Šiandien mes esame aklavietėje ir, blogiausia, esame tuo patenkinti. O kol mes taip džiūgaujame, visi, kas netingi, mus lenkia iš kairės ir iš dešinės, ir lenkia daugelyje sričių.

Kiti metai bus ypatingai, nes vyks net dveji rinkimai – prezidento ir Europos Parlamento, be to, paaiškės, ar Lietuvai bus leista prisijungti prie euro zonos. Ką tai signalizuoja? Kad rutinos tikrai nebus. Bet nebus ir rimtų darbų, kaip jų nebuvo antrąjį šių metų pusmetį, kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. O štai politinių aistrų, dramatiškų konfliktų, spjaudymosi ugnimi tikrai bus. Bet tai viso labo emocijos ir skandalai.
O kas gresia valstybei ir jos gyventojams? Tiesą sakant, stagnacija. Nepasakysi, kad tai pats blogiausias variantas, nes tai lyg ir geriau nei ritimasis žemyn, bet ir geriausiu variantu to tikrai nepavadinsi.
O kaip su reformomis? Bus taip, kaip buvo šiemet, tai yra tie, kurie reformų nematė 2013 metais, nematys jų ir kitąmet, o kurie Lietuvą šiemet matė kaip fantastiškai besireformuojančią valstybę, dar didesnį polėkį pajus po ateinančių metų reformų.
Bet jei kalbėsime rimtai, juk esame aklavietėje ir, blogiausia, esame tuo patenkinti. O kol mes taip džiūgaujame, visi, kas netingi, mus lenkia iš kairės ir iš dešinės, ir lenkia daugelyje sričių.
Žvelgiant į pastarųjų 23-ejų metų istoriją akivaizdžiai matyti, kad didžiausią pažangą Lietuva padarė prieš stojimą į Europos Sąjungą ir NATO. Šito tikslo visi siekėme vieningai ir tikrai degėme noru patekti į šiuos elitinius klubus. O kai patekome, atleidome vadeles.
Visi tarsi ir sutariame, kad mums reikia naujų didžių tikslų, bet tuoj pat sau vis primename, kad visi galimi išmąstyti tikslai bus daug menkesni nei tikslas įstoti į ES ar NATO. Tad gal tiesiog kaip vakariečiai mėgaukimės gyvenimu ir neprievartaukime savęs? Bet kad mums iki tų vakariečių dar šviesmečiai. Net iki estų jau toloka, tad įkvepiantys tikslai mums tikrai reikalingi. Deja, čia jau susiduriame su žiauria politine realybe.
Buvęs Visagino atominės elektrinės generalinis direktorius Rimantas Vaitkus teigia dar prieš penkerius metus skirtingų politinių partijų lyderiams pasiūlęs susėsti ir visiems sutarti dėl būsimų Lietuvos energetikos projektų, dėl šildymo sistemos pertvarkų, dėl reformų sveikatos apsaugos srityje, dėl kokybės kartelės kilstelėjimo švietimo srityje – panašiai kaip visos partijos sutarė dirbti išvien Lietuvai siekiant narystės ES ir NATO. Tačiau politikams šis pasiūlymas nepasirodė priimtinas, jie nesusėdo ir nesusitarė. Ko gero, ir artimiausioje ateityje to neplanuoja. Tikėtis, kad tai įvyks prieš prezidento rinkimus, apskritai naivu.
O kol politikai tarpusavyje nesusitars, viskas vyks, kaip vyko šiemet, ir tas veiksmas šiek tiek primins pelkę. Kitaip tariant, vieni politikai kurs strategijas ir darbuosis vienaip, juos pakeitę aiškins, kad anie darė nesąmones ir žalą valstybei, tad viską nubrauks, ims dirbti savaip ir kurti dar kitokias vizijas. Ir mūsų valstybei bus kaip tame posakyje – penkios auklės, o vaikas be galvos. Man nesinorėtų gyventi valstybėje be galvos.
Na, o artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams norėtųsi Jums palinkėti: tegul kitais metais išsipildo truputį daugiau, nei Jūs norite. Įsimintinų Jums metų.

Eurozonos ekonomika ima leisti atsigavimo ūglius, tačiau augimo tempas bus vangus. Švelnėjanti valstybės finansų taupymo politika ir įsibėgėjanti pasaulinė prekyba metų pabaigoje turėtų paskatinti augimą, tačiau didesnį pagreitį įgauti trukdys 2014 metais kulminaciją pasieksiantis nedarbas ir tolesnis atsargus bankų skolinimas, skelbiama naujausioje EY ekspertų „Eurozonos ekonomikos prognozės” leidinyje.

Prognozuojama, kad eurozonos bendras šių metų BVP rodiklis smuktels 0,5 proc., tai šioks toks pagerėjimas palyginus su ankstesnio ketvirčio prognoze; 2014 m. jau tikimasi 0,9 proc. augimo. Vėlesniais metais – 2015-2017 – laukiama jau 1,5 proc. metinio BVP augimo. Dar labiau ryškės atotrūkis tarp centrinių ir periferinių eurozonos valstybių. Šiemet Vokietija išliks pagrindiniu eurozonos varikliu demonstruodama 0,6 proc. per metus augimą, tuo tarpu periferinės valstybės toliau smuks, tiesa, jau nebe tokiais tempais kaip ankstesniais metais. Sunkią finansinę situaciją pergyvenančios Italija ir Portugalija prognozuojama stabilizuos savo ekonomikas 2014 m., Graikijai teks palaukti iki 2015.

