Šiuo metu Lietuvoje savo paslaugas siūlo tik 31 privati mokykla, o tai labai mažai. Jų galėtų būti gerokai daugiau, nes mokyklų įvairovė paprastai labai prisideda prie pozityvios švietimo sistemos kaitos.

Kaip išmatuoti šalies kultūros pažangą? Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius savo knygoje „Lenkiški memuarai“ skelbia, kad užtektų žvilgtelėti į mokyklas. „Jei keliems mėnesiams apsilankyčiau Lenkijoje, pasižiūrėčiau į vaikus, kad nuspręsčiau, ar nuo mano paties vaikystės įvyko bent šioks toks pagerėjimas. Man tai būtų geresnis pažangos rodiklis nei visa literatūrinė ir mokslinė produkcija, paskelbta per pastaruosius keturiasdešimt metų“, – teigia rašytojas, kuriam mokykla buvo vieta, susijusi su patyčiomis, nuobodžiomis pamokomis ir instruktažu. Tad jei nori kažką keisti, kaip teigė W.Gombrowiczius, pradėti reikia nuo vaikų, nuo mokyklos.
Apie esminį mokyklos vaidmenį kalbėjo ir kitas žymus lenkų švietėjas Januszas Korczakas. Savo knygoje „Karalius Motiejukas Antrasis“ jis rašė, kad pakeisti suaugusiuosius itin sunku, tad pokyčiai į gera turi prasidėti nuo vaikų. Tad vėlgi dėmesio centre atsiduria mokykla.
Viešojoje erdvėje tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje nuolatos verda diskusijos apie tai, kokių pokyčių reikalauja ugdymo sistema, kad ne tik pagerėtų mokinių rezultatai, bet ir būtų kovojama su patyčiomis, socialine atskirtimi, kad būtų rengiami ne siauro akiračio specialistai, o platų kultūrinį išsilavinimą turintys ir pilietinės atsakomybės nevengiantys jauni žmonės. Iššūkių netrūksta ir Lietuvos švietimo sistemai.
Štai ankstesnio švietimo ministro visuomeninis patarėjas Paulius Subačius teigia, kad šiandieninėje mokykloje mokytojų kvalifikacija ir motyvacija yra didžiausia humaniškesnės, kūrybiškesnės mokyklos kliūtis. „Rasti būdų šiai motyvacijai skatinti ir kvalifikacijai kelti, o svarbiausia – suvokti, kad tai kertinis klausimas, ir yra vienas didžiausių iššūkių. Kiti iššūkiai – atsakas į technologinį proveržį, kuriam dauguma mokytojų visiškai nepasirengę. Būtina ir neformalaus ugdymo plėtra, galinti išspręsti privalomos programų dalies protingą derinimą su asmeniniais moksleivio polinkiais“, – didžiausius šiandienos iššūkius mokyklai vardija P.Subačius.
Penktą jaunų mokytojų kartą jau renkančios programos „Renkuosi mokyti“ alumnė ir dabartinė šios programos vadovė Gabrielė Characiejienė teigia, jog pastaraisiais metais galima matyti tendencijų, kad mokyklos darosi dinamiškesnės, įvairesnės, ieškoma įvairesnių mokymosi formų, vis labiau siekiama suaktualinti ugdymo turinį. „Įdomu tai, kad dabar mokyklose esama nepalyginti daugiau veiksmo, vyksta begalės įvairiausių projektų, konkursų, renginių. Tačiau dažnu atveju ši mokyklose vykstanti įdomi veikla yra labiau atsitiktinė, savitikslė, nesisteminga, nebūtinai vedanti į geresnius mokinių pasiekimus – tiek akademinius, tiek socialinių įgūdžių ugdymo. Nedažnai mokyklai iš tikrųjų pavyksta dirbti vieningai kaip komandai, vedamai bendro tikslo, turinčiai aiškią strategiją ir sutelktus išteklius“, – teigia G.Characiejienė.
Jos teigimu, Lietuvos mokyklose gausu tikrai profesionalių, pažangių ir atsidavusių mokytojų, tačiau tas potencialas išnaudojamas ne visada, nes neretai iniciatyvius mokytojus stabdo nerangi administracija, o kartais nutinka ir atvirkščiai – mokytojų bendruomenė priešinasi administracijos siūlomoms naujovėms.

