Nauja Eurobarometro apklausa parodė, kad lietuviams perkant maistą svarbiausia kaina, o tik paskui kokybė. Na, o kaip maistą renkasi, ką valgo ir ko nevalgo tie, kurie apie maistą bei jo naudą žino daugiausiai – mitybos ir maisto kontrolės ekspertai, gamintojai ir ekologiškos produkcijos šalininkai?

Tipiškas pirkėjas didžiąją dalį maisto produktų įsigyja prekybos centre, perka iš karto po daug ir ypač tas prekes, kurioms taikoma nuolaida, o į produktų sudėtį, maisto priedų kiekį nelabai kreipia dėmesį. Perkama dažniausiai iš inercijos, daugiausia tuos pačius metų metus vartojamus produktus. Tiesa, beveik kiekvienas pirkėjas teikia pirmenybę lietuviškai produkcijai, bet svarbiausias kriterijus renkantis maistą lietuviams yra ne kokybė, o kaina.
O štai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius ar ekonomikos analitikė ir bendrovės “Sveiki produktai” valdybos narė Guoda Azguridienė parduotuvėse elgiasi visiškai kitaip. Jie apsipirkdami užtrunka daug ilgiau, nagrinėja etiketes, o gerai žinodami produktų maistinę vertę bei perdirbimo niuansus prekes renkasi iš daug mažesnio asortimento nei eilinis pirkėjas.

Pirma taisyklė: kuo mažiau maisto priedų

Viena didelį atgarsį Lietuvoje sukėlusios interneto svetainės www.sveikasvaikas.lt, lietuvius privertusios atkreipti dėmesį į tai, ką jie iš tiesų valgo, įkūrėjų Agnė Zakarevičiūtė, VšĮ “Sveiko vaiko institutas” direktorė, vienus produktus perka nė nesusimąstydama, o kitus renkasi labai atidžiai. Pavyzdžiui, pašnekovė pastebėjo, kad parduotuvėse beveik neįmanoma nusipirkti paruoštų silkių, kurių sudėtyje nebūtų saldiklių ir skonio stipriklių.
Per daugelį metų domėdamasi sveika mityba A.Zakarevičiūtė surinko daug informacijos apie maisto priedus, o vos pasižiūrėjusi į produkto etiketėje nurodytą sudėtį iš karto mato, ar jis natūralus ir kokybiškas. “Tad pirkdama maisto produktus aš pirmiausia žiūriu, ar daug juose maisto priedų. Nes kuo jų mažiau, tuo maistas saugesnis”, – pasakojo A.Zakarevičiūtė.
Viešosios įstaigos, kurios tikslas – šviesti visuomenę apie žalingus maisto priedus ir jų poveikį, vadovė apsipirkdama taip pat atkreipia dėmesį į tai, kiek produkte yra cukraus.
Maistą be cheminių priedų renkasi ir G.Azguridienė. O pagrindinė taisyklė, kuria ji vadovaujasi apsipirkdama, – rinktis šviežią ir kuo mažiau perdirbtą maistą.
Ar yra tokių produktų, kurių ji niekada neperka? Kaip vieną tokių ekonomikos analitikė paminėjo rafinuotą aliejų. Vietoje jo G.Azguridienė renkasi šaltai spaustą aliejų. “Pagrindinė rafinuoto aliejaus blogybė yra ta, kad jis gaminamas techniniu būdu. Aliejai tirpinami naftos produkte, panašiame į benziną, smarkiai kaitinant, o tai lemia transriebiųjų rūgščių susidarymą. Tad juose lieka ne tik chemikalų, bet ir aukštoje temperatūroje žūva jų visos gerosios savybės, – teigė G.Azguridienė. – Beje, yra manančiųjų, kad amerikiečiai itin nutuko būtent dėl gausaus rafinuoto aliejaus vartojimo. Mat taip organizmas gauna daug kalorijų, bet ne maistinių medžiagų, ir žmogus vėl greitai pasijunta alkanas.”
Dar vienas rizikinas masinės prekybos produktas, pasak G.Azguridienės, yra sausainiai, mat jų sudėtyje beveik visuomet yra hidrintų riebalų, pavyzdžiui, margarino, kuris, kaip ir rafinuotas aliejus, gaminamas stipriai perdirbant žaliavą ir pasitelkiant chemiją. G.Azguridienė savo vaikams neperka ir daugeliui įprastų saldainių su sintetiniais kvapikliais, dažikliais.
Žymi gydytoja dietologė medicinos mokslų daktarė Edita Gavelienė, paprašyta įvardyti produktą, kurio niekada nevartoja, sakė, kad ypač vengia įvairiausių pusgaminių ir dirbtinių produktų, tokių kaip, pavyzdžiui, užpilamos greitai paruošiamos sriubos, košės, makaronai. Dietologė taip pat visada pasižiūri į gaminio sudėtį, galiojimo trukmę.

