Šių metų gruodžio mėnesį, įvairių šarlatanų prognozėmis, žmoniją ir planetą turėtų ištikti pasaulio pabaiga. Pažvelkime, kokia apokalipsė mūsų laukia šį kartą.

Šie metai išskirtiniai tuo, kad gruodžio 21 dieną turėtų įvykti pasaulio pabaiga. Šį kartą pasaulio pabaigos šaukliai „užsikabino“ už majų kalendoriaus, kuris neva baigiasi šią dieną. Ir štai jau geri penkeri metai, kai skaičius 2012 eina koja kojon su įvairiomis katastrofinėmis prognozėmis: kad Žemė susidurs su kita paslaptinga planeta, kad Saulės audros išdegins visą gyvybę nuo planetos paviršiaus, kad Žemės magnetiniai poliai apsikeis vietomis ir planeta pradės suktis į kitą pusę, bei daugybė kitų pabaigos scenarijų.
Pasaulio pabaigos pranašysčių per visą žmonijos istoriją galima suskaičiuoti dešimtimis, jei ne šimtais. Turbūt daugelis atsimena masinę psichozę, artinantis 2000-iesiems. Tuo metu apokaliptinės vizijos įsiveržė net ir į IT sritį, kai buvo pranašaujama, kad prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui nustos veikti visi pasaulio kompiuteriai, todėl grius visa Vakarų visuomenė. Tačiau vienintele pabaiga tais metais tapo „dot-com“ burbulo sprogimas ir daugelio interneto bendrovių bankrotai.
Kiekvienos naujos apokalipsės pranašai ir jų sekėjai visada šaukia, kad šį kartą tai jau tikrai viskas bus sunaikinta. Laimei, visus praėjusius kartus daugumai šauklių teko stipriai nusivilti – Žemė iki šiol sukasi. Tikėkimės, kad ir šiais metais jai nieko baisaus nenutiks. Vis dėlto įdomu pažvelgti į pseudomoksliniais argumentais paremtas pranašystes bei sužinoti, kodėl jos negali išsipildyti ir kam tokios pasaulio pabaigos yra reikalingos.

Majų kalendorius nesibaigia

Pirmiausia svarbu suprasti, kad majų kalendorius nesibaigia šių metų gruodžio mėnesį. Majai laiką skaičiavo ciklais – vis ilgėjančiais laikotarpiais: k’in (1 diena), winal (20 dienų), tun (360 dienų), k’atun (7200 dienų) ir bak’tun (144 tūkst. dienų). Šią sistemą 1897 m. iššifravo amerikiečių žurnalistas Josephas T.Goodmanas, kuris iškėlė hipotezę, kad egzistuoja dar Didysis ciklas, kurį sudaro 13 bak’tunų (1,872 mln. dienų), ir jis baigiasi 2012 m. gruodžio pabaigoje. Tačiau J.T.Goodmanas spėjo, kad šis Didysis ciklas buvo tik 54 Didžiojoje eroje, kurią sudaro 73 tokie ciklai, – tai reiškia, kad majų kalendorius ne baigiasi, o tiesiog yra perverčiamas vienas iš jo lapų.
Be to, majai prognozavo daugybę svarbių ateities datų. „Kai kurios svarbios majų datos išlikusiuose įrašuose nurodo į datas, esančias daugiau nei po 14 mlrd. metų ateityje“, – tvirtina profesorius Davidas Stuartas, Mezoamerikos tautų rašto ir meno tyrinėtojas iš Teksaso universiteto.
XX amžiaus pradžioje majų tyrinėtojas Ernstas Foerstemannas iššifravo majų knygą, vadinamą Dresdeno kodeksu. Pasak jo, ten kalbama apie galimą pasaulio pabaigą dėl didžiulio potvynio. Tačiau dalis majų tyrinėtojų teigia, kad knygos piešiniuose gali būti vaizduojama ne pasaulio pabaiga, o kasmetinio lietingojo sezono pradžia.
Iki pat aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ši tema domino tik mokslininkus, tyrinėjančius Pietų Amerikos civilizacijas, o tada ją pasigriebė hipių subkultūros mąstytojai Terence’as McKenna bei Jose Arguellesas, kurie rašė knygas, skaitė paskaitas, rengė mokymus apie 2012-aisiais žmoniją ištiksiantį apsivalymą. Taip ši data pateko į šiuolaikinės populiariosios kultūros akiratį ir tapo patrauklia įvairių knygų, TV laidų bei filmų tema.

