Atostogų rebusai: kodėl vasarą apmiršta teismų darbas, o papildomas laisvas dienas už įtampą gauna ne tie, kurių darbas priskiriamas prie labiausiai įtemptų.

Privačiame sektoriuje niekam nekyla minčių atostogauti, jei yra įmonei svarbių darbų. Bet ten, kur darbdavys – mokesčių mokėtojai, visuomenės interesas nublanksta prieš atskiro asmens teisę pailsėti, be to, ilgiau nei kiti ir patogiausiu jam metu.
Žinoma, teisė į atostogas – lygiai tokia pat šventa kaip ir kitos garantuojamos įstatymais, tačiau ne didesnė nei visuomenės teisė nenutrūkstamai gauti viešąsias paslaugas. Juk nė vienas įstatymas neliepia, pavyzdžiui, teisėjams skirti atostogas būtinai vasarą ir visas iš karto, juolab teisėjas su stažu turi teisę į dvigubai ilgesnes atostogas nei neprivilegijuotas pilietis. Darbo kodekse numatytos standartinės kasmetinės 28 kalendorinių dienų atostogos, o dirbantys pavojingus ar įtampą keliančius darbus gali ilsėtis ir iki 58-ių. Tiesa, klausimas, ar kai kurių darbų priskyrimas ypatingai varginantiems pakankamai motyvuotas ir ar nepažeidžia teisingumo principo.

Rezonansinės bylos laukia rudens
Net premjerui Andriui Kubiliui, švelniai tariant, nepasirodė labai normalu, kad Vilniaus apygardos teismas vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje birželio 18 d. nutarė padaryti daugiau nei dviejų su puse mėnesių pertrauką – iki rugsėjo 7 d. Maža, kad vis suserga (ar „suserga“?) bylos herojai, tai ir teismas taip ilgai vasarodamas rezonansinę bylą pats stumia senaties termino – 2014-ųjų link.
Žinoma, tuoj pasipylė spėlionės, gal konservatoriai „išmainė“ bylą į jiems palankų darbiečių balsavimą dėl naujos atominės elektrinės statybos. Tačiau net jei šių politinių aplinkybių nebūtų ir jei atmestume įtarinėjimus, kad teismai politikuoja, du su puse mėnesio atostogų svarbioje byloje, juolab artėjančioje prie senaties termino, eilinį kartą kirto per ir taip žemą pasitikėjimą teismais. Bet pakenkė ne tik teismams. Kol Temidė per tiek metų nesugeba atsakyti, ar senoje 2004-2006 m. istorijoje Darbo partijos veikėjai – nusikaltėliai ar ne, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, rinkėjai turi moralinę teisę ja pasitikėti, iškelti į reitingų viršūnes, o gal net rudenį Seimo rinkimuose patikėti jai valdžią. Tačiau pamodeliuokime situaciją: jei byla baigtųsi ne Darbo partijos naudai, į kieno rankas būtume atidavę valstybę?
Dar vieną rezonansinę bylą – dėl buvusio FNTT vadovo Vitalijaus Gailiaus atleidimo – trims su puse mėnesio (nuo birželio 6 d. iki rugsėjo 27 d.) atidėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas. Vasaroja ir politines aistras įkaitinusi dar viena rezonansinė vadinamoji pedofilijos byla. Jei kelių mėnesių vasaros atostogos daromos bylose, kuriose veikiantieji asmenys – aukšti valstybės politikai ar ministrus iš posto išvertusių skandalų herojai, tai kiek tuomet atostogaujama eilinių žmonių bylose? Vasarą teismų nagrinėjamų bylų sąrašai gerokai sutrumpėja, o bylos, kurias nagrinėja teisėjų kolegijos, visai užstringa, nes jei ne vienas, tai kitas tuo metu atostogauja. O kur dar advokatų šventa teisė ilsėtis. Ko gero, geriau būtų, jei, kaip Bulgarijoje, įstatymu teismai tą patį mėnesį būtų išleidžiami atostogų, paliekant tik budinčius teisėjus.
Kad vasarą teismuose – amžinos atostogos, rodo ir toks faktas: Teisėjų garbės teismas, birželio 6 d. paanalizavę Neringos Venckienės elgesį, svarstymą žadėjo pratęsti po daugiau kaip trijų mėnesių, rugsėjo pabaigoje, nes anksčiau niekaip nesusirinks kvorumas. Bet jų sprendimo po tiek laiko nė nebereiks, nes N.Venckienė – nebe teisėja.
Teisėjų tarybos ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius tikina, kad teisėjai apkrauti iki ausų – per metus išnagrinėjama apie 200 tūkst. bylų, tad prieš išeidami atostogų mėnesį turi pasilikti laiko nuosprendžiams jau išnagrinėtose bylose parašyti. O dažno teisėjo atostogos dar ilgesnės nei eilinio civilioko: nors Darbo kodekse nurodyta, kad jiems priklauso tos pačios standartinės 28-ios kalendorinės dienos, tačiau numatyta ir papildomų. Štai eiliniams piliečiams papildomos trys darbo dienos suteikiamos išdirbus vienoje darbovietėje dešimt metų, o po dar penkerių atostogos vėl pailgėja viena diena, teisėjai pradedant nuo penkerių metų stažo kasmet ilsisi diena ilgiau iki 56-ių.
“Tačiau tam reiktų prateisėjauti 33 metus, o teisėjų stažas skaičiuojamas nuo nepriklausomybės atkūrimo”, – skaičiuoja G.Kryževičius. Tačiau yra ir kitų išimčių: Aukščiausiajame Teisme dalis teisėjų vis dėlto atostogauja 56 kalendorines dienas, mat taip buvo numatyta iki 2008 m. liepos galiojusiame šio teismo statute. Nors Konstitucinis Teismas neleido teismams turėti atskirą reguliavimą, tuo pačiu nusprendė, kad teisėjų teisėtų lūkesčių negalima nuvilti, tad seniau dirbantys teisėjai tebeatostogauja arti dviejų mėnesių.
Kiti teismai taip pat turi savų privilegijų. Seimo Socialinių reikalų komiteto narys Algirdas Sysas sako, kad teismai sugudravo: apylinkių ir apygardų teismų teisėjai išsireikalavo papildomas dvylika poilsio dienų kaip kompensaciją už retsykiais dirbamus savaitgalius, kai reikia priiminėti skubius sprendimus, tačiau paskui dar už tą patį išsirūpino ir vadinamąjį tryliktąjį atlyginimą.

