Profesinės mokyklos Lietuvoje – jau nebe „profkės“, kuriomis anksčiau buvo gąsdinami nepažangūs mokiniai. Vis daugiau pažangiausiųjų – aukštųjų mokyklų absolventų, užuot tęsę aukštesnės pakopos studijas, pasirenka profesinį rengimą.

Aukštojo mokslo diplomus per priėmimą į profesines šalies mokyklas pažėrė 1,5 tūkst. absolventų, arba dvigubai daugiau nei 2012 m. Esą jie teorinių žinių bagažą nori papildyti praktiniais įgūdžiais. Vis dėlto gali būti ir kitų priežasčių, paaiškinančių, kodėl diplomuoti teisininkai ar filosofai užsinori tapti kirpėjais ar santechnikais.

„Man pasirodė įdomus kolegos iš Estijos pareiškimas. Kažkada lankydamiesi Taline vieną vakarą pastebėjome kostiumuotus, kaklaraiščius ryšinčius žmones, kurie montavo elektros schemas, stovėjo prie staklių. Paklausėme jo, ką jie čia veikia. O kolega atsakė, kad baigę universitetus jie atėjo „šio to išmokti“, – keistą pavyzdį prisimena Šiaulių profesinio rengimo centro direktorius Saulius Dargužas.

Pasak jo, toks pavyzdys iš dalies atsako į klausimą, ko universitetuose ir kolegijose nerado, tad profesinėse mokyklose ieško aukštųjų universitetų absolventai. Pasirodo, baigę studijas jie suprato pristigę praktinių žinių: kaip teoriškai reikėtų ką nors sukurti, žino, bet kaip tai padaryti patiems – neaišku.

S.Dargužas sako galintis įvardyti bent kelias priežastis, kodėl aukštojo mokslo diplomas pasirodo vertas iškeisti į profesinės mokyklos suolą. Jo žodžiais, skirtingo amžiaus žmonės ilgainiui suvokia kažkada pasirinkę ne tą profesiją arba pamato, jog eilėje į darbo vietą pirmiau jų išsirikiuoja darbininkiškų profesijų atstovai, todėl nesibodi ir patys tokias įgyti, kad tik gautų darbą.

„Dažniausiai į mūsų įstaigą ateina mokytis Šiaulių universiteto, Šiaulių kolegijos, Šiaurės Lietuvos kolegijos absolventai. Turime ir baigusiųjų universitetus Kaune ar Klaipėdoje, bet gyvenančių Šiauliuose arba grįžusių į gimtąjį miestą, – vardija S.Dargužas. – Dažnai jie būna socialinių mokslų, filosofijos, edukologijos ir panašių studijų programų absolventai, kurių paklausa, ypač Šiauliuose, nėra tokia didelė, o darbininkiškų profesijų atstovų, atvirkščiai, trūksta.“

Vis dėlto „Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai teigia, kad aukštųjų mokyklų absolventus į profesines mokyklas atveda praktinių įgūdžių alkis. Esą jie supranta, kad ir turėdami puikų teorinių žinių kraitį be profesinių gebėjimų ar techninių dalykų praktiniame darbe neapsieis.

„Dalis studijų programų yra labai teorinės, o gamybos sektoriuje net ir vadovas, technologas ar inžinierius turi žinoti, kaip pagaminti produktą. Todėl jaunuoliai, baigę studijas ir supratę, kad jos buvo teorinės, ateina pas mus įgyti praktikos. Pavyzdžiui, puikus viešojo maitinimo studijų programos absolventas supranta, kad jam reikia sužinoti, kaip išvirti tą sveiką maistą, todėl ir ateina įgyti virėjo ar konditerio profesijos“, – komentuoja Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro direktorius Alvydas Pranas Grevas ir priduria, kad renkanti mokymo įstaigą daugumai jaunuolių galvas susuka ir aukštųjų mokyklų studijų programų pavadinimų galybė.

Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro šiųmečių naujokų sąraše – 9 proc. universitetų ir kolegijų absolventų. A.Grevas skaičiuoja, kad didžiąją dalį mokinių sudaro Mykolo Romerio universiteto absolventai, toliau rikiuojasi Kauno aukštųjų mokyklų – Vytauto didžiojo ir Kauno technologijos universitetų bei aplinkinių kolegijų parengti specialistai.

Šiaulių profesinio rengimo centre šiemet panoro mokytis šimtas aukštųjų mokyklų absolventų, pernai tokių buvo apie 70, o dar prieš kelerius metus – trigubai mažiau nei šiemet, vos per 30. S.Dargužas pastebi, kad aktyviau į profesines mokyklas traukia ne tik aukštojo mokslo diplomais nešini, bet ir vidurinę mokyklą baigę jaunuoliai. „Abiturientų kasmet daugėja maždaug 10–12 proc.“, – patikslina Šiaulių profesinio rengimo centro vadovas.

Iš tiesų, susidomėjimas profesinėmis mokyklomis tik didėja, o skelbiant jų statistiką jau kelerius metus iš eilės priimtųjų skaičius vadinamas rekordiniu. Šiemet į šalies profesines mokyklas buvo priimti visi norintieji – 21,4 tūkst. būsimų mokinių, arba 12 proc. daugiau, nei planuota.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

Apsisprendus, kokio amato mokytis, jaunuolių laukia kitas svarbus žingsnis: susigaudyti, kurią profesinį mokymą teikiančią instituciją jiems pasirinkti.

Lietuvos Darbo biržos duomenimis, virėjai ir dažytojai šiuo metu yra vieni paklausiausių specialistų darbo rinkoje – įsidarbinti jiems šiuo metu yra didžiausios galimybės. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai priduria, kad Lietuvoje ne tik šiuo metu, bet ir keletą pastarųjų metų nuolat trūksta dar ir suvirintojų, metalinių laivų korpusų surinkėjų, dažytojų. Pasirodo, šių profesijų atstovų Lietuvos darbdaviams neretai tenka ieškoti net už Lietuvos ribų.
Tokia statistika – puikus orientyras jaunuoliams, nusprendusiems įgyti profesinę kvalifikaciją, bet neapsisprendžiantiems, kuri profesija jiems tinkamiausia ir naudingiausia.
Tačiau Lietuvoje profesiją įgyti galima daug kur – ir pirminį, ir tęstinį profesinį mokymą teikia profesinės mokyklos, kurių Lietuvoje yra arti šimto, tęstinį – privačios įmonės ir kolegijos, kurių priskaičiuotume antra tiek. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, profesinio mokymo teikėju Lietuvoje iš esmės gali būti bet kuri įstaiga, mokykla, įmonė ar kitas teikėjas, kuriam suteikta teisė vykdyti profesinio mokymo programas.
Specialistai pažymi, kad tiems, kurie dar nėra baigę vidurinės mokyklos, geriausias pasirinkimas – profesinės mokyklos, kuriose kartu su kvalifikacija galima įgyti ir pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą. Tokiu atveju programų trukmė gali būti dveji arba treji metai – priklausomai nuo to, ar programa skirta įgyti pagrindinį, ar vidurinį išsilavinimą.

