Nobelio literatūros premijos 2015-ųjų laureatė Svetlana Aleksijevič sako, kad Dievui gamtą ir medžius sukurti pasisekė geriau nei žmogų. Tad kažkaip ir nesiverčia liežuvis savęs įvardyti dieviškosios dvasios nešėju. Ir vis dėlto nesame mes tokie nevykėliai, kad beždžionės genų savyje įžvelgtume, – gal tiesiog gerokai prieštaringą prigimtį slepiame.

Bet kuris psichologas, psichiatras ar psichoterapeutas šiuos mano žodžius priims be ypatingų diskusijų ar abejonių. Visi pui­kiai žinome, kad paviršius nebūtinai yra daikto ar gyvo padaro vizitinė kortelė. Po ja beveik vi­suo­met slepiasi kitoks vaizdas, kitokios savybės.

Štai ir medikai sutiks, kad guvi išvaizda ne­bū­tinai reiškia sveiką kūną, mat ne viena liga tik gerokai pažengusi savo tikrąjį veidą parodo. O ką kalbėti apie dvasines žmogaus savybes.

Čia ir norėtųsi užginčyti dar vieną seną postulatą apie žmogų: sveikame kūne – sveika siela. Oi, kaip neretai sveikas kūnas sudilusio skatiko nevertą sielą savyje gniaužia. Demons­truodami didelę fizinę jėgą neretai paprasčiausią bejėgystę ja maskuojame. Ir kaip kitaip: koks dvasiškai di­dis žmogus norės silpnesnį už save skriausti?

Kuo toliau, tuo abejonių ir prieštaravimų dau­­gėja. Štai kad ir jausmų pasaulis. Kažkodėl visi esame prisigalvoję, o ir įtikėję gausybe mitų apie primityvią emocijų išraišką ir kilmę. Ma­nome, kad jei jausmas pasirodo paviršiuje, tai jis nieko daugiau, tik save ir parodo. O gal su­abe­­jokime? Štai susiduriame su agresoriumi, kuris dėl menkiausio niekniekio pasirengęs bet kam kaulus aplamdyti. Bet ar visuomet pyktis tėra nepasitenkinimas, o agresija – viršenybės demonstracija?

Jau minėjau, kad po pykčiu neretai bejėgystė slypi. Ir tikrai – net sportininkai žino seną po-sa­kį: geriausia gynyba – puolimas. Tai patys jau vi­są tiesą ir atskleidžiame. Kuo labiau gintis no­riu, tuo agresyvesnis tampu. O jei visai bejėgis, tai ir kraštutinai agresyvus. Visi didžiausi „drąsuoliai“ gaujomis vaikšto ir silpnesnius už save už­kabinėja. Ar ne silpnumą slepia?

O tas, kuris ašarų nebijo ir kartais ją net kitų akivaizdoje išspaudžia, ne vienam keistą panieką sužadina – silpnas mat. Net ir savo kabinete neretai sutinku žmonių, kurie skausmą išliedami ir verksmą slopindami atsiprašinėja. Verkti – gėda, tai silpną žmogaus prigimtį parodo. Gal ir tikrai ašaros silpną prigimtį atskleidžia, tik kas sako, kad žmogus – stipri būtybė? Dievas ne kartą babelius griovė, kad žmogui jo vietą parodytų, bet mes vis dar norime stipresni už Kū­rėją pasirodyti.

Bet ne čia problema. Žmogus silpnas, bet ne dėl to, kad kartais verkia iš skausmo ar nevilties. Priešingai, jei ašarų nebijau, tai, matyt, ga­nė­tinai stiprus esu – juk ne dvasios vargetai sa­vo jausmų nebijoti duota. O tas, kuris dantis su­kandęs liūdesio vengia, tik savo silpnumą pa­tvir­tina – kur matėte tokį stipruolį, kuris savo iš­gyvenimų bijo?

Bet ir tai ne viskas. Kuo daugiau paslapčių sa­vyje saugome ir net sau jų neišduodame, tuo labiau mūsų kūnas reaguoja. Psichiatrai ir psichologai vis apie psichosomatiką prabyla, o vi­daus ligų gydytojai neretai kūno skausmuose sken­­dintį žmogų mums atsiunčia. Vadinasi, kū­nas kartais, o gal dažniausiai, jausmo vartais tam­pa. Ir tikrai, kuo daugiau liūdesį ar pyktį gniau­­žiu, tuo dažniau jis kitus kelius išsiveržti at­randa. Prieš tai dar skrandyje skylę, opa vadinamą, pragraužia arba kraują smegenyse insultui nutikus išlieja, kad vidinė gėla sumažėtų.

