Jau praėjusią savaitę Suomija paskelbta dar ir šalimi, kurioje baigėsi socialdemokratinė era, mat per pastaruosius 30 metų pirmą kartą konservatoriai užima du svarbiausius postus – šiemet iškovotą prezidento ir pernai laimėtą premjero. Beje, S.Niinisto išrinkimas prezidentu rodo, kad suomiai pasiryžę išlaikyti šalį euro zonoje, nepaisant jų kritiškos nuomonės apie finansinio gelbėjimo paketus įsiskolinusioms šalims.

Prezidentas – tik simbolinė figūra

Nors S.Niinisto yra ganėtinai ryški asmenybė, su kuria siejamos tiek tikros, tiek geltonosios spaudos sukurtos istorijos (jis – ir gedintis našlys, ir buvęs Suomijos grožio karalienės sužadėtinis, ir tėvas, tik dėl gebėjimo ropštis į medį  nuo cunamio išgelbėjęs sūnų Tailande), tačiau šalies politikai jis turės gana menką įtaką.
Tiesa, kaip finansininkas ir ūkvedys jis yra pelnęs nemenką tautiečių pasitikėjimą ir pagarbą – Turku universitetą baigęs 63 metų teisininkas yra dirbęs ne tik finansų, bet ir teisingumo ministru bei vicepremjeru. Pasak Turku universiteto parlamentinių studijų docento Ville Pernaa, būtent S.Niinisto laikomas politiku, ištraukusiu Suomiją iš recesijos praėjusio amžiaus pabaigoje. Helsinkio universiteto politologijos profesorius Tuomo Martikainenas priduria, kad daugelis suomių S.Niinisto laiko racionaliu ir sumaniu praktiku.
Tačiau prezidento poste sužibėti kaip finansininkui jam vargu ar pavyks. Visų pirma prezidento įgaliojimai Suomijoje gerokai apkarpyti, o neseniai ir visa politika Europos Sąjungos atžvilgiu buvo perduota vyriausybės žinion, tad prezidentui iš esmės liko tik kai kurie su užsienio politika susiję klausimai. Taigi savo proeuropietiškų pažiūrų jam nebus kur pademonstruoti ar panaudoti, kaip ir palankumo eurui, kuris Suomijoje buvo įvestas kaip tik S.Niinisto einant finansų ministro pareigas.
Vadinasi, sakyti, jog S.Niinisto staiga pasuks Suomiją proeuropietiška kryptimi, taip pat klaidinga, kaip ir teigti, kad šio politiko pergalė simbolizuoja nusigręžimą nuo radikalių nacionalistinių jėgų.
Netgi priešingai, visai gali būti, kad pastaruoju metu suradikalėję suomiai S.Niinisto pasirinko kaip mažesnę blogybę, mat pagrindinis jo konkurentas Žaliųjų partijos atstovas daugeliui suomių nepatiko dėl savo viešai deklaruojamo homoseksualumo.
Politologo Olavi Borgo nuomone, šie rinkimai buvo žaidimas į tuos pačius vartus, nes S.Niinisto suomiams vis tiek yra tam tikras dešiniųjų, vadinasi, gana radikalių, pažiūrų atstovas, kurio vienintelė “yda” – simpatijos ES ir eurui. Tik tiek, kad prezidento vaidmuo šiuo atveju – labiau simbolinis ir reprezentacinis, o vyriausybėje sprendimus irgi priima ne patys pergalę laimėję “tikrieji suomiai”, o jų su kitomis dešiniosiomis partijomis sudaryta koalicija. Tad radikalaus posūkio Suomijos politiniame gyvenime po parlamento ir prezidento rinkimų nebus, nors dešiniųjų pergalė ir rodo tam tikrą Suomijos visuomenės nuomonės radikalėjimą.

S.Niinisto laikomas politiku, praėjusio amžiaus pabaigoje ištraukusiu Suomiją iš recesijos.