Vertėtų tęsti mokslus ir gilinti žinias

Svarbu ir tai, ar jaunuolis planuoja po profesinės mokyklos gilinti žinias kolegijoje, o gal – stoti į universitetą.
VGTU prof. habil. dr. Valdas Pruskus atkreipia dėmesį, kad toli gražu ne visas profesinio mokymo programas baigę mokiniai gali stoti į aukštąsias mokyklas. Iš kitos pusės, pažangiausiems profesinių mokyklų absolventams, taip pat absolventams, kurie turi darbo patirties pagal įgytą kvalifikaciją, stojant į aukštąsias mokyklas suteikiama papildomų balų.
Deja, Lietuvoje, priešingai nei daugelyje kitų ES šalių, profesinių mokyklų absolventai patys gana vangiai stoja į aukštąsias mokyklas ir tęsia studijas. Pavyzdžiui, vidutiniškai į universitetus stoja vos apie 1 proc., į kolegijas – apie 4-5 proc. visų, tais metais baigusių profesines mokyklas.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad galvojant apie ateities uždarbį, į kolegiją po profesinės mokyklos stoti tikrai verta: taip elgiasi didelė dalis užsienio jaunuolių, suvokiančių, kad darbdaviai įvertins ir atlygins jų pastangas tobulėti savo srityje.
Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai aiškina, kad stoti į kolegiją po profesinės mokyklos – pats optimaliausias pasirinkimas vien jau dėl to, kad ne mažiau kaip trečdalį studijų programos šiuo atveju sudaro praktinis mokymas, be to, baigusiesiems studijas suteikiamas profesinio bakalauro laipsnis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europoje pusė visų vidurines mokyklas baigusių jaunuolių jau turi įgiję specialybę, nes mokytis profesijos reiškia ne tik didesnius šansus įsidarbinti, bet ir solidų atlyginimą.

Lietuva patenka tarp trijų ES šalių, kuriose profesinis ugdymas – pats nepopuliariausias: mūsų šalyje profesinio mokymo įstaigose mokosi dvigubai mažesnė visų mokinių dalis nei kitose ES valstybėse.
Visoje ES kasmet vidutiniškai 10,9 mln. jaunuolių vidurinį mokslą baigia bendrojo lavinimo, o 10,8 mln. – profesinio mokymo įstaigose. Kitaip tariant, profesinį mokymą ES pasirenka pusė visų vidurinį išsilavinimą įgyjančių moksleivių, o Lietuvoje – vos ketvirtadalis.
Problema, pasak specialistų, yra ne tik (ir ne tiek) profesinio mokymo kokybė, bet ir tokio mokslo įvaizdis: Lietuvoje mokytis profesinėje mokykloje, “profkėje”, daugeliui jaunuolių atrodo menkas prestižas. Prie to, beje, prisideda ir tėvai: jie nuo mažens vaikus gąsdina: jei nesimokysi dešimtukais – atsidursi “profkėje”. Taigi iš kartos į kartą formuojamas stereotipas, esą profesines mokyklas renkasi tik negabūs jaunuoliai.
Paradoksas, tačiau daugelyje kitų ES šalių profesinis ugdymas yra ir vertinamas, ir net skatinamas, mat garantuoja tiek gerą darbą, tiek orų uždarbį. Štai kodėl Austrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje įgyti vidurinį išsilavinimą kartu su profesine kvalifikacija siekia daugiau nei 70 proc. visų mokinių, Vokietijoje ir Slovėnijoje – per 60 proc., o daugumoje kitų ES šalių – daugiau nei pusė.
Žinoma, šių skaičių skirtumas priklauso ne vien nuo jaunuolių ir jų tėvų sąmoningumo, bet ir nuo kiekvienoje valstybėje veikiančios švietimo sistemos. Pavyzdžiui, vienose šalyse profesinis ugdymas yra bendrojo lavinimo dalis (vadinamoji integruota sistema) – moksleiviai Norvegijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje baigia vidurinę mokyklą, kartu įgydami ir pasirinktą profesiją. Kitose šalyse – Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje ir kt. – profesinio mokymo ir bendrojo lavinimo sistemos yra atskirtos.
Kuri sistema geresnė, vienos nuomonės nėra. Tačiau išskirti valstybes, kurios yra akivaizdžios profesinio rengimo lyderės Europoje, nesudėtinga.

