BFL

Ne tik apie profesionalus profesionalų Vyriausybės viceministrų postuose – ir apie paguodos prizus pralaimėjusiems rinkimus, lyg copy paste panašias kai kurių politines biografijas, neįtikėtino masto klerkų karjeros šuolį ir atėjimą į valdžią iš protestuotojų prieš ją gretų.

Aušra LĖKA

Laikai, kai valdančiosios daugumos partijos pasidalydavo ne tik ministrų, bet ir viceministrų kvotas, – praeityje. Vadinamosios profesionalų Vyriausybės ministrams žadėta, kad jie patys galės formuotis savo komandas. Bet kai kurie paklausti niekaip negalėjo atsiminti viceministrų pavardžių. Atrodo, nelabai daug buvo ir besiveržiančiųjų į šiuos postus: praėjus beveik mėnesiui po Vyriausybės priesaikos šeštadalis viceministrų (sausio 9 d. duomenimis, kai šis „Veido“ numeris išsiųstas į spaustuvę) dar nebuvo paskirti. Krašto apsaugos, švietimo ir mokslo ministras tebuvo radę po vieną, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos, susisiekimo ministrai – po du viceministrus.

Profesionalai į valdžią nenori

Jei rinkimų favoritai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) Vyriausybę užsimojo formuoti iš ministrų profesionalų, tai viceministrai juo labiau turėtų būti tokie, nes būtent jiems tenka atsakomybė už atskiras ministerijos kuruojamas sritis, tad dalykinių žinių jiems reikia net daugiau nei ministrams. Tačiau žadėdami profesionalus valdžioje „valstiečiai“, tikėtina, neturėjo omeny valdininkų, nes juk todėl rinkėjai ir nušlavė ligšiolinę valdžią, kad jų netenkino valstybės aparato darbas. Bet pritraukti į valstybės valdymą profesionalų iš šalies sekėsi sunkiai.

Kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson pavyko rasti tokius du viceministrus. Gintautė Žemaitytė (43 m.) – semiotikė, menotyros mokslų daktarė, Dailės akademijos mokslo darbuotoja, dėstytoja, 2014 m. buvo išrinkta Lietuvos kultūros tarybos nare. Audronis Imbrasas (52 m.) – gerai žinomas šokio kritikas, kultūros vadybininkas. Jis vadovavo jo iniciatyva įkurtam Lietuvos šokio informacijos centrui, rengiančiam kasmetį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, kūrybinių industrijų centrui „Menų spaustuvė“.

Tiesa, šis viceministras – retas atvejis politikos istorijoje, mat atstovauja opozicinei partijai. A.Imbrasas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą 2015 m. išrinktas pagal Liberalų sąjungos sąrašą, nors ir nėra šios partijos narys. Panašus atvejis ir Energetikos ministerijoje: ten vienas iš viceministrų – taip pat nepartinis, bet į rinkimus ėjęs su „Tvarka ir teisingumu“.

Trečiasis kultūros viceministras archeologas Renaldas Augustinavičius (37 m.) lig šiol dešimt metų dirbo Kultūros ministerijai pavaldžiame Kultūros paveldo departamente Kontrolės skyriaus vyriausiuoju valstybiniu inspektoriumi.

Susisiekimo viceministru tapęs Paulius Martinkus (32 m.) – nepriklausomas valstybės valdomų įmonių ekspertas, profesionalus valdybų narys. Iki paskyrimo viceministru jis buvo Bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse prezidentas, anksčiau vadovavo Valstybės valdomų įmonių valdymo koordinavimo centrui. Ši jo patirtis pravers ir dirbant neskaidrumo skandalų krečiamų „Lietuvos geležinkelių“ valdyboje. P.Martinkus baigęs ekonomiką ir verslo administravimą Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje, tobulinosi daugelyje kursų ir mokymų užsienio šalyse.

Kitą viceministrą susisiekimo ministras Rokas Masiulis rado Užsienio reikalų ministerijoje: Ričardas Degutis (50 m.) Užsienio reikalų ministerijoje dirbo 1991 m. – ambasadose Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, vadovavo įvairiems ministerijos departamentams, buvo Lietuvos ambasadorius Gruzijoje ir Latvijoje. R.Degutis turi nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadorius rangą.

Sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai pavyko į viceministrus pasikviesti medicinos mokslų daktarę prof. Gintarę Šakalytę (51 m.). Ji 25 metus dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikoje. Garsi kardiologė atliko daugiau nei 20 klinikinių tyrimų, publikavo daugiau nei 100 mokslinių straipsnių, yra trijų vadovėlių studentams bendraautorė, įgyvendino daug tarptautinių projektų ir net laisvą nuo darbo laiką skiria visuomeninei veiklai kardiologijos srityje.

