Tomas Misiukonis

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Anksčiau maniau, kad šis klausimas yra tiek banalus, kad savo beprasmiškumu beveik lenkia kitą nuvalkiotą klausimą, kurį žurnalistai užduoda kokio nors interviu pabaigoje: ko palinkėtumėte savo skaitytojams? Vėliau įžvelgiau, kad klausime apie pardavėjus užkoduota dilema sukelia daug galvos skausmo tiems, kurie priima pardavėjus į darbą ar jiems vadovauja.

Kartą diskutuojant su vienu pardavimų vadovu apie pardavėjų ugdymą, jis skėlė nokautuojančiai: ką lengviau išmokyti parnešti riešutų nuo medžio – voverę ar kalakutą? Tada pamaniau, kad voverės metafora reiškia susiorientavusį žmogų, kuriam reikia tinkamo ugdymo, o kalakuto metafora reiškia pardavimuose nenusiteikusį dirbti žmogų, kuriam, kaip bebūtų gaila, nei ugdymas nepadės, nei jam jo reikia.

Žiūrinti kritiškai, susidaro įspūdis, kad radus atsakymą į šį klausimą (dar žmonės mėgsta klausti, kokia proporcija turi būti tarp gimstama ir tampama), kažkas turėtų palengvėti, pavyzdžiui, pardavėjų samdymas ar ugdymas.

Jei sužinosime, kad pardavėjais gimstama, tai tada ką? Nereikės žmonių ugdyti ar skirti tam mažiau pastangų? O gal tie, kurie savo gebėjimus pripažins įgimtais nebeturės nieko su savimi daryti?

O jei sužinosime, kad pardavėjais tampama, tai tada ką? Manysime, kad pardavimų darbą gali dirbti bet kas? Pasamdysime guru komandą, kuri išmokys visų įmanomų triukų?

Bevartydamas šį klausimą ir taip, ir anaip, padariau kelias įžvalgas, kuriomis dalinuosi žemiau.

Žmogus gali būti gimęs pardavėju, bet pardavimų darbas ne jam

Kai galvojame apie pardavėją, matome charizmatišką, santykių su svetimais žmonėmis nebijantį kurti žmogų. Ko gero, įsivaizduojame pakankamai jauną, ekstravertišką asmenybę. Daug juokaujančią, atkaklią ir intensyviai bendraujančią personą.

Mes tiek daug vadovaujamės stereotipais, kad pamirštame, ko žmonės iš tiesų nori ir kas juos veža.

Tokį stereotipą apie pardavėjus turi daugelis žmonių. Kita vertus, pagalvoju, ar tokių savybių rinkinys reiškia, kad žmogus automatiškai norės dirbti pardavėjo darbą? Šios savybės padeda pardavimuose tam tikriems klientams, tačiau jos, mano galva, neapsprendžia, ar žmogus yra sutvertas pardavimams.

Gali būti, kad tokiam žmogui pardavimai gali būti visiškai neįdomi veikla, nes jis svajoja sukurti kažką panašaus į Pokemon Go. Mes tiek daug vadovaujamės stereotipais, kad pamirštame, ko žmonės iš tiesų nori ir kas juos veža. Tu gi gali būti geras pardavėjas, – sakydavau kai kuriems vadybininkams ankstesniame darbe, tačiau tie žmonės tik gūžtelėdavo pečiais ir sakydavo: bet klausyk, Tomai, man tai neįdomu. Išvada? Negalvokime už žmones, kam jie sutverti. Klauskime jų, kas juos veža.

Žmogus gali būti gimęs pardavėju, bet vis tiek neatitinka lūkesčių

Yra sričių, kur reikalingi pardavėjai, ir sričių, kur reikalingi pardavėjai. Noriu pasakyti tai, kad iš pažiūros gero pardavėjo duomenis turintis žmogus gali būti netinkamas dirbti kai kuriose srityse, kur reikia daugiau brandos ar gebėjimo kurti tvarius santykius.

Aš netikiu, kad geras pardavėjas gali parduoti bet ką, nes ši mintis yra turginis reketinio kapitalizmo palikimas.

Gali būti, kad toks žmogus išėjo netinkamą pardavimų mokyklą, o jo gebėjimai paremti netinkamomis nuostatomis. Sudėtinga svarstyti šį klausimą, bet manau, kad šiam aspektui daug įtakos turi ankstesnė žmogaus patirtis bei kultūra, kurioje jis profesiškai augo. Aš netikiu, kad geras pardavėjas gali parduoti bet ką, nes ši mintis yra turginis reketinio kapitalizmo palikimas, kuriuo vis dar tiki daugybė smegenų plovimui pasiduodančių pardavėjų.

Skirtingos veiklos sritys reikalauja skirtingo priėjimo prie klientų, skirtingo gebėjimo su jais bendrauti bei palaikyti su jais santykius. Išvada? Užduotis parduok man rašiklį yra totali nesąmonė, nes rašiklio pardavimas skiriasi nuo, pavyzdžiui, finansinių ar konsultacinių paslaugų pardavimo būdo.

Žmogus gali nebūti gimęs pardavėju, tačiau tai jam puikiai sekasi

Man atrodo, kad geriausi pardavėjai nekelia klausimo, gimę jie tam ar ne. Mano galva, labiausiai pardavėjo sėkmę apsprendžia jo motyvai daryti tai, ką jis daro. Jeigu žmogų veža pasiekimai ir jis nestokoja ambicijų, o santykių kūrimas su klientais jam patinka, galima sakyti, kad jis gali būti pardavėju. Tiek pardavimai, tiek bet kuri kita veikla yra paremta vidiniais žmogų motyvuojančiais aspektais bei prasmėmis.

Momentas vienas – žmogus gali nežinoti savo paties motyvų ir ambicijų, nes jis paprasčiausiai niekada su niekuo apie tai nekalbėjo. Vadovai, lipdydami pardavėjus, dažnai už juos nusprendžia, kas iš jų atstovaus šią veiklą ir pamiršta apie tai pasikalbėti su žmonėmis.

Pardavimų vadovai paprastai turi savo asmeninį suvokimą apie pardavimus ir žmones, kurie gali ar negali būti pardavėjais. Dėl to, kad netoleruoja įvairovės, tokie vadovai gali klysti samdydami ar ugdydami savo žmones, nes gali pasirinkti, pavyzdžiui, pernelyg agresyvius ar vien tik rezultatą orientuotus žmones, tačiau tokie žmonės gali netikti sričiai, kur reikia daugiau lankstumo ar asmenybinės brandos. Išvada? Pardavimų darbą gali dirbti ir iš pažiūros tam nesutverti žmonės. Gali būti, kad savo potencialo jie dar nėra atradę, nes niekas su jais apie tai nekalbėjo.

Apibendrinant, aš nesiekiau atsakyti į klausimą ar pardavėjais gimstama, ar tampama? Lygiai tokį patį klausimą galima pritaikyti kitoms sritims, pavyzdžiui, ar vaistininkais gimstama, ar tampama? Ar apsauginiais gimstama, ar tampama? Ar radijo laidų vedėjais gimstama, ar tampama? Trys dalykai: a) arba tave veža tai, ką tu darai arba ne, b) arba tu nori tobulėti toje srityje, arba ne, c) arba tu susivokęs savyje, arba ne.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje salesblog.lt 2016 m. rugpjūčio 8 d.

Profesiniai lūkesčiai. Nors studijos dėl diplomo vis dar kiša koją dažnam lietuviui, palengva daugėja žmonių, išdrįsusių įdarbinti savo talentus ir pamiršusių reglamentuotas biuro valandas.

„Neturėtų tokie protingi žmonės dirbti už baro. Tikriausiai po studijų turite rimtesnių planų?“ – savo klausimais kavos studijos „Kavos architektai“ įkūrėjus Vytautą Alšauską ir Lina Juruševičiūtę glumina uostamiesčio gyventojai.

Tik išgirdę, kad pora po baigtų prestižinių studijų tokį kelią pasirinko kryptingai, suklūsta. „Nusprendę įkurti kavos studiją netrukome pajusti, kaip leidžiamės karjeros laipteliais kai kurių visuomenės narių akyse“, – apie iš aukšto į aptarnaujantį personalą vis dar žvelgiančius lietuvius kalba architektas V.Alšauskas.

Prieš ketverius metus prestižinį darbą sostinėje palikę ir virti kavą klaipėdiečiams ėmę pašnekovai neslepia: jų veikla nėra tokia romantiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Atitrūkę nuo kompiuterio, prailginę savaitgalio valandas ir iš esmės pakeitę gyvenimo būdą pašnekovai išgirdo ne vieną apgailestavimą, kad atsisakė didelių galimybių Vilniuje. Tačiau, priešingai, nei atrodo daugumai, pora nesijaučia ką nors praradusi ir kuria, kaip tikina patys, kur kas kokybiškesnį gyvenimą.

Psichologė dr. Laima Bulotaitė neslepia, jog kai kuriems visuomenės nariams aplinkinių siekis mėgautis iš pažiūros paprastais darbais – sunkiai suvokiamas. Tokiais atvejais įprastai žmonės klausia, nejau jie nenori siekti kažko daugiau. Daugeliui patinka patarinėti, tačiau nėra prastų darbų – egzistuoja tik netinkamas požiūris į juos ir pagarbos stoka. To priežastis daugiau nei paprasta – mūsų visuomenėje tokia pagarba neugdoma.

VMG kulinarinio žurnalo vyr. redaktorius Alfas Ivanauskas svarsto, kad padavėjo darbas Lietuvoje suvokiamas kaip menkai atlyginamas ir neprestižinis, kuriam samdomi jauni ir nepatyrę žmonės.

Nors jei prisėstumėte puodelio kavos Šveicarijos ar Prancūzijos kavinukėse, netrukus pastebėtumėte, kad, priešingai nei Lietuvoje, jos atneša penktąją ar šeštąją dešimtį įpusėjęs padavėjas. „Mūsų šalyje tai dar labai reta“, – neslepia kasryt nuo šeštos ryto kavą ruošiantis V.Alšauskas.

Tačiau dažnas, matyt, sutiktų, kad daug maloniau, kai aptarnauja padavėjas, galintis parekomenduoti, papasakoti apie maisto ruošimą ir pan. Tik mažai kas nori investuoti į tokių žinių kaupimą, juolab kad dirbti padavėju Lietuvoje – ne prestižas.

Vis dėlto „Veido“ herojų istorijos rodo, kad jau keleri metai Lietuvoje daugėja žmonių, suvokiančių, jog nebūsime vien vadybininkų ar teisininkų tauta. O juk ir universiteto diplomas ne visais gyvenimo atvejais norimas profesines duris atveria. Geriausias to patvirtinimas – savo pomėgius įdarbinę ir griežtas darbo valandas biuruose pamiršę žmonės. Pasak VšĮ „Investuok Lietuvoje“ švietimo iniciatyvų koordinatoriaus Arūno Marko, jaunimui bene stipriausiai kenkia švietimo sistemoje vyraujantys stereotipai, esą tik prestižinės profesijos (teisės, medicinos ar architektūros) gali atverti kelią į geresnį gyvenimą. Tad ar verta stebėtis, kad panašių edukologų ir tėvų patarimų prisiklausę jaunuoliai neskuba pasukti išties norimu profesiniu keliu.

Šiandien devyniolikos žmonių kolektyvui vadovaujantis virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas – vienas iš nedaugelio jaunuolių, po dešimtos klasės užvėrusių vidurinės mokyklos duris ir nusprendusių mokytis specialybės, iš kurios galėtų iškart gyventi. Į Molėtų rajone esančią Alantos technologijos ir verslo mokyklą įstojęs šešiolikmetis iki tol, kol atvėrė nuosavo restorano duris, dirbo atsitiktinius darbus užsienyje (melžė karvės, buvo padavėjas), o į Lietuvą grįžo tik 2010 m. Tais pačiais metais geriausio virėjo konkursą laimėjęs pašnekovas atkreipia dėmesį, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje į žmogų, nusprendusį užverti vidurinės mokyklos duris po dešimties klasių, žiūrima kaip į ufonautą. „Ne vienas man sakė, kad nieko gero iš to nebus, labai stabdė ir Užpalių mokyklos direktorius, bet aš iš tų, kurie turi savų principų ir lengvai nepasiduoda“, – prisipažįsta D.Praspaliauskas.

Paklaustas, kaip sūnaus pasiryžimą greičiau atsistoti ant savo kojų vertino tėvai, jis neslepia, kad iki trylikos metų būta mėginimų atkalbinėti, bet kai žinai, ko nori, galiausiai vis tiek pasuki savo keliu.

Į netoli Vilniaus geležinkelio stoties įsikūrusį Deivydo restoraną „Bistro 1 dublis“ kasdien užsuka apie penkiasdešimt lankytojų. Spalvingą interjerą sukūręs šios vietos sumanytojas neslepia: jo kasdienybė nėra tokia ryški. Po 14 ar 15 val. per parą dirbantis virtuvės šefas pasvajoja, kad norėtų panašios vietos užmiestyje, galbūt gimtuosiuose Užpaliuose. „Nežinau, ar būtų ten važiuojančiųjų šiandien? Gal dar kiek anksti: nesu tikras, ar lankytojai ieškotų pamėgtų kulinarinių šedevrų atokiau nuo Vilniaus. Nors kainos ir maisto kokybės santykis, palyginti su Skandinavijos valstybėmis, Lietuvoje itin patrauklus (tai, ką Suomijoje įpirktum už 203 eurus, Lietuvoje gali gauti vos už 38)“, – svarsto Deivydas.

O štai kitas „Veido“ herojus, jau kelerius metus ūkininkaujantis avių ir karvių ūkyje, nemano, kad reikėtų ko nors laukti. Kurį laiką pats Prancūzijoje gyvenęs ir vietinių gyventojų verslumu atsistebėti negalėjęs Audrius Jokubauskas suprato: nėra tinkamesnio laiko už esamąjį. Taigi įpusėtas teisės studijas neribotam laikui atidėjęs vaikinas netruko persikelti į Dzūkiją ir pradėti verstis iš to, ką užaugina savame ūkyje. „Tuo metu, kai svarsčiau, kur stoti, itin madingos buvo teisės studijos, taigi, kaip ir daugelis, pasukau šiuo keliu. Atrodė perspektyvu, tačiau visai nepagalvojau, kur galiu geriausiai atskleisti save“, – pasakoja netrukus prestižinėmis studijomis nusivylęs pašnekovas.

Kaip pastebi Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, dalis žmonių ir šiandien nemoka tinkamai planuoti savo karjeros, o studijas baigia tik dėl diplomo. Taigi kas nutinka, jei pašaukimo nėra? 95 proc. atvejų pasiryžimo eiti pasirinktu keliu tiesiog nelieka. „Turiu diplomą, sudaužytus lūkesčius ir jaučiuosi niekam nereikalingas“, – taip potencialius darbo biržos klientus apibūdina pašnekovas.

Dažnas jų ryžtasi naujam karjeros startui, tačiau šįkart būna geriau viską apgalvoję, žino, ko nori. Panašių rūpesčių išvengia tik tie, kurie prieš pasirinkdami studijas viena ar kita profesija pasidomi detaliau. Žinoma, pasitaiko ir eksliuzyvų, stačia galvą neriančių į profesinį verpetą.

Štai A.Jokubauskas tvirtina, kad jo negąsdino juodas darbas kaime, priešingai nei jo artimųjų (šiems prireikė ne vienų metų su tuo susitaikyti). Audrius juokauja, jog daliai jo aplinkos žmonių atrodė, kad jo eksperimentas nevykęs, tačiau nuomonė keitėsi paragavus jo ūkyje pagamintų sūrių.

Kitas mūsų herojus, 44-erių Jonas Nosalis, aplinkinių apibūdinamas kaip itin kūrybingas ir vietoje nenustygstantis kompiuterinės animacijos profesionalas (iš tiesų baigęs keramikos studijas), sako pavargęs gyventi neužtikrintą menininko gyvenimą. Todėl jau pusmetis, kai dirba pagal Jeruzalės darbo rinkos mokymų centre įgytą kur kas vyriškesnę suvirintojo elektra specialybę. „Žinote, mane seniai traukė į mažiau populiarių profesijų pusę. O pažįstami suvirintojai drąsino, kad būdamas geras šioje srityje duonos nepritrūksiu. Net ir būdamas vidutinių gamybų gali uždirbti iki 1500 eurų“, – savo pasirinkimą grindžia J.Nosalis.

Apie tai, kad Lietuvoje iki šiol nepelnytai nuvertinamas meistro ir rankų darbas, kalba ir savo tėvų noro tapti mediku ar teisininku neįgyvendinęs, bet su savo komanda Lietuvos vardą kitaip garsinantis A.Ivanauskas: „Svarstome, kodėl turėtume mokėti dvigubai daugiau už vietos meistro išdrožtą šaukštą, todėl skubame pirkti iš toli atvežtų pigesnių. Taip ir gimsta profesijų skirstymas į prestižines ir neprestižines. Mes dar nemokame įvertinti kitų darbo – amato, kurį žmogus gerai išmano. Bet šiandien ne vienas, turintis aukštąjį išsilavinimą, atsigręžia į profesinio ugdymo mokyklas.“

Šiai minčiai pagrįsti itin tinkama atrodo Švietimo ir mokslo ministerijos statistika. Remiantis ja matyti, kad žmonių, kurie į profesinio mokymo įstaigas ateina jau įgiję kvalifikaciją aukštosiose universitetinėse mokyklose, – ne vienas ir ne du. Lyginant 2012 m. susiklosčiusią situaciją, kai registruoti 802 asmenys, su šiandienine, kai jų yra 1435, akivaizdu, kad Lietuvoje daugėja žmonių, išdrįstančių net ir po kurio laiko pasukti norimu profesiniu keliu. Per pastaruosius penkerius metus pagyvėjusią vidutinio ir smulkiojo verslo padėtį šalyje atskleidžia ir ūgtelėjęs kepyklų, grožio salonų, pramogų ir laidotuvių sektoriuje esančių rinkos žaidėjų skaičius.

Prie visuomenės švietimo ir besikeičiančių nuostatų itin prisideda ir kelintus metus iš eilės rengiama profesinės savanorystės iniciatyva „Kam to reikia?!“, kviečianti šalies moksleivius dalyvauti šešėliavimo konkurse. Moksleiviai, susidomėję šia iniciatyva, įgyja galimybę praleisti dieną su įvairių sričių atstovais ir daugiau sužino apie jų profesinės veiklos pobūdį.

Žinoma, kad kistų šiuo metu šalyje dar pastebimos neigiamos nuostatos dėl profesinio jaunuolių orientavimo, reikėtų kintančio profesinių mokyklų įvaizdžio bei atidesnio tėvų žvilgsnio į rinkoje vykstančius profesinius pokyčius.

Kaip pastebi S.Besagirskas, gana dažnai profesiją besirenkantis jaunuolis apsiriboja tuo, ką mato aplink save, todėl labai svarbu plėsti jo akiratį. „Šiandien dar reikėtų gerai pagalvoti, kuri profesija – ministerijos tarnautojo ar baristos darbininkiškesnė“, – juokauja pramonininkų atstovas, siūlydamas atkreipti dėmesį, kad daugelis mūsų stereotipų griūva dėl atviresnio požiūrio į pasaulį ir lietuvių galimybių pažinti jį keliaujant.

„Jei pažiūrėtumėte, kiek teisininkų ir kitų prestižinių profesijų atstovų kasmet praveria profesinių mokyklų duris, norėdami mokytis suvirintojo ar automechaniko specialybės, suprastumėte, kodėl daugeliui šeimos verslas atrodo toks patrauklus“, – apibendrina S.Besagirskas.

KOMENTARAS

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus

Nors Lietuva Europoje – tarp pirmaujančių šalių pagal žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, skaičių, praktika rodo, kad tai nepadeda susirasti gerai apmokamo darbo. Deja, aukštojo mokslo diplomas Lietuvoje šiuo metu negarantuoja didesnių nei vidutinių pajamų. Taigi, jei tenka įdėti daug pastangų, sunkiai mokytis, o pasiektas rezultatas nepateisina finansinių lūkesčių, tai rimtas signalas, kad verta rinktis pelningesnę veiklą. Matyt, tai ir atsako į klausimą, kodėl vis dažniau aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys renkasi studijas profesinėse mokyklose. Antra vertus, tai, kad žmonės orientuojasi į pelningą veiklą, – ekonomiškai sveikos visuomenės požymis.

Nepaneigsi, šiandien dar turime nemažai kompleksų ir stereotipų, einančių iš mūsų tautos istorinės praeities, bet gyvenimas juos paneigia. Vienas tokių, iki šiol išlikęs kaip valstietiškos kultūros dalis, – tėvų siekis išleisti vaikus į prestižines profesijas. Tačiau kur kas svarbiau suvokti, kad Lietuvai reikalingas profesinis švietimas. Jei žmogus pasižymi talentu būti geru staliumi ar suvirintoju, nereikėtų jo versti baigti teisės studijų vien dėl giminių ar tėvų įgeidžių. Šiuo atveju kalbame apie mūsų sąmonėje įsišaknijusius statuso dalykus.

