BFL

Politinėms partijoms ir pavieniams politikams pabaigus dėlioti savo planus kandidatuoti vienmandatėse Seimo rinkimų apygardose, „Veidas“ pamėgino atrinkti lengviausiai nuspėjamas ir įdomiausias dvikovas pateiksiančias rinkimų apygardas bei detaliau pažvelgti į sostinės kandidatus.

Dovaidas PABIRŽIS

Nors prognozuoti Seimo rinkimų rezultatus beveik lygu būrimui iš kavos tirščių ir nei vieni jų neapsieina be didesnių ar mažesnių staigmenų, vertinant paskutinių Seimo rinkimų rezultatus, partijų ir atskirų asmenybių reitingus, būsimus jų konkurentus, per 17 būsimo Seimo narių galima įvardyti jau dabar.

Keturios Vilniaus žvaigždės

Sostinėje tokiomis nuspėjamomis apygardomis galima vadinti keturias iš dvylikos apygardų. Naujamiestyje konservatoriai vietoj iki tol ten paskutiniu metu laimėdavusios Irenos Degutienės deleguoja buvusį ambasadorių JAV Žygimantą Pavilionį, kuriam neturėtų kilti daug sunkumų nugalėti. Šiai apygardai atitenka užsienio lietuvių balsai, o buvęs diplomatas yra populiarus šiose bendruomenėse. Kaip pažymi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Mažvydas Jastramskis, nors buvęs ambasadorius rinkimuose dalyvauja pirmą kartą, jam paramą išreiškė I.Degutienė, kuri Nauja­miestyje surinkdavo daugiau balsų nei jos partija. Politologas prognozuoja antrą turą ir Ž.Pavilionio pergalę. Rimčiausią iššūkį jam mesti mėgins su liberalais einantis olimpietis Virgilijus Alekna, socialdemokratų sąraše esantis kompozitorius Faustas Latėnas ir „valstietė“ žmogaus teisių gynėja Dovilė Šakalienė.

Rimtos konkurencijos konservatoriai greičiausiai nesulauks ir Antakalnyje, kur turėtų nugalėti buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Jaunas liberalas Vincas Jurgutis, sveikatos apsaugos ministras socialdemokratas Juras Požela ar buvęs ambasadorius Vokietijoje, su partija „Tvarka ir teisingumas“ sėkmę mėginantis Vaidievutis Ipo­litas Geralavičius tiesiog neatrodo tie kandidatai, kurie būtų pajėgūs su ja konkuruoti.

Nors nacionaliniu mastu tai nėra itin žinomas politikas, tačiau jo konkurentai atrodo dar silpnesni.

Panaši padėtis ir Lazdynuose – čia Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) rinkimuose deleguoja buvusį rajono seniūną Algį Strelčiūną, kuris jau laimėjo 2012-aisiais. Nors nacionaliniu mastu tai nėra itin žinomas politikas, tačiau jo konkurentai atrodo dar silpnesni. Tai jauna liberalė Aušrinė Armonaitė, socialdemokratas Julius Pagojus ar „valstietis“, buvęs Sauliaus Skvernelio patarėjas Vytautas Bakas, taip pat Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) kandidatas buvęs Vilniaus vicemeras Jaroslavas Kaminskis.

Bene mažiausiai abejonių kyla dėl Karoliniš­kių, kur kandidatuoja valstiečių sąrašo lyderis Saulius Skvernelis, vien savo kandidatūra išvaikęs galimus konkurentus – buvusį Vilniaus merą ir Lietuvos laisvės sąjungos lyderį Artūrą Zuoką ir Seimo narį Liną Balsį. Jiems pasitraukus iš kovos, realiausiais S.Skvernelio varžovais taps konservatorius Kęstutis Masiulis, socialdemokratas Juozas Bernatonis arba LLRA-KŠS kandidatė Edita Tamošiūnaitė. Antrasis turas Karoliniškėse šiems politikams jau būtų pasiekimas.

Kaune konservatoriams reikės kovoti

Nors įprasta Kauną vadinti konservatorių miestu, tačiau šiemet dėl kai kurių sunkiai suprantamų partijos sprendimų keisti iki tol laimėdavusius politikus jaunesniais kandidatais, vos dvi šio miesto apygardas galime užtikrintai „atiduoti“ jiems. Sunku įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį Žaliakalnyje galėtų nelaimėti partijos lyderis Gabrielius Landsbergis. M.Jastramskio manymu, neverta tikėtis, kad liberalas Arūnas Gelūnas galėtų mesti jam rimtą iššūkį – šis politikas gana gerai žinomas viešojoje erdvėje, tačiau įdirbio apygardoje neturi, o ir Žaliakalnio rinkėjams jis nebus taip gerai pažįstamas.

Nesunkią pergalę konservatoriai turėtų pasiekti ir Petrašiūnuose, kur kandidatuos patyręs politikas Kazys Starkevičius.

Dviejose vienmandatėse apygardose Rytų Lietuvoje pergalė turėtų atitekti LLRA-KŠS kandidatams. Šalčininkų-Vilniaus apygardoje į parlamentą greičiausiai pateks Seimo narys Leonardas Talmontas, 2012-aisiais pirmajame ture surinkęs net 64 proc. balsų. Jam simbolinį iššūkį mėgins mesti Andrius Kubilius. LLRA-KŠS kandidatas Česlavas Olševskis turėtų pelnyti mandatą ir naujoje Medininkų apygardoje.

2012-aisiais Kėdainiuose dabartinė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė laimėjo jau pirmajame ture. Per tą laiką buvo nemažai pokyčių – Darbo partijos populiarumas nukrito, ji netgi pralaimėjo miesto mero rinkimus, tačiau kažin ar per ketverius metus rinkėjų preferencijos taip greitai pakito, todėl pergalę vis dar galima prognozuoti V.Baltraitienei.

Išlikusios socialdemokratų tėvonijos

Kitos mažai konkurencingos apygardos šalyje priklauso socialdemokratams. Vilkaviškyje, be abejonės, nugalės premjeras Algirdas Butkevičius, Marijampolėje – kitas socialdemokratas seimūnas Albinas Mitrulevičius, 2012-aisiais surinkęs 68 proc. balsų. Šiaulių Aušros apygardoje parlamentaras Edvardas Žakaris praėjusiuose rinkimuose pelnė 43 proc. balsų pirmame ir net 76 proc. – antrame ture, todėl jis čia išlieka neabejotinu favoritu, nors, pasak M.Jastramskio, Šiaulių rinkėjų prioritetus pastaruoju metu, kai savivaldoje įsitvirtino visuomeniniai komitetai, nuspėti yra gana sudėtinga. Kitos partijos šiose apygardose stiprių kandidatų taip pat nepateikia.

Tokių apygardų, kur socialdemokratai per praėjusius rinkimus laimėjo daugiau nei užtikrintai, yra ir daugiau. Tauragėje dominavo Darius Pe­tro­šius, Jonavoje – Rimantas Sinkevičius. Prienų-Birš­tono apygardoje Andrius Palionis surinko per 73 proc. balsų, o buvusioje Jurbarko apygardoje (dabar Jurbarko-Pagėgių) užtikrintai laimėjo Bronius Pauža. Nors šalyje tai yra mažiau žinomi politikai, jų sėkmę galima prognozuoti ir šiuose rinkimuose. Dvikova tarp dviejų dabartinės vy­riau­sybės ministrų – Juozo Oleko ir Algimantos Pa­bedinskienės įvyks Sūduvos apygardoje, tačiau čia taip pat sėkmė turėtų lydėti socialdemokratą.

„Jei bent vienoje iš šių apygardų laimėtų kas nors kitas, tai jau būtų tam tikras netikėtumas. Aiš­ku, būna tokių šūvių, kai kažkas atsiranda, iš Vil­niaus ne visada matome, kas tuose regionuose vyksta. Bet tokiose apygardose, kurias sudaro vidutinio dydžio miestas ir aplinkinis rajonas, socialdemokratams sekasi gerai, todėl labai didelių netikėtumų nereikėtų laukti. Nacionaliniu mastu tai nėra labai gerai žinomi politikai, bet tai, kad mes jų nematome televizijos laidose ar portaluose, nereiškia, kad jie nėra gerai įsitvirtinę savo apygardose. Be to, reikia žiūrėti, kas yra savivaldoje, nes ji suteikia tam tikrą administracinį resursą ir viešumą. Tai yra startinių pozicijų pranašumas. Kad ir Jonavos pavyzdys, meras – Sinkevičius jaunesnysis, o kandidatas – Sinkevičius vyresnysis, abe­jonių čia beveik nekyla“, – situaciją vertina po­litologas M.Jastramskis.

Dešimt įdomiausių vienmandatininkų dvikovų

„Veidas“ atrinko ir dešimt įdomiausių vienman­dačių apygardų, kuriose susigrums politikos sunkiasvoriai, o galutinę pergalę šiose dvikovose prognozuoti yra pakankamai sunku. Net keturios iš šių apygardų yra Kaune.

Šilainiuose į antrą rinkimų etapą turėtų patekti čia įprastai renkamas konservatorius Rimantas Jonas Dagys ir vienos populiariausių partijų šiandien – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ra­mūnas Karbauskis. Pažįstamų pavardžių čia galima atrasti ir daugiau: tai buvęs Kauno meras, liberalas Rimantas Mikaitis, socialdemokratė Birutė Vėsaitė ir darbietis Mečislovas Zas­čiu­rinskas. M.Jastramskio manymu, R.Karbauskiui gali būti kiek sunku įeiti į šią apygardą, o ir laiko nėra daug, tačiau Lietuvos rinkimų istorija rodo, kad visoje šalyje populiaraus politiko bandymai laimėti sau nevisiškai priešiškoje apygardoje paprastai būna sėkmingi. Greičiausiai R.Kar­bauskis užsitikrins ir „Vieningo Kauno“ paramą, pritrauks konservatoriams nepalankų elektoratą, todėl jo šansai nugalėti tikrai yra geri.

