Prezidentė Dalia Grybauskaitė birželio 8 d. Seime perskaitė metinį pranešimą. Šalies vadovė apžvelgė svarbiausias valstybės gyvenimo sferas: valdymą, ekonomiką, teisėsaugą, švietimą, užsienio politiką.

D.Grybauskaitė pasidžiaugė kadrų rotacija įvairiose srityse: „Pasikeitė daugumos partijų vadovybės per paskutinius metus. Tai kėlė sėkmingesnio ir saugesnio gyvenimo lūkestį. Taip pat ir skaidresnio: jau per pirmąjį naujos valdžios šimtadienį pasibaigė kai kurių amžinų vadovų era „Lietuvos geležinkeliuose“ ir dar dešimtyje įstaigų.“

Tačiau, pasak jos, „…užsitęsusi valstybės valdymo sumaištis ir kai kurių reformų neapibrėžtumas jau kelia nerimą.“ Prezidentė nurodė tas nerimo sritis: „Stringa urėdijų pertvarka, Seimas ir savivaldybės saistosi įtartinais vidaus sandoriais, švietimo reformos pradžia primena nekilnojamojo turto dalybas.“

Šalies vadovė pažėrė kritikos švietimo sistemai ir jos reformatoriams: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis. (…) Turime skubiai keisti mokytojų rengimo sistemą, peržiūrėti vaikų ugdymo ir besidubliuojančias studijų programas, finansavimo modelius. Švietimo įstaigų tinklą sutvarkyti taip, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas visiems. Kad baigtųsi vaikų segregacija ir šešėlinės pamokos, profesinis mokslas atitiktų šalies ekonominius poreikius, o universiteto diplomas atgautų savo vertę. Tuo tarpu ką pirmiausia girdime ir matome: vietoj kokybinių pertvarkų – dešimčia dienų pailginti mokslo metai, kurpiami pastatų perskirstymo ir parceliavimo planai.“

Kalbėdama apie teisėsaugą Prezidentė priminė, kad įteisinus individualų konstitucinį skundą žmonėms būtų suteikta galimybė ir patiems aktyviau ginti savo konstitucines teises. Šalies vadovės įsitikinimu, teisingumo jausmas sustiprėtų, jeigu nustotų buksuoti neteisėto praturtėjimo tyrimai: „Konstitucinio Teismo sprendimas išsklaidė abejones – gyvenimas ne pagal pajamas nusipelno baudžiamosios atsakomybės. Taigi policijai, mokesčių inspektoriams ir prokurorams nėra priežasčių delsti. Laikas taip pat didinti ir mokestines baudas už neaiškios kilmės turtą ar pajamas bei milijoninių mokesčių vengimą. Jos negali būti tokios pat kaip už smulkią vagystę.“

D.Grybauskaitė konstatavo, kad jau prasidėjusiam perversmui vaistų rinkoje reikia tvirtos laikysenos. Jos vertinimu, rinka „dešimtmečius balansuoja tarp farmacininkų godumo ir vaistų neįperkančio žmogaus“. Prezidentės prognozė: „Jeigu Sveikatos apsaugos ministerijos stuburas atlaikys spaudimą, o Konkurencijos tarybos bei Valstybės kontrolės rekomendacijos bus įgyvendintos, kainų svertai pagaliau tikrai pakryps žmogaus naudai. Ir korupcijos šioje gyvybiškai svarbioje srityje liks mažiau.“

Šalies vadovė kritikavo tai, kad galutinis Darbo kodekso derinimas buvo patikėtas Trišalei tarybai, – taip politinė atsakomybė patikėta kitiems.

Pasisakiusi už NATO reformas, kurios pagreitintų sprendimų priėmimą, ir pabrėžusi, kad geopolitinė realybė verčia ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą, Prezidentė pranešimo pabaigoje palietė opų emigracijos klausimą: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, vadinasi, juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo.“

A.Šileika, BFL nuotr.

Antradienį, vasario 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūroje paskelbtas „Metų vadovas 2016“. Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojamo savaitraščio „Veidas“ konkurso septynioliktuoju laureatu tapo vienos didžiausių inžinerinės pramonės įmonių Lietuvoje AB „Vakarų laivų gamykla“ generalinis direktorius Arnoldas Šileika. Jam įteiktas „Metų vadovo“ diplomas ir skulptoriaus Arvydo Ališankos skulptūra „Petras Vileišis – verslininkas švietėjas“.

„Metų vadovas 2016 A. Šileika vadovauja daugiau kaip 1800 aukštos kvalifikacijos specialistų, dirbančių skirtingose įmonėse, kurios specializuojasi laivų statybos, remonto ir modernizavimo, didelių ir sudėtingų metalo konstrukcijų bei įrenginių gamybos, uosto krovos darbų, inžinerinio projektavimo ir kitose srityse.

„Vadovauti stambiai įmonei, o juo labiau įmonių grupei yra didelis iššūkis. Be to, „Vakarų laivų gamyklos“ apyvarta labai didelė ir nuolat didėja, o pelnas taip pat auga“, – akcentavo komisijos, rinkusios Metų vadovą, narys mokslininkas ir verslininkas, pirmųjų savaitraščio ,,Veidas“ ,,Metų vadovo“ rinkimų laimėtojas, UAB  „Biotechpharma“ valdybos pirmininkas prof. Vladas Algirdas Bumelis. Metų vadovą rinkusioje komisijoje taip pat dirbo Lietuvos pramonininkų konfederacijos vykdomoji direktorė Giedrė Švedienė, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas, Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.

Antrą vietą šiemet komisija skyrė ultrasparčiųjų optinių prietaisų gamintojos UAB Mokslinės gamybinės firmos „Šviesos konversija“ direktoriui dr. Algirdui Juozapavičiui. Trečioji vieta šiemet atiteko elektronikos gamybos ir inžinerinių paslaugų įmonės UAB „Kitron“ generaliniam direktoriui Mindaugui Šeštokui. Ketvirtą– penktą vietas „Metų vadovo 2016“ konkurse komisija šiemet skyrė „NFQ Technologies“ vadovui Pauliui Insodai ir AB „Freda“ generaliniam direktoriui Antanui  Ėmužiui.

Metų vadovas 2016

Daugiau apie Metų vadovo rinkimus

Savaitraščio „Veidas“ Metų vadovo rinkimuose šiemet varžėsi vienuolikos įmonių vadovai. Komisija vertino įmonių finansinę veiklą, inovatyvumą, konkurencingumą, gaminamų produktų ir paslaugų unikalumą, visuomeninę veiklą, socialinę atsakomybę ir kt.

Ankstesni „Veido“ rengiamo konkurso Metų vadovas nugalėtojai:

2015 m. UAB „Lietuvos energija“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas

2014 m. UAB „Ruptela“ vadovas Andrius Rupšys

2013 m. ,,Tele 2‘‘ generalinis direktorius Petras Masiulis

2012 m. ,,Thermo Fisher Scientific‘‘ Vilniaus padalinio generalinis direktorius Algimantas Markauskas

2011 m. „Schmitz Cargobull Baltic“ generalinis direktorius Raimundas Petrauskas

2010 m. „Garlita“ generalinis direktorius Juozas Martikaitis

2009 m. „Intersurgical“ generalinis direktorius Sigitas Žvirblis

2008 m. „Hnit-Baltic“ direktorius Linas Gipiškis

2007 m. „Sanitas“ įmonių grupės direktorius Saulius Jurgelėnas

2006 m. „Teltonikos“ generalinis direktorius Arvydas Paukštys

2005 m. „Eksma“ grupės valdybos pirmininkas Rimantas Kraujalis

2004 m. „Nemuno bangos“ grupės vadovas Arvydas Juozeliūnas

2003 m. holdingo „Libra“ grupės prezidentas Tomas Juška

2002 m. koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus

2001 m. „Pieno žvaigždžių“ grupės prezidentas Julius Kvaraciejus

2000 m. „Sicor Biotech“ generalinis direktorius Vladas Algirdas Bumelis

Roberto Dačkaus noutr.

Aušra LĖKA

Naujaisiais metais bus daug kas nauja. Nauja valdančioji dauguma Lietuvoje žada permainų griūtį bemaž visose srityse. Pasaulis irgi su nerimu laukia, ar ir toliau populistai užiminės valdžios korpostus ir ką tai reikš visuomenei.

Apie tai, ko tikėtis iš 2017-ųjų Lietuvoje ir pasaulyje, – Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu „Veidui“.

– Po rinkimų sakėte, kad žmonės rinkosi permainas. O ar jums artima šių permainų kryptis? Visų pirma ar jums priimtina idėja, kad partija gali būti „nepartinė“, o valstybę valdyti turi atskirų sričių nepartiniai specialistai?

– Matėme, kad pastaruoju laiku vadinamosios tradicinės partijos tai vieną kadenciją, tai kitą labiau užsiėmė savo vidaus reikalais, administ-raciniais klausimais. Pavyzdžiui, kai kurios jų tapo įdarbinimo kontoromis, išryškėjo nomenklatūrinės partijų savybės. Tai žmonėms ne tik pradėjo nepatikti, bet ir ėmė erzinti. Tad jie ieškojo naujų veidų.

Pokyčiai buvo pribrendę ore, todėl matome fenomeną, kai į politiką ateina visai nauji žmonės. Stebėtis, kad jie neturi politinės patirties, nereikia – ji įgyjama, jei yra siekis mokytis, atvirumas žinioms, noras ir gebėjimas girdėti žmones, suvokti jų poreikius.

Dabar matome tam tikrą jų sutrikimą, alegoriškai kalbant, Seimo orkestras kol kas groja solo partijas ir nėra suderinamumo, o dirigentas, kuris mėgina diriguoti, ne visiškai suvaldo tą orkestrą. Tačiau nereikia nuo pat jų darbo pradžios manyti, kad nauji valdantieji būtinai kažką darys blogai. Noriu padėti jiems susiorientuoti, nes nuo pat pradžių kritikuoti – beprasmiška ir nekorektiška. Noriu visus paskatinti leisti naujai valdžioje politinei jėgai pradėti darbus, duoti laiko suprasti, kas jie tokie, ko jie nori, kaip jie galėtų padėti spręsti svarbius strateginius valstybės klausimus. Kol kas matome daug ketinimų, daug gerų norų, bet priemonių, instrumentų jiems įgyvendinti tikrai dar nerandama, todėl yra chaotiškumo, skubos. Yra siūlymų, kurie labai skambūs, tačiau priešinantys ar net kiršinantys visuomenę. Bet, manau, tai tik pati pradžia ir jie tikrai mėgina įsiklausyti ir mokytis iš savo klaidų.

Tad nerimo lyg ir yra, bet reikia suteikti galimybę naujai valdžiai pradėti dirbti. Kol kas žmonės jais pasitiki, ir mes turime gerbti žmonių pasirinkimą. O mano, kaip prezidentės, tikslas – kad valstybė veiktų, kad būtų valdoma stabiliai, todėl esame pasirengę kiek įmanoma investuoti ir žinių, ir laiko naujokams Vyriausybėje ir Seime, mano patarėjai su jais susitinka, dirba kartu, mėginame padėti.

– Tačiau ar Vakarų demokratijos klysta manydamos, kad politinė patirtis – didelis privalumas?

– Vakarų demokratijų amžius skaičiuojamas šimtais metų. Mūsų demokratija dar jauna, trapi, tradicijos tik kuriamos, tad tiesmukiškai lyginti su Vakarais nebūtų visai korektiška. Pas mus susiformavo situacija, kai pasitikėjimas politinėmis partijomis mažas, mūsų piliečių dalyvavimas partijų veikloje menkas, vos kiek per 4 proc. visuomenės yra partijų nariai, taigi pagrindinė Lietuvos gyventojų dalis yra nepartinė.

Tikriausiai to išraiška ir tai, kad Vyriausybę teko formuoti didesne dalimi nepartinę ir būtent iš profesionalų, nes tiek vadinamosios tradicinės partijos, tiek rinkimus laimėjusi ir į valdžią atėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo gretose neturi pakankamai specialistų, kurie galėtų atlikti vieną ar kitą funkciją, valdyti valstybę efektyviai ir, svarbiausia, sąžiningai.

Tad yra ir subjektyvių, ir objektyvių priežasčių, kodėl valdžioje turime daugiausia nepartinius naujokus, kurie dar tik bando priprasti prie valdžios ir mėgina tapti politine jėga. O kokia taps, pamatysime vėliau.

– Naujosios valdžios „orkestre“ net du dirigentai, vienas sako viena, kitas – kita, vieną dieną žadamas vienas sprendimas, kitą – jau kitas. Galų gale Vyriausybės programoje pažadai daug aptakesni nei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų programoje. Ar Vyriausybės programoje įžvelgiate pakankamai konkrečių darbų, kurie realiai leistų įgyvendinti rinkimus laimėjusios partijos prieš rinkimus kaip prioritetinius minėtus tikslus – mažinti emigraciją, socialinę atskirtį ir alkoholio vartojimą?

– Iš tikrųjų matome susigrojimo stoką. Bet, kaip minėjau, tai neturėtų kelti labai daug nuostabos, nes tai visiškai nauji žmonės valdžioje, o patirtis įgyjama. Svarbiausia, kad naujokai girdėtų ir kitų, patyrusių žmonių nuomonę, stengtųsi rasti optimaliausią variantą tarp tikslų ir priemonių, nes kol kas tikslai geri, o priemonių pasitaikė ir labai keistų ar labai radikalių ir kažin ar galinčių duoti tą rezultatą, kurio siekiama.

Vyriausybės programą vertinčiau kaip atsargesnę, atsakingesnę, nei buvo rinkiminė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Neatsakingi pažadai sukelia labai didelį žmonių nepasitenkinimą. Žadant jau reikia žinoti, ar įmanoma tesėti, ir žadėti atsakingai.

Vyriausybės programoje išsikeltos bendresnio pobūdžio užduotys, jų įgyvendinimo arsenalas didžiulis ir tiesiog reikia apsispręsti, kokie įrankiai veiktų efektyviausiai. Manau, tokią pasirinkimo laisvę Vyriausybė savo programoje sau paliko, kad galėtų labai konkrečiai prisitaikydama prie konkrečios situacijos pasirinkti optimaliausią sprendimą.