Kita sveikatos viceministrė Kristina Garuolienė (44 m.) 17 metų dirbo Valstybinėje ligonių kasoje prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pastaruosius 12 metų – Vaistų kompensavimo skyriaus vedėja. 12 metų ji taip pat dirba mokslinį bei pedagoginį darbą Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. K.Garuolienė turi du diplomus – gydytojo pediatro bei viešojo administravimo magistro, ji – biomedicinos mokslų daktarė.

Švietimo ir mokslo ministrei Jurgitai Petrauskienei pavyko į ministeriją susigrąžinti doc. dr. Giedrių Viliūną (53 m.): 2002–2007 m. jis buvo visuomeninis, vėliau etatinis švietimo ir mokslo ministro patarėjas, 2007–2009 m. – ministerijos sekretorius. Po to dirbo Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos skyriaus vedėju, departamento direktoriumi, o nuo 2010 m. – Mykolo Romerio universitete (MRU) buvo studijų prorektorius. Filologo išsilavinimą turintis G.Viliūnas vienas ir su bendraautoriais yra išleidęs mokslo knygų, vadovėlių, vadovavo darbo grupėms, kurios parengė humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategiją, šių mokslo sričių infrastruktūrų plėtros galimybių studiją.

Iš Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovų į socialinės apsaugos ir darbo ministrus atėjęs Linas Kukuraitis į bendražygius ir naujame poste pasikvietė Maltos ordino pagalbos tarnybai vadovavusį, pagal išsilavinimą – tarptautinio verslo bakalaurą Eitvydą Bingelį. Iš jau paskirtų viceministrų jis jauniausias, jam 28-eri, bet jau turi patirties socialinės aprėpties, bendruomenių plėtros srityje, už kurią dabar atsakingas. Nuo penkiolikos metų E.Bingelis – aktyvus savanoris ir savanorystės projektų kuratorius, ilgametis maltietis. Jis – Nacionalinio skurdo tinklo organizacijų valdybos narys.

Kita socialinės apsaugos ir darbo viceministre tapo per 13 metų ministerijoje dirbanti Eglė Radišauskienė (42 m.), pastaruoju metu vadovavusi Darbo departamentui. Teisės magistro išsilavinimą turinti E.Radišauskienė buvo naujo Lietuvos socialinio modelio kūrimo ir įtvirtinimo projekto vadovė. Jo įsigaliojimas atidėtas pusmečiui, tad naujosios viceministrės pirmiausia ir laukia nelengvas darbas galutinai užbaigti šį daug diskusijų sukėlusį įstatymų paketą.

Du – specialistai. O kas tas trečias?

LVŽS lyderiai ne kartą žadėjo, kad valdžios postai nebebus partiečių darbo birža. Viena vertus, nieko blogo, jei viceministrais ar patarėjais tampa kvalifikuoti partijų nariai. Tačiau kai kurie paskyrimai kelia abejonių, ar pasirinkimą lėmė kompetencija.

Štai vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas rado du vidaus reikalų sistemoje patyrusius viceministrus. Česlovas Mulma (48 m.), atsakingas už viešąjį saugumą, baigęs Lietuvos policijos akademiją, 1989 m. tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo nuo eilinio, vėliau dirbo kriminalinėje tarnyboje, po to Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato viršininku. Pastaruosius aštuonerius metus ėjo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas.

Viceministras Darius Urbonas (42 m.), atsakingas už viešąjį administravimą ir valstybės tarnybą, vidaus reikalų sistemoje nuo 1994 m. Pastaruoju metu jis buvo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vyriausiasis patarėjas, prieš tai dvejus metus dirbo Kauno apylinkės teismo teisėju. D.Urbonas – socialinių mokslų teisės krypties daktaras, MRU docentas.

O štai trečias viceministras, Birmingamo universiteto diplomatijos ir Vilniaus universiteto   Europos studijų magistras Giedrius Surplys (36 m.), lig šiol gilinosi į komunikacijos sritį, bet bus atsakingas už regioninę politiką ir elektroninės valdžios klausimus. Taip, jis irgi iš vietinių resursų – dešimt metų dirbo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) įsteigtoje viešojoje įstaigoje „Jungtinis techninis sekretoriatas“, aptarnaujančioje ES finansuojamas bendradarbiavimo per sieną programas, bet čia buvo komunikacijos vadovas. Beje, čia dirbdamas jis dar suskubdavo eiti ir kitas pareigas: tuo pat metu buvo, kaip pats rašo anketose, ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbų rašytojas, o prieš tai šalia darbo VRM įstaigoje dar patarinėjo užsienio reikalų ministrui, dėstė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ir direktoriavo bendrovėje „Morkus“.

