Minime liūdną sukaktį: prieš 75 metus, 1937-ųjų viduryje, mūsų tautiečių Vilnijoje persekiojimas iš okupantų pusės pasiekė aukščiausią tašką.
Tarpukario Lenkijoje tautinės mažumos sudarė net trečdalį gyventojų – ukrainiečiai, žydai, baltarusiai, vokiečiai, na, ir lietuviai, gyvenantys Vilniaus-Seinų krašte. Dėl to gal ir nebūtų buvę nieko blogo, jeigu, anot vieno vokiečių istoriko, šioje daugiatautėje valstybėje nebūtų viešpatavusi vienatautė ideologija. Jeigu, kaip rašė garsus britų politikas Davidas Lloydas George’as, ši valstybė kitoms joje esančioms tautoms nebūtų primetusi tokios pat tironijos, kokią pati metų metais kentė.Iš tiesų lenkų valdžia, to meto jų politinės jėgos buvo vieningai nusiteikusios kuo greičiau visus savo piliečius paversti lenkais arba tiesiog išvyti iš šalies. Pastaroji priemonė labiausiai numatyta buvo vokiečiams ir žydams, o visus kitus per okupacijos metus (1920–1939 m.) atkakliai siekta nutautinti – panaudojant visą valstybės aparatą, mokyklas, Bažnyčią, spaudą, visuomenines organizacijas ir t.t. Tokią savo politiką Lenkijos valdžia bandė pateisinti būtinumu kovoti prieš bolševizmą, bet iš tikrųjų tai buvo dar senovėje Abiejų Tautų Respublikoje vykdytos polonizacijos tęsinys.Vis dėlto laikai jau buvo visai kiti, todėl lenkų pavergtos tautos stengėsi tam priešintis kaip įmanydamos. Baltarusiai – silpniausiai, nes buvo mažiausiai susipratę tautiškai ir dar susiskaldę, o ukrainiečiai buvo ypač karingi, be to, jų buvo daugiausiai, apie septynis milijonus. Gana sėkmingai nuo polonizacijos gynėsi ir mūsų tautiečiai, visokeriopai remiami, palaikomi Lietuvos valdžios, visuomenės ir išeivijos. Ir tai vyko nepaisant to, kad jų padėtis iš dalies buvo blogesnė nei kitų nelaimės brolių. Mat jų buvo palyginti nedaug, 200–300 tūkstančių.Antra, lietuvius ir lenkus siejo toji pati Katalikų bažnyčia, o ji nuo seno buvo intensyviai naudojama nutautinimui. Trečia, spausdama lietuvius, Lenkija siekė išsireikalauti kuo didesnes, išskirtines teises Lietuvos lenkams, kurių ji suskaičiavo net 200 tūkstančių, nors iš tikrųjų jų buvo daug mažiau – 66 tūkst.Pagaliau itin žiauriai persekiodama Vilnijos lietuvius, jų mokyklas, organizacijas, spaudą, okupacinė valdžia taip vertė nepriklausomą Lietuvą sutikti su Vilnijos atplėšimu, pasiduoti Lenkijos globai, grįžti prie Liublino unijos ir keršijo, kad nepavyko to pasiekti.