Nacionaliniu mastu tai nėra labai gerai žinomi politikai, bet tai, kad mes jų nematome televizijos laidose ar portaluose, nereiškia, kad jie nėra gerai įsitvirtinę savo apygardose. Be to, reikia žiūrėti, kas yra savivaldoje, nes ji suteikia tam tikrą administracinį resursą ir viešumą

Dviejose Kauno apygardose savarankiškai dalyvaus į naujosios konservatorių partijos vadovybės nemalonę patekę politikos veteranai, praradę teisę kandidatuoti su partija. Kalniečiuose tai yra parlamentaras Arimantas Dumčius, kuris antrame ture greičiausiai susitiks su buvusiu Kau­no meru Andriumi Kupčinsku. Rinkimai pa­rodys, ar ilgametė A.Dumčiaus sėkmė buvo Kal­niečių parama jam asmeniškai, ar konservatorių partijai plačiau.

Panemunėje savo kandidatūrą kelia Vida Marija Čigrijienė. Jos varžovas iš TS-LKD – jaunas politikas Tadas Langaitis. Tačiau greičiausiai Panemunėje V.M.Čigrijienė susigrums ne su juo – čia savo kandidatūrą kelia ir socialdemokratas užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, taip pat valstietis Aurelijus Veryga. „L.Linkevičius nėra tipinis socialdemokratas, jis labiau tinkamas ir kairei, ir dešinei, todėl čia jis gali pasiekti neblogą rezultatą. Be to, V.M.Čigrijienė Panemunėje 2004-aisiais pirmą kartą laimėjo savarankiškai, o ne kaip TS-LKD atstovė. Tik vėliau ji prisijungė prie partijos frakcijos. Taigi Panemunė per se konservatorių tvirtovė niekada ir nebuvo, noras balsuoti už kitas alternatyvias jėgas čia yra gana nemažas“, – būsimą kovą komentuoja M.Jas­tramskis.

Ketvirtoji intriguojanti dvikova Kauno Dai­navos apygardoje numatoma tarp dešiniųjų – liberalo Kęstučio Glavecko ir konservatoriaus, chirurgo Juozo Pundziaus, kuris pakeitė čia ligšiolinį konservatorių laimėtoją Kazimierą Kuzminską. Rezultatą prognozuoti sudėtinga – K.Glaveckas 2012-aisiais vienmandatėje apskritai nedalyvavo, o bandymai sugrįžti po pertraukos dažnai būna nesėkmingi. J.Pundzius yra naujokas politikoje. Sumaišties šioje apygardoje gali įnešti ir kiti kandidatai: su socialdemokratais dalyvaujanti „Vie­ningo Kauno“ politikė Rasa Šnapštienė, buvęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas arba „lito tėvu“ vadinamas tvarkietis Romualdas Viso­kavičius.

Dvi intriguojančios dvikovos įvyks Klaipėdos regione. Danės apygardoje susirems liberalas Simonas Gentvilas prieš pajūryje įprastai populiarų Naglį Puteikį. M.Jastramskio teigimu, dėl smukusių liberalų populiarumo, kuris kartu smukdys ir jų kandidatus vienmandatėse, kažką prognozuoti čia yra sudėtinga. O Gargžduose antrajame rinkimų ture beveik neabejotinai rungsis liberalas Eugenijus Gentvilas su tvarkiečiu Petru Gražuliu. Abu politikai pastaruoju metu buvo skandalų sūkuryje: E.Gentvilas vadovauja į korupcijos skandalą patekusiems liberalams, P.Gražulis – pagrindinis taip vadinamo „kol­dūngeito“ herojus.

„Tuose rinkimuose, kur jo partijai sekasi sunkiau, P.Gražuliui irgi sekasi prasčiau. 2008-aisiais antrajame ture jis laimėjo labai nedidele balsų persvara, tai rodo, kad ne visi rinkėjai jį taip jau mėgsta. Gargždų apygarda yra savotiška, tai Klaipėdos rajonas, bet per paskutinį dešimtmetį čia pradėjo keltis daugiau gyventojų iš Klaipėdos, jie čia statosi namus, turi daugiau pajamų ir tai nėra P.Gražulio rinkėjas“, – sako politologas M.Jastramskis.

Konservatorių išsikeltas siekis atsikovoti Pa­nevėžį lėmė tai, kad keletą savo partijos lyderių jie delegavo būtent ten. Akivaizdu, kad šį tikslą jiems įgyvendinti bus sudėtinga, tačiau dėl to bent jau rinkimuose Panevėžyje užvirs įdomi intriga.

Aukštaitijos apygardoje, kuri apima nemažą dalį Panevėžio rajono, kandidatuos konservatorė Rasa Juknevičienė. Praėjusiuose rinkimuose čia susirėmė socialdemokratas Domas Petrulis ir darbietis Rimantas Trota. Abu šie kandidatai varžysis rinkimuose ir šiemet. Be to, Panevėžio rajono savivaldoje dominuoja valstiečiai, būtent čia savo kandidatūrą kelti svarstė ir R.Karbauskis. Jam pasirinkus bandyti sėkmę Kaune, valstiečiai Aukštaitijoje iškėlė mažai pažįstamą kandidatę Guodą Burokienę.

Pasak M.Jastramskio, kadangi tai apskritai yra rajoninė apygarda, R.Juknevičienės šansai joje nėra dideli – paprastai tokio pobūdžio apygardose konservatoriams sekasi tik Pietų Lietuvoje. Tačiau greičiausiai jos ir D.Petrulio kovą išvysime antrajame rinkimų ture.

Panevėžio Vakarinėje apygardoje kovos konservatorius Arvydas Anušauskas. Jo pagrindiniu varžovu greičiausiai taps nepriklausomas kan­didatas Povilas Urbšys, remiamas valstiečių. 2012-aisiais jis antrajame ture čia surinko net 68 proc. balsų, todėl jis išliks favoritu ir šiuose rin­kimuose.

Įdomi 2012-ųjų dvikova pasikartos Alytuje. Tąkart čia nedidele persvara antrame ture pergalę šventė socialdemokratas Julius Sabatauskas, keliais procentais aplenkęs darbietį Kęstutį Daukšį. Abu šie politikai ir vėl susigrums ten pat, nors dėl sumažėjusio darbiečių reitingo kiek didesnes galimybes nugalėti turi būtent socialdemokratas.

Nemažiau įdomi kova laukia ir Šilutės (buvusioje Šilutės-Pagėgių) apygardoje. Čia rinkiminę dvikovą pakartos tvarkietis Kęstas Komskis ir socialdemokratas Artūras Skardžius. 2012-aisiais pastarasis nugalėjo minimalia persvara, antrajame ture surinkęs 50,7 proc. balsų.

Daug sostinės nežinomųjų

Tarp įdomiausių dvikovų neatsitiktinai nepateko nei viena Vilniaus miesto rinkimų apygarda. Nors paskutiniuose rinkimuose sostinėje sėkmė beveik visur šypsojosi dešiniesiems, šiemet stiprių kandidatų koncentracija čia itin didelė ir prognozuoti rinkimų baigtį daugelyje jų yra labai sudėtinga.

Štai naujojoje Verkių apygardoje jėgas išmėgins konservatorius, buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys, buvęs švietimo ministras, liberalas Gin­taras Steponavičius, finansų ministrė, socialdemokratė Rasa Budbergytė, buvęs policijos vadas, A.Zuoko bendražygis Visvaldas Rač­kaus­kas. Prie šių kandidatų reikėtų pridėti ir LLRA-KŠS atstovą, Vilniaus miesto savivaldybės politinį veikėją Gžegožą Saksoną, darbietį Sergejų Dmitrijevą ir Nacionalinio transplantacijos biuro vadovę, valstietę Astą Kubilienę.

Ne mažesnė konkurencija ir Šeškinėje, kur praėjusiuose rinkimuose nugalėjo konservatorius Audronius Ažubalis. Tačiau jo nesudėtingą pergalę antrame ture lėmė tai, kad į antrąjį etapą tąkart pateko lenkas Zbignievas Maciejevskis. Šįsyk, be šių politikų, čia varžysis liberalas Andrius Mazu­ronis, socialdemokratas Algirdas Sysas, taip pat iš Seimo ką tik pasitraukęs darbietis Vytautas Gap­šys ir Artūro Zuoko žmona Agnė.

Senamiestyje, kur 2012-aisiais antrajame ture varžėsi A.Anušauskas ir Petras Auštrevičius, dešiniesiems atstovaus kur kas mažiau pažįstami politikai – konservatorius Mykolas Majauskas ir liberalas Vydutis Šereika. Todėl kur kas geresnius šansus čia turi buvęs Vilniaus meras A.Zuokas, socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė, L.Balsio bendražygis, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus ar finansų analitikas Stasys Jakeliūnas, į rinkimus einantis su valstiečiais.

Panaši situacija ir Fabijoniškėse, kur D.Kreivį pakeitė visiškas konservatorių naujokas Vytautas Kernagis jaunesnysis. Stiprių konkurentų šioje apygardoje jam netrūksta – tai ir Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas darbietis Artūras Paulauskas, ir liberalė Dalia Kuo­dytė, ir jaunasis socialdemokratas, Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas, ir valstietis, buvęs Valstybinių kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovas Virginijus Poderys.