Nuo 2010 m. Europoje išrinkti / perrinkti prezidentai

Šalis    Prezidentas    Partija    Politinės pažiūros

Graikija    Karolos Papoulias    Socialistų judėjimas    Kairiosios
Austrija    Heinzas Fischeris    Socialdemokratų    Kairiosios
Lenkija    Bronislawas Komorowskis    Visuomeninė platforma    Dešiniosios
Airija    Michaelas D.Higginsas    Darbo partija    Kairiosios
Latvija    Andris Berzinis    Žaliųjų ir ūkininkų partija    Kairiosios
Suomija    Sauli Niinisto    Nacionalinės koalicijos partija    Dešiniosios
Prancūzija*    Francoise Hollande    Socialistų    Kairiosios
* prognozė

Taip demokratiškai išrinktą prezidentą Kazį Grinių pavadino Antanas Smetona, kuris su kariškių pagalba 1926 m. gruodį organizavo perversmą ir pašalino K.Grinių iš valdžios.

XIX a. pabaigoje svarbiausias mūsų tautinio judėjimo židinys buvo Sūduva, nes čia, Varšuvos generalgubernijos ribose, tam buvo palankesnės sąlygos: šiek tiek švelnesnė caro valdžios priespauda, Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose vyko lietuvių kalbos pamokos, netoliese buvo Prūsija, iš kurios plaukė nelegali lietuviška spauda – o ji tada reiškė labai daug. Pagaliau čia ūkininkai buvo labiau pasiturintys, pažangesni, daugiau savo vaikų leido į mokslus. Todėl iš čia kilo didelė dalis žymių mūsų tautinio judėjimo veikėjų ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, pradedant Jonu Basanavičium ar Vincu Kudirka ir baigiant Kaziu Griniumi.

V.Kudirkos idealų tęsėjas
K.Grinius gimė prieš 145 metus, 1866 m. gruodžio 17 d., Salemos Būdos kaime dabartiniame Marijampolės rajone, vidutinių ūkininkų šeimoje, – tėvas turėjo 17 ha žemės. Jau pradžios mokykloje Kazys pakliuvo į lenkų įtaką – juk čia lietuviškai prakalbusius vaikus bausdavo. Marijampolės gimnazijoje, kurioje K.Grinius mokėsi 1879–1888 m., buvo dėstoma rusų kalba, bet mokiniai tarpusavy kalbėjosi lenkiškai. „Lenkija buvo kokiame tai šviesiame aureole pas mus“, – rašė jis vėliau.
Laimė, ta orientacija vis dėlto pasikeitė, daugiausia Petro Kriaučiūno, lietuvių kalbos mokytojo, pastangomis, nes jis ne tik mokė gramatikos, bet „kartu vedė karštą propagandą: nepasiduot, laikytis, nenutautėt, spiestis krūvon, visur rodytis lietuviais“. Taip P.Kriaučiūnas parengė, išugdė Lietuvai didelį būrį tautiškai susipratusių jaunuolių, iš jų net apie 80 tapo žymiais tautinio judėjimo ir nepriklausomos Lietuvos žmonėmis – tai J.Basanavičius, V.Kudirka, Jonas Jablonskis, Stasys Matulaitis, Pranas Vaičaitis, Andrius Bulota, Justinas Staugaitis ir kiti. „Ūmai mes iš lenkiškos orientacijos atvirtome į lietuvišką“, – prisiminė K.Grinius.
1887–1893 m. studijuodamas mediciną Maskvos universitete jis dar labiau įsitraukė į lietuvišką veiklą: lankė lietuvių studentų draugijos susirinkimus, platino draudžiamą spaudą, tapo laikraščio „Varpas“ rėmėju ir bendradarbiu, V.Kudirkos bendraminčiu, aktyviu jo suburto varpininkų sąjūdžio nariu. Ypač daug jame nuveikė nuo 1894 m. dirbdamas gydytoju Sūduvoje: Marijampolėje, Naumiestyje, Pilviškiuose. Jis redagavo V.Kudirkos įkurtą „Ūkininką“, laikraštį kaimo žmonėms, daug rašė ir „Varpui“.
Neginčijamas varpininkų lyderis buvo V.Kudirka, bet jis, kaip žinome, anksti mirė. Jo įpėdiniu, ideologu ir lyderiu iš pradžių tapo Povilas Višinskis. Daugiausia jo rūpesčiu 1902 m. varpininkai įkūrė Lietuvių demokratų partiją, kurios programą kartu su P.Višinskiu rengė K.Grinius ir J.Vileišis. Deja, 1906 m. ir pirmasis mūsų nepriklausomybės šauklys P.Višinskis mirė nuo džiovos. Tada didžiausiu varpininkų, demokratų autoritetu tapo K.Grinius.
Ypač didelis jo nuopelnas buvo pasiūlymai, kaip spręsti žemės klausimą, kuris buvo labai aktualus to meto Lietuvoje. Mat didelę dalį žemės plotų (Vilniaus gubernijoje arti pusės) valdė dvarininkai, nesugebėję efektyviai jos panaudoti, o tūkstančiai valstiečių kentė žemės trūkumą. Savo pasiūlymus šiuo klausimu K.Grinius 1905 m. išdėstė „Varpe“, straipsnyje „Teisingas žemės valdymas Lietuvoje“, kurio pagrindinė idėja – „žemė turi prigulėti tam, kas ją dirba ir iki jis ją dirba“. Šiuo principu vadovaujantis 1922 m. Lietuvoje prasidėjo žemės reforma, neatpažįstamai pakeitusi mūsų kaimą.

Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas
Artėjant karui K.Grinius, pasirodo, visai teisingai numatė, kad susigrūmus vokiečiams su rusais gali atsirasti sąlygos Lietuvos nepriklausomybei, šias mintis jis paskelbė „Varpe“ dar 1914 m. pavasarį. 1914 m. rudenį karui prasidėjus jis su šeima pasitraukė į Rusiją, gyveno ir dirbo gydytoju Nalčike, Kislovodske.  Per Rusijos pilietinio karo suirutę K.Grinius labai skaudžiai nukentėjo: 1918 m. spalį plėšikaujantys raudonarmiečiai nužudė jo žmoną Joaną, aktyvią visuomenininkę, puikią pagalbininkę visuose reikaluose, ir mirtinai sužeidė dukrą Gražiną, o jaunesnysis sūnus Jurgis mirė pakeliui į Lietuvą. K.Griniui grįžti namo buvo labai sunku, tą pavyko padaryti tik 1919 m. lapkritį aplinkiniais keliais – per Turkiją, Prancūziją, Vokietiją.
Iš pradžių K.Griniui daugiausia teko rūpintis P.Višinskio įkurtos partijos, kuri dabar vadinosi Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, stiprinimu, nes karo metais ji gerokai pakriko, o artėjo Steigiamojo Seimo rinkimai. Tą padaryti pasisekė, ir ši partija, į 1920 m. balandžio 15 d. vykusius rinkimus ėjusi kartu su Lietuvos valstiečių sąjunga, gavo 29 mandatus, užimdama antrą vietą po krikščionių demokratų su 59 mandatais. Nors kiek pavėlavęs į valstybės kūrimo procesą, K.Grinius taip pat tapo Seimo nariu ir buvo jame viena ryškiausių asmenybių. Pasak Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, tarp Seimo narių nebuvo „tokių, kurie savo aukomis tėvynės labui prilygtų daktarui Griniui“.
Todėl nenuostabu, kad 1920 m. birželio 19 d. jis buvo paskirtas ministru pirmininku, šias pareigas ėjo iki 1922 m. vasario, per tuos nepilnus dvejus metus buvo įgyvendinti arba parengti patys svarbiausi sprendimai kuriant nepriklausomą valstybę: sutartys su Rusija ir Latvija – dėl valstybės sienos, Valstybės konstitucija, Žemės reformos įstatymas ir kt. Taip pat tuomet pavyko apginti mūsų nepriklausomybę nuo lenkų agresijos, Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą ir kt. Tas buvo įmanoma iš dalies todėl, kad K.Griniaus Vyriausybė buvo koalicinė, rėmėsi didžiule dauguma Seime, krikdemų ir liaudininkų balsais.
1921 m. pabaigoje jų bendradarbiavimas pablogėjo: esą dėl nesiskaitymo su jų nuomone liaudininkai perėjo į opoziciją, tad K.Griniui teko atsistatydinti iš ministrų pirmininkų. Bet iš politikos jis nepasitraukė: aktyviai reiškėsi Seimų rinkimų kampanijose, buvo I ir II Seimo narys, juose ne kartą protestavo prieš valdžios savivalę, bandymus nutildyti opoziciją, spaudą. Parengė bendrą susijungusių Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungų politinę programą. Tai buvo natūralus sprendimas: juk abi organizacijos rėmėsi kaimo žmonėmis, atstovavo jų interesams. Nemaža laiko ir jėgų skyrė visuomeninei veiklai: įkūrė „Pieno lašo“, Kovos su tuberkulioze draugijas.
K.Griniaus biografijoje ypač reikšmingi ir sunkūs buvo 1926-ieji. Gegužės 10 d. vyko eiliniai Seimo rinkimai, po labai audringos kampanijos paaiškėjo, jog krikščionių demokratų pozicijos visuomenėje susilpnėjo, bet ne tiek daug, kad jų varžovai liaudininkai su socialdemokratais Seime galėtų tvirtai jaustis. Mat ir jie negavo daugumos, tik 37 vietas iš 85-ių. Todėl į koaliciją bandė kviesti krikdemus, bet šie, įvertindami, kad joje dominuoti negalės, atsisakė. Tada liaudininkai į talką pasikvietė tautinių mažumų (lenkų, žydų, vokiečių) atstovus. Tokia koalicija, anot paties K.Griniaus, išėjo menka ir marga, o jos valdžia silpna.
Už tai liaudininkų lyderis gavo aukščiausią postą valstybėje – birželio 3 d. jį išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu. Naujoji valdžia panaikino karo padėtį šalyje, Konstitucijoje numatytų teisių ir laisvių apribojimus, paskelbė amnestiją politiniams kaliniams ir didelę valstybės lėšų taupymo programą. Pats prezidentas susimažino algą nuo 6000 iki 4000 Lt, į tarnybą vaikščiojo pėsčias, lazdele pasiramsčiuodamas…
Deja, gražių K.Griniaus valdžios norų ir darbų pasekmės buvo prastos. Laisvių išplėtimu tuoj pasinaudojo komunistai: Maskvoje sėdintis Vincas Kapsukas pareikalavo iš LKP(b) vadovo Karolio Požėlos imti valdžią į savo rankas… Tiesa, šis nesutiko, bet gausios komunistų demonstracijos gerokai išgąsdino žmones. Ir ne tik jie aštrino politinę padėtį valstybėje: nenorėdami susitaikyti su pralaimėjimu, turėdami gerą atramą visuomenėje, krikdemai irgi kurstė žmones prieš valdžią.