Be abejo, tokios Vyriausybei iškeltos užduotys, kaip emigracijos sutramdymas ar socialinės atskirties mažinimas, – tai užduotys visai valstybei ir labai ilgam laikotarpiui, tai kiekvienos dienos ir kiekvienų metų mūsų užduotis, kurią vykdyti vienaip ar kitaip turime visi, visa visuomenė, ne tik ši konkreti politinė jėga. Mes pasirengę kiek įmanoma padėti ir konsultuojantis, dirbant kartu su Vyriausybe bei Seimu, nes tai mūsų visų atsakomybė ir bendras darbas. Todėl kol kas aš išlaikau tą norą suprasti, padėti ir dirbti kartu.

– Ar toks supratimas abipusis?

– Labai tikiuosi.

– Pagirtina, kad naujieji valdantieji prioritetu laiko socialinės atskirties mažinimą, tai dabar viena opiausių viso pasaulio problemų. Bet ar to nesiekiama paramos moderniam, „elitiniam“ aukščiausių technologijų verslui sąskaita, nors jis – Lietuvos ekonomikos šansas proveržiui, jis moka didesnius mokesčius, vadinasi, taip galima siekti ir socialinės atskirties mažinimo? Liberalesni darbo santykiai atidėti, „Sodros“ įmokų lubos atšauktos.

– Nauji valdantieji labai jautriai reaguoja į mūsų visuomenės socialinę atskirtį, socialinio saugumo stygių, ir teisingai daro. Kaip rodo Eurostato duomenys, tarp ES šalių mūsų visuomenėje socialinė atskirtis viena didžiausių, skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių atlyginimų taip pat vienas ženkliausių. Labai gerai, kad bus skiriama daugiau dėmesio socialiniam saugumui didinti, atskirčiai mažinti. Mes – maža valstybė, neturinti didelių gamtinių išteklių, mūsų geriausias išteklius – žmogus, todėl jo išsilavinimas, jo socialinis savisaugos jausmas, savijauta valstybėje be galo svarbu ir į tai reikia investuoti. Gerai, kad tai suprantama ir į tai bandoma atkreipti dėmesį.

Bet Lietuva gali išsiveržti į pasaulį, būti konkurencinga tik tuo atveju, jei bus moderni ir inovatyvi. Ir dabar Lietuva pasaulyje – viena inovacijų lyderių, pagal 4G interneto kokybę ir greitį esame pasaulio geriausiųjų penketuke. Tokiu potencialu reikia pasinaudoti, būtina padėti inovatyviam verslui.

Kol kas didelių grėsmių, kad kažkas būtų stabdoma ar kažkam būtų trukdoma, nematau, atvirkščiai, manau, jog inovacijos išliks mūsų prioritetas. Labai džiaugiuosi, kad rudenį Seimas vienbalsiai priėmė mano inicijuotas Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gaires, kurių pagrindu dirbs ir naujoji valdžia. Inovacijos ir lyderiai moderniose ekonomikos srityse tikrai turi būti palaikomi, ir ši Vyriausybė, atrodo, laikysis tokių principų, juo labiau kad ji – gana jauna ir moderni.

– Kaip vertinate Darbo kodekso ir viso socialinio modelio įstatymų įsigaliojimo atidėjimą?

– Žinote mano poziciją dėl Darbo kodekso – aš jį vadinau laukinio neoliberalizmo pavyzdžiu. Jame buvo visai iškreiptas balansas tarp verslo ir darbuotojo interesų, todėl jį ir vetavau, siūliau pataisas. Dalį jų ankstesnės kadencijos Seimas priėmė, bet didelė dalis liko nepataisyta. Siūlėme Sauliui Skverneliui ir valdančiajai daugumai mėginti dar pataisyti likusias mano siūlytas Darbo kodekso dalis ir pamėginti spėti, 
 kad pataisyto kodekso įsigaliojimas nebūtų atidėtas. Bet iki Naujųjų metų nespėta.

Tačiau pusės metų atidėjimas tikrai nėra reikšmingas. Dabar svarbiausia, kad tas balansas per pusę metų būtų pasiektas, šių teisės aktų įsigaliojimas nebūtų atidedamas dar ilgiau ir darbo santykių liberalizavimo reforma pradėtų veikti.

– Vienas iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos deklaruojamų prioritetų – švietimas. Tačiau kas, jūsų manymu, garantuoja geresnę švietimo kokybę: sprendimas saugoti net mažas mokyklėles miesteliuose, kaip žadėjo „valstiečiai“, ar vežioti vaikus į didesnes, tikėtina, geresnių pedagogų ir mokymo priemonių išgalinčias turėti mokyklas stambesniuose centruose?

– Rasti balansą tarp kiekybės ir kokybės labai sunku. Pirminė švietimo pakopa tikrai turėtų būti arčiau žmonių: negalima skriausti vaikų ir galvoti, kad juos galima atplėšti nuo tėvų, kasdien vežioti keliasdešimt kilometrų. Taip tikrai neturėtų būti. Kiekvienu atveju reikėtų labai atidžiai pasverti.

Lietuvoje bendrojo lavinimo kokybė labai šlubuoja, tarptautiniuose tyrimuose mūsų moksleivių užimama vieta negerėja, Lietuva – tarp vidutiniokų. Tad permainų reikia.

Bet daugiausiai problemų švietimo srityje, kurias reikia spręsti, ir labai greitai, – aukštajame moksle, kur būtinos labai radikalios permainos. Universitetų tinklas labai išplėstas, o dalies jų suteikiamo išsilavinimo kokybė labai menka. Toks išsilavinimas praranda ir savo vertę, ir reputaciją.

Kiek radikalus bus tiek universitetų, tiek kitų išsilavinimo pakopų optimizavimas, priklausys nuo valdančiųjų gebėjimų, nes tai daryti nėra lengva. Tai lems ir finansinės, ir politinės galimybės. Bet daryti vis tiek reikės, nes šiandien rengiamų specialistų lygis neatitinka nei valstybės interesų, nei verslo, nei rinkos poreikių.

– Kokioms dar sritims, be minėtų socialinės ir švietimo sričių, Vyriausybei reikėtų skirti prioritetinį dėmesį?

– Socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos politika yra tos sritys, kurios labiausiai laukia reformų ir pokyčių, tad šiai Vyriausybei jos turi būti tarp svarbiausių.

Gerai, kad Vyriausybės programoje žadama daug dėmesio skirti ir valstybės valdymo kokybei, valstybės valdomų įmonių efektyvumui gerinti. Tai jau prasidėjo: pajudintas toks didžiulis monstras, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, kuriuos vadinčiau politinės korupcijos lizdu, nes bendrovė praktiškai dirbo pagal vienos ar kitos partijos poreikius, užsakymą, užuot mokėjus dividendus į valstybės biudžetą, lėšos buvo skirstomos partinių užsakymų pagrindu. Nuo pirmų dienų naujoji Vyriausybė ir susisiekimo ministras čia labai gerai tvarkosi, taip ir reikia.

Valstybės valdyme dalyvauja dar daug institucijų, kurios nežino, kas yra rotacija, tas pats vadovas dirba po dvidešimt metų, o tos įmonės ir įstaigos tik vegetuoja, bet mokesčių mokėtojams kainuoja brangiai. Tad investicija į valstybės valdymo, valstybės valdomų įmonių optimizavimą ir kokybę – gera kryptis.

– 2016-ieji buvo didelių ir iš dalies netikėtų permainų metai visame pasaulyje: „Brexit“, paskui Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Kaip vertinate politinių pokyčių pasaulyje kryptį? Kaip prognozuojate rinkimų Vokietijoje, Prancūzijoje rezultatus?

– Pasaulis keičiasi, mes taip pat. Spėjama, kad šios tendencijos – globalizacijos tempų lėtėjimo fenomenas. Su juo atskirose valstybėse didėja piliečių noras daugiau galvoti apie savo valstybių vidaus reikalus ir interesus, mažiau bendradarbiauti, mažiau sudarinėti tarptautinių susitarimų. Tai atsispindi JAV, Jungtinės Karalystės, daugelio kitų valstybių piliečių balsavimuose – mes taip pat ne išimtis. Tai padarys labai rimtą įtaką ir rinkimams Prancūzijoje, Vokietijoje 2017 m.

Žinoma, tai tam tikra potenciali grėsmė tarptautiniam bendradarbiavimui, tokia izoliacionistinė politika gali būti panaudota kaip papildomas barjeras laisvos prekybos sutartims. Bet tai yra mūsų realybė, su tuo reikia mokėti sugyventi, išgyventi naujomis aplinkybėmis.

Reaguodama į tokius pokyčius Lietuva stengiasi diversifikuoti savo vadinamąsias priklausomybes: plečiame rinkų diapazoną tarp Vakarų, Rytų, Azijos šalių, stengiamės turėti platesnį tinklą diplomatinių santykių su įvairiais pasaulio taškais, stipriname savo gynybinius pajėgumus kaip atgrasymo priemonę. Suprantame, kas vyksta, stengiamės matyti, girdėti ir rengtis iššūkiams, ypač išoriniams. Tikiuosi, kad Lietuva pakankamai tvirtai pasitiks bet kokius iššūkius, kokių gali atsirasti priklausomai nuo geopolitinės ir saugumo situacijos aplink mus. O vidiniai iššūkiai – tikimės, kad po kelių mėnesių matysime stabilesnį idėjų, nuomonių ir veiksmų lauką.

– Vis daugiau esamų ir kylančių pasaulio politinių lyderių koketuoja su Rusija. Kas gali keistis Lietuvos santykiuose su šia valstybe?

– Lietuva visada deklaruoja atvirumą ir lygiavertį pagarbų bendradarbiavimą su visomis šalimis, tarp jų ir kaimynėmis. Bet jei tokio požiūrio nesilaiko kita pusė, be jokios abejonės, atitinkamai tai ir vertiname. Dabar matant agresyvų Rusijos tarptautinį elgesį akivaizdu, kad ji – sudėtinga, agresyvi, neprognozuojama kaimynė, ir šių agresyvių Rusijos veiksmų fone atitinkamai deriname savo tiek ekonominius, tiek politinius santykius.

Didelių pokyčių santykiuose su Rusija 2017 m. nenumatoma, nes nėra kažkokių indikacijų, kad Rusija keistų savo požiūrį į kaimynus, į Ukrainą ar į priemones, kuriomis ji siekia savo tikslų. Kol tai neįvyks, tikėtis geresnių santykių su Rusija sunku.

– Kita mūsų kaimynė – Lenkija būdavo mums pavyzdys. Kaip vertinate joje vykstančius pokyčius, kurie balansuoja ties demokratijos riba? Beje, su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda pirmą kartą susitikote tik šios vasaros pabaigoje, praėjus beveik metams nuo jo kadencijos pradžios. Ar deklaraciją apie bendrą situacijos regione supratimą seka kokie nors konkretūs bendradarbiavimo veiksmai?

– Stengiamės nesikišti, kol neperžengiamos kokios nors tarptautinių įsipareigojimų ribos, o to kol kas dar nėra.

Su Lenkija – geras ekonominis bendradarbiavimas, tam turime puikią bazę: veikia elekt-ros sistemos „LitPol Link“ viena jungtis, bus ir antra, kartu plėtojamas bendras „Rail Baltica“ projektas, turėsime dujų jungtį. Lenkija – viena svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių.

Puikiai bendradarbiaujame gynybos srityje, mūsų požiūris į grėsmes praktiškai vienodas, turime daug bendrų interesų bei supratimo kartu dirbti ir rengtis iššūkiams šioje srityje. Pernai kartu sukūrėme ir pradėjo veikti bendra Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karinė brigada, kuri padeda Ukrainos kariams pasirengti pagal NATO standartus, Lenkijos kariai dalyvauja Lietuvoje vykstančiose pratybose.

ES lygmeniu mūsų regiono interesai sutampa ir mes vieni kitus palaikome, kai toks interesas atsiranda. Taigi bendradarbiaujame, išskyrus tai, kad nebevykdomi parodomieji vizitai į Lenkiją. Apskritai nemėgstu parodomųjų vizitų į jokią šalį. Mano vizitai dažniausiai būna darbiniai ir net oficialiųjų metu stengiuosi, kad vyktų ir forumai ar būtų pasirašyti kokie nors susitarimai, kaip buvo ir per mano vizitą Ukrainoje.

O su prezidentu A.Duda susitinkame pakankamai dažnai, pavyzdžiui, vien 2016 m. keturis kartus. Manau, tai vieni dažniausių susitikimų su kitos šalies vadovu. Susitikimai būna ir tarptautiniuose forumuose, ir dvišaliai. ES apskritai jau nebėra madingi parodomieji vizitai tarp ES šalių narių, juk matomės ir Vadovų Taryboje, ir įvairiuose forumuose. Dirbtinių spektaklių jau niekam nebereikia – reikia konkrečių rezultatų.

– 2017-ieji – priešjubiliejiniai Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte, kokius tikslus turime sau kelti ir kokių darbų imtis rengdamiesi pradėti antrąjį šimtmetį?

– Jubiliejus gražus. Tas šimtmetis Lietuvai buvo be galo sunkus – tiek karų, tiek praradome tautos ir per tuos karus, ir per trėmimus. Bet galime pasidžiaugti, kad dabartinis laikotarpis, jau beveik 27-eri mūsų laisvės ir nepriklausomybės metai, beveik trečdalis to šimtmečio laikotarpio, buvo vienas šviesiausių, vienas turtingiausių ir laisviausių. Lietuva gali didžiuotis iš naujo sukūrusi nepriklausomą valstybę ir tapusi viena laisviausių valstybių, visų garbingų tarptautinių organizacijų lygiaverte nare, kurios balsas girdimas pasaulyje. Aš tikrai didžiuojuosi Lietuva per šiuos 27-erius metus.

Nežinia, ką atneš kitas šimtmetis, bet tikrai norėtųsi tikėti, kad Lietuva išsaugos savo tapatybę, išliks kaip valstybė – svarbiausia, laisva ir nepriklausoma, o kiek būsime turtingi, laikas parodys. Išlaikyti Lietuvai save šiame didžiuliame margame pasaulyje kaip nepriklausomą, savo vardą nešiojančią valstybę – tikrai yra svajonė. Ir ji pasiekiama.

BFL

Kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip nevykusiai bandė išsiginti savo žodžių? 3 klausimai politologui dr. Laurui Bieliniui.