Bet palengva europėjame: vis didesnis procentas gyventojų atranda nišinius verslus, miestuose daugėja mažų, specializuotų parduotuvėlių, kepyklėlių. Visuomenė tampa labiau išsilavinusi ir rafinuotesnė vartojimo požiūriu.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė soc. m. dr. Laima Bulotaitė.

VEIDAS: Kaip manote, kas lėmė visuomenėje susiformavusį požiūrį į darbą, kaip prestižinį ir neprestižinį?

A.B.: Ši nuostata susiformavo pirmiausiai todėl, kad nejaučiame pagarbos darbui. O iš kur ją jausime, jei pagarba neformuojama ir neugdoma. Vaikams turėtų būti aiškinama, kad ir vairuotojo, ir valytojo darbas labai svarbus ir vertas pagarbos. Tarkime, aš pati darbą universitete vadinu svajonių darbu, bet gana dažnai sutinku žmonių, kurie išgirdę, kiek uždirbu, manęs nesupranta. Nesu prie skurdo ribos ir patenkinu daugelį savo poreikių, bet man svarbiau ne tai, kiek uždirbu, o tai, kaip savo darbe jaučiuosi. Tuo metu daugelis jaunų žmonių, rinkdamiesi specialybę, galvoja tik apie tai, kiek pinigų uždirbs, nors svarbiausias klausimas turėtų būti, ar man patinka ši veikla. Ar visiškai realizuosiu save joje?

VEIDAS: Viešojoje erdvėje gana dažnai tenka matyti žmonių, kurie sėkmingą karjerą susikūrė ne iš pirmo karto. Į ką vertėtų atkreipti dėmesį renkantis profesinį kelią?

A.B.: Panašiai nuo XX a. vidurio psichologai atkreipia visuomenės dėmesį, kad paaugliai verčiami per greitai apsispręsti, ką nori veikti gyvenime. Žinant, kiek galimybių rinktis jiems suteikia laikmetis, būtinas ilgesnis apmąstymų laikas. Psichologas Erikas Eriksonas, daug rašęs apie paauglystės raidos etapą, po 20 metų savo teorijos tobulinimo apibendrino, kad paauglys jokiu būdu negali atsakyti į šį klausimą per dvejų ar trejų metų laikotarpį. Jis siūlo duoti laiko paeksperimentuoti, išmėginti savo jėgas ir sugebėjimus. Sprendimai, kurie padaryti gerai neįsigilinus į būsimą profesiją, rizikuoja baigtis nusivylimu studijoms dar nesibaigus.

Toliau sekant E.Eriksono mintimis, reikėtų patikslinti naują terminą – tapimą suaugusiuoju. Jis apibrėžiamas nuo 18–24 metų amžiaus. Tai jau ne paauglystė, bet dar ir ne suaugusio žmogaus gyvenimas (dar nesi visiškai nepriklausomas, ieškai savęs – psichologai tam skiria didelį dėmesį).

VEIDAS: Ar pakankamai laiko, jūsų vertinimu, šiandienos Lietuvoje skiriama jaunuoliui apsispręsti?

A.B.: Kiek pastebiu iš savo darbo praktikos, mes tik teorijų lygmenyje kartojame, kad jaunuoliai yra laisvi rinktis, tačiau iš tiesų neleidžiame jiems apsispręsti. O tokie sprendimai lemia, kad smarkiai nusiviliama. Jei vieną ar kitą studijų programą pasirinkęs žmogus ja nusivilia ir nori mesti, ką įprastai sako tėvai? Ima patarinėti: pabaik studijas, tuomet jau galėsi keisti. Tačiau nepamirškime, kad ryžtis pokyčiams metams bėgant vis sunkiau: sukuriama šeima, gimsta vaikai ir pan. Taigi nereikėtų trukdyti apsispręsti tam tinkamu laiku.

Kita situacija, kai vidurinę baigiantis atžala pareiškia: šiemet nestudijuosiu, noriu pagalvoti. Nuo tokio teiginio jo tėvus ir mokytojus apima siaubas. Tačiau prisiminus E.Eriksono teoriją ir jo pasiūlymą – leisti kelerius metus pagalvoti, viskas atrodo daug paprasčiau. Tiesiog žmogus kryptingai pasirinks tai, kas padarys jį laimingą. Žinoma, tos paieškos neturėtų būti amžinos. Neabejoju, kad tai gerokai sumažintų nelaimingų darbuotojų skaičių.

VEIDAS: Galėtumėte priminti, kuo baigiasi situacijos, kai vaikai mėgina įgyvendinti pačių tėvų primestus lūkesčius?

A.B.: Šiuo atveju kalbame apie išankstinį tapatumą, kai vaikai nė nesvarstę pasirenka tėvų siūlomą karjeros modelį (manoma, kad šie geriausiai žino, kas vaikams geriausia). Tačiau tėvų primesta, kad ir kokia prestižinė, specialybė retam būna iš tiesų miela ir teikia laimės. Kita vertus, vėlesni savęs ieškojimai brangiai kainuoja…

VEIDAS: Ne taip retai savo profesine veikla nusivylę asmenys ryžtasi „išeiti į niekur“ ir ieškoti savęs iš naujo. Kaip vertinate tokius pokyčius?

A.B.: Prieš metant valstybinį ar kokį kitą darbą vis tiek reikėtų pagalvoti apie pajamų šaltinį, iš kurio paieškų metu bus gyvenama. Nereikėtų to daryti garbaus amžiaus savo tėvų ar sutuoktinio sąskaita. Itin sveika prieš ryžtantis tokiam žingsniui palankyti kursus, pasigilinti į dominančios srities specifiką. Prieš pasukant į nuosavą verslą virti kavos, taip pat verta savęs paklausti, ar sugebėsiu stovėti prie kasos ar kavos aparato. Ar nenukentės nuo to mano savigarba? Tik gerai pasverti ir apgalvoti sprendimai apsaugos nuo skubotų žingsnių.

Per penkerius metus Lietuvoje daugėjo vidutinio ir smulkiojo verslo

Veiklos pobūdis                                                 Metai

2011           2012       2013       2014       2015

Maitinimo ir gėrimų teikimo veikla                    2772       2647       2672           2709       2960

Pramogų ir poilsio organizavimo veikla     420        424        470        605           561

Kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla                 391        358        381           417        479

Laidotuvių ir su jomis susijusi veikla                130        125        143           153        160

Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas, 2011–2015 m.

2015 m. bedarbių, registruotų darbo biržoje, pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Įgytas išsilavinimas  Bedarbių sk.

Aukštasis koleginis   223

Aukštasis universitetinis       415

Aukštesnysis                    398

Pagrindinis bendrojo lavinimo   725

Pagr. su profesine kvalifikacija 690

Pradinis bendrojo lavinimo      147

Pradinis su profesine kvalifik. 115

Vidurinis bendrojo lavinimo     1827

Vidurinis su profesine kvalifik. 2047

Šaltinis: Lietuvos darbo birža, 2015 m.

Profesinis mokymasis lietuviams vis patrauklesnis

Metai                           Registruoti asmenys

2012–2013             802

2013–2014             1441

2014–2015             1435

Pastaraisiais metais Lietuvoje daugėjo stojančiųjų į profesinio mokymo įstaigas jau įgijus kvalifikaciją aukštosiose universitetinėse mokyklose.

Šaltinis: Švietimo ir mokslo ministerija, 2012–2015 m.

Švietimas. Kasmetinis galvos skausmas užgriūva abiturientus ir jų tėvus. Lietuvai gana teisininkų ir ekonomistų. Pagal pageidavimus, bet ne pagal poreikį susiformavusi karjeros siekiančiųjų pasiūla sukūrė socialinių mokslų perprodukciją.

O detalesnė prognozė, kokių specialistų po penkerių ar dešimties metų reikės valstybei, yra blankesnė nei miglota.

„Mano dukra nuo pat paauglystės buvo įsikandusi studijuoti mediciną, o vėliau, atkalbėta vienos medikės, svarstė rinktis giminingus genetikos mokslus. Galiausiai vis tiek nusprendė rinktis mediciną. Kadangi ji numatė, kuo norės būti, dar gana anksti, nei norėjau, nei galėjau lemti jos pasirinkimo, tačiau jei reikėtų svarstyti, kokias studijas rinktis, – nežinočiau, ką patarti. Nežinojau, ką patarti ir vyresnėlei, kuri pasirinko inžinerinius mokslus, o vėliau, supratusi, kad jie jai nepatinka, pasuko ten, ką išmanė geriausiai. Žinau, kad Lietuvoje pakanka teisininkų, bet nesu tikra, ar medicina vis dar tokia pat perspektyvi profesija kaip anksčiau. Gal, nepaisant itin didelės atrankos, ir medikų Lietuvai jau per akis“, – rankomis skėsčioja vilnietė Rasa, paklausta, ką vienu svarbiausių gyvenime klausimų patarė abiturientei dukrai.

Laimei, atsidūsta ji, sprendimą dukra jau buvo priėmusi, todėl vietos ilgoms diskusijoms neliko, nes ir nebūtų aišku, iš kokių perspektyvių specialybių būtų galima rinktis. Dvyliktokės mama svarsto, kad išskyrus epizodišką informaciją viešojoje erdvėje apie didžiausių įmonių darbdavius, negalinčius rasti tikrai ne pačios aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų už 1 tūkst. eurų ir didesnį atlyginimą, tikslesnės informacijos, kuri leistų bent pasitikrinti karjeros lūkesčius, nėra.

Ši vilnietė – viena iš daugelio tėvų, kuriuos, svarstančius, ką patarti atžaloms, kad baigę mokslus gautų darbą ir atlyginimą, kuris bent atpirktų pinigus, sumokėtus už studijas, gali kankinti dar didesnės dilemos. Deja, prognozių, kurios jaunuoliams ir jų tėvams parodytų kryptį, nėra. Trūksta informacijos ne tik apie paklausių specialistų skaičiaus poreikio dinamiką, bet apskritai apie po kelerių metų paklausių specialybių struktūrą.

„Kuo arčiau tiksliųjų, inžinerinių specialybių, tuo didesnės perspektyvos, bet detalesnės informacijos nėra“, – paklaustas apie perspektyvias profesijas, kurias regėjo tyrimuose ir darbo rinkos studijose, sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Vienintelė prognozę kol kas rengia Lietuvos darbo birža (LDB), kasmet pristatydama įsidarbinimo galimybių barometrą, kuriame išvardijami specialistai, kitąmet įsidarbinti turintys dideles, vidutines ir mažas galimybes.

Vis dėlto, kaip tikina „Veido“ kalbinti pašnekovai, ši prognozė kartais gali ne užvesti ant teisingesnio kelio, bet tik dar labiau suklaidinti. Esą pagal konkrečių metų darbdavių užklausas sudarytas įrankis labiau skirtas LDB specialistams, konsultuojantiems darbo ieškančius gyventojus, nei plačiajai visuomenei. Be to, nors vienų metų prognozė vargiai skirta net šiųmečiams abiturientams, kuriems prireiks bent trejų metų, kol baigs studijas, joje suformuluotos gairės keičiasi dar greičiau. Pavyzdžiui, pernai prie turinčiųjų dideles galimybes įsidarbinti buvo priskiriami buhalteriai, o praėjusią savaitę pasirodžiusioje LDB prognozėje buhalteriai ir apskaitos tarnautojai priskiriami prie tų specialistų, kurių galimybės įsidarbinti esti mažiausios.

„Aš pasigendu tokių prognozių ir analizių. Pernai, kaip Lietuvos verslo konfederacija, susitikimuose su švietimo ir mokslo ministru, socialinės apsaugos ir darbo ministre, kėlėme klausimą, kad vertėtų tokį tyrimą užsakyti. Jam buvo pritarta, tačiau kol kas jokių išsamesnių analizių nėra. Žinoma, atsiranda abejonių dėl tokių prognozių tikslumo, kuriam laikui galima jas sudaryti ir t.t. Bet tai nėra pasiteisinimas. Nors ir negalime pateikti tikslių skaičių, turime žinoti bent jau tendencijas“, – įsitikinęs Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Valdas Sutkus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-06-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Veidas“ skelbia sąrašą profesijų, kurių atstovai turi didžiausius šansus uždirbti daugiausiai.

Šiuo metu Lietuvoje brangiausiai atlyginamos siauros specializacijos reikalaujančios specialybės. „Tačiau tai mažina galimybes įsidarbinti, ypač tokioje mažoje rinkoje kaip mūsų. Kiekvienas rinkdamasis profesiją turi sau atsakyti į klausimą, ar nori būti universalus ir už tai gauti galimybę konkuruoti Lietuvos rinkoje, ar specializuotis tam tikroje srityje ir uždirbti daugiau, nei mokama vidutiniškai darbo rinkoje, bet susitaikyti su mintimi, kad įsidarbinimo galimybės bus ribotos ir darbo pasiūlymų teks dairytis kitose šalyse“, – su darbo rinkos realijomis Lietuvoje supažindina Eligijus Kajieta, vadybos konsultacijų bendrovės „Hay Group“ produktų ir paslaugų vadovas Baltijos šalims.
Pašnekovas sutinka, kad rasti aukso vidurį jaunam specialistui šiandien mūsų šalyje nėra lengva: darbdaviai išrankūs ir nori žmonių, turinčių patirties. „Atsirinkdamas darbuotojus Lietuvos darbdavys darbo patirtį naudoja kaip rizikos mažinimo veiksnį, o Vakarų Europos kompanijos jau išmoko, kaip atpažinti žmogų, turėsiantį potencialo vienoje ar kitoje organizacijoje. Gaila, bet darbuotojų samda pagal asmenines savybes Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, taigi specialistai be patirties patenka į užburtą ratą“, – konstatuoja E.Kajieta.
Nors daugelio studentų netolimoje ateityje laukia arši konkurencinė kova dėl darbo vietos, politikos mokslų pirmakursis Lukas Adomaitis bent jau kol kas dėl būsimų darbų nesibaimina. Norimą studijų kryptį vaikinas sako rinkęsis pagal tai, kas jam buvę arčiau širdies, o pragmatinių motyvų – kokio atlygio galės tikėtis po studijų – nepaisęs. „Profesiją visuomet galima pakeisti. Tarkime baigęs politologijos studijas aš galėsiu dirbti žurnalistu, patarėju vienoje ar kitoje ministerijoje, taigi pritaikomumo laukas gana platus“, – savo pasirinkimą motyvuoja būsimasis politologas. Studentas teigia, kad jam pinigai nėra esminis dalykas, daug svarbiau dirbti mėgstamą darbą, kurio jis ir tikisi po studijų.
Ekspertai savo ruožtu sako, kad studijuoti tai, kas patinka, – sveikintinas dalykas, nes dirbdamas nemėgstamą darbą joks žmogus negali būti laimingas. Bet turbūt visi sutiktų, kad čia svarbu ne tik tai, kokį darbą dirbsi, bet ir tai, kiek uždirbsi. Kita vertus, būtina galvoti ir apie tai, kaip savo įgytas žinias pavyks pritaikyti darbo rinkoje.
Personalo paieškos ir atrankos įmonių ,,Alliance for Recruitment” Lietuvoje partneris bei vystymo direktorius Andrius Francas mano, jog visų blogiausia stoti bet kur, kad tik gautum diplomą, o ypač jį stebina kai kurių jaunuolių požiūris, kad jei norimo darbo gauti ir nepavyks, vis tiek bet kada bus galima „įsitrinti“ į valstybės tarnybą. „Kaip atskleidė atliktas tyrimas, kone pusė visų baigiančiųjų studijas pageidauja dirbti valstybės tarnyboje. Nejau jauni žmonės jaučiasi neįgalūs darbo rinkoje? Nejau jie nėra konkurencingi?“ – stebisi A.Francas.
Pasak Kauno technologijos universiteto rektoriaus prof. Petro Baršausko, norint, jog karjera būtų sėkminga, svarbūs yra keli dalykai: būtina mėgti savo darbą ir jausti pašaukimą, tačiau galvoti ir apie tai, ko reikia, kad būtum paklausus ne tik Lietuvoje, bet galbūt ir tarptautiniu lygiu. „Šiandien nebepakanka būti geru mechaniku, šalia to būtina išmanyti elektroniką, informacines technologijas, turėti verslo pagrindus. Siekiant tapti specialistu, kurį gaudytų kiekviena įmonė, svarbu atsižvelgti į tarpdiscipliniškumą“, – pataria rektorius.
Atlyginimo dydis gal ir ne svarbiausia, bet labai svarbu. Tad šį kartą bandėme panagrinėti, kokių profesijų atstovai turi daugiausiai šansų gauti didžiausius atlyginimus.
Taigi kokios profesijos šiuo metu Lietuvoje pelningiausios?

Kas uždirba daugiausiai

Remiantis Europos profesinio mokymo plėtros centro 2013 m. bendrosiomis prognozėmis, iki 2020 m. Lietuvoje reikės vis mažiau žemos ir vis daugiau vidutinės bei aukštos kvalifikacijos specialistų. Su tuo linkusi sutikti ir tiesioginės personalo paieškos įmonės „Alpha Consultants“ direktorė Inga Siminonienė.
Ji prognozuoja, kad kur kas didesniais atlyginimais nei šiandien galės džiaugtis asmenys, susieję savo gyvenimą su žemės ūkio, biotechnologijų, nanotechnologijų mokslais, taip pat su medicina, statybos inžinerija, gamybos technologijomis. „Mokslas vis sparčiau žengs į mūsų gyvenimą, taps labiau pritaikomas ir kasdieniškas“, – teigia I.Siminonienė.
„Veido“ duomenimis, solidžiausiais atlygiais šiandien Lietuvoje gali pasigirti lėktuvų pilotai (12–20 tūkst. Lt), jūrų kapitonai (nuo 13 iki 20 tūkst. Lt), IT sistemų architektai (4–9 tūkst. Lt), programuotojai (2,5–7 tūkst. Lt), finansų analitikai (2,5–6 tūkst. Lt), patyrę advokatai (3–7 tūkst. Lt), notarai (5 tūkst. Lt), statybų projektų vadovai (6 tūkst. Lt).
Lyg ant mielių kylančiais atlyginimais pastaruoju metu džiaugiasi ir logistikos sektoriaus darbuotojai: pardavėjų ir pardavimo vadybininkų atlyginimai svyruoja nuo 2300 iki 7 tūkst. Lt per mėnesį atskaičius mokesčius.
Nemaži atlyginimai laukia ir mokančiųjų skandinavų, prancūzų bei vokiečių kalbas: Lietuvoje steigiama vis daugiau tarptautinių klientų aptarnavimo ir paslaugų centrų, kuriuose galima uždirbti 3 tūkst. Lt ir daugiau. Tiesa, psichologiniu požiūriu šis darbas tikrai ne iš lengvųjų.
Šie atlyginimai gali tapti savotišku orientyru, siekiant susivokti, kokios atlyginimų perspektyvos laukia vienos ar kitokios profesijos atstovų. Tiesa, nereikėtų pamiršti, kad Lietuvoje tebevyrauja dideli atlyginimų skirtumai netgi tarp identiškų įmonių tame pačiame mieste. Kaip atskleidžia „Hay Group“ tyrimų duomenys, tos pačios specialybės atstovų, dirbančių labai panašų darbą, atlyginimai Lietuvoje gali skirtis net ir keletą kartų. E.Kajietos teigimu, tai lemia net keletas priežasčių: darbo rinkoje vyraujančios specialistų pasiūlos ir paklausos tendencijos, darbuotojų gebėjimas derėtis ir asmeninės kompetencijos.

