Daliai Seimo rinkimų kampanijos dalyvių šoką sukėlusio Dalios Grybauskaitės paraginimo gerai pagalvoti prieš atiduodant savo balsą už Artūro Zuoko „taipinus“, Darbo partiją ar socdemus, nes šie viena žada, o veikia prieš rinkėjų interesus, reikėjo laukti.

Žinant prezidentės charakterį bei požiūrį į kai kuriuos politikus, buvo akivaizdu, kad ji anksčiau ar vėliau, viena ar kita forma duos suprasti, kuriuos politikus norėtų matyti Seime ir Vyriausybėje, kurių – ne.
Skausmingą D.Grybauskaitės sukritikuotų rinkimų dalyvių ar jų rėmėjų reakciją veikiausiai sukėlė ne tiek pats prezidentės įsikišimo į Seimo agitacinę kampaniją faktas, kiek tai, kad ji savo pareiškimu faktiškai parėmė dabartinę Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, tegu tiesiogiai jos ir neįvardijo. Užtai pats premjeras nedelsdamas pareiškė visišką paramą prezidentės pozicijai. Būtų keista, jei nebūtų pasinaudojęs proga.
O daugelis, jei ne dauguma, politikos dalyvių buvo įsitikinę, kad po aštraus D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus pozicijų susikirtimo dėl FNTT vadovų ir ministro Raimundo Palaičio atleidimo santykiai tarp Prezidentūros ir Vyriausybės faktiškai yra nutrūkę ir palaikomi tik dėl akių. Pasirodo, taip manyti buvo klaida, ir ne vien todėl, kad D.Grybauskaitės nuotaikos bei simpatijos vieniems ar kitiems asmenims turi ypatybę kisti it orai rudenį. Tiesiog jos nemėgstamų ir Vyriausybėje nenorimų matyti politikų sąraše Viktoras Uspaskichas, A.Zuokas ar socdemų vadas Algirdas Butkevičius užima daug aukštesnes pozicijas nei A.Kubilius.
Prisiminkime, ką vos prieš kelis mėnesius D.Grybauskaitė kalbėjo apie Darbo partijos lyderio V.Uspaskicho svajones apie ministro pirmininko kėdę: „Kol vyksta teismo procesas Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, nenoriu minėti konkrečių asmenų, kad tai nebūtų suprasta kaip kokia nors įtaka bylai. Tačiau jei partija nori aktyviai dalyvauti politikoje formuojant Vyriausybę, tai neturėtų taip atvirai vilkinti bylos. Jei partija yra sąžininga – nėra ko slėpti ir bijoti. O toks demonstratyvus bylos vilkinimas, kokį matėme pastaruoju metu, garbės tokiai partijai nedaro.“ Teismo procesas, žinia, dar nebaigtas, kaip ir V.Uspaskicho pastangos jį vilkinti. Tai ko stebėtis, kad jis kaip buvo, taip ir tebėra „Blogiukas Nr. 1“?
Lygiai ir A.Zuokas neturėtų skųstis, esą D.Grybauskaitė „metė gelbėjimosi ratą konservatoriams“. Surengęs viešųjų ryšių akciją „Suraskime naują kandidatą į prezidentus“ jis pats sau pasirašė nuosprendį D.Grybauskaitės akyse, o artima draugystė su „Rubicon“ ir viena prezidentę nuolat keikiančia žiniasklaidos grupe jos nemeilę A.Zuokui tik sustiprino. Juoba D.Grybauskaitė vargu ar pamiršo, jog prieš 2009-ųjų prezidento rinkimus A.Zuokas viešai pareiškė, kad ji netinkanti į valstybės vadovės vietą.
Pašaipiai atsainus D.Grybauskaitės požiūris į socialdemokratų pirmininko A.Butkevičiaus galimybes kada nors stoti prie Vyriausybės vairo buvo išsakytas dar prieš dvejus metus ir vargu ar nuo to laiko pakito. Neapibrėžta socdemų pozicija dėl energetikos pertvarkos, maivymasis balsuojant dėl suskystintų dujų terminalo ar atominės elektrinės statybos, galiausiai draugystė su A.Zuoku ir „Rubicon“ Vilniaus miesto taryboje taip pat negalėjo praslysti pro D.Grybauskaitės akis, lygiai kaip ir priešrinkiminis flirtas su Darbo partija. Tad stebėtis, kad atsidūrė Prezidentūros blogiukų sąraše, socdemai tikrai neturėtų.
Svarbiausia – o kas čia bloga, kad valstybės vadovė (ar vadovas) išdėsto savo požiūrį į šalyje vykstančius politinius procesus? Ji ką – neturi savo politinių pažiūrų ar neturi teisės jų viešai išsakyti? Šiaip jau tai turėtų būti netgi tiesioginė valstybės vadovo pareiga – patarti rinkėjams, kaip apsispręsti, nes jis vis dėlto žmogus, turintis daug daugiau žinių ir platesnį matymą to, kas vyksta tiek Lietuvos politikoje, tiek aplink ją.
Galime prisiminti, kaip 2000-aisiais prezidentas Valdas Adamkus ir jo patarėjai, išsigandę, kad į Seimą veržiasi populistinės, jokios patirties neturinčios partijos, galinčios sutrikdyti Lietuvos stojimo į NATO ir Europos Sąjungą procesą, ėmėsi formuoti Naujosios politikos koaliciją iš Liberalų, Naujosios sąjungos, Moderniųjų krikščionių demokratų ir Centro partijų. Tai buvo ne šiaip sau pasakymas, už ką verta, o už ką neverta balsuoti, – tai buvo po Prezidentūros egida suformuotas Seimo rinkimų blokas. Ir niekas, būdamas sveiko proto, nesiėmė dėl to V.Adamkui priekaištauti, nes tai – bet kurio politiko, ypač valstybės vadovo, teisė. Tad dabartiniai jo priekaištai D.Grybauskaitei, esą ši „elgiasi nekorektiškai“ ar „daro moralinį spaudimą“, skamba apgailėtinai ir juokingai.
Ypač jei prisiminsime, kad per praėjusius prezidento rinkimus V.Adamkus prieš televizijos kameras demonstravo biuletenį su pažymėta A.Butkevičiaus pavarde, taip iš esmės užsiimdamas įstatymo uždrausta agitacija rinkimų dieną. Na, esi kitokių politinių pažiūrų ir turi kitokių simpatijų nei dabartinė valstybės vadovė, tai ne smerk D.Grybauskaitę už tai, kad ji išsako savo nuomonę, o pagrįsk, kodėl reikėtų balsuoti už paties širdžiai mielus socdemus. Tai būtų normalu ir vakarietiška, o dabar atrodo kaip aikštijimasis ir kaprizai.

Audrius Bačiulis

Įkirta
Patarti rinkėjams, kaip apsispręsti Seimo rinkimuose, yra tiesioginė valstybės vadovo pareiga, nes jis yra žmogus, turintis itin daug žinių apie tai, kas vyksta Lietuvoje.

Visai neseniai Lietuvos žiniasklaidoje gan plačiai nuskambėjo prezidentės veto Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų nustatymo įstatymo pataisoms. Prezidentė rėžė, kaip įprasta, gan smarkiai, jog Lietuva renkasi biurokratinę naštą didinantį savivaldybių smulkinimą, kai Europa eina savivaldybių stambinimo keliu ir tokių klaidų nebekartoja.

Europa, iš tikrųjų, eina savivaldybių stambinimo keliu, tačiau reikia pažvelgti ir į bendrą Europos paveikslą. Savivaldybės Lietuvoje jau yra vienos didžiausių Europoje. Bankas “Dexia” ir Europos savivaldybių ir regionų Taryba (CEMR) periodiškai skelbia statistinius duomenis apie savivaldą Europoje. 2010-2011 m. raporto duomenimis vidutinis savivaldybės gyventojų skaičius Europoje siekė 5630 gyventojų, kai Lietuvoje šis skaičius buvo beveik 10 kartų didesnis (54 780 gyventojų). Didesnės savivaldybės yra tik Danijoje bei Jungtinėje Karalystėje, atitinkamai 56 590 ir 152 680 gyventojų.

Stambinant savivaldybes, vykdant vadinamąją amalgamaciją, valstybės, kurios turėjo ar tebeturi nedideles ir rinkėjams itin politiškai atskaitingas savivaldybes susiduria su gyventojų pasipriešinimo problema. Natūralu, jog gyventojai gan pagrįstai bijo, jog didesnės savivaldybės nutolins sprendimų priėmimą nuo piliečių.