Dera skatinti mokyklų įvairovę

Koks turi būti šiandieninės švietimo sistemos atsakas į šiuos iššūkius? Vienas iš siūlomų variantų yra valstybinių mokyklų privatizavimas arba bent jau paskatų kurtis privačioms mokykloms kūrimas. To priežastys yra keleriopos. Kaip pabrėžia „The Economist“, JAV didžiausią opoziciją valstybiniam švietimo sektoriui sudaro dešinieji. Kai kurie religingi konservatoriai už mokyklų privatizavimą pasisako motyvuodami tuo, kad valstybinėse mokyklose dėstomi dalykai prieštarauja jų išpažįstamiems religiniams įsitikinimams. Čia visų pirma kalbama apie lytinio švietimo pamokas ir mokslinį evoliucijos aiškinimą, susikertantį su kreacionizmo doktrina. Šiuo atveju pasisakoma už tai, kad tėvai galėtų rinktis, pagal kokius įsitikinimus turėtų būti ugdomi jų vaikai.
Beje, panašiai mąstė ir žymus tarpukario Lietuvos filosofas Stasys Šalkauskis, pasisakęs už privačių mokyklų gausėjimą. Jis pasisakė už vadinamąjį kultūrinį federalizmą, kai įvairūs visuomeniniai sambūriai, tokie kaip švietimo draugijos, palaikytų privačias mokyklas pagal savo ideologinį nusistatymą, priklausomybę tautinei ar religinei bendruomenei. Taip būtų įtvirtinta individo laisvė, be kurios, kaip teigiama 1936 m. priimtoje jaunosios kartos katalikų deklaracijoje „Į organiškosios valstybės kūrimą“, neįmanoma jokia pažanga.
Be to, kaip rašo „New York Times“, atiduoti mokyklas į privačias rankas kartais siekiama norint išspręsti prastos mokslo kokybės problemą. Štai Niujorko valstijos pavyzdys rodo, jog kai kurioms mokykloms pavyko ištrūkti iš blogiausiųjų sąrašo dėl to, kad valdymą perėmusios privačios bendrovės nepristigo valios atleisti prastai dirbančius mokytojus, dalį jų privertė kelti savo kvalifikaciją. Be to, buvo priimta nuostata, kad tokiu atveju, jei mokykla nepagerina savo rezultatų per trejus metus, ji gali būti uždaryta.
Tad ar privačių mokyklų gausėjimas nepadėtų išspręsti bent dalies šiandieninę Lietuvos švietimo sistemą kamuojančių problemų – mokyklų atskaitingumo bendruomenei, pasaulėžiūros laisvės įtvirtinimo ar mokslo kokybės pagerinimo? G.Characiejienė teigia, kad privačių mokyklų Lietuvoje kol kas dar labai mažai, tad galima kalbėti tik apie pavienių atvejų sėkmę ar nesėkmę.
Savo ruožtu P.Subačius teigia, kad mokyklų įvairovė – tiek ugdymo programų variavimo, tiek ugdymo etoso, tiek mokytojų kolektyvų suformavimo, tiek nuosavybės ir organizacinių formų požiūriu – yra vienas svarbiausių pozityvios kaitos, ieškojimų, motyvacijos sąlygų bei efektyvumo veiksnių. „Turi būti remiamos ir palaikomos visos pagrįstos tėvų ir bendruomenių iniciatyvos. Juk iniciatyvos, žmonių, skiriančių savo laiką ir energiją, pastangų nenupirksi už jokius pinigus ir nepasieksi jokiomis iš viršaus nuleidžiamomis programomis“, – teigia pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Naujaisiais mokslo metais būsimus darželinukus pakvies tik du nauji privatūs darželiai ir viso labo trys naujos privačios bendrojo ugdymo mokyklos. Keturios iš jų Vilniuje ir tik vienas lopšelis-darželis “Spinduliukas” Raseinių rajone.

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys pastebi, kad privatūs lopšeliai-darželiai steigiami gerokai aktyviau nei bendrojo lavinimo mokyklos, mat pirmiesiems keliami paprastesni reikalavimai, o ir lėšų įsteigti reikia mažiau. Ypač didelis naujų privačių darželių steigimo bumas buvo justi prieš pustrečių metų supaprastinus jų steigimo sąlygas.
Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijos (LNBUM) vadovė Irena Baranauskienė mano, kad nevalstybinių mokyklų steigimo bumo nebūsią ir ateityje, nes mūsų šalyje nėra tiek ekonomiškai pajėgių šeimų, kurios galėtų sumokėti už vaikų mokslą. “Žinoma, jei savivaldybės su privačiomis mokyklomis sudarytų ilgalaikes, bent jau 20–30, o ne penkerių metų pastatų nuomos sutartis, o valstybė skirtų ūkio lėšas, kurias gauna visos savivaldybių mokyklos, tada nevalstybinių mokyklų Lietuvoje smarkiai padaugėtų, mokslo kaina jose gerokai nukristų, o ir pačių vaikų jose mokytųsi kur kas daugiau”, – įsitikinusi I.Baranauskienė.
Paklaustas, kodėl Seimo nepavyko įtikinti priimti Švietimo ir mokslo ministerijos parengtas Švietimo įstatymo pataisas, numatančias ūkio lėšų mokėjimą ir nevalstybinėms mokykloms, viceministras V.Bacys lakoniškai atsakė: “Mūsų valstybė apsisprendė neremti nevalstybinio švietimo.”
I.Baranauskienė pastebi, kad įstatymas būtų buvęs kitoks, jei jį būtų palaikiusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. “Po to, kai sužinojome, jog Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas išbraukė nuostatą ūkio lėšas skirti ir nevalstybinėms mokykloms, mūsų gimnazijos tėvų taryba mane, kaip asociacijos vadovę, įpareigojo kreiptis į šalies vadovę, – pasakoja I.Baranauskienė. – Ir štai gavome atsakymą iš Prezidentūros, esą Prezidentė nepalaiko švietimo skirstymo pagal pajamas.”
Tačiau LNBUM vadovės nuomone, neskiriant ūkio lėšų privačioms mokykloms, kaip tik ir skatinama socialinė diferenciacija. “Sunkiau gyvenančios, bet gabius vaikus auginančios šeimos neišgali leisti vaikų į kokybiškesnį išsilavinimą teikiančias privačias mokyklas, nes joms per brangu už pradinuką kas mėnesį mokėti nuo 500 iki 1000 Lt, o už gimnazistą nuo 600 iki 900 Lt per mėnesį”, – sako I.Baranauskienė.
V.Bacys pateikia pavyzdį, kad Olandijoje daugiau kaip pusė visų bendrojo ugdymo įstaigų yra nevalstybinės, jos gauna tokią pačią valstybės paramą, kaip ir valstybinės mokyklos, bet kartu privačioms mokykloms uždrausta didinti mokestį. Jos gali imti iš tėvų tik tiek, kiek leidžia valstybė.
Priminsime, kad Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 622 savivaldybių darželiai ir 25 privatūs, 1278 savivaldybių mokyklos ir 31 privati.

Interjerų žinovas atvėrė vilniečių namuose slypinčias pribloškiančias grožybes.