Uždarbį lemia apgalvoti sprendimai

Kaip tvirtina ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mokslinių tyrimų direktorius Modestas Gelbūda, pažangiose Vakarų šalyse vertinami Lietuvos medikai, matematikai, informatikai, fizikai, biotechnologai, krepšininkai ir kai kurių inžinerinių krypčių specialistai, o kad užsienio įmonės veržtųsi į Lietuvą samdyti mūsų vadybos ar ekonomikos specialistų, tuo labiau tyrėjų ir mokslo daktarų, kol kas pastebėti neteko.
„Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žinau vos du atvejus, kai daktaro laipsnį apsigynę Lietuvoje vadybos srities tyrėjai išvažiavo dirbti į pažangių šalių universitetus. Akivaizdu, kad Lietuvos socialinių mokslų srities mokslininkai ir tyrėjai tokios paklausos neturi, ir aš manau, jog tai atskleidžia kompetencijos realybę“, – be užuolankų apie nekokias socialinės krypties specialistų perspektyvas pasauliniame kontekste kalba trylika metų garsiausiuose užsienio universitetuose praleidęs tarptautinio verslo ir vadybos mokslų daktaras M.Gelbūda.
Tokia padėtis susiklostė todėl, kad sovietmečiu tikslieji ir gamtos mokslai Lietuvoje buvo stipriai plėtojami, siekiant neatsilikti nuo Vakarų, o socialiniai mokslai, atvirkščiai, judėjo priešinga kryptimi ir buvo palikti grimzti atsilikimo liūne.
Apie liūdnas, o gal net tragiškas socialinės pakraipos profesijų atstovų perspektyvas kalba ir A.Francas: „Nesakau, kad socialinių profesijų atstovai išmirs badu, tačiau neradę darbo susikraus daiktus ir emigruos. Prarasime juos kaip piliečius ir mokesčių mokėtojus, ateityje jie neras darbo Lietuvoje. Dėl šios priežasties itin svarbu šiandien dar mokykloje besimokantiems ateities darbuotojams teisingai susidėlioti prioritetus: rinktis ne tai, kas lengviausia, o tai, kas garantuotų darbo vietą. Juk tiksliojo profilio specialistai praktiškai visada žino, ką veiks po studijų, o apie humanitarinį profilį pasirinkusius studentus to negalima pasakyti.“
Na, o laimingiausius karjeros bilietus ištraukia tie žmonės, kurie, kaip sako I.Siminonienė, geba įsiklausyti į save. Rinktis madingą studijų kryptį ir tikėtis gero atlyginimo, pasak jos, tolygu pasmerkti save iš anksto. „Dar ne taip seniai buvo madinga studijuoti verslo administravimą, daugelis jaunuolių šią kryptį rinkosi nė nesusimąstę, o šiandien daugelis jų dirba administratoriais. Nuo per didelio susidomėjusiųjų skaičiaus ši specialybė netapo labiau apmokama, kaip, beje, ir apskaitininkų“, – tendencijas komentuoja ekspertė.
Ne pirmus metus mokinius būsimos karjeros klausimais konsultuojanti Dalia Gaidamavičiūtė neabejoja, kad geri pinigai ateina tuomet, kai veiki tai, ko iš tiesų norisi. Kitaip sakant, nepralenkiamam savo srityje galima tapti tik tuo atveju, jei savo darbą dirbi su didele aistra.
Konsultantė atkreipia dėmesį, kad apie profesinius lūkesčius vyresniųjų klasių moksleiviai ne visuomet kalba adekvačiai: „Daugeliui mokinių atrodo, kad rinktis tokią profesiją, kaip suvirintojo, yra gėdinga, mokiniai samprotauja, kad geriau jau dirbti statybininkais Norvegijoje.“
Šiuo atveju karjeros konsultantai ragina jaunimą stiprinti savo geriausius gebėjimus ir „netempti“ to, kas jiems netinka ir nepatinka. Tačiau į tokius patarimus įsiklauso ne visi. „Dabar visi, gabūs tam ar ne, pasirengę tapti programuotojais ir IT specialistais. Mokiniai būgštauja, kad pasirinkę vadybininko, teisininko, ekonomisto ar žurnalisto kelią bus priversti dirbti prekybos centrų kasose. Bėda ta, kad informaciją jie priima tiesiogiai, o neturėdami su kuo pasitarti, apsisprendžia be gilesnių įžvalgų“, – sako D.Gaidamavičiūtė.
Personalo atrankos ir darbuotojų paieškos bendrovės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius sutinka, kad IT specialistai šiandien išties vieni paklausiausių darbuotojų: vos pradėję dirbti jie jau gali džiaugtis 3 tūkst. Lt atlyginimu atskaičius mokesčius, o po kelerių metų alga neretai šokteli ir iki 6–7 tūkst. Lt. Kaip vieną perspektyviausių sričių pašnekovas mini ir interneto rinkodaros analitiką, tačiau pabrėžia, kad kitų sričių specialistai, palyginti su IT sektoriumi, tokias sumas uždirba sulaukę kur kas brandesnio amžiaus. Vis dėlto geru ir daug uždirbančiu programuotoju tampa toli gražu ne kiekvienas tokias studijas baigęs žmogus.
Remdamasis sukaupta patirtimi K.Blaževičius mano, kad labiausiai profesinėje srityje laimi tie, kurie po baigtų studijų neatmeta galimybės gyvenime veikti ką kita. „Kartais reikia pažvelgti tiesai į akis ir pakeisti profesiją nesijaučiant dėl to kaltu ar neatsakingai pasielgusiu žmogumi“, – svarsto K.Blaževičius.
Iki galo nesusivokus, kuri studijų kryptis išties domina, karjeros konsultantai pataria studijas kuriam laikui atidėti. „Patariame neskubėti renkantis profesiją, geriau jau dar metus pagalvoti, paieškoti savęs, bet Lietuvoje tai nėra taip paprasta. Mokiniai gal ir sutiktų, tačiau pasigirsta abejonių, kad tėvai jų nesupras. Vis dėlto matome, kad visuomenės požiūris pamažu kinta“, – džiaugiasi D.Gaidamavičiūtė.

Savaitraštis „Veidas“, remdamasis Lietuvos ir užsienio ekspertais, pateikia prognozes, kokių studijų programų verčiau nesirinkti, nes jas baigus gresia nedarbas.

Vilnietė Jolanta su nerimu laukia vasaros, kai dukra baigs psichologijos studijas, o jaunėlis sūnus laikys valstybinius brandos egzaminus ir rinksis būsimąjį kelią. Pradinių klasių mokytoja dirbanti išsituokusi moteris viena nepajėgs išlaikyti trijų suaugusių žmonių, jei jos vyresnėlė neras gerai mokamo darbo pagal įgytą specialybę. O ką patarti jaunėliui, moteris nebežino.
„Kai dukra prieš šešerius metus rinkosi, kur studijuoti, galvojome ir apie tai, ką vaikas norėtų veikti ateityje, ir apie tai, kam yra gabus, taip pat analizavome Lietuvos darbo rinką, kokių specialistų reikės ateityje. Remiantis 2008 m. įsidarbinimo galimybių barometru, psichologai turėjo itin daug galimybių dirbti pagal įgytą specialybę. Šiandien viskas apsivertę aukštyn kojom: Lietuvoje rasti darbą jaunam, patirties neturinčiam psichologui beveik nėra šansų“, – nuogąstauja pašnekovė.
Ir iš tikrųjų, jei palygintume 2008 m. (kai mūsų pašnekovės Jolantos abiturientė dukra, kaip ir dauguma šiemet universitetus baigsiančių jaunuolių, rinkosi studijas) bei 2014 m. Lietuvos darbo biržos parengtus paklausiausių ir nepaklausiausių specialistų sąrašus, pamatytume, kad prieš šešerius metus psichologams, socialiniams pedagogams, elektros inžinieriams, mechanikos inžinieriams, draudimo bei reklamos vadybininkams darbo pasiūlymai voliojosi po kojomis, o šiandien jų žinių niekam nebereikia.
Iš visų šiandien mažai šansų įsidarbinti turinčių specialistų tik būsimi pradinio ugdymo pedagogai žinojo, kad pasirinkus šią studijų programą ateitis – labiau nei miglota, nes jau tada dėl mažėjančio gimstamumo nebereikėjo tiek pradinukų mokytojų, kiek jų reikėjo prieš dešimtmetį.
Taigi prieš šešerius metus, be minėtų pradinukų mokytojų, mažiausiai galimybių įsidarbinti turėjo agronomai, gyvulininkystės specialistai, miškininkai, žemės ūkio mašinų technikai. O štai šiandien tarp potencialiausių bedarbių atsidūrė biurų administratoriai, teisininkai, socialiniai darbuotojai ir socialiniai pedagogai, pradinukų ir ikimokyklinukų pedagogai, ekonomistai, turizmo vadybininkai, kineziterapeutai bei psichologai.
Tiesa, vienintelė institucija, pateikianti darbo rinkos prognozes mūsų šalyje, Lietuvos darbo birža sudaro vos vienų metų prognozę. Taigi kitąmet nepaklausiausių specialistų sąrašas gali būti stipriai pasikeitęs. Bet jauni žmonės negali tysoti ant sofos ir laukti. O ir darbdaviai, rinkdamiesi darbuotojus, šnairuoja į tuos jaunuolius, kurie ne tik neturi darbo patirties, bet dar ir nerado darbo iškart po studijų.

Ugdome pesimistus
„Netveriu apmaudu, kad mūsų Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijų atstovai yra tokie kinkadrebiai ir jauniems žmonėms nedrįsta pasakyti visos tiesos: daugelio aukštųjų mokyklų rektoriai bei profesoriai tegalvoja apie save, kaip išsaugoti darbo vietą ar išsilaikyti iki pensijos, ir visiškai nemąsto, kad rinkai parengia dažnai visiškai nereikalingus specialistus. Su daugelio mūsų universitetų studijų programų diplomais gali nebent Norvegijos žvejų ūkiuose žuvims pasakas sekti. Ateities ekonomikai reikalingus specialistus rengia vos vienas kitas fakultetas, – piktinasi Jolanta, dviejų jaunuolių mama. – Na, o bet koks individualizmas, iniciatyvumas, verslumas sužlugdomas dar ankstyvoje vaikystėje – pradinėje mokykloje arba progimnazijoje. Todėl siekinių neturintys, tikslo nematantys ir mokyklose gniuždomi vaikai yra nelaimingi, pesimistai, o jau suaugę skuba pabėgti iš Lietuvos.“
Iš tikrųjų, pasak darbo paieškų bendrovės UAB „Manager.lt“ vadovo Aro Mileškos, Lietuva yra lyderė pagal darbo nerandančių žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, skaičių, nes valstybiniai užsakymai labai silpni, o ir nepagrįsti bent dešimties metų ateities skaičiavimais; be to, aukštosios mokyklos orientuojasi ne į rinkos poreikius, bet į jaunimo įnorius. Na, o patirties neturintys jaunuoliai svarsto tik apie viena – lengvesnes studijas, dažniausiai socialinių mokslų. Deja, šios krypties specialistų perprodukcija akivaizdi visame pasaulyje.
Vis dėlto švietimo ir mokslo ministras dr. Dainius Pavalkis teigia, kad kitaip nebus – ministerija detalaus profesijų žemėlapio nerengs, nes esą tai kitose šalyse nepasiteisino. Viena, ką ministras patarė jaunimui, – rinktis fizinių, technologinių ir biomokslų studijų programas, o aukštosioms mokykloms būti lankstesnėms ir imtis modulinių studijų, kurios leistų operatyviai reaguoti į rinkos pokyčius.
Šis ministro siūlymas išties puikus. Bet, kaip pastebi Švietimo mainų paramos fondo projektų vadovė Ieva Mizgeraitė-Mažulė, reta mūsų aukštoji mokykla leidžia studentams patiems rinktis modulius ir, atsižvelgiant į tai, kokių reikės kompetencijų, tarsi iš “Lego” kaladėlių susidėlioti būsimą studijų programą. „Modulinės studijos, kurias iš viso srauto pasirenka vienas ar du studentai, aukštosioms mokykloms per brangiai kainuoja. Nors Skandinavijoje tai jau įprasta, nieko nestebinanti praktika“, – pastebi pašnekovė.
O štai Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Ugdymo karjerai skyriaus vedėja Danutė Talačkaitė bei „Manager.lt“ vadovas A.Mileška mano, kad tol, kol Lietuvoje nėra profesijų žemėlapio, rinkdamiesi studijas jaunuoliai turėtų pasidomėti, kokių ateityje reikės specialistų kaimyninėse, ypač gerokai už mus labiau išsivysčiusiose ir ekonomikos madas diktuojančiose šalyse.

Po penkerių metų išnyks apie šimtą šiandieninių profesijų
Pasaulinis darbo paieškos portalas „Careercast.com“, įvertinęs 200 profesijų pagal jų darbuotojų patiriamą stresą ir pavojus, rinkos perspektyvas, sukuriamą pridėtinę vertę bei gaunamą ir 2020 m. prognozuojamą gauti atlygį, sudarė perspektyvių ir jau netolimoje ateityje išnyksiančių profesijų žemėlapį. Nekenčiantieji žurnalistų ir žiniasklaidos gali triumfuoti – labiausiai nereikalinga ir nykstanti ateities profesija yra žurnalisto. Jau 2020 m. visiškai išnyks spaudos, o netrukus – ir televizijos bei radijo žurnalisto profesija. Mat žiniasklaida persikels į internetą ir žurnalistų reikės keleriopai mažiau, nei reikėjo anksčiau.
Bet jaudintis turėtų ne tik žurnalistai. Amerikiečiai darbo rinkos analitikai pastebi, kad jau per ateinančius penkerius metus, taigi iki 2020 m., dėl aukštųjų technologijų skverbties į visas ūkio šakas išnyks arba kardinaliai pasikeis pusė šiandien egzistuojančių darbo vietų.
O jau 2045 m., pasak Oksfordo universiteto analitikų, visas pasaulis bus pamiršęs apie 45 proc. šiandieninių profesijų. Ir tai ne futuristiniai svaičiojimai, bet rimtų ekspertų ateities dėlionė.
Dėl interneto teikiamų galimybių tuoj pat išsiųsti ir gauti laišką ar sveikinimą sumažės ne tik laiškininkų ir visų pašto siuntų paskirstymo grandžių darbuotojų – pasirodo, ateityje nebereikės ir daugumos bankų tarnautojų. Jau po šešerių metų kiekvienas būsime savo paties asmeninis bankininkas, o bankų skyrių darbuotojai tilps kioskų tipo statiniuose. Šiandien tik stambiuose didžiųjų prekybos tinklų centruose esančios savitarnos kasos dar po kelerių metų ims vyrauti, taigi nebereikės ir kasininkų. IT specialistams sukuriant vis patogesnes mokesčių apskaitos programas patys tvarkysime ir savo mokesčių apskaitą, taigi šios profesijos atstovams irgi bus labai keblu rasti darbą susitraukusioje rinkoje. Praeitimi reikėtų vadinti ir skaitiklių duomenų surašinėtojų darbą, nes absoliučiai visų komunalinių paslaugų – vandens, elektros, dujų, šilumos tiekėjai jau netrukus visus duomenis matys nuotoliniu būdu.
Iš esmės nebereikės jokio rankų darbo ir tiksliosios technikos, automobilių bei laivų statybos pramonės šakose. Po šešerių metų daugybę operacijų pramonėje atliks ar kontroliuos robotai. Gal ne 2020-aisiais, bet po kokio dvidešimtmečio nebereikės taksi bei asmeninių vairuotojų, nes automobilius valdys taip pat robotai.
Beje, Japonijos automobilių gamybos koncernas „Nissan“ paskelbė ambicingą tikslą – jau 2020 m. masiškai gaminti automobilius, kuriems nebereikės vairuotojo. O žvelgiant plačiau sumažės ir kitų darbo vietų: automobilių aikštelių projektavimo, įrengimo bei priežiūros specialistų, nes be vairuotojo važiuojantis išmanusis automobilis, išlaipinęs keleivį, pats nuvažiuos ir atsistos užmiestyje ar automobilio savininko garaže, o kai reikės, atvyks paimti šeimininko.
Jei pakol kas ši idėja atrodo utopinė ir sunkiai įtikima, tuomet pagalvokime apie tai, ką mūsų gyvenime pakeitė išmanieji telefonai. Juk šiandien išmanusis telefonas ne tik atstoja telefoną, kompiuterį, žadintuvą, fotoaparatą, nuolaidų kortelę, žemėlapį, laikraštį, žaidimų draugą, parkomatą, greitojo maisto užsakymų priėmėją, bet tapo ir asmenine pinigine – net už įsigytą brangų pirkinį, pavyzdžiui, automobilį, galima atsiskaityti telefonu, pasirašyti įvairiausius dokumentus irgi galima telefonu…
Taigi automobilių pramonės pokyčiai iš esmės pakeis ir kitas sritis: projektavimo, urbanistikos, statybų, o ir apskritai pakeis miestų dizainą. Be to, svarstoma, kad išmanieji automobiliai vairuos kur kas saugiau nei žmonės, todėl įvyks mažiau eismo įvykių. Tad draudimo ir žalų specialistų taip pat laukia nerami ateitis.
Atgyvena tampa ir pataisos bei įkalinimo įstaigų, probacijos, tai yra lygtinio paleidimo, specialistų rengimas. Jų darbą atliks kompiuterizuotos sistemos ir įvairios mikroschemos. Mažiau darbo rankų reikės ir karo pramonei, nes ji taip pat perorientuojama į technologijas, valdomas be žmonių.
Ramiai snausti ir vartyti senus konspektus nebegalės nei mokyklų mokytojai, nei universitetų profesoriai – nemažai mokymosi taip pat persikels į internetą. Įdomu, kad garsieji pasaulio universitetai – Harvardo, Jeilio, Prinstono jau šiandien siūlo nemažai galimybių norintiesiems studijuoti elektroniniu būdu. Vaikai ir jaunuoliai jau šiandien gali gilinti žinias, stebėdami virtualias pažangiausios pasaulio profesūros paskaitas.
Pasaulio universitetų reitingų autsaideriai, kaip ir bendrojo ugdymo mokyklos, dar delsia mokyti nuotoliniu būdu. Bet, analitikų akimis, 2020-ieji yra ta riba, kai teks arba kelti savo pamokas į visiems prieinamą internetinę erdvę, arba eiti į istorijos šiukšlyną.
Kaip apibendrina ir A.Mileška, ir VšĮ Studijų užsienyje centro vadovė Žaneta Savickienė, artimiausiu metu svarbiausia taps ne pats konkrečios srities diplomas, o aukštųjų technologijų išmanymas. „Deja, mūsų jaunimas šiuo požiūriu nėra konkurencingas, nes galimybes studijuoti tai, ko reikės ateities ekonomikai, užkirto profiliavimas. Galbūt kai kurie jaunuoliai ir norėtų studijuoti fizinius, technologinius, gamtos mokslus, bet būdami abiturientai supranta, kad negalės, nes matematiką, fiziką ar chemiją mokėsi tik B lygiu“, – teigia Ž.Savickienė.

Saugią ateitį garantuoja tik tos studijos, kurias baigus galima dirbti bet kuriame pasaulio krašte. O tai užtikrina tik gamtos ir technologijos mokslų studijos.

Šiandien daugiausiai uždirbantys socialinių mokslų krypties specialistai po 10–20 metų darbo rinkai bus mažai reikalingi. O jų atlyginimai, jei ir nekris, tai ir nebedidės. Užtat konkurencija ir darbo krūvis pasieks sveikatai pavojingas ribas.
Tie, kurie akylai seka tiek Europos, tiek JAV, tiek Azijos šalių mokslo, verslo bei darbo rinkos analitikų prognozes, ir šiandien sako, kad pažangiausiose šalyse jau dominuoja ir daugiausiai uždirba visai kitų mokslo krypčių atstovai – pirmiausia gamtos bei technologijos specialistai.
„Tiek organizuodami studijas, tiek rinkdamiesi, ką studijuoti, mes turime dairytis, kuo gyvena Vakarų Europa, JAV ir Azija, nes ten pirmiausia pamatomos naujos šakos, – teigia Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentas profesorius Petras Baršauskas. – Šitaip, beje, elgiasi visi didieji mokslo lyderiai. Tiesa, Lietuvą inovatyviausių šalių tendencijos pasiekia vėluodamos 10–15 metų. Tarkime, tai, ką mes dabar darome Kauno technologijos universitete (KTU), būdami pirmeiviai Lietuvoje, kurdami inovacijų ir verslo centrus, “startup” bendroves, pažangiausi pasaulio universitetai padarė dar prieš 10–15 metų.“
Panašiai galima kalbėti ir apie darbo rinką. Tai yra profesijos, kurios dabar paklausiausios JAV, Vakarų Europoje ar labiausiai pažengusiose Azijos šalyse, po 8–10 metų vienos paklausiausių bus ir Lietuvoje.
„Kai labai išmintingo žmogaus, Izraelio prezidento Shimono Pereso paklausė, ką verta studijuoti šiandienos jaunuoliams, jis atsakė, kad reikia rinktis tas specialybes, kurios turi globalų panaudojimą, – į klausimą, ką verta studijuoti, atsakė Lietuvos mokslo premijos laureatas pramonininkas Vladas Algirdas Bumelis. – Kitaip tariant, derėtų rinktis specialybes, kurios garantuoja darbą bet kurioje pasaulio šalyje.“
Tad žvilgtelėkime atidžiau, kokių specialistų šiandien trūksta labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių darbo rinkoms ir kokios profesijos turi garantuotą ateitį.

