BFL

Lietuvos krepšinio lygoje šį sezoną sėkmingai startavusi „Vytauto“ ekipa į areną kviečia sirgalius iš dviejų miestų – nuo šio rudens „Vytautas“ yra bendra Birštono ir Prienų miestų komanda. Bet pinigų bilietams prieniškiai ir birštoniečiai gali skirti nevienodai: lapkritį Prienų gyventojai už šildymą mokės brangiausiai Lietuvoje – dvigubai daugiau nei šios srities lyderis Birštonas.

Dovaidas PABIRŽIS

Kai prieš 15 metų savivaldybėms buvo perduotas gerokai nudėvėtas šilumos ūkis maždaug trečdalis savivaldybių patikėjo jį privatininkams, o du trečdaliai nusprendė tvarkytis pačios. Šis pasirinkimas didele dalimi nulėmė kiekvieno regiono šilumos ūkio raidą – savivaldybės pamažu perėjo prie kur kas pigesnio biokuro, o tarp brangiausiai mokančių vyrauja privačių investuotojų valdytų ar vis dar valdomų katilinių, daugiausia kūrenamų brangiomis dujomis, šilumos vartotojai.

Kaimynai skiriasi kaip diena ir naktis

Kaip pasakoja įmonės „Birštono šiluma“ direktorius Albertas Kandrotas, tai, kad kurorto gyventojai lapkritį už šilumos kilovatvalandę mokės 4,72 cento, nėra loterija ar sėkmė, bet daugelio metų darbas ir jo rezultatai. Lapkritį kurorte 83 proc. šilumos bus pagaminama naudojant biokurą. Jau dešimtmetį šiluma šiame kurorte gaminama kūrenant medžio drožles.

Prieš kurį laiką buvo sumontuotas ir kondensacinis dūmų ekonomaizeris, kuriam esant apie 20 proc. šilumos pagaminama iš dūmų: 120–150 laipsnių dūmų temperatūra, pašildžiusi vandenį, krinta bent 40 laipsnių.

„Birštono šilumos tinklai niekada nebuvo išnuomoti, tvarkėmės patys. 1999–2000 m., kai daug kur prasidėjo nuoma, miesto taryba nutarė to nedaryti. Atlikome studiją, nustatėme investavimo tvarką, tuo metu nebuvo ir paramos fondų, ėmėme paskolas, kurias išmokėjome. Dabar matome, kad pasirinkta kryptis buvo teisinga. Jau su struktūrinių fondų parama renovavome ir tinklus. Šiemet už teisingus sprendimus energetikos srityje Birštonas apdovanotas Energetikos ministerijos Auksine krivūle“, – džiaugiasi A.Kandrotas.

Birštonas nesieks šimtaprocentinės šilumos gamybos iš biokuro, nes kurorte veikia sanatorijos, SPA centrai, o jų šilumos naudojimas nėra lengvai prognozuojamas. Procedūroms būtina greitai sušildyti patalpas, o su biokuru tai padaryti sudėtinga. Todėl ir toliau šiluma bus gaminama apytikriu santykiu 80:20. Reikšmingesnio pokyčio nesukels ir įsibėgėjanti renovacija – šilumos poreikis nesumažės dėl sanatorijų plėtros.

O štai brangiausiai už šildymą Lietuvoje mokančių Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas guodžiasi nebent tuo, kad 2000-aisiais sudaryta ir 15 metų turėjusi galioti sutartis su „Eenergija“ šį rugsėjį buvo nutraukta. Mieste pagaliau pradėjo veikti biokuro katilinė, kuri turėtų sumažinti šilumos kainas. Iki tol šiluma, pagaminta naudojant gamtines dujas, sudarė 90 proc. visos šilumos.

„Šilumos ūkį perdavėme savivaldybės įmonei „Prienų šilumos tinklai“, pradėjo veikti katilinė, kaina po truputį mažės, tačiau tai pamatysime tik šildymo sezono pabaigoje. Rajone yra likusi tik viena mokykla, kurioje katilinė dar nepakeista, o pačiuose Prienuose, kol dar nėra labai šalta, visą šilumą gauname iš biokuro, likusi tik viena dujinė globos namų katilinė“, – vardija meras.