Vienu sėkmingiausiai Vilniaus knygų mugėje parduodamų albumų be jokios ypatingos reklamos tapo Eugenijaus Skerstono iliustruotas leidinys „Privatus Vilnius. Interjerai“. Tai, kad Lietuvoje atsirado tiek besidominčiųjų interjerais, nustebino netgi knygos autorių – socialinių mokslų daktarą, prieš metus pristačiusį pirmą interjerams skirtą knygą „Elegantiški namai“.
Jis teigia, kad Prancūzijoje arba Belgijoje kasmet pasirodo po 15–20 interjerui skirtų leidinių. O juk Belgija – mažesnė šalis už Lietuvą. „Nuvažiavę ten į svečius aikčiojam, kaip jie gražiai gyvena. Kas trukdo mums? Tai, kad nėra tradicijos, kultūros ir auklėjimo, kaip gražiai gyventi. Ir leidiniai apie interjerus Lietuvoje – retenybė. Parsivežti iš užsienio gražų baldų komplektą šiandien nėra sudėtinga – svarbu mokėti, sugebėti tą baldų komplektą išsirinkti“, – tvirtina E.Skerstonas.

Šimtas vilniečių būstų

Medžiagos apie vilniečių būstus jis sukaupė tiek, kad į vieną knygą nebesutelpa. „Radom privačių interjerų, kurie tiesiog pribloškė išmone ir kūrybingumu. Negalėjau patikėti, kad stoviu Vilniuje, o ne senų tradicijų Vakarų Europoje. Ir užsieniečiai, kuriems jau rodžiau išleistą albumą, negali patikėti, kad jame vaizduojamas Vilnius“, – tvirtina pašnekovas. Ir priduria, kad visas šis grožis dažnai slypi už durų vilniečiams būdingose apleistose laiptinėse, kurios puikiai atspindi jų požiūrį į kaimynus.
Knygos autoriui duris draugiškai atvėrė ir ambasadų interjerus fotografuoti leido net penkios užsienio atstovybės Lietuvoje. Su užsienio diplomatais susitarti, pasak E.Skerstono, buvo daug paprasčiau nei su kai kuriais užsispyrusiais vilniečiais. Kartais jam padėdavo pažįstamų žmonių rekomendacijos, o dažniausiai Eugenijus tiesiog belsdavo į jį dominančio istorinio namo gyventojų duris ir tikėdavosi šeimininkų supratingumo.
„Viename name Teatro gatvėje man mestelėjo: „Jūs turbūt iš proto išsikraustėt…“ Gal ir išsikrausčiau, bet keturi penktadaliai knygoje pateiktų interjerų surasti būtent tokiu būdu“, – neslepia E.Skerstonas.
Netikėti svečiai neprašydavo šeimininkų nei dulkių šluostyti, nei voratinklių graibyti, nei patraukti prie istorinio interjero nederančių daiktų, todėl atidžiau įsižiūrėjus fotografijose galima matyti realaus gyvenimo ženklų. „Žmonės įsivaizduoja, kad tu ieškai ypatingų namų, o juk namai tokie tampa tuomet, kai juose sukurta ypatinga nuotaika. Knygoje nėra verifikuoto, įvertinto gražiausių ar prabangiausių sostinės butų šimtuko: tiesiog tai – šimtas vilniečių būstų, kuriuos mums pavyko apžiūrėti arba kurių fotografijas, šeimininkams sutikus, suteikė interjerus kūrę dekoratoriai“, – pasakoja autorius.
Anaiptol ne visų pristatomų interjerų savininkai – turtuoliai: yra ir su meile prižiūrimų sostinės pensininkų būstų, kurių niekada nelietė profesionalaus dekoratoriaus ranka. Pasak E.Skerstono, interjere, kaip ir aprangoje, svarbiausia sutarti su savimi: neverta spraustis į prabangų kostiumą, jeigu jis tave varžo. „Pats laikausi taisyklės, kad istorinė detalė šiuolaikinį interjerą gali praturtinti, o štai naujoviškas daiktas istorinėje aplinkoje dažniausiai lieka svetimkūniu. Jau dvidešimtas amžius buvo eklektiškas, o dvidešimt pirmas – ultraeklektiškas. Faktiškai Vilniuje beveik nebelikę gryno istorinio stiliaus butų“, – tvirtina interjerų žinovas.

Atradimai toli nuo Lietuvos

Knygą „Privatus Vilnius. Interjerai“ pradeda istorinė miestui būdingų architektūrinių detalių apžvalga. Aptariama Vilniaus interjerų raida nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų iki XX a. pradžios. Ypatingas dėmesys skirtas iliustracijoms, kurių knygoje daugiau kaip tūkstantis.
Rengdamas leidinį, Eugenijus patyrė ir malonių atradimų, tokių kaip Vasilijaus Sadovnikovo XIX a. antroje pusėje tapytos akvarelės, vaizduojančios Verkių rūmus. Jas Chigi pilyje Italijoje pirmoji „nužiūrėjo“ diplomato Kazio Lozoraičio našlė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis. Pagal šias akvareles buvo darytos ir Jono Kazimiero Vilčinskio albumo litografijos. Savininkų leidimu šie Verkių rūmus vaizduojantys meno kūriniai Lietuvoje publikuojami pirmą kartą.
Prancūzijos pietuose esančioje Po pilyje prieš keletą metų viešėjusiam E.Skerstonui pavyko nufotografuoti ir XVII a. pradžios verdiūrą (gamtos raštų gobeleną) su Lietuvos herbu. „Nežinau, kaip ji ten atsidūrė. Matyt, kažkas iš Lietuvos didikų (nes tik jie galėjo sau leisti panašią prabangą) gobeleną užsisakė, bet dėl nežinomų priežasčių neatsiėmė. Taip austinis herbas su vyčiu užsiliko Prancūzijoje“, – spėlioja knygos autorius.
Jau XVIII a. vilniečiai turėjo daug persiškų kilimų. Iki XVII a. pabaigos pagal specialius Lietuvos ir Lenkijos valstybės didikų užsakymus Isfahane žakardo būdu netgi buvo audžiami vadinamieji lenkiški kilimai. Unikalių persiškų kilimų – tiek naujų, tiek istorinių – knygos autoriui ir šiandien nemažai pavyko aptikti vilniečių būstuose.