Ateities mokslas ir pramonė susiję su „bio“ ir „nano“
Įvairių reitingų sudarymo srityje besispecializuojantis JAV interneto žurnalas „US News & World Report“ ką tik paskelbė du reitingus: šimto reikalingiausių ateities (iki maždaug 2020-ųjų) specialybių sąrašą bei darbo vietų dešimtuką 2013-aisiais. Pastarajame dominuoja odontologai, medicinos slaugytojos, farmacininkai, kompiuterinių sistemų analitikai, gydytojai, duomenų bazių administratoriai, programinės įrangos kūrėjai, kineziterapeutai, interneto plėtotojai ir dantų higienistai.
O ateities specialybių šimtuko pirmosiose pozicijose – vėlgi gamtos ir techninių mokslų specialybės.
„XX a. buvo fizikų amžius, o XXI a. variklis – biologija, – paaiškina V.A.Bumelis. – Be to, šiame amžiuje itin svarbu dar ir technologijos, tad svarbu išmanyti biologiją, chemiją, matematiką ir logiką. Kita šiame amžiuje dominuosianti sritis – nanotechnologijos ir technikos mokslai, inžinerija bei procesų pažinimas.“
K.Baršauskas paantrina: „Iš tikrųjų pasaulis plėtoja „bio“ bei „nano“ mokslo ir verslo šakas. Todėl, jei nenorime atsilikti, privalome būti atviri pasaulio tendencijoms.“
Personalo paieškos ir atrankos įmonės UAB „Indigroup” vadovas Karolis Blaževičius priduria, kad IT vis dar yra viena tų sričių, kurią pasirinkęs darbo rasi tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. „Viena vertus, daugelis tarptautinių kompanijų ganėtinai noriai perkelia savo padalinius į Lietuvą dėl santykinai pigios mūsų darbo jėgos, antra vertus, daug šios srities darbo pasiūlymų galima rasti ir ne Lietuvoje“, – aiškina pašnekovas.
KTU rektorius P.Baršauskas neslepia, kad jau antrame trečiame kurse praktiškai visi jų informatikos specialybės studentai dirba. Darbdaviai juos išgraibsto, dar net neįpusėjusius kelio diplomo link. Beje, kai kurie ekspertai retkarčiais pasišaipo, esą IT baigę vidutiniokai darbą randa greičiau ir geriau mokamą negu vadybą ar teisę studijavę genijai.
Deja, sprendžiant pagal tai, kad pernai, kaip primena Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, informatikos egzaminą laikė tik apie 2800, o fizikos – apie 2600 moksleivių, IT studijos jų nevilioja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Saugią ateitį garantuoja tik tos studijos, kurias baigus, gali dirbti bet kuriame pasaulio krašte. O šitai garantuoja tik gamtos ir techniškųjų mokslų krypčių studijos.

Šiandien brangiausiai apmokami socialinių mokslų krypties specialistai po 10 – 20-ies metų darbo rinkai bus mažai reikalingi. O jų atlyginimai, jei ir nekris, tai ir nebeaugs. Tuo tarpu konkurencija ir darbo krūviai pasieks sveikatai pavojingas ribas.
Tie, kas akylai seka tiek Europos, tiek JAV, tiek Azijos šalių mokslo, verslo bei darbo rinkos analitikų prognozes, jau ir šiandien sako, kad pažangiausiose šalyse jau dominuoja ir daugiausiai uždirba visai kitų mokslų krypčių atstovai. Pirmiausia, gamtos bei technologijos mokslų krypčių specialistai.
“Tiek organizuodami studijas, tiek rinkdamiesi, ką studijuoti, mes turime dairytis, pirmiausia, kuo gyvena V.Europa, JAV ir Azija, nes ten, pirmiausia, pamatomos naujos šakos. Šitaip, beje, elgesi visi didieji mokslo lyderiai. Tiesa, Lietuvą, – kaip pastebi Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentas, profesorius Petras Baršauskas, – inovatyviausių šalių tendencijos pasiekia su dešimties – penkiolikos metų pavėlavimu. Tarkime, tai, ką mes dabar darome Kauno technologijos universitete (KTU) ir esame pirmeiviai Lietuvoje, kurdami inovacijų ir verslo centrus, “startup” bendroves, pažangiausi pasaulio universitetai šitai padarė dar prieš 10 – 15 metų”.
Panašiai galima kalbėti ir apie darbo rinką, tai yra, profesijos, kurios dabar yra paklausiausios JAV, Vakarų Europoje ar labiausiai pažengusiose Azijos šalyse, po 8-10 metų vienos paklausiausių bus ir Lietuvoje.
“Kai labai išmintingo žmogaus, Izraelio prezidento Šimono Pereso paklausė, ką verta šiandienos jaunuoliams studijuoti, jis atsakė, kad reikia rinktis tas specialybes, kurios turi globalų panaudojimą, – į klausimą, ką verta studijuoti abstrahuotai atsakė Lietuvos mokslo premijos laureatas, pramonininkas Vladas Algirdas Bumelis, bet tuoj pat detaliau paaiškino: Kitaip tariant, derėtų rinktis specialybes, kurios garantuoja darbą bet kurioje pasaulio šalyje”.
Tad žvilgterkime detaliau, kokių specialistų šiandien trūksta labiausiai išsivyčiusių pasaulio šalių darbo rinkoms ir kokios profesijos turi garantuotą ateitį?

Ateities mokslas ir pramonė susiję su “bio” ir “nano”
Įvairiuose reitinguose besispecializuojantis JAV interneto žurnalas “US News & World Report”, ką tik paskelbė du reitingus: 100 reikalingiausių ateities (iki maždaug 2020-ųjų) specialybių sąrašą bei “Top 10 darbo vietų” 2013-aisiais. Pastarajame dominuoja: odontologai, medicinos slaugytojos, farmacininkai, kompiuterinių sistemų analitikai, gydytojai, duomenų bazių administratoriai, programinės įrangos kūrėjai, kineziterapeutai, interneto vystytojai ir dantų higienistai.
O ateities “Top specialybių” šimtuko pirmosiose pozicijose vėlgi gamtos ir techniškųjų mokslų specialybės.
“XX a. buvo fizikų amžius, o XXI a. variklis – biologija, – paaiškina prof. V.A.Bumelis. – Be to, šiame amžiuje itin svarbu dar ir technologijos, tad svarbu išmanyti biologiją, chemiją, matematiką ir logiką. Kita šiame amžiuje dominuosianti sritis – nanotechnologijos ir technikos mokslai, inžinerija bei procesų pažinimas”.
K.Baršauskas paantrina: “Is tikrųjų pasaulis vysto “bio” ir “nano” mokslo ir verslo šakas. Todėl, jei nenorime atsilikti, privalome būti atviri pasaulio tendencijoms”.
Šįmet mokyklą baigsianti Kauno Šv. Mato gimnazijos “ketvirtokė” Lina Gurskytė ne pagal metus brandžiai dėsto apie specialybės pasirinkimą. “Tai tikrai labai komplikuotas procesas, bet nori nenori, turi mąstyti apie ateities perspektyvas: kokios bus galimybės įsidarbinti. Nemeluosiu, humanitariniai mokslai man itin artimi: miela gilintis į literatūrą, filosofiją, domėtis naujausiomis šių mokslų tendencijomis, – prisipažįsta L.Gurskytė. – Bet tiek rinkos ekspertų, tiek tėvų paskatinimas rinktis kažką apčiuopiamesnio nei šie mokslai, nulėmė sprendimą studijuoti genetiką arba biochemiją”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Socialinius ir humanitarinius mokslus studijuoti besirenkantys jaunuoliai viliasi būsiantys geriausi savo srityje ir dėl to nepaiso realios nedarbo grėsmės.

Aštuoniolikmetis vilnietis Augustinas po keleto savaičių teiks dokumentus studijuoti teisę Vilniaus universitete arba Mykolo Romerio universitete. Bet jau šiandien jis regi save išlipantį iš prabangaus automobilio, vilkintį aukštosios mados kostiumu, su stilingais akiniais ir geros kokybės odiniu portfeliu. Vaikino manymu, kino filmuose regima simuliakrinė teisininkų gyvenimo gerovė netrukus taps jo gyvenimo realybe. „Žinau, kad būsiu geriausias advokatas, ir tik keleto metų klausimas, kada mano atlyginimas šoktelės nuo 5 iki 10 tūkst. Lt”, – planuoja Augustinas.
Gabus vilnietis nenori girdėti nei Lietuvos, nei užsienio ekspertų įspėjimų, kad teisininkų, kaip ir daugelio kitų socialinių mokslų krypties specialistų, yra per daug, tad daugeliui jų gresia nedarbas arba darbas ne pagal profesiją.
„Socialiniai mokslai, menai yra tos sritys, kurias baigusiam universiteto auklėtiniui dažnai tenka tiesiog pasakyti: kad praregėtum, pamiršk, ko mokeisi”, – prieš mėnesį AP žurnalistams teigė ES veikiančioms tarptautinėms įmonėms atstovaujančios organizacijos EDF generalinis sekretorius Robinas Chateras.
Kaip rodo prieš pusmetį paskelbti Džordžtauno universiteto (JAV) daugiau kaip dvejus metus trukę darbo paklausos ir pasiūlos tyrimai, šiuo metu mažiausiai darbo vietų siūloma vėlgi socialinių, humanitarinių mokslų ir menų atstovams. Netgi JAV darbo neranda 11,6 proc. architektų, 9,8 proc. fotografų ir kino operatorių, 9,65 proc. grafinio dizaino specialistų, 8,8 proc. filosofų ir religijotyrininkų, 8,3 proc. teatro aktorių, 6,85 proc. muzikantų bei žurnalistų…
“Jei būsi geriausias savo srityje, nei nedarbas, nei minimali alga tikrai negrės”, – socialinės krypties profesūros nuolat pasitelkiamą kontrargumentą kartoja vilnietis abiturientas Augustinas. Jo įsitikinimu, pesimistines darbo rinkos prognozes turėtų gaudyti vidutinybės.
Vis dėlto savimi pasitikintis jaunuolis nenori, kad viešai skelbtume jo pavardę. Užtat kalbinti kiti gimnazistai ne tik patvirtino skeptišką Augustino nuomonę apie analitikų prognozes, bet ir buvo drąsesni.

Būsimi nepaklausių specialybių studentai viliasi būsiantys geriausi

Štai net keletas Kauno šv. Mato gimnazijos gimnazistų, ketinančių rinktis socialinės ir humanitarinės krypties studijas, taip pat yra tikri, kad ekspertų įspėjimai dėl rinkos persotinimo teisininkais, vadybininkais, ekonomistais, žurnalistais, anglų kalbos vertėjais, lituanistais ir pan. skirti ne jiems.
“Sutinku su ekspertais, kad mano ketinamų rinktis rinkodaros, verslo ar ekonomikos programų specialistų prirengta tikrai daug, ir įtikinti darbdavį pasirinkti būtent mane bus sunkoka. Bet viskas yra įmanoma: reikia tiesiog ne plaukti pasroviui, o būti šiek tiek aukštesniam už kitus. Juk geri specialistai nesimėto”, – jaunatvišku maksimalizmu trykšta kaunietis Paulius Vegelevičius.
O būsimoji žurnalistė Vytautė Merkytė atitaria: “Nesu linkusi vadovautis specialistų nuomonėmis, nes juk pati kuriu savo gyvenimą ir tikrai neketinu dirbti to, kas bus populiaru, pagal specialistus, bet man visai ne prie širdies. Man žurnalistika atrodo labai įdomi profesija.”
“Na, taip, ekonomistams tikrai nežadama labai daug perspektyvų, bet man įdomu sekti mūsų šalies statistinius duomenis, ūkio raidą, todėl ir renkuosi studijuoti ekonomiką, – sako kaunietė Agnutė Kiliūtė. – Manau, kad gerai išmanant šią sritį darbą nebūtų sunku susirasti.”
O štai anglų ir prancūzų kalbas studijuoti ketinančio kauniečio Vytauto Bukausko įsitikinimu, anglų kalba ne tik kad verta studijuoti, bet dargi labai perspektyvi. “Visi dokumentai ir sutartys paprastai verčiami iš ir į anglų kalbą, be to, prognozuojama, kad vertimų rinka ateityje tik plėsis. O geram vertėjui tikrai nėra problema rasti darbo”, – neabejoja V.Bukauskas.
Ir vis dėlto kiek galima pasitikėti asmenine sėkmė ir kiek verta kliautis darbo rinkos analitikų ateities įžvalgomis? Kokias specialybes derėtų rinktis itin atsargiai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kas ir kiek uždirba Lietuvoje? „Veidas“ pirmą kartą sudarė šimto profesijų atlyginimų mūsų šalyje sąrašą.

Atlyginimo dydį lemia daug priežasčių: darbuotojo patirtis, kvalifikacija, asmeninės savybės, padėtis rinkoje. Vis dėlto tai labai priklauso ir nuo pasirinktos profesijos.
Yra tokių profesijų, kurios pasmerkia gyventi minimaliomis sąlygomis nuo algos iki algos, kaip yra ir tokių, kurios žada sotų bei aprūpintą gyvenimą.
Kaip matome iš „Veido“ sudaryto atlyginimų sąrašo, prie pirmosios grupės galima būtų priskirti bibliotekininkus, muziejininkus, parduotuvių kasininkus, valytojus, krovikus, siuvėjus, floristus, paštininkus, viešbučių kambarines ir net ikimokyklinio ugdymo mokytojus. Daugelio jų alga į rankas siekia tūkstantį ar šiek tiek daugiau litų per mėnesį.
„Muziejų darbuotojų atlyginimai – apverktini, mažiausi iš visų biudžetininkų Lietuvoje. Daugiau uždirba net bibliotekininkai“, – pripažįsta Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza. Dauguma muziejininkų, nors neretai turi aukštąjį išsilavinimą, uždirba ne daugiau kaip 1000–1300 Lt per mėnesį atskaičius mokesčius.
Panašiai uždirba parduotuvių kasininkai, nors ir neturintys universiteto diplomo, o šios profesijos atstovų gretos šalyje yra vienos didesnių. Na, o tarp mokytojų, kaip pastebi naujasis Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas, taip pat daugėja tokių, kurių mėnesio atlyginimas tesiekia 600–1000 Lt, nes mažėjant mokinių traukiasi mokytojų darbo krūviai. Tiesa, kol kas tai daugiausia provincijos problema. Didmiestyje nemažą patirtį turintis ir nuolat kvalifikaciją keliantis vidurinio ugdymo mokytojas uždirba ne taip jau mažai – 2000–3000 Lt į rankas.
Prie mažesnių tenka priskirti ir slaugytojų algas – dauguma jų uždirba šiek tiek daugiau nei tūkstantį litų per mėnesį. „Todėl slaugytojai masiškai išvažiuoja. Dirbti dar yra kam, bet jau su dideliu „pritempimu“, slaugytojų trūksta visur – ir rajonuose, ir miestuose“, – tvirtina Lietuvos gydytojų sąjungos vadovas Liutauras Labanauskas. Pasak jo, Vakaruose ar Skandinavijos šalyse slaugytojų algos irgi siekia 1000–2000, bet ne litų, o eurų arba svarų.

Geriausiai uždirba orlaivių kapitonai, antstoliai, IT sistemų architektai

O štai lėktuvų pilotai, „Veido“ duomenimis, uždirba 12–20 tūkst. Lt per mėnesį atskaičius mokesčius. Panašios ir užsienio laivuose dirbančių lietuvių jūrininkų – kapitonų ar vyriausiųjų mechanikų algos (maždaug nuo 13 iki 20 tūkst. Lt).
„Jūrininkų atlyginimai nuo jūreivio iki kapitono svyruoja nuo 4000 iki 20 tūkst. Lt per mėnesį“, – sako bendrovės „Limarko“ vadovas Vytautas Lygnugaris.
„Jūrininkų uždarbiai nemaži, lietuviai užsienio laivuose gerai vertinami ir turi puikias galimybes nuo eilinio jūreivio per kokius 8–10 metų pakilti iki kapitono. Tačiau reikia nepamiršti, kad ištisus mėnesius jūrininkas būna atskirai nuo šeimos, o per metus jūroje dirba maždaug šešis septynis mėnesius, todėl ir jų algos santykinai didesnės“, – papildė Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža.
Iki 20 tūkst. Lt per mėnesį uždirba ne tik kapitonai, bet ir, tarkime, didžiųjų miestų antstoliai. Mažesni, bet vis tiek solidūs IT sistemų architektų (4000–9000 Lt į rankas) ar programuotojų (2500–7000 Lt) atlyginimai, taip pat architektų (5000–8000 Lt), interneto dizainerių (2500–7000 Lt), finansų analitikų (2500–6000 Lt) uždarbiai. Tikrai neprastai uždirba ir patyrę Vilniaus advokatai (3000–7000 Lt ir daugiau) bei notarai (vidutinės mėnesio pajamos siekia 5000 Lt), gerą atlygį žada teisėjo profesija (4000–6000 Lt). Palyginti nemažų atlyginimų gali tikėtis ir medikai bei inžinieriai. Tiesa, kai kalbama tiek apie šias, tiek apie kitas profesijas, būtina pabrėžti, kad atlyginimų žirklės visose srityse yra labai didelės: kitaip tariant, tos pačios profesijos atstovų atlyginimas Lietuvoje gali skirtis net tris kartus.
Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup“ direktorius Karolis Blaževičius sako, kad didžiausius pageidaujamus atlyginimus, kiek jam yra tekę susidurti, buvo nurodę vadovaujamo darbo IT ir finansų srityse ieškantys specialistai. „Šių sričių atstovų, kaip samdomų darbuotojų, atlyginimai rinkoje yra vieni didesnių“, – pastebi K.Blaževičius.
Jo žiniomis, Lietuva Europoje garsėja kaip gera IT specialistų kalvė, todėl vis daugiau užsienio įmonių kuria Lietuvoje biurus, samdo už gerą algą lietuvių specialistus, o savo produktą parduoda ir visą veiklą plėtoja tik užsienyje. „IT srityje turime daug stiprių žmonių, kurie geba valdyti stambius IT projektus. Be to, internetas – ta sritis, kuri juda į priekį. Tai ir lemia, kad ši profesija yra perspektyvi ir gerai mokama“, – vertina „Indigroup“ direktorius.
Pasak jo, darbo rinkoje vis dar trūksta ne tik programuotojų, bet ir inžinerinių profesijų atstovų. K.Blaževičius atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje ypač geros karjeros galimybės ir atlyginimai laukia tų inžinierių, kurie ne tik išmano techninę savo profesijos pusę, bet ir pasižymi geromis pardavėjo savybėmis: „Inžinierius, kuris geba parduoti produktą, gali tapti geru inžinerinės įmonės pardavimo vadovu. Tokių specialistų trūkumas yra didelis, o siūlomi atlyginimai – taip pat labai dideli.“

„Veidas“ pirmą kartą sudarė šešiasdešimties Lietuvoje populiarių profesijų vidutinių atlyginimų sąrašą.

Aštuoniolikmetis Paulius Kazakevičius, Kauno Veršvų vidurinės mokyklos moksleivis, yra vienas tų abiturientų, kurie dar neapsisprendė, kur studijuoti. Renkantis studijas jam svarbūs keli dalykai: kad patiktų mokytis, o gavus diplomą ne tik būtų darbo, bet ir atlyginimas patrauklus. Visus šiuos dalykus suderinti nėra lengva. P.Kazakevičiui dar sunkiau apsispręsti todėl, kad jam labiau sekasi tikslieji mokslai, bet širdis linksta prie socialinių – viešosios komunikacijos, žurnalistikos, o gal psichologijos studijų. „Vis dėlto esu tikras: kad ir kokias studijas pasirinkčiau, mano būsima alga labiausiai priklausys nuo mano darbo kokybės“, – svarsto abiturientas.
Pernai lapkritį savaitraščio „Veidas“ atlikta 815 moksleivių apklausa parodė, kad šių dienų vaikai ir jaunuoliai labiausiai nenorėtų būti valytojais, kasininkais ar gatvių šlavėjais, tai yra dirbti prasčiausiai mokamų darbų, o svajoja apie gydytojo ar klestinčio verslininko – nedaug dirbančio, bet gerai uždirbančio, karjerą. Tiesa, prie tų profesijų, kurios dabartinei jaunajai kartai atrodo nepatraukliausios, itin dažnai buvo minimi ir mokytojai, bet tai lėmė jau ne algos dydis (nes mokytojai uždirba ne taip jau mažai, palyginti su minėtomis profesijomis), o pastarąjį dvidešimtmetį smarkiai kritęs šios profesijos prestižas.
Taigi pinigų, kuriuos ateityje uždirbs, klausimas šių dienų abiturientams tampa vis svarbesnis, nors daugelis jų, kaip ir mūsų pašnekovas kaunietis P.Kazakevičius, rinkdamiesi būsimą profesiją ieško aukso vidurio: kad patiktų mokytis, bet ir darbas pagal būsimą profesiją nebūtų tarp mažiausiai mokamų.
Deja, Lietuvoje patikima informacija apie atlyginimus skelbiama dažnausiai tik pagal atskirus sektorius, tai yra neįvardijant konkrečios profesijos atlyginimų vidurkio. Šiuos duomenis renka Statistikos departamentas, tačiau šiuo metu įstaiga skelbia tik kelių pavienių konkrečių profesijų vidutinius atlyginimus: visi kiti turimi duomenys yra tik 2006 metų, vadinasi, pasenę.
Universitetai irgi nežino, kiek realiai uždirba net ir populiariausias studijų programas baigę absolventai: aukštųjų mokyklų alumnų karjeros stebėsenos sistema šiandien dar tik kuriama. Daugių daugiausia universitetai turi duomenis apie tai, kokia dalis absolventų po studijų randa darbą.
Kaip teigia Kauno technologijos universiteto studijų tarnybos direktorė Berita Simonaitienė, informacijos apie absolventų atlyginimus nėra taip paprasta gauti, bet jau netolimoje ateityje šią spragą tikimasi užpildyti: universitetas tikisi šią informaciją susirinkti apklausdamas pačius absolventus.
Aleksandro Stulginskio universiteto (buvęs Lietuvos žemės ūkio universitetas) prorektorius prof. Jonas Čaplikas taip pat negalėtų pasakyti, kiek vidutiniškai uždirba, tarkime, jų parengti agronomai. Tiesa, prorektorius tikina, kad jie uždirba neblogai.
Todėl „Veidas“, remdamasis iš įvairių šaltinių surinktais duomenimis, pirmą kartą sudarė šešiasdešimties Lietuvoje populiarių profesijų vidutinių atlyginimų sąrašą, iš kurio matyti, kokios profesijos mūsų šalyje žada didžiausius ir mažiausius atlyginimus. Tai pirmas toks viešas ir išsamus vidutinių atlyginimų mūsų darbo rinkoje sąrašas.