Dešimtmečiai šalia politikos

Savo ruožtu ir kairiųjų valdžia palengvino sąmokslininkų veiksmus. Nors apie rengiamą perversmą ji gavo daug pranešimų iš policijos, kariuomenės, atskirų piliečių, net iš TSRS ambasadoriaus Aleksandrovskio, tačiau jokių veiksmų nesiėmė.
Gruodžio 17-osios naktį į Prezidentūros miegamąjį įsiveržė keli aviacijos karininkai, šiurkščiai pažadino prezidentą ir liepė jam paleisti Seimą. Tai įvyko K.Griniaus 60 metų sukaktuvių šventės išvakarėse. Nesunku suprasti, kaip jam tai buvo skaudu. Tačiau likimas, istorija politikus paprastai negailestingai baudžia už realybės neįvertinimą, už nenorą ar nesugebėjimą tinkamai reaguoti į jos signalus. Taigi į Prezidentūrą vėl įsikraustė A.Smetona – ir ilgam, iki pat 1940 m. vasaros.
Tiesa, tada skaudžiai apsigavo ir krikščionys demokratai, nes jų bendrininkai tautininkai netrukus atsisakė sąjungos su jais, valdė Lietuvą vieni, be rinkimų, be Seimo. Pasak K.Griniaus, išėję obuoliauti su labai nepatikimu partneriu, krikdemai, kaip toje liaudies patarlėje, prarado ir obuolius, ir krepšį… Tautininkai siūlė eksprezidentui persikelti į JAV, bet jis grįžo į ankstesnes pareigas Kauno miesto savivaldybėje – dirbo Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju.
Lygia greta K.Grinius stengėsi dalyvauti visuomenės gyvenime, bet tam dėl cenzūros ir visagalės policijos galimybės buvo labai ribotos. Taigi 1926 m. gruodžio perversmas K.Griniui liko niekada negijusia žaizda. O mirė jis pasitraukęs į JAV, Čikagoje, 1950 m. birželio 4 d.

Jonas Rudokas

Šalies knygynuose ką tik pasirodė prezidento Valdo Adamkaus knyga “Paskutinė kadencija: prezidento dienoraščiai”. Vos pasirodžiusi, ji sukėlė didžiulį rezonansą.

Tai iš tiesų intriguojantis kūrinys. Tuo įsitikinsite “Veide” perskaitę kelias ištraukas iš šio dienoraščio.

