Ekonomistai nesitiki, kad ši Vyriausybė ryžtųsi valstybinių įmonių privatizavimui ar bent jų atvedimui į biržą, nors mūsų valstybės glėbyje esančios įmonės gerokai atsilieka nuo privatizuotų kolegių užsienyje.

Didžiosios Britanijos Vyriausybė pasiryžo pradėti masinį išpardavimą – ant prekystalio per ateinančius keletą metų turėtų atsidurti daugiau nei pusė valstybinių bendrovių pradedant garsiąja pašto įmone „Royal Mail“ bei branduolinio kuro gamintoja „Urenco“ ir baigiant paieškos, gelbėjimo ir skubiosios pagalbos paslaugomis. Ši privatizacija yra dalis Didžiosios Britanijos Vyriausybės taupymo programos, kuri turėtų sumažinti šalies biudžeto deficitą. Tokiomis priemonėmis Vyriausybė tikisi surinkti 9 mlrd. svarų, iš jų 3 milijardus – vien pardavus „Royal Mail“ kompaniją.
Kaip teigia viešosios politikos instituto „New Direction” analitikai, birželį paskelbtame tyrime, viešosios skolos krizė grąžina privatizaciją į ES šalių darbotvarkę. Štai Slovėnijos vyriausybė nuo rugsėjo planuoja privatizuoti 15 valstybei priklausančių firmų, tarp jų NKBM banką, didžiausią telekomunikacijų įmonę „Telekom Slovenije“, nacionalines oro linijas „Adria Airways“, oro uosto operatorių „Aerodrom Ljubljana“. Bulgarija parduoda „Bulgarijos geležinkelių“ krovinių vežimo dalį ir bando privatizuoti karinės pramonės gamyklą VMZ. O Rumunija parduoda 51 proc. pašto „Posta Romana“ akcijų paketą. Aktyviai privatizacijos procesą įsuko ir viena didžiausių krizės aukų Portugalija, praėjusių metų gruodį pardavusi oro uosto operatorių, šiemet – dalį elektros energijos įmonės „Energias de Portugal“ akcijų, taip pat ketinanti privatizuoti nacionalinę pašto paslaugų kompaniją CTT, geležinkelių kompanijos “Comboios de Portugal” krovinių pervežimo dalį, nacionalinę televiziją RTP.
Vis daugiau dėmesio privatizacijai skiria ir mūsų kaimynė Lenkija, šiemet gavusi milijardą eurų iš didžiausio Lenkijos banko dalies akcijų pardavimo, ir stipriausia ES ekonomika Vokietija. Šios šalies vyriausybė 2012 m. gruodį už 1,1 mlrd. eurų pardavė TLG komercinės nuosavybės grupę, ateityje ketina privatizuoti paštą „Deutsche Post”, kurio 30,5 proc. akcijų dar valdo valstybė, taip pat dalį geležinkelių kompanijos.
Beje, „Deutsche Bank“ tyrimas 2011 metais atskleidė, kad privatizacijos potencialas didelėse eurozonos šalyse, tokiose kaip Prancūzija, Italija ir Ispanija siekia net apie 5 proc. BVP. Pavyzdžiui, privatizavus valstybines įmones Ispanijos valstybės skola galėtų sumažėti 5,9 proc.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė išteklių švaistymu vadino 1999 metais Lietuvos Vyriausybės sudarytas sąlygas JAV bendrovės “Williams” investicijoms į “Mažeikių naftos” perdirbimo gamyklą, rodo paviešintas JAV diplomatinio susirašinėjimo dokumentas.

“Ji mano, kad investicinės paskatos, kurias A.Kubiliaus Vyriausybė 1999 metais pasiūlė “Williams” (įskaitant mokesčių lengvatas ir sumažintus tarifus naudotis geležinkeliais) buvo nepatogios nuolaidos ir Vyriausybės išteklių švaistymas, kurios nesukūrė sąlygų tvariai investicijai, o tai ilgainiui privedė prie to, kad “Williams” pardavė šią naftos perdirbimo gamyklą Rusijos “Yukos” (pašiurpindamas Lietuvą)”, – teigiama pirmadienį paviešintoje JAV diplomatų parengtoje ataskaitoje.