Pats Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų nustatymo įstatymo pataisų priėmimas automatiškai nesąlygotų savivaldybių smulkėjimo Lietuvoje. Palaipsniui, galbūt, atsirastų viena ar kita savivaldybė. Tad, bendras savivaldybių skaičius Lietuvoje tikrai neišsipūstų, jis nei padvigubėtų, nei patrigubėtų. Juolab, kad savivaldybės kūrimui reikia atitikti ir kitas sąlygas, pavyzdžiui, savivaldybės centras turi turėti bent 3000 gyventojų. Šią sąlygą atitinkančių miestų Lietuvoje yra viso labo apie dešimtį (Žiežmariai, Šeduva, Venta, Kuršėnai, Ariogala ir .t.).

Prezidentūros spaudos tarnyba pareiškė, jog veiksmingiausiai dirba 40 000 gyventojų dydžio savivaldybės. Kokiais šaltiniais buvo remtasi taip ir nepaaiškinta. Dėl optimalaus savivaldybių vieningo sutarimo nėra. Šiuo klausimu yra atlikta nemaža įvairių studijų bei tyrimų. Iš tiesų, yra tokių tyrimų, kurie ekonomiškai efektyviausią savivaldybės dydį brėžia ties 40 000 gyventojų riba. Tačiau prezidentūra, jei rėmėsi šiais tyrimais, tai nutylėjo, jog kalbama apie ekonominį efektyvumą. Esant tokio dydžio (40 000 gyventojų) savivaldybei- sumažėja administraciniai, savivaldybės teikiamų paslaugų kaštai, kitaip tariant pradeda veikti masto ekonomija. Politinis efektyvumas šiuo atveju lieka nuošalyje. Mažesnėse savivaldybėse ryšys su vietos valdžia paprastai yra glaudesnis, piliečių dalyvavimas ir pasitenkinimas savivalda taip pat yra aukštesnis.

Viską vertindami tik ekonominio efektyvumo kriterijais galime prieiti iki to, jog pati demokratija yra brangi ir ne itin efektyvi, o administracinės išlaidos galėtų būti sumažintos panaikinant savivaldybes ar paleidžiant parlamentą. Manau, jog Lietuvoje atsirastų nemažai palaikančiųjų šią idėją. Tačiau, ar mes koncentruodamiesi tik į ekonominį efektyvumą pasieksime, jog žmonės taptų pilietiškesni, labiau įsitrauktų į vietos valdymo reikalus, jog vietos valdžios institucijos įgytų daugiau pasitikėjimo. Be to, tvarus visuomenės ir valstybės vystimasis yra neįmanomas.

Tyrimų nagrinėjančių, ieškančių optimalaus savivaldybių dydžio netrūksta. Dauguma jų ieško to taško, kur masto ekonomija iš tiesų pradeda veikti, koncentruojamasi daugiausia į ekonominius rodiklius. Kai kurie tyrinėtojai diskutuodami dėl optimalaus savivaldybės dydžio įtraukia ir politinio efektyvumo kriterijus. Tuomet, jų nuomone, optimalus savivaldybės dydis svyruoja ties 20 000 gyventojų riba. Kiti teigia, jog ir mažos savivaldybės (5000-10 000 gyventojų) gali puikiai ir efektyviai tvarkytis (Bodkin and Conklin). Taigi, tyrimų yra įvairių ir negalima pagriebus vieną bandyti pritaikyti savo kurpaliui. Rutgers Viešųjų reikalų bei administravimo mokyklos tyrėjai 2009 m. apžvelgė tyrimus vykdytus optimalaus savivaldybių dydžio ir efektyvumo srityje. Išvadose pabrėžiama, jog daugelyje tyrimų teigiama: mažos savivaldybės paprastai nėra mažiau efektyvios už dideles, išskyrus specializuotas paslaugas. Didesnės savivaldybės paprastai efektyviau tvarkosi su daug kapitalo reikalaujančiomis paslaugomis (capital- intensive services), tokiomis kaip komunalinės paslaugos, vandens tiekimas ir nuotėkų sistemos. Lietuvos atveju tai į tą įeitų ir ES projektų įgyvendinimas. Mažesnės savivaldybės paprastai yra efektyvesnės teikiant, vadinamąsias darbui imlias paslaugas (labour intensive services), tokias kaip teisėtvarkos institucijų, ugniagesių darbas. Mažesni struktūriniai vienetai šiuo atveju leidžia geriau tvarkytis.

Toje pačioje Danijoje, kurioje savivaldybės neseniai buvo sustambintos, reikalaujama, jog savivaldybė turėtų bent 20 000 gyventojų, tačiau išimtys taikomos atokesnėms, mažiau išsivysčiusioms teritorijoms. Reikia pažymėti, jog Danijos regionai ir sustambintos savivaldybės yra atsakingos ir už didesniąją dalį visos valstybės išlaidų. 2009 m. regionai bei savivaldybės Danijoje išleido net 64 proc. visų valstybės viešųjų išlaidų. Lietuvoje tais pat metais savivaldybių išlaidos buvo 26 proc. visų viešųjų išlaidų tenkančių valstybei. Tiek Danijoje, tiek Suomijoje, tiek Švedijoje savivaldybės nustato ir vietos mokesčių dydį. Šios valstybės turi labiausiai finansiškai nepriklausomą savivaldą Europoje. Verta pažymėti, jog pasitikėjimas savivalda šiose šalyse taip pat yra vienas aukščiausių Europoje.

Tiesa, patys Danijos tarybų nariai post-reforminėje apklausoje pripažino jų galimybės daryti įtaką sprendimų priėmimui sumažėjo, sustiprėjo valstybės kontrolė, didelę įtaką įgijo vietos biurokratijos darbuotojai.

Tiesioginiai merų rinkimai

Sutinku, jog vietos gyventojų aktyvumą ir glaudesnį ryšį su vietos valdžia galima paskatinti ir kitais būdais, tačiau ta linkme judama lėtokai. Ar tiesioginiai merų rinkimai tam padėtų? Galbūt… Tačiau pažvelgus į Europos praktiką kyla abejonių

Anot prezidentūros, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių kur tiesiogiai renkamos tik savivaldybių Tarybos. Jeigu omenyje turėti tiesioginiai mero rinkimai, tai iš 27 ES valstybių tiesiogiai merai yra renkami tik 8- iose valstybėse, netiesiogiai merus renka (juos skiria arba Taryba arba valstybė)- 17 ES valstybių, 2-oje šalyse sistema yra mišri (Federacinėse Vokietijoje ar Austrijoje tai priklauso nuo regiono). Tiesiogiai merus renka daugiausia rytų ir vidurio Europos valstybės (Bulgarija, Slovakija, Slovėnija, Lenkija, Rumunija, Vengrija, taip pat Kipras ir Italija). Tiesioginių mero rinkimų sistema yra populiari ir Vokietijoje, tačiau visos kitos senosios Europos valstybės merus renka netiesiogiai (Prancūzija, Ispanija, Suomija, Belgija, Liuksemburgas, Danija, Švedija ir t.t.). Dalis valstybių eksperimentuoja su tiesioginių mero rinkimų sistema, kaip, pavyzdžiui, Jungtinė karalystė ar Norvegija, tačiau jos nesiryžta plačiai įgyvendinti tokių reformų.

Argumentai už tiesioginius merų rinkimus visur yra panašūs- didesnė politikų atskaitomybė, didesnis gyventojų susidomėjimas ir įsitraukimas į vietos politiką. Teigiama, jog tuo pačiu savivalda turės savo lyderį su aiškiu gyventojų mandatu, kuris galės jai atstovauti ir santykiuose su centrine valdžia, ir diskusijoje su galimais investuotojais. Kita vertus, bijoma, jog pernelyg stipri mero pozicija gali atgrasinti naujų žmonių įsiliejimą į Tarybą, kadangi buvimas opozicijoje reikš ne ką daugiau nei šauksmą tyruose. Tai gali sumažinti susidomėjimą ir Taryba ir demokratinės kontrolės galimybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog stiprus meras ir vieno asmens kontrolė gali padidinti ir korupcijos tikimybę. Skandalų savivaldybėse Lietuvoje tikrai netrūksta.

Mūsų kaimynai lenkai gan teigiamai vertina tiesioginius merų rinkimus, tačiau pastebėtina, jog didesnių pokyčių jie neatnešė.

Seniūnijų galių stiprinimas

Idėja stiprinti seniūnijas yra tikrai verta dėmesio, tačiau ta linkme praktiškai nejudama. Netgi atvirkščiai- Vilniuje užsimota seniūnijas naikinti. Vien tik, tiesioginiai seniūno ar seniūnijos sueigos rinkimai problemos neišspręstų. Reikia stiprinti pačias seniūnijų galias, mat jos ir yra arčiausiai žmogaus esanti institucija. Tai ypatingai aktualu kaimiškosiose seniūnijoje kur rajono centras dažnai yra tolokai nuo seniūnijos centro ir seniūnijos gyventojų interesai dažnai yra užgožiami rajono centro problemų. Seniūnijos sueigai suteikus daugiau teisių spręsti vietos bendruomenės reikalus- tiek dėl infrastruktūros projektų įgyvendinimo, dėl socialinės paramos skyrimo, seniūnijos teritorijos tvarkymo, viešojo transporto, kultūrinės veiklos- vietos gyventojai turėtų realią galimybę įtakoti jiems svarbių sprendimų priėmimą.