Kieno darbas rizikingiausias ir labiausiai sekinantis
Privilegijuotųjų atostogautojų sąrašuose yra ir daugiau keistenybių. Štai valstybės tarnautojai taip pat turi atostogų privilegijų. Jie tris papildomas kalendorines atostogų dienas nusipelno dvigubai greičiau nei eiliniai piliečiai – po penkerių metų valstybės tarnyboje, o paskui gauna dar po vieną kas trejus, kol prikapsi iki 42-iejų. O kur dar įvairūs piniginiai priedai, skiriami už papildomą darbą.
“Idėja buvo, jog valstybės tarnyboje dirbtų krištolinio švarumo ir aukštos kompetencijos žmonės, kuriems reikia skirti didesnes socialines garantijas, kad jie nepabėgtų į kitus darbus”, – privilegijų kilmę prisimena A.Sysas. Deja, pripažįsta politikas, viltys nepasiteisino.
Darbo kodeksas aiškina, kad papildomos atostogos skiriamos dirbantiems darbą su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika. Bet Vyriausybės patvirtintame privilegijuotų atostogautojų sąraše, pavyzdžiui, ne tik chirurgai, bet ir bet kuris su pacientais tiesiogiai dirbantis medicinos darbuotojas. Tarp didžiausią protinę įtampą turinčių priskiriami mokslininkai. Matyt, dėl emocijų pertekliaus Darbo kodeksas ilgiau atostogauti leidžia meno žmonėms. Dėl profesinės rizikos ilgiau ilsisi vaistininkai.
Nė vienos šios kategorijos darbų nėra tarp įvairių ekspertų sudaromų pavojingiausių ar labiausiai įtemptų darbų dešimtukų. Juose tarp daugiausiai streso darbe patiriančių dažniausiai minimi kariai, gaisrininkai, pilotai, policininkai, kurie ir Lietuvoje atostogauja ilgiau nei eiliniai piliečiai. Bet kiti privilegijuotų atostogų darbai neatitinka mūsų valdininkų pripažintų nervingiausiais – vykdančiųjų direktorių, taksi vairuotojų, renginių organizavimo ir viešųjų ryšių specialistų. Pagal mirtinų ir nelaimingų atvejų darbo vietoje atvejų dažnumą sudarytame pavojingiausių darbų dešimtuke – tik dvi ir lietuviškos privilegijuotų atostogautojų profesijos – žvejai ir orlaivių pilotai, bet nėra medkirčių, ūkininkų, stogdengių, statybininkų ar sunkvežimių vairuotojų.
Gal pas mus vadovautasi prielaida, kad pas mus įstatymas skiria daugiau poilsio tiems, nuo kurių priklauso ne tik jų pačių, bet ir nemažos dalies visuomenės sveikata, gyvybė ar gerovė? Pagal tokią logiką gal daugiau atostogauti turėtų ne tik valdininkai, bet ir bankininkai, kurie gal išpūtė nekilnojamojo turto burbulą, nes buvo pervargę?