Prienų santykiai su privačiu investuotoju pastaruoju metu buvo blogi: kad ir ką jis darė, šilumos kaina vis tiek nemažėjo. Nuomos sutartyje daug kas buvo neapgalvota, todėl ji iš esmės miestui buvo nenaudinga.

Pasak mero, Prienų ir kitų mažesnių miestelių patirtis rodo, kad vienam privačiam tiekėjui atiduoti visą šilumos ūkį labai rizikinga. Didesniame mieste, kur galima konkurencija, situacija yra kitokia, tačiau rajono centruose privatininkai tokiu atveju įgauna beveik visišką veikimo laisvę, o vienintelis jų tikslas – pelnas.

Ilgalaikė klaidingų sprendimų kaina

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, pigiausiai už šildymą lapkritį mokės Jonavos gyventojai – 4,52 ct/kWh. Toliau rikiuojasi Birštonas, Utena, Elektrėnai ir Klaipėda.

Vis dėlto, pasak „Jonavos šilumos tinklų“ direktoriaus Alfredo Sadzevičiaus, tai, kad Jonava pirmauja, nieko nereiškia. Mat įmonė šį mėnesį pigiai nusipirko gamtinių dujų su nuolaida, kuri numatyta kaip kompensacija už permoką koncernui „Gazprom“. Jau kitą mėnesį dujas Jonava vėl pirks iš terminalo, todėl šilumos kaina tikrai kils. Biokuras sudaro maždaug du trečdalius Jonavos šilumos gamybos šaltinio.

A.Sadzevičiaus teigimu, dėl likusio trečdalio pokyčio apsispręsti neskubama, nes Jonavoje intensyviai vyksta renovacija ir kol kas neaišku, kokia bus jos įtaka bendram šilumos poreikiui. Jei šilumos vartojimas sumažės trečdaliu, galbūt naujų biokuro katilų visai neprireiks.

Palyginę prieš penkerius metus „Veido“ skelbtą sąrašą miestų ir rajonų, kuriuose šildymo kainos yra didžiausios, su 2015-ųjų lapkričio duomenimis, matysime, kad daug kas kartojasi. Ir prieš penkerius metus brangiausiai šildymas kainavo Prienuose, o į dešimtuką patenka tie patys Šalčininkai, Anykščiai, Palanga, Trakai, Ukmergė. Tai rodo, kad pokyčiai šilumos ūkyje neįvyksta per naktį, o klaidingi sprendimai lemia dideles kainas daugeliui metų į priekį.

Anykščių rajono savivaldybės, kurioje per penkerius metus iš biokuro gaminamos šilumos dalis padidėjo vos procentu, vadovas Kęstutis Tubis pasakoja, kad prieš daugiau nei dešimtmetį buvo priimtas klaidingas sprendimas miestą suskaidyti į 11 kvartalinių katilinių ir taip panaikinti bendrą šilumos tinklą. Tai lėmė labai išaugusią šilumos kainą, nes gamtines dujas Anykščiai privalėjo pirkti brangiau už kitus miestus, tai darydami mažmenininkų sąlygomis. Pasak miesto vadovo, už katilinių statybą ir kitas sąnaudas miestui dar liko per 4 mln. eurų skolų, be to, savivaldybė dar moka palūkanas.

Anykščių problemos sprendimo formulė tokia pati: prieš kurį laiką čia pradėjo veikti biokuro katilinė, kuri biokuro dalį miesto šilumos ūkyje padidins iki 49 proc., todėl nuo lapkričio pabaigos šiluma vartotojams atpigs penktadaliu. K.Tubio teigimu, už biokuro biržoje perkamą biokurą mokama 3,7 karto mažiau nei už dujas.