Galima bent jau įpareigoti savivaldybės Tarybą konsultuotis su Seniūnijos sueiga tam tikrais seniūnijai svarbiais klausimais. Žinoma, visuomet atsiras to priešininkų teigiančių, jog sprendimų priėmimas bus dar labiau apsunkintas ir užtruks ilgiau. Visgi, reikia pažvelgti kaip realiai galima priartinti savivaldą prie žmogaus. Lietuvoje yra netgi pakankamai kurioziškų situacijų. Štai, pavyzdžiui, Kuršėnai teturi seniūnijos statusą, kuri realiai nėra niekas daugiau kaip struktūrinis savivaldybės padalinys. Taigi, nors pats miestas gyventojų skaičiumi (13 000) gali lygintis su nemaža dalimi Lietuvos savivaldybių, jo gyventojų galimybės spręsti miesto problemas yra pakankamai ribotos.

Reikia pripažinti, jog stebuklingos burtų lazdelės nėra ir išspręsti problemą vienu mostelėjimu nepavyks, tačiau svarbu ieškoti problemų sprendimo kuriant realią savivaldą, aktyviau įtraukiant gyventojus spręsti savo bendruomenės reikalus. Visa tai reikšmingai prisidėtų prie stiprios ir gyvybingos pilietinės visuomenės kūrimo.

