Vytautas Juozapaitis, operos solistas, Seimo narys konservatorius

Vilniaus geležinkelių transporto ir verslo paslaugų mokykla (buvusi 26-oji Vilniaus technikos mokykla)

Man yra didelė garbė savo biografijoje turėti profesinės mokyklos puslapį. Tik žmona iki šiol mano darbais negali įsitikinti, kad turiu staliaus diplomą. Žinoma, nesvajojau tapti staliumi. Gūdžiais 1981-aisiais, kai baigiau mokyklą, pasirinkimą mokytis profesinėje mokykloje išprovokavo aplinkybės. Neįstojau į universitetą, bet norėjau likti Vilniuje, todėl metus teko kažkur praleisti. Iš 32 žmonių kurso šioje mokykloje 30 ten atsirado todėl, kad neįstojo į universitetą. Be to, buvo šiokia tokia lengvata: jei profesinę mokyklą baigei raudonu diplomu, stojant į aukštąją užteko laikyti vieną egzaminą.

26-oji technikos mokykla priklausė „Lietuvos geležinkeliams“, todėl, be įprastos 40 rublių stipendijos, geležinkeliai kiekvieną mėnesį skirdavo papildomai 35 rublius, vėliau mokėjo ir už praktiką. Gaudavau beveik bajoriškai – 75 rublius, o tai man leido laisvalaikiu rinktis tokias pramogas, kurios vėliau virto mano profesija. Be to, būtent toje mokykloje susipažinau su žmonėmis, kurie vėliau man nurodė vokalo kelius.

Kadangi iš Radviliškio atvykau jau sukaupęs estradinės muzikos patirties, buvau būgnininkas, vadovavau mokyklos ansambliui. Už aktyvią veiklą man buvo sudarytos sąlygos anksčiau gintis diplominį darbą ir stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Dabar atrodo simboliška, kad diplominiam darbui sukonstravau tribūną viešoms politikų kalboms. Žinoma, viską – nuo medžiagų paėmimo iš sandėlio iki medžio pjaustymo dariau savo rankomis, tad mokykloje išmokau universalių dalykų.

Vėliau tos mokyklos direktorių sutikau komisijoje, kuri skirstė aukštųjų mokyklų absolventus į darbus. Šis žmogus dar kartą suvaidino svarbų vaidmenį mano gyvenime: iš dalies ir jo dėka likau Muzikos ir teatro akademijos aspirantūroje. Tai įrodo, kaip dar, be techninių įgūdžių ir užgrūdinimo, profesinė mokykla gali pakeisti gyvenimą.

Kęstas Rimdžius, stilistas, įvaizdžio namų „Kukla Beauty Box“ įkūrėjas

Šiaulių profesinio rengimo centras (buvusi Šiaulių buitininkų proftechninė mokykla)

Vidurinėje mokykloje mokiausi labai gerai, žinojau, kad noriu dirbti grožio srityje, bet supratau, kad šeimos galimybės neleis man studijuoti Vilniaus universitete. Taigi po devintos ar dešimtos klasės įstojau į „profkę“.

Tai buvo didelė trauma ir man, ir motinai, ir aplinkiniams, nes niekas iš manęs nesitikėjo tokio pasirinkimo. Dabar manau, kad pasielgiau teisingai.

Kalbėdamas apie aplinką, galiu pasakyti, kad mokykloje buvo visko. Buvo žmonių, kurie ir šiandien dirba pagal įgytą specialybę, buvo tokių, kurie mokėsi ten, nes niekur kitur įstoję nebūtų. Kadangi aš ėjau ten turėdamas konkretų tikslą, didelio kultūrinio šoko nepatyriau. Kita vertus, esu tvirtas žmogus, turintis savo nuomonę, tačiau silpnesnio charakterio žmogui ta aplinka – įvairūs žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingi jų tikslai, poveikį, matyt, padarytų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tepaluotą juodadarbio profesinio mokymo mundurą plauti sekasi: profesinėse mokyklose amato mokytis ne gėda nei šalies aukštųjų mokyklų absolventams, nei Oksfordo bakalaurui. Tik įpusėjus priėmimui į profesines mokyklas, čia jau suplūdo 13 tūkst. mokinių – net 5 proc. daugiau nei pernai tuo pat metu.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Demografinės bėdos, mažėjantis mokinių skaičius, profesinio mokymo įstaigas aplenkia. Jau kelerius metus į šias mokyklas stoja dešimtadaliu daugiau mokinių nei ankstesniais metais. Pavyzdžiui, pernai profesinės mokyklos priėmė 2 tūkst. naujokų daugiau, nei turėjo priimti, o net pusantro tūkstančio iš jų turėjo aukštojo mokslo diplomą. Atrodytų, pernykštis rekordas pernai jau pasiekė lubas, bet „Veido“ kalbinti ekspertai prognozuoja, kad šiemet galime sulaukti dar didesnio antplūdžio.