Pirkėjui nuolat tenka rinktis

VšĮ “Sveiko vaiko institutas” direktorė A.Zakarevičiūtė iš daugelio pirkėjų išsiskiria ir tuo, kad retai perka šviežią mėsą prekybos centruose – jos įsigyja tiesiogiai iš pažįstamo ūkininko. Parduotuvėse siūlomos mėsos beveik netenka valgyti ir žemės ūkio ministrui K.Starkevičiui. Dietologė E.Gavelienė parduotuvėje dažniausiai perka nebent paukštieną, o savo šeimą dažniausiai maitina žvėrienos, nes joje daugiausia naudingųjų medžiagų, patiekalais. Dietologės vyras medžiotojas, tad žvėrienos šeima turi beveik visada.
Pieno perdirbimo įmonės “Vilkyškių pieninė” generalinis direktorius Gintaras Bertašius irgi medžiotojas, tad džiaugiasi, kad jo šeima taip pat gali mėgautis natūralios mėsos valgiais. Tiesa, jis sako nieko neturįs prieš mėsą iš parduotuvių. Vieno didesnių šalies pienininkų šeima labiau vengia produktų su genetiškai modifikuotais organizmais, o rinkdamiesi, tarkime, gėrimus, neperka tokių, kuriuose yra dirbtinių saldiklių. Na, o visų svarbiausia G.Bertašiui atrodo rinktis lietuvišką produkciją. Dėl tos priežasties vadovas sako nebevartojantis “Klaipėdos maisto” įmonės, kurią įsigijo užsienio bendrovė, mėsos gaminių.
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas Egidijus Mackevičius visada renkasi tik aukščiausios rūšies mėsos gaminius. Pirmos ar antros rūšies dešrų tikrai nevalgo ir patys jų gamintojai – mėsos perdirbimo įmonių vadovai. Mat tik pirkdamas aukščiausios rūšies mėsos gaminius, pasak E.Mackevičiaus, gali būti tikras, kad į juos nebus pridėta jokių mėsos pakaitalų.
Tačiau, pašnekovo manymu, yra nemažai pirkėjų, kuriems reikalingos ir pirmos ar antros rūšies dešros. O pienininkas G.Bertašius paragino nenurašyti ir tokio produkto kaip tepus riebalų mišinys – pigesnio sviesto pakaitalo. Šis produktas esą reikalingas turintiems bėdų dėl cholesterolio ar plonesnę piniginę.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė sutiko, kad yra reikalingi ir aukščiausios rūšies, ir pigesni gaminiai, nes galimybių sveikai maitintis turi toli gražu ne visi.
Pasak A.Išarienės, maistas turi ne tik pasotinti, bet ir teikti malonumą, o šių dienų gyvenomo ritmas dar ir reikalauja, kad jis būtų greitai paruošiamas. Todėl mums nuolat tenka rinktis: pigesnis ar brangesnis, aukštesnės ar prastesnės kokybės, skanesnis ar sveikesnis. “Be maisto priedų šiandien nei visuomenė, nei maisto pramonė nebeišsiverstų, bet parduotuvėse visada rasite produktų ir turinčių priedų, ir neturinčių jų”, – sako ji.
Maisto ekspertė priminė, kad sveikiausia valgyti tuos produktus, kurių kelias nuo gamybos iki lentynos kuo trumpesnis. Todėl visada bus sveikesnė ta duona, kurią ūkininkas iškepė krosnyje iš neskaldytų grūdų, nei ta, kurią siūlo didžiosios kepyklos, naudojančios daugiausia labai perdirbtus grūdus. Taip pat ir perlinių kruopų košė bus vertingesnė už vandeniu užpilamus smulkintus avižinius dribsnius. “Deja, perlinės kruopos verda valandą, tad kartais tenka rinktis ir tuos greitai paruošiamus dribsnius”, – pabrėžia A.Išarienė.
Beje, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tyrimai parodė, kad tokios pat vertingos yra tiek ekologiškuose, tiek neekologiškuose ūkiuose išaugintos daržovės. Nesiskiria ir pramoniniu būdu per šešias savaites išauginto viščiuko broilerio ar ūkininko vištos maistinė vertė. Tačiau kokybė, kaip sako A.Išarienė, atspindi visumą savybių. Taigi naminis sultinys, paruoštas iš ūkininko vištos, bus gerokai aromatingesnis už tą, kurį išvirsite iš pramoninio viščiuko broilerio. “Tiesa, ūkininko vištos mėsa bus kietesnė, o broilerio – minkštesnė, tad ir šįkart kiekvienam tenka rinktis pagal savo poreikius”, – kalbėjo specialistė.
Visi pašnekovai sutiko, kad norint maitintis sveikai reikia valgyti šviežią, įvairų ir kuo paprastesnį maistą, geriausia – taisytą namie.