„Pirmą sykį per paskutinius aštuonis ketvirčius EY prognozuoja santūrų augimą paskutiniam metų ketvirčiui ir ateinantiems metams. Kita vertus, sprendimų priėmėjų tai neturėtų užliūliuoti – finansavimo sąlygos ir darbo rinkos situacija išlieka nesvetingos. Todėl šį santykinai ramesnį periodą finansų rinkose reikėtų išnaudoti pertvarkoms įgyvendinti, ypač bankiniame sektoriuje“, – sakė EY grupės vyriausioji patarėja ekonomikos klausimais Marie Diron.

Pagrindiniai faktoriai, lemiantys eurozonos ūkio atsigavimą antrąjį šių metų ketvirtį, pasak EY ekspertų, yra išoriniai – atsigauna prekyba su pagrindiniais eurozonos partneriais JAV ir Jungtine karalyste. Prognozuojama, jog eksporto augimas tolydžio spartės – šiemet ūgtels 3,8 proc., 2014 m. 5,9 proc., ir 6,6 proc. 2015 metais.

Smarkiai silpnėjantis euras, kuris šiuo metu, skaičiuojama, pervertintas 8 proc., taip pat skatins eksportą.

Nedarbas eurozonos valstybėse pasieks rekordines aukštumas – 2014 m. viduryje jis sieks 12,6 proc., skirtumai tarp skirtingų šalių čia taip pat išliks dideli: Ispanijoje ir Graikijoje šis rodiklis bus atitinkamai 27,6 ir 29 proc., tuo tarpu Vokietijoje tik 5,4 proc. Gera žinia, jog po 2014 m. nedarbas pamažu ims mažėti.

Prognozėje taip pat akcentuojama, kad atsigauti ekonomikai trukdys didelis privataus ir viešojo sektoriaus įsiskolinimas bei prieinamo finansavimo stygius – šie kliuviniai dar stipriau lems tolesnį atotrūkį tarp periferinių ir centrinių eurozonos valstybių.

Lietuvos BVP augs keliskart sparčiau nei eurozonos vidurkis

Įvertinus Lietuvos pramonės augimo tendencijas pirmąjį pusmetį ir BVP paaugus liepą 2,8 proc., EY ekspertai nekeičia Lietuvos ūkio augimo prognozių – prognozuojamas augimas per 2013 m. 3,5 proc. – tai keliskart spartesnis augimas nei eurozonos vidurkis (-0,5).

Intensyvesnis Lietuvos eksportas į atsigaunančią eurozonos ekonomiką pagerins mokėjimų balansą (bus 0,6 proc. nuo BVP), o 2014-2015 m. jis bus nežymiai neigiamas (-0,5 – -1,7 proc.), nepaisant gan spartaus ir tvaraus 5-6 proc. BVP augimo.

„18 mėnesių trukusi rekordinė eurozonos recesija pasibaigė: tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus vartojimas bei kapitalinių investicijų apimtis turėtų pamažu įgauti pagreitį nuo 2014 metų. Tačiau geros žinios neturėtų užmigdyti verslininkų budrumo – atvirkščiai, bendrovėms reikia peržiūrėti savo verslų strategijas ir rinkos prognozes, užtikrinant, jog turės pakankamai reikalingų išteklių atsigaunančiai paklausai rinkoje: prekių ar paslaugų pasiūlą, darbuotojų bei reikiamą finansavimą. Be to, net ir trapioje ES ekonomikoje, kuri rodo atsigavimo ženklus, atsiranda naujų galimybių verslui ir svarbu nepavėluoti įšokti į pajudantį traukinį“, – sakė profesinių paslaugų bendrovės EY vadovaujantysis partneris Jonas Akelis.

Patvirtinusi siekį įsivesti eurą 2015 metais, kitąmet Lietuva sieks atitikti įstojimui į eurozoną reikalingus kriterijus – didžiausias iššūkis bus pasiekti reikiamą infliacijos ir kartu paskolų palūkanų lygį. Prognozuojama, kad metų pabaigoje bendras infliacijos rodiklis (šiuo metu 2 proc.) gerokai nukris žemiau esamo, 1,8 proc., eurozonos vidurkio (iki 1,1 proc.). Spaudimas Lietuvai kitąmet atitikti Mastrichto kriterijus bus ir dėl Latvijos, kuri jau 2014 m. sausį prisijungs prie eurozonos. Kitą vertus, valdžiai bus nelengva balansuoti tarp noro pažaboti infliaciją ir skatinti ekonomikos augimą (o tuo pačiu ir biudžeto deficito mažinimą) artėjančių 2016 m. rinkimų kontekste. Todėl nuo 2014 m. vėl tikėtinas infliacijos šuolis (iki 2,4 proc.) ir nežymus biudžeto deficito mažėjimas. Atidėjus euro įvedimo datą, vėliau sunku bus atitikti konvergencijos kriterijus, nors euro įvedimas ir pasitarnautų vis intensyvėjančiai prekybai su eurozonos valstybėmis.

Vis dėlto tikslas 2013 m. sumažinti biudžeto decifitą iki -2,5 proc. išlieka pasiekiamas ir tai pripažindama birželį ES nutraukė jo kontrolės procedūras. EY prognozuoja, jog šiemet jis bus -2,7 proc., o 2014-2016 metais toliau mažės (atitinkamai bus -2,1, – -1,6 ir -1.2 proc.).

Darbo rinka Lietuvoje atsigauna ne taip sparčiai kaip norėtųsi, vis dėlto antrajame ketvirtyje metinis atlyginimo vidurkis padidėjo 6 proc. (palyginimui eurozonoje – 1 proc.) – tai lėmė konkurencija dėl darbuotojų, kurių gretas gerokai praretino keleri emigracijos metai.

Šiais laikais prognozuoti tolimesnės ateities praktiškai nebeįmanoma. Netgi penkerių metų į priekį. Ką jau kalbėti apie 20 metų.