Anot dokumento, kuriame JAV diplomatai Vilniuje vertino pirmąjį D.Grybauskaitės prezidentavimo pusmetį, šalies vadovė šią “nesėkmingą investiciją” minėjo ne viename susitikime su JAV ambasadore Lietuvoje.

1999 metais “Williams International” įsigijo 33 proc. tuometinės “Mažeikių naftos” (dabar – “Orlen Lietuva”) akcijų, amerikiečių bendrovei buvo perduotas įmonės valdymas. 2002 metais akcijos parduotos Rusijos “Yukos” kompanijai. Nuo 2006 metų pagrindiniu bendrovės akcininku yra Lenkijos koncernas “PKN Orlen”.

WikiLeaks turimą dokumentą pirmadienį paviešino portalas 15min.lt.

Nauja Baltarusijos vyriausybė žada parduoti dalį valstybės nuosavybės ir pagerinti verslo klimatą šalyje, kuri supykdė Vakarus opozicijos persekiojimu po prezidento Aleksandro Lukašenkos perrinkimo dar vienai kadencijai gruodį.

“Rimtai mums reikia pagerinti verslo klimatą. Kur užsienio investuotojai? Kur privatus verslas?, – sakė vyriausybės posėdyje antradienį ministras pirmininkas Michailas Miasnikovičius, kuris iki Naujųjų metų vadovavo Nacionalinei mokslų akademijai.

Minskas, tebekontroliuojantis didžiąją dalį ekonomikos, pernai gavo iš privatizacijos tik 3,5 mln. dolerių, o per pastaruosius dvejus metus didžiausias sandoris buvo valstybinio Statybos pramonės banko pardavimas Rusijos valstybiniam taupomajam bankui už 281 mln. dolerių.

“Numatoma aktyvinti valstybės nuosavybės privatizavimą, – sakė ministro pirmininko pavaduotojas Sergejus Rumasas. – Numatyta apriboti valstybės kišimąsi į ūkinę veiklą”.

Pernai Baltarusija gavo kiek daugiau nei 1 mlrd. dolerių užsienio investicijų. Naujoji vyriausybė tikisi per penkerius metus padidinti šį rodiklį iki 7,5 mlrd. dolerių per metus.

Nuo praėjusių metų antrosios pusės artėjant eiliniams prezidento rinkimams valdžia faktiškai įšaldė ekonomikos liberalizavimą, kuriam pritarė TVF ir Pasaulio bankas.

Pasak vicepremjero S.Rumaso, siekiant pagerinti Baltarusijos verslo klimatą numatoma sumažinti mokesčių krūvį nuo 32 iki 26 proc. BVP ir palengvinti mokesčių mokėjimo taisykles.

Vyriausybės atstovai nenurodė privatizacijos apimties ir objektų.

Metų pradžioje A.Lukašenka patvirtino Minsko planus parduoti valsstybinės bendrovės “Belaruskalij”, kuris kontroliuoja 15 proc. pasaulinės kalio trąšų rinkos, minoritarinį akcijų paketą.

Anksčiau Baltarusijos Nacionalinio banko vadovas Piotras Prokopovičius sakė, jog 2011 metais pajamas iš privatizacijos numatoma padidinti iki 3 mlrd. dolerių, kad būtų galima kompensuoti dalį neigiamo saldo užsienio prekyboje augimą.

Pernai sauso-lapkričio mėnesiais užsienio prekybos deficitas pasiekė rekordinį 8,4 mlrd. dolerių, palyginti su 7,3 mlrd. dolerių deficitu per visus 2009 metus.

“Jeigu mes neišspręsime, kaip pasiekti teigiamą užsienio prekybos saldo, visi mūsų planai gali žlugti. Jeigu mes šio klausimo neišspręsime, tai kam mums visa kita?”, – sakė P.Prokopovičius vyriausybės posėdyje.

Per pastaruosius dvejus metus Baltarusija išsprendė lėšų stygiaus problemą, pasinaudodama užsienio paskolomis: Minskas gavo 3,5 mlrd. dolerių paskolas iš TVF, 400 mln. dolerių paskolas iš Pasaulio banko, išplatino euroobligacijų už 1,8 mlrd. dolerių ir obligacijų už 7 mlrd. Rusijos rublių.

Tačiau pastaruoju laiku Baltarusijos vadžia kalba apie ketinimą gerokai sumažinti skolinimąsi ir paspartinti ekonomikos augimą nuo 7,6 proc. 2010 metais iki 10-12 proc. 2011 metais.