2003 metų balandžio 27 diena, Vilnius.
Kaip greitai bėga laikas! Prieš penkerius metus man pradėjus eiti prezidento pareigas Alma Šakių rajone žurnalistams surengė cepelinų balių, o šiandien jie mus pakvietė į Trakus, kur ištaisė kibinų balių. Šešias valandas linksminomės – dainavome, šokome. Girdėdamas žurnalistų kalbas, kaip jie mus myli, pasakiau, kad ši meilė abipusė.

2004 metų spalio 29 diena, Roma.
Šiandien 9 val. ryto specialiuoju reisu Lietuvos delegacija atskrido į Romą. Istorinė diena istorinėje vietoje: 25 valstybių vadovai atvyko pasirašyti Europos Sąjungos Konstitucijos. Renkamės į Romos rotušę. Prie rūmų delegacijų vadovus pasitinka Italijos premjeras Silvio Berlusconi. Iš pradžių surengiamas iškilmingas posėdis. Pasirašymo ceremonija vyksta Romos konservatorijos rūmuose. Lietuvos vardu Konstituciją pasirašau aš, ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.
Vakare dalyvavome Italijos prezidento Carlo Azeglio Ciampi surengtame priėmime Kvirinalio rūmuose. Įspūdžių begalės.

2005 metų kovo 9 diena, Vilnius.
Oficialaus dviejų dienų vizito į Lietuvą atvyko Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwaśniewskis su žmona Jolanta, lydimi gausios delegacijos ir didžiulio būrio žurnalistų.
Aptarėme dvišalių santykių problemas. Bene svarbiausia – Lietuvos lenkų pavardžių rašymas originalia forma lenkiškais rašmenimis. Mūsų valstybinės kalbos įstatymas tai draudžia. Ginčas dėl to vyksta jau daugybę metų, kone nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Sudarėme lietuvių ir lenkų darbo grupę, kuri jau parengė savo siūlymus.
Dar viena problema – žemės nuosavybės grąžinimas lenkų gausiai gyvenamose Vilniaus krašto teritorijose. Čia taip pat judame pirmyn. Norime spėti šias problemas išspręsti dar iki rudens, kol baigsis antroji prezidento A.Kwaśniewskio kadencija, nes nežinia, kaip klostysis santykiai su naujuoju Lenkijos vadovu.
Po pietų nuvykome į Šv. Jonų bažnyčią, kur A.Kwaśniewskiui buvo iškilmingai įteiktos Vilniaus universiteto garbės daktaro regalijos. Tai buvo jaudinanti ceremonija. Jausminga prezidento A.Kwaśniewskio kalba, kurioje jis prisiminė netoli Vilniaus gimusią savo motiną, ne vienam išspaudė ir ašarą.

2005 metų liepos 12 diena, Vilnius.
Net sunku patikėti, kad jau prabėgo metai, kai Seime prisiekiau antrai kadencijai. Ne tik žurnalistai, bet ir pats savęs klausiu, kaip vertinu pirmuosius metus. Ir atsakau: esu daugmaž patenkintas tuo, ką pavyko padaryti. Pirmiausia užsienio politikoje – gerokai pakylėtas Lietuvos tarptautinis prestižas. Vidaus politikos reikalai sudėtingesni, bet ir čia ne viskas blogai. Šiek tiek „pasistumdžius“, pavyko susitarti su A.Brazausku dėl Vyriausybės, ir ji dirba stabiliai. Įsiplieskus skandalui dėl V.Uspaskicho ir A.Zuoko neskaidrios veiklos, pareikalavau laikytis Lietuvos politiniame gyvenime aukštesnių moralės standartų.