Darius Šavolskis

Žvilgsnis į trejus prabėgusius metus Prezidento poste ir į dvejus ateinančius, į  kadenciją baigiančią Vyriausybę ir į būsimą valdančiąją daugumą, į Visagino atominę ir prievartinę daugiabučių renovaciją, į sunkią kaimynystę su Lenkija ir vadinamąjį pedofilijos skandalą – toks „Veido“ interviu su Prezidente Dalia Grybauskaite spektras, pradedant nuo to, kokias pagrindines problemas ji akcentuosianti šią savaitę skaitysimame savo trečiame metiniame pranešime.
D.G.: Šis metinis pranešimas bus specifinis: dabar – priešrinkiminis laikotarpis, todėl mėginsiu įvertinti, kas buvo sėkminga šios Vyriausybės darbuose, o kokios problemos lieka būsimai ir ko iš jos tikėčiausi.
VEIDAS: Tai kaip vertinate bebaigiančią kadenciją Andriaus Kubiliaus Vyriausybę?
D.G.: Nevienareikšmiai. Ji pradėjo darbą labai sunkiu krizės laikotarpiu, kurį sugebėjome išgyventi, nors iš jo vis dar neišlipo dalis Europos valstybių, iki šiol esančių kaip girnos visai Europos ekonomikai. Tačiau nors krizės iššūkiams Vyriausybė atsispyrė sėkmingai, bet nepasinaudojo šansu, kurį davė pats sunkmetis – imtis rimtų struktūrinių svarbiausių sveikatos, socialinės rūpybos sektorių reformų, dar labiau efektyvinti valstybės įmonių darbą. Mano vertinimu, dabartinė Vyriausybė – idėjų generatorė, konceptualių sprendimų siūlytoja, bet administraciškai negebanti jų realizuoti.
VEIDAS: Pagal sociologines apklausas rinkimuose pergalė prognozuojama darbiečių, socialdemokratų ir tvarkiečių iš anksto sutartai koalicijai, vadinasi, Seimas bus kairesnis. O gal prognozuojate, kad dabartinė valdančioji dauguma daugmaž išsaugos savo pozicijas?
D.G.: Po rinkimų Seime turbūt matysime gana didelius pokyčius, bet leiskime apsispręsti rinkėjams. Noriu priminti, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog visų pirma reikia ateiti balsuoti ir pasistengti atrasti vertus jūsų balso žmones, kuriais galima bent kiek pasitikėti. Būtina parodyti pilietiškumą balsuojant, ne tik kitomis formomis.
O trijų partijų, manau, būsimai valdančiajai koalicijai tikrai neužteks, ji gali būti daug sudėtingesnė ir spalvotesnė – gali prireikti ir keturių ar penkių partnerių. Dėl kairumo galėčiau pajuokauti, kad kai kada neva kairieji vykdė labai dešinę politiką, o vadinamieji dešinieji, pavyzdžiui, socialinėje politikoje buvo daugiau kairuoliški.
VEIDAS: Ankstesniuose dviejuose metiniuose pranešimuose akcentavote kovą su korupcija, oligarchizacija, biurokratizmu. Ar už tai atsakingos institucijos išgirdo Jūsų priesakus?
D.G.: Tie priesakai visų pirma buvo man pačiai – ko sieksiu, be abejo, ne viena, o bendradarbiaudama su Seimu ir Vyriausybe. Esu labai griežtai prieš bet kokią – politinę, ekonominę ar buitinę korupciją, prieš oligarchizaciją, piktnaudžiavimą monopoline padėtimi. Kova su šiomis blogybėmis man buvo kaip raudona gija ir ji išliks iki kadencijos pabaigos, žinoma, kartu su kitais klausimais, kuriuos diktuoja aktualijos.
Antra, į ką dabartinė Vyriausybė daug investavo ir aš tai palaikiau – energetinės priklausomybės nuo vieno tiekėjo mažinimas. Padaryta nepakankamai daug, ilgai trypčiota vietoje, bet bent jau pradėta judėti: sukurta elektros birža, juda suskystintų dujų terminalo statybos procesas. Palaikau postūmius alternatyvių energijos šaltinių – saulės, vėjo, biokuro – plėtroje. Tačiau dar ilgai matau Lietuvą mišrios energetikos šaltinių šalimi, nes naudotis tik atsinaujinančiais šaltiniais sau leidžia tik labai nedaug turtingų pasaulio valstybių.
Trečia, teismų ir teisėsaugos institucijų pertvarka. Dedu daug pastangų depolitizuojant šias institucijas, įvedant vadovaujančių darbuotojų rotaciją. Artimiausiu laikotarpiu rengiamės keisti 30 įvairaus lygmens teismų vadovų, o per trejus metus į teismus atėjo per 70 naujų teisėjų.
Ketvirta, užsienio politika: kaip sakiau dar prieš Prezidento rinkimus, užsienio politika turi būti įrankis realizuojant Lietuvos žmonių ir valstybės interesus. Siekiu rezultatyvios, o ne tik progiškai reprezentatyvios diplomatijos.
VEIDAS: Čikagos NATO viršūnių susitikimą įvertinote kaip patį naudingiausią Baltijos šalims karinio saugumo prasme. Kurie jo sprendimai išskirtiniai Lietuvai?
D.G.: Kai atėjau į šias pareigybes, nustebau, kad 2004 m., kai buvome priimti į NATO, iš tiesų buvome gana formalūs Aljanso nariai: nebuvo ne tik realių gynybos planų, bet net nebuvo keliamas tikslas juos turėti. Matėme polinkį į susitarimus dalyti NATO teritoriją į tam tikrus sektorius, net mėginimą tartis su mūsų rytiniais kaimynais, kad jie saugotų mus iš oro. NATO sutarties 5-as straipsnis, kad Aljanso valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą, nebuvo taikomas visoms joms vienodai garantuotai. Dėl to teko pareikšti ir griežtesnę nuomonę, buvo ir tam tikrų įtampų, įvairių vertinimų dėl mano pozicijos kai kurių valstybių vadovų atžvilgiu. Bet vėliau, manau, buvome suprasti, ir štai po trejų metų Čikagoje pasiekėme labai konkrečių rezultatų: turime ne tik gynybos deklaraciją, bet ir jos turinį – gynybos planus su konkrečiomis priemonėmis, neribotam laikui pratęstą oro policijos misiją, o mūsų Energetikos saugumo centras kelis kartus paminėtas dokumentuose kaip išmaniosios gynybos pavyzdys ir gavome preliminarius pažadus, kad jau rudenį jis bus akredituotas kaip NATO kompetencijos centras.
VEIDAS: Kokius dar konkrečius tikslus formuluojate užsienio politikos srityje šiems ir kitiems metams?
D.G.: Užsienio politika labai priklauso tiek nuo vidinių poreikių, tiek nuo objektyvių išorinių geopolitinių pokyčių. Per pastaruosius trejus metus matėme ir tebematome tiek daugelio kaimyninių valstybių vadovų, tiek ir geopolitinių požiūrių kaitą. Tikėtis, kad artimiausiu metu turėsime lengvą kaimynystę, manau, nerealu. Mano tikslas visada buvo turėti konstruktyvų dialogą su kaimynais, bet abipusiai konstruktyvų ir abipusiai naudingą, išlaikant valstybių vertybes, orumą ir savigarbą. Jei sąlygos sudėtingos ir to padaryti neįmanoma, gal geriau turėti tam tikrą pauzę. Pabrėžiu: ne konfliktą, o pauzę.
Lietuva, nors ir nedidukė, bet turi savigarbą, žino savo interesus ir jų siekia. Gynybos srityje to pasiekėme. Kiti mūsų prioritetai artimiausius porą metų bus derybos dėl ES naujos finansinės perspektyvos 2014-2020 m. ir pirmininkavimas ES 2013 m., kas yra tiek finansinis, tiek administracinių gebėjimų, žmogiškųjų resursų, tiek savo vietos Europoje įtvirtinimo iššūkis ir didžiulis šansas valstybei parodyti, ką sugebame.
VEIDAS: Po Čikagos susitikimo padarėte ir du kontroversiškai vertinamus pareiškimus – sukritikavote Lenkiją dėl jos santykių su Rusija Lietuvos sąskaita, nors ši saugo mūsų oro erdvę ir pabaksnojote Barackui Obamai, kad tai Lietuvos ir Jūsų asmeniškai dėka jis pakeitęs požiūrį į priešraketinę gynybą ir bendradarbiavimą su Rusija. Ar tokia bendravimo su kaimynais ir pasaulio politiką lemiančiomis valstybėmis forma Lietuvai naudingiausia?
D.G.: Buvau susitikusi su kokiu pusšimčiu JAV lietuvių bendruomenės pagrindinių organizacijų atstovų. Sutarėme kalbėti atvirai, nuoširdžiai, paprastai. Tai buvo neformali diskusija, pasikeitimas nuomonėmis, o ne oficialios pozicijos išsakymas ar interviu.
VEIDAS: Bet Lietuvos santykiai su lenkais, kai kuriais kitais kaimynais pastaruosius kelerius metus tikrai blogėja, politologai, istorikai kritikuoja, kad Jūsų užsienio politika – neaiškios krypties.
D.G.: Kryptis aiški ir viena – Lietuvos žmonių ir valstybės interesai. Lietuva privalo gebėti būti išmintinga, prisitaikyti prie tos objektyvios geopolitinės aplinkos, kuri yra aplink ją ir visame pasaulyje, mėginti joje apginti savo interesus. Per šiuos trejus metus geopolitinė situacija aplink Lietuvą keitėsi, todėl kito ir užsienio politika, stengdamasi prie jos prisitaikyti. Todėl ir sakau, kad geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma.
VEIDAS: Geopolitika daro įtaką ir didžiausiam planuojamam Lietuvos projektui – Visagino atominei elektrinei. Tam ne tik priešinasi rytinės kaimynės, bet ir siūlomi referendumai, projektą kritikuoja dalis specialistų ir politikų, o dabartinė Vyriausybė abejonių neišsklaido, nes apie projektą pateikia labai mažai informacijos. Kokia jūsų pozicija dėl Visagino AE? Kaip elgsitės, jei referendumai ar rudenį atėjusi nauja valdančioji dauguma bandys stabdyti projektą?
D.G.: Energetika iš principo yra geopolitinė kategorija. Juk kalbame ne apie vieną objektą, o apie savarankiškumo – ir ekonominio, ir politinio – užtikrinimą. Per energetiką ligi šiol daroma įtaka Lietuvos politikai, politiniam gyvenimui, iki šiol dalis energetikos verslo pinigų naudojami politinei korupcijai. Todėl į stambius energetinius projektus turėtume žiūrėti ne vien kaip į komercinius. Manau, Lietuva galėtų išlikti atominės energetikos šalimi, ypač matydama, kaip kai kurios kaimyninės šalys viską daro, kad atominė Lietuvoje neatsirastų, kaip labai skubiai pradėtos statyti netoli Lietuvos sienos net dvi kitos. Dedama daug pastangų, kad Lietuva išliktų priklausoma nuo vieno energijos tiekėjo. Energetinei nepriklausomybei užtikrinti būtina energetinių šaltinių įvairovė, tad mūsų patyrimas atominėje energetikoje ir galimybės išlikti atominės energetikos šalimi – vienas iš variantų, juolab saugiai eksploatuojant ir kokybiškai prižiūrint, tai pigesnis ir švaresnis energijos gavimo būdas, turint galvoje dėl CO2 išmetimą, dėl kurio dabar ES keliami griežti reikalavimai. Mano tikslas – kad turėtume galimybę pasirinkti, kad energetinius produktus pirktume pasaulinėmis konkurencinėmis kainomis, o ne diktatu, monopolija ar politinėmis kainomis, kaip kad dabar Lietuva moka. Todėl į Visagino projektą žiūriu pozityviai.
Tačiau yra ir nemažai „bet“. Jei visuomenei kyla tiek klausimų ir diskusijų, vadinasi, informacijos buvo nepakankamai. Tenka pridurti – kaip visada, nes šios Vyriausybės dialogo su visuomene nėra ir nebuvo. Komunikacija – šios Vyriausybės silpnoji grandis.
Žmonių nuomonė, net nesvarbu, bus referendumas ar ne, labai svarbi. Tačiau ji formuojasi tam tikrų žinių pagrindu, o žmonių apsisprendimas bus nelabai objektyvus, jei stinga informacijos. Konstitucija numato žmonėms teisę svarbiais klausimais reikšti nuomonę referendume, ir į ją bus atsižvelgiama.
Aš – už kuo didesnį Lietuvos energetinį savarankiškumą, vadinasi, iš principo – už atominę elektrinę, bet su sąlyga, kad tai bus kokybiškas, pagrįstas ekonomiškai ir geopolitiškai, nekorumpuotas ir skaidrus projektas. Ar jis toks, šiandien negaliu atsakyti – projektus dar studijuoju, nes juos gavau tik dabar, kai juos patvirtino Vyriausybė. Labai svarbu, kad Lietuva nepakartotų „Williams“ istorijos klaidų, kad nebūtų kaip su „Leo LT“, kuris taip pat buvo gražus projektas pagal sumanymą, bet paskui pamatėme jo tikruosius tikslus. Nenorėčiau, kad ir šis projektas taptų avantiūra.
VEIDAS: Kartojama, kad tai komercinis projektas. Tačiau jį vykdanti įmonė – Visagino AE yra valdoma valstybės, o skolinantis reikės valstybės garantijos. Ar tai nepadidins ir taip didžiulės valstybės skolos?
D.G.: Skolinimasis su valstybės garantija automatiškai nereiškia valstybės skolos. Be to, toks rimtas projektas skatintų ekonomikos vystymąsi visame regione mažiausiai pusšimtį metų į priekį – išjudintų ir statybų, ir kitus sektorius. Ką Lietuva šiandien gali pasiūlyti kaip ekonomikos stimulą? Vystome aukštąsias technologijas, bet turime segmentiškas ir nedideles jų įmones. Kažko, kas duotų postūmį visam regionui, neturime nei mes, nei latviai ar estai. Visagino AE galėtų tapti tokiu projektu.
VEIDAS: Be atominės gal ir galėtume apsieiti, bet ne be namų renovavimo. Kol kas šis Vyriausybės uždavinys patiria fiasko. Ar nesijaučiate prie to prisidėjusi, nepritardama vadinamajai „prievartinei” renovacijai – prievolei gyventojams kaupti lėšas savo namų renovacijai?
D.G.: Apie prievartinę renovaciją kabutėse ar be jų nesu girdėjusi niekur pasaulyje. Siūlytas projektas buvo parengtas labai nekokybiškai, nes namų renovavimas atskirtas nuo paties tikslo – sumažinti šildymo kainas, tesirūpinta namų sienomis, langais ir stogu, bet ne šilumos mazgais. Toks projektas skirtas tik statybų bendrovėms ir dar įveliant žmones į dideles skolas. Lietuvoje tik 10 proc. daugiabučių susijungę į bendrijas, tad kas priimtų sprendimus, valdytų projektus? Kai administratoriai skiriami pačių statybos bendrovių ar šilumininkų, šis projektas būtų buvęs ne tik prievartinis, bet nei socialiai, nei ekonomiškai nepateisinamas.
Pasaulyje yra daug gerų pavyzdžių, kaip tai padaryti, pavyzdžiui, skandinaviškas, kur kompanijos pačios imasi renovavimo, susitaria su gyventojais, paima savo vardu paskolas. Valstybė į tai net nesikiša, tik suteikia šiek tiek paramos, o piliečiai negramzdinami į skolų liūną. Beje, yra gerų pavyzdžių ir Lietuvoje: Panevėžio, Tauragės, Alytaus savivaldybės žmonėms aiškino renovacijos naudą, ragino steigti bendrijas, tad čia daugiausia namų ir renovuota.
VEIDAS: Didžiulio rezonanso sulaukia dar viena Jūsų kompetencijai priskiriama sritis – teisėsauga, o ypač vadinamasis pedofilijos skandalas. Kaip vertinate prokurorus, kurie nesikreipė į Seimą dėl teismo sprendimo nevykdžiusios ir kitus raginusios taip elgtis teisėjos Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo tol, kol Čikagoje nepasakėte, kad teismų sprendimus vis dėlto reikia vykdyti?
D.G.: To nereikia sieti. Ši istorija ilga ir sudėtinga – bylos dėl jos prasidėjo dar 2008 m., o šeimos konfliktas dėl mergaitės tęsiasi nuo 2006 m. Daugelis teisėsaugos grandžių – ir tyrėjai, ir prokurorai, ir teismai – savo darbo neatliko tinkamai. Be to, istorija labai politizavosi, o kai teisėsauga patiria didžiulį politikų ir žiniasklaidos spaudimą, jos darbo kokybė dar mąžta, darbas lėtėja.
Stengiausi kiek įmanoma išlaikyti objektyvią poziciją, nes esu Konstitucijos garantas. Matau įvairius teisėjus ir kai kurių sprendimų kokybę, bet teismo sprendimai privalo būti vykdomi.
Stengiuosi šios istorijos nekomentuoti, kad nedaryčiau įtakos teisėsaugos institucijų darbui. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva eina teisėsaugos nepriklausomumo link, ir ne tie laikai, kad aš ar koks kitas politikas galėtų nurodinėti prokurorui ar teisėjui. Kai atėjau į iš postą, pasakiau visoms teisėsaugos institucijoms, kad jokių nurodymų nebus – jie turi dirbti savo darbą, o kovojančios su  korupcija institucijos turi visus matyti vienodai ir niekam nedaryti išimčių. Vertinti teisėjos N.Venckienės situacijos dabar nenorėčiau, nes vyksta procesas Seime, jos likimą sprendžia kolektyvinė išmintis ir nenoriu šiam sprendimui daryti įtakos.
VEIDAS: Vis dėlto kai po Teisėjų garbės teismo kreipimosi sprendimas buvo Jūsų rankose jis buvo palankus N.Venckienei. Kokiais argumentais buvo paremta Jūsų pozicija? Ar tebemanote, kad ši teisėja gali tęsti darbą?
D.G.: Anuomet buvo kita situacija – dėl drausminės, ne dėl baudžiamosios atsakomybės, kitos buvo ir aplinkybės. Labai griežtai vertinu teisėjų korupciją, girtavimą. Bet dėl šių priežasčių Teisėjų garbės teismas per trejus mano kadencijos metus nėra pasiūlęs atleisti nė vieno teisėjo, nors dėl teisėjo vardo pažeminimo man teko atleisti net dvylika. Vienintelis siūlymas per trejus metus buvo atleisti N.Venckienę ir vien todėl, kad ji aštriau pasisakė prieš teismą ir teisėjus. Man didesni nusikaltimai yra ne piktžodžiavimas, bet korupcija ir blogai atliktas teisėjo darbas. Be to, tuo metu situacija buvo ne tokios stadijos, kaip kad dabar. Pagal Konstituciją, jei Seimas leis panaikinti teisinę neliečiamybę, bus įrodyta, kad teisėja padarė nusikalstamą veiką ir apkaltinamasis nuosprendis įsiteisės,  ji bus atleista.
VEIDAS: Baigiasi Jūsų treji metai Prezidento poste. Ką šiandien laikytumėte didžiausiomis savo klaidomis?
D.G.: Neįvertinau, kad pasipriešinimas reformoms, pokyčiams bus toks didžiulis, todėl tai, ko siekiu, vyksta nepakankamai greitai ir nepakankamai kokybiškai. Per dvejus trejus metus daug pakeisti vienam žmogui sudėtinga, ypač tuomet, kai kiti stebi, o ne mėgina padėti. Reikia didesnio žmonių supratimo ir susitarimo, kad pokyčiai būtini ir kad juos turime daryti visi.