Mažai pažįstamų veidų atsidūrė naujojoje Pa­nerių apygardoje. Čia nuo kovos su S.Skverneliu atsitraukė Karoliniškėse 2012-aisiais laimėjęs L.Balsys. Liberalams čia atstovaus Julija Mac­ke­vič, Tėvynės sąjungai – jauna politikė Aistė Ge­dvilienė, socialdemokratams – kitas mažai pažįstamas veidas Saulius Povilaitis. Galimybių čia turi ir LLRA-KŠS kandidatė Romualda Po­še­veckaja, ir darbietė Vilija Filipovičienė.

2012-aisias Naujojoje Vilnioje nugalėjęs darbietis Sergejus Ursulas varžysis čia ir šiemet. Jam iššūkį mes liberalas galiūnas Žydrūnas Savickas ir LLRA-KŠS kandidatė Vanda Kravčionok. Tie patys politikai varžysis ir Justiniškėse, kur praėjusį kartą laimėjo konservatorius Paulius Saudargas, antrame ture lengvai nugalėjęs LLRA-KŠS kandidatę Sofiją Matarevič. Tačiau rezultatai gali susiklostyti kitaip, jei į kitą etapą patektų socialdemokratas Gediminas Kirkilas arba sostinės vicemeras Linas Kvedaravičius.

Vienintelę 2012 m. pergalingą Žirmūnų apygardą socialdemokratai šįsyk patikėjo ūkio viceministrui Mariui Skarupskui, kuris varžysis su konservatore Vilija Aleknaite-Abramikiene, pakartotinius rinkimus po Vytenio Andriukačio išvykimo į Europos Komisiją čia laimėjusiu liberalu Šarūnu Gustainiu ir „Lietuvos sąrašo“ kandidate Aušra Maldeikiene.

M.Jastramskio teigimu, politikų ir politinių partijų vienmandačių apygardų pasirinkimą nulemia daugelis faktorių – politiko kilmės vieta, sub­jektyvus numanymas apie tai, kur vienas ar kitas politikas daugiau žinomas, tikėjimas susilaukti mažiau konkurencijos. Tačiau tarp to, kaip politikui atrodo jo populiarumas ir vertinimas konkrečioje vietovėje, ir realaus žmonių vertinimo dažnai būna didžiuliai skirtumai. Todėl tikrai ne visada tokie pasirinkimai būna racionalūs ir gerai apskaičiuoti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Ne visi socialiniai mokslai yra pasmerkti būti bedarbių kalve – tai parodė trečiasis „Veido“ studijų programų reitingas. Šį kartą – politikos mokslų. Lietuvos darbo biržoje (LDB) užsiregistravo vos 40 šiųmečių politikos studijas universitetuose krimtusių absolventų.

Politikos studentai, kaip ir kiti likimo broliai, pasirinkę studijuoti socialinius mokslus, gąsdinami, kad baigus esą teks skrosti žuvis kur nors Norvegijoje. Tačiau bent šiemet jų tokia nelaimė neištiko.

Šią vasarą politikos mokslų bakalauro ar magistro laipsnį šalies universitetuose gavo maždaug pusė tūkstančio absolventų, ir tik mažiau nė dešimtadalis jų karjerą pradėjo darbo biržoje. Kadangi po jų studijų nepraėjo nė pusmetis, „Veido“ kalbinti pašnekovai užtikrintai prognozuoja, kad net toks mažas skaičius trauksis kas mėnesį ir sulig Naujausiais metais visi politikos mokslų absolventai iš darbo biržos išsilakstys.

Maloniai nustebinusią statistiką apie politikos studentų įsidarbinimą galima palyginti su visų bedarbių „su aukštuoju“ paveikslu, kurio niūrumą atskleidė „Veido“ sudaryti universitetų ir kolegijų reitingai. Jie parodė, kad beveik pusė visų pernai baigusiųjų aukštąsias mokyklas užsiregistravo LDB, o metams besibaigiant 5 tūkst. tos laidos absolventų darbo vis dar neturėjo.

Prestižinė, bet (ne)perspektyvi

Prieš porą metų viename naujienų portale pasirodė skaitytojo laiškas-raginimas „Nestokite jūs į tuos politikos mokslus“. Esą, tai nors ir prestižinė, bet neperspektyvi specialybė, be to, ir siūloma net keliose aukštosiose mokyklose, suprask, „pagaminamas“ politikos specialistų perteklius. Žinoma, neraginame priešingai – stoti tik į politikos mokslus, tačiau vertinant bent jau šių metų absolventų rezultatus matyti, kad perspektyvų darbo rinkoje jie rado, nors to laiško autorius ir prognozavo priešingai.

Kad suklydo pasirinkdamas politikos mokslus, nė karto nepagalvojo ir Vaidotas Šernius. Savo pasirinkimu jis nesuabejojo siekdamas nei politikos mokslų bakalauro, nei magistro laipsnio Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (VDU PMDF). Vaidotas sutinka, kad jo studijoms taikomas prestižiškumo epitetas yra teisingas, ir patikina gavęs jei ne puikų, tai gerą išsilavinimą.

„Aš studijavau politikos ir tarptautinių santykių mokslus, nes tai buvo nepaprastai įdomu. Gal ir neįgijau konkrečios specializacijos, bet galiu drąsiai sakyti, kad studijos pagilino mano suvokimą ir praplėtė pasaulėžiūrą“, – pasakoja VDU absolventas, kone visą magistrantūros studijų laiką praleidęs Astanoje, Kazachstane, ir Sankt Peterburge, Rusijoje.

Vis dėlto jis svarsto, kad kai politikos studijas organizuoti pasišovė net keli skirtinguose miestuose įsikūrę universitetai, kyla grėsmė, jog ilgainiui susidarys šių specialistų perteklius. Bet rinktis politikos studijų Vaidotas neatkalbinėja. Jo įsitikinimu, galimybės darbo rinkoje priklauso ne nuo diplomo, bet nuo paties absolvento.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kasdieniame gyvenime šiandien jau galima patogiai verstis ir su nemokamomis informacinių technologijų programomis, tačiau dauguma vartotojų vis dar labiau linkę pirkti brangias programas arba piratauti.

Norint įsigyti įrenginį su navigacine sistema šiandien tektų pakloti nuo kelių šimtų iki tūkstančio litų. Tiesa, yra ir kita alternatyva – į savo telefoną įsidiegus specialią mobiliąją programėlę, galima visiškai nemokamai gauti žemėlapius, greičiausio maršruto parinkimą bei balso komandas, kur važiuoti. Tokią galimybę suteikia programėlė “Waze”, kurios didžiausias pranašumas, palyginti su įprastinėmis navigacijomis, – vartotojų įtraukimas. Čia vartotojai patys žymi eismo situacijos pokyčius: praneša apie susidariusias automobilių spūstis, stovinčius policijos ekipažus, avarijas ir t.t. Atsižvelgdama į šią informaciją „Waze“ kiekvienam vartotojui pasiūlo tuo metu optimaliausią maršrutą.
Tad ši programėlė naudinga ne tik norint surasti nežinomą adresą, bet ir važiuojant gerai pažįstamu maršrutu. 25 metų kaunietis Andrius Juozulevičius, „Waze“ pirmą kartą išbandęs prieš penkis mėnesius, dabar šia nemokama navigacija naudojasi tris keturis kartus per savaitę, važiuodamas į darbą ir namo. „Kai tik važiuoju automobiliu, naudojuosi šia programėle, nes matau visą informaciją: kur susidarė spūstys, kur policija stovi, kur greičio matuokliai, kur kokios kliūtys. Ir pats pažymiu įvairias kliūtis – spūstis, duobes. Man ši programėlė labai aktuali – patogumas tikrai pasijuto. Esu naudojęsis ir paprastomis mokamomis navigacijomis, bet jos tik parodo maršrutą nuo A iki B, o šita programėlė leidžia pamatyti, kas vyksta realiu laiku“, – įspūdžiais dalijasi vaikinas.
Iš tiesų šios programėlės patogumas labiausiai priklauso nuo vartotojų skaičiaus: kuo daugiau žmonių ja naudojasi, tuo tikslesnė informacija apie padėtį keliuose pateikiama. „Beje, programą „Waze“ galima susieti su socialinio tinklo „Facebook“ paskyra ir matyti, kiek tavo draugų naudojasi šia programa. Iš 800 mano draugų šiandien ja naudojasi apie penkiasdešimt. Vis dėlto galėtų būti daugiau vartotojų, nes eismas keliuose keičiasi labai greitai“, – daugiau „Waze“ vartotojų norėtų matyti A.Juozulevičius.
Beje, vaikinas tvirtina, kad važinėjant Lietuvoje jam visiškai pakanka „Waze“ programos, tačiau planuodamas kelionę į užsienį vis dėlto pagalvotų apie mokamą navigaciją – A.Juozulevičius manymu, mokamose programose žemėlapiai turėtų būti atnaujinami dažniau.