Populiariausios apokalipsės vizijos

Gyvename mokslo amžiuje, todėl ir pasaulio pabaiga negali būti senamadiškas potvynis ar nežinia iš kur pasipilantis ugnies lietus. Šiandienos pasaulinio sunaikinimo pranašai pasitelkia daug gudresnes teorijas, kurios turi bent nedidelę sąsają su mokslo teorijomis.
Bene daugiausiai diskutuojama, bet kartu ir kvailiausiai skambanti pasaulio pabaigos versija – kad mūsų planeta susidurs su iš kosmoso gelmių atskrendančia planeta X, dar vadinama Nibiru. Šią idėją pradėjo skleisti ekstrasensė Nancy Lieder, kaip manoma, remdamasi fantastikos romanu, kurį 1976 m. parašė Zecharia Sitchinas. Katastrofa buvo numatyta 2003-iųjų gegužę, tačiau nieko neįvykus buvo perkelta į 2012-uosius.
Iš tiesų tokia planeta neegzistuoja, antraip ją jau prieš kelerius metus būtų pastebėję astronomai, o šiandien ją danguje matytume plika akimi. Be to, praskrisdama ši planeta iškreiptų kitų Saulės sistemoje esančių dangaus kūnų orbitas, bet tokių faktų nepastebima.
Dažnai metamas argumentas, jog pasaulio valstybių vadovai slepia tiesą nuo žmonių, kad nekiltų panikos, tačiau galime jaustis ramesni žinodami, kad nakties dangų teleskopais stebi apie 100 tūkst. mėgėjų, kurie tikrai praneštų apie bet kokią anomaliją.
Žinoma, visada išlieka grėsmė, kad Žemė gali patekti į praskrendančio asteroido trajektoriją ir susidurti su juo. Tai atsitiko, kaip manoma, prieš 65 mln. metų ir tapo dinozaurų išnykimo priežastimi. „Laimei, tokių asteroidų nėra pastebėta, tad galima sakyti, jog esame apsidraudę keliems milijonams metų į priekį“, – tvirtina astronomas Jay Meloshas iš Purdue universiteto.
Vis dėlto tikrą riziką kelia kometos, kurios atskrenda iš gilesnio kosmoso ir didesniais greičiais, be to, jas sunku pastebėti, kol pakankamai nepriartėja prie Saulės ir nepradeda tirpti, suformuodamos uodegą. Tačiau šiandienos astronomų įranga leidžia pastebėti kometas likus dešimčiai metų iki priartėjimo prie Žemės – tad laiko pasirengti turėtume pakankamai. „Tokiu atveju nelieka daugiau išeičių, kaip tik padaryti tai, ką kino filme atliko Bruce’o Williso personažas“, – juokauja Kalifornijos universiteto profesorius Erikas Asphaugas.
Kitas dažnas gąsdinimas – kad mūsų planetos magnetinio lauko poliai pasislinks ar net apsikeis vietomis. Ir kartu daroma prielaida, kad dėl šios priežasties Žemė pradės suktis į kitą pusę. Tačiau šie du įvykiai niekaip nesusiję, o pastarasis scenarijus tiesiog neįmanomas.
Magnetinių Žemės polių poslinkis įvyksta apytiksliai kas 400 tūkst. metų, tačiau niekaip nepaveikia gyvybės Žemėje. Mokslininkai, tyrinėdami vandenyno dugne sustingusią lavą, mato požymių, kad daugiau nei prieš 700 tūkst. metų magnetiniai poliai apsikeitė vietomis. Bet randamos gyvūnų fosilijos nerodo jokių ryškesnių pokyčių, įvykusių tuo metu planetoje egzistavusių augalų ar gyvūnų gyvenime, o iš vandenyno dugno paimti grunto mėginiai patvirtina, kad neįvyko ir jokių klimato permainų.
Dar vienas pabaigos variantas – Saulės aktyvumo pliūpsnis, kuris esą išnaikins visą gyvybę Žemėje. Saulės aktyvumo padidėjimas – įprastas procesas, vykstantis kas vienuolika metų, tiesa, artimiausias turėtų įvykti 2013 m. pabaigoje ar 2014 m. pradžioje, tad šių metų gruodis atkrinta. Kad ir kaip liūdėtų apokalipsės pranašai, jis negali sunaikinti Žemės, tačiau gali apgadinti GPS navigacijos sistemos palydovus ar net išjungti kai kurias elektros tinklų pastotes. Žinoma, toks pliūpsnis padarytų ypač daug žalos elektroniniais prietaisais aptekusioms Vakarų valstybėms. Pastebėjus jį, dalelių srautas Žemę pasiektų tik po 18 valandų, tad turėtume laiko šiek tiek jam pasirengti, pavyzdžiui, trumpam išjungti palydovus, neleisti kilti lėktuvams ar apsaugoti elektros pastotes.
Pasaulio pabaigos pranašai bando ir kitus scenarijus. Tarkim, gąsdinama, kad sprogs supernova ir iš jos sklindantys ypač stiprūs rentgeno bei gama spinduliai išnaikins gyvybę. Deja, astronomai turi nuvilti: „netoliese“, tai yra mažiau nei 50 šviesmečių atstumu, nėra tokios žvaigždės, kurios sprogimas bent kiek paveiktų Žemę.
Taip pat dažnai galima išgirsti svaičiojimų, kad Žemė, Saulė ir Paukščių Tako galaktikos centras išsirikiuos į vieną eilę ir tai lems katastrofą. Tai absurdiškas teiginys, nes tik Žemėje esantis stebėtojas gali matyti tokią liniją – mūsų galaktikoje esame tik nedidelis taškelis, beje, gana toli nuo centro.

Kam naudingos pasaulio pabaigos

Baimė parduoda efektyviau nei seksas: fenomeną, kai baimė siejama su padidėjusiu vartojimu, šiandien tyrinėja ir sėkmingai išnaudoja atskira rinkodaros sritis – neuromarketingas. Mat žmogaus smegenys evoliucijos eigoje išvystė ypatingą jautrumą bet kokiam pavojaus signalui. Žmonės visada stipriai reaguoja į neįprastus ar grėsmingus dalykus – taip veikia savisaugos instinktai, leidę žmonijai išgyventi.
Pasaulio pabaigos pranašystės – ypač pelningas verslas, leidžiantis uždirbti jei ne pinigų, tai bent populiarumo. Ne veltui beveik kiekviena religinė sekta turi savo pasaulio pabaigos variantą. Šiandienos interneto amžiuje daugybė apokalipsės pranašų „žvejoja“ patiklius naršytojus, kurie ne tik padidina svetainių lankomumo statistiką, bet ir aukoja lėšų „perspėjimui“ skleisti.
Ne ypač daug entuziazmo malšinant 2012-ųjų gruodžio laukimo nerimą rodo ir knygų, kino bei muzikos pramonė – pasaulio pabaigos scenarijai labai greitai tampa bestseleriais, filmų scenarijais ar dainų tekstais. „Šiandien knygynuose ir bibliotekose galime rasti apie 1500 knygų, skirtų 2012-ųjų fenomenui. Tačiau tik keliolikoje pateikiama mokslininkų nuomonė – visose kitose rasime sensacingas spekuliacijas ir fantazijas“, – tvirtina Kanzaso universiteto antropologijos profesorius Johnas H.Hoopesas.
Labiausiai iš šios apokalipsės turėtų pasipelnyti Lotynų Amerikos šalys, kurių teritorijoje plytėjo majų imperija. Štai Meksikos turizmo departamentas šiais metais gavo papildomą 8 mlrd. dolerių finansavimą turizmui į išlikusius majų imperijos objektus skatinti, todėl iš turizmo valstybė planuoja gauti apie 15 mlrd. dolerių daugiau pajamų.
Pasaulio pabaigos turizmas vyksta ne tik Pietų Amerikoje – štai vienas Bosnijos verslininkas ir archeologas mėgėjas Semiras Osmanagicas teigia atradęs didžiausias pasaulyje piramides, esančias prie Visoko miestelio Bosnijoje ir Hercegovinoje. Nors mokslininkai geologai tvirtina, kad tai natūraliai susiformavę kalnai, S.Osmanagicas pastaruoju metu neatlyžta ir neseniai net paskelbė straipsnį, kuriame bando įrodyti ryšį tarp majų civilizacijos, 2012-ųjų pasaulio pabaigos ir Bosnijos kalvų.
JAV šiandien ypač paklausūs bunkeriai, karinės slėptuvės, raketinės bazės bei kiti tvirti ir prieglobstį nuo pasaulio pabaigos scenarijų žadantys statiniai. „Šaltojo karo laikų bunkeriai, slėptuvės ir raketinės bazės – tai puiki prekybos nekilnojamuoju turtu verslo niša“, – džiaugiasi Sietle ir San Diege dirbantis nekilnojamojo turto agentas Danas Hotesas.

Nuo 2012-ųjų pensininkais taps vis vyresni žmonės. Tačiau veikiame pagal modelį: pirma pavėlinti pensinį amžių, o tik paskui galvoti, ką dėl to daryti.

Kai prieš kelis mėnesius lankydamasis Varšuvoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas užsuko į naktinį barą išlenkti bokalo alaus, jį aptarnavo kokių šešiasdešimties metų padavėja. V.Majauskas dėl to šiek tiek nustebo, bet kolegos lenkai paaiškino: ilgakojės gražuolės išlėkė dirbti į Vokietiją, nes ten už tą patį darbą mokama du tris kartus daugiau. Taigi, kad ir kaip Varšuvos barų bei naktinių klubų savininkai norėtų jaunesnių padavėjų, pasirinkimo šiandien jie nebeturi.