Šiais laikais dantų pastos reklamuojamos kaip balinančios dantis, naikinančios apnašas, gydančios uždegimus, visą parą saugančios nuo bakterijų ir užtikrinančios gaivų burnos kvapą. Tačiau, pasak odontologų, daugelis jų ne tik kad nepadeda, bet gali ir pakenkti.

Sveiko gyvenimo būdo propaguotojai ir ekologiškos kosmetikos gamintojai gąsdina, kad didžiausią pavojų įprastos pastos kelia dėl jose esančio fluoro. Neva nuo jo dantų emalis iškrinta gabalais, fluoras gali sukelti virškinimo ir net smegenų veiklos sutrikimų. Be to, patekus į organizmą didesnėms šio mikroelemento dozėms, gresia net mirtis.
Pasak natūralistų, fluoras ypač pavojingas mažiems vaikams, kurie išsivalę dantis ne visada išspjauna pastos likučius. Tačiau gydytojai odontologai tvirtina, kad tokie gąsdinimai – tik viena iš rinkodaros priemonių, stengiantis pirkėjus sudominti naujomis pastomis, kurių sudėtyje nėra fluoro. Mat šis mikroelementas pakenktų tik tada, jeigu vaikas suvalgytų visą tūtelę pastos, o suaugęs žmogus apsinuodytų sušveitęs jų keliasdešimt.
Beje, klinikiniai tyrimai patvirtina, kad fluoras labai svarbus ėduonies profilaktikai, o vartojant pastą be fluoro iš jos nėra jokios naudos. Tuomet pasta tampa bereikalingu priedu, tik trumpam suteikiančiu gaivaus kvapo.
Nedidelė nauda ir iš naikinančių apnašas, gydančių uždegimus ar balinamųjų pastų, kurios dantims, dantenoms ar burnos ertmei dažniau pakenkia. Tad norint, kad dantų pasta atliktų pagrindinę funkciją – padėtų apsisaugoti nuo ėduonies, užtenka, kad joje būtų fluoro, o visi kiti priedai, tokie kaip abrazyvai (šveičiamosios medžiagos), dažikliai, suteikiantys pastai spalvą, aromatinės medžiagos, putojimą skatinanti medžiaga natrio laurilsulfatas, nereikalingi ir kartais net žalingi.

Daugelio priedų efektyvumas – neįrodytas

Daugelis žmonių tikisi, kad užtenka nusipirkti brangią pastą, ir ji panaikins apnašas, išgydys uždegimą ar nubalins dantis iki akinamo baltumo. Pasirodo, tai tik reklaminiai triukai. Pasak LSMU Kauno klinikų Dantų ir burnos ligų klinikos vadovės profesorės Vitos Mačiulskienės, neverta tikėtis, kad pasta, kurioje gausu įvairių žolinių priedų, išgydys kraujuojančias dantenas ar nuslopins uždegimą. „Norint sulaukti efekto reikalingas didelis vaistinių augalų kiekis, be to, jų poveikis turi būti įrodytas klinikiniais tyrimais. Jeigu pastos sudėtyje yra, pavyzdžiui, šiek tiek medetkų, jos tikrai neduos jokio efekto. Tad ir brangiau už tokią pastą mokėti neverta“, – neabejoja V.Mačiulskienė.
Jai antrina gydytoja odontologė Daiva Breivienė: „Uždegimą slopinančios pastos negydo uždegimo, o skirtos jautriems dantims nepadeda sustabdyti dantenų kraujavimo. Jeigu yra susikaupę daug akmenų arba išsivystė pulpitas, jokia pasta nepadės. Pirmiausia reikia pašalinti priežastį, o pastą vartoti tik kaip pagalbinę priemonę, ir būtinai pasitarus su gydytoju. Be to, gydomųjų, profilaktinių pastų nerekomenduojama vartoti ilgiau kaip dvi savaites ar mėnesį.“
Į dantų pastą dedami sidabro jonai, kurie, kaip rašoma ant dantų pastos pakuočių, neleidžia daugintis bakterijoms, taip pat tėra reklama. Pasak Vilniaus universiteto Odontologijos instituto lektorės Rūtos Bendinskaitės, nėra nė vieno mokslinio tyrimo, kuris tai patvirtintų. „Jokios naudos ir iš plačiai reklamuojamų liežuvio šepetėlių, kurie, pasak gamintojų, panaikina blogą burnos kvapą. Tiesa, kad burnos bakterijos sukelia nemalonų kvapą, tačiau norint jo atsikratyti bakterijas reikia šalinti ne nuo liežuvio, o nuo liežuvio šaknies, kurią be specialisto pagalbos labai sunku pasiekti“, – dėsto R.Bendinskaitė.
O V.Mačiulskienė priduria, kad neįrodytas ir elektrinio šepetėlio efektyvumas.