Lūžio metai

2015-ieji taps lūžio metais Lietuvos energetikoje: šiemet pirmą kartą centralizuotos šilumos ūkyje biokuro bus suvartota daugiau nei gamtinių dujų – apie 54 proc. 2007-aisiais ši dalis sudarė apie 17 proc., pernai – beveik 48 proc. Prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus, kai Vilniuje ir Kaune pradės veikti didelės kogeneracinės elektrinės, biokuro dalis išaugs iki 75 proc. O gamtinėms dujoms, kurioms kadaise teko bent 90 proc., teliks maždaug penktadalis.

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktoriaus Virginijaus Ramanausko žodžiais tariant, einame keliu, kuriuo skandinavai nuėjo dar prieš 30 metų. Miškų Lietuvoje daug, biokuro gabenimas 50 ar 100 kilometrų spinduliu nesukuria didelių logistikos išlaidų, todėl vyraujantis biokuras yra skiedros iš miško. Miškai Lietuvoje užima apie 2,2 mln. hektarų, jų metinis prieaugis siekia 18,2 mln. kubinių metrų.

„Tai nesustabdomas procesas, kurį reikia sveikinti. Tai vietinis, o ne atvežtinis kuras. Ne viena studija rodo, kad mūsų ištekliai yra pakankami, biokuro nepritrūksime. Gamtinės dujos tampa antrarūšiu kuru, praktiškai jos reikalingos tik Jonavos „Achemai“, o dideliems vartotojams reikalingų dujų reikia mažai“, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas.

Pasak jo, tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje labai didelės investicijos buvo skirtos dujų infrastruktūrai, tačiau tuo pat metu buvo intensyviai plėtojamas ir biokuro naudojimas.

Kaip pabrėžia Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius, pagrindinį prizą už atsinaujinančių išteklių naudojimą centralizuotame šildyme derėtų skirti „Gazpromui“. Mat nuo 2013-ųjų gamtinių dujų su transportavimo sąnaudomis ir biokuro kainos santykis skiriasi du tris kartus. 2013-ųjų rugsėjį gamtinės dujos kainavo 514, biokuras –173 Eur/tne, šių metų rugsėjį – atitinkamai 469 ir 137 Eur/tne.

Biokuro kainos skirtinguose Lietuvos regionuose ir vietovėse svyruoja nedaug – maždaug 10–15 proc. Lietuvoje veikia ir pirmoji pasaulyje biokuro birža, kuri šiuos skirtumus dar labiau išlygina: biokuro prekyboje dalyvauja miškų urėdijos, iš esmės tai galima daryti turint vos vieną sunkvežimį produkcijai gabenti. Šiuo metu šilumos gamintojai įpareigoti 50 proc. biokuro pirkti per biržą, o nuo kitų metų visa prekyba vyks tik biržoje. Tikimasi, kad ši taisyklė dar labiau padidins konkurenciją ir sumažins biokuro kainą.

Pasak M.Nagevičiaus, galutinė biokuro kaina susidaro iš užmokesčio tiekėjams, miško darbuotojams, technologijų gamintojams ir mokesčių. Tik apie 18 proc. komercinės biokuro kainos sudaro nelietuviški degalai, technologijos ir kitos sąnaudos. „Vadinasi, jei Lietuva būtų bendrovė ir biokuras (visiškai teorinis variantas) kainuotų tris kartus daugiau už gamtines dujas, vis tiek labiau apsimokėtų naudoti brangesnį biokurą, nes visi šie pinigai lieka Lietuvoje“, – papildomą biokuro naudą apibrėžia ekspertas.

Pastaruoju metu galima stebėti biokuro naudojimo mažėjimo tendenciją individualiuose namuose. Pagrindinės priežastys – emigracija ir judėjimas iš kaimo į miestą. Todėl namai, kurie anksčiau buvo šildomi malkomis, šiandien apskritai nešildomi. Kita, malonesnė priežastis – vis daugiau gyventojų susitvarko savo namus, pakeičia neefektyvius sovietinius katilus į modernesnius ir tai leidžia naudoti mažiau kuro.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno teigimu, turint centralizuotas šilumos sistemas, kūrenti gamtines dujas katile yra didelė prabanga, nes ši sistema leidžia panaudoti įvairias atliekas ir skiedras.