– Praėjusį pirmadienį Prezidentė, reaguodama į Saviečių kaimo tragediją, pasiūlė steigti naują biurokratinę įstaigą – Vaiko teisių apsaugos inspekciją. Po kelių dienų ji savo žodžių išsigynė. Kas šioje istorijoje jums atrodo klaidingiau: kalbėti nepagalvojus ar vėliau neigti, ką pasakius?

– Kiekvienam kalbėjimui reikia labai rimtai rengtis, ir kuo aukštesnio statuso žmogus, tuo rimčiau reikia ruoštis.

Esmė ta, kad Prezidentė tikrai buvo nepasiruošusi, akivaizdu, ji nežinojo realių faktų, galimybių. Galų gale iki galo nesuvokė sistemos ir kaip ji funkcionuoja. Greičiausiai ji pakliuvo į situaciją, kai po savo pareiškimo sulaukė daug kritikos, o tada teko keisti nuomonę, bandyti aiškinti, kad ji kalba ne apie institucijas, o apie funkcijas.

– O kaip vertinate tai, kad vėliau prezidentas.lt puslapyje atgaline data buvo pakeistas pranešimo spaudai turinys – iš jo išbrauktas anksčiau čia buvęs siūlymas steigti Vaiko teisių apsaugos inspekciją?

– Štai čia aš tiesiog net nesuprantu, kas vyksta. Juk klysti žmogiška, todėl Prezidentė galėjo labai paprastai ir aiškiai pasakyti – ko gero, aš suklydau, ir pasitaisiusi pasakyti, ką norėjo pasakyti. Šiuo atveju ji transliuoja kažkokį Vladimiro Putino elgseną primenantį kalbėjimą: kalti visi aplinkui, neteisūs tie, kurių aš nemyliu, o aš niekada neklystu. Prezidentė, pati sau susikūrusi štai tokią laikyseną, dabar turi dėl to kentėti. Ji išsisukinėjo, pabandė pakeisti faktus, tiksliau, neigti, ką kalbėjo. Tai atrodo juokinga, nekelia nei jos, nei visos Lietuvos prestižo – juk ji atstovauja visai Lietuvai, ją reprezentuoja. Todėl aš manau, kad Prezidentas turi nebijoti prisipažinti klydęs – tai būtų visiškai normalu.

Ji turi būti savikritiška – ir padėtis iš karto pasitaisytų. O jeigu jai taip sunku tą padaryti, tegul suverčia kaltę kuriam nors iš dokumentus rengusių savo patarėjų. Juk aukščiausiuos valdžios lygyje yra visokiausių triukų, kurie leidžia išsisukti. Bet svarbiausias moralinis instrumentas – nebijoti prisipažinti suklydus.

– Tačiau visuomenė į šiuos Prezidentūros veiksmus beveik nesureagavo. Ar tai liudija, kad esame pernelyg atlaidūs, nepakankamai reiklūs?

– Tai ne atlaidumas, o abejingumas viskam. Visuomenė, ko gero, yra kritiška, bet kritiška tik tuomet, kai turi kompetencijos vertinti, kai kvalifikuotai žiūri į problemą. Šiuo atveju didžioji dalis visuomenės atsainiai žiūri į problemą.

R. Dačkaus nuotr.

Turime sudaryti sąlygas, kad veržlūs ir išsilavinę specialistai savo tikslų siektų Lietuvoje. Reikia išmaniai ir nieko nelaukiant reformuoti mūsų švietimo ir profesinio orientavimo sistemą, pritaikyti ją prie valstybės ir verslo poreikių. Rizika, su kuria buvo patvirtintas biudžetas, Lietuvą išstūmė iš finansiškai drausmingų ES narių gretų. Kuo daugiau diskusijų apie idėjas ir darbus ir kuo mažiau populizmo, drabstymosi purvais, tuo didesnė sėkmė Lietuvos lauks 2016 m. pabaigoje.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu apipinti mitais. Realybėje mūsų bendradarbiavimas itin rezultatyvus. Bet atėjo laikas atsiriboti nuo neatsakingų vietos politikų ir priešiškų išorės jėgų bandymų kurstyti nesutarimus. Šios ir kitos Lietuvos aktualijos bei prognozės 2016-iesiems – Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu „Veidui“.

Aušra LĖKA

– Ar jus tenkina, kad 2016-ųjų valstybės biudžetas vėl bus deficitinis, nors anksčiau planuota kitaip?

– Rizika, su kuria buvo patvirtintas biudžetas, Lietuvą išstūmė iš finansiškai drausmingų ES narių gretų. Dar ne taip seniai Europos Komisija gyrė Lietuvą už sugebėjimą gyventi atsakingai, o šio biudžeto projektas sulaukė rimtos kritikos.

Ir EK, ir Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį, kad kyla rizika neįvykdyti užsibrėžtų biudžeto tikslų. Raginimus atsakingiau valdyti finansus valdančioji dauguma ignoravo.

Neatsispirta pagundai prieš rinkimus demonstruoti nepamatuotą dosnumą, remiantis dideliu optimizmu dėl būsimo mokesčių surinkimo, BVP augimo. Ir visa tai įvyko pirmaisiais Lietuvos narystės euro zonoje metais, kai turėtume ypač atsakingai laikytis prisiimtų įsipareigojimų.

Gauti įspėjimai dėl pajamų ir išlaidų santykio yra signalas, į kurį derėtų įsiklausyti. Dabartinis biudžetas rodo, kad vėl gyvename šiandiena ir negalvojame apie rytojų. O praeities pamokos primena, kad toks požiūris ypač skaudžiai atsiliepia ir šalies ekonomikai, ir žmonių gerovei.

– Kaip vertinate 2016 m. baigsiančios kadenciją Vyriausybės darbą? Kokių darbų iš jos dar tikitės? Ką įvardytumėte kaip didžiausius iššūkius būsimai Vyriausybei?

– Per 25-erius atkurtos nepriklausomybės metus tai antra Vyriausybė, dirbanti visą kadenciją. Jai pavyko išvengti didelių politinių sukrėtimų.

Šios Vyriausybės nuopelnas – iš ankstesnių Vyriausybių paveldėti ir užbaigti keli strateginiai projektai: įvestas euras, jau metus veikia Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, pradeda veikti elektros jungtys su Lenkija ir Švedija.

Tačiau ramybės strategija, kai kalbama apie dideles struktūrines reformas, yra neproduktyvi. Pokyčių, reaguojant į demografinius rodiklius, į globalias permainas, reikėtų ne vienoje srityje. Vyriausybės programoje buvo įsipareigota nemažai nuveikti ir dėl geresnės socialinės bei sveikatos apsaugos, ir dėl švietimo, bet per likusius Vyriausybės kadencijos mėnesius sunku tikėtis rimtesnių veiksmų.

Šios Vyriausybės nepadaryti darbai bus iššūkis kitai Vyriausybei. Jai teks atsakomybė perimti ES paramos paskutinio laikotarpio projektus, spręsti spartaus visuomenės senėjimo ir dirbančiųjų mažėjimo, migracijos problemas.

Tarp svarbių klausimų – ir skaidresnis, lankstesnis valdymas, viešojo sektoriaus efektyvumas, optimalus valstybės tarnautojų skaičius, dėl kurio ietys laužomos ne vienus metus.

– Šis laikotarpis paskutinis, kai gausime tokią didžiulę ES paramą. Ar jus tenkina ligšiolinis ES lėšų panaudojimo efektyvumas? Kur siūlytumėte jas panaudoti, kad jos padėtų padaryti realų šuolį kuriant modernią konkurencingą valstybę?

– ES parama mums padėjo sparčiai mažinti Lietuvos atsilikimą nuo ES. Paminėsiu tik vieną rodiklį: kai stojome į ES, vienam šalies gyventojui tenkanti BVP dalis sudarė 50 proc. ES vidurkio, o pernai ji, Eurostato duomenimis, pasiekė 75 proc.

Per praėjusį paramos laikotarpį buvo įgyvendinta daug infrastruktūros projektų, pagerinusių gyvenimą, todėl turėtume visu tuo, kas sukurta, tinkamai naudotis. Gerai žinome, kad ne visi projektai buvo sėkmingi. Aš jau nekalbu apie neskaidraus šių lėšų investavimo ar grobstymo atvejus.

Mažėjant finansinei paramai turime itin atsakingai įdarbinti kiekvieną ES paramos eurą, kad jis ne didintų infrastruktūros išlaikymo naštą, bet, priešingai, duotų didžiausią įmanomą grąžą valstybei ir jos žmonėms. Investicijų į spalvotas trinkeles laikai baigėsi. Dabar turime koncentruotis į sritis, kuriančias didžiausią pridėtinę vertę, – mokslą ir tyrimus, informacines technologijas, gyvybės ir sveikatos mokslus, medicininių paslaugų plėtrą, švietimą. Didžioji ES lėšų dalis turi būti nukreipta į tai, kas stiprina šalies konkurencingumą tarptautinėje erdvėje, garantuoja dar gilesnę europinę integraciją ir valstybės saugumą plačiąją prasme.

Apie sėkmingą valstybės konkurencingumą galėsime kalbėti tik tada, kai matysime, kad savo ekonomiką grindžiame ne vien ES paramos investavimu, bet ir tiesioginių užsienio investicijų srautu. Nors regione pirmaujame pagal pritraukiamų investicinių projektų skaičių, investicijas vadinti srautu kol kas sunkoka. Tačiau būtent toks derinys, planuojant būsimas darbo vietas, technologinę pažangą, valstybei sukurtų didžiausią pridėtinę vertę.

O realų šuolį, apie kurį klausiate, pirmiausia siečiau su verslo ir mokslo bendradarbiavimu, nes šioje srityje esame visiški vidutiniokai. Ir verslo, ir valstybės pareiga – investuoti į žmones. Viešasis sektorius ir verslas turi susivienyti, kad Lietuva taptų lydere, aukštos kvalifikacijos, efektyvios, o ne pigios darbo jėgos šalimi.

– Kaip vertinate 2016 m. Lietuvos ekonomines perspektyvas? Ar ištemps mus į viršų vidaus vartojimas? Ar nereikėtų valstybei eksporto rėmimo fondo?

– Gyvename permainingais laikais – ir pasaulio, ir Lietuvos ekonominę padėtį koreguoja vis nauji iššūkiai. Lietuva gana sėkmingai įveikė 2015-ųjų geopolitinius išmėginimus.

2016 m. bendrą perspektyvą vertinu gana teigiamai – ūkiui prisitaikius prie naujų sąlygų BVP turėtų augti sparčiau nei 2015 m. Siekdami ilgalaikio augimo, turime žiūrėti toliaregiškai – atsakingai laikytis fiskalinės drausmės, gerinti verslo aplinką, skatinti ir eksportą, ir vidaus vartojimą, kovoti su šešėline ekonomika bei mažinti emigraciją.

Lietuvos eksportas, kėlęs nerimo 2015 m. pradžioje, vėl atsigauna, įmonės sėkmingai įveikė ekonomikos krizę, Rusijos sankcijas ir persiorientuoja į naujas rinkas. Mūsų bendromis pastangomis Pasaulio banko verslo sąlygų reitinge „Doing Business 2016“ Lietuva tarp 189 valstybių užima jau 20 vietą.

Eksportas plečiasi ne tik į tradicines ES šalių, JAV rinkas, bet ir į mažiau „įsisavintas“ – Pietų Korėją, Saudo Arabiją, Pietų Afriką, Kanadą, Turkiją. Tai tik patvirtina, kad mūsų gamintojai aktyvūs, brandūs, o lietuviški produktai pajėgia konkuruoti vis didesnėje globalios rinkos dalyje, jų kokybę pripažįsta vis daugiau pasaulio šalių.

Lietuva remia eksportą, tam naudojama ir ES parama. Kryptingai dirba VšĮ „Versli Lietuva“, Ūkio ministerija, diplomatinės atstovybės užsienyje, kitos institucijos. Kadangi įmonės, diversifikuodamos pardavimo rinkas, eina į naujas, joms mažiau pažįstamas šalis, sveikintina, kad institucijos vėl grįžta prie eksporto kreditų draudimo klausimo. Šį instrumentą taiko dauguma ES šalių.

Gerėja ir bendra padėtis darbo rinkoje, žmonių lūkesčiai didėja, todėl vidaus vartojimas 2016-aisiais taip pat turėtų išlikti dinamiškas. Jis ir toliau bus vienas pagrindinių ekonomikos variklių.

Kova su šešėline ekonomika toliau išlieka labai svarbi. Situacija gerėja, tačiau mūsų „šešėlis“ vis tiek vienas didžiausių Europoje – apie ketvirtadalį BVP.

Ypatingą dėmesį turime skirti darbo jėgos kokybei gerinti ir emigracijai mažinti – visa ekonomika tiesiogiai priklauso nuo joje dalyvaujančių žmonių, jų išsilavinimo, profesionalumo. Senstanti visuomenė ir emigracija neigiamai veikia mūsų pramonės konkurencingumo lygį, bendrą šalies ekonomikos augimą.

Todėl turime sudaryti sąlygas, kad veržlūs ir išsilavinę specialistai savo tikslų siektų Lietuvoje. Reikia išmaniai ir nieko nelaukiant reformuoti mūsų švietimo ir profesinio orientavimo sistemą, pritaikyti ją prie valstybės ir verslo poreikių.

– Ką Lietuva turėtų konkrečiai padaryti, kad padidintų savo ir savo partnerių saugumą? Ar problema – tik lėšų stygius?

– Geopolitinė situacija išlieka įtempta – mūsų didžioji kaimynė toliau demonstruoja karinį aktyvumą, nuolat bando NATO šalių budrumą, pažeidinėja jų oro erdvę. Aljanso pasienyje vyksta karo veiksmai, todėl nuoseklus valstybės gynybinių pajėgumų didinimas, mūsų kariuomenės stiprinimas ir toliau bus pagrindinis nacionalinio saugumo prioritetas.

Jau 11 metų priklausydama galingiausiam kariniam aljansui Lietuva yra užsitikrinusi NATO kolektyvinės gynybos garantijas, tačiau pirmiausia patys esame atsakingi už savo šalies gynybą ir privalome į ją investuoti.

Į 2015 metus įžengėme jau spėję įkurti nacionalines greitojo reagavimo pajėgas, o pavasarį atnaujinome šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą. Karinių dalinių papildymas vyksta savanoriškumo principu. Labai gerai vertinu mūsų visuomenės susitelkimą, jaunimo entuziazmą ir patriotinį brandumą.