Geriausias profesinis parengimas – Vokietijoje

Vokietija visą krizės laikotarpį buvo minima kaip itin mažo nedarbo šalis – bedarbių procentas čia per tą laiką nė sykio neviršijo 5,6 proc. Dar įspūdingesni jaunimo nedarbo rodikliai, vos 2–3 proc. viršijantys bendrą šalies nedarbo rodiklį, kai, tarkim, Prancūzijoje ar Ispanijoje jaunimo nedarbas už bendrą nedarbą didesnis daugiau nei du kartus.
Ekspertai sutartinai aiškina, kad tai visai ne atsitiktinumas. Jų nuomone, pagrindinė priežastis, kodėl Vokietijoje taip mažai žmonių neranda nuolatinio darbo, yra puikus profesinis parengimas ir jaunimo entuziazmas mokytis profesinėse mokyklose.
“Vokietijos profesinio rengimo sistemą, kurios pradžia galima laikyti 1969-uosius metus, yra tarsi “auksinis standartas” visoms kitoms ES valstybėms”, – teigia “Financial Times” bendradarbis Berlyne Gerritas Wiesmannas. Tačiau pažymima ir tai, kad paraidžiui nukopijuoti šį modelį – ne taip jau paprasta.
“Kadangi švietimas Vokietijoje yra labai decentralizuotas, o mokykla gali priimti individualius sprendimus, profesinio mokymo sistema yra nepaprastai lanksti ir sugeba labai greitai reaguoti į besikeičiančius pramonės poreikius”, – vieną iš svarbių profesinio rengimo Vokietijoje privalumų nurodo Tarptautinės darbo organizacijos Ženevoje Užimtumo tendencijų padalinio vadovas Ekkehardas Ernstas.
“Ji greitesnė ir artimesnė darbo rinkai nei kitos mokymo sistemos labiau centralizuotose šalyse, kur pagrindiniu smuiku groja ir viską iš viršaus nuleidžia darbo ministerija”, – apie Vokietijos specifiką profesinio rengimo srityje kalba ekspertas.
Vokietijos atveju viskas veikia priešingai: pirmiausia verslo kompanijos išdėsto savo lūkesčius ir poreikius vietos prekybos ir amatų rūmams, šie savo ruožtu idėjas perduoda į nacionalinius sprendimus priimančių organų rankas. “Lanksti mokymo sistema yra labai paprasta idėja, bet, kita vertus, ją nėra lengva nukopijuoti dėl sudėtingo organizavimo ir administravimo”, – sako E.Ernstas.
Štai kodėl taip vadinama Vokietijos pameistrystės sistema, dar vadinama “Duales Ausbildungssystem” (liet. dviguba mokymo sistema), kuri suderina ne tik mokymąsi iš vadovėlių, bet ir praktinę patirtį, sužavėjo daugelio šalių specialistus, o ją pamėginti pritaikyti ryžtasi JAV, Indijoje ir kitose šalyse. Tačiau niekur kitur ji nesuveikė taip efektyviai, kaip gimtojoje šalyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per dvejus metus stojančiųjų į Lietuvos profesines mokyklas padaugėjo 40 proc. Didelis nedarbo, ypač jaunimo tarpe, lygis – šių dienų galvosūkis daugumai Europos Sąjungos (ES) valstybių. Lietuvai, kur darbo negali susirasti daugiau nei 30 proc. jaunų žmonių – taip pat.

Tačiau dalį atsakymų į šį galvosūkį galima rasti valstybių, kurios šios negandos išvengė, pavyzdžiuose. Vokietijoje, Austrijoje ir Olandijoje jaunimo nedarbas yra mažesnis nei dešimt procentų, o bendras nedarbas siekia nuo 3,7 proc. Austrijoje iki 6 proc. Vokietijoje. Žinoma, šios šalys nesusidūrė su tokia recesiją, kokia ištiko Lietuvą, Vokietijos pramonė stipriausia ES, tačiau Europos švietimo ekspertai nurodo dar vieną priežastį, kodėl Vokietijoje ar Austrijoje nedarbo lygis mažiausias ES. Europos prekybos ir pramonės rūmų asociacijos „Eurochambres“ ES reikalų patarėja švietimui, inovacijoms ir verslumui Margarete Rudzki įsitikinusi, kad šias šalis gelbėja ir stiprus profesinis mokymas.