Praėjusį ketvirtadienį akcinės bendrovės “Lietuvos jūrų laivininkystė” valdyba, vadovaujama susisiekimo viceministro Arūno Štaro, patenkino įmonės generalinio direktoriaus Vytauto Vismanto atsistatydinimo pareiškimą. V.Vismantas “Lietuvos jūrų laivininkystei” (LJL) vadovavo nuo 2001-ųjų, kai įmonė buvo reorganizuota į dvi atskiras bendroves, vienos iš kurių kontrolinį akcijų paketą įsigijo Danijos laivybos bendrovė “DFDS Tor Line”.

“Parceliavimo” istorija

Šį privatizavimą Lietuvos jūrininkai šiandien mini su pagieža. Už keturis keltus, du ro-ro tipo laivus ir šešis naujausius motorlaivius danai tuomet Lietuvai sumokėjo 46 mln. JAV dolerių. Tuo tarpu prieš metus Klaipėdoje pakrikštytas naujausias “DFDS Lisco” keltas “Lisco Maxima” vienas savo šeimininkams kainavo 78 mln. eurų.

Beje, už panašią kainą, 47,6 mln. JAV dolerių, LJL bandyta privatizuoti ir geru pusmečiu anksčiau, 2000-ųjų spalį. Tąsyk viliojančiu kąsneliu susigundė Nyderlanduose įregistruota bendrovė “B.B.Bredo B.V.”, ketinusi dalį perimamo laivyno (dešimtį trampinių laivų) iškart įregistruoti Maršalo salose, užstatyti bankui ir gautais pinigais atsiskaityti su lietuviais. Tačiau smulkiųjų LJL akcininkų pastangomis pavyko užkirsti gudručiams kelią ir sustabdyti Valstybės turto fondo jau pasirašytą privatizavimo sutartį.

Po bendrovės padalijimo 2001-aisiais LJL liko su 19 laivų ir 61 mln. Lt skolų. Tačiau tuo “parceliavimo” epopėja anaiptol nesibaigė. Jau 2003 m. pradžioje paskelbtame LJL likučių privatizavimo konkurse didžiausią kainą, 33 mln. Lt, pasiūlė “Trident Marine”. Netrukus apsižiūrėta, kad ši Vladimiro Vetočkino ir Jespero Bo Nielseno Danijoje įregistruota bendrovė neturi ne tik turto, bet ir darbuotojų. Valstybės saugumo departamentas “Trident Marine” pašalino iš privatizavimo konkurso. Prasidėjo teismai, kol galiausiai 2005 m. birželį Vyriausybė didžiumą Valstybės turto fondui perduotų LJL akcijų (išskyrus 10 proc., skirtų kompensacijoms už nekilnojamąjį turtą) grąžino valdyti Susisiekimo ministerijai.

Trukdys bylų uodegos

Vis dėlto “Trident Marine” vardu Valstybės turto fondas kosėja iki šiol. Mat minėti du ponai apskundė jį Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre, ir byla tebėra nagrinėjama. Jei “Trident Marine” ieškinys būtų patenkintas, Lietuvos teismų sprendimai privalėtų būti peržiūrėti.

Viceministro A.Štaro manymu, tai neturėtų tapti kliūtimi dabar planuojamam LJL privatizavimui. Komentuodamas šią problemą “Veidui” viceministras prisiminė analogišką “Alitos” privatizavimo istoriją: “Ponas Bosca irgi ilgai bylinėjosi su Valstybės turto fondu, tačiau privatizuota “Alita” sėkmingai dirba toliau”.

Laivybos įmonių vadovai susidariusią padėtį vertina šiek tiek kitaip. “Kol Vyriausybė nesuteiks indulgencijų, tai yra garantijų, kad investuotojų niekaip nepaveiks Strasbūre priimtų sprendimų pasekmės, – esu įsitikinęs, jog LJL privatizavimo galimybe niekas rimtai nesidomės. Tuo labiau kad šiuo metu pasaulyje parduodama šimtai panašių kompanijų”, – tvirtina Vytautas Lygnugaris, Lietuvos laivų savininkų asociacijos prezidentas.

