Diskusijos dėl strateginių energetikos projektų įgyvendinimo pastebimai kaista ir ginkluojasi skaičiais. Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius, Visagino atominės elektrinės verslo plane aptikęs krūvą netikslumų ir nepagailėjęs laiko daliai pateiktų lentelių perskaičiuoti, įrodinėja, kad projektas valstybei komerciškai bus ne pelningas, o nuostolingas. Sudėtingiausiai valdininkams įveikiamu projekto kritikų ruporu pastaruoju metu tapęs ambicingas konsultantas džiaugiasi, kad jo skaičiavimais pagaliau susidomėjo bent vienas viceministras – tiesa, ne iš Energetikos, o iš Ūkio ministerijos.

Geriau, nei nieko nedaryti

„Atominė elektrinė naudinga tik vienu atžvilgiu – makroekonominiu požiūriu geriau statyti ją, negu iš viso nieko nekeisti šalies energetikoje. Tačiau lygindami matome, kad yra racionalesnių būdų tiems milijardams investuoti“, – teigia M.Nagevičius.
Ekonomistas, Vilniaus universiteto dėstytojas Raimondas Kuodis žengia dar toliau ir kalba apie atomo „energetinį bankrotą“: mat apskaičiuota, kad per savo vystymosi ciklą (nuo projekto kūrimo, įrenginių gamybos ir t.t. iki pat atliekų laidojimo giluminės saugyklos įrengimo) branduolinė jėgainė suvartoja tik šiek tiek mažiau elektros energijos, nei įstengia jos pagaminti per visą savo eksploatacijos laikotarpį.
O standartiniai kaltinimai Kremliaus interesų gynimu, pasak ekonomisto, tėra beišsenkančių dalykinių argumentų požymis: „Jei oponentai nori – galime pažaisti šį žaidimą. Tegu atsako, kas geresnis „Gazpromo“ draugas: aš, agitavęs už namų renovacijos proceso spartinimą, ar jie, įstūmę šį procesą aklavietėn. Arba kuris iš mūsų geresnis draugas „rubikoninės“ reputacijos kompanijai „Icor“: aš, pasisakantis už šilumos ūkio sugrąžinimą į valstybės rankas, ar jie, atmetantys tokį problemos sprendimo būdą“, – klausė praėjusią savaitę surengtoje viešoje diskusijoje kovingai nusiteikęs R.Kuodis.

Vienas mūšis – dar ne kova?