Privatus sektorius atostogauja perpus mažiau nei valstybės
A.Syso manymu, įstatymas turėtų nustatyti bazinį atostogų dydį, o konkrečių asmenų atostogų priedai turėtų būti darbdavio ir darbuotojų aptarti kolektyvinėje sutartyje ar vidaus darbo taisyklėse. Tačiau, pasak parlamentaro, daug emocijų sukėlusiose Darbo kodekso pataisose iš esmės nieko naujo dėl atostogų trukmės nesiūloma, tik vietoj dabartinių 28 kalendorinių dienų siūloma rašyti 20 darbo dienų, kas iš esmės yra tiek pat.
Pagal standartinių kasmetinių atostogų trukmę esame vidutiniai europiečiai: ES  teisės aktuose numatytos mažiausiai keturios savaitės atostogų, kiek mes ir turime. Tačiau prie jų pridėjus švenčių dienas, susidaro 33 dienos, penkiomis mažiau nei ilgiausiai besiilsintys austrai bei maltiečiai ir penkiomis daugiau nei mažiausiai besiilsintys olandai. Tačiau lygiuojantis į kitus vertėtų pasvarstyti ir tai, ar galime sau leisti ilsėtis tiek pat, kiek turtingosios šalys.
Žinoma, pailsėti būtina, ką pabrėžia ir medikai, ir darbo organizavimo specialistai. Tačiau Statistikos departamento tyrimas dar iki krizės, kol ši neiškreipė tikrojo vaizdo, atskleidė, kad vidutinės atostogos valstybės sektoriuje viršija standartinių atostogų trukmę – yra 21,8 darbo dienos, o privačiame – vos 10,3. Tai rodo ne tik išnaudojimą privačiame sektoriuje, bet ir tai, kad valstybės sektorius ilsėtis sau gali leisti dvigubai ilgiau nei išgali privatusis.

Sutvarkyti fasadai, naujos šaligatvių dangos, dekoratyvinis apšvietimas ir išvalyti parkai bei skvereliai – taip šį tūkstantmetį pasitiko daugiamilijonines valstybės ir savivaldybės dotacijas 1999–2000 metais įsisavinęs Vilniaus senamiestis. Tiksliau tos jo dalys, kuriomis dažniausiai vedžiojamos turistų grupės. Bet nėra ko skųstis – juk tai, ko gero, buvo paskutinė tokio masto valdžios dovana reprezentacinėje sostinės dalyje įsikūrusiems gyventojams ir verslininkams.

Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros (VSAA) direktorius Gediminas Rutkauskas įsitikinęs, kad ateityje senamiesčio tvarkymo finansavimo klausimai bus sprendžiami racionaliai – lėšų bus skiriama tik viešosios paskirties objektams. Privačių senamiesčio namų ar butų savininkai gali tikėtis nebent dalinės savivaldybės paramos istoriniams pastatams tvarkyti.

Galimybė gauti savivaldybės paramą egzistuoja jau nuo 2000-ųjų, kai Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino VSSA iniciatyvą – Bendruomenės ugdymo programą. Tiesa, privatūs asmenys finansinės paramos tegali tikėtis tuo atveju, jei jos prašo ne plastikiniams langams ar durims susidėti. Remiami tie darbai, kurie puoselėja UNESCO saugomą paveldą.

Miestas gali skirti 50 proc. tvarkymui reikalingos sumos. Tokia proporcija sietina su tuo, kad restauravimo darbai, sudėjus visas tyrimų, projektavimo, leidimų gavimo išlaidas, įprastai atsieina maždaug dukart brangiau nei paprastas remontas ar nauja statyba. Tad stengiamasi kompensuoti gyventojų patiriamas papildomas išlaidas, be to, ir patarimais paremti žmones, pasiryžusius pereiti visą biurokratinę mėsmalę.

Agentūra Bendruomenės ugdymo programą kūrė vadovaudamasi ne kartą patvirtinta taisykle: žmonės linkę saugoti tik tą turtą, už kurį mokėjo pinigus. „Tik tai garantuoja atsakomybę. Negali būti taip, kad privatų namą sutvarkiusi savivaldybė vėliau neturi įstatymų svertų reikalauti, kad savininkai namą bent jau tinkamai eksploatuotų, – sakė G. Rutkauskas. – Prisiminkite, kaip buvo, kai už milijonus buvo sutvarkytos pagrindinės senamiesčio arterijos: praėjo pusmetis, ir gyventojai pradėjo daužyti fasadų tinką, vesti laidus, statyti naujus langus, duris, dažyti sienas kitomis spalvomis.“

Pagal Bendruomenės ugdymo programą kasmet paremiama maždaug dešimt kultūros paveldo objektų. Daugiausia tai – ne itin dideli jų tvarkybos darbai: fasadų tvarkymas, jo apdailos elementų restauravimas ar atkūrimas, balkonų remontas, stogų tvarkyba. Bet yra ir rimtesnių – tokių kaip restauruoti keli medinės architektūros pastatai Žvėryne.