Nemokamos programos – ir dėl paprastumo, ir dėl naujų funkcijų

„Waze“ – viena iš daugybės sukurtų nemokamų programų, tapusių rimta alternatyva brangioms, didelių korporacijų kuriamoms programoms. Šiandien jau galima įsidiegti nemokamus žemėlapius, ugniasienes, duomenų saugyklas, nuotraukų redagavimo ar tekstų rašymo programas ir daugybę kitų.
Kodėl atsiranda tiek daug nemokamų programų? IT entuziasto, Vilniaus universiteto dėstytojo Džiugo Paršonio tvirtinimu, daugelį tokių kūrėjų remia nevyriausybinės organizacijos, kai kurie dirba iš idėjos, o treti tokiu būdu kuria savo reputaciją. Pavyzdžiui, beveik nežinomai kompanijai vienas iš būdų įsitvirtinti rinkoje yra sukurti kokybišką, bet nemokamą programą. Neretai tokios programos turi kelis lygius – nemokamą ir mokamą, kuri pasiūlo jau daugiau galimybių. O portalas “PCMag.com” pabrėžia, kad kai kurie nemokamų programų kūrėjai nori iš vartotojų tik aukos, kai kurie uždirba iš reklamos, matomos tos programos naudotojams.
Taigi nemokamų programų aruodą kasmet papildo gausybė naujų sprendimų, todėl įmonės „IT projektai“ direktorius Mindaugas Verbyla mano, kad buitiniu lygmeniu dabar visiškai užtenka vien nemokamų programų.
Tai patvirtina ir mokslininkas, organizacijos „Atviras kodas Lietuvai“ (AKL), užsiimančios laisvos programinės įrangos (tokios, kurią vartotojas gali naudoti, kopijuoti, tobulinti, platinti; beje, ji dažniausiai būna nemokama) populiarinimu, valdybos narys Saulius Gražulis: „15 metų naudojuosi tik laisvomis programomis ir galiu patvirtinti, kad jos puikiausiai tinka standartiniams uždaviniams atlikti. Naudojuosi „Ubuntu“ operacine sistema, „Thunderbird“ elektroninio pašto programa, „Firefox“ ir „Chrome“ naršyklėmis, o dokumentų mainams ir raštvedybai naudoju „LibreOffice“. Šiandien reikėjo tvarkyti brėžinius, ir maloniai nustebino braižymui skirto įrankio „LibreCad“ atnaujinimas. Apskritai su „Ubuntu“ gali gauti per 600 programų, parengtų įdiegti, – ir filmams žiūrėti, ir moksliniams darbams tvarkyti, ir kt. Tad aš išsiverčiu be mokamų programų, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės institucijos bando priversti jomis naudotis, pavyzdžiui, reikalauja pateikti duomenis tik nuosavybine programine versija.“
O štai D.Paršonis kai kurias mokamas programas keičia nemokamomis dėl dviejų priežasčių. Pirma, norėdamas sudėtingas, perteklines mokamas programas pakeisti paprastesnėmis. Antra, norėdamas naudotis kai kurių nemokamų programų teikiamomis funkcijomis, kokių neturi mokamos programos.
„Šiuo metu, kai interneto patikimumas artėja prie elektros tinklo patikimumo, man viena mieliausių alternatyvų – „Google Drive“ programa (anksčiau vadinosi „Google Docs“), kuria naudojuosi vietoj „Word“. Man galingų funkcijų kuriant dokumentą nereikia, o „Google Drive“ pranašumas tas, kad, vieną sykį išsaugojęs, dokumentą gali ir telefone, ir darbo, ir namų kompiuteryje pasiekti, ir su kolegomis pasidalyti. Tą daug sudėtingiau padaryti su tradicinių biuro programų dokumentais“, – dėsto D.Paršonis.
Tarp nemokamų biuro programų rinkinių šiuo metu populiarėja ir „OpenOffice“ ar jos pagrindu sukurta „LibreOffice“, kurias jau diegiasi ne tik privatūs vartotojai, bet ir verslo įmonės, supratusios, kad mokėti po kelis šimtus litų už brangių biuro programų licencijų atnaujinimą nėra prasmės.
„Nuotraukoms tvarkyti taip pat nėra jokio poreikio naudoti sudėtingas ir brangias programas – nebent būtum profesionalus dizaineris. Čia buvo tiesiog mūsų piratiškas ištvirkimas, kad jei reikia pareguliuoti nuotraukos ryškumą, tai būtinai naudojame „Photoshopą“. Juk yra krūvos nemokamų programų, kurios taip pat viską padaro. Naudojuosi keliomis nemokamomis programomis, kurios labai tinkamos nuotraukoms sutvarkyti, jų dydžiui sumažinti. O šitie dalykai sudaro 80 proc. to, ko prireikia paprastam vartotojui“, – įsitikinęs D.Paršonis.
Populiariausios nemokamos nuotraukų tvarkymo programos – GIMP ir „Paint.NET“. Iš nemokamų programų „Veido“ pašnekovas taip pat naudojasi trimačio vaizdo modeliavimo programa „Daz Studio“, kuri neblogai pakeičia mokamas, pavyzdžiui, „Poser“.
Tiesa, D.Paršonis atkreipia dėmesį, kad pranašumų ir trūkumų turi tiek mokamos, tiek nemokamos programos. „Pavyzdžiui, tradicinė mokama teksto redagavimo programa turi bene geriausią žodyną, todėl tiems, kuriems rašant tekstus labai svarbu gera kalba, tai aktualu. Pažįstami kalbos redaktoriai naudojasi „Word“ programa, nes sunku tą dalyką pakeisti“, – pabrėžia D.Paršonis.
O nemokamos programos kartais, pasak jo, gali būti savotiški spąstai. Nors už jas nereikia mokėti pinigų, tenka susimokėti kitais būdais: savu dėmesiu, laiku, informacija, nes, pavyzdžiui, kai kurios įkyriai bruka reklamą, o kai kurios renka duomenis apie vartotojus.
M.Verbyla papildo, kad naudojantis nemokama programa gali kilti nepatogumų, jei tenka keistis dokumentais su išore – klientais, valstybinėmis institucijomis, partneriais. Tiesa, tie nepatogumai dažniausiai kyla dėl nežinojimo ir nemokėjimo, tad šiuo atveju padėtų IT specialistų konsultacija.

Universitetai ir kolegijos gali mokyti studentus, ko nori ir kaip nori: nuo šių mokslo metų naujų studijų programų ekspertinis vertinimas nebereikalingas; naujų programų kokybę esą kontroliuos ir užtikrins pati aukštoji mokykla.

Lietuvos universitetų ir kolegijų interneto svetainės, socialinių tinklų paskyros ir reklaminiai lankstinukai paaugliškai rėkia, kviesdami studijuoti naujų studijų programų, girdi, šito aukštosiose mokyklose dar nebuvo: elektroninio mokymosi technologijos, sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimais, gyvūninių išteklių valdymas, agrologistika ir prekyba, nekilnojamojo turto informacinės sistemos, kaimo plėtros vadyba, sociokultūrinė edukacija, ugdymo karjerai pedagogika, kūrybos komunikacija, tarptautinė aplinkos apsaugos vadyba, viešoji komunikacija, socialinis užimtumas, grožio terapija, organizacijų komunikacijos vadyba, informacijos paslaugų valdymas, multimedijos technologijos, ekoturizmas, įvaizdžio dizainas, kūrybos ir pramogų industrija, audiovizualinių medijų režisūra, sveikatinimas ir gerovė, socialinis tarpininkavimas, neformalus fizinis ugdymas ir t.t.
Neslėpsime, tokie magiški užkalbėjimai išties sudomina. Tiesa, trumpam… Toliau priverčia nusišypsoti ir garsiai pakomentuoti: nejaugi universitetų ir kolegijų atstovai visiškai susipyko su logika? Šiame paskirų frazių kratinyje nėra jokios prasmės. Tai semantiškai vienas su kitu nederantys žodžiai, nors neįsigilinus skamba tikrai neblogai.
Taigi kas susuko galvas universitetų rektoriams bei garbiai senatų profesūrai, praktikus rengiančių kolegijų direktoriams ir tarybų atstovams?

Nauja tvarka: įregistruota tiek programų, kiek buvo atmesta
Abiturientai, besirenkantys studijuoti naujas, šiemet tik pradėsimas dėstyti universitetų ir kolegijų studijų programas, turi būti ypač budrūs, nes nuo šių mokslo metų aukštosios mokyklos gali studentus mokyti, ko nori: jų pradedamų dėstyti studijų programų niekas nebekontroliuos. Tokia tvarka švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įsakymu įsigaliojo pernai rugpjūtį.
“Atsakomybę, kad nauja studijų programa atitinka aukštajam mokslui keliamus reikalavimus bei yra suderinama su aukštosios mokyklos misija, nuo šiol prisiima pačios universitetų ir kolegijų bendruomenės”, – trumpai naująją tvarką pakomentavo Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) direktoriaus pavaduotoja Aurelija Valeikienė.
Priminsime, kad iki praėjusių metų liepos pabaigos kiekvieną naują studijų programą vertindavo du Studijų kokybės vertinimo centro parinkti autoritetingi mokslininkai. Jų pavardės dėl galimo poveikio išvadoms buvo neskelbiamos.
Paprastai per pirmąjį ekspertų filtrą pereidavo apie 30 proc. pateiktų naujų studijų programų. Dar maždaug kita tiek programų trumpam įstrigdavo: ekspertai, įžvelgę smulkių trūkumų, nurodydavo juos pašalinti. Taigi po antrojo vertinimo būdavo akredituojama dar 30 nuošimčių universitetų ir kolegijų teikiamų studijų programų. O likusios 30 proc. studijų programų būdavo tokios beviltiškos, kad jokie pataisymai ekspertų išvadų nesušvelnindavo.
Dabar, kaip teigia profesorius Vytautas Daujotis, kadaise pats vertindavęs programų kokybę, visos naujos programos, ir stiprios, ir silpnos, trejiems metams akredituojamos urmu.
Ir štai įdomioji statistika: iki 2011 m. liepos universitetai ir kolegijos pateikė SKVC akredituoti 241 naują programą, iš jų 119 buvo akredituota, 121 atmesta, o įsigaliojus naujajai tvarkai buvo pateikta ir akredituota 110 naujų programų.
“Veido” šaltiniai Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) pripažino, kad veikiausiai tarp šių programų buvo nemažai kartą ar net dukart jau atmestų ir neakredituotų. Įsigaliojus naujajai tvarkai užteko tik šiek tiek patobulinti programos pavadinimą.
Buvęs SKVC direktorius dr. Eugenijus Stumbrys pastebi, kad po reformos aukštosios mokyklos dar labiau išsikristalizavo: vienos į kokybę, kitos – į kiekybę. “Jei būtų buvę leista be akreditacijos registruoti naujas programas tik pirmosioms ar atskiriems jų fakultetams, problemos nebūtų buvę, bet šita teise naudosis visi – ir čia didžiulė bėda”, – teigia  E.Stumbrys (beje, šaltinių ŠMM teigimu, šio posto netekęs būtent dėl priešinimosi tokiam beatodairiškam aukštojo mokslo diplomo devalvavimui).