Pagal Maslou piramidę, saugumas yra vienas svarbiausių poreikių. Paradoksalu, tačiau kuo labiau pasaulis ir visuomenė pažangėja, tuo mažiau saugumo ateities atžvilgiu žmogus gali užsitikrinti. Omenyje turiu senatvę. Ankstesniais laikais prognozuoti buvo galima gana toli į ateitį. Tarkime, kokios gali tikėtis pensijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, kokios – iš privataus fondo. Jeigu žmogus manydavo, kad išmintingiau pinigus senatvei kaupti savarankiškai, tada santaupas investuodavo į nekilnojamąjį turtą arba į auksą, arba į meno kūrinius, arba į obligacijas, arba į akcijas. O dabar šie būdai tampa visiškai išdrikę ir nepatikimi, nes prognozuoti tolimesnės ateities praktiškai nebeįmanoma. Netgi penkerių metų į priekį. Ką jau kalbėti apie 20 metų.
Tarkime, jei žmogus vadovausis senomis taisyklėmis ir investuos į žemę, seną butą, auksą, akcijas ar kitų valstybių obligacijas, po keliolikos metų jis gali likti plikas, basas, nes paaiškės, kad pinigai buvo investuoti netinkamai ir ne tik nepagausėjo, bet netgi neteko didelės dalies savo vertės. Ankstesniais laikais buvo kalbama, kad bent jau auksas, nekilnojamasis turtas ir vyriausybių obligacijos – labai patikimos investicijos. Dabar taip jau niekas nebekalba. Nes tavo pinigai gali būti investuoti į kokios Graikijos, Kipro ar Portugalijos obligacijas ir po dar vienos krizės paaiškės, kad tu kaip ir nieko nebeturi. Arba prisipirkus nekilnojamojo turto po penkerių metų jo vertė gali sumažėti trečdaliu ar net dvigubai, kaip atsitiko tiems, kurie nekilnojamąjį turtą pirko 2007 metais. Ir tu vėl lieki su didelėmis ausimis.
Lygiai taip pat nepatikimai atrodo ir II pakopos pensijų fondai, ir visokios skaičiuoklės, rodančios, kokias neblogas pensijas mes gausime kažkada. Pažįstu nemažai žmonių, kurie kadaise patikėjo visokiomis skaičiuoklėmis, ekspertų patarimais, o dabar spjaudosi, nes patyrė didelių praradimų. Nepatikėsite, bet ir šiandien yra žmonių, kurie vis dar laukia, kada JAV doleris kainuos keturis litus, o gal net penkis, nes kažkada mūsų ekspertai žadėjo, kad doleris visur yra doleris, todėl tikrai nenuvertės. Ir ką turime šiandien? Ką šiandien gali galvoti apie dolerį, žinodamas, kiek jų JAV valdžia prispausdino per pastaruosius penkerius metus?
Ir tai pasakytina ne tik apie dolerį. Euras taip pat išgyvena didžiulę krizę, kuri vis gilėja, o litas juk pririštas prie euro. Taigi prognozuoti daugiau nei penkerius metus į priekį nebegali praktiškai nieko. Ir ne tik to, kas susiję su finansais, – tai pasakytina praktiškai apie visas sritis. Tarkime, niekas nebenori prognozuoti, kiek 2020 metais kainuos elektra, todėl niekaip neapsisprendžiama, ar Lietuvai reikia statyti naują atominę elektrinę. Lygiai taip pat beviltiškas reikalas prognozuoti permainas Lietuvos sveikatos ar švietimo sistemose. Nesvarbu, kad sukurtos strategijos 2030-iesiems, nesvarbu, kad Vyriausybė tarsi ir dirba pagal kažkokią savo pasitvirtintą programą, – iš tiesų žmogus planuoja, o Dievas juokiasi iš jo planų. Dar labiau jis juokiasi iš Lietuvos planų, todėl realybė pas mus nuo planų skiriasi drastiškai.
Vadinasi, žmogui svarbu nepasitikėti visokiais prognozuotojais ir pseudoekspertais, nes ateityje šie atsakomybės tikrai neprisiims, o visus nuostolius, tiek finansinius, tiek moralinius, žmogui teks srėbti pačiam.

Šią vasarą nemažai lietuvių, ypač pajūrio gyventojų bei verslininkų, skundžiasi, kad sinoptikų prognozės dažnai būna netikslios ar net visiškai nepasitvirtina. Sinoptikai atitaria, kad tai normalu, mat dėl šylančio klimato pastarosios vasaros tapo vis permainingesnės, o gyventojai turėtų ruoštis dar staigesniems orų pokyčiams bei dažnesnėms anomalijoms.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Meteorologinių prognozių skyriaus vyresnioji specialistė Inga Stankūnaitė teigia, kad pastarosiomis dienomis į Lietuvą iš pietų atkeliauja labai karšti ir drėgni oro srautai. Jiems maišantis su šaltu oru, ypač greitai formuojasi kamuoliniai debesys, ir sudėtinga tiksliai nusakyti, kurioje vietoje susidarys debesis, kada ir kur jis nebeišlaikys kritulių, o kur praslinks pro šalį.
„Kritulių iškritimo teritorija tokiu atveju dažniausiai siekia vos 10–20 km spindulį, todėl netgi, tarkime, Vilniuje, Fabijoniškių rajone, gali lyti, o pietiniame sostinės gale – ne“, – pasakoja I.Stankūnaitė. Pasak sinoptikės, trijų parų prognozių Lietuvos teritorijai patikimumas siekia apie 80 proc., tačiau visada išlieka tikimybė, kad oro masės pakeis judėjimo kryptį ar skaičiavimuose įsivels klaida.
Vilniaus universiteto klimatologijos profesorius Arūnas Bukantis pastebi tendenciją, kad dėl šylančio klimato anomalinių atmosferos reiškinių – šalnų, karščio bangų, stiprių liūčių, vėlyvų šalnų – Lietuvoje taip pat daugėja. Todėl sinoptikams vis sudėtingiau prognozuoti tokius permainingus orus.
„Gyventojai taip pat turėtų atkreipti dėmesį į žiniasklaidos priemonėse pateikiamų orų prognozių šaltinį“, – pataria A.Bukantis. Pasak mokslininko, tikrai ne visos žiniasklaidos priemonės remiasi Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, kartais pateikia pasenusius duomenis, todėl prognozėse dažnai galima pastebėti net kelių laipsnių skirtumą.