G.Surplys savo biografijoje nurodo, kad jis – LRT žaidimo „Auksinis protas“ trečios vietos laimėtojas. Bet kur kas prasčiau jam sekėsi Seimo rinkimuose: LVŽS narys savo partijos sąraše buvo 56-tas, po rinkėjų reitingavimo pakilo į 51 vietą, bet to neužteko parlamentaro mandatui gauti, o Naujosios Vilnios vienmandatėje apygardoje liko penktas. Gal viceministro postas – paguodos prizas? Beje, anksčiau G.Surplys buvo Krikščionių demokratų partijos narys, jaunimo skyriaus pirmininkas, su šia partija yra dalyvavęs rinkimuose, bet irgi nesėkmingai.

Tarp aplinkos viceministrų vieno paskyrimas irgi kelia panašias asociacijas. Martynas Norbutas (35 m.) Seimo rinkimuose LVŽS sąraše pelnė tik 99 vietą, o rinkėjai jį nureitingavo dar trimis žemiau. Lietuvių filologijos ir semiotikos specialistas jau įsisukęs į politinę veiklą: dirbo Seimo nario padėjėju, Europos Parlamento nario patarėju, pastaruoju metu buvo Europos Parlamento nario „valstiečio“ Bronio Ropės asistentas. Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai laikotarpiu jis dirbo Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje, planavo ir organizavo Europos Komisijos narių vizitus į Lietuvą.

Tiesa, M.Norbutas turi įdirbio ir aplinkosaugos projektuose: prieš penkerius metus veiklą šioje srityje pradėjo nuo smulkių iniciatyvų, vėliau ėmėsi platesnių veiklų – vadovavo „Eko“ redakcijos kolektyvui, rengė ekologinius seminarus, diskusijas, organizavo ekologinio meno parodas, konkursus, vedė pamokas moksleiviams.

O dar vienas aplinkos ministro Kęstučio Navicko pasirinkimas – vienas netikėčiausių ligšiolinėje Lietuvos politikoje: advokatė, MRU ir Vilniaus dailės akademijos lektorė Rėda Brandišauskienė (34 m.) paskirta aplinkos viceministre, kuruosiančia statybos ir būsto bei teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros sritis. Nei tos srities išsilavinimo, nei darbo patirties neturinčios R.Brandišauskienės paskyrimas į tokį postą atrodytų netinkamas, jei ne jos visuomeninė veikla: ji – Užupio Respublikos kanclerė ir teisingumo ministrė, neseniai vedusi Užupio aktyvistus į kovą prieš „MG Valdos“ daugiabučių invaziją ant Vilnelės kranto.

„Lietuvai pasiųstas aiškus signalas – plėtristinė arogancija ir nihilizmas nuo šiol nebebus globojami ministeriniu lygmeniu“, – džiaugiasi architektūros ir kultūros portalas „Pilotas.lt“, pripažindamas, kad tai – rimtas iššūkis jaunai advokatei, iki šiol į urbanistiką ir architektūrą žvelgusiai iš gynybinių visuomeninių apkasų. Antra vertus, po ligšiolinio ministro Kęstučio Trečioko urbanistikos ir architektūros „reguliavimo“ bet koks valdymas skatina šviesesnius lūkesčius.

O dar vienas aplinkos viceministras Mindaugas Gudas (39 m.) kuruos tas sritis, kuriose Aplinkos ministerijos sistemoje dirba jau per 15 metų, – taršos prevencijos, atliekų, vandens išteklių ir nuotekų. M.Gudas vadovavo Aplinkos apsaugos agentūros Upių valdymo, Aplinkos būklės vertinimo departamentams, Hidrografinio tinklo skyriui. Jo daktaro disertacijos tema taip pat buvo apie Lietuvos upių vandens būklę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

Kur gyvena statybos įmonių vadovai, kokiomis technologijomis naudojasi IT ir telekomunikacijų verslo lyderiai, kur atostogauja kelionių organizatoriai? „Veidas“ domėjosi, kaip būstą, daiktus, paslaugas ir gyvenimo būdą renkasi patys profesionalai, puikiai išmanantys savo profesijos aruodus.

Žmonės, su kuriais kalbėjomės, yra savo srities profesionalai. Jie apie savo profesiją ar verslą, kuriame dirba, žino jei ne viską, tai labai daug. Jie reiklūs ne tik kitiems, bet ir sau. Ir jie visada siekia bent jau tose srityse, kurias išmano, pasiimti tik tai, kas geriausia.