2007 metų birželio 1 diena, Lisabona.
Šiandien apsilankiau Portugalijos parlamento rūmuose. Senovinis pastatas, labai puošnus, iškilmingas. Parlamento pirmininko Jaime Gamos kabinete susirinko frakcijų vadovai. Daugiausia kalbėjomės apie Sovietų Sąjungos imperinį palikimą ir dabartinę Rusijos politiką. Paaiškėjo, kad parlamento pirmininkas gerai išmano sovietinę epochą ir įžvelgia nemažai paralelių su dabartine Rusijos užsienio politika. Man net nereikėjo daug aiškinti.
Tačiau įdomiausias ir svarbiausias buvo susitikimas su Portugalijos ministru pirmininku José Sócratesu, jaunu (49 metų) Socialistų partijos lyderiu. Dėkui Dievui, kad susitikome! Nuo liepos 1-osios Portugalija pirmininkaus Europos Sąjungai, todėl labai džiaugiuosi, kad turėjau progą išdėstyti savo požiūrį į Rytų ir Vidurio Europos problemas. J.Sócratesas tik prieš kelias dienas buvo grįžęs iš Maskvos, kur, kaip mes vėliau juokavome, Vladimiras Putinas jam gerokai „praplovė smegenis“.
Klausiausi ir negalėjau patikėti savo ausimis: pasirodo, Rusijoje kone visiškai triumfuoja demokratija. Bandžiau įsiterpti… Ne iš karto, bet šiaip taip pavyko. Tuomet prasidėjo įdomus dialogas. Pajutau, kad svarstyklės pamažu krypsta į mano pusę. Baigiantis pietums, J.Sócratesas net susiėmė už galvos ir ištarė: „Nė nežinau, ką ir galvoti… Mums visiems reikia gerai apmąstyti savo santykius su rusais.“
Grįždamas į viešbutį svarsčiau, kad gal priverčiau Portugalijos premjerą bent susimąstyti, jog Rusija – ne tokia jau taikinga demokratijos citadelė, kokią jam pavaizdavo V.Putinas (nors mes visi norėtume, kad ši šalis būtent tokia ir būtų).

2008 metų rugpjūčio 31 diena, Vilnius.
Nutrūko mano užrašai – penkias savaites neturėjau nė minutės laiko prisėsti prie dienoraščio. Visą dėmesį skyriau Gruzijos įvykiams. Juos tiksliau būtų vadinti karu ir agresija. Dariau, ką įmanoma, siekdamas sustabdyti kraujo liejimą. Skubiai vykau į Tbilisį, ten su Lenkijos, Estijos, Ukrainos ir Prancūzijos prezidentais aiškinausi padėtį Gruzijoje. Telefonu kalbėjausi su prezidentu George’u W.Bushu jo iniciatyva, sulaukiau kandidatų JAV prezidento rinkimuose demokrato Baracko Obamos ir respublikono Johno McCaino skambučių. Dar tomis dienomis vyko pirmasis Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizitas Lietuvoje.
Nors šie faktai rodo, kad Lietuva rado savo vietą tarptautinėje politikoje ir jos žodį girdi pasaulio galingieji, tai mažai guodžia, nes situacija labai slogi. Rytoj Briuselyje šaukiamas specialus ES vadovų pasitarimas. Reikia parengti bendrą poziciją dėl Rusijos agresijos prieš Gruziją.

2008 metų rugsėjo 29 diena, Vašingtonas.
JAV neatslūgsta įtampa dėl finansų krizės. Bankų griūtis tęsiasi. Atstovų Rūmai atsisakė suteikti 770 mlrd. dolerių paskolą bankams gelbėti, nuotaikos prastos. Net nuogąstavau, kad mano susitikimas su prezidentu G.W.Bushu gali būti atšauktas. Tačiau viskas vyko pagal programą.
Pirmiausia pusvalandį bendravau su viceprezidentu Dicku Cheney jo kabinete. Svarstėme energetikos problemas. Vėliau 45 minutes Ovaliniame kabinete dalykiškai ir labai šiltai kalbėjausi su prezidentu G.W.Bushu. Vėl daug dėmesio skyrėme Lietuvos energetikos situacijai, atkreipiau pašnekovo dėmesį į pasunkėsiančią mūsų padėtį, kai kitų metų pabaigoje būsime priversti uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Pasakiau G.W.Bushui, kad siekiame sutarti su Europos Komisija – norime leidimo tik pratęsti antrojo bloko eksploatavimą, kol pasistatysime naują atominę elektrinę, ir prašiau jo apie tai pasikalbėti su ES pirmininkaujančios Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy. G.W.Bushas žadėjo mums padėti.