Senas parketas prastai dega

Sovietmečio interjerui skirtą skyrių E.Skerstonas pavadino „Socializmas: su kūju ir… pjūklu“, mat cituoja 1959 m. leidinį, rekomenduojantį praktiškiems tarybiniams piliečiams pjūklu padalyti seną bufetą į dvi dalis ir taip iš prašmatnaus antikvarinio baldo pasigaminti dvi lentynas.
Vilniečiams įsirengus centrinio šildymo sistemas, senosios krosnys, savo dekoru prilygusios meno kūriniams, daug kur irgi buvo negailestingai išdaužytos. Nors vien krosnių karūnos (koklių sienelės viršaus papuošimai), gaminti žymesnėje Europos manufaktūroje, galėjo kainuoti dešimtis tūkstančių litų.
Išpopuliarėjus namų židiniams, krosnis griaunančių savininkų sumažėjo, tačiau atvejų, kai nesukant galvos uždažoma barokinė sienų tapyba, vis dar pasitaiko. „Vos prieš porą metų viename name atidengtas gėlinis sienų tapybos raštas buto savininkams nepatiko, todėl buvo negailestingai užtepliotas. Ką jau kalbėti apie savininkus, kurie išnarsto seną dekoratyvų parketą, išveža jį į sodo namelį prakuroms ir dar piktinasi, kad prastai dega… O juk tokie parketai, kuriems kartais būdavo naudojama penkių šešių egzotinių rūšių mediena, kainuodavo brangiau už bet kokį baldą“, – su nuoskauda pasakoja E.Skerstonas.
Iš šiandien toli gražu ne kiekvienas vilnietis, Senamiestyje įsigijęs butą, ryžtasi kviesti paveldosaugininkų komisijas ir atlikti polichrominius tyrimus: gal nieko neras, o jeigu ras – tai restauracija brangiai kainuos… „Nors visi turime namus, kažkodėl akcentuojame tik vieną gyvensenos kultūros dalį – aprangą. Negi kultūringi galime būti tik išėję pasirodyti kitiems? Kodėl negalvojame, ar esam kultūringi savo namuose? O aukščiausia tokios kultūros išraiška laikyčiau sugebėjimą įvertinti ypač seną paveldą“, – dėsto Eugenijus.
Knygos iliustracijos neįvardytos, tik sunumeruotos. Nepateiktos ir dekoratorių pavardės: juos ketinama plačiau pristatyti antrame leidinio tome, kuris vadinsis „Privatus Vilnius. Namų puošyba“. „Tegul žmonės grožisi, o ne svarsto, kam kas priklauso. Interjeras – tai intymi gyvenimo sritis. Tai ne gidas po miestą ar muziejų, ne turimų meno vertybių katalogas – tik savotiškas užtaisas, provokuojantis norą suprasti, kad gyvename gražiame mieste, kupiname paslėptų kultūros ženklų. Vilnius turėtų būti pavyzdys kitiems miestams, nes jei netausosime paveldo sostinėje – patikėkite, mažesniuose miesteliuose jo netausos dar labiau“, – tikina knygos autorius.
Ar Eugenijus planuoja skirti knygas ir kauniečių ar klaipėdiečių būstams? „Žinoma, būtų be galo smalsu išvysti ir kitų Lietuvos miestų interjerus, bet tam reikia daug laiko, jėgų ir lėšų, kurių neturiu. Kol kas apsiribosiu sostine, išleisiu antrą knygą apie Vilnių, o rudenį ketinu vykti į Prancūziją pasigrožėti tenykščiais dvarais ir pilimis, pabendrauti su gyvais baronais ir markizais. Todėl ateinančių metų mugei ketinu parengti knygą apie prancūzišką gyvenseną“, – planuoja E.Skerstonas.

Netikrumas griauna iš vidaus

Kadangi šis „Veido“ numeris skirtas 1918–1940 m. ir 1990–2012 m. nepriklausomos Lietuvos palyginimui, paprašėme E.Skerstono pakomentuoti minėtiems laikotarpiams būdingas interjerų tendencijas.
„Tarpukario Lietuva buvo kupina ne tik geresnio gyvenimo vilčių, bet ir tvyrančios baimės. Aplinkinis pasaulis buvo labai primityvus, Europos valstybės nuolat grasino viena kitai. Trūko stabilumo, netgi šalies sostinė tebuvo laikinoji. Fotografo Jano Bulhako „Vilniaus albume“ interjerų nėra – tik namų sienos. Daug kas dar po Pirmojo pasaulinio tebestovėjo sudegę ir sugriauta. Ar jūs ryžtumėtės važiuoti gyventi į miestą, kurį teks atstatinėti? O juk buvo tokių didvyrių. Bet atėjo naujas karas, ir nemažai Vilniaus gyventojų pasitraukė. Politinė situacija stipriai veikia miestiečių psichologiją. Savisaugos instinktas mus ragina arba bėgti, arba įsikurti ilgam ir tikėtis, kad ateinančios kartos čia gyvens ir puoselės tradicijas. Dabartinis laikotarpis – taikus, tarsi būtų palankus metas kurtis, tačiau emigracija ir vėl signalizuoja apie stiprėjantį netikrumo jausmą. Kam jaunai šeimai puoselėti namus, kuriuos rytoj gali tekti palikti? Šis netikrumas griauna visuomenę iš vidaus, nes laikinumo būsena kartais labai ilgai trunka“, – pastebi E.Skerstonas.