Algos dydį labiausiai lemia gebėjimas derėtis

Taigi kokioms profesijoms žadami mažiausi ir didžiausi atlyginimai?
Lietuvos darbo rinkoje susiklostė tokia situacija, kad daugiausiai darbų tiek šiandien, tiek po penkerių metų, kai studijas baigs dabartinė abiturientų karta, bus siūloma toms profesijoms, kurioms universiteto diplomas nėra būtinas. Tai yra darbų bus daugiausiai tiems, kurių atlyginimai mažiausi: prekybos centrų kasininkams, kurių vidutinis atlyginimas iki mokesčių siekia 1200 Lt, taip pat viešbučių ir biurų pagalbiniams darbininkams ir valytojams, uždirbantiems minimalų ar kiek didesnį atlyginimą, kambarinėms, gaunančioms vidutiniškai 1300 Lt iki mokesčių, taip pat krovikams, šiandien dirbantiems vidutiniškai už 1200 Lt, vairuotojams bei įvairių sričių vadybininkams, kurių algos jau šiek tiek didesnės ir siekia vidutiniškai 2 tūkst. Lt per mėnesį.
Tiesa, tarp tų profesijų atstovų, kuriems darbo po penkerių metų bus daugiausiai, patenka ir gydytojai bei mokytojai. Jų vidutiniai atlyginimai šiuo metu siekia atitinkamai 4068 ir 2695 Lt per mėnesį iki mokesčių.
„Veido“ surinktais duomenimis, mažiausio uždarbio šiuo metu gali tikėtis ir įvairūs konsultantai, kirpėjai, siuvėjai, kurjeriai, sandėlininkai, biurų administratoriai ar ligoninių slaugytojai, o didesni atlyginimai siūlomi vaistų gamybos srityje dirbantiems farmacininkams, biotechnologams, IT specialistams, finansų analitikams, su pardavimu susijusiose įmonėse dirbantiems inžinieriams, antstoliams, notarams, advokatams ar tarptautinių pervežimų vairuotojams. Pastarieji, beje, yra vieni iš nedaugelio, gaunančių solidžius atlyginimus ir be universiteto diplomo, tačiau tai lemia objektyvios priežastys: krovinius gabenančių vilkikų vairuotojų darbas susijęs su didele atsakomybe ir rizika.
Šie atlyginimų vidurkiai gali padėti orientuotis, kokios atlyginimų perspektyvos laukia vienos ar kitos profesijos, tačiau negalima atmesti ir to fakto, kad Lietuvoje iki šiol tvyro dideli atlyginimų skirtumai netgi tarp identiškų įmonių tame pačiame mieste, ką jau kalbėti apie skirtumus tarp sostinės ar provincijos. Kaip rodo tarptautinės konsultacijų bendrovės „Hay Group“ tyrimų duomenys, tos pačios specialybės atstovo, dirbančio labai panašų darbą, atlyginimas Lietuvoje gali skirtis net iki dviejų kartų. Pasak „Hay Group“ produktų ir paslaugų vadovo Baltijos šalims Eligijaus Kajietos, netgi toje pačioje įmonėje dirbantys darbuotojai gali gauti visiškai skirtingą algą. Taip yra todėl, kad Lietuvoje atlyginimo dydis labai priklauso nuo kiekvieno darbuotojo gebėjimų derėtis su darbdaviu bei tuo metu darbo rinkoje vyraujančių specialistų pasiūlos ir paklausos tendencijų.
„Objektyvios atlyginimų sistemos Lietuvoje nėra, ir tai kelia problemų tiek darbuotojams, kurie jaučiasi nemaloniai žinodami, kad kitas tos pačios kvalifikacijos darbuotojas įmonėje uždirba daugiau, tiek patiems darbdaviams, kurie dėl tokios padėties negali įgyti visiškai atsidavusių ir savo darbu patenkintų darbuotojų, – pabrėžia E.Kajieta. – O, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje rinka jau taip susiniveliavusi, kad visi darbai apmokami daugmaž vienodai. Atsivertęs bet kurį skelbimų laikraštį pamatysi įrašytą konkretų darbuotojui siūlomą atlyginimą.“

Programuotojai karjeros piką pasiekia anksčiau

Dažnai labai skiriasi ir pradedančiojo bei jau patyrusio specialisto atlyginimai. Daugelis jaunų darbuotojų uždirba mažiau, nors yra ir išimčių, o kai kurių profesijų atstovai savo uždarbio maksimumą pasiekia anksčiau nei kiti.
Kaip pastebi personalo atrankos ir darbuotojų paieškos bendrovės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius, tarp tokių patenka ir IT specialistai. Pasak jo, daug programuotojų pradeda dirbti dar studijuodami, todėl 23 metų sulaukęs jaunas programuotojas jau neretai uždirba 3 tūkst. Lt, atskaičius mokesčius, o štai to paties amžiaus ekonomikos ar vadybos studijų absolventas – daugiausiai iki 2 tūkst. Lt.
„IT srityje karjeros pikas pasiekiamas daug anksčiau: pardavimo vadovais dažniausiai tampama sulaukus maždaug 35-erių, o štai 26–27 metų programinės įrangos gamybos vadovų, kurių atlyginimo vidurkis siekia 7 tūkst. Lt iki mokesčių, turime gana nemažai“, – atkreipia dėmesį „Indigroup“ vadovas K.Blaževičius.
Prisiminus prieš kelerius metus sprogusį statybininkų atlyginimų burbulą galima būtų pateikti ir kur kas vaizdingesnių pavyzdžių. Štai mūsų pašnekovas Rytis Ambrazevičius 2006 m. vos tik pradėjęs dirbti mūrininku iš karto uždirbdavo po 5–7 tūkst. Lt per mėnesį, o dabar, kai yra įgijęs daugiau patirties, uždirba jau tik 2,5–3 tūkst. Lt. Tai tik parodo, kad buvę išpūsti statybininkų atlyginimai grįžo į normalų lygį, – tokio absurdo rinkoje šiandien nebėra.
Beje, statybininkai patenka tarp tų profesijų, kurių atlyginimai per pastaruosius penkerius metus krito labiausiai. Užtat įvardyti profesijas, kurių atlyginimai per šį laikotarpį labiausiai kilo, kur kas sudėtingiau. Mat 2008–2010 m. daugelio specialistų uždarbis tik mažėjo, o nuo pernai metų ėmė stabilizuotis arba tik po truputį didėti. Kaip rodo „CV Market“ duomenys, jei kai kurių profesijų atlyginimai nuo 2008 metų ir pakilo, tai tik daugiausiai 5–10 proc. Pavyzdžiui, ekspeditoriams siūlomų atlyginimų vidurkis 2008 m. siekė apie 2017 Lt iki mokesčių, o šiemet algos pakilo iki maždaug 2600 Lt. Maždaug puse tūkstančio litų nuo 2008-ųjų padidėjo ir vairuotojų atlyginimai – tai siejama su atsigavimu transporto sektoriuje.
Vis dėlto „Hay Group“ atstovas E.Kajieta abiturientams patartų nesirinkti profesijos vien pagal didžiausius uždarbius, esą naudingiau yra objektyviai įvertinti savo gebėjimus ir pagalvoti, kaip patekti tarp specialistų elito – rinkoje geriausiai mokamų darbuotojų. Nes geriausiesiems bet kurioje srityje mokami puikūs atlyginimai.

Inžinierius
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2300–5000 Lt
Antanas ŠULSKIS, UAB „Elgama-elektronika“ inžinierius projektuotojas

38-erių metų A.Šulskis mechanikos inžinieriumi dirba jau vienuolikti metai. Dabartinė specialisto darbovietė – elektros skaitiklių gamykla Vilniuje. „Elgamos-elektronikos“ gaminami daugiau nei dviejų šimtų modifikacijų skaitikliai šiandien vartotojų naudojami 25 pasaulio šalyse. A.Šulskis įmonėje yra atsakingas už staitiklių korpusus, plastikines ir metalines jų dalis (projektuoja naujus skaitklius, kuria jų modifikacijas).
Inžinieriaus profesiją A.Šulskis pasirinko todėl, kad visuomet labiau linko į tiksliuosius mokslus. Jis stodamas į Kauno technologijos universiteto mechanikos inžinerijos specialybę visiškai nesidomėjo, nei kiek inžinieriai uždirba, nei kiek darbų jiems siūloma. Mokslai A.Šulskiui patiko ir visiškai nepasirodė sunkūs.
A.Šulskis nesijaučia prašovęs: rasti darbą pagal pasirinktą specialybę jam niekada nebuvo sunku. „Darbo visą laiką turėjau. Gerų inžinierių Lietuvoje trūksta, jiems darbo visada atsiras. Neturime daug gamybos imonių, tačiau dabar kaip tik keičiasi inžinierių kartos ir tai lemia šių specialistų trūkumą“, – pastebi A.Šulskis.
Ar patenkinti inžinieriai savo atlyginimu? A.Šulskis pripažįsta, kad šios profesijos atstovų uždarbio žirklės labai didelės. Jauni inžinieriai uždirba pusantro tūkstančio litų, patyrę specialistai – 3,5–4 tūkst. Lt ir daugiau. „Aš savo atlyginimu patenkintas, bet dar įžvelgiu galimybių jį didinti“, – šypteli inžinierius.

Tarptautinių pervežimų vairuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 5600 Lt
Gvidas RADZEVIČIUS, UAB „Daimanta“ vairuotojas

Šiai profesijai reikalingas tik D kategorijos vairuotojo pažymėjimas, o aukštasis išsilavinimas nebūtinas. Nepaisant to, vilkikų vairuotojai atlyginimais lenkia netgi gydytojus, studijuojančius universitete dešimt ir daugiau metų. Viliojantis atlyginimas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl G.Radzevičius nutarė tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Be to, tai buvo proga pamatyti nepažintas šalis. 47-erių vilnietis sako, kad 1996 m., kai jis pradėjo dirbti vilkiko vairuotoju, pinigai čia buvo išties nemaži. Dabar algos nebe tokios įspūdingos: vien per pastarąją krizę vairuotojų uždarbis gerokai sumenko. Tiesa, atlyginimai vėl pamažu kyla.
„Mūsų uždarbis – tai dienpinigiai, už nuvažiuotą kilometrą mokama po 35 centus. Taigi kuo daugiau ir kuo greičiau suvažinėsi, tuo daugiau uždirbsi“, – sako G.Radzevičius, per mėnesį uždirbantis 3,5–4 tūkst. Lt į rankas.
Pasak pašnekovo, vilkikų vairuotojų atlyginimai negali būti maži, nes tai sunkus, pavojingas ir atsakingas darbas (tenka gabenti milijoninės vertės krovinį, už kurio saugumą bei pristatymą laiku atsako pats vairuotojas). G.Radzevičius apibendrina, kad ši profesija – tai gyvenimo būdas: jie ilgas valandas praleidžia prie vairo, automobilyje miega, gaminasi valgį, o atokvėpio valandomis žiūri televizorių ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Krovinio nugabenimas pirmyn atgal į kokią Italiją, jei viskas vyksta sklandžiai, gali tetrukti savaitę, na, o jei keliauja į Rytus, užtrunka gerokai ilgiau. Pastaroji G.Radzevičiaus kelionė į Kazachstaną truko 36 dienas, iš jų dešimt parų, kol buvo sutvarkyti visi muitinės formalumai, jis prastovėjo sostinėje Astanoje kaustant 40 laipsnių šalčiui.

Programuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2500–5000 Lt*
Juozas KONTVAINIS, „Bentley Systems“ programuotojas

Trisdešimtmetis programuotojas J.Kontvainis dirbti pradėjo studijuojamas antrame Vilniaus universiteto kurse, tad šiandien jau turi dešimties metų darbo patirtį. IT sritis yra viena tų dėkingų profesijų, leidžiančių dirbti dar nebaigus mokslų, be to, neprisirišanti prie konkrečios darbo vietos. Dar vienas pliusas – net ir neturėdami didelės darbo patirties programuotojai gauna santykinai didesnį atlyginimą.
„Mūsų įmonė samdo daug studentų: iš pradžių jie ateina atlikti praktikos, o vėliau įsidarbina. Aš čia jau vienas vyresnių“, – apie savo dabartinę darbovietę – tarptautinę IT bendrovę „Bentley Systems“ pasakoja J.Kontvainis. Jis priduria, kad „Bentley Systems“ padalinys Lietuvoje yra vienas sparčiausiai augančių pasaulyje. Įmonė plečia savo veiklą Lietuvoje, nes randa čia aukšto lygio IT specialistų už patrauklią kainą. Pats J.Kontvainis šiuo metu kuria planšetinių kompiuterių programėlę, kuri bus skirta amerikiečių vartotojams. Prieš penkerius metus programuotojo atlyginimas buvo apie 3 tūkst. Lt per mėnesį, o šiandien jis uždirba jau 4–5 tūkst. Lt.
J.Kontvainio nuomone, programuotojo profesija tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje turi itin geras perspektyvas, nes darbo jiems tik daugės. „Bentley Systems“ bendrovei darbuotojų jau dabar trūksta kone nuolat. „Atsiranda vis naujų įrenginių, be to, dabar jau net ir mikrobangų krosneles ar šaldytuvus reikia programuoti“, – teigia pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad turėtų didėti ir programuotojų atlyginimai, kurie ir taip nemaži, palyginti su kitų profesijų atstovų. Tiesa, J.Kontvainis pabrėžia, kad ši profesija tinka tik analitiniu mąstymu pasižymintiems žmonėms.

Vaistininkė
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: apie 3000 Lt
Danutė BUBNIENĖ, „Šeimos vaistinės“ Vilniuje vaistininkė

Lietuvoje vaistininkai uždirba maždaug dukart daugiau nei įprasti pardavėjai. Vidutinis vaistininko atlyginimas siekia apie 3 tūkst. Lt iki mokesčių, o vaistinės vedėjo – apie 3,8–4 tūkst. Lt. Pasak jau septyniolika metų vaistininke dirbančios D.Bubnienės, vaistininkas privalo būti geras ligų žinovas bei patarėjas, nes daugelis sunegalavusių gyventojų, užuot laukę eilėse poliklinikoje, pirmiausia ateina konsultuotis būtent pas vaistininką. Pasak D.Bubnienės, per dieną vaistininkui tenka bendrauti su daugybe žmonių, išklausyti ne tik nusiskundimus sveikata, bet neretai ir asmenines pirkėjų problemas.
„Tai įtemptas ir emociškai sudėtingas darbas. Esi kaip kempinė, per dieną sugerianti visas emocijas“, – sako D.Bubnienė. Ji priduria, kad vaikystėje užsukdama į Šėtos miestelio (Kėdainių r.), kuriame užaugo, senąją vaistinę, dažniausiai sutikdavo joje tik vieną kitą žmogų, tad vaistininko darbas jai atrodė ramus, be jokio didesnio streso. Tačiau po farmacijos magistro studijų tuomečiame Kauno medicinos universitete pati tapusi vaistininke D.Bubnienė įsitikino, kad šios profesijos atstovai ne veltui priskiriami prie didesnės profesinės rizikos grupės, todėl dirba ne 40 valandų, kaip daugelis, o 36 valandas per savaitę. Be to, vaistininkai turi daugiau atostogų – iš viso 35 kalendorines dienas per metus.
Pašnekovė įvardija ir daugiau šios profesijos pranašumų: pradedantieji vaistininkai uždirba tiek pat, kiek ir seniau dirbantys, be to, jaunesni turi netgi geresnes galimybes siekti karjeros.

*Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai

Lentelė

Šešiasdešimties profesijų atstovų atlyginimai Lietuvoje

Profesija     Vidutinis atlyginimas iki mokesčių (Lt per mėnesį)

Advokatai    7468*
Antstoliai    25 183*
Architektai    2000-5000
Agronomai    2500
Buhalteriai    1900
Baldininkai (baldų gamintojai)    1947
Biotechnologai    2500–5000**
Biurų sekretorės    1500
Chemikai    3812
Draudimo specialistai    3837
Dažytojai    2500
Ekspeditoriai    2600
Elektrikai    2000
Finansų analitikai    3000–6000**
Farmacininkai (vaistų gamyba)    3770
Furgonų / lengvųjų automobilių vairuotojai    2000
Gydytojai    4068
Inžinieriai    2300–5000**
IT specialistai / programuotojai    2500–5000**
IT sistemų architektai    7000
Kasininkai-pardavėjai    1200
Kirpėjai    1300–1500
Krovikai    1200
Konsultantai    1370
Mokytojai    2695
Mokslininkai    2800
Matininkai    3000
Miškininkai    1993
Manikiūrininkai    800–1000
Mūrininkai    3000
Notarai    14214*
Nekilnojamojo turto brokeriai    3400
Pardavimo vadybininkai    2000–4000***
Prekybininkai    1944
Padavėjai    1300
Paštininkai / kurjeriai    1447
Policininkai (patruliai)    2486
Policijos tyrėjai-įstaigų vadovai    3207
Plytelių klojėjai    2600
Rinkodaros vadybininkai    2000–3000***
Reklamos vadybininkai    2500
Statybininkai    1913
Socialiniai darbuotojai    2288
Slaugytojai    1600
Siuvėjai    1419
Sandėlininkai    1000
Santechnikai    1200
Suvirintojai    2000
Šaltkalviai    2000
Teisėjai (apylinkių teismuose)    5964
Tekstilininkai    1878
Tarptautinių pervežimų vairuotojai    5600
Ūkininkai    2064
Vidiniai neteisinių įmonių teisininkai    3000
Vidiniai prekybos / paslaugų įmonių dizaineriai    2500
Vaistininkai    3000
Valytojai    800
Viešbučių kambarinės    1300
Viešbučių administratoriai    2000
Virėjai (kavinių, restoranų)    2600

* Pastaba: advokatų, antstolių ir notarų pajamų vidurkis apskaičiuotas pagal jų metinius deklaruotų apmokestinamųjų pajamų 2010 m. duomenis: dalis šių pajamų skiriama kontoroms išlaikyti, tad realus darbo užmokestis yra mažesnis. Antstolių rūmų ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos duomenimis, kontorų išlaikymas ir kiti mokesčiai sudaro apie 65–70 proc. antstolių bei advokatų gaunamų pajamų. Daug mokesčių sumoka ir notarai: Notarų rūmų teigimu, jei vidutinis notaro atlyginimas „popieriuje“ siekia per 14 tūkst. Lt, tai atskaičius visus mokesčius jis sudaro apie 5 tūkst. Lt.

** Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai
*** Nurodyti žemesnio ir aukštesnio lygmens vadybininkų atyginimo skirtumai

Šaltinis: Statistikos departamentas, „Indigroup“, „CV Market“, Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos darbo birža, Policijos departamentas, Kirpėjų ir grožio specialistų asociacija, Nacionalinė teismų administracija, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, didžiųjų darbdavių duomenys

Lentelė
Profesijos, kurių atlyginimas per pastaruosius penkerius metus krito labiausiai
(atlyginimo mažėjimas 2007–2012 m., proc.)

Mūrininkai    –37
Nekilnojamojo turto brokeriai    –35
Suvirintojai    –30
Dažytojai    –29
Žurnalistai    –25

Šaltinis: „CV Market“ darbo pasiūlymų duomenų bazės, darbdavių duomenys

Visame pasaulyje žmonės mokosi daugiausia tų pačių profesijų, tačiau skirtingose šalyse gali gerokai skirtis tiek to paties gydytojo, mokytojo ar statybininko darbo pobūdis, tiek darbdavio keliami reikalavimai, tiek ir algos dydis.

Lietuvos darbo rinka ir viešasis bei privatus sektorius ne tik darbo sąlygomis, bet ir reikalavimais sparčiai vejasi europinį lygį.
Štai mokytojo darbas Lietuvoje iš esmės nebesiskiria nuo kolegos, dirbančio Vakaruose ar Skandinavijoje, nes į mokymo procesą perkeliama vis daugiau turtingų šalių jau seniai naudojamų naujovių. Vis dėlto kol kas Lietuva išsiskiria vienomis mažesnių klasių Europoje (mokyklose mokytojų mažėja, bet ne taip sparčiai kaip mokinių), be to, mūsų mokyklos mažiau aprūpintos naujomis technologijomis ir kompiuteriais, o mūsų mokymo proceso lygis, sprendžiant iš mokinių rezultatų, Europos mastu nėra nei pats aukščiausias, nei pats žemiausias – tiesiog vidutiniškas.
Na, o jei grįšime prie pačių mokytojų, šiandien labiausiai į akis krinta jų atlyginimų skirtumai. Lietuvoje mokytojų atlyginimai tikrai nėra patys mažiausi ir netgi lenkia šalies vidurkį, bet jei palygintume, pavyzdžiui, su mokytojų atlyginimais turtingoje Norvegijoje (nors norvegų mokytojai dirba tiek pat, o gal net ir ne taip sunkiai), pamatytume didžiulį skirtumą. Nieko nuostabaus, kad mūsų pašnekovė Norvegijoje mokytoja dirbanti lietuvė Indra Gintalienė gali sau leisti atostogas Honkonge, kai Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Aurelija Čebelienė dažniausiai atostogauja Europoje, o prieš tai, kaip ir daugelis lietuvių, turi dar ir keletą mėnesių pataupyti.
Atlyginimai yra pirmas dalykas, kuris krinta į akis lyginant tas pačias profesijas Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.