2008 metų gruodžio 3 diena, Vilnius.
Dar sustiprėjo politinė įtampa dėl aplinkos ministro kandidatūros. Man nesutikus, kad šios pareigos būtų patikėtos ponui A.Burkšui, nuo pat ryto Seime Andrius Kubilius ir Arūnas Valinskas derina pozicijas. Vidurdienį kalbėjausi su A.Valinsku ir jis pažadėjo, kad bus pasiūlytas kitas kandidatas.
15 valanda. A.Kubilius atvyko su visų Vyriausybės narių sąrašu. Prie aplinkos ministro – Gedimino Kazlausko pavardė. Su juo šiandien susitikau. Statybininkas. Per pokalbį pareiškiau, kad aplinkos ministrui būtinas gamtosaugos išmanymas, šio darbo patirtis, o ministerijai pirmiausia reikės sustabdyti nelegalias statybas ir neleisti savivaldybėms, pažeidžiant įstatymus, išdavinėti leidimus statyti saugotinose teritorijose. Jis garantavo, kad susidoros su šiuo darbu.
A.Kubiliui išsakiau abejonių dėl kelių ministrų kandidatūrų. Jis prisiėmė visišką atsakomybę už Vyriausybę. Tuomet pasirašiau dekretą. Rytoj Seime bus pristatyta Vyriausybės programa.
Jei tai priklausytų tik nuo mano valios, keturių šio ministrų kabineto narių nebūčiau skyręs. Buvo galima pasidairyti pajėgesnių kandidatų. Tiesa, tris siūlomas kandidatūras „išbrokavau“. Bet ne visi, perėję ir mano atranką, mane tenkina. Ypač kelia nerimą kultūros sritis. Ten tiek problemų – ministrui neužtenka būti geru žmogumi.
Gal man bus priekaištaujama, kad nusileidau valdančiajai koalicijai ir neišreikalavau, kad būtų sudarytas profesionalesnis ministrų kabinetas, bet tokiu metu, kai pasaulyje įsisiautėja finansų krizė, negalėjau delsti ir savo reikalavimais destabilizuoti politinę padėtį. Teko nusileisti. Nors ir skaudama širdimi…

Valdas Adamkus

Apie knygą

Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.
V.Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.
Literatūrinis šios knygos bendraautoris yra Valdas Bartasevičius.

Antradienį Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidiumas tarsis, kada bus renkamas naujas LPK prezidentas.

Kol kas nėra aiškaus lyderio, kas galėtų šiame poste pakeisti prieš tris savaites mirusį ilgametį LPK vadovą Bronislovą Lubį, kuris LPK vadovavo visus aštuoniolika metų nuo jos įsteigimo.
„Dabar vyksta konsultacijos. Bent jau kol kas, daugumos nuomone, skubėti neverta. Kitą savaitę pasitarsime ir apsispręsime, kada rengti LPK neeilinį rinkiminį suvažiavimą. Kol kas jokios datos nenumatytos, nebent paaiškėtų, kad yra daugelio paramą turintis lyderis“, – sako LPK viceprezidentas, Vykdomosios direkcijos generalinis direktorius dr. Gediminas Rainys. Jei ne B.Lubio mirtis, eilinis suvažiavimas būtų vykęs 2013 m. vasarą.
G.Rainio teigimu, konsultacijose vyrauja nuomonė, kad prezidentu turėtų tapti autoritetingas nacionalinio kapitalo savininkas, nes jei LPK vadovu taptų įmonės vykdomasis direktorius, įmonės akcininkai galėtų nepritarti LPK rėmimui ar samdomam vadovui nesudaryti sąlygų skirti laiko LPK veiklai.
Antradienį taip pat turėtų paaiškėti, kas iki suvažiavimo taps laikinuoju LPK vadovu. Pagal konfederacijos įstatus, juo turėtų tapti vienas iš viceprezidentų, kurių yra šeši. Didžiausia tikimybė, kad šias pareigas laikinai eis G.Rainys.
Priminsime, kad LPK vienija 32 šakines ir 8 regionines asociacijas, jungiančias per 2,7 tūkst. gamybos ir prekybos įmonių, bankų, mokslo tyrimo institutų, mokymo įstaigų. LPK visuomeninė organizacija, bet turi svarią įtaką Lietuvos Seimui ir Vyriausybei.

Lietuvos diplomato nuomone, savaitės pradžioje susitikime su NATO taryba tokią poziciją išsakęs Rusijos vadovas pakoregavo savo ankstesnius pasisakymus, kurie buvo sulaukę kritikos Vakaruose.

“D.Medvedevas sakė, kad XXI amžiuje negali būti jokių įtakų sferų. Manau, kad jis tuo pakoregavo savo ankstesnius pasisakymus”, – BNS trečiadienį sakė Lietuvos nuolatinės atstovybės prie NATO vadovas Linas Linkevičius.

D.Medvedevas didelio atgarsio sulaukusį pareiškimą apie Maskvos privilegijuotus interesus kaimyninėse šalyse padarė 2008 metų rugpjūtį, netrukus po Gruzijos karo.

