Lietuva nedidelė šalis ir visos opiausios jos visuomenės problemos matyti „kaip ant delno“. Tiesa, kas yra didžiausia problema priklauso ne vien nuo statistikos lentelių, bet ir nuo požiūrio.

Manau, daugeliui akivaizdu, kad šiandien didžiausia Lietuvos problema yra nedarbas. Ši problema, nuo kurios kenčiam ne mes vieni, o daugelis Europos valstybių, yra tarsi virusas sukeliantis daug kitų socialinių bėdų
Neturėdami darbo žmonės natūraliai tampa našta valstybės iždui ir (arba) savo artimiesiems, neturint pakankamai pajamų jiems labiau gresia neatsakingas skolinimasis iš greitųjų paskolų teikėjų, nedarbas greitina ir šiandieninę mūsų tautos rykštę  -  emigraciją.
Bedarbystės problema yra labai dažnai linksniuojama ir ES kontekste: kuriamos įvairios strategijos ir programos, kurių pagrindinis tikslas yra darbo vietų kūrimas. Tačiau Lietuvoje apie šią problemą kalbama rečiau, ir kiek kitaip nei Europos institucijose. Vyriausybė nelinkusi jos kelti, o kai kurie privačiam sektoriui atstovaujantys ekspertai apskritai atmeta bet kokias diskusijas apie valdžios galimybes kurti darbo vietas.
Iš tiesų verslas užtikrina daug darbo vietų, ypač naudingas šios problemos sprendimui yra smulkusis ir vidutinis verslas, kurio dėka Europoje sukuriama daugiausiai darbo vietų, tačiau atmesti vyriausybės vaidmenį užtikrinant užimtumą būtų klaida.
Valdžios sprendimais ir investicijomis galima padaryti labai didelę įtaką bendrai užimtumo situacijai šalyje. Būdų, kaip tą padaryti, taip pat yra ne vienas.
Imant šiandieninę Lietuvos situaciją, apmaudu, kad sugaišti 4 metai, o daugiabučių namų renovacija nėra pajudėjusi iš mirties taško. Dėl neefektyvių daugiabučių namų, kuriuos šildome iš monopolininko įsigytomis dujomis, brangia elektros energija ar naftos produktais, iš Lietuvos kasmet išleidžiame milijardus, kurie, jeigu renovacija būtų įsibėgėjusi,  jau dabar galėtų suktis Lietuvos ekonomikoje.
Aš visada pasisakiau už tai, kad daugiabučių namų renovacija būtų valstybės rūpestis ir jos finansuojama dalis renovacijos projektuose būtų padidinta, nes čia investuotos lėšos mažina valstybės išlaidas kompensacijoms už šildymą, mažina iškastinio kuro importo poreikį, kuria darbo vietas bei augina visos šalies ekonomiką.
Kitas nepakankamai išnaudojamas mūsų šalies potencialas yra žemės ūkio sektoriuje. Nors esame nedidelė šalis, tačiau didžiausi plotai palikti dirvonuoti, nors gamtinės sąlygos, lyginant su kitomis Europos šalimis, pas mus yra pakankamai geros ūkininkavimui.
Kokios vyriausybės galimybės pagelbėti mūsų žemdirbiams? Vėlgi kai kurie ekspertai kritikuos, kad žemės ūkis, kaip ir kitas verslas, turi konkuruoti laisvos rinkos sąlygomis, tačiau Europa skiria didžiules sumas, kad paskatinti pieno ar šviežių daržovių, vaisių vartojimą mokyklose, nekalbant apie žymiai didesnes nei mūsuose tiesiogines išmokas. Tad jeigu mes toliau galvosime, kad vien rinka gali padėti ūkininkui, greitai vietinių daržovių ar mėsos nei su žiburiu nerasime savo turguose bei parduotuvėse.