Įsibėgėti procesui labiausiai, ko gero, trukdo dabartinė ekonominė padėtis, o gal ir tai, kad žmonės tebesitiki, kad atėjus laikui kas nors – miestas ar valstybė – visas problemas sutvarkys. Į agentūrą vis užsuka vilniečių, tikinčių, kad gaus privilegijų pamojavę standartiniais koziriais: reprezentacija, turistai, mokesčiai, pareiga.

„Valstybė niekada neturės tiek pinigų, kad tuos darbus padarytų už savo piliečius. Be to, net turtingos valstybės to nedaro. Dėl jau minėtų priežasčių“, – komentavo G. Rutkauskas.

sa.lt

Nepriklausomybės metai mums atnešė visokių gėrybių – nuo galimybės laisvai rinktis ir gyventi taip, kaip manai esant verta, iki pilnų lentynų visų būtinų ir mažiau svarbių prekių.

Vis dėlto bent kol kas laisvė mums pagailėjo vienos esminės privilegijos, kuri ir formuoja sąmoningo pasirinkimo pamatą. Kalbu apie galimybę gimtąja kalba patirti rimtųjų šių dienų pasaulio diskusijų logiką, argumentus, klystkelius ar tiesos proveržius. Žinoma, niekas nedraudžia skaityti bet kurios šalies knygų, jos spaudos ir domėtis visomis rimtomis polemikomis, tačiau dauguma pasaulio žmonių tokius dalykus sužino atsakingos ir rimtos nacionalinės žiniasklaidos dėka: taip naikinami kalbų gimdomi barjerai, pateikiamas platesnis klausimo kontekstas ir, bene svarbiausia, atsiranda nauja, būtent mums šiuo metu svarbi to ar kito klausimo perspektyva.
Nežinau, kokios priežastys lėmė, kad iš mano ankstesnio komentaro dingo, matyt, esminė pastraipa, kurioje jaunuosius konservatorius bandžiau klausti, ar jie nesutiktų su dabar vis garsiau kalbančiu britu konservatorių „filosofijos karaliumi“ tituluojamu Phillipu Blondu, kad modernus (kartais vadinamas progresyviuoju ar net raudonuoju) konservatyvizmas reikalauja grąžinti rinkai moralę, lokalizuoti ekonomiką ir grąžinti turtą vargšams („re-moralise the market, re-localise the economy, re-capitalise the poor“). Ar tai tiktų Lietuvai? O jei taip, tai kaip to siekti?
Klausimai ne tokie jau naivūs ar atsieti nuo Lietuvos realijų: nekalbėdami apie partijų ideologijų turinį ir jų vidines diskusijas, bandymus atpažinti dabarties klausimus, numatyti ateities plėtros galimybes, bet kokius rinkimus esame tiesiog priversti priimti vien kaip kažkieno bukai pragmatinių vilčių išsipildymą. Kita vertus, naujų dabarties ideologinių įžvalgų fone būtent konservatyvizmas pasirodo kaip gyvai tikrovę atliepiantis ir reaguojantis darinys, štai jau keleri metai generuojantis naujas politinės ekonomijos idėjas tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje. Kur šios krypties šalininkų įžvelgiamos didžiausios dabarties ligos?
Neseniai pasirodžiusioje ir aistringas diskusijas keliančioje konservatyvių pažiūrų Charleso Murray knygoje „Gilėjanti fragmentacija: baltosios Amerikos padėtis 1960–2010 metais“ skiriami keturi esminiai iššūkiai: stiprėjanti kultūrinė skirtis tarp elito ir vyraujančių (šios itin populiarios tarp ultrakonservatyvios Arbatėlės partijos gerbėjų) vertybių; religijos ir šeimos vertybių nykimas (apie tai daug kalba respublikonų kandidatas Rickas Santorumas); JAV išskirtinumo silpnėjimas ir baimė, kad Amerika virs europietiško tipo gerovės valstybe (Mitto Romney „arkliukas“).
Didžiojoje Britanijoje jau minėtas P.Blondas problemų šaknis įžvelgia konservatorių esą priešingai jų prigimčiai prisiimtose ekonominio liberalizmo nuostatose, mat būtent „neribotas liberalizmas gimdo ir atomizuotą reliatyvizmą, ir valstybės absoliutizmą“. Pasak P.Blondo, valstybės palaikomas keinsizmas, plėtotas nuo 1945 m., ir 1979 m. jį pakeitęs neoliberalusis tetčerizmas yra tik du to paties pasaulio veidai, kurio pamate – kairysis kultūrinis liberalizmas ir dešinysis ekonominis liberalizmas. Esminė P.Blondo žinia: meilės ryšys su neoliberalizmu gali pagimdyti tik skilusią visuomenę, nes ši pernelyg individualizuojasi ir atomizuojasi, o valstybės monopolijas, su kurioms taip energingai kovėsi Margaret Thatcher, galiausiai tiesiog pakeičia privačios monopolijos.