Per aštuonerius metus kaupiamieji pensijų fondai savo klientams beveik nieko neuždirbo ir žongliruoja tais pačiai, iš „Sodros“ pervestais pinigais.

Vilnietė Justė Blinstrubaitė (pavardė pakeista) antros pakopos pensijų fondo sistemoje dalyvauja nuo 2006 m. Šių metų pradžioje nusprendusi panagrinėti, kiek naudos gavo iš privačių pensijų fondų, mergina neteko žado. Per beveik šešerius metus „Sodra“ pensijų fondams pervedė 4133 Lt jos pinigų, tačiau prie šios sumos neprikapsėjo nė lito – priešingai, iš jų liko tik 3369 Lt.
Vienintelė šio sandorio laimėtoja – 764 Lt nuostolį J.Blinstrubaitei uždirbusi fondo valdytoja bendrovė „Swedbank investicijų valdymas“, už „šaunų“ darbą per šešerius metus susižėrusi 128 Lt. Pinigai į fondo valdytojo sąskaitą tekėjo netgi tada, kai jo parinktas investicijų portfelis klientui gerokai kirto per santaupas, kaupiamas būsimajai pensijai.
Šis pavyzdys – visai ne atsitiktinumas. Pasirodo, antros pakopos pensijų fondai per aštuonerius metus uždirbo vos 17 mln. Lt. Kaip rodo Vertybinių popierių komisijos duomenys, nuo 2004 m. iki 2011 m. trečiojo ketvirčio „Sodra“ pensijų fondams pervedė 3 mlrd. 895 mln. Lt pensijų įmokų, o 2011 m. rugsėjį bendra fondų investicinių portfelių vertė siekė 3,912 mlrd. Lt. Žinoma, dalį pinigų fondai jau išmokėjo į pensiją išėjusiems klientams, bet vis tiek ne tokio prieaugio tikėtasi kuriant šią sistemą…
Labiausiai fondų rezultatams pakenkė 2008 m. prasidėjusi krizė, kai kaupiamųjų pensijų investicijų portfelis vidutiniškai sumenko apie 20 proc. 2011 m. prie fondų rezultatų ir vėl raudonavo minusai – investicijų portfelis vidutiniškai sumažėjo 4,5 proc.
Pensijų fondų dalyvių asociacijos valdybos pirmininkas Marijus Kalesinskas prieštarauja, kad aštuoneri metai – per trumpas laikotarpis analizei rengti. „Per šį laikotarpį išgyvenome vieną didžiausių šimtmečio finansinių krizių. Pakankamai geras rezultatas, kad išgyvenus tokį sunkų finansinį etapą bent jau nėra praradimų. Niekas negali garantuoti, kaip seksis investuoti pensijų fondams, bet jei remsimės mokslininkų skaičiavimais ir kitų šalių pavyzdžiais, kaupiant 25–30 metų svyravimai susilygina ir gaunama vidutinė normali grąža siekia 6–7 proc.“, – fondų naudingumą gina M.Kalesinskas.
Tačiau ką reikės daryti, jei į pensiją teks eiti tuo metu, kai užklups dar didesnė šimtmečio krizė? Iki šiol neįvesta jokių saugiklių, kad pinigų neprarastų į tokią padėtį pakliuvęs gyventojas.
Ekonomistas prof. Romualdas Lazutka nemato pagrindo džiaugtis vien tuo, kad fondų valdomas turtas per krizę nesumažėjo, ir primena, jog santaupas ėda infliacija. „Tiksliausia lyginti, kaip nuo 2004 m. keitėsi „Sodros“ pensija ir pensijų fondų prieaugis, nes žmogui nusprendus kaupti pensiją privačiai ta dalimi jam sumažės valstybinė pensija. Per šį laikotarpį „Sodros“ pensijos padvigubėjo: 2005 m. „Sodros“ pensija buvo 420 Lt, o dabar – 800 Lt. Tad privačiai kaupiantis žmogus atsisako gana sparčiai augančios „Sodros“ pensijos dalies“, – lygina R.Lazutka.