Vaivada L.Bocianskis siautėja
Pastarąją represijų priežastį patvirtina toks faktas, kad didžiausios, žiauriausios jų kampanijos paprastai sutapdavo su Lenkijos atakomis prieš Lietuvą tarptautinės politikos sferoje. Taip buvo 1927 m., kai, viena vertus, paties Juzefo Pilsudskio iniciatyva buvo grasinama karu, kita vertus, Vilniaus lietuvių persekiojimu bandyta priversti Lietuvą normalizuoti santykius su Lenkija. Tada Vilnijoje spalio mėnesį valdžia uždarė net 49 lietuviškas pradžios mokyklas, vienintelę mokytojų seminariją, veikusią nuo 1915 m.Lukiškių kalėjime po kratų atsidūrė žymiausi ir labiausiai nusipelnę visuomenės veikėjai: kunigai Petras Kraujalis, Pranas Bieliauskas, Kristupas Čibiras, Vincas Taškūnas, mokytojai Povilas Karazija, Juozas ir Vytautas Kairiūkščiai, Kostas Aleksa ir kiti, daugybė spaudos darbuotojų, moksleivių, ūkininkų. Vieni jų vėliau buvo ištremti į nepriklausomą Lietuvą, kiti nubausti piniginėmis baudomis ir t.t.Valdžia lenkų spaudoje oficialiai paskelbė, kad šiomis represijomis atsakoma neva į Lietuvos valdžios vykdomą jos piliečių – lenkų persekiojimą. O neoficialiai – kad tai priemonė priversti Lietuvą sureguliuoti santykius su Lenkija. Dėl to Lietuvos vyriausybė nota kreipėsi į Tautų Sąjungą, bet iš ten pagalbos nesulaukė, tiesa, po notos represijos šiek tiek susilpnėjo.Nauja ir daug baisesnė Vilnijos lietuvių persekiojimų banga, savo žiaurumu artima genocidui, lietuvius užgriuvo baigiantis 1935-iesiems. Ji dažnai siejama su naujo Vilniaus krašto administratoriaus – vaivados pulkininko Liudviko Bocianskio viešpatavimu. Tačiau tokio žymaus represijų sustiprinimo iniciatoriai greičiausiai buvo ne Vilniuje, o Varšuvoje: ten 1935 m. J.Pilsudskiui mirus, į valdžią atėjo vadinamoji pulkininkų vyriausybė. Jai tikriausiai kilo noras pasinaudoti Lietuvos santykių su Vokietija pablogėjimu ir smogti kaimynui smūgį iš pasalų – bet kokiomis priemonėmis pagaliau priversti paklusti Varšuvos diktatui.1936 m. vasarį L.Bocianskis išleido labai iškalbingą, bet griežtai slaptą dokumentą: „Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir planai šiuo klausimu ateičiai“. Šis dokumentas į dienos šviesą išplaukė tik 1939 m. rudenį, byrant pačiai Lenkijai. Iš šio rašto matyti, kad naujasis Vilniaus vaivada intensyvų Vilnijos lietuvių persekiojimą pradėjo jau 1935 m. gruodį. Jau tuomet buvo itin sustiprintas visų lietuviškų organizacijų sekimas, už bet kokius tikrus ar tariamus įstatymų pažeidimus joms skiriamos maksimalios bausmės arba jos iš viso uždaromos, nes esą kelia grėsmę viešajai tvarkai. Taip pat buvo baudžiami ar net konfiskuojami lietuviški laikraščiai – „tikslu sutramdyti antivalstybinę lietuvių spaudos veiklą“, sistemingai likviduojamos lietuviškos pradžios mokyklos ir kt.Bet viso to, pasirodo, nepakako. Svarbiausios mūsų tautiečių organizacijos Vilnijoje, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, veikloje, vaivaidos nuomone, „esama ryškių priešvalstybinės veiklos momentų“, todėl jį reikia likviduoti. O lietuviškų organizacijų, mokyklų, skaityklų vadovai, pasirodo, organizuoja kolektyvinį Kauno radijo laidų klausymąsi – tai reikia uždrausti, o iniciatorius bausti! „Žalingiausią antivalstybinę veiklą ypač provincijoje išvysto lietuviai kunigai“ – iškraustyti tokius į Lenkijos gilumą. Pamažu likviduoti visas lietuviškas pradžios mokyklas, uždaryti Švenčionių lietuvių gimnaziją, suvaržyti ir kuo labiau apriboti lietuvių jaunimo priėmimą į Vilniaus Stepono Batoro universitetą ir t.t.Užkliuvo L.Bocianskiui ir teismai: jie, pasirodo, neretai, laikydamiesi įstatymų, sumažina