Pavyzdžiui, Vokietijoje įdiegtas vadinamasis dualinis profesinis mokymas, kai jaunuolis ne tik mokosi profesinėje mokykloje, bet ir kelerius metus tris keturias dienas per savaitę atlieka mokamą praktiką įmonėje. Tūkstančius tokių praktikantų pasiima žinomos kompanijos, tarp jų ir elektrotechnikos bei technologijų koncernas „Siemens“. Nors ši profesinio rengimo sistema brangi ir darbdaviams parengti vieną mokinį kainuoja apie 62 tūkst. Lt, daugiau nei 200 tūkst. kompanijų profesinių mokyklų auklėtiniams siūlo atlikti praktiką. O išlaidas įmonės dalijasi su valstybe.

„Ką tik lankiausi Vokietijoje bei Austrijoje ir įsitikinau, kad dualinis mokymas, kai didžioji dalis įgūdžių įgyjama ne mokykloje, o įmonėse, labai efektyvus. Mokiniai išmoksta praktinių dalykų, be to, darbdaviai dažnai juos pastebi dar nebaigusius mokslo ir pažada būsimą darbo vietą. Tuo tarpu Lietuvoje daugiausia laiko praleidžiama profesinėse mokyklose ir tik pastaraisiais metais jaunuoliai išsiunčiami atlikti praktikos į įmones“, – skirtumus pabrėžia Lietuvos profesinių mokyklų direktorių asociacijos prezidentė Elena Pelakauskienė. Viešosios politikos ir vadybos instituto vyriausiojo analitiko Žilvino Martinaičio nuomone, Vokietijoje profesinis mokymas masinis ir labai kokybiškas dėl to, kad valstybės ilgalaikė strategija – konkuruoti eksportui skirtomis prekėmis. Tuo tarpu Lietuvos 2020–2030 m. strategijoje tarp eilučių galima perskaityti, kad ateitis – aukštos pridėtinės vertės paslaugos, o ne produktai. Vadinasi, reikia orientuotis į IT specialistus.

Skiriasi ne tik strategija, bet ir požiūris į šią mokymo grandį. Profesinių mokyklų įvaizdis Lietuvoje apgailėtinas, o vyraujanti nuomonė, kad ten stoja tik visiški nevykėliai, daugelį atgraso nuo tokios galimybės. Net prasčiausiai besimokantys jaunuoliai žūtbūt stengiasi įgyti aukštojo mokslo diplomą – visai nesvarbu kur ir kokį.

Ž.Martinaitis mano, kad profesinis mokymas yra lygiai tokia pat svarbi grandis, kaip ir aukštasis mokslas, bet Lietuvoje jis ilgai buvo nepelnytai nuvertintas. „Profesiniam mokymui teko “našlaitėlio” vaidmuo, nes visas dėmesys buvo sutelktas į aukštąjį mokslą. Per pastaruosius 20 metų profesiniame mokyme dalyvavo gerokai mažiau asmenų nei aukštajame moksle, ir pastarasis, mano galva, per daug išsiplėtęs. Dabar apie 60 proc. lietuvių dirba srityse, kur reikalingas profesinis išsilavinimas, o tai rodo, kad darbo rinkai reikalingi ne vien  žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą. Paradoksas, bet kartais jau ir kai kurios aukštųjų mokyklų specialybės orientuotos į profesinį orientavimą“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Į populiarias specialybes – konkursai

Nors „profkėmis“ lietuviai ilgą laiką gąsdino prastai besimokančius savo vaikus, vis dėlto stojančiųjų į profesines mokyklas daugėja. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 2008 m. profesinį mokymąsi rinkosi 5200 abiturientų, 2010 m. – 8500, o 2011 m. – 8250 abiturientų. Ar šie skaičiai rodo, kad požiūris į profesinį mokymąsi iš lėto keičiasi?