Kur gyvena ir kaip būstą sau renkasi statybos ir nekilnojamojo turto bendrovių vadovai

Nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis šiandien gali sau leisti kokį tik nori būstą, bet taip buvo ne visada.
Verslininko vaikystė gimtojoje Marijampolėje prabėgo skurdžiame name be patogumų: šildomame krosnimi, be karšto vandens, su lauko tualetu. Žiemą šulinys namo kieme neretai užšaldavo, tad Arvydui, tada dar vaikui, pirmiausia tekdavo pramušti ledą, kad galėtų pasemti kibiru vandens. A.Avulis sako jau tada aiškiai supratęs, kad nori gyventi kitaip.
Bet pakeisti gyvenimą jam pavyko dar negreitai. Vilniuje sukūręs šeimą su žmona ir dviem mažametėmis dukromis jis penkerius metus gyveno ankštame 18 kv. m bendrabučio kambaryje. Dušas buvo rūsyje, tualetas – koridoriaus gale, o metalinės lovos, kuriose jie miegojo, dėl vietos stokos buvo sustatytos dviem aukštais. Kaip sako A.Avulis, dabar tai skamba egzotiškai, bet jam tuo metu tai buvo jau „aukštesnis lygis“ už tas sąlygas, kokiomis gyveno Marijampolėje.
Pamažu Arvydo ir Ritos Avulių gyvenimas gerėjo: šiek tiek prasigyvenusi šeima iš bendrabučio persikėlė pirmiausia į dviejų kambarių, vėliau – į dar erdvesnį butą. Na, o 1992-aisiais, žengęs pirmus sėkmingus žingsnius versle, A.Avulis nusipirko žemės sklypą ir pradėjo statytis namą. 1994-ųjų Kalėdas Avuliai šventė jau savo name, kuriame tebegyvena iki šiol.
Taigi nors didžiausius pinigus A.Avulis uždirbo jau vėliau, ėmęs verstis nekilnojamuoju turtu, gyventi su šeima liko ten pat. Nieko geresnio už pušyną Vilniaus Nugalėtojų gatvėje, ramią vietą atokiau nuo kitų gyventojų, iš kurios miesto centras pasiekiamas per penkiolika minučių, jis nerado, nors žvalgytuvių po kitas miesto erdves buvo nemažai.
„Būstas yra ilgalaikis pirkinys, ypač jei tas pirkinys būna pavykęs, – sako A.Avulis. – Sklypo namui statytis ieškojau kokius metus, ir kai galų gale radau (tai buvo sklypas su senu nameliu), ilgą laiką bijojau kitiems prasitarti, kad už jį mokėjau 50 tūkst. JAV dolerių: 1992 m. tai buvo didžiuliai pinigai. Pirkau ne namą, o vietą, tad jį iš karto nugriovėme ir pradėjome statytis savąjį. Jau tada jaučiau, kad viską lemia vieta. Vėliau versle ši taisyklė daugybę kartų pasitvirtino: didžiausia vertybė yra vieta, vieta ir dar kartą vieta.“
Per tuos metus Avuliai savo būstą ne kartą pertvarkė, keitė baldus, interjerą, o šiandien jaučiasi turintys savo namuose viską, ko reikia patogiam gyvenimui. Pasak A.Avulio, namai turi būti ir jaukūs. Iš savo svečių šeima dažnai girdi, kad jų namuose jauku ir gera. Už tai jie dėkingi interjerą kūrusiai garsiai prancūzų interjero dizainerei Anne Toulous, kuri namams įkvėpė prancūziškos Provanso dvasios. Savo karjeros pradžioje A.Toulous išgarsėjo itin prabangiai įrengusi privačią jachtą „Christina“, kuri priklausė graikų milijardieriui Aristoteliui Onassiui.
Namo terasoje su vaizdu į pušyną Avuliai dažnai pusryčiauja ir vakarieniauja, ypač šiltuoju metų laiku. Miško ramybė padeda užmiršti įtampą, atpalaiduoja. Dar vienas ritualas – maudynės lauko baseine.
Nors prieš dvidešimt metų buvo populiaru statytis milžiniškus namus, tikintis, kad juose gyvens ne tik tėvai su seneliais, bet ir savo šeimas sukūrę vaikai, Avuliai šiai tendencijai nepasidavė. Jų namas yra dviejų šimtų kvadratinių metrų. Dėl tol, kad nestatė didesnio, A.Avulis šiandien tik džiaugiasi: suaugusios dukros jau paliko tėvų namus, tad jie su žmona vėl liko gyventi dviese. „Jei namas būtų didesnis, turbūt dabar jame jaustumės nejaukiai“, – sako pašnekovas. Dukroms pradėjus savarankišką gyvenimą Avuliai būstą dar kartą pertvarkė. Vietoje dukterų miegamųjų atsirado darbo ir poilsio kambariai.
„Būstas yra vienas svarbiausių pirkinių gyvenime, todėl jį reikia labai gerai apgalvoti. Kartais verta jam išleisti daugiau, verčiau atsisakant kitų dalykų, nes jei savo namuose jautiesi gerai, tada investicijos tikrai atsiperka – geros emocijos visada kompensuoja blogas nuotaikas“, – apibendrina A.Avulis.
Su šia nuomone sutiktų ir statybos bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas. Jis su žmona ir abituriente dukterimi gyvena nuosavame name Ringaudų gyvenvietėje Kauno rajone.
K.Vanagas taip pat pabrėžia, kad renkantis būstą bene daugiausiai dėmesio reikia skirti tinkamos vietos paieškoms. Dairantis sklypo namui statytis vadovui buvo svarbiausia, kad jis nebūtų pernelyg nutolęs nuo Kauno centro (nuo Ringaudų iki Rotušės aikštės – apie 8 km), kad būtų afsaltuoti keliai, sutvarkytos komunikacijos. „Taip pat kreipiau dėmesį į tai, kad būsimo namo kiemas būtų į pietus ir pro didelius langus visada šviestų saulė. Važinėdamas po gyvenvietes tinkamo sklypo ieškojau su kompasu“, – prisimena K.Vanagas.
Įmonės „YIT Kausta“ vadovas įsitikinęs, kad nuosavas namas turi kur kas daugiau pranašumų nei butas daugiabutyje.
Nors galėjo visai nesikišti, K.Vanagas aktyviai rūpinosi 220 kv. m namo statyba, o savaitgaliais nusivilkęs kostiumą netgi pats tapdavo pagalbiniu darbininku: padavinėdavo statybininkams plytas ar čerpes, atlikdavo kitus darbus. Vadovas rūpinosi ir tuo, kad statant namą būtų naudojamos tik aukštos kokybės medžiagos: jo manymu, tam nevalia taupyti.
Kaip ir „Hanner“ vadovas A.Avulis, K.Vanagas norėjo, kad kieme būtų įrengtas atviras baseinas. Vyras įsirengė ir pirtį – ją kuria bent kartą per savaitę, o baseine maudosi tol, kol žiemą užšąla vanduo. „Šiemet sezoną baigiau sausio 16-ąją“, – pasakoja.
Šiemet gimnaziją baigianti devyniolikmetė Vanagų dukra taip pat ketina kelti sparnus iš namų. K.Vanagas neslepia, kad likę dviese su žmona jie svarsto galimybę statytis naują namą – tam jau įsigijo ir sklypą. „Tai kad mes nuolat namus statome“, – paklaustas, ar negąsdina mintis apie vėl prasidėsiančias statybas, numoja ranka K.Vanagas.