Vyriausybė sukėlė dar daugiau sumaišties

Gyventojas, kartą jau pasirašęs sutartį su privačiais pensijų fondais, pasitraukti iš šios sistemos nebegali. Vienintelė jam likusi galimybė – aktyviau domėtis būsimai pensijai skirtais pinigais ir viltis, kad situacija rinkose bus palanki. Tad dar labiau antros pakopos pensijų kaupimo sistemai koją kiša Vyriausybės blaškymasis. Ministrų kabinetas nesivaržo nuolat keisti savo pozicijos – pervedimai į privačius pensijų fondus buvo sumažinti tris kartus, nuo 5,5 iki 1,5 proc. Pastarąjį kartą – nuo sausio 1 d.
Investuotojai pabrėžia, kad būtent šiuo metu yra palankiausias laikas investuoti, nes akcijų kainos kritusios. Dabar jauni žmonės, kurių pensijai skirti pinigai guli rizikinguose investicijų portfeliuose, galėtų tikėtis ateityje uždirbti ir padengti dėl krizės patirtus nuostolius. Tačiau pervedimai iš „Sodros“ sumažinti, o atkurti jie greičiausiai bus tik ekonomikai atsigavus, kai akcijų kainos ir vėl bus pakilusios. Taigi pensijas privačiai kaupiantys gyventojai ir vėl nukentės.
„Didžiausia žala yra ta, kad pensijų fondai, gaudami mažesnes įmokas, turi mažiau galimybių pasinaudoti masto ekonomijos teikiamais pranašumais. Patys lėšų prieaugiai nuo didesnių pervedimų yra savaime didesni. Taip pat disponuojant didesnėmis lėšomis yra galimybė labiau diversifikuoti investicijas ir sumažinti investicijų riziką ilguoju laikotarpiu“, – komentuoja Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto dėstytojas Algirdas Bartkus.
Pensijų fondų dalyvių asociacija viltingai žvelgia į Konstitucinį Teismą, kuris šiemet nagrinės, ar teisėtai buvo sumažinti pervedimai į pensijų fondus. Nuo 2009 m. „Sodra“ fondams nepervedė 1,5 mlrd. Lt.
Idėja, kad kartą perėjęs į privačius fondus nebegalėtum grįžti į „Sodrą“, pasirinkta siekiant išvengti blaškymosi – kad sušlubavus „Sodrai“ visi nesugalvotų bėgti į privačius fondus, o atėjus finansų krizei neskubėtų atgal į „Sodros“ glėbį. Tačiau šįkart situacija kitokia: kadangi žaidimo taisykles keičia Vyriausybė, būtų logiška leisti persigalvoti ir dalyvavimo privačiuose fonduose norintiems atsisakyti gyventojams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) viceministras Audrius Bitinas tvirtina, kad tokia galimybė gali atsirasti dar šiemet. Vyriausybė Seimui pateikė teisės aktų projektus, kuriuose siūlomas naujas kaupimo finansavimo modelis – nedidinti iš „Sodros“ pervedamos įmokos tarifo ir nustatyti galimybę patiems dalyviams mokėti papildomą įmoką, atitinkamai iš valstybės biudžeto pervedant skatinamąją įmoką nuo vidutinio darbo užmokesčio. Kartu siūloma apibrėžtu laikotarpiu norintiems asmenims leisti stabdyti dalyvavimą kaupimo sistemoje. Dėl šio siūlymo Seimas turėtų apsispręsti per pavasario sesiją.
Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimo projekte taip pat siūloma numatyti, kaip apsaugoti pensijoms skirtas santaupas nuo akcijų rinkų svyravimų: siūloma įdiegti gyvenimo ciklo fondų modelį. Naujojo modelio esmė – visus dalyvius pagal numatomą jų senatvės pensijos amžiaus sukakties datą suskirstyti į pensijų fondus, atitinkančius jų amžių. Tuomet pensijų fondų valdytojui tektų atsakomybė valdyti turtą taip, kad liekant vis mažiau laiko iki senatvės pensijos amžiaus sukakties turtas būtų investuojamas vis konservatyviau, o dalyvių galimi nuostoliai būtų maksimaliai sumažinti.

Naudingiausia daug uždirbantiems

Privati pensijų kaupimo sistema sugalvota žvelgiant į neišvengiamas demografines problemas dėl visuomenės senėjimo. Imtis kokių nors veiksmų reikia, nes gyventojų skaičiaus prognozės kelia abejonių dėl „Sodros“ sistemos stabilumo. Tačiau R.Lazutka kritikuoja, kad Vakarų šalyse veikia privatūs pensijų fondai, kurie užtikrina papildomas pensijas gyventojams, o Lietuvoje šį kaupimo būdą pasirinkęs žmogus netenka dalies valstybinės pensijos. Senosiose ES šalyse egzistuoja profesiniai pensijų fondai, į kuriuos įmokas kolektyvinių sutarčių pagrindu dažniausiai perveda darbdavys, o jie valdomi darbdavių ir profsąjungų pastangomis.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-3) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šalyje kasmet daugėja parkų ir kitokių lankytinų vietų bei poilsio erdvių, turinčių privačius savininkus. Norint visur apsilankyti prireiktų mažiausiai kelių mėnesių ir tektų išnaršyti visą Lietuvą.

Lietuviai nemažai keliauja po užsienį, bet sunkmečiu ir 2011 metais vėl ėmė daugėti keliaujančiųjų po savo šalį. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. trečiąjį ketvirtį po Lietuvą keliavo per 783 tūkst., o į užsienį buvo išvykę 426 tūkst. gyventojų.
Po Lietuvą mėgsta keliauti ir „Veido“ pašnekovė 33-ejų metų finansininkė Dovilė Vasiliauskaitė su šeima, tačiau ji, kaip ir daugelis lietuvių, dažnai pristinga idėjų, kokias įdomesnes vietas galėtų aplankyti. „Atrodo, kad viskas jau apžiūrėta, ir net po keletą kartų“, – teigia du mažamečius sūnus auginanti D.Vasiliauskaitė.
Iš tiesų tokių galimybių atsiranda vis daugiau, ypač mėgstantiems laisvalaikį leisti gamtoje, tik ne visi apie tai žino. Mat poilsio ir pramogų parkus, poilsiavietes miškuose ir net mini zoologijos sodus kuria ne tik valstybė, bet vis dažniau ir privatūs asmenys. Ne visi iš to siekia uždirbti, kiti baiminasi chuliganų ir per didelio smalsuolių antplūdžio, todėl į šias vietas paprastai nenukreipia jokie informaciniai kelio ženklai, nedaug informacijos ir internete bei vietos turizmo informacijos centruose.
Privačių laisvalaikio erdvių kūrėjai – ir žymūs verslininkai, politikai, medikai ar šiaip entuziastai. Kodėl jie tai daro ir kokia iš to nauda visuomenei?