Dešimtys programų po trejų metų bus uždarytos?
Po trejų metų, pasak A.Valeikienės, visas akredituotas naujas studijų programas vertins užsienio ekspertai. Jų išvados lems, kurios studijų programos bus akredituotos dar trejiems metams, kurios šešeriems, o kurios dėl žemos aukštojo mokslo kokybės bus uždarytos.
“Vadinasi, tik po trejų metų, kol dar naujas studijų programas pasirinksiantys studentai nebus baigę studijų, ir sužinosime, ar universitetų ir kolegijų bendruomenės atsakingai naudojasi joms suteikta privilegija lengvai registruoti naujas studijų programas”, – apibendrino A.Valeikienė.
Jei užsienio ekspertai nuspręstų, kad nauja studijų programa yra nedėstytina, ir pasiūlytų ją uždaryti, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė turėtų spręsti, kaip toliau elgtis su trejus metus nežinia ką studijavusiais, o ypač su brangiai už neva aukštojo mokslo studijas mokėjusiais studentais. Galimos išeitys būtų trys: apsimesti, kad per vienus metus dar galima pastiprinti nekokybišką studijų programą ir leisti studentams ją baigti; antra – perkelti studentus į kitą studijų programą toje pačioje aukštojoje mokykloje; trečia – perkelti studentus į panašią, bet kokybišką studijų programą kitoje aukštojoje mokykloje.
V.Daujotis neabejoja, kad užsienio ekspertai rekomenduos ministerijai uždaryti daugybę naujai registruotų studijų programų. Tačiau ŠMM veikiausiai nesiryš vienu ypu uždaryti dešimčių nekokybiškų studijų programų, nes tai sukeltų studentų ir jų tėvų protestus, būtų pradėta bylinėtis su valstybe dėl nesugebėjimo užtikrinti kokybiškų studijų. Bent jau taip po nepalankių ekspertų išvadų apie konkrečią studijų programą ar net aukštąją mokyklą elgdavosi visos ankstesnės ministerijos valdžios.
E.Stumbrys regi dar vieną galimą ŠMM “šachmatininkų” ėjimą: pasiūlyti studentams pasirašyti abipusį susitarimą: nors jie įstojo į vieną studijų programą, bet diplome bus įrašas, kad baigė kitą. Taip nereikėsią akredituoti studijų programos ir neliksią problemos.

Naujoms studijų programoms – ES parama
Profesorė Eugenija Ulčinaitė pastebi, kad kai kurios aukštosios mokyklos, pajutusios studentų stygių, dar prieš keletą metų ėmė vilioti jaunuolius įmantriais, bet savo turiniu tuščiais studijų programų pavadinimais. O profesorė Dainora Pociūtė antrina, kad aukštosioms mokykloms ieškant būdų, kaip išgyventi, kai mažėja studentų, mokslo kokybė prastėja. “Jei nesusirenka aštuonių devynių studentų grupė, studijų programa vykti negali, todėl universitetai ir kolegijos verčiasi per galvą: galvoja skambius pavadinimus, jungia kelias programas į vieną, bet tai privedė prie to, kad neliko tikro klasikinio mokslo pagrindų”, – pabrėžia D.Pociūtė.
Ekspertiniame naujų programų vertinime dalyvaujanti profesorė apgailestauja, kad dauguma studentų dėl skambiai pavadintų, bet silpnų programų irgi nesijaudina: jiems patogu lengvai įgyti aukštojo mokslo diplomą. Taigi, nors studijų kokybės reikalai palikti spręsti laisvajai rinkai ir protingiems studentams, kurie esą rinksis tik kokybiškas studijų programas, o silpnosios išmirsiančios natūralia mirtimi, taip neatsitiko.
“Jei studentai nesiskundžia dėl paviršutiniškų žinių, net po nepalankių ekspertų išvadų, programos dažniausiai vyksta toliau”, – aiškina D.Pociūtė.
V.Daujotis neabejoja, kad tokį nevaldomą skubotai parengtų programų kepimą skatina ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. “Ją gali gauti tik naujos studijų programos, o senos – ne. Užtat daugelis aukštųjų mokyklų vadovų ir verčiasi per galvą, kad pritrauktų ES fondų pinigų ir taip pagerintų infrastruktūrą. O biurokratams labai patinka skambiai pavadintos naujos programos. Tarkime, fizika – nepatraukliai skamba ir negaus paramos, o štai nanofizika – visai kas kita”, – apibendrina profesorius.
Tokia parama, pasak V.Daujočio, ypač sparčiai pajudėjo ministru tapus G.Steponavičiui. ŠMM pateiktais duomenimis, <…>
Nors koks studijoms panaudotų ES pinigų “įsisavinimo” efektas, pasak E.Stumbrio, niekas nesiaiškina – svarbu tik paraiškos popierius tvarkingai įforminti.

Universitetai ir kolegijos gali mokyti studentus, ko nori ir kaip nori: nuo šių mokslo metų naujų studijų programų ekspertinis vertinimas nebereikalingas; naujų programų kokybę esą kontroliuos ir užtikrins pati aukštoji mokykla.

Ekspertai išbrokuodavo apie pusę visų teikiamų akredituoti naujų studijų programų
Aukštoji mokykla    Pateikė akredituoti programų    Akredituota    Neakredituota

Mykolo Romerio universitetas 34 10 24
Vytauto Didžiojo universitetas 33 15 18
Kauno technologijos universitetas 22 16 6
Vilniaus Gedimino technikos universitetas 22 15 7
Vilniaus universitetas 19 8 11
Vilniaus kolegija 17 7 10
Utenos kolegija 13 8 5
Marijampolės kolegija 11 5 6
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas 11 4 7
Šiaulių universitetas 8 4 4
Šiaulių valstybinė kolegija 6 2 4
Lietuvos edukologijos universitetas 5 2 3
Aleksandro Stulginskio universitetas 5 3 2
V.A.Graičiūno aukštoji vadybos mokykla 5 2 3
Klaipėdos universitetas 4 3 1
Vilniaus dailės akademija 3 2 1
VU Tarptautinio verslo mokykla 3 2 1
Europos humanitarinis universitetas 3 0 3
ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas 2 2 0
Kauno kolegija 2 1 1
Klaipėdos ir Šiaulių universitetai (jungtinė) 2 1 1
Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla 2 1 1
Klaipėdos verslo aukštoji mokykla 2 1 1
Panevėžio kolegija 2 1 1
Vilniaus dizaino kolegija 2 1 1

Šaltinis: Studijų kokybės vertinimo centras

Pastaba: kai kurios studijų programos dėl vertinimo metu nustatytos neatitikties reikalavimams buvo teikiamos ekspertams vertinti du ar daugiau kartų. Lentelėje pateikiama statistika iki 2011 m. liepos mėn.

Ministerijai panaikinus ekspertų vertinimą, akredituojamos visos naujos studijų programos

Aukštoji mokykla    Pateikė akredituoti / akredituota naujų programų

Kauno technologijos universitetas    13
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija    10
Mykolo Romerio universitetas    10
Vilniaus universitetas    7
Vilniaus kolegija    7
Vytauto Didžiojo universitetas    5
Vilniaus kolegija    5
Vilniaus Gedimino technikos universitetas    4
Europos humanitarinis universitetas    4
Aleksandro Stulginskio universitetas    4
Klaipėdos universitetas    4
Šiaulių universitetas    4
Žemaitijos kolegija    4
Vilniaus kooperacijos kolegija    4
Šiaulių valstybinė kolegija    3
Alytaus kolegija    3
Socialinių mokslų kolegija    3
Panevėžio kolegija    3
Vilniaus dailės akademija    2
Utenos kolegija    2
Kolpingo kolegija    2

Šaltinis: Studijų kokybės vertinimo centras
Pastaba: nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. pateiktų akredituoti studijų programų skaičius

Prekybos tinklą „Topo centras“ valdančios įmonės „Topo grupė“ valdybos pirmininkas Aurelijus Rusteika įspėja gyventojus nepirkti pigesnių televizijos priedėlių, neturinčių kortelės, skirtos apmokestintiems kanalams atkoduoti, lizdo.