Nesu atominės energetikos priešininkas, tačiau manau, kad alternatyvioji energetika yra taip pat labai perspektyvi energetikos šaka mūsų kraštui, todėl jai turėtume skirti ne mažiau dėmesio nei kitiems didiesiems energetikos projektams. Alternatyvioji energetika kaip ir daugiabučių namų renovacija vienu metu sprendžia ne vieną problemą: gali padėti sukurti daugiau darbo vietų regionuose, duoti darbo smulkiajam ir vidutiniam verslui bei  įdarbinti šiuo metu dirvonojuončius žemės plotus.
Senosios atominės elektrinės uždarymo klausimas irgi yra labai glaudžiai susijęs ekonomine ir socialine padėtimi šalyje, nes šiems darbams atlikti trūksta daugiau nei 7 mlrd. litų, todėl nuo to, kaip pavyks susitarti su Europos Sąjunga dėl šių darbų finansavimo, priklausys ar tai mums taps sunkiai pakeliama našta valstybės biudžetui ir kitiems ūkio sektoriams, ar tai bus papildomi pinigai, kuriais bus galima kurti naujas darbo vietas šiuo metu ypač nelengvus laikus išgyvenančiame regione.
Nedarbo problema susijusi ir su ES politika
Ignalinos elektrinės uždarymo finansavimas yra tik vienas pavyzdys, kur problema ir jos sprendimas priklauso ne vien nuo mūsų valios, bet ir nuo Europos Sąjungos institucijų sprendimų. Kitose srityse ES politikos ir darbo vietų kūrimo ryšys yra dar aiškesnis ir, kaip tenka pastebėti, ne visi ES sprendimai padeda nedarbo problemą spręsti.
Neretai Europai pritrūksta valios apginti savo rinką ir taip darbo vietos iš ES šalių „išvyksta“ į Šiaurės Afrikos ar tolimosios Azijos šalis. Paskutinis tokių sprendimų pavyzdys yra susitarimas su Maroku dėl nevaržomos pomidorų prekybos, dėl ko gali stipriai nukentėti Ispanijos darbo rinka bei šios šalies ekonomika apskritai.
Ta pati situacija susiklostė ir dėl itin griežtų ES žvejybinių kvotų nustatymo, dėl kurių savo žvejybos apimtis ir pelną turėjo puikią progą pasidinti ne ES šalių žvejybos kompanijos.
Esant tokiems neigiamiems pavyzdžiams, ir Europai balansuojant ant recesijos slenksčio, reikėtų iš naujo įvertinti daug praeityje pasirašytų prekybos susitarimų, ūkinės veiklos apribojimų ir kitų ES teisės aktų įtaką ekonomikai, kad neatsitiktų taip, jog viena ranka deklaruodama ambicingus siekius kurti milijonus naujų darbo vietų, Europa pati savo sprendimai tas darbo vietas naikina.
Neigiamų ES politikos pavyzdžių nesunku įžvelgti ir mūsų šalyje. Jau ne kartą minėjau, kad dėl diskriminacinių tiesioginių išmokų mūsų šalies ūkininkams mes negalime būti konkurencingi ir išnaudoti turimo mūsų potencialo žemės ūkyje. Smulkusis verslas senosiose Europos Sąjungos šalyse taip pat gali greičiau pasinaudoti įvairiais finansavimo instrumentais, todėl yra žymiai geresnėje situacijoje nei naujųjų ES šalių smulkieji verslininkai.
Paminėjau keletą pavyzdžių, kaip kurti arba išsaugoti darbo vietas tiek Lietruvoje, tiek ES matu, tačiau tokių galimybių yra daugiau, tiesiog reikia žinių apie galimus finansavimo mechanizmus, politinės valios ir gebėjimų joms realizuoti. Jeigu to daroma nebus,  o  vis daug palaikymo iš valdžios  sulauks tos nuomonės, kurios neigia valstybės ar Europos Sąjungos galimybes spręsti ekonominius klausimus, tikėtis spartesnio gyvenimo kokybės  augimo artimiausiu metu negalėsime.