Paskyrė savo mišką poilsiautojams

Kretingos miškininkė Palmira Lipskienė – viena tų retų entuziastų. Iš pradžių moteris šalia Kretingos esančiame Tūbausių kaime įsigijo nedidelį 1,6 ha mišką – apleistą, šabakštynais apaugusį, todėl turėjo išklausyti nemažai priekaištų, kad neturinti kur dėti pinigų. Tačiau P.Lipskienė savo pirkinį nusprendė paversti visiems prieinamu miško parku ir netgi gavo tam nedidelę europinę paramą: miškas pasikeitė neatpažįstamai, o skeptikų nebeliko.
Netoli populiaraus kurorto Palangos, bet gana nuošalioje ir daugeliui nežinomoje vietoje esantis P.Lipskienės privatus miško parkas skirtas šeimos poilsiui: čia įrengta pavėsinė su stalu, suoleliai, kelios laužavietės, pažintiniai pasivaikščiojimo takai, keletas atrakcionų vaikams, vietos automobiliams statyti ir visada palikta malkų laužui susikurti.
P.Lipskienė dabar gali džiaugtis nepriekaištingai sutvarkytu mišku, tačiau jokios apčiuopamos naudos geradarė miškininkė iš to negauna: panaudota ES parama draudžia apstatyti teritoriją užtvarais ar taikyti kokias nors rinkliavas poilsiautojams.
„Pati turiu tris anūkes, kurios dažnai prašydavo jas nusivežti į mišką, o aš nelabai rasdavau kur: tokių vietų, kad būtų ir stogas virš galvos, ir laužavietė, ir vietos mašinai pasistatyti, mūsų miškuose beveik nėra, nors poreikis didžiulis, šalia – Palanga. Noriu suteikti galimybę žmonėms pasidžiaugti natūraliu mišku“, – kodėl savo valdas nutarė paversti vieša poilsio zona, aiškina P.Lipskienė.
Sutvarkytame miške iš pradžių daugiausia ilsėdavosi pačios miškininkės šeima, bet ilgainiui vis dažniau ėmė užklysti ir poilsiautojų. Tiesa, P.Lipskienė savo mišką reklamuoti vengia, lankytojai apie šią poilsiavietę dažniausiai sužino iš pasakojimų. Mat tos privačios miškų poilsiavietės, kurios poilsiautojų lankomos gausiau, nuolat nukenčia nuo chuliganų.
Su šiukšlintojais ir niokotojais nuolat tenka susidurti ir kardiologijos klinikos Klaipėdoje vadovui Algirdui Valiuliui: jis savo privatų mišką Kretingos rajone, prie Minijos upės, taip pat yra pavertęs vieša poilsio zona. Deja, gydytojas atvykęs į savo mišką kartais vos gali praeiti pro bet kur išmėtytas maisto atliekas, gėrimų butelius, randa nuniokotą inventorių.
Nepaisant to, su ES parama ar be jos savo brūzgynais užžėlusius miško sklypus naujomis poilsio zonomis paverčia vis daugiau lietuvių. Tokia tendencija pastaraisiais metais stebima visoje Lietuvoje.
„Privačių parkų bei viešųjų erdvių kasmet vis daugiau, ir tai džiugina. Esu įsitikinęs, kad jų būtų dar daugiau, jei atvykstantieji pasisvečiuoti gamtoje elgtųsi kultūringai“, – mano Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas Algis Gaižutis. Jis pabrėžia, kad lietuviai yra linkę kurti gražią aplinką ne tik sau, prie to prisideda ir galimybės padengti dalį išlaidų europine parama.
Galbūt tokios iniciatyvos tampa ir pelningu uždarbio šaltiniu? A.Gaižučio nuomone, pinigais tokios idėjos virsta retai. „Dauguma žmonių linkę naudotis kitų sukurtu gėriu nemokamai, lankytojų srautai nėra gausūs, o vasaros sezonas Lietuvoje – trumpas“, – konstatuoja Miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas.

Lankytojai ėmė brautis neprašyti

Kai kadaise ėmėsi neįprastos veiklos – pradėjo kolekcionuoti gyvūnus, nei apie jokį pelną, nei apie plūstančius tūkstančius lankytojų nė negalvojo ir penkiasdešimtmetis Edvardas Legeckas, šiuo metu šalia Klaipėdos, Jonušuose, turintis privatų zoologijos sodą „Mini zoo“.
E.Legeckas pagal profesiją – veterinaras, yra dirbęs kinologu pasienyje bei muitinės tarnautoju. Bet, užuot rinkęs pašto ženklus ar monetas, kaip daugelis, vyras prieš trisdešimt metų ėmė kolekcionuoti egzotinius paukščius, kupranugarius, tigrus ir kitus gyvūnus. Ilgainiui pomėgis tapo gyvenimo būdu. E.Legeckas net turėjo atsisakyti bet kokio samdomo darbo – ėmėsi ūkininkauti ir jau kelinti metai beveik visą savo laiką skiria augintinių, kurių iš viso turi pusketvirto šimto, priežiūrai.
„Lankytojus ėmiau įsileisti tik todėl, kad jie pas mane pradėjo per tvoras laipioti“, – prisipažįsta E.Legeckas ir tvirtina visai neketinęs kurti zoologijos sodo – žinia apie jo turimą zoologinę kolekciją greitai pasklido, pradėjo plūsti lankytojai su vaikais, todėl kolekcininkui nebeliko kitos išeities.
Šiandien E.Legecko „Mini zoo“ per metus aplanko keliolika tūkstančių lankytojų, o bilietai kainuoja nuo 4 iki 8 Lt. Vis dėlto pašnekovas neigia, kad jo pomėgis jau virto verslu: lėšų, gautų už bilietus, vos pakanka gyvūnams išlaikyti.
Pajūrio regioninio parko direkcijos vyr. ekologas Erlandas Paplauskis sako, kad jokios paramos iš valstybės negaunantis E.Legecko „Mini zoo“ kai kuriais atžvilgiais netgi lenkia valstybinį Kauno zoologijos sodą. E.Paplauskio teigimu, Kauno zoologijos sodas yra toks apgailėtingas, kad jį būtina arba pertvarkyti, arba uždaryti. Ekologo tikinimu, gyvūnų laikymo kultūra Lietuvoje apskritai tebėra žemo lygio.
Vis dėlto auginančiųjų elnius, laikančiųjų įdomesnius naminius ar net egzotinius paukščius bei gyvūnus šalyje daugėja, o norint ar pasipuikuoti, ar šiek tiek prisidurti prie nepigaus jų išlaikymo imama įsileisti ir lankytojus.
Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje, Karklės kaime, didžiausią elnyną turi verslininkas Antanas Bosas. Čia norintieji gali ne tik pasidairyti į elnius, stumbrus, vilkus, lūšis ar fazanus, bet ir įsigyti dėmėtųjų elnių skerdienos (kaina 15 Lt/kg). Tiesa, A.Bosas savo elnyno nereklamuoja ir lankytojus įsileidžia retokai, nors iš jų jokių mokesčių nerenka. Šiemet apsilankyti elnyne bus galima tik nuo gegužės.