Kaip ilsisi kelionių organizatoriai

Visada keliauti labai mėgę kauniečiai sutuoktiniai Artūras ir Birutė Kalkiai vieną dieną susimąstė, kad iš širdžiai mielo pomėgio galima ir neblogai uždirbti. Tai buvo prieš dvidešimt metų, kai Kalkiai įkūrė įmonę „Kauno grūda“. Šiuo metu tai vienas didžiausių kelionių organizatorių šalyje, vienas kelionių autobusu rinkos lyderių. Taip darbas šiai porai tapo malonumu ir neišsemiamu egzotiškų įspūdžių šaltiniu.
Iš tiesų būti A.Kalkio, „Kauno grūdos“ generalinio direktoriaus, vietoje norėtų daugelis: jam ne tik nereikia taupyti brangiems kelialapiams, bet atostogaudamas jis dar ir uždirba. „Man sunku pasakyti, kur atostogos, o kur darbas. Viskas susimaišę“, – prisipažįsta pašnekovas.
Mat bendrovei rengiant naują kelionių maršrutą kartu su pirmąja grupe į žvalgytuves paprastai vyksta ir patys vadovai. „Turime įsitikinti, ar viskas padaryta gerai, ar tinkamai parinkti viešbučiai, kokie gidai, be to, mes nuolat ieškome naujų kelionių maršrutų“, – pasakoja A.Kalkis. Štai pastarąjį kartą vyras keliavo po Keniją ir Tanzaniją, o į Kauną grįžo tik po mėnesio.
Pats verslininkas tokių kelionių atostogomis nevadina, nes jaučiasi atsakingas, kad klientai būtų patenkinti, nuolat sprendžia įvairius darbinius klausimus. „Šimtaprocentinio atsipalaidavimo tuo metu tikrai nėra. Kartais pagalvoju, kad turiu išvykti į kelionę su kita agentūra, nes tik tada galėsiu tikrai gerai pailsėti“, – šypteli.
Kai jau nebegali pakelti nuovargio ir pasiilgsta saulės, A.Kalkis su žmona skrenda kelioms dienoms kur nors į pietus: tiesiog padrybsoti paplūdimyje kuriame nors Turkijos, Kanarų ar Egipto kurorte. Svarbiausia, pasak pašnekovo, kad būtų šilta ir skrydis nebūtų tolimas. Be to, dukart per metus A.Kalkis išsiruošia paslidinėti: save vadina slidinėjimo fanatiku, jau yra aplankęs beveik visus Europos slidinėjimo kurortus.
Apskritai nurodyti šalį, kurioje dar nėra buvęs, A.Kalkiui darosi vis sunkiau. Į tolimesnes keliones užsienin kaunietis verslininkas vyksta keturis–šešis kartus per metus. Be to, turėdamas tokią patirtį jis kelionių atžvilgiu tapo labai reiklus. Tačiau tai tik padeda siekti kuo aukštesnės paslaugų kokybės.
Kuri aplankyta šalis jam yra padariusi didžiausią įspūdį? Vadovas susimąsto: „Įdomiausia keliauti ten, kur dar nebuvai. Todėl aš stengiuosi rinktis vis naujas kryptis. Tačiau ypač didelį įspūdį man padarė Naujoji Zelandija, kurioje gali rasti visko – nuo dykumų iki atogrąžų ir kalnų.“
„Novaturo“ generalinis direktorius Linas Aldonis taip pat teigia, kad pagrindinis jo reikalavimas, susijęs su atostogomis, – pamatyti šalį, kurioje jis dar nėra buvęs. Per vienuolika darbo „Novature“ metų (gen. direktoriaus pareigas eina nuo 2010-ųjų) L.Aldonis aplankė daugybę šalių, tiesa, daugiausia darbo tikslais. Tačiau jam, priešingai nei „Kauno grūdos“ vadovui A.Kalkiui, darbo kelionių suderinti su asmeniniu poilsiu nepavyksta. „Nebuvo nė vienos darbinės kelionės, kurios metu po darbo būčiau nuėjęs į baseiną išsimaudyti“, – tvirtina „Novaturo“ vadovas, per metus užsienyje praleidžiantis maždaug du mėnesius.