Apie tokius sprendimus, kaip Dalios Grybauskaitės atsisakymas vykti į Baltijos šalių ir Lenkijos prezidentų susitikimą Varšuvoje, Napoleono laikų Prancūzijoje buvo pasakyta: “Tai blogiau nei nusikaltimas – tai klaida.” Maža to – kadangi klaida klaidai nelygi, tai, ką padarė D.Grybauskaitė, yra strateginė klaida, ilgainiui galinti nustumti tiek ją pačią, tiek Lietuvą į šoną nuo bet kokių plataus masto politinių sprendimų priėmimo Baltijos jūros regione ir NATO.
Norint geriau suvokti, ką pridirbo (deja, tenka vartoti būtent tokį jos veiksmo apibūdinimą) D.Grybauskaitė, reikia šiek tiek išsamiau panagrinėti, kokius sprendimus po mėnesio Čikagoje ketinama daryti per NATO viršūnių susitikimą. Greta kitų, ten bus sprendžiama dėl Lietuvai gyvybiškai svarbaus klausimo: NATO valstybių teritorijos gynybos pinigų taupymo sąlygomis. Juodu ant balto į Čikagos susitikimo programą šalia kelių kitų ilgalaikių daugiašalių NATO projektų įrašytas ir Baltijos šalių oro policijos klausimas.
Jei paprasčiau, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, seniai siekia, kad aštuonerius metus NATO vykdoma mūsų oro erdvės apsauga iš trumpalaikių operacijų, dėl kurių pratęsimo kaskart tenka įkalbinėti tiek centrinę NATO vadovybę, tiek šalis nares, virstų nuolatine, daugeliui dešimtmečių į priekį suplanuota NATO misija. Tokia, kokia šaltojo karo laikais buvo Islandijos ar Atlanto vandenyno sauga nuo sovietų povandeninių laivų. Kadangi sprendimas dėl oro policijos, kaip pabrėžia Aljanso vadovybė, turi būti padarytas visuotinio gynybos išlaidų taupymo sąlygomis, akivaizdu, kad Baltijos valstybės turi labai rimtai argumentuoti savo poreikį, taip pat užsitikrinti kuo didesnio būrio regiono sąjungininkių paramą. Ypač tai svarbu Lietuvai, kuri visą narystės Aljanse laikotarpį mažina savo gynybos išlaidas ir kurios balsas NATO dėl šios priežasties smarkiai nusilpęs.
Būtent apie šiuos strateginius sprendimus pasikalbėti Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis ir kvietė tiek D.Grybauskaitę, tiek Andrį Berzinį, tiek Toomą Hendriką Ilvesą – suderinti pozicijų, išsiaiškinti visų nesklandumų, kad Čikagoje regionas kalbėtų vienu balsu. Ypač kad, pagal NATO teritorijos gynybos dokumentus, Baltijos šalys ir Lenkija krizės atveju veikia ir ginamos pagal vieną planą.
Štai tokiame NATO regioninių sąjungininkų pasitarime dėl bendros gynybos D.Grybauskaitė ir atsisakė dalyvauti. Be jokio konkretaus pasiaiškinimo tiek partneriams, tiek Lietuvos visuomenei. Ką ten visuomenei – netgi dalis aukščiausių valstybės politikų ir diplomatų buvo tiesiog pastatyti prieš faktą: prezidentė į Varšuvą nevažiuos, nes nemato reikalo. Neoficialių kalbų, esą neįvardyti Lenkijos politikai ar diplomatai neva siejantys lenkų mažumos padėtį Lietuvoje su Lenkijos aviacijos dalyvavimu oro policijos misijoje, rimta priežastimi laikyti negalima. Viena, todėl, kad į tai, kas nėra oficialu, negalima reaguoti valstybės vadovo lygmeniu, antra, todėl, kad jeigu šios kalbos tikrai buvo, važiuoti į Varšuvą aiškintis, derėtis ir įtikinėti yra Lietuvos gyvybinis interesas, prieš kurį blanksta visos asmeninės D.Grybauskaitės ambicijos. Tai tiesioginė valstybės vadovo pareiga, kurią ji paprasčiausiai atsisakė vykdyti. Beje, šiemet jau nebe pirmą kartą.
Užsiožiavusi dėl Varšuvos, D.Grybauskaitė padarė tris itin blogus Lietuvai darbus: viena, tegu netiesiogiai, bet suabejodama, ar Lenkija ketina vykdyti savo įsipareigojimus Aljanso 5-ajam straipsniui dėl kolektyvinės gynybos, ji kartu suabejojo visos NATO, kaip kolektyvinės gynybos organizacijos, patikimumu. Šitai Lietuvai dar ne kartą bus priminta pačiu aukščiausiu lygiu.
Antra, ji parodė, kad Lietuva nėra linkusi spręsti nesutarimų su sąjungininkėmis civilizuotų derybų keliu, bet renkasi vaikų darželio lygio taktiką: jei jūs šitaip, tai aš su jumis nežaidžiu. Tai reiškia, kad nuo šiol su D.Grybauskaite niekas nešnekės rimtais klausimais. Po atsisakymo važiuoti į Prahą pas Baracką Obamą jai užsitrenkė Vašingtono durys, dabar užsitrenks visos. Kartu su ja – ir Lietuvai, bent jau kol jai vadovauja D.Grybauskaitė.
Trečia, ji įkirto pleištą tarp Lenkijos ir kitų Baltijos šalių, skaldydama bendrą regiono gynybą. Kartu D.Grybauskaitė nuteikė prieš Lietuvą ne tik Lenkiją, bet ir Latviją su Estija. Iš esmės ji grįžo prie Lietuvai pražūtingos tarpukariu Antano Smetonos vykdytos politikos, per kurią taip ir negimė Mažoji, arba Baltijos, Antantė. Kaip dabar žinome, tuomet už tokią politiką A.Smetonai mokėjo Maskva. Apie tai, kas antivalstybinei politikai įkvėpė D.Grybauskaitę, tikiuosi, sužinosime greičiau nei po penkių dešimtmečių.
P.S. Berašant atėjo žinia – pusmetį rengtas Baltijos ir Šiaurės šalių viršūnių susitikimas Vilniuje balandžio mėnesį neįvyks. Pagrindinės dalyvės pranešė turinčios kitų svarbių užsiėmimų. Žinant, kokį pagreitį pastaraisiais metais yra įgavęs Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas, ir žinant, kad šiemet Lietuva yra jo koordinatorė, tai skamba kaip rafinuota diplomatinė patyčia iš susireikšminusios, padorioje draugijoje elgtis nemokančios trepsės.