Tuo tarpu gerovės valstybės siekis naikina darbo klasės gebėjimus, o neturtinguosius paverčia visiškai priklausomais nuo valstybės malonės. Taigi dabarties neapibrėžtumą, pasak P.Blondo gimdo, pirma, pokarinis valstybės įsigalėjimas, galiausiai sunaikinęs iki tol stiprias bendruomenes; antra, visuotinai paplitęs kairysis septintojo dešimtmečio hedonizmas bei moralinis reliatyvizmas, kuris, sužieduotas su tetčerizmo nuo pavadžio paleista laisvąja rinka, galiausiai sutraiško visuomenės moralę, o tai paradoksaliai ir priešingai, nei buvo tikėtasi, tik sustiprina reguliavimą, mat tenka vis plačiau kovoti su moralinių blogybių sukeltais padariniais.
Ch.Murray siūlo amerikietišką laisvės svajonę sugrąžinti visų pirma atkuriant moralines šeimos, pasididžiavimo darbu, religingumo bei bendruomeniškumo vertybes. Panašias nuostatas prezidento rinkimų maratono metu deklaruoja ir visi respublikonų kandidatai.
Didžiosios Britanijos atsakas konkretesnis. Nors ir šiuo atveju akcentuojama, kad laisvoji rinka tik tada gali būti naudinga visiems, kai remiasi aiškiomis moralinėmis vertybėmis, kiti siūlomi žingsniai turi aiškesnį ekonominį pavidalą. Naująjį bendruomeniškumą siūloma formuoti realizuojant keturis tikslus: bankinę sistemą priartinant prie nedidelių vietos bendruomenių ir taip plėtojant vietinę kapitalo rinką, padedant eiliniams žmonėms įgyti naujų aktyvų ir laužant didelio verslo monopolijas. Pagrindis prioritetas – veikiančios bankinės sistemos, kurią palaužė būsto krizė, tad stringa kreditavimas, atkūrimas.
Siūlomas itin radikalus ir aiškus žingsnis – šalies pašto sistemos pertvarkymas tokiu būdu, kad jis išplėstų savo šiuo metu ribotas mažmeninės bankininkystės funkcijas. Teikdamas mažos apimties kreditus vietinei rinkai paštas esą padėtų vietinėms investicijoms, o ne pasikliautų užjūrio spekuliacijomis (kaip nepaminėti to fakto, kad „Snoro“ epopėjos fone P.Blondo įžvalgos gali pasirodyti vertos aptarimo ir Lietuvoje).
Antruoju žingsniu būtų skatinamas vietos bendruomenių valdomų investicinių fondų, investuojančių išimtinai vietinėje rinkoje, kūrimas pasitelkiant jau minėtą pašto infrastruktūrą. Plėtojant stiprių bendruomenių atsikūrimą turėtų būti visais įmanomais būdais palaikomas pirkimas iš vietos tiekėjų. Galiausiai visais įmanomais būdais skatintinas kapitalo sugrąžinimas dirbantiems žmonėms, nes, priešingai nei marksizmas, konservatyvizmas tiki, kad turtas ir klestėjimas turi pasiekti visus gyventojų sluoksnius.
Kaip baigiamasis akordas – “raudonasis” torizmas deklaruoja esą neišvengiamą būtinybę sutraukyti saitus su stambiuoju verslu: „Privalome sunaikinti ekonomikos modelį, kai konkurencija nužeminama iki kartelio, kuris, naikindamas konkurentus, minimizuodamas atlygius bei kartu su kairiaisiais liberalais skatindamas imigraciją, generuoja milžiniškus pelnus.“ Toks, pasak P.Blondo, pusiau slaptas aljansas tarp dešiniųjų ekonominių liberalų ir kairiųjų liberalų sunaikina daugumos žmonių pajamas ir stumia juos žemyn visuomenės laipteliais.
Jei nediskutuosime apie idėjas, tai ir vėl artėjančių rinkimų laukimas virs tuščių pažadų barstymu naiviems rinkėjams ir nepaliaujamu bevaisiu piktinimusi, kad esą kaip visada nėra už ką balsuoti.

Jei nediskutuosime apie idėjas, tai ir vėl artėjančių rinkimų laukimas virs tuščių pažadų barstymu naiviems rinkėjams ir nepaliaujamu bevaisiu piktinimusi, kad esą kaip visada nėra už ką balsuoti.