lietuviams, jų organizacijoms, spaudai skirtas bausmes, o kartais net visai juos išteisina. Netvarka, „reikia būtinai kreiptis į Teisingumo ministeriją, kad teismo baudžiamoji politika būtų suderinta su administracinės valdžios politika“. O kai kurie policininkai, valdininkai turėtų išmokti lietuviškai, kad žinotų, ką tie lietuviai, pikčiausi Lenkijos priešai, kalba ir rengia.Nepaisant mūsų tautiečių peticijų ir protestų, šie planai buvo stropiai vykdomi, o gyventojai tūkstantiniuose mitinguose, aišku, valdžios surengtuose, tam karštai pritarė. 1936 m. pabaigoje įsakyta nutraukti Tautinio lietuvių komiteto veiklą, o iki 1938 m. kovo buvo uždarytos beveik visos lietuvių visuomeninės organizacijos: Lietuvių mokytojų sąjunga, Lietuvių labdarybės draugija, kuriai Vilniuje priklausė 5 moksleivių bendrabučiai, 5 amatų dirbtuvės, Šv. Kazimiero draugija, 1935 m. turėjusi 477 skyrius ir 20 tūkst. narių, o jos tikslas buvo nešti kultūrą ir šviesą kaimui, taip pat „Ryto“ švietimo draugija, įkurta 1913 m., globojusi lietuviškas pradžios mokyklas, pagaliau Jono Basanavičiaus dar 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija ir kt.Visur vyko kratos, areštai, daugelį metų vargingai kauptas turtas, knygos, muziejinės vertybės atimamos, daug jų pražuvo. Valdžia iš kailio nėrėsi, ieškodama dingsčių sufabrikuoti toms draugijoms, jų vadovams bylas už priešvalstybinę veiklą, už kurstymą prieš valdžią, už esą nelegalios literatūros platinimą ir t.t.
Rezultatai ir pasekmės
Žinoma, L.Bocianskio politiką besąlygiškai palaikė Varšuva. Pats svarbiausias „pulkininkų vyriausybėje“ ministras Juzefas Bekas viešai pareiškė, kad iki tol lietuviai naudojosi tam tikromis privilegijomis, neatitinkančiomis Lenkijos įstatymų, o dabartinė padėtis – tai visai ne jų persekiojimas, o neva grįžimas į normalią būklę. Tai buvo begėdiškas melas: tokiais savo veiksmais lenkų valdžia šiurkščiai pažeidė ne tik Lenkijos konstitucijos 109 straipsnį, bet ir sutartį su Antante, pasirašytą Paryžiuje 1919 m., kurioje ji įsipareigojo gerbti tautinių mažumų teises. Pagaliau ši politika buvo nežmoniška, nebūdinga kultūringai XX a. valstybei, pridariusi milžiniškų nuostolių mūsų tautiečiams.Bet, kaip pripažino patys okupantai, to savo tikslo jie taip ir nepasiekė: „Vilniaus lietuvių komiteto, lietuviškų draugijų centrų, jų skyrių ir skaityklų likvidavimas nesuparalyžiavo lietuvių griaunamosios veiklos.“ Todėl lenkų valdžia sugalvojo trenkti dar žiauresnį smūgį: 1938 m. kovo 21 d. netikėtai ir vienu metu padaryti kratas pas visus Vilnijos lietuvių veikėjus, ieškoti kompromituojančios medžiagos, suimti juos ir teisti.Tai jau neabejotinai būtų buvęs genocidas, bet, laimei, to neįvyko, ir visai ne dėl geros vaivados L.Bocianskio širdies. Kaip tik tą dieną, kovo 11-ąją, kai jis pasirašė direktyvą dėl masinių areštų, prie laikinos ribos, skiriančios Lietuvą nuo okupuoto Vilniaus krašto, Merkinės valsčiaus Trasninkų kaime nuaidėjo šūviai, mirtinai sužeisdami lenkų pasienio policininką.Panašių pasienio incidentų 1920–1939 m. buvo ne vienas, juk Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti. Lietuvos valdžia bandė spręsti klausimą kaip buvo įprasta – aiškintis, tartis. Bet šį kartą lenkai kažkodėl to kategoriškai atsisakė ir grasindami karine intervencija pareikalavo, kad Lietuva užmegztų su jais diplomatinius santykius. Todėl galėjo būti ir taip, kad Trasninkų incidentas nebuvo atsitiktinumas, o gerai parengta provokacija – kai L.Bocianskis paruošė jai dirvą… Kaip žinome, Lietuvai ultimatumą teko priimti, bet Lietuvos ir Lenkijos santykiai dėl to nepagerėjo.