D.Grybauskaitė grįžo prie Lietuvai pražūtingos tarpukariu A.Smetonos vykdytos politikos, už kurią tuomet jam mokėjo Maskva.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako, kad dėl ūkio ministro Dainiaus Kreivio likimo turėtų būti sprendžiama šią savaitę partijos prezidiumo posėdyje.

Pati parlamento vadovė, konservatorių vicepirmininkė sako, kad kuo greičiau šis klausimas bus išspręstas, tuo geriau bus visiems, visų pirma ministrų kabinetui.

“Aš manau, kad kuo greičiau šita problema išsispręs, tuo visiems bus geriau, ir, svarbiausia, vykdomajai valdžiai”, – žurnalistams antradienį Seime sakė I.Degutienė.

Klausiama, ar Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) deleguotas ūkio ministras yra parašęs atsistatydinimo pareiškimą, parlamento pirmininkė sakė tokio nemačiusi, tad ir komentuoti negalinti.

Tuo metu TS-LKD pirmininkas, premjeras Andrius Kubilius sako, kad pasiūlymus dėl D.Kreivio likimo teiks specialiai sukurtas partijos komitetas.

Pirmadienį premjeras patvirtino iš D.Kreivio sulaukęs slapto rašto su “šokiruojančia” informacija apie spaudimą, susijusį su viešaisiais pirkimais. A.Kubilius rašytinio dokumento iš D.Kreivio teigia paprašęs pats, kad galėtų ją perduoti partijos kolegoms.

Prezidentė anksčiau yra pareiškusi, kad ministras politiškai susikompromitavo, todėl turi atsistatydinti. Ji skeptiškai įvertino ir ministro surašytą raštą dėl patiriamo spaudimo, pasakiusi, kad tai “jokia oficiali pažyma”.

Nepasitikinti ministru prezidentė pareiškė viešojoje erdvėje kilus abejonėms, jog D.Kreivys galėjo supainioti viešuosius ir privačius interesus skirstydamas Europos Sąjungos (ES) paramą.

Ministras kategoriškai atmeta bet kokius įtarimus, kad jis galėjo daryti įtaką skiriant ES paramą su jo artimaisiais susijusiomis įmonėmis.