“Rusija, kaip ir kitos pasaulio valstybės, turi regionų, kur turi privilegijuotų interesų. Tai regionai, kuriuose yra valstybės, su kuriomis palaikome draugiškus santykius”, – tuomet Rusijos televizijai sakė D.Medvedevas.

Paklaustas, ar šios įtakos sferos apima Rusijos kaimynines šalis, tuomet D.Medvedevas atsakė: “Tai pasienio regionas, be ne tik”.

Rusija priešinasi tokių šalių kaip Gruzija ar Ukraina narystei NATO, sakydama, kad Aljanso plėtra jos sienų link kelia grėsmę.

Anot L.Linkevičiaus, per susitikimą Sočyje pirmadienį D.Medvedevas aiškino, kad interviu buvo ne taip suprastas, o tiesiog turėjo omenyje gerus santykius su kaimynais.

Pasak ambasadoriaus, taip Rusijos vadovas savaitės pradžioje Sočyje vykusiame susitikime su NATO taryba atsakė į jo pastabas, jog NATO santykiai su Maskva turi būti grindžiami ne tik interesais, bet ir vertybėmis.

“D.Medvedevui išsakiau, kad nėra jokios alternatyvos bendradarbiavimui ir dialogui, bet norime, kad santykiai būtų grindžiami ne tik interesais, bet ir vertybėmis ir įsipareigojimais – kad būtų atsisakyta įtakos sferų, gerbiamas teritorinis vientisumas ir teisė rinktis saugumo garantijas”, – sakė L.Linkevičius.

Ambasadorius teigė taip pat iškėlęs klausimą, kodėl NATO Rusiją laikant strateginiu partneriu, pati Rusija savo karinėje doktrinoje Aljanso plėtrą įvardija didžiausia grėsme.

“D.Medvedevas atsakė, kad NATO, žinoma, nėra grėsmė, bet infrastruktūros priartėjimą prie Rusijos sienų jie vertina kaip pavojų”, – kalbėjo L.Linkevičius.

NATO generalinį sekretorių ir Aljanso valstybių ambasadorius Rusijos prezidentas Sočyje priėmė pirmadienį. Šiame susitikime daugiausia dėmesio buvo skirta operacijai Libijoje ir NATO priešraketinės gynybos sistemos planams, bet reikšmingesnių rezultatų nepasiekta.

Lietuvos parama Afganistanui turi ir moralinės skolos pobūdį, nes afganų kova už laisvę prisidėjo prie sovietų imperijos žlugimo, sakė Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, sekmadienį susitikęs su Afganistano prezidentu Hamidu Karzajumi.

“Turėjau progą išsakyti, kad Afganistano tautos kova už savo laisvę prieš dvidešimt metų buvo vienas iš veiksnių, kuris sugriovė sovietų imperiją, ir mes atgavome laisvę. Todėl mūsų parama šiandieniam Afganistanui turi ir moralinės skolos pobūdį”, – BNS po susitikimo su H.Karzajumi sakė A.Kubilius.

Lietuvos premjeras taip pat pabrėžė, kad būdama nauja demokratija Lietuva gali padėti Afganistanui kurti politinę sistemą ir stiprinti administracinius gebėjimus.

“Aptarėme mūsų patirtį, kuri, kaip jaunos demokratijos, prieš dvidešimt metų atgavusios nepriklausomybę, gali būti naudinga Afganistanui kuriant demokratinę politinę sistemą, stiprinant administracinius gebėjimus, kovojant su korupcija”, – sakė A.Kubilius.

Sovietų kariuomenė Afganistaną paliko 1989 metais po dešimtmečio trukusio karo, kurio pabaigoje partizanai mudžahedai perėmė iniciatyvą iš prosovietinės vyriausybės ir sovietų kariuomenės.

1992 metais užėmę Kabulą mudžahedai paskelbė islamo valstybę, tačiau netrukus po to šalis įgrimzdo į pilietinį karą tarp skirtingų etninių grupuočių – puštunų iš vienos pusės ir tadžikų su uzbekais iš kitos.

Tvyrant chaosui 1994 metais pietuose susikūrė fundamentalistinis puštūnų Talibano judėjimas, ir jau po dvejų metų užėmė Kabulą. Talibai didžiąją šalies dalį kontroliavo iki JAV invazijos 2001 metais.