Emigracijos iš Lietuvos mastai lenkia kaimynų lenkų, o daugiausia išvažiuoja būtent jauni darbingo amžiaus žmonės, šeimos su vaikais. Lietuvos visuomenė sparčiai senėja: vertinant pagal dabartines tendencijas, 2050 m. šešiasdešimtmečiai ir vyresni sudarys net 45,6 proc. Lietuvos gyventojų. Tad, kaip rodo tyrimai, jau greitai pristigsime darbo jėgos, dėl to ims mažėti BVP, nebebus kam padengti pensijų ir kitų socialinės apsaugos išlaidų.

Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, mėgina gelbėtis vėlindama pensinį amžių. Tačiau ar tam rengiasi darbo rinka?

Vyresni neišmano moderniųjų technologijų

Prognozuojama, kad dėl pensinio amžiaus vėlinimo pensininkų šiemet sumažės 2,4 tūkstančio, arba 0,4 proc. Prognozuojama, kad tai leis „Sodrai“ sutaupyti apie 54 mln. Lt. Pensinis amžius vėlinamas laipsniškai, tad kol kas skaičiai neįspūdingi, bet ši suma tolydžio didės. „Sodros“ biudžetui tai itin aktualu – 2012 m. jis vėl planuojamas su didesniu kaip 2,1 mlrd. Lt deficitu.

Taigi pensijoms kažkiek sutaupysime, tačiau ką tai reiškia darbo rinkai? Ar išties daugės dirbančių vyresnio amžiaus žmonių, kai nedarbas ir šiemet dar sieks apie 15 proc., o, Lietuvos darbo biržos duomenimis, ir ligšioliniam pensiniam amžiui esant beveik trečdalį visų ilgalaikių bedarbių sudaro vyresni nei 50 metų gyventojai. Vyresniems žmonėms įsidarbinti ir taip itin sudėtinga, o kelias iki pensijos dabar dar pailgėja.

Kodėl darbdaviai nenori įdarbinti vyresniųjų, priežastys kelios. Už darbo rinkos borto vyresnius žmones išstumia ir tokių įgūdžių, kokių reikia šiandienos darbo rinkai, stoka. Pasak bendrovės „DNB investicijų valdymas“ generalinio direktoriaus, Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos prezidento Šarūno Ruzgio, kvalifikuotas specialistas turės paklausą bet kokio amžiaus, bet nemažai pagyvenusių dabar patenka į atsilikimo nuo naujųjų technologijų spąstus.

Priežastis aiški, tačiau nuoseklių valstybės pastangų didinti vyresnio amžiaus žmonių moderniųjų technologijų raštingumą nematyti, o darbdaviai kol kas turi iš ko rinktis.

„Nepamirškime, kad studentų skaičius tūkstančiui gyventojų yra vienas didžiausių Europoje. Natūralu, kad esant tokiai pasiūlai darbdaviui pigiau ir patogiau „nusipirkti“ jauną žmogų ir jį pagal savo poreikius išsiugdyti, nei samdyti vyresnį“, – svarsto Š.Ruzgys.

Ekspertai artimiausiu metu neįžvelgia jokių grėsmių, kad pensinio amžiaus vėlinimas gali lemti jaunimo nedarbo didėjimą. Vilniaus universiteto docento ekonomisto Teodoro Medaiskio manymu, konkurencija dėl darbo vietų tarp jaunimo ir senimo yra labiau prietaras nei tiesa, nes praktika rodo, kad atleidus vyresnį žmogų dažnai naikinama ir pati darbo vieta, tad jos nelieka ir jaunam.

Dirbti gal ir norėtų, bet nepajėgia

Į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją iš verslo atėjęs Darbo departamento direktorius V.Majauskas pastebi, kad Lietuvoje 55-erių metų žmogaus jau niekas nebenori priimti į darbą ne tik todėl, kad neretai jo kvalifikacija nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų, jis nemoka naudotis naujomis technologijomis, bet ir todėl, kad lietuviai būna ne pagal metus susenę, ligoti, o kokia nauda darbdaviui iš ligonio? Lietuvių gyvenimo trukmė ES – viena mažiausių. „Juk patys matote, kad Lietuvoje pilnos kapinės šešiasdešimtmečių vyrų“, – dėsto V.Majauskas, prisipažindamas, kad ir jis pats, būdamas 57-erių, jau kenčia nuo nugaros, šonų skausmų ir kitų negalavimų, tad susimąsto, kas jo laukia dar po aštuonerių metų – ar iš viso bepajėgs dirbti.

Po to, kai Seimas nusprendė nuo 2012 m. Lietuvoje laipsniškai vėlinti pensinį amžių – moterims keturiais mėnesiais, o vyrams dviem mėnesiais per metus, kol 2026-aisiais tiek vyrai, tiek moterys į pensiją išeis būdami 65 metų, tokių klausimų ėmė kilti daugeliui. Vėlinant pensinį amžių motyvuota, kad dabar Lietuvos vyrai, sulaukę pensijos amžiaus, 62,5 metų, vidutiniškai gyvena dar 13 metų, o moterys (jos į pensiją išleidžiamos 60-ies) – 19 metų. Tačiau užmiršta pridurti, kad įvairūs tyrimai rodo, jog paskutinę gyvenimo dekadą mūsų šalies senjorai, ypač moterys, paprastai būna daug ligotesni nei vakariečiai.