Ar po dešimtmečio Lietuvoje elektros energiją gamins atominė jėgainė ir apskritai – ar pavyks įgyvendinti Energetinės nepriklausomybės strategiją, paaiškės per artimiausius du mėnesius.

Artimiausiu metu ant Seimo narių darbo stalų guls neseniai Vyriausybėje atnaujinta Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategija, numatanti šalies energetikos raidą iki 2020-ųjų ir perspektyvas iki 2030-ųjų. Planuojamos naujos atominės elektrinės statybos, suskystintų gamtinių dujų terminalas, elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, Lietuvos elektros tinklų sinchronizavimas su Europos šalių elektros tinklais, dujotiekio jungtis su Lenkija, požeminės dujų saugyklos statybos. Visa tai kasmet leistų 3–4 mlrd. Lt sumažinti pinigų sumą, išleidžiamą energijos ištekliams – elektrai, dujoms, naftai – pirkti užsienyje, nors iš esmės tai daugiausiai atkeliauja iš Rusijos.

Metų biudžeto dydžio investicijos

Strategija (kaip ir visos strategijos), atrodo gražiai: per artimiausią dešimtmetį į energetiką, taigi ir į visą Lietuvos ekonomiką turėtų būti įlieta metinio Nacionalinio biudžeto dydžio suma – 22–27 mlrd. Lt. Pusę tos sumos skirtų valstybė iš biudžeto, valstybės įmonių ir ES paramos lėšų, kitą pusę – privatūs ir užsienio investuotojai. Čia pirmiausia galvoje turimas Japonijos koncernas „Hitachi“ ir Latvijos bei Estijos energetinės kompanijos, turinčios, kaip planuojama, dalyvauti naujosios Visagino atominės elektrinės statyboje.
Investicijos, nors iš pirmo žvilgsnio milžiniškos, turėtų atsipirkti gana greitai, nes po Ignalinos AE uždarymo Lietuva kasmet energetiniams ištekliams – elektrai, dujoms, naftai pirkti išleidžia apie 8 mlrd. Lt ir toji suma tik augs, nes kol kas nesimato prielaidų kristi naftos kainoms, pagal kurias nustatinėjamos ir kitų energijos išteklių kainos. Rimantas Vaitkus, valstybinės įmonės „Visagino atominė elektrinė“, atsakingos už naujosios elektrinės projektą, vadovas „Veidui“ teigė, kad tiesioginiam elektros energijos ir dujų, reikalingų jos gamybai Lietuvos elektrinėse, pirkimui Rusijoje Lietuva 2012-aisiais išleis maždaug 2 mlrd. Lt. Tuo tarpu į VAE statybą, kuri turėtų atsieiti apie 17 mlrd. Lt, Lietuva turėtų įnešti maždaug 6 mlrd. Lt. Tai yra, net jeigu iki 2020-ųjų, kuomet, kaip planuojama, VAE turėtų pagaminti pirmą srovę, elektra ir dujos nebrangtų (kas mažai tikėtina), vos per trejus metus Lietuva susigrąžintų į savo ekonomiką pinigus, išleistus jos statybai. „Visi suvokiame, kokią didžiulę naudą ne tik Lietuvai, bet visam regionui duotų toks infrastruktūrinis projektas, – sakė R.Vaitkus. – Taip pat suvokiame, kad tokios apimties investiciniai projektai šiaip sau aplink nevaikšto, ieškodami, kur apsistoti. Regioninės Visagino atominės elektrinės statyba, kurioje dalyvautų kelios valstybės ir toks stambus privatus investuotojas bei technologijų tiekėjas, kaip „Hitachi“, būtų pirmas tokio tipo projektas pasaulyje. Tai suvokia ir Europos Sąjunga, labai teigiamai vertinanti šį projektą tiek dėl jo regionalumo, tiek dėl ES narių energetinio saugumo didinimo, nes VAE maždaug 20–30 proc. sumažintų mūsų priklausomybę nuo iš Rusijos importuojamų energijos išteklių“.

Aiškumas po dviejų mėnesių

Visagino atominės elektrinės projekto likimas iš esmės turėtų paaiškėti po dviejų mėnesių, birželio 28-ąją. Tai yra galutinė data, kuomet Seimas, pagal pernai pataisytą Koncesijos įstatymą, turi galutinai apsispręsti, ar VĮ „Visagino atominė elektrinė“ suteikti koncesiją vykdyti elektrinės statybas. O kas tuomet, jeigu Seimas koncesijos nesuteiks? „Tada atominės statybų konkursas, kurį pernai laimėjo „Hitachi“, subyra“, – aiškina R.Vaitkus. Žinoma, teoriškai tebelieka galimybė, kad koncesijos suteikimo data galėtų būti nukelta, bet tam, vėlgi, reikalingas Seimo sprendimas, o tikimybė, kad sužlugdę Vyriausybės sutartį su „Hitachi“, Seimo nariai suteiktų galimybę viską pakartoti, artima nuliui.
Apie atominio projekto žlugimo tikimybę tenka kalbėti todėl, kad Seimo nariai ir politinės partijos, dešimtmetį kalbėję apie būtinybę Lietuvai išlikti atominės energetikos šalimi, raginę neskubėti su Ignalinos AE uždarymu ar būtinai statyti naują, staiga, likus vos keliems mėnesiams iki lemiamų sprendimų pradžios, ėmė keisti savo požiūrius. Energetikai parengė ir išplatino politinių sprendimų dėl Visagino AE statybos priėmimo chronologiją, rodančią, kaip viena kitą keitusios Vyriausybės lygiai dešimtmetį – nuo 2002-ųjų spalio, kuomet Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė pateikė, o Seimas patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, numatančią branduolinės energetikos nenutrūkstamumą. Vėliau sekė dar vienuolika įvairių sprendimų, kuriuos teikė ir kuriems pritarė tuo metu valdantieji socialdemokratai, Darbo, Valstiečių liaudininkų partijos, Naujoji Sąjunga, Gedimino Kirkilo Vyriausybė, paskui Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir valdančios konservatorių, Tautos prisikėlimo partijos, Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga. Projektas buvo suderintas su Latvija, Estija, Lenkija ir Europos Sąjunga. Būsimoji atominės elektrinės statyba buvo esminiu argumentu, kuriuo grįstas liūdnai pagarsėjęs LEO.LT projektas, jo išardymas irgi pagrįstas tuo, kad privatininkai nebuvo nusiteikę siekti kuo greitesnio atominio projekto įgyvendinimo.