Skiriasi ir atlyginimai, ir psichologinė atmosfera

Pasak įdarbinimo užsienyje paslaugas teikiančios įmonės „Annus“ direktoriaus Virginijaus Bendoraičio, tarp lietuvių emigrantų populiariose Europos ir Skandinavijos šalyse – Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Olandijoje ar Jungtinėje Karalystėje – tų pačių profesijų atstovams siūlomi keliskart didesni atlyginimai nei Lietuvoje. Tai pagrindinė priežastis, skatinanti lietuvių emigraciją.
„Atlyginimai didesni, o kainų ir pragyvenimo lygis tose šalyse santykinai mažesnis: tarkime, Lietuvoje už šimtą litų gali nupirkti maisto šeimai kokioms trims dienoms, o Jungtinėje Karalystėje už šimtą svarų prasimaitinsi dvi savaites“, – lygina V.Bendoraitis.
Bet atlyginimai – toli gražu ne vienintelis skirtumas. Lietuva pagal daugelį profesijų išsiskiria dar ir tuo, kad nedidelėje mūsų rinkoje ir darbdavių reikalavimai, ir krūviai yra santykinai mažesni. Tai išryškėja palyginus panašaus dydžio ir veiklos pobūdžio įmones Lietuvoje ir kurioje nors Vakarų Europos šalyje, nors kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, yra netgi priešingai: mūsų gydytojai ir slaugytojai, kad užsidirbtų padorų atlyginimą, dirba kone dvigubai daugiau nei vakariečiai.
Kiti skirtumai: mūsų verslo efektyvumas mažesnis, įmonės ir viešasis sektorius ne toks inovatyvus, o darbuotojai (kad ir apie kokią profesiją kalbėtume) įpratę dirbti daug įvairių, su jų tiesiogine profesija bei išsilavinimu dažnai net nesusijusių darbų. Kitaip tariant, lietuvis gydytojas, slaugytojas ar vadybininkas paprastai būna daug universalesnis specialistas nei Vakarų šalyse, tačiau tai ne tik pliusas, bet ir minusas, nes, tarkime, gydytojai jau ne tiek gydo, kiek rašo, pildo įvairius popierius, suvedinėja duomenis į kompiuterį ir pan. Tai lemia pirmiausia maža mūsų rinka: privačios įmonės ar viešojo sektoriaus įstaigos yra per mažos, kad galėtų įdarbinti atskirus darbuotojus kiekvienai skirtingai funkcijai vykdyti, todėl vienas darbuotojas dažniausiai atlieka daug įvairių funkcijų. Tokia padėtis ir kitose mažose valstybėse.
„Esminis mūsų skirtumas, kai lyginame su Vakarų šalimis, – silpni įmonių vadovai, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas. – Žinau pavyzdžių, kai panaši įmonė Suomijoje geba dirbti keliskart efektyviau nei tokio pat lygio įmonė Lietuvoje. Ir tai dažniausiai lemia vadybos problemos.“
V.Bendoraitis taip pat pastebi, kad darbuotojų psichologinė savijauta Vakaruose ir Skandinavijos šalyse kur kas geresnė nei Lietuvoje. Paprastai Vakarų įmonėse padirbę lietuviai kaip vieną pagrindinių skirtumų mini tai, kad ten iš darbdavio sulaukdavo daugiau pagarbos.
„Darbai statybų aikštelėje ar ligoninės palatoje visose šalyse daugmaž tokie patys, tačiau bendra darbo atmosfera, požiūris į darbuotoją skiriasi. Vakaruose tai pasiekta per daugelį metų, yra susiformavusios tam tikros tradicijos, o mes šito dar tik mokomės“, – svarsto V.Bendoraitis, pridurdamas, kad į darbus užsienyje besidairantiems aukščiausio lygio lietuvių specialistams – medikams, inžinieriams ar programuotojams – psichologinis komfortas dažnai yra tiek pat svarbus ar netgi svarbesnis nei siūlomas atlyginimas.
Personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for Recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas papildo, kad net ir Vilniuje įsikūrusiose tarptautinėse įmonėse darbo atmosfera gerokai skiriasi nuo Lietuvos įmonių. Jų vadovai į Lietuvą įneša vakarietiškos kultūros dvasios, kuri patinka daugeliui lietuvių: susidomėjimas darbo pasiūlymais tarptautinėse įmonėse visuomet būna didelis.
„Kodėl? Tarptautinėse įmonėse požiūris į darbuotoją pozityvesnis, suteikiama daugiau laisvės, bet sykiu – ir daugiau atsakomybės, jei tik matoma, kad darbuotojas to vertas, – apibendrina A.Francas. – Lietuviškas verslas ir mūsų vadovai tam skiria mažiau dėmesio, o priežastys yra paprastos: mūsų šalis dar jauna, mes neturime vakarietiško kapitalizmo mentaliteto. Vakarietiškos verslo ir darbo organizavimo tradicijos pas mus realiai pradėtos diegti tik nuo 2000 metų.“

„Alliance for Recruitment“ vystymosi direktorius A.Francas teigia, kad net ir Vilniuje įsikūrusiose tarptautinėse kompanijose darbo atmosfera gerokai kitokia nei Lietuvos įmonėse.

Mokytojai
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 2695 Lt
Vidutinis atlyginimas Norvegijoje: 12,5–25 tūkst. Lt

Indra GINTALIENĖ, anglų kalbos mokytoja
Darbovietė: Spikkestad ungdomsskole jaunimo mokykla Norvegijoje
Mokytojo profesija Norvegijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra laikoma prestižine, bet pagarbos mokytojui čia vis dėlto daugiau, o atlyginimai tokie, kad net ir eiliniai mokytojai gali sau leisti, tarkime, atostogas egzotiškose šalyse. Pavyzdžiui, mūsų pašnekovė I.Gintalienė, Norvegijoje, Drameno mieste, nuolat gyvenanti nuo 1997-ųjų ir čia auginanti tris vaikus, netrukus po interviu išvyko atostogų į Honkongą. Be to, priešingai nei Lietuvoje, kur dėl mažėjančio mokinių skaičiaus mažėja ir darbo vietų mokytojams, ypač provincijoje, Norvegijoje gali būti garantuotas, kad darbą turėsi visą gyvenimą. „Gali būti atleistas tik tuo atveju, jei tapsi kriminaliniu nusikaltėliu“, – šypteli I.Gintalienė.
Mokytojų krūvis Norvegijoje panašus: 21–23 pamokos per savaitę, atostogų dienų irgi bemaž tiek pat, tačiau klasės didesnės: siekiama, kad net ir mažų mokyklų klasėse būtų po 28–30 mokinių, todėl įprasta mažesnes klases sujungti (tarkime, pirmos ir antros ar trečios ir ketvirtos klasių mokiniai mokosi kartu).
Daug dėmesio skiriama individualizuotam mokymui: iš mokytojų reikalaujama užduotis mokiniams parengti pagal jų individualų pasirengimo lygį. Be to, visose mokyklose kartu su sveikaisiais vaikais mokosi ir neįgalūs – mokiniai, kuriems nustatytas cerebrinis paralyžius, autizmas ir kt. Šiems vaikams parengiami atskiri mokymo planai, be to, dirbti su jais skiriami asistentai, tad vienu metu pamokoje gali dirbti net ir du ar trys mokytojai.
Taip pat Norvegijoje visi moksleiviai nuo 11 klasės pamokose naudojasi nešiojamaisiais kompiuteriais. Dar viena ypatybė – mokinių pažymiai laikomi paslaptimi ir viešai nėra aptarinėjami.

Aurelija ČEBELIENĖ, anglų kalbos mokytoja
Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla

Trylikti metai mokytoja dirbanti vilnietė A.Čebelienė pastarųjų savo atostogų vyko į Italiją – kelionės į tolimas šalis jai, kaip ir daugeliui Lietuvos pedagogų, yra per brangios. Tad Lietuvos mokytojai negali sau leisti taip išlaidauti, kaip jų kolegos, dirbantys Vakarų ar Skandinavijos šalyse. Kita vertus, A.Čebelienė mano, kad skųstis mažu uždarbiu irgi nėra pagrindo, nes šiandieniniai mokytojų atlyginimai netgi lenkia šalies vidurkį. A.Čebelienei labiau neramu, kad mokytojo profesija Lietuvoje tapo tokia nepopuliari, kad ją ėmė rinktis daugiausia niekur kitur neįstoję jaunuoliai.
Jeigu šiandien prireiktų keisti darbą, A.Čebelienė mano, kad Vilniuje jį gana nesunkiai rastų: laisvų darbo vietų anglų kalbos mokytojams yra, tačiau būtų daug sunkiau tai padaryti kaimuose ar mažesniuose miesteliuose, o ypač ne tokio populiaraus dalyko mokytojui. Provincijoje, kaip ji pastebi, mokytojai šiandien nėra tikri, ar rytoj turės darbą. Tai dar vienas dalykas, šiandien visiškai svetimas gimstamumo mažėjimo pastaruoju metu nepatyrusiai Norvegijai.
Tačiau apskritai skirtumai tarp mokytojo profesijos Lietuvoje ir Vakarų ar Skandinavijos šalyse tirpsta: mūsų šalį pasiekia vis daugiau pažangių naujovių, tik ne taip sparčiai ir ne tokiu mastu kaip turtingesnėse šalyse. Tarkime, vis daugiau M.Daukšos mokyklos kabinetų aprūpinama skaitmeninėmis lentomis, nors dar neseniai tai atrodė nepasiekiamas dalykas.
Šioje mokykloje, kaip ir Vakarų, jau dirba ir profesinio orientavimo specialistai, padedantys mokiniams karjeros pasirinkimo klausimais. Tiesa, kai kuriose srityse dar stipriai atsiliekame: kompiuteriais mokiniai naudojasi tik per informatikos pamokas, o pagal individualius poreikius pritaikytas mokymas tebėra siekiamybė. Mokyklos, kuriose sveiki ir neįgalūs vaikai mokosi kartu, Lietuvoje taip pat retenybė.

Advokatai

Atlyginimas Lietuvoje: jaunų sėkmingų advokatų Vilniuje – 4000-7000 Lt, geriausių specialistų – 10–23 tūkst. Lt
Vidutinės pajamos Jungtinėje Karalystėje: jaunų advokatų Londone – 5–7 tūkst. svarų (20,7–29 tūkst. Lt), partnerių lygmens advokatų – 20–50 tūkst. svarų sterlingų (83–207 tūkst. Lt)

Raminta DEREŠKEVIČIŪTĖ
Darbovietė: „K&L Gates“ advokatų kontora Londone
29 metų R.Dereškevičiūtė – jauna, bet jau daug pasiekusi advokatė, ketvirtus metus dirbanti vienoje didžiausių tarptautinių teisinių kontorų pasaulyje „K&L Gates“. Vien kontoroje Londone dirba apie pusantro šimto aukščiausio lygio teisininkų, tarp jų – ir lietuvė, kuriai duris tarptautinei karjerai atvėrė ne tik įgimti gabumai bei profesinės ambicijos, bet ir prestižiniame Vašingtono universitete (Georgetown university) įgytas teisės magistro diplomas.
Vienas esminių skirtumų, palyginti su Lietuva, tas, kad Anglijoje advokatai yra dviejų kategorijų: teismuose klientams atstovauja baristeriai, o solisitoriai daugiau dirba konsultacinio ir patariamojo pobūdžio darbą. Prie pastarųjų yra ir R.Dereškevičiūtė: jos teisiniais patarimais besikeičiančių ES direktyvų ir reglamentų chemijos pramonės bei aplinkosaugos srityse klausimais naudojasi stambiausios pasaulio bendrovės.
Jauni sėkmingai dirbantys advokatai Vilniuje ir Londone uždirba panašiai, tik vieni algą gauna litais, kiti – svarais sterlingų, o mokesčiai Lietuvoje mažesni. Kita vertus, Londone tapti pripažintu gerai mokamu advokatu, o ypač pasiekti partnerio lygmenį – gerokai sudėtingiau. Anglijoje reikia dirbti po dvylika valandų per parą bent šešerius metus, kad taptum vyresniuoju advokatu, ir ne mažiau nei dešimtmetį, norint pakilti iki partnerių. Todėl iš Lietuvos atvykę trisdešimtmečiai advokatų kontorų partneriai Londono teisininkams kelia šypseną. „Čia normalus reikalavimas advokatui yra apie 1600 valandų konsultacijų per metus, o įskaitant kitus darbus, daugeliui tenka dirbti po 10–12 valandų per dieną“, – sako R.Dereškevičiūtė.
Rinkos dydis lemia tai, kad Londone tiek advokatų krūviai, tiek reikalavimai yra gerokai didesni nei didžiosiose Vilniaus kontorose. Kita vertus, už įtemptą darbą dosniai atlyginama: R.Dereškevičiūtės darbdavys padengia pusę jos sporto klubo abonemento kainos, skiria lėšų jos pensijos kaupimui, finansuoja privatų sveikatos draudimą, ką jau kalbėti apie visų išlaidų, susijusių su dalyvavimu tarptautinėse konferencijose, apmokėjimą.

Rūta RADZEVIČIŪTĖ
Darbovietė: vienos didžiausių Vilniuje verslo advokatų kontoros advokatė
Geriausių Vilniaus verslo advokatų kontorų teisininkai, priešingai nei Londono, be savo tiesioginių pareigų, dar spėja ir padėstyti universitete, ir disertacijas apsiginti. Kaip sako 30 metų sostinės advokatė R.Radzevičiūtė, Londone normalus advokato krūvis yra 1600 valandų konsultacijų per metus, o Vilniuje jis paprastai neviršija 1200 valandų. Ir nors būna savaičių, kai R.Radzevičūtei tenka dirbti po 12–14 valandų kasdien, ir net savaitgaliais, tai nėra taisyklė. Tiesa, savo darbo valandas tiek Londone, tiek Vilniuje didžiausių kontorų advokatai turi atidirbti maksimaliai produktyviai.
Na, o pagrindinis reikalavimas advokatams iš esmės tas pats – pritraukti į kontorą kuo daugiau klientų. „Reikalavimas A – turi būti geras teisininkas, B – turi būti geras pardavėjas, C – geras oratorius ir viešas kalbėtojas, tinkamai reprezentuojantis kontorą bet kokioje aplinkoje“, – teigia R.Radzevičiūtė.
Pasak jos, konkurencija Vilniuje didžiulė: jauni teisininkai laukia po pusantrų metų, kad galėtų išsilaikyti advokato egzaminą. Geriausiose kontorose, kuriose jauni advokatai uždirba „į rankas“ 5–6 tūkst. Lt ir daugiau, įsidarbina toli gražu ne kiekvienas. Vis dėlto R.Radzevičiūtė sutinka, kad Vilniuje advokatui padaryti karjerą lengviau nei Londone.
Beje, darbuotojų skatinimo priemonės didžiausiose Vilniaus kontorose panašios: metų gale mokamos premijos, apmokamos telefono, sporto klubo, privataus sveikatos draudimo įmokos. R.Radzevičiūtės kontoroje visiems darbuotojams, užsibuvusiems darbe iki šeštos valandos, pasiūloma užkandžių. Be to, kontoros konsjeržas visada pasirengęs darbo metu nuvežti nuplauti automobilį, parvežti vaikus iš mokyklos ar sutvarkyti kitus asmeninius reikalus.

Kavinių ir restoranų padavėjai

Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 1–1,3 tūkst. Lt
Vidutinis atlyginimas Norvegijoje: 15–16 tūkst. kronų (7–7,5 tūkst. Lt)

Ausma TUOMAITĖ
Darbovietė: savitarnos kavinė populiariame prekybos centre Osle, Norvegijoje
27 metų panevežietė A.Tuomaitė su vyru ir šešerių metų dukra Norvegijos sostinėje Osle, viename brangiausių pasaulio miestų, gyvena jau ketvirtus metus. Baigusi meninio baldų restauravimo studijas universitete A.Tuomaitė darbo pagal specialybę Lietuvoje nerado, todėl nutarė emigruoti. Nuo pat atvykimo į Oslą jauna moteris dirba padavėja populiaraus prekybos centro savitarnos kavinėje, nors sako neprarandanti vilties Norvegijoje panaudoti ir savo, kaip baldų restauratorės, žinias, tuolab kad per šiuos metus jau neblogai pramoko norvegų kalbą.
Padavėjų atlyginimai Norvegijoje, pasak Ausmos, palyginti su kitomis profesijomis, vieni mažesnių. Skaičiuojant litais, padavėjai uždirba vidutiniškai 7 tūkst. Lt „į rankas“. Iš padavėjos atlyginimo A.Tuomaitė gali sau leisti nuomotis butą pačiame Oslo centre, leisti dukrą į prestižinę mokyklą, lankyti sporto klubą, kultūrinius renginius, pakeliauti. „Iš šios profesijos gali visiškai normaliai gyventi – pinigų trūkumo nejauti“, – teigia pašnekovė.
A.Tuomaitės pareigos iš esmės nesiskiria nuo panašių kavinių padavėjų Lietuvoje: ji priima užsakymus, paruošia kavą, pašildo maistą, aptarnauja klientus prie baro ar prie staliukų. Kavinė, kurioje lietuvė dirba, yra savitarnos, tad klientai palieka nedaug arbatpinigių. Tačiau Ausma dėl to galvos sau nesuka: ji gauna fiksuotą atlyginimą, kuris apskaičiuotas atsižvelgiant į šią aplinkybę. Ji džiaugiasi, kad norvegų darbdaviai labai malonūs, padavėjai nepersidirba ir nenusilaksto, kaip neretai pasitaiko Lietuvoje, pagal šalies įstatymus jiems kasmet priklauso dvi savaitės apmokamų atostogų. Be to, darbuotojams leidžiama valgyti kavinėje su 50 proc. nuolaida.

Inga RAMELYTĖ
Darbovietė: buvusi „Čili“ picerijos Vilniuje padavėja
Lietuvoje padavėjų darbo sąlygos ir atlyginimas labai priklauso nuo to, kokioje kavinėje ar restorane dirbama. Padavėjai, dirbantys populiariausiose kavinėse ar restoranuose, kur lankytojų srautai bei arbatpinigiai yra didžiausi, savo darbu paprastai nesiskundžia, o tie, kuriems tenka nuobodžiai lūkuriuoti klientų prie pustuščių staliukų, vos pajėgia iš šios profesijos pragyventi, mat fiksuota padavėjų atlyginimo dalis paprastai yra tik minimalus atlyginimas arba tik pusė minimumo, o bent jau antra tiek padavėjas teoriškai turėtų susirinkti iš arbatpinigių. Deja, iš arbatpinigių susirinkti kiek didesnę (bet šalies vidurkio nesiekiančią) algą pavyksta tik populiariausių kavinių ir restoranų padavėjams. Be to, padavėjai Lietuvoje dažnai skundžiasi, kad darbdaviai juos išnaudoja, verčia dirbti be atostogų, nenori oficialiai įdarbinti ir pan.
25 metų I.Ramelytė, dirbusi padavėja populiarioje „Čili“ picerijoje, sako, kad iš arbaptinigių ji susirinkdavo antrą minimumą, o kartais net ir daugiau. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentė mano, kad šis darbas tinkamiausias jaunam žmogui, kol dar nėra šeimos: kaip pranašumą I.Ramelytė įvardijo tai, kad gali dirbti tau patogiu laiku ir kiekvieną dieną iš darbo parsinešti keliasdešimt litų grynaisiais, o kaip trūkumą minėjo sunkumus gaunant paskolą, tarkime, būstui pirkti: skolinti padavėjams mūsų bankai nėra linkę.