Neseniai V.Majauskas dalyvavo Europos darbo biržų bei darbo rinkos politiką vykdančių valdžios institucijų vadovų susitikime, kuriame daug kalbėta, kaip vėlinant pensinį amžių vyresnio amžiaus žmones labiau įtraukti į darbo rinką. Jam padarė įspūdį kai kurių didžiųjų Vakarų įmonių patirtis siekiant pailginti savo darbuotojų darbingumą. Pavyzdžiui, garsi Vokietijos įmonė „Basf“ savo darbuotojams nuo 45-erių metų sudaro sąlygas reguliariai tikrintis sveikatą. Įmonės personalo skyriui žinoma kiekvieno darbuotojo sveikatos būklė. Paaiškėjus negalavimui darbuotojai gauna reikiamą gydymą. Taip užbėgama ligoms už akių, darbuotojai ilgiau išlieka darbingi.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Audrius Bitinas pabrėžia, jog daugelyje Vakarų Europos šalių kolektyvinėse sutartyse yra numatytos tam tikros priemonės, kaip pagerinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, jų sveikatos būklę, kad jie galėtų dirbti ilgiau; jie neretai perkeliami iš pavojingų darbų į mažiau pavojingus ir t.t. „Mes pradedame šnekėtis ir su profsąjungomis, ir su darbdaviais, kad ir per kolektyvines sutartis būtų užtikrintas vyresnio amžiaus žmonių ilgesnis buvimas darbo rinkoje“, – tvirtina viceministras. Tačiau jis pabrėžia, kad vyresnių žmonių išlikimu darbo rinkoje turi rūpintis ir valstybė.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip gyvensime 2012 m. ir ar išties Lietuvos laukia naujas ekonomikos nuosmukis? Finansų ekspertai ir analitikai pastaruoju metu pateikia vis daugiau prognozių, leidžiančių susidaryti bent apytikslį vaizdą, kaip atrodys Lietuvos ūkis 2012-aisiais.
Daugelis ekspertų pastaruoju metu skuba keisti savo ligšiolines prognozes dėl ateinančių metų į jau ne tokias optimistines. Apie tai, kad pagrindinių ūkio rodiklių prognozės 2011 metams artėjant prie pabaigos dar gali būti koreguojamos į blogesniąją pusę, pranešė ir Finansų ministerija. Nepaisant to, dauguma ekspertų sutaria, kad kitų metų su didele baime laukti nereikėtų: esą galime tikėtis ekonomikos augimo sulėtėjimo, bet ne naujo gilaus ekonomikos nuosmukio.
Štai „Swedbank“ tik simboliškai sumažino 2012 m. BVP augimo prognozę nuo 4,7 iki 4,2 proc. SEB banko analitikai neseniai taip pat peržiūrėjo BVP augimo rodiklį ir apkarpė jį nuo 5,5 iki 4 proc. Finansų ministerija tebesilaiko optimistiškesnių prognozių, kad BVP kitąmet augs 4,7 proc., nors finansų ministrė Ingrida Šimonytė neslepia, kad šie skaičiai dar gali keistis.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, kad pagrindinis ūkio augimo variklis 2012 m. bus įmonių investicijos, net ir esant gana niūrioms nuotaikoms sieksiančios, jo prognozėmis, 11 proc. „Swedbank“ prognozuoja, kad eksporto augimas kitąmet lėtės ir sieks apie 5 proc., o namų ūkių vartojimas irgi didės mažiau nei šiemet – tik apie 3,5 proc. Gyventojai ir toliau mažins savo išlaidas, net jei turimos pajamos ir išliks nepakitusios. Vidutinio neto atlyginimo prognozę šis bankas sumažino nuo 5,5 iki 3,5 proc.
SEB banko analitikai nusiteikę optimistiškiau: jų manymu, vidutinis darbo užmokestis 2012 m. gali kilti 5,5 proc., tiesa, ankstesnės jų prognozės skelbė apie didesnį – 6,5 proc. atlyginimų kilimą.
Pasak Finansų ministerijos, vidutinė vartotojų infliacija 2012 m. turėtų siekti apie 3,5 proc., o štai, pavyzdžiui, nedarbo lygis išliks gana didelis, nors ir toliau mažės – iki maždaug 11,9 proc.

Statistikos departamento išankstinio įverčio duomenimis, trečiąjį šių metų ketvirtį šalies BVP buvo 6,6 proc. didesnis nei tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu.

Šis puikus rodiklis pranoko visų šalies ekonomikos raidą prognozuojančių institucijų prognozes. Kita vertus, dėl sparčiai blogėjančios tarptautinės ekonomikos situacijos, kitąmet šį rodiklį veikiausiai prisiminsime nostalgiškai dūsaudami ir laikysime jį vienu iš paskutinių Lietuvos makroekonominės vasaros pasireiškimų.
Ekonomikos lėtėjimo tendencijas apžvelgiamąjį ketvirtį buvo galima išskaityti iš anksčiau skelbtos pagrindinių šalies verslo sektorių veiklos statistikos. Antai 2011 m. sausio-birželio mėn., palyginti su analogišku 2010 m. laikotarpiu, visa pramonės produkcija palyginamosiomis kainomis išaugo 12,5 proc. (pašalinus darbo dienų įtaką – 12,4 proc.), tuo tarpu sausio-rugsėjo mėn. augimo tempas sumenko iki 10,6 proc. (pašalinus darbo dienų įtaką – 10,7 proc.). Stabilizavosi transporto sektoriaus įmonių rodikliai: sausio-birželio mėn. AB Lietuvos geležinkeliai pervežė 13,9 proc. daugiau krovinių nei prieš metus, tuo tarpu sausio-rugsėjo mėn. – 14,1 proc.; Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste ir Būtingės terminale 2011 m. sausio-birželio mėn. krovinių perkrovimas per metus padidėjo 19,6 proc., o sausio-rugsėjo mėn. – 17,6 proc.
Net tam tikrą laiką tamsiuoju Lietuvos ekonomikos arkliuku vadintas mažmeninės prekybos sektorius nebeišspaudžia didesnio greičio. 2011 m. sausio-birželio mėn. mažmeninė prekyba palyginamosiomis kainomis buvo 22,1 proc. didesnė nei prieš metus, tuo tarpu sausio-rugsėjo mėn. – 21,3 proc., mažmeninė prekyba neįskaitant variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybos padidėjo atitinkamai 6,3 proc. ir 7,4 proc.
Ką gi, belieka dar kartą patvirtinti senokai žinomą tiesą, kad šalies ūkis kyla ir klumpa įkandin pagrindinių eksporto partnerių. Skirtingai nei JAV ar Kinijos, Lietuvos vidaus rinka yra pernelyg sekli, jog galėtų ilgesnį laiką sušildyti nuo globalinių skersvėjų sužvarbusį verslą. Reaguodamos į prastas išorės naujienas ir mažėjantį užsakymų portfelį, įmonės vėl priveria investicinių projektų stalčius. Vietoje gamybos plėtros prioritetas teikiamas didesniam efektyvumui ir konkurencingumui, stengiamasi mažinti finansinio sverto rodiklius, t.y. kontroliuoti įsiskolinimo lygį.
Tokie tikslų hierarchijos pokyčiai jau atsiliepia arba netrukus atsilieps darbo vietų kūrimo procesui. Nebūdami įsitikinę savojo verslo perspektyva, darbdaviai nenoriai priims naujus darbuotojus pagal neterminuoto darbo sutartis. Tokiomis aplinkybėmis, būtų racionaliau siūlyti  konkretiems projektams įgyvendinti būtiną arba griežtai apibrėžtos trukmės darbą. Tai savo ruožtu lems ir darbo užmokesčio politikos slinktį, apsiribojant vienetiniais atlyginimų kėlimo atvejais ir pamirštant ankstesnius planus didinti algas urmu. Tai nereiškia, kad nedarbo lygis nustos mažėti, o vidutinį darbo užmokestį sukaustys įšalas, tačiau nevertėtų puoselėti ir staigaus šių rodiklių gerėjimo vilčių.
Lietuva pasižymi tradiciškai itin aukštai užkelta valstybės vaidmens lūkesčių kartele. Ir dabar yra nemažai politikų bei plačiosios visuomenės atstovų, kurie ragina „kažką daryti“ ir imtis aktyvios ekonomikos skatinimo politikos. Jei toks skatinimas lemtų didesnį vartojimą, paspartėtų importo augimo tempai ir išaugtų užsienio prekybos deficitas, o ūkio gebėjimas atsispirti išorės šokui nepadidėtų. Kas kita – investicijų puoselėjimas ir realus būsto renovavimas, kuris suteiktų postūmį vėl į duobę smunkančiam statybų sektoriui.