Ieško balanso tarp komercijos ir altruizmo

Visiškai nekomercinis ir 57-erių Rapolui Navidanskui priklausantis 57 ha parkas Skuodo rajone, Kalnėnų kaime. Savo tėvo Izidoriaus Navidansko prieš aštuoniasdešimt metų pradėtą sodinti parką prižiūrintis R.Navidanskas nesiėmė teikti jokių mokamų pramogų, nepristatė viešbučių ar restoranų, kuriuos dabar galėtų nuomoti pobūviams ir vestuvių pokyliams: kukli kavinė veikia tik vasarą, jokie mokesčiai iš lankytojų nerenkami ir tik žvejai simboliškai susimoka už galimybę pažvejoti vietos tvenkiniuose, kuriuos kadaise iškasė pats parko įkūrėjas. Dabartinis parko šeimininkas R.Navidanskas be jokių samdinių prižiūri visą teritoriją, pats šienauja pievas, geni medžius ir krūmus. Nepaisant to, pasivaikščioti gamtoje puikiai tinkamas parkas atrodo nepriekaištingai ir yra įtrauktas į Skuodo rajono lankytinų vietų dešimtuką.
Taip pat galima paminėti ne vieną pavyzdį, kai apleistas teritorijas įsigijo ir jas naujais traukos centrais pavertė žinomi šalies verslininkai. Tiesa, daugelis jų puoselėdami savo naująsias valdas pagalvoja ir apie tai, kaip iš to uždirbti.
Tarkime, apleistoje kaimo vietovėje Prienų rajone, Vazgaikiemyje, buvusio kolūkio teritorijoje, tarp sugriuvusių fermų ir dvokiančių srutų duobių „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas įkūrė Visuomenės harmonizavimo parką. Čia iškilo keturių žvaigždučių viešbutis ir prašmatnios sodybos, SPA centras, žirgynas, teikiama daug kitų paslaugų, tačiau daugybė žmonių į parką atvyksta tiesiog pasivaikščioti, pabūti gamtoje ar paplaukioti valtimi, tiesa, jau už papildomą mokestį. Pats A.Rakauskas teigia, kad įgyvendindamas šią savo idėją galvojo ne tik apie uždarbį, bet pirmiausia apie žūstančio kaimo gaivinimą.
Investuodamas į Anupriškių poilsio ir pramogų parką Trakų rajone balansą tarp komercijos ir altruizmo mėgino išlaikyti ir žymusis sporto mecentas Antanas Guoga. Anupriškių parke įrengti 5 km ilgio pasivaikščiojimo takai, kurie tamsiuoju paros metu būna apšviesti, ąžuoliniai suoliukai, rengiami žygiai pelkėmis, siūloma pajodinėti žirgais ar papramogauti nuotykių trasose.
Svarbiausia, kad visos šios idėjos pamažu didina laisvalaikio įvairovę šalyje. Net jei jūsų pinginė – ne pati storiausia.

2011 m. po savo šalį keliavo daugiau lietuvių
2011 m. III ketvirtį po Lietuvą iš viso keliavo 783,2 tūkst. vietinių turistų, arba 5,3 proc. daugiau nei 2010 m. III ketvirtį.
Sausio–rugsėjo mėn. kelionių su viena ir daugiau nakvynių iš viso užfiksuota 1,9 mln., arba 0,7 proc. daugiau.
Iš jų daugiau nei pusę milijono sudarė poilsio ir atostogų kelionės, o vidutinė kelionės trukmė siekė 2,67 dienos.
Per asmenines keliones sausio–rugsėjo mėn. lietuviai išleido 272,2 mln. Lt, arba 5,7 proc. daugiau nei šiuo laikotarpiu 2010 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

Sostinės valdžia ketina perduoti miesto apšvietimo tinklus į privačias rankas, rašo dienraštis “Vilniaus diena”.

“Vilniaus gatvių apšvietimo tinklų eksploatacijos laikotarpis jau baigėsi, todėl būtina galvoti, kaip juos atnaujinti. Naujoji sistema turi būti ekologiška, taupi, ilgaamžė ir lanksčiai reguliuojama”, – sakė sostinės meras Raimundas Alekna.

Pasak jo, investuotojo paieškos turėtų prasidėti pavasarį, taigi šios kadencijos miesto taryba konkurso nespės paskelbti. Anot mero, naujo apšvietimo tinklų šeimininko bus ieškoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

“Būtent tokios sistemos poreikį pristatysime investuotojams kovą vyksiančioje Tarptautinėje nekilnojamojo turto ir investicijų parodoje MIPIM Kanuose, po kurios bus skelbiamas tarptautinis konkursas. Viena pagrindinių sąlygų, keliamų konkurso dalyviams, – miestas investuotojui turi mokėti mažiau nei už apšvietimo tinklų išlaikymą moka dabar”, – teigė meras.

Šiuo metu išlaikyti apšvietimo tinklus miestui kainuoja apie 14,5 mln. litų per metus.

Anot sostinės vicemero Romo Adomavičiaus, norint atnaujinti miesto apšvietimo tinklus, reikėtų investuoti apie 100 mln. litų. Esą savivaldybė tam neskirs nė cento savų lėšų – mainais į investicijas, verslininkai dešimčiai metų ar dar ilgesniam laikotarpiui taps apšvietimo tinklų šeimininkais.