BFL

Net jei Lietuvoje teliktų milijonas gyventojų, kurių algos vidurkis būtų tūkstantis litų, pagal dabar galiojančius įstatymus Seimo nariai galėtų gauti dabartinę algą. Maža to, galėtų nemokėti ne tik už būstą, bet ir už vandenį, šildymą ar šiukšlių išvežimą. Seimo narių skaičiaus mažinti negalima, mat taip parašyta Konstitucijoje (lyg Seimas jos niekada nebūtų keitęs), o lengvatas ir privilegijas Seimo nariai linkę vadinti parlamentinės veiklos garantijomis. Jų atsisakyti, kaip rodo vis atidėliojamas beveik prieš pusmetį parengtas Seimo narių veiklos garantijų įstatymo projekto svarstymas, labai nenorima.
Žinoma, įstatymų leidėjams visose demokratinėse valstybėse mokamas solidus atlyginimas, atlyginamos jų pareigoms vykdyti būtinos išlaidos. Tačiau daugelio šalių įstatymuose įtvirtinamos garantijos, kad alga priklauso nuo vidutinės šalyje, o politiko buitis nėra prilyginama valstybės valdymui, už kurį turi mokėti valstybės piliečiai. Europos parlamentarų algų kontekste esame prie autsaiderių, tačiau pakiltume tikrai gerokai aukščiau, jei suskaičiuotume visus paslėptus mokėjimus.

Pagrindinė alga triskart viršija šalies vidurkį
Lietuvoje politikų alga skaičiuojama taikant pareiginės algos bazinį dydį, kurį Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas. Beje, pagal įstatymą jis negali būti mažesnis už esamą, nebent jei iš esmės pablogėja valstybės finansinė būklė. Nustatant tą bazinį dydį turima atsižvelgti į vidutinės valstybėje algos pokyčius, tačiau kodėl politikų algos skaičiuojamos ne pagal juos, kas būtų suprantama ir skaidru, o pagal išvestinį koeficientą?
Kitose šalyse laikomasi elementarios nuostatos: kyla gerovė, kuri, bent teoriškai, priklauso ir nuo parlamento darbo kokybės, – kyla ir politikų atlyginimai. Kaimynai latviai parlamentarų atlyginimus kasmet koreguoja pagal praėjusių metų viešojo sektoriaus atlyginimų vidurkį, taikydami 3,2 koeficientą, estai – pagal praėjusių metų paskutinio ketvirčio vidutinį darbo užmokestį, daugindami iš keturių.
Lietuvoje eilinio Seimo nario atlyginimas „ant popieriaus“ – per 6,9 tūkst. Lt, prieš krizę buvo 8,3 tūkst. Lt. Vidutinis atlyginimas šiuo metu šalyje – 2,1 tūkst. Lt. Taigi dabar proporcijos – beveik estiškos ir logiškos, nes įstatymus leidžiančio asmens alga (kaip ir kompetencija) turėtų skirtis nuo eilinio statistinio vidutinioko.

Benzinas, komunalinės paslaugos – kai kam nemokamai
Taigi pagrindinė lietuvio parlamentaro alga kukli, bet atitinka europinį analogiško turtingumo standartą – maždaug triskart didesnė nei vidutinė. Dar 2,1 tūkst. Lt skiriama parlamentinėms išlaidoms (kitąmet ši suma sieks apie 3,6 tūkst. Lt, nes grįžtama į ikikrizinį lygį). Visos ES valstybės parlamentarams skiria tokias išmokas, tačiau labai skiriasi, kiek ir kokiai paskirčiai.
Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas piktinasi, kaip mūsų parlamentarai sugeba Raseiniuose išsinuomoti biurą už 3,5 tūkst. Lt per mėnesį, nors ten analogiško buto nuoma siekia 600 Lt. Arba štai kai kurie Seimo nariai už visą išmokos sumą nusiperka benzino, vadinasi, per mėnesį turėtų nuvažiuoti per 4 tūkst. km. Tačiau, kaip rodo faktai, mokesčių mokėtojai moka už parlamentarų sutuoktinių keliones.
ES šalyse transporto išlaidos paprastai skaičiuojamos atsižvelgiant į politiko rinkimų apygardos atstumą iki sostinės, o biurus dažnai centralizuotai nuomoja parlamentas. Darbo grupė ir mūsų Seimui siūlo biurus ir automobilius nuomotis centralizuotai.
Pagal tai, kaip dabar dalis Seimo narių leidžia parlamentinei veiklai skirtas išmokas, pusę sumos galima vadinti tiesiog priedu prie algos. Darbo grupė apie kiekvieną išleistą litą siūlo viešai skelbti Seimo nario interneto puslapyje.
Kitose šalyse ne sostinės politikams kompensuojama už būstą, tačiau ne iki tokių kraštutinumų kaip pas mus, kai parlamentarai nemoka net už komunalines paslaugas. Be to, kaip primena A.Salamakinas, Konstitucija numato išlaikymą tik Seimo nariui, bet ne jo žmonoms ar meilužėms. Taigi prie algos ne vilniečiai dar prisiduria apie tūkstantuką, skaičiuojant skirtumą, kiek kainuotų buto nuoma, jei Seimas jį nuomotų ne centrinėje sostinės gatvėje ir jei politikai patys susimokėtų už vandenį, šilumą, elektrą.
Visose šalyse kitai kadencijai neišrinktiems politikams mokamos išeitinės išmokos – nuo 50 iki 100 proc. gautos algos, nuo dviejų mėnesių Ispanijoje iki šešerių metų Nyderlanduose. Tačiau dabar Lietuvos įstatymų garantuota 2–6 Seimo nario algų dydžio išmoka, atsižvelgiant į tai, kiek metų buvo parlamentarai, mokama net jei politikas rado darbą jau pirmą dieną išėję iš Seimo. Tokiais atvejais darbo grupė siūlo mokėti tik skirtumą tarp buvusios ir naujos algos. Antra vertus, visi žino kadencijos trukmę, be to, įstatymas garantuoja Seimo nariui teisę grįžti į ankstesnę darbo vietą, tad ši išmoka iš dalies taip pat turėtų būti priskirta prie paslėptų mokėjimų.