„2008 metais į valstybės finansuojamas vietas universitetuose įstojo 15,8 tūkst. abiturientų, o į profesines – tik 5 tūkst. 2011 m. skaičiai kitokie – 9,6 tūkst. įstojo į valstybės finansuojamas vietas universitetuose, apie 9 tūkst. į kolegijas, o 8,3 tūkst. pasirinko profesines mokyklas. Atsirado balansas, nes anksčiau lygindami darbo poreikį ir besimokančiųjų aukštosiose ir profesinėse mokyklose skaičių matėme apverstą piramidę. Juk įgyti vadybininko ar teisininko diplomą, o po to atsidurti „Maximos“ kasoje, ne pats geriausias variantas“, – tvirtina Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento direktoriaus pavaduotojas Romualdas Pusvaškis.

Didesnį stojančiųjų į profesines mokyklas skaičių R.Pusvaškis sieja su aukštojo mokslo reforma – prieš porą metų įvesta tvarka, kad įgijęs specialybę profesinėje mokykloje, stodamas į tą pačią specialybę kolegijoje jaunuolis gauna du papildomus balus, o pretenduodamas į valstybės finansuojamą vietą universitete – balą. Tiesa, iš karto balus gauti gali tik su pagyrimu baigę jaunuoliai, o kiti turi metus padirbėti.

Profesinių mokyklų vadovai tvirtina, kad dabar į šias mokyklas stoja labiau motyvuoti jaunuoliai nei anksčiau. E.Pelakauskienė pasakojo, kad jauni žmonės atidžiai renkasi, klausinėja, kokių mokykla turi technologijų, ką gaus čia mokydamasis. Vis dažniau pasitaiko ir atvejų, kai gerai besimokantys moksleiviai pirmiau pasirenka ne kolegiją ar universitetą, o profesinę mokyklą.

Baigę profesinę mokyklą kai kurie jaunuoliai stoja į universitetą ar kolegiją. Tiesa, tokių nėra daug – kasmet iki 10 proc. nusprendžia tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Vienas iš tokių – 26 metų profesinėje mokykloje automechanikos mokytoju dirbantis Vitalijus Kabelis. Mokydamasis profesinėje mokykloje vaikinas atliko praktiką įmonėje, po jos gabų jaunuolį pastebėjęs darbdavys pasiūlė jam darbą. Tačiau Vitalijus norėjo mokytis toliau, tad baigęs profesinę mokyklą dirbo ir kartu baigė vakarines studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. „Labai džiaugiuosi, kad baigiau profesinę mokyklą. Esu iš užmiesčio, kur mokiausi dešimtmetėje mokykloje, tad ją baigus vis tiek reikėjo galvoti, kur toliau mokytis – ar kur nors vidurinėje, ar profesinėje mokykloje. Buvau geras mokinys, o mano pomėgis buvo technika, todėl nusprendžiau pradėti gilintis į šią sritį ir kartu gauti vidurinio mokslo diplomą“, – kodėl pasirinko mokslus profesinėje mokykloje atskleidžia vaikinas.

Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokyklos direktorius Juozas J.Chmieliauskas taip pat pritaria, kad nuomonė apie profesines mokyklas keičiasi į geresnę pusę. „Anksčiau visi sakydavo, kad jei nieko nesugebi, eik į „profkę“. O dabar profesinėse mokyklose yra specialybių, į kurias susidaro konkursai – pavyzdžiui, šiemet į lokomotyvų mašinistų specialybę pretendavo 2,5 žmogaus į vieną vietą“, – pateikia pavyzdį J.Chmeliauskas. Žinoma, kaip ir universitetuose, profesinėse mokyklose tendencijas apsprendžia mados. Prieš krizę, kai atlyginimai statybų sektoriuje gerokai išsipūtė, konkursai susidarydavo į beveik visas statybos profesijas, tačiau dabar ta banga atslūgusi.