Jonas Rudokas

Po šešių dienų, tai yra kovo 11-ąją, sukaks 22 metai, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Tiek pat, irgi 22 metus, Lietuva buvo nepriklausoma tarpukariu, taigi natūraliai kyla noras palyginti šiuos laikotarpius ir jų metu pasiektą pažangą.

Kaip matysite iš šiame mūsų savaitraščio numeryje publikuojamos sociologinės apklausos, 57,2 proc. respondentų mano, kad šiuos laikotarpius lyginti sunku, nes skirtumai pernelyg dideli. Vis dėlto “Veidas” nusprendė bandyti palyginti Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos raidą per 22 metus įvairiais pjūviais: tiek politiniu, tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek vertybiniu, tiek ir kultūriniu. Tam skyrėme trečdalį žurnalo.
Atlikę gana fundamentalų darbą, “Veido” žurnalistai daro išvadą, kad Pirmoji Lietuva turėjo sulipdyti valstybę kaip tarptautinį, politinį, ūkinį vienetą, ir tai padarė; o Antroji iki šiol tebeieško savo vietos pasaulyje. Taigi, vertinant formaliai, dabartinių laikų pažanga nepalyginti didesnė, bet jei lyginamės su atitinkamo laikmečio užsienio valstybėmis, aiškėja, kad kai kuriose srityse tarpukariu pasiekta pažanga buvo didesnė, o reformos kur kas sėkmingesnės. Ką jau kalbėti apie žmonių savijautą ir patriotizmą. Tarpukario lietuviai susidūrė su gerokai didesniais iššūkiais, bet su dauguma jų susidorojo ir sugebėjo išlikti dideliais optimistais, be to, kliovėsi savo, o ne valdžios jėgomis.
Pastarųjų 22 metų išbandymai buvo daug lengvesni, o ir praėjus 22 metams neatrodo, kad mūsų nepriklausomybei grėstų koks rimtesnis pavojus, bet dauguma šalies gyventojų vis tiek niauzgia, jiems viskas negerai. Kita vertus, kaip pabrėžia sociologas dr. Vladas Gaidys, lietuviai baisiai nepatenkinti tik savo valstybės, tiksliau, jos ekonomikos, raida, o kalbėdami apie savo šeimą, savo ūkelį, jie nėra tokie jau beviltiški pesimistai.
Vis dėlto visada sveika ištrūkti iš rutinos ir pažvelgti į save bei savo aplinką iš šalies. Dar būtų sveika pripažinti, jog 1990-ųjų daugumos lietuvių svajonės, kad jei nei po dešimties, tai po dvidešimties metų tikrai gyvensime kaip švedai, yra kliedesys ir utopija. Kai tai padarai, kai apžvelgi nužingsniuotus 22 metus, tada supranti, kad iš tiesų mes esame laimės kūdikiai.
Neskaičiuojant Sausio 13-osios ir Rusijos blokados, jokių dramatiškai sunkių sukrėtimų nepatyrėme: aplinkui visų Europos valstybių ekonomika augo ir žydėjo, tos valstybės mums padėjo, jokių karų beigi gamtos stichijų siautėjimo lietuviai nekentėjo, tapus NATO nariais mūsų saugumas padidėjo iki maksimumo, ES mūsų valstybei padovanojo 25 mlrd. Lt, o dar nemažai gausime ateityje.
Čia derėtų priminti, kad 1918–1923 m. mūsų valstybė laikėsi, galima sakyti, ant plauko, ir praktiškai visos aplinkybės, išskyrus Lietuvos gyventojų lūkesčius ir dabštumą, buvo neigiamos. Bet tai, regis, mobilizavo, sutelkė ir leido pasiekti stulbinamos pažangos ar net neįmanomų rezultatų. Čia panašiai kaip su Izraeliu: žydai gyvena tarp priešų, tai juos verčia mobilizuotis ir pasiekti neįmanomų rezultatų.
O šių laikų lietuvis yra pernelyg išpuikęs ir neišnaudoja jam pasiūlytų galimybių. Jam norėtųsi palinkėti vieno: nevaryk Dievo į medį, nes vėliau su pyragais neišprašysi. Taigi, sugebėkime pasidžiaugti savo laimėjimais. Su Švente!