Vertinant ne kaltinimus, o viešojoje erdvėje dėstomus racionalius argumentus, galima konstatuoti, kad į primityvius reklaminius filmukus viltis dedantys branduolinės energetikos šalininkai vis labiau atsilieka nuo savo priešininkų intelektualiame, „ne plačiosioms masėms“ skirtame mūšyje. Kol kas šios persvaros nepajėgia įveikti nė po kelerių metų tylos stebuklingai prabilęs energetikos ministras.
Štai kad ir praėjusios savaitės pavyzdys – bandymas išsiaiškinti, kodėl verslo plane daroma prielaida, jog VAE elektrinės vidutinis metinis galios išnaudojimo koeficientas sieks 85–92 proc., jei, pagal Tarptautinės branduolinės agentūros 2011 m. ataskaitą, visų iki šiol veikusių tokio tipo reaktorių efektyvumas tesiekė 61,2 proc.
„Kai kalbama apie Japoniją, reikėtų atkreipti dėmesį, kad šioje šalyje eksploatuojamų AE galios panaudojimo koeficientas mažesnis nei pasaulinis vidurkis dar ir dėl griežtesnės reguliacinės aplinkos. Pagal Japonijos įstatymus privalomas 55 dienų planinis remontas kas 13 mėnesių, kai kitose šalyse tokie remontai daromi kas 18–24 mėn. ir trunka apie 20 dienų. Panaudojimo koeficientas mažesnis dar ir dėl gamtinių veiksnių, pavyzdžiui, tokių kaip žemės drebėjimai, dėl kurių elektrinės sustabdomos automatiškai, o prieš paleidžiant iš naujo kiekvienas reaktoriaus komponentas, kiekviena sistema nuodugniai patikrinama. Ir dar Japonijoje galioja išskirtinė, niekur daugiau pasaulyje nesanti tvarka, kad po kiekvieno reaktoriaus sustabdymo, sistemų patikrinimo ar remonto leidimą vėl paleisti reaktorių išduoda vietos savivaldybė“, – aiškino autoritetingas akademinės atomininkų stovyklos atstovas, KTU Energetikos technologijų instituto direktorius profesorius Jonas Gylys.
Ir jau po kelių dienų sulaukė taiklios M.Nagevičiaus replikos, kad Japonijoje žemė dėl nepaaiškinamų sutapimų kažkodėl dreba tik ten, kur stovi ABWR, o ne PWR tipo reaktoriai, mat pastarųjų, veikusių tomis pačiomis seisminėmis sąlygomis, efektyvumo koeficientai buvo gerokai didesni: vidutiniškai 77–85 proc.
„Tikrai nesunku būtų surinkti išsamią statistiką apie priežastis, kodėl ABWR reaktoriai stabdomi kur kas dažniau ir ilgesniam laikui nei kiti reaktoriai. Juk nuo to priklauso biudžeto mokėtojų investuotų milijardų likimas. Tuo labiau kad tų pasaulyje veikusių ABWR reaktorių tikrai nėra daug – tik keturi. Profesorius tikrai turėtų žinoti, kokie gedimai buvo fiksuojami Hamaoka ir Shika atominėse elektrinėse, kuriose įrengti ABWR reaktoriai, ir kaip vyko teisminiai procesai tarp „Hitachi“ ir elektrinės operatoriaus bei kuo tie teisminiai procesai pasibaigė. Galėtų pateikti duomenis, kodėl Pietų Teksaso (JAV) projekte buvo atsisakyta ABWR reaktorių ir dėl kokių problemų vėluoja ABWR reaktorių įrengimas Taivane. Geriau būtų sąžiningai išdėstyti visų gedimų atominėse elektrinėse, kuriose veikė ABWR reaktoriai, statistiką ir svarstyti, ar galima tų gedimų išvengti jam veikiant Lietuvoje“, – logiškai pabrėžė jaunasis profesoriaus oponentas. Galiausiai pridėjo: „Teiginys, jog atominio reaktoriaus priežiūra Lietuvoje bus mažesnė nei jo kilmės šalyje, paprastam Lietuvos žmogui skamba šiek tiek šiurpokai.“
Pasikuklino Martynas: mąstančiam piliečiui tai skamba ne šiurpokai, o baisiai. Dar vieną informacinės dvikovos setą atominės priešininkai išlošė „sausai“ ir, regis, net nedėdami ypatingų pastangų.
Nenorėdami būti šališki, sėdėdami šios dvikovos stebėtojų tribūnoje tiesiog konstatuojame štai ką: per keletą metų įpratus automatiškai kartoti teiginius, kuriais netgi nebuvo leidžiama suabejoti, VAE komandos žaidėjams sunkiai sekasi pritapti lygiaverčių argumentų aikštelėje. Propagandiniai filmukai „liaudžiai“ galbūt pravers per referendumus, bet siekiant pelnytos pergalės specialistų mūšyje energetikos strategams teks paieškoti rimtesnių ginklų.

10 VAE šalininkų argumentų
1. Atominė elektrinė – komerciškai pelningas projektas ir per savo veiklos laikotarpį suneš 38 mlrd. Lt dividendų valstybės biudžetui.
2. Per reaktoriaus tarnavimo laiką elektrinės eksploatacijai nutraukti planuojama surinkti 1,10–1,73 mlrd. Lt.
3. Bus išrastos antrinio branduolinio kuro atliekų panaudojimo technologijos.
4. Vidutinis metinis reaktoriaus galios išnaudojimo koeficientas sieks 85–92 proc.
5. Baltijos jūros šalių regione prognozuojamas elektros energijos trūkumas.
6. Lietuvos elektros energijos poreikiai iki 2030 m. išaugs iki 18 TWh.
7. Pastačius elektrinę bus sutaupyta 1,8 mlrd. Lt elektros importui, elektrai gaminti naudojamų gamtinių dujų importui bei VIAP mokesčiui.
8. Branduolinis kuras – švarus ir ekonomiškas.
9. Atominės elektrinės statyba sukurs 6 tūkst. darbo vietų.
10. VAE užtikrins pakankamą bazinę Baltijos šalių generaciją bei leis Lietuvai integruotis į žemyninės Europos tinklų sistemą.