Danske bankas mažina BVP prognozes kitiems metams iki 3,8 proc.

Pasikeitus prielaidoms dėl išorinės paklausos raidos ir įvertinus naujausius rugpjūčio, rugsėjo duomenis bei istorinių ketvirtinių nacionalinių sąskaitų pokyčius, sumažiname prognozuojamus BVP raidos tempus 2012 – 2013 m. Šiems metams prognozuojamas atitinkamai 3,8 ir 3,6 proc. augimas, kai anksčiau buvo atitinkamai 4,9 ir 4,6 proc. 2011 m. vertinimas iš esmės nėra pasikeitęs – metiniai BVP augimo tempai sieks apie 5,9 proc.

Antrąjį šių metų ketvirtį pradėjo mažėti eksporto augimo tempai, tačiau vidaus paklausos augimas išliko didelis. Vis dėlto, lėtėjanti išorinė paklausa ir neigiami lūkesčiai dėl Europos finansų rinkų ateities lems mažesnius BVP raidos tempus ir Lietuvoje. Po išskirtinai spartaus augimo tempo šiemet, kurį lėmė ir žemos bazės efektas, vidaus paklausos augimas ateinančiais metais lėtės. Realus investicijų augimas mažės nuo šiemet prognozuojamų 20 proc. iki 9 proc., o namų ūkių vartojimas – nuo 5,9 iki 3,6 proc. Įmonės dėl išaugusio išorinės aplinkos raidos neapibrėžtumo gali atidėti savo plėtros bei investavimo planus. Todėl rizika, kad investicijos, o ir BVP gali augti mažiau nei šiuo metu prognozuojame išlieka. Privataus vartojimo išlaidų augimą skatins ir darbo rinkos stabilizacija, ir santykinai palanki fiskalinė politika. Kol kas nėra suplanuota jokių didesnės fiskalinės konsolidacijos priemonių. Atvirkščiai, teigiamą impulsą vartojimui suteiks pensijų atstatymas.

Tačiau dėl pesimistiškesnio paklausos augimo perspektyvų darbo rinkos atsigavimas 2012 m. tikėtina, kad sulėtės – nedarbas mažės, o darbo užmokestis didės lėčiau. Tačiau prognozuojame, kad vidutinis darbo užmokestis 2012 m. augs apie 5,1 proc., o nedarbas sumažės iki 13,8 proc.

2012 m. Lietuvos ekonomikos augimas lėtės ir dėl eksporto, kurio realus augimas šiemet sulėtės nuo prognozuojamų 11 proc. iki 6 proc. Tačiau santykinai gerai diversifikuota Lietuvos eksporto struktūra pagal eksporto rinkas ir produktus turėtų leisti išvengti didesnio eksporto nuosmukio. Vertinant didįjį eksporto šalių penketą, į kurį patenka Rusija, Vokietija, Lenkija, Latvija ir Estija, verta pažymėti, kad tik Latvijos padėtis 2012 m. atrodo rizikingiausia. Vokietijos ekonomikos augimas nors ir sulėtės, tačiau ši šalis ir toliau išliks euro zonos lyderė. Danske banko ekonomistų nuomone, Vokietijos augimas 2012 m. sulėtės iki 2,9 proc. (anksčiau buvo prognozuota 3,0). Rusijos ekonomikos, kuri nėra labai priklausoma nei nuo JAV, nei nuo euro zonos raidos, augimas išliks toks pat kaip ir šiais metais. Žinoma, jei nauja recesijos banga nesukels ženklaus naftos kainų kritimo. Tuo metu Lenkijos, Estijos bei Latvijos ekonomikų augimas 2012 m. taip pat išliks teigiamas. BVP augs atitinkamai apie 3,2 proc., 3,9 proc. ir 3,0 proc. ir bus spartesnis nei daugumos euro zonos ekonomikų.

Lėtėjantis eksporto augimas lems tolesnį sąskaitos deficito didėjimą. Tačiau vidutinio laikotarpio perspektyvoje einamosios sąskaitos disbalansas sieks 5-6 proc. BVP, o tai yra vis dar saugus intervalas.

Nepaisant vyravusių lūkesčių pastebimo infliacijos mažėjimo šiais metais nesulaukėme. 2012 m. vartojimo kainų augimas turėtų šiek tiek sulėtėti. Tai lems mažesnis išorinių veiksnių poveikis. Tačiau reikia įvertinti ir tai, kad vidaus kainas gali auginti ir tokie specifiniai veiksniai kaip pabrangusios dujos bei galimas akcizų padidėjimas tabako gaminiams. Todėl lūkesčiai dėl spartesnio kainų mažėjo nusikelia i 2013 metus.

Praėjusią savaitę už kilogramą kiaulienos mokėję maždaug 7,5 lito, netrukus pirkėjai turės atseikėti maždaug 0,8-1 lito daugiau, rašo “Lietuvos rytas”.

“Žaliava pabrango. Todėl neišvengiamai brangs ir produktai”, – sakė bendrovės “Biovela Group” vadovas Virginijus Kantauskas.

Pasak V.Kantausko, mėsos gaminiai artimiausiu metu turėtų pabrangti 10-15 proc. Brangesnių, išskirtinių produktų kaina aukštyn šoktelės smarkiau, pigesnių – mažiau.

“Kurį laiką mėsos perdirbimo įmonės savo sąskaita pridengia žaliavos kainų šuolį. Rinkoje susidaro savotiškas vakuumas, bet jis galop plyšta. Tam jau atėjo laikas”, – sakė V.Kantauskas.

Pastaruosius metus mėsos ir jos gaminių kainos nekilo. Vos po keletą procentų brango pavieniai mėsos produktai.

Pasak mažmeninės prekybos tinklo “Iki” atstovo Valdo Lopetos, nuo metų pradžios tiekėjai bemaž 10 proc. pabrangino dalį pieno, duonos produktų, cukrų, kai kurias žuvis.

Dėl augančio eksporto į Rusiją ir besibaigiančio derliaus tiekėjai maždaug penktadaliu padidino bulvių, pomidorų, taip pat kai kurių kitų vaisių ir daržovių kainas.

Verslo tendencijos pramonėje mažai keitėsi, tačiau artimiausiais mėnesiais daugiau įmonių prognozuoja gamybos didėjimą, parodė vasario mėnesio pramonės įmonių apklausa.

Pramonės produkcijos gamyba per mėnesį liko beveik to paties lygio: kad gamyba padidėjo, teigė 23 proc. apklaustųjų, sumažėjo – 24 procentai.