Gydytojai

Vidutinis atlyginimas Jungtinėje Karalystėje: apie 8300 svarų sterlingų (35 tūkst. Lt)
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 4068 Lt

Gydytojas kardiologas Audrius ŠIMAITIS
Darbovietė: Karališkoji Kornvalio ligoninė Jungtinėje Karalystėje
Septynerius metus Anglijoje gydytoju dirbantis A.Šimaitis sako, kad pagaliau nebesijaučia vergu, kuris, norėdamas užsidirbti padorų atlyginimą, priverstas dirbti ne tik po dvylika valandų kiekvieną dieną, bet ir kone kiekvieną vakarą namie bei savaitgaliais. Pasak A.Šimaičio, gydytojai Lietuvoje daugybę laiko praleidžia tvarkydami įvairius popierius ir dirbdami mažai ką bendro su jų profesija turinčius organizacinius darbus. „Pavyzdžiui, aš, dirbdamas skyriaus vedėju Lietuvoje, net lovų ligoniams ieškodavau. Tai absurdas. Anglijoje šį darbą atlieka lovų vadybininkai“, – pasakoja A.Šimaitis.
Gydytojas priduria, kad čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Anglijoje viskas sustyguota taip, kad gydytojas kuo mažiau blaškytųsi, tai yra kad dirbtų tiesioginį savo darbą – gydytų žmones. Todėl daug popierinio darbo, kurio neišvengia jo kolegos Lietuvoje, už A.Šimaitį šiandien atlieka jam paskirta sekretorė. Pavyzdžiui, poliklinikoje apžiūrėjęs pacientą A.Šimaitis į diktofoną sudiktuoja diagnozę bei rekomendacijas ir tuo jo darbas pasibaigia: parengti vadinamąjį klinikinį laišką paciento bendrosios praktikos gydytojui – jau jo sekretorės pareiga.
Lietuvis kardiologas Karališkojoje Kornvalio ligoninėje su pacientais dirba tik tris dienas per savaitę, o likęs jo darbo laikas skirtas korespondencijai, tyrimų komentavimui, profesiniam tobulėjimui bei dalyvavimui ligoninės komitetų, kuriuose aptariami įvairūs vadybos gerinimo klausimai, posėdžiuose.
Pasak A.Šimaičio, naujausia įranga Lietuvos ir Anglijos ligoninės aprūpintos jau panašiai, bet jis įsitikinęs, kad paprastam žmogui be kyšių ir pažinčių Lietuvoje būtų suteikta žemesnio lygio pagalba nei Anglijoje. Beje, kyšiai Anglijos ligoninėse, pasak mediko, visiškai neegzistuoja.

Gydytoja kardiologė Vilma MATELYTĖ
Darbovietė: Santariškių klinikų kardiologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius
V.Matelytė Santariškių klinikose dirba budėjimais po dvidešimt keturias valandas. Sunkūs širdies ligoniai ir nuolatinė kova dėl gyvybės – šios gydytojos darbo kasdienybė. Darbas paprastai labai intensyvus, dažnai pritrūksta laiko net užkąsti. Tačiau gydytojų atlyginimai, pasak V.Matelytės, nėra adekvatūs ilgoms studijoms (ji universitete mokėsi dešimt metų) bei patiriamam stresui. Gydytojos nuomone, tai viena priežasčių, kodėl Lietuvoje taip paplitę kyšiai bei dovanos medikams.
Gydytojo darbo skirtumai Lietuvoje ir užsienyje V.Matelytei gerai žinomi: vienus metus ji yra dirbusi ligoninėje Airijoje ir dvejus – Škotijoje. Į Lietuvą jauna medikė grįžo tik prieš keletą mėnesių.
V.Matelytė sutinka, kad vienas esminių skirtumų, be atlyginimo, yra popierinio darbo perteklius. „Popierizmas – ligos istorijų, anketų įvairiems registrams, paskyrimų lapų pildymas užima didesnę pusę darbo laiko, – sako pašnekovė. – Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje gydytojui tenka pildyti labai daug popierių, daug rašyti ranka ir, kitaip nei Anglijoje, nėra sekretorių, kurios padėtų tai daryti.“
Santariškių klinikų kardiologė taip pat apgailestauja, kad gydytojo darbe Lietuvoje neegzistuoja ir toks dalykas, kaip fiksuotos darbo valandos, skirtos profesiniam tobulinimuisi. Tai tenka daryti pripuolus tarp darbo su pacientais arba laisvalaikiu. Dalyvauti konferencijose dažniausiai nėra kada, nes reikia priimti pacientus, o vykti į konferencijas užsienyje nėra lėšų (kelionės ir viešbučių išlaidų darbdaviai nepadengia, galima tikėtis nebent farmacijos kompanijų paramos).
Taigi Lietuvoje medikai dirba kone dvigubai daugiau, bet už gerokai mažesnį atlyginimą.

Slaugytojai

Vidutinis atlyginimas Vokietijoje: 1,4–1,6 tūkst. eurų (4,8–5,5 tūkst. Lt)
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: apie 1600 Lt

Asta KORINTH
Darbovietė: Fiurto miesto ligoninė Vokietijoje
Nepaisant to, kad visuomenei senstant slaugytojo profesija laikoma viena perspektyviausių, Vokietijoje šias studijas renkasi vis mažiau jaunuolių. „Juk darbas sunkus, o atlyginimai ir čia nėra gundantys“, – teigė nuo 1999 m. Vokietijos ligoninėje slaugytoja dirbanti lietuvė A.Korinth.
Slaugytojų darbas Vokietijoje griežtai kontroliuojamas. Kompiuterinėje programoje slaugytojos privalo fiksuoti kiekvieną savo veiksmą: sugirdei ligoniui vaistus – klik, pastatei lašelinę – dar vienas klik, pakeitei sauskelnes – vėl klik, ir taip visą dieną. Pagal spustelėjimų kompiuteryje kiekį vadovybė sprendžia, ar kuriame nors skyriuje slaugytojai turi ne per mažą krūvį, nors per darbų gausą, pasak vidaus ligų skyriuje dirbančios A.Korinth, dalį savo darbų jos pamiršta užfiksuoti. „Štai ir vakar, nors buvo labai sunki diena, išgirdome, kad mūsų skyriuje krūvis nepakankamas“, – stebisi pašnekovė.
Fiurto ligoninėje dabar toks pacientų perteklius, kad jų lovos jau statomos net koridoriuose. Dabar, pasak lietuvės slaugytojos, sprendžiama, kaip šią problemą spręsti. Tad ir slaugytojoms darbo tik daugėja, nes jų daugiau neįdarbinama.
Kita vertus, kitaip nei Lietuvoje, Vokietijoje slaugytojai turi daugiau padėjėjų. Padėjėjai atsakingi už maisto ir rankšluosčių dalijimą, yra atskiri darbuotojai, atsakingi už ligonių vežiojimą atlikti tyrimų, be to, pusę dienos skyriuose dirba sekretorės, kurios tvarko įvairius popierius, bendrauja su pacientų artimaisiais ir pan. Lietuvoje dauguma šių darbų tenka patiems slaugytojams. „Tačiau vokiečiai pacientai gerokai reiklesni. Jie kviečiasi tave dėl kiekvienos smulkmenos, pavyzdžiui, todėl, kad nemoka perjungti TV programos“, – lygina A.Korinth.

Daiva JUŠKEVIČIENĖ
Darbovietė: Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinika
Įtampa, stresas, nuovargis bei nepasitenkinimas savo uždarbiu – tai nuolatiniai Lietuvos slaugytojų, kurių visoje šalyje dirba apie 18 tūkst., kasdienybės palydovai. Panašiai kaip kasininkai parduotuvėse uždirbantys slaugytojai jaučiasi nevertinami, todėl Šiaulių ligoninėje vyriausiąja slaugos administratore dirbanti D.Juškevičienė neabejoja, kad Lietuvai gresia šios profesijos atstovų emigracijos banga. „Daug specialistų ketina išvykti. Pavyzdžiui, Norvegijoje dabar yra didelė slaugos personalo paklausa, o mokami atlyginimai leidžia ne tik egzistuoti, kaip pas mus, bet ir sukaupti santaupų ateičiai. Mūsų slaugytojos užsienyje labai gerai vertinamos, nes moka viską, geba atlikti bet kokius darbus“, – teigia D.Juškevičienė.
Lietuvos ligoninių slaugytojams tenka perpus mažiau padėjėjų nei Vakaruose. Todėl slaugytojai privalo atlikti daugybę skirtingo pobūdžio pareigų. „Esame universalūs: tenka pabūti net mokytojais, teisininkais, kurjeriais ar psichologais. Daugybė vaidmenų viename, – apibendrina pašnekovė. – Be to, yra labai daug popierinio darbo, duomenų suvedinėjimo. Kiekvieną veiksmą turi fiksuoti dokumentuose.“
Tad Vokietijos kolegų, turinčių daugiau pagalbininkų darbui su pacientais, patirtis (nors ir ten dirbantiems atrodo, kad jų darbas sunkus ir per mažai atlyginamas) Lietuvos slaugytojams atrodo lyg nepasiekiama svajonė.

Pastaba: nurodyti vidutiniai atlyginimai per mėnesį. Visi vidutiniai atlyginimai, išskyrus padavėjų, kurių dydį lemia arbatpinigiai, nurodyti neatskaičius mokesčių.

Inžinierius
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2300–5500 Lt
Antanas ŠULSKIS, UAB „Elgama-elektronika“ inžinierius projektuotojas

38-erių metų A.Šulskis mechanikos inžinieriumi dirba jau vienuolikti metai. Dabartinė specialisto darbovietė – elektros skaitiklių gamykla Vilniuje. „Elgamos-elektronikos“ gaminami daugiau nei dviejų šimtų modifikacijų skaitikliai šiandien vartotojų naudojami 25 pasaulio šalyse. A.Šulskis įmonėje yra atsakingas už staitiklių korpusus, plastikines ir metalines jų dalis (projektuoja naujus skaitklius, kuria jų modifikacijas).
Inžinieriaus profesiją A.Šulskis pasirinko todėl, kad visuomet labiau linko į tiksliuosius mokslus. Jis, kaip ir daugelis abiturientų, stodamas į Kauno technologijos universiteto mechanikos inžinerijos specialybę visiškai nesidomėjo, nei kiek inžinieriai uždirba, nei kiek darbų jiems siūloma. Mokslai A.Šulskiui patiko ir visiškai nepasirodė sunkūs.
A.Šulskis nesijaučia prašovęs: rasti darbą pagal pasirinktą specialybę jam niekada nebuvo sunku. „Darbo visą laiką turėjau. Gerų inžinierių Lietuvoje trūksta, jiems darbo visada atsiras. Neturime daug gamybos imonių, tačiau dabar kaip tik keičiasi inžinierių kartos ir tai lemia šių specialistų trūkumą“, – pastebi A.Šulskis.
Ar patenkinti inžinieriai savo atlyginimu? A.Šulskis pripažįsta, kad šios profesijos atstovų uždarbio žirklės labai didelės. Jauni inžinieriai uždirba pusantro tūkstančio litų, patyrę specialistai – 3,5–4 tūkst. Lt ir daugiau. „Aš savo atlyginimu patenkintas, bet dar įžvelgiu galimybių jį didinti“, – šypteli inžinierius.

Tarptautinių pervežimų vairuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 5600 Lt
Gvidas RADZEVIČIUS, UAB „Daimanta“ vairuotojas

Šiai profesijai reikalingas tik D kategorijos vairuotojo pažymėjimas, o aukštasis išsilavinimas nebūtinas. Nepaisant to, vilkikų vairuotojai atlyginimais lenkia netgi gydytojus, studijuojančius universitete dešimt ir daugiau metų. Viliojantis atlyginimas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl G.Radzevičius nutarė tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Be to, tai buvo proga pamatyti nepažintas šalis. 47-erių vilnietis sako, kad 1996 m., kai jis pradėjo dirbti vilkiko vairuotoju, pinigai čia buvo išties nemaži. Dabar algos nebe tokios įspūdingos: vien per pastarąją krizę vairuotojų uždarbis gerokai sumenko. Tiesa, atlyginimai vėl pamažu kyla.
„Mūsų uždarbis – tai dienpinigiai, už nuvažiuotą kilometrą mokama po 35 centus. Taigi kuo daugiau ir kuo greičiau suvažinėsi, tuo daugiau uždirbsi“, – sako G.Radzevičius, per mėnesį uždirbantis 3,5–4 tūkst. Lt į rankas.
Pasak pašnekovo, vilkikų vairuotojų atlyginimai negali būti maži, nes tai sunkus, pavojingas ir atsakingas darbas (tenka gabenti milijoninės vertės krovinį, už kurio saugumą bei pristatymą laiku atsako pats vairuotojas). G.Radzevičius apibendrina, kad ši profesija – tai gyvenimo būdas: jie ilgas valandas praleidžia prie vairo, automobilyje miega, gaminasi valgį, o atokvėpio valandomis žiūri televizorių ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Krovinio nugabenimas pirmyn atgal į kokią Italiją, jei viskas vyksta sklandžiai, gali tetrukti savaitę, na, o jei keliauja į Rytus, užtrunka gerokai ilgiau. Pastaroji G.Radzevičiaus kelionė į Kazachstaną truko 36 dienas, iš jų dešimt parų, kol buvo sutvarkyti visi muitinės formalumai, jis prastovėjo sostinėje Astanoje kaustant 40 laipsnių šalčiui.

Programuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2500–5000 Lt*
Juozas KONTVAINIS, „Bentley Systems“ programuotojas

Trisdešimtmetis programuotojas J.Kontvainis dirbti pradėjo studijuojamas antrame Vilniaus universiteto kurse, tad šiandien jau turi dešimties metų darbo patirtį. IT sritis yra viena tų dėkingų profesijų, leidžiančių dirbti dar nebaigus mokslų, be to, neprisirišanti prie konkrečios darbo vietos. Dar vienas pliusas – net ir neturėdami didelės darbo patirties programuotojai gauna santykinai didesnį atlyginimą.
„Mūsų įmonė samdo daug studentų: iš pradžių jie ateina atlikti praktikos, o vėliau įsidarbina. Aš čia jau vienas vyresnių“, – apie savo dabartinę darbovietę – tarptautinę IT bendrovę „Bentley Systems“ pasakoja J.Kontvainis. Jis priduria, kad „Bentley Systems“ padalinys Lietuvoje yra vienas sparčiausiai augančių pasaulyje. Įmonė plečia savo veiklą Lietuvoje, nes randa čia aukšto lygio IT specialistų už patrauklią kainą. Pats J.Kontvainis šiuo metu kuria planšetinių kompiuterių programėlę, kuri bus skirta amerikiečių vartotojams. Prieš penkerius metus programuotojo atlyginimas buvo apie 3 tūkst. Lt per mėnesį, o šiandien jis uždirba jau 4–5 tūkst. Lt.
J.Kontvainio nuomone, programuotojo profesija tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje turi itin geras perspektyvas, nes darbo jiems tik daugės. „Bentley Systems“ bendrovei darbuotojų jau dabar trūksta kone nuolat. „Atsiranda vis naujų įrenginių, be to, dabar jau net ir mikrobangų krosneles ar šaldytuvus reikia programuoti“, – teigia pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad turėtų didėti ir programuotojų atlyginimai, kurie ir taip nemaži, palyginti su kitų profesijų atstovų. Tiesa, J.Kontvainis pabrėžia, kad ši profesija tinka tik analitiniu mąstymu pasižymintiems žmonėms.

Vaistininkė
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: apie 3000 Lt
Danutė BUBNIENĖ, „Šeimos vaistinės“ Vilniuje vaistininkė

Lietuvoje vaistininkai uždirba maždaug dukart daugiau nei įprasti pardavėjai. Vidutinis vaistininko atlyginimas siekia apie 3 tūkst. Lt iki mokesčių, o vaistinės vedėjo – apie 3,8–4 tūkst. Lt. Pasak jau septyniolika metų vaistininke dirbančios D.Bubnienės, vaistininkas privalo būti ne tik geras pardavėjas (nes jo atlyginimo dydis dažnoje vaistinėje priklauso nuo parduotų maisto papildų, kosmetikos priemonių ir kt. prekių kiekio), bet ir geras ligų žinovas bei patarėjas, nes daugelis sunegalavusių gyventojų, užuot laukę eilėse poliklinikoje, pirmiausia ateina konsultuotis būtent pas vaistininką. Pasak D.Bubnienės, per dieną vaistininkui tenka bendrauti su daugybe žmonių, išklausyti ne tik nusiskundimus sveikata, bet neretai ir asmenines pirkėjų problemas.
„Tai įtemptas ir emociškai sudėtingas darbas. Esi kaip kempinė, per dieną sugerianti visas emocijas“, – sako D.Bubnienė. Ji priduria, kad vaikystėje užsukdama į Šėtos miestelio (Kėdainių r.), kuriame užaugo, senąją vaistinę, dažniausiai sutikdavo joje tik vieną kitą žmogų, tad vaistininko darbas jai atrodė ramus, be jokio didesnio streso. Tačiau po farmacijos magistro studijų tuomečiame Kauno medicinos universitete pati tapusi vaistininke D.Bubnienė įsitikino, kad šios profesijos atstovai ne veltui priskiriami prie didesnės profesinės rizikos grupės, todėl dirba ne 40 valandų, kaip daugelis, o 36 valandas per savaitę. Be to, vaistininkai turi daugiau atostogų – iš viso 35 kalendorines dienas per metus.
Pašnekovė įvardija ir daugiau šios profesijos pranašumų: pradedantieji vaistininkai uždirba tiek pat, kiek ir seniau dirbantys, be to, jaunesni turi netgi geresnes galimybes siekti karjeros.

*Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai

Šešiasdešimties profesijų atstovų atlyginimai Lietuvoje

Profesija     Vidutinis atlyginimas iki mokesčių (Lt per mėnesį)

Advokatai    7468*
Antstoliai    25 183*
Architektai    3000
Agronomai    2500
Buhalteriai    1900
Baldininkai (baldų gamintojai)    1947
Biotechnologai    2500–5000**
Biurų sekretorės    1500
Chemikai    3812
Draudimo specialistai    3837
Dažytojai    2500
Ekspeditoriai    2600
Elektrikai    2500
Finansų analitikai    3000–6000**
Farmacininkai (vaistų gamyba)    3770
Furgonų / lengvųjų automobilių vairuotojai    2000
Gydytojai    4068
Inžinieriai    2300–5500**
IT specialistai / programuotojai    2500–5000**
IT sistemų architektai    7000
Kasininkai-pardavėjai    1200
Kirpėjai    1300–1500
Krovikai    1200
Konsultantai    1370
Mokytojai    2695
Mokslininkai    2800
Matininkai    3000
Miškininkai    1993
Manikiūrininkai    800–1000
Mūrininkai    3000
Notarai    14214*
Nekilnojamojo turto brokeriai    3400
Pardavimo vadybininkai    2000–4000***
Prekybininkai    1944
Padavėjai    1300
Paštininkai / kurjeriai    1447
Policininkai (patruliai)    2486
Policijos tyrėjai-įstaigų vadovai    3207
Plytelių klojėjai    2600
Rinkodaros vadybininkai    2000–3000***
Reklamos vadybininkai    2500
Statybininkai    1913
Socialiniai darbuotojai    2288
Slaugytojai    1600
Siuvėjai    1419
Sandėlininkai    1000
Santechnikai    1200
Suvirintojai    2000
Šaltkalviai    2000
Teisėjai (apylinkių teismuose)    5964
Tekstilininkai    1878
Tarptautinių pervežimų vairuotojai    5600
Ūkininkai    2064
Vidiniai neteisinių įmonių teisininkai    3000
Vidiniai prekybos / paslaugų įmonių dizaineriai    2500
Vaistininkai    3000
Valytojai    800
Viešbučių kambarinės    1300
Viešbučių administratoriai    2000
Virėjai (kavinių, restoranų)    2600

* Pastaba: advokatų, antstolių ir notarų pajamų vidurkis apskaičiuotas pagal jų metinius deklaruotų apmokestinamųjų pajamų 2010 m. duomenis: dalis šių pajamų skiriama kontoroms išlaikyti, tad realus darbo užmokestis yra mažesnis. Antstolių rūmų ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos duomenimis, kontorų išlaikymas ir kiti mokesčiai sudaro apie 65–70 proc. antstolių bei advokatų gaunamų pajamų. Daug mokesčių sumoka ir notarai: Notarų rūmų teigimu, jei vidutinis notaro atlyginimas „popieriuje“ siekia per 14 tūkst. Lt, tai atskaičius visus mokesčius jis sudaro apie 5 tūkst. Lt.

** Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai
*** Nurodyti žemesnio ir aukštesnio lygmens vadybininkų atyginimo skirtumai

Šaltinis: Statistikos departamentas, „Indigroup“, „CV Market“, Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos darbo birža, Policijos departamentas, Kirpėjų ir grožio specialistų asociacija, Nacionalinė teismų administracija, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, didžiųjų darbdavių duomenys

Profesijos, kurių atlyginimas per pastaruosius penkerius metus krito labiausiai
(atlyginimo mažėjimas 2007–2012 m., proc.)

Mūrininkai    –37
Nekilnojamojo turto brokeriai    –35
Suvirintojai    –30
Dažytojai    –29
Žurnalistai    –25

Šaltinis: „CV Market“ darbo pasiūlymų duomenų bazės, darbdavių duomenys

statybininkai2

Tai profesijos, kurių atstovams darbo bus daugiausiai, bet atlyginimai nebūtinai bus didžiausi. „Veidas“ domėjosi, kokios profesijos po penkerių metų turės didžiausią paklausą ir kurios jų garantuos ne tik darbą, bet ir gerą algą.