Pastarųjų savo atostogų L.Aldonis skrido į Maldyvus, šiemet planuoja pailsėti Indijoje ir galbūt Sicilijoje. Atostogaudamas jis stengiasi aktyvų poilsį (pažintines ekskursijas, išvykas) derinti su pasyviu poilsiu prie jūros, dažniau pasikliauja profesionalių gidų paslaugomis, nei pats nuomojasi automobilį ir savarankiškai lanko turistinius objektus.

Kokį maistą renkasi geriausių restoranų savininkai

Reiklumas – tik jau ne kelionėms, o maistui – būdingas ir geriausių Vilniaus restoranų savininkams. Jie itin didelį dėmesį skiria produktų kokybei ir nepripažįsta greitojo maisto. Tiesa, namie net ir įmantriausių restoranų šeimininkai valgo gana paprastus ir nesunkiai paruošiamus patiekalus.
„Aš pats namie mėgstu valgyti grybų sriubą su perlinėmis kruopomis, bulvėmis ir morkomis, tačiau restorano svečiams turiu pasiūlyti visiškai ką kita, nes tokiu valgiu jų nesudominsi. Pavyzdžiui, trintos sriubos su baravykų miltais, pagardintos vytinta šonine įdarytais koldūnėliais. Aukštoji virtuvė nuo namų virtuvės labai skiriasi“, – „Stiklių“ restorano virtuvės duris atveria vienas iš savininkų Romas Zakarevičius.
Gurmanų gildijos prezidentas priduria esąs lietuviškos virtuvės šalininkas, mėgstantis tradicinius patiekalus bei kepsnius ant grotelių. Be to, stengiasi maitintis sveikai. Tiesa, namie R.Zakarevičius valgo retai: dažniausiai pietauja ir vakarieniauja „Stikliuose“, na, o kituose restoranuose, tai yra pas konkurentus, lankosi retokai. Tik primygtinai prašomas pasakyti, į kokį sostinės restoraną, neskaitant „Stiklių“, mielai nusivestų savo svečius, R.Zakarevičius paminėjo Rotušės aikštėje įsikūrusią „Žuvinę“.
Jis dažnesnis svečias kitų šalių restoranuose. Pavyzdžiui, ketindamas vykti į Paryžių vietas mėgstamuose restoranuose gurmanas užsisako jau prieš du tris mėnesius iki kelionės.
Na, o vyninės „Saint Germain“ bendrasavininkiui Dainiui Vasiliauskui patinka pernai duris Pilies gatvėje atvėręs „Marche de Provence“ restoranas, kurio savininkas – žymusis virtuvės meistras Arūnas Oželis. Tiesa, ir D.Vasiliauskas restoranuose lankosi retai: prisipažįsta, kad tiek jis, tiek du jo vaikai netoleruoja gliuteno (kviečiuose, miežiuose ir rugiuose esančio baltymo), o tai stipriai apriboja lankymąsi kituose restoranuose.
Kita vertus, didelio poreikio D.Vasiliauskas tam ir nejaučia: jau ketverius metus verslininkas su šeima gyvena bute tiesiai virš savo restorano, tad eiti valgyti kur nors kitur ar tuo labiau gaminti namie dažnai tiesiog nekyla rankos. „Mums tai visai smagu, ir kai tingisi patiems gaminti, tai yra didžiulis pranašumas. Tik nežinau, ar smagu ir mūsų darbuotojams, – svarsto pašnekovas. – Na, o jei ruošiame maistą namie, darome ką nors paprasto, tik stengiamės rinktis kokybiškus produktus, perkame ir ekologiško maisto parduotuvėse.“