Tai vis psichosomatika – jausmų per kūniškuosius vartus išsiveržimas. Ir subyra tada sveikas kūnas, nes ne sveika siela jame tūnojo. O simbolius skaityti tereikia. Skauda galvą – gal apie kažką galvoti nenoriu? Pykina – gal nuo nemalonių išgyvenimų išsivaduoti reikia? O jei pečius ir nugarą skausmo banga sukaustė – gal tiesiog naštą pernelyg didelę užsivertėme? Ir ne fizinę, bet dvasinę – gal atsakomybės pernelyg daug prisiimame? Dar ne vieną simptomą taip panagrinėti galime, bet nieko naujo nesužinosime – visi apie vidinę emocinę naštą byloja.

Sakysite, kodėl jis čia vis apie jausmus? To­dėl, kad emociniai vaikai vis dar neretai esame, nes niekaip subręsti ir jais pasinaudoti neišmokstame. Nors ir tai netiesa, nes vaikai kaip tik jausmus parodo, jais pasiremia, o mes, vos tik užaugame, tuoj protą išaukštiname.

Kas tas protas? Kartais jis tiesiog paprasčiausias melagis, mat bet ką „tinkamai“ paaiškins, bet kokius poelgius pateisins. O jausmai nemeluoja, jų nei sukursi, nei išmesi – jie tiesiog kyla. Tai ir intuicija, ir empatija, tik kažkur vis jas pametame, nes vis stipresni už Kūrėją būti norime, nors aklais kačiukais neretai šioje žemėje šliaužiojame…

O kokie išdidūs neretai esame. Ir tą visiems įrodyti bandome. Štai žmogus vis pasakoja, kaip puikiai su kokia bėda susitvarkė, savo sėkmę ki­tiems pabrėžia. Gal ir taip, bet kodėl taip primyg­tinai vis kitiems tą parodyti reikia? O gal pats sa­vimi netiki, kad iš kitų lyg ir patvirtinimo laukia?

Savo pacientams vis kartoju: tas, kuris savo pra­našumą vis pademonstruoti siekia, matyt, ne­labai jo turi, kad aplinkinių reakcijų nori. Tie­sa čia paprasta: kuo labiau kitiems ką nors pa­brėžti bandome, tuo mažiau pasitikime savimi. Juk jei savo vertę žinau, tai ir demonstruoti jos nereikia.

Gal čia galima rasti ir atsakymą į klausimą apie įvairių diktatorių valdomų šalių patoso ir en­tuziazmo šaknų kilmę. Kaip gali tiek daug žmo­nių Rusijoje remti Putiną, jei jis juos tuoj galutinai nuskurdins dėl paranojinių fantazijų? Bet gal šiame klausime ir atsakymas slypi: kuo daugiau bejėgystės prieš melą ir brutalumą, tuo labiau sa­vo galią pademonstruoti norisi. Tai ir grasoma vi­sur ir visiems bei savo vargana šalimi didžiuojamasi – pliku užpakaliu, užtai su bom­bų maišu.

Tai vis žmogaus prieštaringumai. O jų tiek, kad kartais net pernelyg įtarus tampu – vis tarp eilučių žmogaus kalbą skaityti norisi. Psicho­te­ra­peuto darbas toks – tikėti ir netikėti, išklausy­ti ir kitą dvasios kortos pusę atversti, tiesiog su savimi žmogui susipažinti neretai pagalbos reikia.

Tik ne visi nori savo tamsiąją pusę išvysti, kai kam geriau savęs nematyti – vis saugiau. Štai ir pro­jekciją turime: savo silpnybes, trūkumus ar ne­­malonius išgyvenimus kitiems perduodame ir ne­kęsti imame. Tada ir patys sau sveikesni atrodo­me, nes kiti mūsų bėdas sugeria.

O dabar vėl grįžtu prie pradžios. Žmogus lyg ir dieviškąja būtybe norėtų būti, todėl vis savo galią ir demonstruoja. Bet toje galioje pernelyg daug dviprasmybių ir prieštaravimų slypi. O di­džiausias yra tas, kuris patį Dievą mumyse pa­neigti siekia. Tada kai kurie ir ateistais skelbiasi, netikėjimą Dievu deklaruoja. O aš ma­nau, kad netikinčių Dievu apskritai nėra, tik kai ku­rie nuo savęs pačių tai slepia. Ar labai to bi­jo. Dažniausiai dėl to, kad nuo mažens tėvų agresijos, galios, kurią vaikas milžino jėgai prilygina, įsibaimina. Todėl ir užaugęs vis dar bijo, tik dabar bando su tuo kovoti. Kadangi tėvai jau nėra tie milžinai, kurie vaikui Dievą atstoja, tai su Dievu galynėtis ima.

Bet jėgos nelygios, todėl tenka neigti Dievo egzistavimą. Kuo mažiau savimi pasitikiu, tuo la­biau kitą nugalėti noriu ir siekiu įbrukti ki­tiems savo tiesą. n