Artėjant persilaužimui imta mindžikuoti

Pažymėtina, kad per tą laiką nebuvo girdėti balsų, nukreiptų iš principo prieš atominę energetiką: nei žaliųjų, nei kokių alternatyvios ar atsinaujinančių šaltinių energetikos propaguotojų. Tačiau vos tik pernai, paskelbus apie „Hitachi“ dalyvavimą, atominis projektas įžengė į baigiamąją stadiją, kilo įvairiausių protestų banga, pradėti inicijuoti prieš VAE statybas nukreipti referendumai, o ne tik opozicijoje, bet ir tarp valdančiųjų esantys politikai ėmė vis garsiau abejoti projekto ekonominiu pagrįstumu. „Savarankiškai susiorganizavę žmonės tegu rengia referendumus – tai šventa piliečių teisė ir tikrai esu nusiteikęs išklausyti  visų nuomones bei atsižvelgti į jas, – komentavo R.Vaitkus. – Bet aš tikrai nesuprantu, ką galvojo tie Seimo nariai iš Aplinkos apsaugos bei Teisės ir teisėtvarkos komitetų, kurie pritarė referendumų dėl VAE rengimui. Juk visi tie parengiamieji darbai, konkursas strateginiam investuotojui ir technologijų tiekėjui, derybos su regioniniais partneriais vykdomos jau gavus Seimo įgaliojimus veikti ir dirbti. Ir štai dabar, kai darbai iš esmės baigti, kai lieka apsispręsti, jie staiga sako: mes nespręsime, tegu žmonės sprendžia. Toks įspūdis, kad dalis Seimo narių kažkodėl nori nusimesti nuo savęs atsakomybę dėl atominės elektrinės statybų, nors dešimtmetį tam pritardavo ir netgi į savo partijų bei rinkimų programas įsirašė“.
Abejones Seimo nariams ėmė kelti ne tik „šimtmečio projekto“ vardo verta atominės elektrinės statyba, bet netgi tie projektai, kurie niekam niekada nekėlė net minties apie galimą neatsipirkimą. Apie dujų terminalą, bendrą su Latvija ir Estija dujų saugyklą Inčukalnyje, dujų jungtį su Lenkija kalbama irgi dešimtmetį. Kada Klaipėdos terminalo darbai jau pradėti, o derybos su „Gazpromu“ dėl skirstomųjų tinklų valdymo perėmimo sėkmingai pajudėjo, pasipylė balsai prieš. Kadangi šie projektai tikrai nekelia nė mažiausio visuomenės protesto, vadinasi, negali būti siejami su priešrinkimine balsų medžiokle, išvada prašosi viena: „Gazprom“ nenuleido rankų ir prieš Seimo rinkimus investavo į jo interesus tradiciškai atstovauti linkusius politikus. Kad ir kaip jiems nepatiktų ši vis garsiau sakoma mintis.
Visgi „Gazprom“ atjunkymas nuo dujų skirstomųjų tinklų kontrolės ir alternatyvus dujų tiekimas, jas perkant atviroje biržoje, po dešimtmečio tikrai bus įgyvendintas, nes tokia yra Europos Komisijos valia. Kokie bebūtų politikai Vyriausybėje, Briuselio spaudimui jie turės paklusti, nors uždelsti sprendimus gali mėginti. O štai atsijungimas nuo Rusijos vieningosios energetinės sistemos ir prisijungimas prie Europos energetinės sistemos gali ir sužlugti: nors Baltijos šalys pasiekė, kad Europos Komisija gautų mandatą derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl atsijungimo, Europos energetikai laikosi principo leisti prisijungti tik perteklinį energijos gamybos pajėgumą turintiems tinklams. O be atominės elektrinės Baltijos šalys turės energijos gamybos trūkumą.
Tad Lietuvos energetika atsidūrė paradoksalioje situacijoje – po dešimtmetį trukusių pasirengimo darbų, pagaliau gavusi apčiuopiamą galimybę tapti savarankiška, pajėgia ir pelninga, ji kartu atsidūrė visiško neapibrėžtumo būsenoje, nes nežinia, kas šaus į galvą politikams. Tad ateinantis dešimtmetis energetikams bus savotišku skrydžiu virš politinės bedugnės, tikintis, kad visgi pavyks nusileisti ant tvirto pagrindo.