Kokiomis technologijomis naudojasi IT verslo lyderiai

Šiandien pasaulyje vis daugiau kalbama apie tai, kad internetas bei technologijos užvaldė jaunąją kartą ir kad ši priklausomybė gali tapti vienu didžiausių šio amžiaus iššūkių. Užtat tiems, kurie šias technologijas kuria ar parduoda, tai tebėra tik puikiai valdomas įrankis, norint darbą ir gyvenimą padaryti patogesnį.
Bendrovės „Atea“, kuri yra didžiausia Baltijos šalyse informacinių technologijų sprendimų ir paslaugų teikėja, prezidentui Arūnui Bartusevičiui internetas dažniausiai reikalingas darbui, o pramogoms – retai. Beje, jis pastebi, kad darbo pobūdis pastaruoju metu labai pasikeitė: darbas tapo mobilus, kylančias problemas tenka spręsti kone visą parą, tad ir interneto ryšys visą laiką būtinas.
„Vis dažniau tenka dirbti neįprastu metu ir netradicinėje darbo vietoje. Štai ir vakar man teko daug bendrauti elektroniniu paštu sutarčių derinimo klausimais dešimtą valandą vakaro, jau iš namų. Klausimai dabar turi būti sprendžiami iš karto, atidėlioti negalima, nes kitą dieną jau numatyti kiti reikalai. Taigi tempas labai padidėjo“, – pripažįsta A.Bartusevičius.
Na, o kiek jo laiko suryja socialiniai tinklai? „Aš esu labai pasyvus socialinių tinklų vartotojas. Nelabai matau prasmės į juos aktyviai įsitraukti, neturiu poreikio viešinti savo asmeninį gyvenimą. Nebent ateityje atsirastų naujų funkcijų“, – prisipažįsta A.Bartusevičius.
Kokios dar technologijos jam labai svarbios? Kaip ir daugeliui, vienas būtiniausių dalykų A.Bartusevičiui – telefonas. Juos vadovas gana dažnai keičia, išbando vis naujus, o šiuo metu apsistojo ties naujausio modelio „Apple iPhone 4S“. „Šiuo metu jis man pats patogiausias. Telefoną naudoju viskam, kas įmanoma, toli gražu ne tik pokalbiams: ir laiškams, ir dokumentams tvarkyti, ir elektroniniu parašu naudojuosi. Duodu ir savo penkerių metų vaikui pažaisti“, – šypteli A.Bartusevičius.
Prie būtiniausių dalykų jis priskyrė ir kompiuterį (darbe naudojasi „Lenovo“, namie – stacionariu HP), nors dabar, kai daug ką galima padaryti telefonu, nešiojamąjį kompiuterį sako kur nors pasiimantis vis rečiau. Kas kita – planšetinis kompiuteris „iPad“, kuriuo naudojasi daugiausia naujienoms ir elektroninėms knygoms skaityti.
Planšetinį kompiuterį pamėgo ir „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis, nors tradicinę popierinę knygą jam skaityti vis dar maloniau nei elektroninę.
„Sakyti, kad gyveni be technologijų, jau nemadinga ir nesolidu, nors aišku, kad žmogus turi valdyti technologijas, o ne atvirkščiai. Man gyvenime svarbu daugelis dalykų: kad namuose būtų priimtina temperatūra, kurią palaikyti padeda specialus kontrolės mechanizmas, labai svarbu telefonas, internetas, patogus planšetinis kompiuteris, na, o pramogai – kokybiškas televizorius“, – vardija A.Zabulis, kurio kišenėje šiuo metu yra naujo modelio „Samsung Galaxy“ išmanusis telefonas, bet visai gali būti, kad po kelių mėnesių bus jau koks nors kitas: kaip telekomunikacijų įmonės vadovas, jis jaučia pareigą išbandyti kuo daugiau skirtingų telefonų modelių.