Įdomi statistika rodo, kad į profesinės mokyklos suolą sėsti nėra gėda net ir po kelerių metų, praleistų universitete. Tad, viena vertus, „profkė“ nebeatrodo kaip nuosprendis, šis mokymas kratosi iš sovietinės okupacijos metų paveldėtos etiketės, kad profesinės mokyklos skirtos tik visai nemokytiniems jaunuoliams. Kita vertus, kai bakalauro absolventas žinių bagažą nori praturtinti praktiniais įgūdžiais, valstybė už tokią apverstą karjeros piramidę sumoka dukart (o jei tai magistras – gal net triskart).

„Keičiasi ne tik jaunuolių, bet ir jų tėvų mąstymas. Jie supranta, kad vaikas, baigęs kai kuriuos mokslus aukštojoje mokykloje, neras darbo. Ko gero, vos keli procentai viešojo administravimo specialistų ar teisininkų dirba jų išsilavinimą atitinkantį darbą. O štai kai kuriose profesinėse mokyklose 10 proc. naujokų turi aukštojo mokslo diplomą. Jei nori rasti vietą po saule, privalai turėti specialybę, nesvarbu, kur – Londone ar Vilniuje dirbtum. Tarkim, Londone turėdamas viešojo administravimo diplomą būsi nereikalingas, bet jei paslaugų įmonėje parodysi santechniko ar automechaniko diplomą, tai bus įrodymas, kad turi realių kompetencijų. Teoriškai lietuviški universitetų diplomai pripažįstami daugelyje šalių, bet praktiškai jie yra nevertinami“, – darbdavių rinkoje pripažįstamą įgūdžių, bet ne diplomo vertę aptaria Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apskaičiavo, kad įpusėjus rugpjūčiui šalies profesinėse mokyklose pageidavo mokytis 5 proc. daugiau asmenų nei pernai, o 5 mokyklos jau viršijo savo „planą“. Vilniaus automechanikos ir verslo mokykla sulaukė 120 proc., Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centras – 107 proc. planuojamų paraiškų.

Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė dr. Laimutė Anužienė tvirtina, kad jaunimo mažėjimo tendencijos jau nebe pirmus metus aplenkia ir jos vadovaujamą mokyklą, kurioje penktadalis mokytojų yra mokslų daktarai. Pavyzdžiui, šiemet konkurse paramediko kvalifikacijai įgyti dėl vienos mokslo vietos varžėsi 5–6 kandidatai. „Turime Lietuvos sveikatos mokslų universiteto absolventų, kurie nori įgyti praktinių žinių“, – teigia direktorė.

Ji priduria, kad šiemet populiariausios yra naujos mokymo programos: garso ir vaizdo technikos operatorių programa, sodininkų ir daržininkų, kosmetikos programa su atnaujintu sveikatinimo moduliu.

Jei medikai, įstoję į profesinę mokyklą, nustebino, galima paminėti ir praėjusių metų Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro naujoką – Oksfordo universiteto absolventą. Tiesa, jis šią mokyklą rinkosi labiau įdomumo dėlei – tik norėdamas įgyti praktikos visai kitoje srityje, nei studijavo Oksforde.

Nebemoko to, ko nereikia

„Akivaizdu, kad profesinis mokymas populiarėja, visuomenės požiūris keičiasi“, – įsitikinusi švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

Ji paaiškina, kad nuotaikų pokytį lėmė didelės galimybės baigus profesinę mokyklą gauti darbą ir gerėjantis profesinio mokymo įvaizdis, pasikeitusi jo kokybė „Darbdaviai ieško tokių darbuotojų, kaip suvirintojai, mechanikai, automechanikai, šaltkalviai, elektrikai, statybininkai, pirminio lygio programuotojai, viešbučių ir restoranų darbuotojai. Įgiję kvalifikaciją profesinio mokymo absolventai lengviau randa darbą (kuris įprastai dar ir gerai apmokamas) arba kuria savo verslą. Profesinių mokyklų absolventų darbo biržoje mažėja, kaip ir mažėja jaunimo nedarbas“, – stimulą siekti amato profesinėje mokykloje aptaria ministrė.

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) absolventų stebėsenos tyrimų duomenys rodo, kad 2011–2013 m. absoliuti dauguma absolventų po metų nuo profesinės mokyklos baigimo gavo mažesnį atlyginimą, nei vidutinis Lietuvoje, bet įsidarbino daugiau kaip 75 proc. absolventų.

Daug profesinio mokymo kokybės, jo pritaikymo tyrimų atlikusio Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro (KPMPC) direktorius Tadas Tamošiūnas patvirtina, kad profesinio mokymo kokybė smarkiai pagerėjo beveik visame šių įstaigų, kurių Lietuvoje yra kone 70, tinkle.

Kaip svarbiausią pokytį jis įvardija geresnę rengiamų specialistų atitiktį darbo rinkai. Tai reiškia, kad profesinės nokyklos atsisakė nereikalingų mokymo programų. Nors kai kuriose iš jų parengimo kokybės ir stinga, tos profesinės mokyklos vis tiek moko tokių amatų, kurie reikalingi rinkai.