Verslininko įsitikinimu, tokie gyventojai tik praras pinigus, nes esą kitų šalių patirtis rodo, kad perėjus prie skaitmeninės televizijos dauguma iki tol nemokamų TV programų greitai tampa mokamomis. Tokiu atveju, pasak A.Rusteikos, teks leisti pinigus dukart: tai yra po kurio laiko vėl pirkti naują ir kone dukart brangesnį atkodavimo kortelės lizdą jau turintį priedėlį, nes tik taip bus galima matyti užkoduotas TV programas. A.Rusteikos teigimu, tai būtų nenaudinga ir visiems šalies mokesčių mokėtojams, mat valstybė yra pasirengusi kompensuoti dalį TV priedėlių įsigijimo kainos, o šios kompensacijos bus teikiamos visiems priedėliams, nepriklausomai nuo jų techninių ypatybių.
Be abejo, „Topo grupė“ ir kitos įmonės taip mėgina dar labiau paskatinti gyventojus pirkti ne priedėlius, o naujus televizorius, nes tada problema iš karto išsisprendžia – visuose naujuose televizoriuose jau yra integruoti DVB-T imtuvai, kitaip tariant, jie jau yra pritaikyti skaitmeninei antžeminei televizijai žiūrėti. Kol kas pardavėjams tai puikiai sekasi: vien „Topo centro“ tinkle televizorių pardavimas pernai išaugo 44 proc. Televizoriai tapo populiariausia buitinės elektronikos parduotuvių preke, o štai prekyba priedėliais iš esmės dar nevyksta. Manoma, kad gyventojai ims juos pirkti paskutinėmis dienomis prieš pat analoginės televizijos išjungimą šių metų spalio 29-ąją.
Vis dėlto gal tai tėra reklaminis triukas – ar tikrai būtina pirkti naują televizorių arba brangesnį priedėlį, kad neliktume be televizijos? „Mes tikrai negalime garantuoti, kad TV3, LNK ar koks kitas komercinis TV kanalas netaps mokamu. Tokių saugiklių įstatymuose nėra – tikrai nemokamas privalo išlikti tik nacionalinis transliuotojas LTV ir LTV2“, – pabrėžė susisiekimo ministro patarėjas Martynas Čerkauskas. Tad jis taip pat pataria gyventojams apsidrausti ir rinktis priedėlius, kuriuose yra lizdas atkodavimo kortelei.

Lauke siaučiant vėjui ar lyjant, verta pasiieškoti muziejų tinklalapių ir pasinaudoti jų siūlomų edukacinių programų idėjomis. Ekskursijų metu galima nemažai sužinoti apie Lietuvos istoriją, dailę, karybos tradicijas, šiuolaikinį meną, be to, kai kurie muziejai siūlo galimybę švęsti gimtadienius, klausytis koncertų ar žiūrėti spektaklius.
Lankytojai neliks tik pasyviais stebėtojais: tiek maži, tiek dideli bus įtraukti į įdomią veiklą – pieš, gamins kaukes, persirengs atitinkamo amžiaus drabužiais ir pan. Kai kurie nedidelių miestų muziejai ne tik supažindina su tradiciniais senaisiais amatais, bet ir patiems siūlo išsikepti duonos tikroje duonkepėje krosnyje, kepti šakotį, nusilieti žvakę, bandyti kulti linus ar austi juostas. Tokios ekskursijos nebrangios: štai Lietuvos dailės muziejuje edukacinės ekskursijos vaikui kainuoja nuo 1 Lt, suaugusiajam – nuo 2 Lt, šeimai – nuo 6 Lt, o, pavyzdžiui, šakočio kepimas Rokiškio krašto muziejuje – nuo 12 Lt žmogui.
Bene įdomiausia persikelti į prosenelių laikus ir jaukiai įsikūrus tarp senovinių rakandų vakaroti dūminėje pirkioje žaidžiant senovinius žaidimus, menant mįsles, dainuojant dainas, klausantis pasakų ir sakmių. Tokias edukacines programas siūlo Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Tiesa, šios vakaronės kainuoja nemažai: vaikų ir suaugusiųjų grupei iki 20 žmonių kaina siekia 300 Lt, dar papildomai reikia sumokėti po 20 Lt žmogui už bilietą ir reikalingas medžiagas vakaro veiklai.

Patikrinus 150 kompiuterinės įrangos parduotuvių išaiškėjo, kad kas trečias kompiuterių pardavėjas pataria klientams įsidiegti piratinę programinę įrangą; kas penktas sutinka tai padaryti asmeniškai.

Mažiau nei pusė pardavėjų perspėja gyventojus apie piratinių programų sukeliamus pavojus, ir informuoja apie saugumo bei kokybės garantijas originalios programinės įrangos vartotojams.
Prieš keletą savaičių „Slaptojo pirkėjo“ tyrimo metu visoje Lietuvoje buvo patikrinta 150 kompiuterinės įrangos parduotuvių. Bendrovės „Microsoft“ užsakymu atliktu tyrimu, kurį vykdė bendrovė „Spect-Dive“, buvo siekiama sužinoti, ar kompiuterių pardavėjai klientus aptarnauja kokybiškai, ar jie išmano originalios programinės įrangos privalumus ir informuoja klientus apie suteikiamas garantijas. Taip pat buvo siekiama įvertinti, ar kompiuterių pardavėjai laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, gerbia intelektinę nuosavybę, supranta piratinių programų keliamus pavojus ir informuoja apie juos vartotojus.
Tyrimas atskleidė, kad kas trečias (36 proc.) kompiuterių pardavėjas nesidrovi viešai pasiūlyti pirkėjams įsidiegti nelegalias programas kaip alternatyvą originalios programinės įrangos įsigijimui. Jie „pakonsultuoja“ vartotojus, kur būtų lengviausia rasti piratinės produkcijos platintojus ir kiek tokios „paslaugos“ kainuoja. Penktadalis (21 proc.) pardavėjų sutinka patys įdiegti piratines programas į parduodamus kompiuterius, net jei (5 proc. atvejų) nepritaria naudojimuisi nelegaliomis programomis. Mažiau nei pusė (37 proc.) konsultantų informuoja gyventojus, kokius privalumus ir garantijas vartotojams suteikia naudojimasis originalia programine įranga, ir kuo rizikuoja piratinės produkcijos vartotojai.

Labiausiai nukenčia ir rizikuoja patys gyventojai
„Apmaudu, kad tokiais atvejais labiausiai nukenčia patys gyventojai – piratinių programų vartotojai netenka visų garantijų, kurios taikomos perkantiems originalią programinę įrangą, – situaciją komentavo „Microsoft Lietuva“ generalinis direktorius Mindaugas Glodas. – Įsigydami legalią programinę įrangą gyventojai nemokamai gauna naujausią antivirusinę programą, reguliarius naujinimus, galimybę naudotis klientų konsultavimo linija ir kita pagalba.“

M.Glodas minėjo, kad siūlydami nelegalią programinę įrangą pardavėjai užtraukia klientams milžinišką riziką patirti kompiuterinių virusų atakas, netekti duomenų ar nukentėti finansiškai. „Microsoft“ duomenimis, kas trečia piratinės operacinės sistemos kopija nėra deramai apsaugota nuo išorinių įsibrovimų, būna užkrėsta virusais, šnipinėjimo ar kitomis žalingomis programomis. Be papildomų rūpesčių dėl prastai veikiančių kompiuterių ar virusų sukeliamos žalos gyventojai smarkiai rizikuoja tapti internetinių nusikaltėlių aukomis. Itin pažeidžiami jie tampa naudodamiesi elektroninės bankininkystės paslaugomis.

Sąžiningi pardavėjai prisiima atsakomybę vartotojams
Nelegalios programinės įrangos platinimą neigiamai vertina ir patys kompiuterinės įrangos pardavėjai. Jie pabrėžia, kad pirkdami kompiuterinę įrangą vartotojai pagrįstai tikisi aukštos kokybės. „Mūsų pareiga – užtikrinti prekių originalumą ir kokybę, patarti gyventojams kaip saugiau naudotis technine ir programine įranga, – sakė Raimundas Adomaitis, didžiausio Lietuvoje buitinės ir elektroninės įrangos prekybos tinklo „Topo Centras“ pardavimų ir rinkodaros direktorius. – Piratines programas platinantys pardavėjai daro didžiulę žalą tiek savo klientams, tiek sąžiningai dirbantiems verslininkams.“

Kaip minėjo M.Glodas, susidūrę su problemomis gyventojai patys praneša apie tai, kur pirko kompiuterius su piratinėmis programomis. „Siekdami apsaugoti vartotojų teises labai atidžiai vertinsime kiekvieną signalą apie nelegalios programinės įrangos platinimą ir imsimės teisinių priemonių prieš nesąžiningus pardavėjus,“ – sakė M. Glodas.

Piratavimas Lietuvoje – vienas aukščiausių Europos Sąjungoje
Kasmet BSA atliekamo programinės įrangos piratavimo tyrimo duomenimis, skirtingai nuo kitų Europos Sąjungos šalių Lietuvoje pastaraisiais metais piratavimo rodiklis nemažėjo ir siekė 54 proc. Tai reiškia, kad dažniau nei kas antrame parduotame personaliniame kompiuteryje buvo įdiegta nelegali programinė įranga. Kaip teigė BSA atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos „Pranckevičius ir partneriai“ („Baltic Law Office“) advokatas Andrius Pranckevičius, piratavimas daro milžinišką žalą tiek vartotojams, tiek šalies ekonomikai. Vadovaujantis BSA ir partnerių atlikto pasaulinio piratavimo lygio tyrimu, 2010 metais Lietuvoje neteisėtai naudojamos kompiuterių programinės įrangos vertė išaugo 22,6 proc. – nuo 31 mln. iki 38 mln. JAV dolerių (apie 96 mln. Lt). Nuo šios sumos nėra sumokami mokesčiai į valstybės biudžetą, nelegalios programinės įrangos platinimas neigiamai veikia darbo rinką ir sąžiningo verslo plėtrą.

Daugiau informacijos apie legalios programinės įrangos privalumus ir galimybes ją įsigyti galima rasti čia: Windows.microsoft.com arba produktų saugumui skirtoje „Microsoft“ svetainėje. Pranešti apie nelegalios programinės įrangos įsigijimą galima svetainėje www.howtotell.com arba BSA tinklalapio www.bsa.lt skiltyje „Praneškite apie piratavimo atvejus“.