BFL

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsistatydina ne dėl to, kad suklydo atleisdamas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovus – tokį sprendimą jis priėmė, suvokęs įtampą koalicijoje. Svarbiausia žinia, kad ji išliko ir galės dirbti toliau.

“Prezidentė iki pat šios savaitės tikrai tikėjo, kad koalicijos partneriai savo vidaus problemas gali išsispręsti savarankiškai, nepaverčiant to Vyriausybės ir valstybinio masto problemomis (…). Tik įsitikinus, kad konstruktyvus dialogas darosi nelabai įmanomas tarp koalicijos partnerių, ir iškilo grėsmė, kad gali žlugti Vyriausybė, prezidentė ėmėsi iniciatyvos, kaip su mažiausiais nuostoliais išspręsti susidariusią situaciją”, – interviu “Žinių radijui” sakė Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė.

“Vakar, pirmadienį prieitas kompromisinis sutarimas, kada ministras, įvertinęs situaciją, jis jau pats sutiko kompromiso vardan atsistatydinti – parašyti pareiškimą, kurį premjeras turėtų teikti prezidentei. Noriu atkreipti dėmesį, kad ministro pasitraukimas įvyko ne dėl to, jog būtų pripažintos padarytos klaidos, bet dėl suvoktos situacijos ir įtampos koalicijoje”, – pabrėžė M. Lingė.

Jo teigimu, jau mėnesį Lietuva gyvena nestabiliomis sąlygomis, kuomet trukdoma užtikrinti būtinų valstybei darbų tęstinumą, todėl šis žingsnis svarbus tuo, kad valdančioji koalicija galės dirbti ir toliau.

“Svarbiausia žinia, kad valdančioji koalicija išliko ir gali dirbti toliau”, – pabrėžė jis.

M. Lingė taip pat pažymėjo, jog vakarykščio susitikimo metu nebuvo kalbėta apie vidaus reikalų ministro postą galintį užimti asmenį.

ELTA primena, kad R. Palaitis pranešė atsistatydinsiąs po pirmadienį Prezidentūroje įvykusio Premjero Andriaus Kubiliaus, Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderio Algio Čapliko ir R. Palaičio susitikimo su Prezidente Dalia Grybauskaite.

Kalbėdama apie ministro R. Palaičio veiksmus, D. Grybauskaitė sakė, jog ministro neatleido todėl, kad, atleisdamas FNTT vadovus, jis laikėsi visų būtinų įstatymų.

“Todėl bet koks kompromisas galėjo būti padarytas tik tuo atveju, jeigu pats ministras, matydamas įtampas koalicijoje, apsispręstų pasitraukti iš koalicijos. Dėl tokio apsisprendimo šiandien (pirmadienį – ELTA) ministras mums patvirtins pats”, – kalbėjo šalies vadovė, prieš R. Palaičiui pranešant apie pasitraukimą.

Premjeras A. Kubilius teigiamai atsiliepė apie ministro žingsnį trauktis savo noru.

LiCS lyderis A. Čaplikas pakartojo, kad partija palaikė ir toliau palaiko jų deleguotą ministrą R. Palaitį.

Prezidentė paskelbė nusišalinanti nuo pareigų vykdymo. Ką dabar darysim? Kausimas rimtas, nes per du dešimtmečius nuo prezidento institucijos atkūrimo Lietuvoje dar taip nebuvo, kad valstybės vadovas nusišalintų nuo esminės pareigos – „užtikrinti, kad jo turimi įgaliojimai būtų panaudojami kuriant veiksmingą Vyriausybę“, kaip šitai formuluojama 1998-ųjų Konstitucinio Teismo nutarime.