Geriausia apsauga – taisyklingai valytis dantis

Pasirodo, ne įmantrūs šepetėliai ar brangios pastos garantuoja dantų apsaugą. Kur kas svarbesnis taisyklingas mechaninis valymas. O tam užtenka elementariausio minkšto šepetėlio. „Bakterijos minta apnašomis, o jeigu jų nebus, tai neliks ir bakterijų, sukeliančių dantų bei burnos ligas. Tad svarbiausia nuvalyti apnašas, kurias geriausiai naikina dantų šepetėlis, o ne pasta, todėl ji nėra būtina“, – atskleidžia burnos higienistė Dovilė Abraškevičiūtė.
Ir priduria, kad šis metodas plačiai taikomas ir rekomenduojamas Šveicarijos, Skandinavijos odontologų. Tačiau šepetėlio, sudrėkinto vandeniu, užtenka tik tuomet, jeigu dantenos ir dantys yra sveiki ir jei žmogus moka taisyklingai juos valytis.
Pasak D.Abraškevičiūtės, Šveicarijoje ir Skandinavijoje įprasta, kad burnos higienistai kviečiasi pacientus ir kiekvienam asmeniškai primena, kaip reikia taisyklingai valytis dantis. O Lietuvoje retas gauna tokią konsultaciją, todėl prieš tai neišklausius specialisto patarimų ir pradėjus dantis valytis be pastos galima labiau sau pakenkti, nei padėti. Mat reikia žinoti, jog šepetėlis turėtų būti minkštas, maža galvute ir tankiais šereliais, kad dantys būtų valomi švelniai ir šepetėlis pasiektų sunkiausiai prieinamas vietas.
D.Abraškevičiūtė primena, kad ypač svarbu dantis valytis švelniais horizontaliais vibraciniais judesiais, nes tada lengvai pašalinamos apnašos, esančios dantenų vagelėse ir ant dantų paviršiaus, aktyvinama dantenų kraujotaka. Norint pasiekti visas apnašas būtinas ne tik minkštas šepetėlis, bet ir individualiai parinkti tarpdančių šepetėliai bei siūlai. „Tarpdančių šepetėlis turi atitikti tarpdančio dydį, nes per mažas šepetėlis neišvalo apnašų, o per didelis gali pažeisti dantenas“, – paaiškina D.Abraškevičiūtė.
Vis dėlto Lietuvoje, gydytojos odontologės R.Bendinskaitės nuomone, retas gali valytis dantis be pastos ar rinktis ją be fluoro, mat 90 proc. vidutinio ir senyvo amžiaus žmonių serga periodonto ligomis. 94 proc. šešiamečių vaikų dantys jau pažeisti ėduonies. Jis yra pažeidęs nuo 69 iki 98 proc. dvylikamečių ir nuo 84 iki 100 proc. penkiolikamečių dantų. „Fluoras – vienintelė medžiaga, kuri padeda apsisaugoti nuo ėduonies. Pasaulio sveikatos organizacija pastas su nedideliu kiekiu fluoro rekomenduoja vartoti ir vaikams, – paaiškina R.Bendinskaitė. – Beje, turėjau ne vieną pacientę, kurios, susižavėjusios ekologiškomis pastomis be fluoro, po pusmečio atėjo su didžiausiomis skylėmis dantyse, nutrupėjusiu emaliu.“