Populiari ir automechaniko specialybė, kurią įgijus atsiveria galimybė įsteigti smulkųjį verslą. E.Pelakauskienė tvirtina, kad jos vadovaujamoje mokykloje, kur rengiami automechanikai, niekada nesutelpa visi norintys ir prireikia papildomos grupės. „Ypač išaugo susidomėjimas tarp baigusiųjų 12 klasių. Ateina net ir po kolegijų bei aukštųjų mokyklų, nes jiems trūksta praktinių įgūdžių“, – priduria E.Pelakauskienė.

Profesinėse mokyklose taip pat populiarios su informacinėmis technologijomis susijusios specialybės, tokios kaip kompiuterių remontininkas, dažniau siekiama įgyti logisto, virėjo, kulinaro, padavėjo, floristo profesiją.

Beje, pastaraisiais metais išpopuliarėjo viešbučių tarnautojų, auklių specialybės. Kadangi ši specialybė Lietuvoje nėra perspektyvi, manoma, kad ją bando įgyti jaunuoliai, besiruošiantys emigruoti iš šalies. Tad valstybė turėtų pagalvoti, kaip užkirsti kelią, kad nemokamai už mokesčių mokėtojų pinigus parengti specialistai neišvyktų kelti kitos šalies ekonomikos.

Nenori būti siuvėjai ar suvirintojai

Įpusėjus sunkmečiui Lietuvoje išryškėjo struktūrinio nedarbo problema, kuri vis aštrėja. Nors tūkstančiai gyventojų negali rasti darbo, kai kurių profesijų darbuotojų rinkoje trūksta, o prisivilioti jaunuolius mokytis tų specialybių sudėtinga – prie tokių galima priskirti siuvėjų, įvairių žemės ūkio, taip pat suvirintojų profesijas. Darbo biržos duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį darbdaviai ieškojo 2 tūkst. siuvėjų, 1,4 tūkst. suvirintojų ir 1,3 tūkst. žemės ir miško ūkio technikos operatorių. Siuvėjų profesija nepopuliari dėl mažų atlyginimų rinkoje, o žemės ūkio technikos operatorių – dėl stereotipų apie nusiplūkusius, prakaituotus traktorininkus.

J.Chmieliauskas tvirtina, kad rinkoje trūksta ir prieš 10–15 metų populiarių šaltkalvio, tekintojo profesijų. „Atkūrus nepriklausomybę šių specialistų buvo daug parengta, bet jų niekas nepriimdavo, nes didžiulės įmonės buvo likviduotos. Taigi šleifas tęsiasi. Dabar laivų statyklose reikia šių specialistų, bet niekas neina mokytis“, – vardija J.Chmieliauskas. Iš tiesų Klaipėdoje šiuo metu ieškoma net 38 laivų korpusų surinkėjų.

„Mums norėtųsi, kad jaunuoliai rinktųsi inžinerines profesijas, tokias kaip suvirintojas, metalo apdirbimo staklininkas, bet tai nėra labai populiarios profesijos, nors perspektyvos didelės. Visuomenėje dar likęs didžiųjų sovietinių laikų įmonių vaizdas, kur vaikšto tepaluoti staklininkai, automatinių sistemų darbininkai. Darbdaviai deda daug pastangų, kad parodytų, kaip pasikeitusi ši profesija – dabar tai modernus, kompiuterinis darbas valdant technologinę įrangą“, – stereotipus sklaido R.Pusvaškis.

Neišmanydami ko griebtis, darbdaviai jau patys pradėjo rengti tokio profilio darbininkus. Štai įmonė „Arginta“ įkūrė Suvirinimo akademiją, kur naujokus moko geriausias įmonės specialistas.