Bet ir be šito išaiškinimo 1996-ųjų pavasarį prezidentui Algirdui Brazauskui net minties nekilo nusišalinti nuo per bankų krizę susimovusio premjero Adolfo Šleževičiaus atstatydinimo. Lygiai prezidentas Valdas Adamkus 1999-aisiais aktyviai dalyvavo tiek atstatydinant premjerą Gediminą Vagnorių, tiek vėliau, formuojant Rolando Pakso, Andriaus Kubiliaus Vyriausybes, laikinaisiais premjerais skiriant Ireną Degutienę ir Eugenijų Gentvilą, o antrosios kadencijos metu – parenkant A.Brazausko įpėdiniu Gediminą Kirkilą.
Mintis, kad prezidentas gali nusišalinti nuo Vyriausybės krizės sprendimo ar kad ministras gali nevykdyti Vyriausybės vadovo nurodymo atsistatydinti, Lietuvos Konstitucijos tėvams net į galvą neatėjo, tad kai kurie dalykai pagrindiniame šalies įstatyme surašyti darant prielaidą, kad jie skirti sveiko proto, atsakomybę už valstybę jaučiantiems žmonėms. Senų tradicijų demokratinėse šalyse savaime suprantama, jog reputaciją išsaugoti siekiantis politikas privalo trauktis neprašomas, jeigu pamato, kad jo požiūris nebesutampa su vadovų ar daugumos koalicijos partnerių požiūriu, juo labiau jeigu jo elgesys kompromituoja valstybės valdžios institucijas ar valstybės politikus in corpore. O jau paprašytas atsistatydina tą pačią valandą.
Nors Lietuvos demokratijai tik du dešimtmečiai (tai, palyginti su šimtametes tradicijas turinčiomis Europos demokratijomis, vaikiškas amžius), vis dėlto didžioji dalis aukštųjų valstybės politikų, ypač iš pagrindinių šalies partijų, šios nerašytos, bet tvirtos tradicijos laikėsi. Tegu ir ne visada savo noru, ne visada suvokdami kodėl, bet suprasdami, kad pagal europinę tradiciją „taip reikia“. Žinoma, būdavo išimčių. Jau minėtas A.Šleževičius iš premjero posto buvo stumiamas visu legendinio „LDDP buldozerio“ pajėgumu, dar sunkiau teko krapštyti iš prezidento posto Konstituciją sulaužiusį R.Paksą, nors laiku atsistatydinęs jis būtų išsprendęs ne tik valstybės, bet ir asmenines politines problemas.
Šiandien mes turime dvigubą bėdą: vieną – nagais ir dantimis ministro krėslo įsikibusį Raimundą Palaitį, kurį besąlygiškai remia lygiai taip pat postus labiau nei gerą vardą ir pareigą valstybei vertinanti Liberalų ir centro partija. Antrą – šią priešmirtinių konvulsijų (nes po Seimo rinkimų nustos egzistuoti) tąsomą partijėlę parėmusią prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ši ne tik nesupranta, kad savo poelgiu susinaikino kaip įtakinga politikė, kurios žodis verčia drebėti pavaldžius pareigūnus, bet dargi įsivaizduoja, kad remdama destrukcija užsiėmusius liberalcentristus ji taip sugebės pakeisti premjerą A.Kubilių kokiu minkštakūniu, jai klusniu politiku ir pajus vienvaldystės malonumą.
Šios bėdos ištakos – D.Grybauskaitės politinės patirties stoka. Per visą savo karjerą tiek Vyriausybėje, tiek Europos Komisijoje ji bendraudavo tik su pavaldiniais, bet ne su lygiaverčiais partneriais. Lygiai taip pat jai nėra tekę priiminėti politinių sprendimų, kuriuos už ją darydavo premjerai A.Kubilius ir A.Brazauskas, vėliau – ES Vadovų Taryba. Kas yra politinių partnerių derybos ir interesų derinimas, argumentais grindžiant savuosius ir lygiai taip pat įsiklausant į kitų argumentus, D.Grybauskaitė nežino ir instinktyviai siekia bendravimą su Vyriausybe pervesti į viršininkės ir pavaldinių santykius. Ministras ar premjeras, turintis savo nuomonę ir nerodantis besąlygiško paklusnumo ženklų, iš karto tampa priešu. Ir dėl tų įsivaizduojamų priešų sunaikinimo ji pasirengusi paralyžiuoti Vyriausybės veiklą, juoba, kaip parodė jos skambučiai FNTT vadovui Vitalijui Gailiui, reikalaujant atleisti pavaduotoją Vytautą Giržadą, savo konstitucines pareigas, galias ir jų ribas D.Grybauskaitė vargiai išmano.
Prezidentei nusišalinus politinę krizę teks spręsti vieniems konservatoriams, o galios centras persikėlė į jų vadovo A.Kubiliaus kabinetą ir frakciją Seime. D.Grybauskaitė buvo reikalinga A.Kubiliui tam, kad krizės pradžioje stabilizuotų visuomenę („turi būti politikas, kuriuo žmonės pasitiki“), o po rinkimų šį rudenį, jei naują Vyriausybę tektų formuoti ne jam, savo baimę keliančiu autoritetu saugotų tuos energetinės nepriklausomybės „kuoliukus“, kuriuos šiandien kala konservatoriai.
Kadangi nusišalinusi prezidentė prarado galią ir tų kuoliukų apsaugoti nebegali, ji A.Kubiliui nebereikalinga. Kaip ir liberalcentristai, kurių pažadais balsuoti už Vyriausybės energetikos projektus niekas netiki. Pasak konservatorių prezidiumo posėdžio dalyvio, „ką galima sutarti su partija, kurios pirmininko kabinete Seime posėdžiams pirmininkauja ekssaugumietis Dainius Dabašinskas, o lygiomis teisėmis dalyvauja „valstybininkų“ smailytė Audrius Siaurusevičius“.
Nėra abejonių, kad liberalcentristai atmes konservatorių ultimatumą pašalinti R.Palaitį, atkurti status quo FNTT ir paremti energetikos projektus balsuojant Seime. Kaip krizė bus sprendžiama toliau, priklausys nuo to, ar D.Grybauskaitė pasirašys A.Kubiliaus teikimą atleisti kitus tris liberalcentristų ministrus, ar toliau bus „ne prie ko“.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas netenkinti premjero Andriaus Kubiliaus teikimo atleisti vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį yra logiškas ir nuoseklus, o Seimo pirmininkės siūlymas vasarą rengti pirmalaikius Seimo rinkimus yra emocinė reakcija patyrus politinį pralaimėjimą, mano politologas Lauras Bielinis.

“Prezidentės sprendimas yra logiškas ir ji šiuo sprendimu nenužengia už konstitucinių ribų. Išties prezidentė, nuosekliai laikydamasi savo principų, laikydamasi nuosekliai tų faktų, kuriuos ji žino, ir tų pozicijų, kurias ji gina, priėmė sprendimą tokį, kuris yra logiškas toms jos pozicijoms. Seimo pirmininkės reakcija, mano galva, yra daugiau emocinė reakcija patyrus, na, sakykime, politinį pralaimėjimą šitame veiksme. Aš manyčiau, kad išankstinių rinkimų idėja šiandien, ko gero, jau yra pavėluota”, – pirmadienį naujienų agentūrai ELTA sakė politologas.

L. Bielinis sakė nemanąs, kad interpeliacija R. Palaičiui, net jeigu ji Seime ir būtų surengta, galėtų būti sėkminga.

“Sunku pasakyti, kuri frakcija galėtų palaikyti tą interpeliaciją, be konservatorių. Netgi Liberalų sąjūdis, ko gero, pasistengs būti neutraliu, jau nekalbant apie opozicines frakcijas, kurios, aišku, turi galbūt tam tikrų priekaištų, bet interpeliaciją nemanau, kad jie palaikys”, – svarstė politologas.

Politologo nuomone, ar tolesnis valdančiosios koalicijos darbas bus vaisingas, priklauso nuo to, kaip koalicijos partneriai sugebės susitarti tarpusavyje.

“Mano galva, geriausia dabar būtų ne kalbėti pareiškimais arba emocinėmis nuostatomis, o pabandyti kuo greičiau susėsti prie stalo visiems koalicijos partneriams ir aptarti galimybes, optimalų variantą, kaip galima būtų jiems dar tuos septynis mėnesius normaliai funkcionuoti”, – siūlė L. Bielinis.

Jeigu susitarti vis dėlto nepavyktų, politologo manymu, susiformuotų mažumos Vyriausybė, tačiau jis teigė nemanąs, kad susiklostys būtent tokia situacija.

“Jeigu jie nesusitartų, tai greičiausiai veiktų mažumos vyriausybė vienokia ar kitokia konfigūracija. Arba be liberalcentristų, arba be konservatorių, įtraukus, sakykime, socialdemokratus. Variantų yra daug, bet aš manyčiau, kad viskas išliks savo vietose ir šiuo atveju, ko gero, konservatoriai tiesiog pernelyg emocingai elgiasi” , – kalbėjo L. Bielinis.

ELTA primena, kad pirmadienį Prezidentė nusprendė vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį palikti poste. Tokį sprendimą ji priėmė pirmadienį po susitikimo su A. Kubiliumi, pačiu R. Palaičiu ir Liberalų ir centro sąjungos pirmininku Algiu Čapliku.

Prezidentė D. Grybauskaitė po susitikimo aiškios pozicijos R. Palaičio atžvilgiu neišsakė, tačiau teigė esanti įsitikinusi, kad konservatorių ir liberalcentristų koalicija turi dirbti iki kadencijos pabaigos.

“Mano manymu, ši koalicija ir Vyriausybė gali ir turi dirbti iki kadencijos pabaigos – liko tik septyni mėnesiai. O ar nori dirbti kartu, turi apsispręsti patys. Jeigu to nesugeba, ginčą spręsti politinėmis priemonėmis galės Seime”, – sakė valstybės vadovė.