Per mažą gaminamos produkcijos paklausą nurodė 38 proc. respondentų, pakankamą – 61 proc. Tačiau artimiausiems mėnesiams daugiau įmonių prognozuoja gamybos didėjimą: 21 proc. įmonių vadovų numato gamybą didėsiant, 18 proc. – mažėsiant (prieš mėnesį -atitinkamai 17 ir 27 proc.).

Vasario mėnesį daugiau – 19 proc. – įmonių prognozuoja ir produkcijos eksporto didėjimą (prieš mėnesį – 14 proc.), 11 proc. mano, kad eksportas mažės.

Artimiausiais mėnesiais dauguma (81 proc.) apklaustų įmonių vadovų darbuotojų skaičiaus keisti neketina, 11 proc. – žada didinti.

Kainų didėjimą pramonėje artimiausiu metu prognozuoja trečdalis įmonių vadovų, du trečdaliai mano, kad kainos nesikeis.

Europą šiemet gali ir vėl ištikti recesija, pažeisdama pasaulio ekonomikos atsigavimą, kurį jau stabdo sulėtėjęs augimas JAV ir Japonijoje, įspėjo Jungtinės Tautos (JT).

Europą, kur vis didėja skirtumas tarp Vokietijos ir skolų slegiamų Graikijos, Airijos, Portugalijos ir Ispanijos, ištiks recesija, jei skubiai nebus pakeista politika, sakoma JT prekybos ir plėtros ataskaitoje.

“Europai gresia nuosmukis, tuo tarpu JAV ir Japonijos ekonomiką ištiks stagnacija, o vėliau galbūt ir recesija”, – sakoma pranešime.

Europos periferiniai ūkiai “arba toliau smuks, arba, geriausiu atveju, nežymiai paūgės” įspėjo JT ir pridūrė, jog dėl to augimas besivystančiose šalyse gali smukti beveik 1 procentu.

Nors manoma, jog besivystančios šalys ateinančiais metais taps pasaulio ekonomikos augimo varikliu, jų augimas gali nusilpti.

“Atrodo, kad situacija yra gera, tačiau gali kilti pavojus”, – sakė JT ekonomistas Heineris Flassbeckas (Haineris Flasbekas) ir pridūrė, jog Kinijoje bei Indijoje matomi teigiami ženklai, tačiau jie pamažu nyksta.

Teks priprasti prie ekstremalių ilgalaikių orų anomalijų, kurios bus tituluojamos lyg per sporto varžybas – “stipriausias”, “galingiausias”, “pagerinęs šimtmečio rekordą”. Tik šie rekordai nieko nedžiugins.

Šalčių ir pūgų nualintus europiečius nepaliauja stebinti Pasaulinės meteorologijos organizacijos pranešimai: 2010–ieji, kartu su 1998 ir 2005 metais, žada patekti į pačių šilčiausių metų visoje planetoje trejetuką nuo 1880 m.
Pernai gruodžio pirmoji pusė planetoje irgi buvo neįprastai šilta, išskyrus Europą ir JAV rytinę pakrantę. Šiuose dviejuose regionuose lapkritį ir gruodžio pradžioje oro temperatūra už daugiametį vidurkį buvo žemesnė 2–4°C. Tačiau tuo pat metu Arktyje temperatūra klimatinę normą daug kur viršijo 3–6°C (vietomis net 8°C), keliais laipsniais šilčiau nei įprasta buvo Sibire, Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Vakarų Kinijoje, Šiaurės Afrikoje, Arabijos pusiasalyje.
Net vandenynų paviršiaus temperatūra 2010 m. mušė šilumos rekordus: 1–2°C daugiau daugiamečio vidurkio temperatūra sinchroniškai pakilo abiejų galingiausių Šiaurės pusrutulio šiltųjų srovių (Golfo Atlante ir Kurosijo Ramiajame vandenyne), o aplink Grenlandiją Deviso sąsiauryje ir Bafino jūroje vandenyno temperatūra net 2–3°C laikosi aukštesnė už klimatinę normą. Atlantas, kaip nė vienas kitas vandenynas, 2010 m. išsiskyrė dar ir tropiniais ciklonais: susidarė net 19 tropinių audrų, 12 jų peraugo į uraganą (norma atitinkamai 10 ir 5).
Neabejotina, kad pastarasis 2001–2010 m. dešimtmetis yra šilčiausias nuo pat XIX a. vidurio. Šylant klimatui teks priprasti ir prie ekstremalių ilgalaikių oro anomalijų. Jos bus panašios į tas kaitras, kurios šį dešimtmetį vos ne kasmet kankino įvairius Europos regionus, Australiją ir JAV vakarinę pakrantę. Tai bus pūgos ir šalčiai, panašūs į tuos, kurie siautėjo Europoje pernai sausį ir gruodį, o liūtys ir potvyniai – vasarą ir rudenį. Tai bus vis didesnės Arkties vandenyno platybės, liekančios be daugiamečio ledo dangos, ir daugybė kitų reiškinių, kurie bus tituluojami lyg sporto varžybose “stipriausias”, “galingiausias”, “pagerinęs šimtmečio rekordą” ir pan. Tik šiais rekordais niekas nesididžiuoja. Kai kurie regionai, vos spėję užsigydyti vienos orų anomalijos žaizdas, gauna naują smūgį. Turime pripažinti – klimatas Žemėje darosi ne tik šiltas, bet ir ekstremalus.

Kodėl šaltis ir sniegas antrą žiemą iš eilės niokoja Europą?