Pašnekovas taip pat paneigė, kad jo vadovaujama “Limarko” laivininkystės kompanija ketina dalyvauti LJL privatizavimo konkurse: “Nuoširdžiai sakau: nieko panašaus kol kas nesvarstome. Bet man pikta, kai valstybinės bendrovės perėjimas į privačias rankas vaizduojamas tarsi laivybos verslo Lietuvoje pabaiga: juk aš irgi lietuvis, ir kapitalas mūsų kompanijoje – taip pat lietuviškas. Tačiau dėl nesėkmingų privatizavimo patirčių šleifo verslininkai Lietuvoje iš anksto laikomi priešais”.

Karuselė įsisuka

Specialistai pastebi, kad LJL jai priklausančius laivus frachtuoja “time-charter”, arba laikino išnuomojimo, sąlygomis. Toks metodas, pasak V.Lygnugario, palengvina laivybos įmonės valdymą, nes sumažina joje finansinius srautus. Antra vertus, nuolat einant tokiu keliu kyla pavojus prarasti verslo gebėjimų praktinę patirtį. “Limarko” laivininkystės kompanijoje “taimčarteriai” retkarčiais naudojami, tačiau tai jokiu būdu nėra nuolatinė praktika”, – pripažįsta kompanijos, valdančios daugiausiai jūrinių laivų Lietuvoje, generalinis direktorius.

Nors LJL laivai netinginiauja išmetę inkarus, bendrovės uždirbamų pajamų dabar užtenka tik būtinosioms veiklos išlaidoms, atlyginimams ir mokesčiams sumokėti. Grąžinti anksčiau iš bankų paimtoms paskoloms pinigų nebelieka. “Patarkite, kur gauti sumą, kurios liepos mėnesį iš bendrovės pareikalaus SEB bankas, ir aš pats mielai LJL privatizavimą atidėsiu”, – “Veidui” siūlė susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.

Praėjusią savaitę pirmasis darbo grupės, kuriai pavesta išanalizuoti galimas LJL veiklos perspektyvas, posėdis buvo atidėtas. Ši premjero patarėjo Algirdo Šakalio vadovaujama darbo grupė išvadas privalo pateikti iki balandžio 26 dienos. Balandžio 30-ąją planuojamas LJL akcininkų susirinkimas. O diena vėliau, gegužės 1-ąją, Klaipėdoje ketinama sušaukti viuomenės mitingą prieš LJL privatizavimą.

Parduodamo valstybės turto ištekliai ir iš privatizavimo gaunamų pinigų srautas senka, tačiau Privatizavimo komisijos finansavimas išlieka stabilus, o Valstybės turto fondui skiriamos lėšos šiemet aptirpo tik 0,5 mln. litų.

“Verslo žinios” rašo, kad šiemet Valstybės turto fondo (VTF) funkcijoms vykdyti Vyriausybė nusprendė pervesti 9,9 mln. litų – 0,5 mln. litų mažiau nei pernai – tiek nukirpta nuo užmokesčio ekspertams už jų teikiamas paslaugas.

Šešti metai po 0,2 mln. litų sumokama VTF už tai, kad jis vykdo Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti likvidatoriaus funkcijas. Dar 5,5 mln. litų fondas gauna už atstovavimą Vyriausybei, įskaitant priteistas sumas, ir kitoms su Vyriausybės interesų gynimu susijusioms išlaidoms padengti.

Taupymas ir sunkmetis nepalies ir Privatizavimo komisijos – ji vėl gaus apie 150 tūkst. litų narių atlyginimams, “Sodros” įmokoms bei techniniam aprūpinimui.

Valstybės valdomo turto ūkyje ir toliau tvyro neperprantama netvarka, o naujausias privatizuojamų objektų sąrašas vėl liko pusplikis, su vos viena kita investuotojams įdomia įmone.

Po kelių savaičių dienos šviesą turėtų išvysti naujas turto, su kuriuo valstybė jau yra pasirengusi atsisveikinti, sąrašas. Jis dar neskelbiamas – neva vyksta derinimai, kiekviena ministerija svarsto, ar atiduoti į privačias rankas jai valdyti patikėtas įmones ir pastatus. Tačiau pasidomėjus paaiškėjo, kad kiekviena ministerija vis dėlto linkusi savo turtus pasilaikyti sau, nepaisant šios Vyriausybės veiklos pradžioje deklaruoto ryžto atsisakyti valstybės valdymui nereikalingų funkcijų ir nuolatinės ekspertų kritikos dėl netvarkos valstybiniame ūkyje.