Šiuo metu Lietuvoje jau turime NATO vadavietę, priimame NATO pajėgų karius, kartu intensyviai treniruojamės. Ką tik įvyko NATO ypatingai greito reagavimo pajėgų mokymai Lietuvoje. O lapkritį vienu metu vyko net penkerios karinės pratybos – to Lietuvoje dar nebuvo.

Gerai matome, ką dar turime nuveikti stiprindami kariuomenę. Gynybos finansavimas per artimiausius trejus metus turi pasiekti 2 proc. šalies BVP. Labai svarbu, kad šalies gynybos reikmėms ir vidaus saugumo stiprinimui skiriamos biudžeto lėšos būtų panaudotos efektyviai ir skaidriai. Mūsų žmonės turi būti tikri, kad kiekvienas šioms reikmėms išleistas euras iš tiesų didina jų saugumą.

– Kokį konkretų Lietuvos indėlį matote sprendžiant pabėgėlių problemą?

– Prie migracijos krizės sprendimo prisidedame pagal savo išgales.

Nenusigręžėme nuo atsakomybės prieglobsčio ieškantiems žmonėms – į Lietuvą jau atvyko pirmieji pabėgėliai. Dabar turime susitelkti ir padėti jiems integruotis į Lietuvos gyvenimą. O tai reiškia – neizoliuoti, nelaikyti uždarytų priėmimo centruose ir neskatinti gyventi iš pašalpų. Kuo greičiau į Lietuvą atvykę žmonės pradės dirbti, išmoks kalbą ir pradės savarankiškai kurti gyvenimą mūsų šalyje, tuo greičiau jie taps visaverčiais visuomenės nariais.

Pabėgėlių priėmimas ir integracija yra svarbūs, politinės ir pilietinės brandos reikalaujantys uždaviniai. Bet tai – tik ledkalnio viršūnė sprendžiant Europą užklupusią migracijos krizę, kuri kelia iki šiol neatsakytus humanitarinius, saugumo, ekonominius klausimus. Jų savomis jėgomis išspręsti nepajėgi nė viena valstybė, tačiau kiekvienos šalies indėlis yra svarbus ieškant bendro sprendimo.

ES jau ėmėsi priemonių stichiškam migracijos procesui suvaldyti: stiprinama ES išorės sienų apsauga, pradėjo veikti pirmieji atvykėlių registracijos centrai. Prie sėkmingo šių priemonių įgyvendinimo prisidedame ir mes.

Lietuvos pasieniečiai dirba Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, padėdami apsaugoti ES sienas ir kontroliuoti migrantų srautus. Mūsų šalies policijos pareigūnai padeda kolegoms iš Slovėnijos užtikrinti viešąją tvarką. Dalyvaujame ES karinėje operacijoje, skirtoje kovai su prekiautojais žmonėms, Viduržemio jūroje. Iš principo – su kai kuriais taisytinais aspektais – palaikome Europos Komisijos idėją sukurti naują Europos pasienio ir pakrančių apsaugos tarnybą, kuri užtikrintų geresnę ES sienų apsaugą ir padėtų pažaboti nelegalią migraciją. Šiai tarnybai pradėjus savo veiklą prie jos prisidės ir Lietuvos pasieniečiai.

Kartu turime matyti ir gilumines šios krizės priežastis. Karas Sirijoje, konfliktai ir skurdas Artimųjų Rytų, Afrikos valstybėse verčia tūkstančius žmonių rizikuoti savo gyvybe ieškant saugesnio ir geresnio gyvenimo Europoje. Todėl drauge su kitomis ES valstybėmis padedame užtikrinti saugų prieglobstį pabėgėliams arčiau jų namų – Turkijoje, Libane, Jordanijoje. Skatiname ekonominį skurdžiausių ir neramumų kamuojamų Afrikos valstybių vystymąsi. Visa tai – būtinos investicijos siekiant dorotis su migracijos krizės priežastimis, o ne tik reaguoti į jos pasekmes.

– Ar jūsų nenuvilia demokratinių permainų ir reformų tempai Ukrainoje?

– Svarbiausia, kad permainų tempai atitiktų Ukrainos žmonių lūkesčius.

Ukraina pasirinko europinių reformų kelią. Mes Lietuvoje gerai suprantame, kad jis nelengvas. Patys turėjome įgyvendinti sudėtingas ir dažnai skausmingas reformas. O Ukraina tą daro karinės agresijos sąlygomis.

Prieš dvejus metus Ukrainos žmonės susirinko Maidane, reikalaudami skaidrumo, teisingumo ir laisvės. Šie įsipareigojimai negali būti pamiršti – jie turi telkti permainoms.

Ukraina jau pradėjo įgyvendinti svarbias antikorupcines priemones, reformuota policijos patrulių tarnyba, sumažintas perteklinis biurokratinis verslo reguliavimas, o nuo 2016 m. įsigalios ir ES ir Ukrainos laisvosios prekybos susitarimas. Tai sėkmingų reformų, kurios padeda kurti skaidresnę valstybę ir artina Ukrainą prie Europos, pavyzdžiai.

Pradžia – gera, tačiau laukia dar daug darbų. Svarbu, kad įgyvendintos reformos neliktų popierinės, o realiai pakeistų padėtį šalyje. Būtina tęsti principingą kovą su korupcija, įgyvendinti sistemines teisėtvarkos, energetikos sektoriaus pertvarkas. To tikisi ne tik tvirtai Ukrainą remianti Europa, bet, pirmiausia, Ukrainos žmonės.

Dėl to Lietuva padeda Ukrainai – dalijamės savo patirtimi, ekspertinėmis žiniomis, teikiame finansinę pagalbą. Tai investicija ne tik į Ukrainos ateitį, bet ir į saugesnę kaimynystę Lietuvai. Todėl ir toliau nuosekliai remsime Ukrainą bei jos žmones.

– Ar siūlysite naujų iniciatyvų Lietuvos santykiuose su Lenkija?

– Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu apipinti mitais. Jiems bandoma suteikti neigiamą atspalvį. Realybėje mūsų bendradarbiavimas yra itin rezultatyvus. Jau ne vienus metus dirbdami drauge su Lenkija sėkmingai įgyvendiname strateginę reikšmę turinčius projektus.

Sujungėme Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus, pradedame tiesti bendrą dujų jungtį, į priekį juda Varšuvą, Baltijos šalis ir Suomiją europine vėže sujungsiantis „Rail Baltica“ projektas.

Vienodai vertiname ir saugumo iššūkius, kylančius mūsų valstybėms. Esame NATO sąjungininkai, tvirtai įsipareigoję vieni kitų saugumui. Artė­jančiame NATO viršūnių susitikime, kuris vyks Varšuvoje, sieksime tų pačių tikslų – ilgalaikio NATO pajėgų dislokavimo mūsų regione, nuolatos atnaujinamų gynybos planų, kitų atgrasymo priemonių. Tai Bukarešto viršūnių susitikime lapkritį aptarėme su Lenkijos prezidentu.

Todėl pagrindinis ateities uždavinys santykiuose su Lenkija yra tęsti ir užbaigti pradėtus darbus. Atėjo laikas atsiriboti nuo neatsakingų vietos politikų ir priešiškų išorės jėgų bandymų kurstyti nesutarimus, mus supriešinti. Turime ir toliau nuosekliai stiprinti bendradarbiavimą saugumo, energetikos, ekonomikos srityse. Abipuse nauda ir pasitikėjimu grįsti santykiai yra mūsų interesas. Tai – ir indėlis į glaudesnį Europos bei euroatlantinį bendradarbiavimą.

– Ko reikėtų, kad 2016-uosius pavadintumėte sėkmės Lietuvos žmonėms metais?

– Į antrą kadenciją ėjau su šūkiu „Tikiu Lietuva“, nes mačiau ir tikėjau, kad esame gerame kelyje, kad kartu galime padaryti mūsų šalį dar saugesnę, tvirtesnę, turtingesnę. Norėčiau, kad žmonių, pasitikinčių savo šalimi, kasmet būtų daugiau.

Sėkme laikau kiekvieną Lietuvos laimėjimą – kad ir kokioje srityje jis būtų. Pavyzdžiui, mokslo ir verslo – kaip naujoji „Thermo Fisher Scientific“ pasaulinio lygio laboratorija Vilniuje, ar kultūros – kaip Undinės Radzevičiūtės 2015-aisiais laimėta ES literatūros premija, ar Lauros Asadauskaitės pripažinimas geriausia 2015-ųjų pasaulio penkiakovininke. Esame maža šalis, todėl visi atvejai, kai mūsų vardas pasaulyje nuskamba tarp lyderių, kelia pasididžiavimą.

Labai tikiuosi, kad sąžiningi, motyvuoti profesionalai, jausdami atsakomybę dėl savo valstybės, ryšis ateiti ir į atsakingas pareigas. Nuo tokių asmenybių priklauso ir gerovės kūrimas, ir žmonių pasitikėjimas Lietuva.

Būsima sėkmė, ir ne vien 2016-ųjų, daug priklausys nuo žmonių aktyvumo ir apsisprendimo renkant naują Seimą. Jeigu prie balsavimo urnų ateis daugiau žmonių, o ne kas antras rinkimų teisę turintis pilietis, kaip 2012-aisiais, tai reikš, jog daugėja atsakomybės ir supratimo, kad ateitį kuriame patys.

Kuo daugiau diskusijų apie idėjas bei darbus ir kuo mažiau populizmo, drabstymosi purvais, tuo didesnė sėkmė Lietuvos lauks 2016 m. pabaigoje.

– 2016-ieji – jūsų antrosios kadencijos prezidento poste pusiaukelė. Kokius sau keliate uždavinius likusiai kadencijos daliai?

– Dirbu tik pusantrų šios kadencijos metų. Per pirmąją kadenciją daug dėmesio pareikalavo ekonominės krizės padariniai, energetikos sektoriaus pertvarka, teismų veiklos gerinimo, antikorupciniai klausimai, o ši kadencija susijusi su visokeriopo žmonių saugumo – gynybinio, ekonominio, informacinio, socialinio, viešojo – įtvirtinimo tikslais. Dar daug pastangų reikės įdėti naikinant korupcijos priežastis.

Kai kuriuos darbus diktavo geopolitinės situacijos pokyčiai, valstybės gynybos uždaviniai. Gyvenimas iškelia vis naujų reikalavimų, kurių neįmanoma numatyti nei metams, nei pusmečiui. Todėl dabar kalbėti apie tolesnius planus tiesiog per anksti: didžioji kadencijos darbų dalis – dar prieš akis.

Neambicingi, bet realūs uždaviniai Vyriausybei, pasibaigusi draugystės su Lenkija pauzė ir karinė grėsmė iš Rusijos, sovietinis tvaikas prokuratūroje – seni ir nauji iššūkiai antrąją kadenciją pradedančiai Prezidentei.

Rytoj Prezidentė Dalia Grybauskaitė pradeda savo antrąją kadenciją. Kuo ji skirsis nuo pirmosios? Kokius naujus uždavinius ir iššūkius kelia pokyčiai Lietuvoje ir pasaulyje? Apie tai – D.Grybauskaitės interviu „Veidui“.

VEIDAS: Ko jūs pati pasimokėte iš penkerių metų patirties prezidento poste? Ką savo antrąją kadenciją ketinate daryti kitaip?

D.G.: Mokytis reikia ir reikės kiekvieną dieną. O iš pradžių visada visko norisi greičiau ir geriau, nei išeina realybėje. Su kuo susidūriau, tai su žmonių galimybėmis, motyvacijos stoka, profesionalių vadovų parengimo spragomis. Tad tenka dirbti su tuo žmogiškuoju potencialu, kuris yra, bet tikrai reikia į jį investuoti.

Ko gero, didžiausia problema ir buvo ta, kad trūko tempo, greičio priimant sprendimus, ypač kai kurioms Vyriausybėms, kai kuriuos procesus stabdė interesai, su kuo taip pat reikėjo kovoti. Labai daug trūko antikorupcinių, skaidrumo užtikrinimo teisėsaugoje įstatymų, kuriuos reikėjo įvesti, ir dabar imamės juos naudoti, pavyzdžiui, dėl neteisėto praturtėjimo ir pan. Bet inercija, mentalitetas, pripratimas prie senos tvarkos, prie to, kad įstatymų nereikia laikytis, kad juos galima vartalioti pagal poreikius, kad kiekviena politinė jėga juos gali perdaryti pagal savo interesus – to buvo labai daug, ir čia teko stabdyti tiek ankstesnę Vyriausybę, tiek dabartinę.

Todėl darbo kuriant mūsų valstybę, gerinant politinio valdymo kokybę yra labai daug kiekvienai Vyriausybei ir kiekvienam prezidentui. O kaip greitai mes augame, kaip greitai tobulėjame, priklauso tik nuo mūsų atsakomybės ir supratimo, ką reikia daryti.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Tai, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesutinka būti tik Lietuvos valstybės notare, yra naujos Vyriausybės formavimo konstitucinės kultūros reiškinys, kuris nepatinka dalį valdžios prarandančioms politinėms partijoms ir yra apynasris kriminaliniams politikams, dirbantiems ne valstybės labui, o savo asmeninių interesų tenkinimui.