Alga mokama net už pravaikštas

Atlyginimas turėtų būti mokamas ne už pareigas, o už darbą, tačiau Seimas, ko gero, vienintelė darbo vieta, dėl kurios įstatyme įrašyta, kad alga bus mokama net už pravaikštas. Pustuštė būna ne tik plenarinių posėdžių salė – yra tokių Seimo narių, kurie nesilanko ir komitetų posėdžiuose, tačiau nėra jokio instrumento priversti jiems ateiti į darbą.
Darbo grupės Seimo narių darbo sąlygų įstatymo projektui parengti vadovas Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros dėstytojas Vytautas Sinkevičius primena, ką yra pasakęs Konstitucinis Teismas: laikas, kai parlamentaras nedalyvauja Seimo posėdžiuose, negali būti laikomas darbo laiku, už kurį mokamas atlyginimas. „Aiškiau nepasakysi. Tačiau Seimo statute įtvirtinta, kad atlyginimas gali būti sumažinamas trečdaliu, jei praleidžiama daugiau kaip pusė posėdžių, kuriuose iš anksto paskelbtas balsavimas dėl įstatymo priėmimo. Ar tai dera su Konstitucija? Seimo nariai nusistato tokį reguliavimą, koks jiems patogus“, – stebisi teisininkas.
Darbo grupė siūlo išskaičiuoti iš atlyginimo už praleistus be priežasties posėdžius, o sistemiškas jų praleidinėjimas turėtų baigtis apkalta.
Latvijoje, taip pat kai kuriose kitose šalyse mokama tik už tuos posėdžius, kuriuose parlamentaras dalyvavo. Beje, vertėtų pasimokyti iš kaimynų viešumo: jų tinklalapyje galima rasti informacijos apie kiekvieno parlamentaro gautą algą ir visas išmokas.
Dar viena mūsų Seimo keistenybė – pusketvirto mėnesio tarp sesijų, kai politikai turėtų dirbti komitetuose, frakcijose, rengti įstatymų projektus. Tačiau, V.Sinkevičiaus nuostabai, dabar, jei nevyksta posėdžiai, pagal statutą Seimo narys gali disponuoti savo laiku, kaip nori. Ir disponuoja – keliauja po Tailandą ar kur kitur. Darbo grupė pasiūlė įtvirtinti 45 dienų atostogas, tačiau kitu laiku Seimo narys privalėtų bent jau lankytis darbe.
Taigi de facto geriausiu atveju Seimo nariai dabar dirba apie aštuonis devynis mėnesius, tad algą ir išlaidas (juk atostogaudamas jų turėtų neleisti) padalijus tik tam laikui, kai jie dirba, reali alga jau padidėja dar 5–5,5 tūkst. Lt.
Darbo grupė siūlo Seimo nariams drausti vesti televizijos laidas, skaityti paskaitas, net jei šie deklaruoja už jas negaunantys honorarų. ES šalyse požiūris į parlamentarų darbą kitose institucijose skiriasi: kaip išanalizavo Seimo Parlamentinių tyrimų departamentas, Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Portugalijoje jiems toliau užsiimti profesine veikla nedraudžiama, Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje ribojama galimybė eiti tam tikras valstybines pareigas, bet beveik neribojama galimybė užsiimti privačia veikla.