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad 2009–2010 m. žiema Europoje per meteorologinių stebėjimų istoriją nebuvo nei pati šalčiausia, nei pati ilgiausia. XX a. buvo ir daug šaltesnių žiemų (pavyzdžiui, 1963, 1979 m.; trys iš eilės 1985–1987 m. žiemos ir kt.). Užpernai pūgos ir šalčiai prasidėjo gruodžio viduryje, pernai – dar anksčiau – jau nuo lapkričio pabaigos. Atpratusius nuo sniego ir šalčių europiečius žiema vėl ne juokais išgąsdino: sutriko automobilių ir traukinių eismas, atšaukti lėktuvų skrydžiai, nutraukti elektros perdavimo oru linijų laidai, dešimtys mirtinai sušalusių arba per žiemos sukeltus incidentus žuvusių žmonių. Gausiai pasnigo ne tik Estijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Škotijoje, sniego iškrito net iki pat subtropikų – Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje.
Ir praėjusi, ir ši žiema prasidėjo pagal panašų atmosferos cirkuliacijos modelį: virš Europos vidurinėje troposferoje susidarė gilus šalto arktinio oro aukštuminis slėnis, o link Grenlandijos ir į Juodosios jūros regioną bei Vakarų Sibirą plūdo šiltas oras iš pietų. Tai ryškūs vadinamosios meridianinės cirkuliacijos požymiai (oro pernaša vyksta iš šiaurės į pietus ir iš pietų į šiaurę). Azorų anticiklonas buvo nusilpęs, pasislinkęs šiauriau, todėl įprasto poveikio Europos orams nedarė. Tokios cirkuliacijos rezultatas – neigiama temperatūros anomalija Šiaurės, Vakarų ir Pietvakarių Europoje, o teigiama – Šiaurės Atlante ir Rytų Europoje.
Likę du žiemos mėnesiai, remiantis JAV aplinkos prognozių centro duomenimis Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, bus skirtingi: 2011 m. sausis turėtų būti šaltokas – vidutinė oro temperatūra Lietuvoje apie 1°C žemesnė už daugiametę (t.y. apie minus 5–7°C), o vasaris numatomas 1 laipsniu šiltesnis (apie minus 2–4°C). Šios prognozės nuolat tobulinamos, tikslinamos ir atnaujinamos, bet pasitvirtina ne visada (70–75 proc. atvejų). Tikslių ilgalaikių sezoninių prognozių pasaulyje dar niekas nesugeba sukurti.
Meridianiniai procesai vis dažniau pasitaiko ir vasarą – europiečiai tai pajunta karščio bangų pavidalu, kurias sukelia įsiveržusios tropinės oro masės. Šviežiausias tokio reiškinio pavyzdys – pernykštės vasaros karščiai, sausros ir miškų gaisrai Vidurio ir Rytų Europoje. Lietuvoje liepos vidutinė oro temperatūra buvo net 20,3–22,2°C (4,1–5,4°C aukštesnė už vidutinę daugiametę). Tai pati karščiausia liepa nuo meteorologinių stebėjimų pradžios. Dienomis temperatūra pakildavo net iki 35–36°C. Karščiai neatslūgo iki rugpjūčio vidurio.

Kas valdo atmosferos cirkuliaciją Europoje?

Į šį klausimą atsakyti galima paprastai – atmosferos cirkuliacija ir ilgalaikės orų anomalijos Europoje priklauso nuo bendrosios vandenynų ir atmosferos cirkuliacijos procesų, jūrų ledų paplitimo, astronominių ir geofizinių veiksnių. Tačiau betarpišką ir stipriausią poveikį orams Europoje daro gretimų rajonų – Šiaurės Atlanto, Arkties ir Azijos – procesai. Šių kaimynų poveikis ne visada “malonus”, bet gana neblogai pažįstamas.
Deja, XX a. visus gamtinius procesus sujaukė žmogaus veiklos įtaka: atmosferoje didėja šiltnamio efektą stiprinančių dujų koncentracija, nyksta ozono sluoksnis (dėl to prie Žemės paviršiaus oro temperatūra kyla, o stratosferoje – krenta), daugėja orų ir klimato anomalijų, sparčiai plinta dykumos, stiprėja šiluminė ir cheminė atmosferos ir vandens telkinių tarša, kyla vandenyno lygis ir didėja rūgštingumas, degraduoja ekosistemos ir t.t. Visa tai švelniai vadinama “klimato atšilimu”, bet tiksliau būtų įvardyti “radikali klimato kaita”.

Kuris Žemės regionas pats jautriausias klimato kaitai?

Klimato kaita Arkties regionui daro didesnį poveikį nei bet kuriai kitai pasaulio daliai. Per pastaruosius 100 metų oro temperatūra žemutinėje  Arkties regiono troposferoje pakilo dvigubai (apie 1,5–2°C) daugiau nei vidutiniškai pasaulyje. Nuo 1980 m. sparčiausiai šiltėja žiemos ir pavasariai (1°C per dešimtmetį).
Daugeliui Arktis gali atrodyti tolimas ir neaktualus geografinis regionas. Tačiau jis kartu su Pietų poliarine sritimi atlieka itin svarbų vaidmenį – reguliuoja ne tik aplinkinių regionų, bet ir visos Žemės klimatą. Poliarinės sritys veikia kaip mūsų planetos aušinimo sistema, mažina staigių klimato pokyčių amplitudę. Jeigu ima mažėti ledų ir sniego dangos, Žemė sugeria daugiau Saulės spinduliuotės, keičiasi viso Žemės rutulio energijos balansas, klimatas dar sparčiau šyla, gali pasikeisti net vandenynų srovių kryptys ir intensyvumas. Arkties vandenynas turi įtakos vandenynų srovėms visame pasaulyje. Ypatingai nuo Arkties regiono temperatūros svyravimų priklauso atmosferos cirkuliacijos pobūdis Šiaurės pusrutulyje.
Matavimai iš dirbtinių Žemės palydovų ir antžeminiai tyrimai rodo, kad Arkties ledo dangoje vyksta drastiški pokyčiai. Ji jaunėja, plonėja, o plotai traukiasi. Vidutiniškai ledo storis dabar tesiekia 1,5–2 m. (1,5 karto plonesnis nei prieš 30 metų), o ledas – vos metų ar dvejų amžiaus. Senesnis, storesnis ir stabilesnis jūrų ledas tirpsta. Vis laisviau vasarą laivai gali plaukioti Arkties šiaurės vakarų ir šiaurės rytų keliais. Visoje Arktyje daugiamečio (senesnio nei dvejų metų) ledo plotai pastaraisiais metais tesiekia 10–12 proc., t.y. per 30 metų sumažėjo tris kartus. Taigi Arkties “daugiamečio ledo danga” liko tik senuose geografijos vadovėliuose.
Nuo palydovinių matavimų pradžios (1979 m.) “žieminiai” ledų plotai sumažėjo 8,1proc., o “vasariniai” – net 35,6 proc. palyginti su 1979–2000 m. vidurkiu. Šie skaičiai viršija net niūriausias prieš 20 metų klimato modeliu apskaičiuotas prognozes

Box Arkties “daugiamečio ledo danga” – tik senuose geografijos vadovėliuose

Nuo palydovinių matavimų pradžios (1979 m.) maksimalūs žiemos ledų plotai (kovo) Arktyje mažėja po 2,6 proc. per dešimtmetį. 2010 m. kovą ledų plotas buvo 15,1 mln. kv. km. Tai 0,65 mln. kv. km mažiau už 1979–2000 m. vidurkį.
Minimalūs vasaros ledų plotai Arktyje mažėja net po 11,5 proc. per dešimtmetį. 2010 m. rugsėjį ledų plotas buvo 4,9 mln. kv. km. Tai 2,14 mln. kv. km mažesnis už 1979–2000 m. vidurkį.