Kokias rinktis studijas, kad ne tik patiktų mokytis, bet ir baigus būtų darbo bei mokamas geras atlyginimas? Tai klausimas, kuris šiandien neduoda ramybės beveik 37 tūkst. abiturientų ir jų tėvų.
Atsakymą į jį rasti nelengva. Štai valstybė žengia dar tik pirmuosius žingsnius, skatindama moksleivius rinktis nebe humanitarinius ar socialinius, bet tiksliuosius mokslus. Juk būtent technologijų, fizikos bei gamtos mokslų specialistų jau dabar stinga ir vis labiau stigs ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Sykiu mažėja nemokamų humanitarinių bei socialinių mokslų studijoms skirtų krepšelių kiekis, o nemokamų vietų tiksliųjų mokslų studijose – daugėja.
Tačiau žadėto kvalifikacijų žemėlapio vis dar nėra, ir patarti, kokios profesijos po penkerių metų turės paklausą, o kokios tik nukreips į darbo biržą, valstybė negali, taigi abiturientams ir jų tėvams belieka mėginti susigaudyti patiems.
Tuo tarpu studijų, darbo rinkos ekspertai bei verslo lyderiai didžiausias perspektyvas po penkerių metų, kai studijas baigs dabartinė abiturientų karta, žada informacinių technologijų specialistams, biotechnologams ir įvairių sričių inžinieriams – šių specialistų paklausa vis didėja ir Lietuvoje, ir Vakaruose.
„Tiek lietuviai, tiek vakariečiai yra tinginiai – jie nenori studijuoti sunkių tiksliųjų mokslų, todėl Europoje jau dabar smarkiai trūksta inžinierių, elektronikos, mechatronikos specialistų. Lietuvoje nuo seno yra gana stiprus inžinerinis centras, tad net Vakarų šalių darbdaviai čia atvažiuoja inžinierių ieškoti“, – padėtį rinkoje komentuoja personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas.
Koncerno SBA strateginės plėtros viceprezidentas Egidijus Valentinavičius patvirtina, kad verslas jau kuris laikas jaučia inžinierių, kurie galėtų ne tik eksploatuoti įrenginius, bet ir kurti, trūkumą. „Tradicinės pramonės šakos – medžio, metalo apdirbimo, chemijos, maisto – sukuria ženklią nacionalinio produkto dalį, taigi visi, pasirinkę specialybes, reikalaujančias konkrečių šių sričių žinių, darbdaviams bus reikalingi ir po penkerių, ir po dešimties metų“, – neabejoja E.Valentinavičius.

Svarbiausia – būti geriausiam

Aiškiai matyti ir kita tendencija – pasaulis vis labiau virtualėja, duomenų srautai didėja, todėl reikės daug specialistų šiai informacijai valdyti.
Kaip teigia bendrovės „Lietuvos draudimas“ generalinis direktorius Kęstutis Šerpytis, IT specialistų ir įvairių programuotojų poreikis tik didės, nes vis daugiau verslo pereina į informacinę erdvę.
„Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis taip pat neabejoja, kad vienu perspektyviausių ateityje išliks IT ir telekomunikacijų sektorius. „Šis sektorius itin dinamiškas, čia nuolat keičiasi technologijos, atsiranda naujų platformų, produktų, kyla sistemų suderinamumo iššūkių ir pan. Ši rinka pasaulyje dar turi didelį potencialą, tad darbo IT ir telekomunikacijų srityje turėtų užtekti daugeliui ir ilgam. Tą patį sakyčiau apie mediciną, o ekonomikos disciplina greičiausiai keisis, joje turėtų atsirasti naujų vertinimo dėsnių“, – svarsto A.Zabulis.
Su tuo, kad pasirinkusieji IT studijas neprašaus, sutinka ir A.Francas: „Tyrimas parodė, kad šiais laikais vien tik skaitydamas laikraštį „Financial Times“ žmogus per savaitę sužino daugiau nei per visą savo gyvenimą aštuonioliktame amžiuje.“
Šviesi ateitis ne pirmi metai žadama ir kitoms aukštųjų technologijų profesijoms, tokioms kaip biotechnologijos ir nanotechnologijos. Šias profesijas kaip perspektyviausias įvardija tiek Lietuvos, tiek Vakarų ekspertai.
Biotechnologijos instituto profesorius Arvydas Janulaitis tvirtina žinantis bent kelias Lietuvoje veikiančias įmones, kurioms šiandien trūksta maždaug penkiasdešimties biochemikų, biotechnologų, imunologų. A.Janulaičio įsitikinimu, šiuo metu aukštosios mokyklos šių specialistų rengia nepakankamai, be to, itin daug jų išvyksta dirbti į užsienį. „Artėjame prie tendencijos, kad išvažiuos pusė studijas Lietuvoje baigusių biotechnologų“, – neabejoja profesorius.
Beje, šias tendencijas, kad ar dėl sparčios emigracijos, ar dėl to, kad universitetai dabar rengia ne tuos specialistus, kokių reikia darbo rinkai, todėl jų trūksta, patvirtina ir tyrimai. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę paskelbtas „The Grafton Employment Group“ tyrimas parodė, kad šiandien Lietuvoje darbo biržoje stovint 239 tūkst. bedarbių, sau reikiamų specialistų sunkiai randa net kas antra įmonė. „Darbo rinkoje tiek bedarbių turime todėl, kad jų gebėjimai labai prasti, tai yra neatitinka darbdavių reikalavimų. Nors ir turėdami aukštojo mokslo diplomą, jie nesugeba tinkamai atlikti užduočių, neturi įgūdžių“, – aiškina bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis.
„Tiesiog daugelis Lietuvos universitetuose ir kolegijose esančių studijų programų tampa vis mažiau aktualios ir jų absolventų paklausa ateityje kris“, – antrina bendrovės TEO generalinis direktorius Arūnas Šikšta.
Iš tiesų geras specialistas darbo turės visais laikais, kad ir kas jis būtų – teisininkas, gydytojas ar suvirintojas. Pasak A.Franco, yra tokių aukšto lygio lietuvių suvirintojų, kurie išvažiuoja dvi savaites padirbėti į Norvegiją, užsidirba solidų atlyginimą, o po to Lietuvoje dvi savaites ilsisi.

Kokių profesijų atstovams siūloma daugiausiai darbų

Tą patį galima pasakyti ir apie teisininko profesiją, kuri jau ne vienus metus ekspertų įvardijama kaip neperspektyvi, nes teisininkų aukštosios mokyklos parengia gerokai daugiau, nei rinkai iš tiesų reikia: geriausieji įsidarbina advokatų kontorose, prokuratūroje, teismuose ar teisininkų etatus turinčiose įmonėse, bet didžioji dalis nueina dirbti į kitas, dažnai su teise mažai susijusias sritis.
Vien 2010-aisiais universiteto bakalauro ar magistro diplomus gavo per 2300 teisininkų, dar 790 baigė kolegijas. O darbo vietų teisėjams, advokatams, prokurorams, notarams, antstoliams bei jų padėjėjams šalyje iš viso yra tik apie 5,5 tūkst., dar keli tūkstančiai darbo vietų teisininkams sukurta įmonėse ir viešajame sektoriuje. Dėl didžiulio teisininkų pertekliaus advokatų kontoros, priimdamos į darbą ką tik mokslus baigusius absolventus padėjėjais, turi tokį didelį pasirinkimą, kad nesunkiai randa norinčių dirbti už dyką arba sutinkančių už darbo vietą net primokėti.
Tai patvirtina ir Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas Tomas Davulis. „Konkurencija didelė, todėl ieškant darbo labai daug lemia, kokią aukštąją esi baigęs, kokie tavo diplome pažymiai, kas tave egzaminavo. Valstybė, leidusi universitetams „kepti“ teisininkus, paliko tai savieigai – tik pati darbo rinka gali viską sureguliuoti“, – teigia T.Davulis.
Tai reiškia, kad didžiajai daliai teisės absolventų nėra jokių šansų gauti darbo pagal specialybę. Nors Mykolo Romerio universiteto rektorius Alvydas Pumputis problemos čia neįžvelgia: pasak profesoriaus, teisė ir vadyba yra universalios profesijos, kurių žinias galima pritaikyti daug kur. „Tai patvirtina skaičiai – įsidarbina apie 95 proc. mūsų universiteto teisės absolventų ir daugiau nei 90 proc. baigusiųjų vadybos studijas. Universitetai pirmiausia suteikia išsilavinimą ir konkrečiai darbo vietai specialistų nerengia“, – primena A.Pumputis.
Užtat darbo rinkos ekspertas A.Francas įsitikinęs, kad artimiausią dešimtmetį universitetai teisininkų galėtų visai neberengti. „Susidaro įspūdis, kad teisininkas gali nors ir valytoju įsidarbinti, ir tai jau bus geras rezultatas, nes jis dirba, moka mokesčius“, – stebisi jis.
Darbui ne pagal specialybę pasmerkti ir dauguma vadybininkų, nors jiems darbo vietų visoje šalies rinkoje siūloma daugiau nei teisininkams – apie 48 tūkst. Tiesa, studijų ekspertas Vilniaus universiteto prof. Vytautas Daujotis pabrėžia, kad jų ir rengiama gerokai daugiau: „Iš maždaug dviejų šimtų tūkstančių studentų beveik keturiasdešimt tūkstančių studijuoja vadybą. Jie, aišku, rinkai reikalingi, bet dauguma jų vadybininkais tikrais nedirbs, o bus daugiausia biurų sekretoriai.“
Beje, žvelgiant į perspektyvias profesijas šiek tiek kitu kampu – panagrinėjus, kokių profesijų specialistų jau šiandien mūsų darbo rinkai reikia labiausiai, tampa aišku, kad tai nėra nei teisininkai, nei perspektyvieji IT ar biotechnologijų specialistai. Daugiausiai darbo vietų Lietuvoje yra sukurta prekybininkams, jau minėtiems įvairių sričių vadybininkams, vairuotojams, viešbučių darbuotojams, krovikams, mokytojams ir sveikatos priežiūros srities atstovams – gydytojams bei slaugytojams. Tai profesijos, kurių atstovams ir šiandien, ir po penkerių metų bus realiai siūloma daugiausiai darbo vietų.

Abiturientai – lemtingoje apsisprendimo kryžkelėje

Kaunietis abiturientas Martynas Sacevičius dar prieš kelerius metus nusprendė studijuoti architektūrą – vaikinas ketina stoti į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Jo brolis Augustinas Sacevičius, taip pat abiturientas, irgi rinksis tiksliuosius mokslus, nors dėl konkrečių studijų dar nėra apsisprendęs.
Tuo tarpu dauguma Martyno ir Augustino bendraklasių labiau linksta į humanitarinius bei socialinius mokslus. Rinkdamiesi populiarias teisės ar vadybos studijas abiturientai tiki, kad būtent jie gaus prestižinį advokato ar įmonės vadovo darbą, nors iš tiesų tokia sėkmė aplankys mažumą.
Martynas, kaip ir daugelis abiturientų, rinkdamasis studijas irgi mažai tegalvojo apie tai, kaip seksis įsidarbinti jas baigus. „Esu idealistas, man svarbu, kad studijos, o vėliau ir darbas patiktų“, – prisipažįsta M.Sacevičius.
Vaikino mama Kauno technologijos universiteto stažuotoja dr. Virginija Sacevičienė apgailestauja, kad numatyti, kokias studijas baigus tikrai pavyks gauti darbą, sudėtinga. Labai stinga ekspertų rekomendacijų ir tyrimų šia tema, o pati darbo rinka irgi sunkiai nuspėjama. Kita vertus, pasak V.Sacevičienės, universitetas suteikia išsilavinimą, praplečia akiratį, o gautas žinias visada atsiranda kur pritaikyti.
Profesijos, kurioms siūloma daugiausiai darbo vietų

Profesija     Dabartinis darbo vietų skaičius     Prognozuojama, kad bus darbo vietų 2016 m.*

Prekybininkai    55 tūkst.     Apie 70 tūkst. Didieji prekybos tinklai po penkerių metų planuoja turėti daugiau darbo vietų. Pavyzdžiui, vien per 7500 darbuotojų turintis prekybos tinklas “Iki” per artimiausius penkerius metus darbuotojų skaičių ketina didinti 20-25 proc. Kelis šimtus naujų darbo vietų žada ir į Lietuvą 2013-aisiais ateinanti milžinė “Ikea”, bandomąsias parduotuves ketina atidaryti ir garsus Europos prekybos tinklas “Lidl”.
Įvairių sričių vadybininkai    48 tūkst.    Apie 51 tūkst. Prognozuojama, kad paslaugų sektorius plėsis, dėl to bus sukurta naujų darbo vietų šios profesijos atstovams. Nežymų darbo vietų didėjimą lems ir šalies ūkio plėtra.
Viešbučių ir biurų pagalbiniai darbininkai, valytojai bei kambarinės     40 tūkst.     Apie 38–40 tūkst. Vėl padidėjus mokesčiams vien 2012 m. viešbučiai ketina atleisti iki pusantro tūkstančio darbuotojų. Pagal viešbučių skaičių Lietuva dar gerokai atsilieka nuo Vakarų, tačiau lėtas ūkio atsigavimas ir permaininga mokesčių politika stabdys šio sektoriaus plėtrą.
Gydytojai ir slaugos specialistai     38 tūkst.     Apie 36–37 tūkst. Darbo vietų medikams ir slaugos specialistams gali šiek tiek sumažėti dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus, bet pokytis nebus žymus, nes dalis gydytojų ir slaugytojų emigruoja, o provincijoje tebejaučiamas šių specialistų stygius.
Krovikai     35 tūkst.     37 tūkst. Tai profesija, kuriai išsilavinimas nebūtinas, bet darbų jos atstovams niekuomet nestinga. Prognozuojama, kad krovikų paklausa gali dar padidėti dėl paslaugų sektoriaus plėtros ir žadamo vartojimo atsigavimo.
Mokytojai     34 tūkst.     30–32 tūkst. Mažėjant mokinių skaičiui, toliau mažės ir darbo vietų mokytojams, tačiau traukimasis jau nebus toks didelis kaip pastarąjį penkmetį. Vien dėl į pensiją išeinančių mokytojų atsiras apie tūkstantį darbo vietų naujiems specialistams.
Lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojai     34 tūkst.     Apie 32–33 tūkst. 2008–2011 m. įmonės aktyviai optimizavo veiklą, todėl darbo neteko keli tūkstančiai vairuotojų. Šios tendencijos išliks ir ateityje: Lietuvos logistikos asociacijos prezidento Vytauto Kudzio prognozėmis, kurjerių paslaugomis naudosis vis daugiau įmonių, nes pirkti transporto paslaugas dažnai būna pigiau, nei išlaikyti vairuotojo darbo vietą įmonėje. Kita vertus, toliau plėsis internetinė prekyba, tad pervežimų poreikis tik didės. Taigi darbų vairuotojams iš esmės bus tiek pat, kaip ir anksčiau – galimas tik tam tikras persiskirstymas rinkoje.

* Prognozė, sudaryta remiantis darbo rinkos ekspertų, šių sektorių asociacijų, pirmaujančių įmonių bei ministerijų duomenimis

Šaltinis: Statistikos departamentas, Švietimo ir mokslo ministerija, asociacijų duomenys

Kokios profesijos Lietuvoje po penkerių metų bus perspektyviausios
(šių sričių specialistų stigs, jiems bus lengva įsidarbinti jei ne Lietuvoje, tai užsienyje, bus siūlomi geri atlyginimai)

Įvairių sričių informacinių technologijų specialistai
Biotechnologijos specialistai
Biochemikai
Nanotechnologijų specialistai
Įvairių sričių inžinieriai
Branduolinės energetikos, atsinaujinančių elektros šaltinių specialistai
Gydytojai
Slaugytojai
Odontologai

Kokios profesijos Lietuvoje po penkerių metų bus neperspektyviausios
(bus šių specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, perteklius, todėl jiems bus sunku įsidarbinti pagal specialybę ir (arba) įsidarbinus bus mokami santykinai nedideli atlyginimai)

Teisininkai
Vadybininkai
Ekonomistai
Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo specialistai, socialiniai pedagogai
Statybininkai
Viešojo administravimo specialistai
Socialiniai darbuotojai
Bibliotekininkai
Miškininkai

Šaltinis: „Veidas“; profesijų sąrašai sudaryti remiantis didžiųjų šalies darbdavių ir geriausią reputaciją turinčių įmonių vadovų, studijų ir darbo rinkos ekspertų, įvairių sektorių asociacijų vadovų prognozėmis

Bedarbių pasiskirstymas pagal išsilavinimą (proc.)

Vidurinis 52,8
Be profesinės kvalifikacijos 39,1
Pagrindinis 17,2
Aukštasis 15,2
Aukštesnysis 8,8
Pradinis 5,8
Be pradinio 0,1

Šaltinis: Lietuvos darbo birža

Kokių profesijų atstovai – geriausi specialistai – gauna didžiausius atlyginimus (tūkst. Lt per mėnesį, atskaičius mokesčius)

Finansininkai (finansų vadovai) 6,8–11 (vidutinių įmonių); iki 19 (didelių įmonių)
Bankininkai (vadovai) 10–20
Advokatai (advokatų kontoros partnerio lygmens) 7–15; įmonių teisininkai 5–8
Auditoriai 8–15
Gydytojai 7–10
Pardavimo specialistai (pardavimo vadovai, didžiųjų klientų vadybininkai, produkto vadovai) nuo 4–5 iki 13–15
Rinkodaros vadovai 4,5–7,6 (mažų ir vidutinio dydžio įmonių); 13–15,2 (didelių įmonių)
IT specialistai / vyriausieji programuotojai 6–9
Lazerių pramonės projektavimo inžinieriai 4,5–5

Šaltinis: „Veidas“; sąrašas sudarytas konsultuojantis su personalo atrankos ir vadovų paieškos įmonių konsultantais, tuose sektoriuose dirbančių įmonių vadovais ir darbuotojais; tiek uždirba itin geri šių sričių darbuotojai

Per „Sodrą“ bus aiškinamasi, kiek lietuvių dirba pagal specialybę

Valstybė kol kas niekaip negali padėti abiturientams ir jų tėvams susiorientuoti, kokios profesijos ateityje bus paklausios: iš atliktų pavienių studijų maža naudos, o žadėto kvalifikacijų žemėlapio, kurį rengia Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos, kaip nėra, taip nėra.
Kodėl šios rimtos analitinės studijos, svarbios ne tik abiturientams, jų tėvams ir universitetams, bet visai darbo rinkai, rengimas taip įstrigo?
Viena vertus, kaip teigia švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė, šiai studijai parengti suburtą darbo grupę įklampino elementarių duomenų apie šalies ūkyje dirbančių specialistų struktūrą stygius, todėl dabar apsistota ties galvosūkiu, kaip tuos duomenis gauti, o tik po to esą bus galima kalbėti ir apie konkretesnę kvalifikacijų žemėlapio parengimo datą.
Antra vertus, N.Putinaitė pabrėžia, jog iš šios studijos nuo pat pradžių pernelyg daug tikimasi, nes konkrečių atsakymų, kokią studijų programą ar specialybę rinktis, kad tavo profesinė karjera būtų sėkminga, kvalifikacijų žemėlapis vargu ar pateiks. Pasak viceministrės, sunku prognozuoti net ir tai, kaip toliau plėtosis Lietuvos ūkis, ką jau kalbėti apie konkrečias profesijas, kurios turėtų didžiausią paklausą, tuo labiau kad šias prognozes esą stipriai apsunkina sunkiai nuspėjama mūsų darbo jėgos migracija.
Tad kiek naudos bus iš šio tyrimo? „Nauda bus didelė, – neabejoja N.Putinaitė, – nes turėsime išsamią analizę, kiek kokių specialistų yra, kiek ir kur jie įsidarbina, kokia jų dalis dirba pagal specialybę ir ne pagal specialybę. Identifikuosime, koks realiai yra atitikimas tarp kvalifikacijų ir darbo: pamatę, kad, tarkime, kažkurie specialistai įsidarbina tik kasininkais prekybos centruose, galėsime imtis atitinkamų veiksmų. Dabar mums svarbiausia – turėti išsamią informaciją įvairiais pjūviais.“
Pasak švietimo ir mokslo viceministrės, tokių duomenų, kurie parodytų aiškų vaizdą, kaip aukštųjų mokyklų specialistams sekasi prisitaikyti šalies darbo rinkoje, šiuo metu beveik nėra, nes jų jokia institucija nerenka. Kaip sako N.Putinaitė, gali būti, kad nemaža dalis specialistų dirba ne pagal specialybę, bet kol tokios statistikos nėra, apie tai galima tik spėlioti.
Bent tai, kiek lietuvių dirba pagal specialybę, ketinama išsiaiškinti jau netrukus: nuspręsta pasinaudojant „Sodros“ duomenų rinkimo sistema įvesti kelis papildomus klausimus darbdaviams ir taip pradėti rinkti šiuos duomenis apie visus dirbančiuosius. Šiuo metu svarstoma, kokių teisės aktų pataisų reikės šiai naujovei įdiegti, – tai turėtų paaiškėti iki balandžio 1-osios. Jei viskas klostysis sėkmingai, pasak N.Putinaitės, papildomi duomenys apie dirbančiuosius bus pradėti rinkti jau metų pabaigoje.
Taigi kvalifikacijų žemėlapio teks palūkėti dar bent kelerius metus.