Tuo tarpu Premjeras teigė nesutinkąs su Prezidentės nuomone, kad nesutarimai dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo ir vidaus reikalų ministro atstatydinimo yra “vidinis koalicijos apsistumdymas”, susietas su artėjančiais rinkimais, ir toliau sieksiąs “atstatyti teisingumą”.

“Prezidentė savo pareiškime išsakė, kad ji mano siūlymą atleisti ministrą R. Palaitį iš pareigų vertina kaip tam tikrą vidinį koalicijos apsistumdymą, susietą su artėjančiais rinkimais. Aš turiu pasakyti, kad su tokiu požiūriu tikrai negaliu sutikti. Matyt, šiuo klausimu mūsų požiūriai su Prezidente skiriasi”, – pirmadienį komentuodamas Prezidentės sprendimą sakė Premjeras A. Kubilius.

Vyriausybės vadovo teigimu, siūlymu atleisti R. Palaitį nebuvo siekta patenkinti partines ambicijas, o tik paskatinti teisingumo jausmą visuomenėje.

Šalies vadovei nutarus palikti R. Palaitį vidaus reikalų ministro poste, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė teigė nematanti kitos išeities, kaip vasarą surengti pirmalaikius Seimo rinkimus.

“Esu sakiusi ir pakartosiu: iš esmės keisti Vyriausybę likus pusei metų iki rinkimų yra žalinga valstybei, todėl nematau kitos išeities, kaip rengti vasarą priešlaikinius rinkimus”, – pirmadienį pareiškė I. Degutienė.

Praeitą savaitę Premjeras Prezidentei įteikė siūlymą atleisti R. Palaitį iš vidaus reikalų ministro pareigų, jį grįsdamas tuo, kad pastarasis padarė klaidą, skubotai atleisdamas FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą.

Darydamas teikimą A. Kubilius atsižvelgė į Seimo Antikorupcijos komisijos atlikto parlamentinio tyrimo išvadas dėl FNTT vadovų atleidimo.

Be to, priimdamas šį sprendimą Ministras Pirmininkas taip pat įvertino koalicijos partnerių nuomones dėl susidariusios padėties.

Premjeras A. Kubilius tvirtino, jog vidaus reikalų ministrą R. Palaitį atleisti Prezidentei jis teikė, norėdamas, kad valdančioji koalicija galėtų dirbti konstruktyviai, spręsdama tiek strateginius klausimus, tiek R. Palaičio veiksmų sukeltas problemas.

Tikriausiai neišduosiu didelės paslapties sakydamas, kad pastaruosius pusantrų dvejus metus, artėjant pilnačiai, politikai ir aukšti pareigūnai pradeda nerimauti, o žurnalistai – spėlioti: kieno dabar eilė, kuris užsitrauks prezidentės ir jos parankinių nemalonę? Tai, deja, ne kvaili juokai, bet faktas.
Spręskite patys. 2011-ųjų sausio pilnatis: žiniasklaida pradeda akivaizdžiai už ausų pritemptą puolimą prieš ūkio ministrą Dainių Kreivį, prikaišiodama jam lyg praturtėjus mistiniais šimtais milijonų litų, lyg padėjus įmonei, kurioje dalį akcijų (be balso teisės) turi jo motina, laimėti konkursą. Baigiantis kitai pilnaties fazei, vasario 15-ąją, prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pareiškia nepasitikinti D.Kreiviu ir prasideda mėnesį trukusi ministro atsistatydinimo epopėja.
Šių metų sausio pilnatis: vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis nei iš šio, nei iš to ima skleisti užuominas, kad jis nepasitiki FNTT vadovu Vitalijumi Gailiumi, nes šis esą tikrintas melo detektoriumi ir rezultatai buvę nepalankūs. Praeina mėnuo, užuominos virsta kone atvirais kaltinimais ir baigiantis kitai pilnaties fazei, vasario 15-ąją, lig tol tylėjusi prezidentė D.Grybauskaitė pareiškia visišką paramą ministrui R.Palaičiui, tą dieną atleidusiam iš pareigų FNTT vadovą V.Gailių bei jo pavaduotoją V.Giržadą, mat VSD atėmė iš jų teisę dirbti su slapta informacija.
Astronominis atsitiktinumas dienų tikslumu? Visko gali būti. Gali būti netgi taip, kad per pilnatį valstybės vadovė tampa itin dirgli ir nekritiškai vertina įvairią „kompromituojančią informaciją“, kurią jai tiekia tiesioginį priėjimą turintys pareigūnai. Mat visi, stebėję FNTT vadovybės vertimo epopėją (kuri, beje, dar nesibaigė, nes V.Gailius su V.Giržadu ketina kreiptis į teismą), nuolat kėlė sau klausimą: iš kur R.Palaičiui tiek drąsos, tiek valios geležinės atvirai neigti ir ignoruoti premjero Andriaus Kubliaus, stojusio FNTT vadovo pusėn ir pareiškusio, kad jam niekas – nei ministras, nei VSD nepateikė jokios V.Gailių ir V.Giržadą kompromituojančios informacijos, poziciją? Trečiadienį spaudos konferenciją surengę atleisti FNTT vadovai atvirai pareiškė, kad jų vertimo istorijoje R.Palaičiui teko tik mažo sraigtelio vaidmuo.
Darytos prielaidos, esą R.Palaičio užnugaris – tai VSD ir jame apsikasusios „valstybininkų“ grupuotės liekanos, kurių du žymūs atstovai – buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Gintaras Dabašinskas ir VSD deleguotas prezidento patarėjas saugumo klausimais Mindaugas Ladiga – darbuojasi, atitinkamai, Seimo vicepirmininko, Liberalų ir centro sąjungos pirmininko Algio Čapliko ir šios partijos deleguoto ministro R.Palaičio patarėjais. Kiti daro prielaidą, kad R.Palaitis suskubo versti FNTT vadovus po to, kai STT, kadaise taip pat žymus „valstybininkų“ lizdelis, atnaujino tyrimą dėl galimo dokumentų klastojimo, be triukšmo atleidžiant iš darbo girtą siautėjusį R.Palaičio padėjėją.
Tačiau čia yra vienas didelis „bet“: tiek VSD, tiek STT – tiesiogiai prezidentei pavaldžios institucijos, kurių vadovybės valymą D.Grybauskaitė nedelsdama surengė iš karto po išrinkimo. Tiek VSD dabar vadovaujantis Gediminas Grina, tiek STT vadas Žimantas Pacevičius žino: jeigu garsiau kostelėtų be prezidentės žinios bei palaiminimo, nedelsiant skristų į Afganistaną stiprinti Lietuvos atkūrinėjamos Goro provincijos saugumo. Apie kokį nors savarankišką FNTT vadovybės vertimą R.Palaičio rankomis nė kalbos būti negali.
Išvada viena: D.Grybauskaitė visą laiką viską žinojo, kas vyksta, ir laimino FNTT vadų vertimą, nes buvo įtikinta, kad V.Gailius ir V.Giržadas – tai tie du blogiečiai, kurie nutekino „Snoro“ vadovybei ir šio kontroliuojamam „Lietuvos rytui“ informaciją apie rengiamą banko perėmimą, leidusią banko vadovams pabėgti ir išimti iš banko ne vieną šimtą milijonų.
Kad šis reikalas prezidentei jautrus, galima neabejoti, o jos rūstybė išdavikų atžvilgiu bus begalinė. Tad jie, taip pat galima neabejoti, darė ir daro viską, kad nukreiptų nuo savęs D.Grybauskaitės pyktį. O jau kaip VSD veikėjai mokėjo kryptingu ir dozuotu informacijos pateikimu sukurti valstybės vadovams priešingą pasaulio vaizdą, pamatėme skaitydami „valstybininkų“ visiškai suvystyto Valdo Adamkaus dienoraščius.
Atrodo, kad VSD parengto „informacinio maišo“ neišvengė ir D.Grybauskaitė. O juk jai būtų pakakę paskaityti to paties „Lietuvos ryto“ aukštuomenės gyvenimo aprašymus, kad sužinotų, jog pernai liepą Jamaikoje, Lobių paplūdimyje, susirinko rinktinė senų draugų kompanija švęsti dailininko Rimvydo Bartkaus gimtadienio. Iš Lietuvos buvo vos 14, tarp jų – jubiliato brolis Gintautas, žymus advokatas, buvęs R.Pakso Vyriausybės teisingumo ministras, buvęs audito ir konsultacijų bendrovės „Ernst & Young“ (tos pačios, kuri auditavo „Snorą“ ir nieko bloga nerado) partneris; Algirdas Kumža, diplomatas, verslininkas, vienas iš keturių pagrindinių (šalia „Snoro“) „Lietuvos ryto“ bendrovės akcininkų, priskiriamas prie „valstybininkų“ branduolio, ir toks Raimundas Palaitis – lyg tyčia, vidaus reikalų ministras.
Žinoma, tai ne įrodymas, kad būtent R.Palaitis buvo tas, kuris nutekino informaciją apie „Snorą“. Bet jis yra tas, kurio patys artimiausi draugai buvo tiesiogiai suinteresuoti šią informaciją gauti. Ir kuris, galima spėti, turėjo šiokių tokių galimybių tą informaciją gauti. Arba bent jau labai nekęsti tų, kurie žinojo, bet jam nepasakė.