Arktyje sparčiai kylant temperatūrai, mažėja terminis kontrastas tarp atogrąžų ir poliarinių platumų, kuris yra pagrindinis veiksnys, lemiantis vakarų pernašą vidutinių platumų troposferoje. Su vakarų pernaša iš Atlanto drėgnos ir šiltos oro masės prasiskverbia į Europą ir net už Uralo. Mažėjant temperatūros kontrastui tarp atogrąžų ir poliarinių platumų silpnėja vakarų pernaša, o vietoj jos įsigali meridianiniai procesai. Šie, kaip žinoma, lemia oro masių prietaką iš šiaurės arba pietų ir gali sukelti ryškias ilgalaikes orų anomalijas.
Prognostiniai skaičiavimai klimato modeliais parodė, kad toliau šylant klimatui, po 50–70 metų Arktyje liks tik sezoninė ledo danga, t.y. vasarą Arktis bus visiškai laisva nuo ledo dangos. Dėl to dar sparčiau kils temperatūra ne tik Šiaurės poliarinėje srityje, bet ir vidutinėse platumose, toliau stiprės meridianiniai atmosferos cirkuliacijos procesai. Pavyzdžiui, Lietuvoje XXI a. viduryje vidutinė metų temperatūra jau turėtų pasiekti 8–8,5°C, o iki amžiaus pabaigos pakils iki 9–10°C (dabar 6–7°C). Klimatas Lietuvoje darosi panašus į tokį, kuris XX a. pabaigoje buvo būdingas Pietų Lenkijai, Čekijai ir Vokietijai. Nesumažės ir orų anomalijų.
Norėtųsi, kad šios prognozės neišsipildytų. Tai dar įmanoma, jeigu planeta sulauks ne tik klimato ekspertų reakcijos, bet ir politinių ekonominių sprendimų.
box1
Prognozuojama vidutinė metų temperatūra Lietuvoje
2010 m.      6–7 °C
XXI a. viduryje    8–8,5 °C
XXI a. pabaigoje    9–10 °C

Box
Šilčiausių metų Žemėje dešimtukas nuo 1880 m.
Šilčiausi metai Temperatūros nuokrypis nuo XX a. vidurkio (°C)

2005 m.     0,62
1998 m.     0,60
2003 m.     0,58
2002 m.     0,57
2009 m.     0,56
2006 m.     0,56
2007 m.     0,55
2004 m.     0,54
2001 m.     0,52
2008 m.     0,48

Dešimties buvusių komunistinių Europos Sąjungos (ES) valstybių narių ekonomika ima kilti, bet regiono atsigavimas tebepriklauso nuo didelių Vakarų valstybių, ketvirtadienį pareiškė Pasaulio bankas.

“Kilimas įsitvirtina visame regione”, – teigiama eilinėje banko ataskaitoje apie šias dešimt ES valstybių narių (ES-10). Banko prognozėmis, kitąmet augs visi šie dešimt ūkių.

2009 metais bendras šių šalių BVP smuko 3,5 proc.; šiemet prieaugis turėtų siekti 1,8 proc., o kitąmet – 3,2 proc., numato Pasaulio bankas.

Kol kas atsigavimą labiausiai palaiko Lenkija, kuri vienintelė iš 27 ES valstybių narių pernai išvengė ekonomikos nuosmukio.

Šiemet Lenkijos ūkio prieaugis tikriausiai sieks 3,5 proc., o kitąmet – 4,1 procento.

Prie augimo taip pat prisidės ir Slovakija, kurios BVP, pernai smukęs 4,7 proc., šiemet turėtų padidėti 4,1 proc., o 2011 metais – dar 4,2 procento.

Estijos ir Lietuvos prieaugis šiemet turėtų siekti maždaug 2 proc., o kitąmet turėtų viršyti 3 procentus.

Čekijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje ir Slovėnijoje plėtra tikriausiai bus kuklesnė ir šiemet augimo rodikliai svyruos nuo 0 iki 2 proc., o kitąmet sieks maždaug 2,5 procento.

Šiemet, kaip prognozuojama, smuks tik Latvijos ir Rumunijos BVP – atitinkamai 0,4 proc. ir 1,9 procento.

Latvijos BVP pernai smuko 18 proc. ir nuosmukis buvo didžiausias Europos Sąjungoje.

Sudėjus 2008 ir 2009 metus kartu, nuosmukis Latvijoje sudarė beveik 25 proc. ir, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) tyrimo duomenimis, buvo didžiausias pasaulyje.

2011 metais Latvijos ūkio prieaugis turėtų siekti 3,3 proc., o Rumunijos – 1,5 proc., prognozuoja bankas.

“Eksporto, kredito ir darbo vietų perspektyvos ES-10 daugiausia priklauso nuo stipraus atsigavimo ES-15″, – pareiškė bankas, turėdamas omenyje bloko Vakarų narius.

“ES-15 atsigavimas po pasaulinės finansų krizės gali būti vangus ir vis dar neatmetama krizės pasikartojimo galimybė”, – įspėja bankas.

Žiema Lietuvoje turėtų būti įprasta mūsų klimatui – be pernelyg didelių šalčių, teigia Jungtinių Valstijų meteorologas Joe Bastardi (Džo Bastardis).

Tinklaraštyje paskelbtose prognozėse Latvijai ir Estijai meteorologas žada truputį šiltesnę ir mažiau sniego nei įprasta pabersiančią žiemą, tuo metu Lietuvoje, jo duomenimis, šaltasis metų laikas neturėtų būti išskirtinis nei temperatūros svyravimais, nei kritulių kiekiu.

Anksčiau J.Bastardi prognozavo, kad Rytų Europą stingdys tokia pat šalta žiema kaip pernykštė, tačiau pastaruoju metu prognozę pakeitė. Šiuo metu savo tinklaraštyje meteorologas šaltesnius orus numato tik Pietryčių Europoje, tuo metu Šiaurės Europą, anot jo, greičiausiai aplankys šiltesnė žiema nei pernai.

Europos prognozių centras (ECMWF), panašiai kaip ir J.Bastardi, prognozuoja, jog Lietuvoje 2010-2011 metų žiema turėtų būti artima įprastai, teigia Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT).

Pati hidrometeorologijos tarnyba teigia nesudarinėjanti sezoninių prognozių, tačiau atkreipia dėmesį, kad artėjančios žiemos orai gali būti permainingi.

“Kadangi Lietuva dažnai atsiduria tarp dviejų barinių darinių, įsivyraujančių Rytų ir Vakarų Europoje, tai ir Lietuvos orai būna labiau permainingi, todėl tikėtina, kad ir ši žiema pasižymės orų įvairove: šaltį keis pūgos, atodrėkiai”, – teigia LHMT.

Lietuvoje, anot sinoptikų, žiema paprastai būna švelni, kadangi šalį dažnai aplanko šilto jūrinio oro srovės. Vidutinė temperatūra gruodžio-vasario mėnesiais – 3-6 laipsniai šalčio. Pernai sausį spiginant speigams, vidutinė mėnesio temperatūra nukrito iki 10 laipsnių šalčio.

Anot tinklapio orai.lt, pastovi sniego danga šalyje susidaro antroje gruodžio pusėje ir ištirpsta kovo viduryje. Pajūryje sniegas laikosi 65-70, o šiaurės rytų rajonuose 85-90 dienų. Pajūryje sniego danga palyginti plona – 10-15 centimetrų, o rytiniuose rajonuose sniego dangos storis siekia 30-35 centimetrus.