Tenka pripažinti, kad Prezidentės Dalios Grybauskaitės indėlis į Lietuvos valstybės konstitucinės kultūros turinio formavimą yra itin platus. Prezidentų Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus laikais Vyriausybės formavimas vykdavo kone notariniu būdu. Daugiausiai mandatų parlamento rinkimuose gavusios politinės partijos pateikdavo savo premjero, o šis – savo Vyriausybės sudėtį, kuriai prezidentai šiek tiek pasiderėję pritardavo. Buvo laikomasi principo, kad laimėjusieji nėra teisiami ar kritikuojami. Turi tautos suteiktą mandatą – turi ir  postus Vyriausybėje.
Po 2012 m. Seimo rinkimų D.Grybauskaitė leido aiškiai suprasti, kad ji neketina tęsti tokios tuomet taip suvoktos konstitucinės tradicijos ir nesiruošia skirti premjero bei tvirtinti Vyriausybės sudėties, kurioje dirbtų neturintieji tinkamos kompetencijos ir reputacijos valdyti Lietuvos valstybę. Prezidentės valia buvo stipri, nors Seimo dauguma tam isteriškai ir priešinosi. Vyriausybės nariams Prezidentė iškėlė kompetencijos, reputacijos ir kitus dalykinius reikalavimus. Taip Lietuvai pavyko išvengti kriminalinės Darbo partijos vadovų buvimo šalies Vyriausybėje. Kartu pavyko išvengti užsienio kalbų nemokančių ministrų ir galimos gėdos bei nevisavertiškumo per Lietuvos pirmininkavimą Europos Tarybai.
Prieš Prezidentės inauguraciją antrajai kadencijai turime naują konstitucinės kultūros iššūkį. D.Grybauskaitė prieš Vyriausybei grąžinant suteiktus įgaliojimus pareiškė, kad neketina tvirtinti Vyriausybės, jei viceministrų postuose išliks Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) “juodajame sąraše” įrašyti viceministrai.
Tokia Prezidentės pozicija Audriaus Butkevičiaus Vyriausybės atžvilgiu pasipiktino Socialdemokratų partija. Pirmiausia pagrįstai kliuvo konservatoriams, kurie jų Vyriausybių veiklos pradžios metais (1996, 2008 m.), siekdami realiai, o ne tik nominaliai perimti vadovavimą Vyriausybei, norėjo į viceministrų postus paskirti savo partijos narius, bet to negalėjo padaryti, nes juose jau buvo socialdemokratų paskirti viceministrai – valstybės tarnautojai. Jų atleidimas politiniu pagrindu buvo neįmanomas, todėl buvo keičiamas Valstybės tarnybos įstatymas, įtvirtinant, kad viceministrai yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, kurie savo pareigas užima kartu su ministrais ir jas eina tol, kol dirba ministrai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

2014-ieji lems, ar tapsime nepriklausomi nuo rusiškų dujų diktato, ar turėsime eurą. Šalia šių etapinių iššūkių laukia amžina kova su korupcija, socialinio teisingumo ir visuomenės pasitikėjimo savo valstybe paieškos. Laukia ir prezidento rinkimai. Apie visa tai – „Prognozių“ pokalbis su prezidente Dalia Grybauskaite.

PROGNOZĖS: Skandalo dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) dokumento su slaptumo žyma atskleidimo tyrimas – žurnalistų apklausos, kratos namuose – atskleidė Jūsų skiriamų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), VSD, Generalinės prokuratūros vadovų, taip pat ir teisėjo primityvų įstatymo raidės suvokimą, negebėjimą adekvačiai vertinti situacijos. Ar vis dar pasitikite šiais į tokias atsakingas pareigas Jūsų paskirtais asmenimis?
D.G.: Iš tikrųjų ši situacija apnuogino problemas, ir tai noriu priimti kaip pozityvą, nes daugelio dalykų negali įžvelgti, kol neatsitinka kažkas ekstraordinaraus ar netipiško. VSD pasirodė savo funkcijas suprantantis labai siaurai: parašyti pažymą, uždėti aukščiausią slaptumo grifą, nesvarbu, koks pažymos turinys, ir nusiimti nuo savęs bet kokią atsakomybę dėl grėsmių prevencijos valstybėje. Tai yra finale netgi tas žmogus ar vadovas, kuris gauna tokią pažymą, nieko negali daryti vien todėl, kad uždėtas slaptumo grifas. Taigi valstybėje susidūrėme su situacija, kai vieni rašo popieriukus ir nesiima jokios prevencijos, o kiti nieko negali daryti, nes uždėtas slaptumo grifas. Juo labiau kad šiuo konkrečiu atveju toje pažymoje buvusi „paslaptis“ tokia, apie kurią visi žinojo, apie ką rašė mūsų ir Rusijos žiniasklaida. Atvirkščiai – reikėtų periodiškai ir viešai žmonėms skelbti apie valstybei kylančias grėsmes, kaip tai, pavyzdžiui, daro analogiška struktūra Estijoje. Taip būtų vykdoma valstybės apsauga ir grėsmių prevencija.
Ši situacija išryškino, kad ir kitos teisėsaugos institucijos gerokai atsilieka nuo to teisingumo supratimo ir Temidės funkcijų. Gal ir ne be reikalo žmonės nepasitiki tokia teisėsauga, kuri mato tik raidę, tačiau nemato turinio. Bet norėčiau pasidžiaugti teismais: vis dažniau matome, kad teisėjai mėgina matyti ir įstatymo raidę, ką būtina matyti, ir esmę, turinį. Deja, tiek STT, tiek Generalinė prokuratūra vis dar demonstruoja gebėjimą matyti tik raidę ir jiems visai nesvarbu, koks yra turinys.
To priežasčių daug: tai ir mentalitetas, kurį atsinešėme iš ankstesnės sistemos, galų gale ir profesionalumo, išsilavinimo problemos. Tačiau vien tik pakeitus vadovus niekas nepasikeis. Aš jau keičiau juos atėjusi į prezidento postą ir, kaip matome, bėdos vėl išlindo kaip yla iš maišo. Tai sisteminės bėdos, bendro teisėsaugos lygmens klausimai. Lietuvoje Temidė akla, kaip ir turi būti. Bet ji neturėtų būti buka.
PROGNOZĖS: Beje, ar tikitės, kad bus išaiškinti kur kas rimtesnės informacijos – dėl „Snoro“ banko „nutekintojai“? Juk teisėsaugos institucijos įrodymų, kad prie to prisidėjo FNNT vadovavę Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas, nerado.
D.G.: Jokiu būdu ne visa teisėsauga bloga, yra ir gerų pavyzdžių. Deja, gražiausias pastangas gadina šaukštas deguto, kai rimtų problemų, kurios valstybei kainuoja labai daug, kaltininkų nesugebama atrasti, o bandydami pridengti savo darbo broką ar gindami mundurą teisėsaugininkai persekioja Europai nepriimtinomis priemonėmis ir žurnalistus, ir valstybės tarnautojus, taip stengdamiesi pademonstruoti neva savo galias, nežiūrėdami į problemos turinį. Tai nėra maloni situacija, atskleidusi skaudulius visoje teisėsaugos sistemoje. Ji buvo šiek tiek užsislėpusi, bet dabar išryškėjo. Todėl inicijuosiu kai kurias įstatymų pataisas dėl VSD funkcijų išplėtimo. Tai nesenai aptariau ir su premjeru. Vis dėlto požiūris, kad VSD funkcija – tik rašyti pažymas, uždėti sureikšmintą grifą ir už nieką neatsakyti, pernelyg siauras, toks departamentas turėtų atlikti daug platesnes funkcijas apsaugodamas valstybę. Tai nėra gera situacija valstybėje, ir po truputį tvarkysimės.
Galų gale reikia laikytis žmogaus teisių apsaugos, tad ne be reikalo pasiūliau Europos standartus atitinkančias įstatymo pataisas dėl žurnalistų apsaugos, nes Lietuvoje, pasirodo, įstatymai leidžia tokias interpretacijas ir jėgos panaudojimą, kad praktiškai nelabai kuo skiriamės nuo kritikuojamų jėgos valstybių.
PROGNOZĖS: Lietuva baigia pirmininkavimą ES Tarybai. Deja, jo nevainikavo Ukrainos asociacijos sutartis su ES. Ar Lietuva viską padarė, kad Ukrainos žmonėms atvertume kelią į demokratinę Europą?
D.G.: Manau, Vilniaus viršūnių susitikimas buvo labai reikšmingas ir istorinis tuo požiūriu, kad ir mums, ir visiems Europos šalių vadovams atvėrė akis – realiai parodė, kas yra kas ir kam iš tikrųjų atstovauja dabartinė Ukrainos vadovybė. O Ukrainos žmonių apsisprendimui tai tapo lūžio tašku – matome, kad didžioji dalis Ukrainos apsisprendė dėl savo ateities, ir tai iš tikrųjų yra Vilniaus susitikimo išraiška.
Jei Asociacijos su ES sutartis būtų pasirašyta, o Ukrainoje nebūtų vykdoma – tik būtų tempiamas laikas ir būtų galima slėpti tikruosius šios šalies vadovybės tikslus. Iš kalbų ir veiksmų dabar visiškai aišku, kad ši vadovybė nei supranta, kas yra Europos integracija, nei yra pasirengusi vykdyti radikalias ir būtinas šaliai modernizacijos reformas. Ukraina tampa jos vadovybės asmeninių interesų įkaite, ir situacija, kuri dabar rutuliojasi, tai tik patvirtina. Išlieka galimybė, kad Ukraina gali pasukti ir jėgos panaudojimo keliu, pasekti baltarusizacijos fenomenu.
Vilniaus viršūnių susitikimas buvo labai reikšmingas, nes daugelis iš 28-ių ES šalių vadovų anksčiau nebuvo susitikę su Ukrainos prezidentu asmeniškai, jį čia išgirdo, ir pasitikėjimo kreditas, kurį Ukrainos vadovybė turėjo prieš Vilniaus susitikimą, jo metu buvo smarkiai išbarstytas.
Bet Europa lieka ištikima Ukrainos žmonėms, pasirengusi padėti bet kuriai jos vyriausybei, kuri to norės. Žingsniai artėjimo ES link, laisvosios prekybos sutartis išlieka Ukrainai kaip galimybė.
PROGNOZĖS: Vis dėlto ar jaučiatės Jūs pati, kaip pirmininkaujančios ES Tarybai valstybės vadovė, išnaudojusi visas galimybes paveikti Ukrainos vadovų apsisprendimą?
D.G.: Išnaudojau absoliučiai visas galimybes, kokios tik buvo įmanomos, kalbantis tiek su Ukrainos, tiek su ES šalių vadovais. Rugsėjį buvau Jaltoje, buvo ir kitų susitikimų, telefoninių pokalbių.
Bet tokio Ukrainos vadovų atviro nesupratimo, kas yra Europos Sąjunga, niekas nesitikėjo, ir po kelių Ukrainos prezidento pasisakymų daugeliui ES šalių vadovų atsivėrė akys.
PROGNOZĖS: Gana palankiai įvertinote Vyriausybės darbą, tuo nustebindama, nes visus metus ją peikėte. Tai kaip iš tikrųjų Jūs vertinate Vyriausybės darbą?
D.G.: Šįsyk pažiūrėjau į Vyriausybės darbą šiek tiek iš toliau: metų eigoje mėgini kritikuoti kiekvieną žingsnį, jei jis to vertas, o metų pabaigoje truputį bandai pasižiūrėti, kas padaryta, įvertindamas visumą. Šiais metais dominavo pirmininkavimas ES Tarybai, per šią prizmę ir vertinau Vyriausybės darbą. Kadangi pirmininkavimas sėkmingas, mus vertina tikrai gerai, visi parengiamieji darbai, padaryti ir ankstesnės Vyriausybės, ir dabartinės, leido įvertinti teigiamai. Antras klausimas, leidęs man Vyriausybę vertinti pozityviai, – kad nebuvo didelių klaidų, ženklių neigiamų intervencijų į ekonomiką, energetiką.
Bendrąja prasme vertinau pozityviai, o kitąmet, kai atsiras konkrečių žingsnių, matyt, atsiras ir priežasčių daryti pastabas. Bet norėjosi metus užbaigti pozityviu įvertinimu. Tai ir padariau.
PROGNOZĖS: Bet ar jus tenkina, kad sudaryta tiek darbo grupių, o sprendimų nei dėl atominės elektrinės, nei dėl mokesčių sisteminės pertvarkos, nei dėl „Sodros“ problemų nėra?
D.G.: Neverta eiti į techninius dalykus – tai Vyriausybės darbo metodai. Be jokios abejonės, aš dirbčiau kitaip. Tačiau bendrąja prasme rezultatas pozityvus tiek, kiek nebuvo prigadinta, kad buvo tęsiama dalis strateginių energetikos projektų, pavyzdžiui, suskystintų dujų terminalo, ir kad pirmininkavimas buvo sėkmingas.
PROGNOZĖS: Pakeitėte anksčiau Lietuvoje vyravusį požiūrį į Vyriausybės formavimą – partijų pasiūlytiems pretendentams dar kėlėte ir skaidrumo, kvalifikacijos reikalavimus. Tad kurių ministrų darbu esate patenkinta, kurių – ne?
D.G.: Atskirų ministrų darbas yra tiesioginė premjero atsakomybė.
PROGNOZĖS: Po prezidento rinkimų, jei kandidatuotumėte ir būtumėte išrinkta, ar bandytumėte pakeisti premjerą, taip keisdama konstitucinių nuostatų diktuojamą praktiką, kad Vyriausybė grąžina įgaliojimus tik simboliškai, nes Seimo dauguma išlieka ta pati?
D.G.: Klausimas per ankstyvas. Sprendimą, ar kandidatuosiu prezidento rinkimuose, priimsiu ir pranešiu Lietuvos žmonėms sausio pabaigoje ar vasario pradžioje, tuomet ir galėsite užduoti šį klausimą.
PROGNOZĖS: Kaip vertinate 2014 m. valstybės ir „Sodros“ biudžetus? Ar jie neužkirs kelio eurui? Ar jie pasvertai optimistiniai?
D.G.: Turbūt nė vieno biudžeto negalėtume pavadinti revoliuciniu, kokybiškai kitokiu ir socialiai jautriu. Du trečdalius biudžeto lemia valstybės skolos, įsipareigojimai, atlyginimų lygmuo, bet apie trečdalį kiekviena vyriausybė turi savo rankose. Manau, šis biudžetas bendrąja, biudžeto deficito ir pasirengimo euro įvedimui prasme iš principo tinkamas, jei bus vykdomas, kaip suplanuotas. Didelių trukdžių neturėtų būti. Ar jis socialiai teisingas? Sakyčiau, nelabai. Esu kritikavusi, kad pagal Konstitucinio Teismo nutarimą pasirinktas brangiausias variantas: atkurti atlyginimai ir koeficientai pirmiausia daugiausiai uždirbantiems gyventojų sluoksniams, tarp jų ir patiems politikams – Seimo ir Vyriausybės nariams, o socialiai jautresnėms grupėms, kultūros darbuotojams, kitiems, pridėtos labai simbolinės sumos. Be abejonės, socialinio neteisingumo jausmas išlieka, šiame biudžete yra nemalonaus prieskonio. Bet pagrindiniai makroekonominiai rodikliai ir tai, kad laikomasi fiskalinės drausmės įstatymo, yra gerai.
PROGNOZĖS: Vadinasi, abejonių, kad patvirtintas biudžetas gali netilpti į Mastrichto kriterijus ir sutrukdyti įsivesti eurą nuo 2015 m., nekyla?
D.G.: Manau, kad ne. Sprendimai dėl euro bus priimami labai greitai, jie daugiausia priklausys nuo šių metų rezultatų. Jei didesnių klaidų per metus nebus padaryta, šis biudžetas rodo, kad turime stabilią finansinę situaciją eurui įsivesti.
PROGNOZĖS: Kokios Jūsų prognozės dėl Lietuvos ekonomikos 2014 m.?
D.G.: Lietuva yra augimo kreivėje – stojamės ant kojų po labai sunkaus 2009–2012 m. laikotarpio. Augimas – vienas didesnių Europoje, ir tai labai gerai. Ta kreivė metus dvejus išliks, nepaisant jokių spaudimų ar įtakų. Labai tikiuosi, kad jei ši Vyriausybė ir valdančioji dauguma nepadarys kokių klaidų ekonomikos, o ypač fiskalinės, mokesčių politikos srityje, augimo tendencijos išliks ir pradės duoti apčiuopiamą rezultatą kiekvienam gyventojui. Tai yra Vyriausybė galės po truputį, laipsniškai pradėti ir pensijas atkurti, ir atlyginimus kelti.
PROGNOZĖS: Santykiai tarp trijų aukščiausių valdžios institucijų, ypač tarp Seimo ir Prezidentūros, švelniai tariant, šaltoki. Ar, Jūsų nuomone, tai naudinga valstybei, visuomenei?
D.G.: Stebiuosi dėl tokios charakteristikos, nes mano santykis su Seimu toks pat, koks buvo visą laiką ir pirmininkaujant Vydui Gedvilui, ir dabar – jokio skirtumo nėra. Bendrauju su visais Seimo komitetais, kai yra poreikis – jie ateina, mes susitinkame ne mažiau nei anksčiau. Bet nuo pat pradžių, kai į valdančiąją daugumą įėjo Darbo partijos atstovai, pasakiau, kad kol Seimo vadovybėje yra atstovų iš šios partijos, kurios ne tik atskiri nariai, bet ir pati partija yra teisiamųjų suole, mano kontaktai su jais bus sumažinti. Tačiau darbiniu lygmeniu su Seimu bendraujame, tiesiogiai dirbame su komitetais.
PROGNOZĖS: Jūsų pirmoji kadencija eina į pabaigą. Kuriuos pokyčius valstybėje ir savo indėlį į juos vadintumėte sėkme, o kas nepavyko?
D.G.: Darbus sugrupuočiau į dvi dideles grupes: tai įvairūs įstatymai ir antimonopolinė veikla energetinio savarankiškumo srityje ir kova su korupcija – priimta labai daug antikorupcinių įstatymų, tarp jų dėl neteisėto praturtėjimo, viešųjų pirkimų skaidrinimo, partijų finansavimo, įvairių procesinių dalykų. Jau matome pajudėjusias rezonansines bylas. Pakeitėme per 200 teisėjų. Teismuose atsirado daugiau viešumo, skaidrumo, atsiskaitomybės visuomenei. To dar nėra pakankamai, bet geri žingsniai labai ženklūs. Šios temos ėjo raudona linija per visus darbus, pavyzdžiui, antikorupcijos – ir per socialinius reikalus, ir per monopolines kainas, ir per šilumos ūkį.
Taip, teisėsaugoje – tiek VSD, tiek prokuratūroje – išaiškėjo gilesnės problemos. Per beveik penkerius metus nepavyko visko pakeisti, atsivėrė daug žaizdų ir pasimatė, ką reikia tvarkyti. Padaryta daug pozityvių dalykų, tačiau ne viską iš karto galima pakeisti. Kiek leido mano jėgos, šios dvi temos buvo dėmesio centre, tačiau ne viskas priklauso nuo vieno žmogaus, net jeigu jis prezidentas.
Vis dėlto keičiasi kartos, vyksta ir mentaliteto pokyčiai. Turi būti ir bendras politinės kultūros supratimas, Seimo kokybė. Deja, dabar Seime girdime vis daugiau asmeninių interesų ir korupcinių dalykų. Bet kova su korupcija – amžina, tad kovosiu ir toliau.
PROGNOZĖS: Šiemet Jums įteiktas Karolio Didžiojo ordinas – ženklas, kad Europoje esate pripažįstama kaip europinio lygmens politikė, esate minima tarp pretendentų ir į aukščiausius europinius postus. Ar Jus domina tarptautinė politinė karjera? Ar iškeistumėte Lietuvos prezidento postą į europietiškąjį?
D.G.: Niekada neplanavau savo politinės karjeros – nei planavau būti Lietuvos prezidente, nei kuo kitu. Mėginau daryti tai, ką galiu daryti geriausia toje situacijoje, kurioje atsiduriu. Netgi atvirkščiai – norėdama padėti Lietuvai atsisakiau turėto atsakingo europinio posto.
Apie jokius planus nėra prasmės kalbėti, juo labiau kad tai nėra kažkokie konkursai, kur gali įsirašyti ir laimėti. Tai Europos politinių grupių susitarimų reikalas, tai priklauso nuo Europos Parlamento rinkimų. Neverta nei spėlioti, nei ką kalbėti. Būsiu ten, kur savo tautai ir Tėvynei būsiu reikalingiausia.
PROGNOZĖS: Ar jaučiatės esanti nuosekli, sausį nesuteikusi Lietuvos pilietybės išimties tvarka Lietuvai atstovaujančiai JAV ledo čiuožėjai Isabellai Tobias, o dabar pakeitusi savo sprendimą?
D.G.: Džiaugiuosi, kad galėjau suteikti už Lietuvą čiuožiančiai sportininkei Lietuvos pilietybę. Tiek Pilietybės komisijos, tiek teisininkų išvada buvo tokia, kad atsirado nauja aplinkybė – iškovotas kelialapis į olimpines žaidynes, ir tai man atvėrė galimybę suteikti pilietybę.
PROGNOZĖS: Kas turi atsitikti, kad 2014-uosius pavadintumėte sėkmingais Lietuvai metais?
D.G.: Po tokio pirmininkavimo ES Tarybai, tokio pripažinimo, patiems įsitikinus, kad galime ir turime savimi pasitikėti, Lietuva ir toliau turi žengti augimo keliu. Augimo rezultatus Lietuva turi sugebėti panaudoti visų žmonių labui, o tai reiškia, kad tai, ką Lietuva sugebės uždirbti, reikia ir pasidalyti sąžiningai, suteikti galimybę geriau gyventi ir labiausiai socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams.
2014 m. noriu matyti užbaigtą suskystintų dujų terminalą, tai yra praktiškai tapusius savarankiškais bent jau dujų sektoriuje, nes šis terminalas su savo pajėgumais realiai gali užtikrinti Lietuvai galimybę nuo 2015 m. net visiškai nebepirkti iš „Gazpromo“ dujų. To ir linkiu.