Kokiais automobiliais važinėja autoservisų vadovai

„Tanagros“ autocentro direktorius Vytenis Skardžius apie automobilius žino viską, ypač apie jų techninę pusę. Tad kokiu automobiliu jis pats važinėja ir kodėl?
„Man pats geriausias – BMW 530“, – sako V.Skardžius. Šiai markei neabejinga visa autocentro vadovo šeima. Iki praeitos savaitės Skardžiams priklausė net trys BMW automobiliai: BMW 530, BMW 320 ir BMW 330. Tiesa, vieną jų, BMW 530, jis ką tik pardavė, bet žada pirkti naują. Žinoma, ir šįkart – BMW.
V.Skardžius linkteli galvą: ir jam ne kartą tekę girdėti, kad juodais dideliais BMW važinėja tik pižonai arba banditai. Bet į tokias etiketes vadovas nekreipia dėmesio: „Man tai netrukdo – aš tiesiog džiaugiuosi turėdamas patikimą automobilį, kuriuo galiu važiuoti kur tik noriu.“
Pašnekovo nuomone, patikimiausi yra BMW ir „Subaru“ automobiliai: jie patogūs, o tinkamai prižiūrimi genda itin retai. Tiesa, pabrangus degalams važinėti „Subaru“ darosi brangu.
Savo klientams profilaktiškai patikrinti automobilį V.Skardžius rekomenduoja bent kartą per du mėnesius, net jei automobilis nekelia rūpesčių, na, o jis pats naudojasi galimybe savo BMW tikrinti maždaug kartą per mėnesį. „Negalima važiuoti tol, kol ratai pradeda byrėti. Tai kainuoja daug brangiau, nei reguliariai tikrinti automobilį“, – pataria jis.

Kokius baldus renkasi didieji baldininkai

Erdviuose „Siguldos baldų“ direktorės Dalios Markevičienės namuose (bendras namo sostinės Rato gatvėje plotas – apie 700 kv. m) nepamatysite daug baldų. Šių namų šeimininkams nepatiktų jais perkrauta erdvė. Tačiau absoliučiai visi baldai, kuriuos čia galima pamatyti, – nuo mažyčių žurnalinių staliukų iki masyvių minkštų baldų, – savi. „Nėra nė vieno svetimo“, – patikina „Siguldos baldų“ vadovė.
Pasak D.Markevičienės, yra labai gražių ir kokybiškų užsienio gamintojų minkštųjų baldų, o štai korpusinius baldus, ypač virtuvės, geriausia esą rinktis lietuviškus, nes mūsų gamintojai šioje srityje niekuo nenusileidžia arba yra netgi pranašesni už vakariečius. Apie tai liudija ir pastaraisiais metais „Siguldos baldus“ užtvindę užsakymai iš užsienio. Lietuvių įmonė aktyviai gamina baldus tiek visuomeniniams pastatams, tiek privatiems namams. Pavyzdžiui, pernai pagamino baldus penkių žvaigždučių viešbučiui „Dom Hotel le Meridien“ Kelne (Vokietija), atidarė virtuvės baldų saloną Ženevoje, Šveicarijoje. Šiuo metu lietuviai įgyvendina ir milijoninį privatų užsakymą – vienam šveicarų milijardieriui įrenginėja jo ištaigingus namus. „Pakilome iš nuosmukio, prie mūsų virtuvių – eilės, beveik prieškrizinis laikotarpis“, – džiaugiasi D.Markevičienė.
Verslui atsigavus pašnekovė tikisi pagaliau įgyvendinti ir savo svajonę – pasistatyti naują namą, kuris, neslepia, būtų jau mažesnis nei dabartinis.

Kaip rengiasi aprangos verslo lyderiai

Lietuvos drabužių rinkos lyderės „Aprangos“ grupės vadovas Rimantas Perveneckas po drabužių parduotuves gali vaikščioti valandų valandas. Tai jam nepabosta, o matuotis vis skirtingus drabužius, priešingai nei dažnam vyrui, R.Perveneckui anaiptol nėra kančia. „Drabužių verslas yra mano gyvenimo prasmė ir hobis. Vaikščiojimas po parduotuves, jų analizė ir pokyčių stebėjimas yra didžioji mano aistra, tad tai daryti aš tikrai nepavargstu“, – prisipažįsta pašnekovas.
Būdamas užsienyje R.Perveneckas visada užsuka į geriausias drabužių parduotuves ir būtinai ką nors nusiperka. Nieko keista, kad verslininko namuose drabužinės visuomet perpildytos. Keičiantis kolekcijoms R.Perveneckas visada atnaujina garderobą, tad nemažai drabužių išdalija. „Drabužiai mano namuose nebetelpa“, – priduria vadovas, ypač mėgstantis „Emporio Armani“, „Ermenegildo Zegna“, „Hugo Boss“ prekės ženklų aprangą.