Subraižo emalį, o dantų nenubalina

Kita vertus, visi „Veido“ kalbinti odontologai pabrėžia, kad, nepaisant klinikiniais tyrimais įrodytos fluoro naudos dantims, tai yra toksiškas elementas, todėl į organizmą patekę dideli jo kiekiai gali pakenkti. Dažniausiai pasireiškia apsinuodijimo požymiai, susergama fluoroze – ant dantų atsiranda baltų dėmių. Tad pastą būtina išspjauti ir prižiūrėti, kad vaikai jos nenurytų. Taip pat svarbu rinktis pastą, kurioje nebūtų per daug fluoro. Jo kiekiai būna nurodyti ant pakuotės ir žymimi ppmm. „Vaikams užtenka, kad pastoje būtų 250–500 ppm. Paaugliams ir suaugusiems rekomenduojama vartoti 1000–1100 ppm fluoro turinčias pastas. Jeigu nustatytas aktyvus ėduonis, apsinuoginę dantų kakleliai, reikėtų dantis valytis pasta, turinčia 1450 ir daugiau ppm“, – dėsto D.Abraškevičiūtė.
Svarbu žinoti tai, kad fluoras – ne pati pavojingiausia medžiaga, įeinanti į dantų pastų sudėtį. Pasak D.Abraškevičiūtės, natrio laurilsulfatas, kurio dedama, kad pasta putotų ir būtų maloniau valytis dantis, apskritai neturi jokio teigiamo poveikio. Atvirkščiai, sausina gleivinę, burnos ertmėje gali atverti opas. „Reikėtų vengti ir pastų, kurių sudėtyje yra cheminių medžiagų, žymimų PEG ir SLS, taip pat parabenų, nes tai konservantai, sukeliantys alergijas ir uždegimus“, – teigia D.Abraškevičiūtė.
Renkantis pastą ji pataria atkreipti dėmesį ir į abrazyvumą – kietąsias daleles, kurios nuo dantų paviršiaus nutrina pigmentines dėmes, atsiradusias nuo kavos, arbatos, vyno ar tabako. Tačiau kartu labai kenkia dantims – subraižo emalį, todėl labiau kaupiasi apnašos, dantys tampa jautresni. Ypač daug abrazyvinių medžiagų balinamosiose, rūkantiems žmonėms skirtose pastose. „Kad dantys taptų balti, reikia stipriai koncentruoto baliklio, vien tik abrazyvai dėmių nenušveičia. Tad norimo efekto nesulaukiama, o dantys pažeidžiami“, – tvirtina V.Mačiulskienė.
O žmonėms, kurių dantys ir dantenos jautrios, pastą rekomenduojama rinktis visai be abrazyvinių medžiagų arba jų kiekis turėtų būti kuo mažesnis. Dažniausiai abrazyvumas pastose nurodomas procentais nuo 15 iki 40 proc.
Beje, odontologai pabrėžia, kad nereikėtų prisirišti prie vienos rūšies pastos ar to paties gamintojo, nors reklama ir žada, kad tai pati efektyviausia priemonė. „Mikrobai – labai gudrūs. Jie greitai pripranta prie pastos ir nereaguoja į ją, todėl pastą kas kelis mėnesius reikia keisti. Galima skirtinga pasta valytis dantis ryte ir vakare. Vieną kartą su fluoru, kitą – be. Svarbu, kad pastoje būtų kuo mažiau papildomų priedų“, – apibendrina D.Breivienė.

Gydytoja odontologė prof. V.Mačiulskienė: „Neverta tikėtis, kad dantų pasta, kurioje gausu įvairių žolinių priedų, išgydys kraujuojančias dantenas ar nuslopins uždegimą.“

Lietuvos knygynuose pasirodė žinynas “E priedai”. Pasak jo autoriaus, sveikos gyvensenos ir maisto konsultanto M.Hansseno, šis leidinys pasitarnaus, kad vartotojai susipažintų su visais E priedais ir lengvai rastų informacijos, kurie jų yra visai nepavojingi, o kurių lėkštėje vengti būtina.

Pirmą kartą su maisto priedais susidūriau šeštajame dešimtmetyje, kai dirbau srityje, kuriančioje naujus produktus žmonėms, kurių maisto racionas buvo kitoks nei daugumos žmonių. Greitai supratau, kad dauguma maisto technologų naudojo įvairius maisto priedus vien todėl, kad tokie priedai buvo sukurti ir prieinami, jiems iš esmės nerūpėjo, kokių padarinių žmonių sveikatai gali sukelti tokie jų veiksmai.
Aš uždaviau klausimą: kodėl mes naudojame maisto priedus, kurių man niekada neprireiktų ruošiant tą patį maistą? Kartais iš tiesų būdavo priežasčių, kad tokie priedai yra reikalingi, tačiau 90 proc. visų atvejų naudoti šiuos priedus nebuvo jokio reikalo. Man patinka gaminti maistą namie, o kadangi aš turiu nemažai darbo su maisto technologijomis gamyklose patirties, man natūraliai kilo klausimų, ar mes esame laisvi, ar ne rinktis, ar žinome, ką valgome, ar didžioji dalis šių priedų iš viso yra būtini.
Per pastaruosius 100 metų mūsų sąmonėje buvo dirbtinai atskirti maistas ir medikamentai. Nuo senų laikų žmogus žinojo, kad jis gali išgyventi vartodamas labai įvairius produktus ir kad kai kurie iš pažiūros gražūs augalai yra labai pavojingi, tačiau jis taip pat suvokė, kad kai kurie pavojingi augalai gali būti vartojami sveikatai ir fizinei būklei gerinti. Senovės žmogus labai gerai išmanė, kokiais kiekiais ir kokius augalus vartoti, kurie dideliais kiekiais vartojami galėjo būti pavojingi. Iš tokių augalų buvo rusmenė arba mirtina kiauliauogė, šie du augalai iš šiandienėje medicinoje yra labai svarbūs vartojant mažomis dozėmis.
Akivaizdu, kad mūsų valgomas maistas yra daug svarbesnis nei bet kokie cheminiai priedai. Bet kalbant bendrąja prasme mes galime patys rinktis, kokį maistą valgyti, tačiau negalime kaip nors paveikti priedų naudojimo maisto pramonėje. <…>