„Visuose Lietuvoje miestuose yra įrengtas centralizuotas šildymas ir mes galime naudotis šiais privalumais. Mieste pati brangiausia šildymo grandis yra miesto tinklai, tačiau mes juos turime įrengtus ir nesame už tai niekam skolingi. Pamažu Lietuvoje tai pradedama suprasti ir nebėra kalbų apie atsijungimus, kaip būta anksčiau. Mūsų miestai švarūs, be kaminų, tačiau didžiausia bėda, kad susidarė didelis skirtumas tarp šilumos gamybos ir namų, kurie neapšiltinti, todėl vartoja labai daug šilumos, būklės. Tai, kas padaryta šaltiniuose ir trasose, kur esame netoli ES vidurkio, su namais tik pradedama“, – aiškina V.Stasiūnas.

Pasak jo, turime Dievo dovaną – didelius biokuro atliekų išteklius. Tarkim, anglai kūrena biokurą, bet jis tris kartus brangesnis, nes miškų jie beveik neturi, tad tenka importuoti medžio granules iš Kanados.

Kompensacijų nemažėja

Nors per penkerius metus pokyčių šalies šilumos ūkyje įvyko tikrai daug, tai iš esmės beveik nepakeitė gyventojų, kurie nesuinteresuoti ko nors šioje srityje keisti ir gauna valstybės kompensacijas už šildymą, skaičiaus.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010-aisiais tokių buvo 170 tūkst., pernai – 163 tūkst. 2015 m. duomenų ministerija dar negalėjo pateikti.

Daugiausia kompensacijų pernai gavo Akmenės rajono gyventojai – 15,2 proc. Daugiau nei dešimtadalis gyventojų kompensacijas gavo Druskininkuose (14,8 proc.), Visagine (14,3 proc.) ir Anykščiuose (11,4 proc.).

Didžiuosiuose miestuose kompensacijas gaunančių gyventojų dalis mažesnė: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jas gavo kiek daugiau nei 4 proc. gyventojų, Šiauliuose ir Panevėžyje – daugiau kaip 7 proc. Mažiausia kompensacijų dalis teko Neringos (1,3 proc.), Klaipėdos rajono (1,8 proc.), Panevėžio rajono (1,9 proc.), Alytaus rajono (2,1 proc.) ir Kauno rajono (2,6 proc.) gyventojams.

Vidutinis būsto šildymo išlaidų kompensacijos dydis vienam asmeniui per vieną 2014 m. šildymo sezono mėnesį, būstą šildant centralizuotai, sudarė apie 100 Lt, būstą šildant kitomis energijos ir kuro rūšimis – 137,4 Lt. 2014-aisiais būsto šildymo išlaidų kompensacijoms išleista 88,7 mln. Lt – maždaug trečdaliu mažiau nei rekordiniais 2012-aisiais, kai tam skirta daugiau nei 140 mln. Lt.

Šiemet, kai kompensacijų skyrimas ir mokėjimas perduotas savivaldybėms, sausio–rugsėjo mėnesiais išleista 12,3 mln. eurų.

Vakaruose įprasta praktika, kai gyventojai už šildymą ir žiemą, ir vasarą moka vienodą įmoką. Pranašumas – nereikia su nerimu laukti šalčių ir gąsdinančių sąskaitų už šildymą.

Pasak V.Stasiūno, šis modelis Lietuvoje nėra populiarus ir todėl, kad mažesnes pajamas gaunantys žmonės, kurie žiemą moka didelius mokesčius, taip užsitikrina sau kompensacijas. Jei visus metus būtų mokama po lygiai, kompensacijų gavėjų sumažėtų.

Asociacijos duomenimis, 2015-ųjų pradžioje skolos už šildymą sudarė 275 mln. Lt, iš kurių 150 mln. Lt buvo skolingi privatūs vartotojai.