10 VAE priešininkų argumentų
1. Brangiausia Lietuvos istorijoje investicija valstybei pridarys maždaug 1,85 mlrd. Lt nuostolių.
2. Akivaizdžiai sumažintos elektrinės uždarymo išlaidos. Palyginimui: Ignalinos AE uždarymo sąnaudos jau dabar oficialiai vertinamos 10 mlrd. Lt.
3. ES direktyva įpareigoja Lietuvą iki 2015 m. pateikti Europos Komisijai konkrečių išlaidų ir techninių sprendimų planą, kaip branduolinio kuro atliekos bus laidojamos giluminiu būdu.
4. Visų iki šiol veikusių ABWR reaktorių naudingumas per dešimtmetį vidutiniškai tesiekė 61,2 proc.
5. ENTSO-E Baltijos jūros šalių regione iki 2030 m. prognozuoja elektros energijos perteklių.
6. Pastaruosius trejus metus Lietuvos elektros energijos suvartojimas (be elektros energijos, suvartojamos Kruonio HAE) mažėjo. Nėra priežasčių šiai tendencijai kisti.
7. Lietuvos elektrinė privalės veikti kaip rezervinė, todėl dujų importo elektros gamybai išvengti nepavyks.
8. Branduolinis kuras neturi nieko bendra su ekologija, be to, urano ištekliai pasaulyje mažėja ir jis neišvengiamai brangs.
9. Tokias pat investicijas skyrus pastatų renovacijai ir kogeneracinių biokuro jėgainių plėtrai, darbo vietų būtų sukurta kone dešimt kartų daugiau.
10. Pernelyg galingas 1348 MW reaktorius taps kliūtimi Lietuvai integruojantis į žemyninės Europos tinklų sistemą.

V.Putino ramybės dienos baigėsi – sugrįžusio į prezidento postą jo laukia nerimstantys protestai ir didėjančios opozicijos gretos nuo Sachalino iki Uralo, nuo Karaliaučiaus iki Maskvos.

Rusijoje neatsirado nė vieno regiono, miestelio ar miesto, išskyrus Maskvą, kuriame Vladimiras Putinas nebūtų gavęs bent 50 proc. rinkėjų balsų. Kai kuriuose Rusijos regionuose jam sekėsi tiesiog stulbinamai. Štai Čečėnijoje už V.Putiną, nors ir sunku patikėti, balsavo 99,76 proc. rinkėjų. Sklando net anekdotas, kuriame klausiama, kas tuomet tie likę 0,24 proc., o V.Putinas atsako: nesijaudinkite, mes žinome jų pavardes.
Lygiai taip pat anekdotiškai atrodo ir tai, kad per 90 proc. balsų V.Putinui atidavė ir Dagestano, Ingušijos, Karačiajų Čerkesijos, Tuvos rinkėjai. Panašiai ir Mordovijoje bei Tatarstane, Tiumenėje, Saratovo srityje ir daugybėje kitų Rusijos vietų bei vietelių.
Kiek šie balsai nuoširdūs, o rinkimų komisijos – sąžiningos, kitas klausimas, į kurį atsakymą rasti vis dar pasiryžusi Rusijos opozicija.
Nevyriausybinė organizacija „Golos“, kovojanti dėl rinkėjų teisių ir skaidraus rinkimų proceso, teigia per visą šalį praėjusį sekmadienį suskaičiavusi apie 3 tūkst. rinkimų tvarkos pažeidimų ir jokiu būdu nesutinkanti su V.Putino pergalės akimirką ištartais žodžiais, kad jis laimėjo sąžiningą kovą.