Kaip skaityti etiketę ant produkto pakuotės?
“Skonis” yra žodis, kuris nereiškia to, ką iš tiesų turėtų reikšti, nes jei produktas yra, pvz., “braškių skonio”, tada jame nebūtinai turi būti braškių. Jei produktas yra “paskanintas braškėmis”, tada jo skonį turi užtikrinti tikros braškės. O jei produktas yra “braškė”, tada jis turi būti pagamintas iš pačių braškių ir jos tą produktą turi sudaryti. Tai nerašyta taisyklė, kuri nėra apibrėžta įstatymais, o įvairūs gamintojai bei vietos valdžios institucijos teigia, kad abu žodžiai – “skonis” ir “paskanintas” yra klaidinantys, todėl, jų manymu, produktui, kurio sudėtyje nėra jokių nurodytų ingredientų, geriausiai tiktų terminas “dirbtinai paskanintas”. Iki tol, kol Aukščiausiasis teismas priims konkrečius sprendimus, arba iki tol, kol bus sudarytos naujos nuostatos, vartotojas susiduria su neaiškiomis ir klaidinančiomis aplinkybėmis.
“Sudėtyje nėra cukraus” yra dar vienas klaidinančios informacijos pavyzdys. Kadangi daugumai žmonių kelia susirūpinimą tai, jog vartodami per daug cukraus priaugs antsvorio, jie ieško produktų, kurių sudėtyje nėra cukraus. Toks aprašas naudojamas netgi tada, kai produkto sudėtyje yra labai daug natūraliai susidariusio cukraus. Toks pavyzdys būtų džemas, pagamintas papildomai nepridėjus cukraus, bet naudojant koncentruotas obuolių arba kriaušių sultis, kurių sudėtyje gausu cukraus. Gamintojai cukrų interpretuoja kaip sacharozę (valgomąjį cukrų). Kitų formų cukrus, pvz., laktozė ir fruktozė, kartais taip pat naudojami produktų gamyboje, tačiau šių dviejų rūšių cukrus nėra įvardijamas kaip cukrus, įeinantis į produkto sudėtį.
Perkant šviežią nesuvyniotą duoną nebus įmanoma perskaityti etiketės, nurodančios produkto sudėtį. Taip pat negalima pamatyti produkto sudėties ir perkant neįpakuotus tortus ar tešlainius. Tačiau kai produktas yra suvyniotas ir parduodamas savitarnos parduotuvėje, tada ant pakuotės turi būti nurodomi jo sudėtyje esantys ingredientai. Taip pirkėjas gali sužinoti, kad rupių miltų duonoje yra karamelės ir daug kitų ingredientų, be kurių virtuvėje galima be vargo apsieiti.