"Veido" archyvas

Praėjus trims mėnesiams po savivaldos rinkimų Prienai turi naują merą.

Penktadienį Prienų rajono savivaldybės taryba vietoj gegužės pabaigoje atstatydinto konservatoriaus Juozo Krikštolaičio meru vienbalsiai išrinko socialdemokratą Vytą Bujanauską.

Penktadienio posėdyje taip pat numatoma tvirtinti administracijos direktorių, juo turėtų tapti liberalcentristas Algis Marcinkevičius.

Valdančiąją koaliciją sutarusių sudaryti partijų sprendimu, administracijos direktoriaus pavaduotoją siūlys konservatoriai.

Valdančią koaliciją yra sutarę sudaryti šeši Socialdemokratų partijos atstovai, keturi “tvarkiečiai”, po du Socialdemokratų sąjungos, liberalcentristų ir konservatorių atstovus. Pastarųjų taryboje yra trys, tačiau praėjusią savaitę atstatydintas J. Krikštolaitis su valdančiaisiais nedirbs.

Iš viso Prienų rajono savivaldybės taryboje yra 25 politikai.

Pastarąją savaitę mero pareigas laikinai ėjo “Tvarkos ir teisingumo” atstovė vicemerė Loreta Jakinevičienė. Pagal koalicijos susitarimą, ji turėtų ir toliau eiti vicemerės pareigas.

Praėjusią savaitę už J. Krikštolaičio atstatydinimą balsavo 16 tarybos narių. Jis mero pareigas ėjo pusantro mėnesio.

L. Jakinevičienė BNS tuomet sakė, kad vienas iš pagrindinių priekaištų J. Krikštolaičiui buvo tai, jog jis nesugebėjo suformuoti administracijos vadovybės – paskirti direktoriaus ir pavaduotojo.

Po vasario pabaigoje vykusių savivaldos rinkimų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas J. Krikštolaitis Prienų meru išrinktas balandžio 14 dieną. Tuomet už jį balsavo 13 tarybos narių.

Prienuose socialdemokratai laimėjo šešis mandatus, “tvarkiečiai” – keturis, TS-LDK – tris, po dvi vietas gavo Darbo partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Naujoji sąjunga, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, Liberalų ir centro sąjunga bei Liberalų sąjūdis.

Prienų rajono Medžiukų kaimas antradienį priminė Garliavą – vietos gyventojų minia pareiškė neleisianti antstolei vykdyti teismų nutarčių perduoti dvejų metų našlaitę jos globėjams. Spaudžiami pareigūnai nedrįso išvežti vaiko, pranešė “Lietuvos rytas”.

“Elgiamės taip, kaip Drąsiaus Kedžio dukters gynėjai Garliavoje. Šis pavyzdys mus įkvėpė. Mums nerūpi jokie teismų sprendimai. Padarysime savo tvarką”, – antradienį ūžė Jūratės ir Juozo Lukoševičių sodybą Medžiukuose užgulę šio ir aplinkinių kaimų žmonės.

Sutuoktiniai Lukoševičiai beveik dvejus metus neteisėtai laiko savo namuose vaiką, nepaisydami Prienų, Kauno ir Aukščiausiojo teismų įpareigojimų atiduoti jį globėjai Agnei Bendinskienei iš Vilniaus.

Mergaitės paimti antradienį atvykusiai Alytaus antstolei Angelei Kvaraciejienei minia išrėžė: nieko nepešite. Taip ir įvyko – mergaitė liko teismo sprendimų nepaisančioje šeimoje.

Šios istorijos pradžia – 2008 metų pavasaris, kai per avariją žuvo mergaitės tėvai iš Prienų Virgilijus Laukaitis ir Birutė Kizevičiūtė. Trijų mėnesių našlaitė iš pradžių gyveno savo senelių Albinos ir Vytauto Laukaičių namuose Birštono savivaldybės Vienkiemio kaime. Netrukus Lukoševičiai mažylę parsivežė į savo sodybą Medžiukuose.