Sutrukdyti Daliai Grybauskaitei pakartoti pergalę jau pirmajame prezidento rinkimų ture gali nebent grandiozinis skandalas.

Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad pastarųjų dviejų savaičių skandalo dėl nutekintos VSD pažymos ištakų ieškoti reikia spalio mėnesį darytose viešosios nuomonės apklausose, parodžiusiose, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė turi visas galimybes pakartoti 2009-ųjų metų sėkmę ir sutriuškinti visus savo konkurentus jau pirmajame ture.
Abi apklausos darytos maždaug pusantros savaitės intervalu viena nuo kitos, abi jas atliko „Spinter tyrimai“, vieną, skelbtą „Lietuvos ryte“, užsakė nežinia kas, antrąją – “Delfi”. Abiejų rezultatas iš esmės vienodas, svyravimai – 3 proc. paklaidos ribose: už kandidatę prezidento rinkimuose D.Grybauskaitę balsuotų 40,2–36,5 proc., už kandidatą Algirdą Butkevičių – 12,7–11,5 proc. rinkėjų.
Triguba D.Grybauskaitės persvara prieš antrą pagal populiarumą kandidatą nepalieka šiam jokių vilčių. Svarbiausia, ji nepalieka jokių vilčių tiems, kurie visas savo viltis pastaruosius metus siejo su įsivaizduojamomis lygiomis varžytuvėmis tarp prezidentės ir A.Butkevičiaus. Apklausų rezultatai turėjo it šaltu dušu perlieti jų užsakovus, per pastaruosius metus beveik įtikėjusius, jog populiarumo neprarandantis premjeras kelia rimtą grėsmę prezidentei, tad jei netgi nelaimėtų, tai tikrai garantuotų, kad prezidento rinkimų nugalėtojui išaiškinti prireiks antrojo turo.
„Lietuvos ryto“ užsakymu atliekamose „Vilmorus“ apklausose D.Grybauskaitė, kaip rinkėjų interesų atstovė, lenkia A.Butkevičių vos penkiais procentais (atitinkamai 21,4 ir 16,3 proc.). Pagal rinkėjų vertinimų palankumą D.Grybauskaitės atotrūkis nuo A.Butkevičiaus taip pat nedidelis – 64,1 prieš 58,9 proc. (cituojame spalio pirmoje pusėje darytos apklausos duomenis), o premjeras dargi turi neblogą rezervą tarp neapsisprendusiųjų, kaip jį vertinti. Kartu su šiek tiek mažesniu nei D.Grybauskaitės neigiamų vertinimų skaičiumi A.Butkevičius, atrodytų, turi kuo puikiausių galimybių ją aplenkti.
Kadangi šie dviejų populiariausių Lietuvos politikų vertinimai nesikeitė visus metus (o po Seimo rinkimų pernai A.Butkevičius kurį laiką netgi pirmavo ir D.Grybauskaitei teko jį vytis), lygi jųdviejų kova pirmajame ture su nedidele D.Grybauskaitės persvara iš siekiamybės virto įsitikinimu, o A.Butkevičiaus pergalė antrajame ture, surenkant iškritusiųjų kandidatų balsus, iš svajonės tapo siekiamybe. Bent jau nė karto neteko išgirsti, kad kuris nors politikas, politologas ar apžvalgininkas būtų viešai kalbėjęs apie D.Grybauskaitės galimybę vėl laimėti pirmajame ture.
Tačiau „Spinter tyrimų“ rezultatai patvirtino sociologams šiaip gerai žinomą taisyklę: bendras politiko populiarumas visuomenėje negarantuoja, kad už jį taip pat vieningai bus balsuojama renkant į kokį nors konkretų postą. Taip, rinkėjams A.Butkevičius yra simpatiškas, tačiau prezidento poste jie jo nemato. Toks klausimas buvo tiesiai užduotas lapkričio 2 dieną „Lietuvos ryte“ publikuotame nežinomų užsakovų tyrime, o atsakymas į jį buvo triuškinantis: net 61,2 proc. rinkėjų mano, kad A.Butkevičius iš viso neturėtų dalyvauti prezidento rinkimuose! Ne jam tas postas. Ir netgi ne socialdemokratams, nes jų antras galimiausias kandidatas, europarlamentaras Zigmantas Balčytis, tuo atveju, jeigu A.Butkevičius nekeltų savo kandidatūros prieš D.Grybauskaitę, surinktų iš esmės tuos pačius balsus – 13,7 proc., arba vos vienu procentu daugiau. Tad iš esmės tai būtų partijos, o ne jos kandidatų balsai.
Visi kiti galimi ar spėjami kandidatai prie prezidento rinkimų kampanijos starto ribos stovi tik kaip nereikšmingi statistai. Darbo partijos kandidatai – tiek oficialiai paskelbtasis Artūras Paulauskas, tiek aktyviai kandidate apsimetanti Loreta Graužinienė – per apklausas gauna vienodai, po 2 proc. balsų.
Ne ką geriau už juos atrodo ir dešimtmetį prezidento rinkimų kampaniją vykdantis Rolandas Paksas, galintis geriausiu atveju svajoti apie ties statistinės paklaidos riba balansuojančius 4 proc. balsų. Žinoma, jei kas leistų jam tuose rinkimuose dalyvauti, o konservatoriai, sako, to daryti nelinkę ir ketina blokuoti Konstitucijos pataisą.
Patys jie savo partinio kandidato akivaizdžiai nekels: viena, dėl tų pačių 3–4 proc. neapsimoka, antra, beveik garantuotai rems D.Grybauskaitę.
Atsižvelgiant į tai, taip pat į gana didelį neapsisprendusių rinkėjų skaičių (10–17 proc.) bei ganėtinai nedidelį neketinančiųjų dalyvauti prezidento rinkimuose kiekį, tikimybė, kad D.Grybauskaitė gali vėl laimėti pirmajame ture, artėja prie vieneto. Visų jos varžovų, priešininkų ir nekentėjų siaubui.
Čia reikia paaiškinti, kuo pergalė pirmajame prezidento rinkimų ture skiriasi nuo pergalės antrajame ir kodėl rašydamas visą laiką tai akcentuoju. Nors Lietuvos prezidentas pagal Konstituciją yra vykdomosios valdžios dalis, jo konstitucinės galios daryti įtaką Vyriausybės veiklai ganėtinai ribotos. Ypač jei Vyriausybė Seime turi tvirtą daugumą. Dabartinė pusiau kriminalinė valdančioji koalicija turi 88 balsus, ir tegu dalis jų ne visais klausimais patikimi, prieš prezidentę susivienytų dauguma. Iki violetinio pažaliavimo D.Grybauskaitės nekenčiančiųjų pakanka ir tarp koalicijai nepriklausančių parlamentarų. Vienintelis dalykas, kurį prieš šią masę gali pastatyti D.Grybauskaitė, – besąlygiška didžiosios visuomenės dalies parama jos veiksmams ir sprendimams. Tačiau ši parama turi būti išreikšta ne vien gana abstrakčiais reitingais, bet ir labai konkrečiais rinkėjų balsais.
Būtent triuškinama pergalė pirmajame ture suteikė D.Grybauskaitei tą moralinį pranašumą ir neginčijamą autoritetą, leidusį visos kadencijos laikotarpiu nevaržomai kapoti galvas valdininkams ir pareigūnams, kviestis ant kilimėlio politikus drebančiais pakinkliais, o pernai rudenį – mėtyti į šiukšlių dėžę pretendentų į ministrus kandidatūras. Kai pirmadienio rytais premjeras A.Butkevičius iš pagarbos linkstančiomis kojomis eina į Prezidentūrą, jis eina ne šiaip pas prezidentę D.Grybauskaitę. Jis eina pas politikę, prieš ketverius su puse metų sumalusią jį į miltus jau pirmajame prezidento rinkimų ture ir gavusią absoliutų rinkėjų pasitikėjimo mandatą, smarkiai praplečiantį jos neformalias galias.
Jeigu D.Grybauskaitė po pusės metų vėl sugebėtų pirmajame ture gauti iš rinkėjų absoliučios galios mandatą, ji ne tik išsaugotų savo įtaką Vyriausybei ir Seimui, bet netgi padidintų ją. Todėl dabar bus mestos visos jėgos jai sustabdyti.