Alus
Vokiškas alus tradiciškai būdavo gaminamas iš keturių ingredientų – apynių, salyklo, mielių ir vandens. Taip atsirado Reinheitsgebot, arba Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kurį 1516 m. išleido Bavarijos hercogas Vilhelmas IV.
Per metus kiekvienas vokietis suvartoja 146,5 litro alaus, vidurkis skaičiuojamas įskaitant vyrus, moteris ir vaikus. 1987 m. gegužės 12 d. Liuksemburge veikiantis Europos Teismas panaikino šalies dekretą, draudžiantį importuoti iš kitų šalių alų, kurio sudėtyje yra priedų. Netgi Bonos argumentai, kad alus sudaro ketvirtadalį vidutinio vokiečio raciono, todėl priedai, esantys alaus sudėtyje, gali būti kenksmingi sveikatai, neprivertė teismo pakeisti nuomonės. Tačiau buvo mestas kontrargumentas, kad tada, kai vokiečiai eksportavo savo alų į kitas šalis, jie į jį dėjo priedų, kurie yra neleistini Vokietijoje.
Didžiausią susirūpinimą kelia dideliais kiekiais naudojama karamelė (E150), kuri maisto pramonėje pasitelkiama norint suteikti produktams reikiamą spalvą, taip pat ir alui, ypač švelniam, stipriam, aukščiausios kokybės karčiajam ir stipriosioms šviesiojo alaus rūšims. 1987 m. Maisto patariamasis komitetas pateikė rekomendacijas dėl spalvų, nuodydamas, kad maksimalus spalvinės medžiagos kiekis negali būti didesnis nei 5,000 mg/kg. Toks kiekis yra labai didelis, palyginti su to paties komiteto rekomendacijomis, kad kepant rudą duoną maksimalus dažiklių kiekis gali būti 2,000 mg/kg. Alaus gamyboje leistina naudoti medžiagas, dėl kurių alaus puta pasidaro standi, taip pat kaip ir vyno gamyboje, leidžiama naudoti įvairias pramonines pagalbines medžiagas. Tačiau nėra jokios galimybės sužinoti, kiek “tikras” yra tikrasis stiprusis šviesusis alus, ką jau kalbėti apie kitus, ne tokius pretenzingus gėrimus.
Įdomi ir veiksminga karamelės alternatyva yra rafinuotas salyklas. Jis gali būti klasifikuojamas kaip ingredientas, o ne kaip priedas.

Upėtakis ir lašiša
Jungtinėje Karalystėje upėtakiai auginami jau daugelį šimtmečių. Viduramžiais vienuolynuose auginami upėtakiai būdavo valgomi penktadienio pasninko metu. Šiandien lašišų, upėtakių ir kitų žuvų auginimas yra didelis verslas. Tačiau ar kada nors susimąstėte, kodėl skanių rožinės spalvos upėtakių ir lašišų pasiūla smarkiai išaugo? Natūralioje aplinkoje gyvenančių žuvų rožinę mėsos spalvą lemia šviežias maistas, t.y. vėžiagyviai, krevetės, omarai ir įvairūs dumbliai.
Fermose auginamas žuvis šerti vėžiagyviais yra per brangu, todėl į žuvų pašarą dedama rožinio pigmento kantaksantino (E161g) arba astaksantino (nežymimas E raide), kad jų mėsa pasidarytų rožinės spalvos. E161 ir kai kurie kiti pigmentai, tarp jų įvairūs karotenai ir vitaminas A, yra parduodami tabletėmis. Vartojant šiuos pigmentus mūsų oda gali tapti gelsva, tarsi mes būtume atostogavę ir įdegę Viduržemio jūros paplūdimyje. Įspėjame, kad toks odos atspalvis neapsaugo nuo nudegimo saulėje. Pigmentas gali lemti tik išvaizdos pokyčius.
Ar priedai daro kokią nors įtaką žmogaus sugebėjimams?
<…> Pagrindinės medžiagos, lemiančios elgsenos pakitimus, yra cukrus, dažikliai, skoninės medžiagos.
Kalinius maitinant maistu, iš kurio pašalinti antioksidantai BHA ir BHT (E320 ir E321) pagal Feingold racioną, sumažėjo vaikų hiperaktyvumas ir paauglių nusikalstamumas.
<…> Kam reikia į maistą dėti milžiniškus kiekius cukraus, dažiklių, skoninių medžiagų ir konservantų? Jie skirti mitybos požiūriu nesvarbioms maistinėms medžiagoms užmaskuoti. Tai gali būti labai kaloringas ir riebus maistas, kurį šios medžiagos padaro geru, visavertišku maistu. Nueikite į prekybos centrą ir pamatysite, koks jame parduodamas maistas labiausiai domina vaikus. Jei neskaitysite etikečių, jūs tikrai įsigysite beverčio šlamšto. Tačiau jo išvaizda ir skonis yra kaip normalaus maisto. Taigi, priedai gali sumenkinti maistinę vertę. Mes perkame maistą remdamiesi tik savo poreikiais, bet ne supratimu, kokios pasekmės dėl tokio maisto laukia mūsų vaikų, kurie yra mūsų ateitis.
Atminkite, jog dauguma priedų formuoja mūsų sąmonėje supratimą, kad mūsų valgomas maistas yra iš tiesų geras ir saugus. Tačiau nepamirškite, kad priedai apgauna mus, o blogiausia – mūsų vaikus, nes jie pripranta vartoti kaloringą, tačiau bevertį maistą.