Siekti mergaitės globos ėmė dvi šeimos – Bendinskai ir Lukoševičiai.

31 metų A.Bendinskienės vyras Audrius Bendinskas yra šios mergaitės motinos pusbrolis, o J.Lukoševičius – mergaitės senelės A.Laukaitienės pusseserės sūnus.

Norą globoti vaiką pareiškė ir J.Lukoševičienė, ir A.Bendinskienė.

Visus teisinės kovos raundus laimėjo pastaroji: 2008 metų gegužę Birštono savivaldybė, o 2009 metų balandį – Kauno apygardos teismas paskyrė A.Bendinskienę laikinąja globėja.

Prienų teismas praėjusių metų liepą šią moterį pripažino nuolatine globėja. Tokią pat nutartį, atmetę J.Lukoševičienės skundus, paliko galioti Kauno apygardos ir Aukščiausiasis teismai.

Svarstykles A.Bendinskienės naudai nusvėrė aukštesnis jos ir vyro išsilavinimas, reputacija, geresnės gyvenimo sąlygos.

J.Lukoševičienė anksčiau pati įvairioms instancijoms yra tvirtinusi, kad sutuoktinis girtauja ir daužo ją iki sąmonės netekimo. Prienų teismas nusprendė, kad šis vyras gali kelti grėsmę našlaitės saugumui.

Dar 2009 metų balandį Kauno apygardos teismas įpareigojo Lukoševičius perduoti mergaitę A.Bendinskienei.

Šių metų gegužės 13 dieną Prienų teismas nurodė, kad vaikas turi būti atiduotas priverstinai. Tai įvykdyti antradienį rengėsi Alytaus antstolė A.Kvaraciejienė.

Tačiau Lukoševičių šalininkų būriai jų sodybos vartus apstojo nuo ankstaus ryto.

Minia susitikti su mergaite įleido Visuomenės sveikatinimo centro direktorę Laurą Bratikaitę, bet užstojo kelią A.Kvaraciejienei, Prienų rajono vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistėms Skaidrei Mališauskienei ir Aldonai Krušinskienei.

Antstolei į vidų leista patekti tik po ilgų įkalbinėjimų. Žmonės jai kartojo, kad vaiko neatiduos.

L.Bratikaitei patarus palaukti, kol mergaitė pripras prie A.Bendinskienės, vakar buvo nutarta mergaitės iš Medžiukų nevežti.

Globėja esą susitikinės su mergaite neutralioje aplinkoje, dalyvaujant Lukoševičiams, psichologams, VTAS darbuotojams. Kai apsipras, bus perduota Bendinskų šeimai.

Nors antstolė tikino, kad toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į vaiko interesus, buvo justi akivaizdus minios poveikis. A.Kvaraciejienė ir ją atlydėję du policininkai, pasak dienraščio, atrodė sutrikę, išgąsčio pilnomis akimis.

Niekas iš pareigūnų net neperspėjo protestuotojų, kad už trukdymus antstolei vykdyti pareigas, teismo sprendimų, Susirinkimų įstatymo nepaisymą jiems gresia atsakomybė.

Viena minios aktyvisčių Irena Tarasevičienė pareiškė, kad bus taip, kaip Garliavoje, kur žmonės neleido išvežti D.Kedžio dukters pas Laimutę Stankūnaitę. Esą našlaitė prisirišusi prie Lukoševičių, myli juos, o Bendinskų beveik akyse nėra mačiusi. Atsidūrusi Vilniuje mergaitė patirtų didžiulę traumą.

Anot J.Lukoševičienės, sutuoktiniai Bendinskai mergaite nesirūpino iškart po jos tėvų mirties, nerodė didelio noro su ja matytis ir vėliau.

“Mes norėjome susitikti su mažyle, bet iš trylikos paskirtų pasimatymų dėl Lukoševičių kaltės neįvyko net dešimt”, – pasakojo A.Bendinskienė.