Šiuo metu praktiškai kiekvienai mokamai programai sukurta nemokama alternatyva, tinkama namų ar nedidelio verslo užduotims atlikti, tačiau jomis naudojasi tik maža dalis vartotojų.

Įprasta programinė įranga – brangus malonumas. Tarkime, šiuo metu naujausia, septintoji „Microsoft Windows“ operacinės sistemos versija kainuoja nuo 300 iki 900 Lt. Kaina priklauso nuo tipo (namų ar verslo naudojimui) ir to, ar sistema perkama kartu su nauju kompiuteriu, ar atskirai. Visapusiškam darbui vien operacinės sistemos nepakaks – prireiks biuro programų paketo. Populiariausias iš jų „Microsoft Office“ atsieina nuo 400 iki 2,4 tūkst. Lt, atsižvelgiant į tai, kokios programos į jį įdiegtos. Antivirusinė programa – dar apie 100 Lt. Jei esi grafikos dizaineris ar architektas ir tau reikia specifinės profesionalios programinės įrangos, sumos išauga iki paprastam vartotojui sunkiai suvokiamų aukštumų: vaizdų redagavimo įrankio „Adobe Photoshop“ kaina svyruoja nuo 1,7 tūkst. iki 2,5 tūkst. Lt, projektavimo programos „AutoCAD“ – nuo 2,7 tūkst. iki 9,9 tūkst. Lt.
Palyginti neblogą nešiojamąjį kompiuterį šiuo metu galima įsigyti už 1,5 tūkst. Lt. Tai reiškia, kad programinė įranga gali kainuoti gerokai daugiau nei pats kompiuteris.
Dauguma žmonių Lietuvoje naudoja tiek „Windows“, tiek „Office“, nemažai ir „Photoshop“, tačiau tai tikrai nereiškia, kad kiekvienas už šias programas yra paklojęs kelis tūkstančius litų. Didelė dalis naudojasi nemokamai parsisiųstomis nelegaliomis programų versijomis. Kompiuterinio piratavimo lygį pasaulyje matuojančios organizacijos „Business Software Alliance“ šiemet paskelbti tyrimo duomenys parodė, kad į 54 proc. Lietuvoje esančių kompiuterių įdiegta nelegalios programinės įrangos. Lietuva patenka į aukštu piratavimo lygiu pasižyminčių valstybių grupę.
Žinodami minėtas programinės įrangos kainas, tuo neturėtume stebėtis. Vis dėlto norintiems nevaržyti savo darbo, bet neturintiems lėšų legalioms programoms pirkti išeitis yra – nemokamos programos. Anksčiau jos buvo tik programuotojų žaisliukai, o dabar yra pakankamai ištobulintos, kad galėtų būti pritaikytos masiniam vartojimui ir taip padėtų namų ūkiui ar verslui taupyti.
Kai kurių specialistų vertinimu, nemokamos programos kartais būna netgi geresnės nei mokamos, nes prie nemokamų, jei jos yra atviro kodo, gali dirbti visa pasaulio programuotojų bendruomenė. Tokių programų pavyzdžiai – pasaulyje ir Lietuvoje populiariausia interneto naršyklė „Mozilla Firefox“, filmų bei muzikos grotuvas VLC ir daugybė kitų. Šios nemokamos programos neabejotinai pralenkė kartu su „Windows“ operacine sistema perkamus konkurentus „Internet Explorer“ ir „Windows Media Player“.
Tačiau kitų mokamų produktų, tai yra „Microsoft Office“ ir pačios „Microsoft Windows“ sistemos, vartotojai neatsisako, dažnai papildomai moka už juos pirkdami naują kompiuterį, nors alternatyvos – „LibreOffice“ ir „Ubuntu“ (labiausiai ištobulinta „Linux“ šeimos operacinė sistema) gali patenkinti visus jų poreikius. Kodėl nemokamų programų proveržis neįvyksta?

„Microsoft“ sukūrė uždarą ratą

Šį klausimą uždavus Lietuvos „Ubuntu“ bendruomenės forume, jos nariai pateikė racionalių argumentų. „Microsoft“ sukūrė sistemą „iš pradžių dirbi vardui, o paskui vardas dirba tau“. Ilgai populiarinę savo programinę įrangą „Microsoft“ pripratino vartotojus prie jos, dėl to dauguma taikomųjų programų, tvarkyklių, kompiuterinių žaidimų buvo kuriama būtent „Windows“ sistemai“, – paaiškina Darius Juodokas, Vilniaus universitete studijuojantis mediciną. Jis pats naudojasi „Ubuntu“ ir juokauja, kad ši sistema turi viską, ko reikia paprastam vartotojui, išskyrus didelę kainą.
Vis dėlto vaikinas pripažįsta, kad nemokamų programų šalininkams dažnai nebūna kur trauktis. „Studijuojant tenka matyti nemažas sumas kainuojančių aparatų. Mano dėmesį patraukė klasikinis „Windows“ darbastalis visuose kompiuteriuose, kurie prijungti prie tokių aparatų. Pasirodo, aparatūrai valdyti parašyta tik „Windows“ sistemai skirta programinė įranga. Tai reiškia, kad norint ja naudotis teks susimokėti ne tik už pačią programą, bet ir už „Windows“ operacinę sistemą bei jos priedus, pavyzdžiui, antivirusinę programą. Tai galioja ne tik medicinoje, bet ir daugelyje sričių, kuriose naudojama specifinė programinė įranga“, – aiškino D.Juodokas.
Kitas „Ubuntu“ šalininkas, vienoje telekomunikacijų įmonėje vadybininku dirbantis Egidijus Kazlaučiūnas mano, kad padėtis ir nesikeis, nes niekas tuo nėra suinteresuotas: „Microsoft“ nupirko mus už mūsų pačių pinigus. Ši kompanija gauna pelną parduodama savo programinę įrangą, pirkėjai ją pažįsta ir dėl to perka, o tai naudinga prekybininkams, daug darbo turi ir kompiuterių meistrai. Galų gale, jei naudojama legali „Microsoft“ produkcija, tai duoda naudos valstybei surenkamų mokesčių pavidalu.“
Programinės įrangos statistikos tarnybos „StatCounter“ duomenys patvirtina, kad „Linux“ operacinės sistemos Lietuvoje yra egzotika: jos įdiegtos tik į 0,9 proc. šalies kompiuterių.

Padėtų sugriežtinta atsakomybė už piratavimą

Nors analogiškos statistikos apie biuro paketų naudojimą nėra, manoma, kad čia padėtis nemokamų programų atžvilgiu geresnė: vartotojai nuo seno yra pamėgę „OpenOffice.org“, o dabar iš jo lyderio pozicijas ir atviro kodo bendruomenės simpatijas perima „LibreOffice“. Abi programos leidžia pakeisti brangųjį „Microsoft Office“.
Smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių kompiuterius prižiūrinčios bendrovės „Doctor PC“ vadovas Gediminas Šimkus pastebi, jog nemokami biuro programų paketai versle naudojami vis dažniau, tačiau ne dėl to, kad būtų geresni, – tiesiog daugėja nubaustų už nelegalios programinės įrangos naudojimą. „Viskas prasideda nuo skundo. Policija, patikrinusi ir radusi kompiuterių su nelegalia programine įranga, juos išsiveža, tada prasideda tyrimas, kuris tęsiasi bent pusę metų, o įmonei juk kažkaip reikia dirbti. Dėl to ne vienas verslas bankrutavo, o dalis perėjo prie nemokamų „Microsoft Office“ pakaitalų, nes legali šios programos versija jiems per brangi“, – aiškina G.Šimkus.
Galima išvesti paralelę: didėjant atsakomybei už piratavimą, didėja ir nemokamų programų naudojimo mastas. Taigi galima teigti, kad nemokamų programų proveržis įvyks tada, kai Lietuva išstos iš dideliu piratavimo mastu pasižyminčių šalių klubo. Tačiau kol kas padėtį galima apibūdinti technologijų tinklaraščio „Radiocool“ autoriaus Dariaus Vainilavičiaus žodžiais: „Nelegali programinė įranga Lietuvoje populiari, nes ją labai lengva gauti, už jos naudojimą individualūs asmenys praktiškai nebaudžiami, legalios programinės įrangos kainos yra aukštos, palyginti su uždarbiu, o tai, kad piratinės programos neva veikia prasčiau nei legalios, dažnai tėra mitas. Pasigyręs, kad nusipirkai programą, tiesiog gali būti išvadintas kvailiu.“
Todėl nieko nuostabaus, kad „Linux“ vartotojai Lietuvoje nesudaro nė 1 proc.

Daugumoje Lietuvos kompiuterių įdiegta mokama „Windows“ operacinė sistema

„Windows XP“    48 proc.
„Windows 7“    41,9 proc.
„Windows Vista“    7 proc.
„Mac OS“    1,7 proc.
„Linux“    0,9 proc.
Kita    0,5 proc.

Šaltinis: „StatCounter Global Stats“, 2011 m. spalis

Geriausios nemokamos alternatyvos
„Ubuntu“
„Linux“ pagrindu veikianti operacinė sistema, leidžianti atlikti visas įprastas „Windows“ funkcijas, pasižyminti greita ir patogia naudoti vartotojo sąsaja.
Ką pakeičia: „Microsoft Windows“ operacinę sistemą.
Kiek sutaupoma: 349–932 Lt („Windows 7“ kaina).
Minusai: nepavyks įjungti dalies tik „Windows“ skirtų programų, tačiau daugumai jų galima rasti nemokamų „Ubuntu“ pritaikytų alternatyvų.
Taip pat verta pabandyti: „Linux Mint“.