Apklausos rodo, jog tikimybė, kad D.Grybauskaitė vėl gali laimėti prezidento rinkimus pirmajame ture, artėja prie vieneto. Visų jos varžovų, priešininkų ir nekentėjų siaubui.

Prestižiniu Karolio Didžiojo apdovanojimu, kuriuo buvo įvertinti tokie pasaulio lyderiai, kaip Winstonas Churchillis, Vaclavas Havelas, Billas Clintonas, Angela Merkel ar Tony Blairas, įvertinta Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė tautiečių meilę praranda: 2013-uosius ji sutiko su pirmą kartą taip kritusiais tautiečių pasitikėjimo ja reitingais ir įvairių jėgų kontrataka prieš jos pastangas apginti Lietuvą teisiamų asmenų valdžios.
Apie tai, kaip prezidentė vertina šių realijų priežastis, kaip prognozuoja naujos valdžios darbų vertę Lietuvai ir jos žmonėms, –  „Prognozių“ interviu su šalies vadove.

PROGNOZĖS: Naujoje Vyriausybėje yra Darbo partijos narių, nors buvote pareiškusi: „Palaikysiu tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos“?
D.G.: Minėjau, kad palaikysiu tą politinę jėgą, kuri suformuotų daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos, bet nesakiau, kad drausiu, neleisiu šios partijos į Vyriausybę. Visą atsakomybę, be jokios abejonės, prisiėmė socialdemokratai. Taip, Vyriausybėje yra Darbo partijos atstovų, bet tai ne patys aktyviausi šios partijos aktyvistai, dalis jų iš akademinės visuomenės, kas rodo jų kompetenciją. Man ir premjerui teko būti filtru, kad į Vyriausybę patektų mažiau politiškai angažuoti ir profesionalūs žmonės, ir pavyko to pasiekti.
Manau, didžiausia problema yra Seimas, kur valdančioji dauguma leido, kad jo vadovybėje atsirastų teisiamos partijos vadovaujantys asmenys, net kaltinamieji. Bet čia – valdančiosios daugumos atsakomybė ir tikiuosi, kad jie, ypač socialdemokratai, tai supranta. Bent jau kol kas jie tai demonstruoja. Labai tikiuosi, kad Vyriausybėje dirbdami kartu su Darbo partijos atstovais jie sugebės atsiriboti nuo kaltinamųjų situacijos ir teismo proceso, kad tai nedarytų įtakos Vyriausybės darbui.
Tokią politinę ir moralinę nuostatą išreiškiau parodydama pirštu į problemą, viešai atkreipdama visų politinių jėgų dėmesį. Teko prisiimti smūgį vienai, bet nė kiek dėl to nesigailiu, nes tai buvo mano moralinė ir politinė pozicija, kurią pakartočiau ir antrą, ir trečią kartą, jei tokia situacija kartotųsi.
Sugebėjome apginti Seimo pirmininko poziciją – ten nėra teisiamo Viktoro Uspaskicho. Sugebėjome Konstituciniame teisme įrodyti, kad bet koks balsų pirkimas yra netoleruotinas ir tai yra nusikaltimas. Pavyko išryškinti ir parodyti žmonėms situaciją ir imti valyti valstybės politinę sistemą nuo tokio užterštumo.

PROGNOZĖS: Kodėl valstybė – Valstybės saugumo departamentas, prokuratūra, teismai etc – nesugeba atskleisti ir užkardyti politinės korupcijos, operatyviai nagrinėti valstybinės svarbos bylų? Juk jei Jūsų skiriami šių institucijų vadovai, teisėjai būtų gerai atlikę savo darbą, Seime politinių jėgų santykis gal būtų kitoks?
D.G.: Negalėjau ir niekada negalėsiu kištis į bylų procesus. Lietuvoje teisėsauga savarankiška ir prezidentė nesikiša į teisėsaugos darbą. Vasarą tebuvau informuota, kad Darbo partijos byla eina prie pabaigos – baigiasi liudininkų apklausa ir yra daug duomenų, kad yra labai rimtų įtarimų dėl labai rimtų nusikaltimų. O per Seimo rinkimus susidūrėme ir su įžūlia ataka prieš demokratiją. Apie tai ir įspėjau besiformuojančią naują valdančiąją daugumą ir visuomenę.
Beje, jau pirmoji „Jangilos“ byla buvo pražiūrėta – buvo leista penkerius metus bylą vilkinti, kol atėjo senaties terminai. Tai visų teisinių institucijų darbo brokas. Dabar situacijos komentuoti nenoriu, nes byla teisme, ji – paskutinėje stadijoje. Seimas leido teisinėms institucijoms baigti spręsti šią bylą ir, manau, didžiulė rezonansinė byla bus baigta būtent teisinėmis priemonėmis, jos nepolitizuojant. Tačiau lig šiol matėme, kaip politikai nori politizuoti teisėsaugos institucijas: po kiekvienos valdžios pasikeitimo bandoma pakeisti generalinį prokurorą, STT, kitus teisėsaugos institucijų vadovus. Aš pasakiau, kad teisėsaugos institucijas reikia depolitizuoti ir tai iššaukė didelį pasipriešinimą.
PROGNOZĖS: Ir kaltinimus, kad Jūs norite perimti įtaką teisėsaugos institucijoms.
D.G.: Bet aš neturiu jokių nei politinių, nei ekonominių interesų – tai didelis skirtumas tarp manęs ir partijų, kurios bando šių institucijų sprendimams daryti įtaką, jas valdyti, naudoti savo interesams. Depolitizavimas įvyko ir tai sukėlė nepasitenkinimą, nes dabar viena ar kita valdančioji dauguma negali daryti įtakos teisėsaugai, bent jau jos vadovams. Kitas klausimas, ar teisėsauga dirba pakankamai greitai ir efektyviai.

PROGNOZĖS: Sakėte, kad visiems pretendentams į Vyriausybę taikėte vienodus standartus. Ar tikrai tai darėte visiems socialdemokratų ministrams?  Kaip vertinate 16-osios Vyriausybės kompetenciją ir atitikimą pareigoms?
D.G.: Nujaučiu, kuriuos socialdemokratų ministrus turite omeny, bet jie atitiko formalius reikalavimus, kurie visiems buvo vienodi. Tačiau aiškiai ir atvirai pasakiau, kad visa Vyriausybė patvirtinta su tam tikru pasitikėjimo avansu. Bet duokime jai kiek laiko, leiskime pradėti dirbti. Tada visi pamatysime, kas ko vertas.
PROGNOZĖS: Interviu „Prognozėms“ 2009 m. teisingai išprognozavote, kad A.Kubiliaus Vyriausybė „pasmerkta“ dirbti iki kadencijos pabaigos. Kiek, Jūsų nuomone, tvarus naujasis ministrų kabinetas ir apskritai valdančioji dauguma?
D.G.: Labai atsargiai prognozuoju, nes nesu būrėja. Buvusi Vyriausybė atėjo sunkiu krizės laikotarpiu ir buvo aišku, kad opozicija nebuvo linkusi prisiimti atsakomybę. Konkurentų nebuvo, tad prognozuoti buvo lengviau nei dabar, kai ekonomika, nors lėtai, bet auga. Todėl, manau, dabar daugiau rizikos, kad nauja Vyriausybė gali neišlaikyti visos kadencijos.
PROGNOZĖS: Kokius strateginius valstybei darbus, apie kurių tęstinumą kalbėjote savo metiniame pranešime, kategoriškai reikalausite Vyriausybę tęsti?
D.G.: Valstybei būtina nusistatyti įsipareigojimus ir dėl finansinės atsakingos politikos, ir dėl energetinio saugumo, ir dėl skaidrumo, skirstant ir naudojant europinių fondų ir savo valstybės pinigus, ir dėl antikorupcinės politikos. Tai tie strateginiai dalykai, kurie būtini bet kuriai Vyriausybei ir valstybei. Reikalausiu jų laikytis.
Dėl konkrečių projektų – be abejo, kiekviena Vyriausybė turi galimybę juos koreguoti ir keisti. Bet jei kalbame apie strateginius energetinius projektus, tikrai kviečiu Vyriausybę, Seimą priimti visų politinių jėgų sutartą energetinę strategiją, kad būtų aišku kurlink Lietuva suka, kokią energetinę struktūrą norėtų turėti ir kaip užsitikrinti ne tik saugumą, bet ir tam tikrą energetinio savarankiškumo lygį.
PROGNOZĖS: Tai kokią matote išeitį iš situacijos dėl Visagino AE? Dėl jos abejoja valdančioji dauguma, o Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas Baltijos šalių vadovų susitikime tiesiai pasakė, ką galvoja apie Lietuvos blaškymąsi.
D.G.: Tokie stambūs projektai negali būti vienos ar kitos Vyriausybės nuosavybė, tai turi būti visų politinių jėgų priimtas sprendimas, žinoma, tariantis su žmonėmis, jiems prieš tai labai realiai paaiškinus, kodėl vienas ar kitas projektas apsimoka.
Be jokios abejonės Baltijos regionui būtina energetinė integracija su ES, nes energetine prasme esame priklausomi nuo vieno šaltinio ir vieno kaimyno. Visoms trims Baltijos šalims labai svarbu turėti užtikrintą energetinių šaltinių ir ypač elektros, pasiūlą ir dalį jos generuoti savo šalyse. Mes turime didžiausią įdirbį atominės energetikos srityje, turime infrastruktūrą, kurios pagrindu buvo tartasi kartu statyti bendrą AE. Kokią ir kaip, be jokios abejonės, lyderystę turėjo prisiimti Lietuva. Iki galo negebėjome užtikrinti tokio projekto pateikimo ir suderinimo su kitomis Baltijos šalimis, kas, suprantama, klaidino ir erzino mūsų kaimynus, nes jiems taip pat reikia galvoti, kaip dešimtmečiams į priekį užsitikrinti energetinį tiekimą. Atominė energetika viena pigiausių ir nėra nesaugausia, daugelis šalių išlieka mišrios energetikos šalimis, Lietuva savo energetikos strategijoje irgi buvo taip deklaravusi.
Kalbėti vien apie alternatyvius energijos šaltinius nutylint, kiek tai kainuoja, žmonių apgaudinėjimas. Lietuvai, neturtingai šaliai, neturinčiai savo energetinių resursų, svajoti, kad galėsime tik saule, vėju, biomase patenkinti savo besivystančios ekonomikos poreikius, pernelyg optimistiška. Šiandien mes priversti supirkti saulės energiją penkiskart brangiau negu rinkos kaina, vėjas panašiai. Biokuras pigesnis, bet tai reiškia, kad iškirtinėsime savo miškus. Tačiau jam užaugti reikia 50-100 metų, o iškirsti galima per kelerius. Beje, jau šiandien Lietuvoje matome biokuro monopolizaciją. Nesvarbu, kokį kurą turėsime, jei jo kainą diktuos monopolininkai, liksime monopolinių, lobistinių, oligarchinių grupių įkaitai.
Turime apsispręsti, ar norime gyventi šia diena, bet naikindami savo ateitį iškirsdami didelę dalį miškų, naudodami per brangius energetinius resursus. Valstybė, kuri naudos brangius energetinius resursus, neturės jokių galimybių pasivyti ES vidurkį, o tai reiškia, kad ekonomika bus nekonkurencinga, kas savo ruožtu reiškia, kad neturėsime pinigų nei pensijoms, nei algoms, kad būsime Europos ekonominė provincija. Tai visiems politikams reikia suprasti, apsispręsti, atvirai kalbėtis su žmonėmis ir dar kartą su jais tartis.
PROGNOZĖS:  Rengti dar vieną referendumą?
D.G.: Pirmiausia politinėms jėgoms reikia pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl energetinio saugumo ir savarankiškumo strategijos, už kurį  atsakomybę prisiimtų visos politinės jėgos ir tada tartis su žmonėmis. Jei bus sprendimas vystyti atominę energetiką Lietuvoje, vienokia ar kitokia forma tartis su piliečiais reikės.  Visuomenės nuomonė, pareikšta patariamajame referendume, labai svarbi, bet ji buvo suformuota, sakyčiau, labai neatsakingai, nes nebuvo teikiama išsami informacija, o lobistinių interesų propagandinių straipsnių buvo daug. Praktiškai galima sakyti, kad žmonės buvo apgaudinėjami.
PROGNOZĖS: Kaip vertinate VIAP elektros ir dujų sektoriuose (baiminamasi – gal bus ir namų renovacijoje)? Ar tikrai vartotojai privalo mokėti už neefektyvius vietinius generavimo šaltinius užuot elektros energiją pigiau importavus ar už Lietuvos negebėjimą susitarti dėl regioninio dujų terminalo, kurį finansiškai remtų ES?
D.G.: Manau, su VIAP perlenkta: mėginama energetikos sektorių finansuoti ne iš biudžeto, o iš vartotojo. Reikia ieškoti optimalaus varianto – ką gali ant savo pečių atlaikyti valstybės biudžetas, ką visos energetinės grandys, o ką vartotojas. Negalima užkrauti visos energetikos, o kartu ir visos šalies išlaidų ant vartotojų pečių. Tokie perlenkimai negalimi, be to, jie sukelia socialinę įtampą. Kodėl nereagavau į VIAP padidinimą ? Sprendimas dar didinti VIAP man buvo netikėtas, apie tai nebuvau informuota. Bet buvo sutarta, kad jis bus keičiamas, todėl viešai ir nereagavau.
PROGNOZĖS: Ar užsienio reikalų ministro žadamas santykių su kaimynais perkrovimas, Jūsų manymu, užbaigs Jūsų minėtą pauzę santykiuose su Lenkija?
D.G.: Bendradarbiavimas turi būti abipusiai naudingas, orus ir su abipuse pagarba. Jei už draugystę prašoma užsimokėti vienokia ar kitokia forma, tokios draugystės netoleruosiu, ar tai būtų Lenkija, Rusija, ar bet kuri kita valstybė. Savo valstybės orumą galime apsaugoti tik patys.
Kai pirmą kartą susitikau su tuo metu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu už geresnius santykius mums pasiūlė dalyvauti Kaliningrado atominės elektrinės statyboje ir nestatyti savo atominės, kitų energetinių objektų, diktavo ir kitų sąlygų. Kai už draugystę keliamos sąlygos dėl mūsų strateginių projektų, visuomet turime pamatuoti, kiek tai naudinga ne tik ekonomine, bet ir geopolitine, ir politine prasme, nes energetiniai ir kiti strateginiai projektai svarbūs ne tik kaip ekonominiai, bet ir kaip geopolitiniai.
O tarp Lenkijos ir Lietuvos vyksta aktyvus ekonominis ir prekybinis bendradarbiavimas, vykdomas elektros jungčių ir kiti projektai, efektyviai bendradarbiaujame tiek NATO, tiek oro policijos, tiek prekybos srityje.
Atskirų politikų pasisakymų buvo įvairių, bet aš tame nedalyvavau. Bet jei naujoji Vyriausybė bandys politiniame lygmenyje šildyti neva atšalusius santykius, tai tikrai skatinu, jei už tai Lietuvai nereikės papildomai užsimokėti.
PROGNOZĖS: Bet terminas pauzė santykiuose su Lenkija – Jūsų tezė.
D.G.: Turėjau omeny situaciją 2012-ųjų vasarį-balandį, kai kai kurie Lenkijos aukšti pareigūnai už tai, kad neva nevykdome kažkokių jų reikalavimų, mėgino mums grasinti oro policija. Nei grasinimų, nei šantažo netoleruosime nė iš jokių kaimyninių ar kitų šalių.
PROGNOZĖS: ES šalių vadovams nepavyko sutarti dėl 2014-2020 m. finansinio laikotarpio. Kaip prognozuojate – ką Lietuva turi šansų laimėti praktiškai vos ne nuo nulio prasidedančiose derybose?
D.G.: Per visą ES istoriją gal tik porą kartų pavyko dėl biudžeto susitarti iš pirmo karto. Matant, kokios įtampos yra ES šalių ekonomikoje ir šalių viduje, niekas neturėjo iliuzijų, kad susitarimas bus greitas. Bet pozicijos išsakytos,  aiškumo daugiau  ir, tikiuosi, 2013 m. pavasarį pavyks susitarti. Niekas nenori sprendimo užtempti, nes visi žino, kad po to dar reikia maždaug 6-8 mėnesių atskiroms programoms suderinti su Europos parlamentu. Beje, tai vyks Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai. Jei to nespėjama padaryti 2013 m., vadinasi, lėšos naujoms programoms šalis pasieks su metų dvejų vėlavimu.
ES pinigai mums labai svarbūs. Tačiau reikia neužmiršti ir tokių faktų, kad tos ES šalys, kurios gauna mažiau ES paramos, vystosi ne prasčiau, atvirkščiai – efektyviau. Netgi tos ekonomikos sritys, kurios visai negauna ar gauna mažiau tos paramos, yra efektyvesnės ir konkurentiškesnės. Pavyzdžiui, Nyderlandų gėlių rinka iš ES fondų negauna nė cento ir yra konkurentiškiausia pasaulyje. Ir, atvirkščiai, Europos žemės ūkis absoliučiai dotuojamas visose ES šalyse ir yra visiškai nekonkurencingas pasaulyje. Lietuva turi pasirinkti balansą – galima ir 30 metų stovėti ištiesta ranka, kaip kad kai kurios pietinės Europos valstybės, o kokį tai davė efektą – nei konkurencingumo, nei inovacijų.
ES pinigai sudaro labai didelę Lietuvos biudžeto dalį – ketvirtį, o kartais beveik trečdalį. Jei jie neefektyviai ir neprotingai panaudojami, gali virsti girnomis ant kojų, o ne padėti pasivyti ir technologiškai būti progresyvia valstybe. Viskas priklauso tik nuo mūsų, nes dėl tų pinigų panaudojimo mums leidžiama apsispręsti.
PROGNOZĖS: Kokios Jūsų makroekonominės prognozės 2013-iesiems Lietuvai, ES, pasauliui?
D.G.: Prognozės labai greitai keičiasi: prieš kelis mėnesius buvo optimistiškesnės, dabar jas mažina ir EK, ir TVF. Lietuvos ekonomika atvira, labai priklauso nuo kitų Europos šalių situacijos. Kai pradeda lėtėti Vokietijos ekonomika, tai pajuntame po pusmečio. Kaip tik dabar Vokietijos, Prancūzijos ekonomikos pajuto Europos pietų šalių problemų įtaką, Vokietijos augimo prognozės sumažintos iki 0,4 proc. Be jokios abejonės tai daro įtaką ir mūsų vystymosi prognozėms: svajojome augti arti 4 proc., bet dabar optimizmas mažėja iki 2,5-3 proc. ir tai gali dar keistis. Bet geriausia žinia – kad augame ir augimas europiniame kontekste didesnis nei daugelyje kitų šalių. Noriu tuo pasidžiaugti. Ankstesnė A.Kubiliaus Vyriausybė ėmėsi priemonių užtikrinti Lietuvos ekonomikos augimą dar neramiuose Europos vandenyse, nors tai buvusiems valdantiesiems kainavo reitingus ir pralaimėjimą rinkimuose. Dabar svarbiausia nepridaryti per didelių klaidų, nes 2013 m. sprendimai nulems ir vėlesnių metų augimą.
PROGNOZĖS: Jūsų reitingai smarkiai krito po pareiškimo, kad neprileisite Darbo partijos prie vykdomosios valdžios. Visada sakėte, kad remiatės visuomenės palaikymu. Ar visuomenės pasitikėjimo procentų pokyčiai turės įtakos Jūsų sprendimams? Kaip pati sureagavote į nuomonės pokyčius?
D.G. Sureagavau rimtai, nes su žmonėmis reikia kalbėtis, daugiau aiškinti, reikia remtis jų nuomone. To aiškinimo ir kalbėjimo buvo nepakankamai. Bet, pakartosiu, pati pasirinkau strategiją išeiti viena ir įspėti, kad į valdžią ateina žmonės, turintys įtarimų šleifą, o byla, kurioje jie teisiami, yra prie pabaigos ir didelė vertybė tai išspręsti teisinėmis, o ne politinėmis priemonėmis. Tokia pozicija yra pagrindas mano kovoje su oligarchais, ypač su kriminaliniu šešėliu.
O reitingai nukrito didele dalimi todėl, kad žmonių nuomonė buvo formuojama ir būtent per tų kriminalinį šešėlį turinčių oligarchų valdomą žiniasklaidą. Bet puolimas prieš mane tik parodė, kad labai tiksliai ir stipriai pataikiau į taikinį. Aš nesitrauksiu ir kriminalizuotų oligarchinių darinių netoleruosiu, kiek būsiu pajėgi ir kiek man tai bekainuotų. Ne visai švarus verslas susilieja su žiniasklaida ir politikais – tas židinys kaip vėžys visuomenėje, kuris pristabdo šalies vystymąsi, veikia prieš šalį ir jos žmones. Bet šiuos procesus žmonėms sunku atpažinti. Tad su jais kalbėsiu, mėginsiu jiems aiškinti savo poziciją. Žmonės dar kol kas pakankamai manimi pasitiki ir mėginsiu dirbti jiems, kiek leis galimybės.