Sistemą perkandę žmonės stebisi, kad Lietuvoje ne kuri nors valstybės interesams atstovaujanti įstaiga ar atsakingi asmenys sprendžia, kokį turtą pasilikti, o kokį parduoti papildant biudžetą, bet valdymas vyksta iš apačios: privatizaciją stabdo pačios įmonės, nes joms patogu tarpti po saugiu valstybės sparnu ir visiškai nesinori pradėti žaisti pagal rinkos diktuojamas taisykles.

Neliko patraukliausių įmonių

Vyriausybės posėdį netrukus pasieks naujas privatizuotino valstybės turto sąrašas, kuriame – net 2 tūkst. valstybės ir savivaldybių valdomų objektų. Tačiau tai daugiausia smulkūs nekilnojamojo turto objektai ar įmonės, kuriose telikę po kelias valdiškas akcijas. Rimtų investuotojų dėmesį traukiančios Lietuvos įmonės iš privatizavimo sąrašo per pastaruosius kelis mėnesius išgaravo – jas valdančios ministerijos nepanoro savo valdžios parduoti verslininkams.

Tiesa, sąraše vis dėlto paliktas vienas riebiausių kąsnelių – AB “Lietuvos jūrų laivininkystė”. Susisiekimo ministerija, iki paskutinės akimirkos delsusi priimti sprendimą, kovo 10 d. nutarė leisti privatizuoti jau kelerius metus nuostolingai dirbančią laivyno įmonę, tikėdamasi, kad jos problemas bus pajėgus išspręsti strateginis investuotojas. “Tegul įmonė veikia rinkos sąlygomis, mes tik įrašysime papildomų sąlygų investuotojui – jis privalės paisyti valstybės interesų”, – apie numatomus saugiklius pasakoja, bet jų kol kas nedetalizuoja susisiekimo viceministras Arūnas Štaras.

O štai kitos šios ministerijos valdomos įmonės – AB Smiltynės perkėlos privatizavimą nutarta atidėti vėlesniam laikui. Senoji perkėla iš senamiesčio pirma bus perkelta prie Šiaurinio rago ir tik baigus šią pertvarką bus grįžta prie įmonės pardavimo klausimo.

Kita svarbi iš sąrašo dingusi įmonė – AB “Lietuvos dujos”. Svarstyta galimybė biudžetą papildyti pardavus valstybei dar likusius 17,7 proc. šios įmonės akcijų, tačiau tokių planų atsisakyta. “Vyriausybė neplanuoja privatizuoti savo akcijų paketo, nes “Lietuvos dujos” yra perdavimo sistemos operatorė – labai svarbi Lietuvai įmonė. Turimas akcijų kiekis garantuoja vietą valdyboje, Vyriausybė ir toliau aktyviai dalyvaus įmonės valdyme”, – paaiškino energetikos ministro patarėjas Kęstutis Jauniškis.

Neleido ši ministerija privatizuoti ir valstybinės įmonės “Visagino energija”, kuri pati nesugeba suvaldyti po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo pabrangusio šildymo sukeltų problemų. Tačiau į privačias rankas ji kol kas atiduota nebus, nes yra teritorijoje, kuri, Lietuvai apsisprendus statyti naują Visagino atominę elektrinę, būtų priskiriama jos saugos zonai.

O Ūkio ministerija po savo sparneliu kol kas pasilieka bendrovę Giraitės ginkluotės gamyklą. Viceministras Arnoldas Burkovskis aiškina, kad šiuo metu įmonė labai smarkiai prasiskolinusi, jos pastatų ir žemės vertė viršija pačios įmonės vertę. “Pardavus dabar, skolos liktų valstybei, o turtas atitektų investuotojui. Pirma turime išspręsti įmonės problemas”, – tikina jis.