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, antradienį panaikinęs leidimus dirbti su slapta informacija Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovams, pasielgė įstatymų nustatyta tvarka. Tai trečiadienį pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Po patikrinimo ant abiejų FNTT vadovų krito įtarimų šešėlis. Teisėsaugos institucijų vadovų reputacija neturi kelti jokių abejonių. Ministras pasielgė įstatymų nustatyta tvarka“, – prezidentės poziciją trečiadienį naujienų agentūroms perdavė jos patarėja Daiva Ulbinaitė.

Vidaus reikalų ministras R. Palaitis antradienį panaikino FNTT direktoriaus Vitalijaus Gailiaus ir jo pavaduotojo Vytauto Giržado leidimus dirbti su slapta informacija, trečiadienį juos numatoma atleisti iš pareigų.

Leidimą dirbti su slapta informacija panaikino gavęs Valstybės saugumo departamento (VSD) teikimą. Antradienį vakare per spaudos konferenciją jis pranešė, kad netekę šio leidimo pareigūnai nebegali eiti savo pareigų.

Antradienį interviu LTV laidai „Dienos tema“ ministras pripažino, kad pareigūnų patikrinimas nėra baigtas, tačiau teigė, jog jau dabar turimos informacijos pakanka priimti minėtiems sprendimams.

Tokį sprendimą V. Gailius ir V. Giržadas gali skųsti teismui. R. Palaitis praėjusią savaitę pareiškė nepasitikįs ir V. Gailiumi, ir V. Giržadu. FNTT direktoriumi V. Gailiumi nepasitikėjimas pareikštas, kai šis nepaisydamas ministro pozicijos pareiškė paramą savo pavaduotojui.

Abu pareigūnai dar anksčiau tikrinti poligrafu. Patikrinimai buvo susiję su atliekamu tyrimu dėl informacijos nutekinimo apie banką „Snoras“.

BFL

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė su ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybe aptarė svarbiausius 2012 m. darbus ir iššūkius bei būtiniausius sprendimus jiems įveikti.

Prezidentės teigimu, penkioliktoji Vyriausybė sunkmečiu suvaldė finansinę krizę, tačiau šalies ir toliau laukia įtempti metai bandant susidoroti su euro zonos skolų krizės pasekmėmis ir mažinti gilėjančią socialinę atskirtį.
„Pirmiausia būtina užtikrinti ekonominį stabilumą, todėl Vyriausybė turi laikytis finansinės drausmės, suvaldyti biudžeto deficitą ir vengti populistinių sprendimų prieš rinkimus“, – pabrėžė prezidentė.

Stabilumas šalyje, pasak prezidentės, priklausys nuo politinės valios priimant finansinę drausmę užtikrinančius sprendimus, nuo atsakingo biudžeto lėšų ir ES paramos naudojimo, efektyvaus valstybės turto valdymo, griežtesnės viešųjų pirkimų, mokesčių surinkimo ir monopolijų piktnaudžiavimo kontrolės.

Šalies vadovės teigimu, būtina ne tik stiprinti monopolijų šilumos ūkyje kontrolę ir atsakomybę už nesąžiningus veiksmus, bet ir sparčiau įgyvendinti energetikos projektus bei skatinti alternatyviosios energetikos plėtrą, todėl Seimo pavasario sesijoje būtina priimti suskystintų dujų terminalo ir Visagino AE statybos įstatymus.

Socialinės atskirties mažinimui, pasak prezidentės, neužtenka grąžinti senatvės pensijas į prieškrizinį lygį, reikia skatinti žmones dirbti ir užtikrinti, kad darbas apsimokėtų, todėl būtina ieškoti galimybių didinti minimalų mėnesinį atlyginimą, mažinti biurokratinę naštą verslui.

Prezidentės teigimu, kova su korupcija, nebaudžiamumu ir neteisėtu praturtėjimu išlieka kaip vienas svarbiausių prioritetų teisėsaugos srityje. „Korupciniai nusikaltimai ir bandymai pelnytis Lietuvos žmonių sąskaita turi sulaukti griežto teisėsaugos institucijų atsako, todėl būtina stiprinti bendradarbiavimą tarp teismų, prokuratūros ir policijos, sparčiau nagrinėti bylas ir užkirsti kelią bandymams apeiti įstatymus“, – pabrėžė šalies vadovė.

Scanpix

“2014 metai nerealu. Tam tikra prasme ir šiandien turime eurą, nes litas su juo susietas. Bet svarbiausia, kad visos šalys, ir Lietuva taip pat, elgtųsi atsakingai”, – interviu leidiniui “Veidas. Prognozės 2012″ sakė prezidentė.

Lietuvos Vyriausybė anksčiau buvo nustačiusi tikslą bendrą ES valiutą įsivesti 2014 metais, bet paskutiniais mėnesiais premjeras ir finansų ministrė sako nenorį spekuliuoti dėl konkrečių metų.

Lietuva įsivesti eurą įsipareigojo stodama į Europos Sąjungą. Valiutai įsivesti reikia atitikti Mastrichto kriterijus, tarp jų – dėl biudžeto deficito ir infliacijos. Kai kurie analitikai sako, kad realiau tikėtis euro įvedimo 2016 ar 2017 metais.

Nerimstant skolų krizei euro zonoje, D.Grybauskaitė interviu sakė nenorinti spekuliuoti, ar euras apskritai išliks.

“Ar išliks euras? Nenoriu spekuliuoti šiuo klausimu, juo labiau svarbiausia – atsakinga fiskalinė drausmė visose šalyse, o ne kaip vadinsis viena ar kita valiuta, ar bus jų krepšelis”, – sakė prezidentė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė 2012 m. valstybės biudžeto įstatymą. Šalies vadovės teigimu, kitų metų biudžetas numato tolesnes griežtas taupymo priemones, kurios yra būtinos siekiant suvaldyti valstybės išlaidas 3 procentų BVP rėmuose.

Valstybės biudžeto pajamos be ES lėšų 2012 m. bus 17,92 mlrd. Lt. Nacionalinis biudžetas, kuris apima valstybės ir savivaldybių biudžetus, kitąmet bus 20,981 mlrd. Lt, o išlaidos – 21,7 mlrd. Lt be ES paramos.

Valstybės biudžeto išlaidos be ES paramos lėšų išlaidos sudarys 18,643 mlrd. Lt, o su ES – 25,77 mlrd. Lt. Kartu su ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis jis turėtų sudaryti 28, 112 mlrd. Lt, išlaidos – 28,8 mlrd. Lt.

Daugiausia pajamų 2012 m. numatoma gauti iš pridėtinės vertės mokesčio – 8,9 mlrd. Lt. Iš gyventojų pajamų mokesčio planuojama gauti beveik 1,462 mlrd. Lt, akcizų – 3,3844 mlrd. Lt, pelno mokesčio – 1,22 mlrd. Lt.

BFL

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė 2012 m. „Sodros“ biudžeto įstatymą. Jame įtvirtinama nuostata nuo kitų metų pradžios grąžinti sumažintas senatvės ir neįgalumo pensijas į ikikrizinį laikotarpį, taip pat numatoma, kad bus sumažinti pervedimai į pensijų fondus.

„Pensijos Lietuvoje ir taip mažiausios Europoje. Negalima taupyti vargingiausiai gyvenančių žmonių sąskaita ir dar labiau juos skurdinti. Palaikau sprendimą grąžinti pensijas į ikikrizinį laikotarpį“, – sakė D.Grybauskaitė.

Pagal patvirtintą 2012 m. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, pensijoms bus skiriama daugiau kaip 8 mlrd. 201 mln. litų (6,9 proc. daugiau nei 2011 m.). Vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, padidės beveik 9 procentais. Socialinei apsaugai kitais metais numatyta išleisti du penktadalius visų valdžios išlaidų (14,5 mlrd. litų), savo tinklapyje skelbia Finansų ministerija.

Tačiau „Sodros“ įmokų kitąmet ketinama surinkti gerokai mažiau – 10,9 mlrd. litų.

Pensijoms kitais metais ketinama išleisti puse milijardo litų daugiau, nei šįmet – 8,2 mlrd. litų, numatoma biudžete.