Maurice Hanssen

Apie autorių ir knygą

Maurice’as Hanssenas yra sveikos gyvensenos ir maisto konsultantas, šioje srityje dirbantis daugiau nei 20 metų. Jis taip pat yra Sveiko maisto gamintojų asociacijos ir Europos sveikų produktų gamintojų federacijos prezidentas, kelių knygų autorius. Šiuo metu gyvena Sario grafystėje Anglijoje.
Priminsime, kad jau prieš 15 metų stebuklingoji E tapo visuotine paranoja ir kartu – reklaminiu triuku. Kaip į maisto produktus kišama begalė priedų, taip į mūsų galvas kišami įvairūs mitai – ką valgyti, o ko ne. E nebūtinai turi asocijuotis su blogiu. Toks žymėjimas labiau reiškia paaiškinimą. Deja, dauguma vartotojų atsisako pirkti produktus, pažymėtus raide E. Iš visų produkto sudėtyje esančių priedų, žymimų E raide, iš tiesų ne visi yra kenksmingi. Knyga “E priedai” reikliam vartotojui kaip tik ir padės iškoduoti nesuprantamas maisto produktų etiketes, paaiškins E priedų paskirtį, kilmę ir poveikį organizmui.

Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos (KRPST), kuri skundžiasi bloga finansine padėtimi ir dėl to stabdo dviejų ugniagesių gelbėtojų komandų veiklą, administracijos darbuotojai gavo 60-80 proc. atlyginimo dydžio priedus.

Tai paaiškėjo Kauno rajono savivaldybės administracijos specialistams atlikus KRPST auditą. Nustatyta, kad KRPST direktorius Saulius Grukauskas už praėjusius metus trims administracijos darbuotojams skyrė 60-80 proc. dydžio priedus. Tai jis padarė savo sprendimu, be steigėjų – Kauno rajono savivaldybės ir Kauno rajono ugniagesių savanorių draugijos – žinios, rašo “Lietuvos žinios”.

Viršydamas įgaliojimus S.Grukauskas per praėjusius metus sau ir keliems pavaldiniams išmokėjo 50 tūkst. litų už papildomus darbus. Audito specialistų teigimu, šie pinigai skirti už darbus, kuriuos jie privalėjo atlikti pagal savo pareigas.

Išsidalyti 50-70 proc. darbo užmokesčio dydžio priedus KRPST direktorius, pavaduotojas ir buhalteris spėjo ir šiemet, kai Kauno rajono savivaldybės tarybos nariai aktyviai diskutavo apie dviejų tarnybai priklausančių ugniagesių gelbėtojų komandų veiklos stabdymą dėl lėšų stygiaus. Pasak auditorių, jie taip pat išmokėti neteisėtai.

Tikrintojai nustatė, kad pernai tarnyba nepanaudojo 24 tūkst. litų biudžeto lėšų. Jos, pasibaigus metams, turėjo būti grąžintos į savivaldybės biudžetą. Tačiau pinigai biudžeto nepasiekė.

Didžioji dalis tarnybos neinventorizuota, o kitų daiktų išvis nepavyko rasti. Kai kurie automobiliai nenaudoti, tačiau kelionės lapuose nurodyta, kad jais važiuota gesinti gaisrų, pilta degalų. Skaičiuojama, jog taip gali būti iššvaistyta apie 25 tūkst. litų. Kur dingo už šiuos pinigus pirkti degalai – nežinoma.

Tikrintojų surinkta medžiaga bus pristatyta Kauno rajono savivaldybės tarybos nariams. Pasak savivaldybės atstovės spaudai Vilmos Kasperavičienės, jie nuspręs, ar apie tarnybos administracijos padarytus pažeidimus pranešti specialiosioms tarnyboms. KRPST dalininkų susirinkime rengiamasi svarstyti įstaigos vadovo S.Grukausko atleidimo klausimą.

Tačiau, kaip aiškino administracijos direktorius konservatorius Vytas Bancevičius, auditorių aptikti pažeidimai neišgelbės dviejų ugniagesių komandų. “Visiems ugniagesiams išlaikyti pinigų neužteks”, – įsitikinęs V.Bancevičius.

Vyriausybė devynioms ugniagesių komandoms finansuoti Kauno rajono savivaldybei šiemet skyrė 1,4 mln. litų – po 155 tūkst. litų kiekvienai tarnybai. Pasak rajono vadovų, šių pinigų pakaktų tik atlyginimams sumokėti, bet neliktų nei degalams, nei pastatams ar automobiliams prižiūrėti.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Vygandas Kurkulis tvirtino, kad sunkiomis sąlygomis vienai ugniagesių gelbėtojų komandai rajone užtektų 160 tūkst. litų.