Dar yra kategorija įmonių, kurios niekada net nebuvo priartėjusios prie privatizavimo planų. Daug kas gūžčioja pečiais, praeidamas pro sovietmečio stiliaus oaze išlikusią valstybinę vaistinę pačiame sostinės Gedimino prospekto viduryje. Tai turbūt vienintelė Lietuvos vaistinė, praėjusius metus baigusi nuostolingai, nors jai net netanka mokėti už patalpų nuomą (jos taip pat priklauso valstybei). Sveikatos apsaugos ministerija argumentuoja, kad šių ir dar trijų valstybei priklausančių vaistinių negalima privatizuoti, nes jos esą atlieka kai kurias visuomenei svarbias funkcijas – pačios gamina vaistus, čia rengiami praktiniai užsiėmimai farmacijos studentams.

Neaišku, kodėl manoma, kad šių išskirtinių paslaugų negalėtų teikti tai daryti privatizacijos metu įpareigotas investuotojas. Juolab kad, tarkime, Gedimino prospekto vaistinė jau ir taip nebeteikia vienos labai svarbios paslaugos, kuri labai pritiktų pačiame miesto centre įsikūrusiai vaistinei: ji nebedirba naktimis, o jos lange kaip artimiausia visą parą dirbanti nurodoma viena privati vaistinė, esanti miegamajame Vilniaus mikrorajone.

Nesuskaičiuotas valstybės turtas

Privatizacijos procesus prižiūrintis A.Burkovskis niršta, kad kiekviena ministerija paiso tik savo interesų, o valstybėje iš viso nėra institucijos, kuri kompleksiškai žiūrėtų į visą valstybės turto valdymą. “Lyg ir mūsų ministerija atsakinga už ūkio privatizavimą, bet aš neturiu jokių galių ką nors nurodyti kitoms ministerijoms”, – aiškina viceministras.

Regis, privatizaciją turėtų valdyti Valstybės turto fondas (VTF). Tačiau, pasirodo, jis tik surenka įvairių ministerijų ir savivaldybių pasiūlymus dėl privatizuotinų objektų ir jų valdytoju tampa tik tam laikotarpiui, kol vyksta privatizavimas, – o tai paprastai nesiekia ir 1 proc. viso valstybės turto.

Buvęs VTF vadovas Audrius Rudys pabrėžia, kad Lietuvoje apskritai net nėra suskaičiuotas ir įvertintas visas valstybės turtas. “Visiška netvarka. Įmones pagal savas taisykles valdo atskiros ministerijos. Turtas nuomojamas ne rinkos, o dešimt kartų mažesnėmis kainomis, ir to niekas net nekontroliuoja”, – dėsto jis.
Pasak A.Rudžio, dar nuo Aukščiausiosios Tarybos laikų vis atsiranda iniciatyvų daugiau galių realiai valdyti turtą suteikti VTF, tačiau jos vis numarinamos. “Dažniausiai laimi siauri interesai. Juk visada yra mintančių iš to, kad valstybė pati savo ūkio nesužiūri”, – teigia buvęs privatizacijos valdininkas.

Panašiai mąsto ir A.Burkovskis: “Valstybinių įmonių vadovai labai smarkiai veikia juos prižiūrinčių ministerijų nuomonę. Asmeniniai interesai čia aukščiau nacionalinių”.

Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Giedrius Kadziauskas skaičiuoja, kad būtų galima daug sutaupyti vien sukūrus bendrą viso valstybės valdomo nekilnojamojo turto registrą. Dabar – nemaža tuščių ar pusdykiai nuomojamų pastatų, o kai kurios įstaigos brangiai nuomojasi patalpas iš privačių asmenų.

G.Kadziausko manymu, neprivatizuotinos tik strateginių įmonių sąraše esančios įmonės, o visa kita privalo būti visų pirma iki galo apskaityta, o tada – privatizuota. Ir tai pasakytina apie dešimtis įstaigų bei bendrovių: pradedant apsaugos policija ar paštu ir baigiant “Klaipėdos nafta” ar Rytų skirstomaisiais tinklais.

Juk kadaise kiek kalbų būta ir kiek iečių sulaužyta dėl “Lietuvos telekomo”, “Mažeikių naftos” ar Lietuvos taupomojo banko privatizavimo. O šiandien jie privatūs, ir dabar atrodo, kad kitaip ir būti negalėtų. Tad privatizavus ir dar keliasdešimt valstybinių bendrovių šalyje niekas iš esmės nepasikeistų. Tiksliau, pasikeistų: valstybė turėtų mažiau nuostolių, gautų nemažai pajamų iš šių įmonių pardavimo, o šios ateityje būtų kur kas efektyviau valdomos.