„Iš esmės pagerėjo profesinio mokymo įstaigų bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, visų pirma verslu. Tai ir lėmė rengiamų profesijų atitikimą darbo rinkai – sumažėjo kvalifikacijų, kurių darbdaviams nereikia. Žinoma, yra specialybių, kurioms trūksta geresnio parengimo, tačiau jei palygintume Darbo biržos duomenis – tai, ko mokoma, ir tai, kas dirbama, – pamatytume, kad profesinių mokyklų atitiktis greta universitetų ar kolegijų yra pagerėjusi“, – komentuoja T.Tamošiūnas ir priduria, kad naudingą partnerystę užmegzti padėjo ir pačių profesinių mokyklų lankstumas, atvirumas pokyčiams.

Žinoma, prie profesinio įvaizdžio gerinimo prisidėjo ir valstybės mestos pastangos plauti tepaluotą juodadarbio profesinio mokymo mundurą, kelių švietimo ir mokslo ministrų retorika apie šių mokyklų modernėjimą ir reikšmę. O kur dar darbdavių bendruomenės – LPK, Lietuvos verslo konfederacijos, kitų organizacijų patarimai ir pageidavimai, kokių ir kaip parengtų specialistų jie šaukiasi.

„Profesinis mokymas tapo nuolatiniu diskusijų objektu. Tai labai svarbu, nes iki tol švietimo sistemoje jis buvo vertinamas remiantis stereotipais. Kuo dažniau jo klausimai bus sprendžiami nacionalinės vadybos lygiu, tuo geresnių išeičių bus galima rasti“, – apie visų profesiniu rengimu suinteresuotų šalių dialogą atsiliepia T.Tamošiūnas.

LPK atstovas S.Besagirskas įvardija mokyklas, į kurių sektorinio praktinio mokymo centrų valdymą įsitraukė privatūs dalininkai, ir mini aktyviausias verslo organizacijas: „Aktyvi jų veiklos dalyvė yra Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija „Linpra“, įmonių grupė „Arginta“, nacionalinio informacinių ir ryšių technologijų sektoriaus asociacija „Infobalt“, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šalyse, kur sėkmingai įdiegtas profesinis mokymas, nedarbo lygis yra mažesnis, teigia darbo rinkos ekspertai. „Mes pernelyg susitelkę į aukštąjį mokslą. Mažoms ir vidutinėms kompanijoms, kurios samdo daugiausiai, reikalingi darbuotojai su profesiniais įgūdžiais. Aukštesni įgūdžiai ne visada reiškia aukštąjį išsilavinimą. Vienas dalykas visada pasitvirtina – šalyse, kur sėkmingai įdiegtas profesinis mokymas, jaunimo nedarbas yra mažesnis“, – Briuselyje surengtoje programos „Work@Youth” (Darbas ir jaunimas) diskusijoje apie jaunimo nedarbą teigė Europos prekybos ir pramonės rūmų asociacijos „Eurochambres“ ES reikalų patarėja švietimui, inovacijoms ir verslumui Margarete Rudzki.
Šiuo metu profesinio mokymo srityje labiausiai pažengusios yra  Vokietija, Olandija ir Austrija – būtent šiose šalyse nedarbo lygis yra mažiausiais. Rugpjūtį Olandijoje nedarbo lygis siekė 4,4 proc., Vokietijoje – 6 proc., Austrijoje – 3,7 proc., tuo tarpu ES nedarbo lygio vidurkis buvo 9,5 proc., o Lietuvoje birželį – net 15,6 proc. Mažiausiai bedarbių šiose trijose šalyse ir tarp jaunų žmonių – Vokietijoje jaunimo nedarbas 2010 m. siekė 9,9 proc., Olandijoje – 8,7 proc., Austrijoje – 8,8 proc. Tai yra perpus mažiau nei ES vidurkis ir keturis kartus mažiau nei Ispanijoje, kur jaunimo nedarbo lygis siekia 41,6 proc. Lietuvoje jaunimo nedarbas 2010 metais taip pat buvo vienas didžiausių tarp ES šalių – 35 proc.
Vokietijoje, kuri labiausiai pažengusi profesinio rengimo srityje, beveik du trečdaliai jaunuolių, besimokančių profesinėse mokyklose, atlieka apmokamą praktiką – tris dienas per savaitę kompanijose jie dirba nuo dvejų iki ketverių metų. O šias išlaidas dalijasi įmonės ir Vyriausybė. Dažniausiai praktiką baigęs jaunuolis toje pačioje įmonėje ir lieka dirbti.
Geras profesinis mokymas padėtų spręsti nedarbo problemą ir Lietuvoje, nes poreikis tokių darbuotojų yra. „Darbdaviams labiausiai reikalingi kvalifikuoti specialistai, turintys profesinį pasirengimą – tokie darbo pasiūlymai sudaro apie du trečdalius visų siūlymų“, – informavo Vilniaus teritorinės darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Bronislava Katinienė.