„LibreOffice“
Biuro programų paketas su septyniomis skirtingomis programomis: tekstų redagavimo programa „Writer“, skaičiuokle „Calc“, pateikčių rengykle „Impress“, duomenų bazių valdymo įrankiu „Base“, piešimo įrankiu „Draw“ ir matematinių formulių tvarkykle „Math“.
Ką pakeičia: „Microsoft Office“ biuro programų paketą.
Kiek sutaupoma: 437–1089 Lt („Microsoft Office 2010“ kaina).
Minusai: Funkcijų gausa neprilygsta mokamam konkurentui, taip pat gali kilti nesuderinamumo problemų bandant „Libre Office“ sukurtus failus įjungti per „Microsoft Office“.
Taip pat verta pabandyti: „OpenOffice.org“.

„AVG Anti-Virus Free“
Antivirusinė programa, pasižyminti didele sparta ir mažu kompiuterio resursų naudojimu.
Ką pakeičia: mokamas antivirusines programas, pavyzdžiui, „ESET NOD32 Antivirus“ arba „Norton AntiVirus“.
Kiek sutaupoma: 112 Lt („Eset“ kaina), 109 Lt („Norton“).
Minusai: įvairių testų duomenimis, mokamos antivirusinės programos saugumu lenkia nemokamas, tačiau namų vartotojams jos nėra būtinos.
Taip pat verta pabandyti: „Panda Cloud Anti-Virus“, „Ad-Aware Free“.

GIMP
Profesionali vaizdų apdorojimo programa, suderinta su „Windows“, „Mac“ ir „Linux“ sistemomis.
Ką pakeičia: „Adobe Photoshop“ vaizdų apdorojimo programą.
Kiek sutaupoma: 1756–2510 Lt („Photoshop CS5“ kaina).
Minusai: reikia diegti įskiepius, kad atliktų kai kurias „Photoshop“ funkcijas. Sudėtinga naudoti dėl funkcijų gausos, namų vartotojams apstu paprastesnių nemokamų įrankių.
Taip pat verta pabandyti: „Paint.NET“, „Google Picasa“.

„Dropbox“
Failų talpykla interneto serveryje, leidžianti pasiekti pasirinktus dokumentus iš bet kurio prie interneto prijungto kompiuterio.
Ką pakeičia: iš dalies atstoja fizinio serverio nuomą.
Kiek sutaupoma: 100–200 Lt per mėnesį.
Minusai: nemokamai leidžia naudoti tik 2 Gb vietos, tačiau kviečiant draugus prisijungti prie „Dropbox“ šią talpą galima išplėsti iki 8 Gb; daug lėtesnė už įprastą serverį.
Taip pat verta pabandyti: „SpiderOak“, „SugarSync“.

Pastaba: mokamų programų kainos nurodytos namų vartotojams, perkant individualiai

Lietuvoje labai mėgstama pasigirti aukštais mūsų šalies demokratijos standartais, mėgstama ir pasišaipyti iš Baltarusijos, ypač iš rinkimų kaimyninėje valstybėje. Tačiau iš tikrųjų šaipytis turėtume iš savęs, nes ir pas mus rinkimai tėra tik pasityčiojimas iš tikrų demokratinių rinkimų. Kaip teigia filosofas Vytautas Radžvilas, Lietuvoje sukurta demokratijos karikatūra, o rinkimų kova bus tiesiog spektaklis.
Ir tai tikra tiesa. Maža to, tas spektaklis pasižymės maksimalia nepagarba rinkėjams. Štai argumentai šiai išvadai pagrįsti. Šiandien – sausio 10 d. Rinkimai – vasario 27 d., tai yra po pusantro mėnesio. Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė, kad artėjančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvaus 25 partijos. Tad “Veidas” nusprendė imtis priešrinkiminio projekto – su ekspertų pagalba išnagrinėti visų partijų rinkimų programas ir išrinkti kokybiškiausias bei paskelbti, kurios partijos rinkimams pasirengė geriausiai ir kurios potencialiai neblogai tvarkytųsi vietos valdžioje.
Tačiau šis mūsų projektas ėmė byrėti jau pačią pirmą dieną, nes paaiškėjo, kad trys ketvirtadaliai rinkimuose dalyvausiančių partijų jokių programų dar neturi, o nemaža dalis jų net ir neplanuoja turėti. Štai ir kyla klausimas, kur čia pas mus tie demokratijos standartai, kur tie demokratiniai rinkimai. Mes viso labo teturime rinkimų butaforiją, o dar tiksliau – absurdo komediją “Rinkimai 2011″, kuriuose kandidatuoja ne tradicinės partijos, o kažkokie klounų dariniai ar Ostapo Benderio lygio grupuotės. Jokios atsakomybės, jokio rimto požiūrio, net jokių pažadų. Iškeli savo kandidatūrą, ir tiek žinių. Daugiau nieko nereikia. O tada kaip žvejyboje lauki, kol kokia kvaila žuvis (ar rinkėjas) užkibs. Na, ir užkimba. Ir kimba neblogai.
Taigi savo kandidatūrą galite iškelti tiek jūs, tiek aš. Svarbiausia, kad nebereikia nieko aiškinti, ką veiksi išrinktas į valdžią. Ką norėsiu, tą ir veiksiu. Kokie tavo tikslai? Čia jau, rinkėjai, irgi ne jūsų reikalas, jūs tik balsuokite. O pagal ką tuomet apskritai rinkti vietos valdžią? Pagal orų permainas arba būriant iš ramunės žiedo: patinka, nepatinka, patinka, nepatinka…
Va taip atrodys artėjantys savivaldos rinkimai Lietuvoje, per kuriuos į vietos valdžią išsirinksime tiek daug neprognozuojamų “grybų”, kad maža nepasirodys. Beje, jokios atsakomybės iš jų pareikalauti negalėsime, nes jie juk nieko nežadėjo, jokių programų neturėjo ir jų įgyvendinti neįsipareigojo. Mes juos išrinkome tiesiog šiaip sau, o jie štai valdo tiesiog šiaip sau. Mes jų valdomi irgi gyvensime tiesiog šiaip sau. Kitaip tariant, su beviltiška vietos valdžia. Ir liūdniausia, kad patys rinkėjai mažai čia ką gali pakeisti.

Įkirta
Šiandien trys ketvirtadaliai rinkimuose dalyvausiančių partijų jokių programų dar neturi, o nemaža dalis jų net ir neplanuoja turėti.

Šią savaitę parduotuvių lentynas Lietuvoje pasiekė “Microsoft” biuro programinės įrangos paketas “Office 2010″ lietuvių kalba. Lietuvos rinkai buvo pritaikytos ne tik visos biuro programinės įrangos programos, bet ir nemokami darbo įrankiai internete “Office 2010 Web Apps”.

Lietuvių kalba pasirodė ir nuotolinio darbo programos internete “Office 2010 Web Apps”. Su šiomis nemokamomis programomis vartotojai gali produktyviai dirbti kompiuteryje neturėdami įdiegtų “Office” programų, tereikia turėti interneto ryšį.

Programos veikia dirbant kompiuteriu, telefonu ir naršykle.

Viena pagrindinių naujojo “Office 2010″ ypatybių – galimybė dirbti net trijose skirtingose aplinkose. Dabar vartotojai vienodai sparčiai gali pasiekti “Office” programas ir kurti dokumentus tiek kompiuteryje, tiek mobiliuoju telefonu ar tiesiog prisijungę per interneto naršyklę su “Office Web Apps” programomis. Didelis dėmesys skirtas ir bendravimui internete, socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, “Outlook 2010″ programoje yra integruotas “Outlook Social Connector”, kuris visus srautus iš socialinių tinklų, “Facebook” ir kt., pateikia įprastoje elektroninio pašto programoje.

Lietuvoje lokalizuotos, t.y. lietuviams pritaikytos, kompiuterinės programos sunkiai skinasi kelią: apytikriais skaičiavimais, profesionalias lietuviškas versijas (neskaičiuojant entuziastų savarankiškai atliktų vertimų) šiuo metu turi tik 20–30 proc. populiariausių namų kompiuteriuose diegiamų programų.

Specialistai įžvelgia keletą šio reiškinio priežasčių. Pagrindinė – sunkiai suvokiama ir praktikoje retai vartojama terminija, kurią perprasti dažnam pasirodo sudėtingiau, nei išmokti analogiškus angliškus terminus.

“Internetas pilnas prašymų: “Nusipirkau lietuvišką versiją, padėkite įsidiegti anglišką”. Tai rodo, kad problema egzistuoja. Vokiečiai, prancūzai arba rusai, lokalizuodami kompiuterines programas, palieka kur kas daugiau angliškų terminų nei lietuviai. O mes iki šiol priversti laužyti galvas, ką galėtų reikšti “tinkinti pateiktį”, – pasakoja tinklaraščio “nezinau.lt” autorius Džiugas Paršonis.

Renata Špukienė, bendrovės “Tilde IT” lokalizacijos skyriaus vadovė, svarsto, kad dėl to greičiau kalta lietuviška savimonė: “Jei vartotojas nuo vaikystės įprato dirbti angliškomis programomis, pereiti prie lietuviškų jam kainuos nemažai pastangų. Todėl jis nieko nenori keisti. Tačiau nei Vokietijoje, nei Prancūzijoje įsigyti kompiuterio su įdiegta angliška operacine sistema jums nepavyktų, o Lietuvoje tai vis dar labai populiaru”.