Daugėja baltų dėmių
Nors V.Putino supratimas, kas yra demokratija, ir nepajudinamas, jis tikrai neserga jokia akių liga, kad nepastebėtų, jog raudonoje Rusijoje ima ryškėti baltos demokratėjimo salelės – teritorijos, kuriose bent 40–50 proc. gyventojų nepavyko priversti įmesti į urną biuletenio su V.Putino pavarde.
Didžiausias akibrokštas V.Putinui, žinoma, yra Maskva – šalies sostinė, kurioje telkiasi inteligentija, stiprėjanti išsilavinusi, pasaulio mačiusi vidurinė klasė, nebenorinti spoksoti į tuos pačius veidus Kremliuje.
Boluoja ir teritorijos aplink kitus didesnius Rusijos miestus – Sankt Peterburgą, Irkutską, Omską, Magadaną. Karšta meile V.Putinui nebedega ir Primorės, Permės gyventojai, o mūsų kaimyninėje Karaliaučiaus srityje už V.Putiną balsavo tik 53 proc. rinkėjų.
Visa tai – V.Putinui itin nemalonūs ženklai, nes praktika rodo, kad tendencijos didžiuosiuose Rusijos kultūros lopšiuose, ypač Maskvoje ir Sankt Peterburge, paprastai netrukus pasklinda po didžiąją šalies dalį.
Vadinasi, opozicija gali džiaugtis bent tuo, kad V.Putino laukiantys šešeri prezidentavimo metai, po kurių Rusijos valdymo trukme jis susilygiuos su Leonidu Brežnevu, jam nebus lengvi. Rusijoje bus ir naujų protestų, ir vis daugiau „Vieningosios Rusijos“ oponentų, kurių pakako, kad ši partija tik per plauką vėl taptų valdančiąja. Priminsime, jog pernai gruodį ši 2 mln. narių turinti partija net nebegavo 50 proc. rinkėjų balsų ir turėjo susitaikyti su tuo, kad Dūmoje šalia jos 238 narių įsitaisė ir 92 komunistai, ir 64 socialistai iš „Teisingosios Rusijos“, ir 56 Vladimiro Žirinovskio vadovaujami liberalai demokratai.
Visus juos sužiūrėti vis prasčiau vertinamam ir vis griežčiau kritikuojamam V.Putinui nebus taip paprasta. Gal kaip tik todėl paskelbus V.Putino pergalę jam iš akių pabiro ašaros. Geležinį vaizduojantis Vladimiras tuoj paaiškino, kad dėl to kaltas stiprus vėjas, o Maskva, kaip žinome, ašaromis netiki. Tačiau vienas populiariausių Rusijos opozicijos atstovų rašytojas Aleksejus Navalnas savo tinklaraštyje (jis dabar vienas populiariausių visoje Rusijoje) šmaikščiai pajuokavo, esą V.Putinas apsiverkė apsidairęs ir pamatęs, kiek daug opozicijos atstovų jam teks atremti. „Dieve mano, ką aš su jais darysiu“, – ko gero, gana teisingai V.Putino mintis žodžiais išreiškė politinis aktyvistas, kuris žada organizuoti nesankcionuotus mitingus. „Vieną po kito, kad V.Putinui nebūtų nuobodu“, – grasina opozicionierius. Ir toks jis – toli gražu ne vienintelis.
„Tai ne rinkimai, o gėda. Patyrėme dar vieną spjūvį į veidą. Atsidėkodami jau ryt vėl išeisime į gatves“, – audringą patvaldystę V.Putinui žada radikalaus socialistų judėjimo „Kairysis frontas“ lyderis Sergejus Udaltsovas.
Net jei šie judėjimai, kaip ir iki rinkimų, neprivers V.Putino elgtis kur kas demokratiškiau nei iki šiol, tai bent jau nesibodės priminti, kad prieš savaitę jis sulaukė ne tik 64 proc. balsų „už“, bet ir 36 proc. balsų „prieš“, o tai daugiau nei trečdalis visų 64 proc. prie balsadėžių atėjusių rusų. Kitaip sakant, V.Putino Kremliuje nebenori matyti mažiausiai 25 milijonai sąmoningų Rusijos piliečių, su kuriais nesiskaityti jis nebegalės.