Faktai apie Lietuvos energetikos dabartį ir ateitį
1. Elektra. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, šiandien Lietuva importuoja 70 proc. mums reikalingos elektros energijos.
2. Pinigai. 8 mlrd. Lt – tokią sumą po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kasmet sumokame Rusijai už importuojamą elektrą, dujas ir naftą.
3. Taupymas. 2 mlrd. Lt – tokią sumą netgi nedidėjant dabartinėms elektros energijos ir jai gaminti reikalingam dujų kiekiui sutaupytume kasmet, jeigu veiktų Visagino atominė elektrinė.
4. Terminai. Galutinis sprendimas pradėti VAE statybą – 2015 metai, pirmoji elektra – 2020 m., darbo trukmė – 60 metų.
5. Siekiamybė. VAE statytojų tikslas, kad 2020-aisiais pastačius elektrinę jos elektros kilovatas kainuotų 18–22 centus, 2022–2028 m. – 12–15 centų, o nuo 2038 m. – 7–10 ct.
6. Elektrėnai. Moderniausias, Devintasis šiluminės elektrinės blokas bus paleistas šių metų rudenį, jo gaminamos elektros kilovato kaina, įskaitant pinigus statybos paskolai grąžinti – 35 ct.
7. Terminalas. „Klaipėdos nafta“ pasirašė 689 mln. JAV dolerių vertės sutartį su „Hoegh LNG“ dėl suskystintų gamtinių dujų laivo-saugyklos gaminimo ir išperkamosios nuomos dešimčiai metų. Po išpirkimo laivas turėtų tarnauti dar 30 metų.
8. Gazprom. Pajudėjo Vyriausybės ir „Gazprom-Export“ derybos dėl vamzdynų ir dujų tiekimo atskyrimo nuo 2014 m.
9. Sinchronizacija. ES Taryba patvirtino Europos Komisijos mandatą derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl Baltijos šalių elektros sistemų atjungimo nuo Rusijos sinchronizacijos sistemos ir prijungimo prie Europos sinchronizacijos sistemos.
10. Kaimynai. Latvija skundžiasi, kad nespėja sekti Lietuvos derybų su „Hitachi“ tempo, o Estija neapsisprendžia, kokio kiekio VAE akcijų ji norėtų.

Lietuvos gyventojų nuotaikos praėjusių metų pabaigoje vėl ėmė smarkiai prastėti ir pasiekė 2010 m. pabaigos dugną. Jas lemia ne tik nieko gero nežadanti Lietuvos ekonomika, bet ir Europos bei pasaulio įvykiai.

Praėjusių metų vasaros viduryje Lietuvos visuomenės nuomonės apklausų bendrovės pastebėjo, kad gyventojai ėmė optimistiškiau vertinti šalies ekonomiką. Tačiau vasaros pabaigoje prasidėjusios ir rudenį visiškai atsiskleidusios euro zonos bėdos netruko paveikti ir mūsų žmonių nuotaikų, kurios staiga ėmė ristis žemyn.
Tiesa, dar galima guostis, kad 2008 m. gruodžio dugnas, kai mūsų šalyje buvo užfiksuoti patys prasčiausi ekonominės padėties vertinimai, dar nepasiektas.
Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovei „Baltijos tyrimai“ 2008 m. pabaigoje atlikus apklausą, tik trims procentams Lietuvos gyventojų atrodė, kad ekonominė padėtis pagerėjo. Dauguma – aštuoni iš dešimties apklaustųjų buvo įsitikinę, kad ji pablogėjo. Tokie patys vertinimai buvo ir 2009 m. pabaigoje. Padėtis pradėjo šiek tiek taisytis nuo 2010-ųjų vidurio. Jau 2010 m. lapkritį teigiamai šalies ekonomiką vertino 6 proc. gyventojų, kad ji nepasikeitė, sakė 31 proc. Vis dėlto šeši iš dešimties apklaustųjų teigė, kad padėtis pablogėjo.

Optimistiškiausia pernykštė vasara

Per pastarąjį laikotarpį patys optimistiškiausi vertinimai užfiksuoti pernai rugpjūtį, kai jau 12 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad ekonominė padėtis gerėja, o kad ji blogėja, tvirtino mažiau nei pusė apklaustųjų. Rugsėjį viskas klostėsi maždaug tolygiai, bet nuo spalio ekonominės padėties vertinimas ėmė sparčiai blogėti. „Akivaizdu, kad žmonės sureagavo į bendrą padėtį euro zonoje ir spalį jau 49 proc. apklaustųjų tvirtino, jog ekonominė Lietuvos padėtis pablogėjo, o lapkričio pabaigoje, po „Snoro“ nacionalizavimo, taip manančiųjų buvo jau 57 proc. Taigi pirmąjį pusmetį atsiradusios viltys per porą mėnesių buvo tiesiog nubrauktos. Reikia turėti omenyje ir tai, kad į šiuos duomenis dar neįtrauktas laikmetis, kai buvo svarstomas šalies biudžetas, kuris vertinant ateityje irgi teigiamų emocijų nepridės“, – įsitkinęs „Baltijos tyrimų“ rinkodaros direktorius sociologas Romas Mačiūnas.
Pasak rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovės RAIT valdybos pirmininkės Ingos Nausėdienės, gyventojai žaibiškai sureaguoja į viešai skelbiamas žinias: „Žmonės nuolat girdi blogas žinias ir mano, kad ateityje nieko gero nebus. Tai lemia ir vartojimą. Jei sudaromas fonas, kad kils kainos, gresia nedarbas, gyventojai daugiau taupo, mažiau vartoja ir tai atsiliepia visai ekonominei situacijai. Pastebėta, kad po blogų žinių lavinos vartojimas sumažėja tepraėjus dviem trims mėnesiams.
Kaip paaiškėjo, ekonomine padėtimi Lietuvoje labiausiai nepatenkinti vyresni nei 30 metų žmonės, gyvenantys mažesniuose miestuose ar rajonų centruose, bedarbiai, pensininkai, namų šeimininkės, darbininkai bei tie, kurių atlyginimas nesiekia 2500 Lt per mėnesį.