Į profesinį mokymą investuojama 400 mln. Lt

Pašnekovai vienu balsu tvirtina – įgijus darbo rinkoje paklausią profesiją neretai gali greičiau susirasti darbą ir uždirbti daugiau, nei baigus neperspektyvius mokslus universitete. Juk šimtai vadybos ar teisės mokslų absolventų mina Darbo biržos slenkstį.

„Aukštosiose mokyklose išmokoma skaičiuoti pagal formules, tačiau jau pats pirmas darbdavys klausia: „O ką tu moki daryti?“ Atsakymas „Moku skaičiuoti pagal formules“ darbdavio netenkina, nes formulės su pirštu ant purvino antvožo nerašinėsi, reikia praktinių žinių“, – profesinio mokslo pranašumą pabrėžia V.Kabelis.

Daugiau nei šalies atlyginimų vidurkis uždirba lokomotyvų mašinistai (2–3 tūkst. Lt, atskaičius mokesčius), automobilių remontininkai, tarptautinių reisų vairuotojai, mechatronikai. Žinoma, dabar nelengva įsidarbinti visų mokslų absolventams – R.Pusvaškis lygina, kad prieš porą metų tik apie 4 proc. profesinių mokyklų absolventų registravosi darbo biržoje, o dabar tokių net iki 20 proc. Vis dėlto stiprus ir kokybiškas profesinis parengimas padėtų mažinti nedarbą Lietuvoje, nes Darbo biržos duomenimis, trys iš keturių registruotų laisvų darbo vietų yra skirtos kvalifikuotiems darbininkams.

Beje, pastaraisiais metais nuspręsta stiprinti profesinį mokymą ir į šias mokyklas investuoti apie 400 mln. Lt – šiuo metu kuriami 42 sektoriniai praktinio mokymo centrai. „Mes dažnai pakritikuojami, kad absolventams trūksta šiuolaikinių technologinių praktinių įgūdžių. Šiuo metu naudojant ES struktūrinius fondus modernizuojama praktinio mokymo bazė, iš esmės atnaujiname profesinių mokytojų technologines kompetencijas ir mokymo turinį – modulines programas. Tokie centrai bus atviri ne tik tos įstaigos besimokantiems, bet ir kolegijų bei universitetų studentams“, – informuoja R.Pusvaškis.

O, kad šios investicijos atsipirktų, pirmiausia reikia motyvuotų mokinių. Kokią profesiją įgyti jaunuoliai turėtų spręsti ne vaikydamiesi mados vėjų, o atsižvelgdami į savo sugebėjimus ir pomėgius. Kvalifikuotas ir patyręs suvirintojas valstybei gali būti kur kas naudingesnis negu teisės mokslų diplomą į stalčių nugrūdęs padavėjas.

Įgijus darbo rinkoje paklausią profesiją neretai gali greičiau susirasti darbą ir uždirbti daugiau, nei baigus neperspektyvius mokslus universitete.

Profesinės mokyklos skaičiais

Lietuvoje yra 69 profesinės mokyklos

Jose iš viso mokosi 46,3 tūkst. jaunuolių

Apie 10 proc. pabaigusių profesines mokyklas stoja į aukštąsias mokyklas

400 mln. Lt – tiek bus investuojama į profesinį mokymą iki 2013 m.

Baigus profesinį mokymą didesnės galimybės įsidarbinti

Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams

Siuvėjams

Pardavėjams

Betonuotojams

Barmenams padavėjams

Metalo apdirbimo staklių operatoriams

Baigus profesinį mokymą mažos galimybės įsidarbinti

Automobilinio krautuvo vairuotojams

Degalinių operatoriams

Floristams

Staliams

Kirpėjams, manikiūrininkams, kosmetologams

Šaltinis: Lietuvos darbo birža

Profesinėse mokyklose daugėja mokinių

Metai      Įstojo abiturientų

2008       5200

2010       8500

2011       8250

Šaltinis: Švietimo ir mokslo ministerija