Turtingi turi vieną padėjėją, bankrutuojantys – penkis
Seimo nariams vis kyla apetitas turėti daugiau pagalbininkų: iki 2006 m. jų buvo vienas, o dabar jau trys. „Vienas – Seime, kitas – biure rinkimų apygardoje, o trečias kur? Juk jam net nėra elementarios darbo vietos. Darbo grupė įrašė, kad užtektų dviejų padėjėjų ir jie turi turėti aukštąjį išsilavinimą, bet ši nuostata iš projekto dingo. Nereikia kvalifikuotų padėjėjų ar yra koks kitas interesas?“ – retoriškai klausia V.Sinkevičius.
Seimo Parlamentinių tyrimų departamentas pabrėžia, kad daugumoje ES šalių parlamentarai turi po vieną padėjėją, net tokiose turtingose, kaip Belgija ar Suomija, o Nyderlanduose daugelis politikų jais net dalijasi. Airijoje tą vienintelį padėjėją parenka parlamento komisija. Austrijoje skiriama maždaug vienos algos dydžio suma, o politikas gali pasirinkti, keliems padėjėjams ją dalyti.
Beje, Austrijoje, Vokietijoje, daugelyje kitų šalių alga padėjėjui nemokama, jei jis su politiku susijęs net trečios eilės giminystės ryšiais, dar dirba ir partijos ar frakcijos administracijoje. Estų parlamentarai padėjėjų neturi. Tačiau prie bankroto slenksčio atsidūrusioje Graikijoje galima turėti vieną mokslinį padėjėją ir keturis sekretorius.
Taigi drąsiai galima sakyti, kad Lietuvoje bent jau vienas padėjėjas dirba tai, ką turėtų padaryti pats Seimo narys, vadinasi, dabar prie šio algos reikia pripliusuoti ir vidutinę Seimo nario padėjėjo algą, o darbo grupė siūlo neišlaidauti ir atsisakyti trečio padėjėjo.
Darbo grupės vadovas V.Sinkevičius aiškina, kad pirmučiausias darbo grupės uždavinys buvo sugrąžinti parlamentarus prie tų garantijų, kurios numatytos Konstitucijoje. O nuo jos jie jau gerokai buvo nukrypę. Ekonominiu požiūriu, be abejonės, bus sutaupyta, jei, žinoma, Seimas nenuspręs, kad nuomotis jiems tinka tik BMW, gyventi – tik su vaizdu į Gedimino pilį, o biuro dydis turėtų būti ne mažesnis nei 100 kv. m.

Seimo privilegijos

Seimo nario pajamos, darbo laikas, kompensacijos
Dabar    Siūloma
Atlyginimas    6,9 tūkst. Lt    Nesvarstė
Lėšos parlamentinėms išlaidoms    2,1 tūkst. Lt, nuo 2012 m. – apie 3,6 tūkst. Lt, dabar neretai naudojamos neefektyviai, abejotinoms reikmėms    Naudoti tik tam tikroms reikmėms, kurioms bus nustatytas griežtas limitas – degalams, reprezentacijai, biuro nuomai. Automobilius, biurus Seimo kanceliarijai nuomoti centralizuotai
Darbo laikas    Galima praleisti pusę posėdžių, kuriuose balsuojama, galimos 4,5 mėn. atostogos    Už sistemingą nedalyvavimą posėdžiuose be pateisinamos priežasties – apkalta, 45 dienų atostogos
Padėjėjai    Iš biudžeto apmokami trys padėjėjų etatai, taip pat pagal narių skaičių skiriama etatų frakcijoms    du padėjėjai
Papildomas darbas    Leidžiama gauti atlyginimą už pedagoginį, kūrybinį darbą    Drausti skaityti paskaitas, dalyvauti komercinėse pramoginėse televizijos laidose, net jei už tai nemokama
Būstas    Ne vilniečiams ir jų šeimos nariams nemokamai suteikiamas bendrabutis, apmokamos komunalinės paslaugos, vilniečiai moka tik už komunalines paslaugas    Patalpas nuomoti centralizuotai, už komunalines paslaugas susimokėti patiems politikams ir jų šeimos nariams
Išeitinė išmoka     Neišrinkus kitai kadencijai sumokama 2–6 vidut. Seimo nario mėn. atlyginimai, priklauso nuo to, kiek metų dirbta Seime    Nemokėti, jei įsidarbina ir gauna tokias pat ar didesnes draudžiamąsias pajamas, o jei jos mažesnės, mokėti skirtumą.
Šaltinis: Seimas

Kai kurių ES šalių parlamentaro vidutinės alga ir išmokos (eurais, 2009 m.)
Pagrindinė alga (iki mokesčių)    Išmokos*

Italija    11 703    10 593

Airija    8350    1780
Austrija    8160    1360
Vokietija    7668    3868
Nyderlandai    7312    1500
Danija    6551    1658
Belgija    6063    1698
Jungtinė Karalystė    5910    6000
Suomija    5860    1350
Graikija    5781    3125
Prancūzija    5444    6402
Slovėnija    4392    917
Estija    3353    335
Ispanija    3126    1343
Lenkija    2374    1350
Slovakija    2009    2397
Lietuva    2000    579
Rumunija    1735    280
Latvija    1403    1290
Vengrija    1400    1400
Bulgarija    249    166
* Įvairių išmokų už transportą, biurą, būsto nuomą, ryšio paslaugas reprezentacines ir kt. vidutinė suma, neskaičiuojant padėjėjų algos. Kai kuriose šalyse už biurų ar transporto nuomą tiesiogiai moka parlamentas.
Šaltinis: Seimo Parlamentinių tyrimų departamentas