Už tarpininkavimą atliekant tam tikras banko paslaugas bankai susižeria vis daugiau komisinių. Kai kurių bankų klientai netrukus vėl bus nustebinti didesnių paslaugų ir operacijų įkainių, rašo “Vilniaus diena”.

Viešai skelbiamus bankų veiklos rodiklius nagrinėjantis nepriklausomas ekspertas Vladimiras Trukšinas “Vilniaus dienai” sakė, jog pernai Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai iš kitų paslaugų, tai yra susirinkdami komisinius, uždirbo beveik 673 mln. litų. Šias pajamas per metus pavyko padidinti 24 mln. litų.

“Bankų paslaugų įkainiai turi psichologinę savybę. Atrodo, kad jie yra nedideli, tačiau nuo 2008 m. nuolat didinami jie kasmet bankams atneša vis daugiau pajamų. O iš paslaugų įkainių gaunamos pajamos auga sparčiau nei pačių paslaugų apimtis”, – sakė V.Trukšinas.

Jau paskelbta, kad nuo gegužės 2 dienos vietiniai lėšų pervedimai SEB banko padalinyje iš vienos sąskaitos į kitą kainuos 3 litus, o į kitą Lietuvoje registruotą banką – 4 litus. Šiuo metu šios operacijos dar kainuoja 1 litu pigiau. O, pavyzdžiui, “Swedbank” pervedimas iš vienos savo sąskaitos į kitą litais kainuoja 1,5 lito, 2 litus – į kito asmens sąskaitą.

Gegužės 3 dieną kai kuriuos paslaugų įkainius privatiems ir verslo klientams didina bankas “Citadele”, nuo gegužės 16 dienos banko paslaugų įkainius keičia ir bankas “DnB Nord”.

Kai kurias paslaugas nuo vasario pabrangino ir “Swedbank”. Nuo birželio pradžios kai kurių užsienio valiutų pervedimą į sąskaitas dvigubai didina bankas “Snoras”.

Tuo tarpu “Lietuvos rytas” antradienį rašo, kad kai kurie mūsų šalies degalų prekeiviai jau kreipėsi į Konkurencijos tarybą: juos piktina tai, kad bankai Lietuvoje ima pernelyg daug už atsiskaitymą kortelėmis.

“Verslo žinių” duomenimis, didžiausią derlių iš paslaugų ir komisinių bankai buvo surinkę 2008 metais, o labiausiai jų priaugo 2007 metais – 148 mln. litų. Pernai šių pajamų gauta 24,6 mln. litų daugiau nei prieš metus.

Atsigaunant pasaulio ekonomikai ir Lietuvos finansų ministerijai optimistiškai prognozuojant šių metų bendrojo vidaus produktu augimo tendencijas, verslas turėtų pradėti galvoti apie spartesnį investicinių projektų įgyvendinimą.

Tačiau, anot analitikų, ne pirmo būtinumo išlaidas vis dar reikia drastiškai karpyti, taip pat nereikėtų investuoti lėšų į sritis, kurios nėra susijusios su pagrindine įmonių veikla, trečiadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

“Praktika rodo, kad pirmieji metai po krizės gali būti lemiami, suteikiantys daugiau galimybių, tad įmonės turėtų atsikratyti nuogąstavimų dėl ateities ir drąsiau imtis įgyvendinti investicinius projektus”, – tvirtina “Nordea Bank Lietuva” ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Anot jo, investicijos sveikintinos bet kurio ekonominio ciklo metu, o pokriziniu laikotarpiu – ypač. Dar svarbiau, kad investuojama būtų į tai, kas ateityje kurs pridedamąją vertę arba mažins sąnaudas – pavyzdžiui, į energetikos projektus.

Investicijų valdymo ir verslo strategijų bendrovės “Strata” partnerės ir Finansų analitikų asociacijos prezidentės Daivos Rakauskaitės teigimu, esant sparčiam augimui įmonės gali susidurti su apyvartinių lėšų stygiumi, tad pinigų judėjimas turėtų būti suplanuotas laibai tiksliai.

Anot analitikės, todėl dabar itin svarbu neišlaidauti neesminiams dalykams ir nebekartoti klaidos, kokia buvo padaryta investuojant į nekilnojamąjį turtą – nekilnojamojo turto bumo pirkiniai per krizę tapo nelikvidūs ir žemyn nutempė visą verslą.

Finansinių konsultacijų ir apskaitos įmonės “Findir Consulting” vadovas Mindaugas Dabulis taip pat teigė, kad įmonėms būtina sustyguoti finansinius srautus. Anot jo, tie, kas skaičiuoja augančius užsakymus, jau galėtų pradėti konsultuotis su bankais dėl galimybės prireikus paskolinti apyvartai.

Svarbiausia, anot M.Dabulio, kad net apčiuopiamas augimas sulaikytų akcininkus nuo noro išsimokėti pinigus kaip dividendus ar premijas ir palikti juos investicijoms.

Didžioji dalis apklaustų rinkos dalyvių prognozuoja, jog kitąmet dėl atsigaunančio ūkio Baltijos biržose į pajamingiausių viršūnę turėtų iššokti bankų, statybų, energetikos sektoriaus akcijos, mažmeninės prekybos bendrovės.

“Verslo žinios” rašo, kad dėl “Aprangos”, “Linas Agro Group” bei pieno sektoriaus perspektyvų analitikų nuomonės išsiskyrė.

“Į ateinančius metus reikėtų žvelgti su nuosaikiu optimizmu. Bent jau dabartiniu metu kaip damoklo kardas kabo milžiniškos valstybių skolos. Mūsų rinka yra labai maža ir daug kas priklausys nuo bendrų tendencijų pasaulio rinkose”, – sakė Šiaulių banko Vertybinių popierių prekybos skyriaus viršininkas Rimantas Januševičius.