FB-TL251180

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, principingai pareiškusi, kad palaikys tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti politinę daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos, ir toliau neketina nusileisti. Praėjusį penktadienį neatvykdama pasveikinti naujojo Seimo, nors nė vienas prezidentas iki šiol taip nėra pasielgęs, D.Grybauskaitė dar kartą parodė savo principingą nuostatą, kad koalicija neturi jos paramos. Akivaizdu, kad tokie koalicijos partnerių padaryti kompromisai, kaip neskirti aukščiausių postų sunkiais nusikaltimais kaltinamiems Viktorui Uspaskichui, Vytautui Gapšiui ir Vitalijai Vonžutaitei, prezidentės netenkina. Juolab kad V.Gapšiui buvo pasiūlyta Seimo vicepirmininko kėdė.
Taigi kur veda toks Prezidentūros ir Seimo konfliktas bei nemąžtanti įtampa?

Politinių viršūnių kova gali privesti ir prie valstybės paralyžiaus

Jeigu ne griežta prezidentės nuostata į Vyriausybę neįsileisti susitepusių politikų, šiandien ministro kėdėje jau matytume teisiamąjį V.Uspaskichą, o kaltinamasis V.Gapšys vadovautų Seimui. Demonstruodama tvirtus moralinius principus,  prezidentė apsaugojo Lietuvą ir nuo pajuokos tarptautinėje arenoje, mūsų šaliai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai. Vis dėlto ar šiame kare prieš norma tapusią nemoralią politiką D.Grybauskaitė dar turi ginklų, galinčių padėti, o ne, atvirkščiai, stumiančių į akligatvį ir net gramzdinančių šalį į politinę krizę?
Renkant Seimo pirmininką daryti poveikio parlamentui, kad nebūtų išrinktas Darbo partijos kandidatas Vydas Gedvilas, prezidentė neturėjo jokių galimybių, tačiau, pakėlusi šią jai mestą pirštinę, sviesti atgal gali koalicijos partnerių jau išsidalytus ministrų portfelius.
Europarlamentaras filosofas Leonidas Donskis neabejoja, kad laikantis tokių principų ir nė vienai pusei neieškant racionalių sprendimų, tiksliau, sutarimų, šalis įklimptų į tokią gilią parlamentinę krizę, prieš kurią Rolando Pakso apkalta atrodytų tik vaikų žaidimai. „Galime prieiti iki paralyžiaus, kai prezidentė nepasitikės parlamentu ir prasidės atviras institucijų karas, kuris gali privesti prie Seimo paleidimo. Tačiau tokiame ambicijų kare nugalėtojų nebus, nes abi pusės nukraujuos, neteks jėgų, o darbas nevyks. Prieš ES šalis Lietuva atrodys kaip Ukrainos ar Rumunijos lygio valstybė, nesugebanti išlaikyti demokratijos egzamino ir organizuoti rinkimų“, – mano L.Donskis.
Europarlamentaras pastebi, kad ir dabar vyksta fundamentali dviejų valstybės institucijų – Prezidentūros ir parlamento kova dėl politinės įtakos, ir nuo to, kieno bus viršus ar bent paskutinis žodis, priklausys tolesni šių institucijų santykiai.
L.Donskis mato du galimus šios kovos baigties scenarijus: „Prezidentė priverstiniu būdu sudaro sau patinkančią vaivorykštės koaliciją, tačiau tai niekur neveda. Mat dirbtinė, per prievartą suvesta kartu dirbti Vyriausybė išsilaikys vos mėnesį ar du. Arba D.Grybauskaitės laukia prezidento Algirdo Brazausko likimas, kai jis 1996–1998 m. prieš parlamentinę daugumą buvo bejėgis, tapęs tik politinio gyvenimo stebėtoju ir statistu.“
Politologas Vytautas Dumbliauskas taip pat pabrėžia, kad A.Brazausko prezidentavimo laikotarpis parodė, jog stipri dauguma gali elgtis gana žiauriai – atmesti visus prezidento veto, taip įkalindama jį S.Daukanto aikštėje. „Taigi prezidentei reikia pratintis, kad naujasis Seimas nebus toks paklusnus, kaip buvęs. O jeigu ji užsispirs ir netvirtins Vyriausybės sudėties, kurioje bus Darbo partija, taip atims laimėtą pergalę iš socialdemokratų, už ką jie tikrai nepadėkos“, – dėsto V.Dumbliauskas.
O kovos kirviu mojuoti socialdemokratai, „darbiečiai“ ir „tvarkiečių“ gali. Mat pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio išvakarėse prie koalicijos prisijungus Lietuvos lenkų rinkimų akcijai susiformavo konstitucinė dauguma. V.Dumbliausko vertinimu, dabar jau Seimas gali skelbti net apkaltą prezidentei.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kad ir ką Viktoras Uspaskichas manytų apie Lietuvą ir lietuvius, kad ir kiek iš jų šaipytųsi, šie adekvačiai vertina situaciją: į patį V.Uspaskichą žvelgia skeptiškai,  o jo tempiamą “Darbo partiją” vertina itin kritiškai.

Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų kompanijos “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, net 72,4 proc. apklaustųjų kaip labiausiai korumpuotą ir neskaidrią partiją Lietuvoje išskiria būtent Darbo partiją. Antroje ir trečioje vietoje atsidūrusias Tėvynės sąjungą ir Tvarką bei teisingumą Darbo partija lenkia kelis kartus.
Kartu pasidomėjome, kaip respondentai vertina prezidentės Dalios Grybauskaitės praėjusios savaitės pranešimą, kad ji neleisianti Darbo partijai prisidėti prie Vyriausybės formavimo. Nors viešojoje erdvėje būta nemažai skirtingų apžvalgininkų ir komentatorių vertuinimų, kad prezidentė “susimovė”, vis dėlto apklausiamieji taip nemano: net 77,8 proc. respondentų mano, kad prezidentė pasielgė teisingai, o 20,6 proc. linkę manyti, kad prezidentė galėjo paieškoti kitų išeičių, nes ji atmetė nemažos dalies rinkėjų pasirinkimą.
Žinodama, kad turi tokį palaikymą, prezidentė, tikėtina, nesustos ir neleis suvešėti politinei antikultūrai.

Jūsų vertinimu ar prezidentė Dalia Grybauskaitė pasielgė teisingai neleisdama Darbo partijai prisidėti prie Vyriausybės formavimo? (proc.)

Taip    77,8
Galėjo paieškoti kitų išeičių, nes ji atmetė nemažos dalies rinkėjų pasirinkimą     20,6
Ne    1,2
Nežinau    0,4

Įvertinę ankstesnius metus ir šiuos rinkimus, išskirkite, Jūsų nuomone, labiausiai korumpuotą ir neskaidrią partiją Lietuvoje: (proc.)

Darbo partija    72,4
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai    14,6
Tvarka ir teisingumas    5,6
Visos partijos korumpuotos    5,4
Lietuvos lenkų rinkimų akcija    0,8
Socialdemokratų partija    0,6
Nežinau    0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. spalio 29–31 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.