Jo nuomone, kitais metais investuotojų akį po pertvarkų turėtų traukti energetikų bendrovės, tikėtina, sublizgės bankų sektorius, nes dabartiniai bankų akcijų kursai yra gerokai mažesni nei prieš krizę.

“Tiesa, tai dar optimistinė prognozė, bet jei bankams pavyks parodyti pelnus, šis sektorius turi potencialo kilti. Šiemet tik “Snoras” kiek žymiau kilo”, – teigė R.Januševičius.

Estijos banko “LHV Pank” Finansų maklerio padalinio Lietuvoje vadovo pavaduotojas Saulius Lenauskas sakė, kad anksčiau ar vėliau ekonomika stosis ant kojų ir bankai ims sparčiau auginti paskolų apimtis.

“Tai tarsi gniūžtės efektas, kuomet kuriam nors žaidėjui pradedant rinkoje laisviau skolintis, kiti ima sekti iš paskos. Investuotojus tikriausiai artimiausiu metu toliau domins “Snoro” bankas, kadangi netyla diskusijos dėl tolimesnių banko perspektyvų”, – tvirtino jis.

Anot S.Lenausko, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos ir stabilizuojantis nekilnojamojo turto sektoriui, galima pradėti svarstyti papildyti investicinį portfelį nekilnojamojo turto įmonių akcijomis.

“Aprangos” akcija kitais metais galėtų atspindėti Baltijos šalių akcijų indekso dinamiką. Po šių metų ralio, jei aplinkinės rinkos kils, 2011 metais, panašu, akcijų rinka galėtų augti iki 20 proc.”, – prognozavo finansų patarėjo įmonės “AJD Capital” direktorius Aurimas Launikonis.

Anot analitikų, “Linas Agro Group” akcijų kaina iki šiol rinkoje yra žemesnė už IPO platinimo kainą, o tokie pavyzdžiai, tikėtina, gali atbaidyti investuotojus dalyvauti naujuose pirminiuose akcijų platinimuose.

SEB banko vyresnysis makleris Arvydas Jacikevičius sakė, kad jei bendros pasaulinės tendencijos smarkiai nepablogės, akcijų rinkoje dominuos “buliai”, ne “meškos”. Pagal dabartines pasaulio rinkų tendencijas, anot maklerio, būtų labai drąsu prognozuoti akcijų rinkų nuostolius. Tiesa, galimi nemaži kai kurių bendrovių svyravimai, juos lems ir menkesnis nei buvo įprasta matyti prieš 2-3 metus akcijų rinkos likvidumas.

“Būčiau labiau optimistas nei pesimistas ir tikėčiau, jog įmanomas iki 30 proc. tolesnis akcijų rinkos prieaugis”, – įsitikinęs A.Jacikevičius.

SEB banko ekspertai nepakeitė 2010−2012 m. šalies BVP augimo prognozių − atitinkamai 1 proc., 4 proc. ir 4,5 procento. Banko analitikai taip pat nepakeitė ir 1 procento šių metų vidutinės infliacijos prognozės.

Pristatydamas naujausią SEB banko ekspertų parengtą „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos“ ketvirtinį leidinį, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, pabrėžė, kad nuotaikos verslo sektoriuose rudenį ir toliau gerėjo − statybų ir nekilnojamojo turto (NT) sektorius po ilgokos pertraukos „išsikapstė“ į teigiamos metinės plėtros zoną, transporto sektorius vis dar augo ir gana sparčiais tempais, vis drąsiau į priekį žengė ir mažmeninės prekybos sektorius.

G. Nausėdos teigimu, šalies žemės ūkio sektorius buvo bene vienintelis sektorius, pristabdęs pokrizinį BVP didėjimą, kadangi žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės pridėtinė vertė sumažėjo daugiau kaip 10 procentų.

Vis tik 2010 m. trečiąjį ketvirtį pasiektas metinis BVP padidėjimas nuvylė daugelį. Anot patikslinto Statistikos departamento įverčio, trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2009 m. ketvirčiu, šalies BVP ūgtelėjo 1,1 proc., o palyginti su ankstesniu ketvirčiu − 7,3 procento.

Pasak G. Nausėdos, norint, kad išsipildytų banko pateikta 2010 m. BVP prognozė − padidėjimas 1 proc., paskutinį metų ketvirtį ekonomikos augimas turėtų sudaryti maždaug 4 procentus. „Tai būtų puikus rezultatas, nors šiandieninėmis aplinkybėmis jis atrodo gana optimistiškai“, − sakė G. Nausėda.

Kaip ir buvo galima numatyti, rudenį į Lietuvą sugrįžo vartotojų kainų infliacija. 2010 m. rugsėjo mėnesį, palyginti su ankstesniu mėnesiu, prekių ir paslaugų kainos vidutiniškai pakilo 0,6 proc., tuo tarpu spalį − 0,5 procento. Tai neabejotinai turi didelės įtakos šalies namų ūkių perkamajai galiai ir, žinoma, bendrai ekonomikos atsigavimo kreivei.

Pasak G. Nausėdos, dėl objektyvių priežasčių energetinius išteklius ir maisto produktus sunku pakeisti kitomis prekėmis arba apskritai išbraukti iš kasdienio vartojimo sąrašo, todėl ir šiaip jau menkos namų ūkių pajamos bei santaupos yra „pradeginamos“ arba pravalgomos. „Vis dėl to, manome, kad vartotojų kainų augimo procesas bus laipsniškas, be didelių šuolių. Juolab, kad kitų metų energijos kainų gyventojams naujienos nėra blogos − dujos nuo 2011 m. pradžios pigs 11–12 centų, o elektros energijos kainos buitiniams vartotojams nuo sausio nesikeis“, − teigia SEB banko ekspertas